IŠ VLIKO VEIKLOS

Kai aš pernai po LF pasitraukimo iš Vliko pasiteiravau vieną mūsų veikėją, ką jis dėl to pasitraukimo galvoja, tai jis man štai ką pareiškė: “Matai tamsta, jei LF pasitraukimas bus dingstis dabartinio Vliko sanacijai, tai jau tuo pačiu pasitraukimas bus įprasmintas, o jei, neduok Dieve, Vlikas ir toliau pasiliks baloje, apie kurią pats dabartinio Vliko pirmininkas rašo prof. Kaminskui, tai tuo atveju LF pasitraukimas iš tos vilkinės balos taip pat bus dignus et justus”. Panašiai, kaip anas mūsų veikėjas, LF pasitraukimą iš Vliko suprato ir, netrukus po to pasitraukimo Clevelande įvykęs, Amerikos LF bičiulių suvažiavimas. Jis pritarė “LF atstovo Vlike žingsniui su viltimi, kad šis žingsnis paskatins rimtai susirūpinti Vliko negaliomis, ryžtingai pravesti būtinas reformas”. Suvažiavimas galutinį sprendimą dėl LF santykių su Vliku paliko LF atstovybei tremtyje padaryti, tik “išryškėjus Vliko reformų galimybei ir krypčiai”.

Kaip žinoma, pasitraukdami iš Vliko, LF ir VS atstovai, be kita ko, konstatavo, kad “Vlikas nutraukė ryšius su krašto rezistencijos įgaliojimais užsienyje”, “paneigė rezistencinį savo pobūdį, išsigimdamas į grynai politinę instituciją, mintančią partinėmis kombinacijomis”, “Vliko dauguma nusilenkė nemoralios politinės kovos metodams ...o Clevelando suvažiavimas suminėjo dar eilę kitų Vliko diskonsolidacijos priežasčių. Savo ruožtu pats Vlikas bei kaikurių politinių partijų centrai ir paskiri veikėjai dabartinio Vliko negalių stengėsi ir tebesistengia nematyti, savu ruožtu kaltindami LF kone Lietuvos reikalų išdavimu. Dar kiti įtikinėjo visuomenę, kad su LF pasitraukimu visos vilkinės negerovės išnyks, kaip nebuvusios. Antai, Vliko sluogsniams artimas J. T. “Lietuvos” Nr. 2 rašo: "Nors šis įvykis (LF ir VS pasitraukimas iš Vliko. Red.) ir sumažino Vliko bazę, tačiau jis teigiamai paveikė tas sąlygas, kuriose naujai Vykdomai Tarybai teks dirbti. Kelias į jėgų konsolidaciją pačiame Vlike liko atviras”. Atseit, ne kas kita, tik pasitraukusieji neigiamai veikė VT darbo sąlygas ir blokavo konsolidacijos kelią. O tautininkų biuletenis atvirai kaltino LF sabotavus bendradarbiavimą su diplomatais.

Visuomenė, kuriai visi tie vilkiniai užkulisiai mažai žinomi, be abejojimo, laukė, ką pasakys pats gyvenimas, katruos teigimus jis patvirtins. Metams praėjus, praverčia pažvelgti atgal ir palyginti vilkinių darbų bei reikalų padėtį prieš metus su dabartine padėtimi. Dirstelkime, ar ir kiek dabartinio Vliko darbingumas pakilo, ar ir kiek jam pasisekė įveikti partines kombinacijas, ar ir kiek pasisekė išlyginti santykius su diplomatiniu sektorium, kas ir kiek konkrečiai pasisekė nuveikti. Lietuvos laisvinimo bare, kas ir kiek pasisekė atlikti iš to, kas reikėjo atlikti. Tik šiuos klausimus pasiaiškinus, bus matyti, ar pateisintos tos lėšos, kurias išeivija dabartinio Vliko reikalams deda, ar pateisintos visuomenės viltys, kurios į Vliką sudėtos. Nuo vienokio ar kitokio šių klausimų atsakymo priklauso ir paties LF tolimesnis apsisprendimas dabartinio Vliko atžvilgiu.

