Marija Kinertaitė - Laugalienė

JAUNYSTĖ IR REZISTENCIJA

Marija Kinertaitė - Laugalienė

JAUNYSTĖ IR REZISTENCIJA

Viršelyje: Onutės NAVICKAITĖS piešinys "Lietuvaitės skausmas prie kryžiaus".

Piešta 1947 m.

UDK 947 . 45 . 08
Ki - 105

Dėkoju Jūratei Kluonytei, Natalijai ir Broniui Kinertams, parėmusiems knygos "Jaunystė ir rezistencija " išleidimą.

Pratarmė

Gal mano jaunystės dienoraštyje gausu sentimentų, emocijų? Taip. Tikrai. Tačiau kuo aš kalta, kad buvau romantikė ir kitaip savo minčių išreikšti nemokėjau. O šiandieną norėčiau, kad skaitytojas palygintų ano meto ir šiandienos gyvenimą ir padarytų išvadas.

Po nerūpestingų moksleiviškų metų prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Visa siela atsidėjau mokytojos darbui. Ugdžiau mokinių širdukėse tai, ką pati jaučiau - meilę artimui, meilę Dievui ir tėvynei Lietuvai.

Prasidėjo neramus okupacijos laikas. Rezistencija.

Kas toji paslaptinga "Šv. Elenos sala" ir "Ženeva"?Tai stebuklinga vieta. Ačiū Dievo Motinai Marijai, kuri savo apsiaustu gobė tą pastogę. Tai buvo mano tėvų namas Ukmergėje, Molio g. 4. Iš vieno jo šono miestas, iš kito - laukai. Dėkinga esu savo tėveliams, kurie ryžosi viskam - dėl Lietuvos, dėl mūsų Brolių, kuriuos sunkiomis valandomis priglausdavo ši pastogė.

Yra manančių, kaip aš, būdama partizanų ryšininkė, galėjau rašyti tokį dienoraštį?! Rašyti ir nebijoti pavojų?.. Apie baimę negalvojau, bet atsargi buvau. Todėl nerašiau tikrų vardų, pavardžių, vietovių - tik slapyvardžius. O nerašyti, užmarštin nugramzdinti tautos istoriją būtų neatleistinas nusikaltimas. Prirašiau vienuolika storų sąsiuvinių, visi jie buvo paslėpti mano tėvelio įrengtoje slėptuvėje - Sargiuko būdos antrame aukšte. Kai 1948 metais raudonieji okupantai ištrėmė tėvelį, liko tušti namai ir vienišas vargšas šunelis. Mamytė tuo laiku buvo išvažiavusi į Kauną. O namuose ir kieme jos laukė milicijos pareigūnai. Reikėjo kažką daryti - gelbėti slėptuvę. Kitos dienos vakarą atvažiavau į Ukmergę pas artimiausius kaimynus Bakonius (juos nuo mūsų skyrė tvora). Prašiau jų kaip nors išgelbėti tą paslaptingą būdą. Jie buvo labai geri žmonės ir kitą dieną ėmė veikti. Pirmiausia milicininkų paprašė atiduoti Sargiuką, o po to ir būdą, kad jam būtų pastogė. Pareigūnai nieko neįtarė ir viską atidavė. Gerieji mūsų kaimynai žinojo, kad ten yra paslėptas labai svarbus turtas (aš jiems sakiau). Traukdami bijojo, kad ji nesubyrėtų... "O gal ten ginklai", - galvojo. Bet, ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai - Sargiukas ir būda buvo kaimynų kieme. Kitą vakarą aš vėl atėjau pas Bakonius. Dienoraščius išėmėm, parsivežiau į Kauną. Paprašiau savo bendradarbės - medicinos seselės Jonės Žukauskaitės paslėpti juos savo namuose. Ten jie ir buvo, kol grįžau iš tolimojo Magadano. O tada, įdėjusi juos į hermetiškai uždarytą cinkuotą dėžę, "palaidojau " Ukmergėje, buvusios "Šv. Elenos salos " sodelyje. Ten išgulėjo iki 1989 metų.

Autorės pastaba: tikrieji žmonių vardai, pavardės bei vietovių pavadinimai rašomi nuo 1990-jų metų.

Buvau laimingas, kad taip labai mylėjau savo numylėtą Tėvynę, tai jai ir sudėjau, ką galėjau... Ir tai padariau maldoje, dideliame širdies sopuly ir ašarose...

Maironis

1940 m. birželio 15 d.

Mes, Ukmergės mokytojų seminarijos pirmakursiai, susirinkome Basanavičiaus mokykloje į seminarijos pirmos laidos iškilmingą Aktą. Dar jam nesibaigus, budintis tarnautojas atidarė duris ir pranešė: "Sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos sieną".

Salėje mirtina tyla... Visi apstulbę, sumišę... Skausmas lyg replėmis sugniaužė širdis - raudonasis maras plūsta į Lietuvą... Skirstomės nesulaukę pabaigos. Įvyko tai, ko labiausia bijojome...

1941 m. birželio 13-14 d.

Praėjo kruvinojo teroro metai. Laukiame karo kaip išganymo. Laukiame vokiečių, laukiame išsivadavimo iš raudonųjų pavergėjų.

Šįryt, ankstų rytą, prasidėjo lietuvių šeimų trėmimas į Sibirą. Kraupus vaizdas matant sunkvežimiuose sugrūstus žmones, verkiančius vaikus, motinas, senukus. O tarp jų - žiauriais veidais kareiviai su automatais ir durtuvais. Išvežė iš Meilūnų nuo Želvos Pomarnackų šeimą: tėvą, motiną ir 14-os metų dukrą. Skrieja sunkvežimių karavanai, kad suspėtų, kad kas nepastotų kelio. Mūsų šeima namie nenakvojo. Nerimas visur ir visuose.

1941 m. birželio 22 d.

Rytą išgirdome lėktuvų ūžesį... KARAS !!! Vokiečių lėktuvai raižo padangę. Sovietų kariuomenė traukiasi... Karas! Karas! Džiaugiamės išvengę tremties, kruvino bolševikų teroro. O kas tiems, kurių jau nebėra Lietuvoje?! Ar jie dar gyvi?..

1942 m gegužės 3 d.- Motinos diena

Bažnyčioje meldžiausi už savo Mamytę, už tėvynę Lietuvą.

Kunigas Edvardas Simaška pasakė: "Mums reikia motinų - lietuvių motinų, kurios mokytų savo vaikus mylėti Tėvynę, kad jie nepasiduotų atėjūnų - pavergėjų įtakai, bet tausotų tai, ką išsinešė iš savo šiaudinės pastogės".

1942 m. birželio 3 d.

Vokiečių įsakymu mokiniams per vasaros atostogas reikia atlikti darbo prievolę ūkiuose. Mus pakvietė mano pusbrolis Zigmas Svainickas, kuris valdo 1941 metais ištremtų į Sibirą savo giminių - Pomarnackų ūkį Meilūnuose, Želvos valsčiuje.

Apsigyvenau su savo mokslo drauge Onute Navickaite. Čia nuostabi gamta! Už kilometro - Čineliai. Tai mano gimtasis kaimas. Namas, kuriame gimiau - tebestovi. Kadaise čia mokytojavo mano Mamytė.

1942 m. birželio 17 d.

Buvau Želvoje. Senoje varpinėje gaudžia varpai... Mirė mūsų vyskupas Kukta.

Vėl netektis...

1942 m. liepos 14 d.

| Meilūnus atvažiavo mano pusseserė Birutė Montvilaitė.

Išėjom visos trys į mišką uogauti. Viešpatie, koks gražus Tavo pasaulis! Kiek čia įvairiausių medžių, gėlių, gėlyčių! Kaip nuostabiai gieda sparnuotieji giesmininkai! O žalialapiai medžiai -ąžuolai, lazdynai, po kuriais gyvatės mėgsta susirangyti; vilkak-rūmiai raudonomis uogomis pasipuošę, liepžiedžių svaiginantis kvapas, drebančiais lapeliūkščiais epušės... Kokios paslaptingos lieknos pušys! Priglaudžiu galvą prie kamieno ir klausausi jų ošimo, jų vaitojimo... Kai pakeliu akis į viršų, matau lėtai vilnijančias šakeles, lyg ežero bangas. Ilgai stoviu prisiglaudusi, apkabinusi kamieną ir svajoju... Kodėl aš ne liekna pušelė, audrose ir vėtrose bestovinti tokia išdidžiai graži? Klausausi pušų ošimo ir nuo šlaito ilgai žiūriu į sruvenantį Siesarties upelį. Sustingstu lyg sfinksas - norėčiau taip stovėti ir gėrėtis tyvuliuojančiu vandens mirgėjimu pro žalių alksnių lapelius... Štai aname upelio krante dvi ramunėlės palinkusios stovi, supliuškena žuvytė, sukeldama mažas bangeles. Vanduo lyg veidrodis nejudėdamas spindi... Žvelgiu į tolį - ten didžiausia pieva ramunėmis žydi. Ak, užburto grožio šalie, kiek tavy paslapčių, kiek grožio, kiek meilės!

1942 m. liepos 18 d.

Vakar buvau Ukmergėje. Namie radau kunigo Urbanavičiaus laišką. Trumpą ištraukėlę įrašysiu: "Taip, Maryte, krinta vienas po kito mūsų Tautos sūnūs ir vadai. Jeigu kadaise Leopardi rašė: "Verk, Italija, nes tau yra ko verkti...", tai šiandien ir mūsų Tėvynei galima pasakyti: "Verk, Tėvyne, nes Tau yra ko verkti".

Vakarop - Meilūnuose - į mūsų kiemą vėl rinkosi jaunimas. Oras nuostabus - tylu, šilta, gražu. Visi šoko, dainavo (o mano sužeista koja...). Sėdėjau verandoje ir grožėjausi.

Vėlyvo vakaro tamsa apgaubė žemę. Virš mūsų galvų girdėti lėktuvų ūžesys, primenantis birželio 15-ą, kai bolševikų bombonešiai skraidė mūsų padangėje.

Nutilo muzika, daina ir šokiai. Darėsi neramu... Staiga pastebėjome lyg žvaigždės švieselę leidžiantis ant šilo. Ir antrą. Lėktuvų ūžesys netilo. Staiga sužaibavo ir viršum mūsų išlėkė raketa, nušviesdama visą apylinkę. Keletą kartų taip trenkė, kad ne tik namo langai sudrebėjo, bet ir žemė po kojomis. Kažkas suriko: "Slėpkitės!" Visi bėgo kas kur - griuvo į krūmus, po medžiais, į žoles. Apstulbinta trenksmo, atsipeikėjus, pamačiau, kad stoviu namo šešėlyje prie sienos. Šalia stovėjo Jonas Karalius. Stebėjom degančią raketą - iš šviečiančio kamuolio krito maži šviesu-liukai ir rakdami paskui save traukė dūmų juostą, kol pasiekė žemę.

Iš "slėptuvių" kėlėsi jaunimas. Grįžo ir Onutė, sako, gulėjusi dilgynėse... Visi juokėmės, lyg nebūtų buvę baimės. Zigmas atėjo be kvapo - gulėjęs po krūmu - jo vos nesumindė bėgdami vyrai...

Linksmybės baigėsi. Mergaitės iš baimės drebėjo ir norėjo kuo greičiau pasiekti namus.

1942 m. liepos 19 d.

Iš Želvos grįžusi Birutė pasakojo, ką girdėjusi apie vakarykščios nakties siaubą. Žmonės pasakojo, jog už 5-6 km nuo mūsų nukritę septynios bombos. Bolševikai siaučia. Kalbama, kad po keturių savaičių vokiečiai pasieksią Maskvą. Mums ir vieni, ir kiti - nepageidautini okupantai.

"Mes ne vergais išeisime į kelią
Ir ne vergų gyvenimui suremsime pečius.
Pro vargo sodžių, pro grytelę -
Suokimą Laisvės aš girdžiu!"

Iš Onutės Navickaitės eilėraščio

1942 m. liepos 22 d. Meilūnai, Želvos v.

Po lietaus ir audrų išaušo gražus trečiadienio rytas. Pro balta-liemenių beržų šakas mirgėjo šilti, malonūs saulės spinduliai. Navickų Onė dar miegojo. Tegu ji miega. O aš savo vardadienio rytą noriu pasveikinti gamtą: žydinčias ramunes, čiulbančius paukštelius ir šimtametį uosį sodo vidury... Onutė mano vardo dienos proga parašė eilėraštį, kurio porą posmelių noriu įrašyti:

"Maryt, dar daug matysi tu seserų ir brolių mirštant
Ir šiuose lapuose slėgsis daug dienų.
Pro nežinojimo padangę tirštą
Dar skris ereliai svetimi.

/.../ Dar daug matysi tu seserų ir brolių mirštant
Ir šauksi vėtras lauždama rankas...

Pro nežinojimo padangę tirštą
Išneški laisvės trispalves!"

1942 m. gruodžio 19d., šeštadienis

Šįvakar Mokytojų seminarijos rūmuose Maironio minėjimas. Maironio eiles dainavo mūsų vyrų oktetas. Po dainų, deklamavimo direktorius Antanas Vokietaitis paprašė žodžio, deja... ilgai jo nepratarė. Lyg vaikas apsipylė ašaromis... Tai Žmogus, visa siela atsidavęs mokyklai ir Lietuvai. "Aš negaliu kalbėti... Mane sujaudino Maironio dainos. Jos nukėlė mane į praeitį. Juk aš su Maironiu mokiausi... Jis ir mane ragino dirbti Lietuvai. /.../"

Kai direktorius tėvišku žvilgsniu žiūrėjo į salę, Maironio portretas trispalvėje maloniai žvelgė į mus. Baigdamas mūsų brangus mokytojas

Ukmergės mokytojų seminarijos direktorius Antanas Vokietaitis.

kvietė mus dirbti, sekti Maironio pavyzdžiu - aukotis už Lietuvą.

"Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali, sustoję į darbą už mylimą šalį - prikelkime Lietuvą mūsų!" Sugiedojom himną ir pakilia dvasia baigėm tą brangų vakarą.

1942 metų Kūčios.

Vakar paleido mus Kalėdų atostogų iki 1943 metų sausio 8-os dienos. Trečios Kalėdos pavergtoje Tėvynėje.

1943-ieji metai.

Gamta apgaubta baltu nuometu, krinta, sukasi ore snaigės, lyg obelų žiedai nuo vėjo.

Šie metai - mano mokslo paskutinieji. Išeisime gyveniman.

1943 m. sausio 27 d.

Mano Senelė, Mamytės mama, pasakojo, kaip kadaise šv. Morkus vaikščiojęs po bažnyčią ir rankoje nešė savo galvą. Žmonės stebėjosi, sakė, kad tai stebuklas... Bet šv. Morkus pasakęs: "Dabar dar ne stebuklas, kai mano vardas bus pirmą Velykų dieną, tada pamatysite stebuklą".

Iki šiolei dar nebuvo Morkaus vardo Velykų dieną.

1943 m. vasario 13 d. -šimtadienis

    Liko 100 dienų iki mokslo metų pabaigos. Kaip gaila taip greit prabėgusių nerūpestingų jaunystės metų mokyklos suole. Tik šiais metais supratau gyvenimo prasmę. Esu dėkinga mūsų brangiam Mokytojui - Kapelionui Valdemarui Cukurui.

1943 m. kovo 19 d.

"Didžiausia ramybės ir džiaugsmo paslaptis - surasti kelią į save. Jis randamas vienatvėje išgyventose kančiose." Tai Kapeliono žodžiai. "Neužsimirškime džiaugsme ir nepalūžkime skausme".

Kapelionas kun. Valdemaras Cukuras.

Lankau greitosios pagalbos kursus. Teoriją ir praktiką. Jų tikslas pasiruošti, jei raudonasis okupantas vėl užpultų.

Uždarė Šiaulių mokytojų seminariją, Dotnuvos akademiją. Ne be reikalo "svečiai" iš Berlyno lankėsi mokyklose.

1943 m. kovo 27 d

Trečioji rekolekcijų diena

Iš bažnyčios išėjome susikaupę. Staiga prie policijos pamatėme dengtą mašiną, minią žmonių. Išveža mūsų jaunuolius! Ir Juozą Streikų! Visų veidus dengė liūdesys - į pražūtį... Mašinoje girdėti daina. Ne daina - tylūs skausmo balsai... Neįmanoma apsakyti, kas dėjosi išlydinčiųjų širdyse, - vieni springo sūriomis ašaromis, kiti stovėjo sustingę... Mudvi su Angele Laurinčikai te atsisveikinom su Juozu paspausdamos jam ranką... "Juozai, pasiryžimo ir vilties - sugrįši!" O kai mašina pajudėjo ir nutilo daina, skausmo ašaros plovė skruostus... Ėjome gatve netardamos žodžio.

1943 metų birželio 10 diena.

AKTAS

Paskutinį kartą atėjom į šiuos pilkuosius mokyklos rūmus. Atsisveikinti...

Kai rikiavomės eiti į bažnyčią, jaučiau širdyje, kad daugiau negrįšim čia. Buvo liūdna ir graudu. Bažnyčioje visi giliai susikaupę. Kapelionas V. Cukuras kalbėjo atsisveikinimo žodžius. Būčiau verkusi, kaip verkė kiti, bet valdžiusi - tik širdis raudojo...

Pamaldas užbaigėm Lietuvos himnu. "Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi..."

Akto metu direktorius Antanas Vokietaitis įteikia atestatus, paspaudžia ranką. Paskutinį kartą...

Mūsų vardu atsisveikina ir dėkoja seniūnas Karolis Jočys. Skausminga širdimi švenčioniškių vardu kalbėjo Pelanytė. Jie negalėjo baigti mokslo, nes prieš du mėnesius buvo uždaryta Mokytojų seminarija. Ji kvietė: "Broliai ir sesės! Atvažiuokit pas mus, ten Lietuvos nearti dirvonai laukia jūsų. Atvažiuokite padėti nuo mūsų atskirtiems broliams. Dirbti reikia, nors darbas ir sunkus, nes kiekviename žingsnyje laukia mirtis..." Verkėm visi, verkė direktorius.

Auklėtojas Antanas Racevičius linkėjo mums sukurti gausias šeimas iš Vytaučiukų ir Biručių.

Kai grįžau namo ir ėmiau rašyti dienoraštį, springau karčiomis ašaromis, rodos, netekau brangiausio žmogaus, rodos, grįžau iš laidotuvių. Viešpatie, kaip gaila mokyklos, draugų, kaip gaila mūsų vieningos klasės!

1943 m. birželio 13 d.

Su Karoliu nuėjom pas gydytoją Kazį Mikalauską padėkoti jam už pastangas rengiant mums greitosios pagalbos kursus, kad priešui užpuolus galėtume suteikti pagalbą. Įteikėm jam Lietuvos herbą - Vytį. Tai Žmogus ir Gydytojas iš didžiosios raidės.

Pradėjom praktikos darbus chirurginiame skyriuje. Ligonių kančia - mano kančia ir skausmas.

1943 m. birželio 14 d. - Juodojo gedulo diena.

Treji metai praėjo nuo tos dienos - juodos kančių dienos, - kai raudonieji kraugeriai vežė mūsų brolius ir seseris, tėvus, vaikus, senelius gyvuliniais vagonais į Sibirą.

Gedulingos pamaldos. Kunigas Šauklys sakė pamokslą: "/.../ Šiandien meskimės už ištremtuosius Rusijos gilumose, už tuos, kurie prievarta išvežti į Vokietiją. Melskimės ir už čia gyvenančius lietuvius, kad visus mus jungtų tiesa ir vienybė. /.../"

1943 m. birželio 17 d.

Parašiau prašymą švietimo inspektoriui skirti mane į Šiliūnų mokyklą. Inspektorius nustebo, kad prašau į tokį tolimą užkampį. Bet einu ten, kur porą metų nėra mokytojo. Visa tai žinau iš Alekso Jakaičio - jo tėvų name yra mokykla. Su Aleksu mokiausi Mokytojų seminarijoje.

Gavau kapeliono Valdemaro Cukuro laišką: "Būk plačios, okeaniškos sielos žmogus, atsargiai vertink žmones ir nepasiduok nuovargio metu užėjusiam nusiminimui ar jausmingumui. Maryt, Tu laimėsi, nes Ranka, kuri Tave palaiko - Rūpintojėlio Ranka, o Širdis, kuri Tave gaivina - Aušros Vartų Marijos Širdis".

1943 m. liepos 1 d.

Siunčiu Juozui Streikui laišką radiofonu: "Mielas Broli, noriu kalbėti į tave tavos tėviškės žodžiais, kuriuos girdžiu iš liūdnai šnarančių vasarojų, iš dejuojančių šilų. /.../ Tu palikai Tėvynę raudančią, neramią, iškeliavai į tolimas Rytų lygumas grumtis ir nugalėti tautas smaugiančią giltinę, kad grįžęs nušluostytum skausmo ašaras, riedančias tėviškės skruostais. Broli, kenčiančios tautos sūnau, tu girdi savo Motinos dejones, kovok su raudonaisiais kraugeriais, trokštančiais mirties Tavai Tėvynei! /.../"

1943 m. liepos 31 d.

Želvoje šv. Ignoto atlaidai. Tradicinė kasmetinė šventė pas Anusevičius, pas Liudą Remeisiuose. Čia tiek gražių prisiminimų! Netoliese Čineliai - mano gimtas kaimas.

Aštuntą valandą ryto atsiradau Liudukės kieme. Rengiamės į bažnyčią. Nejaučiau nuovargio, nors dviračiu atskridau iš Ukmergės.

Diena graži, saulėta. Stovime šventoriuje po medžiais. Mūsų Kapeliono nematyt. Gal dviračio negavo? Savo man atidavė, sau turėjo gauti iš Vienuolių.

Po Pakylėjimo pasigirsta vargonų garsai. Girdim... galingą, nuostabų mūsų Vadovo balsą.

Pasibaigus pamaldoms prie mūsų prieina Kapelionas su kun. Ažubaliu. Klausia, kur daugiau ukmergiškių? Po visų apeigų žada su Žilvinu atvažiuoti pas Liudą.

Grįžome namo. Kambaryje vėsu, gera. Stalas apkrautas skanėstais: medus, agurkai, kepti obuoliai, šviežia naminė duona. Visų nuotaika pakili. Manyje energija "liejasi per kraštus..." Su Liudos tėvuku išeinam apžiūrėti jų puikios sodybos. Jis aiškina mums apie obelų rūšis, kada sodintos eglės aplink sodybą, apie jauną medelyną, keturiasdešimt avilių bičių ir t.t.

Grįžtam į vidų. Atvyko ir Kapelionas su Žilvinu. Buvo neapsakomai gera, įdomu ir linksma. Politikavome, vaišinomės įvairiausiais valgiais. Po vaišių išėjom į didelį kiemą pasišokti. Henrikas akordeonu grojo valsus, polkas, tango. Aleksas mane "sugavo" - išėjom šokti. Jis puikiai šoka (kariūnai visi gerai šoka). Būčiau "sutirpusi"... Nors Aleksas man patinka, bet... Pavakare jis išvažiavo. Atsisveikinom iki pirmadienio Ukmergėje. Kapelionas su Žilvinu irgi išskubėjo namo.

1943 m. rugpjūčio 2 d.

Rytą "nuskridau" Giedraičių link pas Noreikų Elenutę. Užkampis, bet miela ir gera Jerinavoj. Žmonės kerta rugius. Elenutė verda pietus darbininkams. Kaip čia gera, kaip miela kaime! Vakarop norėjau važiuoti atgal, bet neišleido, kvietė pasilikti rugiapjūtės pabaigtuvėms.

Grįžo pjovėjai su vainiku dainuodami. Klausiausi tokių mielų lietuviškų dainų. Viešpatie, jei visi būtume savo tėvynėj, skambėtų daug dainų iš jaunų krūtinių, džiaugtumės visi drauge. O dabar kalėjimuose, Sibire vargsta broliai, sesės, ir motinų skausmas netelpa širdy...

Kitą dieną - rugpjūčio 3-čią - išvažiuoju. Elytė mane lydi iki pačių Remeisių, kviečia į Baltramiejaus atlaidus Giedraičiuose. Sutarėm.

Skubu namo. Pusiaukely nusileido saulė. Netoli Griaužiečių sutikau Aleksą, grįžtantį iš Ukmergės. Jis irgi žada važiuoti pas draugą netoli Giedraičių. Susitarėm drauge važiuoti dviračiais. Bus smagiau. Susitikti nutarėm jo sodyboj netoli Šešuolių.

1943 m. rugpjūčio 22 d.

Į Šv. Baltramiejaus atlaidus atvažiavo ir Aleksas iš Gudijos.

Vakarop visa miestuko diduomenė - klebonas, kunigas iš Merkinės ir jaunasis klierikiukas - sėdom už vaišių stalo Noreikų namuose. Vaišės ir dainos. Kaip puiku!

"Čerkos" nebuvo, tik gaivinantis alutis girdė trokštančius.

Vėliau - šokiai. Akordeonas plėšė valsą. Šokau su Aleksu. Tik trys poros šokėjų. Po šokių - vėl prie stalo, saldaus stalo. Klausėmės kun. Celiešiaus pasakojimo. Ramus ir tyras jo žvilgsnis sustodavo prie kiekvieno, atrodė, kad kiaurai tave mato.

Vidurnaktį vieni iškeliavo namo, kiti nuėjom į klojimą miegoti. Aleksas kažkur dingo...

Ankstų 23-iosios rytą mus pažadino griaustinis. Išsimiegojom puikiai! Atsirado ir Aleksas, sakė miegojęs vidury klojimo šieno vežime. Auksiniai saulės spinduliai nusagstė pievas sidabro lašeliukais... Toks gražus rytas!

Po skanių pusryčių išsiskirstėm namolei. Mano broliukas Bronius žada važiuoti į Musninkus. Henrikas (mano pusbrolis) su Liuda išvažiavo dailia bričkute ir puikiu žirgu. Mudu su Aleksu važiuojam dviračiais. Vidurdienis. Karšta. Deja, man neilgai teko skrieti vingiuotais vieškeliais - sprogo kamera. Dvi valandas Aleksiukas taisė dviratį, nešiojo kamerą į upelį ieškodamas sprogusios vietos. Pagaliau šiaip taip sulipdė, nors vargo buvo. Sako, kad "dėl tavęs, Maryte, man kantrybės užteks".

Galiausiai pasiekėm Remeisius. Nutarėm pailsėti nuo karščio, atsigauti. O pas Liudą kambarys toks vėsus. Pasivaišinom obuoliais - jų Liudos mamytė atnešė. Aleksas už savo darbą atsiėmė skolą, nors nebuvom susitarę - pabučiavo... Negalėjau ant jo pykti - priklausė už darbą. Iki tol jis to nedarydavo.

1943 m. rugsėjo 13 d.

Gavau raštišką paskyrimą dirbti mokytoja Siesikų valsčiaus Šiliūnų mokykloje. Perskaičius susijaudinau iki ašarų. Nuo rugsėjo 16-osios pradedu dirbti.

Navickų Onutė paskirta į Giedraičius.

1943 m. rugsėjo 14 d.

Dviračiu nuvažiavau apžiūrėti mokyklos. Šiurpas nukratė pamačius klasę, per kurios sienas švilpia vėjai. Bet nenusimenu. Susitvarkysiu. Butą gavau netoli mokyklos, sode tarp aukštų liepų. Pas Gritėnus. Du kambarėliai su atskira virtuve. Sis kaimas -1918 metų savanorių kaimas. Jie gavo žemę už nuopelnus Lietuvai.

Pradedu darbą. Surašinėju mokinius. Tėvai džiaugiasi, kad sulaukė mokytojos. Čia mokytojo nebuvo visus metus. Aš dirbsiu savo Tautai, šviesesniam jos rytojui. Tegu Dievas laimina mano pasiryžimą aukotis tėvynės labui.

1943 m. rugsėjo 22 d., naktis.

Buvo vidurnaktis, kai pro miegą išgirdau: "Panele, nenusigąskit". Tarpdury stovėjo šeimininkas su žiburiu rankoje. Mat atėjęs seniūnas Matas Raila. Prašęs ateiti, labai serganti jo duktė, temperatūra - 40 laipsnių.

Žmonės jau spėjo sužinoti, kad dirbau ligoninėje sesele, kad galiu padėti. Ką gi. Nors ne gydytoja, bet praktikos šiek tiek turiu. Yra ir vaistų. Išvirinau švirkštus ir po valandos išėjome. Tamsu, nors į akį durk. Ėjome laukais su žiburiu, tik žemę po kojomis mačiau.

Ligonė degė karščiu. Pulsas -115. Skauda šoną. Temperatūra -40 laipsnių. Pastačiau taures, suleidau pulmanolį. Plaučiuose girdėti karkalai. Neabejoju, kad plaučių uždegimas. Trečia valanda nakties. Po valandos temperatūra - 38 laipsniai, pulsas - 95. Ačiū Dievui. Ligonė užmigo.

Švintant užėjo kaimynas Stankevičius, mano mokinės tėvas. Sako, jo namą apšaudė banditai - sovietiniai "partizanai". Nieko nesužeidę, tik vienam jų stiklai sukruvinę veidą.

Šeštą valandą grįžau namo. Miegoti jau nebuvo kada. Grįžusi iš pamokų vėl nuėjau pas ligonę. Temperatūra krinta. Daviau vaistų.

1943 m. spalio 12 d.

Gavau Juozo Streikaus laišką iš fronto. Buvo susirgęs. O šiandien pasiunčiau radiofonu sveikinimą Lietuvos kariams: "Mieli broliai, mes budim prie savo gimtų bakūžių, kad siaučią viesulai neišdraskytų tėvų pastogių. Verčiam sužėlusias dirvas - be dagių ir kūkalių. Jūs, mieli kariai, su krintančiais rudens lapais nu-gramzdinkit juodon prarajon šėlstantį priešą, kad greičiau su-rįžtumėt mylimon Tėvynėn. Čia jūsų laukia išsiilgusi tėviškė."

1943 m. spalio 15 d.

Mokykloje pradėtas remontas. Ačiū Dievui! Skylių sienose jau nebeliko. Esu patenkinta, kad pasiekiau tikslą. Pamokų šiandien nėra.

1943 m. spalio 19 d.

Man sekasi "daktarauti". Iš pamokų iškvietė pas Urlickus. Serga sūnus. Išeidama prašiau vaikų ramiai dirbti užduotus darbus, netriukšmauti. Grįžau po dviejų valandų, radau vaikus taip, kaip palikau. Džiaugiuosi jais - šeimininkė sakė, kad jie ramiai sėdėjo, dirbo, atrodė, jog klasė tuščia.

1943 m. spalio 27 d.

Esu namie - Ukmergėje. Būsiu čia, kol pabaigs remontą.

Dirbau ligoninėje. Padėjau seselėms slaugyti ligonius. Atvežė žmogų sutriuškinta dešine plaštaka. Kaip jis šaukė, prašė palikti nors vieną pirštą...

1944 m. sausio 1 d. - Naujieji metai.

Vieneri metai vėl nuslinko praeitin. Jie nusinešė žmonių aukas, kraujais nušniokštė upeliai...

1944 m. sausio 13 d.

Karių valandėlės metu girdėjau savo mokinių sveikinimą:

"Naujųjų metų proga visus Lietuvos karius, kovojančius už Tėvynės laisvę, sveikina Šiliūnų pradžios mokyklos mokiniai, mažieji lietuvininkai.

Mieli Lietuvos kareivėliai, užgimęs pasaulio Valdovas išgirs mūsų maldas ir 1944 metais jūs visi sugrįšit laisvon Lietuvos šalelėn".

1944 m. sausio 21 d.

Vakar grįžau namo neribotų atostogų. Siesikų valsčiuje prasidėjo dėmėtosios šiltinės epidemija. Serga 18 žmonių. Prasidėjo nuo rusų belaisvių, kurie buvo apgyvendinti pas kaimo žmones. Dabar juos visus sergančius išvežė.

Gavau Juozo Streikaus laišką: " /.../ Dabar mes prijungti prie Vermachto. Esame lietuviai, bet vokiečių kariai. Mus taip vadina. Bet esame ne tokie, kaip jie galvoja - iš mūsų vokiečių nepadalys /.../"

Štai ir kapeliono V. Cukuro laiškas:"/.../ Ar esi laiminga, galėdama nors dalelę atiduoti vaikams? Ar nepalūžti kartais matydama tamsą suaugusių sielose, ar neapima gūdžios vienatvės nuotaika tokiomis valandomis, kada lieki nesuprasta? Ar Tėvynės laisvės ilgesys dar toks gyvas kaip pernai? Ar širdis dainuoja Saulės giesmę Kūrėjui ir gyvenimui, ar Solveigos dainos aidas dar negęstančiai virpina širdį?

/.../ Bet aš dainuoju. Ir ta daina yra tikėjimas, džiaugsmas, viltis. Tėvynė kelsis, mintis lyg grūdas išaugs į milžinišką medį. Mes dar susitiksime, kai mūsų rankos kietai suspaudę laikys laisvės vėliavą, o akys nukryps į užtekančią Laisvės saulę.

Dievas telydi Tave į vaikučių sielas!"

Šiandien jis Šiauliuose. Iš Ukmergės jį "išprašė" vokiečių kalbos mokytojas Račkauskas - okupantų agentas.

1944 m. vasario 25 d.

Raudonieji banditai siaučia. Sulenkėjusiam krašte jiems padeda ir remia lenkai. Naktį apsupo Dubingius. Vietos klebonas paprašė Giedraičių pagalbos. Iš Ukmergės išvyko 40 gerai ginkluotų policijos - savisaugos dalinių. Banditai jau buvo pasitraukę. Nurengę Paberžės mokytoją ir liepę bėgti į "savo Kauną". Jam paklausus, kaip be drabužių?.. Atsakė: "Ar geriau nuogam, ar be galvos". O mes 1939 metais internuotus lenkus priėmėm kaip žmones, kai buvo jie nuvargę ir alkani.

Porą ištraukėlių iš Onutės Navickaitės eilėraščio:

"Praeis karaliai, kunigaikščiai ir vergai,
Praeis pavasarių žydėjimas miškais,
Pro mūsų žemę tūkstančiai praeis,
Kas tik atėjo, tas išeis.

/.../Neamžina nelaisvė tau, lietuvi,
Neamžini Kalvarijų keliai...
Neamžina kova dėl būvio,
Ir tavo priešai čia neamžini. /.../"

1944 m. birželio 23 d.

Mano pusseserė Birutė perdavė man nuoširdžius sveikinimus nuo Alekso Gujos. Jis vėl išvažiavo Ašmenon. Turėjo ilgas atostogas dėl peršautos kojos, bet nebaigęs jų - atšaukė, nes "lenkų banditai puola Ašmeną". Kenčia Lietuvos Rytai. Lenkai žiauriai kankina lietuvius todėl, kad jie lietuviai. Ar ne žiauru žmonėms pjaustyti ausis, nosis, lupinėti akis, daužyti moteris ir vaikus?!.

1944 m. birželio 27 d.

Lenkų banditai puolė Giedraičius. Prieš keletą dienų nužudė Janės Šimėnaitės motiną ir šešerių metų vaikui išlupo akis...

Sovietai jau netoli Minsko. Suomija jų jau sulaukė. Įsiveržę raudonieji okupantai žudo atkaklius suomius.

Patrankų šūviai gaudžia rytų pusėje. Neramu. Negi bolševikai antrą kartą okupuos Lietuvą?!

1944 m. liepos 6 d.

Jau dvi dienos, kai sovietai bombarduoja Vilnių. Šešias valandas ištisai griovė mūsų Sostinę. Jie žada "išvaduoti" Lietuvą. Šiandien Paleckis kalbėjo per radiją, grasino tiems, kurie "palinkę" vokiečių pusėn. Jis pasakė: "Yra tokių, kurie nori sukurti Nepriklausomą Lietuvą, tokią, kurią valdė ponai... Bet visi jau įsitikino, kad tikriausia Laisvė yra Tarybų Lietuvos laisvė!"

1944 m. liepos 17 d.

Vakar Siesikuose buvo Škaplierinės atlaidai. Nebuvau. Nedrąsu vaikščioti. Pasimeldžiau namie.

Pavakare atėjo Lažinskų Alfonsas kviesti pasišokti jų dideliame kieme. Gal nebus taip girdimas nusivyliman stumiantis fronto triukšmas.

Grojo du akordeonai. Yra atvažiavusių iš Kauno, pasitraukusių į ramesnę vietą. Šokom... Linksminomės, o širdis verkė. Norėjom paskandinti skausmą, nežinomybę. Gal jau paskutinį kar-ą?..

- Man rodos, kad paskutinį sekmadienį taip linksminatės, šokat. Gal jau nebereikės nieko, - taip kalbėjo Alfonso mama.

1944 m. liepos 22 d.

Vokiečiai traukiasi. Žmonės varo gyvulius į mišką, nes besitraukdami vokiečiai ima viską, kas tik pakliūva.

Mūsų jaunimas išeina į miškus...

1944 m. liepos 23 d., rytas

Gal jau paskutinį kartą rašau į šiuos lapus. Šeimininkai slepia daiktus, kasa į žemę. Dievas žino, kas Ukmergėje? Tėveliai iš namų žadėjo nesitraukti. Ukmergė nepasiekiama - lyg už juodos, neperlipamos sienos. Bronius su manimi.

Išeinam juodon naktin. Tesaugo Lietuvą pakelės Rūpintojėlis. Marija, Motina šventoji, globok Lietuvą, neleisk šėtonui trypti mūsų Žemės!

Sapnavau kapelioną Mačį. Rodos, atėjus bolševikams pamišo...

Vėl sudrebėjo namas nuo bombų sprogimų...

1944 m. liepos 24 d.

Kiekviena diena vis baisesnė. Šįryt namo drebėjimas pažadino mane iš neramaus miego.

Vokiečiai nušovė Bronių Leonavičių. Jis bėgo. Krito negyvas. Tai pirmoji auka Šiliūnuose.

Rašau sėdėdama ant tvenkinio kranto. Žmonės traukia į mišką palikę tuščius namus. Viską užkasė, baldus išnešė laukan.

Saulė slepiasi už horizonto. Gražu ir liūdna... Trenksmai drebina žemę. Liepsnoja gaisrai. Sudegė Runeikių mokykla.

1944 m. liepos 25 d.

Šiąnakt 13 žmonių miegojom bunkery Gritėno sode. Užmigau ir aš, nors pabūklai griaudėjo be paliovos.

10 val. vakaro mirė Medardas Davalga, mano ligoniukas. Šio kankinio siela paliko žemę. Jis laimingas.

1944 m. liepos 26 d.

Mes visi bunkeryje. Kulkosvaidžių ugnis siekia mūsų sodo medžius. Zvimbia patrankų sviediniai. Į mūsų požemį subėgo vištos, žąsys, kalakutai. Jie visi iš baimės glaudėsi prie žmogaus. Dega Naujasiedžiai. Vokiečiai įsitvirtinę Geratiškėse, Meškučiuose, Kuronyse. Sovietai, atrodo, jau šiapus Siesikų.

Vakarop.

Rašau iš didžio sielvarto. Ši diena baisesnė už anas praėjusias. Vokiečiai padeginėja namus... Sudegė bažnyčia. Kareivių pilni laukai. Pavojinga tapo mūsų bunkeryje, nes iš vienos pusės vokiečiai, iš kitos - rusai. Mes centre. Meldžiamės, meldžiamės...

1944 m. liepos 28 d.

Ankstų rytą rašau jau Dėdelų sode. Švintant pasitraukėm į mišką. Ten jau nesaugu: sviediniai laužė medžius, sproginėjo bombos. Vokiečiai sudegino ir mano šeimininkų visus trobesius - neliko jokios pastogės. Sudegino beveik visą kaimą. Lažinskų sudegė klojimas.

Vakarykščia diena bunkeryje virto metais. Po pusiaudienio į sodą įsiveržė rusai. Sviediniai sproginėjo šalia apkaso. Gritėnas ant lazdos užmovė baltus marškinius ir iškėlė baltą "vėliavą". Į mūsų bunkerį įėjo rusų kareiviai ir paklausė, ar nėra čia vokiečių.

Taip sutikome raudonąjį okupantą, kurio niekada nelaukėme. Vėl pakilo uždanga į 1940-1941-uosius metus.

1944 m. rugpjūčio 6 d.

Vakar su tėveliu grįžom į Ukmergę. Palikau Šiliūnus. Gaila man šio krašto. Nežinia, kur būsiu sekančiais metais?

Bombų skeveldros labai sužeidė Stasį Railą. Prie namų. Jis ėjo vyšnių pasiskinti. Dabar guli ligoninėje sunkioje būklėje. Vilties nėra. Ligoninė pilna sužeistųjų: be rankų, be kojų, be akių, išdraskytais viduriais...

Mieste - skelbimai mobilizacijai. Įsakyta 10-12 dienų pasiimti maisto, baltinius ir sveiką avalynę. Juodi debesys apgaubė Lietuvą...

1944 m. rugpjūčio 7 d.

Stasio jau nebėra. Vakar 23 val. 30 min. jis mirė. Kenčia motina, kenčia visa šeima. Neliko pastogės - viskas sudegė.

1944 m. rugpjūčio 8 d.

Kasdien būnu ligoninėje. Ligonių perpildytos palatos. Kaskart atveža naujų ir naujų. Daugiausia nukentėjo nuo minų - vokiečiai čia jų daug paliko.

Rašau ligoninėje. Mieste girdėti lietuviškos dainos. Turbūt naujokai? Tačiau jų stoja labai mažai. Kaimas nusiteikęs prieš. Kažin ar ištversime?

Ligoninėje "dekoracijos" pasikeitė - vietoje kryžiaus vėl šėtonus pakabino. Miesto sode įrengtas raudonasis kampelis, prie paminklo - portretai. Sode žuvusių sovietinių karių kapinės. Raudonuoja penkiakampės.

1944 m. rugpjūčio 10 d.

Buvo atvažiavusi Navickų Onutė. Ji frontą pergyveno pas Noreikų Elenutę - Jerinavoje. Jie visi sveiki, ir ūkis nenukentėjęs. Anusevičių sodyba išliko. Jie gyvena namie, tik broliai išėjo iš namų...

1944 m. rugpjūčio 13 d.

Ligoninėje pavaduoju seserį Usonytę. Perrišinėju jos palatoje. Yra labai sužeistų ligonių, bet aš jau galiu tą darbą dirbti be baimės.

Gydytojai ir sesutės pataria man keisti specialybę, pareiti į mediciną. Ilgai man toji mintis nedavė ramybės. Jos, būdamos mano vietoje, niekados nesėdėtų purviname kaime. Bet tvirtai pasiryžau - grįšiu į kaimą, į gamtą.

1944 m. rugpjūčio 23 d.

Esu Šilninkuose pas Švainickus. Ten radau Genutę Montvilaitę. Ji jau antra savaitė čia vieši. Trobesiai nesudegė, bet klojimas ir tvartai apdaužyti sviedinių. Languose nei vieno stiklo. Daug turto atėjūnai išsinešė - indų visai neliko.

Rytoj mokytojų suvažiavimas. Todėl šiandien su Genute iškeliavom į Ukmergę savo kojomis, nes arklių mažai belikę. Želvoje buvom užėjusios pas Kuraičius. Radom Ramutę ir motiną. Pas jas ką tik darė kratą. Rado Ramutės švirkštą injekcijoms ir prikibo - kam ji juos laikanti. Jie patys nežino ko nori ir ko jiems reikia. Jų tikslas - prisiplėšti.

Susprogdino Juozą Augūną. Toks puikus jaunuolis! Vakar palaidojo dar vieną auką - Jono Žvirblio brolį. Jį nušovė komjaunuolis Pusvaškis. Tėvai iš skausmo šaukte šaukė - ir broliai, ir seserys neišpasakytam skausme...

