Iki 1948 metų Lietuvos partizanai dar tebetikėjo, kad įvyks stebuklas: Vakarai paskelbs komunistinei Sovietų sąjungai karą dėl jos vykdomo pavergtų tautų genocido; Lietuvos partizanai visavertiškai dalyvaus tame kare, siekdami laisvės ir nepriklausomybės savo valstybei; dalis jų neišvengiamai žus, tačiau didžioji tautos dalis sulauks Laisvės ryto ir atkurs nepriklausomą savo valstybę...

Tačiau kai tų permainų nesimatė, o Lietuvą užplūdo šimtatūkstantinės ordos NKVD kariuomenės, Lietuvos partizanai suprato, kad sotūs Vakarai Lietuvai abejingi, rūpinasi tik savo gerove.

Patyrę barbariškus žiaurumus ir dešimttūkstantines netektis Lietuvos partizanai taip pat suprato, kad Tautos kovą už laisvę reikia kreipti į idealistinę-dvasinę plotmę: stiprinti pogrindžio spaudą, žodį paskelbti aštriausiu tos kovos ginklu, okupantų vergijoje atsidūrusią Tautą raginti saugoti dvasines vertybes, jos idealus, kultūrą, tradicijas, papročius, tikėjimą, lietuvišką pasaulėjautą. Jie jau žinojo, kad žus. Kaip rodo daugelio partizanų atsiminimai, labiausiai jie bijojo užmaršties. Dažniau jie rinkosi žūtį nei vergiją. Tą jausmą jautriai pagavo poetės Aldonos Puišytės ausis ir širdis, jį, tarsi sklandančią padangėse paukštę, ištrūkusią iš jautraus žmogaus širdies, ji pagavo ir apgyvendino savo naujausioje eilėraščių knygoje „Baltojo Raitelio baladės" (V., 2006).

Apie atminties svarbą partizanams anksčiau rašė partizanų poetas ir rašytojas Antanas Paulavičius. Jo knygos „Kraujo upeliai tekėjo..." (K., 1990) „Paskutiniojo Lietuvos partizano „Paskutiniajame žodyje" parašyta:

„Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau?

Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti?

Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti?

Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai.

Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus. Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Ar aš galėjau?

Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausias sūnus, klausinėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Ar aš galėjau neišgirsti?

Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje; apnuogino, išniekino, subjaurojo. Ar aš galėjau šito nežinoti?

Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuose. Paslėpė, kad niekas niekados jų nerastų, kad kankinių šmėklos nepersekiotų žudikų.

Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus - dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę; tarė: nebus Lietuvos... Ar galėjau šito nežinoti? Ar galėjau nekeršyti?

Viešpatie, Tu esi pasakęs: dovanok priešui. Aš neklausiau Tavo švenčiausio priesako. Atleisk, man, Visagali. Mano geriausias draugas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių. Tyčiosis iš manęs, niekins mane. Nebijau paniekos. Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių...

Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano Tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią... Todėl vis meldžiuosi: Dieve, neatimk iš mūsų Tautos atminties. Todėl ir tikiu šventu stebuklu ir šaukiu Karo tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus. Uždegs žvakes. Sukalbės Amžinąjį atilsį. Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą Partizanui ir Partizano motinai..." (Antanas Paulavičius. Kraujo upeliai tekėjo... - Kaunas, 1990. - P. 170-171).

Vaclovas Voveris-Žaibas nebuvo paskutinis partizanas. Jis su savo kovos draugais, tariamo draugo išduotas už sotaus gyvenimo trupinius, žuvo 1949 m. kovo 7 d. didvyrio mirtimi. Tačiau Jis - vienas pirmųjų, kurio vardą jau ima dengti užmaršties miglos. Dabartinės prievartos dykroj žūsta atmintis.

Tokį jausmą išgyvenau paėmusi į rankas naujausią mūsų istorikų parengtą ir išleistą monografiją „Lietuva 1940-1990 metais" (Vyr. red. dr. Arvydas Anušauskas; V., 2005). Nors visumoje knygą vertinau pozityviai (Voverienė O. Okupuotos Lietuvos istorija // XXI amžiaus horizontai. - 2005, rūgp. 31, p. 2, 5) širdyje vis tiek pasiliko didžiulė nuoskauda dėl ketvirtosios knygos dalies „Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžio (1944-1953)" skyriaus, kuris parašytas tarsi svetimųjų... Nustebau, tame skyriuje neradusi nei vienos eilutės, nei vieno žodžio apie Vaclovą Voverį-Žaibą, legendinį partizaną, Lietuvos Laisvės kovos garbės karžygį, pasižymėjusį ypatinga narsa ir ypatingu pasiaukojimu Tėvynei.

Kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitiko? Gal Jis nepakankamai nusipelnė Lietuvos laisvės kovoje, kad Istorijos liko užmirštas?

1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizaninio pasipriešinimo kovotojams susivienijus į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS) ir priėmus statutą, patvirtintą vienintelės teisėtos Lietuvos Vyriausybės -LLKS Tarybos Prezidiumo buvo numatyti šie LLKS apdovanojimai (žymenys): Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas; Laisvės Kovos Kryžiaus atžymėjimas (žymuo) ir padėka.

Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas buvo aukščiausias partizanų vadovybės apdovanojimas partizanui, kuris buvo teikiamas už drąsą, narsumą, pasiaukojimą ir nuopelnus kautynėse. Šį apdovanojimą teikė tik LLKS Tarybos Prezidiumas kartu su specialiu Aktu.

„Laisvės kovotojų karžygio vardo nusipelnė tik aštuoni narsūs partizanų vadai. Tai Pietų Lietuvos partizanų organizatorius Konstantinas Bajerčius-Garibaldis; Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Angis, Visvydas; Dainavos apygardos štabo viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas; Tauro apygardos Maironio kuopos vadas partizanas leitenantas Kazimieras Pyplys-Mažytis, Audronis, Pietų Lietuvos partizanų vadas, plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis; Dainavos apygardos vado pavaduotojas, partizanų leitenantas Vaclovas Voveris-Žaibas; LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius, partizanų majoras Petras Bartkus-Žadgaila, Sąžinė, Alkupėnas (visi po mirties) ir Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas, partizanų kapitonas Juozas Lukša-Skirmantas, Skrajūnas, Mykolaitis, Kazimieras" (Stasys Sajauskas, Lietuvos partizanų žymenys. 1945-1954 // Atmintinė sau ir ne sau. Tauro muziejui - 10 / sud. Justinas Sajauskas. - Marijampolė, 2003. - P. 88).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visiems aštuoniems Laisvės Kovos karžygiams buvo suteiktas (po mirties) Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinas (Ten pat, p. 97).

Lietuvos istorikų, deja, minėtoje monografijoje du Laisvės Kovos karžygiai Konstantinas Bajerčius-Garibaldis ir Vaclovas Voveris-Žaibas, kaip jau minėjau, buvo užmiršti. Sunku suvokti ar tai istorikų nekompetencija, o gal, įsijautus į prokurorų vertintojų vaidmenį - pikta valia, ignoruoti, kaip tik tuos du?

Matyt, tai atsitinka ne pirmą kartą ir ne tik Lietuvoje. Matyt, ne veltui rašytojas Stefanas Cveigas, stebėjęs tokius atvejus su širdgėla rašė: „Tas, kuris tikisi iš Istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti; dažnai ji suteikia paprastam, vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą" (S. Cveigas).

Mūsų gyvųjų pareiga priminti Istorijai ir istorikams jų pareigą -siekti Teisingumo ir neleisti geriausiems, narsiausiems ir išmintingiausiems nugrimzti į nežinomybės tamsą.

Pasirodžius Juozo Lukšos-Daumanto knygai „Partizanai" (V., 1990) ir Adolfo Ramanausko-Vanago „Daugel krito sūnų..." (V., 1992) laukėme ir tikėjomės, kad netrukus turėtų pasirodyti ir knyga apie legendinį Dzūkijos partizanų vadą, Lietuvos Laisvės kovos karžygį Vaclovą Voverį-Žaibą. Pirmenybė visuomet priklauso arba artimiesiems, arba bendražygiams.

1995 m. lapkričio 25 d. Lietuvos moterų lyga, kuriai jau daugelį metų vadovauju, organizavo respublikinę konferenciją "Moteris ir rezistencija Lietuvoje". Toje konferencijoje dalyvavo ir jai toną davė šviesaus atminimo istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Matyt, jos iniciatyva į konferenciją atėjo ir Vaclovo Voverio seserys Vanda Voverytė-Lagunavičienė ir Eleonora Voverytė-Kuklienė. Pranešimą konferencijoje skaitė artimiausio Vaclovo Voverio-Žaibo bendražygio ir bičiulio Jono Kazlausko-Šermukšnio žmona Stasė Budrevičiūtė-Kazlauskienė, ryšininkė, vėliau ir partizanė Rūta.

Toje konferencijoje ir paaiškėjo, kad niekas knygos apie Vaclovą Voverį-Žaibą nerašo ir neketina rašyti. Šios misijos ėmėsi dr. doc. Vladas Voveris. Pradėjo rinkti medžiagą apie Dzūkijos partizanus, išsiaiškino archyvuose, kad ten žuvusiųjų partizanų bylų nėra, yra tik buvusių tardomų ir teisiamų partizanų; peržiūrėjo daugelio Dainavos apygardos partizanų bylas, bet jose rado tik nedideles kruopelytes informacijos apie Vaclovą Voverį.

Seserys Vandutė ir Eleonora Voverytės pateikė nedaug naujos informacijos, šalia tos, kuri jau buvo istorikų Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės, Algio Kašėtos ir enciklopedininko Izidoriaus Ignatavičiau surasta, patikrinta ir paskelbta.

Atsirado dar viena kliūtis: Antano Paulavičiaus parengtoje ir išleistoje knygoje „Kraujo upeliai tekėjo" (K., 1990) buvo paskelbti mokytojos Elenos Akelaitytės-Dzidolikienės atsiminimai apie Vaclovą Voverį-Žaibą, pavadinti „Juodas kryžius ir raudona rožė" (Ten pat, p. 47-53), kuriuose jų autorė pasakoja apie paskutinį susitikimą 1949 m. kovo 6 d. su „Geležinio Vilko" vyrais, jų vadu Vaclovu Voveriu-Žaibu, Kariūnu, Labučiu ir Kazlausku-Paukšteliu,Vanagu. Kovo 7 dienos ryte jų bunkeris, Kazimieraičio rinktinės štabas Kalesninkų miške buvo provokatorių Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio išduotas, apsuptas kelių šimtų enkavedistų kariuomenės; visi partizanai žuvo. Pradėjus aiškintis šį Vaclovo Voverio-Žaibo ryšius su mokytoja Elena Akelaityte, Žaibo seserys ir Vandutė, ir ypač Eleonora, Eleną apibūdino, kaip MVD agentę, išdavusią ir pražudžiusią jų brolį ir jo bendražygius.

Dr. Vladui Voveriui nusviro rankos, atsiradus šiam visiškai netikėtam žmonių gyvenimo istorijos ir psichologiniam barjerui. Jis sunkiai susirgo, ir po ligos apsiribojo tik konsultanto ir redaktoriaus funkcijomis.

Tačiau medžiaga jau buvo surinkta, aptarta, reikėjo tik ją papildyti, išsiaiškinti spragas ir parengti spaudai. Tada šio uždavinio teko imtis man.

Tai nebuvo lengva. Ypač jeigu pats nedalyvavai įvykiuose, nematei ir nekalbėjai su tais žmonėmis, apie kuriuos rašai, nejautei jų dvasios skambesio ir virpėjimo atitinkamose džiaugsmingose ar pavojingose situacijose, juolab... jeigu nesi istorikas profesionalas.

Rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė tokias autoriaus pastangas palygino su paieška įvykių ir žmonių užgesusio laužo pelenuose. Ji pati tai patyrė, rašydama knygą „Vilties Angelas" apie Dainavos apygardos partizanų ryšininką kunigą Zigmą Neciunską. Savo tyrimo metodą ji apibūdino taip: „Rankioti ir dėlioti į vientisą mozaiką svetimųjų likimų nuotrupas - tai tas pats, kaip žarstyti sudegusio laužo pelenus. Liepsna išblėso, bet pelenai dar šilti... ir kartais juose ima ir sušvyti mažytė žarijėlė. Atsargiai ją įpūtus, vėl švysteli ugnis, šildanti, guodžianti ir deginanti (Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė. Vilties Angelas. - K., 1999. - P. 34). Istorikas Bronius Kašelionis teigia: „Istorija -tai tautos sėkmių ir nesėkmių veidrodis... Istorikas privalo įsijausti į Žmogaus TEN ir TADA būtį" (Kašelionis B. Dainavos partizanai. -V., 1999)

Suvokdama, kad tik toks kelias ir gali atvesti „Į Žmogaus TEN ir TADA būtį" leidausi į kelionę ieškoti tų Lietuvos laisvės kovos karžygio likimo nuotrupų, kad galėčiau jas sudėlioti į vientisą mozaiką. Kelias buvo nelengvas, nes pats Vaclovas Voveris jokių atsiminimų neužrašė ir nepaliko. Kaip pavyko tegul spręs skaitytojas. Padariau viską, ką sugebėjau, turėdama viltį, kad ateinančios kartos padarys geriau. „Geležinis Vilkas", kaip didvyriškiausia Lietuvos pokario istorijos epo dalis to tikrai nusipelnė.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo „Geležinio Vilko" kovotojų atminimo įamžinimo, ypač savo vyrui, draugui ir bičiuliui dr. Vladui Voveriui, surinkusiam medžiagą archyvuose ir finansavusiam knygos leidybą; profesoriui Viktorui Urbonui, perskaičiusiam rankraštį ir pateikusiam daug vertingų pastabų dėl knygos struktūros, medžiagos komponavimo, dalykinių pastabų, Vaclovo Voverio-Žaibo seserims Vandai Voverytei-Lagunavičienei ir Eleonorai Voverytei-Kuklienei už pateiktas žinias apie šeimą ir jų pačių gyvenimą; Stasei Budrevičiūtei-Kazlauskienei, „Geležinio Vilko" ryšininkei, pateikusiai daug medžiagos ir fotonuotraukų, tikslinusiai vietoves, įvykių eigą, partizanų vardus, pavardes ir slapyvardžius; knygos leidėjams „Mokslo Aidų" kolektyvui, turėjusiam daug kantrybės dirbti su nedrausminga autore. Iš anksto dėkojame visiems skaitytojams už jų pareikšimas pastabas, pastebėtas klaidas, praleistas „Geležinio Vilko" vyrų pavardes. Istorijai - tai labai svarbu

„Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės neapleidom."

Tokiu pavadinimu ir tokiais žodžiais pradedamas istorikų Nijolės Gaškaitės, Dalios Kuodytės, Algio Kašėtos ir Bonifaco Ulevičiaus skyrius apie Dzūkijos partizanus knygoje „Lietuvos partizanai 1944-1953 m." (Kaunas, 1996). Nuo tos knygos pasirodymo, joje pateikti duomenys mažai pasikeitė. Todėl savo pasakojime apie partizaninį karą Dzūkijoje ja ir remsimės, kaip pačiu pirmuoju kelių istorikų patikrintu ir suderintu šaltiniu.

Būtina pripažinti, kad Dzūkijos partizaninio ginkluoto pasipriešinimo, jo prielaidų, priežasčių ir kovos istoriją tyrinėjo nemažai istorikų ir pačių partizanų.

1990 metais pasirodė Juozo Daumanto (legendinio partizano, Lietuvos laisvės kovos karžygio J. Lukšos) knyga „Partizanai"; 1992 metais - Adolfo Ramanausko-Vanago - „Daugel krito sūnų... Partizanų gretose" (vėliau buvo išleisti dar keli leidimai, paskutinis -1999 metais; 1994 metais Justino Lelešiaus-Grafo ir Liongino Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraščiai"; 1996 m. - jau minėta istorikų Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės, Dalios Kuodytės, Algio Kašėtos ir Bonifaco Ulevičiaus monografija; 1997 m. - V. Nanartonio, J. Petraškos ir K. Savičiaus sudaryta knyga „Dainavos apygardos partizanų takais"; ir Nijolės Gaškaitės - „Pasipriešinimo istorija 1944- 1953 metai"; 1998 metais - Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų Prezidentas" apie viso Lietuvos partizaninio ginkluoto pasipriešinimo vadą Joną Žemaitį-Vytautą;1999 m. - Broniaus Kašelionio „Dainavos partizanai"; tais pat metais pasirodė ir enciklopedinis Izidoriaus Ignatavičiaus žinynas „Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998"; 2001 m. pasirodė Vytauto Vitkaus knyga apie jo tėvo gyvenimą ir veiklą „Pulkininkas Kazimieraitis" tais pačiais metais - Elvyros Biliūtės Aleknavičienės knyga „Vilties Angelas" apie partizanų ryšininką kunigą Zigmą Neciunską; 2003 metais prof. Vinco Aurylos sudaryta knyga „Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais" apie Mokytoją Konstantiną Bajerčių-Garibaldį; 2005 m. - Vytauto Kaziulionio knyga „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai (Varėna, 2005). Visose minėtose knygose vienu ar kitu aspektu minimas partizanų būrio vadas Vaclovas Voveris-Žaibas. Dažniausiai jose pakartojami Lietuvos istorikų išaiškinti faktai, todėl iš anksto atsiprašome autorių, jeigu ne visų jų darbus šioje knygoje cituosime; apsiribosime tais darbais, kuriuose pateikiama tik nauja informacija apie Dzūkijos partizaninio judėjimo vieną iš didvyrių Vaclovą Voverį-Žaibą

Kaip rašoma mūsų pasirinktoje knygoje „Lietuvos partizanai 1944-1953 metais", Dzūkijoje partizaninis judėjimas prasidėjo, vos tik rusų kariuomenei peržengus kartu su frontu Lietuvos sieną, ir čia įgijus platų mastą. Sąlygos tam buvo palankios, nes dzūkai savo ginklo jėgą jau buvo išbandę kovose 1943-1944 metais su raudonaisiais partizanais, nuolat užpuldinėjusiais ir terorizavusiais Dzūkijos kaimus. Dzūkijos vyrai vienijosi į savisaugos būrius ir bendromis jėgomis gynėsi, todėl vienas kitą gerai pažinojo ir žinojo, kas ko vertas.

Vos tik peržengusi Lietuvos sieną ir čia dar nespėjusi nei kojų apšilti, Rusijos kariuomenės vadovybė tuoj pat, nuo rugpjūčio 1 d., paskelbė Lietuvos vyrų nuo 19 iki 35 metų mobilizaciją į okupacinės valdžios kariuomenę. Tai paskatino mobilizacijos vengiančius vyrus ginkluotis ir veikti organizuotai. Žinoma, kad Vaclovas Voveris su savo patikimų draugų būriu įkūrė „Žaibo" partizanų būrį jau 1944 m. rugsėjo 1 d. Alovės-Merkinės valsčių ribose susikūrė Nemunaičio, Balbieriškio "Rugio", "Žaibo" ir kiti partizanų būriai. 1944 m. rugsėjo 13 d. partizanai susirinko miške prie Bugančių kaimo Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje ir nutarė - į rusų kariuomenę neiti; jeigu gaudys - priešintis ginklu, kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Istorikai teigia, kad jau 1944 m. rugsėjo 15 d. 12 organizuotų partizanų, vadovaujami Antano Krajausko, užpuolė rusų kariuomenės dalinį, siekdami apsiginkluoti, ir jiems tas pavyko.

Kai partizanų gretos išaugo iki 100 vyrų, buvo nutarta įkurti 2 mobilius partizanų būrius po 50 vyrų. Vienam būriui vadovavo Julius Mikalonis iš Klepočių kaimo ir šio būrio veikimo rajonas buvo

Ryliškiai, Klepočiai, Druskininkai ir aplinkiniai kaimai; kitam būriui ėmėsi vadovauti Jonas Kudarauskas. Šio būrio veikimo rajonas buvo Bugančiai, Lizdai ir gretimi kaimai. Trakų apskrityje Onuškio valsčiuje 1944 metų rudenį susiformavo Jono Matukevičiaus-Vilko, vadovaujamas 40 partizanų būrys. Jo veikimo rajonas buvo Bakaloriškės, Žilinėliai, Kaniūkai ir kiti aplinkiniai kaimai. Lazdijų apskrityje, daugiausia Leipalingio valsčiaus apylinkėse, veikė ltn. Boleslovo-Šimkonio-Šarūno vadovaujamas 60 partizanų būrys. Simno valsčiuje veikė J. Neifaltos-Lakūno partizanų būrys; Daugų valsčiuje - Vaclovo Voverio-Žaibo būrys. 1945 m. pavasarį buvusiems Nemunaičio partizanams pradėjus vadovauti Alytaus seminarijos mokytojui Adolfui Ramanauskui-Vanagui čia jau buvo įkurta kuopa, sudaryta iš 3 būrių ir turinti 70 kovotojų.

Jokios Dzūkijos krašto partizanų veiklą jungiančios ir koordinuojančios vadovybės iš pradžių nebuvo. Visame Dzūkijos krašte veikė daug savarankiškų partizanų būrių. 1945 m. gegužės 16 d. įvyko Kalniškės mūšis (Alytaus apskr., Simno valsčiuje), kuriame dalyvavo keli šimtai reguliariosios kariuomenės karių ir 100 partizanų kovotojų būrys, vadovaujamas leitenanto Jono Neifalto-Lakūno. Tada žuvo 44 partizanai. 1945 m. birželio 14 d. su NKVD kariuomene Varčios miške susikovė Vėžio, Žaibo ir Merkio jungtinis partizanų būrys (apie 130 kovotojų). Žuvo ir suimta 40 partizanų. Partizanai, praradę bendražygius, suvokė, kad reikia vienytis ir burtis į didesnius mobilius junginius, kad galėtų stoti į mūšius su didelėmis priešo pajėgomis.

Pirmasis Dzūkijos partizanų vienytojas buvo pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Susitikęs su kelių partizanų būrių vadais 1945 m. gegužės 7 d., jis įkūrė Dzūkų grupės štabą, kurio pagrindinė veiklos kryptis ir buvo suvienyti Dzūkijos partizanus. Štabą sudarė operatyvinis, propagandos ir mobilizacijos skyriai. Kazimieraitis į partizaninį judėjimą įvedė karinę tvarką: kaip ir kariuomenėje, išleido įsakymus su kariniais, mobilizaciniais ir operatyviniais nurodymais, įvedė partizano priesaiką ir partizano drausmės nuostatus.

Vilniuje įsikūręs „Lietuvos partizanų štabas" irgi siekė suvienyti visą Lietuvos partizaninį judėjimą. Į Dzūkiją 1945 m. gegužės 25-26 dienomis atvykęs vienas iš šios organizacijos vadų Matas Mastauskas susitiko su Dzūkijos partizanų būrių vadais M. Česniu-Lapkričiu, M. Vičkačka-Vasara ir B. Poškumi-Naru įkalbėjo juos jungtis į Lietuvos partizanų organizaciją ir įkurti Geležinio Vilko rinktinę. Jai vadovauti iš Vilniaus atvyko ltn. Leonas Tarasevičius-Aras, Lūšis. Geležinio Vilko rinktinę sudarė 4 partizanų būriai, daugiau kaip 100 kovotojų.

1945 m. birželio mėnesį Vilniuje enkavedistai suėmė visą „Lietuvos partizanų štabą". Aras pradėjo ieškoti ryšių su kitais Dzūkijos partizanų būriais ir atradęs Dzūkų grupės vadavietę, susitikę su Kazimieraičiu sutarė, kad Geležinio Vilko rinktinė prisijungs prie Dzūkų grupės. Laikinai eiti vado pareigas buvo pavesta L. Švalkui-Šernui. Rinktinę sudarė du batalionai, kurie veikė Varėnos-Rudnios ir Valkininkų-Eišiškių-Onuškio valsčių teritorijoje. L. Tarasevičius-Aras buvo paskirtas pastarojo bataliono vadu. 1945 m. gruodžio 4 d. Šernui žuvus vadovavimą rinktinei perėmė Aras-Lūšis, o Varėnos-Rudnios batalionas buvo priskirtas Merkio rinktinei, kuriai vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Lazdijų apskrityje, Leipalingio valsčiuje veikė Šarūno rinktinė: 6 būriai po 15-20 kovotojų

Rinktinei vadovavo vyr. ltn. Vytautas Gontis-Alseika. Šarūno rinktinė prie Dzūkų grupės prisijungė 1945 m. vasarą.

Seinų partizanų rinktinei vadovavo ltn. Jonas Aleščikas-Gediminas. Ši rinktinė veikė Lazdijų, Sangrūdos, Šventežerio ir Rudaminos apylinkėse. 1945 m. gruodžio 30 d. Seinų rinktinė buvo prijungta prie Šarūno rinktinės ir jai vadovauti buvo paskirtas ats. ltn. Vladas Stepulevičius-Mindaugas, anksčiau vadovavęs partizanų būriui Seirijų valsčiuje.Tuo metu Šarūno grupę sudarė 4 batalionai, kurie veikė Kapčiamiesčio, Leipalingio, Veisėjų ir Seirijų valsčiuose. Mindaugas nepateisino į jį kaip rinktinės vadą dedamų pulk. Kazimieraičio vilčių, todėl Šarūno rinktinės vadu buvo paskirtas mokytojas A. Kulikauskas-Daktaras.

1945 m. rugpjūčio 1 d. Kazimieraitis susitiko su Merkinės-Alovės apylinkėse veikusios partizanų kuopos vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu. Bendrame vadų pasitarime buvo nutarta Vanago partizanų kuopą prijungti prie Dzūkų grupės, sudarant jo veikimo teritorijoje Merkinės batalioną. Jam vadovauti buvo paskirtas A. Ramanauskas-Vanagas. Netrukus Vanagas buvo paskirtas Merkio rinktinės vadu ir prie tos rinktinės prijungti Marcinkonių ir Druskininkų batalionai. 1945 m. lapkričio 18 d Dzūkų grupės štabas pavadintas A apygardos štabu.

Iki pat 1945 metų rudens, neprisijungę prie A apygardos štabo išliko ir veikė savarankiškai Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio

partizanų grupė, jungusi 100 kovotojų ir veikusi Simno, Miroslavo ir Alytaus valsčiuose, vadovaujama ltn. Adomo Bačiuškos-Keleivio-Žmogaus. Kunigaikščio Vaidoto grupė, jungusi 50 kovotojų ir veikusi Balbieriškio, Gudelių bei dalyje Alytaus kaimų. Jai vadovavo Kazimieras Degutis-Raginis; Kunigaikščio Margio grupė, jungusi 150 kovotojų, vadovaujama Prano Paulausko-Šarūno, Geležinio Vilko grupė, jungusi 50 kovotojų, veikusi Daugų valsčiuje ir vadovaujama Vaclovo Voverio-Žaibo. Tas partizanų grupes ėmėsi vienyti kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis. Susirinkę birželio mėnesį visų tų partizanų grupių vadai įkūrė Dzūkų rinktinę su savo štabų padaliniais. Rinktinės vadu buvo išrinktas Dominykas Jėčys-Ąžuolis. Į Kazimieraičio pasiūlymą jis sureagavo ambicingai: sutiktų vienytis su A apygarda tik tuo atveju, jeigu suvienytam partizanų junginiui būtų leista vadovauti jam, kapitonui Dominykui Jėčiui-Ąžuoliui. 1946 m. balandžio 23 d. A apygardos ir Dzūkų rinktinės partizanai susivienijo ir tam partizanų junginiui ėmė vadovauti Dominykas Jėčys-Ąžuolis Kazimieraitis tapo Pietų Lietuvos srities, į kurią įėjo Dainavos ir Tauro apygardos vadu, o Dominykas Jėčys-Ąžuolis vadovavo ir A apygardai ir Dzūkų rinktinei. 1946 m. gegužės 15 d visi Dzūkijos partizanai buvo suvienyti ir įkurta Dainavos partizanų apygarda. Jai vadovavo Ąžuolis.

Į Dainavos partizanų apygardą įėjo trys rinktinės - Dzūkų, Merkio ir Geležinio Vilko.

Dzūkų rinktinė apėmė Alytaus apskritį ir dalį Marijampolės bei Prienų apskrities. Jai vadovavo Dominykas Jėčys-Ąžuolis. Rinktinę sudarė penkios grupės:

1. Vaidoto grupė, turinti 30 kovotojų ir veikusi Balbieriškio vlsč. bei dalyje Gudelių vlsč.

2. Margio grupė, turinti apie 40 kovotojų ir veikusi Butrimonių, Jiezno, Stakliškių ir Birštono valsčiuose bei dalyje Alytaus valsčiaus.

3. Kęstučio grupė, turinti 30 kovotojų ir veikusi Miroslavo, Simno ir dalies Alytaus valsčiuose.

4. Karininko Juozapavičiaus grupė, turinti apie 60 kovotojų ir veikusi Seirijų ir Merkinės valsčiuose.

5. Geležinio Vilko grupė, turėjusi tada 30 kovotojų ir veikusi Daugų ir Alovės valsčiuose.

Merkio rinktinė apėmė dalį Varėnos valsčiaus ir dalį Alytaus valsčiaus. Jai vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Ją sudarė trys batalionai:

1-asis batalionas veikė Merkinės valsčiuje ir dalyje Alovės valsčiaus. Jis turėjo 35 kovotojus.

2-asis batalionas veikė Marcinkonių ir Druskininkų valsčiuose. Turėjo 50 kovotojų.

Merkio rinktinę sudarė apie 130 veikiančių partizanų ir apie 100 „slapukų", kurie gyveno legaliai ir rėmė partizanus.

Geležinio Vilko rinktinė veikė Trakų apskrityje. Jai vadovavo V. Kukė-Aitvaras, Šilas. 1946 metų vasarą šioje rinktinėje liko vienas Valkininkų batalionas, kuriame tebuvo tik 20 kovotojų ir jie veikė Onuškio, Valkininkų ir Eišiškių valsčiuose.

Per visą Dainavos partizanų gyvavimo laikotarpį 1944-1954 metus joje kovojo daugiau negu keturi tūkstančiai kovotojų. Kovose už Lietuvos laisvę žuvo per 2 tūkstančius Dainavos partizanų, dar apie 2 tūkstančiai partizanų, jų rėmėjų ir ryšininkų buvo suimti, kankinti ir įkalinti sovietiniuose lageriuose (Nijolė Gaškaitė ir kt. Ten pat, p. 197-199, 222).

Neseniai, perskaičiusi prof. Vinco Aurylos sudarytą, parengtą spaudai ir išleistą Alytaus mokytojų seminarijos mokytojo Konstantino Bajerčiaus kūrybos - poezijos, prozos, publicistikos, pedagogikos, laiškų, atsiminimų ir In memoriam rinktinę, pavadintą „Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais" (V., 2003) ten aptikau labai įdomią, iki tol buvusią nepublikuotą Vytauto Vitkaus iš Kauno (pulkininko Jono Vitkaus-Kazimieraičio sūnaus) pateiktą Dainavos apygardos partizanų vadų suvažiavimo Deklaraciją, patekusią į KGB rankas 1946 m. gruodžio 6 d. Merkinės valsčiuje Jakubiškių kaime Uoslio sodyboje. Ją buvo pasirašę Kazimieraitis (Jonas Vitkus) Mykolas Jonas (Drunga; Tauro apygarda); Ąžuolis (Dominykas Jėčys) Garibaldis (Konstantinas Bajerčius), Vanagas (Adolfas Ramanauskas), Daktaras (A. Kulikauskas), Antanaitis (Sergijus Staniškis). Deklaracija - istorinis dokumentas, ją cituoju visą:

1946 metų balandžio 23 dieną mes, Lietuvos partizanų vadai, prisiėmėme atsakomybę už Lietuvos nepriklausomybės atstatymo kovos vadovavimą ir, remdamiesi tautos valia, pripažinome būtinybę skelbti lietuvių ir kitoms tautoms bei valstybėms šiuos principus, kuriais bus vadovaujamasi, valdant atstatytą nepriklausomą Lietuvą, ir kuriuos Lietuvos ginkluoti partizanai, savo tautos padedami, saugoja ir gina:

3. Valstybę valdys laisvuose demokratiniuose rinkimuose išrinktas Seimas ir jo sudaryta vyriausybė.

4. Seimas renkamas laisvuose demokratiniuose rinkimuose tiesiu ir slaptu balsavimu iš partijų pasiūlytų kandidatų, ne pagal partijų sudarytus sąrašus.

6. Seimas, spręsdamas šalies statuto ir ryšių su užsienio valstybėmis klausimus, turi vadovautis didžiosios dalies tautos valia, bet taip pat priimti domėn teisingus mažumos reikalavimus, remiantis Suvienytųjų nacijų principais.

7. Lietuvos komunistų partija negali būti pripažinta teisėta, nes jos siekiai ne demokratiniai, o diktatoriniai, ir ji, vykdydama svetimos lietuvių tautai, t.y. Sovietų Sąjungos komunistų partijos nurodymus, prisijungė prie lietuvių tautos nepriklausomybės naikinimo ir yra kalta dėl geriausių lietuvių tautos sūnų žudymo ir trėmimų.

Šis lietuvių partizanų sprendimas gali būti pakeistas tik su sąlyga, jeigu Lietuvos komunistų partija atsisakytų diktatorinio ir revoliucinio principo bei priklausymo kitai valstybei, be to, išpirktų savo kaltę prieš tautą, pasiekdama iš Sovietų Sąjungos:

a) taikiu būdu išvesti iš Lietuvos visas Sovietų Sąjungos kariuomenės jėgas (tiek karines, tiek vidaus);

c) pripažinti laikinąją Lietuvos vyriausybę, kurią sudarytų Lietuvos išlaisvinimo komitetas. 8. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas visais būdais palaiko Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto -VLIK'o siekius, atstatant Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvos partizanų vadai, skelbdami šią Deklaraciją, kreipiasi į lietuvių tautą su prašymu dar aktyviau padėti partizanams jų kovoje už nepriklausomybės atstatymą

Parašai: Kazimieraitis, Mykolas Jonas, Ąžuolis, Garibaldis, Vanagas, Daktaras, Antanaitis.

(Konstantinas Bajerčius, Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais. - V., 2003. - P. 428^30).

Su Deklaracija buvo supažindinti visi Dainavos apygardos partizanai ir ji jų kovą darė prasminga. Šią Deklaraciją žinojo ir „Geležinio Vilko", vadovaujamo Vaclovo Voverio-Žaibo vyrai; už jos siekių įgyvendinimą kovojo ir žuvo.

Ši Deklaracija tapo teorine atskaitos pozicija, rengiant Lietuvos Nepriklausomybės Deklaraciją 1949 metais. Ją pasirašė Minaičiuose Radviliškio rajone visos Lietuvos partizanų apygardų vadai ir Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas. Pateikiame jas abidvi palyginimui:

Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms, būtent:

a) Pietų Lietuvos sričiai, savo sudėtyje turinčiai Dainavos ir Tauro apygardas,

b) Rytų Lietuvos sričiai, savo sudėtyje turinčiai Algimanto, Didžiosios kovos, Vyčio ir Tauro apygardas,

c) Vakarų Lietuvos sričiai, savo sudėtyje turinčiai Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardas. Tai yra, reikšdama lietuvių tautos valią, pakartodama Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto 1946. VI.10 deklaracijoje, BDPS 1947.V.28 nutarimuose ir BDPS deklaracijoje Nr. 2 paskelbtus pagrindinius principus bei juos papildydama nutarimais, priimtais 1949 11.10 BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo tarybos jungtiniame posėdyje skelbia:

1. LLKS Taryba, remdamasi BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo tarybos jungtinio posėdžio 1949 .11.10 nutarimais, okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai.

5. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir Vyriausybę.

6. Nuo okupacijos pabaigos ligi susirenkant demokratiniam Lietuvos Seimui įstatymų leidžiamąją galią turi Laikinoji tautos taryba.

7. Laikinąją tautos tarybą sudaro: visų vieningoje vadovybėje Lietuvoje ir užsienyje kovojančių sričių, apygardų, rinktinių, aukštųjų mokyklų, kultūrinių, religinių organizacijų bei sąjūdžių ir tautoje atramą turinčių politinių partijų atstovai, prisilaikant proporcingo atstovavimo principo.

8. Atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas.

9. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė sudaroma LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pavedimu. Vyriausybė atsakinga prieš Laikinąją tautos tarybą.

10. Lietuvių veiklai užsienyje ir Lietuvos atstatymo darbui koordinuoti LLKS Tarybos Prezidiumas turi LLKS Užsienio delegatūrą, kuri, bendradarbiaudama su Vakarų valstybėse akredituotais Lietuvos atstovais, sudarinėja komisijas bei delegacijas ginti ir atstovauti Lietuvos reikalus Suvienytų Nacijų Organizacijoje, įvairiose konferencijose ir kitose tarptautinės institucijose.

11. LLKS Užsienio delegatūros nariai iš savo tarpo išsirenka LLKS Užsienio delegatūros pirmininką, kuris laikomas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju.

12. LLKS Užsienio delegatūros nariai laikomi lygiateisiais LLKS Tarybos nariais.

14. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstrukcija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 metų Lietuvos konstitucijos dvasia.

15. Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams.

16. Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui - Lietuvos nepriklausomumui, - nelaikoma teisine partija.

17. Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiaudami su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ir krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.

18. Konstatuojama teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą sunkiausiu laisvės kovų laikotarpiu.

19. Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių. Ypatingą globą valstybė teikia išsilaisvinimo kovose nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms.

20. Socialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma, kuri vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje.

21. LLKS Taryba, glaudžioje vienybėje su kovojančia tauta, kviečia visus geros valios lietuvius, gyvenančius Tėvynėje ir už jos ribų, pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsijungti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą.

22. LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų

Atlanto Chartoje, Keturiose laisvėse, 12-oje Prezidento Trume-no punktų, Žmogaus teisių deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.

LLKS Tarybos nariai: Faustas, Kardas, Merainis, Naktis, Ušpalis, Vanagas, Žadgaila.

(Nijolė Gaškaitė. Pasipriešinimo istorija 1944-1953. - V., 1997. -P. 231-234).

Visi šie tauriausi Tautos sūnūs žuvo nuo nuožmios okupanto rankos. Tačiau jų parašyta ir pasirašyta Konstitucija išliko ir ji yra žymiai teisingesnė už mūsų antrą kartą atkurtos nepriklausomos Lietuvos konstituciją, komunistų, patekusių į Seimą, pastangomis sužalotą ir iškraipiusią daugelyje straipsnių lietuvių tautos siekius ir valią.

Vaclovas Voveris gimė 1922 m. vasario 17 dieną Trakų aps. Onuškio vals., Bakaloriškių km., daugiavaikėje darbščių ūkininkų Viktorijos Buivydavičiūtės-Voverienės ir Andriaus Voverio šeimoje. Tėvai nebuvo turtingi. Turėjo penkiolika hektarų nederlingos Dzūkijos žemelės. Šeimoje augo devyni vaikai: penkios seserys ir keturi broliai. Vaclovas buvo pats jauniausias brolis. Po jo gimė tik Vandutė. Šeima nevargo, nes buvo labai darbšti. Prie darbo nuo pat ankstyvos vaikystės pratino ir vaikus. Visi keldavosi anksti, su malda išeidavo į darbus, gyveno taikiai ir ramiai, gerbiami kaimynų ir pažįstamų. Aplink Bakaloriškių kaimą tyvuliavo keli mėlynakiai Dzūkijos ežerai, netoliese dunksojo gražios Dzūkijos girios, dzūkų guodėjos ir maitintojos, šeima valstietišką maistą paįvairindavo tėvelio ir jau paaugusių brolių prižvejota žuvimi, mamos ir mergaičių surinktomis uogomis ir grybais, kurių tada buvo tiek daug, kad tik nereikėjo tingėti jų prisirinkti, prisirauginti, prisidžiovinti ir kitaip paruošti; užtekdavo jų visus metus. Tėvelis buvo griežtas, bet be reikalo vaikų nebausdavo. Visada išklausydavo jų pasiaiškinimo ir tik tada bausdavo, jeigu iš tikrųjų buvo už ką.

Voverių sodyba buvo graži, tvarkinga, rūpestingai tėvelio prižiūrima. Aplink ją siūbavo medžiai, žydėjo obelys ir mamos su mergaitėmis pasodintos ir rūpestingai prižiūrimos gėlės, to meto lietuvaičių pasididžiavimas. Gražu buvo akiai, malonu širdžiai, smagu buvo išgirsti ir malonų pagyrimo žodį iš kaimynų

Vyriausia sesuo Jadvyga Voverytė (g. 1904) ištekėjo už Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio Stasio Bujanausko ir išėjo į marčias į Onuškio valsčiaus Kęstučių kaimą. Gyveno pasiturinčiai. Turėjo 18 ha geros ir derlingos žemės, pasistatė gražius namus, augino keturis vaikus, ūkis buvo pavyzdinis, tvarkomas pagal paskutinius to meto agronomijos ir veterinarijos mokslo pasiekimus. Rusams Lietuvą okupavus antrą kartą Bujanauskai buvo ištremti į Sibirą, į Krasnojarsko krašto Badojano rajoną. Iš Sibiro grįžo tik po keliolikos metų, savo sodybą rado išdraskytą, medžius iškirstus, žemę kolchozo nuniokotą. Negalėjo

Vaclovo Voverio motina Viktorija Buivydavičiutė-Voverienė su dukra Vanda Voveryte-Lagūnavičiene ir su jos vaikais Viktoru, Gintautu ir Rimute.

ištverti darbščių Lietuvos ūkininkų širdis iš skausmo, matant tokią jų išsvajotą, o dabar beviltiškai sugriautą sodybą, kurioje jau gyveno kol-choznikai. Apsigyveno Rūdiškių miestelyje. Bet greitai vienas po kito mirė: Jadvyga Voverytė-Bujanauskienė 1966 metais; neužilgo ir jos vyras Tik vyriausios Bujanauskų dukters Stasės liko du sūnūs - Bronius ir Algis. Jie gyvena Vilniuje.

Brolis Boleslovas (g. 1906) jaunystėje, nematydamas perspektyvos ūkyje, nes būtų reikėję dalintis, 1935 m. išvyko į Latviją. Ten neblogai uždirbdavo. Vedė lietuvaitę Stefaniją. Jiems gimė dukrelė Irena. Visus juos priglaudė broliškos Latvijos Tukumso rajono, Duobelės valsčiaus Bratužės kapinaičių žemelė. Palikuonių toje Voverių šakoje nebeliko.

Brolis Jonas (g. 1909) vos sulaukęs devyniolikos metų staiga mirė nuo nežinomos ligos.

Sesuo Marytė Voverytė (g. 1912) ištekėjo savame Bakaloriškių kaime už kaimyno Vlado Kleinoto. Jis buvo stalius, tvarkingas ir darbštus lietuvis, geras ir švelnus tėvas. Kleinotai išaugino tris sūnus ir dukrą, visus dorais ir darbščiais lietuviais, savo Tėvynės patriotais. 1944 m. liepos 12 d. Dzūkiją užgriuvusi pati didžiausia jos istorijoje katastrofa - komunistinis teroras neaplenkė ir Kleinotų šeimos. Grįždami iš Vokietijos žaliakepuriai sudegino gražią Kleinotų sodybą. Jį patį suėmė Onuškio stribai, vien tik dėl to, kad jis buvo darbštus ūkininkas, ir be kaltės kaltą ištrėmė. Įdomus šitų Lietuvos išgamų elgesys; pamatę Vladą Kleinotą dirbantį laukuose; jie jį apsupo, surišo jam rankas, paguldė į vežimą, apkrovė jį jo paties nupjautomis avižomis ir patys ant jo atsisėdo. Namiškiai būtų net nežinoję, kur jis dingo. Tik kaimynai matė ir pasakė Marytei. Jį nuteisė 10 metų kalėti ir 5 metams tremties su turto konfiskavimu. O tas turtas - keturi maži vaikai, kurių vyriausiam - septyneri metai, o mažiausiam pusantrų metukų. Gerai, kad Lietuvos kaimas dar tada nebuvo nužmogintas; šelpė kaimynę tai grūdais, tai bulvėmis. O Vladą Kleinotą ištrėmė į Sibiro lagerius. Jis ten ir žuvo. Marijai teko sunkiai verstis, likus su keturiais mažais vaikais ir be namų. Vargas vaikus užgrūdino, jie tapo padoriais žmonėmis: Jonas Kleinotas dirbo vai-ruotoju-ekspeditoriumi; Gintautas baigė žemės ūkio technikumą; o Vladas - apdailos statybų inžinierius. Gyvena ir dirba Druskininkuose. Jau mirusi ir Marija ir jos vyriausias sūnus Jonas Kleinotas.

Brolis Vladas (g. 1918), dailus vaikinas, tarnavo Lietuvos kariuomenėje husarų pulke. Kai 1940 metais rusai okupavo Lietuvą, jis buvo perkeltas į Varėnos karinį poligoną. Lietuvą okupavus vokiečiams, Vladas su ginklu skirtis jau nebenorėjo ir vokiečiai jį areštavo. Už nelegalų ginklo laikymą, jis vienuolika mėnesių atsėdėjo vokiškame Lukiškių kalėjime. Jį paleido atlikusį bausmę, net be bylos sudarymo. Grįžęs į Onuškį, Vladas įsidarbino paruošų tiekėju. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, jis iš pat pirmųjų dienų buvo suimtas, kaip bendradarbiavęs su vokiečiais. Kelias paras palaikė Onuškio kalėjime ir paleido. Bet Vladas jautė, kad jį rusai gali suimti antrą kartą, todėl nelaukdamas tos bėdos, pasitraukė į mišką. Jis tapo partizanų Siaubo būrio vado pavaduotoju. Turėjo slapyvardį Deksnys. Žuvo 1946 m. vasario 17 d. Palaidotas Rudnios kapinėse.

Sesuo Veronika (g. 1920) ištekėjo už Jono Stadalnyko iš Miguičio-nių kaimo. Jis buvo ne tik geras ūkininkas, bet ir muzikantas. Turėjo gražų balsą, nuolat buvo kviečiamas į vestuves groti, į laidotuves giedoti. Grojo armonika. 1945 m. vasario 7 d. Miguičionių mūšio metu, buvo nušautas Jono tėvas; sudeginta sodyba. Reikėjo gyvenimą kurti iš naujo, gyvenimas nebuvo lengvas, nes šeimoje augo keturi vaikai. Dabar jau abu tėvai mirę. Vaikai gyvena Varėnoje.

Sesuo Eleonora Voverytė (g. 1924) buvo areštuota 1944 m. lapkr. 25 d. kartu su tėvu Andriumi Voveriu ir seserimi Vanda Voveryte. Kalėjo Trakų ir Vilniaus Lukiškių kalėjimuose. Išleista iš kalėjimo buvo tik 1945 m. spalio 25 d. Sugrįžusi į tėviškę namų neberado, todėl glausdavosi pas kaimynus ir jiems padėdavo lauko darbuose už duoną ir pastogę.1948 metais ištekėjo už Adolfo Kuklio. Metus gyveno Diržaminių kaime, pas vyro tėvus. Ten buvo nemaža šeima; dar keli jaunesni broliai ir seserys. Po metų šeima sugrįžo į Ba-kaloriškes; jau susikūręs kolchozas jiems paskyrė išvežtųjų žmonių sodybą. Ten jau gyveno sesuo Marija su vaikais. Abi seserys nuolat buvo lankomos enkavedistų ir klausinėjamos apie jų brolį partizanų vadą. Kai Vaclovas žuvo 1949 m. kovo 7 d., tada enkavedistai lankytis nustojo. Į seserų namus sugrįžo iki šiol klajojusi po pasaulį ir gyvenusi pas svetimus žmones jų motina Viktorija. Eleonoros vyras, matydamas, kad kolchoze šeima neturės jokių perspektyvų, išvažiavo į Vilnių ir įsidarbino siuvėju siuvimo fabrike; vėliau baigė vairuotojų kursus ir jau įgijęs vairavimo praktikos važinėjo į tolimus reisus; gerai uždirbdavo; susitaupęs pinigų 1957 metais Pavilnyje nusipirko seną sodybą, atsivežė šeimą, kurioje jau augo du sūnūs. Su Eleonoros šeima į Pavilnį persikėlė gyventi ir Viktorija Voverienė (g. 1885). Prasigyvenę Kukliai senąją sodybą nugriovė ir jos vietoje pasistatė gražų namą. Sūnūs baigė mokslus; vienas jų inžinierius, antras verslininkas.

Iš brolių jauniausias Vaclovas (g. 1922) šeimoje buvo mylimiausias; linkęs į meną kažką vis drožinėdavo; su meile, vis kažką mąstydamas ilgai žiūrėdavo į žydinčias obelis; margaspalves gėles, į tamsaus miško tolius, žiūrėdamas į vyresniuosius, norėdavo gerais darbais būti panašus į juos, dažnai dainuodavo; mėgo skaityti, nekantriai laukė tos dienos, kai reikės eiti į mokyklą

Mokytis jam sekėsi, bet baigė tik 6 pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą Andrių Voverį. Šeimoje vyrų jau nebuvo likę: Boleslovas jau gyveno Latvijoje ir turėjo savo rūpesčių; Vladas tarnavo kariuomenėje, o Jonas jau buvo miręs. Jis liko vyriausiu šeimoje artoju ir... statybininku, nes Voverių šeima pradėjo statyti naują namą vienkiemyje Bet tėvui susirgus statybos įstrigo. Reikėjo Vaclovui imtis statybininko darbo, šalia ūkio darbų, nors dar ir jaunas buvo. 1936 m. namas buvo baigtas statyti, iškastas šulinys, užveistas sodas, pastatytas kluonas, tvartai, kiti statiniai. Per šventes susirinkdavo visa šeima: atvažiuodavo seserys su šeimomis, skambėjo dainos. Mama švytėjo, nes jau ir anūkai pradėjo rastis.

Vokiečių okupacijos metais kartu su kitais gynėjais saugojo kaimą nuo sovietinių diversantų plėšikavimo. 1943 metais Smailuose raudoniesiems partizanam nužudžius Voverių giminaičius Joną Voverį ir jo nepilnametį sūnų, Vaclovui jokių abejonių nebeliko, kad nuo plėšikų reikia gintis patiems; vokiečiai neapgins. Kartu su kaimynu Jonu Kazlausku, Stasiu Kukliu, Jonu Dambrausku ir kitais kaimynais iš Bakaloriškių įkūrė kaimo savigynos būrį. Turėjo ginklų, kuriuos 1941 metais traukdamiesi rusai buvo miške palikę visą sunkvežimį. 1944 m. balandžio 13 d. raudonieji partizanai beveik visas Bakaloriškėse buvusias 40 sodybų sudegino, nužudė keletą žmonių. Jų užpuolimas buvo toks netikėtas, kad Bakaloriškių savisaugininkai iš pradžių sutriko, o vėliau, jau atsipeikėję ėmė banditus vytis; gerokai jiems įpliekė. Tie paniškai traukėsi į savo irštvą Rūdninkų girioje, nesitikėję iš kaimiečių tokio atkirčio. Vėliau, jau prasidėjus rusų okupacijai, šitie padegėjai ir galvažudžiai tapo svarbiomis valdžios personomis ir pirmąjį savo keršto smūgį nukreipė į buvusius savisaugininkus. Vaclovas suprato, kad jam likti namuose pavojinga ir nesvyruodamas pasirinko mišką. Jo pasirinkimą sustiprino ir dar vienas įvykis, kai vos tik rusams įžengus į Lietuvą, Voverių sodyba buvo apsupta enkavedistų, ir jis, tuo metu pjovęs avižas ir bėgęs į mišką, buvo sunkiai sužeistas.

„GELEŽINIO VILKO" PARTIZANŲ BŪRIO, RINKTINĖS, TĖVŪNIJOS GRUPĖS ORGANIZATORIUS IR VADAS

1944 m. rugsėjo 1 d., čekistų ieškomas Vaclovas Voveris išėjo partizanauti. Jo būrio branduolį sudarė buvę jo kaimynai, dalyvavę savisaugos būryje ir jau patikrinti mūšyje Jonas Kazlauskas, Vacys Petrauskas, Vytautas Kuzmickas, kiti pažįstami. Iš pradžių būryje buvo 20 kovotojų, vėliau jų gretos augo. Būrys pasivadino „Geležiniu Vilku". Veikė Alytaus ir Trakų apskrityse, Onuškio, Alovės ir Daugų apylinkėse, 1945 m. gegužę įsijungė į naujai sukurtą Dzūkų rinktinę, o 1946 m. sausį - į Merkio (partizano Kazimieraičio) rinktinę. 1948 m. rugsėjį Vaclovas Voveris buvo paskirtas Dainavos apygardos Partizano Kazimieraičio rinktinės vadu, o lapkritį - Dainavos apygardos vado pavaduotoju.

