KITI APIE VLIKĄ
Buvęs pirmasis Vliko pirmininkas prof. J. Kaminskas “Lietuvos” žurnale (1952, 2 nr.) Vliko reikalui skyrė vedamąjį “Laisvinimo organizacijos klausimu”. Vliko veikloje jis skiria tris laikotarpius: veikimą Lietuvoje, veikimą tremtyje iki tremtinių emigracijos, dabartinį veikimą. Pirmųjų dviejų laikotarpių veiklą straipsnio autorius vertina labai teigiamai. Apie veikimą Lietuvoj sakoma: "Nors veiklos sąlygos buvo žiaurios, Vlikas jautėsi stiprus, savimi pasitikįs ir vieningas. Vliko pastangas stiprino kovojančios tautos gyvas ir čia pat jaučiamas alsavimas”’. Apie antrąjį laikotarpį sakoma; "Šiame savo veiklos periode Vlikas dirbo daug, dirbo su užsimojimu, pasiryžimu ir sėkmingai”. Kalbėdamas apie dabartinį laikotarpį, J. K. rašo: "Vertindami išorines sąlygas, galime pasidžiaugti, kad jos dar niekuomet nebuvo tiek mūsų pastangoms palankios, kaip dabar”. Tačiau: “Kiek išorinės sąlygos Vliko veiklai pagerėjo, tiek vidinės ją pasunkino . . . Reikia nuoširdžiai apgailėti, kad pernai pradėtos Vliko pastangos sustiprinti dėl emigracijos “nukraujavusį” Vliką, išlyginti jo santykius su pasiuntiniais ir stipriau konsoliduoti apie save emigraciją iki šiol nedavė siektų rezultatų.” Toliau autorius rašo: “Tuo pačiu Vliko, kaip tai kovai vadovaujančio organo sukonsolidavimu bei jo sustiprinimu tenka pirmoj eilėj susirūpinti. Vlikas turi būti kaip reikiant Vlikas ... Susitvarkymą Vlikas turėtų pradėti nuo savęs. Vlike asmeninė sudėtis reikia stiprinti. Jei tas būtų negalima padaryti Europoje, Vliką sudarančių grupių vadovybės turėtų svarstyti klausimą, ar Vlikas nebūtų keltinas ten, kur jis turėtų stiprų užnugarį ir galėtų turėti sustiprintą asmeninę sudėtį". Išvadinės J. Kaminsko pastabos yra tokios: “Susitvarkymo reikalas gali būti lengvas ir nelengvas. Lengvas, jei surasime savy pakankamai gero noro; sunkus, jei neatsižadėsime Vliko veiklą spręsti grupiniais interesais”.
“KELEIVYJE”, Bostone, š. m. balandžio 24 tas pats prof. Kaminskas rašo: “Bet mums taip pat aišku, kad ginčas tarp Vliko ir diplomatų šefo, darnus Vliko bendradarbiavimas su mūsų pasiuntiniais tik tuomet būtų laimėtas, jei pats Vlikas sustiprės, bus energingesnis darbe, susitvarkys savo tarpe ir savo veikla didins savo autoritetą emigrantinėj visuomenėj. Tuomet Vlikas laimėtų ir dar vieną didelį daiktą — lietuviškos emigracijos galimai visišką apvienijimą Lietuvos reikalui ir jos sustiprintą veiklą-”.
Kaminskas iškelia mintį, kad Vlikas sustiprėtų perkeltas į Ameriką. Tačiau pripažįsta, kad yra veiksnių Amerikoje, kurie čia Vliko nepageidauja. To nepageidavimo “motyvų eilėje yra ir tokių, kurie Lietuvos laisvinimo reikalą nestato pirmon vieton” (Lietuva, 1952, 2 nr.).
“N. LIETUVA”, Montrealy, labiausiai skundžiasi, kad Vlikas nesusitaria su Lozoraičiu. O dėl paties Vliko vidaus darbo balandžio 22 nr. atsiliepimas yra būdingas šio laikraščio pažiūroms”:
“Atrodė, kad Vlikas jau bus baigęs kadrylius ir partinę aritmetiką, bet pasirodo, kai kam svarbiausia yra partinė aritmetika, bet ne darbas ... Įdomu, kada politinės Lietuvos grupės įgaus bent kiek objektyvia tiesa paremtos moralės?... Deja, Vlikas neranda bendros kalbos”.
“VIENYBE”, Brooklyne, kuri dažniausiai spausdina L. Rezistencinės Santarvės žmonių straipsnius, Vliko klausimu balandžio 24 d. rašė; “Jau kelinti metai Vlike vyksta ginčai, kurie turi kuo mažiausią ryšį su Lietuvos laisvinimu... Turėtų būti paliktos visos asmeninės ir partinės ambicijos ir imtasi tik už vieno dalyko: aktyvaus Lietuvos laisvinimo. Visi tie ginčai žmonėms įgriso, ir jei nebus liautasi, tai ateis diena, kada bus sunku gauti net vieną centą Lietuvos laisvinimo reikalams ... šiandien Vlikas pavirto į tikrą biurokratinę instituciją, kurioj yra daugiau popierizmo, negu aktyvios kovos”. Panašiai dar rašoma ir birželio 5 d. ir kt. nr. beveik kas savaitė.
Išimtį čia sudaro krikščionių demokratų “Tėvynės Sargas”, šių metų 1 (10) nr. Pr. Vainauskas rašo: “Apskritai tenka konstatuoti, jog Vlikas ir jo Vykdomoji Taryba rodo pasigėrėtinos iniciatyvos bei veržlumo visais Lietuvos laisvinimą liečiančiais klausimais. Šia proga tik palinkėtina, kad jis išsikeltų iš Pfullingeno į didesnį politikos centrą”.
Išskyrus šį paskutinį atsiliepimą, visi kiti pasisakymai apie Vliką rodo, kad Vlikas per praėjusius metus, LP iš jo pasitraukus, ne tik nesustiprėjo, bet, priešingai, dar labiau smuko. Tuo būdu paaiškėjo ir du pagrindiniai faktai: 1. Vliko darbingumo priežastis buvo ne tas jo grupių santykis, kurio pakeitimo taip baisiai kai kas troško, nes ir santykiui pasikeitus darbingumas nė kiek nepadidėjo. 2. Nepasitvirtino nė faktas, kad tik LF trukdęs susitarti su Lozoraičiu. LF per ištisus metus Vilke nebuvo, bet ir sutarimo ir susitarimo taip pat nebuvo. Visa tai rodo, kad Vliko smukimo priežastis nėra išorinė, bet vidinė.