1944 m. rugpjūčio 24 d. - Mokytojų suvažiavimas

Nauji mokymo metodai, viskas nauja. Pirmiausia, "draugai mokytojai", kreipėsi vykdomojo komiteto pirmininkas Goštautas. Jis kviečia mus organizuoti komisijas vokiečių padarytoms žaloms registruoti, kad karui pasibaigus, pateiktumėm jiems sąskaitas. Švietimo vadovas Andriejauskas (lietuvis, bet į Lietuvą atvykęs pirmąkart) siūlo kuo greičiau surašyti mokyklų turtą. Sudegusį arba dingusį įkainoti ir t. t. Šias žinias pristatyti iki rugsėjo pirmos dienos. Mokyklos programa pasikeitė - "tikybos pamokų nebus". Mobilizacijos reikalais kalbėjo kažkoks "draugas" Želvys. Nusivylęs, kad Ukmergės apskrityje "tokie nesusipratę žmonės, nesiregistruoja savanoriais. Va, kodėl Panevėžys - ten perpildo kontingentą". Jis sakė, kad "mūsų pareiga nuteikti jaunimą šiai reikalingai pareigai - mobilizuotis". Paskutinis terminas - iki šio mėnesio 29 dienos. "Jeigu ir dabar nesiregistruos, bus imtasi priemonių - nukentės ir šeimos". Raštiškai jis gavo tokį klausimą: "Ar turi teisę neaiški valdžia mobilizuoti?" Kiek sutriko, bet susigriebęs atsakė: "Kaip tai, kokia neaiški valdžia? Kodėl neaiški? Juk ta pati, kaip ir 1940-41 metais - Paleckis ir kiti... Jie turi teisę ne tik mobilizuoti, bet ir bausti". Želvys kalbėjo, kad raudonoji armija nėra tokia, kaip vokiečių, ji netrokšta kraujo, ji nori gyventi tautų draugystėj. "Todėl raudonajai armijai visas pasaulis reiškia simpatiją". Į klausimą, kodėl jie nutyli apie savo terorą, įvykdytą mūsų Tautai, "draugas" Goštautas atsakė: "Tai joks teroras, tai tik 5-tos kolonos likvidavimas, patraukimas užnugarin. Tai joks teroras. Faktų nėra".

Jie viską taip meluoja!

P. S. Aleksas Guja gyvena savo tėviškėje. Jų visi trobesiai sudegę. Pasistatė mažą trobelę ir joje gyvena. Praėjo vieneri metai nuo tos dienos, kai mes buvom Jerinavoj pas Noreikų Elenutę.

1944 m. rugsėjo 3 d.

Į ligoninę atvežė du sužeistuosius ir vieną negyvą iš Siesikų. Vienas rusų leitenantas - Sultanov, kiti du vietiniai. Rugsėjo 2-3 naktį Siesikuose buvęs susišaudymas su "lietuviškais banditais".

1944 m. rugsėjo 4 d.

Po pietų vėl pradėjo vežti sužeistuosius. Visi nukentėję nuo "banditų". Naktį mirė Larijonovas, vakar atvežtas iš Siesikų. Pranui Zajančkauskui, NKVD viršininko pavaduotojui, peršauta ranka. Jie keturi vykę į Žemaitkiemį "žemės dalinti", juos iš miško apšaudę "banditai". Trys nušauti vietoje, jis tik sužeistas. Džiaugėsi, kad nesunkiai sužeistas, kad galės keršyti. "Reikės imtis kitokių priemonių, pradėsim suiminėti šeimas, tada bus kitokie, o tai, velniai, išleidžia vaikus miškan ir ten valgyt neša", - taip niršo NKVD "viešpats".

Zajančkauskui besėdint tvarstomajame atėjo du pareigūnai ir rusiškai tarėsi, kaip parsivežti lavonus. Bijo važiuoti, nes visi keliai eina per mišką - "vėl apšaudys".

1944 m. rugsėjo 5 d.

Ligoninėje mirė trys "liaudies gynėjai". Praėjusios savaitės pabaigoje iš Taujėnų atvežė milicininką Karvelį ir vykdomojo komiteto pirmininką Vrubliauską. Juos sužeidė valsčiuje sprogus granatoms, kurios buvo įmestos pro langą. Gal jie ir gyvens, bet pagulėti reikės ilgokai.

Vakarop iš lavoninės išvežė rusų leitenantą Sultanovą. Atvažiavo vainikais išpuoštas sunkvežimis ir apie dvidešimt ginkluotų rusų kareivių. Mašinoje karstas buvo atidengtas, o jo dangtį nešė, papuoštą raudona penkiakampe. Laidojo miesto sode. Sodas jau "šviečia" raudonomis žvaigždėmis.

Areštavo Liudos brolius - Anusevičių Alfuką ir Petriuką - iš Remeisių nuo Želvos. Taip pat ir senąjį Šimėną.

Ruduo. Dienos gražios, šiltos. Ūkininkai laukia lietaus, nes žemė neįariama.

1944 m. rugsėjo 13 d., trečiadienis

Dirbu ligoninėje. Prieš keletą dienų išgelbėjau ligonį nuo mirties. Penktadienį giltinė stovėjo prie jo. Tai gydytojo Izambeko aplaidumas ir budinčios sesers "rūpestis". Taip reikėjo, kad šįvakar būčiau čia...

Ligonis ėmė kraujuoti. Patalas permirko krauju, po lova kraujo klanas. Iškviečiau budintį gydytoją Izambeką. Jis liepė slaugei pakeisti patalynę. Pats apšluostė žaizdą, uždėjo naują tvarstį su vata, kad nepermirktų. Pasakė, kad ji "užsitamponuos pati". Ir viskas. Išėjo.

Nuo ligonio nepasitraukiau. Kraujas vėl ėmė lašėti po lova. Ligonio jėgos senka, jis bąla ir bąla... Pasakiau slaugei, kad kuo greičiau pakviestų gydytoją Zaluckį (ši palata yra jo). Po dešimties minučių atskubėjo gydytojas. Išvalė lovą nuo kraujo. Jis rado išeitį, užkimšdamas žaizdą penkiais tamponais. Kraujas liovėsi bėgęs. Suleidau Coffeiną ir Campfarą.

Po pusvalandžio ligonis paprašė valgyt. Kraujas nebėgo. Kėlėsi iš "numirusių" 21 -erių metų jaunuolis. Kitą dieną užėjus į palatą, radau jo motiną. Ji sužinojusi, kad aš jos sūnų išgelbėjau nuo mirties. Jai pasakė palatos ligoniai. Atvažiavusi parsivežti sūnaus rado tokią nelaimę. Daug pasakojo apie savo šį sūnų. Jis - vienintelis jos sūnus. Jį sužeidė kažkoks Kavarsko pareigūnas - bebėgant peršovė koją. Kai peršautasis parkrito, pribėgęs gulinčiam paleido seriją šūvių. Bet stebuklas! Visos kulkos kliudė kelnes, o viena sužeidė lyties organus. Žaizda labai pavojinga. Vargšas, man jo taip gaila! (Tai Vladas Pačiaka iš Pumpučių kaimo, Kavarsko valsčiaus).

1944 m. rugsėjo 15 d.

Užvakar areštavo Alfonsą ir Vytautą Lažinskus, bevalgant namie pusryčius. Šiandien juos išvežė iš Ukmergės. Motina labai jaudinasi. Ji pasakojo, kad enkavedistai nušovę du brolius Motiejūnus. Į šventorių atnešė tų dviejų brolių karstus. Šeimininkus atsekė jų du šunys. Jie gulėjo po karstais ir staugė nieko neprileis-dami. Įnešus į bažnyčią, jie vėl gulėjo prie karstų.

1944 m. rugsėjo 17d., sekmadienis

Atvežė du naujokus nuo Kavarsko. Ten buvęs susirėmimas. Vienas - Mykolas Simaška. Jam peršauta koja ir rankos kaulas.

Antrasis - Mykolas Baškauskas iš Kūrėjų kaimo, Žemaitkiemio valsčiaus. Sužeistos abi kojos. Nepavojingai. Vėliau atvežė dar vieną sužeistą naujoką. Tai - Juozas Kuliešius. Jį peršovė savo namų kieme. Labai sužeista koja - atviras lūžimas. Kaip skaudu ir kiek reikia kantrybės, kai matai nekaltai nukentėjusį mūsų tautietį, o šalia stovinčius uniformuotus besišaipančius savus parsidavėlius. Visus tris jie liepė paguldyti į vieną palatą, kad vienas sargybinis galėtų saugoti. "Sugavau banditus", - šaiposi ginkluotas piemuo.

Temstant nuo Pabaisko atvežė vieną jaunuolį - jam liesti plaučiai. Labai nukraujavęs. Kraujas pasipylė iš burnos... Gydytojas Vaidakavičius šiaip taip sutvarkė, suteikė pagalbą, nors nebuvo elektros, reikėjo dirbti prie žvakės šviesos. Atėjo gydytojas Izambekas. Jis buvo nepatenkintas, kad mes su sesute Geibūniene taip rūpestingai tvarkom "tokį" ligonį. Kai išėjo gydytojas Vaidakavičius, Izambekas paklausė ligonio tėvą, "kokiomis sąlygomis jis sužeistas?" Sužinojęs, kad naujokas, ėmė priekaištauti: "Nėjo kariuomenėn? Taip tokiem ir reikia. Ko slapstėsi? Turbūt ir atsišaudė? Banditas! Aišku!"

Nunešėm į palatą ir paguldėm kaip žmogų, nors gydytojas buvo liepęs palikti ant žemės.

1944 m. spalio 2 d., Šiliūnai

Vakar atsiradau savo darbo vietoje. Fronto garsai ir nuolatinis lėktuvų ūžesys neduoda ramybės. Rytdienoj regiu juodą naktį.

Trečiadienį ginkluoti kareiviai išvežė iš ligoninės Mykolą Baš-kauską. Ligonį, kuris kentė didžiausius skausmus nuo žaizdų. Dar ir plaučių uždegimu susirgo. Buvo prasidėjusi pėdos gangrena. Atvažiavo jo išvežti į kalėjimą. Paskutinį kartą perrišant, visi verkė. Kaip sunku buvo žiūrėti į šį kankinį! O kareiviai liepė greičiau rengti "banditą". Springom sūriomis ašaromis. Gydytojas Vaidakavičius buvo nepanašus į save - tik rūkė, rūkė...

Įėjus į palatą matuoti temperatūros, bijojau pažvelgti į tuščią lovą... Duodama Kuliešiui termometrą, paklausiau savijautos. Jis nieko neatsakė, tik skausmingu veidu pažvelgė į tą lovą, ir jo akys sužibo ašaromis... Širdį pervėrė kalavijai, apsipyliau ašaromis ir išbėgau iš palatos...

Du mėnesiai raudonos vergijos taip įgriso, kad tapome nepanašūs į save.

1944 m. spalio 3 d.

Pagiriuos nušovė Kazį Railą. Ieškojo žmonos. Žiauriai nukankino Marytės Sereikaitės vyrą Joną Railą. Neišlaikęs skausmo jis mirė. Prieš savaitę areštavo mokytojus - Kulaitį ir Kudelį.

1944 m. spalio 8 d.

Kasdien vis daugiau ir daugiau gamtos žalią skraistę ruduo nudažo įvairiomis spalvomis. Pasakiškai atrodo miškas! Geltonuoja nukritę lapai ir čeža po kojų. Širdis svaigsta įžengus į šį gamtos pasaulį. Tik nuolatinis lėktuvų ūžesys ir fronto garsai apkartina nuotaiką. Ak, kaip juoda ir kartu širdyje!

Visą penktadienio popietę vaikščiojau su mokiniais miške. Ka-sėm paparčio šaknis vaistams. Taip dirbom iki sutemos. Buvo gera, valandėlę užsimiršau. Tik valandėlę.

Užvakar Gružų miške sugavo 18 jaunuolių, iš kurių šeši nušauti, 12 gyvų paimta, o tarp jų yra sužeistų. Tuos užmuštuosius užkasė valsčiaus kieme prie išvietės. Nieko neprileidę ir nedavę pasiimti lavonų.

1944 m. spalio 10 d.

Ar galima juoktis, kai kiti springsta ašaromis? Norėčiau kam pasiguosti, bet nėra žmogaus, nėra žmonių. Turbūt tapsiu, kaip ir visa tauta, raudonojo slibino auka...

Sapnavau, kad Mamytė siuvo man rudą suknelę su gėlėmis, tačiau aš apsirengiau juoda - šioji man labai patiko.

1944 m. spalio 19 d.

Šiandien mano mokyklą aplankė inspektorius. Truputį nusigandau. Baigėsi trečioji pamoka, susitikau su juo koridoriuje.

- Na, - sakau, - pone inspektoriau, tokią baisią dieną važinėjant, gąsdinate žmones.

Visą dieną žliaugė lietus. Vedžiau pamoką: gana gerai. Ketvirtokai sprendė uždavinius. Inspektorius panoro pats paklausinėti. Vaikai gerai atsakinėjo. Kitą pamoką paleidau namo pirmokus, liko ketvirtokai. Buvo geografijos pamoka. Parašysiu čia keletą klausimų ir atsakymų:

- Kur mes gyvename?

- Mes gyvename Lietuvoje.

- Kas mums yra Lietuva?

- Lietuva mums Tėvynė.

- O kodėl ji mums Tėvynė?

- Todėl, kad mes čia gimėm ir mūsų tėvai čia gyvena.

Šypsodamasis atsisveikino ir išvažiavo šlapiais keliais.

1944 m. spalio 20 d.

Nepajutau, kaip prabėgo pamokos. Su ketvirtokais kalbėjomės apie Vincą Kudirką, apie darbą Lietuvai anais priespaudos laikais. Regėjau jų akutėse žiežirbas, kurios reiškė meilę Tėvynei.

1944 m. lapkričio 8 d.- spalio revoliucija.

Šios "šventės" nepaminėjau. Apie tai geriau nerašysiu - negaišinsiu laiko ir negadinsiu dienoraščio lapų. O šios dienos nepamiršiu niekados!

Po vidurnakčio pas mano šeimininkus užėjo vienas partizanas. Prašė, jei galima, paruošti penkiems vyrams pietus. Šeimininkė pažadėjo, ir mudvi gaminome maistą. Aš į šį darbą įdėjau visą sielą... Kaip nepadėti vargstantiems Broliams!?

Sutartu laiku ir sutartoje vietoje, praskleidus "žalias užuolaidas", radom belaukiantį tą patį jaunuolį. Sutikau palaukti, kol jie pavalgys, nes reikia parnešti indus.

Stovėjau pasirėmusi eglės kamieno ir svajojau. Ramu čia. Netoliese dega ugnelė, tai jų "krosnis". Tačiau, Viešpatie, kiek daug jėgų, pasiryžimo ir pasiaukojimo reikia! Kiekvieną valandą, kiekvieną minutę gresia pavojus, mirtis. Tik didelė meilė Tėvynei, savo kraštui^ pareiga ginti nuo priešų Žemę, kuri yra tavo, tavo tėvų, bočių Žemė, suteikia jiems jėgų.

1944 m. lapkričio 18 d., šeštadienis.

Dienos skuba, lekia. Nepastebimai ateina vakaras, po jo - naktis. Vėl išaušta diena. Kaip greitai prabėga valandos mokykloje, žiūrėk, jau baigėsi penkios pamokos, o per naktį pasiilgstu savo vaikų. Sekmadienis - pats ilgiausias ir nuobodžiausias laikas. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi nedirbdama. Visą sielą atiduodu savo mokiniams ir esu jais patenkinta. Gal todėl, kad jie taip noriai mokosi.

Oras nepaprastai gražus. Jokio vėjo. Nors saulutė jau nebe vasariška, tačiau šiek tiek šildo. Mano vaikai po pamokos išėję į kiemą dainavo. Ypač berniukai geri dainininkai. Iš tolo klausantis galima pagalvoti, kad dainuoja suaugęs jaunimas. Jie traukė "Šėriau žirgelį", "Kai aš turėjau kaime mergelę". Paskui, permetę rankas per pečius, žingsniavo į ten ir atgal po kiemą.

Auga naujoji karta. Tikiu, jog mano auklėtiniai bus tokie, kokiais noriu juos išauklėti.

1944 m. lapkričio 22 d.

Sapnavau Benediktą Narkevičių. Nežinau, kodėl jį sapnuoju? Gal todėl, kad apie jį daug galvoju, o galvoju todėl, kad jo sieloj radau tai, kas taip artima mano dvasiai.

Su juo susipažinau prieš pat karą, kai jie dviese buvo atėję pas mane į butą Šiliūnuose, kai gyvenau pas Gritėnus. Praėjusį birželį sužinojau apie jį, kai perskaičiau jo laišką, atsiųstą tėvams. Lyg pranašas jis teikė viltį mūsų Tautai, brėkštančią Aušrą. Iš jo laiško, rašyto tėvams, supratau, kas man siųsdavo nelegalią spaudą iš Vilniaus. Tai buvo tas pats rankraštis - jo.

Šiąnakt sapnavau jį sergantį. Norėjau pasiųsti jam gėlių puokštę. Bet gėlių neradau, nes buvo juodas ruduo. Tik darželyje, nakties metu, radau vienišą našlaitėlę... Ją nuskynus džiaugiausi, kad turėsiu nors kuo paguosti ligonį. Rankoje turėjau našlaičiukę ir svajojau... Ilgai buvau įbedus žvilgsnį juodon naktin. Ir regėjau, kai pamažėl brėkšta rytas. Švito aušros žaros...

1944 m. lapkričio 26 d., sekmadienis

Gavau raštą iš Siesikų pradžios mokyklos vedėjo Didžiarėkio. Šiandien būtinai turiu atvykti. O rašo taip: "Vietos garnizono įsakymu, prašau su savo mokytojais atvykti ne vėliau š. m. lapkričio 26 d. į Siesikus užpildyti anketas. Iki minėto laiko neatvykus, Tamstų anketa bus įteikiama tik su pavarde, neužpildyta".

Visai sugedo nuotaika. Kodėl garnizonas?! Kas bus - tas, bet į Siesikus nevykau. Būtų neprotinga tokiu baisiu oru purvynais bristi aštuonis kilometrus anketos pildyti.

Rašau Benediktui laišką. Noriu jo fragmentus įrašyti dienoraštin: "Mielas Broli! /.../ Pažinau Tave iš tolo žvelgdama Tavon dvasion, įskaičiau joje tai, kas man taip artima ir brangu. /.../ Šiandien regiu Tavo dvasią tokią, kokia ji yra dienos šviesoje. /

Vėtrų siautime daug galvoju apie Tave, apie to pat vargo Brolius... Bejėgė esu šiandien palengvinti Jūsų vargą, sutrumpinti

Tautai Golgotos kelią. Tačiau argi Tėviškės pakelių Rūpintojėlis neatleidžiamai užsirūstino ant mūsų? Nejaugi nebūsim laisvi? Ne. Lietuva pamilo Jo kalvarijas, Ji ir švęs Prisikėlimą! Tikėkime. Juk po žiemos ateina pavasaris, po nakties - išaušta rytas.

Mielas Broli, žinau, kad Tu amžinai būsi nepalaužiamas Lietuvos Laisvės Sūnus. /.../ Regiu Tave ir visada regėsiu einantį Tiesos keliu ir iš savo rankų dalijantį tikėjimo žiedus kiekvienam nevilties kankiniui. O eik, vesk, kad su Tavim Aušros sveikinti eitų visi Lietuvos sūnūs, rink ir toliau Tėvynės skausmo ašaras, leisk jas pajausti kiekvienam Broliui. /.../

Mes visi privalome likti tokiais, kad be gėdos galėtumėm prisiliesti prie nekaltų aukų kraujuos išmirkusios, bet neparduotos Trispalvės.

Telaimina Jus Rūpintojėlis, tegloboja Aušros Vartų Marija.

- Sesuo".

1944 m. lapkričio 28 d., antradienis

Po trijų pamokų išėjau į Siesikus. Taip nusprendžiau. Dar buvo nevėlu pildyti anketą. O klausimai tokie: 1. Gimimo data ir vieta. 2. Tėvo vardas. 3. Iš kokio luomo kilusi. 4. Ar nebuvau teismo teista ir ar pati nesiskundžiau. 5. Kokias pareigas ir kur ėjau vokiečių okupacijos laiku. Pildyti reikėjo rusiškai.

1944 m. gruodžio 13 d.

Švintant rytui pastebėjau gaisrą Tulpiakiemio pusėje. Vėliau sužinojau, kad rusai su stribais sudegino Vėbros klojimą, atseit, ten jie pastebėję žmones. Tuo laiku suėmė Sadzevičius - tėvą ir sūnų. Abu tokie šaunūs lietuviai, patriotai.

1944 m. gruodžio 18 d.

Baisi žinia. Rusai nušovė Petrą Martikonį iš Meškučių. Jis bėgo iš namų, nors turėjo sutvarkytus dokumentus. Taip gaila jaunuolio. Raudonieji atėjūnai žiauriai žudo mūsų žmones.

1944 m. - pirmoji šv. Kalėdų diena

Esu Ukmergėje. Užvakar paleidau mokinukus atostogų iki Trijų Karalių.

Pirmos tokios liūdnos Kalėdos mūsų Tėvynėj. Vien ašaros, ašaros. Pernai švęsdami šią Kristaus užgimimo šventę, tikėjom, kad sekantieji metai bus laimingesni. Deja - atėjo jie permirkę kančios krauju.

Šįryt su Mamyte buvom bažnyčioje. Skausmas varstė širdis, kai kunigas Viktoras Šauklys sakė pamokslą, prisimindamas šeimas, kuriose prie Kūčių stalo tiek tuščių vietų. Žmonės kukčiodami verkė. Prie šventos Vakarienės stalo negalėjo sėdėti sūnūs, broliai, tėvai, seserys, motinos...

Penktadienio vakarą, gruodžio 21-ą, čekistai areštavo Jadzę Kuraitę, Elytę Borisovaitę, Užpalevičiūtę ir mokytoją Kazį Barkauską. Okupantai iš Rytų veikia "lietuvių" - parsidavėlių pagalba.

1944 m. - antroji šv. Kalėdų diena

Ketvirtadienį išvažiavusi Olė Davalgaitė aplankyti Alfonso ir Vytauto Lažinskų, grįžo tik šiandien. Jie Pabradėje. Koks ten baisus vaizdas! Kiek skausmo, ašarų išliejo motinos, negalėdamos vaikams paduoti maisto. Nė prie tvoros sargybiniai neleido prieiti. Grasino šaudyti, jei neklausysią. Žmonės iš visų Lietuvos kraštų atvažiavo prieš šventes pas savo sūnus, pas brolius, vyrus. Visi vežė jiems maistą švenčių proga. Neprileido, kaip prie didžiausių nusikaltėlių.

Kūčių dieną visi rengiasi šventai Vakarienei, o čia didžiausia minia moterų su ryšuliais, susėdusios ant akmenų, ant žemės, rauda, negalėdamos nei pamatyti, nei maisto paduoti.

1944 m. gruodžio 27 d.

Vakar naktį suėmė Chodosevičių. Dvi savaitės, kai areštuotas Alfa Unikauskas, Vytautas Kuliešius, kuris prieš Kalėdas bažnyčioje vykusioje šventėje skaitė eilėraštį.

Iki Naujųjų metų pasižadėjau išklausyti šv. Mišias už Lietuvą.

Buvau ligoninėje. Gaila gydytojo Vaidakavičiaus! Jis išvežtas už Maskvos, į Podolską kaip gydytojas. Vietoje jo paskirta gyd. Baltramiejūnaitė.

1945 - ji - sausio 1 diena

Senieji metai atsigulė į amžinybės karstą. Jie nusinešė milijonus žmonių gyvybių, skausmą ir ašaras. Jie nebegrįš niekada. Tačiau juose išgyventa kančia amžiais neišdils iš žmonijos širdžių. Jie liks istorijos lapuose ir primins mūsų vaikams ir vaikų vaikams Lietuvos kruviną Golgotos kelią.

Palydėjom juos ir šiandien stovim 1945 metų slenkstyje. Ką jie mums atneš? Gal dar didesnes kančias, juodą mirtį? Mes nieko nežinom. Gal taip geriau - nežinoti! Tikėjimu šviesesne ateitimi, viltimi - štai kuo reikia pradėti Naujuosius metus. Tikėjimas - viskas, kuo šiandien gyvenam, tai yra viskas, kad pajėgtume ištverti kančioje.

Naujųjų metų naktį bažnyčioje pamaldų nebuvo. Neleido. O gimnazijos salėje sutikimas vyko, tačiau ten padorus lietuvis nekėlė kojos. Tautos išdavikai linksminosi ant nukankintos Žemės kūno.

Ankstyvą rytą buvome bažnyčioje. Tik čia paguodą sielvarte randi.

Su Juo, per Jį ir Jame išeinu į 1945-us metus, nepalaužiamos valios kupina. Su Juo nežūsime, su Juo nebaisu sutikti rytdieną.

1945 m. sausio 4 d., ketvirtadienis.

Į mūsų namus Ukmergėje atėjo žmogus ir paprašė leisti "apsistoti". Kažkokia Vladė Vilevičiūtė (kurios mes nepažįstame) sakiusi, kad čia gyvenantys žmonės tikrai priimsią. Tas žmogus kalbėjo rusiškai, jo kailinėje kepurėje pastebėjau penkiakampę žvaigždę. Jis pasakė mano brolio vardą. Dar pridūrė: "O duktė Marytė yra mokytoja, dirba Šiliūnuose?" Tuojau pat paklausė, kur dabar esanti duktė? Kai pasakiau, kad tai aš, "pakeleivis" išlindo iš "avies kailio". Griežtai įsakė man apsirengti ir eiti su juo.

Nejaukiai pasijutau, bet greitai susivaldžiau. Susikaupiau prašydama Visagalio ištvermės, kad nepalūžčiau. Tai truko vos kelias sekundes. Kai įėjau į kambarį rengtis, dar spėjau su Mamyte persimesti keliais žodžiais, ir nepažįstamasis įėjo. Ragino greičiau ruoštis. Pajutau savyje kažkokią jėgą - stiprybę ir drąsą. Išeidama atsisveikinau su Tėveliais, prašiau nenusiminti. Nė viena ašara nenuriedėjo. Kai pabučiavau Mamytę, Tėvelį, čekistas pasakė: "Vot, začėm eto nada, posle sutki vemiotsia". Nepajutau, kai atrėžiau - "Ne jūsų reikalas!"

Eidamas iš paskos jis nieko neklausė, tylėjau ir aš. Paskui pasakė: "Ja vašego brata chorošo znaju, on vo vremia frontą byl Šiliūnai".

- Gali būt, mes su juo, vokiečiams traukiantis, slėpėmės ten.

Sutikti gatvėje žmonės įtariamai žvelgė į mus. Įėjome į saugumo "rūmus". Išdidžiai, ramiai, nenorėdama jiems parodyti baimės, atsisėdau. Tas pats tipas sėdosi prie stalo. Nusivilko civilinį rūbą, liko su kariška uniforma. Prasidėjo tardymas. Kadangi prastai kalbėjau rusiškai, pakvietė vertėją, milicininką Orlovą iš Mi-lašiūnų kaimo.

- Kur yra brolis? Kokiai bandai jis priklauso?

- Mano brolis yra armijoj, juk matėt pažymėjimą.

- Taip, "spravkę"! Jūs gavot ją už litrą. Kiek litrų išgėrėt su Končiūnu už "spravkės" parašymą? Kiek kartų jis buvo jūsų namuose?

- Končiūnas pas mus nesilankė, be to, mes jo nepažįstam.

- Meluoji! Mes viską žinom! - trenkdamas kumščiu į stalą, sušuko.

- Jei jūs viską žinot, tai kam manęs klausiat, - pasakiau.

Kiek patylėjęs vėl griežtai klausia:

- Lapkričio mėnesį su kokiais banditais brolis buvo pas tave?!

- Po karo, rusams užėjus, brolis pas mane nė karto nebuvo.

- Meluoji! Tavo brolis iš Šiliūnų kiek kartų ir kada važiavo į Kauną?

- Fronto laiku jis į Kauną nevažinėjo, po to jis visai nebuvo Šiliūnuose.

(...)

- Per akis meluoji!

Ir taip klausinėjo niršdamas iš pykčio.

- Ar Montvilaitė nerašė laiško? Jos nepažįsti?

Nustebau išgirdusi Genutės pavardę...

- Taip. Ji yra mano pusseserė. Ji Kaune mokosi. Bet laiško iš jos negavau, gal dar gausiu.

- Ir brolis negavo? - pašiepiamai paklausė.

- O ką aš galiu žinoti apie brolį. Aš su juo negyvenu.

Įbedęs akis jis žiūrėjo į mane.

- Koks Montvilaitės vardas? Kaip ją šaukia?

- Jos vardas Genovaitė, - supratau, kad jis nori įsitikinti, ar nemeluoju.

- Brolis su ja draugauja?

- Draugauja kaip pusbrolis su pussesere.

Ir vėl to paties klausinėjo, gal brolis ten paną turįs ir panašiai. Atsakiau, kad jo draugų nepažįstu ir nieko nežinau.

- Kur yra ginklas, kurį brolis tau paliko Šiliūnuose? Jis man sakė, kad pas seserį paliko.

- Koks ginklas?! Jis man jokio ginklo nepaliko, ir niekada nemačiau jo ginkluoto.

- Meluoji! Jis turėjo pistoletą ir dar vieną, kurį paliko pas tave, - trenkdamas į stalą kumščiu šaukė. Netylėjau ir aš:

- Jeigu sakė, tai nuvažiuokit ir pasiimkit.

Čia ir vertėjas pridėjo savo "grašį":

- Mes pristatysim liudininkus, tada bus blogai. Mes viską žinom, - pabrėžė.

- Prašau. Atveskit liudininkus. Įdomu man juos pamatyti. Gal pasakykit, iš kur tokių kvailysčių prisirinkot?

Čekistas lyg norėjo nusijuokti, bet greitai susivaldė:

- Bus tau kvailystės, kai pasėdėsi 5-6 mėnesius "v tiurmė".

- Prašau! Nors ir visus metus, jei taip norit! - Mane ėmė juokas iš jų nesąmonių, nežinau, kodėl nebijojau, gal todėl, kad jaučiau save aukščiau už juos. Juk aš savoj Žemėj! Savo Žemėje!

Taip man drąsiai atsakinėjant, atsidarė durys ir įėjo du uniformuoti rusai. Vienas susiraukęs kaip sena naginė. Jiems įėjus tardytojas dar griežčiau klausinėjo to paties.

Surūgęs naujas uniformuotas senis, žiauriu žvilgsniu pažiūrėjęs į mane, pasakė:

- Pasodinsim į kalėjimą, tai pasakys tiesą!

- Prašau, sodinkit. Kitos tiesos aš nežinau.

Man pačiai nuostabu, kodėl nė kiek nesijaudinu, iš kur tie žodžiai manyje?! Jie patys plaukia iš manęs...

Dabar priėjo arčiau aukštas, jaunas rusas ir "švelniai" pradėjo:

- Jūs tokia jauna, o taip meluojate. Negražiai darote. Ot, mes pakalbėkim broliškai. Dabar jau esame Sovietų SSR žmonės, mes jais ir liksim, todėl kalbėkime nuoširdžiai, draugiškai. Pasakyti, kokia jūsų brolio mylimoji? Jis gi jau ne vaikas, todėl panelę turi! Jūs tai žinot.

Ir taip be galo. Nusibodo. "Užkliuvo vadžios ir vėl iš pradžios..."

- Pernai ar užpernai buvot Naujų metų sutikime? Ot, prisiminkit.

- Duokit ramybę, aš negaliu prisiminti, kas buvo užpernai, -išvedė iš kantrybės savo kvailais, bet sąmoningais klausimais, kad dar daugiau pavargčiau.

Atsisukęs į vertėją: "Nuvesk į dežurką ir eisim pietauti".

Nieko nepasakiau, bet ir nenusiminiau. Išėjom.

"Dežurkoje" sėdėjo trys pareigūnai. Vertėjas rusiškai pasakė -įsakė saugoti mane, kad nepabėgčiau, nes "areštuota".

Už lango girdėjosi lietuviškos dainos. Tai "sugaudyti" lietuviai - naujokai. Jie dainavo. Iš jaunų krūtinių liejosi "Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų..." "joja galvas paguldyti už tėvų šalelę..."

Lietuviškos dainos gaivina širdį, nušluosto skausmo ašaras, pripildo dvasią eiti, kovoti ir laimėti. Susijungiau su dainuojančiais tvirtais dvasiniais ryšiais ir ryžausi, įgavau stiprybės drąsiai pakelti tai, ką šiandien išgyvenu.

Stovėjau. O kiek daug kantrybės reikia matant tokį pragarą! Tie jų vyresnieji leitenantai, milicininkai ir kitokie "viršininkėliai". Kepurės ant šono, rankos kelnių kišenėse. Vaikšto iš kampo į kampą, svaidydamiesi šlykščiausiais rusiškais keiksmažodžiais.

Štai tokie ateiviai iš Rytų, azijatai ir Čingischano palikuonys su mūsų padugnių pagalba neša mums "išvadavimą".

Žiaurumas yra jų pagrindinis bruožas. Ar gali būti kas nors žiauriau žmogui, jo šeimai, kaip išvarymas iš savo gimtų namų, ištrėmimas iš Tėvynės į nežinomus, svetimus kraštus.

Po kokių trijų valandų atėjo tas pats rusas ir vėl įsivedė mane į tardymo kambarį.

- Sėskitės, - mandagiu tonu tarė rusiškai.

Atsisėdau. Buvau visai rami, lyg nebūčiau pavargus.

Vėl prasidėjo tie patys klausinėjimai. Ir vėl - tas pats per tą patį...

Pasiėmė pradėtą rašyti popierių, vėl klausinėjo ir vėl rašė. Parašęs perskaitė rusiškai ir liepė pasirašyti. Nesirašiau, pareikšdama, kad rusiškai nesuprantu. Pakvietė vertėją, jis išvertė lietuviškai. Vertimas buvo teisingas, nes šiek tiek supratau rusiškai. Pasirašiau. Tikėjusi, kad jau leis namo. Vakaras. Sutemo. Liepė eiti paskui jį. Vėl ten pat. Į tą patį šiukšlyną. Budinčiam įsakė saugoti mane.

Pasaka iš pradžios... Vėl mačiau tuos pačius "viršininkus" ir pareigūnus, girdėjau šlykščius keiksmažodžius.

Kuo viskas baigsis? Visokios mintys nedavė ramybės. Gal tikrai reikės "pasėdėti"? Bet, kai pagalvojau, jog tūkstančiai kenčia ne tokias kančias, nusiraminau. Tik prisiminus Mamytę, širdį suspaudė ir buvo labai graudu... Valdžiausi, nes nenorėjau, kad tie banditai pastebėtų mano ašaras. Viešpatie, padėk man ir guoski Mamytę!

Galvojau ir apie savo mokinius. Be abejonės, jie sužinos, kas su manim atsitiko, nes žmogus, atvažiavęs manęs parsivežti, viską sužinojo iš Tėvelių. Neišpasakytai gaila vaikų. Iširtų planai, jei nebetektų grįžti...

Raminu save... O gal čia bus pradžia tos kančios, kurios prašiau Dievo, kad leistų atpirkti savo Tautos kaltes?

Išmušė devynias valandas. Laikrodžio rodyklė slinko vis tolyn, gilyn į naktį. Jau dešimt dūžių girdžiu...

Atėjo vertėjas. Vienas "geraširdis" prabilo:

- Puskai idiot damoj!

- Nėlzia! - griežtai pasakė Orlovas ir paėjęs atsisėdo prieš mane ant stalo. Aš stovėjau prie krosnies ir šildžiausi rankas.

- Pagaliau pasakykit, ar visą naktį čia reikės stovėti?

- Taip. Visą naktį.

Orlovas išėjo. Po kokių 10 minučių prasivėrė durys ir įėjo du: Orlovas ir tas čekistas - tardytojas.

- Dalieko žyviote? Skolko minut nada iti damoj?

- Penkiolika minučių, - atsakiau.

Buvo pusė vienuolikos, o tik iki dešimtos galima vaikščioti.

- Jeigu sulaikys, atsives čia. Tada mes parašysim leidimą, -Orlovas "ramino".

- Taip aš ir vaikščiosiu visą naktį, - stačiokiškai pasakiau.

- Tai viso gero, - davė suprasti, kad galiu eiti.

Ėjau namo ir džiaugiausi, kad galėsiu pralinksminti Tėvelius. Gatvės slidžios, šonuose klampus sniegas. Tamsu. Tačiau baimės nejaučiau. Netoli namų pamačiau šviesą kambariuose. Dar nemiegojo. Pradarius duris Mamytė iš džiaugsmo sušuko. Tėvelis stovėjo susijaudinęs...

- Dieve, Dieve, netikėjau, kad pareisi! Visą naktį kalbėjau Rožančių...

Mamytės akys buvo raudonos. Ji daug verkė. "Kalbėjau Rožančių..." Taip. Tik per Jį...

1945 m. sausio 5 d., penktadienis

Vakare nuėjau į chirurginį skyrių. Vladė Usonytė išplėtė akis... "Maryte!!! O mes visi taip nusiminę buvom. Šiandien apverkėm tave. Kaip tu čia?"

Aš irgi nustebau, nes nesitikėjau, kad jie čia viską žino. Kaip greitai skrieja žinios.

Gydytojas Zaluckis rašė istoriją. Vladei išėjus palaton, jis atsidusęs tarė:

- Šiandien buvau labai nusiminęs, Maryte, buvau nusigandęs...

- Kas atsitiko? - nustebusi paklausiau.

- Matai, slidu... žmonės rankas susilaužo. Bet dabar nieko.

- Tikrai labai slidu, - pasakiau. Supratau, ką jis norėjo pasakyti.

Gydytoja Baltaramiejūnaitė grįžo iš Maskvos, sako, labai "raudona" tapusi...

1945 m. sausio 13d., šeštadienis

Vakar grįžau į savo Šiliūnus. Vėl prieš mane vaikai. Išsiilgau jų! Tačiau jų nuotaika prislėgta. Žiūri į mane įbedę akutes. Labai nusiminę Vytukas Ingelevičius, Kęstutis Martusevičius ir Petriukas Raila - gruodžio 31 areštavo jų tėvus.

Vėl girdėti fronto garsai. Dreba ne tik mūsų mokyklos langai, bet ir sienos. Atrodo, jog artėja frontas. Visi kaip stebuklo laukia vokiečių. Net ir tie, kurių trobesius sudegino, sako: "Tegu sudegina ir šituos, tik kad išvytų raudonuosius banditus".

Tą pačią dieną į Šiliūnus atvažiavo dešimt sunkvežimių rusų. Apsupo mišką, bet, ačiū Dievui, tikslo nepasiekė...

Noriu keletą fragmentų parašyti apie mokytojų konferenciją, įvykusią sausio 5-6 dienomis. Viskas pagal 1940-41 metų scenarijų. O apie draugą Lebionką, su kuriuo mokėmės Ukmergės mokytojų seminarijoje, negaliu nutylėti. Štai ką jis pasakė:

/.../ "draugai mokytojai, mes privalome save performuoti taip, kad galėtume tinkamai auklėti vaikus. Aš žinau, jūsų tarpe yra daug senos dvasios. Tokių nemažai jau yra sutvarkyta ir dar daug bus pašalinta iš mokyklos, jei nesugebės jie savęs pakeisti...

/.../ Ne paslaptis, ką padarė du mokytojai, jie vedė tautą į pražūtį, jie ištisus kaimus išviliojo į miškus. Tai Šešuolių Jočys Karolis ir Stundys Jonas. Jų negalima vadinti mokytojais - jie svolačiai, kuriuos reikia pastatyti prie sienos ir kulką kakton suvaryti!"

Kai jis paminėjo pavardes, salėje kilo bruzdesys. Šis išgama pasakė pavardes geriausių Tautos vyrų. Jis drįso visų akivaizdoje sutrypti geriausius mūsų Brolius!

Jonas Stundys yra kalėjime. Karolis Jočys - partizanas. Dar yra areštuotų mūsų seminarijos auklėtinių. Tai Vladas Kuodis, Alfa Unikauskas.

Antrą Kalėdų dieną suėmė mokytoją Kunavičių, sausio 4-ą iš saugumo jį varė kalėjiman, o namie tą pačią dieną mirė jo žmona Onutė.

Viešpatie, už ką tiek kančių!?

Mamytė Petronėlė Kinertienė "Šv. Elenos salos ir "Ženevos " kieme.

1945 m. sausio 24 d., trečiadienis

Juodas sielvartas netelpa širdy. Juodu gedulu apsigaubė laukai, Tėviškės dangus...

Praėjo savaitė nuo anos dienos, kai žuvo keturi mūsų Broliai. Jie kovojo už mylimą Lietuvą, už gyvenimą, už Laisvę. Tą dieną išblėso visos viltys, užgeso brėkštančio Ryto žara. Vėl naktis apgaubė Tėviškės padangę, vėl juoda juoda naktis...

Žiūriu pro langą į tįsantį mišką. Eglės stovi liūdnos, apgaubtos baltu sniego nuometu, tačiau nežavi ir neguodžia širdies kaip kadaise. Jos liūdi gedulingai nuleidusios šakas. Lyg sakyte sako: "Jau ir mes bejėgės priglausti jus..."

Nepajėgiu kalbėti, tik springstu ašaromis. Dievuliau, kam tiek sniego?

Keturi Lietuvos partizanai krito. Tiek kentėta, ryžtasi, aukota-si. Jie žuvo nuo priešo kulkos, nuo granatų sprogimo. Kiek skausmo likusiems Broliams! Kiek kruvinos kančios motinoms!

Juos aptiko bunkeryje, kuriame ilsėjosi ir prie ugnelės šildėsi šeši mūsų kovotojai už savo Tėvynės laisvę. Apie valandą laiko jie gynėsi. Žuvo keturi rusai, mūsų du išsigelbėjo.

Jie buvo atpažinti Siesikų stribo - Judo Sakalausko. Jų šeimas jis taip pat įdavė rusams.

1945 m. Vasario 16-oji

Šiandien Vasario 16-ta. Skausmingai juoda ir krauju nulaistyta... Kas, o kas, Tėvyne mano, nuims Tau erškėčių vainiką, kas palengvins Tau Golgotą!?

Negaliu rašyti... Tik maldoje randu nusiraminimą ir įgaunu vilties.

Vaikai atėjo į mokyklą, bet pamokų nebuvo. Kalbėjau jiems apie šios dienos reikšmę. Antrąją pamoką jie deklamavo Maironio, Brazdžionio išmoktus eilėraščius. Esu laiminga, kad mano vaikai nevaikiškai supranta šią mūsų Tautai brangią dieną. Jų šir-dukėse liepsnojo meilė Tėvynei.

Kvietė į Siesikus. Iš švietimo skyriaus yra gautas raštas, kuriame griežtai įsakoma vieną kartą į mėnesį skaityti paskaitas apie laimingą tarybinį žmogų, laimingą tarybinę šalį.

Nė nemanau to daryti!

1945 m. vasario 25 d., sekmadienis

Buvau Siesikų bažnyčioje. Neapsakomai buvo gera melstis. Klebonas Staškūnas sakė pamokslą.

/.../ "Koks gražus yra žmogaus veidas, kada jis išgirsta džiugią žinią. Jo veidas tada spindi saulės šviesa. Bet, štai, vėl apsiniaukia išgirdus ką negero - ir vėl kančia, vėl skausmas spaudžia širdį.

Žmogus sutvertas kančiai, nes ir Kristus gyveno kančioje, kad išgelbėtų pasaulį. Kančia - tai išminties mokykla.

/.../ Šiandien mes Golgotos kelyje suklumpam po Kryžium... Tik po kančios nušvinta Laimė, ir džiaugsmas po kančios saldus. Kas nekentėjo, tas ir džiaugsmo nepažins.

Vienas vokiečių rašytojas pasakė:"Kas nevalgė juodos duonos, kas ašarų nelaistė per naktis, tas ir džiaugsmo nematys."

/.../ Melskimės, kad Viešpats suteiktų vilties mūsų Prisikėlimui."

Buvau pas vedėją. Gavau davinį: 45 pakelius rūkalų, 8 kilogramus ruginių miltų, gabaliuką vokiško muilo, dvi dėžutes degtukų, 1 -ną kg druskos ir pusę litro žibalo - balanos gadynei prašviesti.

1945 m. kovo 19 d.

Šventas Juozapas. Šviečia pavasario saulutė. Vieversėlis čyrena mėlynoje padangėje. Kasdien vis šilčiau ir maloniau visiems. Vaikiškai suvirpa širdis jaučiant gamtoje pavasarį... Norėtųsi užmiršti baisią tikrovę, norėtųsi užsimerkti ir nematyti krauju pramirkusios žemės, negirdėti kančios dejonių... Kaip būtų gera, jei tai, kas vyksta šiandieną, būtų tik šiurpus sapnas. Bet deja... deja...

