V. Vaitiekūnas: Pasipriešinimo sąjūdis
1. Pasipriešinimo sąjūdžio esmė.
Asmens ir tautos politinė laisvė nėra prigimties teikiama dovana, bet tik nuolatinėmis pastangomis, o neretai tik labai didelėmis aukomis laimima vertybė. Asmens ir tautos politinę laisvę nuolat tykoja grėsmė. Todėl natūralu, kad kai tik pabudo žmonijos politinės laisvės sąmonė, politinės laisvės nuojauta, tuo pat metu gimė ir pasipriešinimo sąjūdžio idėja, t. y. asmens ir tautos sąmonėje pabudo nusistatymas pasipriešinti laisvės grėsmei, laisvės paneigimui. Taigi pasipriešinimo sąjūdis nėra koks tik naujųjų laikų reiškinys.
Pasipriešinimo sąjūdžio moraliniai-teisiniai pagrindai amžių būvyje yra įvairavę. Viduriniai amžiai pasipriešinimo sąjūdžiui suteikė tvirtą moralinį-teisinį pagrindą ta prasme, kad bažnyčios įtakoje išaugo teisė pasipriešinti tironui. Paskesnis teisinis pozityvizmas, paneigęs prigimtąją teisę apskritai, neigė ir pasipriešinimo sąjūdžio teisę. Net toks galvočius kaip E. Kantas pasipriešinimo teisės nepripažino. Kaikurie naujųjų laikų “moralistai”, skelbdami nesipriešinimo piktam “moralę”, tuo pat silpnino pasipriešinimo sąjūdžio moralinius-teisinius pagrindus. Tačiau nei teisinis pozityvizmas, nei nesipriešinimo piktam “moralė”, nei totalistų inkvizitoriški kuždėjimai, kad “nieko žmogui ir žmonių bendruomenei nėra sunkiau pakelti, kaip laisvė”, negalėjo sunaikinti žmogaus prigimtyje glūdinčių laisvės ir teisingumo troškimų. Pasipriešinimo teisės sąmonė šiandien yra visuotinis žmonijos reiškinys. Gyvą pasipriešinimo teisės sąmonę šiandien turi ne tik aukštos kultūros tautos, bet ir kultūriškai nesubrendusios. Pasipriešinimo teisė jau pripažįstama ne tik prigimtosios teisės šalininkų, ne tik Bažnyčios. Pasipriešinimo teisę šiandien skelbia ir Jungtinių Tautų priimtoji “Visuotine žmogaus teisių deklaracija”. Jos preambulėje, nusakančioje deklaracijos motyvus, skaitome: “it is essential, if man is not to be compelled to have recource, as a last resort, to rebellion against tyranny and oppression, that human rights should be protected by the rule of law” (yra svarbu, kad teisinė santvarka apsaugotų žmogaus teises, jei norima, kad žmogus nebūtų priverstas griebtis kaip paskutinės priemonės — pasipriešinimo tironijai ir priespaudai sukilimu).
Pasipriešinimo sąjūdžio tikslai gali būti įvairūs: išsaugoti tautines, valstybines, religines, kultūrines, socialines, politines vertybes, apginti arba kovoti dėl paneigtų tautos ar dalies visuomenės teisių bei laisvių. Įvairios gali būti ir pasipriešinimo sąjūdžio priemonės: nuo Mahandos Gandhi sukurto neprievartinio pasipriešinimo, nuo priemonių, kurias mūsų tautos pasipriešinimo sąjūdis vartojo prieš rusų rašmenimis lietuvišką raštą (“graždanką”), iki ginkluotų partizanų pulkų, iki stipriai šarvuotų “bunkerių”, nemažo masto kautynių, sabotažinių sprogdinimų ir kt. Tačiau, nors ir kaip skirtųsi pasipriešinimo sąjūdžių tikslai ir priemonės, visiems pasipriešinimo sąjūdžiams yra bendras nelygstamumas idealizmas ir jų dalyvių savanoriškas pasiaukojimas bendrajam gėriui.