1. Pažadai dirbti, o iš tikrųjų vilkinių įstaigų likvidavimas ir teisinimasis

Aure, kaip įspūdingai buvo pristatytas Žalkausko atsiradimas Vlike: “Vliko Vykd. Tarybos pirmininkas K. žalkauskas VIII/21 iš JAV-bių atvyko Vliko būstinėn ir perėmė Vykd. Tarybos pirmininkavimą bei LIT darbus, taip pat santykių su Lietuvos diplomatais bei lietuvių visuomenės konsolidacijos reikalus” (Elta,

1952. 9. 1.). Tą patvirtino VT pirmininkas ir Vliko posėdy (1952. 9. 23), pažadėdamas veiksnių konsolidaciją, veiksnių konferencijos paruošimą ir ėjimą “iki Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo suorganizavimo”. Ružavų patikinimų visuomenei nepašykštėjo ir URT vardu: esą “svarbiausias uždavinys būsianti sisteminga akcija už Lietuvos valstybės statuso atstatymą tokion plotmėn, kokioje jis yra Jungtinėse Amerikos Valstybėse”, “ryškinimas santykių su Lietuvos kaimynais”, “Lietuvių dalyvavimas tiek Centrinės ir Rytų Europos, tiek bendro Europos vieningumo siekiančiuose organuose turi būti stiprinamas”. Taigi pažadėta. Tačiau tame pat posėdy Vlikas nutarė panaikinti savo teisių, politinę ir kt. komisijas. Vliko komisijos pradėjo veikti sykiu su pačiu Vliku 1943 m. Ar dabartiniam Vlikui jos jau buvo tapusios kliūtimi “plačiai veiklai”, ar nereikalingos dėl to, kad pristigta tinkamų darbui žmonių, ar dėl to, kad Vlikas komisijoms darbo pristigo — panaikinimo nutarime nepaaiškinta.

Po trijų mėnesių įvykusiame Vliko posėdy (1952. 12. 17/18) VT pirmininkas jau teisinasi, kad “trumpas veiklos laikotarpis nesuteikiąs progos pasigirti nuveiktais dideliais darbais”, nors mažų darbų taip pat nemini. Ir URT valdytojas jau kuklesnis. Ir jis apie nuveiktus darbus nė žodelio, o ir ateičiai jau pažadėjo tik “suorganizuoti lietuvių Europos Sąjūdį” ir stiprinti galimybes “sudaryti bendriems Pabaltijo tautų politiniams organams”. Pažadai, kaip matome, jau mažesni, o ir tie labai migloti. Kas tas per "lietuvių Europos Sąjūdis” ? Kas tie “bendri Pabaltijo tautų politiniai organai”? Miglos! Užtat daug aiškesnis Vliko nutarimas atsipalaiduot nuo Bibliografinės Tarnybos leidžiamos “Knygų Lentynos” ir nuo PL archyvo. Esą “šias svarbias mūsų tautinei kultūrai įstaigas” Vilkas nutarė palikt JV esančių organizacijų rūpesčiui. Išeina, kad Vliko rūpestį finansuoti gali sukelt tik nesvarbios mūsų tautinei kultūrai įstaigos.

Kadangi gruodžio posėdy VT pirmininkas įsakmiai pažadėjo "ateity plačiai išvystyti laisvinimo akciją”, tai natūralu buvo 1953. 4. 10/12. įvykusiame Vliko posėdy, kuriame “valdytojai pateikė savo darbo planus ir davė atliktų darbų apyskaitas”, išgirsti tos pažadėtos “plačiai išvystyti” laisvinimo veiklos atgarsius. Deja, pranešimo tonas dar minoriškesnis. Nei VT pirmininkas, nei URT valdytojas apie pažadų tęsėjimą net neužsiminė. Buvo tik teisintasi aplinkybėmis, “kurios apsunkina tiek VT darbą, tiek bendrai mūsų politinių institucijų veiklą”. Kas tos aplinkybės? Galima tik spėti, kad prie tų aplinkybių priklausė ir “Vliko įgaliotinių ir tolygių institucijų veikla”, kurią šis Vliko posėdis nuo 1953. 5. 1. nutarė sustabdyti. Vliko įgaliotinių institucija taip pat yra  Vliko amžininkė, pradėjo veikti sykiu su Vliku. Bet dabartiniam Vlikui įgaliotiniai, kaip kiek anksčiau Vliko komisijos, pasidarė nebereikalingi žadėtai “plačiai išvystyti” laisvinimo veiklai.