1945 m. balandžio 1-oji diena, sekmadienis - Velykos

Aidėjo Velykų varpai, skelbdami Kristaus Prisikėlimą...

Kada kunigas užgiedojo "Linksma diena mums nušvito" - ašarų nepajėgiau sulaikyti prisiminus Tautos kančias - mačiau kenčiančius kalėjimuos, miškuose vargstančius Brolius, mačiau raudančią Tėvynę...

(Esu Ukmergėje, buvau Vienuolyno bažnyčioje.)

Apie 21 val. nuėjau į ligoninę. Vos spėjus užlipti į antrą aukštą, kelią pastojo gydytojas Zaluckis, prašydamas padėti jam padaryti perrišimus mieste. Nors ir labai nenorėjau taip vėlai eiti, bet atsisakyti nedrįsau. Pusiaukelyje gydytojas pasakė, kur einame. Tai į saugumą - kvietė pas ligonius. Norėjau apsisukti ir grįžti atgal -nenorėjau matyti tų žiaurių veidų, nenorėjau prisiminti tos dienos ir nakties... Aišku, kokiems žmonėms reikėjo suteikti pagalbą -savus jie vežtų į ligoninę.

Vedė mus ilgais koridoriais, perėjom kiemą ir pagaliau priėjom duris, prie kurių stovėjo sargybinis. Įvedė į mažą koridorėlį, kur laukėm, kol iš kameros išves sužeistuosius.

Gydytojui išėjus plauti rankų, likau su sargybiniu ir palydovu viena. Pradarė priekines duris, ant kurių buvo užrašyta: "Vyrų kamera". Toliau - "Moterų kamera". Vienas iš sargybinių pakvietė kitą, sakydamas: "Pažiūrėk...a, kokios gražios - gražuolės! Tai ką, gerai sėdėt?" Jos kažką negarsiai sakė. Vienas kareivis garsiai suskaičiavo - "vosem". Matyt, jų buvo aštuonios.

Kai uždarė kamerą ir pravėrė vyrų, tyliai, lyg iš po žemių, girdėjosi giedant Šv. Marijos litaniją. Aidėjo šventos melodijos garsai. Giedojo moterys. Viešpatie, kaip graudu, kaip suspaudė širdį... Reikėjo valdytis, neparodyti ašarų. Jie, lyg tyčia, žiūrėjo į mane. Tai truko gal dvi minutes - prasivėrė durys, įėjo gydytojas ir karininkas. Vargšai, o Dieve! Vienam peršauta ranka aukščiau alkūnės, kaulas sutraiškytas. Žaizda supūliavus. Sužeistas vasario 10-ą dieną. Iki to laiko nebuvo gydytas. Daugiau kaip pusantro mėnesio praėjo! Baisu į žmogų žiūrėti - gyvas lavonas!

Gydytojas pasakė, kad šį ligonį būtinai reikia guldyti į ligoninę, reikia amputuoti ranką.

Kai Zaluckas kalbėjo su viršininku, aš bintavau jam ranką. Jis suprato, kad užjaučiu jį... Kai gydytojas pasakė, kad kuo greičiau reikia vežti į ligoninę, nors ir žinojo, kad neteks rankos, tačiau jo veidas nušvito...

Antram irgi peršauta ranka ties peties kaulu. Kulka - viduje. Daktaras pasakė, kad kol kas galima nedaryti nieko, tik "žinoma, ligoninėn paguldžius būtų geriau". Sis sužeistas vasario 7-ą dieną. Nuo Veprių. Jam vos 19 metų.

Beje. Kai apžiūrėjome pirmąjį, girdėjau, kaip tie sargybiniai pasityčiodami klausinėjo:

- Tai iš kur tave atvežė?

- Iš miško, - trumpai atsakė.

- O, gaila, kad ne galvon teko!

- Gaila, būtų daug geriau, - ramiai atsakė jaunuolis.

Štai, kokį šiurpų vaizdą teko matyti šią valandą.

1945 m. Antroji Velykų diena

Kaip niekada liūdnos Velykos. Gamta dar daugiau didina skausmą. Vakar ir šiandien lietus merkia žemę be perstojo. Švenčių nuotaikos nėra, tik dvasinis susikaupimas bažnyčioje.

Vakar vakare buvo pas mus atėjusi Ramutė Kuraitytė. Ji vienui viena čia. Broliai ir seserys Vokietijoje, motina Kaune. Ramutė dirba sesele Ukmergės ligoninėje. Medicinos seserys gavo "spravkes", galiojančias iki š. m. balandžio 15-os. Po to greičiausia turės išvykti nežinia kur, nes tikrinant sveikatą medicinos komisijoje, pasakė: "Prieš išvežant duosim 24 val. pasiruošti". Galbūt į frontą sovietams padėti?

Tačiau jos turinčios savo planus. Niekur nevažiuosiančios ! Yra ryšys su "žaliukais", kuriuos aprūpins gydomąja medžiaga, o jei tektų išvažiuoti, pasitrauks pas juos. Geriau padėti savo Tėvynei, negu nueiti su okupantais.

Ramutė pasakojo, kai į saugumą kvietė gydytoją ir medicinos seserį. Kadangi gydytojas buvo labai užimtas, ji viena ten nuėjusi. Nuvedė ją į kambarėlį, kuriame gulėjo sužeistas vokietukas.

Peršauti abu keliai ir daug nutekėję kraujo. Šiam žmogui nė mažiausios vilties nėra gyventi. O rusai liepia duoti vaistų, kad valandą laiko jis galėtų kalbėti. Ji pasakiusi, kad tučtuojau atneštų ligoniui pagalvę ir jį apklotų, nes jam reikalinga šiluma ir ramybė. Duoti daug gerti, kad pasipildytų kraujo. Jie atnešė milinę ir padėjo po galva. Apkloję. Suleidusi jam kofeiną ir kamforą, serumą ir morfijaus nuo skausmo. Ką darysi! O širdy Dievo prašiusi, kad tik greičiau jį pasiimtų... kas iš to, kad jį kankina?!

- O, Maryte, - pasakojo Ramutė, - tu neįsivaizduoji, kaip man buvo gaila to vokietuko! Leisdama vaistus, daviau jam suprasti, kad užjaučiu jį... Jis suprato mane. Visą laiką ligonis dejavo ir šaukėsi Dievo: "Mein lieben Gott..." Mačiau, kaip senka jo jėgos. Nesulaukdami geresnio stovio, vienas iš stovinčių rusų man sako, kad reikia jam duoti išgerti samagono, tada jis nieko nejaus ir viską pasakys. Aš jiems to neleidau daryti, bet mano žodžiai nieko nepadėjo. Atnešė daugiau nei stiklinę samagono ir sugirdė. Negalėjau ištverti ir pasakiau: "Jeigu taip padarėt, aš neatsakau už jo stovį!".

Sugirdžius tiek samagono, širdis dar labiau nusilpo. Po kelių minučių pasakiau: "Dabar galit klausinėti, nes ligonis geriausiam stovy."

Man liepė išeiti už durų ir laukti. Ten sėdėję rusai ėmė prie manęs kibti, bet aš sėdėjau galvą nuleidus, o visos mintys buvo apie jį...

Po kelių minučių prasidarė durys ir pakvietė mane atgal. Kai įėjau, rusas paklausė: "Sestra, počemu on ničevo negavarit?"

Tik įžengus pamačiau, kad vokietuko jau nebėra... Mirė. O jie, kvailiai, to nesuprato. Aš paėmiau sužeistojo pulsą ir pasakiau: "Jis jau mirė". O! Kaip jie šoko prie manęs! Kokia aš sesuo, kad ligonis taip greitai mirė. Aš jiems pasakiau, jog mirtį pagreitino samagonas.

Nors man labai gaila to žmogaus, bet širdy džiaugiausi, kad jo kančios baigėsi."

Beje. Ramutė pasakojo, kad pradžioj truputį girdėjusi jį klausinėjant. Į klausimą, kas vadovavo, vokietukas atsakęs - "Lietuvos karininkai" ir kad "mūsų, vokiečių, buvo šeši."

Atrodo, jie tiek tesužinojo iš sužeistojo. Nieko jis mūsų nenaudai nepasakė. Težino, kad Lietuvos karininkai! Sako, jo baltiniai ir rūbai buvę švarutėliai ir geros medžiagos.

"Raudoniesiems turėjo būti pavydu," - sakė Ramutė.

1945 m. balandžio 10 d.

Į naujus puslapius, bet, deja, ne naujus žodžius...

Dieve, negi bundanti gamta nepadės pasauliui pabusti iš letargo miego? O kaip laukiam permainos!

Karas sparčiais žingsniais artėja prie pabaigos. Kas laimės?

Vėl prasideda areštai. Paskutinėmis dienomis iš Ukmergės kalėjimo išvežė 5-as mašinas kalinių. Juos sugrūdo į traukinuko vagonus ir užkalė. Galuose pastatė kulkosvaidžius ir išvežė nežinion.

Vakar grįžo Davalgų Olė iš Mažeikių. Jie gavę iš Alfonso Lažinsko telegramą. Olė išskubėjusi. Tačiau jo jau neberado. Juos išvežę frontan prie Liepojos. Jai papasakojęs likęs Alfonso draugas.

Gavau Mamytės laišką. Viltys, kad Bronius pabėgęs, dingo. Laiškas rašytas kovo 7 d. Jame rašoma, kad jau antras mėnuo, kai Bronius guli Polocko ligoninėje. Apie ligą nieko nerašo, tik tiek, kad jau sveiksta, kad dar porą savaičių reikės gulėti. Rašo: "Tetai, gyvenančiai Polocke, sunku, padėkit jai maistu. Po karo atsilygins." Aišku, kokiai "tetai"...

Mamytė rašo, jei Tėvelis gausiąs dokumentus, važiuosiąs pats. Šiuo laiku pasas galioja tik Ukmergės apskrityje.

Galvoju apie aną Broniaus laišką, kurį rašė sausio 31 d., o dabar rašo, kad antras mėnuo guli ligoninėje. Gal bandė bėgti ir jį sužeidė? Noreikų Elenutė buvo pas mus užbėgusi ir sakė, kad iš Polocko vienas jos krašto vyrukas parbėgo namo. Jis pasakojęs, kad 14 jaunuolių bandę bėgti ir visus sugavę. Tik jam pasisekę. Galbūt ir Bronius ten pakliuvęs?

Kaune areštuojami pavieniai žmonės, šeimos, Sako, jiems ant rankų uždedami antrankiai ir taip jie išvedami.

Neleisk, o Dieve, pasikartoti Pravieniškių ir Rainių žudynėms!

1945 m. balandžio 18 d., trečiadienis

Gavau iš Pomarnackų Natutės laišką (pradžioje rašiau apie jų šeimą, kai 1941 m. ją su tėvais ištrėmė į Sibirą. Jai tada buvo 14 metų). Įrašysiu keletą ištraukų iš jos ilgo laiško. Sakinių nekeisiu, tik rašysiu be gramatinių klaidų, kurių pakankamai daug.

/.../ "Po tokios ilgos pertraukos pamačiau lietuviškas raides ir brangius lietuviškus žodžius. /.../ Tu rašai, kad aš mylėjau savo brangią Tėvynę, o kad tu žinotum, kaip aš myliu ją dabar! Dabar jinai yra man šimtą kartų gražesnė, šimtą kartų brangesnė. Dabar tiktai aš pažinau, kokia jinai mums yra brangi ir graži. Per tuos beveik keturis metus mums prisiėjo perlipti neapsakomus kalnus, pereiti neapsakomas kančias, bet tai viskas būtų nesunku, jei mes žinotume, kad tai neilgai. O būna laikas, kad atrodo, jog mes esam išmesti į prapulties duobę, kurioj turėsime palaidoti savo kaulus. /.../ Laikas bėga labai negreit.

/.../ Iš pradžių mes visi trys atvažiavome į Jonavą. Ten atsiskyrėm su Tėveliu ir važiavom vienos. Liepos 3 d. buvom Bardoje (Staraja Barda). Po kelių dienų mus vežė dar toliau, už 30 km. Privažiavom upę. Ji mums pasirodė baisi, oi, baisi! O užjos ūžia, šniokščia baisus miškas - taiga. Čia mums pasirodė tikra pekla. Pavažiavę dar 1,5 km pamatėm namus ir žmones. Tiesa, lietuvių buvo nedaug ir iš tų pusė lenkų. Čia ir prasidėjo sunkus ir vargingas mūsų gyvenimas. Aš pjoviau malkas, leidau didžiulius medžius. /.../ Išmokau naujo amato - gaminau plytas. Aišku, buvo sunku neapsakomai, bet ką padarysi, toks mūsų likimas. Paskui įstojau į siuvyklą, ten išmokau siūti. Iš ten nuėjau į mokyklą, bet čia man nepasisekė: 1944 sausio 4 d. "pasodino" mamą. Aš likau viena. Bet Dievas neapleido, išgyvenau viena tik 4 mėnesius ir sulaukiau mamos. /.../ Kiekvieną pavasarį sodinam daržą, užsiauginam bulvių, pupelių, kukurūzų visai žiemai. Žiemą tempiam malkas ant kupros. Šią vasarą išmokau naują darbą, kurio ir sapne neregėjau: iš mėšlo minkiau malkas, kurias čia vadina "kiziakais". Šio darbo neužmiršiu niekados. /.../ Kaip norėtųsi mokytis, baigti ką nors, o dabar likau nei du, nei pusantro. /.../Maryte, jei galima, atsiųsk nors nedidelį siuntinėlį, apiplyšom baisiai. /.../ Klaidų rasi daug, turbūt tūkstančius, bet ką padarysi, per keturis metus rašau pirmą lietuvišką laišką. /.../ Bučiuoju tave tūkstantį kartų. Tave mylinti Nata."

1945 m. gegužės 1 d.

Maloni pavasario saulė savo švelniais spinduliais palietė žmogaus širdį ir ją pravirkdė... O kaip norėtųsi keltis su pavasariu.

Iš Ukmergės grįžo Genutė Gritėnaitė. Sako, kad gegužės pirmosios mitingas neįvykęs. Visi miesto "papuošimai" liko be reikšmės.

Gegužės mėnuo - pats gražiausias mėnuo. Kad jis niekad nesibaigtų! Gegužinės pamaldos. Pernai meldėmės Šiliūnuose. Žmonės prašo manęs vėl būti "kunigu". Sutikau. Nebijau nieko, tikiu, kad šv. Marija neatitrauks savo globojančios rankos nuo mano pasiryžimų geriems tikslams. Po Marijos litanijos, kurią giedodavome kasvakar, kalbėdavom šią maldą:

"Didžiųjų pasaulio galybių kruviname glėbyje, karo liepsnų apsupta, baisių nelaimių išblaškyta, nelaiminga mūsų Lietuva suklumpa prie savo Globėjos kojų... O Marija, Tavo Sūnus, nuo Alyvų kalno žiūrėdamas į Jeruzalės miestą, verkė dėl savo Tautos nelaimių. Melsk savo Sūnų Jėzų Kristų, kad Jis mūsų Tautos skausmus ir nelaimes priimtų kaip atgailą už viešus Lietuvos nusikaltimus.

Mūsų, mūsų miestų, mūsų kaimų vardu, mūsų laukų, pievų, ošiančių girių ir visos Lietuvos žemės vardu, Tau, Taikos Karaliene, mūsų Žemės Užtarėja, šaukiamės Tavo gailestingumo, globos ir užtarimo!"

1945 m. gegužės 5 d., šeštadienis

Rytoj - Motinos diena. Rengiu minėjimą. Tikiu, jog Viešpats ranka laimina mane. Programa nė menkiausiu žodžiu nesuteršta "tarybomis". Lietuviška, patriotiška. Gegužės pirmosios minėjimą reikia surengti 1-10 dienomis. Geriau, kad nesulaukčiau "svečių" iš Siesikų...

1945 m. gegužės 6 d.- Motinos diena

Pirmoji Motinos diena, kai negaliu pasveikinti savo Mamytės. Bet Tau, Mama, siunčiu sveikinimą malda. Brangi Mamyte, ačiū Tau už išgyventus rūpesčius ir vargą. Tesaugo ir globoja Tave dangaus ir žemės Motina Marija!

Vakar po pirties buvau gegužinėse pamaldose. Grįžus sulaukiau Benedikto ir Juozuko. Antrąsyk jie pas mane.

1945 m. gegužės 7 d.

Jau po visų minėjimų ir "mitingų". Ačiū Dievui! Esu laiminga, kad taip gražiai, turiningai viskas praėjo. Vaikai ir jų tėveliai buvo labai patenkinti.

Programa tęsėsi apie tris valandas. Gerai padainavo vaikų chorelis. Visiems labai patiko "Lietuva brangi", "Oi, neverk, Motušėle" ir kitos lietuviškos - apie 10 dainų. Mokinukai suvaidino "Daugianorį", kurio tikslas parodyti, kas laukia skundikų.

1945 m. gegužės 8 d., antradienis

Iš paties ryto sulaukėm "svečių" iš Siesikų. Stribai su rusais pasipylė po laukus.

Viršila atsisėdo prie mano stalo kambary, pasidėjo žiūronus, o kitiems liepė daryti kratą. Pirmiausia patikrino po lovomis. Paskui vertė visą aukštą, koridorių. Mano kambarėly pasitenkino tik pasižiūrėję po lova.

Sužinojęs, kad esu mokytoja, paprašė sėstis arčiau. Kažko paklausė. Aš pasakiau, jog rusiškai nesuprantu. Nepasėdėjus nė minutės, radau progą pasitraukti nuo stalo - toliau daugiau "oro"... Jie liepė Olei lipti ant aukšto. Viršila rusiškai paklausė jos: "Čto tam jest?" O toji stačiai žėrė, kad jie verčia knygas ir mokinių sąsiuvinius. Man pritrūko kantrybės ir garsiai Olei pasakiau: "Kam klausi, gal nežinai - banditų ieško!" Nors pasakiau lietuviškai, bet jis suprato ir... kad suriko: "Bandytov - ne v tom delo - my znąjem čevo iščim!"

Įėjo Sakalauskas, tai Siesikuose gyvenantis stribų vyresnysis.

Viršila jam sako: "Vidiš, nedavolnije, čto my zdės pravėria-em... Zlitca... Ničego, my znaem takich - gdė tolko kultumy dom, tam i bandyty prichodiat".

Klausia Sakalausko: "Počemu ana takaja nedavolnaja?" O tas priėjęs prie manęs: "Drauge mokytoja, kodėl jūs tokia nepatenkinta, ar kad mes čia ieškome?"

Už "drauge" vos netekau kantrybės. Bet susivaldžiau. Bijojau, kad kartais išvesti iš kantrybės jie nepatikrintų mano daiktų: lagaminėlyje buvo mano dienoraštis ir knyga "Žydai už Stalino pečių".

Išėjau į mokyklą. Pas mokyklos šeimininkus Jakaičius radau didžiulę netvarką - ir čia kratė, vertė, kažko ieškojo. Jie pasiėmė Jakaičio dokumentus, o jam pasakė, kad po pusantros valandos grįš ir, jeigu jo neras, padegs namus.

Paimti dokumentus jiems prireikė dėl 30 červoncų, kurie ten buvo. Jakaitienė nusprendė, kad reikia juos pasivyti ir pareikalauti grąžinti dokumentus. Laimėjo. Sutikus juos, pakėlė triukšmą dėl dokumentų, nes žmogų padarė banditu... Tada rusų vyresnysis pasakė, kad dokumentų paimti jie neturėję teisės. Kai paklausė paėmusįjį, tas pasakė, kad palikęs "ten". Grįžo atgal, nuėjo už krosnies ir atnešė juos. Žinoma, išsiėmė iš savo kišenės, o ne nuo lovos.

Tikri banditai! Vagys! Dokumentuose šeimininkas nerado pinigų... Štai, kam jiems buvo reikalingi dokumentai. Dar ne viskas. Jiems išėjus, Jakaičiai nerado dar 60 červoncų, o Jakaitienė savo šventadienio sijono.

Šiandien areštavo Benedikto tėvuką - tą gerą, nuoširdų senuką. Atseit, radę pas jį šovinių... Žiauriai daužė, mušė, paskui vos gyvą įmetė į ratus ir išvežė į Siesikus.

O, Dieve, matau tą kankinį! Jaučiu Benedikto kančią, jo skausmą. O motinai likus vienui vienai... Tie judai reikalauja pristatyti sūnų, tada išleisią tėvą. Jie jau žino Beną - kažkas įskundė.

1945 m. Šeštinės.

Mokykloje nedirbau, bet ir bažnyčioje nebuvau. Susirgau. Blogai jaučiuosi.

Nuostabus pavasaris! Berželiai žaliuoja, skleidžiasi vyšnių žiedai. Dieve, koks gražus būtų pasaulis, jei krauju neplauktų upės, jei žmogus nebūtų žvėrimi...

Buvau miške. Iš paties ryto norėjau pasidžiaugti pavasariu, pasiklausyti miško giesmininkų. Nors valandžiukei užmiršti juodą Tautos likimą. Vienok dar daugiau skausmas plėšia krūtinę. Ak, Viešpatie, ar jau niekada nepaliaus siautėjęs kančių potvynis?!

1945 m. gegužės 11 d., penktadienis

Vakar nebaigiau rašyti, nes sulaukėme "svečių", pačiame šventadienio susikaupime (bene jiems svarbu šventa diena!). Jų buvo apie dešimt. Vieni stribai, rusų nebuvo. Rinko mokesčius "karo obligacijoms", kuriuos man buvo liepta rinkti. Štai, kiek mano vietoj "darbininkų!"

Trečiadienį, gegužės devintą dieną, baigėsi karas. Komunistai dar ir šiandieną neišsipagirioję. Turbūt visą dieną mirko samagone iš džiaugsmo, kad "vokietis kapituliavo". Mums gi tas pats liūdesys ir gedulas. Mes švęsime džiaugsmo šventę, kai Tėviškės žemės nemindžios raudonųjų okupantų ir jų tarnų kruvinieji batai.

Dar apie "svečius". Įėjo vidun apsikarstę automatais, granatomis, kulkosvaidžiu. "Zdrastvuite"! Su kepure įsirioglino, prieš save stumdamas kulkosvaidį. Kepurėje raudonuoja penkiakampė. Paskui jį dar keturi stribai įsekė. Vienas jų, paklausęs pavardės, pareikalavo "karo obligacijai paskolos".

- Penkiasdešimt červoncų reikia.

Kai Olė jam aiškino esanti ne šeimininkė ir pinigų tiek neturinti, jis pareikalavo iki rytdienos 15 val. juos pristatyti į valsčių. Dėl sumos - būtinai tiek.

- Jau karas pasibaigė, vokiečiai ginklus padėjo, tie pinigai reikalingi atstatymui kas sugriauta, - paaiškino. Aš mandagiai paklausiau:

- Jūs turbūt galvojate, kad žmonės červoncus iš žemės kasa, -atidavęs rekviziciją už karvę gauna 5-6 červoncus, o reikalaujate dešimt kartų daugiau.

- Nieko, nieko - atsiras.

Nepasiaiškinsi. Tokia "tvarka". Dar grasina: "Kas nepasirašys - į juodą knygą įrašysim". Taigi. Būsim "liaudies priešai".

Pareikalavo penkiems žmonėms pavalgyti. "Gal rūgštaus pieno?". Olė pripylė pieno, o jie susėdę, kaip tikri banditai, su kepurėmis užsigulę srėbė.

1945 m. gegužės 12 d., šeštadienis

Grįžusi iš gegužinių pamaldų sulaukiau Benedikto. Pirmąsyk matau jį po jo namuose ištikusios nelaimės.

Tačiau žmogus privalo savyje turėti daug jėgų, kad nugalėtų dvasinį skausmą. O stiprybės reikia, nes dar neatėjo valanda. Labai gaila jo tėvuko ir jo. Jutau Beniaus skausmą... Dvasinis ryšys jungė mane su juo ir su jo kančia.

Prieš aušrą jis išvyko į kelionę. Gegužės 15-tą dieną įvyks visų partizanų, karininkų ir vadų susirinkimas.

Atsisveikinam. Grįžęs iš pasitarimo žada užeiti.

1945 m. gegužės 13 d., sekmadienis

Buvau Pagirių bažnyčioje. Čia kiekvienas meldžiasi už vieną tikslą - Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.

Buvo atėjusi Šapuvos mokyklos vedėja ir pranešė, kad mano ir jos vaikai egzaminus laikys jos mokykloje. Jie prasidės gegužės 21-ą dieną. Į komisiją paskirtos keturios mokytojos: Siesikų - Vildžiūnienė, Veronika Latvytė ir aš su Šapuvos mokytoja.

Gavome Broniaus atvirlaiškį dar vis iš ligoninės, Polocke. Pabaigoje jis rašo: "Prašykit Dievą, kad greičiau pasveikčiau ir padėčiau mušti vokiečius."

1945 m. gegužės 19 d., šeštadienis

Vakar sulaukiau Benedikto. Sako, buvo tikėtasi šviesių vilčių išsipildymo, tačiau, deja, dar juoda naktis gaubia mūsų padangę. Su juo iki aušros kalbėjomės apie viską, kas vyksta šiandieną.

Esu laiminga, kad sutikau Brolį, su kuriuo nuoširdžiai galiu kalbėti, pasiguosti sunkią valandą, pasidžiaugti nors mažu trupinėliu laimės... Yra dar mūsuose gerų, pasiaukojančių Tautos vaikų, kurie savo kančia parklupusiai Tėvynei palengvina Kryžiaus naštą. Mielas Benediktai, teisieji turi laimėti!

P. S.Beniaus Tėvelį ketvirtadienį išvarė į Ukmergę.

1945 m. gegužės 23 d.

Naktį sapnavau, kad ožys bučiavo mane. Negaliu pamiršti, kaip buvo šlykštu! Tokie sapnai pranašauja ligą. Tai ne juokai! Rytoj - egzaminai. Išėjau į mokyklą su 37,7 1. temperatūra, o 18 valandą ji pašoko iki 40,2 1. Jaučiu, kad griebia plaučių uždegimas.

1945 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Vakar ponia Lažinskienė man pastatė taures. Sausas kosulys sukelia skausmą krūtinėje ir nugaroje. Susileidau pulmanolį. Nemalonu pačiai sau leisti vaistus, bet ką daryti.

Seimininkai labai nusigandę dėl mano ligos, todėl pranešė mano Mamytei.

Šįryt, prieš atvykstant mokiniams, turėjau 39,9 1 temperatūros. Norėjau nepasiduoti ligai, bet gavau tokį smūgį, laimei, pasiekiau lovą... Apsisuko galva, akyse aptemo, susiūbavo kambarys.

Egzaminai! Na, ir nesinervink, kai vieni vaikai eina jų laikyti. Ne. Neleidau vienų. Pranešiau, kad sergu. Atėjo manęs lankyti Siesikų egzaminų komisija. Įsitikino, kad nesimuliuoju. Tačiau egzaminų atidėti negalima. Mane įkalbėjo nesijaudinti ir leisti vaikus, jos žadėjo globoti juos. Pasakiau, kad bijau dėl komunistinės istorijos, nes iš principo jų nemokiau. Rusų kalba - gal kaip nors. Visi kiti dalykai turi gerai sektis, nes vaikai paruošti.

Vakaras. Sulaukiau Mamytės. Atvažiavo. Apsidžiaugiau lyg mažas vaikas.

Seselė Geibūnienė ir gydytojas Zaluckis "įsakė" mane parvežti į Ukmergę gydyti.

Jei neturėčiau vaistų, būtų didelis pavojus likti čia, tačiau dabar dar nevažiuosiu - išgysiu! Man gaila palikti žydinčių sodų, gaila žalio šilo, gaila savo mokinių. Dieve, ar dar ilgai sirgsiu?

Aplankė Benediktas. Jis sužinojo apie mano ligą. Tik jis vienas čia man toks artimas ir savas...

Šį vakarą Benius ilgai kalbėjo su Mamyte. Iki aušros. Man gera buvo tylėti, nes aukšta temperatūra atėmė jėgas.

Jo rankos paspaudime jaučiu neišpasakytą dvasinį ryšį... Šį kartą jis linkėjo pasveikti. Išeina į pavojų jūrą, kur kas minutę laukia mirtis. Naktin išeina, kur šmėklos laukia pastoti kelią į saulę einantiems žmonėms. Koks kruvinas kelias į Laimės žiburį!

1945 m. gegužės 25 d., penktadienis

Vakar iš Ukmergės grįžo Benedikto tėvukas. Išleido iš daboklės. Ačiū Dievui. Neteko daug sveikatos po žiaurių kankinimų...

Šįryt išleidau vaikus laikyti egzaminų į Šapuvos mokyklą. Gaila, kad negaliu su jais būti. Iš jų akučių mačiau, kaip jie pergyvena, jaudinasi.

Iš pat ryto Šiliūnuose vėl pilna rusų su stribais. Pas mus neužėjo, nes ponia Lažinskienė pasakė, kad čia yra šiltine sergantis ligonis.

Vakarop sulaukiau savo mokinukų, grįžtančių iš egzaminų. Baltų narcizų puokšte nešini jie įėjo į mano kambarį. Visi laimingi ir patenkinti. 'Šiliūniečiai negavo nė vieno dvejeto!" - buvo jų pirmieji žodžiai. Jiems buvo keista ir juokinga, kai pamatė ant sienos Stalino portretą ir kitą tarybinę atributiką. Tačiau garsiai apie tai nekalbėję, nes jiems atrodė, kad juos seka... Labai nepatenkinti anos mokyklos tvarka: vaikai labai išdykę, netvarkingai rašo, nemandagūs ir t.t.

Iš kalėjimo sugrįžo Petras Stankevičius. Namus rado nuniokotus, nes po arešto Siesikų "vyriausybė" konfiskavo jo visą turtą.

P. S. Šiandien iš ryto mano temperatūra 39,21. Susileidau vaistus, pastatė taures. Kaip gera, kad Mamytė čia.

1945 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Vėl rusai su stribais slankioja pamiškėje. Į mišką neina, gal bijo?

Grįžo iš egzaminų mano "studentai". Parėjo dainuodami, laimingi, su didžiule gėlių puokšte man. Visi išlaikė egzaminus! Ačiū Dievui.

1945 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Šiandien temperatūra normali. Gal nebekils daugiau? Mamytė išvažiavo namo. Gaila. Būtų gera drauge gyventi.

1945 m. gegužės 28 d.

Žydi sodai. Išėjau pasėdėti po obelim. O, Viešpatie, koks gražus Tavo pasaulis! Visi medžiai, lyg baltam nuomete jaunamartė... Toks dieviškas nekaltumas ir grožis! Kokia nuostabi laimė supa tave, žmogau, ar nematai?! Kam mindžioji savo purvinomis kojomis nekaltybės džiaugsmą, kam lieti kruvinomis rankomis skaistybės rūbą!? Kam žudai save, savo vaikus, brolius ir seseris?! Nusiplauk keršto krauju suteptas rankas, sušalusios širdies ledus ištirpink meilės ir gailesčio spinduliais!

Tokios mintys aptiko mane išėjus į žiedų pasaulį. Šaukiau tyruose šaukiančiojo balsu, tačiau tyruose niekas negirdi ir niekados neišgirs... Vienok tikiu - sugrius vienąkart šėtono karalystė!

1945 m. gegužės 30 d., trečiadienis

Po savaitės vėl "kunigauju" gegužinėse pamaldose.

Šiandien Varanavičius ištiko skaudi nelaimė. Užraugė sama-goną ir pastatė tvarte. Nutrūko dvi karvės ir viską suėdė. Taip samagonas "vaikščiojo" ne statinėse, o karvių viduriuose. Įvairiomis priemonėmis bandė gelbėti, bet, deja, nepasisekė - neteko dviejų karvių, dar daugiau - jos abi buvo veršingos. Štai ką daro samagonas!

1945 m. birželio 3 d., sekmadienis

Vakar aplankiau Benedikto tėvuką. Galvojau rasti jį gulintį, bet, ačiū Dievui, radau jį kieme. Atėjo ir motina. Ilgai kalbėjome.

Įdomu buvo klausytis senuko pasakojimo apie išgyventas kančias.

Kai klojime rado šovinius (juos ne atsitiktinai rado, o atsinešė protokolą, kuriame apie tai buvo parašyta), "tuomet ėmė daužyti basliu. Laimė, kad gulėjau ant šiaudų, kitaip būtų užmušę. O daužė rusas. Labai žiaurus. Po to mušė automato buože ir spardė kojom".

Sumušę taip, kad jau nepajėgęs atsikelti, tada įsiutęs žvėris grasinęs padegti trobesius. Jau norėjęs degti. Bet atsirado geras žmogus - rusų seržantas. Jis griežtai uždraudęs degti ir grasinęs sušaudyti, jei tas nepaklausys. Tarp judviejų kilo ginčas ir vis dėlto neleido uždegti. Seržantas ramino senuką: "Neboise, starik, on nejimėjat pravo zažigat". Benedikto motina pasakojo, kad tuo laiku ji buvo viduje. Įlėkęs tas, kuris norėjo degti namus, ėmęs ant jos šaukti: "Bandito motina! Banditus išlaikot, jiems šovinius duodat! Jei neatveši sūnaus, uždegsim namus". "O aš pasakiau, -pasakoja senutė, - jūsų valia, galit degti, bet apie savo sūnų aš nieko nežinau, jo gal ir gyvo nėra. Jei jūs žinot, galit pasiimti"...

Po tokio atsakymo jis dar labiau įsiutęs ir išėjęs "degti", užrakindamas duris, palikdamas moterį viduje.

- Aš nusigandau, galvojau, jei degs, tai šoksiu pro langą, nesvarbu, kad namas bus apsuptas. Bet užgirdau kitą rusišką balsą: "Nejimėiš pravo zažygat - zastrėliu". Tada geriau pasidarė...

Matydamas, kad žmogus dar gyvas, liepę eiti į vežimą, vešią į Siesikus. Tačiau senukas neturėjęs jėgų net pajudėti, ne tik nueiti iki vežimo. Tada stribai atvedę jį ir įstūmę į ratus... Siesikuose išgulėjęs tris paras nepajudėdamas - nuo skausmų. Gulėjo, žinoma, ne kaip ligonis, bet kaip bolševikų kalinys - ant žemės...

Trečią dieną įėjęs vienas rusas ir pavarde pašaukęs senuką. Tačiau jis pasakęs negalįs pasikelti. Būta žmogiškesnio pareigūno, jis liepęs gulėti, kol bus geriau.

Naktį įėjęs "savas" - Rabašauskas "švelniu" balsu prabilo: "Žinai, Narkevičiau, mes savi žmonės. Aš žinau, kad tavo sūnus miške. Pakalbėkim atvirai. Aš padėsiu - viskas bus gerai. Tik pasakyk - tavo sūnus miške!?"

Kadangi senukas gerai žinojęs jų taktiką ir jį pažino, išėjęs iš kantrybės į jo "švelnius" žodžius, atrėžė:

- Eik po velnių! Netrukdyk miegot! Atėjo čia... Tu ne tardytojas! Kai reikės, aš pasakysiu kam reikia, o ne tau!

Nieko nepešęs "draugas" išėjo.

Po savaitės pėsčius išvarė į Ukmergę. Taip sumuštus žmones pėsčiomis varyti tiek kelio!

Drauge varę ir Grigonį iš Bitinų, kurį sugavę miške kūrenant ugnį. Senukas girdėjęs, kai tardymo metu jį mušė geležimi... Visą laiką jis laikęsis vienodai, bet gavęs daugiau kirčių po truputį ėmęs prisipažinti. Yra žmonių, kurie galvoja, kad prisipažinus nekankins, atleis, dovanos... Deja, taip nebūna: prisipažįstant nesumažinsi kaltės, bet dar ją padidinsi. Tada išsigelbėti nesitikėk!

Noriu įrašyti kunigo Valdemaro CUKURO žodžius: "GERUMAS IR IŠTIKIMYBĖ IŠBANDOMA KANČIOJE".

Tęsiu toliau senuko pasakojimą. Varant pėsčiomis į Ukmergę, vienas rusas visu keliu prikaišiojęs: "Nereikia būt sovietinės valdžios priešais, o dabar gerai, skanu eiti? Manot, kad gal nešiu? Nieko. Jei pavargsit dviem kojom, eisit keturiom". Bet nuo Šimkūnų juos nuvežė. Taip iškankinti nebūtų pasiekę Ukmergės.

Ukmergėje buvę šiek tiek geriau. Sėdėję daboklėje. Ten iš jų viską atėmę, net Rožančių. "Jie galvojo, kad atimdami Rožančių, atims ir Dievą iš širdies", - sako senukas.

Tarp daugelio blogų žmonių pasitaiko ir gerų. Senukas pasakojo, kad jei būtų buvęs blogas tardytojas, nebūtų jo išteisinę. Jis parašęs protokole, kadi Narkevičius gyvenąs šalia didelio kelio, kad jo klojime buvo apsistoję vokiečiai, vėliau rusai. Tai ir šovinių nuo tų laikų likę... Tokiu būdu jį išteisino.

Kai vieną vakarą jam pranešė, kad jis laisvas ir gali grįžti namo, iš džiaugsmo nežinojęs ką daryti. To nesitikėjęs. Bet - ačiū Dievui!

- Nepažįstami žmonės priėmė mani nakvynėn. Atsiminiau, kad pamiršau Rožančių. O jis man labai brangus! Nutariau grįžti ir atsiimti. Nuėjau. Prie daboklės sutikau NKVD-istą. Aš paprašiau, kad jis man padėtų surasti mano Rožančių. Jis gi kad išvertė akis, kad pradės rėkti: "Gali kitą nusipirkti, netrukdyk laiko tokiais reikalais"!

- Tokį atsakymą gavau iš savo žmogaus - lietuvio... Einu toliau. Sutinku kitą - irgi lietuvį. Paklausiau to paties. Šitas - dar labiau supyko... Tuo kartu pamatė mani rusas sargybinis. Matyt, jis mani pažino ir paklausė: "Čevo nado, starik? Pačemu ani na tibe tak kričat?" Aš jam paaiškinau, ko man reikia. Tada jis man liepė eiti su juo. Įvedė į kambarį. Prie stalo sėdėjo tas pats rusas, kur mani tardė. Paklausė, ko sugrįžau. Aš pasakiau, kad noriu atsiimti Rožančių, kur nuo mani paėmė. Rusas mielai sutiko paieškoti. Klausė, kodėl aš vakar neprašiau. Jis tuoj atnešė man Rožančių ir duodamas pasakė: "Chorošo, starik, nada malitsa, dlė tavo tibe i pustili na svobodu. Da, malitsa nada, starik".

Pasirodo, dar yra žmonių, kurių širdyse neišblėsęs žmogiškumas.

Užbaigiau vakarykštį pokalbį su Benedikto tėvuku. Man buvo labai džiugu, kad jis laimingai sugrįžo tiek daug iškentėjęs. Tai nepalaužiama valia ir pasiryžimas kovoti už šventąją Tiesą. Turint Dievą širdyje ir didžiausios kliūtys, ir žiauriausi priešai nėra baisūs.

1945 m. birželio 4 d., pirmadienis

Vakar buvo Benediktas. Netrukdomai kalbėjomės, kol ėmė švisti. Tiek daug turime viens kitam ką pasakyti. Jis pasakojo apie stebuklingą išsigelbėjimą nuo mirties.Tai įvyko netoli Šėtos. Penktadienį ir šeštadienį man buvo labai neramu... jaučiau kažką negero. Prašiau Visagalį palaimos jų žygiuose.

Šios nakties mudviejų pokalbyje išaiškėjo visos iki šiol buvusios "paslaptys". Tik šiąnakt aš padėkojau jam už nelegalią spaudą, kurią vokiečių laikais jis man siųsdavo iš Vilniaus. Tuomet aš jo visai nepažinojau. Jis apie mane žinojo tiek, kad esu tos pačios dvasios... Pamenu, vieną rytą mano buvęs šeimininkas Jonas Gritėnas atnešė man paskaityti Benedikto laišką tėvams. Nors nepažinojau, bet džiaugiausi, kad Šiliūnuose yra žmonių, kurie taip reikalingi mūsų Tautai. Skaitant jo laišką, man kilo įtarimas, kad kažkur aš tą rankraštį esu mačiusi. Pagaliau stalčiuje suradau iš Vilniaus siųstus vokus, kurie buvo adresuoti ta pačia ranka. Taip išaiškėjo "paslaptis"... O jis padėkojo man už laišką, kurį rašiau "nepažįstamam Broliui". Benius sakė, kad po daugelio audrų išsaugojęs tą laišką ir šiandien jį turi su savimi... Vienąkart jie miegoję ir juos užtikę priešai. Visi pakilę bėgti. "Aš bėgau palikęs švarką, kurio kišenėje buvo laiškas. Grįžau pasiimti švarko, nes buvau pažadėjęs jo niekad neprarasti..."

Trečiadienį jie iš čia išeina. 

1945 m. birželio 5 d., antradienis

Buvau Siesikuose. Iš švietimo skyriaus parsinešiau visą krūvą raštų - vienos nesąmonės.

Centrinėse mokyklose visą vasarą turi būti mokomi naujokai, kurie nėra baigę keturių pradžios mokyklos skyrių arba visai nelankę mokyklos. Jeigu kuris nelankys, turime pranešti kariniam komisariatui - "bus sutvarkyti..." Kurie mokslui negabūs ir nepažangūs, apie tokius rašyti protokolą ir siųsti ten pat. Viską - "kariniam..."

Grįžau iš Siesikų labai pavargusi. Jaučiau, kad sirgsiu... Taip. Temperatūra 38°.

1945 m. birželio 6 d.

Vakarop imu sveikti. Temperatūra normali. Atsikėliau, o galva vis dar sukasi.

Žvilgterėjau pro langą miško link ir matau "žąsele" einančius ginkluotus vyrus. Gal tai stribai? Bet greitai pažinau priekyje einantį Benediktą. Keistas virpulys perėjo kūnu... Jie ėjo pagal mūsų sodybą. Kaip miela matyti savo Brolius! Jų buvo dvylika. Šeši vietiniai, kuriuos pažinau, kiti - nepažįstami. Vienas aukštas su barzda, kiti irgi barzdoti. Tai -"lietuviai barzdočiai", - pagalvojau. Ant rankovių trispalvės...

O, Kristau, kada jiems nušvis Laisvės Saulė? Ėjo vogčiomis, ne taip kaip eina žmogus sava Žeme...

1945 m. birželio 7, ketvirtadienis

Galvojau šiandien nueiti į paskutinį Mišparą. Bet galva svaigsta, akyse tamsu... Svarbiausia, visai netekau apetito.

Atėjo Ragauskienė. Jos sūnus grįžo atostogų vienam mėnesiui iš Rusijos. Tris mėnesius ten gulėjęs ligoninėje, sirgęs plaučių uždegimu, vidurių šiltine ir geltlige. Nepanašus į save: išbalęs, sulysęs - tiesiog skeletas. Netekęs 13-os kilogramų. Ligoninėje maistas labai blogas: rūgštūs kopūstai ir sūri agurkų sriuba. Visą laiką tas pats. Duona nesuprasi iš ko kepta. Tokio maisto Lietuvoje gero šeimininko šuva neėstų. Jei kada atneša vieną bulvę, tai jau didelė laimė. Kai temperatūra būna virš 40 1, vis tiek maistas tas pats. Jei nevalgysi, liksi nevalgęs. Labai daug serga lietuvių. Rusų mažiau, matyt, jie užsigrūdinę. Dieve, kiek kenčia žmonių bolševikų naguosna pakliuvę!

Rytoj su Ragausku važiuosiu į Ukmergę. Pasitarsiu dėl jo su gydytoju Zaluckiu. Tikiuosi gauti patarimų ir vaistų. Po tiek persirgtų ligų gali būti komplikacijų. Gydytojas būtinai turi ligonį pamatyti.

Gavau atsišaukimą, kurio ištraukas noriu įrašyti: "Paskutiniu laiku rusai darė miškų "valymą". Nušauta civilių žmonių, net moterų ir vaikų. Žuvo vienas kitas partizanas - tik dėl neatsargumo arba girtavimo. Mes kovojame šventą kovą, todėl turime būti tos kovos verti, turime saugoti savo ir kitų gyvybę. Partizanams griežtai draudžiama vartoti alkoholį.