Pasipriešinimo sąjūdis ypatingai plačiu mastu pasireiškė per II-jį pasaulio karą ir po jo. Mūsų tautos pasipriešinimo sąjūdis ypatingai išaugo jau carinės Rusijos okupacijos metais (1793-1914). Nenuostabu todėl, kad mūsų tauta, turėdama iš praeities paveldėtas pasipriešinimo sąjūdžio tradicijas, kurias gaivino ir pasipriešinimas tautininkų totalistiniam režimui, iš pirmų sovietinės okupacijos dienų 1940 m. pradėjo pasipriešinimo sąjūdžio naują tarpsnį, pašaukdama gyveniman eilę specialių pasipriešinimo sąjūdžio organizacijų, paprastai vadinamų rezistencinėmis organizacijomis.
2. Pasipriešinimo sąjūdis ir partijos.
Kaikas neįžvelgia jokio skirtumo tarp rezistencinės organizacijos ir politinės partijos. Esą rezistencinė organizacija nuo politinės partijos skiriasi tik vardu ir dar tuo, kad politinė partija turinti savo doktriną ir programą, o rezistencinė organizacija to neturinti. Bet argi asmens ir tautos laisvės doktrina nėra doktrina? Argi išsilaisvinimo kovos programa nėra programa? Tiesa, rezistencinės organizacijos doktrina ir programa nelygintinos su politinės partijos doktrina bei programa, kaip nelygintina religinės, kultūrinės ar profesinės organizacijos ir programa su politinės partijos doktrina ir programa. Tačiau šiokia dalykų padėtis dar nesudaro pagrindo teigti, kad rezistencinė organizacija neturi doktrinos ir programos. Tas neteisingas teigimas giliai įžeidžia rezistencinės organizacijos herojines aukas. Ir mūsų tautos pasipriešinimo sąjūdžio šios dienos rezistencinės organizacijos turi ir doktriną ir programą. Dar daugiau. Dėl savo doktrinos ir programos šių organizacijų dalyviai nesigaili gyvybės aukos.
Organizacijų skirtingą plotmę, skirtingą prigimtį iš dalies paaiškina organizacijų tikslai bei priemonės. Rezistencinės organizacijos pagrindinis tikslas — pasipriešinti laisvės paneigimui, sukliudyti laisvės grėsmę, pašalinti priespaudą. Politinės partijos pagrindinis tikslas — laimėti krašto valdžią ir krašto reikalus tvarkyti pagal savo nusistatymus. Rezistencinės organizacijos priemonės — pogrindis, aktyvus ar pasyvus neteisės ir priespaudos aktų sabotažas, prireikus ginklo pavartojimas, tiesioginis bei netiesioginis stiprinimas tų veiksnių, kurie talkina pasipriešinimo sąjūdžio tikslams. Politinės partijos priemonės — rinkimai, seimas, vyriausybė. Pasipriešinimo sąjūdis yra apspręstas totalinės kovos su tos ar kitos rūšies priespauda, neteise, pavergimu. Politinė partija yra apspręsta politinių varžybų su tolygiais konkurentais dėl krašto valdžios. Rezistencinės organizacijos asmeninė sudėtis, bent jos žymi dauguma, yra apspręsta nelygstamo idealizmo ir besąlyginio ryžto aukotis bendrajam gėriui. Politinės partijos asmeninė sudėtis, bent žymi jos dalis, yra apspręsta išskaičiavimo bei oportunizmo. Tatai, be ko kita, iliustruoja ir tas visų kraštų politines partijas liečiąs reiškinys, kad tam tikra dalis partininkų net ir iš viršūnių, kaikada atsiduria pasipriešinimo sąjūdžio priešų stovykloje. Kolaboravimas yra rezistencinei organizacijai priešybė. Partijai kolaboravimas tėra taktikos reikalas.
