TREMTIS TAISO ISTORIJĄ
Kai nebeįmanoma istoriją kurti, ateina noras jau sukurtosios istorijos faktus retušuoti, perdažyti. Ypačiai tuos faktus, kuriuose teko dalyvauti, norima atvaizduoti tokius, kokius dabar norėtume matyti ir kokius darytume dabar, jei galėtume įvykius pakartoti. Bet nuo to perdažymo praeities įvykis netenka savo meto spalvos. Mūsų dienomis tokių perdažomų įvykių sutirštėjo.
1. Lietuvių seimas Petrapilyje 1917
Lietuvos istorijos vadovėlyje buvo taip aprašytas: “Tačiau svarbiausiuoju busimosios Lietuvos klausimu čia nebuvo vienybės: didesnioji seimo pusė pasisakė už visai nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o beveik visi kairieji atstovai pasiūlė Lietuvos ateitį sujungti autonomijos ar federacijos pamatais su Rusijos tautų demokratijomis”. Nepriklausomoj Lietuvoj niekam iš seime dalyvavusių neatėjo į galvą seimo faktus kitaip nušviesti nei vadovėlyje ir jo aprašymą pataisyti. Tik pernai gen. V. Nagiui, seimo aktyviam dalyviui, tuos pačius faktus pakartojus ir dar atsiminimais paryškinus "N. Lietuvoje”, to laikarščio redakcija, o paskiau B. Novickienė “N. Lietuvoje” (35 ir 36 nr.) ir “Kary” paskelbė, kad kairiųjų grupių demonstratyvus išėjimas iš seimo dainuojant internacionalą, kai buvo priimta dešiniųjų pasiūlyta rezoliucija reikalauti Lietuvai nepriklausomybės, nereiškęs jų pasisakymo prieš nepriklausomybės rezoliuciją: už nepriklausomybę buvę visi; jis tereiškęs nusistatymą, kad tokį svarbų klausimą tegali spręsti visa tauta, o ne dalis, atsidūrusi tremtyje. ‘‘Manau, kad vieną kartą visam laikui reikia nustoti skleidus kalbas, kad kairieji balsavo prieš nepriklausomybę. Ne prieš nepriklausomybę buvo balsuota, bet tik prieš jos paskelbimą vienos tautos dalies, tai yra Rusijoj atsidūrusių tremtinių. Kairysis blokas balsavo už tai, kad nepriklausomybė būtų paskelbta visos tautos, Lietuvos steigiamajame susirinkime, nes tik pati lietuvių tauta gali spręsti savo politikos likimą” ("N. Lietuva” 1953 36 nr.).
Šitas naujas aiškinimas šviesesnėm spalvom parodo praeityje kairiąsias grupes (soc. dem., soc. liaudininkus ir Santarą) ir nuima nuo jų opiniją, kad jos buvusios priešingos Lietuvos nepriklausomybei. Tačiau tas aiškinimas pastato keistoje padėtyje dabartiniu metu mus, esančius taip pat netėvynėje, nes sekdami tokiu dabar leidžiamu aiškinimu, ir mes turėtume tylėti dėl Lietuvos likimo, palikdami apie jį pasisakyti pačia tautai. O vis dėlto mes kalbame, šaukiame net ir tautos vardu. Ir turim dar daugiau šaukti.
2. 1926 metų gruodžio 17 perversmasyra dabar antras punktas, kuris dabar imamas perdažyti. Lietuvoje viešojoje opinijoje tas perversmas buvo priskiriamas kariuomenei. Buvo taip pat opinija, kad jam pritarę tautininkai ir krikščionys demokratai. Dabar M. Krupavičius paaiškino, kad krikščionys demokratai nieko bendra su tuo perversmu neturėję; jie tik norėję likviduoti perversmo padarinius, padėdami išrinkti prezidentu A. Smetoną, min. pirmininku A. Voldemarą ir duodami savo atstovus į vyriausybę, šituo atsiribojimu siekiama parodyti, kad krikščionys demokratai neiškrypo iš demokratijos principo ir nesusidėjo su vadizmu. Tačiau “Naujienos” paskelbė ištraukas iš senojo kr. dem. organo “Tėvynės Sargo”, kurios gali labiau patvirtinti apie gruodžio 17 perversmą senąją opiniją.
3. Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komitetoatsiradimas susilaukė savotiško nušvietimo M. Krupavičiaus straipsnyje “Tėvynės Sarge” (1953,
1 (10) nr.). Esą kai 1940 m. bolševikų tankai slinko Kauno gatvėmis, M. Krupavičius susitikęs su J. Kaminsku. “Ilgą valandą žygiuodami sutartoj vietoj ir svarstydami susidariusią padėtį, nutarėm — Lietuvai reikia gintis. Gintis reikia organizuotai ir sutartinai visiems lietuviams be pažiūrų skirtumo. Laisvės gynimo darbui turi vadovauti politiškai organizuotos Lietuvos atstovų sudarytas organas. Ta diena, kai pirmu kartu ginkluotasai bolševikas užėmė Kauną (p. Krup.), buvo ir Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto idėjos gimimo diena. Kaminskas tą reikalą turėjo tęsti ir idėją realizuoti savojo sparno žmonių tarpe, man gi teko su katalikiškais žmonėmis tartis” (84 p.).