Mes visą laiką stengiamės lietuvius informuoti apie kovas su baisiausiu priešu - bolševizmu, bet įvykiai taip greitai keičiasi, kad šios dienos žinios ryt jau yra pasenusios. Šiuo laiku mūsų Tauta gyvena laukimu ir viltimi.

Visomis jėgomis ginkime savo žmones ir turtą nuo besibastančių enkavedistų, istrebitelių ir visokių vietinių šnipų.

Pavasario žiedais pasipuošusi Lietuva, mes Tave išlaisvinsim, vėl suskambės Tavo Laisvės Varpas!

Lietuvos partizanų štabas."

1945 m. birželio 11 d.

Vos saulei patekėjus po Šiliūnus pasipylė rusai. Keista, kad būdami pas ūkininkus nieko neklausinėjo.

Man šiandien buvo nuotykių diena. Pietų metu atvažiavo du: vienas civilis - stribas Džiovenis, antras - milicininko uniforma. Įėję į virtuvę atsisėdo ir visą laiką tylėjo. Pradžioje buvau virtuvėje, bet atsiminus, kad kambario durys neužrakintos, išėjau. Grįžusi į virtuvę norėjau paklausyti, ką jie sakys. Vos man sustojus prie slenksčio, pastebėjau "svečių" įtariamus žvilgsnius. Ponia Lažinskienė pirštu mostelėjusi pakvietė mane. Ji su didžiausia baime sušnibždėjo: "Bėkit greičiau, tikriausiai atvažiavo jūsų suimti!"

Nesupratau, ar ji jau žino, ar tik įtaria? Tačiau tuo laiku prisiminiau palikus ant stalo dienoraštį. Drąsiai įėjau į savo kambarį ir greit jį paslėpiau. O paskui pro kitas duris išėjau ir - už tvarto. Stoviu ir galvoju, ką daryti? Gal tik iš baimės ji liepė man pasitraukti? Bet atėjo Olė. Ji irgi tą patį sako."Iš jų tylėjimo atrodo, kad jie atvažiavo ko suimti."

Nieko negalvodama sprukau į rugius ir jais slinkau tol, kol pasiekiau griovį. Grioviu ėjau Gritėno link. Nuėjus pusiaukelę, porąsyk iššovė mūsų kieme. Galvoju, pasigedo manę ir šaudo...

Užėjus pas Gritėnus sužinojau, kad jie šešiese pravažiavo pro juos - reiškia, dar keturi kažkur dingo. Sako, jie klausę, kur yra mokykla. Pasiunčiau Jonuką sužinoti, ką jie mokykloje veikė. Išvertę vaistinėlę, pasišaipę iš Vytauto Didžiojo - "su karūna". Paskui perskaitę plakatėlį ant sienos "Auk, stiprėk - Tėvynę pamylėk!" Jie liepę Jakaitienei pasakyti rusiškai tą užrašą. Tikri Judai - "lietuviai!"

Iš didelio debesio mažas lietus. Pasėdėjo, patriukšmavo ir išvažiavo visi šeši. Tas milicininko uniforma pasakęs: "Karas baigėsi, bet karas su banditais bus - taip palikti negalima."

1945 m. birželio 15 d., šeštadienis

Vakar vakare apsilankė Benediktas su trimis draugais. Jie atsargiai išėjo iš miško, nes nebuvo tikri, kad rusai kur nors jų nelaukia. Jie girdėję, kad į Siesikus yra atvykę keturi šimtai rusų. Greitai išėjo, tik prašė sužinoti ir jiems pranešti, kas ten Siesikuose. Susitarėme šiandien susitikti "po žaliom užuolaidom" sutartoje vietoje.

Vakarop grįžau iš Siesikų gerokai pavėlavusi, nes trukdė lietus. Na, o Siesikuose yra atvažiavę 330 rusų ir kalbama, jog būsiąs "miškų valymas" bei šeimų trėmimas. Duok Dieve, kad tai būtų tik gandai!?

Grįždama mačiau tik juodą žemę po kojomis... Juoda nuotaika - visur juoda...

Susitikome sutartoje vietoje prieš pat saulės laidą. Visko tikisi ir jie, bet nenusigąsta, nepraranda vilties. Jų šeimoms negalima likti namuose. Benediktas pats nori eiti namo ir perspėti tėvus, kad jie išsikraustytų kur nors. Rusai tyko iš pasalų pamiškėse, todėl aš pažadėjau nueiti perspėti jo tėvus. Man nebaisu. Nors saulė jau buvo nusileidusi, bet vis tiek ėjau. Benius nenorėjo su tuo sutikti, bet aš nenusileidau. Jie lydėjo mane per visą mišką, iki pakraščio. Visai sutemo. Ėjau tiesiai laukais nieko nebijodama. Rugiai ir vasarojus, rasoti nuo lietaus, drėkino man šonus. Nusiaviau klumpaites - basai smagiau. Ėjau per balas ir kelmus. Pro medžių lapus švietė mėnulis. Pagaliau pasiekiau senukų namus. Jie labai nustebo sulaukę manęs tokiu vėlyvu laiku. Prašiau savo ir Benedikto vardu būtinai pasitraukti iš namų. Senukas sutiko rytojaus dieną išvažiuoti, o motina pažadėjo kitokiu būdu nenakvoti namie, bet jų nepaliksianti vienų.

Atsisveikinusi išėjau į naktį. Tik mėnuo švietė, išblėsusius spindulius berdamas po rasotus laukus. Apsiausto ir sijono skvernai buvo sunkūs nuo persisunkusio vandens. Užsukau pas Jakaičius. Jie tvarkė grūdus, todėl nemiegojo. Pavaišino mane vakariene ir taip bekalbant sulaukėm vidurnakčio. Kažkur smarkiai lojo šunys... Tokiu laiku buvo pavojinga eiti. Nutariau sulaukti aušros.

Aušo rytas. Vieversėliai žadino mieguistą gamtą. Aš kėliausi ir ėjau namo.

Buvo įdomu ir nekasdieniška... Reikėjo lipti pro langą, nes nenorėjau žadinti miegančių šeimininkų. Laimei, radau neužkabintą lango kabliuką. Įlipau kaip vagis - niekas negirdėjo.

Nereikėjo nė šeštadienio pirties - "išsimaudžiau" rugiuose. Dabar man ramu, nes žinau, kad atitolinau Benediktą nuo pavojų.

1945 m. birželio 17 d., sekmadienis

Buvau Pagiriuose. Seniai buvau bažnyčioje. Nors mažai teko miegoti po vakarykščių kelionių, bet buvau laiminga, kad galėjau pasimelsti. O kunigas pamoksle kalbėjo: /.../ "Mūsų maldos nepaliks be atgarsio pas Viešpatį. Nereikia nusiminti, reikia pasitikėti Dievu ir melstis. Mūsų kančios ir aukos nebus pamirštos. Dievas mato teisinguosius ir girdi jų kančią. Nenusiminkime, jei greitu laiku Dievas neišklauso mūsų prašymo, bet žinokime, kad sulauksime iš Viešpaties visko, ko prašome jį melsdami..."

Išėjau kupina naujų vilčių, naujų jėgų.

Mano laimė! Iš Šiliūnų atvežė krikštyti Buklio vaiką. Parvažiavau su kūmais. Visą kelią merkė lietus. Galvos po lietsargiais buvo sausos, bet kojos - kaip po pelkes braidžius. Sušalau kaip niekad.

1945 m. birželio 18 d., pirmadienis

Vakarykščioji diena, tai ne diena, tai - vakaras ir sekmadienio naktis.

Pavakare, nustojus lietui lyti ir saulei nudažius žemę raudonais spinduliais, išėjau prie "pašto dėžutės"... Nepastebėjau, kaip priėjau prie pat jo. Žalia uniforma nesiskyrė nuo medžių. Prisišliejęs prie medžio kamieno skaitė laikraštį. Nunešiau vakarienę, nes jiems išeiti pavojinga. Dėl savęs nebijojau. Jeigu iki šiolei saugojo dangiškasis Tėvas ir išvedė iš daugelio pavojų, tikiu, kad ir dabar saugo, laimina. Tikiu ir nebijau.

Sėdėjome ant nulaužtos eglės kamieno ir ilgai kalbėjome. Aptarėm reikalus. Jie sužinojo, jog tie rusai iš Siesikų išvažiuoja. Atrodo, "valymo" nebus.

Bendri Tautos reikalai mus suartino - bendra ir viena dvasia. Kaip gera sutikti žmogų, kuriame randi dalį savęs. Šiandien aš su

Juo ir su Jais. Mus sujungė viena meilė motinai Tėvynei. Vienok koks žiaurus gyvenimas! Kančia tūno sielos gilumoj ir žodžiai sustingsta... Taip. Baisus gyvenimas, ir baisūs žmonės kruvinomis rankomis ir sąžine.

Pro medžių šakas skverbėsi liūdni mėnulio spinduliai, norėdami apšviesti girios paslaptis. Tačiau susipynusių šakų lapeliūkščiai sugriebia juos ir žaidžia nepraleisdami žemėn, kuri reikalauja tamsos savo gyvybių globai.

Jau vėlu. Tačiau man su jais nebaisu...

Nepastebėta grįžau namo.

1945 m. birželio 25 d. Ukmergė

Vakar su Gritėniene parvažiavau namo. Palikau savo mielus Šiliūnus. Gaila mokinukų, ypač ketvirtokų, kuriuos išleidau gyveniman.

Gavau Natutės laišką. Tremtyje mirė jos tėvelis Kazimieras Pomarnackas, buvęs Lietuvos karininkas. Mirė 1945 metų gegužės 10 dieną. Apie tai pranešėjo draugas. Ir kapo niekas niekados nesuras - jie visi sumesti į vieną duobę. Ji rašo, kad ir mamytės sveikata visai menka. "Bijau palikti viena tarp svetimų..."

1945 m. birželio 26-27 d. - Mokytojų konferencija

Dvi dienas "pompavo" mums savo propagandą. Nepamirštami "draugo" Lebionkos žodžiai: /.../ "Jie bus naikinami be pasigailėjimo! Jų dienos suskaitytos. Tik tarybinė Lietuva mums užtikrino ateities gyvenimą." O kompartijos sekretorius "draugas" Vildžiūnas, visokie kiti komsorgai patenkinti klausėsi Lebionkos kalbos.

Kalbėjo rašytojas Petras Cvirka, smerkdamas Nepriklausomą Lietuvą, įrodinėdamas mums, kad tik "amžina draugystė su Sovietų Sąjunga gali mums duoti gerą gyvenimą". Vienintelis inspektorius Laska neprisiminė apie "rojų" ir kalbėjo turiningai, patriotiškai. Jam buvo skirtos ilgiausios ovacijos, kas nepatiko aniems "oratoriams".

Pagaliau "draugas" Žižys apie 20 minučių skaitė laišką Stalinui. Tai padėka už išlaisvinimą iš "fašistų jungo", prašydamas globoti visus amžius ir t. t. Perskaitęs liepė pasirašyti visiems "liaudies mokytojams", parašais įrodyti, kad pritaria. Nepasirašiau. Dauguma mokytojų irgi nesirašė. Tačiau atsirado tokių, kurie, bijodami dėl savo kailio, rašėsi: "Ką darysi, jie konferencijos sąrašą turi, patikrins - ir kas iš to... Be to, mes pasirašėme neįskaitomai." Naivus galvojimas - "neįskaitomai..." Jiems svarbu, kad būtų kuo daugiau parašų ir to pakanka. Liūdna, kad tarpe mūsų yra ir tokių.

1945 m. birželio 28 d.

Skaudi žinia... Kalbama, kad apie Kurklius viename kaime rusai netikėtai užpuolę mūsų partizanus. Žuvę 32 mūsiškiai, sudeginę 17-ka trobesių. Pravažiuojantieji matę daug lavonų, jų tarpe buvę ir civilių žmonių. Tris kruvinas mašinas rusai išsivežę savųjų. Žinios dar nepatikrintos - gal dar netiesa!?

Antras smūgis... Praėjusią savaitę Kaune, Žaliakalnyje, priešas užtikęs partizanų štabą. Neva paimta ir gyvų. Kol jie apačioje tvarkę suimtuosius, vienas "žaliukas" sudeginęs dokumentus ir iš antro aukšto su virve ant kaklo leidęsis žemyn. Kritęs žemėn negyvas...

1945 m. liepos 4 d.

Stalino laiškui renkami parašai įmonėse bei įstaigose, vaikštoma po namus ir prievarta verčiama pasirašyti. Yra visokių: vieni rašosi iš baimės, kiti atsisako.

1945 m. liepos 5 d.

Šiandieną įvyko nelaimė. Du Ukmergės traukinuko vagonai su žmonėmis nusirito nuo bėgių. Dešimt žmonių sulaužytomis kojomis, išnarintomis rankomis, sutrenktomis galvomis paguldyti į ligoninę.

1945 m. liepos 6 d., penktadienis

Pas mus apsilankė Tėvelio sesuo, teta Vanda iš Šilninkų. Į Želvą šiandien atjoję daug rusų raitelių ir nemažai kariuomenės. Partizanų neradę, nors slankioj ę pamiškėmis. Nušovę keletą civilių žmonių. Įtarti jiems paprasta.

Praėjusį sekmadienį palaidojo Onutę Kunevičiūtę. Jai darė operaciją - ėmė akmenis iš kepenų. Po operacijos dar kelios ligos prikibo. Viešpatie, kaip žiauriai išnyko šeima: tėvas kalėjime, tuojau pat mirė motina, o dabar - dukra. Liko vienas - vyriausias ir jauniausias sūnus.

Rašau dienoraštį, o ramybę drumsčia triukšmas: radijas spiegia kažkokią dainą, kareiviai - "Maskva maja". Užsikemšu ausis...

1945 m. liepos 17d., antradienis

Mieste - 1941-ųjų metų nuotaikos - veža šeimas... Šiąnakt buvęs slaptas nutarimas ir tuojau išsiuntinėjo mašinas į valsčius. Kalbama, kad ištrėmimui paruošta 70 proc.

Gatvėmis ūžia mašinos su raudančiomis motinomis ir vaikais... O, Dieve, koks šiurpus vaizdas matant savo tautiečius pasmerktus pražūčiai! Ar galima dar ko tikėtis sėdint bolševikų sunkvežimiuose?! Geriau mirti staiga negu palengva, kaip miršta tremtiniai, vežami į Sibirą...

Vakar pro Ukmergę pravažiavo virš devyniasdešimt sunkvežimiu Vilniaus link. Daugiausia nuo Kurklių, Veprių, Deltuvos.

Šiandien iš Želvos grįžo Tėvelis. Ten - pragaras... Ištrėmė iš Šilninkų Švainickų šeimą. O kiek pavienių žmonių sušaudė! Pakako mažiausio įtarimo. Už tai, kad "nepristato sūnaus..." Tai vykdo stribai. Brolžudžiai!

Galvoju apie savąjį kraštą - Šiliūnus. Norėjau vykti į ten, gal pasisektų įvykiams pastoti kelią... Bet buvo vėlu ir, nelaimei, negavau dviračio.

Esu priblokšta. Viltys pajuodo... Nors nelegaliomis žiniomis reikalai gerėja.

1945 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

Sulaukiau Benedikto. Atvyko nuo Taujėnų dviračiu. Ten žmonių trėmimo dar nebuvo. Apie Šiliūnus jis nieko nežino.

Pavakare atvažiavo Butkus. Vakar rytą į Šiliūnus pribuvę rusai su stribais. Lankęsi pas "kaltus" žmones, tačiau namuose nieko neradę. Areštavę senuką Čyvį, Juozą Zerecką. Pas Oksą ir Karaliūnienę namus radę tuščius. Šiandien pilni Ši liūnai rusų. Dievas žino, kas ten ir ko jie griebsis nerasdami namuose?

Esu laiminga, kad čia yra Benediktas. Šiandien - liepos 19, o prieš mėnesį buvo birželio 19-oji. Tuomet pašto dėžutėje radau tokį jo raštelį: "VI. 19. Aš dar kartą noriu su Jumis pasikalbėti... Greitai turiu išvykti ten, kur Tėvynė šaukia. Atvykite, nes būtų skaudu nesulaukus."

Koks vargas mūsų partizanams! Jau greitai bus metai, kai jie gyvena be namų pastogės. Nebuvo nakties, kad galėtų miegoti, kaip miega žmonės. Nuolatinė baimė. Reikia daug jėgų, didelio pasišventimo, meilės, pasiaukojimo dideliam tikslui - ginti tėvų žemę. Jauni vyrai pražilo, kitiems nervų sistema sutriko. Neseniai susirgo Antanas Mingaila. O buvo toks fiziškai ir dvasiškai stiprus jaunuolis! Dėl sveikatos jis pasitraukė iš miško.

Benediktas irgi labai pasikeitęs. Prieš mėnesį jis buvo kitoks. Neduok Dieve, antros tokios žiemos!

Po vakarienės blankioje mėnulio šviesoje sėdėjome su juo ant suolelio. Skaudu, kai girdžiu jį sakant - "negyvensiu ilgai... pavojai vis didėja..."

1945 m. liepos 21 d.

Šiandien ankstų rytą Benediktas išvažiavo. Ilgiau būti negalėjo. Lydėjau jį iki vieškelio. Laikas taip nesulaikomai bėgo... Paspaudėm rankas - ir čia mūsų keliai išsiskyrė... Dulkėtu vieškeliu jis nuvažiavo nežinion, aš pasukau į laukus ir jais ėjau namo. Sunkūs buvo žingsniai, skausmas dar sunkesnis... Šaltos kaip lediniai lašai skruostais riedėjo ašaros...

Namie radau Benedikto parašytus žodžius: "Maryte, mano širdį užgrūdino baisios gyvenimo aplinkybės, ji kieta kaip lietuviškas granitas. Bet šiandien ji pravirko... Verkiau kaip vaikas. Kokia Tu man esi gera... Viešpatie, koks man liūdnas būtų gyvenimas be Tavęs... Kaip liūdna ir klaiku likti negyvenamoj saloj audros sunaikinto laivo keleiviui."

1945 m. liepos 22 d.

Mano vardadienis. Tai pirmas, kuris praėjo nepastebimai. Esu laiminga, kad šiandien man niekas nedrumsčia ramybės. Visą dieną galėjau rašyti.

Sekmadienis. Buvau bažnyčioje. Maldas aukojau už mūsų partizanus, už Benediktą.Atlikau išpažintį. Įgavau stiprybės.

Areštuota Genutė Montvilaitė. Prieš savaitę ji grįžo į Kauną. Vežėsi iš čia nelegalios spaudos, o ten davė skaityti "geriems žmonėms". Perjuos ir įkliuvo. Jos bute darė kratą. Be abejo, rado ten užslėptus laiškus iš Rytų fronto.

Vakaras. Pradariau langą. Pasklido vakaro gėlių kvapas, kuris priminė anuos vakarus, kai sėdėjome su juo... O dabar kur jis?

1945 m. liepos 23 d pirmadienis

Buvo užėjęs mano mokslo draugas Edvardas Armolaitis, kuris šiek tiek pragiedrino nuotaiką per radiją išgirstomis žiniomis. Trumeno, vykstančio į Europą konferencijon, Amerikos lietuviai prašė užtarti Lietuvos reikalus, nušvietė jam mūsų Tautos padėtį. Trumenas atsakęs: "Aš žinau, kas vyksta Lietuvoje ir visame Pabaltijyje. Kiek galėsiu, dirbsiu, nes mūsų darbo šūkis - laisvose tautose laisvas žmogus."

Trėmimai aprimo. Sako, kad jie vyko ne visur - Ukmergės, Utenos ir Zarasų apskrityse. Nesuprasi tironų planų!

Labai noriu nuvykti pas juos, nes Edvardas pasakė ir liūdną naujieną: rusai su stribais puolę Užugirio mišką, apygardos Vado Vaitelio stovyklą, iš kurios išvyko Benediktas. Tas "valymas" vykęs penktadienį. Dievas žino, kas ten? Ar nenukentėjo mūsiškiai?

Nerandu pasiskolinti dviračio, bet atsitiktinai nusipirkau jį už 40 červoncų.

Deja. Sutrukdė išvykti lietus: smarkiai lyja ir siaučia vėtros.

1945 m. liepos 26 d.

Vakar sugrįžau iš ten. Ačiū Dievui! Benediktas grįžo jau po visko... Gal taip reikėjo? Apie tai nerašysiu. Man atvykus namo, Mamytė padavėjo laišką iš Šiliūnų.

"Miela Maryte, kada negailestingai kepino saulė ir sakėm, kad tvanku, tada mano draugai kovojo su tūkstanteriopai stipresniu priešu. Jie kovojo po kulkų lietumi. Jie mirė, kaip pridera Lietuvos partizanui, ginant Tėvynės laisvę. Bet aš to nežinojau. Aš norėjau važiuoti, kur vyksta pragaras. Ir būčiau galbūt pakliuvęs, nes bolševikų jėgos buvo labai didelės. Manome, kad apie 15 tūkstančių. Tą pačią dieną (VII. 20) puolė Taujėnų, Šilų, Užulėnio ir Gružų miškus. Viena kolona užgriuvo nuo Taujėnų, o kita nuo Siesikų pusės. Blogiausia, kad buvo Siesikų skeltanagiai. Beginklis būčiau pakliuvęs jiems į nagus, o tada jau pasekmės aiškios. Bet tu manęs neišleidai. Tu išgelbėjai mane nuo pražūties. Išgelbėjai!..

Dėl Tavęs važiavau į Ukmergę. Ir dėl to išvengiau iki šiol negirdėto miško "valymo".

Karininko Vaitelio stovykla buvo pulta netikėtai. Daugelis dar miegojo. Tik išgirdo, kaip į sargybinį buvo paleista serija šūvių.

Tuo metu į stovyklą buvo atidengta kulkosvaidžių ir automatų ugnis. Puolimo atremti nespėta. Bėgo, kur kas pakliuvo. Bet paskui susitvarkė. Prisileidę bolševikų eilę, skėlė jon visu smarkumu. Rusiškos pilotkės sušvitravo nuo griūvančių lavonų. Toliau kautynės vyko didelėj įtampoj. Rusai išsivežė sunkvežimius lavonų. Tai - atpildas už žuvusius Brolius!

Partizanų žuvo trys. Jų tarpe vienas iš Šiliūnų. Du pakliuvo į nelaisvę. Du atvežė į Lėną ir išniekintus, pusnuogius numetė aikštėje.

Netekom keleto narsiųjų draugų. Su širdgėla lenkiame prieš juos galvas. Bet tuo mūsų neįbaugins. Mes toliau žengsime jų pramintais takais, tik daug žiauresni savo priešams. Tegul nepamiršta raudonieji budeliai, kad mūsų siekimo būti laisvais - nenuslopins. Mūsų žmonių pralietas kraujas nenudžius kaip rasa. Jis ir vėl ir vėl pasirodys, šaukdamas dangaus keršto per kartų kartas. Mes toliau liekame kantrūs, tvirti ir valingi. Gerai žinome, kad Tėvynės laisvė atperkama krauju. O jo jau daug išlieta... "Krauju jau pasruvo Lietuvos upeliai, kapais nužymėti keliai ir miškeliai." Todėl tikime, kad Aukščiausias priims mūsų sudėtas aukas ir greitai sulauksime brėkštančio Ryto!..

Žinoma, visa tai žinodamas nebūčiau važiavęs į Ukmergę. Visada pasilikčiau prie idėjos draugų. Bet... Gal čekisto kulka būtų nutraukusi gyvybės siūlą? Gal jau kaulai trūnytų po gimtąja žeme? Matyt, taip jau Dievas davė. Išklausė Tavo maldas... Tuo tikrai tikiu.

Tu esi vienintelė... Kito Tau lygaus žmogaus nesurasčiau nei painiausiuose šio gyvenimo labirintuose. Tau padėkos būtų per mažai. Tu esi tokia, kokios iki šiol surasti negalėjau... Bet Dievas leido surasti. Leido... Tada, kai Tėvynė skęsta kraujuose ir ašarose, kai vagonų ešelonai rieda su tremtiniais į Sibirą. Kai motinos laužo rankas dėl kritusių sūnų už Lietuvos laisvę... Šioj baisioj gyvenimo arenoj suradau Tave. Suradau tokią gerą, pasiryžusią dėl Tėvynės... Ir jau niekad neprarasiu. Nebent Tėvynė pareikalautų mano gyvybės. O dėl jos nieko negaila...

Te Dievas Tave saugo nuo tironų nagų! - Benas."

Ta pati diena

Apie savo kelionę nerašysiu dėl laiko stokos. Tačiau truputį parašyti privalau.

Patiko man toji "atskira respublika" (taip jie vadina savąjį kraštą). Jie nei vieno grūdelio ir nei gramo sviesto nedavė rekvizicijos bolševikams. Vienas pasakė: "Geriau aš ratus sviestu tepsiu, negu duosiu jiems." Kaip viena šeima jie džiaugiasi partizanų sėkme ir pergyvena dėl jų nelaimių...

"Miško valymo" metu (VII. 20) žuvo Užulėnio mokytoja Budnikienė su vyru. Jisai vadovavo partizanų būriui. Žmonos persekiojimams nebuvo galo, todėl ji su vyru išėjo į mišką. Išėjo išvakarėse prieš žūstant. Tą dieną, netikėtai bolševikų apsupti, abudu žuvo. Jisai žuvo nuo kulkų, o ją nukankino... Nukankinta žiauriausiu būdu - bolševikiniu "metodu": išbadytos akys, nulupta oda... Po dviejų parų jos lavoną radę mūsų žmonės negalėjo atpažinti ir pažinti, kad tai būta žmogaus... Rastus mūsų Brolių lavonus surinko ir slapta palaidojo Lėno kapinėse. Šie vyras ir žmona žuvo už Tėvynės laisvę. Žuvo palikdami savo tris vaikučius. Tos aukos amžiais bus gyvos likusių vaikų širdyse, jų vardus minės istorija, o Viešpats priglaus jų dvasią.

1945 m. liepos 27 d.

Šiandien paskelbė Anglijos parlamento rinkimų rezultatus. Laimėjo leiboristai, po jų - konservatoriai, treti - liberalai. Komunistai gavo tik du balsus.

1945 m. rugpjūčio 3 d.

Pirmas mėnesio penktadienis. Šių penktadienių maldos aukojamos už vargstančią Lietuvą, už Brolių kančias... Dieve, neatstumk nuo savęs vargstančio lietuvio, Tavo pagalbos šaukiančio žmogaus!

Sako, per radiją girdėję, kad mes priklausysim Sovietų Rusijai. Žmones slegia juodos nuotaikos skraistė... Mano Tėvelis labai nervinasi. Stengiuosi save nugalėti, raminti kitus. Viešpatie, argi Tu smerktum mus amžinai pražūčiai!?

Šįryt ligoninėje mirė Siesikų stribas Mecelis - Matukas.

1945 m. rugpjūčio 8 d., trečiadienis

Nuėjus į ligoninę sužinojau, kad atvežė Alfonso ir jo žmonos Onutės lavonus (Inčiūrų), kuriuos dešimtą dieną išnešė Šventosios vanduo....

Onutė! Su ja sėdėjom vienam suole. Jų abiejų nėra... Koks skausmas tėvams! Pernai, fronto metu, žuvo jų duktė Genutė Strazdaitė, o dabar Onutės nebėra... Liko vienerių metukų jų sūnus Juozukas. Matau jo liūdną žvilgsnį, nesąmoningai žiūrint į byrančią žemę ant tėvų karstų...

1945 m.rugpjūčio 9 d.- vakardiena

Grįžus iš kapinių, besėdint su Navickų Onute ant suoliuko, pamatėm gatve einantį kariškį...

- Bronius! - nepajutau sušukusi ir įbėgau į kambarį pasakyti Mamytei. Mamytė iš džiaugsmo pravirko... Netikėjo. Bet pažinusi jį pro langą, dar labiau nesulaikė ašarų.

Motinos širdis... Reikia įsivaizduoti, koks džiaugsmas buvo Jos širdyje, kai pamatė ateinantį sūnų, kurio sulaukti turėjo mažai vilties.

Bronius! "Raudonarmietis"... Niekados netikėjau, kad jam reikės dėvėti prakeiktą bolševikų uniformą! Nenorėjau tikėti, kad Lietuvoje vėl išvysime raudonas vėliavas, kad vėl kentėsim baisias kančias nuo kruvinų komunistų. Didžiausia bausmė - būti bolševizmo vergu! Nelauktai grįžo 1940-1941 metai, kurių grįžimu netikėjome...

Mano broliukas labai pasikeitęs: sulysęs, išvargęs, purvina ir skylėta uniforma.

Tris mėnesius išgulėjo Polocko ligoninėje. Sirgo plaučių uždegimu ir vidurių šiltine.

- Turėjau aukštą temperatūrą: svaigo galva, visas kūnas tirpo... O jie, pavadinę mane "simuliantu", išvarė su kastuvais į darbą. Krėtė šaltis, pylė prakaitas, sukosi galva. Negalėjau dirbti. Pagaliau, visai netekus jėgų, paguldė į ligoninę, kuri nuo Polocko buvo už 23 km. Vakare temperatūra pakilo iki 41 laipsnio. Buvo labai bloga. Bet sąmonę dar turėjau, nes pamenu, kai atėjęs gydytojas - žydas - žvilgterėjo į temperatūros lapą ir pasakė: "Tai ką, prikratei temperatūrą!?" Gerai girdėjau jo įžeidžiančius žodžius ir nepajutau, kaip atsisėdau ir trenkiau į jį pagalvę.

Ligoninėje maistas labai blogas. Mano laimei pasitaikė gera medicinos sesuo, kuri labai rūpinosi manimi: atnešdavo geresnio maisto, parūpindavo vaistų, kurių beveik negaudavome. Gydytoja taip pat buvo geras žmogus. Vieną kartą toje palatoje gulėję rusai parašė skundą, kuriame sakė, kad seselė labiau prižiūrinti lietuvius, su jais ilgai kalbanti. Tas skundas turėjo patekti ligoninės viršininkui - žydui. Gydytoja apie tai pasakė seseriai, o skundą jos akivaizdoje sudegino.

Tik per seserį ir gerą gydytoją aš išsigelbėjau, tik per jas ir ligoninėje gulėjau tris mėnesius. Niekas kitas manęs taip ilgai nebūtų laikęs.

1945 m. rugpjūčio 10 d.

Areštai nesiliauja. Želvos valsčiuje areštavo daug mokytojų. Joną Tekorių su trimis seserimis ir jaunesniuoju broliu, ieškojo Elenutės Rinkūnaitės, bet ji spėjo laiku pasitraukti pas "žaliuosius". Areštavo mokyklų inspektorių Kancevičių.

Užplūdo mūsų šalį gaujos azijatų - visa Lietuva, visos mūsų dienos kančia alsuoja. Neliko mums vietos nei namie, nei miške, nei darbe. Vienas po kito dingsta žmonės "be žinios" - kruvinuose KGB naguose.

1945 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis

Vakar Bronius išvažiavo. Šiandien dar galioja jo komandiruotė. Turi vilties iš savo kapitono gauti atostogų, jei nepasiseks, darys kitokių žygių...

Grįžusi iš bažnyčios, išėjau į kiemą ir ten, tvankioje saulėje, bandžiau skaityti Rachmanovos dienoraštį "Pieno pardavėja Otak-ringe". Žaviuosi šia moterimi - rašytoja! Jos dienoraštyje nušviestas baisus bolševizmo laikotarpis. Atvirai ir teisingai. Ji nepabūgo žvelgti jam į akis. Pagaliau ją ištremia iš savo Rusijos. Gyvena su vyru austru. Įrašysiu ištraukėlių apie jos ilgesį savo tėvynei: /.../ "Aš dabar jaučiuosi kaip medis, kuriam audra nulaužė šakas, ir prieš tokią didingą gamtos šventę raustu iš gėdos dėl savo griuvėsiais virtusio gyvenimo. /.../ Tavęs ilgisi lapas, kurį tu be jokio gailesčio nusviedei nuo kamieno ir nubloškei į svetimą šalį; nors tu mane, Rusija, visiškai užmiršai ir niekados daugiau nebeatminsi, kad ir kažin kokia būtų skaudančios širdies aimana, aš vis tiek myliu tave, gimtoji tėvų žeme, ir dabar, šią valandą, norėčiau tik vieno, būtent: kad tu žinotum, kaip aš tavęs ilgiuosi..."

Aplankė Alfonsas Lažinskas. Jis, kaip ir Bronius, "suktais keliais" išsprūdo į namus. Po vienuolikos mėnesių matau Alfonsą. Sako, per stebuklą likęs gyvas. Buvęs pirmose fronto linijose. Dievas saugo tuos, kurie ir didžiausiuose pavojuose kartoja Maldos žodžius... Išsiilgęs tėviškės išskubėjo namo.

1945 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Rytoj Pagiriuose atlaidai. Galvojau važiuoti dviračiu, tačiau sekmadienio naktį lijo baisus lietus - kaip iš kibiro. Perkūnas su žaibais trankėsi be paliovos. Girdėjosi vandens liejimas į taip jau vandeningą žemę, kurioje pūva bulvės, gubose dygsta rugiai. Vaidenasi bado šmėkla. .. Viešpatie, ar jau atėjo valanda pasaulio pabaigai. O dar norėtųsi pabūti šioje žemėje, išvesti ją į didįjį Prisikėlimą...

1945 m. rugpjūčio 15 d. - Marijos dangun ėmimo šventė

Suklupę žmonės prie Marijos kojų meldžia užtarimo. Žmonių minios šiandien ėjo prie Dievo stalo... Mes tikime, jog geroji mūsų Žemės Užtarėja išgirs savo vaikų šauksmą ir išmelš savo Sūnaus malonių, prikels mus iš kančių versmės.

1945 m. rugpjūčio 16 d.

Šiandieną gavau skausmu perpildytą Benedikto laišką:

"Miela Maryte, slenka ilgos, karčiu pesimizmu persunktos dienos. Politiniai įvykiai nesivysto mums palankia linkme. Kalbama daug, bet daroma mažai. Viskas eina vėžlio greitumu. O mūsų jėgos senka. Krinta geriausi žmonės. Kyla nusiminimas. Dvasioje neramu.

Nedžiugina tėviškės laukuose dygstančios rugių gubos. Praeidamas dažnai galvoju: negi jau artinasi ruduo su tamsiomis, paslaptingomis naktimis, gelstančiais medžių lapais, gervių klyksmu pilkoje padangėje. O po to vėl baisi žiema. Baisi žiema! Tik jos vardą paminėjus sudreba tūkstančiai Lietuvos gynėjų širdžių. Negi vėl šaltyje ir pūgoje tęsime žūtbūtinę kovą? Matysime išdraskytus bunkerius, šalia kritusius kovos draugus. Baisu! Bet neišvengiama, jei dar mūsų krašte siaus raudonasis teroras.

Tačiau negi visas Vakarų demokratinis pasaulis veltui liejo kraują, kad po to vėl vergija viešpatautų. Ne! Teisingumas nugalės! Rytų demagogija su savo vadais žlugs amžiams. O mes tada sugrįšim į sunaikintus sodžius, išdraskytus tėvų namus, apleistus dirvonus. Sugrįšim nešdami laisvę be rankų, be kojų, be savo artimųjų kovos draugų. Bet tikslas bus pasiektas. Laimės žiburys skleis šviesą iš mūsų rankų. Laisvės varpas vėl skambės: kelkite! kelkite!.. Ir vėl kelsis Lietuva, lyg iš sniego užburta karalaitė. Iš degėsių kils nauji pastatai, per lygumas tiesis vieškeliai ir plentai, siūbuos kviečių laukai. Jaunas artojas varys naują vagą tėviškės laukuos, užversdamas stora sužėlusią velėna skaudžią praeitį. Taip pamažu prasidės naujas gyvenimas, užlygindamas padarytas žaizdas, užmiršdamas baisią praeities tikrovę. Visa tai atrodys lyg sunkus sapnas. Tačiau rymantieji kryžiai bylos: tai ne sapnas, tai tikrovė... Čia ilsisi Tėvynės sūnūs, kurie pilnai atliko pareigą. Jie nebijojo tiesiai į veidą pažiūrėti tokio masto pabaisai, kokia yra bolševizmas.

Neužilgo vėl prasidės tarybiniai mokslo metai. Nors jie yra nemalonūs, tačiau reikia sutikti su likimu. Daugiau kantrybės, pasiryžimo! Tavo įnašas į Tautos lobyną yra nepaprastai didelis. Sužadinti Tėvynės meilę jaunųjų širdyse, išauklėti tikrais lietuviais, kada yra žalojama jaunųjų siela, reikalinga daug jėgos, kruopštaus darbo. Bet Tu viską nugali! Tu pilnai atlieki pareigą Tėvynei. To mes niekad nepamiršim. To nepamirš Lietuva, ji amžiais liks Tau dėkinga.

Tesaugo Tave Aukščiausiojo Ranka nuo baisių gyvenimo verpetų ir tegu laimina Tėvynės darbe.

Benas."

1945 m. rugpjūčio 17 d.

Sugrįžo mano pusseserė Genutė Montvilaitė, keturias savaites išbuvusi Kauno saugume. Grįžo į laisvę. Jeigu būtų nemokėjusi kalbėti, be abejonės, neišeitų iš kalėjimo. Dievas padėjo. Ji pati sako:

- Tardymo metu, kada tapdavo tylu, aš melsdavausi... Tardė du tardytojai. Pirmasis buvo labai žiaurus. Neduok Dieve, kaip pavargdavau! Vienąkart jis mane "švelniai" paglostė... per veidą. Klausė, kokiam vyrų skaičiui aš suteikiau rekomendaciją į mišką? Atsakiau, kad nei vienam. Tada jis liepė atsistoti. Vėl pakartojo klausimą. Atsakiau tą patį. Jis atsikėlė nuo kėdės ir... šėrė visa rankos jėga man per veidą. Nė nepajudėjau. Tik nuo smūgio iš akies nuriedėjo ašara. Bet neverkiau. Jis nieko nesakė ir neklausinėjo. Sėdėjo tylėdamas, o aš stovėjau nejudėdama. Gal kokią valandą šitaip. Tada liepė man kalbėti. Atsakiau neturinti ką sakyti. Kad šoks jis prie manęs su liniuote... Žiūrėdama jam tiesiai į akis, pasakiau: "Kaip tamsta neturit gėdos mane, mergaitę, mušti!" Gal susigėdo nuo mano žodžių - nieko nebesakė.

Su moterimis dar taip žiauriai nesielgia, bet, Dieve, kaip kankina vyrus! Grįžta visai bejėgiai...

Sargybiniai labai žiaurūs. Ypač vyrams. Net savo reikalu nenori išleisti. O kam pasiskųsi? Vienąsyk ėjo prokuroras ir klausinėjo nusiskundimų. Vienas kalinys pasisakė dėl sargybinių žiaurumų. Na ir kas? Kai prokuroras išėjo, tą vyrą sargybiniai ištempė į koridorių ir žiauriai jį daužė, spardė... Girdėjom tik vaitojimą... Mes visos verkėm.

Mūsų kameroje sėdėjo keturiolika moterų. Vietos labai mažai. Ant narų galima tik sėdėti arba gulėti. Stovėti nėra kur. O kiek blakių! Nėra vietos nuo jų puolimo. O kaip kenčia karceriuose! Ten sukišti politiniai, sugauti partizanai. "Karceryje vandens iki pusės blauzdų. Tamsu. Vandenyje plaukioja rupūžės, didžiulės žiurkės. .. Dvokia puvenomis, pelėsiais. Atidaryti du langeliai vienas prieš kitą. Didžiulis skersvėjis. Atsisėsti nėra kur - tik stovėti. Porą parų neduoda nei valgyti, nei gerti", - taip pasakojo iš ten išėjęs vyras.

1945 m. rugpjūčio 18 d., šeštadienis

Ištisą naktį pro Ukmergę važiavo kariškos mašinos iš Vakarų į Rytus. Naktį ir dieną sausakimšai prigrūstos mašinos traukėsi su vežamais Vokietijos turtais.

Per Anglijos radiją pranešė, kad rusus išvarė iš Mandžiūrijos, kurion jie buvo įkėlę koją.

Grįžęs iš Želvos Tėvelis pasakojo, kad ten labai siaučia raudonieji. Miestelyje vakar gulėjo septyni išniekinti kūnai. Visai išrengti ir nublokšti turgaus aikštėje.

Kiekvieno partizano mirtis atima dalį mano gyvenimo. Tik jie yra mūsų ateities viltis - jie neša sužeistą, nukankintą Tautos kūną ant savo išvargusių rankų.

1945 m. rugsėjo 2 d.

Vakar prasidėjo mokytojų konferencija. Aš nėjau. Nusibodo klausyti jų kalbų.

Rudens nuotaika... Nemaloniai šalta. Mačiau skrendančias gerves. Žmonės sako, kad tai pranašauja greitą žiemą.

Vakar suruošė mokytojams šokius. Ak, kiek "laimės!" {domu, kiek "patriotų" šoko?

Nemažai mokytojų nelegaliai pasitraukė iš mokyklų. Navickų Onutė "išbėgo" į Dailės institutą Kaune. Edvardas Armolaitis -irgi.

Konferencijoje buvę pasakojo, kad mokytoja Biliūnienė labai "šakojosi" kalbėdama apie "banditus". Ji sakė: "Jei jie lietuviai, aš - nelietuvė!" Taip, tu ne lietuvė, nes tarnauji sovietinei Maskvai.

1945 m. rugsėjo 11 d., Šiliūnai

Šiandieną pradedu darbą mokykloje. Vakar tvarkiau savo butą. Gyvensiu jau trečioje vietoje, bet vis menkesniame kambarėlyje. Gaila, mano mielas kambarys pas Gritėnus virto pelenais.

Vakar rytą iš Jakaičių sužinojau, kad tą naktį, "okupuojant" Bukonis, sužeidė vieną mūsų partizaną. Sutemus su Benediktu ėjome pas jį. Kulka, atrodo, siekė plaučius, tačiau nedaug - išgis be komplikacijų. Gelbėjau jį, kiek galėjau. Suleidau vaistus. Daug nukraujavo ir todėl yra nusilpęs. Neapsakomai gaila jo, gaila jų! Kaip gydyti tokiomis sąlygomis? Ne namuose, ne lovoje, be gydytojo... Radau jį gulintį po egle, vietoj pagalvės - samanos. Budintis draugas gynė jį nuo uodų...

Į savo kambarėlį grįžau vėlokai. Ilgai kalbėjomės su Beniumi ant palinkusios "istorinės" eglės... Vakaras nuostabiai gražus. Taip pat švietė mėnulis pro medžių lapus, laukuose skambėjo žiogų muzika.

Šiandien su Lažinskų Zole buvom riešutauti. Daug išvaikščiojom, bet nei riešutų radom, nei žmonių sutikom. Aplankėm partizanų kapą. Šie kapai man neapsakomai brangūs! Jie neišnyksta iš mano akių - tai Feliksas, Antanas ir Vladas.

Kapas. Lietuvos partizanų kapas. Kasdien ant jų kapo nauji gėlių vainikai. Ateis diena, kai išbarstyti žuvusiųjų kūnai - kauleliai jų bus surinkti iš Tėviškės pakampių ir, kaip brangi relikvija, sunešti į vieną vietą, lydimi procesijų...

Gale kapo - medinis kryžius. Antkapis papuoštas Vyčio kryžiumi iš žalių kankorėžių, kampuose - Gedimino stulpai...

1945 m. rugsėjo 18 d., penktadienis

Sekmadienį su ligoniu išvažiavau į Ukmergę ir tik vakar grįžau. Mano mokinukas Kęstutis sulaužė ranką. Lūžis visai prie sąnario. Dešinė ranka. Krito nuo sūpynių. Nustebau jo kantrumu. Jis neparodė ašarų, negirdėjom dejonių. Jam uždėjo šiną ir paguldė ligoninėn.

Ukmergėje visi gyvena laukimu... Kiekviena šviesesnė žinutė teikia jėgų gyventi.

Šį vakarą Benediktas pranešė per Birutę, kad ateičiau pas juos.

1945 m. rugsėjo 19 d.

Iš Gritėnų su Benediktu išėjome vėlokai. Jis lydėjo mane. Gamta jau nemaloni šaltais vakarais. Norėtųsi daug apie ką kalbėti, daug sakyti, bet rudens vėjas draiko mintis ir loja šunys. Reikia nutilti, sustoti, pasiklausyti, ar priešas kur nelaukia pagriovy.