2. “Plačioj veikloj” žingsniai į šalį

1953. 5. 4-5 Vliko posėdis pažymėtinas kaip posūkis kovoje dėl Lietuvos valstybinio vientisumo: Vlikas nutarė "priimti į Vliką mažlietuvių rezistencijos” atstovą (plačiau bus skyrium). Įdomūs ir šie posėdžio nutarimai, kad “visus okupanto išleistus įsakymus Vlikas laiko niekiniais” ir kad Vliko nustatytos tvarkos “turi laikytis įvairios organizacijos ar pavieniai asmens, norėdami organizuoti pinigines viešo pobūdžio rinkliavas, loterijas ir t.t.” Iš pažiūros yra kilnus Vliko nutarimas dėl okupanto įsakymų niekinumo, bet iš esmės veikiausiai tebus atsiradęs dėl to, kad panaikinta Vlike teisių komisija. Šiuo Vliko nutarimu juk keičiamos Haagos (1893 ir 1907) bei Ženevos (1929) konvencijos, nustatančios okupanto teises. Ar nerodo Vliko nerealaus įsivaizdavimo apie padėtį jo nutarimas, kad “visos piniginės rinkliavos ar loterijos . . . turi būti sankcionuotos a) LB krašto valdybos, sutarus jai su to krašto TFA (Tautos Fondo atstovybe. Red.), jei tatai vykdoma rinkėjo gyvenamame krašte, b) LB krašto valdybos, sutarus jai su to krašto TFA ir gavus TFV (Tautos Fondo valdybos. Red.) pritarimą, kai tatai vykdoma ne savo gyvenamame krašte”. Lyg dabartinis Vlikas jaustųsi esąs “paviečio dievas”.

1953. 7. 13-15 posėdyje Vlikas išklausė pranešimo apie pasitarimus su Lozoraičiu; be to, "buvo išklausyta VT tarnybų valdytojų pranešimų apie atliktus darbus ir jų planus ateičiai”. LIT pažadėjo "įsteigti švietimo komisiją, kuri rūpintųsi mokyklų problemomis ir visa tautinio auklėjimo problematika”, o URT praneša, kad "su kt. Pabaltijo atstovais kreipėsi į įvairias valstybes, prašydama intervencijos Pabaltijo valstybių reikalu”. — Tiek jau kartų Vlikas su Lozoraičiu tarėsi, susitarė tartis ir vėl tarėsi... O viso to rezultatai labai gerai žinomi pasiskaičius Vliko pirmininko pareiškimą spaudai. . . LF nusistatymas šiuo klausimu gyvenimo eigos buvo patvirtintas visu 100%. Įdomu tik, ką dabar Vlikui su Lozoraičiu susiprasti kliūtimi laiko tie Vliko sluoksniai, kurie anksčiau tokia kliūtimi skelbė LF buvimą Vlike? — Po to, kai panaikintos teisių, politinė ir kt. Vliko komisijos, pažadėta “įsteigti švietimo komisiją”. Pirmoj eilėj ji reikalinga būtų pačiam Vlikui, kad apšviestų jį, jog tautinio solidarumo įnašai ir lietuvio pasas yra tautinio susipratimo ir lietuvių vienybės liudijimas ir todėl natūraliai priklauso bendruomenei, bet ne Vliko finansų tvarkytojams. Gražiai nuskamba žinia, kad UKT “su kt. Pabaltijo atstovais kreipėsi į įvairias valstybes, prašydama intervencijos Pabaltijo valstybių reikalu”. Bet ar tam kreipimuisi buvo parinktas tinkamas momentas; ar buvo pasitikrinta prašomai intervencijai parama ir eiga, ar tai tebuvo raštų infliacinis reiškinys, jau nekalbant apie naują titulą, kuriuo imta kalbėti svetimiesiems (Baltijos Valstybių Politinės Tarybos titulas ir nerealus ir lig šiol nebuvo vartojamas).