Šitame nušvietime faktai kaip daiktai scenoje perstumdomi. Vliko idėjos atsiradimas nustumtas į 1940 metų birželio 15. Vliko idėjos gimdytojai pristatyti M. Krupavičius ir J. Kaminskas. Ko tokiu daiktų pergrupavimu norima — aišku. Tačiau jeigu tokia idėja aname dviejų žmonių pasitarime buvo, tai reikia pasakyti, kad ji nebuvo realizuota, nes kovai prieš sovietų okupaciją vadovavo ne Vlikas, bet L. Aktyvistų Frontas. Jis pravedė ir sukilimą Lietuvoje. Tik kai naciai privertė sustabdyti laikinosios vyriausybės veikimą; kai L. Aktyvistų Frontą uždarė, o jo įgaliotinį L. Prapuolenį išvežė į Dachau kacetą; kai buvo paskiau ištremti į Vokietiją ir M. Krupavičius bei J. Aleksa, tada kilo Vliko idėja ir pastangos ją realizuoti, ir Vlikas atsirado 1943 m. pabaigoje. Pats L. Aktyvistų Frontas buvo sudarytas visai ne politinių partijų atstovavimo principu, kaip tai, sprendžiant iš pasakymo “politiškai organizuotos Lietuvos atstovai”, norėtų matyti sudarytą laisvinimo organą anų eilučių autorius, bet rezistencijos principu — telkiant visus lietuvius be politinių grupių skirtumo specialiam išlaisvinimo uždaviniui.
4. Jei aukščiau nurodytais atvejais buvo retušuojami grupiniai portretai, tai žemiau nurodomuose faktuose retušuojamas tuose portretuose individualus veidas — M. Krupavičiaus. Jo portreto bruožams suherojinti K. Dem. biuletenis skelbia: “Gindamas lietuvių ir Lietuvos piliečių teises vokiečių okupacijos metu, pirmasis pakėlė balsą prieš okupanto daromas skriaudas ir žmonių naikinimą Kr. Dem. partijos Pirmininkas M. Krupavičius ir už tai okupanto buvo iš Lietuvos ištremtas ir kalintas bei persekiojamas” (1952, 5/9 nr.).
Kai čia M. Krupavičius iškeliamas pirmuoju, kuris Lietuvą gelbėjo ir nuo nacių nukentėjo, tai į šešėlį stumiami kiti, kurie sykiu su Krupavičium veikė ir nukentėjo — J. Aleksa ir dr. K. Grinius. O dar labiau moraliai skriaudžiamas asmuo, kuris tikrai pirmasis už pasipriešinimą naciams buvo suimtas ir į Dachau ka-cetą išvežtas — L. Aktyvistų įgaliotinis L. Prapuolenis, kuris sykiu su kitais buvo pasirašęs memorandumą dėl civilfervaltungo skriaudų Lietuvoje. Jis buvo suimtas 1941 m. rugsėjo 27.
Autoretušavimo buvo įžiūrėta ir paties M. Krupavičiaus žodžiuose: “Ir tik kai sąjungininkų kariuomenė išlaisvino iš kalėjimų visus nacių kalinamus buvusius Vliko narius, o tarp jų buvau ir aš, kaip Vliko delegatūros narys, ir kai visi susirinkę Wūrzburge Vliką atkūrėme 1945 m. gegužės m., į Kaminsko vietą buvauišrinktas prieš savo norą pirmininku aš” ("Tėvynės Sargas” 1953, 1/10 nr. 84 p.).
Šitas pasisakymas apie save jau susilaukė straipsnių “Dirvoje” ir “Vienybėje”, kuriuose buvo priminta, kad M. Krupavičius buvo ne kalėjime, kaip Vliko nariai, bet vienuolyne ir kad “savo likimą jų likimui ir kančioms lyginti nėra jau taip labai kuklus dalykas" (“Vienybė” 1953 spalių 9). Tie laikraščiai taip pat paneigė tvirtinimą, kad Krupavičius buvo išrinktas Vliko pirmininku prieš jo norą, ir nurodė liudininkus, girdėjusius tada jo kitokį pareiškimą.
... Praeities įvykius pasitaiko iškreipti ir tyčiomis ir netyčiomis. Tatai nėra geistina. Ne dėl to, kad gailėtum asmeniui ar grupei didesnės kepurės ir baltesnio apsiausto — tegul sau laimingai dėvi kuobalčiausiu ir kuošvariausiu. Tačiau negeistina to padegaginė įtaka, nes skaitytojas, ypač jaunesnysis, suprasdamas veikėjus, dirbusius anose sąlygose, jei atvirai jam pasisakysi; supras taip pat intencijas tų, kurie tyčiomis norės praeities įvykius padailinti. Tada jis su nepasitikėjimu priims mūsų netolimą istoriją.