Nors oras nebuvo malonus, bet ilgai stovėjom po atviru dangumi ir kalbėjome, kalbėjome apie gyvenimą, apie jų erškėčiuotą kelią, apie viltingą rytojų... Žilas rūkas sumažina akiratį, atsiduriam apvalaus "kambarėlio" viduryje. Žemė motina, ji savo vaikams teikia pastogę ir tada, kai visi išvaro iš namų...

1945 m. rugsėjo 28 d., ketvirtadienis

Vakar vėl susitikau su Benediktu. Jis kalbėjo apie artėjančią žiemą. "Konferencija mums nieko gera nežada, gal ir visai Europai reikės persirgti bolševizmo maru? Žiemą pasilikti šiuose miškeliuose neįmanoma, reikės trauktis į didžiules girias. Nors skausmas plėšo krūtinę, tačiau mes turime eiti su pavasario šypsena ir juodą kančios naktį..."

1945 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

Buvau Siesikų bažnyčioje. Proforgas kvietė į susirinkimą -"svarbų" susirinkimą. Pasiklausėme proforgo "lietuviškos" kalbos. /.../ "Jūs, draugai mokytojos, būsit, značit, agitatoriai. Tai turėsit tamsias liaudžias šviesče, kad anas nežiūrėt į miškinias kalbos, klausyt mūsų didžiajas Stalinas... Značit, jūs pasiima Stalinas "didelis karas", "konstitucijas" ir aiškinset juodas liaudžias politinis padėtis. Ba jau visai matas, kad fačizmas miris ir niekados neprisikelias..."

Taigi. Mes "juodas liaudžias" agitatoriai, propagandistai. Tačiau nenusimenu. Tiesiu keliu einant seksis ir "agituoti"...

Žvarbus vėjas plėšo pageltusius rudens lapus ir dengia purviną žemę. Ruduo... Nelaimingas ruduo gyvenime ir gamtoje.

1945 m. spalio 15 d.

Sekmadienio vakarą užėjo nuo lietaus permirkęs Benediktas. Lietus dieną ir naktį negailestingai liejosi kenčiančių ašaromis. Iš visų pusių mus plaka Dievo rykštė.

- Vėl netekom žmogaus, kurių taip mažai beliko. Kodėl Dievas taip baudžia, kodėl atima iš mūsų pačius geriausius lietuvius? -su didžiule širdgėla kalbėjo Benas.

Kovoje krito vienas iš vadų, virš 60 metų amžiaus, generolas. Ši žinia labai pritrenkė kovos draugus. Jų širdyse - juodas gedulo skausmas. Mano ašaros ugnimi degino širdį...

- Na, ir visi kiti politiniai įvykiai nieko gero mums nežada. Vėl privažiavo rusų. Daugeliui žmonių konfiskavo turtą, įsakydami per keletą valandų išsikraustyti iš savo namų, - kalbėjo Benas.

Bandau raminti jį, tačiau savo žodžiais netikiu. Gaila jo, gaila jų visų. Kas valandą, kas minutę mirtis jiems žvelgia į akis. Krauju pasrūva širdis... Girdžiu jo skausmingą balsą:

- Pamirš mus tautiečiai. Visi pamirš. Bet nesvarbu, yra Dievas - Jis neapleis! O jei žūsim? Nebaisi mirtis dėl Tėvynės! Man nieko negaila dėl Jos! Nieko - tik tavęs... Bet tu gyvenk! Aš lankysiu tave ir po mirties - ateisiu vakarais...

Aną dieną, liedama skausmą į dienoraščio lapus, negalėjau jo baigti, nes paskutiniai jo žodžiai atėmė jėgas. Skruostais pasruvo ašaros. Jos nukrito ant popieriaus lapo, palikdamos jame neišdildomą žymę. Vienok jos palengvino man skausmą... Jaučiau Viešpaties Rankų spindulių šilumą savo Žemei ir Jos vaikams.

Kur šiandieną Benediktas? Žadėjo eiti per pavojus siekti tikslo, nepasakydamas, kada grįš. "Gal po savaitės? O jei ir po trijų negrįšiu, žinok, kad dar gyvenu, nes daug darbo..."

Vakar po pamokų ėjom į Siesikus. Kviečia antrąsyk. Bridau neišbrendamus purvynus. Laimė, kad dar švietė saulė.

Visokių velniavų prigalvojo. Kada gi tie bolševikai nusprogs. Vėl renkamos žinios apie mokytojus. Dar naujiena! Neįskaito į darbo stažą laiko, dirbto vokiečių metais. Tik to betrūko! Gal ne-užskaitys ir mokslo vokiečių okupacijos laikais?

1945 m. spalio 21 d.

Dar neištirpęs sniegas margina laukus. Pirmas sniegas, kurio nelaukia nė vienas kančios prislėgtas lietuvis. Tai antrasis bolševikmečio priešas.

Grįžęs iš Siesikų šeimininkas Griaužinis pasakojo, kokį baisų vaizdą matęs miestelyje. Du negyvi partizanai guli aikštėje prie bažnyčios.

- Atvežė iš Gružų, - pasakojo šeimininkas, - vienas Zimblys, kito nepažinau. Išmetė iš vežimo kaip gyvulius...

Grįžau savo kambarėlin ir pravirkau... Blankia šviesa žvelgė mėnulis. Po dienos audrų naktį išsigiedrijo. Laukiam iš pirties grįžtančių vyrų, eis moterys maudytis. Staiga už lango pastebėjau žmogaus šešėlį... Tai buvo Benediktas.

- Aš jau po pirties, o tu dar tik rengiesi. Eik, palauksiu. Esu geroje nuotaikoje. Žinios geros - karas bus prieš žiemą. Papasakosiu, kai pareisi.

"Žinios geros" arba "žinios blogos", nuo kurių giedras arba apsiniaukęs dangus.

Basa nubėgau į pirtį, kad būtų greičiau. Mano skubėjimas moterims sukėlė įtarimą.

Kambarėlis mėnulio apšviestas - kaip dieną šviesu. Radau jį besikalbantį su šeimininku.

Šiandien pas juos buvo vadas ir atnešė šviesesnių žinių. Bolševikai nepasitiki savo kariuomene dėl kareivių dezertyravimo. Traukiasi iš Vokietijos ir iš Lenkijos. Žydai važiuoja Palestinon.

Besėdint mums prie stalo ir besikalbant, už lango ėmė stūgauti smarkus vėjas. Kaip Vėlinių naktį... Man baisu, o Benediktui patinka klausytis vėtros dejavimo. Kai jis pakėlė užuolaidos kraštą, nustebo - žemė buvo balta... balta... Žiema... Vėl skausmas suspaudė krūtinę. Šviesoje mačiau Kristaus kančios veidą... Ką Benas tuo laiku galvojo, nežinau. Aš nieko negalvojau, negirdėjau -mačiau Jėzų erškėčių vainike...

1945 m. spalio 22 d., pirmadienis

Vakar, vos pritemus, grįžtant iš Lažinskų, kambarėlyje radau Benediktą. Nusigandau, kai prisiliečiau prie jo ant kėdės padėtų kailinukų kalnieriaus.

Šį kartą jis neilgai buvo, išėjo 10 valandą. Ketvirtadienį žada iš čia išeiti pas apygardos vadą Vaitelį su vienu būriu.

Benas užėjo netikėtai. Galvojo, kad aš sergu. Nuo šeštadienio kovoju su sloga. Tai todėl, kad į pirtį bėgau basa.

Už lango žliumbia lietus. Vanduo upeliais sruvena. Laukuose juodas purvynas. Kaip jiems gyventi be pastogės?

1945 m. spalio 25 d.

Kai rengiausi išeiti į mokyklą, įėjo šeimininkas ir uždususiu balsu sako:

- Pažiūrėkit pamiškėn! Kad juos velniai, vėl pradeda...

Pamiške, Lažinskų pieva, "žąsele" ėjo skarmaliai. Galvojom, kad mūsiškiai iškeliauja, bet pažinau vieną, einantį arimais. Tai buvo milicininkas. Aišku, jog tai stribai su savo pagalbininkais. Atsargos dėlei paslėpiau vaistus, dienoraštį.

Mokyklos šeimininko neradau. Jis nebūna namie, kai pamato Siesikų "šunis..."

Nuotaika prislėgta. Visi nusigandę, pasimetę. Paklausiau Railų Petriuko, ar pas juos buvo? "Pas mus rusai nuo vidurnakčio sėdėjo kieme, gryčion įėjo tik išaušus..."

Į kaimą neatėjo. Daugiau niekas jų nematė. Dingo... Gal išsidėstė pamiškėje?

Grįžus namo, nuėjau pas Lažinskus daugiau sužinoti. Kaip ir visada, radau juos nusigandusius. Pas juos buvo ir tikrino visas pastoges, klausė, ar "banditai" neateina? Senukai pasakė, kad jie niekad nematė "banditų". Rusas suriko: "Meluoji! Vieną kartą, kai sučiupsim, tai žinosi, kaip meluoti!"

1945 m. spalio 27 d.

Liga baigia mane nugalėti. Galva plyšta. Vos išsilaikiau pamokose. Išgersiu vaistų ir atsigulsiu. Reikia nepasiduoti ligai.

Mirė Uselienė. Nors senas žmogus, tačiau žmogaus mirtis mane sukrečia... "Mirti nebaisu, baisu negyventi", - sakė V. Hugo.

1945 m. - Visų Šventųjų šventė, ketvirtadienis

Diena apsiniaukusi kaip žmonių veidai. Lietus nelyja. O gal reikia, kad lytų? Sako, važiavusios mašinos su kareiviais, įklimpusios purvynan ir keikdamiesi grįžę atgal.

Sergu. Temperatūra 38 laipsniai. Pulsas 132. Kankina kosulys. Skauda kairį šoną, gal plaučių uždegimas? Šeimininkė išvirė šarkakojų arbatos. Visą naktį "maudžiausi" prakaite. O sapnavau visokias šlykščias baisybes.

Naktį ilgai lojo šunys. Ypač mūsų ir Lažinskų. Atsikėliau. Naktis buvo tamsi ir tokia rami. Negi rusai slankiotų? O gal jau mūsiškiai sugrįžo?

1945 m. Vėlinės

Anksti rytą skeltanagiai vėl atsibeldė pas Lažinskus. Vėl ieškojo "banditų". Daugiau pas nieką nebuvo. Atrodo, kad jie įskųsti.

Buvau nuėjusi į mokyklą, tačiau vaikų nebuvo. Gaila, liga neleido nueiti į bažnyčią. Taip norėjau aplankyti kapines! Mirusiųjų šventė. Jie laukia šios dienos, laukia maldų... Meldžiausi namie. Gal Dievas išgirs mano maldas ir priglaus kritusius mano Brolius kovoje už Lietuvą, už jos laisvę...

Vakarop sužinojau, kad mūsų apylinkėms gresia didžiulis pavojus - miškų "valymas"! Privažiavo daug mašinų su kareiviais, ir jie slankioja visais miško pakraščiais. Beniaus motina labai pergyvena... Neišnyksta man jo motinos drėgnos nuo ašarų akys, kai anais metais, žiemos metu, buvau pas juos. Ji giliai atsiduso:

- Dieve Dieve! Tiek sniego, kur jiems pasidėt?..

Norėjau raminti, kažką sakyti, bet nepajėgiau. Ak, tos motinų ašaros! Paspaudžiau rankas ir išėjau kalnuoto sniego laukais.

Buvau užėjusi pas Davalgas. Maloniai šiltas Vėlinių vakaras. Slegiančią melancholiją drumsčia tolumoje girdimas mašinų ūžesys. Ėjau šlapiomis pievomis, juodomis purvo rugienomis. Siela nepaliauja šauktis Viešpaties pagalbos - kaip gera melstis laukuose! Įsilieji į gamtą ir kalbiesi su Tvėrėju...

1945 m. lapkričio 4 d., sekmadienis

Sušalusia žeme, šypsantis saulei ėjom Pagirin. Norėjau pasimelsti, norėjau pasikalbėti su klebonu ir pagaliau sužinoti, ką tos

Algis - Benediktas su kovos draugais poilsiauja.

mašinos ten taip ilgai veikia? Rusai miestelyje nuo Vėlinių vakaro iki šio ryto. Pas kleboną buvo įsirengę štabą. Stovėjo penkiolika mašinų. Slankiojo po visą apylinkę, tačiau nieko nesugavo, tik savų trijų neteko...

1945 m. lapkričio 6 d.

Vakar buvo atėjęs Benediktas. Pavojai praėjo. Jis pasakojo savo išgyvenimus per tas dvi savaites. Rusai jų neužtikę, tik Užulėnio miške radę tuščias stovyklas ir jas padegę. Kodėl padegė? Juk galėjo laukti sugrįžtant? Galvojama, kad Lėno giriose turįs būti "valymas". Gal ir šiandien? Todėl visi iš ten išsiskirstę į "išvalytas" vietas.

1945 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

"Atostogauju". Antra diena, kai nedirbu. Ar negerai gyventi TSRS draugystėj!? Tiek "švenčių".

Sėdžiu namie ir tyliu. Nerengiu jokio minėjimo. Nežinau, kuo tas viskas baigsis - liežuvis nesiverčia tokiom progom... Ranka neleidžia nukabinti Vyčio nuo klasės sienos, negaliu prisiliesti prie tarybinių portretų. Negaliu! Jei vienąkart klupsiu, tai klupsiu, tačiau eisiu tuo vienu keliu - neteršiu savęs komunizmo purvais!

Šiomis nedarbo dienomis norėjau pasiekti Ukmergę. Neramu dėl Mamytės ligos. Sekmadienį Raila atvežė laišką, kuriame Ji rašo, kad negerai jaučiasi. Kvietė gydytoją. Buvo Bakučionis, paskyrė vaistus ir nieko ypatingo nepasakė. Reikėtų geresnio specialisto. Neramu man, tačiau neturėjau kuo nuvažiuoti, nes dėl neišbrendamo purvo keliuose niekas nenorėjo važiuoti.

Nuo sekmadienio pas šeimininkus vieši jų giminaitė Jadvyga Gružauskaitė. Po areštų Seminarijoje ir jai vietos nėra. Komunistai išdraskė "Sakalo" lizdą... O kur "Sakalas"? (Tai mūsų kapelionas V. Cukuras.) Jeigu jis žinotų, kiek jo vaikų - auklėtinių kenčia kalėjimuose!

Vakar ilgai kalbėjome su Jadvyga. Ji seniai norėjusi man papasakoti savo kančią. Labai pergyvena dėl savo brolio, kuris įsimaišęs į stribų eiles. Dabar jis "išsisukęs". Bet, anot jos, "liko juoda dėmė mūsų namuose". Suprantu ją. Gyvenime pasitaiko, kad toje pačioje šeimoje yra skirtingų įsitikinimų. Ji toliau pasakojo savo gyvenimą. Vasarą, kai buvo pas Stasytę, prie Lyduokių, ten beveik kas vakarą susitikdavusi su "žaliukais" ir būdavo labai laiminga... "Tai kas, kad nesu kalta ir kad mano brolis išėjo iš ten, bet vis tiek kažkas juodo skiria mane nuo jų. Neišdrįstu... Niekas nesupras, kiek kentėjau ir kiek kenčiu!"

Aš ją suprantu. O kadangi ji yra "Sakalo" dukra, privalau jai padėti.

1945 m. lapkričio 12 d.

Grįžus iš darbo norėjau vykti į Siesikus, tačiau "mano" arkliu šeimininkai išvažiavo. Lauksiu rytdienos. Seniai bejojau, rytoj atnaujinsiu šį malonų sportą.

Šeštadienį grįžo Alfonsas. Atostogos. Bronius irgi namie. Iki šio mėnesio 15-os dienos, bet žada būti iki Kalėdų. Galbūt darys žygius nebegrįžti... Kalbama, kad žinios vis geresnės ir geresnės. Vien tik viltis palaiko mus. Jeigu ne ji - vargu ar išsilaikytumėm.

1945 m. lapkričio 15 d.

Šiandien vėl sulaukėm tų pačių "svečių", kurie buvo vakar. Įsigrūdo ir į mano mokyklą: partorgas ir kompartijos atstovas su stribais iš Siesikų. Pirmiausia išpūtęs akis šoko partorgas:

- Senobines tvarkas! Ni vienas partretas! Tarybinei makyklas. Ko pagalvos pašalines pilietis - ni vienas tarybinis portretas!!!

(Geriausias "vaistas" yra nesijaudinti). Pasakiau, jog valdžioje netvarka, todėl ir nėra portretų, nupiešti ne kiekvienas gali.

- Herbas knygini yra, - atkirto kompartietis.

- Gali būt, - sakau, - gal dabar yra, bet prieš mėnesį nebuvo. Ukmergę pasiekti tokiu keliu reikia porai dienų nutraukti darbą. Žadėjo atsiųsti valsčiaus mokyklon, laukiam.

Kalbėjau, kas tik į galvą atėjo. Su tokiais nematau reikalo kitaip kalbėti. Prie gerų norų turėčiau herbų, portretų ir visko, tik -komunistinei valdžiai tų gerų norų trūksta.

Labai norėjau, kad nors vienu žodžiu prikibtų prie Vyčio, bet kažkodėl nieko nesakė. O būčiau radus ką atsakyti.

Po ramių, šaltų mano paaiškinimų ėmė "švelniai" klausinėti apie "gerus mokines, kur aritmetikų gerai skaičiuoja", apie vaikams saldainius "švenčių" proga. Beje! Klausė, ar aiškinu vaikams apie komunistų partiją, apie tarybinius didvyrius, ar darau agitacinius susirinkimus? Na, žinoma, viską darau.

Turbūt partorgui patikau, kad po pasikalbėjimo pasiūlė dvi cigaretes. Deja - "tarybiniai mokytojai nerūko..."

Paspaudė ranką ir išėjo, primindami, jei bus kokių trūkumų, kad praneščiau - "viską duosim..."

Pas Jakaičius kūlė. Jie ten nuėjo draugiškai pakalbėti. Žadėjo žibalu aprūpinti kuliančius, viskuo, ko tik reikės. Po "aprūpinimų" ėmė mandagiai prašyti, kad praneštų "banditams" išeiti iš miškų. Jie išduosią "spravkes", ir anie galėsią laisvai gyventi. Svarbiausia - tegu atsineša ginklus.

Jų buvo dvylika. Be rusų. Jų laimė, kad grįžo Šapavos keliu...

1945 m. lapkričio 18 d. Sekmadienis

Išėjau į Pagirius, nors anksti rytą man įteikė kvietimą atvykti į Siesikus. Susirinkimas. Kviečia partorgas. Tikriausia dėl agitacinio darbo prieš rinkimus. Tepasikaria jie su viskuo, aš išėjau mielan Pagirio kraštan, kur visokie "skeltanagiai" nesipainioja po kojomis.

Vos įėjus į miestelį ant skelbimų lentos pamačiau skelbimą ir priėjo sustojusį žmonių pulkelį. Tai buvo Lietuvos partizanų Vyčio apygardos štabo atsišaukimas. Visose apylinkėse turėjo būti išplatinti tokie atsišaukimai. Daug vilčių teikiančios žinios... Žmonės buvo pakilioje nuotaikoje.

Pamaldų metu atsibastė Vaivadiškio stribai ir nuplėšė visus lapus. Tačiau daug žmonių jau buvo perskaitę.

Po šv. Mišių ilgai kalbėjau su klebonu. Politikavome. Šią savaitę užsienyje nieko ypatingo. Vyksta rinkimai Jugoslavijoje, Rumunijoje jie prasidės šiomis dienomis. Vengrijoje ir Bulgarijoje laimėjo demokratai.

Kai prisimenu praėjusius Nepriklausomybės laikus, rodos, kad tai buvo tik gražus sapnas. Netikėjau, kad žemėje reikės kentėti pragaro kančias. O jei vėl grįžtų Laisvė! Dieve, džiaugsmo ašaromis verktumėm!.. Šiandien tikrąją laisvę regim tik sapne, tik svajonėse...

Iš Pagirių parėjau sutemus. Purvinais rudens keliais eidama sušlapau, pavargau, bet tai nieko nereiškia prieš vargą benamių Brolių miškuose, Sibiro taigose.

Atėjo Benediktas. Ilgokai kalbėjome. Gera su juo bendrauti, taip greitai prabėga tos trumpos susitikimo valandos...

Naktis šviesi, ir dar sniegas iškrito. Jis išėjo balta žeme į šviesią naktį, į mišką. Kiek daug juose švento pasiryžimo, kiek daug ištvermės!

1945 m. lapkričio 23 d.

Vakarop, grįžus iš darbo, radau atėjusias Gritėnų Birutę ir Genutę. Su jomis ir Jadvyga išėjom aplankyti tų trijų partizanų kapo. Kapą radom apkritusį rudens lapais. Nušlavėm lapus, o kapą papuošėme eglių šakutėmis. Buvojau gerokai tamsu, kai ėjome miško pakraščiu. Miške taip tylu, ramu, tik šakelės po kojomis traška. Keturios ėjome lauku. Aplinkui lojo šunys. Sušalusi žemė bildėjo po kojomis. Staiga pamačiau tolumoje žmonių šešėlius... Sustojome. Arimu artėjo dviese, kitoje pusėje - dar vienas.

- Kas eina? - girdim balsą.

- Savi - šiliūnietės, - pasakiau.

Pagaliau jie priėjo prie mūsų ir nustebę paspaudė rankas.

- Būtumėm užtratinę kulkosvaidžiu... Galvojom, kad rusai išlindo iš miško. Ėjome įsitikinti.

Tai būtų "gražu" - kristumėm visos keturios... Bet jie nuramino, kad neištyrę nešaudo.

Paspaudė rankas, atsiprašė, kad nugąsdino. Jie nuėjo į mišką, mes - savo keliu tolyn.

Vėlų vakarą užėjo Benediktas. Nesitikėjau šįvakar jo sulaukti. Jis buvo labai išvargęs. Užkimęs, skauda gerklę.

- Tai nieko. Grįžau iš kelionės ir sušilęs atsiguliau ant žemės pailsėti. Kojos buvo šlapios. Naktis šalta. Atsibudęs negalėjau prakalbėti... Bet mes užsigrūdinę. Viskas praeis.

Jie ruošiasi žiemai. Taiso bunkerius. Skirstosi grupelėmis, nes kitaip neįmanoma bunkery gyventi. Artėja labai sunkus laikas -žiema.

Kiekvieną kartą vis stipresnė jėga jungia mus. Praėjo metai, kai prabilau į jį pirmutiniais žodžiais laiške. Gerai pamenu prieš metus sapnuotą sapną... Tas sapnas, tai ne kas kita, kaip kelio krypties parodymas iš Visatos... Graži mūsų pažinties pradžia. Jau metai - 1944.XI.24 - 1945.XI.24.

1945 m. lapkričio 28 d.

Vakar patyriau nepaprastą nuotykį. Po pamokų Buklio arkliu išjojau į Siesikus. Deja, per vėlai pradėjau kelionę. Sušalusi žemė neleido greitai joti. Bejojant ėmė gausiai snigti. Arklys nedrąsiai bėgo užsnigtais keliais. Oras po truputį niaukėsi. Staiga pamačiau virtinę rusų, traukiančią nuo Siesikų. Pagalvojau, kad gali mane sulaikyti ir... neapsirikau. Ėmė švilpti. Sustojau. Vienas, priėjęs arti, rusiškai šaukdamas liepė nulipti nuo arklio. Jei nelipsiu - šausiąs. Nulipau. Klausė, kur taip vėlai joju. (O dvokia samagonu!) Pasakiau, kad svarbiu tarnybiniu reikalu turiu būti Siesikuose. Paklausė, iš kur? Pasakiau, kad iš Šiliūnų. Kad užsiuto: "Tam vsie bandyti!" Jis suriko: "Kas ten šaudė miške?" Atsakiau, kad girdėjau, bet kas šaudė - nežinau. Apie tai jis klausyti nenorėjo. Liepė su jais joti į Vaivadiškius "išsiaiškinti". Įtarė, jog "banditams" žinias nešu.

Nors jiems aiškinau turinti dokumentus, dėl ko būtinai turiu būti Siesikuose, bet vienas net apsiputojęs griebė nuo peties automatą ir grasino nušauti, jei dar bent vieną žodį pasakysiu.

Ką turėjau daryti? Nieko. Buvo bejėgiškai pikta. Veduosi arklį. Esu viena tarp vienuolikos nekenčiamiausių priešų. Nutariau pėsčia neiti. Ėmiau atsilikti, sakydama, kad skauda koją, nors iš tikrųjų taip ir buvo. Matydami, kad labai atsilieku, leido užsėsti ant arklio. Tačiau prieš tai nusiėmė nuo peties automatą ir rusiškai pasakė:

- Nu paprobui bėžat - zastrėliu.

- Galėsit šauti, - atsakiau lietuviškai.

Jojau. Temo. Darėsi nejauku... gali kelią pastoti partizanai.

- Jei užpuls "banditai", tave pirmą nukelsim nuo arklio, - lietuviškai pasakė stribas.

Nenorėjau tokios mirties. Prašiau Dievo, kad šiandien niekas jiems kelio nepastotų. Pirmąsyk netroškau jiems nelaimės.

Prie Merdadiškių kaimo jau gerokai sutemo. O kur dar Vaivadiškiai!?

Vengdami miško, pasuko pagrioviu. Automatus nusiėmė nuo pečių ir davė komandą išsisklaidyti, garsiai nekalbėti. Tačiau be garso praeiti negalėjo, nes gruodu riedą ratai ir arklių pasagos kėlė triukšmą.

Užpakalyje manęs ėjo du, o trečias - priėjo prie mano šono ir visą laiką kalbėjo, juokavo. Netvėriau iš pykčio. Pasakiau, kad rusiškai nemoku. Tada jis pasiūlė lenkų kalbą. Sakiau ir jos nemokanti. Tuomet pasiūlė lietuvių kalbą - jis suprasiąs. Be abejonės, tai buvo stribas. Tačiau kalbėjo tik rusiškai.

- Vaivadiškyje turi pažįstamų? - paklausė.

- Neturiu, - atsakiau.

- Tai kur nakvosi? - šaipydamasis paklausė.

- Galėsiu ir naktį grįžti namo.

Iš pagriovių ir šunkelių išėjom į vieškelį. Man galva visai apsisuko, nežinau, koks čia kelias? į Vaivadiškį - kitos vilties neturėjau. Neišvengsiu tos peklos. Širdyje meldžiausi, kad tik nelaikytų iki ryto. Svarbiausia - svetimas arklys.

Nakties tamsa gaubia laukus. Kelyje toks gruodas, kad mano žirgas vos eina - kojos krypsta, slidinėja.

Mintimis buvau Šiliūnuose. Šią valandą jie buvo man dar brangesni nei iki šiolei...

Staiga išgirdau to čekisto balsą:

- Gali grįžti namo! (rusiškai).

Nenorėjau tikėti, vienok greitai susivokiau, pasukau arklį ir pasakiau- "Labai ačiū!" Jis dar pridūrė, kad kvies mane į Siesikus pasiaiškinti.

Ragindama žirgą norėjau nutolti nuo jų, kad neapsigalvotų. Naktis. Juoda naktis. Jei nebūtų sniego, nežinau, kaip įžiūrėčiau. Visai nesiorientuoju, kur esanti. Kokiais keliais grįžti? Nežinau, kokia čia vieta? Gal Bitinai?

Staiga arklys pasuko dešinėn. Gal jis geriau žino? Šioj nakty jis buvo mano vienintelis draugas. Paglosčiau jo kaklą, prašydama parnešti namo...

Pajojus gabaliuką, arklys pasuko kairėn - siauru, nežymiu keliuku. Pro krūmokšnius. Pagaliau įnešė mane į kiemą ir sustojo. Pririšau žirgą prie tvoros ir užėjau į vidų paklausti kelio. O šuva loja. Įeinu. Pasisveikinus prašau pasakyti, kokia čia vieta.

- Antušava, - maloniai man atsako ir labai nustemba pamatę merginą, o ne ginkluotą vyrą...

Trumpai papasakoju, kaip čia atsiradau. Sužinoję, kad vykstu į Šiliūnus, jie patarinėjo, kokiu keliu būtų geriau, kad išvengti pavojų. Patarė pro Tulpiakiemio kapines.

Taisyklingas lietuviškas šių žmonių akcentas mane sužavėjo. Jie buvo tokie artimi. Šeimininkė kvietė geriau nakvoti, negu tokią naktį tokiu neramiu laiku nežinomais keliais joti. Bet pasiryžau pasiekti namus dar šią naktį ir, nuoširdžiai padėkojus, užsėdau ant žirgo.

- Tegu padeda jums Dievas laimingai pasiekti namus! - palinkėjo moteriškė.

- Laimingai! - linkėjo ir jos vyras.

Padėkojus ir atsisveikinus išskubėjau iš kiemo. Nurodytu keliu nujojau tolyn. Keliavau nenustodama vilties, nors nuo ilgo sėdėjimo balne įskaudo dešinę koją. Negalėjau greičiau joti.

Galiausiai pasiekiau kapines. Čia nušvito akys, nes buvau pažįstamose vietose. Norėjau kuo greičiau pasiekti savo mokinuko Viktuko namus, kur numačiau pailsėti.

Nušokus nuo arklio nepajėgiau stovėti ant dešinės kojos. Iš skausmo nejučiomis nuriedėjo ašaros. Netikėtas mano vizitas naktį nustebino juos.

Papasakojau savo "tragediją". Jie buvo nustebinti mano drąsa naktį keliauti nežinomais keliais. Apie baimę negalvojau, tačiau nepasiektas tikslas, svetimas arklys ir kojos skausmas kėlė neapykantą skeltanagiams.

Viktuko tėvai neišleido manęs. Pašėrė arklį dobilais ir paruošė vakarienę. Sako, pirmą kartą aplankiau juos... tik nelaimės dėka.

Taip maloniai sutikta gerai pailsėjau ir nepajutau, kaip greitai prabėgo laikas. Septintą valandą ryto išjojau namo. Buklys jau nesitikėjo sulaukti arklio - visko prigalvojo... O mano šeimininkai buvo labai nusigandę, galvojo, kad pakliuvau į "spąstus".

Laimingai baigėsi mano "nuotykių" diena. Tai buvo antradienis.

Trečiadienis

Bevalgydama pusryčius sužinojau, kad vakar man galėjo būti dar blogiau. Mat partizanai "konfiskavo" iš Siesikų Pagirin vežamą sviestą, grietinę ir kiaušinius. Tai įvyko vieškelyje prie Šiliūnų. (Tada ir girdėjom šaudymą.) Gal taip Dievulis norėjo, kad patekčiau "aniems", nes grįždama iš Siesikų būčiau neišvengusi susitikimo su rusais ir stribais, kurie visą naktį siautėjo Šiliūnų miško pakraščiais. Areštavo ten pasimaišiusią moterį ir Paškaus-kienės Joną. Juos kaltina, kad nepasako, kur nuvažiavo "banditai" su sviestu.

Vienos pertraukos metu išgirdau kulkosvaidžių tratėjimą miške. Skausmas pervėrė širdį...

Grįžus iš mokyklos radau Bisigirskienę, kuri girdėjusi šaudymą visai arti jų. Esą nemažai rusų. Buvo užėję pas ją užvalgyti. Ji pasakojo, kad vienas rusas įėjo apsivilkęs partizano miline su lietuvišku ženklu ant rankovės. "Bet man ta milinė tikrai pažįstama..."

Sustingau... Baisios mintys nedavė ramybės.

Vakare dar daugiau iškrito sniego, pustė. Prisiminiau pemykščios žiemos pūgą, kai krito Albinas. Ir tada buvo trečiadienis...

Kalbėjome su Jadvyga apie juos. Išėjom į lauką pažiūrėti, ar tebesninga, gal bus lietaus? Atidariau duris ir pamačiau žmogų, krūptelėjau... Tai buvo Benediktas. Jadvyga nusigandusi grįžo atgal. Nepamenu, ką jis sakė - visu kūnu virpėjau... Ko? Nežinau. Sunku buvo kalbėti. Tik pamenu:

- Duok bintą, vieną truputį sužeidė...

Įėjom į kambarį.

1945 m. gruodžio 16 d., Ukmergė

Nebaigta rašyti ano trečiadienio diena ir po to - ilga pauzė. Nežinau, nuo ko pradėti, kai tiek daug tylėta ir dar daugiau nepasakyta. Negali žinoti, kas tavęs laukia sekančią dieną, valandą ir net minutę. Toks baisus gyvenimas bolševikmety!

Vieną kartą pasisekė okupantų "šunims" atskleisti ramaus mūsų kaimo paslaptis.

Pirmadienį areštavo Railienę su Antute Railaite, Butkų ir In-gelevičienę su Vytuku. Galėjo to nebūti, jei nebūtų dovanota gyvybė šnipui. Tai Maruševičius nuo Panoterių. Jis vaikščiojo po Šiliūnus "karvės pirkti". Užėjo ir pas Railas pamiškėje. Jam bebūnant, atėjo vienas partizanas. Nežinojo, kad čia yra svetimas žmogus... Vėliau tą išdaviką pamiškėje sulaikė mūsiškiai. Tardė. Įsakę tylėti, ką matęs. Jei pasielgs priešingai - nukentėsią jo namai ir jis pats negyvensiąs. Apimtas baimės, pasižadėjo tylėti. Tačiau pirmadienį, atėjus Railienės areštuoti, su rusais buvo ir tas Maruševičius, kurį Railienė pažino. Gal būtų išsiteisinę suimtieji, jei ne Antutė. Šioji, neištvėrusi kankinimų, atrodo, pasakė viską, ką žinojo. Ji galvojo, kad liausis kankinę, jei pasakys tai, ko reikalauja. Skandindama kitus, bandė gelbėti save. Bet ji apsiriko, kaip apsirinka visi, kurie galvoja atpirkti savo "kaltes", bolševikams pasakydami tiesą. To niekad nebuvo ir nebus. Dabar ji, pražudžius tiek žmonių, pražuvo ir pati. O gal ją užverbavo?

Trečiadienį rusai su stribais išvarė dešimt mūsų kaimo žmonių, jų tarpe ir mūsų mielą Gritėną su dukra Genute. Ieškojo ir Birutės, bet nerado, nes ji spėjo iš Šiliūnų pasitraukti. Sako, kad areštavo ir Benedikto tėvuką. Vienas žmogus per daboklės sieną girdėjęs, kaip tardė Antutę, kuri pasakiusi visų partizanų pavardes, kurie pas juos ateidavę. Tarp kitų pasakiusi ir Beniaus pavardę. Pasakė viską, ką tik žinojo.

Varydami suimtuosius, užeidami į namus suimti kitų, šiuos suklupdė ant sniego ir liepė klūpėti, kol išves naujus.

Penktadienio rytą ir aš išvažiavau iš savo mielo krašto, iš darbo vietos. Nesaugu man tenai.

Paliktas kraštas

Liko mielas "istorinis" kambarėlis, paliko nežinioj mano mieli Broliai ir Benediktas su jais. Gal dar grįšiu? Pasitraukė iš čia ir Jadvyga. Ketvirtadienį likau viena. Mokykloje nebuvau. O vėjas švilpė, nešė sniegą laukais... Kaip vaikas nesulaikiau ašarų... Prieš išvykstant norėjau susitikti su Juo. Parašiau jam keletą atsisveikinimo žodžių. Tikėjau, kad jie dar yra ten, todėl paprašiau savo ryšininką, kad nuneštų. Buvojau po vidurdienio, todėl apie išvykimą šiandien nebuvo nė kalbos.

Gavau iš jo perlenktą voką. Atplėšiau. Skausmas netilpo širdy.

Štai laiško ištraukos: "Miela Maryte! Atleisk, kad rašau partizano kišenėje suvalkiotam popierėlyje. Kitokio neturiu. Bet negaliu nerašyti. Skaitau Tavo rašytus žodžius, skausmas suspaudė širdį. Lengviau būtų buvę, kad bolševiko kulka būtų pervėrusi ją, negu tai atsitiko... Taip. Tai dėl to, kad to žmogaus pasigailėjome.

Skubėk iš čia, nes greitai gali būti per vėlu... Manimi per daug nesirūpink. Dievo galia didelė. Jis apsaugos mus. O jei reikės, mes mokėsim mirti, kaip pridera kilniam lietuviui už Tėvynės laisvę.

Kol kas nenumatau didelio pavojaus sau, bet galbūt šiandien iš čia pasitrauksime. Pasitrauksim į šaltį, į žiemos pūgą, kur tūkstančiai brolių klaidžioja didelėse giriose. Kur eisim, nežinau. Bet labai nenustebk, jeigu kada nors, šaltą žiemos naktį, pasibelsiu į tavo namų langą...

/.../ Taip. Gal jau vakar buvo paskutinis rankos paspaudimas. Visada jį prisiminsiu. Paskutinėje mirties agonijoje prisiminsiu Tave... Žinok, kad paskutinis mano širdies dūžis skirtas Tau... O paskutinis išsiliejęs baltam sniege kraujo lašas - Tėvynei... Lietuvai...

/.../ Tesaugo Tave Aukščiausiojo Ranka! O aš melsiuos už Tave, už nekaltai kankinamus žmones! Melsiuos šaltyje ir pūgoje.

Dievas padės, tuo tvirtai tikiu.

Benas."

Skausmas plėšė širdį... Palikti šį kraštą, palikti viską viską... Noriu, kad tai būtų baisus sapnas, bet deja - tikrovė.

Temstant sužinojau, jog rytoj anksti rytą išvažiuoju. Noriu dar kartą nueiti ten, kur Jis. Be to, sužinojau apie naują pavojų, reikėjo perspėti.

Išėjau. Sniego pūga švilpė ir staugė. Ėjau tais pačiais savo kaimo laukais, o, rodės, einu Sibiro tundra. Niūrūs man iki šiol laimingo krašto keliai, namai - ir viskas aplinkui.

Radau jį su Edvardu. Jis kaltino save už Judui suteiktą gyvybę, kuris tiek žmonių surijo.

Benediktas išleido mane pro duris. Lauke šėlo pūgos, o mudu stovėjom parėmę samanotos bakūžės sieną...

- Šiandien, atrodo, rusų nebus, - sako jis, - eisim į kaimą. Turim reikalų. Būčiau užėjęs pas tave, bet dabar gal neužeisiu?

Kviečiau užeiti. Gal jau paskutinis kartas... Dievas saugos mus nuo pavojų. Baimės nejaučiu - vieną kartą reikės negyventi šioje žemėje...

Grįžus paskutinįsyk užkūriau savo kambarėlio krosnį. Tačiau nebuvo ji taip maloni, nebuvo jauku kaip kadaise.

Šėlstant vėtroms užgirdau darant duris, bet šį kartą jos buvo užrakintos. Atrakinau. Įėjo Benas. Nežinojom apie ką kalbėti ir ką sakyti, kai viena mintis nedavė ramybės - gal paskutinį kartą...

Edvardas pasibeldžia į langą. Jis turi išeiti. O vėliau ir iš šio krašto. Žiema. Kur dingti?..

1945 m. gruodžio 19 d. Ukmergė

Iš pat ryto atėjo Birutė Gritėnaitė.

- Neturiu vietos, - pasakė įėjus į kambarį.

Kenčia jos visa šeima. Sekmadienį areštavo motiną dėl jos. Ieško, lyg didžiausios nusikaltėlės. Ką daryti? Kur eiti? Pasiduoti jiems į kruvinus nagus? Ne. Ji negali pasiduoti!

1945 m. gruodžio 20 d.

Atvažiavo ir Birutės sesuo Genutė. Vakar ją iš tos peklos išleido. Mušė žvėriškai... Sadistai!!! Liepė per tris dienas pristatyti seserį. Birutei suversta visa kaltė. Tai Antutės silpnadvasiškumo

dėka. Ji pražudė visą kaimą. "Neišlaikiau, labai mušė", - jos pasiteisinimas.

Ne mažiau mušė ir kankino Gritėnų Genutę, tačiau ji nė žodžio nepasakė priešams, neprisipažino. Prie motinos akių dukterį nurengtą daužė... Kankino motiną dukters akivaizdoje. Ar nenudžius rankos tiems budeliams!?!

1945 m. Kūčių Vakarienė Ukmergėje

Vakarienę valgėm penkiese: aš su Tėveliais ir Bronius su Birute. Laukiau Benedikto. Nežinia kur jis - ir todėl labai liūdna...

1945 m. pirmoji Šv. Kalėdų diena

Antros Kalėdos raudonojo slibino nasruose. O, Viešpatie, kada nuimsi kruvinas grandines nuo mano Tautos!?

Anksti rytą buvom bažnyčioje. Sveikinom užgimusį Ganytoją. Kaip būtų gera, jei visi, kurie kenčia kalėjimuose, kurie pūgoms siaučiant "gyvena" giriose ir Sibiro vargo naštą neša ant kruvinų pečių - kad jie šįryt galėtų būti čia - Dievo namuose. Deja, šį šventą Rytą lietuvio širdis raudojo kraujo ašaromis, verkė minia Vėlinių nakties rauda...

Bet... "kai gyvenimas mums pavasariu šypsojosi ir buvo taip miela visur, mes pamiršom Dievą, pamiršom! Kalėdų laukdavom, kad galėtumėm sočiai prisivalgyti ir prisigerti, pasilinksminti gavę ilgas atostogas. Todėl šitos Kalėdos šventesnės nei visos praėjusios, nes tik kančia leido pajusti jų šventumą, išmokė pažinti Dievą", - tai kunigo žodžiai.

Iš Želvos atvažiavęs žmogus pasakojo, kad prieš Kalėdas matęs Želvos miestelio aikštėje gulintį nukankintą Karolį Jočį, mano mokslo draugą, kurso seniūną... Ne! Negali būti! Tai Žmogus iš didžiosios raidės, visa širdimi atsidavęs savai Tautai, savo Lietuvai!

Pavakare, grįžus namo, radau atneštą Benedikto laišką.

"Miela Maryte!

Sveikinu sulaukus šv. Kalėdų švenčių ir linkiu laimingų Naujųjų metų!

/.../ Šiandien aš esu laimingas, nes patekau ten, kur jau seniai turėjau būti... Nors skarmalių gauja seka mūsų pėdomis, tačiau mes puikiai laviruojam, dar padarydami jiems nuostolių. Greitu laiku tikimės nuo jų atsipalaiduoti. Netolimoj ateity sulauksim naujų įvykių, kurių, žinoma, laukiu, nors gali atimti ne vienam gyvybę...

/../ Kas buvo anksčiau kalbėta, viskas suiro mudviem išsiskyrus Šiliūnuose. Nežinau, kokioj dabar esi padėty, ar labai baisiai atrodo miesto gyvenimas? Aš tikiuosi apie šį šeštadienį - sekmadienį trypti šalto cemento šaligatvius. Sakyk, ar labai tankūs čekistų voratinkliai apie Tavo namus?

/.../ Skubu, nes vėlyva naktis, o draugai laukia. Tamsioj nakty įžiūriu vėl naują gyvenimą - šaltyje, pūgoje ir pavojuose. Tik prisiminęs gruodžio 13-ąją netenku lygsvaros. Vėl atsiveria nauja žaizda.

Tesaugo Tave Dievas!

Benas."

1946 m. sausio 7 d., pirmadienis

Vargais negalais gavau atostogų iki šio mėnesio 20-os dienos. Reikia baigti pradėtus gydyti dantis.

Noriu įrašyti dienas, kurias buvau praleidusi.

Sekmadienį, gruodžio 30 dienos vėlų vakarą, įėjo Benediktas. Žodį ištesėjo. Buvau laiminga, bet toji laimė - vos akimirka... Baisus šiandienos gyvenimas teikia daugiau ašarų, negu džiaugsmo. Krauju persunktas komunizmas suryja viską, kas mums brangu. Tik vienas tikėjimas Dievu palaiko mūsų gyvybę ir teikia vilties ateičiai.

Paskutinį 1945 metų vakarą su juo nuėjome į bažnyčią. Reikėjo sutvarkyti dvasinius reikalus, kad švaria sąžine pradėtume Naujus metus. O kokie laimingi tą vakarą grįžom namo!

Atėjo nelauktoji sausio antroji. Šią dieną jis turi išeiti ten, kur visi mūsų Broliai - į vargą...