Partizanai juo pasitikėjo, nes buvo ypač veiklus, sumanus ir drąsus vadas, puikus partizaninės kovos strategas. Jis vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta daugiau kaip 300 sovietų kareivių, per 40 karininkų bei stribų. Didžiausios kautynės: 1945 m. vasario 7 d.-Onuškio valsčiuje, prie Miguičionių kaimo; tada „žaibiukai" nukovė 17 enkavedistų, tarp jų du karininkus ir vieną vietinį stribą; žuvo 7 partizanai. Po šių kautynių NKVD sudegino Miguičionių kaimą - 15 sodybų; sušaudė ir gyvus sudegino 11 žmonių. 1945 m. vasario 23 d. V. Voverio-Žaibo vadovaujami partizanai Alytaus apskr. Daugų valsčiuje prie Kančėnų kaimo, surengė pasalą įsisiautėjusiems Daugų stribams. „Geležinio Vilko" gretose jau buvo 50 kovotojų.; tada žuvo 9, patys aršiausi Daugų stribai. Suplanuota akcija partizanams pavyko. 1945 m. birželio 14 d. Žaibas su savo kovotojais pateko į enkavedistų apsuptį ir dalyvavo visą dieną vykusiose kautynėse. K. Barausko-Vėžio, „Geležinio Vilko" ir A. Ramanausko-Vanago jungtinis apie 120 partizanų būrys stojo į atvirą mūšį su keleriopai gausesne NKVD kariuomene - NKVD kariuomenės 220-uoju pasienio pulku. Šukuodami Varčios mišką enkavedistai susidūrė su Vanago kuopa, vadovaujama Daktaro (Antano Kulikausko), nes Vanagas tuo metu buvo išvykęs. Partizanai privertė enkavedistus trauktis, bet greitai enkavedistams buvo atsiųstas gausus pastiprinimas ir partizanams reikėjo ieškoti galimybių pasitraukti su kuo mažesniais nuostoliais. Partizanams, vadovaujamiems Žaibo ir Daktaro, vakare pavyko prasimušti iš apsupties su minimaliais nuostoliais; suklaidinti, iš kitos pusės miško atėjusieji enkavedistai, ėmė šaudyti vieni į kitus. Mažomis grupelėmis partizanai prasiveržė iš apsupties ir sugrįžo į savo vadavietes. Čekistų duomenimis tada mūšyje žuvo 45 partizanai ir 14 paimta į nelaisvę. Partizanai teigia ir istorikų duomenys tuos teiginius patvirtina, kad tada žuvo 12 partizanų...

.Geležinio Vilko" kovotojai. Kairėje, pirmoje eilėje: nežinomas kovotojas, Petras Varanauskas-Dobilas, Stasys Arbačiauskas-Tigras; antroje eilėje: pirmieji du nežinomi, Šilalė-Šilas ir Vincas Rusas-Ąžuolas

„Geležinio Vilko" pratizanai. Pirmoje eilėje: Adolfas Gecevičius-Klonis, Danielius Tribandis-Karvelis; antroje eilėje: nežinomas partizanas, Vaclovas Voveris-Žaibas, Vytautas Tribandis-Jaunutis

1945 m. rudenį „Geležinio Vilko" būrys, vadovaujamas Vaclovo Voverio-Žaibo ir Nemunaičio būrys, vadovaujamas Adolfo Ramanausko-Vanago iš Kauno gavo pasiūlymą jungtis į Lietuvos Laisvės armiją ir kartu kovoti. LLA vadų nuomone, tai turėjo būti partizaninio judėjimo centralizacijos pradžia. Tačiau ir Vanagas ir Žaibas nepritarė idėjai; jiems kėlė įtarimą, kad LLA vadai gyveno legaliai, todėl nei Vanagas, nei Žaibas niekaip negalėjo įsivaizduoti, kaip galima vadovauti partizaniniam judėjimui iš miesto, kai partizanų situacija keičiasi kas dieną, kas minutę, kartais ir dar greičiau. Netrukus partizanų būgštavimai pasitvirtino - beveik visi Alytaus LLA štabo nariai buvo suimti.

1945 metų birželio mėnesį kapitonas Dominykas Jėčys-Ąžuolis Punios miške sušaukė Dzūkijos partizanų vadų pasitarimą, kuria-

me dalyvavo ir „Geležinio Vilko" vadas Vaclovas Voveris-Žaibas. Siame pasitarime, kaip jau minėta ankstesniame skyriuje buvo įkurta Dzūkų rinktinė, į kurią įėjo ir „Geležinis Vilkas", tuo metu turėjęs 30 kovotojų.

1946 m. gegužės mėnesį susikūrus Dainavos apygardai, „Geležinis Vilkas" buvo pavadintas grupe. Tos grupės partizanai veikė Daugų ir Alovės apylinkėse. Ir ne šiaip sau veikė, o niekad nevengė aktyvių kovos veiksmų. 1946 m. lapkr. 15 d Daugų valsčiuje „Geležinis Vilkas" prie Purvelių Rakatanskių kaimų sunaikino visą Daugų įgulą, 18 emvėdistų, tarp jų ir patį Daugų MVD viršininką. Pasiėmė nukautųjų ginklus ir sudegino čekistų sunkvežimį. 1948 m. gegužės 8 d. Alytaus valsčiuje Staniuliškių kaime „žaibiukai" vėl susikovė su stribais ir mūšį laimėjo. 1948 m. liepos 5 d. Žaibo vyrai nubaudė Daugų komjaunuolius, aktyviai talkinusius stribams; į klubą, kur buvo susirinkę aktyvistai įmetė granatą. Žuvo trys stribai; dar 8 buvo sužeisti; 1948 m. rugsėjo 9 d. V. Voverio vadovaujamas partizanų būrys Alovės valsčiuje, Židonių kaime pateko į stribų ir enkavedistų pasalą, bet Žaibo ryžtingos žaibiškos atakos dėka, išvengė nuostolių ir privertė stribus paniškai pasklidusius bėgti į Daugus, gelbėti savo kailius.; 1948 m. spalio 27 d. Trakų apskrityje, netoli Onuškio V. Voverio-Žaibo vyrai surengė pasalą kariuomenės daliniui, netikėtai ir staigiai užpuolę sunaikino 19 žmonių operatyvinę -karinę grupuotę, paėmė 2 kulkosvaidžius, šautuvų ir daug kitokių ginklų - sunaikino beveik visą Onuškio valsčiaus MVD garnizoną.

Mes eisim jauni, kaip pavasarį upės,
Kol Nemunas savo krantuos nesustos...
Kovoti ir kurti, jei reiktų ir mirti
Už ateitį naują lietuvių tautos

Atsižvelgdamas į partizanams nepalankiai susiklostančias sąlygas, šimtatūkstantines emvėdistų ordas, plūstančias į Lietuvą iš Rytų, sparčiai augantį provokatorių ir MVD verbuojamų žmonių skaičių kaimuose, pagausėjusias išdavystes, net MVD verbuojant vakar buvusius partizanus tarnauti okupantams, Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1948 m. rugsėjo mėnesį Vaclovą Voverį-Žaibą paskyrė vadovauti Partizano Kazimieraičio rinktinės štabui. Keitėsi partizaninės kovos taktika - ji įgijo dvasinės kovos dimensiją. Žodis turėjo tapti pagrindiniu partizanų ginklu. Svarbiausia buvo propaguoti Tautos idėją, išlaikyti savo tautinę kultūrą, apginti mūsų valstybės istoriją nuo svetimos valstybės istorinės invazijos, ugdyti tautinę patriotinę dvasią. Nors šalia Vaclovo Voverio-Žaibo buvo aukščiausios kategorijos idealistas patriotas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, kuris labai gerbė ir net savotiškai mylėjo savo vadą Žaibą, idealistinis darbas Žaibui buvo per sunkus. Tikras karys, genialus partizaninės kovos strategas, beveik niekada nesuklydęs kovos vadas, prieš klastą jis pasirodė bejėgis. Jis nežinojo, kad ištižusiais ir vien tik savo kailiu besirūpinančiais niekada negalima pasitikėti - jie išduos, parduos, gelbės tik savo kailį. Apie lietuvių inteligentų klastą ir veidmainystę, jų kinkadrebystę ne kartą buvo rašęs Vincas Kudirka, pats patyręs savo tariamų draugų išdavystes. Bet Vaclovas apie tai nežinojo. Jam, kaip ir bet kuriam doro lietuviško kaimo vaikui inteligentas atrodė turėtų būti padorus žmogus. Tuo pasinaudojo iš Maskvos atsiųstas, patyręs tautų budelis Počkajus, jau išžudęs tūkstančius kovotojų Čečėnijoje ir Ukrainoje.

MGB agentais tapę ir klasta įsitrynę į Kazimieraičio rinktinės štabą K. Kubilinskas (MGB slapyvardis Varnas) ir bendrininkas A. Skinkys (MGB slapyvardis Rytas) netruko atlikti juodąjį darbą. Pasinaudoję proga, kai viename iš bunkerių liko vienudu su laikinai einančiu Dainavos apygardos vado pareigas Benu Labėnu-Kariūnu, jį miegantį nušovė, išsigimėliai nuskubėjo į Alytų vykdyti atsiųstų žudikų iš anksto suplanuotą niekšybę: į Kalesninkų miške, netoli Žemaitėlių ir Juociškių kaimų Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerius išdavikai asmeniškai atlydėjo šimtus iki dantų ginkluotų žudikų. Tie sovietų išpuoselėti žudymo profesionalai iš „plačios tėvynės", talkinami dviejų tokių pat išsigimėlių, bet „savų" tautiečių, atliko bjauriausią niekšybę, gal kažkiek išskirtinę, bet pagal tų dienų parametrus eilinę, nors ir ne masinę (5 vyrai) žmogžudystę. Jie tapo žudikų bendrininkais. Vėliau, kaip užmokestis už tą niekšybę, abu antžmogiais save įsivaizdavę niekšai tapo sovietiniais rašytojais. Gėdingas užmokestis už padarytą niekšybę galų gale nuvedė tas menkystas į visiškos degradacijos liūną. Jų vardus ir darbus lydi atgrasūs niekšybės, kraujo ir išdavysčių ženklai, kurių jau niekas nenuplaus laiko tėkmėje.

Dorovės paradoksas, kad košmariška, grubi ir nužmogėjusi kasdienybė tapo laikmečio norma, o jos aukomis tapo šviesiausi, doriausi, darbščiausi Tautos sūnūs ir dukros, kurie savo ateitį matė Tautos atgimime po slogios bolševizmo nakties

Kas tai? Tautos lemtis ar permanentiškas istorinis procesas su Baltojo ir Juodojo metraštininko pergalėmis-pralaimėjimais? Tai buvo laikina šėtono pergalė: šimtagalvis slibinas, nors ir po keturių dešimtmečių neteko savo ugnimi spjaudančių galvų.

Kalesninkų miško tyloje, įnirtingos gyvenimo ir mirties kovų liudininkės eglės lenkia galvas penkiems Lietuvos vyrams, gynusiems nuo atėjūnų mano ir tavo Žemę, saulę, gyvenimo grožį ir prasmę.

Tautos istorijos šimtmečiai po Liublino unijos ir kone septyni dešimtmečiai po 1949 m. kovo 7 d. įvykių Kalesninkų miške asocijuojasi daugiau su bibline Dovydo ir Galijoto dvikova. Prieš šimtagalvį slibiną - penki jauni vyrai. Ir tai jau antras sykis per istorijos akimirksnį - du tris šimtmečius.

Didvyrių kraują sugėręs šis šventas žemės lopinėlis, gal ir galėtų apraudoti čia įvykdytą niekšybę, bet tik karalaitės karūnuotos pušys šlama savo žaliąjį requiem išniekintam žmogui Alytuje ant gatvės grindinio.

Susprogdinto bunkerio vietoje ant kalnelio miške stovi buvusio partizano Kazimiero Savičiaus rūpesčiu suręstas tipiškas kaip ir kiti visoje Lietuvoje kuklus paminklas - bolševizmo palikimas su skaudžiais įrašais apie jaunų Lietuvos laisvės kovotojų žūtį 1949 metų kovo 7 dieną. Tai priminimas ir priesakas šiandienos ir ateities kartoms: neužmirškite, budėkite... Paminklas primena gyviesiems. Čia žuvo:

Vaclovas Voveris-Žaibas po mirties buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais ir be kardų). Jam suteiktas Lietuvos Laisvės Kovos Karžygio vardas (Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998 / Sud. Izidorius Ignatavičius. -V., 1999. - P. 337-338).

Jeigu kada nutiks Tau važiuoti asfaltu grakščiai palietais Dainavos keliais Alytus-Pivašiūnai-Daugai-Dusmenys-Onuškis-Bakaloriškės nelėk kaip akis išdegęs, dažniau sustok prie to ar kito Dzūkijos ežero, palepink ekseleratoriaus išvargintas savo kojas bet kuriame atabrade, gal Tavo akį patrauks uogomis ir grybais derlūs Dzūkijos miškeliai ir miškai.

Apsidairyk, juk tai tas pat Kalesninkų miškas, ąžuolas nuo partizanų bunkerio kalvelės ošia į Tavo širdį apie Žaibo drąsą, dorumą, teisingumą, gražią laikyseną, vyrišką išvaizdą;

Įsiklausyk: tai jaunos moters, mylimosios, mokytojos Elenutės širdies skausmas gegutės balsu smelkiasi į Tavo dar neištuštėjusią širdį, stumdamas iš jos dvasinę dykrą.

Tu eini miško takeliu, Tu žinai, kad raudoni, sirpūs žemuogių kamuolėliai šalia tako - tai ne kraujo lašeliai, žymintys čia vaikščiojusių vyrų pėdas. Tai - dvasios stiprybės, tikėjimo šviesesne ateitimi balzamas. Tu - stiprus.

Taip šį legendinį Lietuvos sūnų charakterizavo kita Lietuvos istorinė Asmenybė, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo architektas ir dainuojančios Sąjūdžio revoliucijos vyriausiasis dirigentas prof. Vytautas Landsbergis. Gerai, kai apie didžiuosius taip atsiliepia didieji.

Adolfas Ramanauskas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, vėliau tapęs visos Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio gynybos pajėgų vadu, partizanų generolu, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV.

1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. 1936 metais Adolfas Ramanauskas baigė Lazdijų gimnaziją, vėliau - Klaipėdos pedagoginį institutą ir dar Kauno karo mokyklą. 1940-1945 metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir iki tol dar neregėtai Lietuvos istorijoje žiauriausiai okupantų savivalei - Dzūkijos kaimų, ypač Klepočių, Ryliškių, Lizdų ir kitų sudeginimas ir jo gyventojų žiaurus išžudymas, Vet-rovo divizijų siautėjimas, pražudęs apie 12 tūkstančių Lietuvos kaimų gyventojų, jam padėjo apsispręsti ir tapti Lietuvos partizanu. 1945 metais balandžio mėnesį jis paliko seminariją ir tapo Nemunaičio apylinkės partizanų vadu; 1945 m. vasarą Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. - Merkio rinktinės vadu; 1947 m. Adolfas Ramanauskas-Vanagas perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o nuo 1948 m. jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 metų vasarį Prisikėlimo apygardos teritorijoje, Minaičių kaime, Adolfas Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame Vasario 16-ąją dieną buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracija, numačiusi Lietuvos raidos kelią, valstybėje atkūrus nepriklausomybę. Deklaraciją pasirašė visos Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, visų apygardų partizanų vadai.

Suvažiavime A. Ramanauskas buvo paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, nuo 1950 metų pradžios - LLKS Gynybos pajėgų vadu, jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnis.

Nuo 1952 metų pabaigos kelių šimtų tūkstančių enkavedistų ordoms užplūdus Lietuvą ir palaužus organizuotą partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje, Adolfas Ramanauskas-Vanagas su šeima slapstėsi. Tuo metu jis ir parašė istorinę knygą „Daugel krito sūnų... Partizanų gretose", gražiausią paminklą Lietuvos laisvės kovotojams idealistams. Nors knygoje dėl suprantamų priežasčių minimi tik partizanų slapyvardžiai, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atgijo jų tikrieji vardai ir pavardės, jų dvasinė didybė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, knygą spaudai parengė ir išleido Adolfo Ramanausko-Vanago žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė ir dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė 1992 metais; ir antrąjį leidimą 1999 m. parengė Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Knygoje A. Ramanauskas-Vanagas aprašė partizaninės kovos dienas ir rūpesčius, kovas ir išdavystes, neblėstantį partizanų ryžtą apginti tautos istorines vertybes. Joje, ypač paskutiniuosiuose jos puslapiuose, partizanų vadas akcentuoja Lietuvos partizano tvirtą dvasią.

„Lietuviai į partizanų gretas stojo ne kaip rekrūtai, bet tikrai savanoriškai, - rašo knygos autorius. - Visa tai kaip tik ir rodo, kad lietuvis laisvę myli labiau už gyvenimą. Tikrojo lietuvių tautos sūnaus ir dukros dvasia buvo ir tebėra nepalaužta ir dabar, nes jie žinojo, jog kovojama už šventą reikalą. Iš istorijos žinoma, kad kova, nors ja ir siekiama kilnių tikslų, ne visada laimima. Taip šį kartą atsitiko ir Lietuvos partizanams. Tauriausi Lietuvos sūnūs ir dukros žuvo vienas po kito, kovodami su nepalyginamai gausesniu priešu, bet jam nepasidavė. Mūsų gretas priešai per dešimt metų išžudė, nes Vakarai tik kalbėjo, bet nieko ryžtingo nenusprendė ir nepadarė. Tačiau lietuvių tauta dar nežuvusi. Mes tiek metų kovojome tik jos sveiko kamieno dvasiškai ir moraliai remiami. Mes gyvenome ir kovojome vadovaudamiesi visos tautos kilniais idealais. Tie idealai nežuvo ir tautoje tebėra gyvi" (Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų... - V., 1999, p. 574).

Partizanų laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio" Adolfas Ramanauskas-Vanagas citavo ir pritarė partizano rašytojo, irgi tragiškai žuvusio nuo enkavedisto kulkos, Broniaus Krivicko mintims: „Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turėtų stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu.

Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šiuo vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo nepaprastai sunkiai kovoti. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi jėgų pavergtieji? Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasios didybę" (Iš partizanų laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio" 1952 //Iš minėjimui skirto lankstinuko. - V., 2002, p. 5).

Adolfui Ramanauskui-Vanagui ieškoti ir sunaikinti KGB skyrė ypač daug dėmesio. Ir Žaibo bei jo bendražygių žudiko Kosto Kubilinsko pagrindinė užduotis buvo surasti ir sunaikinti Vanagą. 1956 metais jam sekti buvo užverbuota 30 KGB agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš aktyviai veikiančių agentų sąrašo. A. Ramanausko paieškoms vadovavo patys baisiausi Lietuvoje sadistai-žmogžudžiai Petras Raslanas, Rainių budelis ir KGB 2-ojo skyriaus vadovas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauską ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę-Ramanauskienę išdavė smulkus niekšelis gobšuolis KGB agentas Nežinomas, A. Urbonas. Jie tą dieną buvo suimti Kaune ir atvežti į Vilniaus KGB kameras. Nuo pat pirmųjų minučių suėmimo Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų, itin sunkios būklės A.Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę, kurioje buvo nustatytos N. Dušanskio, seksualinio iškrypėlio, kankinimo metodo pasekmės

Partizanų vadas buvo kankinamas ištisus metus. 1957 m. rugsėjo 24-25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas 1957 metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma.

Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė, partizanė Vanda buvo nuteista 8-riems metams griežtojo režimo lagerių. Dukrelė Auksė gyveno pas močiutę Mažeikienę, iš pradžių , lankydama mokyklą svetima pavarde; po tėvelio sušaudymo - atgavusi savo garbingą pavardę.

Adolfo Ramanausko-Vanago visas gyvenimas ir mirtis rodo, „kad idealisto veiksmų negali sustabdyti nei mirties baimė, nei suvokimas, kad ji yra greta ir, deja, neišvengiama" (ten pat).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Adolfo Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 12 d. jam buvo suteiktas kario savanorio statusas; 1998 m. sausio 26 d., Lietuvos

Respublikos prezidento dekretu - dimisijos brigados generolo laipsnis; buvo įteisinti 1950 m. Lietuvės laisvės kovų sąjūdžio prezidiumo jam skirti apdovanojimai - I ir II laipsnio Laisvės kovos kryžiai su kardais; 1998 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas II laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas, o 1999 m. Prezidento dekretu - ir I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas. JAV prezidentas Džordžas Bušas, 2002 m. viešėjęs Lietuvoje savo kalboje ypač akcentavo, kad NATO yra „...svarbūs tokie sąjungininkai, kaip Baltijos valstybės", nes jos sumokėjo laisvės kainą ir gerai žino jos vertę; tautos sūnūs, turintys tokią stiprią dvasią, sustiprins ir NATO dvasią. (Ona Voverienė. Tautos sargyboje. „Didžios epochos -didis vadas" // Lietuvos Aidas. - 2002. gruod. 6, p. 4).

Idėja, pasirodo, yra galingesnė už bet kurį ginklą, nes remiasi doriniu vertingumu ir moraline savo galybe, kai materialus ginklas atremiamas materialiu ginklu, moralinis ginklas pasilieka priešui nepasiekiamas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, išleidęs „Liongino Baliukevičiaus - partizano Dzūko dienoraštį" (V., 2002) ženkliai praturtino didingos tautos istorijos, jos kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę epą.

Dienoraščio autorius - tipiškas to meto Lietuvos jaunuolis, išugdytas romantizmo ir prometėjiškumo dvasia, idealistas, kovotojas ir žuvęs už savo tautos ir jos valstybės laisvės idėją.

Genialusis Alberas Kamiu mėgdavo kartoti: „mirti dėl idėjos -tai vienintelis būdas likti idėjos aukštumoje." Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, toks ir išliko, savo trumpu gyvenimu kaip meteoras ryškiausiom spalvom nušvietęs to meto Lietuvos tamsią padangę... ir jaunystėje užgesęs.

Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje Joanos Petruškevičiūtės-Baliukevičienės ir Kosto Baliukevičiaus šeimoje. Tėvai turėjo baldų dirbtuvėlę, kuri buvo pagrindinis šeimos pajamų šaltinis. Neskurdo, net automobilį turėjo. 1926 metais gimė antrasis sūnus Kostas. Šeima gražiai sutarė, buvo laiminga.

1934 metais Lionginas pradėjo mokytis Alytaus valstybinėje gimnazijoje, buvo aktyvus berniukas, žaidė futbolą, dalyvavo skautų, vėliau šaulių veikloje, domėjosi literatūra, daug skaitė.

1940 metais, okupavę Lietuvą bolševikai atėmė iš Baliukevičių baldų dirbtuvę; šeima slapstėsi bijodama ištrėmimo.

1943 metais Lionginas baigė gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. 1944 metais, kai vasario 16-ąją generolas Povilas Plechavičius pakvietė Lietuvos vyrus stoti į Vietinę rinktinę ir ginti Lietuvą nuo artėjančio sovietinio gaivalo, Lionginas, kaip ir tūkstančiai to meto jaunuolių, skatinami patriotinių jausmų, į rinktinę įstojo. Tačiau naciai pažadą nejungti Vietinės rinktinės į savo kariuomenės batalionus sulaužė ir 1944 m. gegužės 9 d. įsakė visiems Vietinės rinktinės kariams pereiti vokiečių kariuomenės dispozicijon. Vietinės rinktinės vadovybei nepaklusus, vokiečiai dalį rinktinės nuginklavo, apie 3,5 tūkstančio jaunuolių išvežė darbams į Vokietiją, dalis pačių aktyviausių buvo sušaudyta Paneriuose, dalis - ištremta į koncentracijos stovyklas.

Lionginas Baliukevičius su savo kuopa buvo atvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromo. 1945 m. gegužės 15 d. L. Baliukevičius, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į rusų nelaisvę. Visus metus buvo blaškomas kaip karo belaisvis po Čekijos, Vengrijos, Ukrainos belaisvių stovyklas, dirbo Donbaso šachtose. 1946 m. visiškai išsekęs pabėgo iš šachtų ir pradėjo slapstytis. Grįžo į gimtinę. Deja, čia rado tik skausmą ir ašaras. Visa jų draugiška šeima buvo išblaškyta. Tėvas žuvo 1944 metų pavasarį per bombardavimą. Motina su savo broliu, garbaus amžiaus agronomu Alfonsu Petruškevičiumi, buvo ištremta į Sibirą, į Tiumenės sritį. Ten A. Petruškevičius ir mirė. Jaunesnis jo brolis Kostas studijavo VDU Mechanikos fakultete. Kai motina 1956 metais iš Sibiro grįžo, abu jos sūnūs jau buvo žuvę. Lionginas iš nevilties norėjo patekti į Vakarus, bet jau visi keliai rusų Šmeršo buvo užkirsti. Kitos išeities neturėdamas, pasitraukė į mišką. Iš pradžių partizanavo su Ūseliu, Tėveliu ir Geguže. Jie nepasižymėjo drausmingumu, girtuokliavo, ypač juos viliojo baliukai tose sodybose, kur buvo merginų. Dzūkui tokie dalykai netiko. Jis partizanų kovos tikslus įsivaizdavo kitaip. Po kiek laiko jam pavyko susipažinti su Žaibu, Lionginas jam atidengė visus trijulės „žygdarbius", diskredituojančius partizaninį judėjimą. Žaibas trijulę išardė, o Dzūką pasiėmė pas save štabo darbui, kuriam šis visa siela atsidavė ir buvo nepaprastai patenkintas (Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų... - V., 1999. - P. 395-396).

1946 m. rugsėjo 1-ąją Lionginas Baliukevičius buvo priimtas į „Geležinio Vilko" būrį eiliniu kovotoju. Vaclovas Voveris-Žaibas tuo metu jau buvo pagarsėjęs partizanų vadas, turėjęs didžiulį autoritetą; visuose Dzūkijos kaimuose jį ir jo „Geležinį Vilką", kuriame tada buvo 30 kovotojų, nuoširdžiai rėmė.

Kovos krikštą L. Baliukevičius-Dzūkas gavo 1946 m. rugsėjo 4 d. Daugų valsčiuje Rimėnų kaime surengtoje pasaloje stribams. Stribai buvo sunaikinti. 1946 m. lapkričio 14 d. „Geležinio Vilko" vyrai Daugų valsčiuje prie Rakatanskių kaimo pamokė emvedistus. Surengę pasalą jie tada nukovė visą Daugų MVD įgulą - 18 emvedistų ir stribų. 1947 m. sausio 3 d. surengta pasala Alytaus-Daugų plente partizanams irgi buvo sėkminga, buvo sunaikinti du sunkvežimiai, stribai kaip pelės išsilakstė; nukautas jiems vadovavęs karininkas.

Kaip rašė Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Vaclovas Voveris-Žaibas buvo itin gabus strategas - jo vadovaujamas „Geležinis Vilkas", nė vieno mūšio nepralaimėjo, o jų buvo net 28.

Partizanų vadai, pastebėję Liongino Baliukevičiaus-Dzūko literatūrinius gebėjimus ir kūrybingumą, 1947 metais vasario mėnesį jį paskyrė „Geležinio Vilko" štabo viršininku, atsakingu už spaudą ir informaciją. Jis leido Dainavos apygardos štabo laikraštį „Laisvės varpas". 1947 m. rugpjūčio mėnesį žuvus Dainavos apygardos partizanų vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui ir apygardos vadu tapus Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1947 m. rugsėjo 24-25 d.), šis Lionginą Baliukevičių-Dzūkų pakvietė tapti jo adjutantu ir Dainavos apygardos spaudos ir propagandos skyriaus viršininku. „Laisvės varpas" tapo Dainavos apygardos laikraščiu ir buvo leidžiamas bunkeryje dideliu tiražu, kartais 1800 egzempliorių.

Merkinės šiluose Dzūkas, pakaitomis su Vanagu laikraščiui rašė vedamuosius, politikos apžvalgas, straipsnius apie partizanų kovas ir kitas aktualijas. Sąlygos leisti laikraštį buvo sunkios: trūko

popieriaus, tušo, kitų medžiagų, taip pat ir autorių. Vėliau, kai Dzūkui pavyko iš kažkur gauti mašinėlę rusišku šriftu buvo pradėtas leisti ir laikraštis rusų kareiviams „Svobodnoje slovo", kuriame šio laikraščio autoriai aiškino rusų kareiviams lietuvių išsivaduojamosios kovos uždavinius. Dzūkas nuolat klausydavosi radijo vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis, sudarinėjo žinių santraukas ir jas skelbė „Laisvės varpe". Kaimo žmonės sovietinės spaudos neskaitė, o partizaninę - gaudyte išgaudydavo. Ir Vanagas, ir Dzūkas tikėjo, kad

tautos dvasiai ugdyti ir sąmonei stiprinti spauda buvo pagrindinė jėga. Viename iš vedamųjų Dzūkas taip ir rašė: „Mūsų jėga glūdi mūsų sielose, mūsų širdyse, bet ne ginkluose" (Liongino Baliukevičiaus - „Partizano Dzūko dienoraštis". - V., 2002. - P. 56).

1948 m. birželio 23 d. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, tarsi nujausdamas mirties alsavimą visiškai šalia, pradėjo rašyti dienoraštį. Dienoraštis 40 metų išgulėjo Lietuvos KGB archyvuose.

Partizano Dzūko dienoraštis - tai dvasinis Lietuvos partizano portretas pačiu tragiškiausiu rezistencijos laikotarpiu. Pirmieji rezistencijos metai 1944-1946-ieji, dar buvo pažymėti Žalgirio narsos dvasia, kai Lietuvos partizanai pasirodydavo gyvenvietėse dideliais būriais, kartais ant gražių žirgų, gražūs vyrai, gražiomis uniformomis, kurie drąsiai užpuldavo stribynus ir stribus; juos Žaibo žodžiais tariant „gaudė kaip peles", neretai stodavo į atvirą mūšį su NKVD kariuomene ir dažnai tuos mūšius laimėdavo, o nuo 1948 metų rezistencija įgijo visiškai kitą dimensiją. Į Lietuvą buvo sutraukta šimtatūkstantinė rusų kariuomenė, NKVD „elitinių galvažudžių" ordos, jau praliejusios upelius kraujo Čečėnijoje ir Ukrainoje; jie diena po dienos siautėjo po Lietuvos gyvenvietes, kaimus ir miškus degindami ir žudydami; viena po kitos sekė trėmimų bangos su dešimtimis tūkstančių Lietuvos žmonių aukų, tremiamų į Sibirą. Prasidėjo masinės išdavystės. Vien tik į Dainavos apygardą buvo inkorporuoti MGB agentai Tamulevičius-Ąžuolas, Kostas Kubilinskas- Varnas, Algirdas Skinkys-Rytas,, Arūnas Juozas-Vizbaras,Gelgaudas, Lauras, Antanas Macevičius-Linas, Kazys Kalanta-Aidas, tikriausiai ir dar daugiau, kurie dirbo svetimos valstybės labui savo kruviną išdaviko darbą. Išaiškintus agentus partizanai teisdavo ir sušaudydavo, tačiau buvo tokių, kaip minėtieji, kurie buvo įgiję partizanų pasitikėjimą meluodami ir veidmainiaudami, ir pražudė daugybę laisvės kovotojų. Lietuviai išdavikai savo tautiečių išdavė ir pražudė daugiausia. Jau 1948 metais Lietuvos ginkluotame pasipriešinime Žalgirio dvasią pakeitė Pilėnų dvasia - pasiaukojimas ant Tėvynės laisvės aukuro, kad nereikėtų vergauti svetimiesiems, ir beveik neišvengiama - žūtis.

Dienoraštį perspausdinti Dzūkas pradėjo 1949 metų balandžio 24 d., nes ta data pažymėta jo įžanga. Jau pačiuose pirmuose dienoraščio puslapiuose, rašytuose 1948 m. birželio 23 d. Dzūkas kalba apie žuvusius bendražygius - Albertą Perminą-Jūrininką, Kostą Šimelevičių-Gandrą, Juozą Šarkų-Vaitkų, Joną Cibulską-Ąžuolaitį, Joną Jusą-Pakštą. Po mėnesio jis rašo apie Tauro apygardos partizanų žūtis. „Partizanai gęsta greičiau už žvaigždes", - tokia liūdna jo paties artimos žūties nuojauta.

Gyvenimas bunkeriuose po žeme, rudens purvas, žiemos šalčiai, kiauri batai, šlapios kojos, dažni persišaldymai, ligos, nuolatinė baimė būti išduotiems, partizaninė buitis: „...gyvename tikrai vienuolišką gyvenimą. Kaip krankliai, juodais Žaibo kombinezonais apsivilkę, mes tikrai buvom panašūs į vienuolius" (Ten pat, p. 30).

Vis dažnėjančios stribų ir enkavedistų pasalos, pasalos, pasalos, naujų bunkerių kasimas ir kraustymasis su rotatoriumi, rašomosiomis mašinėlėmis, popieriaus paketais, alkanos dienos, ligos, lietus ant galvos per bunkerių nesandarius stogus... ir geležinės valios pastangos - „...išlaikyti partizaninį judėjimą tokį, kad apie jį galėtų atsiliepti tik su pagarba" (Ten pat, p. 45). Ir čia pat liūdni, jautraus žmogaus, labai žmoniški pamąstymai: „Žmogus nesi geležinis (ir geležis per trumpą laiką surūdija, sutrupa) ir todėl kartais pradedi dvejoti, argi neišseks mūsų jėgos? Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies (turiu galvoje ne tik partizanus)? Kas bus iš jos, jeigu atėjus lemiamam momentui nebus kam jos prikelti, išgydyti? (Ten pat, p. 45).

Tai buvo pranašiški žodžiai. Šiandien matome, kokie „lietuviai" Lietuvoje belikę. Kalbantys lietuviškai, bet kiekviename žingsnyje, save žeminantys už vergiškus trupinius nuo valdžios stalo.

Ne be pagrindo sovietų penkiasdešimtmetį žmonės pavadino tautos dvasinio genocido amžiumi.

Kitoje dienoraščio vietoje Dzūkas rašo apie jo šeimos tragediją „vakar sužinojau apie mamą ir dėdę. Jie abu seni ir negauna darbo. Sakė, kad jie dabar ten elgetauja. Mama rašė, kad ji per dieną surinkusi pusę maišelio bulvių. Kas bus su jais, kai ateis žiema? Kostas studijuoti toliau negali. Taigi nėra jokios kalbos, kad jis kuo nors pagelbėtų mamai" (Ten pat, p. 47).

Dzūkas savo dienoraštyje rašė, kad Lietuvos partizanams daugiausia padėjo patys vargingiausi kaimo žmonės. Jie dalijosi paskutiniu duonos kąsniu, nusiaudavo savo paskutinius batus ir atiduodavo partizanui... su meile ir užuojauta. Taip ir Dzūkas buvo ne kartą paremtas.

Pašiepdamas okupantų Lietuvoje diegiamą „kultūrą", „tautinę savo forma, socialistinę savo turiniu" Dzūkas rašė: „tautinė forma -tai istrebiteliai, dalyvaujantys savo tautiečių naikinime; socialistinis turinys - tai teroras" (Ten pat, p. 117).

Į Kostą Kubilinską, MGB inkorporuotą į „Geležinio Vilko" būrį, Dzūkas žiūrėjo nepatikliai -netikra moneta jis jam visą laiką atrodė, pernelyg brangino savo kailį. Jautri Dzūko širdis neapsiriko: Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys pasirodė esą patys kruviniausi niekšai.

Jautriai ir su širdies gėla Dzūkas aprašo paskutines jo dienas su Žaibu (1949 m. kovo 13-osios dienoraštis). „Išėjome į antrą biržę. Oras šaltokas, bet miške bent nejauti šalto vėjo. Priekyje kažkas važiavo. Tai mūsiškiai. Rogėse sėdėjo Žaibas, Vanagas (Geležinio Vilko tėvūnija), Žilvitis ir Viesulas. Pagautas kažkokio švelnaus jausmo, paplojau Žaibui per kepurę. Paklausėm, kur geriausia mums pastotę paimti, persimetėm dar keliais sakiniais ir išsiskyrėm... Apie 11 val. dienos (pirmadienį) mus prikelia. Praneša, kad yra atvažiavęs Audrūnas. Su Guoba išlipu viršun. Lauke gražu: saulė šviečia, oras tyras ir nešaltas. Nuo šviesos net akys ima ašaroti. Pažvelgiame vienas į kitą ir nustembame: tokie išbalę veidai, kaip lavonų. Nenuostabu: kiekvienas toks būtų, jeigu kelerius metus bunkeryje pasėdėtų... Bekalbant Audrūnas pastebi plentu važiuojant sunkvežimius su kariuomene. Žiūrim abu į plentą. Apie 150 metrų nuo mūsų plentu važiuoja nenutrūkstam virtinė sunkvežimių. Pirmutiniuose sėdi mongolai su baltais apsiaustais. Pašaukiu Guobą. Mašinos vis juda per 50 metrų viena nuo kitos... Aštuonios, devynios, dvylika... - skaičiuojam. Visos pilnos mongolų. „Kurgi jie važiuoja?" - staiga pagalvoju aš. Mūsų dėmesį patraukia dvi šarvuotos mašinos, riedančios kolonos viduryje. Po to vėl sunkvežimiai . Mane apima nerimas. Jeigu šitie sunkvežimiai važiuoja, tai tik ant mūsų galvų. Mums arba šilams. Bet ne, jokiu būdu ne šilams. Tai mūsų, Kalesninkų miškui. Paskutinėmis dienomis prie Kalesninkų miško nušauti keli šnipai, be to, šis miškas dar nuo rudens nekrėstas. Pasižiūriu į laikrodį. Pusė pirmos. Vadinasi, šiandien būtų per vėlu krėsti mišką. Krata prasidės ryt, o šiandien mongolai apsups visą mišką.

- Tai mums skirta, - sakau Guobai, rodydamas į važiuojančias mašinas. Iš viso pravažiavo apie trisdešimt sunkvežimių ir visi grūste prigrūsti mongolų. O kad jie žinotų, kad mes juos stebim" (Ten pat. P. 93).

Grįžę Guoba su Vieversiu pranešė, kad žmonės girdėjo sprogimus ties Žemaitėliais. Visas miškas buvo gulte apgultas. Apie 4 val. vakaro prasidėjo sprogimai ir šaudymas. Vienas sprogimas buvo toks didelis, jog žmonės už 4-5 km matė kylant iš miško dūmus. Įvykio kryptį beveik visi nurodė vienodai: vieni į Leliūnų pusę, kiti - į Žemaitėlių. Viena ryšininkė buvo atbėgusi perspėti Dzūko, kad atgal nevažiuotų..

Vieversys pastebėjo ar tik nebus Kapso ir Vilnies (A. Skinkio partizaninis slapyvardis) išdavystė „nenoriu tikėti - rašo Dzūkas, - tačiau kažkas panašu į tikrovę. Ne, jie negalėjo išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi dėl mūsų tautos likimo. Norėdami sunaikinti štabą, jie, o ypač Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Galėjo išduoti Vanagą ir mane, arba ir dabar, kai nebuvom dar išvykę... Aš netikiu... Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas... Kuo gi reikėtų pasitikėti, jeigu tokie žmonės išduoda?" (Ten pat, p. 95).

Praėjus kiek laiko, kai emgebistų siautėjimas liovėsi, Dzūkas su bendražygiais nuėjo į Kalesninkų mišką prie Žaibo bunkerio... „ Visas miškas išbraidžiotas rusų. Pėdsakai, pėdsakai... Netoli bunkerio pastebim ilgus ištryptus takus. Čia, vadinasi, pradėtas supti bunkeris. Pirmoji linija nuo bunkerio per 150 metrų, antroji maždaug per 75 metrus, trečioji - per 50 metrų. Kur tik kelmas ar eglaitė, ten mongolo gulėta. Pro tokią masę prasiveržti buvo neįmanoma. Štai ir toji vieta, kur buvo Žaibo bunkeris. Dabar juoduoja duobė ir aplink suverstos smėlio krūvos. Ieškom kraujo pėdsakų, galbūt rasim tą vietą, kur išsiveržę iš bunkerio, kovojo mūsiškiai. Rusai patys pasakoję, jog čia buvę smarkiai gintasi. Tyrinėjam žemę, bet naktį kraujo pėdsakų negalim rasti Kulkų nukapotos pušelės liudija, jog čia virė kautynės, paskutinės, garbingos ir mirtį atnešusios mūsų drąsiajam Žaibui kautynės... Bunkerio lentos apdegusios ir išdraskytos. Tikras karžygiškumas: žuvo patys, kas tik bunkeryje buvo. Ant keliuko, vedančio į bunkerį, guli kažkoks skuduras. Pakeliam. Tai antklodės gabalas, visas permirkęs krauju ir apdegęs. Toliau matyti sulankstyti ir sušaudyti bidonai, kuriuose buvo laikomas vanduo. Bidonai pajuodę nuo ugnies ir dūmų. Visur valkiojasi popiergaliai. Vaizdas nykus. Mėnulio šviesa ir medžių šešėliai jį daro dar nykesnį...

Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esam tavęs reikalingi? Žiūriu pasilenkęs į duobės gilumą, tyrinėju akimis bunkerio angas ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko baisioji tragedija. Ir aš, rodos, matau tave, Žaibe, svaidantį pro bunkerio angas granatas. Tu paskutinį kartą nurodai vyrams, ką reikia daryti. Tai tu buvai tas, kuris išsiveržė į viršų su „pragaru" ir kovėsi. Koks baisus turėjai būti savo priešams. Žaibe, brangus Žaibeli, tavęs jau nėra... Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai. O, jeigu jūs man patektute į rankas. Ištisus gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume akis į akį susitikti. Pajustumėte savo kailiu, kaip miršta išdavikas..." (Ten pat, p. 100).

Dainavos apygardos vadų sąskrydis Punios šile 1947 m. balandžio 23-26 dienomis. Stovi iš kairės Mykolas Petrauskas-Aras, apygardos štabo viršininkas; Vaclovas Voveris-Žaibas, „Geležinio Vilko" grupės vadas: Juozas Puškorius-Girinis, apygardos štabo narys; Dominykas Jėčys-Ąžuolis, Dainavos apygardos vadas; Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Merkio rinktinės vadas; Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, apygardos štabo pagalbininkas; Jonas Kučinskas-Spyruoklis, Tautmylis, Vaidoto grupės būrio vadas; Kostas Šimelevičius-Gandras; apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkas. Priklaupę iš kairės: Jonas Jakubavičius-Rugys, Varėnos bataliono vadas; Vytautas Subačius-Klevas, Margio grupės vadas; Juozas Petraška-Patrimpas, Lapaitis, Vaidoto grupės vadas; Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, „Geležinio Vilko" štabo viršininkas.

Po Vaclovo Voverio žūties Kazimieraičio rinktinės vadu tapo Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Kartu jis ėjo ir Dainavos apygardos vado pareigas. 1950 m. birželio 24-osios naktį Dzūkas kartu su savo bendražygiais Augustinu Babrausku-Radvila, Antanu Koknevičiumi-Švedriu, Antanu Vailioniu-Špoku, išduoti į partizanų gretas infiltruoto MVD agento Kazio Kalantos-Aido ir naktį apsupti emgebistų būrio, įvertinę situaciją, kad prasiveržti negalės, liko ištikimi partizano priesaikai ir gyvi priešui nepasidavė (Algis Kašėta. Nepalaužtas laisvės troškimas / / Liongino Baliukevičiaus - partizano Dzūko dienoraštis. Įv. Str. - V., 2002. - P. 5-19).

Jo brolis Kostas Baliukevičius-Rainys, Tylius į partizaninę kovą įsitraukęs 1949 metų balandžio mėnesį, visiškai neturėdamas lėšų nei pragyvenimui, nei mokslui, nuolat persekiojamas MGB, žuvo 1951 metų vasario 16 dieną. Taip sovietinio režimo buvo sunaikinta visa darbšti, inteligentiška, patriotiška Baliukevičių šeima. Ir ne ji viena. Tūkstančiai padoriausių Lietuvos šeimų. Išrautos ir išgenėtos tvirtosios mūsų tautos šaknys... Liko tik paliegusios ir kreivos... Todėl ir mūsų gyvenimas toks....

JONAS KAZLAUSKAS-ŠERMUKŠNIS: „GERIAU ŽŪTI STOVINT NEGU GYVENTI ATSIKLAUPUS..."

Taip savo artimiesiems pasakė atsisveikindamas ir išeidamas į partizanus dzūkas iš Onuškio krašto Jonas Kazlauskas.

1944 m. rugsėjo 1 d. jie kartu su legendiniu partizanų vadu Vaclovu Voveriu-Žaibu įkūrė partizanų būrį, pasivadinusį „Geležiniu Vilku" ir veikusį Alytaus ir Trakų apskrityse, Onuškio, Alovės ir Daugų apylinkėse.

Jonas Kazlauskas buvo stiprus, valingas, patikimas, emociškai santūrus žmogus. Į jį buvo galima atsiremti, juo pasikliauti. Todėl jis ir buvo artimiausias Vaclovo Voverio-Žaibo draugas ir bendražygis. Abu jie dalijosi, paremdami vienas kitą, partizaniško gyvenimo vargais, duonos kąsniu, bendražygių netekties skausmu ir pergalių džiaugsmu. Taip Dievo buvo skirta, kad ir žuvo kartu.

Pokario martirologinėje literatūroje, atskleidžiančioje rezistentų heroizmą, daugiau rašyta apie partizaninės kovos vadus, nemažai paskelbta ir jų fotonuotraukų. Jie ir yra daugiau individualizuoti. Apie Vaclovą Voverį-Žaibą rašoma, kad jis buvęs humaniškas, demokratiškas ir pagarbus kiekvienam savo būrio kovotojui, dorovingas, vertybė, kuri laikomas viena aukščiausių lietuvio tautinių vertybių sistemoje; narsus ir drąsus, savybės, kurios jam ir pelnė jį pažinojusių žmonių meilę ir pagarbą, atnešė jam didvyrio šlovę ir nemirtingumą. Kiti būrio kovotojai nėra išryškinti individualiai. Tačiau „Geležinio Vilko" būrys yra visur ir visada minimas, kaip legendinis kolektyvinis vienetas, įrašęs į Lietuvos pokario ginkluoto pasipriešinimo istoriją vieną did-vyriškiausių skyrių.

Į mūsų gyvenimą Jonas Kazlauskas-Šermukšnis atėjo 1995 metais, kai susipažinome su jo našle ir bendražyge ryšininke Stase Budrevičiūte-Kazlauskiene-Rūta. Tais metais Lietuvos moterų lygos organizuotoje konferencijoje „Moterys ir rezistencija Lietuvoje" ji skaitė pranešimą apie Vaclovo Voverio-Žaibo partizanų būrį „Geležinis Vilkas", būrio įsikūrimo istoriją, jame kovojusius partizanus, jų kovas prieš okupantus, niekšingą išdavystę ir žūtį. Taip pat ji kalbėjo ir apie savo šviesaus atminimo vyrą Joną Kazlauską-Šermukšnį, jų šeimą, jos suėmimą, žiaurius tardymus, tardytojų kabinetuose ir lageriuose patirtas kančias, atskleidė jos kankintojų pavardes. Toks buvo vienas iš konferencijos tikslų - įvardinti lietuvių Tautos budelius. (Stasė Kazlauskienė-Budrevičiūtė. Partizanų ryšininkė Rūta / / Lietuvaitė. Moteris ir rezistencija Lietuvoje. - V., 1998. -P. 23-24).

Tuo metu nepriklausomą Lietuvą vėl valdė A. Brazausko komunistai; į Lietuvą vėl buvo grįžusi baimė ir kalbėti apie komunistus - tautos budelius, žmonės vėl bijojo. Lietuvos partizanų ryšininkė Rūta jau nebijojo sakyti tiesą.

Šviesaus atminimo istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė toje konferencijoje kalbėjo: „Moterys Lietuvoje niekada nebuvo pasyvios istorijos stebėtojos, pradedant Gražina, Emilija Pliateryte ir baigiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" leidėjomis. Vyrų sprendimus dažnai nulemdavo ideologiniai ir intelektualiniai svarstymai, o moterys visada intuityviai jautė neteisybę ir tiesėsi į gėrį. O ta neteisybė juodžiausia ir skaudžiausia buvo pokaryje, partizaninio karo metais" (Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Lietuvos moterys - partizaninio judėjimo dalyvės // Ten pat, p. 7-17).

Stasė Budrevičiūtė-Kazlauskienė - pats ryškiausias tokios moters, intuityviai jaučiančios neteisybę ir besitiesiančios į gėrį pavyzdys. Tuo įsitikini per daugelį metų, praėjusių po minėtos konferencijos. Po jos mūsų keliai su Stase Kazlauskiene-Rūta jau nebeišsi-skyrė - susitinkame konferencijose, politinių kalinių ir tremtinių renginiuose, pasikalbame telefonu. Tai ir buvo pagrindinis informacijos šaltinis apie Joną Kazlauską-Šermukšnį.

Gimė Jonas Kazlauskas 1919 metais Trakų apskrityje, Onuškio valsčiuje, Varlių kaime. Jam dar negimus, mirė jo tėvelis. Anksti teko Jonui pradėti vargo ir artojo universitetus. Buvo darbštus, rūpestingas, mylėjo savo žemę, savo laukus.

Pirmąjį kovos krikštą gavo vokiečių okupacijos metais susirėmimuose su raudonaisiais diversantais, kurių štabas buvo įsikūręs netoliese, Rūdninkų girioje. Raudonieji partizanai nuolat puldinėjo valstiečius, atiminėjo iš jų maistą, drabužius, plėšikavo, jaunus vyrus verbavo į savo būrius. Kaimo vyrai nutarė gintis. Ir gynėsi. Kad galėtų laikyti ginklus namuose, kaimo vyrai būrėsi į savisaugos būrius. Jono Kazlausko vyrams teko ne kartą ginti savo apylinkės žmones nuo plėšikų, vaikyti Rūdninkų diversantus. Kaip tik tada jie ir susipažino su Vaclovu Voveriu. Kai raudonieji partizanai užpuolę Bakaloriškes, sudegino keletą sodybų ir nužudė kaimyną Joną Voverį, Bakaloriškių savisaugos būrys, vadovaujamas V.Voverio stojo į mūšį, persekiojo padegėjus ir norėjo juos nubausti. Jonas Kazlauskas su savo vyrais atskubėjo į talką.

1944-aisiais metais, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, Jonas Kazlauskas gavo šaukimą į okupacinę kariuomenę. Kaip ir daugelis to meto vyrų, į kariuomenę nėjo kariauti svetimų karų: nutarė eiti į mišką. Jo devyniolikmetė žmona Staselė su vienerių metų sūneliu Vytuku ant rankų, graudžiai raudodama lydėjo šeimos maitintoją į mišką, kalbėjo: „Vyrai, ką jūs galvojate? Juk visi žūsite...", Jono atsakas buvo toks: „Geriau žūti stovint, negu gyventi atsiklaupus..."

1944 m. rugsėjo 1 d. Jonas Kazlauskas tapo „Geležinio Vilko" partizanų būrio, kurio vadu buvo išrinktas Vaclovas Voveris-Žai-bas kovotoju. „Geležinio Vilko" būrys garsėjo savo žygiais, narsa ir antisovietinėmis akcijomis. Dalyvavo 28 mūšiuose su enkavedistų kariuomene ir stribais, neskaitant smulkesnių akcijų.

1945 m. vasario 7 d. „Geležinis Vilkas" kartu su A. Kušlio-Vilko, J. Jakubavičiaus-Rugio būriais stojo į mūšį su enkavedistų kariuomenės daliniu prie Migūčionių kaimo ir mūšį laimėjo Tada žuvo 7 partizanai, bet buvo nukauta per 20 enkavedistų.

1945 m. gegužę Alytaus apskrities Alovės valsčiuje, Varčios miške, telkėsi apie 120 Adolfo Ramanausko-Vanago, V. Voverio-Žaibo ir K. Barausko-Vėžio vadovaujamų partizanų. Tuo metu Alovėje, už 6 kilometrų nuo partizanų vadavietės buvo sutelktas 12 stribų ir 4 enkavedistų būrys. Jie bijojo ir pažvelgti į Varčios pusę, žinojo, kas juos ten pasitiktų. Tačiau Alytuje, už 20 kilometrų nuo partizanų vadavietės buvo sutelkta galinga motorizuota enkavedistų šaulių divizija, jungianti per 1000 karių. 1945 m. birželio 12 d. ši enkavedistų divizija apsupo A. Ramanausko-Vanago vadavietę, kurioje tebuvo likęs vienintelis vadas Antanas Kulikauskas-Daktaras, o A. Ramanauskas-Vanagas tuo metu vizitavo kitus partizanų būrius. „Geležinio Vilko" ir K. Barausko-Vėžio vyrai, išgirdę susišaudymą, atskubėjo į pagalbą ir galingu kulkosvaidžių lietumi privertė enkavedistus trauktis. Turėjo trauktis ir partizanai.Žaibas savo „Geležinį Vilką" nuvedė per Panedzingio raistus į Kalesninkų miškus. Tada žuvo 11 partizanų; 8 iš jų naujokai, kurie kautynių metu metė ginklus ir išbėgiojo. Jie po vieną ir buvo sumedžioti enkavedistų ir nužudyti. Iš patyrusių kovotojų, kurie klausė vadų komandos, žuvo trys. Rusų buvo nukauta per 170, nes partizanų vadai taip sugebėjo išdėstyti jėgas, kad enkavedistus priešpastatė vienus kitiems ir per susišaudymą tie pliekė į savus; nemažai jų nukovė. (Vytautas Daunoravičius. Varčios kautynės // Dainavos apygardos partizanų takais / Sud. V. Nanartonis, J. Petraška ir K. Savičius. - V., 1997. -P. 94-96).