Pagaliau 1953. 9. 1 įvykęs Vliko posėdis ryšium su Kersteno apsilankymu ir jo vadovaujamu Kongresu komitetu Baltijos valstybių okupacijai ir jos padariniams tirti pažymėtinas tuo, kad iškilus klausimui dėl Vliko įsijungimo į talką šiam komitetui Vliko nariai buvo tiek santūrūs, kad kausimas savaime iškrito iš darbotvarkės.

3. Politiškai žalingi pareiškimai ir žygiai

Vliko darbai matyti ne tik iš posėdžių. Iš šalia posėdžių paskelbtų jo žygių pažymėtini: pasmerkė Sniečkų kaip tiesioginį kaltininką dėl Lietuvoje vykdomo genocido, kolektyvizacijos ir kitų okupantų veiksmų; pasiuntė telegramą sovietų globojamam “pasaulio taikos kongresui”; išleido kelis atsišaukimus, tarp jų ir tą, kuris jau nemini Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, o tenkinasi reikalavimais švelninti okupacinį režimą; pakeitė LDF atstovą Vlike Dr. J. Grinių; įteikė JT pareiškimą dėl Višinskio kalbos; įteikė pareiškimą Bonnos vyriausybei dėl Lietuvos teisinės padėties; atsisakė imtis žygių Lietuvos atstovavimo reikalu Madride; atsisakė remti reprezentacinį vasario 16 minėjimą Romoje.

Politiškai labai neapdairu buvo daryti Sniečkų atsakingą už tai, ką vykdo Sovietų Sąjunga ir tuo būdu paremti sovietų propagandą, jog tai visa darą patys lietuviai. Tiek pat politinio apdairumo rodė ir Vliko viešas raštas prof. Krėvei Mickevičiui, tituluojant jį buv. užsienių reikalų ministeriu. Tuo keliu belieka, kad imtų tituluoti Paleckį Lietuvos prezidentu. Politiškai neišmintingas buvo ir kreipimasis į bolševikinį “pasaulio taikos kongresą”. Vaizdžiausias politinis nesusiorientavimas buvo Vliko vardu atsišaukimas dėl vadinamos laisvinimo talkos, šiuo atsišaukimu laisvojo pasaulio lietuviai kviečiami reikalauti, kad okupuotoj Lietuvoj būtų paleisti suimtieji, grąžinta kultūrinė laisvė, sustabdytas tikinčiųjų persekiojimas, grąžinta verslo ir darbo laisvė, panaikinta priverstinė kolektyvizacija, leista grįžti deportuotiesiems, leista išeiviams lankytis Lietuvoje, bet jokios užuominos apie tai, kad pirmas ir pagrindinis laisvojo pasaulio lietuvių reikalavimas turi būti — pašalinti iš Lietuvos sovietų okupaciją. Kai visuomenė dėl šio Vliko žygio ėmė reikšti protestus, Vlikas paskelbė, kad anas atsišaukimas į Vliko biuletenį patekęs per klaidą. Taigi per klaidą! URT davė tekstą, IT paskelbė, kaikur nekritiški žmonės jau ėmėsi instrukciją vykdyti, o čia pasirodo klaida. Ar tokios klaidos nėra ženklas, kad pagrindine klaida yra buvimas Vlike tokių žmonių, kurie šitokių klaidų prisileidžia!