Sausio septintą sulaukėm Gritėno iš Ukmergės saugumo. Tėvas su dukra grįžo iš kalėjimo rūsių. Visi trys susitiko pas mus Ukmergėje. Šiliūniečiai vėl laisvi! Ten dar liko Beno tėvukas ir Antutė Railaitė. Už ką tiek kančios senukui?!

1946 m. sausio 12 d., šeštadienis

Visą savaitę lyja lietus. Oras drėgnas. Norėtųsi džiaugtis, bet -dar tik sausis. Nuo šilumos alyvų pumpurėliai darosi žalsvi. Upėse ir upeliuose pakilęs šniokščia vanduo. Ačiū Dievui, jiems bus lengvesnė žiema.

Nuplaukė Radiškių tiltas. Elektrinės irgi nebėra. Ukmergėje per Šventąją tiltas uždarytas. Nuo Anykščių atplaukia daug miško rąstų, kuriuos nuo krantų nuplovė vanduo. Pavojus mūsų tiltui. Rytdienai žada šaltį.

1946 m. sausio 22 d., Šiliūnai

Vėl grįžau į tą "paliktą kraštą..." Vakar nedirbau, nes atėjo vos keletas mokinių. Buvau Siesikuose, bet reikalų nesutvarkiau. Sekmadienį nuvykau į Pagirius, kur įgavau naujų jėgų.

Sermėgiai - kraugeriai siunta. Vėl prasidėjo siautimas miškuos. Nuo trečiadienio mūsų partizanams atsivėrė tikras pragaras... Šeštadienį Pagirių miestelyje gulėjo vienas nukankintas kovotojas už Lietuvos Laisvę. Šios aukos už krikščioniškąją Tėvynę prieš raudonuosius okupantus nebus užmirštos ir paties Dangaus.

1946 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Antradienį, sutemus, išgirdau palangėje žingsnius. Tai buvo Benediktas. Po miško "valymo" mūsiškiai išvengė pavojų. Ačiū Dievui!

Sausio 16-os naktį Benediktas su Broniumi išėjo iš namų. Į kovos kelią pasuko ir mano brolis. Netarnaus okupantų kariuomenėj! O jei bus lemta žūti, žinosiu, kad jį priglaudė Lietuvos žemė...

1946 m. sausio 27 d.

Šiomis dienomis šaltis siekia 10-20 laipsnių - vienok nebaisu, nes nėra sniego. Neišvengiamai reikėjo būti Siesikuose, turėjau pasiimti mokytojams skirtą medžiagą ir batus. (Pataikavimas prieš rinkimus). Medžiaga neverta savo vardo. O kaina vos keliais rubliais mažesnė už spekuliantų - 200 rb.

1946 m. sausio 29 d., antradienis

Pamokų nebuvo. Ėjau į Vaivadiškį gauti naują - tarybinį pasą. Į kitą valsčių, nes savam pavėlavau. Apie 500 žmonių nespėjo, nes tokiu tempu dirbant ir pusės metų būtų per mažai.

Su Butkumi pasiekėm buvusį Vaivadiškio dvarą, kuriame šiandien - stribų būstinė.

Įėjome vidun, kur kimšte prikimšta žmonių. Stovi ištisas valandas, o gavę atsakymą "nėra blankų, ateikit rytoj", keikdami netvarką, žmonės grįžta namo. Taip kasdien. Už 2-3 červoncus galima nusipirkti, tik reikia žinoti, pas ką. Valdiškai blankas kainuoja 1 rb. Vienas žmogelis nusipirko blanką ir, nešdamas priduoti, juokaudamas sako: "Ot, durniai! Stovi eilėj! Aš, va, sumokėjau tris červoncus ir gavau be eilės!"

1946 m. sausio 31d., ketvirtadienis

Sekmadienį areštavo Vytuką Butkų ir Filę Butkutę. Gaila vaikų. Koks širdies skausmas tėvams!

Žiema nuostabi. Šiandien -1 laipsnis šilumos. Jiems lengviau...

Mūsų partizanai nukirpo plaukus panoms, kurios šio mėnesio 20 dieną linksminosi Vaivadišky. Šoko grojant muzikai, kai mūsų Brolių kūnai gulėjo po "šokių salės" langais...

1946 m. vasario 5 d.

Vakar visose kryžkelėse ir pakelėse buvo iškabinti atsišaukimai: "Tautieti, jau kelintas mėnuo bolševikinė spauda mirgėte mirga apie "rinkimus" į TSRS abi tarybas (aukščiausią ir tautybių), kurie turi įvykti š. m. vasario 10 dieną.

Kokie gi žada būti tie "rinkimai"? Lygiai tokie pat, kaip ir 1940-1941 metais. Po bolševikinio durtuvo priežiūra. Jie jokio panašumo neturi į demokratinių šalių rinkimus. Tai tik bolševikinio melo spektaklis pasaulio akims. Nėra kandidatų nei daugiau, nei mažiau. Yra lygiai tiek, kiek turi būti išrinkta, ir tik kompartijos iškeltų kandidatų, lietuvių Tautos išgamų ir okupantų iš Rytų.

Taigi. Tie "deputatai" į abi tarybas jau iš anksto yra išrinkti ir patvirtinti - tai juodžiausios sąžinės ir žemiausios moralės žmonės.

Jei kandidatų pasirinkimo nėra, tai už ką gi tu balsuosi? Ar už dešimtis tūkstančių brolių ir seserų, kenčiančių Sibire? Ar už savo, kalinio, rytojų? Visa Lietuva skęsta kraujuose, ašarose ir deginamų sodybų dūmuose.

Taurus lietuvi-lietuve! Tavo sąžinė, garbė, motinų ir našlaičių ašaros ir nužudytų brolių kraujas tau įsako:

- Nebalsuok! Imk pavyzdį iš savo brolių partizanų. Žūsim -vergais nebūsim! Tegyvuoja Laisva Nepriklausoma Lietuva!

1946.II.1. Apygardos vadas

1946 m. vasario 6 d., trečiadienis

Vakar su Jakaičių Vytuku nuklampojom purvynais į Siesikus, o šiandien bridau į Vaivadiškį, nešdama vakar užpildytą blanką pasui gauti. Vargais negalais gavau tą nelaimingą tarybinį pasą.

Įėjau pasų išdavimo kambarėlin, radau Sakalauską - kraugerį ir uniformuotą rusą. Kalbėjau lietuviškai, nes "rusiškai nemokėjau", todėl "draugas" Sakalauskas buvo vertėju. Nustebo, kad "mokytoja ir nemoka rusiškai".

Man bestovint apačioje ir besikalbant su pažįstamais, pro šalį eidamas Sakalauskas pasigyrė:

- Rytoj aš būsiu Siesikuose. Važiuosiu pasiimti medalių. Iš Maskvos prisiuntė.

1946 m. vasario 9 d., šeštadienis

Antros pamokos metu prasivėrė durys ir įėjęs kažkoks driskius liepė paleisti vaikus ir per juos sušaukti žmones į mitingą. "Už geriausius liaudies sūnus - Niunką ir Bagočiūną - balsuosim, nes jie supranta liaudies reikalus ir mums padės."

1946 m. vasario 11d., pirmadienis

Ta nelaimingoji vakarykščia diena baigėsi. Jau po balsavimo. Niekas netrukdė, o taip visi laukėm... Gritėno pusėje smarkiai tratėjo kulkosvaidžiai. Ten žmonės negalėjo pasiekti balsavimo būstinės.

"Teisingiausiai ir demokratiškiausiai pravedami balsavimai Tarybų Sąjungoj." Beje, jų žodžius reikia suprasti atvirkščiai... Du kandidatai ir jų abiejų biuletenius reikia įmesti į urną, už abu balsuoti. Balsavimo rezultatai visur vienodi - 99,9 proc. Mūsų kaime buvo užsirašę 12 ligonių, bet su Urnomis neatvyko, bijojo, kad kas kelio nepastotų. Aišku, jie patys už ligonius "pabalsavo".

Netikėtai per pamoką užėjo "Trupinys". Aš tokia laiminga! Nuo šiandien įsijungiau į dar didesnį Tautos darbą... Plečiasi mūsų pogrindinė veikla - ji lyg voratinklis apjuosia priešą.

1946 m. vasario 13., trečiadienis

Šiandien pas mus "kalėdojo" kunigas. Pas Jakaičius valgėm pietus, kur dalyvavo mūsų naujas parapijos kunigas - senukas, klebono padėjėjas.

Mano mokyklos vaikai labai norėjo, kad kunigas ir juos aplankytų. Bet jis nenorėjo eiti, kad nei sau, nei man nepadarytų nemalonumų. Tačiau aš visą atskomybę prisiėmiau sau ir prašiau, kad aplankytų vaikus. Jie buvo labai laimingi!

Baigiant pietauti atvažiavo ir klebonas. Šeimininkai buvo prigaminę įvairiausio maisto ir skanaus miežinio alučio. Tas alus man taip apsuko galvą, kad akyse žėrėjo vaivorykštės...

Pavakare nuvažiavom pas Lažinskus vakarienei. Čia buvo labai jauku ir maloniai bėgo laikas. Taip iki vakaro devynių puotavome.

1946 m. vasario 17d., sekmadienis

Ketvirtadienį išvažiavau į Ukmergę, šiandien grįžau į Šiliūnus.

Gamta visai pašėlo - privertė begales sniego. Jis taip nereikalingas! Neseniai lijo lietus, ir vėtros laužė medžius, šįryt snigo didžiausiais gabalais, vėliau purškė lietus. Temperatūra pakilo iki 1 laipsnio šilumos.

Vakar buvau labai pavargusi, nes visą naktį neteko miegoti. Prieš šeštą valandą ryto grįžau iš ilgos kelionės. Ak, varge!

Ketvirtadienį, pavakare, sužinojau, jog trečiadienį rusai užėję aštuonis partizanus namuose. Sudeginę trobesius ir mūsiškius sunaikinę. "Aštuoni..." Širdis dar kartą pakartojo šį skaičių... Tame krašte, Viešpatie! O tą trečiadienį vėjas taip baisiai nešė sniegą. Man vaidenasi baisi tikrovė...

Ketvirtadienio vakarą buvau bažnyčioje ir meldžiausi, kruvina širdim prašiau Visagalį, kad tai būtų netiesa! Norėjau įsitikinti, reikėjo pasiekti tą kraštą. Mamytė atkalbinėjo, nenorėjo manęs leisti vykti ten, tačiau išprašiau. Tėvelis davė arklį, tik nenorėjau sakyti, kur vykstu. Pažadėjau, kad važiuosiu 7 kilometrus ir grįšiu. Tikėjausi ten ką nors sužinoti.

Penktadienį 10 valandą ryto sėdau į roges ir išvažiavau, nors žinojau, kad bus vargo tokiu metu arkliu važiuoti. Pagaliau pasiekiau Laičius ir tuos žmones, kur tikėjausi ką nors aiškesnio sužinoti. Deja, mūsiškiai čia buvę antradienį, o tai įvykę trečiadienį. Reikėjo važiuoti į Užugirį. Devyni kilometrai miško keliu. Daug pravažinėtų keliukų, sunku orientuotis, kuris tikrasis. Bet, ačiū Dievui, laimingai pasiekiau miško kraštą.

Saulei leidžiantis buvau vietoje. Tačiau ir čia nieko tikro - jie buvę trečiadienį, po to išvažiavę pietų link. Vėliau čia atvažiavę devynios mašinos rusų. Tos dienos vakare anapus ežero, Lėno link, smarkiai šaudę ir sudeginę trobą, tačiau viduje jų nebuvę. Žuvę penki rusai. Apie saviškius tikrų žinių nėra.

Mano "proletariškas žirgas" visai pristojo. Baisu pagalvoti apie grįžimą. O grįžti būtinai reikėjo. Vasario 16-os rytą norėjau būti bažnyčioje ir tą pačią dieną turėjau būti Šiliūnuose. Todėl po vakarienės, arkliui pasistiprinus ir pailsėjus, išvažiavau nakties kelionėn. Žiburių trobose jau nebuvo - visi miegojo.

Naktis pasakiška. Danguje šypsojosi mėnulis savo šviesą berdamas ant prisnigtų sidabrinių laukų. Jokio vėjelio, jokio garso, tik girdėti rogių girgždėjimas sušalusiu sniegu.

Pravažiavau prezidento Antano Smetonos dvarą. Maždaug už 200 metrų kelią perbėgo vilkas. Didelis, nuleista uodega... Pabėgėjęs sustojo. Neramu... Prieš akis artėja miškas. Netoli girios įvažiavau į kiemą. Sustojau. Šunys kėlė triukšmą. Nežinau, ko sustojau. Prašyt nakvynės? Ne. Gal šeimininkas parodytų kelią? Pabeldžiu į duris ir moteriškas balsas paklausė: "Kas čia?" Pasakiau: "Prašau nebijoti..." Tačiau durys užsitrenkė.

Nedrąsu vidurnaktį vienai važiuoti per 9-ių kilometrų mišką... Namai dar taip toli. Vienok kitos išeities nėra. Sėdau į roges, persižegnojau, kad Dievas laimintų, ir išvažiavau. Vilkų gal nesutiksiu, sako, jie bijo rusų, bijo žmonių.

Nerandu žodžių išreikšti grožiui, kurį regėjau važiuodama tokią pasakišką naktį mišku. Mėnulio pilnatis grožėjosi miško paslaptimi ir šypsojosi. Sidabrinės medžių šakos žaidė nakties šviesos spindesy.

Galiausiai privažiavau miško kraštą, lyg jūros krantą... Laimingai. Ačiū Dievui! Beje, buvau įstrigusi tarp dviejų medžių. Reikėjo išlipti ir ištraukti roges su arkliu. O lauku važiuoti - kaip namie. Tylu. Ramu. Tik kiškiai bėgiojo pakeliais po rugių lauką ieškodami sau maisto. Jiems naktis - motina.

Pusę šešių pasiekiau namus. Radau Mamytę, stovinčią prie lango su Rožančiumi rankose... Ji laukė savo vaiko ir meldėsi...

Po valandos išėjau į bažnyčią pasimelsti už Lietuvą Vasario 16-ąją.

1946 m. vasario 18d., pirmadienis

Vakar grįžau į Šiliūnus, į savo darbą. Nuo Vasario 16-os pavakario snigo, vėjas pustė sniegą po laukus ir pamiškes. Važiavau per Seveikių mišką. Neapsakomas grožis! Arklio užkliudytos šakos bėrė sniegą ant manęs, buvau apdengta minkštu patalu ir žavėjausi.

Mano Broliams šis pasakiškas grožis yra kančia. Todėl spaudžia širdį, kad jie negali džiaugtis gamtos pasakomis, kurias Tu, Viešpatie, pabėrei šion ašarų pakalnėn. Kur ir kaip jiems gyventi, kai toji "baltoji, sidabrinė pasaka" pripildė jų "namus" skausmo, apsunkino gyvenimą?! Tačiau - Tavo valia! Jei mes dar esame verti Tavęs, Tu laiminsi ir guosi mus sunkiame nedalios kelyje.

1946 m. vasario 23 d., šeštadienis

Visą šią savaitę spaudžia šaltis. Temperatūra -10-20 laipsnių. Sniego neišbrendamai. Miške neįmanoma nukirsti medžio, nes jis visas pasineria sniege. Bet pavasaris čia pat - jau greit kovo pradžia, o šiam sniegui ištirpti nedaug reikės laiko, nes jis - vien tik pūkas.

Po pamokų nuėjau pas Gritėnus. Ten radau svečią iš Kauno. Jis rytoj važiuoja ten, kur susitiks "Plaktuką", per jį perduos mano sveikinimus "Algiui" ir "Arminui".

Jis sako, kad sovietų delegacija iš konferencijos pasitraukė. Nesusitarė. Tikimasi, kad kovo mėnesį gali kilti karas. Bet - prasidėjo trėmimai: Marijampolės, Vilkaviškio ir Telšių apskrityse į Sibirą veža žmones. Kas tik pakliūva... Gal prieš galą raudonasis slibinas sotinasi mūsų aukomis. (Vytuką Butkų paleido iš saugumo. Sugrįžęs susirgo.)

1946 m. kovo 20 d., trečiadienis

Iš slėptuvės išėmiau dienoraštį ir noriu įrašyti daug praleistų žodžių. Su šia diena pradėjo tirpti sniegas, upeliais teka vanduo. Pavasaris.

Nuo vasario 25-os iki kovo 11 -os slaugiau ligonį, kuris atsilankęs manan kraštan visai susirgo. Tai vargšas Benediktas. Iš pradžių sirgo bronchitiniu gripu, vėliau - kataralinis plaučių uždegimas. Iki kovo antros savo jėgomis gydžiau jį, vaikščiodama kasryt ir kasvakar ten, kur jis gulėjo. Vieta buvo nesaugi, bet kitur nebuvo galimybių.

Kovo 2-ą dieną, šeštadienį, reikėjo jį pervežti į saugesnę vietą, arčiau gydytojo. Viskas buvo suplanuota. Aprišom galvą vilnone skara. Aprengėm moteriškai. Kišenėje - pistoletas. Temperatūra -40 laipsnių. Aš buvau vežiku. Ligonis buvau ir aš. Nors priešas lipo "ant kulnų", tačiau Dangus vedė pro pavojus... Išvažiavimo dieną užplūdo rusai su skeltanagiais, ir, jei dvi minutes būčiau pavėlavusi išeiti laukan, tai vyresnysis seržantas būtų nepastebėtai įėjęs vidun ir pasislėpti nesuspėtume... Galėjo įvykti tragedija... Tai Dievo stebuklas!

Pravažiavom Siesikus, netoli Seveikių sutikom garnizoną, važiuojantį nuo Ukmergės. Bet - vėl stebuklas!

Laimingai pasiekėm "Šv. Elenos salą". Saulei leidžiantis buvome vietoje. Diena buvo tikrai pavasariška! Vienok ligoniui pakenkė kelionė, sušalo kojas ir tapo blogiau. Atėjo gydytojas Mikalauskas. Diagnozė - katarinis plaučių uždegimas. Paskyrė vaistų ir pradėjau gydyti.

Turėjau grįžti pirmadienį, reikėjo grąžinti arklį, bet temperatūra vis laikėsi 40 laipsnių, negalėjau jo palikti. Suradau gerą žmogų, kuris parvarė arklį šeimininkui. Pasilikau visai savaitei su juo. Reikėjo ypatingos priežiūros. Po savaitės temperatūra nukrito. Pirmadienį išvykau į darbą. Gaila buvo jį palikti. Neramu, kai aplinkui siaučia raudonieji okupantai.

Beje, praėjus dviem dienom, kai atvykau į "salą", sulaukėm dar vieno ligonio - Armino. Tas irgi krito lovon su aukšta temperatūra. Jis gulėjo tik tris dienas. "Sala" tapo nelegalia ligonine.

Nuo kovo 11-os iki 19-os dienos šaltis vėl paspaudė. Sniego neišbrendami kalnai. Vargas jiems pasilikti miškuose. Bolševikai nesnaudė. Tų šalčių dienomis vienu kartu krito 18 Brolių, kitą kartą - trys geriausi vyrai iš Vaitelio apygardos. Gaila mūsų taurių lietuvių, kurie, tiek metų nešę kančią, suklupo, galbūt, prie pat Laisvės slenksčio... Skaudžiai virpina širdį jų dainos žodžiai: "Tu užgesai, kai Laisvė švito, laimėjai kovą tu ne sau..."

Kalbama apie berniuką - pranašą, kuris 1940-1941 metais pranašavęs, jog komunizmas žlugsiąs. Bolševikai jį ištrėmę į Sibirą, anglių kasyklas. Plačiai apie tai buvo kalbama. Dabar, sako, jis yra pas vienuoles. Vakarais jis daug meldžiasi, o aplink jį švyti fosforinė šviesa. Nuo 20-os valandos jis, apimtas ekstazės, atsakinėja į žmonių klausimus.

Mano Tėvelis kalbėjo su Liole Kavaliauskaite, ji pažįstanti žmogų, kuris su tuo berniuku buvęs anglių kasyklose. Tas žmogus yra iš ten pabėgęs. Jis taip pat sakęs, kad berniukas vakarais skęsdavęs maldose ir po to atsakinėdavęs į klausimus. Tasai kalinys planavęs bėgti ir klausęs, ar nebus kelionėje kliūčių, ar pasieks laimingai namus. Berniukas atsakęs, jog kliūčių nebus ir jis namus pasieksiąs Kalėdų antrą dieną. Tikrai, žmogus namus pasiekęs laimingai ir tą pačią dieną.

Šiandieną mes guodžiamės geromis žiniomis, pranašystėmis ir sapnais. Tokį šiurpų gyvenimą gyvename.

1946 m. kovo 21 d., ketvirtadienis

Pavasaris. Vanduo apsėmė pievas, grioviais čiurlena upeliūkščiai. Vieversėlis sveikina savo tėviškės padangę. Pempės šaukia "gyvi", ir linksmas varnėnas, džiaugsmu virpančiais sparneliais, nutūpė ant jaunutės liepos šakelės po mokyklos langu. Viešpatie, vos išaušo pirmoji pavasario diena, ir visas Tavo pasaulis pakilo gyvenimui! O kad ir mes prisikeltume iš kruvinos žiemos kalėjimų, kad numetę vergijos pančius, su bundančia gamta giedotumėm Tau Prisikėlimo giesmes!!!

Dvi dienas ir naktis nelaimingieji driskiai slankiojo po mūsų kaimą. Dvi naktis šunelis lojo iki aušros... Vakar pas Lažinskus vėl darė kratą, o šiandien atsilankė ir į mokyklą. Pirmą kartą per šiuos darbo metus. Baigiantis pamokai, pastebėjau už lango nelauktuosius. Po kelių minučių išgirdau beldimą į duris. Išėjus pamačiau stovintį stribą.

- Kapitonas prašė, kad ateitumėt pasikalbėti.

- Gerai, - pasakiau, - paleisiu vaikus pertraukai,

Grįžau į klasę. Širdis blaškėsi. Toks iškvietimas reiškė kažką negera... Lagaminėlį, kuriame buvo dienoraštis, atidaviau mokinukei įsidėti į suolą.

Įėjęs į klasę kapitonas pareikalavo dokumentų. Apšaukė, kad nėra "nė vieno tarybinio portreto." "Gal banditų bijai?" Na, viskas baigėsi gerai. Ačiū Dievui, man vis dar sekasi.

1946 m. balandžio 6 d., Ukmergė

Šiandien lygiai dvi savaitės, kai nebuvau mokykloje. Nuo kovo 23-os iki balandžio 2-os dienos visas mokyklas išleido atostogų.-

(Už tai nebus Velykų atostogų - daroma "apgalvotai...").

Kovo 24-ą reikėjo krikštyti šeimininkų sūnų, bet visi planai suiro. Susirgau. Temperatūra pakilo iki 39 laipsnių. Jaučiau, kad gali būti plaučių uždegimas. Vaistų nebeturėjau, reikėjo važiuoti į Ukmergę. Kol atsirado žmogus, kuris galėjo mane nuvežti, išvykau tik antradienį. Buvo taip bloga, jog negalėjau sėdėti - gulėjau vežime. Kaip lavoną mane parvežė namo. Niekados taip liūdnai neteko pasivažinėti...

Tėveliai labai nusigando, pamatę tokią negalingą. Greitai iškvietė gydytoją. Pripažino bronchitą su plaučių uždegimo pavojumi.

Balandžio 2-ą dieną baigėsi atostogos, bet aš dar jaučiausi silpnai. Gydytojas atleido mane nuo darbo dar iki balandžio 5-os. Vakar reikėjo būti darbe, bet tokiu purvynu niekas neatvažiuoja. Artėja egzaminai, o mano vaikai neparuošti "tarybiškai". Negi tie raudonieji skarmaliai dar ilgai iš čia neišsinešdins!?

1946 m. balandžio 10 d., Šiliūnai.

Šiandien po ilgų atostogų vėl pradėjau darbą mokykloje. Reikės daug dirbti, kad paruoščiau savo vaikus egzaminams.

Sekmadienį mano sapnuotas sapnas išsipildė. O sapnavau Benediktą. Jis dainavo. Pamenu tik šiuos žodžius: "Atvažiuok, atvažiuok!" Žmogus, kuris atvažiavo manęs parsivežti, siųstas buvo Jo. Nustebau, kai į kiemą įvažiavo vienas iš tų, kurio vaikai neina į mokyklą. Įėjęs pasakė: "Atvažiavau parsivežti jūsų". Nustebus paklausiau: "Kodėl jūs atvažiavote?" O jisai: "Žaliukai buvo užėję ir prašė parvežti, sako, kad jiems labai reikia." Supratau, kad kažkas įvyko...

Lijo lietus. Parėjau truputį sulyta, purvinais batais. Įėjus pas šeimininkus krūptelėjau - už stalo sėdėjo Benediktas...

Liga jį pakeitė - dar neatgavęs prarastos sveikatos. Yra pavojus komplikacijoms. Jų toks sunkus gyvenimas, kaip jiems nesirgti, kaip pasveikti?!

Atkeliavo jiedu su Septintu. Šiąnakt išvyksta atgal. Rytojaus dieną turi būti stovykloje. Atvyksta apygardos vadas su naujomis žiniomis ir planais.

Tą naktį lijo lietus ir šėlo vėjas.

1946 m. balandžio 12 d., penktadienis

Vakar vėlų vakarą visai netikėtai užėjo Benediktas. Įvyko nelaimė... Žuvo šeši mūsų partizanai. Baisus vaizdas man neišnyksta iš akių. Matau priešo kulkosvaidžio pakirstą Brolį... Jis dar spėja sušukti: "Vyrai, nepalikit manęs!" Bet priešo ataka priverčia trauktis ir... jis lieka. Gyvųjų draugų akivaizdoje suklumpa antras lietuvis. Teroristo kulka pataiko į krūtinę. Jis sukniumba mesdamas ginklą: "Man jau nebereikia"... Ir šis palieka kautynių lauke. Krinta trečiasis... Kitas veržiasi pro bolševikų ugnį, tačiau jo likimas toks pats...

Tai įvyko Viliukų miško užuolankoj. Mūsiškiai buvo apsupti. Reikėjo trauktis. Baisi nelaimė!.. Sulaukus pavasario, iškentus tiek vargo suklupti amžinai...

Šįvakar grįžęs pro Deltuvą kaimynas matė ant miestuko grindinio gulinčius šešis mūsų partizanų kūnus. Tie patys!

Kaip širdį sopa mums visiems... kaip liūdna!

1946 m. balandžio 13d., šeštadienis

Rytą, bevalgant pusryčius, gavau raštelį. Kąsnis sustojo gerklėje, kai pamačiau jo raštą... Skaitau: "SOS! Gelbėkit! Pavojus apakti. Jeigu turite, pagaminkite boro rūgšties arba šiaip ką nors nuo akių skausmo.

Benas."

Viską paruošiau labai greitai. Pasirodo, ligonis akumuliatoriaus rūgštimi apšlakstytas rankas nusišluostė į nosinę, vėliau, matyt, patrynė akis. Iki šiandien dar matė, bet šiuo laiku akys visai užtino. Reikia gydytojo pagalbos. Šiąnakt veš jį arčiau gydytojo.

1946 m. balandžio 14d.- Verbų sekmadienis

Anksčiau per Verbas vaikai būdavo namie, paleisti Velykų atostogų. Tačiau raudonieji pavergėjai šaiposi iš mūsų švenčių, todėl atostogas padarė dviem savaitėm anksčiau. Tai pasityčiojimas! Bet aš nedirbsiu ir paskutinėmis didžiosios savaitės dienomis.

Gavau iš Rusijos gilumos Alekso Gujos laišką:

"Maryte, kiekvienam žmogui likimo yra lemta pragyventi linksmų ir laimingų dienų, taip pat nelaimingų ir vargingų. Šį kartą į tą sūkurį ir aš patekau. Tu nustebsi gavusi laišką, bet, žinok, pasaulis myli netikėtumus. Maryt, gavusi mano laiškelį tuoj pat į jį atsakyk, nes nežinau dėl kokių priežasčių aš negaliu susisiekti su namiškiais. Būk maloni, pranešk pažįstamiems ir duok mano adresą. Parašyk, kas gero. Laukiu Tavo laiškų. ASSR, Bopkyta. Aleksas".

1946 m. balandžio 21 d. - pirmoji šv. Velykų diena

Antra Kristaus Prisikėlimo šventė, kai teka kraujas iš mūsų mylimos Tėvynės kūno... Kaskart vis kartesnis sielvartas pripildo lietuvio širdį. Vakar Siesikuose gulėjo vieno partizano kūnas, nublokštas, išniekintas... Viešpatie, tebūna tavo valia, prataria lūpos, bet širdį perveria kalavijai ir ašaros degina akis. Taip skaudžiai liūdna!

Dar viena auka - žuvo Juozo švogeris, tačiau priešai nespėjo jo kūno išniekinti, palaidojo savieji.

1946 m. gegužės 17 d., penktadienis

Kas vakarą gegužinėse pamaldose meldžiamės į Karalienę prašydami globos partizanams ir užtarimo mūsų Tautai.

Pavasaris pačiame gražume. Miškas pasipuošė žaliu rūbu. Lakštingala kas rytą, kas vakarą savo giesmėmis guodžia ten gyvenančius mūsų Brolius... Deja - jų jau nebežavi niekas. Dvejų metų vargas jiems išplėšė iš širdžių švelnumo jausmą, kerštu ją pripildė.

Šiandien žvelgiu į žaliuojantį šilą, bet jis neužburia mano širdies kaip kadaise... Šiuose miškuose ėmė siausti priešas. Saugo pamiškes, slankioja linijose vidury miško, lanko pamiškės gyventojus, daro kratas, ieško... Pajutę pavojų, partizanai persikėlė į kitus miškus.

Rašau pas Lažinskus. Čia taip ramu, gera. Už sienos neverkia vaikai. Olė aužia dailius lininius užtiesalus. Klausausi staklių "muzikos"...

Noriu sugrįžti į pragyventas dienas ir užrašyti tai, ko ilgai nerašiau.

Gegužės 5-ą su savo mokinukais minėjom Motinos dieną. Jau trečią tokią dieną šiame krašte. Džiaugiuosi, kad puikiai praėjo renginys. Vaikų tėvai ir svečiai buvo laimingi. Atėjo ir Benediktas su dviem draugais apsivilkę civiliais rūbais. Sako, kad jautiesi, kaip Laisvoj Lietuvoj...

Džiaugiuosi, kad kruvinuoju bolševikmečiu dar nė trupučio ne-nusikaltau Tautai.

Gegužės 7-ą dieną rusai su lietuviškais pakalikais vaikščiojo po kaimą rinkdami paskolą. Sako, reikia aukoti pinigus, o patys paskiria, mažiausia, 500 rb. Pasiaiškinti, kad suma didelė, kad tiek neturi, nebandyk, nes "nuraminimui" yra gera priemonė -automatas. Skelbia gi, kad žmonės aukoja laisvu noru.

Mokykloje atsilankė naujas partorgas. Iškoneveikė mane dėl "nė vieno portreto..." Vėl suverčiau kaltę valdžiai, kad neaprūpi-na. Žadėjo perduoti prokuratūrai, nes, girdi, "aš Kurklių valsčių sutvarkiau ir šitą sutvarkysiu!" Visai ramiai pasakiau - "prašau, perduokit!". Kalbėjau ne taip, kaip turėtų kalbėti "tarybinis mokytojas" su "draugu" partorgu. Vaidinti nemoku, pataikauti - taip pat!

Grįžusi namo radau dar vienus šėtonus. Mano šeimininkui Graužimui užrašė 500 rb ir jokių pasiaiškinimų - liepė mokėti, nesvarbu, kad teturi 1,5 ha žemės ir aštuonis šeimos narius. Už stalo sėdėjo garsiojo stribo duktė, krūtinę papuošusi raudona žvaigžde, ir kažką rašė. Kiti jau buvo išėję į kiemą. Šeimininkas aiškinosi, kad tiek pinigų neturi ir sumokėti negalės. Man pristigo kantrybės ir pasakiau:

- Nepergyvenkit, parduosit namą ir sumokėsit!

- Matot, nežinau, ar ponia, ar panelė, - čia ne nuo mūsų priklauso, kiek mums sako, tiek ir rašom.

Nieko daugiau nesakiau 15-os metų amžiaus "valdininkei" su Stalino žvaigžde.

Išėjo. Po minutės praveria duris vyresnysis rusas ir kviečia mane į verandą. Kad ims rusiškai rėkti:

- Ką? Jūs agituojat žmones! Jūs pasakėt šitam žmogui, kad jam namą reikės parduoti, kol išsimokės! Jūs turit agituot, kad duotų, nesvarbu - turi jis ar neturi! Sušaudysim už agitaciją prieš mus!

Kadangi rusiškai "visai" nemokėjau, pasakiau lietuviškai: "Nieko nesuprantu..." Galvojau, kad trenks jis man į veidą, bet - nuėjo. Grįžau į kambarį. Ak, išvedė mane iš visų kantrybių!

Praėjusį sekmadienį buvau Siesikuose susirinkime. Ten mokytojai ėmė klausinėti, kas su manimi atsitiko, ką pasakiau paskolos rinkimų dieną? Mat grįžę iš mūsų kaimo "svečiai" pirmiausia pristatė valsčiaus vedėjui, "kad, va, kokių mokytojų pas mus yra...". Pasakojo apie mano "agitacijas", o partorgas - apie "portretus" klasėje. Darosi ir man "karšta" šioje apylinkėje. Gal dar spėsiu vaikams egzaminus surengti. Egzaminai - gegužės 21-ą.

1946 m. gegužės 19 d., sekmadienis

Vakar paleidau vaikus vasaros atostogų. Tik ketvirtokai liko egzaminams. Jie bus Šapuvos mokykloje.

Grįžusi iš pamokų sulaukiau mokytojų - Marytės ir Antano. Dar vis nesiliauja kalbos apie tą "paskolų" dieną. Jų mokykloje buvę "raudonieji svečiai", tai kalbų nestigę apie mane. O antroji sesuo su "žvaigžde" - Imbrasaitė, pasakiusi: "Kažin, ar ji išsisuks nuo kalėjimo?"

1946 m. gegužės 23 d., ketvirtadienis

Vakar baigėme egzaminus. Mano mokinių rezultatai daug geresni negu Sapuvos mokinių. Ypač lietuvių kalbos (5) ir skaičiavimo (4). Taip baigė visi. Rusų kalba įvertinta trejetu. Džiaugiuosi egzaminų rezultatais.

  Praėjusios dienos ankstų rytą iš miego prižadino kulkosvaidžių tratėjimas. Aidėjo visas miškas... Viešpatie, taip nusigandusi dar niekad nebuvau, rodėsi, kad visi mūsiškiai žuvo... Nežinau, kokiais maldos žodžiais šaukiau Dievo Motinos pagalbos jiems - skausmas suspaudė širdį, ašaros liejosi skruostais...

Laukiau vakaro. Per gegužines pamaldas sužinojau, kad "žaliukai" nenukentėjo. Kova baigėsi be aukų.

Grįžus namo iš pamaldų užėjo Benediktas. Trumpai pakalbėjom, nes jiems šiandien - daug pavojų. Jis trumpai papasakojo, kaip skarmaliai puolėjų stovyklą. Vieni dar miegojo, bet staiga pastebėję priešą, spėjo atidengti ugnį. Ačiū Dievui, sako, nieko nesužeidė ir aukų nebuvo.

Rusai su stribais grįždami gyrėsi žmonėms, kad tris nušovę, radę daug šovinių, granatų, pagalvių ir dar visokių nebūtų dalykų.

1946 m. gegužės 26 d., sekmadienis

Buvau Pagiriuose - savo parapijos bažnyčioje. Oras sušilo. Pavasaris. Tik širdyse ruduo... Užvakar Vaivadiškyje gulėjo du nukankinti partizanai. Vienas, nenorėdamas pasiduoti, pats susiprogdino: be galvos ir be rankų... Antram per vidurius perėjo kulkos...

1946 m. gegužės 29 d., Šiliūnai

Ryt Šeštinės. Baigėme maldas prie kryžių.

Buvau pas Benedikto tėvukus. Gegužės 9-ą jis grįžo iš kalėjimo. Nors daug iškentėjo, tačiau dvasioje likęs stiprus, nepalaužiamas.

Į sutartą vietą nuėjau šiek tiek vėliau negu visados. Mat nešiau jiems sunkų krovinį - šovinius automatams. Nelengvi jie, bet mišku ėjau labai trumpai, greitai susitikau su jais.

Vakar vakare penki partizanai buvo gegužinėse pamaldose. Kartais ir jie ateina pasimelsti su visais...

1946 m. birželio 13 d. Šiliūnai

Antra diena, kai vėl esu čia. Nuo birželio 4-os buvau namie. Tas dienas labai siautė skeltanagiai, todėl nebuvo saugu. Ištuštėjo ir prie mūsų esantieji "žalieji namai..." Persikėlė toliau.

Dabar grįšiu į neaprašytas dienas.

Birželio 1 -ą ir 2-ą dienomis amaras užpuolė mūsų ramųjį kampelį. Šeštadienį, birželio 1 -ą, išgirdom kulkosvaidžių ir automatų serijas... Miškas iš visų pusių buvo apsuptas. Sekančią dieną dar daugiau pribuvo raudonųjų. Gulėjo išsidėstę palaukėse ir laukė... Sekmadienį šaudymo jau nesigirdėjo. Tik nieko negalėjome sužinoti apie saviškius.

Pavakare bolševikų pulkai traukė pamiške vieškelio link. Gal jau išsinešdins? Lijo lietus. O po jo taip nuostabiai pragydo lakštingalos!.. Norėjosi eiti į tankumynus, ieškoti, surasti, sužinoti apie juos... Nusiunčiau piemenuką apsidairyti, ar nėra, ar nematyti kur nors rusų. Saulė jau buvo nusileidusi - po lietaus taip gera, taip miela! Tyras oras. Ir širdį graudina lakštingalų giesmės... Pamačiau pamiške einantį Railų Petriuką. Jis sakė matęs saviškius, jie prašę maisto, nes antra diena nevalgę... Nubėgo į namus ir greitai grįžo nešinas kibiru pieno ir duonos kepalu. Padėjau jam nešti, ir abu nuėjom pas juos. Radom belaukiančius Edvardą ir Vladą. Išvargę, nepanašūs į save. Paklausiau, kas naujo pas juos? "Vakar buvo ruskiai užėję ant mūsų, keturis išvertėm iš klumpių, mūsų, ačiū Dievui, visi sveiki ir gyvi." Pasakė juokdamiesi, nors tas juokas - širdį veriančios ašaros. Jie labai skubėjo. Norėjau paklausti apie Benediktą, bet...

Pirmadienį anksti atsikėlus nuėjau vieškelio link. Niekas nepastebėjo priešo nuo vakar vakaro. Visa diena rami. Žmonių veidai nušvitę. Vienok man vis dar neramu, kodėl niekas nepasirodo, kodėl naktį niekas jų nematė? Nutariau nueiti prie "dėžutės". Gal ką nors sužinosiu? Užeinu pas Lažinskus. Rišuosi skarutę ir jau noriu eiti, tik... "Rusai!" - sušunka nusigandusi ponia. Širdimi nueina šiurpuliai... Matau ateinančius žiauriais veidais uniformuotus rusus su skrebais. Užeina į kambarius. Verčia lovas, spintas, aukštą, daužo grindis, sienas, lando po tvartą, klėtį. Jaučiu, jog pasikeičiau... Vienas jų paklausia, kodėl aš tokia nuliūdusi? Pasakiau rusiškai nesuprantanti, bet ponia L. pasako: "Jai koją skauda..." (Ji buvo aprišta.)

Iš čia jie nuslinko tolyn į kaimą. Visur kratė, ieškojo "banditų"... Tai buvo vietinio garnizono gauja.

Jiems išėjus sužinojau, kad rusai praėjo grįždami iš anapus miško. Nusprendžiau vis tiek pasiekti "dėžutę". Ėjau miško pakraščiu. Nejauku buvo praeiti pro kapą, pro išverstą kryžių, išmėtytus vainikus"Pašto dėžutėje" nieko neradau. Ir nieko niekur, kas duotų suprasti, kad jie čia. Parašiau keletą žodžių ir palikau.

Grįžus sužinojau, jog tris mašinas vėl išlaipino mūsų pamiškėje. Tada norėjau, kad mūsų vyrų čia nebūtų, kad būtų išėję.

Antradienį nutariau eiti pėsčia namo, užsukti pas Trupinį, gal ten ką sužinosiu. Bet... kažkas pabeldė į duris. Nustebau: tai buvo Vaidilutė. Supratau, kokiu reikalu ji atėjo pas mane.

Sekmadienį naktį visi mūsų Broliai ir Benediktas buvo pas juos ir per ją atsiuntė šią žinią. Nelaimė - Plieną paėmė gyvą! Kaip jis jiems pakliuvo, neaišku.

Su Vaidilute išėjom jos kraštan. Ten pasilikau nakvoti, nes buvau pavargusi. Jie šią naktį ar kitą turėjo būti pas Trupinį. Tačiau veltui - nesulaukėm. Rytą parašiau Benediktui keletą žodžių ir išėjau. Pas mane turėjo ateiti Papartis.

Sužinojau, kad Siesikuose guli trys... Per miestelį nevažiavau. Pakelėje sutikau moterį, iš kurios sužinojau, jog tikrai trys... "iš anų didelių miškų atvežė".

Aplankiau Algio tėvus. Šią naktį jie jau atkeliavo šian kraštan.

Dar su šviesa nuėjau pas Olę, kuri pamiškėje ganė karves. Kalbėjom apie priešų siautėjimą, apie juos. Ji sakė, kad Benediktas neseniai grįžęs iš kaimo. Staiga pamatėm ateinantį... Dieve, kaip jis pasikeitęs, kaip baisiai išvargęs! Sunku pažinti. Visą savaitę tiek daug vaikščiojo, niekur negalėjo ramiai pabūti.

Lankoje truputį pakalbėjom. Temo. Jo laukė draugai. Trumpai papasakojo apie dabartinę padėtį politikoje.

1946 m. birželio 14 d.

Po kaimą vėl trankosi rusai su stribais. Rašinėja gyvulius. Žmonės su karvėmis patraukė į mišką.

Baigus rašyti dienoraštį, sėdau valgyti pusryčių. Dėl rusų ir skrebų nesijaudinau, nes buvom įsitikinę, kad surašinėja gyvulius. Bevalgant pamačiau atskubančią Bisigirskienę. Jaučiau, kad kažkas negero... Pribėgus prie atviro lango, be jokios įžangos pasakė:

- Panele, jūsų rusai ieško! Klausė pas Stankevičius, kur gyvenate. Greitai, kad nebūtų per vėlu! Jie jau pas Varanavičius.

Keista ir nemaloni žinia paveikė širdį... Ką daryti? Laukti negalima, nes nenoriu būti tampoma. Olei padaviau dienoraštį paslėpti, ji užvilko man savo megztinį, skarutę ir - pro langą... Nežinojau, į kokią pusę eiti pas juos? Tačiau buvo tik vienas kelias...

Lijo lietus. Skubėjau, kad kuo greičiau juos surasčiau. Ėjau prie tako, kuris veda į miško gilumą. Staiga prieš save pamačiau ateinančius ginkluotus žmones. Tai buvo jie - Hitleris ir Antanas. Nusakiau jiems savo padėtį. Jie ėjo į stovyklą ir dėl esančių parazitų nesijaudino.

Pro šlapius krūmus skubėjom takeliu, kur turėjo būti stovykla. Išgirdom kalbančių žmonių garsus. Sustojom po egle, nes lietus lijo kaip iš kibiro. Aprimus lyti ėjom ta pačia linkme. Pamačiau bevaikščiojantį sargybinį - Senį. Paprašiau pakviesti Benediktą. O jis nuėjęs stovyklon pasigyrė sugavęs "mergaitę" ir tuojau visi atėjo pažiūrėti "grobio". Besikalbant iš kitos pusės pamatėm ateinantį Benediktą su keliais vyrais. Nustebo...

Kalbėjom su juo apie priežastis, dėl ko aš čia. Jis kvietė eiti į stovyklą, nes "be vakaro išeiti negalima..."

Vienok buvau laiminga... Buvau laiminga, nes galėjau nors keletą valandų pagyventi jų gyvenimu... Ak, varge varge, tu reikalauji tiek daug kantrybės, pasišventimo ir jėgų!