1946 m. lapkričio 14 d. Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamas partizanų būrys užpuolė ir sunaikino Daugų MVD būstinę ir joje buvusius 18 enkavedistų ir stribų.

1948 metais, kai Adolfas Ramanauskas-Vanagas tapo visos Dainavos apygardos partizanų vadu, o Vaclovas Voveris-Žaibas buvo pakviestas vadovauti buvusiai Merkio rinktinei, pavadintai Partizano Kazimieraičio vardu, Jonas Kazlauskas perėmė „Geležinio Vilko" vado pareigas, ir kaip anksčiau liko ištikimas Vaclovo Voverio-Žaibo bendražygis. 1948 m. spalio 27 d. netoli Onuškio Kazimieraičio rinktinės partizanai surengė pasalą Onuškio karinei operatyvinei enkavedistų grupei ir sunaikino 19 enkavedistų. Tada partizanai paėmė daug ginklų: 2 kulkosvaidžius, keletą desantinių automatų ir kitų ginklų Jonui Kazlauskui-Šermukšniui tada atiteko pačios naujausios gamybos serijos desantinis automatas ir 1947 metų gamybos šovinių. Dėl to automato, ir ypač naujausios gamybos šovinių, Jonas Kazlauskas vos neprarado galvos susitikime su žemaičių partizanais ir jų vadu Jonu Žemaičiu-Vytautu. Į tą susitikimą Šermukšnis nuėjo kartu su Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu. Žemaičiams šis automatas sukėlė įtarimą, nes A. Ramanausko-Vanago jie iki šiol nebuvo matę. Vėliau Jonas Šermukšnis tą automatą atidavė A. Ramanauskui-Vanagui, mainais iš jo gavęs rusišką automatą, kurį tas buvo pirkęs Šiluose už 30 rublių.

1948 metais Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijoje buvo lūžio metai. Į Lietuvą buvo atgabentos šimtatūkstantinės enkavedistų baudėjų ordos, turėjusios patyrimą žudant čečėnus, ukrainiečius, lenkus ir kitas rusų pavergtas tautas. Suaktyvėjo jų akcijos prieš partizanus. Lietuvą nusiaubė kelios šimtatūkstantinės trėmimų bangos, padaugėjo išdavysčių. Partizaninė kova įgijo kitą dimensiją - dvasinio pasipriešinimo. Partizanai suaktyvino pogrindinės literatūros leidybą. Dainavos apygarda leido laikraščius „Laisvės varpas", vėliau Lionginas Baliukevičius-Dzūkas pradėjo leisti laikraštį rusų kalba kareiviams „Svobodnoje slovo", kuriame buvo kreipiamasi į kareivius ir jiems aiškinami lietuvių pasipriešinimo tikslai.

Partizanams trūko intelektualų. Tuo ir pasinaudojo NKVD. Jiems pavyko į Kazimieraičio rinktinės štabą inkorporuoti MGB 2-osios valdybos agentus rašytojus Kostą Kubilinską ir Algirdą Skinkį. Į rinktinę jie atėjo ir buvo priimti 1948 m. spalio 11d. Šiai akcijai jie buvo NKVD rengiami dvejus metus, kurį laiką mokytojavo, įgijo aplinkinių

žmonių pasitikėjimą melagingomis „patriotinėmis" kalbomis. Tie per ryšininkus ir rekomendavo išdavikus į rinktinę. Abu niekšai buvo gerai konspiravęsi. Į „Laivės varpą" rašė straipsnius, jame spausdino savo eilėraščius, pataikavo vadams. Tik vienam ryšininkui Medžiotojui buvo kilęs įtarimas, kad šie du gali būti provokatoriai, nes buvo labai smalsūs, visko klausinėjo, kas nebuvo įprasta partizanams, o, kai Žaibas jiems buvo pavedęs susprogdinti Alytaus saugumą, jie užduoties neįvykdė. Tada Medžiotojas ir paklausė Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ir jį lydėjusių partizanų, kam jie būryje laiko „šitą išgamą Kubilinską... Pamatysit, kaip jis pražudys. Dzūkas tada atsakė Medžiotojui, kad „Žaibas už jį galvą deda" Tada Medžiotojas griežtai atsakęs: „... greičiau Žaibas padės galvą" (Romualdas Lankas. Dzūkijos partizanai žino Nepriklausomybės kainą // Lietuvos Aidas. -2003. bal. 30, p. 9.).

Kovo pirmosiomis dienomis Jonas Kazlauskas aplankė savo šeimą, tarsi jausdamas, kad jo jau tyko nelaimė. Stasė Kazlauskienė pasakojo, kad tais metais pavasaris buvo ankstyvas ir itin gražus.

„Geležinio Vilko" kovotojai. Iš kairės: Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Vaclovas Voveris-Žaibas, Viktoras Kazlauskas-Vanagas

Dainavos apygardos partizanai. Iš kairės: Teofilis Valickas-Balys, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Adolfas Baublys-Merkys, Feliksas Daugirdas-Šarūnas. 1947 m.

Kovo pradžioje jau skaisti buvo saulė, dienos jau buvo ilgos. Kai ji paruošė Jonui vakarienę, jis buvo pusiau išlindęs iš slėptuvės ir žiūrėjo į saulėlydį... Sakė, kažin ar sulauks kito tokio gražaus saulėlydžio. Gyvenimas toks gražus... O jis ateities jau neturįs, ją pagrobė kruvinas okupantas, džiaugėsi, kad lieka vaikai, vylėsi, gal jie ir sulauks ateities, laisvos ir gražios Lietuvos. Tarsi atsisveikindamas prašė Stasės vaikus išsaugoti... Baisi nuojauta suspaudė ir Stasės širdį. Ji verkė. O anksti ryte išlydėjo Joną Kazlauską į būrį, jis sakė norįs aplankyti Vaclovą Voverį-Žaibą Kazimieraičio rinktinės vadavietėje.

1949 m. kovo 7 d. ryte, sulaukę palankios progos, kai Dainavos apygardos vado pareigas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo pavedęs laikinai eiti Benediktui Labėnui-Kariūnui, o pats iškeliavęs į partizanų vadų susitikimą, niekšai Kostas Kubilinskas-Varnas ir Algirdas Skinkys nušovė miegantį Kariūną, ir nubėgę į Alytų atvedė visą motorizuotą enkavedistų šaulių būrį, kelis šimtus žudikų, atvykusių 40 sunkvežimių suimti 4 partizanų. Enkavedistai bunkerį apsupo 4-5 eilėmis ir šaukė partizanus pasiduoti. Vaclovui Vove-riui-Žaibui ir Jonui Kazlauskui-Šermukšniui pavyko iššokti pro atsarginę bunkerio angą, apie kurios buvimą nežinojo išdavikai ir dar pakloti kelias dešimtis enkavedistų, Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir Petras Šilanskas-Labutis bunkeryje sudegino visus svarbiausius dokumentus ir patys susisprogdino granatomis; jos sprogdamos dar susprogdino kelias minas, kuriomis buvo užminuotos bunkerio prieigos ; sprogusios jos dar nusinešė kelias enkavedistų gyvybes (Voverienė O. Kankinių sulaukusi idėja tampa nemirtinga / / Lietuvos Aidas. - 2003, spal. 1, p. 9).

Kazimieraičio rinktinės, o vėliau ir visos Dainavos apygardos vadu tapęs Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo „Dienoraštyje" tada rašė: „...Įvyko tai, ko mes taip bijojome: žuvo abu mūsų bunkeriai, žuvo mūsų geriausi ir brangiausi vyrai. Mūsų planai subyrėjo taip ūmai ir taip smarkiai, kad mes to niekad nepagalvodavom. Krūtinėje atsivėrė naujos gilios žaizdos, o sieloje taip tamsu..." (Liongino Balikevičiaus-partizano Dzūko dienoraštis / Parengė A. Kašėta. - V., 2002. - P. 15).

Buvęs ryšininkas Jonas Andrijauskas iš Garliavos savo laiške Jono Kazlausko našlei Stasei Kazlauskienei 1998 m. gruodžio 16 d. atsiuntė eiles, skirtas Jono Kazlausko-Šermukšnio atminimui. Tegul jos išlieka Tautos atmintyje. Našlei jos brangios.

Poetas Stasei Kazlauskienei tame pačiame laiške rašė: „Prisimenu Jūsų vyrą, kurį ir šiandien matau gyvą. Prisimenu jo būrio vyrus, kurie kartu kovojo dėl Lietuvos laisvės. Tai buvo tikri partizanai, kurie negailėjo savo gyvybės. Nors aš buvau dar jaunas, bet prisimenu - Jūsų vyras kalbėjo su manimi kaip su suaugusiu. O ypač, kai grįždavau iš kaimo žvalgybos. Visada patardavo, pamokydavo, kaip klausti, ir kaip atsakyti".

Apie poetą Benį Labėną (Benediktą-Labenską)-Kariūną, jo gyvenimą ir žūtį

Taip buvo šimtmečiais. Tautos poetai, kaip liudijo Liudvikas van Bethovenas, visada buvo laikomi Tautos švyturiais, nes poetai... kaip ir pranašai jaučia didžias tiesas ir jas pasako... Tik ne mūsų, Šėtono eros laikais, iki šiol dar tebesitęsiančiais ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Poetų Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio niekšybė, jiems atvedus emgebistų būrius prie Dainavos apygardos partizanų bunkerių ir taip nužudžius 15 Lietuvos laisvės kovotojų - įtikinamiausia poetų degradacijos, jų žmogiškumo praradimo įrodymas.

Istoriografas Juozas Kuckailis jo sudarytos knygos „Žygiuojanti tauta" įvadiniame straipsnyje rašė: „... Šlovingas, amžiams į mūsų Tautos istoriją įrašytas kovas už laisvę ir nepriklausomybę, kaip koksai pritvinkęs švininis debesis lydėjo viena po kitos sekusios sunkios išdavystės, suvešėjusios niekšybės. Ir skaudžiausia, kad jas darė

savieji, kartais netgi tie, kurių ištikimybe niekas neabejojo, manė esant garbingais tėvynės sūnumis, ir šią sunkią jai valandą laukė iš jų ryžto, naujų darbų ir žygių laisvės vardan. Tačiau iskarijotai už Judo grašius pardavę Motiną Tėvynę ir savo tėvynainius, netgi bendražygius, į juos nukreipė priešo įduotus ginklus ir niekšiškai nuspaudė gaiduką..." (Juozas Kuckailis. Žygiuojanti tauta. -V., 2000. - P. 6).

Tie iskarijotai Kostas Kubilinskas, MGB agentas Varnas ir Algirdas Skinkys-Rytas 1949 metų kovo 7 d. rytą Dainavos apygardos štabo bunkeryje nušovė (Kostas Kubilinskas šovė pirmas, A. Skinkys jo šūvį dar du kartus pakartojo, kaip mokė emgebistai, pasiuntė kontrolinį šūvį) miegantį (niekingi bailiai - O. V.) Šarūno rinktinės vadą, laikinai paskirtą eiti Dainavos apygardos vado pareigas Benį Labėną (Benediktą Labenską)-Kariūną ir atvedė kelis šimtus emgebistų prie Dainavos apygardos ir Kazimieraičio rinktinės štabų bunkerių, kur narsiame mūšyje su okupantais be Kariūno dar žuvo legendinis partizanas Lietuvos Laisvės kovų karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir Petras Šilanskas-Labutis (Voverienė O. Kankinių sulaukusi idėja tampa nemirtinga // Lietuvos Aidas. -2003, spal. 1, p. 9).

Žuvę už Lietuvos laisvę kovotojai jau ginkluotos rezistencijos metais buvo pradėti įrašinėti į Lietuvos istoriją pirmiausia partizaninėje pogrindžio spaudoje, vėliau sušaudytose dainose, sklidusio-se iš lūpų į lūpas tėvynės kaimuose ir miesteliuose, studentų sambūriuose, vėliau pasiekusios tremtį ir Sibiro kalėjimus, kėlusios politinių kalinių ir tremtinių dvasią, brandinusios laisvės siekį ir tikėjimą Lietuvos laisve. Lietuvai atgavus nepriklausomybę daugelis Laisvės kovotojų vardų buvo įrašyti į Lietuvos istoriją, mūsų Tėvynės šlovės puslapius. Šie į istoriją įrašyti mūsų tautos vyrai ir mergaitės, pamažu tirpstant okupacinio režimo įšalui, pradeda gyventi šalia mūsų. Jų žygdarbiai kelia, įkvepia ir veda.

Benui Labėnui-Kariūnui jo žūties penkiasdešimtmečio proga 1999 m. kovo 7 d., jo žuvimo vietoje buvo pastatytas paminklas, primenąs čia įvykusią tragediją ir sovietinių poetų išdavikų apokaliptinį nužmogėjimą. 1999 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Benediktui Labėnui Kariūnui (po mirties) suteiktas Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-jo laipsnio ordinu (Kuckailis J. Ten pat).

O išdavikų, niekšų ir galvažudžių kelias buvo apgailėtinas. A. Skinkys prasigėrė, taip ir netapęs poetu ir mirė kažkur patvory. O K. Kubilinsko likimas irgi ne ką geresnis. Nors jis ir tapo poetu, 15 jo išduotų ir okupanto nužudytų Lietuvos Laisvės kovotojų kraujas ir dar 3 jo išduotų ir nuteistų katorgos darbams kančios jam nuolat vaidenosi sapnuose. Kaip ir jo sėbras A. Skinkys, gėrė iki visiško nužmogėjimo. Prisigėręs keikdavo šėtoną, čekistų pulkininką Počkajų, 1946 metais jį užverbavusį ir įkalbėjusį savo išdavikiška veikla įrodyti „ištikimybę sovietų valdžiai", susprogdinti Dainavos apygardos partizanų vadų bunkerį, pagal čekistų užduotį „Kanibalai" ir taip „drauge susprogdinti visas kliūtis į tarybinę literatūrą". Dėl to keiksnojimo jis čekistų buvo išsiųstas „gydytis" į pamaskvės sanatoriją Makiejevkoje ir ten nužudytas 1962 metais. Jam buvo 39-ri. Toks buvo ir tebėra čekistų braižas - jie išdavikus niekino ir juos sunaikindavo. Partizaninio judėjimo istorija tą patvirtino šimtus kartų.

Bet šis straipsnis ne apie juos, o apie Lietuvos literatūrą ir į jos istoriją grįžtantį poetą Beną Labėną, jo kūrybą ir neišsipildžiusias svajones dėl niekšo sovietinio poeto kulkos.

Jo prieškario nepriklausomoje Lietuvoje skelbtą kūrybą iš laikraščių, žurnalų ir kitų leidinių surinko ir jo kūrybos rinkinį „Žygiuojanti tauta" sudarė ir išleido 2000-aisiais metais J. Kuckailis, kurio įvadinį straipsnį knygoje citavome.

Kaip knygos įvadinėje dalyje rašo jos sudarytojas, tikriausiai, B. Labėno eilių buvo ir partizanų pogrindinėje spaudoje. Jo kūryba žavėjosi ir Vaclovas Voveris-Žaibas, ir Dainavos apygardos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Tačiau ją nelengva bus atrasti. Kaip girdėjusi jo sesuo Eugenija, B. Labėno partizaniškų dienų kūryba liko užkasta po egle, kažkur apie Seirijus, o gal ir kitur (Kuckailis J. Ten pat, p. 18).

Nežinomo likimo poetas Algirdas Griškėnas „jauno poeto partizano Benedikto Labėno atminimui" paskyrė eilėraštį „Nežinomas kapas", publikuotą minėtos knygos pradžioje. Pateikiame jo fragmentą.

Tai - poeto recenzija poeto kūrybai. Ji trumpa ir dalykiška, padiktuota širdies ir pasakanti... viską apie tai, kas poeto Beno Labėno gyvenime ir kūryboje buvo svarbiausia.

Dzūkija..., Dzūkija... Ežerėliai melsvi... ir milžinkapiuos protėvių žygiai... Tai - Beno Labėno gimtinė... ir dvasinė aura, kurioje jis augo, kuri jam ir jo tėvams, ir seneliams buvo brangi, brangesnė už gyvybę...

Benas Labėnas (Benediktas Labenskas) gimė 1918 m. vasario 20 d. Papečių kaime, Lazdijų valsč., Seinų apskr, kaimo siuvėjo Labensko Jono šeimoje. Kaip Lietuvos kariuomenės savanoris jo tėvas Jonas Labenskas gavo 10 ha žemės. Čia persikėlė tėvų trobesius ir ūkininkavo. Čia gimė jo sūnūs ir dukros. Beną, kaip gabiausią iš jų mokslams, leido mokytis į gimnaziją, rėmė jį pinigais, o ir pats Benas nesnaudė - pinigų prisidurdavo, dirbdamas korepetitoriumi ir rašydamas žinutes, o vėliau ir eilėraščius į to meto Lietuvos laikraščius ir žurnalus. Daugiausia jo kūrybos išspausdino tautiškos pakraipos moksleivių žurnalas „Jaunoji Lietuva". Jame buvo publikuota ir poeto fotonuotrauka, išlikusi Istorijai. Žurnale buvo paskelbta per 20 Beno Labėno eilėraščių.

1938 metais Benas Labėnas išmėgino savo plunksną ir literatūros kritikoje. Buvo paskelbtos jo recenzijos apie Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Krizė", apie Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinkinį „Ženklai ir stebuklai", apie Antano Miškinio „Keturis metus" ir t.t. Jaunąjį literatūros kritiką lietuvių literatūroje žavėjo "stipri patriotinė tendencija" ir tai, kad kovoje tarp materialistų ir idealistų laimi, būtent, idealistai, „kurių neįstengia jokie smūgiai palenkti" (Kuckailis J. Ten pat, p. 9).

Aštrėjant Europoje politinei situacijai, stiprėjant Hitlerio valdžiai ir Lenkijos militaristinėms užmačioms prieš Lietuvą, B. Labėnas nujautė, kad Lietuvai gali prireikti kariškių. Todėl nedvejodamas 1939 metais įstojo į Karo mokyklą Kaune. Studijuodamas daug rašė į „Trimitą", „Kariūną", „Jaunąjį ūkininką"; kartu su kitais Karo mokyklos studentais 1940 metų pradžioje sulietuvino savo pavardę, ir iš Labensko tapo Labėnu. Baigdamas Karo mokyklą, B. Labenskas ir kiti jaunesnieji leitenantai, jo bendrakursiai prisiekė „Visagalio Dievo akivaizdoje ištikimai tarnauti Tėvynei..." Ir priesaikos nesulaužė.

1943 metais Benas Labėnas įstojo į Vilniaus lietuvių statybos batalionų. Birželio 2 d. tas batalionas buvo išsiųstas į Rytus, į Rytų frontą: jie tiesė kelius, kirto miškus, dirbo kitus karo pionierių darbus. Frontas Lietuvių statybos batalioną užklupo Latvijoje, netoli Tuku-mio. B. Labėnas ir jo bendražygiai papuolė į rusų nelaisvę. Kartu su vokiečių belaisviais buvo išvežti vėl į Rytus, į Komsomolsko statybas. Po pusantrų metų B. Labėnas iš komjaunuoliškų statybų buvo paleistas į Lietuvą kurti sovietinės Lietuvos. Grįžęs į Lietuvą pirmiausia turėjo prisistatyti saugumui ir užsiregistruoti. Jam, žinoma, pasiūlė darbą „organuose". Grįžęs pasiguodė kaimynams. O jų sūnūs jau buvo partizanai... Savo dvasioje jausdamas Žalgirio geną B. Labėnas išėjo... pas savo buvusius kaimynus ir draugus į mišką. Iš pradžių partizanavo savo krašte - apie Babrus, Šventežerį, Seirijus. Tapo partizanų būrio vadu. 1948 m. jo tėvai ir sesers Eugenijos šeima su mažu sūneliu buvo ištremti į Sibirą. Po kurio laiko buvo ištremta ir kitos sesers šeima.

Šarūno rinktinė, kuriai priklausė ir Benas Labėnas, 1947 m. birželio mėn. 26 d. buvo įjungta į Dainavos apygardą. Rinktinei, kai į ją įstojo B. Labėnas, vadovavo Jonas Mikelionis-Vargdienis. 1947 metais rinktinės vadu tapo Benas Labėnas-Kariūnas. Rinktinės partizanai buvo drausmingi, tvarkingi, joje buvo įvesta karinė drausmė. Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ne tik žavėjosi jo kūryba, bet ir jį gerbė už pareigingumą ir mokėjimą dirbti su kovotojais. 1948 metų rudenį A. Ramanauskas-Vanagas, išvykdamas į Vakarų Lietuvoje rengiamą partizanų vadų pasitarimą, Dainavos apygardos vadu paskyrė kaip tik Šarūno rinktinės vadą Beną Labėną-Kariūną. Tas pareigas jis ėjo iki pat savo tragiškos žūties.

Beno Labėno kūryboje dominuoja Tėvynės meilės tema. Jo Tėvynė jam yra pati gražiausia.

Nuometuotieji berželiai,
Liepos, Kryžiai pakelės.
Laimins lauką, pievą žalią.
Midus sunksis pradalgės...

Ar gali būti lietuviui kas nors gražiau už „pradalgėse kvepiančias purienas", už „linus, žydinčius dangaus akimis", už „siūbuojančius ir šlamančius, kaip marios", „sidabru žvilgančius rugius?". Kas tikro lietuvio širdžiai gali būti gražiau ir maloniau?

Čia, Lietuvoj, „lyg ežerai migloti Tavo pievos", ir kaip niekur kitur pasaulyje „gražūs rudeniniai paukščiai, padangėj klykiantys ir šaukiantys..."; čia ir pušys kitokios - šile verkia „nuotakom nubalę" čia - Lietuva, ir net pilkoje kasdienybės jūroje - ji elegiškai nuostabi...

Poetas pagrįstai didžiuojasi Lietuvos didžiausiu turtu - Baltijos jūra... Kaip nesididžiuosi, jeigu vaizdas į ją žiūrint, kaip gražiausiame paveiksle, kur:

Liūlia, siūbuoja laivai ant maružių,
Baltos burės žuvėdromis skrenda.
Amžiais lietuviui žalsva jūra ūžia,
Amžiais jam gintarą verčia į krantą...

Anksti poetas savo tėviškės ir savo valstybės fone pradeda suvokti ir save. Jis rašė:

Dvidešimt gegužių ėjo, nužaliavo,
Tartum lino žiedo pasaka graži.
Galva palingavo, pasiūbavo klevas,
Ar supratom prasmę metų tų? - Kažin...

Baigęs gimnaziją, kai iškilo klausimas, kuriuo keliu gyvenime pasukti, kad Tėvynei būtum naudingiausias, poetas eilėmis mąsto:

Kur žengti, jei visas gyvenimas žalias?
Ko siekti, jei visa gražu taip ir šventa?
Taip noris žaliuoti, lyg klevui biržely...
Taip noris jaunyste dar kiek pagyventi...

Jaunas poetas gyvenimui ruošiasi rimtai ir atsakingai: vadovauja skautų organizacijai, daug keliauja su moksleiviais, stiprindamas jų dvasią pasakojimais apie Lietuvos istoriją, Saulės ir Žalgirio mūšius, Lietuvos nepriklausomybės karų 1918-1920 metais heroiką.., apie savo keliones su skautais, kuria eilėraščius:

Mes per Lietuvą pėsti nueisim
Ir būsim tvirti kaip granitas
Lig Radviliškio, Merkio, Giedraičių,
Kur broliai kovodami krito

Skautai užsibrėžę surasti kiekvieno Lietuvos savanorio pėdą, „kruvinai mūs lankosna įmintą", o tos pėdos veda iki pat Baltijos jūros ir Klaipėdos, „kur švyturiai moja iš marių žibintais".

Beno Labėno karta žinojo, ko jai reikia, dėl ko žmogus gyvena ir kokia jo gyvenimo prasmė:

O ta ateitis - tai atstatyti gražiausi miestai, derlingi Lietuvos laukai, išaiškinti ir sužymėti visi savanorių takai, išpuoselėta gražuolės Baltijos pakrantė, o aukščiausias žmogaus gyvenimo pašaukimas, kuriame gyvenimo prasmė - tai, jeigu tik Tėvynei prireiks „numirt ir kraują liet už ją":

Apie tokią Lietuvą svajojo mūsų tėvai ir seneliai, tokią ją kūrė savo vizijose ir manė sukursią gyvenime. Nelemta jiems buvo. Ir kas pasakys, kiek talentingiausių mūsų Tautos vaikų, Lietuvos justinų marcinkevičių, einšteinų, rafaelių ir mocartų nutildė mus okupavusių budelių kulkos? Kiek jų kaulų priglaudė Ledynuotasis vandenynas ir Sibiro žemė? Kiek motinų ašarų sugėrė tundros ir taigos?.

Teprabyla jų vardai ir tragiški likimai į tautos protą ir širdį, teįspėja -būkime budrūs...

Verks, sesute, tavo dienos
Ašarose skęs takai:
Tik už tai, kad tavo brolis
Troško laisvės Lietuvai.

Kas žino, gal partizanė Milda, parašiusi šį eilėraštį, ir turėjo galvoje Vandutę Voverytę, dviejų Lietuvos partizanų - Vlado ir Vaclovo seserį. Poetas visada yra pranašas, nešiojantis dieviškąją kibirkštį. Dievo valia jo tartas žodis pildosi: geras ir blogas. O gal tas žodis buvo tartas nelaimingą paros sekundę ir išpranašavo visoms Dainavos partizanų seserims blogą lemtį - kalėjimų kančias ir Sibiro tremtį. Kruviniausioje visų laikų Lietuvos okupacijoje, kai buvo išžudyta tūkstančiai žmonių, ko gero, geresnės lemties ir nebuvo galima laukti. Todėl liūdnos buvo seserų mintys, apdainuotos legendose ir dainose:

Vandutė Voverytė grįžo. Apkabino ji tėviškės plačius laukus, paglostė žvilgsniu jų sudeginto sodybos vietą, apraudojo tėvelio pasodintus ir priešo rankos iškirstus medžius, aplankė žuvusių brolių, Lietuvos partizanų žūties vietas, ašaromis palaistė jų krauju įmirkusią žemę. Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šventai saugo savo brolių Vlado Voverio-Deksnio ir Vaclovo Voverio-Žaibo, legendinio Dainavos apygardos partizano, „Geležinio Vilko" partizanų būrio vado bei jo bendražygių atminimą; dalyvauja visuose Dainavos apygardos partizanų atminties renginiuose.

Vanda Voverytė gimė 1927 metų birželio 2 dieną. Ji ypač buvo artima savo jauniausiam broliukui Vaclovui, gimusiam 1922 me-lėsiantis moksle daug pasiekti" (Ona Voverienė. Legendinio partizano sesuo // XXI amžius. - 2004, rugpjūčio 11, p. 5).

Bet Vaclovui mokytis nebuvo lemta. Vyresnieji broliai ir seserys jau buvo susukę savo lizdus, o tėvas Andrius Voveris kaip tik tuo metu sunkiai susirgo ir ligos patale išgulėjo visą žiemą. Tuo metu reikėjo keltis į vienkiemį, baigti statyti pradėtą namą. Boleslovas jau buvo išvažiavęs į Latviją, Vladas tarnavo Kaune, o Vaclovas tapo pagrindiniu ūkio darbininku - ir ūkininku, ir statybininku, nors dar jaunas buvo.

Kai 1939 metais rusų kariuomenės daliniai kaip skėriai apgulė Lietuvą ir Vaclovas juos pamatė skurdžiai, vatinukėmis apsirengusius ir vietoje aulinių batų medžiaginėmis juostomis kojas apsivyniojusius, tada jis, dar septyniolikmetis jau suprato, kokia klastinga buvo mūsų vietinių bolševikėlių propaganda, skelbusi, kad Rusija yra turtinga šalis ir ją valdo darbininkai; dažnai pasiginčydavo ir su vyresniaisiais, ta propaganda patikėjusiais.

1943 metais, įvykus lūžiui Rytų fronte, Lietuvoje ėmė siautėti rusų desantininkai, raudonieji partizanai. Jų vadavietė buvo Rūdininkų girioje, netoli Bakaloriškių kaimo, kuriame gyveno Voverių šeima. Ginkluoti ir šlykščiai rusiškai besikeikiantys jie atvažiuodavo į kaimą, reikalaudavo iš kaimiečių maisto ir drabužių, įžūliai plėšikaudavo: jeigu maisto nebūdavo namuose, paskersdavo paskutinį gyvulį ir mėsą išsiveždavo Jeigu kas išdrįsdavo paprieštarauti, tą žmogų be jokio gailesčio nužudydavo. Smailuose nužudė Voverių giminaičius Joną Voverį ir jo nepilnametį sūnų. Ir kaimyniniuose kaimuose žmonės dažnai rasdavo savo kaimyną, raudonųjų partizanų nukankintą, prie medžio pririštą, durtuvais išbadytomis akimis. Nematydami kitos išeities, Dainavos vyrai organizavo savisaugos būrius, kad galėtų apsiginti nuo plėšikų. Bakaloriškėse buvo apie 40 sodybų ir jose nemažai vyrų. Ginklų jie turėjo pakankamai, nes rusai bėgdami 1941 metais miške prie Bakaloriškių buvo palikę visą sunkvežimį ginklų. Visi kaimo vyrai juos pasidalijo. Vaclovas neabejodamas tapo savigynos būrio nariu. Naktimis visų sodybų langai būdavo aklinai uždangstomi, o vyrai pasikeisdami budėdavo. Bakaloriškėse raudonieji partizanai nustojo lankytis ir plėšikauti. Prieš raudonuosius partizanus Onuškio valsčiuje veikė trys savisaugininkų būriai: Lukšio, Dambrausko ir Siniaus-ko. Juozo Dambrausko būryje dalyvavo visi jauni vyrai iš Bakaloriškių, tarp jų ir šaulys Vladas Voveris, Vaclovas Voveris, Stasys Kuklys, Sta-niulionis, Vladas Trakimavičius net iš Alaburdiškių.

tais. Su juo prabėgo linksmiausios vaikystės dienos, su juo daugiausia žaista vaikiški žaidimai. Kaip savo laiške rašo Vandutė, Vaciukas nuo pat mažens buvo labai aktyvus vaikas, linkęs į meną, jis gražiai peiliuku išmargindavo lazdas, išdroždavo verpstes, įvairiausias figūrėles, žaisliukus ir dovanodavo savo mažajai sesutei. Turėjo gražų balsą, mėgdavo dainuoti, paskui išmoko ir armonika groti. Labai džiaugėsi įstojęs mokytis ir norėjo siekti mokslo. Kai baigė 6 pradinės mokyklos klases, mokytojas aplankė tėvus ir prašė Vaciuką leisti mokytis, nes jis „esąs labai gabus ir ga

1944 metų balandžio 17 dieną, frontui artėjant prie Lietuvos, Šv. Velykų antrą dieną, įsidrąsinę raudonieji partizanai apsupo Bakaloriškių kaimą, sudegino kelias sodybas su gyvuliais kelis vyrus nušovė, kiti žmonės spėjo pasislėpti Atsipeikėjęs nuo netikėto užpuolimo savigynos būrys, kuriame buvo ir Vaclovas Voveris ir Jonas Kazlauskas, stojo į atvirą mūšį su užpuolikais. Raudonieji nustebinti atkaklaus pasipriešinimo paskubomis traukėsi į mišką. Savigynos būrys juos persekiojo iki pat miško, bet lįsti į jų irštvą neišdrįso - nežinojo, kokios raudonųjų pajėgos ten buvo sukoncentruotos. Tada žuvo vienas savigynos būrio narys.

Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, buvo paskelbta Lietuvos vyrų mobilizacija į okupacinę kariuomenę. Abu broliai Voveriai nutarė svetimiesiems netarnauti. 1944 metų rugpjūčio mėnesį, Vaclovui pjaunant avižas netoli namų, Voverių sodyba buvo apsupta enkavedistų. Vaclovas pasileido bėgti į mišką. Tačiau enkavedistai jį pastebėję pradėjo šaudyti iš visų pusių ir sunkiai sužeidė. Jam pavyko pasislėpti tankiuose krūmuose. Ir tik vėlai vakare, kai jau enkavedistai pasitraukė, jis gerokai nukraujavęs grįžo į namus. Čia buvo rūpestingai sutvarstytas ir išvežtas į Varėnos ligoninę. Ten jam padarė operaciją ir jis pasveiko. Grįžęs iš ligoninės Vaclovas jau buvo susiformavęs keršytojas ir Lietuvos laisvės kovotojas. 1944 metų rugsėjo pirmąją jis išėjo į mišką; suorganizavo iš pradžių 20 kovotojų būrį, vėliau „Geležinio Vilko" būrys išaugo iki 30 kovotojų, dar vėliau iki 50, 70, iš viso jame buvę per 300 kovotojų.

1944 m. lapkričio 25 dieną enkavedistai areštavo tėvelį Andrių Voverį ir abi Žaibo seseris - Vandutę ir Eleonorą. Mamos, Viktorijos Voverienės tą dieną namuose nebuvo ir ji arešto išvengė. Voverių sodybą enkavedistai padegė. Tėvą su dukromis uždarė Trakų kalėjime. Vanda Voverytė apie tą jų kančių laikotarpį pasakojo: „Buvome uždaryti į rūsius. Atsigulti nebuvo kur. Stovėjome siūbuodami tai į vieną, tai į kitą pusę, o kai kojos pavargdavo su Eleonora pasikeisdavome ir pakaitomis pasėdėdavome. Valgyti duodavo nedidelį gabalėlį duonos ir puodelį vandens. Keletą mėnesių buvome nesipraususios: užpuolė milijonai utėlių. Kai atvežė į Lukiškių kalėjimą ir leido nusiprausti, gyvenimas tarsi ir pagerėjo" (Ten pat).

1945 metų ankstyvą pavasarį Andrius Voveris, neatlaikęs kankinimų Lukiškių kalėjime, reikalaujant išduoti sūnus Vladą ir Vaclovą Voverį, tardymo metu mirė, ar buvo užmuštas. To meto Lukiškių politiniai kaliniai pasakojo, kad Lukiškėse nukankinti kaliniai (jų buvo per šimtą) buvo užkasti Rasų kapinių patvoryje. Matyt, ten guli ir Andriaus Voverio palaikai.

Seserims Eleonorai ir Vandai Voverytėms bylos nesudarę ir Lukiškėse išlaikę iki 1945 m. spalio 25 dienos, jas išleido. Abi prisiglaudė pas savo seserį Marytę, nors ji gyveno su mažais vaikais viename kambarėlyje. Vėliau abi seserys išėjo į pasaulį ieškoti darbo ir duonos. Uždarbiavo pas kaimynus, pažįstamus, sunkiu darbu atsilygindamos už duonos kąsnį ir pastogę. Eleonora ištekėjo už kaimo siuvėjo Adolfo Kuklio. Užaugino du vaikus. 1957 metais persikėlė gyventi į Vilnių. Pavilnyje pasistatė namą, pasikvietė į savo namus Viktoriją Voverienę, savo motiną, kuri iki to laiko kampininkavo pas svetimus. Viktorija Voverienė mirė 1966 metais ant rūpestingų dukters Eleonoros rankų. Palaidota Pavilnio kapinaitėse.

Vandutės likimas susiklostė kitaip. Kai Alytuje buvo atidaryta siuvykla, jai pavyko ten įsidarbinti. Atlyginimas buvo mažas,todėl nuomoti butą negalėjo. Apsigyveno pas mielą moteriškę, kuri nuomos pinigų neprašė, nes Vanda buvo darbšti ir paslaugi: skalbė, butą tvarkė, daržus ravėjo, visur ir visada savo darbu padėjo šeimininkei. Kai Žaibas ateidavo į Alytų, jie slapta su juo susitikdavo; Vandutė papasakodavo visas naujienas, kas kalbama siuvykloje, parūpindavo vaistų ir tvarsliavos partizanams. Kurį laiką tai buvo įmanoma. Kai žuvo brolis Vladas Voveris-Deksnys, enkavedistai pradėjo Vandutę persekioti, norėdami išsiaiškinti jos ryšius su tuo metu jau pagarsėjusiu savo narsumu ir laimėjusiu keletą aršių mūšių su stribais ir enkavedistais Vaclovu Voveriu-Žaibu. 1947 m. gegužės 25 dieną Alytaus enkavedistai ją areštavo. Tardydavo naktimis, neleisdavo miegoti.

1947 metų birželio pabaigoje į kamerą įstūmė žiauriai iškankintą kokių šešiolikos metų mergaitę. Jos veidas buvo kruvinas - ištisa žaizda, drabužiai sudraskyti, plaukai ištaršyti. Ji susigūžė kamputyje ir vaitodama šaukėsi Dievo, mirties, Vakare tą mergaitę išvedė ir daugiau jos niekas nematė. Kameroje buvusi moteriškė pasakojo, kad sužvėrėjęs enkavedistas kpt. V. Savčenko į tos mergaitės tardymą atvedė kelis siauraakius azijatus kareivius ir liepė ją prievartauti visokiausiais būdais. Ji tų kančių neatlaikė ir išdavė partizanų bunkerį. Kaip tik dėl to ji labiausiai ir sielojosi. O šeštadienio ryte Alytaus MGB kieme gulėjo keli nužudyti ir žiauriai išniekinti partizanai. Vyrus iš kamerų vedžiojo jų atpažinti. Tą šeštadienio vakarą Vandutę nuvedė tardyti pas enkavedistą Laskovą. Į tardymą atėjo ir tas sadistas Savčenko. Jo ir išvaizda buvo baisi - visas raupuotas. Kaliniai jį vadino „Velniapupiu". Jis buvo kalėjimo režimo viršininkas. Kalbėdamasis su Laskovu, jis pasidžiaugė, kad pavyko likviduoti banditų bunkerį, paklausė, kaip sekasi Laskovui. Kai tas jam atsakė, kad Vanda tyli, Savčenko pasakė: „Nieko, pirmadienį ji man prakalbės..."

Visą naktį Vanda nemiegojo. Baisus buvo ir sekmadienis. Ji nieko nevalgė tik karštai, kaip ta mergaitė, visą dieną, meldėsi, kad Dievas jai atsiųstų mirtį, ... „nes, jeigu ir jos laukia tokia pat dalia, kaip ir tos mergaitės, tai geriau mirti... „

Pirmadienį, vos tik koridoriuje kas subildėdavo, Vandutės širdis apmirdavo iš baimės, galvojo - jau ateina vesti jos į tardymą. O vyrai per sieną atkalė Morzės žinutę, kad MGB kieme kabo vėliavos, parištos juodais kaspinais. Pasirodo, tas žiaurusis sadistas tardytojas maudėsi Nemune ir paskendo. Visi lengviau atsiduso.

Po kelių dienų Vandą Voverytę nuteisė penkerius metus kalėti ir penkeriems metams be teisių. Kalėjo Kaune, vėliau Lukiškėse. 1948 m. gegužės 25 d. išvežė į Komiją, į Uchtos lagerį, vėliau kalėjo nioje -ji tada nepriklausė Vilniui. Padedama pažįstamų gavo darbą „Audėjuje". Čia padirbėjusi pusantrų metų buvo pakviesta į „Lelijos" siuvimo fabriką, kur atlyginimas buvo žymiai didesnis. Iš „Lelijos" ji ir į pensiją išėjo.

Vanda Voverytė -Žaibo ryšininkė

Kamenkos lageryje; čia teko dirbti žemės ūkio darbus, žiemą miškuose ruošti medieną statyboms. Darbas buvo sunkus, maistas blogas, dažnai lankydavo mintys, kad jau niekada nepamatys Lietuvos ir savo tėviškės.

Vandai Voverytei šviesesnės dienos išaušo tik po niūraus penkmečio. 1952 metų gegužės 25 d. ją paleido iš lagerio. Sugrįžusi į Lietuvą ji apsigyveno pas seseris Eleonorą ir Marytę Bakaloriškėse. Jos tada gyveno ištremtųjų namuose. Vėliau išvažiavo į Vilnių ieškoti darbo. Prisiregistruoti galėjo tik Naujojoje Vilnioje -ji tada nepriklausė Vilniui. Padedama pažįstamų gavo darbą „Audėjuje". Čia padirbėjusi pusantrų metų buvo pakviesta į „Lelijos" siuvimo fabriką, kur atlyginimas buvo žymiai didesnis. Iš „Lelijos" ji ir į pensiją išėjo.

Vandutė 1955 metais ištekėjo už Jono Lagunavičiaus. Darbštūs

lietuviai Pavilnyje pasistatė namą, užaugino du sūnus ir dukrą. Pirmagimis jų sūnus Viktoras, tarnavęs Maskvoje, tapo „dedovščinos" auka; žuvo sovietinėje kariuomenėje. Likę vaikai turi dabar gražias šeimas. Vanda Voverytė-Lagu-navičienė džiaugiasi penkiais anūkais. Šalia jos gyvena sesuo Eleonora Voverytė-Kuklienė su šeima. Kai abi susitinka, prisiminimais grįžta į savo tėviškę: Lukiškėse pas nukankintą savo tėvą, be-dalės klajoklės savo motinos gyvenimą, žuvusius brolius partizanus - Vladą ir Vaclovą, pokario kančias ir skriaudas iš-kentėjusius kitus brolius ir seseris. Šiuose namuose dažnai prisimenamos ir dainuojamos dainos, skirtos jų broliams partizanams Žaibui ir Deksniui; renkamos visos publikacijos apie Dainavos apygardos partizanus. Seserys - tai gyvas ryšys tarp didvyriškos mūsų tautos praeities... ir dabarties. Tol, kol šviečia akys, kol plaka širdys...

Aš verkiau parimus tarpvarty darželio,
Kai paspaudęs ranką tyliai išėjai.
Ašarom sidabro verkė rūtos žalios,
Verkė sutemose skęsdami laukai...

Šviesaus atminimo istorikė Nijolė Gaškaitė pokario lietuvių širdis regėjo pervertas septyniais kalavijais. Tai - motinų, seserų, žmonų, mylimųjų, netekusių savo vaikų, brolių, vyrų, sužadėtinių širdys. Jos buvo pervertos kančios, gedint artimųjų, žuvusių rezistencijoje, už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. „Sūnūs turėjo vieną savo gyvybę... ir tame kraujo verpete vieną išeitį - pakelti prie smilkinio granatą ar pistoleto vamzdį ir panerti į mirties ramybę..." (Nijolė Gaškaitė. Septyni kalavijai // Dienovidis. - 1996, saus. 12-19). Motinos, seserys, žmonos... turėjo gyvybių tiek, kiek turėjo vaikų ir brolių ir su kiekvieno žuvimu širdys iš naujo kraujuodavo (Voverienė O. Širdis, perverta keliais kalavijais / / Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos. - V., 2005. -P. 21).

Stasei Budrevičiūtei-Kazlauskienei buvo lemta kančia, žuvus jos vyrui, legendiniam Vaclovo Voverio-Žaibo bendražygiui - partizanų būrio vadui Jonui Kazlauskui-Šermukšniui. Antrą kartą jos širdis buvo perverta skausmo ir kraujavo, žuvus jos mylimam jaunėliui broliui partizanui Jonui Budrevičiui-Garsui. Trečią kartą - išvežus tėvus, brolio šeimą ir jos sūnų Vytuką į Sibirą. Ketvirtą kartą atrodė, kad širdis plyš iš skausmo, kai enkavedistai išplėšė iš rankų jos mažamečius vaikus, o ją išvežė kentėti kalėjimo kančių į Sibiro lagerius...

Ištvėrė. Išliko. Stiprino save ir kitas kalines malda. Įvykdė švenčiausią partizanų priesaką - atiduok Tėvynei viską, ką privalai. Sąmoningai ir ryžtingai ėjo į visus praradimus ir kančias. Jai, kaip ir jos žuvusiems artimiesiems, visada švietė viltis, kad anksčiau ar vėliau Lietuva vėl bus laisva ir nepriklausoma. Tikėjosi, Dievas pamatys jų kančias ir išgirs jų maldas... Tik nežinojo tada, kad turės prabėgti daug dešimtmečių... teks ilgai, ilgai laukti... gal ir visas gyvenimas prabėgs...

Stasė Budrevičiūtė gimė 1925 m. rugsėjo 10 dieną Dusmenėlių kaime (Trakų r.), ūkininkų Izabelės Norinkevičiūtės-Budrevičienės ir Gabrieliaus Budrevičiaus šeimoje. Lietuviškos šeimos tada buvo gausios. Budrevičių šeimoje irgi augo penki vaikai: Vaclovas (g. 1920); Bronytė (g. 1922; ji nuskendo Dusmenėlių ežere); Stasė (g. 1925); Jonas (g. 1929) ir Onutė (g. 1936).

S. Budrevičiūtė mokėsi Dusmenėlių pradinėje mokykloje. Čia baigė tris skyrius. Vėliau mokslus tęsė Dusmenyse.

1942 metų liepą, būdama 17 metų, Stasė Budrevičiūtė ištekėjo už kaimyno Jono Kazlausko. 1943 metais gimė sūnus Vytukas. Kazlauskų šeima gyveno arti miško, todėl vokiečių okupacijos metais gyvenimas nebuvo ramus - siautėjo raudonieji partizanai.

1944-aisiais, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, Jonas Kazlauskas gavo šaukimą į okupacinę kariuomenę. Kaip ir daugelis to meto jaunų vyrų, į kariuomenę nėjo, nutarė slapstytis. Prasidėjus enkavedistų prievartiniam lietuvių gaudymui j kariuomenę, nutarė išeiti į partizanų būrį. Kai Staselė graudžiai raudodama kalbėjo: „Vyrai, ką jūs galvojate? Juk visi žūsite..." Jonas atsakė: „Geriau žūti stovint, negu gyventi klūpant..."

Jonas Kazlauskas įstojo į tada jau besiformuojantį Vaclovo Vove-rio-Žaibo būrį. Su Vaclovu jie buvo pažįstami nuo vokiečių okupacijos metų. Kai raudonieji partizanai Bakaloriškėse sudegino daugumą sodybų, kaimo savisaugos būrys, kuriame buvo ir Vaclovas Voveris ir Jonas Kazlauskas, persekiojo padegėjus, norėjo juos nubausti.

1944-ųjų rugsėjį Jonas Kazlauskas tapo Geležinio Vilko, vėliau Partizano Kazimieraičio rinktinės vado Vaclovo Voverio-Žaibo būrio partizanu. Nuo 1947 metų V. Voveriui išėjus į partizanų štabą, Jonas Kazlauskas vadovavo „Geležiniam Vilkui".

Stasė Kazlauskienė tapo „Geležinio Vilko" ryšininke Rūta. Kas suskaičiuos kilometrus, nueitus per lietų, darganas, šaltį, dažnai tamsą, miškais nuo vieno partizanų būrio prie kito, nešant laiškus, pranešimus, spaudinius, drabužius, maistą, vaistus? Kas įvertins pavojus, tykojusius kiekviename miško plotelyje, ir enkavedistų pasalose, kiekvieną kartą gyvybei grėsusius susitikimus pamiškėse ir kaimų keliukuose su rusų garnizonų kareiviais ir stribų būriais?. Dabar tik galime stebėtis, iš kur ėmėsi tiek ryžto ir drąsos, tiek valios įveikti visas negandas, kurios teko toms jaunoms mergaitėms? Ar atsiras dar nors viena lietuvių karta, išdrįsianti pakartoti pokario lietuvių žygdarbį, jeigu to, neduok, Dieve, prireiks?

1944 metų lapkritį S. Kazlauskienė buvo suimta. Įskundė kaimynas Stasys Kantakevičius. Sulaikė ją Onuškio miestelio turgaus aikštėje. Kaltino tuo, kad ji esanti „bandito" žmona („banditskaja suka"), reikalavo išduoti partizanus. Tardė ją enkavedistai Tynia-kovas, Liukaitis, Kisminas, Grišinas, Lapkovas, vertėjavo Urbonavičius ir Misionis. Tardydami mušė, spardė. Prasidėjus gruodžio šalčiams, visus kalinius per kelio gruodą varė pėsčius iš Onuškio į Trakus. Onuškio ir Trakų kalėjimuose S. Kazlauskienė buvo tardoma ir kankinama šešias savaites.

1945 m. vasario 7 d. Žaibo būrys susikovė su NKVD kariuomenės daliniu Onuškio valsčiuje prie Miguičionių kaimo. Tada žuvo 7 partizanai ir buvo nukauta per 20 kareivių: kiti partizanai pasitraukė (Lietuvos naikinimas ir Tautos kova 1940-1998 metais / Sud. I. Ignatavičius. - V., 1999. - P. 267). 1945 m. vasario 23 d. Žaibo vadovaujami partizanai Alytaus apskrities Daugų valsčiuje pasaloje prie Kančėnų kaimo, nukovė devynis Daugų stribus (Ten pat).

O S. Kazlauskienę NKVD-istai paleido. Matyt, tikėjosi, kad per ją ir jos vyrą Joną Kazlauską pavyks susekti „žaibiukus „. Nepavyko. Buvo atsargūs.

1946 metais S. Kazlauskienę su dešimties mėnesių dukrele Albi-nute vėl areštavo stribas Vladas Banaškevičius su kareiviais. Albinutė Kazlauskaitė tapo jauniausia - vos dešimties mėnesių sovietinio režimo politine kaline. Valgyti duodavo tik kas trečią parą - stiklinę vandens ir duonos gabalėlį. Tardydami mušdavo; pasodinę ant taburetės spardydavo kojas. Tai buvo labai skausminga.

O tuo laiku Žaibo būrys aktyviai veikė. 1946 m. lapkričio 14-15 dienomis „Geležinis Vilkas" sunaikino prie Rakatanskių kaimo 18 enkavedistų ir stribų. Pamažu „Geležinis Vilkas" tapo legendiniu. Gyventojai juos rėmė ir mylėjo. Žinojo, kad visi jie - idealistai, siekiantys Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės. To meto kaimo žmonėms tai buvo didžiausios vertybės. Kaimo žmones žavėjo tai, kad ir V. Voveris, ir J. Kazlauskas buvo teisingi, aukštos moralės vyrai: niekas jų nematė išgėrusių, ar rūkančių, nei vienas nei kitas nepiktnaudžiavo valdžia.

1948 m. gegužės 22 d. į Krasnojarsko kraštą, Partizanskoje vietovę, Dysos kaimą buvo ištremta Budrevičių šeima: tėvas, motina, vyriausio brolio Vaclovo šeima su ketverių metų dukrele, jauniausioji Stasės sesutė Onutė bei Stasės ir Jono Kazlauskų sūnus Vytukas, kuris tuo metu buvo senelių globojamas. Po kelių mėnesių Stasės mama su Onute ir Vytuku iš tremties pabėgo ir grįžo į gimtinę. Tačiau jau tuo metu kaime atsirado išdavikų ir skundikų; greitai Budre-vičienė buvo suimta ir pasodinta į kalėjimą už pabėgimą iš tremties, Onutė sugrąžinta į tremties vietą. 1952 metais tėvelis Gabrielius Budrevičius tremtyje mirė. Tik 1989 metais vaikai jo palaikus parvežė į Lietuvą ir palaidojo Dusmenų kapinaitėse.

Dar nenurimus skausmui po artimųjų išvežimo, 1948 m. liepos 4 d. stribų pasaloje Rudnios kaime Lietuvos didvyrio mirtimi žuvo jauniausias Stasės brolis Jonas Budrevičius-Garsas. Jam buvo vos devyniolika. Išliko jis įamžintas partizanų dainose, kurios tada sklido po kaimus:

Saulė leidosi nuliūdus,
Slėpės už miškų tyliai,
Kai drąsuoliai mūsų žuvo,
Narsūs girių ąžuolai.

Liūdi tėviškė drąsuolių,
Verkia jų kovos draugai,
Verkė Aido, Sporto, Garso
Jie negrįš jau amžinai...

Po Vaclovo Voverio-Žaibo žūties tik jų atmintis išliko eilėse ir dainose; plačiai pasklido ne tik po visą Dzūkiją, bet ir visą Lietuvą:

Nerasi tu laimės, mylinti mergaite,
Daugiau nematysi tu jo niekados.
Vakarais rymosi gryčioje prie lango,
Kol prabėgs jaunystė su beržų rauda...

Neilgai Staselei teko rymoti gryčioje prie lango. Reikėjo galvoti, kaip išsaugoti vaikus Vytuką ir Albinutę, kaip pačiai pasislėpti. Geri žmonės dzūkai Aldoniai priglaudė Vytuką, o Albinutę globojo net kelios šeimos.