1952 m. vasario 2 d. Vlikas be kita ko nutarė ir visų Vliko narių parašais paskelbė, kad “ypatingai užkulisinė akcija prieš asmenis trukdo Vlikui pasiimtus uždavinius realizuoti”. Šio nutarimo praktiškas rezultatas buvo tas, kad kai kurių tą pareiškimą pasirašiusių Vliko narių “užkulisinės akcijos” aukomis tapo pirmiausia Vliko nariai Brazaitis ir L. Prapuolenis, paskiau ir Dr. J. Grinius. 1952. 12. 18 Vlikas šešiais balsais prieš vieną ir vienam susilaikius, nutarė atimti teisėtam LDP atstovui Vlike Dr. Griniui mandatą, ši Vliko daugumos diktatūra, priešinga Vliko statutui, rodo, iki kokio laipsnio yra smukusi Vliko narių moralė politikoje ir j kur tatai veda. Jei šiandien Vlikas rankų pakėlimu gali nuspręsti LDF atstovą pakeisti, tai šiandieniniai draugai rytoj susipykę, galės spręsti Karvelio, Norkaičio, Šidiškio pakeitimą. Gruodžio 18 precedentas diskreditavo Vliką ir kaip kovotoją su neteise ir smurtu. Kas per kovotojas prieš neteisę ir smurtą, kai pats tuos nusikaltimus vykdo!

Dėl Vliko rašto JT ryšium su Višinskio kalba tenka pastebėti, kad jau anksčiau ir labiau dokumentuotai dėl tos kalbos buvo reagavęs Lietuvos pasiuntinys Washingtone. Lietuvos reikalui būtų buvę naudingiau, jeigu vietoje to dubliavimosi daugiau iniciatyvos būtų buvę rodyta Europos centruose kaip Roma, Bonna, Madridas, Strasbourgas. Gerai, kad Bonnai buvo pagaliau įteiktas raštas, kurio Bonna buvo prašiusi. Bet ji turėjo Vliko atsakymo laukti lygiai metus! Tačiau ir po to Lietuvos atstovavimo reikalas Bonnoje nesutvarkytas, nors Bonna pakartotinai buvo pareiškusi palankumo. Lietuvos atstovo nebuvimą Bonnoje MLT prezidiumo posėdis kovo 4 d. šiaip įvertino: “Labai pasigendam lietuvių atstovo Bonnoje. Dabar pradedant Vokietijoj vad. ‘Lastenausgleich’, lietuvių atstovo nebuvimas Bonnoje labai žalingas”. Romoje laimėti Italijos vyriausybės palankų nusistatymą Lietuvos užsienio pasams vizuoti turėjo privatus asmuo. Madride jau 1950 vyriausybė pažadėjo priimti Lietuvos atstovą. Šiemet galima buvo jį turėti, persikėlus ten buv. min. E. Turauskui. Bet tiek S. Lozoraitis, tiek ir Vlikas, nesusitardami dėl pirmenybės, atsisakė jam duoti įgaliojimo raštus. Taip vieta ir liko tuščia.

Tiesa veik kiekviename Vliko biuletenyje skelbiama apie pp. Karvelio, Šidiškio, Žalkausko “tarnybinius vizitus” čia Paryžiuje, čia Strasbourge, čia Ziuriche ar Berne. Tačiau apie konkrečius tų vizitų rezultatus ir Vliko biuletenis neturi ką pranešti. “Dirva” net priekaištavo, kad be reikalo leidžiamas visuomenės suaukotas pinigas. O apie VT pirmininko skelbtą pasaulio lietuvių seimą, apie veiksnių konferenciją paskutiniu laiku visai tylima. Daugiausia ką yra pozityvaus padaręs — tai informacijos tarnybos valdytojas.

Įvertinom atskirus tuos darbus, apie kuriuos buvo skelbęs Eltos biuletenis. Galutines išvadas, ar Vlikas daro pažangą ar atžangą, paliekam pačiam skaitytojui.

P. Juodvalkis.