Vakare, prieš išvykstant, kalbėjo maldą. Vidury degė laužas, o aplink jį sustoję vyrai meldėsi... Tą valandą jų ryžtingi veidai susikaupė... Jutau, kad Viešpats girdi jų maldas ir laimina...

Po maldos iš lėto užsidėjo kepures, - skirstėsi grupelėmis eiti su reikalais. Kiti pasiliko stovykloje. Mudu su Benediktu išėjom į miško pakraštį.

Saulė leidosi į juodus debesis ir daugiau nepasirodė. Ilgo lietaus nulytos juodavo trobesių sienos.

Prisiminiau Beniaus pasakytus žodžius: "Maryte, būk atsargi, nes čia tau gresia pavojus..." Prisiminiau ir niekad nepamiršiu jo neklystančių žodžių.

Neištyrus padėties jis neleido man eiti. Jis vienas ėjo pas Lažinskus sužinoti. Pasilikau "sargyboje". Laukiau jo sugrįžtant.

Po keliolikos minučių grįžo. "Nieko gero - blogai: tavęs ieško ir visų klausinėjo." Ponia Lažinskienė su Ole visai nusigandusios, nes galvojo, kad pakliuvau.

Gyventi savo mielame krašte jau nebegalėsiu. Gaila palikti savo vaikus, mažą kambarėlį, kur tiek brangių prisiminimų... Visko labai gaila. Kaip jie suardė mūsų gyvenimą! Vienų nukankintus kūnus išmėtė miestų aikštėse, sumetė į duobes, išvietes, šiukšlynus, kitus - surakintomis rankomis ištrėmė už tūkstančių mylių ir paliko ten kentėti, kol jų kaulus išnešios alkani vilkai.

Atsisveikinam. Sutemo. Ryt dar žadam susitikti apie 14-ą valandą tame pačiame pakraštyje prie "istorinės eglės..." O vėliau reikės išvykti.

Užbėgau pas Lažinskus. Pavalgom vakarienę. Užėjus į savo kambarėlį pasiimu reikalingus daiktelius ir išeinu ieškoti nakvynės. Buvo visai tamsu, kai ėjau pro Kryžių. Norėjau sėsti prie Jo ir nakvoti... Nejučiomis atsirandu Gritėnų palangėje, nors turėjau eiti visai kita kryptimi. Juk čia pavojingiau negu savo kambarėlyje. Tačiau Birutė neišleidžia, ir lieku nakvoti pas juos.

1946 m. birželio 15 d.

Šiandien turėjo atvykti Vaidilutė su ano krašto žiniomis ir susitikti prie kapo... Deja, nesulaukėm.

Sutartu laiku radau miško pakraštyje sėdinčius - Hitlerį, Antaną ir Vaidilą. Jie laukė atnešant pieną. Sako, Siesikų miestelyje vyksta mitingas. Rusai prievarta varinėja žmones kur tik nutverdami.

Palieku juos ir einu link vieškelio. Planavom susitikti su Benediktu. Iki susitikimo vietos - vos pora minučių. Susitikom. Pasikalbėjus 3-4 minutes, užtrata kulkosvaidis ir automatų serija nuaidi mišku... Visai netoli - už 200-300 metrų nuo mudviejų. Rusai! Tiktai jie, savieji nešaudys be reikalo. Toje pusėje turėjo būti Etlis. Jis su dviem vyrais laukė atnešant batų. Pasitraukėm į gilumą ir laukėm. Daugiau nešaudė. Viena mintis nedavė ramybės: kas ten įvyko? Gal mūsiškius apšaudė???

Po pusvalandžio Benius nuėjo į miško pakraštį apsidairyti. Tačiau nieko nesužinojo. Kas šaudė - nežinia.

Benedikto pareiga šaukė eiti susirasti vyrus ir viską sužinoti. Palydėjęs mane į pakraštį, grįžo. Eidama meldžiausi, prašiau Dievo Motinos pagalbos nelaimės ištiktiems.

Visai rami Lažinskų palauke grįžau namo. Ėjau ir nejaučiau, kad gyvybė kabojo ant plauko. Tai Dangaus stebuklas! Vėliau sužinojau, kad man iš ten išėjus ėjo aštuoni skarmaliai kapo link takeliu pro ąžuolą. Praėjus pusvalandžiui po to, kai išsiskyrėm su Benediktu, jis vėl grįžo į pakraštį ir, priėjęs prie kapo, krūptelėjo - kapas buvo išdraskytas, nuverstas kryžius.

Jeigu ten nebūtų buvę Etlio, rusai būtų užtikę mudu arba tuos du, kurie laukė pieno. Tik per stebuklą Etlis liko nepaliestas! Jis kalbėjosi su mergaite, atnešusia jam batus. Išgirdęs šakelių traškėjimą, pasisuko šonan ir pamatė rusą, beskleidžiantį alksnio šakas ir... taikantį į jį. Šovė, bet, laimė, nepataikė. Mergaitė pabėgo, ir vyrai laimingai pasitraukė.

Džiaugiuosi sulaukus Vaidilutės - su ja laukėm vakaro, nes jie turėjo ateiti susitikti. Aš pasilieku, dar nevažiuoju.

Laukėm jų pas mane. Pro atvirą kambario langą sklido tyras, gaivinantis vasaros vakaro oras. Vos pradėjus temti, pamatėm pagrioviu ateinančius Benediktą ir Hitlerį. Jie ėjo tiesiai prie mūsų lango. Čia ir papasakojo apie įvykį.

Mudviejų su Vaidilute sudaryti planai buvo puikūs. Buvom sutarusios, kad ji rytojaus dieną iki savo namų atveš mano dviratį, o aš šį vakarą su jais išeinu nakties žygin. Keliausim į netoli esantį mišką. Apie savo planus pasakiau jiedviem. Sutarėm.

Atsisveikinau su šeimininkais, pasakiau, kad einu nakvoti pas žmones. Išėjom į pamiškę, kur mūsų laukė Vaidila ir kiti. Vaidilutė jiems nešė baltinius. Tamsoje pamatėme ateinančius du juodus siluetus. Tai buvo Benius su Adolfu. Grįžo iš kaimo. Su Jone išsiskyrėm iki rytdienos. Ji linki mums laimingai pasiekti tikslą ir grįžta į mano kambarėlį nakvoti. Su vyrais aš einu stovyklon, iš kur keliausim palikdami šį mišką, nes jaučiam, kad rytoj čia siautės raudonieji banditai.

Miške visai tamsu. Skubam, nes naktis trumpa, o kelias ilgas. Pasiekiam stovyklą. Girdėti besikalbančių vyrų kuždėjimas, ir vos įžiūrint jų siluetus. Pasveikinu Etlį, antrą kartą ištrūkusį iš mirties nasrų.

Iš stovyklos išeinam žąsele. Skubam. Vietomis reikia iki pusės blauzdų bristi per raistyną. Tačiau man - vienas malonumas.

Eidama mišku dvidešimties žmonių vorelė padarė juodą taką. Reikėjo praeiti tokius tankumynus, jog kartais nematydavom prieš save einančio žmogaus.

Laimingai perėję mišką, lauku ėjom pasidalinę į dvi grupes, idant būtų saugiau. Mėnulis pasislėpė už debesų, kad savo šešėliu apgaubtų mus. Laukais ėjome tiesiausiu keliu: rugiais, dobilais, pievomis. Kokia paslaptinga kelionė! Nejaučiau jokios baimės. Prie vieno ūkininko trobos sustojome užvalgyti. Naktis rami, jokio vėjelio, jokio garso, tik loja kažkieno šunys, gal anoji grupė praeina?

Išėjo iš miego pažadintas ūkininkas. Paprašėm dešimčiai žmonių pavalgyti. Atnešė pieno bidonėlį, saldžios grietinės, sūrio, kiaušinių ir visą puodynę rūgščios grietinės, duonos.

Valgyti buvo labai linksma, nes be juoko, be šypsenų visados optimistiškai nusiteikę vyrai neapsiėjo. Skaniai pavalgę, dar skaniau prisijuokę, iškeliavome toliau.

Dar kartą sustojom pavalgyti, atsigerti pieno. Mėnulis išlindo iš po debesų, nušviesdamas laukus. Mūsų neapšvietė, nes sėdėjome namo šešėlyje. Pradėjus keliauti, jis lyg žinodamas vėl pasislėpė už debesų.

Labai nežymiai aušo, kai ėjome miško pakraščiu. Pragydo vieversėlis. Ramus ir nuostabiai gražus oras prieš aušrą.

Įėję į "žaliuosius namus", nėjom gilyn, nes juose dar tamsoka. Susėdom pailsėti. Nejutau nuovargio, rodos, tik pradėjom kelionę...

Kaip gera pagyventi mylimų Brolių draugėje, pajausti bent dalelę jų vargo, kuriuo jie palengvina Tėvynei priespaudos kančią.

Hitleris su Klevu niūniavo dainą: "O man, brangute, lieka Lietuva brangi..."

"Mišku, kaip išbaidyti paukščiai, veržias, -
Išgirsti granatas, kulkosvaidžių garsus...
Susiduria veidai, ir bolševiko akys klaikios
Pagrobę Brolio kūną tempia į kelius...

Kažkur nežinoma motulė rauda vaiko,
Vienintelio sūnaus graudžiai... -
O, Viešpatie, už ką kančių tiek
Lietuvai ir man?!? "

1946 m. birželio 16-os dienos rytas

Prašvitus ėjom į stovyklą. Čia jau radom anuos vyrus, beruošiančius "patalynes". Visi rengėsi miegui. Aš nė pagalvoti nenorėjau apie miegą, norėjosi dar keliauti ir keliauti...

Tačiau reikėjo paklusti jų "įsakymams..." Puikiai paruošta "lova" po šimtamečiu ąžuolu. O "lovos" - be pagalvių ir čiužinių, juos pakeičia žalios šakos...

Miegojom keturiese: Benediktas, aš, "Hitleris" ir Senis. Aš jaučiausi kaip tarp savos šeimos narių. Norint užmigti, reikėjo užsidengti galvas, nes uodai nedavė ramybės.

Vyrai greitai užmigo, o manęs miegas neėmė. Nežinau, kodėl nemiegojau? "Hitleris" kalbėjo apie "mėlynas akis", kiti saldžiai miegojo. Miško giesmininkai liūliavo savo švelniomis lopšinėmis... Protarpiais ir aš bandžiau užmigti, tačiau labai trumpai.

Saulė jau gerokai pakilo. Vieni pasikėlę tylomis kalbėjosi. Atsikėliau ir aš. Mano "kaimynai" dar ilgai miegojo, tik Benediktas atsikėlė. Stovykla sujudo darbui: vieni kūrė laužą, kiti ieškojo vandens nusiprausti, dar kiti išėjo maisto parnešti.

Sekmadienis. Tokiu laiku žmonės būna bažnyčioje. O čia vyrai 12-ą valandą sustojo maldai. Ak, jų maldos! Negi Viešpats neišklausys?!

Po maldų rengėsi valgyti. Aš turėjau keliauti į pakraštį, ir vyrai, kurie mane lydėjo, nevalgė. Numatyta pusryčiauti išėjus iš miško, į kraštą. Atsisveikinu su pasiliekančiais. Gaila palikti juos ir vėl nieko nežinoti.

Lydėjo Benediktas, Hitleris, Kanadietis ir Edziukas. Ėjom nuostabiais takeliais, žaviomis alėjomis. Koks gražus pasaulis! Lūpos nutyla, širdis pravirksta...

Benius kažką kalbėjo, sakė. Jis šiandieną labai liūdnas. Gal prieš išsiskyrimą?

Priėjome pakraštį. Kelias buvo labai trumpas. Kanadietis nuėjo maisto atnešti. Mes susėdę laukėme. Neužilgo grįžo nešinas pienu, duona ir lašiniais. Atėjęs šeimininkas pranešė, kad yra visai ramu, saugu, galima ramiai valgyti, ilsėtis. Jis mums papasakojo daug juokingų dalykų. Tik Benediktas visai nesijuokė, buvo susimąstęs kaip niekada. Einant pasisakė, kad baigianti gyti jo koja, kuri buvo peršauta. Anksčiau jis man apie tai nesakė.

- Ne, Maryte, aš nesulauksiu... Jei ne visai nudės ruskiai, tai liksiu pavojingai sužeistas.

Kodėl jis šiandien taip kalba - nesuprantu?

Atsisveikinu. Sunkiais žingsniais palieku jų "namus" ir juos palieku nežinioj... Kristau, laimink jų kelią, leisk užbaigti kruviną Golgotą Lietuvai!

1946 m. birželio 23 d.

Rašau po savaitės. Nuo sekmadienio gyvenu Ukmergėje. Tėvelis grįžęs iš Želvos pasakė, kad turiu saugotis, nes čekistai nesiliauja ieškoti. Todėl nesaugu man čia. O pakliūti jiems visai neturiu noro. Nutariau pasitraukti arčiau jų, kad galėčiau susitikti ir, esant reikalui, jiems padėti.

Su Trupinio broliu nuvažiavau į Pakapę. Sekmadienio naktį turėjo įvykti susitikimas. Nuvežiau tai, ką turėjom jiems perduoti.

Visą sekmadienio popietę su Jone - Audra braidėme po pievas ir krūmus. Buvo labai smagu!

Naktį sumigom, nes nesitikėjom jų sulaukti. Tačiau neužilgo išgirdom beldimą į langą. Kambaryje šviesa nedegė. Iš balsų nė vieno nepažinau. Tik staiga prieina prie manęs ir sušunka: "Vanda! Sveikinu... vardinių proga!" Sakau, jog aš ne Vanda. Jonė saldžiai juokėsi.

Antrasis nepažįstamas balsas: "Maryte!" Prieina prie sofos. Sveikina. Duoda ranką. Vienok aš jo nepažįstu. Jis nepaliauja kartoti mano vardą ir klausia, kodėl nenoriu jo pažinti? "Ar todėl, kad mokytoja?" Dzedas uždega degtuką įsitikinimui ir... "Viešpatie, kaip tu čia dabar?" - sušunku nustebus.

Tai buvo Stasiukas, su kuriuo 1941 metų pavasarį vaikščiodavom į koplytėlę. Tuomet taip vaikiškai viens kitam patikom. Po penkerių metų susitikom netikėtai. Keista, kad po tiek metų jis pažino mano balsą. Truputį pasikalbėjom, bet jie skubėjo, nes jau švito.

1946 m. birželio 24 d., Joninės

Visą dieną svečiavausi pas Jonę su Liuduke. Pavakare iš čia išėjau "per svietą" nežinodama, kur sustosiu nakvynei. Nusprendžiau užsukti pas Verutę Latvytę ir ten pernakvoti.

Saulei leidžiantis atsiradau pas ją. Kaip man patiko jos kiemas, seklyčia ir visa aplinka! Vakare apsilankėm kaimo birželinėse pamaldose. Gražu, kai matai maldoje suklupusį lietuvį...

Verutė paguldė mane vieną seklyčioje, o pati su sesute nuėjo į klėtį. Prieš išeidama perspėjo nenusigąsti, nes... "gali ateiti svečių." Puiku! Iš džiaugsmo net pašokau...

Joms išėjus dar ilgai nėjau miegoti. Meldžiausi. Pro atvirą langelį girdėjau šunų lojimą ir traukiau į save tyrą sutemų orą. Koks puikus šv. Jono vakaras ir naktis!

Atsigulus greitai užmigau, nes po kelionės jaučiausi išvargusi. Nieko negirdėjau, tik pajutau, kad kažkas mane žadina... Pramerkiu akis. Matau kambaryje vyrų siluetus ir prie lovos išgirstu:

- Maryte, sveika!

- Kas čia? - paklausiu.

- Tie patys, kurie ir vakar. Aš - Margeris, jis - Dzedas. Matai, Maryte, nuo mūsų niekur nepabėgsi. Mes per valandą padarėm tiek kelio, kiek tu per dieną.

Labai nustebau - sekančią naktį susitikti su tais pačiais vyrais visai kitame krašte!

1946 m. birželio 25 d.

Su Verute braidėme pievas ir kaitinomės saulėje. Pavakare įsi-geidžiau vykti į "šv. Elenos salą", nors po pietų ėmė lyti. Kažkokia nuojauta traukė mane ten.

Išėjau. Aplinkui žaibavo ir trankėsi perkūnas. Ėjau basa nulytais keliais ir šlapiomis pievomis. Buvo taip gera! Saulei nusileidus pasiekiau "Salą". Prieš pat audrą. Pavalgius nuėjau miegoti ant šieno. Lijo lietus. Rankose turėjau Rožančių ir meldžiausi. Man čia taip gera ir nebaisu. O kad jie čia būtų! Lauke lietus, šlapia.

Staiga ėmė loti šunelis, lyg kas kiemu eitų. Krūptelėjau... Išgirdau, kaip tyliai užsidarė namo durys. Atsiguliau. Vos užmerkiau akis, kai atsidarė mano "miegamojo"durys... Klausiu - kas? Bet tuo metu užžiebė žibintuvėlį ir... Dieve! Tai buvo jie: Arminas, Benius ir Hitleris. Sulyti lietaus sugulė miegoti. Bet kur tau miegosi! Iki aušros kalbėjom.

1946 m. birželio 26 d.

Su jais praleidau visą dieną ten, kur miegojom. Čia ir valgėm. Taip greitai prabėgo diena. Sutemus jie vėl iškeliavo į nežinią.

1946 m. birželio 29 d., Sv. Petro ir Povilo šventė

Šiandieną - vėl nuotykių diena. Su Paparčiu ir jos sesute Regina ėjom sveikinti Petrą. Į Atkočius. Nešėm didelį "Napoleoną". Renė - pilną krepšį visokių gardumynų. Žmonės važiavo iš atlaidų ir šypsojosi... "Tai jau Petrą sveikint..." Dvylika kilometrų kelio šiandien - vieni juokai. Numatavom jį akies tiesumu ir klimpom kimsynais.

Eidamos krūmais pametėm kelią. Priėjom brastą. Vanduo - aukščiau kelių. Ką daryti? Išeities nebuvo. Reikėjo bristi. Vandutė paėmė tortą su visu rėčiu. Viena ranka laikė sijonėlį kone virš galvos, kita - iškėlus laikė tortą. Mūsų laimei, gal niekas nežiūrėjo per žiūronus?

Niekados iš anksto nereikia juoktis. Taip buvo ir mums šį kartą. Einant Jonės kiemu, žiūrim - kalakutas vaikšto... Gyvas! Reiškia, vaišės neparuoštos. Gal kas negero įvyko? Įeinam į verandą. Sėdi Liuda su berneliu ir šypsosi.

- Atidėta... ten - "valymas". Jei niekas nesutrukdys, tai - pirmadienį.

Na, va, lauk pirmadienio, kai šiandieną tik šeštadienis! Nereikėjo juoktis visą kelią...

1946 m. liepos 1 d., pirmadienis

Pagaliau atėjo lauktoji diena. Kad nors laimingai sektųsi. Skubam ruošti stalą. O saulė jau per kačergą. Laimei, buvo Vandos mama - ji daug mums padėjo.

Baigia sutemti, o jų vis nėra. Tik staiga Liuda:

- Vyrai ateina!

Išeinam į verandą.Matom vos įžiūrimus tamsoje siluetus, einančius kalnu. Suskaičiuojam šešis. Ir... O, Dieve! Granatų sprogimas, kulkosvaidžių tratėjimas, keletą raketų pakyla ore. Toli. Gal už 10 kilometrų. Nuotaika baisi. Vyrus irgi sukrečia šaudymas. Jų manymu, šarūniečiai ant rusų pasalų užėjo.

Prasidėjo vaišės. Dainų nestigo. Jie dainavo nuostabiai ir graudžiai...

"Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?
Ir kas mūsų dienos, ir kas mums jaunystė,
Jei Tėviškėj laisvės nėra!?.. "

Prieš aušrą jie išėjo į juodą naktį, į pavojus.

Viešpatie, stebuklo laukiame vaikai Tavi!

1946 m. liepos 2 d.

Jie pasitraukė į anksčiau buvusią stovyklą. Ten lauks mūsų. Apie pusiaudienį ir mes iškeliavom nešinos sumuštiniais bei kitais valgiais. Visa diena - su jais.

Smagu jausti vasaros grožį Tėviškės gamtoje, kol okupantai su savo pakalikais neužuodžia pėdsakų. Paliks neišdildomi prisiminimai, nes gyvenam ypatingus laikus - kai ašaros neleidžia juoktis, kai kraujas sruvena Lietuvos laukais, kloniais ir miškais...

Saulė artėjo prie laidos. Mergaitės nuėjo ruošti vakarienę, o manęs jie neišleido. Tiek mažai tų laimingų valandų!

Sutemai apgaubus laukus ir pievas, jie susikaupė maldai... Viešpats laimino juos...

Vakarienė. Medus ir pienas su lietuviška duonute.

Daina gaubė paslaptingą namų pastogę. Gera su jais, tik sopa širdį, kai reikia išsiskirti ir palikti nežinioj. Minutė kita - ir jie išeina. Kažkuris pasako: "Jei daugiau nesusitiksim, tai pasimatysim Ten"...

Akimis lydim jų siluetus. "Gal jau paskutinį kartą"...

1946 m. liepos 7 d., sekmadienis

Nuo šeštadienio esu "Ženevoje". Buvau bažnyčioje. Maldas aukojau už Lietuvą, už kovojančius ir kenčiančius Brolius.

Uogaujame. Šiais metais gausu juodų serbentų. Prisimenu, kai prieš metus Jis dviračiu įvažiavo į kiemą. Nepraėjo nė penkių minučių, kai šuniuko lojimas pažadino mane iš susimąstymo. Pakeliu galvą - Benediktas užtrenkia vartus ir dviračiu vedinas įeina kieman. Negi sapnas? Ne! Kodėl taip sutapo mano mintys?!

Jis čia pasilieka iki trečiadienio.

1946 m. liepos 10 d.

Kelinta diena, kai siaučia audros ir trankosi perkūnija, lyja lietus. Bet nebaisu, kai jis pastogėje, kai Arminas irgi čia. Tik laikas nesulaikomai skuba. Šiandieną jiedu išvyksta ten, kur tiek pavojų tyko. Bet - pareiga šaukia.

1946 m. liepos 14 d.

Esu Kaune. Po karo čia - pirmąsyk. Mieste netvarka: skveruose nematyti gėlių, takai apžėlę, kai kur palangėse pasodinta bulvių, kurias saulė baigia iškepinti. Laisvės alėjoje (dabar Stalino prospekte) žmonių veiduose nematyti šypsenos: pražilę, pajuodę, susenę nuo "laimingo gyvenimo".

1946 m. liepos 17d., trečiadienis

Kaune apsistojau pas tetą Širvintų gatvėje. Sekmadienį aplankiau kunigą Lažinską. Ten susitikau su Alfonsu ir Vytautu. Užtrukau iki vėlyvo vakaro, todėl neišleido, reikėjo nakvoti. Buvo ir jų sesuo Zolė. Vaišino labai skaniu likeriu, nuo kurio apsvaigo galva, nors išgėriau tik dvi taureles.

1946 m. liepos 18 d.

Šiąnakt Kaune sapnavau Apygardos vadą Vaitelį. Mes su juo dūkom, jis buvo labai linksmas. Išvalė žabus, kad neįsidurčiau kojų. Deja, tokie sapnai man gero nežada. Jei sapnuoju palaužtus medžius, rąstus, lentas, visada išgirstu apie partizanų aukas...

Atsibodo Kaunas. Šįryt buvau Prisikėlimo bažnytėlėj pasimelsti už juos. Pavakare išvažiuoju namo. Pasiilgau savo krašto.

Man sugrįžus užeina vienas mokinukas ir praneša apie didelį Taujėnų miško "valymą". Penki partizanų kūnai guli Taujėnuose. Miško pakraščiuose pilna kariuomenės. Sapnas išsipildė.

1946 m. liepos 20 d., šeštadienis

Esu "Ženevoje". Praėjusią naktį atėjo Benediktas. Jis sutvarkė vyrus taip, kad jiems būtų mažiau pavojų, nes skeltanagiai siaučia. Šią naktį atkeliavo Adolfukas - Hitleris. Skaudi žinia - žuvo Glemža. Jo nukankintas kūnas gulėjo Siesikų miestelyje. Jis paliko žmoną su penkiais vaikais - viską paaukojo Lietuvai...

1946 m. liepos 23 d.

"Šv. Elenos saloje" šiandien didelė šventė. Algis, Arminas ir Hitleris atliko išpažintį, priėmė šv. Komuniją. Kokie jie buvo laimingi! Įgavo naujų jėgų, tvirtybės ir pasiryžimo keliauti erškėčiais nuklotu keliu.

Vėl baisi žinia - netekom Margerio... Nebėra Stasiuko! Susitikau su juo po penkerių metų ir - paskutinį kartą šioje ašarų pakalnėje.

Jis žuvo liepos 16-17 d. Nublokštas Taujėnuose tarp tų penkių. Nukankinti, nuplėštais drabužiais, apspardyti stribų.

1946 m. liepos 25 d.

Užėjo Beniaus motina. Klausinėjo apie sūnų. Papasakojau viską. Jos akys pasruvo ašaromis...

Atėjo Papartis su žinia apie Hitlerį. Jis serga. Aukšta temperatūra. Liko pas žmones tose apylinkėse.

Rytoj Taikos konferencija. Negi ir ši konferencija bus klaidžiojimas po tamsius labirintus?

Atvažiavo mano mokinukai. Buvom susitarę susitikti "Ženevoje" ir padaryti nuotraukų prisiminimui. Kokie buvo laimingi tie mano vaikai!

1946 m. rugpjūčio 2 d.

Parcinkulio atlaidai. Bažnyčia sausakimša žmonių.

Meldžiamės už sielas kritusių kovoje prieš raudonuosius okupantus.

Konferencija tęsiasi, tačiau nieko geresnio negirdėti - tik nusivylimas.

1946 m. rugpjūčio 5 d.

Užėjo Rūta. Kaip ir visada: "Kas girdėt?" "Nieko naujo", -pasakiau ir klausiu: "Kas pas jus?"

- Na, kad Baravykas sužeistas, jau turbūt žinai?

- ?

- Nenusigąsk, nieko baisaus...

Rūta pasakoja, kad Baravykas su Liepa joję raiti ir pataikę tiesiai ant stribų. Šovę iš dešimties metrų. Baravykas kritęs nuo arklio, o anas pabėgęs, tik kulka truputį įbrėžusi ranką. Grįžęs į stovyklą pranešęs, kad Baravyko jau nebėra. Bet po pusvalandžio atsiradęs Baravykas. Nesužeistas, tik labai prisitrenkęs, apsibrozdinęs veidą ir koją. Stebuklas!

Autorė su savo mokinukais "Šv. Elenos saloje ".

Užsmaugs priešas pavergtos šalies gyvybę. Jau šaukia visais balsais: "Kuo greičiau atiduoti prievolę!" Nors rugiai dar gubose, o iki rugpjūčio 10-os grūdai turi būti pristatyti į sandėlius.

1946 m. rugpjūčio 8 d., ketvirtadienis

Beniaus motina atvežė laišką. Pasakojo, kad sekmadienio naktį jie buvę apsupti ir susišaudę. Benediktui priešo kulka perėjusi per kelnes, tačiau - nė mažiausio įdrėskimo. Ačiū Dievui! Įrašysiu dalį jo laiško:

/.../ "Dygstančios rugių gubos ir gelstantys medžių lapai žada artimą rudenį. O po to - vėl žiema, sniegas, baisus persekiojimas, nekaltos brolių aukos, kraujas ir kraujas... Viešpatie, ar ilgai teks nešti sunkią vergijos naštą? Nejaugi netektų išvysti laisvės, kurios trokšta milijonai žmonių, apie kurią tiek daug kalbama ir aukojama tūkstančiai gyvybių.

Kančia - tai didvyrių mokykla. Per ją pasiekiami visi idealai. Mes tuo tikrai tikime ir ištversime. Jėgų užteks.

Nei kaitrūs saulės spinduliai, nei dažnas lietus nesustabdo barbarų antplūdžio. Jie griebiasi kraštutinių priemonių, kad tik pakirstų mūsų gyvybės siūlą. Tačiau ir šį kartą mes išlikome. Tik Dievo Motina mus išgelbėjo... Aš irgi nutariau imtis pačių kraštutiniausių priemonių, nes matau, kad pasyvus laikymasis nieko nepadeda. Jau pasitaiko į savaitę bent du miško valymai. Ramybės nėra. Nervai genda. Dažnai pagalvoju apie pas Tave praleistas dienas. Tai buvo ramios poilsio dienos. Bet juk taip trumpai, rodos, tik akimirka, ir vėl kančia.

Šiandien nuotaika pagerėjo. Skarmalių spaudimas truputį sumažėjo. Bet tai - tik tyla prieš audrą. O vis tiktai mes laimingi, ypač aš. Šiandien sužinojau, kad visi mūsiškiai sveiki, ir Baravykas "atsikėlė iš numirusių", o juk už jį poteriai buvo atkalbėti. Man irgi nedaug tetrūko, jeigu vienu centimetru vamzdį būtų pakreipę... Jau šiandien šių žodžių nerašyčiau. /.../ Tesaugo Tave Marija!

Benas."

Sėdau rašyti Benediktui laišką, kai įėjo sunerimusi Rūta. Ji verkė... Verkė negalėdama pasakyti žodžio. Klausiau, kas yra? Ji tylėjo. Jos širdį plėšė skausmas. O jos ašaros! Pro didžiulį skausmą tarė:

- Duok, Dieve, kad tai būtų netiesa! - Ir vėl ašaros, toks baisus skausmas...

- Miestuke guli trys... trys... mano brolelis! Mano brolelis! Jis! Pažinau jo kelnes, jo kojas... jo švarkas... jo megztinis... Dievuliau!..

Kiekvieno gaila. Kiekvieno gaila, nes jie visi, kurie numetami ant grindinio, yra mieliausi Broliai - lietuviai. Jie atsisakė visko: tėvų, namų, brolių, seserų, ir išėjo parnešti Laisvę Lietuvai, prikelti ją iš kruvinos raudonųjų vergijos. Jie aukoja save, kad kiti gyventų, kad būtų laisva jo Tėvynė.

Bet kai mirtis paliečia šeimos narį - brolį ar mylimą žmogų, tada, rodos, praradai viską, visko netekai.

- Ir vis tiktai koks egoizmas! - pasako Rūta. Tą minutę ir ma-nyje buvo ta mintis, tie patys žodžiai...

- Šiandien mėnuo, kai jis išėjo. Ir jo jau nebėra... Bet kuo aš geresnė už kitas seseris?! Dieve, duok jėgų susivaldyti, duok, Dievuliau, kad tos trys aukos būtų paskutinės!

Gaila Rūtos. Negi iš tikrųjų ją ir jos tėvus ištiko toks skaudus likimas, atėmęs iš jų brolį ir sūnų? Raminau ją, tačiau ir man širdį varstė skausmas. Trijų nebėra... Vėl trimis mažiau, trimis geriausiais Broliais.

1946 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis

Nutariau nueiti pas Rūtą, gal ką tiksliau sužinosiu, nuraminsiu ją.

Ėjau Deltuvos miestelio keliu ir savo akimis mačiau trijų žmonių kūnus, numestus netoli bažnyčios. Tai virš žiauriausio žiaurumo! Kiek skausmo motinoms! Tie mūsų partizanai, nublokšti pakelėj, - tai pasityčiojimas iš jų motinų, brolių, seserų. Jie negali prieiti arčiau, apraudoti, atpažinti, nes priešo akis nenuleidžia nuo jų žvilgsnio - o gal kas iš artimųjų prieis? Tada ir jų rankas surakintų, įstumtų į saugumo rūsius, kankintų, ištremtų į Sibirą. Jie to taip trokšta! Vienok nė vienas nepraeina pro juos nesusigraudinęs, neapraudojęs jų tyliu, užslėptu skausmu, nepasimeldęs...

Sužinojau, kad tai ne Rūtos brolis, bet jie - mūsų partizanai, mūsų broliai lietuviai, todėl mums nurieda karti skausmo ašara.

Bet Rūta kenčia, ji negali įtikėti, kad tai ne jos brolelis. Ji matė... Gal čia kiti guli?.. Namuose gedulinga tyla. Ji nuskynė gražiausias gėles ir nunešė į bažnyčią - jiems.

Nakvojau Trupinėliuose. Atėjau visa permerkta lietaus. Vėl sapnas. Vėl rąstai. Du nukirsti medžiai gulėjo Šiliūnų pamiškėje. Kažkas yra negera...

Popiet išėjau namų link. Einant pro mišką, sulaikė Baravykas. Užsukau į jų stovyklą. Jis sako girdėjęs, kad Siesikuose guli... "Aišku, iš mūsų būrio".

Grįžusi sužinojau, kad žuvo Etlis - jis ir gulėjęs ten. Antrasis, buvęs su juo, pabėgęs sveikas. Vargšas Etlis! Kiek sykių jis išvengė didelių pavojų. Pernai gydžiau jį, kai buvo peršauti plaučiai. Pagijo. O koks buvo linksmas ir koks drąsus! Viešpatie, duok jam ramybę Amžinybėj. Jis žuvo 1946. VIII. 8.

1946 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis Sužinojau, jog šiomis dienomis bus didelis miškų "valymas". Pribuvo daug kariuomenės.

Dviračio negavus vėl ėjau pėsčia. Ant kojų - pūslės. Tačiau privalau atlikti savo pareigą - reikia būtinai pranešti Trupinėliams. Iš ten davėm žinią į visas puses, nes nežinom, kur jie yra. Žinoda-

Trys žuvę partizanai. Neatpažinti.

mi jai išvengs pavojų. O jeigu netiesa - duok Dieve!

Šiandien sužinojau apie Etlio mirtį. Bažnyčioje buvo Jonė. Ji sako, neva, tik vieną valandą jis gulėjęs miestuke ant grindinio. Antrasis, kurs pabėgęs, buvęs "kažkoks su ūsiukais". Suvirpėjo man širdis... Gal Arminas? Dieve!

1946 m. rugpjūčio 14 d., trečiadienis

Grįžau į "Šv. Elenos salą". Parvežė Trupinio brolis. Puiku, nereikėjo eiti.

Apie trečią valandą, prieš aušrą, atėjo Benediktas su Arminu. Jie sveiki! Gyvi! Marija, Tau dėkingi esam!

Kalbėjomės iki ryto. Pasakojo, kai Etlio žuvimo dieną jis vos neįkliuvo priešui. Kai Benediktas atjojo į namus, buvo tik valanda praėjusi, kai išvyko rusai. Tardė tėvą, o septyni išsidėstę gulėjo kieme. Vos viena valanda skyrė nuo mirties.

Benius sužinojo, dėl ko esu ieškoma. Rusai su stribais jau žinoję apie mane. įširdęs rusas tądien pasakęs, kad "ji su tavo sūnum banditauja". Negavęs atsakymo, kas yra toji "ji", pasakęs, jog pats žinąs. Nebijau, bet nenoriu, kad raudonieji amarai savo šlykščiomis lūpomis minėtų mūsų vardą. Ir dar. Nesvarbu, kad laisvai gyventi neduos - juk tokių tiek daug. Dirbti negalėsiu -palieku tuščią vietą kitiems. Labai gaila vaikų, - neįsivaizduoju, kaip reikės nedirbti mokykloje?! Teks man dar daugiau pajausti, kaip Tėvynę baisus priešas savo kruvinais nagais suspaudęs laiko - pajusiu, nes jie išplėšė mano sielos dalį...

Taigi..."su ūsiukais". Ten buvo Arminas, kai žuvo Etlis. Ir nedaug tetrūko: Etlis grįžo iš savo namų, Arminas padėjo jam apsivilkti švarką, uždėjo automatą, užkabino žiūronus ir... užtratėjo kulkosvaidis. Pabėgęs į šalį Etlis krito... Arminui nebuvo kitos išeities, kaip bėgti. Iki miško buvo koks kilometras, retais protarpiais - krūmokšniai. Priešas vijosi. Arminas visai pavargo, rodės, pritrūks jėgų... Bet Dievo Motina saugojo - okupantai pametė pėdsakus.

Su Etliu buvo baigta. Gyvenimo siūlas nutrūko... Jiedu stovėjo vienas prie kito, o kulka palietė tik vieną. Bebėgdamas Arminas girdėjo pistoleto šūvį. Turbūt Etlis paspaudė sau į smilkinį. Jį dar gyvą, bet be sąmonės nuvežė į Siesikus. Greitai mirė.

Gyvulio taip neveža, kaip vežė šie kruvinieji banditai žmogų. Įmetė į ratus, o galva buvo nusvirusi pro vežimo galą. Taip baigė

Golgotos kelią jaunas Lietuvos sūnus, laisvės kovotojas, pačioje jaunystėje, pačiame žydėjime...

Okupantų pakalikas stribas Džiovenis iš džiaugsmo ir neapykantos begulinčiam lavonui spyrė taip, kad negyva ranka užkrito ant krūtinės...

1946 m. rugpjūčio 15 d. - Marijos dangun ėmimo šventė

Žmonės sako, jog šią dieną Marija suteikia daug malonių. Kiekvienais metais tą dieną įvyksta kas nors gero pasaulyje. Meldžiasi ir Lietuva.

1946 m. rugpjūčio 17 d., šeštadienis

Nuo šiandien tarp manęs ir Benedikto nebeliko paslapčių. Bolševizmo audrų viesulai atbloškė mus iš tolimų Tėvynės kampelių į vieną vietą ir tapom viena lietuviška siela.

Prisiminėm visas mūsų "istorines" vietas. Kiek nuostabiai gražių prisiminimų, kokia pasakiška mudviejų draugystės pradžia! Paslaptingas kambarėlis kaime... Visos valandos, praleistos su juo, įrašytos mano sielos puslapiuosna nuo pat pradžių. Miela bus kada atversti šio dienoraščio lapus, kurie šiandieną giliai paslėpti nuo bolševikų uoslės. Šįvakar buvo tiek daug prisiminta, prisipažinta ir galutinai patvirtinta mūsų draugystė.

- Dievas laimina mus, nes mūsų meilė yra tokia graži, nekalta, - pasako Benediktas.

Šie jo žodžiai giliai įstrigo manon širdin... Kaip būtų gera, kad visada mus laimintų Rūpintojėlio Ranka! Taip norėtųsi išgyventi šią baisią priespaudą ir gyventi, amžinai gyventi drauge!

Beruošiant pusrytį iškrito iš mano rankų lėkštė ir sudužo... Žmonės sako, kad "šukės laimę neša", bet man - atvirkščiai.

1946 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Iš bažnyčios grįžau naujų jėgų kupina. Gyvai jaučiu Dievo buvimą!

Naktį jie turi išeiti. Taip greitai prabėgo tos keturios dienos. Jos virsta metais, kai gyveni nežinioj.

Šios dienos popietę sėdėjom ir skaitėm Šatrijos Raganos "Viktutę". Viktutės ir Antano gyvenimas toks panašus į mudviejų. Šias citatas įrašysiu dienoraštin, nes tai patvirtina mūsų pasižadėjimus.

/.../ "Žinau tikrų tikriausiai, gilių giliausiai, kad mudviejų meilė yra amžina. Lig mirties ir po mirties. /.../ Sėdėjom alėjoj savo mėgstamoje vietoje, ant upės kranto, o šalia manęs stovėjo Antanas, atsirėmęs į liepos pilką kamieną. Buvau laiminga... tokia laiminga, kiek žmogus čia gali būti laimingas. Jutau rožes širdyje ir sparnus ant pečių... Lyg vaiku pavirtusi, neatsiminiau praeities, nebijojau ateities, tiek žinojau, kad gera man..."

Tik, deja, sėdėjom ne alėjoj ir ne Antanas buvo prie manęs. Tai buvo kambarys, pilnas paslapčių... O vietoj Antano - Benediktas. Gi visa kita jutau vienodai, kaip ir Viktutė... Visai tą patį jaučiau širdy ir buvau tokia laiminga, pamiršus viską, kas baisu, pamiršus, jog krauju persunkta bolševikų ranka slegia Lietuvą

Algio būrio dalis.

ir... mudu slegia žiauri ir kruvina okupanto letena.

Baigus skaityti pajutau Beniaus suvirpėjimą... Gal jis prisiminė tikrovę? Man skausmas suspaudė širdį, ir ašaros degino akis. Pakilau ir išėjau, nenorėjau, kad jis matytų mano ašaras.

Temo. Virtuvėj ruošėm vakarienę prieš kelionę. Jau greitai jis išeis. Kokia nelaiminga valanda, kai į nežinią reikia išleisti mylimą žmogų, motinai - sūnų... Išleisti į baisų pavojų gyvenimą ir

Stovi (iš kairės): Hitleris - Adolfas Bareika, Ragaišis - Petras Kuodis, Vaidila - Kazys Žižminskas, Audra -Jonė J alins kaitė, Arminas - Bronius Kinertas, Dziadas - Leonas Gžimaila, Liuda Ziž-minskaitė, nepažįstamas, Algis - Benediktas Narkevičius, Jaunutis -Liudas Belickas (už Algio), Povaras -Vytautas Pinkevičius, Aitvaras - Algis Čeponis. Suklaupę (iš kairės): Rickus - Ipolitas Ivaškevičius, nepažįstamas, Klevas - Julius Belickas, Baravykas -Petras Žlioba, nepažįstamas. Nuotrauka daryta 1946 m. rugpjūčio mėn.

 

dienų dienas nieko nežinoti.

Arminas atsisveikina ir išeina pro duris. Mudu su Benediktu irgi atsisveikinam... Aušros Vartų Marija, globok juos!

1946 m. rugpjūčio 19d., pirmadienis

Naktį sapnavau, kad einu pro kažkieno kiemą ir matau pririštą šunį. Jis liūdnomis akimis žiūri į mane. Staiga išgirstu: "Atnešk man vaistų. Labai skauda šoną". Pažadu atnešti ir prabundu.

1946 m. rugpjūčio 25 d., sekmadienis

Buvo atėjęs žmogus iš mano buvusio krašto ir pasakojo, kad į stribus išėjo visi vienos šeimos vyrai: tėvas ir keturi sūnūs - "banditų naikinti". Vienose kautynėse žuvo du, kitais kartais po vieną. Liko tik vienas sūnus. Miestelyje gulėjo keturi partizanai. Tas likęs stribas iš džiaugsmo, matydamas gulinčius, priėjo ir automato buože kirto lavonui per galvą. Automatas nuo smūgio šovė jam į smakrą, o kulkos išėjo per viršugalvį... Taip žuvo paskutinis tos šeimos raudonosios "tėvynės gynėjas". Už "tėvą Staliną"...

Šiomis dienomis Šiliūnų apylinkėse žuvo dešimt "liaudies gynėjų" - šnipų. Kai kuriose apylinkėse yra užverbuotų moterų, kurioms žada mokėti po 300 rb. Parsiduoda už Judo grašius.

1946 m. rugpjūčio 29 d., ketvirtadienis

Kalbama, kad užvakar Kaune buvo sušaukti medicinos darbuotojai informacijai, kaip pasirengti "visokiems netikėtumams".

Tarybinė kariuomenė traukiasi į gilumą. Spėjama, jog būsiąs karas. Atmosfera įtempta.

Taip ir guodžiamės geresnėmis žiniomis. Ak, toji viltis! O jei ne ji?

Vėl gavau Benedikto laišką. Svarbesnes ištraukas įrašysiu:

/.../ "Atėjo mūsų gyvenimui pats geriausia laikas. Naktys kaskart ilgėja, dienos trumpyn. Tik retėjantis miškas primena artimą gamtos mirtį, o su jos mirtimi galima tikėtis vėl ko nors negero...

Šiandien pralėkiau mintimis per gyventą laiką. Viešpatie, jau trečias ruduo miške! Jau tretįjį kartą matom krintančius pageltusius lapus ir virtinėmis skrendančias gerves. O jų klyksmas dūriais varsto širdį. Prisimenu, kaip džiaugsmingai, su šypsena pa-lydėdavom jų ilgas eiles. Dabar su panieka apmetu jų virtines.

Ar bus laisvas mūsų kraštas joms grįžtant? Bus, žinoma, bus. Tik kažin, ar teks mums ta laisve pasidžiaugti... /.../ Tesaugo Tave geroji Marija.

Benas.

1946 m. rugsėjo 7 d.