Žmonės dar ilgai saugojo „Geležinio Vilko" atminimą. S. Kazlauskienė gavo partizano Juozo Andrijausko iš Garliavos laišką, kuriame partizanas šviesiomis spalvomis prisiminė buvusį savo partizanų vadą Šermukšnį; jam laiško autorius ir eilėraštį parašė:

1949 m. spalio 16 d Stasė Kazlauskienė buvo suimta trečią kartą. Prokurorui Štukovui reikalaujant, jai buvo sudaryta byla ir ji nuteista dešimčiai metų kalėjimo. Ją tardė MVD mjr. Sotnikovas, pulk. Lapkovas, Soloninas, Poletajevas, Liukaitis, Nesterovas, Kostiušči-kas, vertėjavo Alekna. Byloje buvo įrašyti jos kontaktai - jos vyras Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Petras Varanauskas-Deksnys; Vaclas Rusas-Ešerys; Stasys Arbačiauskas-Tigras, Juozas Andrijauskas-Mil-žinas, Teofilis Valickas-Balys. Dauguma jų tuo metu jau buvo žuvę; kiti suimti.

Po teismo Stasė Budrevičiūtė-Kazlauskienė buvo išsiųsta kalėti į Kemerovo srities griežtojo režimo lagerį Rešiotus.

Mažai kas tame lageryje išlikdavo gyvas. Jį ir vadino „Mirties lageriu". Apie jį kaliniai kalbėjo „Palikite viltį, kas čia ateinate". Nežiūrint to, lageryje gyveno žmonės, kurių viltis neapleido. Vienas iš tokių šviesių asmenybių buvo kunigas iš Lietuvos Gerardas Dunda, kuris tuo metu kalėjo Rešiotų vyrų lageryje.

1954 metų pavasarį Rešiotų moterų lageryje kalėjo 14 moterų iš Lietuvos - buvusių partizanių ir ryšininkių. Kaip tik tą pavasarį joms iš vyrų lagerio perdavė pinigų, kad jos nors šiek tiek galėtų pagerinti savo baisią buitį.

Moterys atsidėkodamos paruošė įvairiausių rankdarbių - primezgė servetėlių ant kalinio spintelės, užvalkalėliams mezginukų, gražiai apmegztų nosinaičių ir tuos rankdarbius Šv. Velykų proga norėjo perduoti vyrams, kaip padėką už atsiųstus pinigus. Sugalvojo ir kaip tą padaryti - nupirko pakelį cigarečių, ant cigaretės ir ant rankdarbio užrašė tuos pačius numerius. Kalinys, kuris vaikščiojo po kalėjimo teritoriją jau be sargybinio, šias dovanėles iš moterų lagerio pernešė į vyrų lagerį. Stasė pasirinko 8-tą numerį ir jį užrašė ant rankdarbio ir jį lydinčios cigaretės. Kaip tik tą cigaretę ištraukė kunigas Gerardas Dunda. Po kiek laiko Stasė gavo iš jo laiškelį. Prasidėjo susirašinėjimas. Laiškelius į moterų lagerį atnešdavo bate tas pats kalinys be sargybinio.

Stasė Kazlauskienė išsaugojo tuos pageltusius nuo laiko ir sutrintus, pernešant tokiomis sąlygomis laiškelius. Jų buvo trys.

Tie laiškai įdomūs. Tai - mūsų tautos dvasios istorija, liudijanti, kad kunigas lageryje buvo uola, į kurią suduždavo visos smurto ir prievartos vandenyno bangos. Jo laiškeliai lietuvaitėms buvo didelė dvasios atgaiva ir pamokymas; jie teikė dvasios stiprybės ir jėgų iškęsti kūno ir dvasios kančias, neprarasti vilties grįžti į tėvynę ir išlikti tauriomis lietuvaitėmis

Sekminių išvakarėse tavo dovana pasiekė mane, už ką dėkoju. Nuoširdžiai dėkoju, Tau, Nepažįstamoji. Jaučiu pasigėrėjimą, kad tiek tavo, tiek ir kitų sesučių širdyse teberusena tas kilnus jausmas - nuoširdumas ir pasitikėjimas. Manau, kad ir kiti mano broliai tautiečiai priėmė Jūsų dovanėles su tuo pačiu širdingumu. O tai taip yra gera, kad tomis kukliomis dovanėlėmis palaikomas tarpusavio draugiškumas, broliškumas ir vienybė. Labai pageidauju ir trokštu, kad tai nesilptų, bet stiprėtų, tačiau su ta sąlyga, kad ateity sau išlaidų, ypač tokiu mastu, kaip, kad Jūs padarėte Velykų šventėse ir dabar, nebedarytumėte. Kartą tai padarėte, kartą tai įrodėte ir tai tegul pakanka. Panašūs dalykai galimi ne dažnai, nes surišti su išlaidomis, kurioms ne visi yra laisvi elgtis, kaip jie norėtų. Tegul kiekvienas Jūsų geras darbas, daromas Jūsų širdies, randa atitinkamą atgarsį tuose, kam jis skiriamas ir tegul niekad nebūna piktnaudžiaujama.

Brangu ir gražu, kad kas pina rožių vainiką, tuo vėliau papuoš save, gi kaip nemalonu ir skaudu, kada iš jo rankų išslysta erškėčių ar galių dilgių vainikas. Tad ir Tu, lietuvaite, ir Jūs, visos mūsų Tautos dukros, pinkite kilnių darbų vainiką savųjų sesučių tarpe, kad mes šalia Jūsų būdami visada galėtume gėrėtis ir teisėtai didžiuotis aukšta Jūsų morale, geru vardu ir nuoširdžia broliška meile.

Linkiu Jums ištvermės gera daryme, kantrybės nemalonumuose ir gausiai išsipildyti Jūsų norams ir svajonėms ateities dienoje. Visa tai tegul laimina Dangus ir savo malone te padeda įvykdyti visa gera.

Pageidauju, kad praneštum savo vardą bei kita, ką rasi reikalinga, nes, būtent, Tavąja intencija paaukosiu tris Šventąsias Mišias, tad prašau išreikšti savo norą už ką, o sesutėms lietuvaitėms prašau perduoti, kad 25-tą birželio Švč. Jėzaus Širdies šventėje, jei gyvi būsime už Jūsų mažąjį lietuvaičių būrelį į Švč. Jėzaus Širdį atnašausiu Nekruvinąją Auką.

Tavo sveikinimus ir laišką gavau. Nuoširdus ačiū. Bet tai buvo senokai, nes šis mano laiškas yra antras, kadangi pirmasis rašytas 25-tą birželio, perduotas besargybinio draugo (bent taip buvau informuotas). Apie tai sužinojau tik gale birželio, tad šiandien keliais žodžiais drįstu pakartotinai kreiptis į tave ir į visas sesutes su padėka už nuoširdumą ir supratimą vieni kitų. O kad nenutolčiau, tai Tavo pageidavimą Šv. Mišių atžvilgiu pasistengsiu išpildyti sekančiai: 1-osios Šv. Mišios bus atlaikytos už mirusius kalinius 7 liepos trečiadienį; 2-osios už tavo tėvelį, brolį ir vyrą liepos 9 penktadienį; ir 3-čios Šv. Mišios už Tavo kūdikius, sūnų ir dukterį, bei už Tave pačią sekmadienį liepos 11 dieną. Kaip minėjau, pasistenk tomis dienomis būti mintimis su aukojama Auka, kad toji palaima, kurią melšime, gausiai išsilietų, už kuriuos melšime.

Mielos sesutės, rašiau Jums, kad nesiųskite dovanėlių ne ta mintimi, kad drausčiau Jums daryti kilnų meilės ir malonės darbą ne todėl, bet kad tuo materialiai save neskriaustumėte, nes gi gal ne visos yra tokioje būklėje, kad galėtų be skriaudos sau, kitiems gera padaryti, jei tas gėris pačiai labiau reikalingas. Supraskite mane taip, kad nebūčiau Jums priekaištu, atsimindamas, kad gyvenime taip būna beveik visuomet, nes jau tokia yra žmogaus prigimtis, kad už gera visada nedėkingumu atsimoka. O kad Jus nenuliūdinčiau, priminsiu, kad dėl tos priežasties nereikia nustoti daryti gera, bet, tai darydamos lig Viešpačiui, ne žmogui darytumėte, ir kad tuo būdu ne žmogaus dėkingumą, pagyrimą bei palankumą įsigytumėte, bet atlyginimą Aukščiausiojo, kurio vardu tą gera darote. Tegul tik Jūsų rankos ir širdys nepavargsta nuo gera darymo, kad tuo sau nusipirktumėte vainiką, kuris puoštų Jūsų skaisčius veidus ir neštų ramybę ir tyrą džiaugsmą, ir pasitenkinimą. Jūs teisėtai skundžiatės tuo šiurkščiu doroviniu pasauliu, supančiu Jus, bet ir ir mus. Bet tik atsiminkite, kokia yra purvina žemė, bet kokio nuostabaus grožio ir kvapo išaugina gėles. Taip ir Jūs nesate dėl to kaltos. Priešingai, tame glūdi Jūsų grožis, Jūsų vertė ir išmintis, kad pačios nesusitepate, nes niekas kitas suteršti Jūsų negali. Manau, net, kad tai kaip tik ir gali būti Jums tikriausias laidas ir užstatas, laimingos, tyros ir gražios ateities. Nepamirškite, Jūsų jėga, grožis ir pasisekimas glūdi ne išorėje, bet viduje - Jūsų dvasioje. Jei iki šiol Jūs išsilaikėte tokiame aukštame dvasios lygyje (tai sprendžiu iš laiške išreikštų minčių), jame išsilaikykite ir dar labiau pakilkite iki Viešpats pašauks Jus atgal prie savųjų. Tebūna Jūsų ginklas, kaip ir iki šiol jis buvo - malda. Atverkite akis dienos šviesai su Jėzaus ir Marijos vardais lūpose, o eidamos po dienos vargo į savo poilsį apvainikuokite tos dienos mintis žodžiu ir darbu tyliu ir nuoširdžiu: „Garbė Tau, Viešpatie, už viską". Visa širdimi ir aš, ir mano broliai trokštame Jums visokio gėrio, visokios palaimos ir Dangaus. Sunkiomis valandomis atsiminkite kitus dar labiau ir dar daugiau kenčiančius, nei Jūs. Ramios valandos tegul Jus grūdina ir stiprina Jus būsimoms audroms, nes niekad neprivalote pamiršti, kas esate, iš kur esate ir kur privalote grįžti. Jūs nesate našlaitės. Su Jumis yra broliai tautiečiai, sesės tautietės, nežiūrint kur jie rastųsi. Te auga ir teklesti Jūsų tarpe meilė, ištvermė, drąsa, kantrybė, nuoširdumas ir pasitikėjimas dieviškąja Apvaizda.

savo brolių, kurie daug gero yra apie Jus papasakoję, o taip pat ir aš drįsau Jums keletą minčių pareikšti. Tegloboja Jus Dangus. Priimkite mano tikros pagarbos pareiškimą.

P.S. Sesutės, norinčios ir turinčios prašymų į Šv. Mariją bei jos sūnų Jėzų prašau atsiųsti savas intencijas, o galima ir datas, o aš pagal laiką ir galimybes atlaikysiu Šv. Mišias. Už tai atsiminsite mane nusidėjėlį savo maldoje į Visagalį. Atsakymą siųsti tuo pačiu adresu, kaip ir pirmąjį.

1954 m. lapkr. 29 d. Stasė Kazlauskienė gavo paskutinį kunigo Gerardo laišką.

Prieš palikdamas šią skaudžią, pilną kančių ir ilgesio vietą, siunčiu Jums savo, kaip kunigo palaiminimą ir atsisveikinimą. Už Jus meldžiausi, meldžiuosi ir melsiuosi. Padauginkite tikėjimą, viltį ir meilę. Ieškokite ramybės Dievuje, stenkitės pažinti Aukščiausiojo valią ir ją vykdykite.

Nesigraužkite dėl kasdieninių smulkių nemalonumų, visa praeina. Nesistenkite įtikti žmonėms ,bet tik Dievui. Jūsų laukia Tauta, namai, sodybos. Neatverkite širdies durų ir nedrabstykite savo sielos perlų. Kartą gyvenime mylima, kartą širdis myli.

Mane nuliūdino tai, kad lengvai patikite pigiomis kalbomis. Gerai ištirkite ir tik tada spręskite. Gerbkite vyresniuosius.

Linkiu Jums visoms, mano dukterys, sveikatos, kantrybės ir ištvermės. Dievą mylintiems viskas išvirsta į gera. Kerštą palikite Viešpačiui, ir savojo keršto prieš priešus nedėkite ant svarstyklių, nes per tai galėsite likti kaltos: ar per daug, ar per mažai nubausite.

Dievo, Tėvynės ir šeimos atminimas teduoda Jums tvirtumo sulaukti manąją valandą, kada grįžtute į Tėvynę.

Po tokių kunigo žodžių visi kiti žodžiai atrodytų, kaip nuvytusios gėlės. Galime tik didžiuotis, kad mūsų tauta turėjo tokius kunigus sunkiausią jos istorijos valandą ir kad Dievo Apvaizdos dėka jie buvo su savo tauta.

Po to S. Kazlauskienė dar kalėjo Intos ir Krasnojarsko lageriuose: kasė griovius, tiesė kelius, kirto miškus.

Į Lietuvą S. Kazlauskienė grįžo tik 1956 metais. Kaip ir visi politiniai kaliniai, taip ir ji, ilgai negalėjo niekur prisiregistruoti, gauti darbo. Per didelius vargus pavyko įsidarbinti statybose - 1961 metų jos uždarbio vidurkis buvo 37 rub ir 15 kap. Iš tų pinigų reikėjo išgyventi, išlaikyti du vaikus, užmokėti už butą... ir nedejuoti, nes vėl būsi apšaukta liaudies prieše.

Nedejavo. Išgyveno. Vaikai užaugo darbštūs ir dori žmonės, Lietuvos patriotai. Jie žino, kas žudė ir kankino jų šeimas, kas pražudė jų vaikystę ir jaunystę. Žino ir už ką balsuoti rinkimuose.

Prasidėjus Sąjūdžio revoliucijai, S. Kazlauskienė ją sveikino visais jausmais, visa širdimi, nuo pat pirmųjų dienų dalyvavo visuose mitinguose ir kituose renginiuose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai partizanų poetės Dianos Glemžaitės žodžiais tariant, „pro vėliavų plazdantį mišką pakilo baltas Vytis ir padangėj aukštai suplasnojo", S. Kazlauskienė įsijungė į politinių kalinių ir tremtinių veiklą, budėjo Sausio 13-osios sargyboje, KGB rūmuose saugojo savo kančių archyvus, dalyvavo visuose rinkimuose, aktyviai rėmė tuos, kurie už Lietuvą ir lietuvybę. Ji - tikra šviesuolė; domisi, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje; prenumeruoja net kelis laikraščius; sielojasi dėl Lietuvos žmonių tamsumo ir nesiorientavimo, kas yra kas Lietuvoje; remia pinigėliais iš savo kuklios pensijos patriotinius leidinius, nori, kad jie lankytų jos namus.

Bet gyvenimas, deja, jau ritasi į brandžius jubiliejus... ir į saulėlydį... Kamuoja ligos. Sunki buitis. Bet Stasė Kazlauskienė - optimistė. Svarbiausia, kad Lietuva laisva ir nepriklausoma valstybė. O tai, kad mūsų protai iki šiol tebėra komunistinės ideologijos paveikti, susargdinti ir pavergti, daug kančių patyręs ir išmintingas žmogus tiki - pasveiksime, išsivaduosime iš tos vergystės. Tik reikia laiko.

O jos vaikai užaugo. Turi gražias šeimas. Širdyje ramu- jie niekada neišduos ir neparduos Lietuvos, savo tėvų idealų, už kuriuos kentėjo ne tik jų tėvai, bet ir jie patys.

Tik ilgais rudens vakarais Staselės mintys klysta į pokario metus, į jaunystę, į jos mylimų žmonių likimą, jų žūtį, praradimus. Ausyse tada suskamba Jonuko Kazlausko mokytojos pasakojimas... Jonukas gimė praėjus trims mėnesiams po jo tėvelio mirties... Kai mokytoja, pasekusi pradinukams pasaką apie gerąją fėją, paklausė vaikų, ko prašytumėte, jeigu ateitų geroji fėja? Jonukas ilgai tylėjo... ir tyliai pasakė: „Aš prašyčiau, kad iš kapų parvestų mano tėvelį..."

Ir tada Stasei atrodo, kad jie visi dar gyvi, jauni ir gražūs su savo meile ir paklydimais, su pirmomis svajonėmis ir troškimais, su pačių pasirinktais likimais ir nepaprastai sunkia, bet žmogų darančia žmogumi, pareigos našta savo tėvynei Lietuvai. „Jie yra amžini ir jų aukos didybė nepavaldi nei mirčiai, nei istorijos klastotojams, nei visa nusinešančiam laikui" (Nijolė Gaškaitė).

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo „Dienoraštyje rašė, kad jis 1948 m. lapkričio 5 dieną nuvykęs į „Geležinio Vilko" tėvūniją, ten Vieversio bunkeryje rado patį Vieversį, Kapsą (Kostą Kubilinską) ir dar vieną naujoką, (matyt, Algirdą Skinkį), kuris buvo pasiryžęs dirbti partizaniniame laikraštyje. Su naujokais partizanai perkraustė visą „Laisvės varpo" mantą į kitą bunkerį, kuris buvo už 30 km. nuo senojo. „Nusivarėm visi nuo kojų, - rašė Dzūkas. - Naujokams nieko sau pradžia" (Liongino Baliukevičiaus-partizano Dzūko dienoraštis. - V., 2002. - P.55)

Po penkių dienų nuo šio įrašo, lapkričio 10 dieną, Dzūkas, jau gerokai susipažinęs su Kapsu, matyt, juo buvo nusivylęs, rašydamas: „... Garbiniuotasis poetas (Kapsas) neapsisprendžia likti pas mus. Jis galvoja ir galvoja, bet prieina prie to paties punkto - pas mus jokiu būdu nelikti. Kiekvienam brangus savas kailis. Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už Tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar Tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų."

Ateisime visi lig vieno
Nuo Mūšos, Neries ir Lėvens,
Kol mūs arterijom ir venom
Prabočių kraujas dar srovens.

Štai Kapso žodžiai, bet dabar to įrodyti nesiryžta. Aš suprantu, kad dabar negali visi išeiti į mišką, bet mums taip pat reikia inteli-gentinių pajėgų. Mums taip reikalinga nauja srovė, kuri papildytų mūsų gretas. Kas gi išeitų, jei visi imtų atsisakinėti. Ne veltui tad sakoma:

Taigi, kurgi dingo jie, kurie anksčiau skiepijo mums Tėvynės meilę, kurie ugdė mumyse drąsą, kurie skelbė, jog malonu yra už Tėvynę mirti? Nejaugi tai buvo tik tuščios statinės skambėjimas, ir daugiau nieko?... Mūsų poetas teisinasi, jog jis norįs išlaikyti savo kūrybą, savo šeimą. Bet juk yra aukštesnių idealų. Žinoma, galbūt mes nepajėgiame suprasti jo poetinių „polėkių". Tačiau yra žinoma, jog kaimas visada už tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir jį mušė - vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai.

Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka?..." (Ten pat, p. 56-57).

Lapkričio 12 dieną Dzūkas vėl grįžta prie Kapso nuotaikų: „Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles bijodamas pražudyti šeimą. Deja, jo visi argumentai subyrėdavo, atsimušę į mūsų priekaištus. Jis, pavyzdžiui, sakėsi gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas.. Įdomu, kaip būtų galima suderinti tą jo tikslą su tuo, jeigu jis „prisitaikęs" prie dabartinės santvarkos, imtų šlovinti tėvą Staliną ir jo kolchozus? Kaipgi sąmoningoji tautos dalis galės žiūrėti paskiau į tokį „poetą", kuris didžiausią mūsų tautos žmogžudį garbino tada, kai tauta kraujais plūdo? Žinoma, kai jam negrės joks pavojus ir nebus, sakysim, bolševikų, jie vėl „giedos" apie meilę, pasišventimą ir t.t. Ir taip be galo..." (Ten pat, p. 58).

„Kodėl jam gali būti šeima brangesnė už mūsų visų šeimas? Aš suprantu, ką reiškia motinos, brolių netekti. Bet juk reikia kam nors pasiaukoti. Vardan šventos kovos ir ateities turi tam tikra mūsų dalis ryžtis viskam, net mirčiai. Galbūt šiomis aukomis bus pagrįstas geresnis ir šviesesnis Lietuvos gyvenimas... Galbūt tos aukos pamokys ateinančias kartas, kaip reikia ginti tėviškę, būti vieningiems..." (Ten pat).

Dzūkas pasakoja apie poetų Kapso ir Vilnies kūrybą, kuri, jo manymu „sunki, juoda kaip derva nuotaika trykšta iš kiekvienos jų eilėraščių eilutės... Nė vieno žodžio apie tai, kas žadintų jaunimą ir visą tautą ryžtingumui, nei vieno žodžio apie geresnio gyvenimo viltį, nei vieno žodžio apie kaimo didvyriškumą. Iš visų eilučių dvelkia miesčioniška sunki baimė, neviltis, desperacija. Ar su tokia kūryba galima tautą išjudinti, žadinti ir puoselėti Tėvynės meilės ugnį? (Ten pat, p. 59).

Lionginui Dzūkui per kelis „Dienoraščio" puslapius Kapsas kelia nerimą.Jis suvokė, kad A. Skinkys yra tik Kapso valios vykdytojas, jam visiškai paklusnus, o Kapsas daro politiką: „Kokios idėjos Kapso galvoje švilpauja, aš nesuprantu", - rašo Dzūkas. Jis svaičioja „išeisiąs į literatūrą". Bet kaip gi tu į ją „išeisi", jeigu dabar į savo sielą leidi kažkokio mėšlo pridrėbti? Pagaliau kokia nauda iš tavo kūrybos, jeigu ne dabar galingu žodžiu tėviškės vargus iškelsi, bet tada, kada visi bus laisvi. Tada daug kas sugebės rašyti ir kalbėti. Bet štai dabar išeik tu su savo kūryba, kada kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje viešpatauja mirtis ir kančia. Aš manau, kad Kapsas ne tiek savo kūrybą, kiek savo gyvybę brangina. Jeigu medinėmis kulkomis šaudytų, išeitų ir jis. Bet dabar kaipgi išeisi, kad užmušti gali..." (Ten pat, p. 60).

O tuo tarpu Kapsas, MGB užverbuotas išdavikas, gavęs iš jų slapyvardį Varnas, partizanų būryje tik vykdė operatyvinę užduotį, KGB Ypatingajame archyve užregistruotą kaip operatyvinė byla „Kanibalai" (arch. Nr. 1682), kur tie patys įvykiai aprašyti, žvelgiant į juos MGB akimis. Bylą LYA surado ir paskelbė „Laisvės kovų archyve" (Kaunas, 1993, Nr 9) Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė.

Šiai operatyvinei bylai vadovavo MGB pulkininkas Počkajus. Įdomiausia yra tai, kad agentai Varnas (Kostas Kubilinskas) ir Rytas (Algirdas Skinkys) savo agentūriniuose pranešimuose Počkajui „pateikia ne tik tos kraupios išdavystės įvykdymo detales, bet ir analizuoja motyvus, savo akyse pateisinančius išdavystę" (Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Dainavos štabo išdavystė (Pagal KGB dokumentus) // Laisvės kovų archyvas. - 1993, Nr. 9, p. 165).

Agentas Varnas, vykdydamas MGB suplanuotą ilgalaikę akciją, kurioje ir jis ir jo sėbras A. Skinkys dalyvavo savo noru ir sąmoningai, savo pranešimuose tartum iš šalies aprašinėja Kosto, t.y. savo paties savijautą, abejones ir nuotaikas.

1948 m. rugpjūčio 26 d. jis savo pranešime Počkajui rašo apie savo neapykantą banditams, kurie jam sutrukdę įgyvendinti pagrindinį jo gyvenimo tikslą - jo kūrybinius siekius. Todėl jis esąs pasiryžęs jiems atkeršyti bet kokia kaina, įskaitant ir gyvybės. Jis rašo, kad, kaip tik siekdamas šio tikslo, jis 1947 m. rugpjūčio mėnesį išvažiavo dirbti į „banditų karalystę" Linežerį. Atvažiavęs tuoj pat paprašė iš mokyklos išnešti visus šventus paveikslus. Gyventojams tai nepatiko, ir jie jį pradėjo laikyti „nešvaria dūšia". Kostas supratęs, kad padarė klaidą ir vėliau buvo atsargesnis; įgijo gyventojų pasitikėjimą. Po kurio laiko Kostą aplankė Gražuolis (Stasys Jovaišis; KGB suimtas 1950 metais ir sušaudytas - O.V.). Iš pokalbio paaiškėjo, kad partizanai nemažai žino apie jo praeitį. Tačiau partizanai nežinojo, kad Kostas Kubilinskas, 1923 metų gimimo, vaikystėje mokęsis katalikiškoje marijonų gimnazijoje, kunigo globojamas ir gyvenęs jo lėšomis, buvęs ateitininkų ir pavasarininkų organizacijų nariu, 1940-1941 metais dalyvavęs pogrindinėje tautinėje veikloje, o vokiečių okupacijos metais antisovietinėje veikloje, parašęs keletą eilėraščių prieš komunistus, 1946 m. iš Vilniaus universiteto I kurso buvo pašalintas, kaip nacionalistas ir vokiečių talkininkas; 1946 m. sausio 10 d. 2-jo MGB skyriaus operatyvinio darbuotojo ltn. Michiejevo buvo užverbuotas, jam teikė agentūrinius pranešimus apie buvusius ateitininkus, vėliau, jau 1946 m. rugpjūčio mėnesį kreipėsi į Lietuvos komunistų partijos CK darbuotoją Pivoriūną su atgailaujančiu laišku ir maldavo jam suteikti galimybę legalizuotis, grįžti į mokslo ir kūrybinį rašytojo darbą. Pulkininkas Počkajus pažadėjo jo prašymą išpildyti su sąlyga, „jeigu jis išpirks kaltę ir savo veikla įrodys savo ištikimybę mums"(MGB pažyma, pasirašyta pulk. Poč-kajaus // Ten pat, p. 168). Į šitą pulkininko Počkajaus pasiūlymą Kostas Kubilinskas bravūriškai reagavo, sakydamas, „kad išpildyti mūsų užduotį jis gali tik pats likviduodamas Vanagą ir jo aplinkinius." (Ten pat, p. 169).

Taip jis ir atvyko į Linežerį į savo veiklą įtraukęs ir Algirdą Skinkį, kuriam buvo suteiktas MGB agento slapyvardis Rytas. Archyve yra išlikę jo agentūriniai pranešimai 1948 m. rugsėjo 27 d.,; 1948 m. gruodžio 7 d.; 1949 m. vasario 14 d.; 1949 m. vasario 23 d. ir Ryto 1949 m. kovo 15 d. pačiam pulk. Počkajui, kuriuose išdavikai praneša apie pasiruošimą operacijai ir jau įvykdytą užduotį. 1949 m. vasario 14 d. Varnas pranešė Počkajui, kad jis sausio 11d. išvyko iš Vilniaus į Alytų ir sekančią dieną jau buvo Dainavos apygardos štabo bunkeryje. Visą mėnesį štabe buvo Dzūkas, Žaibas ir Kariūnas, „jaunas, maždaug 30 metų, liesokas, atkaklus ir fanatiškas banditas, jau dalyvavęs daugelyje mūšių ir laikomas pilnai patikimu žmogumi" (Iš Kosto Kubilinsko pranešimo Počkajui) (Ten pat, p. 171). Počkajus savo užduotyse MGB slaptajam bendradarbiui Varnui reikalauja, kuo greičiau įvykdyti užduotį ir likviduoti banditų vadus, o tas 1949 m. vasario 23 d. reikalauja iš Počkajaus, kuo greičiau „spręsti klausimą dėl atskiro buto man paskyrimo. Ten, kur aš dabar gyvenu, taip daug žmonių, kad nei rašyti, nei dirbti neįmanoma..." (Ten pat, p. 173).

1949 m. kovo 15 d. agentas Rytas (Algirdas Skinkys) informavo MGB, kad jis bunkeryje „nieko neveikė, tik skaitė knygas ir pataisi-nėjo banditų kūrinius, nes visi jį laikę lietuvių kalbos žinovu....

16-tai vasario išleido laikraštį „Laisvės varpas"... Tuo metu atėjo žinia apie Merkio žuvimą. Visi labai liūdėjo, tada užmušta 16 banditų, ir viena mergaitė, sužeista į ranką pabėgo... Kartą vakare atvažiavęs Dzūkas tartum juokais papasakojo, jog kažkokia mergina sakė, jog Merkio bunkerį galėjo išduoti Varnas, nes ji kartą sutiko jį Vilniuje einantį su kažkokiu milicininku... Kitą dieną į štabą atėjęs Viesulas pranešė, kad atvažiavo Varnas. Dzūkas labai nustebo: „Aš jam liepiau daugiau į bunkerį neatvykti, kokio velnio jis čia pasirodė?" Rytui pasirodė, kad jie pradeda Varną įtarti. Kitą dieną Dzūkas neišleido Varno į Alytų popieriaus, o kai šis panoro ketvirtadienį, t.y. kovo 10 dieną, išvažiuoti, gana nekorektiškai atšovė: „Išeisi tada, kai mes išleisim, o ne tada, kai pats panorėsi" (Ten pat, p. 174).

1949 m. kovo 15 d. savo šeimininkui Počkajui atsiskaitė ir Varnas (Kostas Kubilinskas): „Įvertindamas aplinkybes ir remdamasis jūsų užduotimi, Varnas nutarė pravesti operaciją iki kovo 10 d... Jį banditai įsiutino. Varnui tik buvo pikta, kad, banditams išėjus popieriaus, bunkeryje liko per mažai, ant ko galėtų savo pyktį ir kerštą išlieti. Kai Kariūnas atsigulė miegoti, Varnas ir Rytas rašteliais (kuriuos sudegino) susikalbėjo asmeniškai likviduoti apygardos vadą Kariūną. Jei Varnas iš anksto būtų žinojęs, kad pirmadienį jo neišleis, jis būtų šaudęs, nesiskaitydamas nei su aplinkybėmis, nei kiek jų ten yra, nes jo nervai taip buvo išsekinti, kad jam viskas buvo vis tiek. Todėl, kai bunkeryje liko vienas Kariūnas, Varnas taip greitai jį nušovė, kad Rytas nespėjo atsikvošėti. Rytas po Varno šūvio instinktyviai pakartojo šūvį. Varnas iššovė dar trečią kartą ir, atidarę liuką, o paskui uždarę ir užmaskavę - pabėgo. Kai Rytas iššovė, užgeso šviesa, ir todėl jie viską paliko tokioje padėtyje, kaip ten buvo. Varnas padarė klaidą, kad prieš šaudant patikrino Ryto pistoletą,

ir Kariūnas, lyg jausdamas mirtį, pradėjo rausti ir balti. Be to, ant stalo gulėjo granata, kurią jis tartum taip sau paėmė ir pasidėjo arčiau savęs. Jam nepatogu buvo išsitraukti pistoletą, esantį kobūre. Rytas šaudymo metu elgėsi šaltakraujiškai ir apgalvotai, o Varnas, kaip dabar pats mano, veikė per daug impulsyviai ir energingai. Tai gerai, tačiau bloga tai, kad jis buvo per daug nervingas ir, jeigu banditų būtų buvę daugiau, jis galėjo padaryti klaidų. Išbėgę iš bunkerio, jie 6-7 km. bėgo pėsti, kol juos pavijo senis su rogėmis. Tas senis iš pradžių nenorėjo jų paimti, bet jie sėdo į roges per prievartą. Puskilometrį pravažiavus, jiems priešais važiavo ryšininkas Petras Šerpenskas, ir Varnas, pagalvojęs, kad gali būti blogai, pradėjo jį vytis. Pavijęs įkalbėjo grįžti. Jei Varnas būtų pamatęs, kad geruoju nieko neišeis, būtų privertęs jį ginklu, kurį turėjo pasiruošęs. Jei ir tai būtų nepadėję, būtų jį nušovęs, nes paleisti jo buvo negalima. Atvažiavęs į Alytų, Varnas nusiuntė Rytą su Šerpensku į barą gerti alaus, o pats nuėjo į viešbutį, kur laukėte jūs. Susitarėt, kad Varnas atves Rytą su ryšininku į viešbutį. Jis taip ir padarė. Ten inscenizavo Ryto ir ryšininko areštą, ir buvo pradėta tolimesnė operacija. Jos metu sunaikinti du štabo bunkeriai: - vienas -Dainavos apygardos, antras - Kazimieraičio rinktinės, su visais dokumentais, rotatoriais, mašinėlėmis - radijo imtuvu ir kita štabo atributika" (Ten pat, p. 176).

Iš MGB pažymos: „Likvidavę Kariūną, agentai nuėjo į Alytų, o po to su kariuomenės ir operatyvinių darbuotojų grupe grįžo į bunkerių rajoną ir atvedė kariuomenę prie Žaibo bunkerio, tiksliai nurodė liuką ir dalyvavo operacijoje. Šiame bunkeryje buvo užmušti 6 banditai: (Iš Dzūko dienoraščio matyti, kad iš tikrųjų žuvo 4 partizanai. Dezinformacija buvo naudinga MGB) Adolfas Paukštis-Va-nagas, Vaclovas Voveris-Žaibas, Bronius Šalaševičius-Žilvytis. Trys kiti banditai neatpažinti, nes jų kūnai sužaloti granatų ir tolo užtaisų sprogimų, panaudotų likviduojant gaują. Tęsiant operaciją, 7-9 kovo Lazdijų, Varėnos ir Prienų apskr., pravestos karinės akcijos, kurių rezultate 15 banditų sunaikinta ir 3 paimti gyvi" (Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Ten pat, p. 176).

Už šias operacijas 12 MGB darbuotojų buvo apdovanoti. Įsaką pasirašė pats SSRS MGB viršininkas Abakumovas; K. Kubilinskas ir A. Skinkys sugrąžinti į Vilnių: „Po poilsio agentai bus įdiegiami į kitos gaujos štabus", - pažadėjo pulk. Počkajus. Kaip buvo toliau istorija tyli. Tik žinoma, kad Kostas Kubilinskas gavo 7300 Judo grašių ir tapo pripažintu sovietiniu poetu. Tačiau abu su A. Skinkiu beviltiškai prasigėrė ir galiausiai K. Kubilinskas buvo nužudytas pačių KGB, neva „poilsiaujant".

Minėtame Vytauto Mačionio atsiminimų sąsiuvinyje yra pateikta trumpų žinučių ir apie kitus „Geležinio Vilko" kovotojus. Kai kurie jų minimi ankstesniuose poskyriuose, kai kurie tik šiame konspek-tėlyje. Paskelbus knygą, manau, kad skaitytojai atsilieps ir mūsų žinias papildys.

ŽVALGAS, NAGANAS - Kostas Mačionis, pats pirmasis Žaibo pavaduotojas „Geležiniame Vilke". (Apie jį plačiau poskyryje, pavadintame „Vytautas Mačionis: „Žaibas pasakė, kaip kirviu nukirto".) Kostas Mačionis iš Atžalyno kaimo, buvo jaunalietuvis. 1940-1941 m. jis priklausė pogrindinei organizacijai „Lietuvos partizanai" „Geležinio Vilko" skyriui. Čia jis buvo vado padėjėjas. 1941 m. parengė spaudai ir išleido pogrindinį laikraštį „Žygis". Sovietų buvo suimtas, bet prasidėjus karui iš kalėjimo išvaduotas. Partizanavo nuo 1944 metų. Buvo geras konspiratorius. Būdamas Žaibo pavaduotoju, jis užmezgė draugiškus ryšius su Daugų milicijos viršininku vyr. ltn Petrovu, gaudavo iš jo partizanams naudingos informacijos. Petrovas jam pranešdavo apie enkavedistų planuojamas operatyvines akcijas, todėl „Geležinis Vilkas" žinojo, kada reikia saugotis.

SVAJOTOJAS - Jonas Dusevičius (1924-1946) iš Pavartėnų kaimo. Partizanavo nuo 1944 metų. Buvo ryšininkių ir vaikų numylėtinis, dažnai vadinamas ne Svajotoju, o Žaltuku. „Geležinio Vilko" vadus visuomet lydėdavo į atsakingus susitikimus. Berods, 1945 metais lapkritį jam iš kišenės iškritęs užtaisytas naganas mirtinai sužeidė Žaibo pavaduotoją Žvalgą. Jonas, išvydęs tokią nelaimę -draugo žūtį, norėjo nusišauti. Tik labai griežtas Žaibo sudrausmini-mas ir kuriam laikui iš jo atimtas ginklas jį sulaikė. 1946 m. spalio 24 d. Svajotojas kartu su Guoba, be Žaibo žinios ir sutikimo, nutarė paimti į nelaisvę Daugų stribų. Kovotojai sužinojo, kad 6 Daugų stribai Rimėnų kaime darys kratas. Planavo surengti jiems pasalą. Kai stribų vežimas prisiartino, Svajotojas, staigiai iš krūmų iššokęs, rankoje laikydamas granatą, prieš stribų vežimą sušuko „Rankas aukštyn...". O vienas stribas Marčiulaitis, šovė iš paruošto automato ir Svajotojas sukniubo. Tuo tarpu Guobai, matyt, iš susijaudinimo užsikirto kulkosvaidis ir jis buvo sužeistas. Abu partizanai buvo išniekinti Dauguose. Užkasti šalia Daugų kapinių tvoros.

LORDAS - Ričardas Golšteinas (1924-1946), Lietuvos kariuomenės kapitono, Juozapavos dvaro savininko Vlado Golšteino sūnus, po Žvalgo žūties tapęs Žaibo pavaduotoju.. Jis buvo baigęs gimnaziją. Vokiečių okupacijos metais dirbo Ašmenoje Gyventojų aprūpinimo skyriaus viršininku. 1944 metais buvo mobilizuotas į sovietinę okupacinę kariuomenę. Buvo drąsus vaikinas, už narsą mūšiuose pelnė kelis medalius ir Raudonosios žvaigždės ordiną. Pasibaigus karui, kaip karo ordenuotas didvyris buvo pasiųstas j MVD mokyklą Vilniuje (Pylimo gatvėje). 1945 m. vasarą jis atvyko atostogų į tėviškę - Juozapavą. Ten jis susitiko su „Žaibu" ir „Žvalgu". Po atostogų Golšteinas grjžo į MVD mokyklą, gavo gerą ginklą ir grįžo į Juozapavą. „Geležinio Vilko" būryje nešiojo rusišką uniformą ir su... Ordinu. Taip kartais ir priešą suklaidindavo. Vytautas Mačionis rašo, kad Varčios mūšyje, viena partizanų grupelė, netikėtai apsupta enkavedistų, nėrė į mišką, prie laužo palikę kulkosvaidį. Lordas ramiausiai grįžo prie laužavietės, pasiėmė kulkosvaidį, mirktelėjo netoliese už medžio stovėjusiam rusų kareiviui, kuris į Lordą žiūrėjo, bet nešaudė ir ramiausiai grįžo į mišką, o iš ten su likusiais partizanais pasitraukė.

Kaip jau rašiau ankstesniame poskyryje, Lordas su Žvalgu į Juozapavos konferenciją 1946 m. rugpjūčio 30 dieną prisiviliojo Daugų NKVD viršininką majorą Buiko. Kai tas partizanus apgavo, Lordas laikė savo šventa pareiga enkavedistus už melą nubausti. Žaibui sutikus, su 16 žaibiukų Daugų emvedistams jis organizavo pasalą šalia Rakatanskių kaimo, ir tame mūšyje sunaikino visą Daugų MVD įgulą su pačiu majoru Buiko priešakyje. Lordas taip pat kaip ir Žaibas, labai aktyviai buvo ieškomas. Jis žuvo 1946 m. gruodžio 23 dieną Mikalavo kaime kartu su trimis bendražygiais Nykštaičiu, Rakteliu ir Vyteniu.

AUGUSTAS - Gustav Diuker, nuo fronto atsilikęs vokiečių kareivis. Miguičionių mūšyje jam buvo pavesta vadovauti vienam partizanų flangui. Jam nelabai sekėsi. Buvo prarasti keli žaibiukai, todėl Žaibas vadovauti mūšiui daugiau jo neskyrė; vadovaudavo partizanai lietuviai. Buvo narsus kovotojas, geras draugas ir bendražygis. 1946 m. liepos 19 d. pusiaukelėje tarp Raistinės ir Bukančiškių „žaibiukai" netikėtai buvo apsupti gausaus NKVD kariuomenės būrio; bėgo gelbėtis į raistą. Augustas puikiai šaudė. Jis vienas dengė partizanų atsitraukimą, privertė rusus sustoti ir pats žuvo. Tada žuvo dar vienas partizanas, nespėjęs pabėgti.. Abu partizanai buvo išniekinti Dauguose.

JUOZAS - Haneke Kardelis, nuo fronto atsilikęs vokiečių kareivis. Dalyvavo Miguičionių mūšyje. 1946 metais miškais pasitraukė į Vokietiją. Jo likimas nežinomas.

JUPAS - Joseph Kunetman, nuo fronto atsilikęs vokietis. Žuvo 1946 m. kovo 20 d. Miguičionių mūšyje.

FAUSTAS - karo lakūnas, vokietis; pavardė nežinoma, patekęs į NKVD rankas Lukiškių kalėjime nusižudė.

BERLYNAS - pavardė nežinoma, vokiečių kareivis, atsilikęs nuo fronto, jis dažnai lankydavosi Mačionių namuose. Žuvo 1945 m. birželio 12 d. Alovės seniūnijoje, Varėnos miške.

KURTAS - pavardė nežinoma, vokiečių kareivis. Žuvo 1947 m. vasario 11 d. Ginutės kaime, Varėnos rajone.

ALGIRDAS-pavardė nežinoma, vokiečių kareivis. Žuvo 1947 m. birželio 6 d. Mergežerio kaime, Varėnos rajone.

KAROLIS - vokiečių kareivis. Žuvo 1945 m. birželio mėn.Alovės valsčiuje Varčios mūšyje. Vokiečiai, atsilikę nuo fronto laikėsi drauge, į partizanus žiūrėjo nepatikliai. Tik vėliau, pakviesti V. Voverio įsijungė į „Geležinio Vilko" būrį.

ŽILVYTIS, DOBILAS - Petras Bingelis (1931-1951) iš Venciūnų kaimo Alytaus rajono. Žuvo 1951 m. rugsėjo 11d. Junčionių miške su keturiais bendražygiais. Išniekintas Dauguose.

GINTARAS - Danielius Dirsė (1927-1948) iš Sokonių kaimo. Partizanas nuo 1945 metų. Išėjo į mišką, būdamas 17 metų. Jis buvo ketvirtas vyras, išėjęs iš namų į partizanus. Namuose liko mama ir dvi jaunesnės sesutės. „Geležinio Vilko" vadas Žaibas, kai Danielius pasiprašė priimamas į būrį, jo nepriėmė, sakė : „Esi per jaunas, nėra būtino reikalo". Tada tas išėjo pas Vanagą į Merkio būrį. Bet jo svajonė buvo „Geležinis Vilkas". Žuvo 1948 m. gegužės 14 dieną Padaugėję, kartu su 6 bendražygiais. Juos išdavė Riešutas.

UOSIS - Jonas Kaiza (1926-1948) iš Striupų kaimo Šakių rajone. Partizanavo nuo 1948 metų. Žuvo kartu su Gintaru 1948 m. gegužės 14 d. Padaugėję, išduotas Riešuto. Išniekintas Dauguose.

NYKŠTAITIS- Adomas Kamandulis (1910-1946) iš Raistinių Bu-kančiškių kaimo. Partizanavo nuo 1944 metų Žuvo kartu su Lordu 1946 m. gruodžio 23 d. Mikalave. Išniekintas Dauguose.

NAUJOKAS - Antanas Krištapavičius (1922-1946) iš Raistinių Bukančiškių. Partizanas nuo 1944. Žuvo 1946 m. liepos 19 d. kartu su vokiečiu Augustu. Išniekintas Dauguose.

ĄŽUOLAS- Bronius Kvietkauskas (1914-1948) iš Gojaus kaimo. Partizanavo nuo 1944 metų lapkričio mėnesio. Žuvo kartu su Gintaru ir Uosiu 1948 m. gegužės 14 d. Padaugėję, išduotas Riešuto. Išniekintas Dauguose.

GENYS-Juozas Kvietkauskas (1908-1948), iš Gojaus kaimo. Buvo skyriaus vadas. Partizanas nuo 1944 metų .Žuvo 1948 m. gegužės 14 d., kartu su broliu Broniumi, Gintaru ir Uosiu, išduotas Riešuto. Išniekintas Dauguose

RAKTELIS - Alfonsas Mikailionis (1922-1946) iš Žvirgždėnų kaimo. Partizanavo nuo 1944 metų. Buvo labai narsus. Visą laiką būdavo šalia vadų. Turėjo sveiką humoro jausmą - su juo visada būdavo linksma. Žuvo kartu su Lordu ir Nykštaičiu 1946 m. gruodžio 23 d. Mikalave. Buvo niekinamas Butrimonyse ir Dauguose.

KLEVAS - Bronius Paulauskas (1928-1948), iš Daugų. Partizanavo nuo 1944 metų Žuvo 1948 m. gruodžio 31 d. Puocilonyse Če-četos sodyboje kartu su dviem bendražygiais. Išdavė Matačinskas iš Mieliūnų. Išniekintas Alovėje.

GUOBA - Vaclovas Petrauskas (1926-1950) iš Melnyčėlės. Partizanas nuo 1944 metų. Būrio vadas, narsus, uolus, visą laiką buvo šalia Žaibo Dirbo „Geležinio Vilko", Dainavos apygardos ir srities štabuose. Už narsą ir atliktus žygius Tėvynės laisvei apdovanotas Laisvės Kovos II laipsnio kryžiumi. Žuvo 1950 m. birželio 20 d. kartu su Viesulu Būdos kaime. Išniekinti Alytuje.

ARTOJAS - Bronius Plytnikas (1903-1949) iš Žvirgždėnų. Partizanavo nuo 1944 metų. Tai apie jį Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašė: „Tai geras žmogelis, dievobaimingas, darbštus, mėgstąs pakalbėti, žodžiu, mūsų doro kaimiečio tipas". Žuvo 1949 m. gruodžio 13 d. kartu su Kerštu. Pavakarieniavę pas Janę Mikailionienę ėjo Puocilonių link. Netikėtai sutiko enkavedistų būrį ir buvo nušauti.

VYTENIS - Petras Plytnikas (1922-1946) iš Žvirgždėnų. Partizanavo nuo 1944 metų Buvo skyriaus vadas. Žuvo kartu su Lordu, Rakteliu ir Nykštaičiu 1946 m. gruodžio 23 d. Mikalave. Išniekintas Butrimonyse ir Dauguose.

GRAFAS - Kazimieras Stramkauskas (1908-1948) iš Druckūnų kaimo. Partizanavo nuo 1947 m. rudens. Žuvo 1948 m. gegužės 14 d. Padaugėję kartu su Gintaru ir kitais bendražygiais. Išniekintas Dauguose.

KERŠTAS - Vladas Šarkus (1929-1949) iš Rimėnų. Grupės štabo viršininkas. Žuvo kartu su Artoju 1949 m. gruodžio 13 d. Nešėsi daug partizaniškos spaudos; ją konfiskavo MVD. Išniekintas Dauguose.

LABUTIS - Petras Šilanskas (1912-1949) iš Skabeikių kaimo Daugų valsčiaus. Baigęs mokyklą ūkininkavo tėvų ūkyje. Nuo 1933 metų tarnavo Alytaus Kunigaikštienės Birutės 2-ajame ulonų pulke. Vokiečių okupacijos metais buvo Kančėnų, Skabeikių, Vaikantonių ir Rakščios kaimų seniūnas. Gelbėjo savo krašto žmones nuo išvežimo darbams į Reichą. Partizanas nuo 1944 metų. 1945 m. paskirtas V. Vo-verio-Žaibo pavaduotoju. Žuvo 1949 m. kovo 7 d. kartu su Žaibu, Šermukšniu ir Vanagu Kalesninkų miške, išduoti Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio. Jų palaikai niekinti Alytuje, vėliau išvežti į Vilnių.

ARMINAS - Vincas Tribandis (1925-1945) iš Puocilonių. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1945 m. vasario 7 d. Miguičionių mūšyje su enkavedistais.

EŠERYS - Petras Gavelis (1914-1946) iš Melnyčėlės. Vokiečių okupacijos metais tarnavo vokiečių kariuomenėje. Iš jos pasitraukė ir grįžo į gimtąjį Melnyčėlės kaimą. Čia vadovavo savisaugos nuo raudonųjų partizanų būriui. Partizanavo nuo 1944 metų. Buvo narsus kovotojas. Žaibas jį imdavo ypač atsakingoms operacijoms. Žuvo 1946 m. liepos 17 d. Užukalniuose. Išniekintas Dauguose.

BANADAS-Vladas Gavelis (1924-1948) iš Melnyčėlės. Skyriaus vadas. Partizanavo nuo 1944 metų. Žuvo 1948 m. gruodžio 31 d. su dviem bendražygiais Puocilonių kaime Čečetos sodyboje. Išdavė Ma-tačinskas iš Mieliūnų. Išniekintas Alovėje.

PLANETA - Petras Balčiūnas (1915-1947) iš Naujaplentės. Labai energingas; žavėjo savo išvaizda. Kuriam laikui buvo išėjęs pas Vanagą, bet grįžo į „Geležinį Vilką". Žuvo 1947 metais.

JONAS Baranauskas (1920-1945) iš Vėžionių kaimo. Buvo sunkiai sužeistas Miguičionių mūšyje. Gydėsi Skabeikiuose, kur ir buvo enkavedistų surastas. Supratęs, kad neišsigelbės, pats nusišovė 1945 m. vasario pabaigoje. Buvo išniekintas Dauguose.

LIEPA - Zigmas Česnulis (1928-1951) iš Rokančių (g. Mančegi-rėje?). Žuvo 1951 m. sausio 21 d. Plikionių miške.

ŽVALGAS - Danielius Dabrovolskas (1923-1948) iš Kančėnų kaimo. Žuvo 1948 m gruodžio 31 Puocilonyse, išduotas Matačinsko iš Mieliūnų kaimo. Išniekintas Alovėje. Prieš nusišaudami visi buvę bunkeryje partizanai sulaužė ginklus, supjaustė batus ir drabužius.

SIAUBAS - Vladas Dabrovolskas (1927-1949) iš Kančėnų. Būrio vadas. Drąsus, malonus, atviros širdies kalvis. Partizanavo nuo 1946 m. gruodžio mėnesio. Žuvo 1949 m. gruodžio 16 d. Pajautos kaime Onuškio valsčiuje.

ŠAMAS - Juozas Baranauskas (1922-1949) iš Mieliūnų. Partizanas nuo 1944 metų. Skyriaus vadas. Su automatu ir kulkosvaidžiu dalyvavo daugelyje mūšių. Žuvo, jau po Žaibo mirties 1949 m. lapkričio 26 d. Prie Kaniūkų tilto stribai jį sukapojo ir sušėrė šunims.

LIŪTAS - Pranas Baranauskas (1925-1947) iš Mieliūnų. Partizanas nuo 1944 m. Narsus vyras Dalyvavo visuose pavojingiausiuose žygiuose. Buvo išsiblaškęs, dėl to partizanai turėdavo su juo bėdos. Žuvo 1947 m. rugsėjo 22 d. Varėnos rajone Lesagūrų dvare. Išniekintas Dauguose.

RUGINIS - Vladas Baranauskas (1910-1945) iš Piliakalnio kaimo Alytaus raj. Partizanavo nuo 1944 metų Žuvo 1945 m. birželio 23 d. Varčios mūšyje. Palaidotas Meškučių kapinaitėse.

AGUONA - Izidorius Bernatavičius (1911-1948) iš Geidukonių. Partizanas nuo 1944 metų. Skyriaus vadas. Žuvo 1948 m. gegužės 14 d. Padaugės kaime kartu su penkiais bendražygiais. Išniekintas Dauguose.

ŠARŪNAS - Juozas Bieliauskas (1927-1949) iš Juravičių kaimo (Trakų r.) Žuvo 1949 m. rugsėjo 23 d. Smetoniškėse. Išniekintas Dauguose.

ĄŽUOLAITIS-ĄŽUOLAS - Jonas Cibulskas (1914-1947) iš Ger-vėnų kaimo Butrimonių vlsč. Skyriaus vadas. Žuvo 1947 m. rugsėjo 22 d. Lesagūrų dvare. Išniekintas Dauguose.

KLAJŪNAS - Jonas Damkauskas (1923-1946) iš Pavartėnų kaimo. Partizanavo nuo 1944 metų gruodžio mėnesio. Žuvo 1946 m. pavasarį netoli Pivašiūnų.