Betgi visi šie — tikslo, priemonių, asmeninės sudėties, taktikos — skirtumai tarp rezistencinės organizacijos ir politinės partijos neišskiria partininkų dalyvavimo rezistencinėje organizacijoje, kaip neišskirtas jų dalyvavimas religinėse, kultūrinėse, profesinėse, karinėse organizacijose. Be abejojimo, krašto nenormalios politinės sąlygos ir pačias politines partijas gali nuvaryti į pogrindį ir primesti joms rezistencinės organizacijos tikslus bei priemones. Tačiau tokia aplinkybių padiktuota politinių partijų būsena nekeičia jų esmės ir nedaro jų tolygių rezistencinėms organizacijoms. Ir pogrindy politinei partijai atsidūrus, tarp jos ir pasipriešinimo sąjūdžio organizacijos pasiliks mažių mažiausia toks skirtumas, koks buvo tarp Lietuvos Šaulių Sąjungos ir Lietuvos kariuomenės. Kaip teisingai J. Brazaitis yra pastebėjęs, “politinėms grupėms rūpi politika ir rezistencija, o rezistencinės kovos organizacijoms — rezistencija ir politika. (Žiūr. “Į Laisvę” Nr. 1 13 pusl.).
Savo ruožtu tam tikromis aplinkybėmis, ypatingai tada, kai pačios politinės partijos atsiduria pogrindyje, rezistencinių organizacijų ir partijų bendradarbiavimas, pirmoj eilėj politinėj plotmėj, yra natūralus ir naudingas. Iš to gali kilti ir bendra politinė vadovybė, kaip tatai buvo įvykę 1943 m. Lietuvoje.
3. Pasipriešinimo sąjūdis ir tremtis.
Jei krašto pasipriešinimo sąjūdyje politinių partijų vaidmuo, palyginti su rezistencinių organizacijų vaidmeniu, — antrareikšmis, o kaikurių ir visai neapčiuopiamas, tai pasipriešinimo sąjūdyje tremtyje lig šiol šis santykis sudaro atvirkščią įspūdį. Tik prisiminkime egzilų internacionalus. Jie visi yra politinių partijų pagrindu. Šioks politinių partijų vaidmens padidėjimas tremtyje rezistencinių organizacijų vaidmens sąskaita kažin ar pačiam tremties pasipriešinimo sąjūdžiui naudingas. Pirmiausia dėl to tremties pasipriešinimo sąjūdžiui graso organiškai atitrūkti nuo krašto pasipriešinimo sąjūdžio, nes krašto pasipriešinimo sąjūdyje politinės partijos nežinomos ir jų vaidmuo nejaučiamas. Krašto pasipriešinimo sąjūdį į laisvąjį pasaulį organiškai pratęsia tik gyvosios rezistencinės organizacijos tremtyje. Tai nėra principas, bet mūsuoju atveju tai yra faktas. Kokią padėtį Lietuvos laisvinimo kovoje, laisvinimo organizacijoje sudaro šio fakto nepaisymas akivaizdžiai liudija Vliko nuvlikėjimas.
Maža to. Pasipriešinimo sąjūdį tremtyje atrėmus į neprikl. Lietuvoj prieš 27 metus viešai besireiškusias politines partijas, šiam sąjūdžiui graso ne tik organiško ryšio su krašto pasipriešinimo sąjūdžiu netekimas, bet ir šio sąjūdžio organiško pratęsimo tremty smailėjimas, nes pačios politinės partijos tremty maža beturi pagrindo prieaugliui. Formaliai buv. Lietuvos politines partijas galėtų laisvajame pasaulyje tęsti lietuviai apatridai. Tačiau, išskyrus Europos kraštus, praktiškai JV, Kanada, Australija apatridų kaip ir nepripažįsta, imigrantą laiko būsimu savo piliečiu. Nekalbant apie dabartinį jaunimą, kurio psichologijai sunku priartinti buv. politinės partijos, ir įsipilietinusiam senimui ilgainiui kažin ar bebus paranku savo senosios pilietybės politinėj partijoj reikštis. Net tokie, štai, didelės tradicijos partijų veikėjai, kaip L. Šimutis ar dr. P. Grigaitis, ir tai atitinkamose Lietuvos partijose tremtyje santūrūs. Lietuvos tautininkams pratęsti yra sudarytas atskiras sambūris, nors šiaip tautininkų senosios ir naujosios išeivijos asimiliacija gal toliausia pažengusi. Ar tai nėra ženklas, kad politinėms partijoms tremtyje daros vis sunkiau išlaikyti savo buvimo pagrindą?