GIRINIS, GIRĖNAS (1922-1952) iš Skraičionių.Lietuvos kariuomenės jaunesnysis puskarininkis. Žuvo 1952 balandžio 3 d. Lukiškių kaime Onuškio apylinkėse. Išniekintas Dauguose.

GRAŽUOLIS, KLEVAS - Jonas Dulius iš Žvirgždėnų. Partizanas nuo 1944 metų Su 8 vyrais perėjo iš „Geležinio Vilko" pas Žaliąjį Velnią. Žuvo 1946 m. rugsėjo 1 d. prie Grendavės. Išniekintas Alytuje.

RYTAS - Vladas Gavelis iš Melnyčėlės. Partizanavo nuo 1948 m. Turėjo tų laikų retą turtą - fotoaparatą, fotografavo partizanus. Skyriaus vadas. 1951 rugpjūčio 11d. prasiveržė iš enkavedistų apsupties Junčionių miške. Rugpjūčio 12 d. matydamas, kad nepavyks pabėgti susisprogdino granata. Išniekintas Dauguose.

BALANDIS - Stasys Geisčiūnas (1924-1948) iš Pagilės kaimo. Gyveno kurį laiką Vilniuje. Sąmoningai įsijungė į partizaninę kovą 1946 metais. Skyriaus vadas. Žuvo 1948 m. lapkr. 3 d. Junčionių k. Išniekintas Butrimonyse.

GONČIUS, PETRAS - Alfonsas Juonys (1907-1945) iš Žvirgž-dėnų. Buvęs policijos jaun. ltn. 1941 m. pogrindinės organizacijos „Geležinio Vilko Lietuvos partizanai" Daugų skyriaus vadovas. Vokiečių okupacijos metais - Daugų valsčiaus viršaitis. Partizanas nuo 1944 m. Žuvo 1945 m. lapkričio 17 d. Gripiškių kaime (Prienų rajone).

GRUODIS - Jonas Juškevičius (1925-1949) iš Sapiegiškių kaimo Varėnos rajone. Partizanas nuo 1944 metų Būrio vadas. Partizanavo Vanago būryje, vėliau perėjo į „Geležinį Vilką" Žuvo 1949 m. rugsėjo 23 d. Onuškio valsčiuje Smetoniškių kaime.

ŠMITAS - Vladas Karpuška (1914-1947) iš Rakatanskių kaimo. Partizanavo nuo 1944 metų Žuvo 1947 rugsėjo 22 d. Lesagūrų dvare. Išniekintas Dauguose.

LAKŪNAS - Alfonsas Kasiulynas (1927-1948) iš Rokančių. Partizanas nuo 1944 m. Žuvo 1948 m. lapkričio mėnesį Dušnionių kaime, Alovės seniūnijoje.

DOBILAS - Petras Varanauskas iš Rokančių. Partizanas nuo 1944. Žuvo 1946 m. liepos 18 d. prie Nedzingės.

GYLYS - Juozas Kazlauskas (1920-1948) iš Rakatanskių. Žuvo 1948 m. gegužės 15 d. Varčios mūšyje.

TAURAS - Viktoras Krisiulevičius (1923-1949) iš Vėžionių. Būrio vadas. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1949 m. rugpjučio 22 d. Onuškio apylinkėse.

KARKLAS - Aleksandras Lasevičius (1928-1952) iš Bagučiškių. Partizanas nuo 1948 metų. Žuvo 1952 m. kovo 17 d. kartu su grupės vadu Biliūnu ir Rūku Varčios miške prie Meškučių.

JAZMINAS - Juozas Lepeška (1920-1946) iš Ilgų kaimo. Alovės valsčiaus Rokančių pradžios mokyklos mokytojas. Partizanas nuo 1944 metų Žuvo Lankininkų kaime 1946 m. birželio 13 d. Išniekintas Alovėje.

GENYS - Viktoras Malinauskas (1924-1946) iš Žvirgždėnų. Partizanavo nuo 1944 metų. Žuvo 1946 m. balandžio 17 d. Melnyčėlės kaime kartu su Miežiu. Išniekintas Dauguose.

PUTINAS - Jonas Mikailionis (1922-1945) iš Žvirgždėnų. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1945 balandžio mėnesį Vėžionyse. Išniekintas Dauguose.

MIEŽIS - Krisius Mikailionis (1926-1946) iš Žvirgždėnų. Partizanas nuo 1944. Žuvo 1946 m. balandžio 17 d. Melnyčėlėje kartu su Geniu. Nusišovė ir patys padegė namą.

ŽIEDAS - Juozas Miškinis (1922-1947) iš Gudakiemio. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1947 m. rugsėjo 22 d. Lesagūrų dvare. Išniekintas Dauguose.

SUVALKIETIS - Alfonsas Paulauskas (1925-1947) iš Daugų. Žuvo 1947 m. balandžio 10 d. Gūdžių miške. Išniekintas Dauguose.

PAULIUKAS - Valentinas Paulauskas (1913-1945) iš Daugų. Ba-talijono vado pavaduotojas. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1945 m. gruodžio 20 d. Subartonių miške. Išniekintas Merkinėje.

JONAS PLYTNIKAS (1920-1945) iš Žvirgždėnų. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1945 m. rugpj. 16 d. Babraunyko pelkėje netoli tėviškės.

JUOZAS PLYTNIKAS (1906-1945). Partizanavo nuo 1944 metų. Žuvo 1945 m. gegužės mėn. Žvirgždėnuose. Ten ir palaidotas.

BIČIULIS - Bronius Pušinskas (1916-1948) iš Skabeikių. Skyriaus vadas. Žuvo 1948 m. balandžio 24 d. Dusmenėliuose

BUROKAS - Jonas Radžiūnas (1919-1950) iš Žvirgždėnų. Partizanas nuo 1944. Vienas iš narsiausių kovotojų, Grupės vadas. Žuvo 1950 m. balandžio 9 d. Čižiūnuose. Išniekintas Dauguose.

GRIAUSMAS, BERŽAS - Juozas Sabaitis (1922-1946) iš Užukalnių. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1946 m. liepos 17 d. Užukal-niuose. Išniekintas Dauguose.

KREGŽDĖ - Petras Savickis (1924-1949) iš Žvirgždėnų. Partizanas nuo 1944 metų. Būrio vadas. Žuvo 1949 m. lapkričio 26 d. Varčios miške. Prie Kaniūkų tilto stribai jo palaikus sušėrė šunims.

SAKALAS - Mykolas Statkevičius (1924-1945) iš Pagilės kaimo. Partizanas nuo 1944 metų Žuvo Miguičionių mūšyje 1945 m. vasario 7 d. Išniekintas Onuškyje.

SAKALAS - Bolius Stankevičius (1929-1948) iš Sapiegiškių. Partizanas nuo 1947 m. birželio 9 d. Žuvo 1948 m. gegužės 31 d. Raka-tanskių kaime.

RUGYS - Alfonsas Ščiglinskas (1927-1951) iš Papiškių. Partizanas nuo 1947. Žuvo Junčionių miške. Išniekintas Dauguose.

ŠILAS - Julius Šilalė (1922-1950) iš Skabeikių Partizanas nuo 1944 metų. Grupės vadas Žuvo 1950 m. gegužės 1 d. Žilinuose. Išniekintas Dauguose.

GANDRAS - Kostas Šimelevičius (1922-1947) iš Pievagalių kaimo Punios seniūnijos. Partizanavo nuo 1945 metų Žuvo 1947 m. rugsėjo 22 d. Lesagūrų dvare. Išniekintas Dauguose

JAUNUOLIS - Vytautas Tribandis (1928-1949) iš Vėžionių. Partizanas nuo 1944. Žuvo 1949 m. rugpjūčio 23 d. Smetoniškėse, Onuškio seniūnijoje. Išniekintas Dauguose.

VILKAS - Adolfas Truncė (1911-1947) iš Rokančių. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1949 rugpjūčio 23 d. Smetoniškėse. Išniekintas Dauguose.

DOBILAS - Vincas Truncė (1924-1945) iš Žvirgždėnų. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1945 m. lapkričio 17 d. Gripiškėse, Prienų r.

BILIŪNAS-Gabrielius Turskas (1919-1952) iš Žvirgždėnų. Partizanas nuo 1944 metų Jaunesnysis puskarininkis. Grupės vadas. Žuvo 1952 m. kovo 17 d. Varčios miške, prie Meškučių.

KUDIRKA - Jonas Turskas (1913-1951) iš Žvirgždėnų. Partizanas nuo 1944 metų Žuvo 1951 m. sausio 22 d. Kalesninkų miške prie Majaukos kartu su Dainiumi. Išdavė eigulys Vincas Čyžius, turėjęs KGB slapyvardį Valin. Dabar jis gyvena Merkinėje. Kudirka buvo išniekintas Dauguose.

RŪTA - Monika Plytnikaitė-Turskienė (1924-1951)iš Žvirgždėnų. Grupės vado Biliūno žmona. 1951 m. sausio 21 d.. Varčios miške enkavedistų sužeista bandė nusižudyti. Suimta nusižudė Alytaus ligoninėje, prarijusi termometro gyvsidabrį.

SENIS, PRANCIŠKUS - Adolfas Tatulis (1909-1948) iš Vėžionių. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1948 metais Vėžionių miške. Išniekintas Dauguose.

TĖVUKAS - Alfonsas Tribandis (1900-1948) iš Vėžionių. Partizanavo nuo 1945 metų. Žuvo Vėžionių miške kartu su Seniu.

KARVELIS - Danielius Tribandis (1924-1950) iš Vėžionių. Partizanas nuo 1944. Žuvo 1950 m. vasario 24 d. Melnyčėlėje. Išniekintas Dauguose.

ŽVIRBLIS - Bronius Vičkačka (1927-1949) iš Kaniūkų. Partizanas nuo 1946 metų. Žuvo 1949 m. rugpjūčio 23 d. Smetoniškėse. Išniekintas Dauguose.

NARAS - Bernardas Vinkevičius (1925-1950) iš Montvilų kaimo, Varėnos rajono. Žuvo 1950 m. vasario 24 d. Melnyčėlės kaime iš mūšio lauko nešdamas sužeistą bendražygį Karvelį. Išniekintas Dauguose.

VANAGAS - Viktoras Kazlauskas (1920-1949) iš Daugailių, Alytaus apskr. Mokytojas. „Geležinio Vilko" štabo viršininkas, vėliau Kazimieraičio rinktinės štabo viršininkas. Žuvo kartu su Kazimieraičio rinktinės ir „Geležinio Vilko" vadu Vaclovu Vo-veriu-Žaibu ir Jonu Kazlausku-Šermukšniu bei Petru Šilansku-Labučiu 1949 m. kovo 7 d., išduoti MGB agentų Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio.

DAINIUS - Mykolas Adžgauskas (1921-1951) iš Skraičionių kaimo. Turėjo nuostabiai gražų balsą. 1944 metais išėjo partizanauti, bet grįžo į namus ir antrą kartą išėjo į partizanus 1949 metais. Žuvo 1951 m. sausio 22 d. Kalesninkų miške netoli Majaukos. Jį išdavė Vincas Čyžius, MGB agentas Valin. Dainius buvo labai ryžtingas. Pamatęs, kad jie yra apsupti, „truktelėjo" per saviškius iš automato, kad nebūtų išdavikų. Jo bendražygis Kudirka iš karto mirė, o ryšininkė Petronėlė Beliokaitė-Eglė buvo sužeista. Pats savo gyvybės nutarė lengvai neatiduoti: iš bunkerio vieną po kitos mėtė granatas; vienas enkavedistas žuvo, daug buvo sužeistų. Jis ir pats save susprogdino granata. Eglė neatlaikė kankinimų ir daug partizanų išdavė; vėliau nuteista ištekėjo už ruso ir liko Rusijoje gyventi.

BAURAS - Petras Šerpenskas iš Būdos kaimo Daugų valsčiaus suimtas 1949 m. kovo 7 d., išduotas Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio. Nuteistas. Į Lietuv ą grįžo tik 1957 metais.

Vytauto MAČIONIO kai kurie duomenys patikslinti naujausiais Dainavos partizanų apygardos vado Kazimiero Savičiaus duomenimis, jo publikuotais įvairiuose Lietuvos leidiniuose.

Suprantama - tai ne visas „Geležinio Vilko" žaibiukų sąrašas. Į jį neįtraukti tie, kurie į „Geležinio Vilko" grupę įstojo po Vaclovo Voverio-Žaibo žūties. Gali būti ir kitų praleidimų, manau, duomenis Istorijai dar patikslins skaitytojai.

Kaimo žmonių eilės ir dainos buvo patys ryškiausi žuvusiųjų partizanų atminties ženklai, Dzūkijos istorikų Henriko Rimkaus ir Vytauto Ledo surinktos, užrašytos ir išleistos atskiru leidiniu, pavadintu „Sušaudytos dainos" (V., 1990). Jos atskleidžia skaudžiausius pokario rezistencinės Lietuvos istorijos puslapius. Tos eilės ir dainos, kaip pavasario žolė per kietą to meto žiauraus bolševikinio režimo betoną išsiveržė staigiai, skausmingai ir netikėtai. Jos buvo laisvos, liudijančios, kad žmogaus dvasios negalima pavergti. Sklisdamos iš lūpų j lūpas, iš kaimo į kaimą po visą Dzūkiją, o vėliau jau padaugintos partizaninėje pogrindžio spaudoje, ir po visą Lietuvą, jos tirpdė žmonių širdyse baimę, kurtumą ir abejingumą, kėlė dvasią ir viltį, kad Lietuva anksčiau ar vėliau vis tiek bus laisva; jos tarsi šaukte šaukė - svetimo skausmo nebūna: okupanto sėjama kančia ir skausmas - yra visų su kuriais tenka dalytis.

Knygos įvadinio straipsnio autorė teigia, kad tautosakininkams sovietinės okupacijos metais buvo draudžiama domėtis bei daryti bet kokius užrašus ar įrašus apie partizanus, jų kūrybą. Pagaliau ir patys tautosakos rinkėjai buvo tapę tokie „protingi", kad išgirdę kokį bebaimį senioką, užtraukusį partizanišką dainą, jie „akademiškai" gūžteldavo pečiais ir nuspręsdavo: ak, kaip sentimentalu, išgalvota ir keistai skamba.

Tik dabar, kai kurį laiką buvo atsivėrę NKVD, MGB, MVD ir KGB archyvai, kai pasipylė viena po kitos partizanų ir tremtinių memuarinės knygos, sužinojome tiesą apie pokarį, atsivėrė akys ir sužinojome, ką teko patirti mūsų tėvams ir seneliams. Tik dabar pradėjome suvokti, kad partizaniškos kultūros vienas kraštas yra giliai įsirėžęs į „gimtąją kruviną žemę", o kitas liudija apie visos pokario kartos tragiškus jaunų partizanų „pačiam žydėjime" likimus. Lietuvoje jų žuvo tūkstančiai. Jie buvo niekinami gatvėse, skveruose, miestelių aikštėse, pagrioviuose.

Visos knygoje sudėtos partizaniškos dainos, persunktos tragiškąja rezistencinės tikrovės dvasia; remiasi į šimtmečiais kurtus mūsų tautosakos lobius, tik vietoje „rūtelės", „žirgelio", „jo kamanėlių", čia atsirado kiti įvaizdžiai: „už Tėvynę žuvusiojo brolelio ar bernelio kapas", „žuvusio partizano akys, kaip lino žiedai", „motulės, suklupusios po kryžiumi malda" ir t.t.

Matyt, neatsitiktinai knygos epigrafu pasirinktas Prano Vaičaičio eilėraščio posmas:

Dainų sąsiuviniais vadinamais partizanų dainų rinkinėliais siekiama visų pirma guosti skaudžios buities ir gausių netekčių iškankintus kovotojus, nors ir nedažnomis dvasinės atitokos valandėlėmis, kaip malda sunkią valandą.

„Sušaudytų dainų" sudarytojams daugiausia tokių dainų tekstų pavyko aptikti Dainavos apygardos Merkinės rinktinės štabo išsaugotą palikimą apie 60 dainų tekstų, (64 sąsiuvinio puslapių apimties). Šalia tradicinių dainų tekstų partizanų eiliuotoji kūryba kartais primena ir eiliuotąją prozą primenančias balades, legendinius pasakojimus apie konkrečius partizanų mūšius su NKVD kariuomene ir stribais (net kelios dainos skirtos Kalniškių mūšiui), daugelio partizanų žūties detales, tremtis, enkavedistų sudegintas vietoves ir likusiųjų gyvųjų partizanų atsiminimus.

Rinkinyje paskelbtos 423 dainos ir eilėraščiai. Daugelis jų skirta „Geležinio Vilko" partizanams.

Eilėraštyje „Žaibui" nežinomas poetas pasakoja, kaip Žaibas, palikęs gimtuosius namus Dzūkijoj, senuosius tėvelius, išėjo į mišką.

Dainoje pasakojama, kaip Žaibas narsiai kovėsi su priešais ir kaip jis globojo draugus, ne kartą žvelgė mirčiai į akis, sužeistą draugą nešdavo per miškus, juo rūpindavosi, kol pasveikdavo.

Kartą patekęs į priešo pasalą, Žaibas išbėgo iš degančio namo, pakeliui „sunaikinęs keturis priešus staiga". Nors tekdavo kautis su žymiai galingesniu priešu, kovoje jis buvo nenugalimas, mokėjo kautis.

Ir kiek skausmo buvo Dzūkijos žmonėms, kai jie sužinojo, kad jų mylimas vadas ir didvyris žuvo. Tačiau dzūkai nepuolė rypuoti ir dejuoti, o tik dar kiečiau suspaudė ginklą rankoje.

Tarp dainų, skirtų Žaibui, netikėtai radau ir mokytojos Elenos Akelaitytės, pasirašytą E. A.

Ji Žaibą vadina „didvyriu Dzūkijos", paaukojusiu gyvybę už Tėvynę ir draugus. Poetės sieloje disonansu skamba gegužis, keliaujantis per Dzūkijos laukus ir skleidžiantis margaspalvius žiedus, ir tik jos širdyje geliantis skausmas, o lūpos kančios surakintos tesugeba pasiųsti dainą žuvusiam mylimajam. Dainoje ji regi Žaibo „išblyškusį veidą" ir „mėlynas lino akis"; girdi kaip girioje kukuoja gegutė „tarp medžių žaliųjų šakų" ir „berželiai jaunučiai svyruoja" prie smėliu užverstos duobės...

Ankstesniame straipsnyje apie mokytoją Eleną Akelaitytę (Voverienė O. Mokytoja Elena Akelaitytė apie Žaibą: „Ten, kur aš žūsiu, pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę" // Lietuvos Aidas. - 2006, gruod. 9, p. 4; gruod. 11, p. 4) rašiau apie partizanų Viesulo ir Guobos žūtį prie Būdos mokyklos, kur ji mokytojavo.

Viesulas - Vytautas Kuzmickas, jau buvo praradęs tėvus - jie kamavosi Sibire ištremti; jau buvo praradęs jaunesnįjį brolį, jį pakirto enkavedisto kulka, o Būdos pradinė mokykla buvo įkurta jo tėvų statytuose namuose. Kuzmickų šeima buvo tvirta ir padori darbščių lietuvių šeima, gražiai augino vaikus, leido juos mokytis, visi svajojo apie gražią jų ateitį nepriklausomoje Lietuvoje. Jų visų likimus sugriovė okupantas. Vytautui, klajojančiam giriose, beliko, kaip tolima svajonė, kaip šviesi ateities vizija, tik šviečiantis jo namų žiburėlis.

Žiaurių kovų audringuos vėjuos
Klaikių granatų ūžesy
Gimtinės gryčios žiburėlis
Karštai ruseno tau širdy...

Prie savo namų, tuo laiku jau Būdos mokyklos, ir žuvo į stribų pasalą patekęs Vytautas su draugu (taip tvirtina jo buvęs kaimynas Jonas Marčiulaitis). „Ant jų slenksčio" žuvo Vytautas, - taip tvirtina Izabelė Skliutaitė-Navarackienė.

Kaimas gerbė savo mielus kaimynus Kuzmickus; jo akyse užaugo jų vaikai ir žuvus Vytautui, jo gailėjo, tuoj pat į jo žūtį sureagavo daina, skirta „Viesului ir Guobai".

Žvalius sparnus į laisvę tiesėt
Dzūkijos vargstančiuos miškuos...
Tiesius kelius į laisvę skynėt
Kovų audringųjų būriuos...

Dzūkijos kaimas dar tada nemelavo. Dzūkijos kaimas žinojo ką gerbti, ką ir už ką mylėti ir savo gerbiamų žmonių atminimui kūrė dainas. Jos ir panašios į dzūkų raudas: paprastutės ir nuoširdžios, plaukiančios iš visos širdies.

Apie „Geležinio Vilko" narsių vyrų Lordo-Ričardo Golšteino, Nykštuko-Adomo Kamandulio, Raktelio-Alfonso Mikailionio ir Vytenio-Petro Plytniko žūtį sukurta daina irgi pasklido po visą Dzūkiją. Neseniai ją išgirdau Dauguose, šventinant Ąžuolų Memorialą Daugų partizanams. Ją nuoširdžai ir labai įtaigiai atliko Vilniaus karininkų Įgulos ramovės folklorinis ansamblis „Vilnelė"(vadovė Laima Purlienė).

ligoje dainoje-baladėje pasakojama kaip keturi jauni vyrai, Lietuvos partizanai, „kilnaus lietuvio gryčioj", šeimininkų pakviesti ruošėsi valgyti Kūčias prie bendro stalo. Nuotaika buvo puiki. Lietuviui Šv. Kalėdos - pati didžiausia šventė.

„Nėr ko bijoti, - tarė Lordas,
-Vyrai, už laisvę einam mes,
Stipriai suspauskim ginklą rankoj
Ir naikinkim stribų gaujas..."

Ir sulyg tais žodžiais pasigirdo šūvių papliūpos; namas buvo apsuptas stribų ir enkavedistų ir tada „granatos dainą uždainavo, išdraskė viską jos aplink..." Ir žuvo tada keturi „Geležinio Vilko" vyrai, pagarsėję savo bebaimiškumu ir narsa.

Daugų miestely Kūčių dieną
Gulėj ant žemės keturi -
Lordas, Nykštukas ir Raktelis
Nuo jų Vytenis nuošaly...

Liūdnos buvo Kalėdos dzūkams. Po šių didvyrių žūties daug jaunimo tada atėjo į partizanų gretas - kiekvieno garbingo partizano žūtis tada iššaukdavo tokią reakciją... Ir jie prisiekė:

Už tave, Lordai, brangus vade.
Iškelsim puotą - būk ramus,
Vaišinsim kulkom kieto plieno
Enkavedistus, stribokus...

Daug Tėvynės priešų
Žaibas nugalėjo,
Apsuptas tironų iš visų šalių.
Bet atremt puolimą didį negalėjo
Jo galva nusviro ... ant miško gėlių...

Partizanų ir jiems skirtos kaimo žmonių „Sušaudytos dainos" -tai vienas skausmingiausių ir vertingiausių mūsų tautos kultūros istorijos klodų, taurinantis jausmus, atskleidžiantis tikrąją tautos dvasią, jos vertybes, ugdantis pareigą savo valstybei ir savo Tėvynei (beje, partizanų literatūroje, Tėvynė, kaip ir Dievas visada rašomi didžiąja raide).

Pareiga Tėvynei partizanams buvo pati didžiausia vertybė, brangesnė net ir už jų pačių gyvybę.

Taip juos išmokė nepriklausomos Lietuvos tikroji tautinė mokykla. Visi lietuviai, ne tik dzūkai, visoje pokario Lietuvoje dainavo:

Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovos laukuose tu žuvai.
Ir nors į laisvę kelią skynei
Nežino nieks, kas tu buvai...

(Voverienė Ona. Atlikęs pareigą Tėvynei, kovos laukuose tu žuvai.. ."Sušaudytos dainos", skirtos „Geležinio Vilko" partizanų atminimui // Lietuvos Aidas. - 2006, gruod. 15, p. 7).

Žmonės, domėjęsi partizanų kūryba, siekę ją rinkti ir fiksuoti, tyrinėti partizanų kultūros apraiškas sovietinių kultūrologų buvo aršiai terorizuojami. Per visus okupacijos dešimtmečius, kai kurie tituluoti sovietikai plėtojo „mokslingą", tos kultūros apraiškas žeminančią kritiką. Kaip konstatuoja knygos „Sušaudytos dainos" įvadinio straipsnio autorė A.Jurgutienė, tai buvo daroma dviem būdais: ideologiniu, grasant lageriais, ir estetiniu, postringaujant apie romansų meninį menkavertiškumą (Jurgutienė A. Sušaudytos dainos (Įv. str.) / Sud. Henrikas Rimkus ir Vytautas Ledas. - V., 1999. - P. 19).

Bet tai buvo dar ne XX amžiaus barbarizmo viršūnė. Henriko Rimkaus ir Vytauto Ledo likimai buvo tragiškesni: Seimo rinkimus laimėjus komunistams, jie abu Alytaus komunistų buvo pjudomi, terorizuojami ir jauni mirė paslaptingomis, neištirtomis aplinkybėmis, kaip, beje, dabar ir Rusijos valdančiųjų politiniai priešininkai.

Atsižvelgiant į tokią realybę, ypač svarbu šiandien neleisti nueiti į užmarštį šioms unikalioms tautos vertybėms. Gražias pastangas čia parodė Lietuvos veterinarijos akademijos folkloro ansamblis „Kupole", sukūręs įdomią Dainavos apygardos partizanų dainų programą, ją atliekantis įvairiuose renginiuose bei išleidęs kompaktinę plokštelę „Lietuvos partizanų dainos". Joje - ne tik dainų tekstai, bet ir kūrybiškai įkomponuoti intarpai iš Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago knygos „Daugel krito sūnų", bei poeto Roberto Keturakio knygos „Kulka Dievo širdy".

„Kupolės" ansambliečiai Daiva ir Tautvydas Bradauskai, Ieva Pečiukaitė ir kiti ištisas atostogas praleisdavo Merkinėje, Perlojoje, Pivašiūnuose, Skraičionių kaime, Druskininkuose rinkdami ir kaupdami surinktą dvasinį turtą, to krašto žmonių skausmą (Aušra Šuopytė. Lietuvos partizanų dainos // Tremtinys. - 2007, vas. 19, p. 5).

ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS: „ŽAIBO VYRAI BUVO NARSŪS, MOKĖJO VALDYTI GINKLĄ IR NIEKADA NEAPVYLĖ"

Apie legendinių Dainavos partizanų žygdarbius daug rašyta. Dzūkų girių kovotojų kraujo epopėja kiekvienais metais vis daugiau ryškėja, kaip unikalus indėlis kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Didvyriškiausios pokario rezistencijos epo dalies pamate - Juozo Daumanto „Partizanai" (V., 1990); Dainavos apygardos, vėliau visos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vado Adolfo Ramanausko* Vanago knyga „Daugel krito sūnų..." (V., 1999) ir kito talentingo Dzūkijos sūnaus Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis (Liongino Baliukevičiaus, partizano Dzūko dienoraštis. - V., 2002).

Tose knygose pačių partizanų vadų įamžinti daugelio Dainavos partizanų vardai ir žygdarbiai.

Pokario rezistencija - tai didingiausias mūsų Tautos istorijos puslapis, pagal savo reikšmingumą stovintis vienoje gretoje šalia Žalgirio mūšio. Žalgirio mūšis įtvirtino mūsų tautos teisę amžinai likti šiame gražiame žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, visai Europai parodė lietuvių tautos ginklo jėgą ir karių narsą, Vytauto Didžiojo karinės strategijos genialumą, sustabdžiusį kryžiuočių tolesnį veržimąsi į Lietuvą. Pokario rezistencija parodė mūsų tautos dvasinį brandumą, realizuojant tautos siekį būti laisva ir nepriklausoma. Nors tūkstančiai partizanų žuvo, jų idėja, aplaistyta krauju, tapo nemirtinga ir po kelių dešimčių metų buvo realizuota Sąjūdžio dainuojančioje revoliucijoje ir Kovo 11-osios pergalės trispalvių jūroje.

Daugelio pokario rezistencijos kovotojų vardai įrašyti į Lietuvos istoriją, kelios dešimtys jų jau nepriklausomos Lietuvos valstybės už jų žygdarbius apdovanoti garbės ženklais - ordinais ir medaliais - vieni po mirties, kiti - po lagerių kančių. Bet tikrojo tautos atgimimo - dar nedaug. Daugelis Lietuvos karžygių dar neprabilo į savo tautiečių sąžines, jų protus ir širdis, dar neveda dabartinių Lietuvos žmonių kartų į tikrąjį dvasinį atgimimą, į vadavimąsi iš sovietinės dvasios, iš pavergto proto varžtų ir mankurtų kepurių. Žymioji lietuvė archeologė Marija Gimbutienė savo moksliniuose darbuose rašė: „Nėra mirties... Yra tik atgimimas... Gyvybinė energija niekur nežūsta... Ji atgimsta ir pasikartoja...Yra tik amžinasis atgimimas..." Lygiai tai pat, kaip viskas kartojasi gamtoje...

Tačiau prisikelti iš kapų, prabilti, kelti ir vesti savo tautos žmones gali tik didžiosios asmenybės. Tik kaip jas pažadinti? Kaip prie jų priartėti? Kaip jas prakalbinti?

Tai sunkus kelias. Net patyrusiems menininkams - poetams ir rašytojams, norintiems priartėti prie didžiosios asmenybės, kartais tenka dešimtis metų brautis per užmaršties brūzgynus, pelkynus, o kartais netgi liūnus. Asmenybei gyvybę grąžinti galima tik regeneravus jo žmogiškąsias savybes, padarius karžygį sektinu ir įkvepiančiu pavyzdžiu. Geriausiai, žinoma, su šiuo uždaviniu galėtų susidoroti talentingas rašytojas, genialus menininkas.Bet, deja, dabar mes turime tik vienintelį rašytoją Joną Mikelinską, kuris būtų pajėgus prikelti didvyrį iš kapo. Todėl šio uždavinio ir tenka imtis mums, ne plunksnos meistrams, greičiau jų gizeliams , saviveiklininkams, turint viltį, kad kada nors atsiras rimtas rašytojas, kuris mūsų darbą pakartos deramame lygmenyje. Mūsų ir užduotis kuklesnė: surinkti medžiagą, kad ji nepaskęstų Letos vandenyse...

Istorikas Vytautas Ykamas viename iš savo straipsnių rašė, kad Vaclovas Voveris-Žaibas savo begaline meile Lietuvai, savo bekompromi-siniu patriotizmu ir pasiaukojimu, kovine narsa ir sumanumu jam labiausiai priminė Vinco Krėvės apdainuotus Dainavos krašto karžygius, gražius savo žygdarbiais ir šaunia išvaizda. Gražus, aukštas, stiprus, negeriantis, nerūkantis, pamaldus - tikras lietuvis, anų nedeformuotų laikų. Vaclovas gražiai dainavo, o kai užgrodavo armonika, nutildavo ir Dzūkijos miškas ošęs. Jo drąsa ir ryžtingumu žavėjosi net priešai. Ir nugalėtas jis buvo tik tariamų draugų klasta (Vytautas Ykamas. Bakaloriškių sakalas // Lietuvos Aidas. -1993, kovo 5, p. 10).

Dainavos apygardos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo knygoje „Daugel krito sūnų..." Vaclovui Voveriui-Zai-bui ir jo „Geležinio Vilko" vyrams skyrė ne vieną puslapį. Vienas iš pirmųjų jo įrašų buvo toks: „Būrio vadas Žaibas iš pirmo karto man paliko gilų įspūdį. Iš tikrųjų ir vėliau, kada man tekdavo su kuo nors išsikalbėti apie šį brangų mūsų tautos sūnų, visi pabrėždavo, kad jiems Žaibas taip pat jau pirmojo susitikimo metu padarydavo ne mažesnį įspūdį" (Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų... - V., 1999.-P. 25).

Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo knygoje pasakojo apie „Geležinio Vilko" grupės partizanų teisingumą: suimtųjų šnipelių ir MGB provokatorių jie neskubėjo teisti - juos saugojo ir slapčia ilgai sekė. Buvo atvejų, kai įtariami šnipinėjimu žmonės pasirodydavo esą dori lietuviai, o partizanams jie įskųsti buvo neteisingai (A. Ramanauskas-Vanagas. Ten pat, p. 29).

Dainavos apygardos vadas savo knygoje aprašė ne vieną mūšį su NKVD kariuomene ir stribais, kuriuose jis dalyvavo su Žaibo vyrais. Jie niekada savo vado neapvylė, buvo narsūs, mokėjo valdyti ginklą, buvo drausmingi. Jie ir kautynių daugiausia turėjo, jas laimėdavo (Ten pat, p. 495).

Kai A. Ramanauskui-Vanagui reikėdavo surinkti būrių vadus ir reikėdavo ramybės, kad galėtų NKVD ir stribų netrukdomi aptarti aktualiausius klausimus, jis neabejodamas visada kreipdavosi į Žaibą, kad jis tą ramybę organizuotų. Partizaninėje kovoje tai buvo ypač aktualu. Knygoje aprašomas atvejis, kai reikėjo A. Ra-manauskui-Vanagui susitikti su Tauro apygardos partizanų vadais ir aptarti bendros kovos prieš enkavedistus ir stribus veiksmus. Žaibas tada taip „kūrė ramybę". „Kalesninkų miške, kuris buvo gana toli nuo posėdžio vietos, prie vieno raisto, kuriame buvo geresnio vandens, paliko kelis puodus, o gretimai dar vieną dėžutę su puskepaliu duonos ir geroku gabalu jautienos. Viską gerai užmaskavo. Šalia užkūrė laužą ir apjuodino kelis akmenis, tarsi ant jų buvo statomas puodas virti. Po to laužą ir akmenis taip pat užmaskavo. Visą šį sutvarkymą Žaibas parodė vienam asmeniui, kuris prievarta buvo užverbuotas teikti žinias apie partizanus ir jiems prijaučiančius gyventojus. Tas žmogus Žaibui pats buvo pasisakęs apie jo užverbavimą. Dabar jam Žaibas liepė rugsėjo 24 vakare rusams pranešti, kad miške užėjo paliktus puodus ir maisto produktus." Kai rusai pranešimą gavo, tą miško dalį apsupo keliais sunkvežimiais atvežti enkavedistai. Mišką krėtė tris paras, bet, žinoma, rado tik tai, kas to asmens buvo pasakyta. Žaibo vyrų tuo metu Kalesninkų miške nebuvo, nes apie galimą kratą juos vadas įspėjo iš anksto. „Pranešėjas gavo piniginį atlyginimą už pranešimą, o mes tomis dienomis ramiai posėdžiavome Šilų miškuose ir po to išsiskirstėme", - rašė Dainavos apygardos vadas (Ten pat, p. 501-502).

Knygoje geru žodžiu minimi ir Vaclovo Voverio vadovaujamo „Geležinio Vilko" būrio partizanai Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Viktoras Kazlauskas-Vanagas.

Žuvus Vaclovui Voveriui-Žaibui ir jo bendražygiams Jonui Kaz-lauskui-Šermukšniui, Petrui Šilanskui-Labučiui ir Viktorui Kazlauskui-Vanagui, Dainavos apygardos partizanų laikraštis „Laisvės Varpas" tada rašė: „Raudonasis okupantas, norėdamas suduoti taikai bei sąjūdžiui kuo skaudesnį triuškinantį smūgį, deda didžiausias pastangas į partizanų gretas įterpti savo agentus provokatorius. Būdinga, kad savo agentais okupantas parenka iš pačių lietuvių tokius asmenis, kurie išdavikišką provokacinę veiklą labai rūpestingai maskuoja tariamu patriotiškumu, tautiniu sąmoningumu ir neapykanta tarybinei valdžiai. Visuomenei bei sąjūdžiui tokius provokatorius susekti yra gana sunku, nes jie jokiais veiksmais, galinčiais juos išryškinti, neišsiduoda. Tokios taktikos laikėsi ir išgama K. Kubilinskas ir A. Skinkys, kurie nepriklausomybės metais priklausė ateitininkų organizacijai.., pirmojo bolševikmečio laikotarpiu leido rotatoriumi dauginamus antitarybinius laikraštėlius... Pirmaisiais antrosios bolševikinės okupacijos metais Kubilinskas ir Skinkys su specialiu MVD uždaviniu atsiduria Rudnios valsčiuje, Varėnos apskr., kur abu pradeda mokytojauti. Įgiję vietos gyventojų ir laisvės kovotojų pasitikėjimą, jie palengva tokį pasitikėjimą įgyja ir Dainavos apygardos vadovybėje. Tai ir buvo pagrindinis tikslas, kurio jie, MVD pavesti, visus metus aklai siekė, o patekę į vieną Dainavos apygardos vadaviečių, ir pasiekė.

„Išdavikas yra pats šlykščiausias padaras"; „Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama", - taip niekšybę įvardijo Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (Ten pat, p. 316).

Eidamas Pietų Lietuvos srities vado pareigas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, po Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo bendražygių žūties savo raporte Lietuvos Laisvės Kovos Prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui pateikė Žaibo-Vaclovo Voverio laisvės kovų metu nuveiktų darbų trumpą apžvalgą. Joje Vanagas rašė: „Žaibas nuo pat antrosios bolševikinės okupacijos pirmosios dienos palieka savo gimtąją sodybą ir su ginklu rankose pereina į pogrindį.

Jis, kaip turėjęs autoritetą tarp jaunuomenės, tampa kertiniu akmeniu, apie kurį buriasi tie, kurie su ginklu rankose priešinosi okupantui. Pirmosiomis dienomis jis buvo sunkiai sužeistas. Išgijęs vėl vadovauja savo būrio vyrams. Jo sumanumas, išradingumas ir drąsa nugali visas kliūtis. Vyrai mielai sutinka būti jo vadovaujami.

Tuo metu, kai raudonieji su apsauga varo suimtuosius į sovietų kariuomenę, Žaibas su vyrais pastoja kelią ir varomuosius išlaisvina. Žaibas ypač pasižymėjo sumanumu ir narsumu vadovaudamas ginamosioms ir puolamosioms kautynėms, yra turėjęs jų 28 (skaitant tik stambesnes). Charakteringa yra tai, kad Žaibo vadovavimas kautynėms visada baigdavosi pergale. Žaibas ypač mėgdavo priešui rengti pasalas, sprogdinti mašinas su MVD kovotojais ir kt.

Narsus ir autoritetingas vadas Žaibas buvo žinomas visoje Pietų Lietuvoje. Vyrai juo visiškai pasitikėjo ir į kautynes net bailesnieji prašydavosi leidžiami. Visuomenės Žaibas buvo laikomas dideliu autoritetu. Visokiausiais reikalais kreipdavosi į jį gyventojai. Žaibas buvo baigęs šešis pradinės mokyklos skyrius, o gyvenime tokį sumanumą, išprusimą galėjo pasiekti tik Žaibas.

Alkoholis Žaibui niekada nėra buvęs draugu, o partizanaudamas jo visiškai išsižadėjo. Niekad aukštesnių vadų nebuvo papeiktas, įspėtas, ar baustas. Žaibas parodė narsumo pavyzdį ir mirties akivaizdoje. Užpultas keturiasdešimtimi sunkvežimių atvežtų MVD kovotojų ir esant beviltiškai padėčiai, sunaikino vadavietėje buvusius dokumentus, išsprogdino bunkerio užminavimus, išsiveržė su kulkosvaidžiu ir, visu tuo padaręs priešui didelių nuostolių, narsiai kovodamas žuvo. 1949 m. gegužę įvykusio Dainavos vadų posėdžio metu vienbalsiai nutarta, kad Žaibas yra visiškai užsitarnavęs Laisvės Kovotojo Karžygio vardo. Dokumentiniai įrodymai apie Žaibo nuveiktus darbus yra archyve, kuris šiuo metu yra neprieinamas".

(Vanagas, Pietų Lietuvos srities vadas. (Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Kazimieras Savičius. Vaclovo Voverio-Žaibo 50-osios žūties metinės // Tremtinys. -1999, kovo 19).

Nijolė Gaškaitė viename savo straipsnių rašė, kad Žaibo rinktinės partizanai įtarinėjo provokatorius K. Kubilinską-Kapsą ir A. Skinkį-Vilnį, esant MGB agentais, gudriai infiltruotus į rinktinę (Gaškaitė N. Dainavos štabo išdavystė / / Laisvės kovų archyvas. -1993, Nr. 9, p. 165-176).

Romualdas Lankas rašė, kad ryšininkas Medžiotojas -Alfonsas Kuzmickas iš Alytaus apskr. Alovės valsčiaus Būdos kaimo, kai Kapsas ir Vilnis neįvykdė Žaibo užduoties - susprogdinti Alytaus saugumą, o būryje jie buvo labai smalsūs, visko klausinėjo, partizanų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Vyto Kuzmicko-Viesulo, Vasario., Vaciaus Petrausko-Guobos. Tai sukėlė įtarimą kam būryje laiko „šitą išgamą Kubilinską". „Pamatysite, kaip jis pražudys", -sakė Medžiotojas. Bet partizanai jam atsakę, kad „Žaibas už jį galvą deda..." Tada Medžiotojas jiems taręs: „...Greičiau Žaibas padės galvą". Ir gal po dviejų savaičių taip ir buvo. K. Kubilinskas išdavė (Lankas R. Dzūkijos partizanai žino nepriklausomybės kainą // Lietuvos Aidas. - 2003, bal. 30, p. 9).

Lietuvai jau atgavus Nepriklausomybę viename iš Vasario 16-osios minėjimų, atgautos Lietuvos nepriklausomybės vyriausias architektas, tikrasis laisvos Lietuvos Prezidentas, prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo: „Atminties kova prieš užmarštį yra laisvės kova prieš tironiją." Kiekvienas pastatytas paminklas, kiekviena parašyta knyga laisvės kovotojų atminimui - yra veiksmas, įtvirtinantis Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Taip žuvusieji už laisvę grįžta į mūsų gretas ir lieka visada su mumis. Jie mus įkvepia, veda ir padeda laimėti. Ir kuo tokių atminimo ženklų bus daugiau, tuo mūsų valstybė bus tvirtesnė, tautos žmonių dvasia stipresnė ir galingesnė.

Vaclovas Voveris-Žaibas jo bendražygio Liongino Baliukevičiaus-Dzūko akyse buvo tikras karžygys, geras partizaninės kovos strategas, narsus, ryžtingas ir teisingas. Dzūkui jis buvo didžiausias autoritetas ir mielas, nuoširdus draugas. Kai išėjęs Vaclovas ilgiau negrįždavo Lionginas dėl jo labai nerimaudavo (Ten pat, p. 25), mintyse jį matydavo sužeistą. Vyrai dažnai vakarais pasikalbėdavo; jie buvo artimos sielos.

Užplūsdavo liūdnos mintys -juk jie jau vyrai: Lionginui - 23, o Vaclovui - 26; norėtųsi mokytis, ko nors gyvenime pasiekti, o jie per anksti subrendo - „su šautuvu, su pavojais". O kas jų laukia? „Nenoriu aš tokios bjaurios prozos - ji nesiderina su šiomis gražiomis dienomis..." (Ten pat, p. 41). Jie, ir Lionginas, ir Vaclovas, tada 1948-aisiais metais - jau žinojo, kas jų laukia... Tik nenorėjo pasiduoti sunkioms mintims... Vadai tokio komforto sau leisti negali...

Lionginas ypač skaudžiai reaguodavo į Žaibo nesėkmes. Tokia nesėkmė jį ištiko Alytaus ligoninėje., kai jie su partizanais Rimvydu ir Guoba nuėjo vaduoti ten paguldyto sužeisto Tigro-Myslinčiaus -Stasio Raklevičiaus. „Viskas buvo puikiai suplanuota. Bet čia Rimvydo klasiškas išsiblaškymas viską sugadino. Į ligoninę buvo įėjęs ir Guoba. Iš pradžių susitiko vieną stribą. Rimvydas užmezgė su juo pokalbį. Guoba nuėjo kito ieškoti, o Rimvydas, pamiršęs savąjį, nusekė paskui Guobą. Kai Guoba paklausė apie paliktąjį, Rimvydas tik tada jį atsiminė. Surado ir pakišo po nosimi pistoletą. Su šituo pabaigė. Tačiau atsirado kitas. Rimvydas ir Guoba turėjo šokti per langą, nes tas buvo užrakinęs duris. Baigėsi tuo, kad Rimvydas iš užpakalio buvo sužeistas į ranką ir stiklu persirėžė kelį. Žaibą būtų irgi nukovę, bet išgelbėjo žiūronai. Kulka pataikė į ant krūtinės kabojusius žiūronus ir juos suskaldė" (Ten pat, p. 50).

Tolimesniame dienoraščio tekste skaitome, kad „Geležinio Vilko" vyrai visiškai pasitikėjo tik Žaibu: jo parinkta vieta bunkeriui atrodė pati saugiausia; nepasitarę su juo, jie svarbių reikalų nespręsdavo.

Neišvengiami persikėlimai iš vieno bunkerio į kitą, nuolat ant kulnų lipant enkavedistams ir stribams labiausiai vargino partizanus. Lapkričio 5 d. „Geležinio Vilko vyrams teko persikraustyti apie 30 km. Pėsčiomis su visais daiktais, rotatoriumi ir rašomosiomis mašinėlėmis. Oras buvo nepaprastai bjaurus: lijo ir visur purvas. Visi partizanai buvo visiškai nusiplūkę. Bet „namuose" jų laukė džiaugsmas. Rado Žaibą jau grįžusį. Jis ir jo nedidelis vilkiukų būrys netoli Onuškio sunaikino visą Onuškio garnizoną - 19 enkavedistų ir stribų. Paėmė du kulkosvaidžius, 10 automatų, 2 desantinius automatus ir 5 pistoletus (Ten pat, p. 55).

Per Kalėdas visi „žaibiukai" susirinkdavo pas vadą: visiems norėjosi pabūti su juo, pasikalbėti, pasisemti optimizmo, išgerti alaus, nors Žaibas ir negėrė. Bunkeryje labai šalta. Kalėdos po žeme. „Kur gi Kalėdos su namų šiluma ir jaukia ramybe?.. Ar jos sugrįš kada nors?" (Ten pat, p. 66).

Bunkeriuose, kuriuose gyveno Lionginas ir Vaclovas visada būdavo paruoštos trys skeveldrinės minos... Dėl visa ko.., jeigu prireiktų (Ten pat, p. 78).

„1949 m. vasario 2 d. Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Vytauto grupėje žuvo 15 partizanų ir trys merginos ryšininkės. Buvo akivaizdu, kad atsirado išdavikas, kuris atvedė enkavedistus: 2 val. nakties puolė Vyto Merkio vyrus. Žuvo Vytas, Audra, Mary-tė-Birutė (Marytė Budėnaitė), kiti. Išbėgo tik Giedrius-Adomas Bagdonas ir Milda - Antanina Lukšytė. Visi „žaibiukai" buvo tos žinios sukrėsti. Žaibas guodė, kad liko„senų vilkų, kurie vairuos Merkio būrį ir toliau. Be jų tikrai būtų labai liūdnas vaizdas. Sunku, pasiutusiai sunku pasakyti partizanams ką nors raminančio; jau daugiau kaip ketveri metai, kai juos mes guodžiam. Ne taip jau lengva kartoti tas pačias frazes. Štai ir aš, šiek tiek žinodamas padėtį, nerandu, ką žmogui pasakyti, o ką kalbėti apie eilinį partizaną... " (Ten pat, p. 80).

Į K. Kubilinską, MGB inkorporuotą į „Geležinio Vilko" būrį, Dzūkas visada žiūrėjo nepatikliai - netikra moneta jis jam visą laiką atrodė; pernelyg brangino savo kailį „Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už Tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau dabar apspjauti Tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų... Mūsų poetas teisinasi, jog jis norįs išlaikyti savo kūrybą, savo šeimą. Bet juk yra aukštesnių idealų... Kaimas visada už Tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam už tai bus atlyginta. Kai Tėvynei, kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, kad priešą reikia mušti, na, ir jį mušė - vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai" (Ten pat, p. 57).

Išsipildė pačios baisiausios Dzūko nuojautos - K. Kubilinskas ir A. Skinkys pasirodė patys kruviniausi niekšai... 1949 m. kovo 7 d. jų išduoti žuvo legendinio „Geležinio Vilko" partizanai Vaclovas Voveris-Žaibas, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir Petras Šilanskas-Labutis. Poetas Benediktas Labėnas-Kariūnas paskutinio bailio ir niekšo Kubilinsko buvo nužudytas miegantis.

Tada Dzūkas rašė: "...Žuvo abu mūsų bunkeriai; žuvo mūsų geriausi ir brangiausi vyrai. Mūsų planai subyrėjo taip ūmai ir taip smarkiai, kad mes to niekad ir nepagalvodavom. Krūtinėje atsivėrė gilios žaizdos, o sieloje taip tamsu... (Ten pat, p. 89). Sunku buvo Dzūkui, romantiškos sielos idealistui, patriotui grynuoliui, patikėti tokia niekšybe. Dienoraštyje Jis rašė: „Ne, jie negalėjo išduoti ir ,be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi dėl mūsų tautos likimo..." (Ten pat). Kai įsitikino, kad tai tiesa, tada rašė: „Prakeikti niekšai ir bailiai". Tie niekšai ir bailiai pražudė dar 11 Lietuvos partizanų. Ir patys mirė prasigėrę, sąžinės kankinami, visiškai degradavę.

Kazimieraičio rinktinei ėmėsi vadovauti Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, o jos kovingiausiam branduoliui, likusiems „Geležinio Vilko" vyrams - vadovauti buvo paskirtas Jonas Radžiūnas-Burokas, jo pavaduotoju - Kregždė- Petras Savickas, o štabo viršininku - Vladas Šarkus-Kerštas, pasiryžę gyventi pagal savo buvusio vado Vaclovo Voverio-Žaibo priesaką: „Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas" Tada Dzūkas į savo dienoraštį įrašė: „Bravo, vyrai... Juose gyva Žaibo kovingumo dvasia. Jokios panikos, ir ginklas visados atsuktas į priešą mirčiai" (Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Ten pat, p. 169).

Prieš pat mirtį Dzūkas rašė: „Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pa-milstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlyti laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti į tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės neapleidom, Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį..." (Ten pat, p. 58).

Taip. Tie Lietuvos vaikinai nugalėjo mirtį. O tai ir reiškia, kad jie, kaip ir jų vadai, išliko idėjos aukštumoje.

Su Vytautu Mačioniu susipažinome viename iš politinių kalinių ir tremtinių susirinkime, kuriame jis platino savo brolio Boleslovo Mačionio eilėraščių rinktinę „Mano brangužėle, vargo Lietuva" (V., 2001). Dar tada nežinojau, kad mūsų keliai su Vytautu dar kada nors susitiks.

Taip ir buvo. Kai tik nuvažiuodavome kovo 7 dieną aplankyti Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo bendražygių žūties vietos - Kazimieraičio rinktinės štabo būstinės Kalesninkų miške, beveik visuomet ten sutikdavome Vytautą. Ten jis ir pasakė, kad dar paaugliu būdamas pažinojo Vaclovą Voverį-Žaibą ir jo „Geležinio Vilko" kovotojus, pažadėjo pasidalinti prisiminimais apie juos.

Vėliau iš tikrųjų Vytautas Mačionis man atsiuntė laiškų; davė paskaityti savo atsiminimų konspektą; jo straipsnių, publikuotų Lietuvos spaudoje, kopijų.

Viename iš laiškų (be datos) Vytautas Mačionis patikslino kai kurias žinias apie Vaclovo Voverio gyvenimą ir žūtį. Kaip jau minėjau ankstesniuose skyriuose Vaclovas Voveris partizanauti išėjo 1944 metų rugsėjo 1 d. Jo vadovaujamas partizanų būrys iš pradžių ir vadinosi „Žaibo būriu", o kovotojai „žaibiukais". 1945 m. birželio 15 dieną žaibiukai savo būrį pavadino „Geležinio Vilko rinktine". Ji taip ir vadinosi iki 1945 metų rugpjūčio mėnesio. Vėliau, Dzūkijos partizanams pradėjus jungtis į didesnius kovos darinius, žaibiukai sužinojo, kad Pietų Lietuvoje, Prienų šile bazuojasi kita „Geležinio Vilko rinktinė", todėl jie savo būrį pavadino „Geležinio Vilko tėvūnija" ir jis taip vadinosi iki pat 1946 m. gegužės

15 d., kol visi Dzūkijos partizanų būriai susijungė į Dainavos partizanų apygardą. Nuo tada Vaclovo Voverio-Žaibo būrys vadinosi Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupe.

Tačiau kaimo žmonės to nežinojo, ar nesuprato ir iš įpročio Žaibo grupę tebevadino žaibiukais. Net Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo knygoje „Daugel krito sūnų..." žaibiukus vadino tai „Daugų būriu", tai „daugiškiais".

Vytauto Mačionio pusbrolis, buvęs Žaibo pavaduotojas, Kostas Mačionis-Žvalgas „Geležinio Vilko būryje" buvo nuo 1944 metų spalio mėnesio iki 1945 metų lapkričio mėnesio, jo žūties. Žvalgas į rezistencinę kovą įsijungė, būdamas 17 metų. Buvo nuosaikus, komunikabilus. Jam pavyko susidraugauti net su vienu enkavedistų karininku, kuris pranešdavo partizanams apie skundikus, kurie pranešinėjo Daugų NKVD garnizonui, pas kuriuos jų kaimynus lankosi partizanai. Žaibas ir jo vyrai buvo už tai, kad visi skundikai turi būti tuoj pat nubausti. Žvalgas, atvirkščiai, ragino su teismais neskubėti; pats vaikščiojo po kaimus ir kaimiečiams kalbėjo, kad partizanai nenori keršto, jie nori taikos ir žmonių ramybės, nors... galėtų ir kerštauti, juk visi gerai ginkluoti. Kai Žvalgui pavyko sužinoti, kad Atžalyno kaimo muzikantas Jonas Ragauskas yra NKVD užverbuotas, skundžia savo kaimynus ir partizanus, žaibiukai pasisakė už teismą išdavikui. Žvalgas partizanus prašė gauti daugiau J. Ragausko kaltės įrodymų. Jo įtakoje ir Žaibas darėsi nuosaikesnis. Kitam Žaibo pavaduotojui Varpui, viena penkiolikmetė pranešė, kad jos klasės draugės ir kaimyno Adomo Platūkio šeimų trėmimuose dalyvavo Daugų stribai Juozas Putramentas ir Zigmas Skauranskas. Dievo vardu prašė tuos niekšus nubausti. Tačiau Žaibas ir žaibiukai neskubėjo teisti stribų. Jie mirė savo mirtimi, sulaukę senatvės

1945 metų vasarą „Geležinio Vilko" partizanai po kaimus jodinėjo gražiai pabalnotais žirgais, patys buvo uniformuoti gražiomis uniformomis, kaip tikra Lietuvos kariuomenė Su Žvalgu jodinėjo graži mergaitė - Alytaus ligoninės medicinos sesuo Julytė. Tuo metu daugelis alytiškių mergaičių, tarp jų ir mano draugė Izabelė, jautė švelnius jausmus Žvalgui. Tačiau jam Dievas lėmė neilgą gyvenimą.. Jis žuvo 1945 m. lapkričio 6 d. dėl nelaimingo atsitiktinumo - nusišovė neatsargiai elgdamasis su kovos draugo ginklu. Jam buvo 22 metai.

Atsiminimų sąsiuvinyje Vytautas Mačionis rašo apie įdomų faktą Žaibo ir Žvalgo biografijose. Jis, Vytautas Mačionis, tuo metu mokėsi vidurinėje mokykloje ir draugavo su mokytojos Monikos Golšteinienės sūnumi, bendraklasiu. Vaikai žinojo, kad Juozapavos dvare buvo apsistojęs nedidelis rusų kareivių frontininkų būrys. Vytautas dažnai užeidavo į tuos mielus namus. Kartą, grįžę iš mokyklos, vaikai užėjo į Juozapavos dvaro salonėlį, ir čia, jų dideliam siaubui, pamatė sėdinčius ir draugiškai besišnekučiuojančius dvaro šeimininkę, rusų karininkus, civiliais rūbais apsirengusį Vaclovą Voverį-Žaibą ir palinkusį prie patefono, galandantį adatėles, Žvalgą. Jo užpakalinėje kišenėje aiškiai matėsi pistoleto kontūrai. Abu paaugliai nejaukiai susižvalgė: juk kieme frontininkų karių būrys.

Atsiminimų autorius teigia, kad 1945-1946 metais „Geležinio Vilko tėvūnijoje" būta per 100 kovotojų, o per visą Vaclovo Voverio-Žaibo vadovavimo būriui laikotarpį per pustrečio šimto. Po Miguičionių mūšio, kur okupacinė kariuomenė panaudojo žvalgybai net karo aviaciją, didelė dalis naujokų, gavę kovos krikštą, iš būrio pasitraukė - kas legalizavosi, kas pasitraukė į miestus ir pan. Priešpaskutinis „Geležinio Vilko" partizanas Petras Liuiza-Sernas žuvo 1953 m. kovo 8 d., Trakų rajone Dusmenėlių kaime Budrevičiaus sodyboje, o paskutinysis žaibiukas Jonas Pratusevičius-Granitas į KGB rankas pateko 1954 m. sausio 12 d. Daugų seniūnijos Vaikantonių kaime.

Mačionių šeimoje 1944 m. „Geležinio Vilko" partizanai retai lankėsi: 1945 m. - dažnai, o 1946 m. iki rugpjūčio mėnesio - beveik kasdien. Pats „Geležinio Vilko" vadas Vaclovas Voveris-Žaibas pradėjo lankytis šioje sodyboje 1945 metais. Tačiau 1946 m. liepos mėnesį, kai į Mačionių sodybą sugūžėjo visas žaibiukų būrys, mama ir ypač senelė suaimanavo: „Dzievuliau, Dzievuliau - prapulsim: trobas sudegins" ir pan. Tą aimaną išgirdo Žaibas ir būrio ryšininkei Vytauto seseriai Marytei Mačionytei-Žvaigždutei pasakė: „Jeigu nenorite - galime nesilankyti". Ir iš tikrųjų, nei pats Žaibas, nei žaibiukai į sodybą neužsukdavo net trejus metus. Pradėjo vėl lankytis tik jau po Žaibo žūties 1949 metų rudenį. Vėliau žaibiukai tą Žaibo principingumą, kurio jis laikėsi visur ir visada, apibūdino, kaip „Žaibas pasakė - kaip kirviu nukirto".

Vytautas Mačionis liudija, kad Vaclovas Voveris-Žaibas buvo ne tik narsus kovotojas, bet savo būrio vyrus, rūpestingai saugojo, juos švelniai globojo. Jis buvo geras strategas ir sumanus vadas; į mūšius, kurių buvo neįmanoma laimėti, jis nesiveldavo, nerizikuodavo savo kovotojų gyvybėmis. Ir nors Žaibo „Geležinis Vilkas" dalyvavo net 28 stambesniuosiuose mūšiuose su NKVD kariuomene ir stribais, neskaitant smulkesnių susirėmimų, jam gyvam esant žuvo nedaug jo būrio kovotojų.

Vytautas Mačionis rašo, kad kartą per ryšininkus su Žaibu panoro susitikti ne savo krašto partizanai. Pagal ryšininkų pasakojimus, Žaibas įtarė, kad tai gali būti sokolovininkai-smogikai. Į susitikimą jis nuėjo vienas. Suvaidino labai apsidžiaugusį, sulaukus „kovos draugų": „nuoširdžiai" pasikalbėjo ir pakvietė sokolovininkus į būrį. Tie patikėjo. Žaibiukai jau laukė svečių. Juos ištardė, įtarimai visiškai pasitvirtino ir sokolovininkams suruošė karo lauko teismą.

Jau 1948 metų vasarą į kaimą netoli Alytaus pas gimines iš pa-maskvės atvyko ten nuo senų laikų gyvenęs lietuvis. Kaimynų klausi-nėjęs apie Žaibą... Ryšininkai Žaibą informavo apie atvykėlį. Žaibas aplankė tą sodybą. Vytautas Mačionis apie Žaibo susitikimą su atvykėliu rašo taip: Žaibas užėjęs į gryčią ir pamatęs atvykėlį jo klausia:

- Nei jis man duoną atima, nei aš jam. Bet, jeigu pamatyčiau, tai grįžęs galėčiau pasigirti. Pas mus apie Maskvą rašo apie jį visuose laikraščiuose, vadina jį „baisiu gaujos vadu" ir pan.

„O pasižiūrėti buvo į ką, - laiške rašo Vytautas Mačionis, - aukštas, gražaus sudėjimo, mandagus, pagarbus".

Tų pačių metų vasarą iš Maskvos buvo atsiųsta komisija patikrinti kaip Alytaus apylinkėse kaimas atiduoda valstybei duokles ir moka mokesčius. Du iš komisijos narių buvo pasiųsti kartu su stribais į kaimus. Juos rado nukautus... ir be batų. Mat, pokary batai partizanams buvo didelis turtas.

Atsiminimų konspekte Vytautas Mačionis pasakoja įvykį, kurį pats savo akimis matė. 1948 metų žiemą, vakare Mačionių ir jų kaimynų sodybas „okupavo" stribai. Tarp savęs jie kalbėjosi, kad tą naktį pro šias sodybas turi pravažiuoti Vanagas. Todėl jam surengė pasalą. Ir iš tikrųjų - sulaukė. Pasipylė raketos, šaudymas. Kai partizanų rogės užvažiavo ant stačios ir slidžios kalvos, stribai jas pabandė apsupti; pasiskirstė grupėmis po 5-6; vieni stengėsi užtverti rogėms kelią iš priekio, o kiti - šaudė nuo kalniuko apačios - iš užpakalio. O rogėse būta ne Vanago (Adolfo Ramanausko, Dainavos apygardos vado), o Žaibo su žaibiukais. Žaibas nesutriko: davė komandą iš rogių užimti kovos pozicijas; vienam partizanui liepė dengti atsitraukimą, kitiems - stoti į mūšį. Tame susišaudyme buvo sužeistas Viktoras Kazlauskas. Žaibas įsakė išnešti sužeistąjį iš kovos lauko; nutempti kuo greičiau į mišką, o likusieji stribus sutiko su kulkosvaidžiu. Stribai partizanų kulkų krušos neatlaikė ir padrikai spruko į pamiškę, o iš jos į Daugus. Žaibiukai suprato, kad šalia jų, arba net tarp jų yra išdavikas, kuris ir pranešė stribams apie Vanagą. Tik ne tą. Apie tai kalbėjo net patys stribai.

Kai žmonės Žaibui pasiskųsdavo, kad jų kaimuose plėšikauja stribai arba banditai, apsišaukę „partizanais", pasikviesdavo 3-4 savanorius žaibiukus, plėšikus surasdavo ir V. Mačionio žodžiais tariant, „sutvarkydavo".

Vytautas Mačionis savo laiške apie Žaibą parašė ir pikantiškų dalykų. Rašo, kad kartą atėjęs pas Mačionius jis iš karto išgėrė 24 stiklines pieno, net nespėjusi mama skaičiuoti. Jo rekordas buvo - išgerti 24 žali kiaušiniai. Jis buvo stiprus vyras, geras atletas, mėgo treniruotis; miške tam turėjo sąlygas; turėjo stiprias valstiečio rankas, jo rankos atlenkti nesugebėjo nei vienas kitas partizanas.

Tame pačiame atsiminimų sąsiuvinyje Vytautas Mačionis rašo, kad „Geležinio Vilko" stovykloje sąlyginai visad būdavo ramu, kol Žaibą ir žaibiukus pasiekdavo žinia, kad Dzūkijoje žuvo partizanas. Jau net paaugliai žinojo, kad netrukus išgirs ir apie Žaibo baudžiamąją ranką. Ir iš tikrųjų - greitai išgirsdavo, kad mūšyje su partizanais žuvo 5-6 stribai arba enkavedistai. Moksleiviai net paskaičiavo, kad 1944-1946 metais vienam žuvusiam partizanui vidutiniškai teko 5 enkavedistai ir stribai, vėliau tas santykis susilygino, o jau partizaninio karo pabaigoje jis ir visiškai pasikeitė: partizanų žūdavo daug daugiau negu enkavedistų.

Alytaus ir Daugų enkavedistai pagal mūšių su partizanais vietas orientavosi, kur yra „Geležinis Vilkas". Bet kol jie susiruošdavo, susiderindavo su stribais, Žaibo ir žaibiukų pėdsakai tame krašte jau būdavo dingę. Partizanai mokėjo manevruoti.

Mokytojos Monikos Golšteinienės dvare Žaibas buvo ne kartą susitikęs su jam reikalingais žmonėmis. Mokytojos vyras Vladas Golšteinas buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas ir prasidėjus antrajai rusų okupacijai 1944 m. rugpjūčio mėnesį buvo enkavedistų suimtas ir nužudytas. Golšteinų posūnis, Ričardas Golšteinas, žuvus Kostui Mačioniui, tapo Žaibo pavaduotoju. Kad susitikimas su reikalingu žmogumi įgytų oficialų pobūdį, partizanai sugalvojo Juozapavos dvare surengti konferenciją ir į ją Žaibas gražiu laišku pakvietė atvykti Daugų NKVD viršininką majorą. Jam preliminariai iškėlė sąlygą, kad Dauguose tuo metu neturėtų likti nei vieno enkavedisto. Majoras pasižadėjo sąlygas įvykdyti, bet ant savo rašomojo stalo paliko savo pavaldiniams užklijuotame voke laišką, ir juos perspėjo: „Jeigu iki tokio laiko negrįžčiau, atplėškite voką ir žinosite, kur manęs ieškoti". Ir iš tikrųjų - tą dieną Dauguose nebeliko nei vieno enkavedisto. Į susitikimą majoras atėjo vienas. Drąsaus būta vyro, reikia pripažinti. Partizanai - Žaibas ir Lordas atėjo civiliais rūbais, bet žymiai daugiau ginkluoti, negu jiems buvo įprasta. Svajotoją pastatė eiti sargybos.

Žaibas majorui pateikė sąlygas: „Nelieskite partizanų ir mes jūsų neliesime. Nevežkite žmonių į Sibirą. Tačiau stribai - tai jau mūsų reikalas. Neginkite jų. Juos sunaikinę, mes jų šeimų neliesime." NKVD majoras pažadėjo sąlygas apsvarstyti su aktyvu. Tačiau žodžio neišlaikė. Sutemus apsupo visą apylinkę. Tikėjosi Žaibą ir Lordą paimti gyvus. Bet „Geležinio Vilko" pėdsakai jau buvo išnykę; jie mokėjo orientuotis situacijoje. Po kelių dienų 1946 m. lapkričio 14-15 dienų naktį Alytaus apskr. Daugų vlsč. prie Siukščiakalnių ir Rakatanskių kaimų (5 km nuo Daugų) Vaclovo Voverio-Žaibo „Geležinis Vilkas" sunaikino 18 Daugų emvedistų ir stribų, kartu ir drąsųjį Daugų MVD viršininką.

Gruodžio pradžioje vidury nakties buvo areštuota mokytoja Monika Golšteinienė su 13 metų sūnumi Šarūnu. Ji į Daugų MVD skyrių buvo atvaryta šaltyje tik su chalatėliu ir naktiniais baltiniais taip, kaip ji emvedistams atidarė naktį duris, jiems beldžiantis. Į Lietuvą grįžo tik po dešimties metų. Trylikametis Šarūnas Golšteinas buvo įkalintas Lukiškėse kartu su suaugusiais politiniais kaliniais Su juo kalėjo kitas keturiolikmėtis vaikinukas be dešinės rankos plaštakos, kurią buvo nutraukusi rankoje sprogusi granata, kai jis ją bandė įmesti į stribų būstinę.

1989 metais „Gimtajame krašte" paskelbtame straipsnyje Vytautas Mačionis rašė apie Dzūkijos partizaninio ginkluoto pasipriešinimo formavimosi pradžią ir paneigė komunistų skelbiamą melą apie „klasių kovą" Lietuvos kaime. Šalia Vytauto Mačionio tėviškės Dvar-čėnų kaime buvo Vieciūnų kaimas, kuriame gyveno vidutiniokai, išdidūs valstiečiai. Iš to kaimo į partizanus neišėjo nė vienas jaunuolis. Ir, atvirkščiai, iš Pagilės kaimo, Dvarčėnų kaimynystėje, kuriame gyveno bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, Lietuvos laisvės ginti į miškus išėjo Mikas Skauranskas (0,5 ha žemės), bežemis Stasys Geisčiūnas; pas Vincą Anusevičių, turėjusį 5 ha žemės, buvo įrengtas partizanų bunkeris. O iš kaimyninio Žvirgždėnų kaimo į partizanus išėjo visi kaimo vyrai - apie 40. O tai buvo pačios neder-lingiausios Dzūkijoje žemės. Bet jose laisvės kova buvo pati aktyviausia (Vytautas Mačionis. Dzūkija 1944-1952 metais. Fragmentai // Gimtasis kraštas. - 1989, rugpj. 24-30, p. 8). Tame pačiame straipsnyje pakartoti, kai kurie jau minėti faktai iš Vytauto Mačionio atsiminimų sąsiuvinio.

MOKYTOJA ELENA AKELAITYTĖ APIE ŽAIBĄ: „TEN, KUR AŠ ŽŪSIU, PASTATYK JUODĄ KRYŽIŲ IR PASODINK RAUDONĄ ROŽĘ.."

Vieni pirmųjų partizanų atsiminimų, užrašytų rašytojo Antano Paulavičiaus, buvo išleisti 1990 metais Kaune. Knyga vadinosi „Kraujo upeliai tekėjo..: Lietuvos rezistencijos kovų vaizdai". Knyga pradedama jos autoriaus dedikacija Lietuvos partizanams:

Knygoje skelbiami beveik visų apygardų partizanų atsiminimai. Dainavos apygardos atminimui knygoje skirtas skyrius „Juodas kryžius ir raudona rožė", kuriame Antanas Paulavičius pateikia Alovės valsčiaus Būdo pradinės mokyklos mokytojos Elenos Akelaitytės atsiminimus apie Vaclovą Voverį-Žaibą ir jo „Geležinio Vilko" vyrus.

Kaip ir Antanas Paulavičius, taip ir aš, siekdama išlaikyti pasakojimo autentiškumą, pateiksiu visą ištrauką iš rašytojo knygos, nes, kaip minėjau pratarmėje, ant Elenos Akelaitytės asmens ir jos atsiminimų metamas juodas šešėlis. Tai autentiškas pasakojimas:

„Gyvenau aš tada Marijampolės apskrities (dabartiniame Prienų rajone) Šaltupio kaime. 1948 metais gavau Alytaus švietimo skyriaus paskyrimą dirbti Alovės valsčiaus Būdos pradinėje mokykloje. Mokykla buvo tik įkurta, tik pirmuosius metus veikė. Ji įsikūrė išvežtųjų į Sibirą žmonių namuose. Gyventojų tuose namuose nebuvo, tik aš viena. Vėliau sužinojau, kad iš tų namų buvo likę du sūnūs: Jonas ir Vytautas Kuzmickai. Kai jų tėvus išvežė, vienas gyveno Alytuje, kitas, atrodo, mokėsi mokytojų seminarijoje. Jie neturėjo kur dėtis, nerado, kur prisiglausti. Buvo likę dvi išeitys: arba prisistatyti milicijos organams ir išvažiuoti į Sibirą, arba nueiti į mišką. Pasirinko jie antrąją išeitį. Joniukas, vos mėnesiui praėjus, žuvo partizanaudamas prie Junčionių mokyklos (Pivašiūnų valsčiuje); Vytautas, slapyvardžiu Viesulas, dar partizanavo porą metų, o 1950 metais, atėjęs aplankyti savo namų, kartu su Petrausku iš Melnytėlės kaimo pateko į pasalą ir žuvo.

Bet grįšiu dabar į 1948 metus. Buvo tik prasidėję mokslo metai. Gražus sekmadienis. Atėjo pas mane piemenėlis ir pakvietė: „Ateik, sako, mokytoja į pamiškę. Nori su tavim pasikalbėti". Mokykla buvo prie didelio miško. Nueinu ten. Pamiškėj aikštelė. Iš karto pamačiau: atsistojo vyrų būrys ir atidavė man pagarbą. Visi tokie jauni, šaunūs, gražiai apsirengę. Vienas iš vyrų nestovėjo rikiuotėje, o sėdėjo ant kelmo ir rašė. Paskui prie manęs priėjo, kaip vėliau sužinojau, Vaclovas Voveris, slapyvardis - Žaibas. Susipažinome su juo. Išklausinėjo, iš kur aš kilusi. Ir taip mandagiai įspėjo: „Panele mokytoja, jeigu jūs komjaunuolė, ar esate kieno nors pasiųsta, žinokite, kad mes nenorime nieko žudyti, mes išėjome laisvės ginti. Įspėjame: pasitraukite, eikite kitur savo kelio ieškoti". Aš jiems atsakiau: „Jeigu aš būsiu kalta, jūs mane ir po puodu rasite".

Susipažinau su Žaibu arčiau, jis man tapo daugiau nei artimas draugas... O kaip vėliau iš vietinių ryšininkų sužinojau, ant to kelmo sėdėjo ir eiles rašė Kostas Kubilinskas. Jie abu su Skinkiu priklausė Dainavos apygardos Žaibo būriui. Vieną vakarą pas mane atėjo K. Kubilinskas (jo slapyvardis Kapsas) ir A. Skinkys (slapyvardis Vilnis) ir paprašė knygų pasiskaityti. Aš jiems pasiūliau tarybinių rašytojų raštus. Tada mokytojai turėdavo platinti knygas, ir aš jų daug turėjau, nes savo pinigais išpirkdavau tas knygas. Jos gulėdavo pas mane, nedalindavau žmonėms, kad melas netemdytų jų proto. Tai aš tiems poetams pasakiau, kad tik tokių knygų turiu. „O velniams mums reikia tų tarybinių knygų", - pasakė K. Kubilinskas. Matote, kaip jie buvo užsimaskavę. Todėl jais patikėjo. Kartais mokykloje rinkdavosi partizanai įvairiems pasitarimams. Tarp jų būdavo Kubilinskas ir Skinkys. Žinojau, kad jie anksčiau mokytojavo Varėnos rajone. Jie rašė eilėraščius apie partizanus. Taigi buvo labai užmaskuoti provokatoriai.

Tą lemtingą 1949 metų kovo 6 dienos vakarą į mokyklą suvažiavo partizanai iš Merkinės ir Varėnos. Arkliai buvo baltai apvalkstyti, kad geriau maskuotųsi ir neišsiskirtų iš balto sniego. O sniego laukuose dar buvo nemažai. Jie patys irgi buvo baltai apsirengę. Kai suėjo į klasę, net sienos prašviesėjo nuo to baltumo. Posėdžiavo. Aš nedalyvavau ten, nes man Žaibas vis sakydavo: „Tau nereikia visko žinoti, saugokis, tu turi išlikti". Po posėdžio vieni išvažiavo į Varėną, kiti - į Merkinę. Kubilinskas su Skinkiu, matyt, nutarė veikti. Varėniškiai galvojo, kad jie sėdo į Merkinės roges, o merkiniečiai manė, kad Varėnos rogėse. Pas mane dar pasiliko Žaibas, Kariūnas. Labutis ir Kazlauskas. Kariūno ir Labučio pavardžių nežinau. Kazlauską vadino tai Paukšteliu, tai Vanagėliu. Pailsėję apie šeštą valandą ryto išėjo. Buvo tai kovo septintoji diena. Įstrigo atmintin visam gyvenimui ta juodoji diena. Pamačiau, kad supa mišką. Labai daug kariuomenės, daug mašinų privažiavo. Vieškelis ėjo į mokyklos pusę, ir mačiau, kaip visi rikiuojasi Kalesnykų (kitur Kalesninkų - O. V.) miško link, kur buvo partizanų bunkeriai. Galvoju, kaip jie galėjo taip tiksliai žinoti bunkerių vietą. Nejaugi pėdsakus užtiko? Taip pasidarė neramu. Apie vidurdienį išgirdau didelį sprogimą. Nežinojau, kad taip netoli yra bunkeris. Maždaug už dviejų kilometrų nuo mokyklos. Toks kurtinantis sprogimas... Ta nuojauta ir nerimas jau iš vakaro užgulė ne tik mane, bet ir Žaibą. Kaip niekad tada su juo daug kalbėjomės. Apie viską.., ir apie beviltišką ateitį. „Jaučiu, žinau, kad mes žūsim. Amerika mums neišties rankos, niekas neateis mums į pagalbą. Bet reikia atlikti, kas mums skirta iš aukščiau. Reikia kovoti. O jūs turite išlikti, nepamiršti mūsų... Ten, kur aš žūsiu, toje vietoje pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę... Tėvynei turim paaukoti motinų ir tėvų kančias, ir šeimos laimę, ir savo jaunystę..."

Taigi tada iš posėdžio mokykloje penki vadai nuėjo į mišką. Ten buvo du bunkeriai. Į didesnį bunkerį nuėjo Žaibas, Labutis, Šermukšnis ir tasai Paukštelis-Kazlauskas. Į mažesnį bunkerį įlindo Kariūnas ir sėdosi prie radijo siųstuvo. Kubilinskas ir Skinkys žinojo šiuos bunkerius ir pagal iš anksto sudarytą planą įlindo į mažąjį bunkerį, nušovė Kariūną prie radijo siųstuvo (partizanai rado jį sukniubusį) ir nubėgo į Alytų pakviesti enkavedistų. Juos bebėgančius sutiko partizanų ryšininkas Petriukas Šerpenskas. Mat jis buvo nuvežęs malkas į Alytų ir dabar grįžo namo. Tai Kubilinskas ir Skinkys įrėmė ginklą į šoną ir įsakė grįžti į Alytų. Norėjo, kad apie jų išdavystę niekas nežinotų. O buvo turgaus diena. Ir kiti žmonės jau grįžo namo, kadangi diena jau pasviro į antrą pusę. Tai kodėl dabar Šerpenskas grįžta į Alytų? Turgus jau pasibaigęs, Šerpenskas, lydimas dviejų vyrų, kaip nesavas, kaip žemę pardavęs. O buvo jam ko bijoti, nes Kubilinskas ir Skinkys žinojo, kad Šerpenskas gyvena pamiškėje ir yra miškinių ryšininkas. Žinoma, jis jau nebegrįžo namo. O provokatoriai iškvietė kariuomenę, parodė, kur yra didysis bunkeris. Kareiviai apsupo ir reikalavo, kad partizanai pasiduotų. Bet Kubilinskas ir Skinkys nežinojo, kad štabo bunkeryje buvo atsarginis išėjimas. Žaibas iššoko iš bunkerio. Netoli nuo jo buvo tokia pasvirusi eglė,. Jis nušovė keliasdešimt rusų ir pats sukniubo prie tos eglės. Tie, kurie buvo likę bunkeryje, sudegino visus dokumentus, nes paskui buvo rasta pelenų krūva, ir susisprogdino.

Po šito įvykio mane vis sekė ir sekė. Paskui atėmė teisę dirbti mokykloje. Bet aš dažnai nueidavau prie jų žuvimo vietos ir padėdavai raudoną rožę. Tik juodo kryžiaus dar nepastačiau. Bijojau.

Dar nebuvo atėjęs laikas. O dabar jau galima. Netrukus ten stovės juodas kryžius, o raudoną rožę aš pasodinsiu partizanui Žaibui" (Antanas Paulavičius. Kraujo upeliai tekėjo... - K., 1990. -P. 50-53).

Tiek informacijos išliko memorialinės literatūros apie ją sraute. Leonora Voverytė-Kuklienė, Žaibo sesuo apie Eleną Akelaitytę kalba kritiškai, nepagrįstai tvirtindama, kad ji buvo užverbuota sekti „Geležinio Vilko" vyrus ir jų vadą jos brolį Vaclovą Voverį-Žaibą.

Dr. Vladas Voveris, siekdamas išsiaiškinti tiesą, peržiūrėjo daugybę bylų, saugomų Lietuvos Ypatingajame archyve. Rado nemažai įdomios medžiagos apie „Geležinį Vilką", Vaclovą Voverį-Žaibą, bet archyvuose nerado jokių Elenos Akelaitytės pėdsakų.

„Geležinio Vilko" ryšininkė Rūta, kartu su Žaibu žuvusio jo bendražygio ir ištikimo draugo Jono Kazlausko-Šermukšnio žmona Stasė Kazlauskienė irgi atmeta Leonoros Kuklienės kaltinimus E.Akelaitytei. Dar daugiau, ji kartu su dr. Vladu Voveriu aplankė mokytoją Eleną Akelaitytę Garliavoje, kur ji tada gyveno. Vėliau Elena Akelaitytė apsilankė ir mūsų namuose Vilniuje, pasidalijo daugeliu skaudžių prisiminimų; padovanojo mums savo fotonuotrauką.

Ji pasakojo, kad su Vaclovu Voveriu-Žaibu susipažino 1948 metų rugsėjo pirmąją savaitę. Po jau minėto aukščiau aprašyto jų susitikimo ji padėdavo Kazimieraičio rinktinės partizanams: rūpinosi vaistais, tvarsliava, popieriumi laikraščiui. Ją aplankydavo tai pats Žaibas, tai Dzūkas, tai Šermukšnis, bet dažniausiai pats Žaibas. Jauni žmonės pamilo vienas kitą ir 1949 m. balandžio mėnesį ruošėsi susituokti, kad jų abiejų laukiamas kūdikis turėtų tėvą. Žaibas ją saugojo, sakydamas, kad jai būtina išlikti. Per ryšininką buvo sutarta parvesti kunigą, kad juos sutuoktų.

Deja, jau kovo 7 dieną Vaclovas Voveris-Žaibas ir jo bendražygiai žuvo, o Elenai Akelaitytei prasidėjo kančių keliai: ją nuolat tampė Trakų MVD. Balandžio 17 dieną ji susirgo ir vežama į Alytaus ligoninę pagimdė neišnešiotą 6 mėnesių kūdikį, kuris po paros mirė. Apie tą įvykį pasakojo savo liudijime Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui buvęs kaimynas Jonas Marčiulaitis. Kai Elena atvyko į Būdos pradinę mokyklą, ji kurį laiką gyveno mokyklos trijų kambarių bute su Jonu ir Marijona Marčiulaičiais. Jie pamilo ją kaip savo dukrą. Ir nors 1949 metų sausio Marčiulaičiai persikėlė gyventi į Gervėčių kaimą pas Marijonos tėvus Urbanavičius, kai E. Akelaitytė susirgo, jie tuoj pat atvyko jos slaugyti. J. Marčiulaitis vežė ją į Alytaus ligoninę; jis padėjo palaidoti kūdikėlį balandžio 18 dieną Miklasėnų kaimo kapinaitėse. Dar porą savaičių ją slaugė sergančią, ramino ir guodė. Marčiulaičiai pažinojo ir jos draugus Žaibą, Šermukšnį, Viesulą, Guobą, Paukštį-Vanagą, Dzūką ir kitus.

Marčiulaičiai taip pat žinojo ir apie 1950 m. birželio 20-22 dienos tragediją, kai pro mokyklą ėję Viesulas (namų šeimininkas Vytautas Kuzmickas) ir Guoba (Vaclovas Petrauskas) papuolė į stribų ir enkavedistų pasalą ir žuvo, o Varpas (Julius Makarevičius) ir Vasaris tada išsigelbėjo. Elena tada buvo iškviesta į Trakų MVD ir jai pasiūlyta išvykti iš rajono. 1950 m. rugpjūčio 15 dieną ji buvo atleista. Aštuonerius metus niekur negalėjo įsidarbinti; gyveno be darbo, be registracijos, be pragyvenimo šaltinių, dirbo pas žmones atsitiktinius darbus, kol, pagaliau, Garliavos poliklinikoje atsirado drąsus žmogus ir ją įdarbino registratore. Ten ji ir dirbo. Ištekėjo. Tapo Dzi-dolikiene. Susilaukė dukrelės Rūtos. Kiekvienais metais atvažiuodavo į Kalesninkus, aplankydavo Žaibo ir jo bendražygių žūties vietą, padėdavo čia raudoną rožę. 1989 metais, prasidėjus Atgimimo metams, kartu su Marčiulaičiais toje vietoje pasodino 5 ąžuoliukus; išliko tik vienas.

Vieną iš jos apsilankymų Kalesninkų miške parodė TV laida „Veidrodis". Ją mačiusi Vanda Voverytė parašė Elenai mielą laišką padėkojo jai, kad neužmiršo jos brolio, vadino ją „brolienėle", kvietė aplankyti seseris, gyvenančias Pavilnyje. Kitame laiške, jau rašytame 1989 m. lapkričio 14 d., matyt, po Elenos apsilankymo, Vandutė dėkojo už aplankymą ir teisinosi, kad ne jos, seserys pirmosios pradėjo ieškoti brolio Žaibo pėdsakų, o ji, mokytoja E. Akelaitytė; jai aiškino, kad seserys visą laiką buvo sekamos budrios KGB akies; siūlėsi prisidėti prie paminklo Vaclovui Voveriui-Žaibui pastatymo.

Nuo pat vaikystės gerai pažinoję Eleną žmonės labai palankiai apie ją atsiliepė. Viena iš tokių - gimtinės Šaltupyje kaimynė Anastazija Jankauskaitė-Karalienė, kurios tėvų namuose buvo įrengtas partizanų bunkeris. Jame dažnai apsistodavo legendinis Juozas

Lukša-Skirmantas, Algirdas Varkala-Žaliukas, Vincas Kleiza-Sakalas. A. Jankauskaitė labai gražiai charakterizavo savo kaimynę Eleną, Kauno medicinos mokyklos farmacijos specialybės studentę. Ji partizanus aprūpindavusi vaistais ir tvarsliava, popieriumi, kuriuos ši atveždavusi iš Kauno. Gražiai E. Akelaitytę charakterizavo ir Kauno mokytojų seminarijos mokytojas Juozas Dragūnas, kuris E. Akelaitytei parūpino rašomąją mašinėlę ir popieriaus Dzūkijos partizanų pogrindinei spaudai. Teigiamai vertino savo buvusią kaimynę ir buvęs partizanas Jonas Matukevičius, draugavęs su Akelaičių šeima, jo akyse Elena išaugo; jis rašė, kad būdamas partizanu, 1944-1945 metais dažnai užsukdavęs į Akelaičių namus su Geležinio Vilko rinktinės vadu Algirdu Varkala-Žaliuku, čia rasdavęs ir duonos kąsnį, ir pieno gurkšnį, ir šiltą vietą pailsėti. Tokių teigiamų atsiliepimų apie E. Akelaitytę Genocido ir rezistencijos centre yra keletas. Ir atrodytų, kad Leonoros įtarimai dėl Elenos Akelaitytės nepatikimumo yra nieko verti, jeigu ne - abejotinas klaustukas...

Visiškai neseniai „Gimtinėje" pasirodė Izabelės Skliutaitės-Na-varackienės straipsnis „Prisiminimų šviesa" (Gimtinė. - 2006, lapkr. 1-30, p. 1, 12) Tame straipsnyje ji rašo:

Mirtis - tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir išeina,
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa.
Jie atminty gyvi išlieka...

Izabelės atminty išliko gyvi „Geležinio Vilko" vyrai, kuriuos ji matė, gerbė ir buvo jų ryšininkė, kita buvusi jų ryšininkė mokytoja Onutė Vyšniauskaitė-Eglė, bei jos sesuo Marytė Vyšniauskaitė-Ramunė (dabar Adžgauskienė, gyvenanti Alytuje). Joms Izabelė priešpastato Eleną Akelaitytę, kuri gyveno ir mokytojavo Būdos pradinėje mokykloje. Trumpai parašiusi apie K. Kubilinsko ir A. Skinkio išdavystę ir Benedikto Labensko bei Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo bendražygių žūtį 1949 m. kovo 7 d., Izabelė tvirtina: „Netrukus dėl mokytojos E. Akelaitytės išdavystės užgeso partizanų Vytauto Kuzmicko-Viesulo (sodybos šeimininko), ir Vaclovo Petrausko-Guobos iš Melnytėlės gyvybės. Ji rezgė pinkles susidoroti ir su Žaibo seserimis. Ar pavyko išdavikams gauti „Judo grašį"? (Ten pat, p. 1).

Skaudžiai pasakyta. Bet kas publikuota, negalima apeiti. Taigi. Išdavikams „pavyko gauti Judo grašį": 1950 m. MGB 2-os valdybos parsidavėlių algalapiuose yra ir inkorporuoto į partizanų eiles K. Kubilinsko pavardė. Jam sumokėta 7300 rublių. Kadangi tai yra labai svarus argumentas šiame subtiliame nuomonių susikirtime, pateiksiu ir platesnę, dokumentais pagrįstą medžiagą, iš Norilsko sukilimo dalyvio, vieno iš Norilsko Vyčių, krištolinės sąžinės žmogaus Vytauto Kaziulionio knygos „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai".

„Nagrinėdami KGB slaptus dokumentus sužinome, kaip čekistai skaldė ginkluoto pasipriešinimo sąjūdį. Melagingomis žiniomis sukurptais įtarinėjimais kiršino vieną prieš kitą partizanų vadus. Įtarumo šešėlis buvo mestas tarp Kazimieraičio ir Vanago, Rugį kiršino su Vaclovu Voveriu-Žaibu. Nepasitikėjimo sėklas barstė tarp eilinių partizanų; prie spėjamų ryšininkų sodybų „atsitiktinai", „netyčia" pamesdavo kompromituojančius dokumentus, netiesiogiai su prielaidomis įvardinant asmenis, atseit, sąžiningai atliekančius sovietinės valdžios pavestas užduotis. Spaudžiami Kremliaus Lietuvos duobkasiai naudojo ne tik apgavystę, prievartą, šantažą, bet ir papirkinėjimą. 1950.02.01. LSSR MGB 2-os N valdybos pirmojo skyriaus 28 išlaikomų parsidavėlių algalapyje išmokėta 254 480 rub. Iš jų Juozas Markulis, kuris profesoriaudamas Vilniuje (senajame garbingajame, deja, negarbingais niekšiškais darbais suterštame universitete Medicinos fakultete - O. V.) „kuravo" kuone visas partizanų apygardas, išdavinėjo tik aukšto rango partizanų vadus, gavo 31 000 kruvinų rub. Į partizanų gretas inkorporuotas rašytojas K. Kubilinskas, Kapso slapyvardžiu... už tai K. Kubilinskui 7300 rub. Tokių algalapių per visą okupacinį laikotarpį aptinkama tūkstančiai. Varėnos rajone 38 slapti agentai už bendradarbių ir kaimynų išdavinėjimą „Judo sidabrinius" gaudavo iki 1991 metų rugpjūčio mėn., net pusantrų metų po nepriklausomybės atgavimo" (Vytautas Kaziulionis. Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai. -V., 2005. - P. 195).

Nieko stebėtina, kad jaunos mergaitės, sesės ar ryšininkės negalėjo žinoti apie slaptus KGB algalapius. Bet kodėl prireikė akivaizdžiai tik emociniu pagrindu paremtą vaizdinį perkelti visai kitam žmogui, kuris atliko daug gražių ir naudingų partizanams darbų, tokiai pat vienmetei jaunai mokytojai, mylimajai, motinai. Ji taip pat buvo KGB pinklėse, dar kone dešimtmetį ujama, gąsdinama, persekiojama, gainiojama. Ar tai tik nėra vienas iš tokių atvejų, apie kuriuos rašo Vytautas Kaziulionis? Ar yra sukurtas prietaisas, kuriuo būtų galima išmatuoti ištikimybę-neištikimybę; pasitikėjimą-nepasitikėjimą? Tai jau virsta skaudžia problema. Istorikai tyli. Teisus rašytojas Eugenijus Ignatavičius tai pavadindamas įrodančiais „.. .tautos demoralizaciją, abejingumą ne tik pokario metų ginkluotai rezistencijai, bet ir ką tik visų amžininkų akyse jaunystės krauju aplaisčiusiems Laisvės vėliavą" (Eugenijus Ignatavičius. Pakylėtas Loretos atminimas // Lietuvos Aidas. - 2006, gruod. 2, p. 5).

Žiūrėdama į Elenos Akelaitytės akis ir gyvenime, ir nuotraukoje, aš matau jų savininkės dvigubai tragišką likimą - ir dėl suluošinto gyvenimo, ir dar dėl šmeižtų be kaltės. Aš netikiu, kad šitos akys galėtų būti išdavikės.

Mokytoja Elena Akelaitytė-Dzidolikienė baigė savo žemiškus vargus 2005 metų gegužės 28 d., dar spėjusi nunešti raudoną rožę ant mylimojo krauju pagirdyto žemės lopinėlio Kalesninkų miške. Palaidota Garliavos kapinaitėse po aukštu medžiu šalia savo gyvenimo draugo ir vyro Dzidoliko.

Lietuvi. Kančios ištremtųjų
Ir kraujo žuvusių lašai
Tebūnie priesaika gyvųjų,
Kurią širdin įsirašai.
Kantrybė, darbas ir kova
Ir vienas tikslas - Lietuva

Laimingas tas miestas ir ta vietovė, kuri turi savo metraštininką, nuolat budintį savo krašto ir savo tautos sargyboje, jaučiantį ir prisiimantį pareigą ir atsakomybę už savo krašto istoriją. Lietuva dar turi tokių žmonių. Dažniausiai tai žuvusiųjų giminaičiai - žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė, dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė, išleidusios savo vyro ir tėvo Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimus „Daugel krito sūnų... Partizanų gretose", arba Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, Lietuvos partizanų srities vado, sūnus, išleidęs atsiminimų knygą apie savo žuvusįjį tėvą „Pulkininkas Kazimieraitis"; memuarinė literatūra, partizanų prisiminimai: Justino Lelešiaus-Grafo ir Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiai ir kitos knygos. Dažniausiai jas rašo ne profesionalai istorikai. Bet kaip tik jie iki šiol ir nuveikė daugiausia; atliko pačius svarbiausius ir atsakingiausius darbus, savo pasiaukojimu rašo šlovingiausius mūsų tautos istorijos puslapius.

Žemaitija turėjo šviesaus atminimo pokario kovų metraštininkę Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę. Ji ir parašė kelias knygas apie pokario partizanų kovas tame krašte. Jai mirus, Žemaitijos kančių istorija nustojo kalbėti...

Rokiškio kraštas, Obeliai turi savo metraštininkus - buvusį jauniausiąjį partizaną Andrių Dručkų ir partizano Balio Vaičėno seserį Emiliją Vaičėnaitę, kurie įamžino šio krašto pasipriešinimo istoriją. Duok, Dieve, jiems sveikatos, kad jie suspėtų dar daug nuveikti.

Marijampolės kraštas turi Aldoną Vilutienę, mokytojus Aldoną ir Zigmantą Vidrinskus bei buvusį partizaną Vytautą Raibikį, Justiną Sajauską, kurie, kaip aukso kruopelytes iš Himalajų smėlio, kelia savo krašto pasipriešinimo istorijos faktus ir juos įamžina paminkluose ir knygose.

Tikras atradimas man buvo Dzūkijos metraštininkas šviesaus atminimo mokytojas Juozas Kaupinis Merkinėje surinkęs tūkstančius vertingų daiktų iš savo krašto istorijos ir įkūręs Merkinėje etnografinį ir rezistencijos muziejus; irgi jau šviesaus atminimo istorikas Henrikas Rimkus; buvęs partizanas, dabar Dainavos apygardos partizanų vadas Kazimieras Savičius, šventai saugoję žuvusiųjų atminimą, ir Vytautas Mačionis, Norilsko Vytis Vytautas Kaziulionis, be kurių pagalbos ši knyga būtų skurdesnė.

Kazimieras Savičius, kaip jau minėjome ankstesniuose skyriuose, su bendraautoriais Vytautu Nanartoniu ir Juozu Petraška sudarė atsiminimų rinkinį apie partizanų kovas Dzūkijoje „Dainavos apygardos partizanų takais". Jame supažindino su Dzūkijos kaimų situacija vokiečių okupacijos metais, kai juos siaubė ir terorizavo raudonieji partizanai, rusų desantininkai; kaip jie žudė nepaklusniuosius, degino jų sodybas ir kaip Dzūkijos vyrai gynėsi nuo jų, kurdami savisaugos būrius ir plėšikus išvaikydami. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai tie žmonės buvo persekiojami, žudomi, turėjo trauktis į miškus, slėptis nuo nuožmaus teroro. Knygoje rašoma, kaip Dzūkijoje pradėjo kurtis pirmieji partizanų būriai, apie jų kovas su enkavedistų kariuomene ir stribais; aprašomi Kalniškės, Varčios, Panaros mūšiai ir t.t.

Kazimieras Savičius įkūrė Dainavos apygardos partizanų muziejų Alytaus kariniame dalinyje; savo rankomis, kartu su Vytautu Žilioniu pastatė paminklą Kalesninkų miške legendiniam partizanui Vaclovui Voveriui-Žaibui ir jo bendražygiams Jonui Kazlauskui-Šermukšniui, Viktorui Kazlauskui-Vanagui ir Petrui Šilanskui-Labučiui, žuvusiems, jų bunkerį išdavus MGB agentams.

2003 metų rugsėjo 27 d. partizanų žūties vietoje Kalesninkų miške paminklą, pastatytą iš Dzūkijos akmenų, pašventino Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios klebonas Arvydas Užupis; jis, kaip ir poetas Kazys Bradūnas kvietė susirinkusiuosius budėti, kad vėl nepasikartotų pokario kruviniausią visoje Lietuvos istorijoje tragedija.

Šv. Mišiose ir paminklo šventinimo iškilmėse dalyvavo Vaclovo Voverio seserys Vanda Voverytė-Lagunavičienė, Eleonora Voverytė-Kuklienė; mokytoja Elena Akelaitytė-Dzidolikienė; Tauro apygardos vadas Pečiulaitis-Lakštingala, Alytaus įgulos „Geležinio Vilko" karininkai ir kareiviai, kiti garbingi svečiai. Kazimieras Savičius ir iškilmes organizavo. Varėnos politinių kalinių ir tremtinių choras, vadovaujamas kompozitorės Gražinos Kuodienės, atliko jos sukurtų nepakartojamo grožio atminimo dainų partizanams.

Prie paminklo buvo atverstas pokario rezistencijos vienas tragiškiausių puslapių, įrašytas į Lietuvos istoriją, jos geriausių sūnų krauju. Jo negali skaityti be skausmo ašarų... Antravertus... ir be pasididžiavimo savo tauta, jos narsiais karžygiais idealistais, atidavusiais savo gyvybes už tautos laisvės siekius ir laisvos tautos orumą.

Prie žuvusiųjų paminklo kalbėjusieji partizanai liudijo, kad kova dar nebaigta, kol Lietuvos nepriklausomybei gresia pavojai.

Jeigu ne žuvusiųjų partizanų atminimo ženklai - jiems pastatyti paminklai, jų atminimui parašytos knygos, partizanų žūties metinių minėjimai, buvusių kovos draugų susitikimai ir jų susitikimai su jaunaisiais kariais - pokario rezistencijos istorija taip ir būtų ištrinta raudonu okupantų kolaborantų trintuku; tautos kančios taip ir nugrimztų amžiams į Letos vandenis. Tauta gali daug kančių patirti, daug prarasti. Išgyventi daugybę katastrofų... ir vėl prisikelti. Bet kai ji praranda atmintį, ji praranda viską... ir nebeprisikelia. Kol tautoje yra žmonių, šventai saugančių jos istoriją ir rašančių jos šlovingiausius puslapius, tauta anksčiau ar vėliau pabunda, pasveiksta, susigrąžina Tėvynės meilę ir žengia pirmyn.

Tautos didybė, laimė ir amžinybė susideda iš daugybės jos vaikų gerai atliktų darbų.(Voverienė O. Kančia formuoja ir brandina tautos charakterį // Lietuvos Aidas. - 2003, spal. 25, p. 7).

Prof. Vytautas Landsbergis viename iš Vasario 16-osios minėjimų kalbėjo: „Atminties kova prieš užmarštį yra laisvės kova prieš tironiją". Kiekvienas pastatytas paminklas, kiekviena parašyta knyga laisvės kovotojų atminimui - yra veiksmas, įtvirtinantis Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Per juos žuvusieji už laisvę grįžta į mūsų gretas ir lieka visada su mumis. Jie mus įkvepia, veda į kovą ir padeda laimėti. Ir kuo tokių atminimo ženklų bus daugiau, tuo mūsų valstybė bus tvirtesnė ir tautos žmonių dvasia stipresnė ir galingesnė. (Voverienė O. Kankinių sulaukusi idėja tampa nemirtinga / / Lietuvos Aidas. - 2003, spalio 1, p. 9).

„Iš griuvėsių pakilusi Lietuva niekaip negali atsitiesti. Slegiami skaudžios okupacinės naštos tebeklaidžiojame nežinomybės migloje, dvasinio nuosmukio tyruose. Per prarasto laiko erdvę iki mūsų atklysta partizanų testamento nuorodos, kaip mylėti ir ginti tėvynę, kaip tausoti nuo amžių mūsų protėvių puoselėtas dvasines vertybes. Mes privalome pateisinti partizanų lūkesčius, nes jie nesvyruodami praliejo kraują, paaukojo savo gyvybę dėl Tėvynės laisvės, dėl mūsų ateities. Privalome išbristi iš moralinio nuosmukio pelkės. Kad Lietuva išliktų ir klestėtų, turime susitelkti ir laikytis svarbiausių nuostatų - dešimties Dievo įsakymų... Šiais laikais daug kalbama apie pilietinės visuomenės kūrimą. Išties, gal reikėtų ugdyti tautinę visuomenę, daugiau kalbėti apie mūsų praeities ištakas, nes tauta, nežinanti savo istorijos, yra panaši į medį be šaknų..."

Tai ištraukos iš Vytauto Kaziulionio knygos „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai (Varėna, 2005). Knygoje pasakojama apie Lietuvos partizanų žūties aplinkybes Varėnos rajone sovietinės okupacijos metais, jų palaikų paieškas ir atminimo įamžinimą. Įdomi ne tik pati knyga, bet ir jos autoriaus Vytauto Kaziulionio, dviejų žuvusių Lietuvos partizanų brolio ir Norilsko Vyčio, Norilsko' sukilimo dalyvio gyvenimas ir jo veikla, pasiaukojanti, energinga, trykštanti kaip kalnų šaltinis iš uolos... Kaip apie knygos autorių rašo istorikas Algis Kašėta, „Vytautas Kaziulionis priklauso tai istorinei kartai, kuri galvojo ne apie save, o apie tautos likimą, kuri ir drįso, ir galėjo aukotis dėl tautos laisvės (Algis Kašėta. Idealistų kartos žmogus // Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai. - Varėna, 2005, p. 224).

Iš sovietinio režimo lagerių grįžęs tik 1961 metais, Vytautas Kaziulionis išsaugojo tautos laisvės kovos atminimą, kaip didžiausią mūsų tautos istorijos vertybę; to išmokė savo vaikus. „Nuo 1988 metų, prasidėjus tautos atgimimo Sąjūdžiui, aktyviai įsijungė į visuomeninę politinę veiklą. Didžiausią dėmesį skyrė 1944-1954 m. partizanų kovų įvertinimui ir žuvusiųjų kovotojų pagerbimui. Dirbo atkaliai ir nuosekliai. Organizavo partizanų palaikų iškasimą, perlaidojimą ir įamžinimą paminkluose Daugų miestelyje, senojoje Varėnoje,Perlojoje, Merkinėje ir kitose Varėnos rajono vietose. Iš viso su talkininkais perlaidojo apie 50 partizanų palaikų, paminkluose įamžino apie 700 žuvusių laisvės kovotojų vardų" (Kašėta A. Ten pat, p. 225).

Vytauto Kaziulionio knygoje ne kartą geru žodžiu minimas Lietuvos Laisvės kovų karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas ir jo „Geležinio Vilko" narsūs vyrai. Daugelio jų, tarp jų ir Vaclovo Voverio-Žaibo, palaikai iki šiol nesurasti; tačiau jų atminimas įamžintas Daugų Ąžuolų memoriale, kuris buvo pastatytas Vytauto Kaziulionio iniciatyva.

Ąžuolų memorialas Daugų miestelio kapinėse buvo baigtas statyti 1992 m. birželio 28 dieną. Kryžiuje ir stelose buvo įmontuoti metaliniai strypai, įbetonuoti duobėse. Mediena nesiekia žemės, todėl ji užtikrina paminklo ilgaamžiškumą. Į stelas buvo sudėtos 30 lentelių, kuriose buvo įrašyti žuvusiųjų partizanų vardai. Ąžuolų memorialas buvo pašventintas ir atidengtas 1992 m. liepos 5 d.

Broliškas partizanų kapas skendo gėlėse ir žvakių liepsnelėse. Iškilmėse dalyvavo daugybė žmonių, žuvusių partizanų artimųjų, Krašto apsaugos savanorių, uniformuotų šaulių ir buvusių Laisvės kovų bendražygių Tada Vytautas Kaziulionis linkėjo, kad „takelis

Ąžuolų Memorialo iniciatorius ir statytojas Vytautas Kaziulionis, Norilsko sukilimo dalyvis, Vyčio Kryžio ordino įteikimo ceremonijoje su Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi 1999 m. liepos 6 d. Vilniuje

prie milžinkapio neužželtų žole, kad ateities kartos čia dažnai ateitų pagerbti laisvės šauklių ir kad atsirastų entuziastų, kurie pastatytų naujas stelas, kad nebūtų užmirštas nė vienas partizanas, paaukojęs gyvybę ant tėvynės aukuro" (Vytautas Kaziulionis. Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai. - Varėna, 2005, p. 47).