Tiesa, ir rezistencinės organizacijos herojizmui bei idealizmui tremtis graso avantiūrizmu. Ir rezistencinės organizacijos tautinių interesų primatui tremtis graso subordinacija pašaliniams interesams. Ir rezistencinėje organizacijoje pasitaiko žmonių, savo metu krašte labai veržliai ir pozityviai veikusių, kurie čia, tremtyje, tam savo reiškimuisi nebesuranda atramos. Tremties sąlygos juos yra padariusios panašius į jūrų liga sergančius laivo keleivius, kurie bangų blaškomame laive labai norėtų įsitverti kokio nejudančio atramos stulpo, kad nebesirgtų. Deja, tremtyje rezistencinė organizacija neturi tokio nejudančio atramos stulpo, kokiu kad yra savas kraštas. Betgi visokiu atveju rezistencinei organizacijai tremtyje mažiau graso sunykimas. Jaunimo idealizmas (o koks jaunimas be idealizmo!) jai visada teiks natūralų prieauglį. Ir įsipilietinimas dalyvauti joje nė kiek negali trukdyti. Pagaliau ir pats reiškimosi laukas yra erdvesnis: šalia uždavinių, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su pasipriešinimu Lietuvos okupantui ir jo vykdomam fiziniam bei dvasiniam tautos genocidui, šiame lauke telpa ir uždaviniai, susiję su pasipriešinimu išeivijos nulietuvėjimui, su pasipriešinimu arivizmui, mamonizmui, senilizmui ir kitoms tremties negerovėms.
4. Vietoj išvados.
Rezistencinei organizacijai reikštis tremtyje minėtos palankesnės prielaidos pačios vienos dar nedaro šios organizacijos veiksmingu visuomeniniu ar laisvinimo veiksniu. Tam reikia ir pačios rezistencinės organizacijos valingo dinamizmo, kūrybos polėkių ir kovos dvasios. Antra vertus, nors tremtyje rezistencinė organizacija apskritai nereikalauja herojiško savęs aukojimo, tačiau ir tremties sąlygomis rezistencinę organizaciją, jos kovotojus lygiai sąlygoja tvirti visuomeninės moralės pagrindai ir ryžtas aukotis bendrajam gėriui. Pagaliau rezistencinė organizacija tremtyje, kad įvykdytų savo misiją ir išsaugotų savo ištikimybę krašto pasipriešinimo sąjūdžio įpareigojimams bei idealams, — tiek talkindama krašto pasipriešinimo sąjūdžio pastangoms, tiek telkdama jėgas, organizuodama priemones ir šalindama kliūtis išeivijos lietuvybei išlaikyti, tiek ir būdama bei veikdama, kad išeivijos gyvenimo negerovės Tėvynės reikalų lietuvio širdyje neužgožėtų, — privalo sykiu ugdyti tarpusavinį rezistencinį solidarumą tiek savo viduje, tiek ir tarp atskirų rezistencinių organizacijų. Rezistencinių organizacijų vaidmens svoris pirmoj eilėj yra jų tarpusaviniame susipratime.
Svarbiausias dalykas yra žinoti, ar mes turime pakankamai dinamizmo ir valios, ar mūsų dvasia pakankamai tauri, preciziška ir užkariaujanti, kad galėtume savo norus ir viltis perkelti į mūsų tautos mases.
Marc Sangnier