Įtaigūs Tautos didvyrio ir Laisvės šauklio žodžiai rado atgarsį ne vieno žemiečio širdyje.Tačiau, norint palikti po savęs šviesų pėdsaką šioje žemėje, vien tik jausmo neužtenka. Reikia būti panašiu į tuos žodžius ištarusįjį, kad žodis taptų kūnu. Tai yra reikia būti panašiu į Vytautą Kaziulionį, kaip jį apibūdina minėtas istorikas „veiksmo žmogų. Jo principai - ne stebėti ir komentuoti tai, kas vyksta, o pačiam veikti, spręsti, prisiimti atsakomybę" (Ten pat) ir taip nuveikti didelius darbus.

Šventas Vytauto Kaziulionio darbas, perlaidojant žuvusiųjų partizanų palaikus ir statant paminklus žuvusiųjų atminimui tapo įkvepiančiu pavyzdžiu visiems, nepamiršusiems pareigos žuvusiųjų atminimui, privertė daugelį susimąstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę ir jo pėdsakus žemėje (Voverienė O. Iš idealizmo aukštumų į aktyvų veiksmą // Lietuvos Aidas. - 2006, rugs. 1, p. 6).

Man teko laimė būti liudininke, kaip politinio kalinio, Norilsko Vyčio, Lietuvos laisvės kovotojo ir žuvusiųjų atminties saugotojo Vytauto Kaziulionio kvietimą tęsti jo pradėtus darbus ir žengti į gyvenimą jo pramintais takais atsiliepė jo žemietis, dzūkas Vytautas Mačionis.

Kartu su šviesaus atminimo istoriku iš Alytaus Henriku Rimkumi jie identifikavo dar šimtą Dauguose ir Daugų apylinkėse 1944-1952 metais žuvusių partizanų vardus. Buvo tokių atvejų kai pokario stribai atveždavo išniekinimui į Daugus kitur žuvusiųjų partizanų palaikus. Čia , šioje žemėje, jie ir buvo stribų užkasti. Daugai tapo jų amžinojo poilsio vieta.

Vytautas Mačionis Ąžuolų memorialą papildė dar dvejomis stelomis, kuriose įrašyti dar šimto žuvusiųjų partizanų vardai, kiekvienoje steloje po 50. Net 87 jų buvo daugiečiai, didžioji dalis jų kovojo Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamame „Geležinio Vilko" būryje; o vėliau, Žaibui tapus Partizano Kazimieraičio rinktinės vadu, visi Daugų ir jų apylinkių partizanai tapo jam pavaldūs.

Atnaujintas Ąžuolų memorialas Dauguose buvo pašventintas Lietuvos partizanų kapeliono mons. A. Svarinsko ir atidengtas 2006 metų rugsėjo 24 d. Šio Memorialo atnaujinimo ir papildymo dar dvejomis stelomis iniciatorius ir organizatorius savo kalboje prie paminklo akcentavo, kad pačiu dramatiškiausiu „Lietuvos partizanų judėjimo elementu buvo penkiolikmečiai-septyniolikmečiai Lietuvos berniokai. Toks buvo Danielius Dirsė-Gintaras, kuris išėjo iš namų į partizanus, kai jo tėvas ir trys broliai partizanai jau buvo žuvę. 1946 metais su partizanu Aru po miškus klaidžiojo jo dvylikametis broliukas, pabėgęs nuo tremties; pats Vytautas tapo partizanų ryšininku ir išėjo į mišką pas partizanus, būdamas 14 metų. Tačiau vyresnieji partizanai, aiškiai suvokdami, kad jiems visiems lemta žūti, Vytukui užmigus tyliai pasitraukė, palikdami vaikėzą vieną miške. Tam visa partizanų kovos romantika išgaravo sutemus ir jis grįžo į namus gyventi ir mokytis (Paminklas Lietuvos partizanams, žuvusiems Dauguose ir jų apylinkėse. Vytauto Mačionio kalba, pasakyta šventinant Ąžuolų memorialą Dauguose / / Lietuvos Aidas. - 2006, spalio 2, p. 5).

Vytautas Mačionis pasidalijo prisiminimais iš vaikystės: „Prisimenu 1944 gruodį, kai sužvėrėję okupantai degino dzūkų sodybas Daškonyse, Melnytėlėje, Žvirgždėnuose, Užukalniuose, kai žmonės su gyvuliais brido per sniegą į mišką. Kareiviai šlykščiai keikėsi, daužė gyvulius šautuvų buožėmis. Gyvuliai baubė, o žmonės meldėsi ir verkė. Atrodė, kad jau atėjo pasaulio pabaiga. Tada kartu su keliais suaugusiais žuvo „liaudies priešai" vienerių metukų

Adomukas Ravinskas ir jo sesutė ketverių metų Marytė Ravinskaitė. Kaip tik tada ir plūstelėjo į partizanų gretas šešiolikmečiai-septyniolikmečiai, kurie prisiekė keršyti raudonajam okupantui, įveikti raudonąjį slibiną. Tada ir aš daviau sau pažadą - įamžinti visų žuvusiųjų partizanų atminimą.

Džiaugiuosi, kad mano svajonė šiandien išsipildė. (Paminklas, Lietuvos partizanams, žuvusiems Dauguose ir jų apylinkėse // Lietuvos aidas - 2006, spal. 2, p. 5). Prieš Ąžuolų memorialo papildymą ir atnaujinimą Vytautas Mačionis pastatė paminklus Viečiūnų kaime 1952 m. gruodžio 24 d. žuvusiems partizanams Viktorui Pa-tinskui-Sakalui ir Vaclovui Anušauskui-Klajūnui; įamžino savo brolio, liaudies poeto ir rezistento Boleslovo Mačionio atminimą Atžalyno kaime, išleidęs jo kūrybos rinktinę (Henrikas Rimkus. Paminklai partizanams statomi partizaniškai // Alytaus naujienos. -2003, rugs. 16, p. 5).

Renginyje dalyvavo puikus Vilniaus karininkų įgulos folklorinis ansamblis „Vilnelė" (jo vadovė Laima Purlienė). Ilgai skambėjo jo atliekamos dainos iš „Sušaudytų dainų" „Geležinio Vilko" vadų ir kovotojų atminimui. Jos nuostabiai derėjo prie Ąžuolų memorialo. Čia dabar lietuvis, dar jaučiantis savo kraujyje Žalgirio geną, ateis ieškoti Lietuvos. Ir čia ją ras Čia lietuvis atras ir atsakymus į jam neaiškius būties ir politikos klausimus. Tik reikės jam savęs paklausti: „O kaip būtų pasielgę čia gulintys vyrai?". Jeigu žinos tik, kaip jie būtų pasielgę, nedvejodamas sau pasakys: „Taip turiu elgtis ir aš" Ir tai bus teisinga, nes, kaip rašė tragiško likimo poetas Julius Janonis"geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealų". (Voverienė O. Atnaujintas ir pašventintas Ąžuolų memorialas Dauguose // Lietuvos Aidas. - 2006, spal. 19, p. 7).

Kad takai prie Lietuvos naujausių laikų milžinkapių neužželtų, Vytautas Kaziulionis nuo 1995 metų Varėnos rajone kasmet organizuoja vyresniųjų klasių moksleivių žinių viktorinas bei rašinių konkursus „Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorija". Šis Varėnoje pradėtas konkursas su Švietimo ministerijos ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pagalba nuo 1999 metų tapo respublikiniu. Jau yra išleista keletas moksleivių rašinių konkurso tematika kelios knygos.Paskutinė iš jų „Tarp vakar ir šiandien. Moksleivių rašiniai konkursui „Lietuvos kovų už laisvę, kariuomenės bei netekčių istorija / Sud. Dalia Kuodytė. - V., 2006. - 628 p. Čia yra moksleivių rašinių ir apie partizaninį ginkluotą pasipriešinimą okupantams Dzūkijoje.

2003 m. gruodžio 6 d. Politinių kalinių ir tremtinių bendrija (jos vadovas Vytautas Miliauskas) pakvietė į Kazlų Rūdos Prezidento Kazio Griniaus gimnaziją, kur vyko vyresniųjų klasių moksleivių konferencija, skirta pokario rezistencijai. Tai - jau ne pirmoji moksleivių konferencija skirta tai tematikai, į kurią visada gausiai susirenka politiniai kaliniai ir tremtiniai iš visos Lietuvos.

Po konferencijos istorikas entuziastas Algimantas Lelešius supažindino svečius su šiame krašte vykusia partizanų kovos istorija, parodė jų atminimui čia pastatytus paminklus. Jo pastangomis Kazlų

Rūdoje ir miestelio apylinkėse pastatyta per 10 paminklų, tarp jų ir Tauro apygardos partizanų vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui, žuvusiam šiose apylinkėse. Šis paminklas buvo atidengtas 1998 m. vasario 11 d., minint partizanų vado 50-ąsias žūties metines. Tada A. Lelešiui ir kilo mintis pastatyti analogišką paminklą pačioje Kazlų Rūdoje, čia kovojusių ir žuvusių Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų atminimui. Jo inicijuojamiems ir projektuojamiems paminklams būdingos trys pagrindinės detalės: katalikiškas kryžius, Gedimino stulpai ir Vyčio kryžius. Gedimino stulpai simbolizuoja Lietuvos partizanų kovos pagrindinį tikslą - Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo siekį; antra vertus - Gedimino stulpai, tai ne tik Lietuvos valstybingumo ženklas, bet ir altorius, ant kurio buvo aukojamos jaunų Lietuvos vyrų gyvybės, o dabar jų atminimui pritvirtinamas žuvusio už Tėvynės laisvę nežinomo partizano bareljefas. Mokytojas prisipažįsta, kad ilgai mąstęs, kaip turėtų atrodyti žuvęs partizanas. Savo laiške man (2006 m. gruodžio 16 d.) mokytojas rašo: „Daug mačiau žuvusių partizanų nuotraukų, bet nė viena manęs taip nesukrėtė, kaip žuvusio Žaibo atvaizdas - jį pamačiau skaitydamas Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ir kunigo Justino Lelešiaus-Grafo dienoraščius. Mano matytų žuvusiųjų partizanų pozos atrodo nuolankios, tarsi susitaikiusios su likimu. O Žaibas - ne. Jis, tarsi ir po mirties kovoja: iškelta jo dešinė ranka tarsi ragina, šaukia į ataką. Jo mirties atvaizdas yra visiškai adekvatus, sutampantis su jo išskirtiniu kovingumu, jam gyvam esant. Tas vaizdas savaip užburia, sukelia šiurpuliukus. Tai idealiai karžygiška, net romantiška mirtis. Tą Žaibo atvaizdą pateikiau dailininkui Vytautui Apučiui, kuris ir sukūrė, žinoma, man padedant šį memorialą". Buvo pasirinktas ąžuolas, pati šilčiausia lietuvio širdžiai faktūra. Memoriale išvardinta 12 ryškiausių Žalgirio rinktinės vyrų kovojo su okupantais ir stribais. Svarbiausias Lietuvos partizaninės kovos laimėjimas, mokytojo nuomone, yra kolonistų iš Rusijos veržimosi į Lietuvą sustabdymas. Visų Tauro apygardos partizanų kautynių strategas buvo pats Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas, o Žalgirio rinktinei vadovavo narsus partizanas Vincas Štrimas-Šturmas. Jo pasirinktas slapyvardis visiškai atitiko jo narsą ir karžygiškumą. 2006 metų lapkričio 21 dieną paminklą aplankė ir padėjo prie jo gėlių Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.

Mokytojas Algimantas Lelešius irgi yra mūsų laikų atkaklus kovotojas už moksleivių patriotinį ugdymą dabartinėse mokyklose. Jau daug metų jis kovoja su mūsų Švietimo sistemos biurokratais, besipriešinančiais pamokų skyrimui patriotiniam ugdymui. Pinigėliais iš savo pensijos Mokytojas perka partizanų memuarinę literatūrą, kokia tik knyga bepasirodytų, jis neša ją padovanoti K. Griniaus gimnazijos bibliotekai.Jo pasiaukojimas rado atgarsį moksleivių širdyse. Jie čia kitokie, negu kitose vidurinėse mokyklose - šviesūs, mąstantys, jaučiantys atsakomybę už savo valstybę, valdantys mokslinio tyrimo metodus ir žodį; pagarbūs ir dėmesingi vyresniajai kartai. Lėtai, vangiai, bet vis dėlto grįžta į Lietuvą Lietuva, tokia, apie kurią mes visą gyvenimą svajojome ir kokios norime.

Neabejoju, jos grįžimui palankias prielaidas sudarys ir Kazlų Rūdos gimnazijos mokytojų apmąstyta ir joje daugelį metų aprobuota ir pasiteisinusi patriotinio ugdymo programa. Kad mokytojams nereikėtų jos medžioti laikraščiuose, ją pateikiu šioje knygoje.

Gerai įvertinta Lietuvos Respublikos Prezidento ir Švietimo ministerijos atstovų, jiems lankantis 2006 m. lapkričio 21 d. Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijoje ir kitose savivaldybės mokyklose. Mokymo kursas dėstomas 10-ose klasėse, jam skiriama pusė, t.y. 18 pamokų, skirtų pilietiniam ugdymui. Pagrindinis šaltinis - Nijolės Gaškaitės knyga „Pasipriešinimo istorija" (V., 1997).

Laisvės kovotojų auka - neišsenkantis dvasingumo ir idealizmo, kurių taip trūksta mūsų visuomenei, šaltinis. Ginkluotą tautos pasipriešinimą išprovokavo okupantų žiaurumas.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžia. Represinių struktūrų kūrimasis. Ideologinė prievarta.

Pirmasis partizaninio karo etapas 1944 07-1946 05. Okupantų veiksmai. Partizanų veiksmai.

Lietuvos laisvės armija. Pirmieji partizanų būriai. Partizanų kovos taktika 1944-945 metais. Partizanų apygardų kūrimasis. Partizanų organizacinė struktūra (sritis, apygarda, rinktinė, tėvūnija (nuo 1949 m. vietoj kuopos), būrys, skyrius, grandis).

Okupantų siūlymai legalizuotis. Okupacinės valdžios rinkimų trukdymas. Nukautųjų (partizanų ir civilių - O. V.) niekinimas.

Antrasis partizaninio karo etapas 1946 05-1948 11. Okupantų veiksmai. Partizanų veiksmai. Partizanų nuostata: geriau karžygiška mirtis negu nelaisvė.

Ryšiai tarp partizanų junginių. Ryšininkai, rėmėjai. Partizanų ir ryšininkų apdovanojimai.

Tauro apygardos veikla 1947 m. Statutas. Partizanų vadų kursai. Opšrūtų operacija - smūgis okupantų užmačioms kolonizuoti Lietuvos kaimą. Išdaviko Markulio demaskavimas.

Ryšiai su užsieniu. Juozas Lukša- Lietuvos partizanų atstovas užsienyje. Laiškas Popiežiui. Baden Badeno pasitarimas

Provokaciniai partizanų slopinimo metodai. Sokolovininkai. Šnipų ir užverbuotų informatorių tinklo kūrimas.

Dvasinis pasaulis ir tradicijos. Partizanų būtis, paženklinta sąmoningos aukos ir neišvengiamos žūties žyme; ištverti tokią įtampą padėjo patriotizmas ir tikėjimas (N. Gaškaitė).

Partizanų spauda ir kūryba (poetai Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Diana Glemžaitė ir kiti).

Organizacinis centras perkeliamas į Pietų Žemaitiją. Trečiasis partizaninio karo etapas 1948 11 -1953 05. Okupantų veiksmai. Partizanų veiksmai.

1949 metų visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas Žemaitijoje. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio susikūrimas. Jonas Žemaitis -LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas.

Pietų Lietuvos partizanai 1948-1953 m. Žymiausi partizanų vadai (Jonas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas, Antanas Baltūsis, Vaclovas Voveris ir kiti).

Vadovybės sunaikinimas. Paskutiniai partizanai (Antanas Krau-jalis, Pranas Končius, Stasys Guiga). Laisvės kovų reikšmė.

Programą parengė Algimantas Lelešius. Ji buvo paskelbta „Lietuvos Aide", valstybės laikraštyje 2006 metų gruodžio 20 d.

Tai irgi daug patyrusio ir daug iškentėjusio Lietuvos žmogaus Algimanto Lelešiaus žvilgsnis į Ateitį.

Onuškis - „tai miestelis, kuris onuškiečiams yra gimtųjų namų langai, laukiančių motinų žvilgsniai, visą gyvenimą lydintis širdies virpulys. Tai - vaikystės prisiminimų takai, mokyklos varpelių skambėjimas, tai dvasios atgaiva metų išvargintam žmogui. Tai keturi keliai, kuriais gali išeiti į visus pasaulio kraštus, bet yra vienas kelias, kuriuo gali sugrįžti - meilė savų namų slenksčiui, šviežia duona kvepiančiam stalui".

Manau, kad su tokiu jausmu palikdami savo gimtuosius namus pačiame Onuškyje ir jo apylinkėse, kaip ir rašytojas Jonas Laurinavičius, jautė ir tie 700 vyrų, išėjusių į miškus 1944 metų vasarą ir rudenį ginti savo ir savo Tėvynės laisvės nuo nuožmaus sužvėrėjusio okupanto. Deja.., daugelis jų nebeturėjo laimės atrasti kelio, kuriuo galėtų sugrįžti... Jų kraują dar mena Onuškio bažnyčios aikštės akmenys, kur jie buvo guldomi kruvini... ir nugalėti fiziškai, bet nepalūžę dvasia... Ta žuvusiųjų dvasia kėlė į kovą kitus... Ir vėliau Dainavos partizanų apygarda išaugo iki 4000 kovotojų.

Onuškio ir jo apylinkių partizanų auką mena ir senosios Onuškio kapinaitės, deja, dabar, kaip niekur kitur, valdžios apleistos, neaptvertos, neprižiūrimos, tik retkarčiais prisimenamos Onuškio mokytojų.

O guli čia, Onuškio kapinaitėse net 56 Lietuvos Laisvės kovotojų palaikai. Visi jie buvo jauni. Svajojo apie savo ir savo Tėvynės ateitį. Ėjo ją ginti. Visi jie buvo iš tų 700 vyrų, išėjusių į miškus 1944-1945 metais

Štai jie, amžinai jauni, gražūs savo dvasia ir idealizmu lietuviai, pakilę virš savo zoologinės buities į sąmoningą idealų būtį. Pateikiame jų sąrašą. Už jo sudarymą nuoširdžiai dėkojame onuškiečių, dabar vilniečių Artūro ir Linos Voverių šeimai.

Julius Tarasevičius (1928-1949); .Juozas Radzevičius (1920-1944);Vladas Aliukonis (1922-1945); Vincas Aliukonis (1921-1945);

Bronius Arbačiauskas (1925-1945); Petras Balkus (1919-1945); Pranas Mikalopas (1919-1945); Juozas Gecevičius (1920-1945); Adomas Kazlauskas (1923-1945); Antanas Matukevičius (1887-1945); Juozas Matukevičius (1916-1945); Albinas Mikalkevičius (1925-1945); Motiejus Račkauskas (1911-1945); Julius Plutulevičius (1900-1945); Juozas Pušinskas (1913-1945); Karolis Stražnickas (1885-1945);Vladas Stražnickas (1913-1945); Juozas Stancikas (1919-1945); Edmundas Siniauskas (1924-1945); Vincas Trikanas (1925-1945); Jonas Vilkaus-kas (1912-1945); Jonas Zarauskas (1901-1945); Adolfas Žilinskas (1927-1945); Monika Blažonytė (1922-1946); Vaclovas Budrevičius (1918-1946); Stanislovas Legetavičius (1911-1946); Stasys Stravinskas (1928-1946); Stasys Valatkevičius (1911-1946); Jonas Dambrauskas (1916-1947) Juozas Norinkevičius (1924-1947); Jonas Budrevičius (1929-1948); Viktoras Krisiulevičius (1929-1949); Vytautas Triban-dis (1928-1949); Juozas Palubinskas (1927-1950); Juozas Andrijauskas (1928-1951); Stasys Arbačiauskas (1918-1951); Vladas Dobrovolskas (1927-1951); Vincas Zagorskas (1926-1949); Mikas Stankevičius; Vaclovas Rusas (1921-1949); Bronė Rusaitė (1929-1949); Juozas Rusas (1900-1945);Bronė Juodytė (1929-1947); Petras Žideckas (1924-1947); Bronius Vičkačka (1927-1949); Stasys Biekša (1924- 1945); Petras Beručka (1923-1945); Bronius Skasala (1910-1945); Romas Voveris (1912-1945); Petras Blažonis (1902-1945);Jonas Du-lius (1919-1946); Petras Kabaras (1922-1947); Petras Dauda (1923- 1946); Feliksas Truncė (1910-1948); Jonas Židackas (1926-1957); Vytautas Zaleckas (1928-1952).

Amžina šlovė žuvusiems už Tėvynės laisvę. Čia Onuškio panteonas ir to krašto žmonių garbė Kiekvienam lietuviui šventa vieta. Čia palaidota guli Lietuva. Kol buvo gyva šviesaus atminimo mokytoja Zita Okunevičienė, ji su moksleiviais čia ateidavo ieškoti Lietuvos, sutvarkydavo aplinką, gėlių pasodindavo; sugrįždavo į Onuškį Lietuvos dvasia ir garbė. Dabar Lietuva, kaip kažkada iš savo namų išvaryta partizano motina, kasmet vis labiau traukiasi iš Onuškio. Ne vieną kartą lankydamasi tame miestelyje, buvodama jo nepaprasto grožio Bažnyčioje, mačiau Onuškio gatvėmis šlitinėjančius gyvus lavonus (ko gero, žudikų stribų palikuonis), šlykščiai rusiškai besikeikiančias girtas moteris - paskutinį ir tragiškiausią Tautos nuopuolio laiptelį... Kilo nelinksmos mintys, kad .. šis gražus Lietuvos kampelis, užterštas komunizmo nuodais, jau niekad nebeprisikels. Beliko tik jo Istorija, ir žuvusiųjų didvyrių atmintis... Ir tą jau baigia užgožti užmaršties dulkės. Neprižiūrimos kapinaitės netruks apaugti dilgėlėmis ir usnimis, užrašai ant paminklo neprižiūrimi išbluks, ir Lietuva... visam laikui pasitrauks iš šio gražaus lietuviško miestelio. Knyga apie žuvusiuosius neparašyta, jų likimo takai nežinomi, niekas nevyksta, kad Lietuva neišeitų...

Kai niekas nedaroma, užmaršties dulkės amžiams uždengia net ir daugiausia Lietuvai nusipelniusius Tautos didvyrius. Rašiau, kad Lietuvos istorikai jau „užmiršo" net ir vieną narsiausių Lietuvos partizaną, vieną iš aštuonių Lietuvos Laisvės Karžygių Vaclovą Voverį-Žaibą, gimusį Onuškio valsčiuje, Bakaloriškių kaime, gynusį Onuškio žmones nuo raudonųjų nusikaltėlių gaujų ir kariuomenės.

Jau keleri metai ieškau jo pėdsakų knygose ir mokslinio tyrimo darbuose. Nemažai jų atradau. Bet dar daugiau jų slepia užmarštis. Kartais pavyksta pro jos tankų šydą pamatyti lopinėlį tiesos, atrasti faktų, paaiškinančių vienus ar kitus įvykius; suvokti mūsų dienų dramatizmą, kai tarsi tyčia raudonu trintuku stengiamasi ištrinti atmintį iš mūsų Tautos sąmonės.

Neseniai pasirodė Vytauto Kaziulionio parašyta knyga „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai" (Varėna, 2005), kurioje buvęs politinis kalinys, Norilsko sukilimo dalyvis, Norilsko Vytis įtikinamai Varėnos rajono pavyzdžiu paaiškino, kodėl taip stengiasi valdžia Tautos atmintį ištrinti. Viename iš knygos skyrių „Ar buvo reikalinga rezistencija?" jis rašo: „... Varėnos rajone dar pusantrų metų po Nepriklausomybės Akto priėmimo net 38 KGB agentai iki 1991 m. antro pusmečio pabaigos dar ėmė atlyginimus už KGB teikiamą informaciją. KGB agentų sąrašai ir algalapiai byloja, kad po 20-45 rublius (vidurkis apie 30 Judo sidabrinių - V.K.) per ketvirtį gaudavo ne tik agentai, bet dar ir keturi konspiracinių butų savininkai. 1990 m. gruodžio 12 d. datuoti agentų sąrašai byloja, kad 9 agentai turėjo aukštąjį išsilavinimą. Kai kurie agentai tarnavo nuo pat 1964-1967 m. Daugumos stažas 2-3 metai, kiti užverbuoti 1987-1989 metais - jau užgimus Sąjūdžiui. Matyt, kad dirbo uoliai, nes tuo laiku, kai daugelis stovėjo prie Parlamento ir Telvizijos bokšto, šie veikėjai stovėjo prie KGB kasos langelio ir ėmė po 20-40 rublių algą už ketvirtį" (Vytautas Kaziulionis Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai. - Varėna, 2005. - P. 24). Kaip tik tie, algų ėmėjai iš KGB kasų langelio ir tvirtina, garsiausiai rėkia, kad rezistencija buvo nereikalinga.

O Dainavos apygardos Partizano Kazimieraičio rinktinės vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, po Vaclovo Voverio-Žaibo žūties perėmęs vadovavimą rinktinei ir pats netrukus žuvęs, savo „Dienoraštyje" rašė: „Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės neapleidom".

Pagaliau, ar galėjo padorus žmogus , garbingoje Tautos mokykloje išauklėtas vyras sėdėti rankas sudėjęs, kai Dzūkijoje buvo Vet-rovo divizijos sušaudyti tūkstančiai nekaltų žmonių; sudeginti Klepočių, Ryliškių, Lizdų kaimai, sudegintos 21 taikių civilių gyventojų sodybos; jose sudeginti 12 gyvų žmonių, sušaudyti 427; suimti ir kankinti Dzūkijos stribynėse ir enkavedynėse 482 žmonės; visoje Lietuvoje kraujas upeliais tekėjo, aidėjo miškai ir laukai nuo tremiamų į Sibirą žmonių raudų? Ar galėjo tokį smurtą matydamas ir sąžinę turintis žmogus ramiai sėdėti ir laukti kol jį patį, kaip surištą aviną, paskers nesiginant? Ar galėjo?

Negalėjo. Todėl ir Onuškio bei jo apylinkių partizanai išėjo į miškus ginti savo Tėvynės. Todėl ir Vaclovas Voveris išėjo su ginklu tramdyti raudonųjų plėšikų ir galvažudžių, užpuolusių jo gimtąjį kaimą Bakaloriškes dar 1943 metais, sudeginusių kelias sodybas ir nužudžiusių kelis jo kaimynus. Todėl jis vienas pirmųjų 1944 metų vasarą, grįžtant frontui į Lietuvą, išėjo į miškus, subūrė 50 dzūkų kovotojų būrį ir įkūrė Geležinio Vilko partizanų grupę.

1944 m. rudenį Onuškio valsčiuje veikė ne tik Vaclovo Voverio-Žaibo, bet ir Jono Matukevičiaus-Vilko 40 partizanų būrys. 1944 m. lapkričio 11 d. Vilko būrys puolė Onuškio miestelį, išvaikė milicininkus ir stribus, sunaikino milicijos pastatą ir jame buvusius dokumentus. Be partizanų aukų sėkmingai pasitraukė. 1945 m. vasario 7 d. Vaclovo Voverio-Žaibo, A. Kušlio-Vilko, J. Jakubavičiaus-Rugio Onuškio valsč. netoli Migūčionių kaimo susikovė su rusų kareivių daliniu. Tada žuvo 7 partizanai ir buvo nukauta 17 kareivių. 1945 m. vasario 23 Daugų valsč. Prie Kančėnų kaimo „Geležinio Vilko" vyrai, vadovaujami Žaibo nukovė 9 Daugų stribus.

1945 m. birželio 12 d. „Geležinio Vilko" vyrai, vadovaujami V. Voverio-Žaibo, kartu su A. Kulikausko Daktaro, bei K. Barausko-Vė-žio būriais Varčios mūšyje laimėjo pergalę prieš enkavedistų dalinį, nukovė kelias dešimtis NKVD kareivių. 1946 lapkričio 14-15 dienomis Daugų valsčiuje ties Rakatanskių kaimu partizanai suorganizavo pasalą, nukovė 18 emgebistų ir Daugų MVD viršininką. 1948 m. spalio 27 d. netoli Onuškio V. Voverio-Žaibo vadovaujamos rinktinės partizanai sunaikino sunkvežimiu važiavusį visą Onuškio miestelio garnizoną - 19 žmonių. Paėmė du kulkosvaidžius, 10 automatų, 5 desantinius automatus ir 5 pistoletus. Kaip savo „Dienoraštyje" rašė Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, „Visi apsiginklavo nuo galvos iki kojų".

Vaclovas Voveris-Žaibas, narsus karys, to mokė ir savo būrio partizanus. „Geležinio Vilko" grupei, o vėliau ir Partizano Kazimieraičio rinktinei pavyko laimėti 28 kautynes su stribais ir enkavedistais.

1946 m. rugsėjo 2 d. Grendavėje netoli Onuškio MGB smogikų-sokolovininkų buvo nužudyti partizanai Jonas Dambrauskas, Jonas Dulius, Vaclovas Budrevičius, sodybos šeimininkas Petras Blažonis ir septyniolikmetė jo duktė Monika Blažonytė. Buvo paskleistas gandas, kad tą niekšybę padarė partizanai. Reikėjo tą klastą atskleisti ir paaiškinti žmonėms. Dainavos partizanų apygarda savo laikraštėlyje „Laisvės varpas", tai paaiškino ir mokė apylinkių žmones saugotis sokolovininkų. V. Voveris-Žaibas pradėjo juos medžioti. Vytautas Mačionis viename iš seminarų informavo, kad Žaibui tokia proga pasitaikė: ji pati atėjo. „Kartą su Žaibu norėjo susitikti svetimo krašto „partizanai". Į susitikimą V. Voveris-Žaibas nuėjo vienas. Iš pokalbio supratęs, kad tai sokolovininkai, Žaibas juos pakvietė į būrį. Nusivedęs juos į būrį „sutvarkė". Po šio įvykio sokolovininkų siautėjimas Onuškio krašte liovėsi.

1947 m. rugsėjo mėn., žuvus pulk. Jonui Vitkui-Kazimieraičiui, Merkio rinktinei buvo suteiktas Partizano Kazimieraičio vardas. Jai vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Nuo 1948 m. pradžios jo įsakymu vadovavimą rintinei perėmė Vaclovas Voveris-Žaibas. MGB operatyvininkams pavyko į rinktinę inkorporuoti savo agentus K. Kubilinską ir A. Skinkį. Dainavos apygardos vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui laikinai išvykus į Vakarų Lietuvoje rengiamą partizanų vadų pasitarimą ir jo pareigas užėmus poetui Benediktui Labėnui-Kariūnui, šie du Apygardos vadavietėje buvę niekšai nužudė Kariūną, ir savo kruviną darbą atlikę, atvedė emgebistų dalinį prie Partizano Kazimieraičio vadavietės Kalesninkų miške. Nelygioje kovoje - keturi prieš šimtą - tada žuvo Vaclovas Voveris-Žaibas, Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis ir P. Šilanskas-Labutis. Štabo vadavietė buvo aplinkui gerai užminuota. Nemažai kareivių žuvo, sprogus minoms. Priešams atiteko tik žuvusiųjų didvyrių lavonai. Žuvusiųjų savo didvyrių atminimą dzūkai apdainavo savo dainose ir eilėse. Jų atminimas dar tebėra gyvas žmonėse iki šiol.

Tačiau Onuškio apylinkėse, jų išvaikščiotais mylimais tėviškės laukais ir miškų takeliais, jų vėlės klaidžioja, klausdamos: - „Kas pilkapį mums supils, ar senovinį tuščią kenotafą?"

Ir dar, kai tik prisimenu Dainavos žuvusius partizanus, per vėjo gūsį, per rudens darganas, ypač Vėlinių vakarą, tarsi girdžiu jų maldą-raudą, testamentą:

Tegul ši malda pasibels ir į onuškiečių širdis, prabils žuvusiųjų idealais.

1922 m. vasario 17 d. Vaclovas Voveris gimė Bakaloriškių kaime Andriaus ir Viktorijos Voverių daugiavaikėje šeimoje.

1943 m. Vaclovas Voveris ėmėsi ginklo prieš raudonuosius partizanus, kurie plėšikavo apylinkėse, žudė žmones; įstojo į kaimo savisaugos būrį.

1944 m. balandžio 17 d. Raudoniesiems partizanams apsupus Bakaloriškes ir ten sudeginusiems beveik visą kaimą su ginklu rankose stojo į žūtbūtinę kovą su plėšikais ir padegėjais.

1944 m. liepos mėn. Jau prasidėjus antrajai rusų okupacijai Lietuvoje, Voverių sodyba buvo apsupta enkavedistų ir Vaclovas Voveris sunkiai sužeistas. Gydėsi Varėnos ligoninėje.

1944 m. rugpjūčio mėn. Vaclovas Voveris išėjo į mišką partizanauti; įstojo į Lietuvos kariuomenės puskarininkio, Alovės šaulių vado Kosto Barausko-Vėžio būrį; apie jį telkėsi jo draugai ir bičiuliai iš buvusios kaimo savisaugos būrio.

1944 m. rugsėjo 1 d. Vaclovas Voveris-Žaibas įkūrė Žaibo partizanų būrį, kuriame jau buvo 30 kovotojų.

Žvirgždėnų, Užukalnių, Melnyčėlės, Daš-konių ir Šarkiškės kaimus. Be jokio gailesčio žudė vyrus, moteris, nužudė vienerių metukų Adomuką Ravinską; 4-rių metukų Marytę Ravinskaitę. Iš tų kaimų į partizanus išėjo 15-17-mečiai vaikinukai.

1944 m. gruodžio - 1945 m. sausio mėn Dzūkijoje jau veikė per 300 Lietuvos partizanų. Kostas Barauskas įkūrė Partizanų dalinį, kuris vadinosi Vėžio vardu. Jį sudarė šeši būriai: „Vilko" (J. Matukevičiaus), „Vėžio" (paties Kosto Barausko), „Žaibo" (Vaclovo Voverio); „Dzūko" (P. Balkus-Dzū-kas); „Liūto" (Edmundas Siniauskas-Liūtas) ir „Rugio" (Jakubavičius).

1945 m. vasario 5-6 d. Burbonių miške, netoli Miguičionių susirinko apie 180 partizanų pasitarti, kaip jiems reikėtų vienyti jėgas ir kokiais metodais kovoti prieš okupacinę kariuomenę, kokie šansai yra laimėti tą kovą.

1945 m. vasario 7 d. Susirinkę prie Miguičionių partizanai buvo užpulti enkavedistų kariuomenės. Mūšis vyko kelias valandas. Žuvo 6 partizanai ir būrių vadai Dzūkas ir Liūtas. Mūšyje savo narsa ypač pasižymėjo Žaibo vyrai. Nukauta buvo 17 enkavedistų kareivių ir 2 karininkai. Rusai keršydami sudegino 15 sodybų, nužudė 11 žmonių - senelių, moterų ir vaikų. Nukentėjo ir Žaibo giminaičiai. Žaibas prisiekė atkeršyti.

1945 m. vasario 23 d. „Vėžio", „Vilko" ir „Žaibo" partizanų būriai surengė pasalą Daugų stribams prie Kančėnų kaimo. Tada buvo sunaikinti patys aršiausi Daugų stribai J. Janušonis, F. Kamandulis, J. Verseckas ir dar šeši, Kančėnų apylinkės tarybos pirmininko pavaduotojas ir visiškai nekaltas stribus vežęs žmogus. Žuvo partizanas Mykolas Statke-vičius. NKVD-istai teigia, kad žuvo 2 partizanai ir du buvo sužeisti.

1945 m. kovo 3 d. NKVD agentas „Orlov" pranešė, kad Onuškio valsčiuje veikia du partizanų būriai: pirmajam būriui vadovauja Jonas Dambrauskas-Siaubas; antrajam Edmundas Siniauskas. Pastarajame būryje, pasivadinusiam „Už Tėvynę" yra partizanai Juozas Matukevičius; Balkus, Bronius Krikščiūnas ir Vaclovas Voveris.

1945 m. kovo 20 d. Tas pats NKVD agentas „Orlov" pranešė, kad Edmundas Siniauskas žuvo Miguičionių mūšyje vasario 7 d. Tik jis buvo su vokiška uniforma, todėl manyta, kad tai vokietis. Palaidotas už Onuškio kapinių.

1945 m. gegužės 20 d. Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamas „Geležinis Vilkas" užmezgė ryšius su Adolfo Ramanausko-Vanago kuopa, kurią tuomet sudarė trys būriai. A. Ramanausko pasiūlymu „Vėžio" viso dalinio vadai susitiko su A. Ramanausko-Vanago būrių vadais Varčios miške ir nusprendė vienytis bendroje kovoje.

1945 m. birž. 5-10 d. Punios šile, kpt. Dominyko Jėčio-Ąžuolio iniciatyva buvo organizuotas šiaurinės Dzūkijos partizanų junginių „Margio", „Kęstučio", „Vanago kuopos', „Vėžio dalinio" vadų susitikimas. „Vėžio daliniui" atstovavo Vaclovas Voveris-Žaibas. Visi partizanai nutarė vienytis. Taip buvo įkurta Dzūkų rinktinė Jos vadu tapo kpt. Dominykas Jėčius-Ąžuolis. Įkurtas buvo ir Dzūkų rinktinės štabas.

1945 m. birž. 11d. Tuo pačiu metu įsikūręs pietų Dzūkijos partizanų būrių junginys, vadovaujamas iš Vilniaus atsiųsto Lietuvos karininko ltn. L. Ta-rasevičiaus-Aro, Lūšies pasivadino „Geležinio Vilko" rinktine. Ir tos rinktinės vadas pakvietė „Vėžio", „Vanago" ir „Žaibo" vyrus jungtis į vieną stiprų partizanų junginį. Vaclovas Voveris-Žaibas buvo įpareigotas išsiaiškinti situaciją su Alytaus Lietuvos laisvės armijos štabu, gal vertėtų į bendrą kovą įjungti ir juos. Žaibo įspūdis, susitikus su LLA štabo atstovu Alytuje V. Pieli-kiu, nebuvo optimistiškas: jie su Vanagu nutarė į šitą planuojamą darinį nesijungti. Birželio 15 d. „Žaibo", „Vanago" ir „Rugio" vyrai buvo nutarę bendromis jėgomis pulti Alovės miestelį ir iš jo išvalyti NKVD garnizoną ir sunaikinti stribynę.

1945 m. birž. 12-14 d. Matyt, ne be išdaviko žinios, Varčios mišką, kur buvo susitelkę „Vėžio", „Vanago" ir „Žaibo" būriai, besiruošiantys atsakingam mūšiui, apsupo NKVD 220-asis pulkas ir puolė stovyklą plačiu frontu. Partizanai atsakė sutelkta 12 kulkosvaidžių ugnimi. Rusai ėmė netvarkingai trauktis. Bet tuo metu pradėjo mažomis grupelėmis trauktis ir partizanų naujokai; kai kurie bandė gelbėtis pavieniui. Juos ir sumedžiojo enkavedistai. „Geležiniam Vilkui" atvykus į pagalbą, partizanų branduolys pralaužė enkavedistų apsupimo žiedą ir sėkmingai pasitraukė, kas į Kalesninkų miškus, kas į Panedzingės raistus; „Vanago" vyrai į Plikonių ir Vabalių miškus be didesnių nuostolių. Varčios mūšis tęsėsi apie 2 valandas. Žuvo 11 partizanų; keli buvo paimti į nelaisvę; iš „Žaibo" būrio žuvo 2 partizanai; keli buvo sužeisti. Okupantai savo vadus informavo, kad buvo nukauti 30 partizanų, 6 paimti į nelaisvę. Partizanų duomenimis, tada buvo nukauti 176 enkavedistai.

1945 m. birž. 24 d. Enkavedistai vėl puolė Varčios miške susirinkusius „Vėžio" ir „Vanago" partizanus. Tada žuvo 12-14 partizanų, užpultų iš pasalų. Pats Kostas Barauskas tada buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę. Alytaus ligoninėje jis nusižudė. Po jo žūties vadovavimą „Vėžio" dalinio partizanams perėmė Vaclovas Voveris-Žaibas. „Geležinio Vilko" būrys išaugo iki 60 kovotojų.

1945 m. iki liepos 1 d MVD dokumentuose yra užfiksuota, kad iki tos datos Trakų NKVD teritorijoje užmušti 235 „banditai"; suimti ir įkalinti 265; suimti 89 partizanų rėmėjai; 65 dezertyrai iš sovietinės armijos ir 381 šaukiamojo amžiaus vyras, vengęs šaukimo į sovietinę kariuomenę.

1945 m. I p. Onuškio NKVD leitenanto Korčemkino su darytame partizanų, veikusių Onuškio apylinkėse, sąraše yra 44 pavardės, tarp jų ir Vaclovo Voverio-Žaibo.

1945 m. rugs. 1 d. Suimtas Martynas Vičkačka-Vasaris iš Alytaus rajono Kaniūkų kaimo enkavedistams patvirtino, kad partizanams, veikiantiems Daugų ir Onuškio apylinkėse vadovauja Vaclovas Voveris-Žaibas.

1945 m. spalio 20 d. Žuvusio partizano iš Smalių Viktoro Voverio žmona Ona Voverienė, Petro tapo išdavike, NKVD agente „Olga". Ji išdavė partizanų bunkerį Varliuose; žuvo 1 partizanas; trys buvo suimti.

1945 m. lapkr. 6 d. Žuvo Žaibo pavaduotojas Kostas Mačionis-Žvalgas. Žaibui tai buvo didelė netektis.

1945 m. lapkr. 24 d. Olga pranešė Daugų NKVD, kad Griovinių kaime, pas J. Kriklį: buvo susirinkę partizanai, tarp kurių buvo Žaibas, Siaubas ir Šermukšnis.

1945 m. lapkr. 26 d. Olga Daugų NKVD pranešė, kad Smailuose pas Grigūną vakaruškose dalyvavo Vaclovas Voveris-Žaibas ir Bronius Narinkevi-čius iš Siaubo būrio.

1945 m. gruodžio pr. Partizano „Vėžio"dalinys, kuriam priklausė „Žaibo" ir „Vilko" būriai, užmezgė ryšius su Butrimonių partizanų būriu, kuriam vadovavo Gervickas-Jovaras. Tai buvo Dzūkijos partizanų vienijimosi pradžia.

1946 m. vasario 17 d. Žuvo Vaclovo Voverio brolis Vladas Voveris-Deksnys. Jis priklausė Siaubo būriui.

1946 m. gegužės 18 d Trakų MVD užverbavo Stasį Kuklį iš Bakaloriškių kaimo, kuris vokiečių okupacijos metais, kovojo kartu su V. Voveriu savisaugos būryje prieš raudonuosius partizanus. Tą pačią dieną jiems pavyko užverbuoti ir Vincą Aleksonį iš Gruožnikų km.

1946 m. gegužės 20 d Visos Dzūkijos partizanai susivienijo ir buvo įkurta Dainavos partizanų apygarda. Persiorganizavus „Geležinio Vilko" grupėje vėl liko 30 kovotojų.

1946 m. liepos 30 d.Vaclovas Voveris-Žaibas ir Ričardas Golš-teinas-Lordas Juozapavos dvare pas mokytoją Moniką Golšteinienę susitiko su Daugų MVD viršininku mjr. Buiko. Su rusais norėjo sudaryti taikos sutartį, partizanų valiai paliekant stribus. Tačiau čekistas juos apgavo. Tos pačios dienos vakare Daugų čekistai „šukavo" miškus aplink Juozapavą, tikėdamiesi Žaibą ir Lordą nutverti. Jie spėjo laiku pasišalinti.

1946 m. lapkr. 15 d. „Geležinio Vilko" vyrai surengė pasalą Purvelių kaime netoli Daugų ir sunaikino visą Daugų MVD įgulą - 18 emvedistų ir jų viršininką mjr. Buiko.

1947 m. pradžioje MVD dokumentuose buvo užfiksuota, kad Vaclovą Voverį-Žaibą ir jo „Geležinio Vilko būrį sekė MVD agentai: „Olga", „Gabrys", „Nočnoj", „Grybas", „Vasiliauskas", „Beržas" ir agentai, kurie sekė Adolfą Ramanauską-Vanagą - „Oriol", „Varnas", „Rytas", „Suvorov", „Nemunas" „Dzūkas", „Gražus". Jie visaip stengėsi sukiršinti Žaibą su Rugiu, Kazimieraitį su Vanagu, paskleisti per savo sėbrus neva tas ar kitas bendradarbiauja su MVD.

1947 m. bal. 22-24 d. Dainavos apygardos vadų pasitarime Punios šile buvo svarstomas klausimas dėl apygardos vado D. Jėčio-Ąžuolio nesutarimų su būrių vadais. Pasitarime dalyvavo ir Vaclovas Voveris-Žaibas.

1947 m. gegužės 3 d. Trakų MVD papulk. Krainovo pranešimu į Jono Kazlausko-Šermukšnio būrį čekistams pavyko infiltruoti MVD agentą „Peštuką", buvusį partizaną iš Taučionių.

1947 m. rugsėjo 20 d „Geležinio Vilko" vyrai prie Rakatanskių kaimo stojo į atvirą mūšį su MVD kariuomene ir stribais.

1947 m. lapkr. 11 d. MVD agentas Gabrys Daugų MVD pranešė, kad Žaibo būrys dažnai lankosi Rudnios apylinkėse; Gabrys atvedė emvedistus prie bunkerio, kur rasta ginklų.

1948 m. Daugų MVD dokumentuose yra išlikęs įrašas - MVD papulk. Krainovo padėka J. Pa-cevičiui už 1948 m. liepos 2 d. Rudnioje nušautus partizanus Joną Budrevičių-Garsą (g. 1929) ir Feliksą Truncę ir už 1948 m. liepos 5 d. nušautą Albertą Gliebų (g. 1927) (iš tikrųjų jam buvo nupjauta galva ir numesta rugių lauke prie namų, o kūnas išvežtas išniekinimui. Anūko galvą radusi močiutė ją palaidojo).Tokį baisų sadistą išugdė okupantas.

1948 m. liepos 6 d. „Geležinio Žaibo" vyrai išvaikė stribų aktyvą, susirinkusį į Daugų miestelio klubą, įmetę pro langą granatą. 3 stribai žuvo; 8 buvo sužeisti.

1948 m. rugpjūčio 14 d. Daugų MVD užverbavo Stasę iš Mergežerio kaimo, Varėnos rajono ir jai suteikė MVD agentės „Žvaigždės" slapyvardį. Jos tėvas buvo pabėgęs su vokiečiais ir dėl to MVD ją šantažavo. Ji buvo įpareigota sekti „Geležinio Vilko" vyrus. Žvaigždė išdavė savo tikrą dėdę Tarailą Igną iš Puodžių kaimo, jį įskundusi, kad susitikinėja su partizanu Juozu Voveriu iš Smalių kaimo; ji pranešė, kad miške netoli Žilinų buvo sutikusi 10 besislapstančių partizanų būrį; jie bazuojasi Vargakiemio kaime. Ji buvo ypa tingai uoli ir MVD rašė pranešimus labai dažnai; sekė „Geležinio Vilko" partizanus Židecką-Žemaitį, Arbačiauską, nežinomą partizaną Petrą; būrio vadą Krikščiūną; 1948 m. lapkričio 29 d. įskundė savo giminaitį Julių Vainilavičių, pranešusi, kad jo namuose lankosi „Geležinio Vilko" partizanai; 1951 m. vasario 1 d. Žvaigždė atvedė emvedistus ir stribus į Spenglininkų kaimą, parodė bunkerius, kuriuose slapstėsi 16 partizanų; dalis jų žuvo, kiti buvo suimti.

1948 m. rugsėjo 30 d. Žaibo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Alytaus ligoninę, norėdami išvaduoti sužeistą ir suimtą partizaną Stasį Raklevičių, Myslinčių-Tigrą. Dėl partizano Guobos išsiblaškymo, vos nežuvo Žaibas. Nuo stribo kulkos jį išgelbėjo ant jo krūtinės kabėję žiūronai. Į Žaibą šovęs stribas R. Laužys buvo nukautas.

1948 m. spalio 11 d. Į Kazimieraičio rinktinės štabą, neva redakciniam darbui, buvo infiltruoti MGB agentai, vykdantys užduotį „Kanibalai" K. Kubi-linskas-Varnas ir A. Skinkys-Rytas.

1948 m. spalio 27 d. Žaibo vadovaujami partizanai pasaloje prie Grendavės, netoli Onuškio sunaikino Onuškio emvedistų įgulą; 18 emvedistų nukovė; pasiėmė jų ginklus.

1948 m. lapkričio 25 d Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas paskyrė Vaclovą Voverį-Žaibą Kazimieraičio rinktinės vadu.

1948 m. žiemą Žaibo vyrams, išduotiems provokatoriaus, pavyko prasiveržti iš netikėtos stribų apsupties tik Žaibo išradingumo dėka. Tada buvo sužeistas Viktoras Kazlauskas-Vanagas. Žilvitis jį išnešė iš kovos lauko į mišką, o partizanai stribus išvaikė, kelis sužeidė.

1948 m. pabaigoje Pulk. Počkajaus raporte Maskvai minimas tik Šermukšnio „banditų" būrys, aktyviai veikiantis tarp Daugų ir Butrimonių. 1949 m. pradžioje šį faktą Maskvai patvirtino.

1949 m. vasario 16 d. Vaclovas Voveris-Žaibas buvo apdovanotas trimis narsumo juostelėmis; jam buvo suteiktas partizanų leitenanto laipsnis.

1949 m. kovo 7 d. MGB agentų K. Kubilinsko ir A. Skinkio išduoti žuvo Dainavos apygardos vado pareigas laikinai ėjęs Benediktas Labenskas-Kariūnas ir Kazimieraičio rinktinės štabo vadai Vaclovas Voveris-Žaibas, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis; Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir Petras Šilanskas-Labutis.

1949 m. Po Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo bendražygių žūties Kazimieraičio rinktinės vadu buvo paskirtas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

1950 m. Vaclovas Voveris po mirties buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais ir be kardų). Jam buvo suteiktas Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas.

1950 m. sausio 19 d. Pietų Lietuvos partizanų vadu paskirtas kpt. S. Staniškis-Litas, Viltis; Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas Lietuvos Ginkluotųjų pajėgų vadu. O Lionginas Baliukevičius-Dzūkas Dainavos apygardos vadu.

1950 m. birž. 24 d. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas su bendražygiais žuvo, išduotas MGB agento Kazio Kalantos-Aido.

1950 m. gruodžio 12 d MGB agentas „Lapas" pranešė, kad Bakaloriškių kaime dar slapstosi 5 partizanai -Aleksas Verseckas-Pavasaris (g. 1913) iš Vargakiemio; Vytautas Zaleckas iš Kareivonių ir dar trys nežinomi. Tą patvirtino ir kitas MGB agentas „Aleksandras" iš Sam-nikų kaimo.

1951 m. sausio 22 d. Kalesninkų miške MGB kariuomenė apsupo ir išžudė bunkeryje buvusius partizanus Joną Turską-Kudirką, Mykolą Adžgauską-Dainių ir sužeistą areštavo sužeistą Petrę Belickaitę-Eglę. Išdavė juos MGB agentas „Valin" Vytautui Mačioniui pavyko išsiaiškinti, kad tai Vincas Čyžius, Buinickienės, gyvenusios prie. Kalesninkų miško pusbrolis. Po išdavystės jis persikėlė gyventi į Merkinę. Ten iki šiol gyvena.

1951 m. rugsėjo 27 d. Žuvo Dainavos apygardos vadas J. Gegužis-Diemedis ir visa Šarūno būrio vadovybė. Dainavos apygardos vadu tapo V. Dau-noras-Ungurys.

1952 m. gegužės mėn. Buvo suimtas Dainavos apygardos partizanas „Genys". Neatlaikęs kankinimų, jis išdavė Dainavos apygardos partizanus, savo bendražygius - emgebistų apsupti žuvo Vytas Sadauskas-Karys (g. 1926); Vytas Lukoševičius-Banginis (1930) ir Antanas Česnulevičius-Mėnulis (1930).

1953 m. gruodžio 12 d Sunaikintas paskutinis Dainavos apygardos partizanų būrys. Žuvo būrio ir Kęstučio grupės vadas A. Stanaitis-Aidas.

1953 m. vasario 3 d Žuvo Nemuno Pietų Lietuvos partizanų srities vadas kpt. Sergijus Staniškis-Litas, Viltis.

1954 m. rugsėjo 18 d. Žuvo du paskutinieji Dainavos apygardos partizanai ir vadas V. Daunoras-Ungurys.

1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Vaclovui Voveriui-Žaibui po mirties suteiktas Vyčio Kryžiaus ordinas.

Dainavos apygardos partizanų vadai -
Adolfas Ramanauskas-Vanagas
Dzūkų grupės vadas - plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis,
Dzūkų grupės A apygardos vadas - Dominykas Jėčius-Ąžuolis
Pietų Lietuvos srities partizanų vadai: plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, plk. Adolfas Ramanauskas-Vanagas
Dainavos apygardos partizanų vadas - Kazimieras Savičius.

JONO JAKUBAVIČIAUS-RUGIO BŪRYS
(Merkio rinktinė) Petras Leikauskas-Kalavijas g. 1910, žuvo 1949 m. kovo 16 d.
Jonas Daugirdas-Kovas. g. 1919, žuvo 1949 m. kovo 16 d.
Leonas Kaziulionis-Karžygys g. 1924, žuvo 1949 m. kovo 16 d.
Adolfas Gecevičius-Klonis g. 1924, žuvo 1949 m. kovo 16 d.
Placidas Jaruševičius-Dainius g 1917, žuvo 1949 m. kovo 16 d.
Adomas Daugirdas-Gailius g. 1922, žuvo 1949 m. kovo 16 d.

FELIKSO DAUGIRDO ŠARŪNO BŪRYS
Vadas Daugirdas
Feliksas Bronius
Paleckas-Šturmas
Jonas Daugirdas-Kovas

Antanas Grušauskas-Siaubas (žuvo 1947 m. spalio 31 d.)
Antanas Čaplikas-Vėjelis (žuvo 1947 m. spalio 31 d.)
Antanas Juškevičius-Savanoris (žuvo 1947 m. spalio 31 d.)
Anicetas Gavutis-Perkūnas (žuvo 1947 m. spalio 31 d.)
Julius Muzikevičius-Dobilas (žuvo 1947 m. spalio 31 d.)
Vytautas Gavelis-Dūmas (žuvo 1947 m. spalio 31 d.)
Vytautas Jurkevičius-Rytas (žuvo 1947 m. spalio 31 d.)
Mečislovas Baliukevičius-Girėnas (žuvo 1947 spalio 31 d.)

JONO NEIFALTO-LAKŪNO BŪRYS
Jonas Neifaltas-Lakūnas, vadas
Albina Griškonytė-Neifaltienė - Kalniškės mūšis 1945 m. gegužės 15 d. Žuvo 44 partizanai. Paminklas Simne.

VANAGO GRUPĖS KAZIMIERAIČIO RINKTINĖS PARTIZANAI
Juozas Kašėta-Tumas žuvo 1949 m. kovo 14 d.
Petras Leikauskas-Savanoris, neatlaikęs enkavedistų kankinimų išdavė Jono Jakubavičiaus-Rugio partizanus, tarp kurių buvo ir jo tėvas Petras Leikauskas-Kalavijas.

J. Makaravičius-Varpas
K. Baranauskas-Šamas
L. Turskas-Biliūnas
D. Dobrovolskas-Beržas
A. Kasiulynas-Lakūnas
Vaclovas Voveris-Žaibas, g. 1922 m. - žuvo 1949 m. kovo 7 d.
Viktoras Kazlauskas-Vanagas, g. 1920 m. - žuvo 1949 m. kovo 7 d.
Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, g. 1919 m. - žuvo 1949 m. kovo 7 d.
Petras Šilanskas-Labutis, g. 1912 m - žuvo 1949 m. kovo 7 d.
P. Savickas-Kregždė
V. Gavelis-Banadas
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas
Petras Zajankauskas, g. 1906,1944 m. spalio 27-29 d. nuteistas sušaudyti.
Vincas Gliebus, g. 1911 m. raudonųjų partizanų žiauriai nužudytas 1943 m. Burbonių miške.
Rokas Rimašauskas, g. 1903 m., nužudytas raudonųjų partizanų 1944 m. bal. 7 d. Noškūnų miške.
Alfonsas Samulevičius, g. 1897 m., nuteistas 10 metų lagerių, mirė lageryje.
Juozas Samulevičius-Dučė, g. 1924 m., žuvo 1946 m. rugsėjo 28 d. Pavartėnų kaime, prie Varčios miško.
Kazys Mačionis, g. 1890 m., 1944 m. spalio 27-29 d. nuteistas mirties bausme.
Petras Karkauskas, g. 1916 m., 1944 m. spalio 27-29 d. nuteistas mirties bausme.
Juozas Dubickas, g. 1911 m., 1944 m. spalio 27-29 d. nuteistas mirties bausme.

plk. ltn Juozas Petraška
Petras Petrėnas-Giraitis, vėliau Adolfas Ramanauskas-Vanagas, (1918-1957 m. lapkričio 29 d.).
Teofilis Valickas-Balys
Juozas Jakavonis-Tigras
Albertas Perminas-Jūrininkas
Bronius Čaplikas-Strazdas
Pranas Platūkis-Karklas
Petras Vaitkus-Genys
Adolfas Baublys-Merkys-Vytas (1913-1949)
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas(1925-1950 birž. 24)
Augustinas Babrauskas-Švendrys (1925-1950 birž. 24)
Antanas Vailionis-Špokas (žuvo 1950 birž. 24)
Antanas Koknevičius-Švedrys (žuvo 1950 birž. 24)
Jonas Jakubavičius-Rugys
Vincas Kalanta-Nemunas
Jonas Budėnas-Klebonas
Jonas Kalanta-Mindaugas-Briedis
Senovaitis žuvo Merkinės mūšyje 1945 m. gruodžio 15 d.
Putinas žuvo Merkinės mūšyje
Milžinas žuvo Merkinės mūšyje
Šviedrys žuvo Merkinės mūšyje
Audra sužeistas Merkinės mūšyje
A. Grušauskas-Siaubas sužeistas Merkinės mūšyje
Kun. Zigmas Neciunskas-Elytė (1912).

NEDZINGĖS PARTIZANŲ BŪRYS
Antanas Juškevičius (1916-1941)
Jonas Prakapas (1941)
Plk. Juozas Šibaila-Merainis (1905-1953)
Julius Makaraitis-Varpas (1928-1952)
Juozas Makaraitis-Žilvitis (1927-1949)
Jonas Juškevičius-Gruodis (1925-1949)
Alfonsas Grabavičius-Šūkis (1928-1948)
Bronius Stankevičius-Sakalas (1928-1948)
Antanas Stankevičius-Vakaras (1926-1950
Petras Stankevičius-Rugpjūtis (1920-1945)
Vincas Vinkevičius-Žvalgas (1928-1950)
Stasys Vinkevičius-Jaunutis (1925-1949)
Jonas Celencevičius-Briedis (1927-1949)
Juozas Celencevičius-Šernas (1930-1949)
Vladas Karpuška-Šmitas (1914-1947)
Bronius Kasiulynas-Dobilas(1919-1945)
Alfonsas Kasiulynas-Lakūnas (1927-1948)
Juozas Kazlauskas-Gylys (1918-1948)
Bronius Čaplikas-Strazdas (1918-1946)
Kęstutis Zarlys-Gegutė (1925-1948)
Juozas Kopka-Naras (1927-1948)
Julius Vilkauskas-Vieversys ((1929-1949)
Petras Vilkauskas-Aras (1927-1949)
Vladas Jeruševičius-Viesulas (1930-1949)
Vladas Stankauskas-Špokas (1925-1947)
Vincas Makaravičius-Liūtas (1925-1948)
Jonas Sinkevičius-Paukštė (1913-1947)
Petras Juškevičius-Gaigalas (1913-1947)
Jonas Juškevičius-Vaiduoklis (1930-1950)
Bernardas Šidlauskas-Planeta (1928-1950)
Juozas Šidlauskas-Klajūnas (1930-1950)
Juozas Pigaga-Klevas (1930-1949)
Adolfas Truncė-Vilkas (1918-1947)
Juozas Babravičius-Dainius (1928-1949)
Juozas Kašėta-Jurginas (1925-1948)
Pranas Šimkonis-Karklas (1931-1950).

JONO ŠEŠTOKO-BIJŪNO BŪRYS
Jonas Grigas-Karvelis
Jonas Ėglis Vytautas-Žilvitis
Rokas Bingelis-Vaidevutis
Ona Baublienė
Pranas Platūkis-Karklas
Bronius Balčius (1926-1948)
Vincas Velička (1925-1948)
Petras Sasnauskas (1924-1947)
Juozas Klimavičius (1922-1949)
Jonas Klimavičius (1927-1949)
Juozas Česnulevičius (1924-1947)
Vytas Valentukevičius (1923-1949)
Vaclovas Račkauskas (1932-1949).

NEGRO IR JŪROS PARTIZANŲ BŪRYS (Miroslavas)
Antanas Petrikonis-Laivas (1928
J. Gylys-Gintaras
Antanas Griškonis-Jūreivis (žuvo l951 m. spalio 6 d.)
Česlovas Juškelis-Deimantas
Albinas Nedzinskas-Jovaras
Jonas Kučinskas -Tautmylis, Spyruoklis

DRUSKININKŲ BATALIONAS
Edvardas Juknaitis-Juozaitis
J. Kalpokas-Klevas
J. Kiela-Audra
P. Damulevičius-Danielius
A. Saraučius-Tauras, Audra, 1947 m. spalio 7 d. NKVD suimtas
V. Kriaunelis-Žilvitis
Ivanauskas-Šturmas
J. Kriaunelis-Ėglis žuvo 1946 m. sausio 12 d.
P. Beržanskas žuvo 1946 m. sausio 12 d. L.
Mulerskas-Naras buvo NKVD suimtas
Pakarklis-Karklis buvo NKVD suimtas
P. Platūkis, suimtas
J. Česnulis-Levas žuvo 1946 m. rugsėjo 7 d.
A. Rėkus-Lietutis žuvo 1946 m. rugsėjo 7 d.
P. Aleksonis-Dėdė žuvo 1946 m. rugsėjo 7 d.
A. Subačius-Tauras žuvo 1947 m. kovo 19 d.
F. Černiauskas-Vasaris žuvo 1947 m. kovo 19 d.
A. Stonkus-Rytas žuvo 1949 m. lapkr. 11d.
V. Potelis-Perletas žuvo 1949 m. lapkr. 11d.
J. Gylys-Kalnius, žuvo 1949 m. rugs. 20 d.
A. Vabuolas-Kadugys, žuvo 1949 m. rugs. 20 d.
K. Markevičius-Tautmylis, žuvo 1949 m. rugs. 20 d.
M. Lukošiūnas-Lukošius žuvo 1945 m. vas. 27 d., Panaros kautynėse
B. Tamulevičius žuvo 1945 m. vas. 27 d., Panaros kautynėse
V. Kleinatauskas žuvo 1945 m. vas. 27 d., Panaros kautynėse
J. Vilkauskas-Lazauskas-Liepa žuvo 1945 m. vas. 27 d., Panaros kautynėse
B. Sadauskas-Smilga žuvo 1945 m. vas. 27 d., Panaros kautynėse
Z. Sukackas-Gediminas žuvo 1945 m. vas. 27 d., Panaros kautynėse
J. Marazas-Žaibas žuvo 1947 m. saus. 11 d. Kibyšių kaime
P. Amšiejus žuvo 1945 m. balandžio 9 d kautynėse su NKVD kariuomene Varaškos miške
K. Dimša-Klevas žuvo 1945 m. balandžio 9 d. kautynėse su NKVD kariuomene Varaškos miške
A. Jurelevičius-Liepa žuvo 1945 m. balandžio 9 d. kautynėse su NKVD kariuomene Varaškos miške
L. Kibildis-Juodvarnis žuvo 1945 m. balandžio 9 d. kautynėse su NKVD kariuomene Varaškos miške
J. Pilvelis žuvo 1945 m. balandžio 9 d. kautynėse su NKVD kariuomene Varaškos miške
V. Valentukevičius-Aras žuvo Pasviediškyje 1949 m. balandžio 18 d.
Jonas Klimavičius-Klevas žuvo Pasviediškyje 1949 m. balandžio 18 d.
Juozas Klimavičius-Milžinas žuvo Pasviediškyje 1949 m. balandžio 18 d.
V. Pačkauskas-Vasaris žuvo Pasviediškyje 1949 m. balandžio 18 d.
V. Volungevičius-Lakūnas Pasviediškyje 1949 m. balandžio 18 d. buvo sunkiai sužeistas. Mirė prie Grūdos upės tilto.
Siaubas, būrio vadas žuvo Merkinės miestelio puolimo metu 1945 m. gruodžio 15 d.
Meška žuvo 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės puolimo metu
Nykštaitis žuvo 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės puolimo metu
Putinas žuvo 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės puolimo metu.
V. Ivanauskas-Gegutis žuvo 1947 m. rugsėjo 16 d. Velnio tilto slėnyje Nedingio upelio kairiajame krante ties Perloja.
J. Večkys-Vyturys žuvo Gudelių kaime 1947 m. rugpjūčio mėn.
V. Baltaduonis-Girutis žuvo 1946 . rugs. 14 d.
B. Bingelis-Špokas žuvo Panaros kaime 1948 m. spalio 11 d.
P. Videika-Klevas Panaros kaime žuvo 1949 m. lapkr. 14 d.
V. Amšiejus-Nėris Panaros kaime žuvo 1949 m. lapkr. 14 d.
Neatpažintas partizanas žuvo Panaros kaime 1949 m. lapkr. 14 d.
Ryšininkė Dina žuvo Panaros kaime 1949 m. lapkr. 14 d.
J. Barbatavičius-Naikintuvas žuvo Žeimių kaime 1946 gruodžio 31 d.
J. Marcinonis-Martynas žuvo Žeimių kaime 1945 m. rugpjūčio 11 d.
J. Vitkus-Kazimieraitis, plk.ltn, žuvo Janavo k., Žaliamiškio pakraštyje 1946 m. liepos 2 d.
A. Matulevičius-Skiedra žuvo Guobinių kaime 1948 m. birželio 3 d.
A. Sukarevičius Savukas žuvo Guobinių kaime 1948 m. birželio 3 d.
Alksonis žuvo Vikiautinio kaime 1945 m.
M. Prapiestis-Dagys žuvo Žaliamiškyje 1945 m. sausio 12 d.
N. Uoslys-Obuolys žuvo 1945 m. balandžio 7 d.
O. J. Slauta-Aušra, partizanų būrio vadas žuvo 1945 m. balandžio 23 d.
V. Balčius žuvo 1945 m. balandžio 24 d.
J. Pilvelis žuvo 1945 m. balandžio 25 d.
V. Sadauskas-Krūmas žuvo 1945 m. birželio 30 d.
P. Šimaitis-Nemunas žuvo 1945 m. birželio 30 d.
J. Sabalis-Žaibas žuvo 1946 m balandžio 13 d.
J. Bankieta-Žvirblis žuvo 1948 m. vasario 13 d.
P. Mikelionis-Kibirkštis žuvo 1948 m. vasario 13 d.
A. Vailionis-Špokas žuvo 1950 m. birželio 24 d.
A. Koknevičius-Švedrys žuvo 1950 m. birželio 24 d.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas žuvo 1950 m. birželio 24 d.
A. Babrauskas-Švendrys žuvo 1950 m. birželio 24 d.
Radvila Švidrys žuvo 1950 m. birželio 24 d.
L. Mališka-Saulius žuvo 1951 m. rugsėjo 23 d.
V. Barbatavičius-Bombonešis žuvo Mažonių kaime 1948 m. vasario 28 d.
B. Tamkevičius-Beržinis, Juozapavičiaus tėvūnijos vadas, žuvo netoli Mažonių kaimo 1951 m. rugpj. 22 d.
J. Kašalynas-Varnėnas žuvo netoli Mažonių kaimo 1948 m. vasario 28 d.
S. Kavaliauskas-Vyturys žuvo netoli Mažonių kaimo 1948 m. vasario 28 d.
A. Balčius-Pantera žuvo Aušrinės kaime E. Muzikevičiaus sodyboje 1949 m. balandžio 19 d.
V. Paliukonis-Darius pasidavė ir buvo MVD suimtas 1949 m. balandžio 19 d.
V. Žuravlis-Snaiperis žuvo Prūdų miške, netoli Aušrinės kaimo 1949 m. lapkr. 11 d.
F. Bernatavičius žuvo Kibyšių kaime 1945 m. vasario 8 d.
Pikuolis žuvo Subartonių miške 1947 m.
Rytas žuvo Subartonių miške 1947 m.
A. Saveikis-Uosis žuvo Margų kaime 1946 m. lapkr. 8 d.
A. Grušauskas-Siaubas (A. Juozapavičiaus grupės vadas) žuvo Ežeryno kaime 1947 m. spalio 10 d.
Jurkevičius-Rytas žuvo 1947 m. spalio 10 d. Ežeryno kaime
J. Barbatavičius-Sklandytuvas žuvo Barzdžiūnų kaime 1948 m. liepos 3 d.
J. Amšiejus-Žilvitis žuvo Barzdžiūnų kaime 1945 m. balandžio 25 d.
A. Bingelis žuvo 1945 m.
A. Kleponis-Vorošilovas žuvo 1945 m. kovo mėn.
A. Laukevičius- Martynas,Gegužis žuvo 1945 m. rugsėjo 27 d.
J. Aleksonis-Medinis žuvo 1948 m. rugsėjo 27 d. Cimaniūnų kaime
J. Janulevičius-Gintaras žuvo 1949 m. balandžio 9 d. Cimaniūnų kaime
J. Radžiukynas-Karvelis žuvo 1949 m. lapkr. 6 d. Cimaniūnų kaime
A. Mockevičius-Našlaitis 1949 m. lapkr. 6 d. žuvo Cimaniūnų kaime P. Rudis-Berželis suimtas.
J. Mockevičius-Vėtra žuvo 1949 m. lapkr. 14 d. Cimaniūnų kaime
A. Kėva-Linksmutis žuvo 1947 m. rugpjūčio 2 d. prie Panemunio kaimo
B. Kleponis-Laimis žuvo 1946 vasario mėn. prie Panemunio kaimo
A. Jurgelevičius-Nevėžis žuvo 1948 m. gegužės 8 d. Drapalių kaime
P. Mikelionis-Kibirkštis žuvo 1948 m. gegužės 8 d. Drapalių kaime
J. Klibaravičius-Gervė žuvo 1949 m. balandžio 24 d. Šlapikų kaime
J. Kasiulionis-Krankys žuvo 1949 m. balandžio 24 d. Šlapikų kaime
B. Liesonis-Jazminas žuvo 1949 m. balandžio 24 d. Šlapikų kaime
J. Stravinskas-Sukilėlis žuvo 1949 m. balandžio 24 d. Šlapikų kaime
V.Pempė-Alvydas suimtas 1949 m. balandžio 24 d. Šlapikų kaime.
J. Marčiulionis-Butageidis žuvo 1948 m. vasario 26 d. Krikštonių kaime Nemuno pakrantėje.
V. Leskauskas, Pakalnis-Žvalgas žuvo 1948 m. vasario 26 d. Krikštonių kaime Nemuno pakrantėje.
M. Treigys-Dafas žuvo 1947 m. gegužės 14 d. prie Skirziaus ežero.
J. Sinkevičius-Dynys žuvo 1946 m. gruodžio 27 d. prie Genių kaimo.
J. Kalpokas-Klevas nukankintas tardant 1946 m. vasario 15-20 d. Druskininkų kalėjime.
B. Sinkevičius-Paukštis žuvo 1949 m. rugsėjo 8 d. Vertamedžio miške, bunkeryje.
P. Suraučius-Ąžuolinis enkavedistų sužeistas ir sušaudytas 1949 m. rugsėjo 8 d. Vertamedžio miške.
A. Damulevičius-Sakalas, partizanų būrio vadas, žuvo 1947 m. liepos 7 d. Jaskonių kaime Jaskelevičių sodyboje.
J. Valentukevičius-Jaunuolis žuvo 1947 m. liepos 7 d. Jaskonių kaime.
P. Jazukevičius-Ėglis žuvo 1947 m. liepos 7 d Jaskonių kaime.
P. Miškinis-Siuvėjas žuvo 1947 m. liepos 7 d. Jaskonių kaime.
J. Milutis-Briedis 1947 m. liepos 7 d. Jaskonių kaime suimtas.
J. Guigys-Vėjelis, partizanų būrio vadas, žuvo Margionių kaime 1947 m. spalio 11 d.
J. Česnulevičius-Vasaris žuvo Mėžymų laukuose 1947 m. spalio 11 d.
A. Valentukevičius-Vaidilutis žuvo Margionių kaime 1947 m. spalio 11d.
V. Konstantinavičius-Jokeris žuvo Margionių kaime 1947 m. spalio 11 d.
P. Sasnauskas-Smilga žuvo Margionių kaime 1947 m. spalio 11 d.
Strazdas-Dobilas žuvo Margionių kaime 1947 m. spalio 11 d.
K. Krušas-Lokys žuvo Margionių kaime 1947 m. spalio 11d.
B. Balčius-Arminas, partizanų būrio vadas, žuvo Kapiniškių kaime 1948 m. vas. 21 d.
J. Lukoševičius-Jurginas žuvo 1949 m. Kapiniškių kaime.
V. Viščinis-Vanagas žuvo Kapiniškių kaime 1949 m.
M. Grigas-Maculis žuvo Kapiniškių kaime 1949 m.
J. Garbus-Lapinas žuvo Kapiniškių kaime 1949 m.
M. Sinkevičius-Lubinas žuvo Kapiniškių kaime 1949 m.
V. Velička-Strazdas žuvo Kapiniškių kaime 1948 m. vas. 21 d.
P. Damulevičius-Danielius, Daugirdas, paskutinis Merkio rinktinės vadas, žuvo (nusišovė) 1952 m. vas. 27 d. miške tarp Kapiniškių ir Randamonių kaimų.
J. Krušas-Vyturys žuvo miške tarp Kapiniškių ir Randamonių 1952 m. vas. 27 d.
V. Treigys buvo suimtas ir tapo MGB agentu Karveliu. 1952 m. vas. 27 d.
A. Garbatauskas-Beržas nušautas MGB agento 1953 m.
J. Burlinskas-Bakšūnas žuvo 1947 m. Kabelių kaime.
A. Valentukevičius-Bijūnas žuvo 1947 m. Kabelių kaime.
E. Juknaitis-Juozaitis, partizanų būrio vadas, žuvo 1947 m. rugsėjo 27 d. tarp Kabelių ir Musteikos kaimų.
P. Petniūnas-Petrūnas, partizanų būrio vadas, žuvo 1947 m. rugsėjo 27 d. tarp Kabelių ir Musteikos kaimų.
J. Suraučius-Vasaris 1947 m. spalio 24 d. stribų sužeistas sudegė Musteikos kaime, kluone.
T. Baublys-Lakūnas žuvo 1952 m. balandžio 17 d. Grybaulios kaime.
S. Narkauskas-Vaidilutis žuvo 1952 m. bal. 17 d. Grybaulios kaime.
A. Akstinas-Rytas žuvo 1952 m. bal. 17 d. Grybaulios kaime.
B. Damulevičius-Kelmas žuvo 1952 m. vas.4 d. netoli Randamonių kaimo.
J. Sinkevičius-Jotvingis žuvo 1952 m. vas. 4 d. netoli Randamonių kaimo.
J. Drazdauskas-Putinas suimtas 1952 m. vas. 4 d netoli Randamonių kaimo; tapo išdaviku.
A. Sadauskas-Liūtas žuvo Randamonių kaime 1950 m. gegužės 27 d.
V. Damulevičius-Ąžuolas žuvo Musteikos k. miškuose 1949 m. kovo 4 d. Sužeista jo žmona. Uošvė išvežta į Sibirą.
M. Gaidys-Kurmis žuvo 1950 m. birželio 10 d. Viršurodukio kaime.
V. Sadauskas-Strazdas 1950 m. birželio 10 d. Viršurodukio kaime sužeistas.
J. Balčius-Balutis, Druskininkų komendantas žuvo 1947 m. bal. 11d. prie Krakiabalės.
A. Čaplikas-Paukštis žuvo 1947 m. bal. 11 d. prie Krakiabalės.
J. Korsakas-Šermukšnis žuvo 1947 m. bal. 11d. prie Krakiabalės.
B. Jurkevičius-Putinas žuvo 1947 m. bal. 11 d. prie Krakiabalės.
V.Liaukevičius-Lapas žuvo 1947 m. kiovo 23 d. Rodukos kaime.
S. Kraunelis-Ragas žuvo 1947 m. kovo 23 d. Rodukos kaime.
B. Urbonavičius žuvo 1947 m. kovo 23 d. Rodukos kaime.
L. Švalkus-Šernas žuvo 1945 m. gruodžio 5 d. Mardasavo kaime.
T. Kondratas-Briedis žuvo 1945 m. gruodžio 5 d. Mardasavo kaime.
A. Bilinskas-Jurginas žuvo 1945 m. gruodžio 5 d. Mardasavo kaime.
M. Navickas žuvo 1945 m. gruodžio 5 d. Mardasavo kaime.
J. Miškinis-Narsutis žuvo 1947 m. rugpj. 21 d. Kasčiūnų kaime.
V. Baranauskas-Tautgirdas žuvo 1947 m. rugpj. 21 d. Kasčiūnų kaime.
A. Valentukevičius-Kardas žuvo 1947 m. rugpj. 21 d. Kasčiūnų kaime. Beržas, partizanų būrio vadas, žuvo 1949 m.
V. Kraunelis-Žilvitis žuvo Bingelių kaime 1948 m. pavasarį. Liepa žuvo 1947 m. Burokaraisčio kaime.
J. Marčinskas-Vytenis žuvo 1949 m birželio 19 d. Burokaraisčio kaime
J. Celencevičius-Šernas žuvo 1949 m. birželio 19 d. Burokaraisčio kaime.
J. Ikasala-Šaulys žuvo 1949 m. birželio 19 d. Burokaraisčio kaime.
V. Kašėta-Gardinas žuvo 1949 m. birželio 19 d. Burokaraisčio kaime.
Gailius žuvo 1949 m. birželio 19 d. Burokaraisčio kaime.
J. Plutulevičius-Špokas žuvo Paulių kaime 1947 m. birželio 11d.
V. Treigys-Audra žuvo Paulių kaime 1947 m. birželio 11 d.
V. Stankauskas-Gintaras žuvo Paulių kaime 1947 m. birželio 11 d.
Nežinomas partizanas žuvo Paulių kaime 1947 m. birželio 11 d.
Z. Galčius-Perkūnas žuvo Pilvingio kaime 1946 m. liepos 27 d.
B. Galčienė žuvo Pilvingio kaime 1946 m. liepos 27 d.
V. Bucevičius-Sekretorius žuvo Pilvingių kaime 1946 m. liepos 27 d.
J. Čyras-Sapnas žuvo Pilvingių kaime 1948 m. birželio 24 d.
V. Kvaraciejus-Dobilas žuvo Pilvingių kaime 1948 m. birželio 24 d.
A. Šiurskas-Raktelis žuvo Pilvingių kaime 1948 m. birželio 24 d.
K. Zurlys-Gegutis žuvo Pilvingių kaime 1948 m. birželio 24 d
J. Kvaraciejus-Žaibas žuvo Pašilingės kaime 1945 m.
A. Pačionaitis-Suvalkas žuvo Pašilingės kaime 1945 m.
V. Karsokas-Perkūnas žuvo Maksimų kaime 1947 m. liepos 21 d.
J. Kvaraciejus-Vilkas žuvo Maksimų kaime 1947 m. liepos 21 d.
V. Miliauskas-Liūtas žuvo Maksimų kaime 1947 m. liepos 21 d.
F. Daugirdas-Šarūnas žuvo Uciekos kaime 1949 m birželio 20 d.
J. Vilkauskas-Vyturys žuvo Uciekos kaime 1949 m. birželio 20 d.
Plutulevičius-Klevas žuvo Uciekos kaime 1949 m. birželio 20 d.
B. Marčiulionis-Stumbras žuvo 1949 lapkr. 5 d. Vieciūnų kaime.
Jazminas žuvo 1946 m. birželio 15 d. Ilgininkų kaime prie ežero.
J. Stravinskas-Karklas žuvo 1951 m. vas. 3 d. Gerdašių kaime.
V. Subačius-Klevas žuvo 1951 m. vas. 3 d. Gerdašių kaime.
J. Saveikis žuvo 1945 m. spalio 23 d .Gerdašių kaime.
K. Vaikšnoras-Laiminas, Laisvūnas žuvo 1947 m. birželio 8 d. Lipliūnų kaime.
J. Treigys-Kadagys žuvo 1947 m. liepos 6 d. Lipliūnų kaime.
J. Tartenis-Vilimas žuvo 1945 m gegužės mėn. Lipliūnų kaime.
J. Penkevičius-Kalnelis žuvo 1946 m. kovo 24 d. Diržų kaime.
J. Bankieta-Žvirblis žuvo Mizarų kaime 1947 m. sausio 16 d.
B. Butkevičius-Baravykas žuvo Mizarų kaime 1947 m. saus. 16 d.
J. Šumskas-Lapas žuvo Mizarų kaime 1947 m. saus. 16 d.
J. Ptakauskas-Liepa žuvo Mizarų kaime 1947 m. gruodžio 14 d.
J. Vilkauskas-Perkūnas žuvo Mizarų kaime 1946 m. vas. 11 d.
S. Balčius žuvo Gailiūnų kaime 1948 m. birželio 14 d.
J. Marcinonis-Pykuolis žuo Gailiūnų kaime 1949 m. lapkr. 10 d.
J. Volungevičius-Papartis žuvo Didžiasalio kaime 1950 m. birž. 6 d.
J. Kanklevičius-Radastas žuvo Didžiasalio kaime 1950 m. birž. 6 d.
J. Rutkauskas-Savanoris žuvo Didžiasalio kaime 1950 m. birž. 6 d.
V. Bučionis-Jaunutis žuvo Didžiasalio kaime 1951 m. vas. 22 d.
Bučionienė-Lakštingala žuvo Didžiasalio kaime 1951 vas. 22 d.
B. Ivanauskas-Linksmutis žuvo Didžiasalio kaime 1951 m. vas. 22 d.
V. Maslauskas-Ramunis žuvo Didžiasalio kaime 1951 m. vas. 22 d.
K. Treigys-Šturmas žuvo Kaziulių kaime 1949 m. lapkr. 13 d.
A. Stravinskas-Tautmylis žuvo Kaziulių kaime 1949 m. lapkr. 13 d.
P. Augus, ryšininkas žuvo Kaziulių kaime 1949 m. lapkr. 13 d.
P. Jakenta, ryšininkas žuvo Kaziulių kaime 1949 m. lapkr. 13 d.
A. Jakentaitė, ryšininkė žuvo Kaziulių kaime 1949 m. lapkr. 13 d.
A. Jakentienė, ryšininkė žuvo Kaziulių kaime 1949 m. lapkr. 13 d.
J. Vitkauskas-Barkūnas žuvo Kaziulių kaimo miške 1946 m. rugs. 11d.
J. Mizaras-Serapinas žuvo Miciūnų kaime 1947 m. kovo 5 d.
B. Kisielius-Karvelis žuvo Ricielių kaime 1947 m. kovo 17 d.
S. Kuckailis-Girėnas žuvo Ricielių kaime 1947 m. kovo 17 d.
A. Urbonas-Varnas žuvo Ricielių kaime 1947 m. kovo 17 d.
J. Rutkauskas-Tūzas žuvo Ricielių kaime 1948 m. liepos 18 d.
Č. Krištapavičius-Vaiduoklis žuvo Ricielių kaime 1949 m. bal. 14 d.
V. Videika-Trispalvis žuvo Degėsių kaime 1949 m. vas. 11 d.
P. Valentukevičius žuvo Liškiavoje 1945 m. rugs. 8 d.

Jonas Klimavičius žuvo 1944 m. gruodžio 17 d.
Vladas Janulevičius žuvo 1944 m. gruodžio 17 d.
Alfonsas Jazukevičius žuvol944 m. gruodžio 17 d.
Jurgis Čaplikas
Juozas Česnulevičius
J. Ivanauskas-Rugys žuvo 1948 (1949?) m.
S.Klimašauskas-Genys žuvo 1948 m.
S. Vinkevičius-Jaunutis žuvo 1948 m.
V. Kuzmickas žuvo 1948 m.
K. Kraunelis-Briedis žuvo 1948 m.

Vadas Jonas Jakubavičius-Rugys nuo 1946 metų.
Zigmas Vasiliauskas, žuvo nuo raudonųjų partizanų rankos 1943.
Jonas Vasiliauskas kartu su tėvu žuvo nuo raudonųjų partizanų rankos 1943.
Perlojietis Adolfas Baublys-Merkys, vėliau būrio vadas, žuvo 1949 m. sausio 24 d., išduotas provokatoriaus Broniaus Navicko, MGB agento Kirvio. Perlojos apylinkėse žuvo 48 partizanai, tarp jų 14 perlojiškių kartu su Adolfu Baubliu-Merkiu žuvo Marytė Vaisietaitė (1925-1949)
Marytė Budėnaitė (1925-1949)
Adelė Kairevičienė (1926-1949)
Jonas Kairevičius-Liepa (1921-1979)
Zigmas Mačionis-Sukilėlis (1927-1949)
Mykolas Navickas-Beržas (1907-1949)
Pranas Kibirkštis-Lizdeika (1925-1949)
Petras Jezukevičius-Profesorius (1925-1949)
Vladas Novikevičius-Audra (1913-1949)
Stasys Stakaitis-Tarzanas (1925-1949)
Pranas Berželis-Šturmas (1914-1949)
Motiejus Adomonis-Žalgiris (1924-1949)
Stasys Baublys-Perlas (1928-1949)
Valentas Sinkevičius-Vaidilutis (žuvo 1949 m. vasario 9 d.) Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Vanago grupės partizanas. Bronius Sinkevičius-Vanagas P. Zagorskas-Kaimietis
Juozas Kaziulionis-Klevas (žuvo 1949 m. vasario 9 d.) Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Vanago grupės partizanas.
Teofilis Valickas-Balys (žuvo 1949 m. vasario 9 d.) Merkio rinktinė.
Bronius Paleckas-Šturmas (žuvo 1949 m. vasario 9 d.) Merkio rinktinė.
Stasys Valickas-Trenksmas
J. Matukevičius-Vilkas - vėliau būrio vadas ryšininkas rėmėjas Jonas Žilinskas.
Vincas Ivanauskas-Gegutis, Merkio apygardos partizanas.
Pranas Ivanauskas-Bevardis (1925-1949)
Jonas Ivanauskas-Rugys
Ivanauskas-Šturmas
Stasys Klimašauskas-Genys (1925-1949).
Feliksas Daugirdas-Sarūnas
Antanas Juškauskas-Planeta
Juozas Voveris-Špokas (1923-1949 m. rugs. 22 d.)
Bronius Paleckas-Šturmas (1924-1949 m. rugs.22 d.)
Petras Valickas-Vyturys (1923-1949 m. rugs. 22 d.)
Jonas Jaruševičius-Nemunas (1898-1946)
Nežinomas partizanas, žuvęs 1948 m. gegužės 22 d.
148 Varėnos bataliono žuvę partizanai

Vladas Jermolavičius-Grigas (žuvo 1945 rugpj.)
Marytė Česnulevičiūtė-Rugiagėlė (1927-1949)
Zosė Budėnaitė-Ramunė (1927-1949)
Stasys Baublys-Perlas (1928-1949)
Jonas Jaruševičius-Papartis (1925-1949)

Vadas ltn. Bolius Šimkonis-Šarūnas žuvo 1945 vasarį netoli Kapčiamiesčio.
Ltn. Mykolas Lukošiūnas
Juozas Slauta-Aušra
Antanas Grušauskas-Siaubas
Albinas Kisieliauskas-Karvelis

Vinikevičius Vincas-Žvalgas (žuvo 1951 vasario 12 d.)
Baranauskas Jonas-Balandis (žuvo 1951 vasario 12 d.)
Šerlauskas Banadas-Planeta (žuvo 1951 vasario 12 d.).
Juos išdavė buvęs partizanas Zigmas Kašėta, tapęs MGB agentu-smogiku.

Dainavos apygardos „Geležinio Vilko" partizanų martirologą sudarė ir spaudai parengė Henrikas Rimkus ir Vytautas Mačionis // Voruta. -2004 geg. 15; papild. parengė Gintaras Lučinskas / / Voruta. - 2005; Druskininkų bataliono - V. Valentukevičius ir V. Klimas / / Lankstinukas. Susipažinkime su partizanų kovų keliais Druskininkų urėdijos miškuose. - Druskininkai, 2006.

Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais.-V., 1996.-494 p.

Belevičius A. Atminties gyvybė. Gulintiems Merkinės Kryžių kalnelyje // Tremtinys. - 2000, kovo 22, p. 1, 2; fotonuotr.

Butkus V. Dzūkų laisvės kovos / / XXI amžius. - 2006, liepos 5, p. 15; fotonuotr.

Butkus V. Karas po karo / / Valstiečių laikraštis. - 2004, saus. 6, p. 7; fotonuotr.

Dainavos apygardos partizanų takais / Sud. V. Nanartonis, J. Petraška, K. Savičius. - V., 1997. - 246 p.

Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija 1944-1953 metais. - V., 1997. -319 p.; 2-as papild. leid. - V., 2006. - 326 p.

Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B. Lietuvos partizanai. 1944-1953 m. - K., 1996. - 493 p.

Ykamas V. Bakaloriškių sakalas // Lietuvos Aidas. - 1993, kovo 5, p. 10; fotonuotr.

Kalėjas I. Atiduok Tėvynei, ką privalai // Lietuvos Aidas. - 2003, rugs. 22, p. 8; fotonuotr.

Kalėjas I. Laisvės kovotojų atminimui // Lietuvos Aidas. - 2003, saus. 9, p. 5; fotonuotr.

Kašelionis B. Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė. Dokumentai ir prisiminimai. - V., 1999. - 520 p.

Kaziulionis V. Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai. Lietuvos partizanų žūties aplinkybės Varėnos rajone sovietinės okupacijos metais; jų palaikų paieškos ir atminimo įamžinimas. - Varėna, 2005. -226 p.

Kuckailis J. Dėl laisvės tavosios, Tėvyne // XXI amžius, 2000, kovo 29, p. 8; fotonuotr

Lankas R. Dzūkijos partizanai žino Nepriklausomybės kainą / / Lietuvos Aidas. - 2003, bal. 30, p. 9.

Legendinis Dzūkijos partizanų vadas. - V.; Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. - V., b. m. - 5 p.

Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940-1998) / Sudarė Izidorius Ignatavičius. - V., 1999. - 702 p.

Liongino Baliukevičiaus - Partizano Dzūko dienoraštis / Parengė spaudai Algis Kašėta. - V., 2002. - 188 p.

Lučinskas G. Dar kartą apie Geležinio Vilko Lietuvos partizanų organizaciją // Voruta, 2004, lapkr. 15.

Lučinskas G. Kostas Barauskas-Vėžys (1908-1945) // Lietuvos Aidas. - 2005, birž. 14, p. 6.

Mačionis V., Rimkus H. „Geležinio Vilko" martirologas / / Voruta. - 2004, geg. 14, p. 4, 5; fotonuotr.

Norkūnas V. „Mes turime tik vieną tikslą" // Lietuvos Aidas. -2000, birž. 24, p. 25; fotonuotr.

Norkūnas V. „... Mokėmės iš kartaus patyrimo" // Lietuvos Aidas. -2000, birž. 10, p. 9; fotonuotr.

Norvaiša J., Patriubavičius J. A. Tą dieną jie pavirto medžiais // Lietuvos Aidas. - 2001, kovo 3, p. 5; fotonuotr.

Norvaiša J. Gyvenimas su sunkia praeities našta // Lietuvos Aidas. -1997, lapkr. 19, p. 11; fotonuotr.

Paminklas Lietuvos partizanams, žuvusiems Dauguose ir jų apylinkėse. Vytauto Mačionio kalba, pasakyta šventinant Ąžuolų memorialą Dauguose / Spaudai parengė O. Voverienė / / Lietuvos Aidas. - 2006, spal. 2, p. 5.

Partizano Dzūko dienoraštis // Lietuvos Aidas. - 2002, vas. 15, p. 6; fotonuotr.

Patriubavičius J. A. Vokietis, padėjęs galvą už Dzūkiją // Lietuvos Aidas. - 1997, lapkr. 19, p. 11; fotonuotr.

Patriubavičius J. A. Istoriją žada perrašyti // Laisvas laikraštis. -2004, kovo 12-25; fotonuotr.

Patriubavičius J. A. Dvi laisvės kovotojų dienos / / Laisvas laikraštis. - 2004, kovo 12-25; fotonuotr.

Petraška J. Kas tas Kostas Kubilinskas? / / Valstiečių laikraštis. -2000 kovo 12-25; fotonuotr.

Ramanauskas Adolfas-Vanagas. Daugel krito sūnų... V., 1992. -446 p.; 2-asis leid. V., 1999. - 609 p.

Ramanauskaitė-Skokauskienė A. Vaclovo Voverio-Žaibo 50-osios žūties metinės // Tremtinys. - 1999, kovo 19. - P. 5; fotonuotr.

Rimkus H. Paminklai partizanams statomi partizaniškai // Alytaus naujienos. - 2003, rugs. 18, p. 5; fotonuotr.

Savičius K. Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanų 55-ųjų žuvimo metinių minėjimas. 2004 m. kovo 6 d. - V., 2004. -6 p.

Savičius K. Dainavos apygardos partizanų takais // Lietuvos Aidas. - 2002, geg. 14, p. 11; žemėlapis.

Savičius K. Dainavos apygardos vado ir Kazimieraičio rinktinės štabo žūtis // Lietuvos Aidas. - 2002, kovo 1, p. 5; fotonuotr.

Savičius K. Tautos didvyrių žygdarbiai - nemirtingi // Lietuvos Aidas. - 2004, spalio 26, p. 11; fotonuotr.

Savičius K. 55 metai nuo Dainavos apygardos partizanų žūties Kalesninkų miške / / Lietuvos Aidas. - 2004, kovo 19, p. 7.

Savičius K. Išdavystė ir pasiaukojimas // Tremtinys. - 2004, vas. 26, p. 6; fotonuotr.

Savičius K. Partizanų kova Dzūkijoje // Tremtinys. - 2002, vas. 7, p. 6; fotonuotr.

Savičius K. Sukanka 55 metai, kai žuvo įžymus laisvės kovotojas / / Lietuvos Aidas. - 2004, rugs. 17, p. 7; fotonuotr.

Simutis L. Rezistencija ir šiandiena // Lietuvos Aidas. -1994, lapkr. 5, p. 5; fotonuotr.

Skatukėnas S. Už Tėvynę gyvybę paaukojęs // Valstiečių laikraštis. - 1995, vas. 21, p. 11; fotonuotr.

Sušaudytos dainos / sud. Vytautas Ledas ir Henrikas Rimkus. - V., 1990. - 383 p.

Urmanavičienė A. Tautos atminties šviesa įžiebta // Lietuvos Aidas. - 2006, gruod. 2, p. 7; fotonuotr.

Vitkauskas Z. Varčios mūšio 60-mečiui // Lietuvos Aidas. - 2005, birž. 9, p. 5; fotonuotr.

Visockas G. Partizanai, jų išdavikai ir mes, šiandieniniai Lietuvos žmonės // Valstiečių laikraštis. - 1995, geg. 9, p.; fotonuotr.

Voverienė O. Adolfas Ramanauskas-Vanagas apie Vaclovą Voverį-Žaibą // XXI amžius. - 2006, lapkr. 22, p. 10.

Voverienė O. Ar neužges Onuškyje laisvės kovų dvasia? // XXI amžius. - 2006, rugpj. 13, p. 7.

Voverienė O. Atlikęs pareigą Tėvynei, kovos laukuose tu žuvai... // Lietuvos Aidas. - 2006, gruod. 15, p. 7.

Voverienė O. Atnaujintas ir pašventintas Ąžuolų memorialas / / Lietuvos Aidas. - 2006, spal. 19, p. 7; fotonuotr

Voverienė O. „Didžios epochos - didis vadas" / / Lietuvos Aidas. 2002, gruod. 6, p. 4; fotonuotr.

Voverienė O. „Geriau žūti stovint, negu gyventi atsiklaupus... „ // XXI amžius. - 2006, spal. 25, p. 7, 8; fotonuotr.

Voverienė O. Iš idealizmo aukštumų į aktyvų veiksmą / / Lietuvos Aidas. - 2006, rugs. 1, p. 6; fotonuotr.

Voverienė O. Juos siejo idėja, kova už jos įgyvendinimą ir žūtis // XXI amžius. - 2006, lapkr. 8, p. 10.

Voverienė O. Kančia formuoja ir brandina tautos charakterį // Lietuvos Aidas. - 2003, spal. 25, p. 7; fotonuotr.

Voverienė O. Kankinių sulaukusi idėja tampa nemirtinga / / Lietuvos Aidas. - 2003, spal. 1, p. 9; fotonuotr.

Voverienė O. Legendinio partizano sesuo. Apie Vandą Voverytę-Lagunavičienę // XXI amžius. - 2004, rugpj. 11, p. 5, 8; Voverienė Ona. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. - K., 2005. - P. 342-350.

Voverienė O. Poetas, sovietinio poeto niekšybės auka // Lietuvos Aidas. - 2003, spal. 14, p. 9; fotonuotr.

Voverienė O. „Reikia gyventi taip, lyg Lietuvos likimas priklausytų tik nuo tavęs..." // Lietuvos Aidas. - 2004, kovo 10, p. 6; fotonuotr; 2004, kovo 12, p. 6; fotonuotr.

Voverienė O. Širdis, perverta keliais kalavijais. Apie ryšininkę Stasę Budrevičiūtę-Kazlauskienę- Rūtą / / XXI amžius. - 2000, lapkr. 22, p. 9; Voverienė Ona. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. - K., 2005. -P. 21-27; fotonuotr.

Voverienė O. Vaclovas Voveris-Žaibas amžininkų atsiminimuose // Lietuvos Aidas. - 2006, gruod. 11, p. 4; fotonuotr.

Voverienė O. Vaclovas Voveris-Žaibas amžininkų atsiminimuose. Mokytoja Elena Akelaitytė apie Žaibą. „Ten, kur aš žūsiu, pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę..." / / Lietuvos Aidas. -2006, gruod. 9, p. 4.

Voverienė O. Vaclovas Voveris-Žaibas. Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos // XXI amžius. - 2006, rugs. 6, p. 6,16.

Voveris V. Lionginas Baliukevičius. Mirties mes nebijom / / Savanoris. - 1998, gruod. 3, p. 3, 4; fotonuotr.

50 metų nuo partizano Kosto Baliukevičiaus-Rainio žūties / / Tremtinys. - 2001, vas. 15, p. 6.

VACLOVAS VOVERIS-ŽAIBAS - A HERO OF STRUGGLE FOR FREEDOM IN LITHUANIAN'S WAR AFTER WAR

The Lithuanian partisans war of 1944-1953, sometimes called as "war after war" is one of the most tragic periods in the Lithuanian history of 20-tieth century: more than 20 thousands Lithuanian partisans perished in struggles with occupation government and more than 200 thousands of inhabitants were repressed on political motives and sent to Siberia.

Armed resistance was lead by military officers, teachers, students and policement. Vaclovas Voveris-Žaibas, one of the most outstanding leaders of partisans was a peasant from the village of Bakaloriškės in Onuškis district.

Vaclovas Voveris was born in 1922 in a big and not rich family. He was nineth child in a family of Viktorija and Andrius Voveriai. Family of Voveris had 15 ha of earth and forests. Although family was big, but all of them were industrious, and family never fell a poverty.

Vaclovas Voveris was very gifted boy, when he was a child. He was very good pupil in the school and wanted to learn very much. But older sisters and brothers had already their own families and their own lifes, were not living already with parents, and Vaclovas after his father Andrius Voveris had become ill, had to leave a school and to take care after house. So he graduated only six classes of primary school.

In the years of German occupation in 1941-1944, Vaclovas Voveris entered to self-defence group of their village, because in 1943 some landing groups from Russia were sent to Lithuania as red partisans. They had found here collaborants between local communists ant together with them time to time attacked peasants in neighbouring villages; they robbed them, took dresses, boots and foods from them; those who were protesting were killed. When self defence groop in Bakaloriškės was founded and all men of that village were armed, red soviet partisans had fair to atack this village, because that they knew, that peasants will defend themselves. In August 17-th 1944, when front was nearing to Lithuania, a very big

troop of red partisans atacked Bakaloriškės and burned 40 houses from 44 in that village. Self-defence group of Bakaloriškės was lost for a moment, because attack was very soon, but quickly recovered and began battle with destroyers. Red partizany had to run to their forest, where was their bunker. And it was the first victory for peasants.

On 12-th July 1944, Red Army occupied Lithuania and Dzūkija also. Immediatly after entering Lithuania Russians declared mobilization of men to the Red Army. It was the start of terror, round-up of men, burring of farm-steads. Thousands of hiding men gathered in forests. Various secret organisations created plans how to restore independence of the Lithuanian State. It was expected that after the end of war Peace Conference would be called, which will implemet the principles of the Atlantic Charter: the border of the pre-war independent states would be restored. Later, liberation expectations were related to possible military conflict between the East and West. Therefore, it seemed significant to preserve the inhabitants, organize strong underground which in certain international situation would take over the Lithuanian civil government, protect the borders of the Lithuanian state and represent the interests of Lithuania in international organisations.

In 1944-1945 the Lithuanian partisans showed active resistance to the repressive organs NKVD of the occupation government. There were big clashes with submits of NKVD army, partisans raided smaller townships, rescued the arrested, destroyed mobilization lists, paysheets of taxes and grain deliveries to the state.

Vaclovas Voveris, as a member of self-defence group, fighting against red partisans and other men of that group had to be arrested by NKVD. All of them run to the forests and there were hiding.

On 1-th of September 1944 Vaclovas Voveris organized a group of Lithuanian partisans, in which joined all his neighbours and all of them swore to defend their country from terror of occupants. In some months this group of partisans joined 30, later 50, and more later 70 partisans and they called themselves a group of „Geležinis Vilkas" (Iron Wolf). This group of partisans dared to go to open fight with big NKVD divisions. In some month a group of German soldiers, who, because of variuos reasons left in Lithuania after front, joined „Geležinis Vilkas" and they were good fighters for

Lithuanian freedom. Almost all of them were killed in the battles of war after war.

„Geležinis Vilkas", which commander was Vaclovas Voveris-Žaibas accepted 28 battles with NKVD troops. All of them were succesful for partisans. They destroyed more than 300 NKVD soldiers and commanders.

In 1948 many Russian NKVD army troops were stationed to Lithuania to destroy partisans resistence. Partisans understood, that to fight them, because of their hundred thousands quantity would be impossible. Partisans distributed into smaller groups, they had to keep greater conspirancy, avoid open struggles with big NKVD divisions, but did not refussed military actions. Their military actions were side to side with political actions to occupied authorities: resistance to collectivisation of agriculture, distribution of underground publications (partisans issued more than 70 underground newspapers), boycott of elections and celebration of soviet holidays, etc.

In September of 1948 Vaclovas Voveris-Žaibas was appointed as a Commander of Partisan Kazimieraitis division of Dainavos partisan's district. Partisans trusted him as a good strategist of partisans battles and bold fighter, who was ever first in the most dangerous situations, also as a good and fair man.

On 16 of February 1949 the conference of Commanders of partisans of the whole Lithuania passed a political declaration of the Council of Movement of Lithuania's Freedom Fighters (LLKS), in which was declared the main principles of restoration of the democratic Lithuanian Republic based on Christian morals and international law, and addressed the democratic world for assistance in implementing them.

LLKS interpreted its sruggle against the occupation government as an integral part of the general resistance of mankind to totalitarianism; national interests merged with the protection of universal human values.

In all headquarters of partisans a departments of public affairs were established the main function of which was to preserve the mentality and moral values of the nation. In was done by underground papers, journals, and even partisant's poetry and fiction books. Partisans were in a very great need of intellectuals. It was very good chance to NKVD, MGB and MVD to implement in partisan's underground MGB agents and spyes.

Two MGB agents, writers of poetry and critics of literature Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys were implemented in to Partisan Kazimieraitis headquarters. They were visiting bunker, in which Vaclovas Voveris-Žaibas and his friends of struggle lived and betrayed them. They both killed a temporary Commander of Dainavos partisan district Benas Labėnas-Kariūnas on the 7-th of March 1949 and brought several hundred soldiers of NKVD troop to the headquarter of Partisan Kazimieraitis division. Soldiers surrounded bunker in some lines, near to one another. It was impossible to escape. The struggle was cruel. Vaclovas Voveris-Žaibas and his friend Jonas Kazlauskas-Šermukšnis before their death, killed about 40 NKVD soldiers; their friends, also before death burn all documents, which were in headquarters and destroyed themselves with high explosive shell.

After their death all partisans were rewarded with partisan,s rewards. The armed partisans, struggle in Lithuania had ended on 30 of May 1953, when Leader of whole Lithuanian partisan's movement Jonas Žemaitis-Vytautas was betrayed and arrested. The last armed partisans were killed by KGB in 1965, and not armed partisan died in 1969.

Spausdino įmonė „Mokslo aidai", A. Goštauto g. 12, 01108 Vilnius Tiražas 400 egz. Užsakymo Nr. 1660