Dar vienojo laiško ištraukos:

/.../ "Sunki dalia mus suartino ir sujungė nesuardomais meilės ryšiais. Taip. Kada Tėvynėje siaučia audra, šėlsta sūkuriai, mes ištiesę viens kitam ranką pasukom į tamsią nežinią... Pasukom ten, nuo kur daugelis nesugrįžo.

Gal mano ranka nusvirs ant pamiltos žemės, gal enkavedisto batas spardys stingstantį kūną, bet virpančios lūpos nuolat kartos tą patį: Lietuva... Tėvyne mano... Myliu Tave...

/.../ Naujai išdygę antkapiai ir juose čekisto rankos išniekinti kryžiai mums byloja: "Aš atlikau viską, ko iš manęs Tauta reikalavo".

Taip. Jie tai atliko ir iš gilių žaizdų sruvenančiu krauju parašė likusiems gyventi testamentą:

"Nė gyvybės nesigailėdamas atlik tai, ko iš tavęs Tauta reikalauja".

Mes likusieji pasižadėjome šitą testamentą įvykdyti.

Tavo Benas."

1946 m. rugsėjo 25 d.

Grįžau vėl į "Ženevą". Buvau išvykusi pagal skubų iškvietimą į nelaimės vietą.

Rugsėjo 21-ą įėjo Papartis ir padavė man adresuotą laišką. Prieš paduodama, ji pasako, jog čia yra kažkas svarbaus, nes liepė kuo greičiau įteikti, kadangi pavėlavus galima netekti žmogaus.

Mano gyslose sustingo kraujas... Sukaupiau jėgas. Atplėšiau. "Įvyko nelaimė. Baravykas sužeistas. Automato serija perėjo per koją. Žaizda didelė. Kaulas, atrodo, neliestas. Bet kišenėje buvusi degtukų dėžutė ir Rožančius suvaryti į žaizdą.

Kaip nors šiandien atvyk su daktaru arba viena. Lauksiu Trupinio būstinėje."

Dievo valia. Gal ne taip baisu, jei kaulas neliestas?! Pasistengsiu, kad būtų suteikta pagalba. Surenku viską, kas reikalinga. Laimė, kad turiu nemažą vaistų atsargą gydymui.

Važiuojam aplinkiniais keliais, kad išvengtume miestelio. Baimės nejaučiu, bet jei bolševikų uoslė pajaustų vežamus daiktus, kažin, kas būtų? Tačiau apie tai negalvoju.

Pavakare pasiekiam Trupinio namus. Paruošėm sterilizuotą medžiagą žaizdoms valyti ir didelius gabalus perrišimui. Buvo viskas paruošta, kai pasibeldė... ir įėjo Benediktas, Šarūnas ir Švogeris. Ligonis kažkur toliau. Jie atvyko manęs pasiimti.

Keliaujam nakties tamsa apgaubtais laukais. Benas neša mano lagaminėlį su vaistais. Kelias neilgas, apie du kilometrus. Prieš kelionės pabaigą Šarūnas užsuka ten, kur yra likusieji Broliai. Ėjom dviese su Benediktu. Naktis tyli, graži ir juoda. Kartais nepastebimai įbrendam purvynan. Bet tai vieni niekai. Tylim. Mintys lenkia viena kitą. Ir pro laimę, pro meilę ir džiaugsmą atsidengia uždanga į baisią dabartį...

Įeinam į kiemą. Sargybinis paklausia: "Kas?" - "Liūtas!" (Toks šios dienos slaptažodis.)

Viduje pirmiausia pamatau Arminą. Pasisveikinam. Dešimčiai vyrų paspaudžiu rankas. Už uždangos guli ligonis. Vargšas Baravykas! Išbalęs dėl netekusio kraujo.

Suleidus skausmą raminančius ir širdį stiprinančius vaistus, valiau žaizdą. Kiek daug nešvarumų: degtukų skeveldrėlių, žibintuvėlio smulkiausios dalelytės, suskaldyti Rožančiaus poterėliai. Žaizda pilnutėlė nešvarumų.

Kaulas neliestas. Viena žaizda labai didelė, o antrąją, daug mažesnę, jungia angelė, matyt, žibintuvėlio prastumta. Valiau virš valandos. Ligonis labai pavargo. Po to dar suleidau prontozilį ir tetanus. Aprišus žaizdą, pakeitus kruvinus baltinius, palikau ligonį ramybėj.

Su vyrais sėdom užvalgyti. Jie tyliai dainavo: "Pavasarį gėlės pražydo tarp pievų žalių, šypsojosi saulė ir buvom laimingi abu. Dabar jau ruduo, ir liūdi gamtužė visa, nebėra lakštučių, nebėra ramunių žiedų." Šios dainos žodžiai ir graudi melodija skaudina širdį...

Artėjant aušrai, vyrai išėjo nakvoti pas netolimą kaimyną klojiman. Išvežė ir ligonį į netoli klojimo paruoštą bunkerį. Aš palikau nakvoti. Benediktas, sutvarkęs žmones, grįžo dar pasikalbėti.

Prie ligonio išbuvau tris dienas. Gulėti bunkery labai varginga: oras tvankus, žaizdai trūksta sterilumo - juk bunkeris šieno angoje. Galimi ir pavojai, jei priešas suuostų. Vargas, vien vargas!

Su Paparčiu temstant grįžom namo. Šiandien trečiadienis. Penktadienį arba šeštadienį vėl eisiu tenai. Reikia pamatyti ligonį, reikia sekti jo būklę, reikia dar leisti vaistus nuo kraujo užkrėtimo.

Grįžus į "Ženevą" radau Marytę Švainickaitę (mano pusseserę). Ji buvo areštuota todėl, kad tuose namuose, kur ji slapstėsi, žuvo du partizanai (klojime). Išėjo iš nelaisvės tik tvirto pasiryžimo dėka. Nė žodžio teisybės iš jos neišgavo.

1946 m. spalio 5 d.

Buvau pas ligonį. Radau juos visus tris miegančius. (Arminas su Liepa slaugė ligonį.) Žaizda gražiai gyja. Ačiū Dievui. Palikau gerų vaistų. Pasėdėjau pas juos porą valandų ir labai sušalau. Bunkerio plyšiais skverbėsi žvarbus rudens vėjas.

1946 m.spalio 8 d., antradienis

Esu "Šv. Elenos saloje." Išgirdau baisią žinią - žuvo Rūtos brolis - Titnagas. Anąsyk ji tiek pergyveno, atrodė, kad jos broliukas gulėjo ant grindinio. Bet tada buvo netiesa. O dabar - tikrai. Tokia baisi tiesa!

1946 m. spalio 11 d., penktadienis

Buvo užėjusi Rūta, bet ji dar nežinojo, tik jautė kažką negero. Klausė mūsų, tačiau neprasivėrė lūpos pasakyti. Tuo laiku Paparčio sesuo, Rimanto siunčiama, atnešė Rūtai brolio laikrodį, jo žirklutes ir laiškelį.

Sunku, labai sunku pasakyti baisią tiesą. Pagaliau ryžtamės. O, Dieve, koks baisus skausmas Rūtai!

Jis žuvo troboje. Ten jų laukė stribas. Paleido automato seriją tiesiai į krūtinę. Rimantas spėjo išbėgti ir iš lauko pusės su draugais šaudė į vidų. Įbėgę trobon norėjo sučiupti tą skeltanagį, bet nesurado pasislėpusio. Titnagas jau gulėjo negyvas. Krito, palikdamas savo broliams tęsti pradėtą kovą už Gimtąją Žemę...

Laiko buvo nedaug - sargybiniai pranešė, kad rusai atskuba. Tik spėjo iš kritusiojo kišenių išimti jo dienoraštuką su kitais daiktais. Kūno pasiimti jau negalėjo - rusai buvo čia pat.

Partizanai laimingai pasitraukė nepastebėti.

Sekančią dieną Titnago kūnas gulėjo Veprių miestelyje. Jis žuvo 1946. X. 3. "Skausmas motinų ašaras surenka šaltom kaip ledas rankom..."

1946 m. spalio 15 d.

Baisu pagalvoti apie artėjančią žiemą raudonųjų vergijoje. Liūdna žvelgti į gamtą ir matyti kaskart vis pilkesnius medžius. Kodėl pavasarį sprogstą pumpurėliai tiek daug žadėjo!? Tiek daug teikė vilčių žaliu rūbu pasipuošdamas miškas? Laukdami aušros, deja, regim artėjančią naktį...

1946 m. spalio 27 d.

Baravykėlis persikėlė į kitą vietą, nes ten jau nebuvo drąsu. Žaizda beveik sugijusi. Pėsčias atėjo pas Trupinį. Labai pavargo, bet jau sveiksta.

Vakare buvau pas Joną Railą pasiklausyti žinių iš pasaulio. Spalio 23-ą prasidėjo Asamblėja, sako, dideli nesutarimai. Molotovą Niujorke minia pasitikusi su akmenimis.

Rekvizicijos žmones baigia užsmaugti. Atima paskutinį grūdą, apie sėklą nė neklausia. Viską išveža į Rusiją. Nuo lapkričio 1 -os kilogramas duonos kainuos 8 rb 20 kp.

1946 m. spalio 29 d.

Sulaukiau Butkų Vytuko tėvelio. Klausiau, kas girdėti jų krašte. Ačiū Dievui, nieko blogo. Jis atvežė man Benedikto laišką.

/.../ "Ačiū už sveikinimą ir geras žinias. Bet mes abejingai žiūrime į tai, nes artėjanti žiema nustelbia visus vilties žiburėlius.

/.../ Mums tai nieko, bet žmonėms, šeimoms neduoda ramybės. Tie dažni areštai baigia išstumti iš lygsvaros. Šiliūniečių nuolat klausinėja apie mane. Hitlerio šeimai visai neduoda gyventi: turtą konfiskavo, seseris nuolat muša, daro kratas, mat ieško sūnaus ir tėvo.

/.../ Rodos, taip neseniai bėgo vaikystės dienos, slinko mokslo metai, dabar - sunkus partizano gyvenimas. Ir štai tokiam sūkury pražydo mūsų meilė. Jos vaisiai be galo gali būti gražūs, jeigu ir toliau Aukščiausiojo Ranka saugos mus.

Neužmiršk, parašyk, kas gero pas Tave.

Tesaugo Tave Marija!

Benas."

1946 m. Visų Šventųjų šventė

Šiais metais ši šventė - darbo diena. Komunistai nepripažįsta krikščioniškų švenčių. Mokyklos dirba. Kai kurių įmonių darbininkai nėjo į darbą. Reikėtų, kad visi būtumėm vieningi, bet -deja.

Žmonės matė, kai Siesikų link jojo ir pėsti ėjo rusų kareiviai. Negi ir vėl "valymas"?

Vakarop žmonės ėjo ir važiavo į kapus. Tūkstančiai plaukė aplankyti mirusių Vėlinių išvakarėse. Aš ten negalėjau būti. Retkarčiais, sutemus, išeinu ir vėl grįžtu į savo vienišą gyvenimą.

Kažkada visi bijodavom karo, o dabar visi jo laukiam kaip išganymo.

Mūsų Filė Butkutė, plaudama suknutę, įsivarė rankon adatą, antrasis galas liko kūne. Norėjau tuoj pat ištraukti, bet neturėjau nieko sterilaus, kad padaryčiau mažą pjūvį. Likusi adatos dalis greitai dingo tolyn. Nuėjo pas gydytoją, tačiau ten irgi nieko nepadarė, liepė ateiti rytoj operacijai. Įdomu, kur toji adatos dalis bus rytoj?

1946 m. lapkričio 2 d.

Netikėtai dviračiu atvažiavo Trupinys. Šiurpas perėjo kūnu... Gal kas negero? Bet nieko. Atvyko išsiaiškinti dėl naktį įvykusios nelaimės jų namuose. Mat nakties metu dingo jų arklys. Pagalvojo, gal mūsiškiams staiga prireikė. Išvestas jų arklys, kaimyno ratai ir pavalkai. Gal vagių darbas? Jeigu savieji, tai būtų pasakę, nes jų tokia tvarka.

Vakar jie girdėję Siesikų pusėje šaudant. Dievas žino, kas ten. Pas Trupinėlius jie jau seniai buvę.

"O niekas, Dieve, ne! Nuimk šią lemtį rūsčią
Ir mūs mažų už svetimas kaltes nebausk "

(B. Brazdžionis)

1946 m: lapkričio 4 d., pirmadienis

Naktį turėjom nelauktų "svečių". Antrą valandą ėmė loti mūsų šunelis ir tuoj pat išgirdom smarkius žingsnius, lyg milicijos žingsniai. Išgirdom smarkų beldimą į duris. Bet... mes turėjom "negirdėti". Reikėjo skubiai eiti į slėptuvę... O kai smūgiai ėmė kirst į langą, tada jau reikėjo "išgirsti", nes jau buvom susitvarkę.

Uždegė šviesą. Įleido. Buvo du milicininkai. Jie tikrino dokumentus, žiūrėjo į namų knygą, kad nebūtų nei daugiau, nei mažiau negu knygoje.

"Pravierka" buvo visame mieste, gal todėl, kad yra atvažiavęs "tėvynės galva" - draugas Paleckis.

Vakare buvau gedulingose pamaldose. Šv. Mišios už žuvusius mūsų partizanus. Jų tūkstančiai kapų mūsų Lietuvėlėj. O kiek dar Sibiro platybėse išbarstytų lietuvių kaulų!..

Grįždama užėjau pas Joną Railą. Šiandien turėjo svarstyti Vokietijos klausimą. Tačiau, deja, Jonas negalėjo paklausyti, nes ten, kur nueidavo, sėdėjo "tipai", prie kurių galima klausyti tiktai Maskvos žinias. Radijo aparatai užregistruoti.

Parėjau, tačiau eiti nebuvo drąsu, sako, patruliai tikrina dokumentus. Aną naktį sutikę žmogų, nepasitenkino dokumentų parodymu, bet lydėjo į namus ir žiūrėjo namų knygon, nes... "ir banditai turi dokumentus".

Yra atvažiavęs Butkus iš Šiliūnų. Ten ramu, tik labai spaudžia ūkininkus visokiais "fondais". Nepakanka duoklę atiduoti, reikia vežti centnerius "tėvynės fondui", o jei neduosi - atsisėsi kalėjiman. Po šio "fondo" laukia dar eilė "fondų" - žmonių aruodai iššluoti. Paleckis pasakė: "Sunkoka su duona, bet bus dar sunkiau, mat reikia padėti Ukrainai, nukentėjusiai nuo sausros".

1946 m. lapkričio 11 d.

Vakar Taujėnuose gulėjo vienas partizanas - Žalgiris. Nebėra... Nesulaukė laisvės, dėl kurios kovojo.

Jis žuvo 1946.XI.10.

1946 m. lapkričio 14 d.

Šiandien buvo atvažiavęs žmogus iš Šiliūnų ir pranešė, jog Gružų miške vyko didelės kautynės, kurios tęsėsi visą dieną. Matyt, buvo įskųsta, nes daugiau niekur rusų nebuvę, tik tame kvartale, kur jų stovykla. Iš aštuonių buvusių stovykloje - keturi likę gyvi (du sužeisti nepavojingai), o keturi žuvę. Žuvo ir linksmasis Kasparas. Negaliu patikėti, kad jo jau nebėra! Su juo dar trys paguldė galveles Tėviškės žemėje... Jie buvo nurengti, apnuoginti ir numesti pasidžiaugti "laimėjimu..." (Rusai savųjų išsivežė kelis kartus daugiau.)

Kautynės buvusios baisios. Jos tęsėsi nuo saulės patekėjimo iki sutemos. Priešas taip buvo apsupęs kvartalą, jog nebuvo nė mažiausios vilties išsigelbėti. Pasiduoti arba žūti! Pasiduoti nė vienas negalvojo, todėl kovėsi visomis išgalėmis. O miškas siauras. Iš vienos ir kitos stovyklos pusės mišką kirto keliai, kurie buvo nustatyti rusų kareiviais. Kovėsi su pertraukomis. Kurie liko gyvi, tie tamsoje išlindo į laukus ir išsigelbėjo.

Tai buvo 1946.XI. 10.

1946 m. lapkričio 27 d.

Lapkričio 17-ą išvažiavau į Kauną, šiandien grįžau. Kaune nieko gero: žmonės dejuoja, nes duonos reikia eilėse ilgai stovėti. Daug žmogžudysčių ir apiplėšimų net dienos metu. Štai kokią "kultūrą" atvežė Rytų okupantai - skurdą, badą ir mirtį.

Genutė Montvilaitė (mano pusseserė) dirba ir lanko baleto studiją. Jos Jonukas Šėgžda slapstosi, nes daug jo draugų jau pakliuvo.

Sutikau savo mokslo draugę Elenutę Noreikaitę. Ji iš Vilniaus atvažiavo čia "laimės ieškoti", nes Vilniuje neleidžia jai studijuoti, kadangi tėvai - "buožės". Tačiau ir čia vilčių maža. Jos visa šeima gyvena Vilniuje - savo ūkyje vietos nėra... Ji girdėjo, kad mūsų "Sakalas", kapelionas Cukuras, gyvena Vokietijoje, ten turi lietuvišką parapiją.

Liūdna, kad jaunimas džiaugiasi jaunyste - šokiams, pasilinksminimams galo nėra. Sako, "prabėgs jaunystė ir kas iš to". O kaip jaunystė bėga žmonėms, kurie vargsta miškuose, kenčia kalėjimuose, Sibiro šalčiuose, tai tą pamiršta ir skęsta bolševikų siūlomoje "laimėje". Nors ir jie lietuviai, nors ir jie nekenčia bolševikų santvarkos, bet tuo pačiu nejaučia, kad ima iš atėjūnų tai, ką jie siūlo dvasiai nuodyti.

1946 m. gruodžio 1 d.

Buvo užėjusi Benedikto sesuo. Šiandien iš jos sužinojau, jog motina jau dvi savaitės kai guli ligoninėje ir serga plaučių uždegimu. Vakare nuėjau aplankyti. Klausiau gydytojo apie jos sveikatą, pasakė, kad blogai - maža vilties. Patarė kuo greičiau paimti iš ligoninės, nes ilgiau poros dienų negyvens. Sesutės nuoširdžiai patarė gydyti privačiai, duoti reikiamų vaistų, gal dar išgy-sianti. Jos sako, kad ligoninės vedėjas - žydas, gydytoja - rusė. Ne vienas ligonis nuo tokio "gydymo" nuėjo į kapus.

Sekantį rytą ligonę parsivežėm į "Šv. Elenos salą." Labai nusilpusi. Buvo atėjęs gydytojas Mikalauskas. Apžiūrėjo, tačiau abejingai teikė kibirkštėlę vilties - "gal išsikosės"...

Sužinojau, jog šiandien pas Rasputiną stribai su rusais suradę bunkerį. Žmonių nebuvę. Paėmę rašomąją mašinėlę, patalynę, kailinius ir šovinių. Areštavę šeimininką, o moterys išbėgę iš namų.

Viešpatie, kodėl taip sekasi priešui? Šis bunkeris - apie kurį kalbėjo Benas - tik prieš dvi savaites padarytas. Tai jų pasiruošimas žiemai. Toks ramus kampelis buvo iki šiolei. Judo liežuvis įskundė.

1946 m. gruodžio 6 d.

Ankstų rytą sulaukėme Benedikto. Atėjo labai pavargęs, keletą naktų nemiegojęs. Motinos rasti netikėjo. Mūsų daktaras vėl atsilankė ir vėl toks abejingas...

Argi ne stebuklas!? Rusai su savo "šunimis" - stribais nuo bunkerio paėmimo dienos sekė tą namą ir apylinkę iki antradienio. Mūsų vyrai apie tai nieko nežinodami, kaip ir visada, pirmiausia ėjo pas Rasputiną. Buvo jau sutemę. Priėję prie namo beldėsi, bet niekas durų neatidarė. Viską suprato, kai nežymioj vietoj rado išverstą duobę...

Jie pasitraukė tolyn. Po keliolikos minučių, išgirdę šunų lojimą, atslinko stribai. O argi negalėjo mūsiškiai taip pat ramiai į tuos namus eiti porą dienų anksčiau?..

1946 m. gruodžio 10 d.

Mirė Beniaus motina. Jis neteko artimiausio žmogaus žemėje. Skausmas ir kančia plėšė krūtinę..

Ačiū Dievui, ji atsiskyrė su šiuo pasauliu labai ramiai, todėl, kad šalia buvo jos vaikai - sūnus ir dukra.

1946 m. gruodžio 14 d.

Juodai sutemai nusileidus ant tėviškės laukų, jis paliko "Šv. Elenos salą" ir išėjo į klaikią nežinią laukti Ryto.. Palydėjau jį iki kiemo vartų. Atsisveikinom...

Girdžiu jo tolstančius žingsnius sušalusia vargo žeme. Prašau Dievo Motinos globos... Skruostais nurieda šaltos ašaros...

1946 m. gruodžio 18 d.

Užbėgusi Rūta pasakė, kad prieš porą valandų mačiusi varant apie šimtą kalinių į traukinukų stotį. Palydinčiųjų artimųjų skausmas begalinis. Tik varomi kaliniai laikėsi tvirtai, neparodė, kas dėjosi jų širdyse. Moterys vagonuose bandė uždainuoti, bet įšokęs čekistas mušėjas automato buože.

Todėl, kad mylėjo savo Tėvynę, jie tremiami į Sibirą, į šaltį ir badą - į didžiulę kančią, iš kur vargiai besugrįš. Kaip skaudu matyti tolstančius gimtosios žemės laukus!..

Vakar areštavo Vienuolyno bažnyčios kunigą Šauklį, konfiskavo visą jo turtą, buvusį bute, išnešė viską: stalus, kėdes, drabužius, knygas, paveikslus, indus. Jį tuoj pat išvežė į Vilnių.

Atvažiavę žmonės pranešė, kad Vaivadiškyje guli penki mūsų partizanai. Keturi visai suardyti granatų, o vienas nušautas. Aštuonias granatas priešas sumetęs į jų bunkerį. Jie nespėjo pasipriešinti, nes buvo netikėtai užklupti. Tai Įvyko Gružų miške, o tame bunkeryje vakar buvęs Vaitelis su septyniais vyrais. Be abejo, buvo įskųsta, kur lankosi jiems taip pavojingas žmogus - vadas.

Tie niekšai galvoja, kad jį sunaikinus pasiduos visi partizanai. Tačiau raudonasis šėtonas klysta!

Jie žuvo 1946.XII.15.

1946 m. gruodžio 22 d., sekmadienis

Rytą buvau bažnyčioje. Čia tiek daug mokinių - jaunimo. Ilgos eilės prie klausyklų.

Čia pat Kalėdos. Jos nelinksmos Lietuvai...

1946 m. gruodžio 24 d. - Kūčios

"Ženevoje" valgėm Vakarienę. Ačiū Dievui, šįmet visa šeima prie vieno švento stalo - ir Benediktas.

Deja, džiaugsmas ir laimė dar toli. Lietuva tebesurakintom rankom - bolševikų grandinėm jos rankos suspaustos.

O ankstų rytą su Beniumi buvome bažnyčioje. Pasiruošėm sutikti šventes...

Jiedu su Arminu sienos kamputyje užrašė: "Ką veiksime 1947 metų paskutinę dieną?"

    1947-tieji metai

Sausio 4-ta diena

Nuėjau pas Papartį. Staiga išgirstu:

- Ar girdėjai, kad vienas guli Deltuvoj? Ketvirtadienį nubloškė. Naktį į Naujuosius metus Deltuvos pusėje degė. Girdėjosi susišaudymas.

Viešpatie, vieno vėl nėra! Kurio? Taip mažai tikrų žinių. Tik tiek, kad vienas guli nublokštas prie milicijos langų. Jie su malonumu žiūri į negyvą žmogų ir stebi, gal kas ateis, gal atpažins?

1947 m. sausio 7 d.

Išėjau. Ėjau pati nežinodama, kur einu. Naktis kaip diena nuo mėnulio šviesos ir balto sniego. Jo pakanka pėdas susekti.

Nepajutau, kaip atsiradau pas Papartį. Radau visus nusiminusius. Pirmiausia jos tėvelis paklausia:

- Ar žinai, kas guli?

- Ne, - atsakau.

- Kėkštas... nebėra...

Jis papasakojo, kokia nelaimė jį ištikusi: jie keturiese ėjo pro namą, kuriame buvo ginkluoti bolševikų aktyvistai. Jiems praeinant, iš vidaus šovė. Kėkštas norėjęs mesti granatą vidun. Ištraukęs kapsulę. Jo rankoje ėmę švirkšti. Vyrai jam sušukę "mesk", ir jie sugulę. Kėkštas negalėjęs mesti, nes granata buvo užkliuvusi už megztinio rankovės ir sprogo. Jis kritęs. Tada mūsiškiai padegę namą. Žuvę trys "aktyvistai", vienas sužeistas. Kėkšto lavoną draugai spėję nunešti iki miško, tačiau nespėję sutvarkyti, nes švito rytas. Kitą dieną rusai pagal kraujo žymes surado paslėptą kūną.

Baravykas, sužinojęs apie savo brolio žūtį, labai pergyvena. Draugai raminę jį, deja - jo skausmas buvo neišpasakytas...

Pamenu, kai Baravykas sirgo, jo broliukas taip rūpinosi, taip pergyveno, kai apie jį ilgiau negaudavo žinių. Vargšas, kaip jis kenčia šiandien netekęs mylimo brolio!

Naujais metais pirmoji auka. Negi ši auka būtų ženklas naujų metų nelaimei!? Ar mes, ar mūsų Tėvynė taip neatleidžiamai nusikalto?

A. A. Kėkštas 1947. I. 1.

1947 m. sausio 17 d.

Esu "Šv. Elenos saloje". Apie pirmą valandą nakties pažadino iš miego beldimas į langą", šuns lojimas. Šokau iš lovos ir staiga atsiradau prie lango. Jis! Gal kas negero?! Įleidžiu.

- Netikėjau, kad taip greit ateisiu. Truputį sergu - koją skauda. Nieko, rytoj pasakysiu.

Benediktui ant kojos - didžiulė votis. Užrišti neįmanoma. Batas ją skaudžiai trina. Sunku vaikščioti. Ačiū Dievui, kol kas čia ramu.

1947 m. sausio 18 d.

Šiandieną lyja lietus. Sniegas visai ištirpo. Purvynas ir šiluma, kaip kovo mėnesį.

Rytoj Lenkijoje balsavimas. Ten daug triukšmo. Matyt, kad bolševikai visus pasipriešinimus nuslopins, ir balsavimo rezultatas bus 99,9 proc.

Kaip gera, kai esame visi, kai yra jis. Tada nesulaikomai skrieja valandos ir dienos. Esam labai laimingi abu.

Po pietų daug kalbėjome apie ateitį, apie būsimą šeimos gyvenimą. Sukurti gražią šeimą, išauginti nuostabius lietuviukus... Atrodo, jog gyvenime būtumėm labai laimingi. O gal nesąmonė, gal pavojinga tokiu neramiu laiku kurti ateitį, svajoti? Gal reikia palaukti, kol ateis ramūs laikai? Vienok meilei nebuvo ir nebus neperlipamų sienų, - jai nebaisus nei karas, nei kalėjimas, nei ugnis, nei niekas kitas. Meilė sušvelnina ir žiauriausio žmogaus širdį, teikia stiprybės ir vilties juodos nakties nedalioj.

1947 m. sausio 20 d., pirmadienis

Paskutinė diena - jis išeina. Negerai - dar ne visai pasveikęs. Turbūt nuo peršalimo visokios ligos.

Naktis tamsi. Tik nuo pabarstyto sniego ne tokia juoda žemė. Jis išėjo pusę vienuoliktos. Pareiga šaukia... Šiąnakt turi susitikti su savo būrio vyrais. Ne per toliausia nuo čia, kur žada ir dieną praleisti. Palydžiu jį. Atsisveikinam. Ir Kryžiumi palaiminus, grįžtu į tuščią vienumą...

1947 m. sausio 21d.

Atsikėlus rytą nusigandau pamačius baltą žemę. Sniego labai storas sluoksnis.

Atvažiavęs Butkus sakė, kad Ramygaloje guli aštuoni mūsų partizanai. Apie Šiliūnus labai siaučia sovietų gaujos.

Atsibodo toji agitacija prieš rinkimus! O po jų dar labiau šluos tą varganą Lietuvą. Iki rinkimų dar 19-a dienų.

1947 m. sausio 23 d. - kruvino siaubo diena... sausio 22-oji.

Trečia valanda ryto "Ženevoje". Girdžiu beldimą į langą. Matau, bet nepažįstu. Balta kepurė...

- Ar nepažįsti?

Jo balsas... Nustembu ir nusigąstu. Kas nors baisaus įvyko!?

Atveriu duris. Įeina... Klausiu, kas atsitiko?

- Truputį... Duok atsisėsti... negaliu... - Iš jo burnos šviežio kraujo kvapas... Gal sužeistas?

- Išvaikė rusai. Visur jų pilna.

Papasakojo vakar dienos tragediją. Žuvo Saugis, Baravykas, Pranas, turbūt Lakūnas? Klajūnas sužeistas, nežinia, ar gyvas? O Viešpatie! Ašaros... vien ašaros. Ar tikrai jų jau nebėra gyvųjų tarpe? Negaliu suvokti, negaliu suprasti... skausmas drasko širdį.

Jų 23 vyrai dienavojo Vareikių kaime. Antrą valandą po pietų šeimininkas pranešė, kad rusai visai netoli. Nuo miško pusės slinko raudonieji gaivalai. Vyrai greitai nusimetė šiltus rūbus, susijuosė diržus ir trobesių paunksmėmis ėmė trauktis. Tačiau rusai buvo čia pat ir prasidėjo kautynės. Miškas užstotas. Į jį kelio nėra. Ir čia Benedikto akivaizdoje Baravykas parpuolė, pasikėlė, bėgo, dar sykį krito... ir daugiau jo nebematė. Tik išgirdo kažkurį sušunkant: "Vyrai, nebėra Baravyko!"

Saulė trukdė matyti priešą, nes skarmaliai puolė iš vakarų pusės. Pastebėjo supimą iš šonų. Jie traukėsi. Rusai nedavė atsikvėpti, neatleido. Uždangos nebuvo. Krito Saugis. Peršovė. Atsikelti nebegalėjo. Užpuolikai vos už kelių dešimčių metrų ir pagalbos nebuvo įmanoma suteikti. Saugis dar suriko: "Vyrai, manęs jau nėr! Sudie!" Ir pistoletą prispaudęs prie smilkinio krito. Kiti traukėsi per lavonus... Bet kiekvienas galvojo: sekundė -ir jam tas pats... gal sekanti kulka...

Jėgos seko. Išvargo. Rodės, jėgų netekę klups... Perbėgę ežeriuką kopė į kalnelį, ant kurio stovėjo trobesiai. Ten - užuodanga, jei pasiseks pasiekti. Prie trobelės langų suriko Pranas: "Nebėra manęs, vyrai, paimkit ginklus... Sudie!" Ir prispaudė pistoletą prie smilkinio... Klajūnas paėmėjo kulkosvaidį, tačiau... vos porą metrų - ir jis suriko mesdamas ginklą. Norėjo pistoletu nutraukti gyvybę, bet Benediktas neleido, liepdamas dar bėgti. "Mirtis lengvesnė už gėdą gyvam pasiduoti", - pasakė Klajūnas, bet nesišovė. Tik nepajėgdamas nešti kulkosvaidžio, metė jį ir bėgo su pistoletu. Netoli buvo krūmokšniai. Vienas išsigelbėjimas, jei rusai nespės užbėgti už akių.

Ačiū Dievui, krūmai buvo pasiekti. Raudonieji šėtonai sustojo, gal pabijojo ugnies? Krūmų užuodangoj vyrai gerokai pasitraukė ir skubėjo nutolti nuo puolančios gaujos. Su Benu traukėsi dar keturi: Hitleris, Liučys, Poviliukas ir Uosis. Priešai liko tolokai, tačiau nepaliovė sekti iš paskos. Laimė, kad pasitaikė rogėse važiuojantis žmogelis. Jie įsėdo ir prašė kuo greičiau važiuoti pirmyn, nes "rusai vejasi"... Žmogus supratęs padėtį, kiek galėdamas varė arklį. Vietos nežinomos, svetimos apylinkės. Kaimas buvo ant kalno, nuo kurio gerai galima buvo stebėti padėtį. Sustojo visai išsekusiomis jėgomis.

Iki sutemos beliko valanda laiko. Viena išeitis, vienas jų džiaugsmas - naktis. Kai kurie vyrai nebeturėjo jėgų pakeisti autų, nusiauti batų. Negalėjo valgyti - drebėjo rankos, kojos ir visas kūnas.

Sutemus jie iškeliavo atgal. Pagaliau pasiekė savo apylinkes. Nors jėgų visai neliko, bet širdys džiaugėsi laimingai pasiekus savus žmones. Jie keturi prisiglaudė pas gerą žmogų, kuris turėjo šiokią tokią ramią vietelę. O Benediktas ėjo į čia ir laimingai pasiekė "Ženevą". Baigęs pasakoti šiurpius įvykius pasakė: "Netikėjau, kad dar pamatysiu tave..."

Džiaugiuosi, kad po tokių kovų jis liko gyvas. Visų labai gaila. Kiekvieno Lietuvos partizano netektis sukruvina širdį. Bet jei netekčiau Jo???!!! Nežinau...

Rytą atėjo Paparčio mama. Pas juos nuo Deltuvos buvę žmonės, pas kuriuos prieš rytą užėjo kiti Algio vyrai sakė, kad Baravykas tikrai žuvo. Koks baisus smūgis. Naujuos metuos krito vienas brolis, po trijų savaičių - paskutinis tėvų sūnus.

Užėjo Vladzė Usonytė. Septintas sužeistas - sužeisti viduriai. Prašo pagalbos per atsiųstą žmogų. Jis yra už 7-8 kilometrų nuo čia. Sako, turįs rankoje pistoletą, pasiruošęs nusišauti, jei užeitų priešas arba nesulauktų pagalbos. Baisūs skausmai žarnyne. Vargiai išgis, jei ir pagalba būtų suteikta. O kaip siųsti pagalbą, jei aplinkui rusai? Jo siųstas žmogus išvyko vakar sutemus, bet pakelėj sulaikė sovietai ir laikė iki ryto. Dievas žino, ar jis dar gyvas!?

Baisu partizanui būti sužeistam. Dažniausiai jam skirta savižudybė, nenorint gyvam pakliūti į priešo nasrus ir būti žiauriausiais būdais kankinamam.

Lietuva eina kruvinos Golgotos erškėčiuotais keliais. Ar dar ilgai nešim karčią kankinio dalią!?

Vakar į miliciją atvežė penkis lavonus. Nori atpažinti žuvusiuosius. Baravyką vienas jo krašto stribas jau atpažino. Saugį irgi pažino. Džiaugiasi galėdami nors negyvus spardyti, daužyti, spjaudyti... Tai savi judai - okupantų pakalikai!

Susitikom su Paparčiu. Kalbėti sunku. Karčios ašaros liejasi skruostais ir širdį varsto sopuliai... Netekom penkių vyrų, penkių savo Brolių. Rodos, pusės gyvenimo neliko... O priešrinkiminė muzika mieste kurtina ausis. Ar galima atleisti budeliams?! Deja, mes per silpni esame, kad galėtumėm pasakyti: "Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro". Jie žino ką daro!

1947 m. sausio 24 d.

Atėjo Filė Butkutė ir pranešė, kad Želvoje guli keturi mūsiškiai, Vidiškiuose taip pat keturi. Smūgis po smūgio... Prieš rinkimus visi kraštai kariuomenės prigrūsti.

Kur jiems pasidėti, kur prisiglausti? Argi taip ir žūsime visi, tiek iškentę dėl savo Tėvynės?!

1947 m. sausio 26 d.

Sekmadienis. Deltuvos miestelyje guli penki mūsų vyrai. Prie bažnyčios, prieš milicijos - stribų langus. Žmonių nuotaika - juodo siaubo skraiste apgaubta... Bažnyčioje visų veidais liejasi kruvinos ašaros, ir nesulaikoma aimana išsprūsta iš skausmo sukaustytos krūtinės...

Papartis buvo Deltuvoje ir juos matė. Baravykas kaip gyvas. Visi nurengti, tik su apatiniais rūbais likę. Basi. Tie šėtonai ir batus nutraukė nuo kojų, kad sau pasiimtų, nes nuplyšę tie dvasios ubagai!

Kiekvieno partizano smilkinyje yra skylutė, reiškia, patys save pribaigė, patys nutraukė savo gyvybės siūlą, kad gyvi nepasiduotų. Negaliu pamiršti Baravyko, kuris taip kantriai kentėjo, kai buvo sužeistas.

Amžinąjį atilsį: Baravykas, Saugis, Pranas, Erškėtis, Lakūnas, Septintas - žuvo nuo peršauto žarnyno žaizdų... Jį palaidojo savieji. Nors tiek laimingas. Šešios aukos kruvinos sausio 22-os dienos tragedijos.

1947 m. sausio 30 d.

Šiandieną pro Deltuvą važiavę žmonės matė juos dar gulinčius. Apsnigti, sušalę. Šunų apkramtyti. Varnų pulkai plėšo išniekintus žmonių kūnus, kurių atpažinti jau neįmanoma...

O kaip kančia kruvina širdį jų motinoms, broliams, seserims! Tie kraugeriai tik ir laukia, kad ateitų artimieji apraudoti... Tai būtų džiaugsmo sulaukus naujų kankinių!

Rūta pasakojo, kaip su pasitenkinimu stribas E. Šemiota spardė kojomis gulinčius lavonus... ir apspjaudęs nuėjo.

1947 m. vasario 9 d.

Pagaliau atėjo nelauktoji rinkimų diena. "Laisvi" balsavimai. Duoda vieną biuletenį ir mesk. Žmonės pasipiktinę prirašinėja, pritepa, kiti visai nemetę nueina arba neateina balsuoti. O galutiniai rezultatai 99,9 proc. Štai kokie "demokratiški" rinkimai! O Stalinas buvo ir bus "vadas", "mokytojas", "genialiausias", "mūsų širdis" ir taip be galo tūkstančius kartų per dieną.

Šiais metais aš laisva nuo balsavimo. Esu su tais, kurie laisvi nuo bolševikinės valdžios įstatymų.

1947 m. vasario 14 d.

Dėl prastos sveikatos, persirgęs šlapią pleuritą, Arminas išeina, pakeičia gyvenimo sąlygas, pasitraukia iš miško Brolių tarpo.

1947 m. Vasario 16-oji

Ši diena liks amžiais brangi - Nepriklausomybė! Dvidešimt dvejus metus Tauta gyvavo niekam nepriklausoma - jokio okupanto nebuvo. O dabar?

Šiandien kiekvienas lietuvis mintimis apskrieja gražią praeitį, skaudžią dabartį ir nežinomą ateitį. Iš širdies gelmių kyla maldos žodžiai į Dangų.

1947 m. vasario 17 d.

Vakar vakare atvažiavo teta Elytė Jokubaitienė. Ji pasakojo, kas dedasi Kaune ir kitur Lietuvoje. Banditų gaujos siaučia iš Rytų: išpjauna kišenes, nupjauna kalnierius ir t.t. Jei kuris pasipriešina, apsukriai perpjauna venas... Toks atvejis buvo traukinyje: šalia sėdinti mergina pastebėjo, kad kažkas krausto kaimyno bagažą. Ji perspėjo. Staiga jai perrėžė skustuvu veidą ir pasakė: "Matai - nematai, tylėk!" Arba išstumia iš vagono.

Pavažiavę iš Rusijos spekuliantai supirkinėja grūdus, mėsą ir kitokius maisto produktus. Žmonės parduoda, nes reikalingi pinigai nesibaigiantiems mokesčiams mokėti. Mažai beliko žmonių, kurie valgo ruginę duoną, o kiti ir miežinės neturi. Kas bus pavasarį? Rugiapjūtė dar toli - bado šmėkla žvelgia į akis... Bet -Dievo valia!

Genutė Montvilaitė neteko darbo - pašalino, kaip "pavojingą elementą". Buvo įsidarbinusi už 70 červoncų, bet greitai "suuostė" ir atleido iš darbo. Jos draugas Jonukas Sėgžda areštuotas. Kalėjime. Vargšė Genutė, gaila Jono.

Liolė Kavaliauskaitė iš Alkynės nuo Želvos pasakojo, kad jų krašte balsavimas buvo kitoks negu pernai. Ištisi kaimai nėjo balsuoti.

Sovietai šaukia, kad "kapitalistinėse šalyse nėra darbo"... Bet yra duonos! Komunistinėse - darbo per daug, duonos - nėra. "Stalininį" penkmetį "pasižadėjome" viršyti prieš laiką. Dirbam ir nieko neturim. Keikia valdžią ir tie, kurie dar neseniai džiaugėsi "raudonąja išlaisvintoja" nuo "fašizmo".

1947 m. vasario 22 d.

Šįryt į Šv. Elenos salą" atėjo Benediktas. Tiek daug privertė sniego, kad vos galima išbristi. Nuo sausio 24-tos iki šios dienos šaltis laikosi - 25-28 laipsniai. Jie išsiskirstė kas kur.

1947 m. kovo 10 d., sekmadienis

Vakar krito keturi sovietų "patriotai", jų tarpe - žymus Stalino šalininkas, "Tarybinio kelio" redaktorius Zajančkauskas. Mitingavo po kaimus, kol "garbingai" žuvo.

Vėl smūgis! Žuvo Rimantas. Suklupo snieguotuose laukuose. Jis ėjo sekmadienio rytą, prieš aušrą, ir užėjo ant okupantų, kurie toje apylinkėje pasalavo. Diena pajuodo skausmu, kai miestelyje buvo numestas šio partizano kūnas. Ant rankovės - trispalvė, ant jo rankos - du žiedai: Aušros Vartų Marija ir Vytis.

1947 m. kovo 16d., sekmadienis

Buvo užėjusi Stefa iš Taujėnų. Ji girdėjusi, kad žuvo Juozas Survila - Šarūnas. Savame krašte.Ir dar žuvę Vilius ir Lelijavas. Gal dar netiesa!?

1947 m. kovo 20 d.

Dievuliau! Tikrai Juozo nebėra. Žuvo tą patį nelaimingą sekmadienį, kada ir Rimantas. Širdies skausmui nėra ribų... Už ką tokį žiaurų likimą užsipelnėm!? Juozas vadovavo būriui nuo pat pradžios užėjus raudoniesiems okupantams. Stribai jį atpažino ir džiaugėsi. Nutrenkė jo kūną Siesikuose, kur ir Rimantą... Jo nepažino.

Nebepajėgiam atsipeikėti nuo siaubingų žinių. Tą patį sekmadienį žuvo ir Vilius su Lelijavu. Teisingos buvo Stefos žinios.

Su jais buvęs ir apygardos vadas Vaitelis. Anie du buvo išėję pastoties atvaryti. Geriausi Vaitelio žmonės! Tokie puikūs vyrai! Tai vis "savų" - judų darbas. Rusų buvę labai daug, iš visų pusių apšvietė raketomis. Tas nelaimę nešantis sniegas ir parklupdė, okupanto kulka pakirto jų gyvybę. Karžygių mirtimi krinta geriausi Lietuvos sūnūs. Dieve, duoki mums ištvermės, stiprybės, nebausk savo vaikų, kurie kovoja šventą kovą už savo Tėvynę, už Tavo Vardą, Viešpatie!

Viliaus ir Lelijavo buvo gražios, ilgos garbanos. Negyvus kūnus stribai fotografavo, o po to jų plaukus, padėję ant kaladės, kirviu nukirto... Spardė... Spjaudė...

Kiek daug Vadui reikia pergyventi dėl savo žmonių netekties! Jis taip myli savo vyrus.

Bet ateis laikas, kai šio laikmečio kančiomis bus perpildytos knygų knygos. Skaitys jas vaikai ir vaikų vaikai. Ir po daugelio metų vargiai kas patikės, kad tokie kruvini laikai buvo Lietuvoje, - kai "raudonieji išlaisvintojai" - komunistai valdė Lietuvą. Nauja karta vargiai patikės.

Maironis rašė: "Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis ar jiems besuprantama bus?"

Viešpatie, kaip istorija kartojasi! Ar vėl reikės ilgus amžius laukti, kol skaudūs pančiai nukris!?

Niurnberge nuteisė karinius nusikaltėlius - jų daug nubaudė mirties bausme. O kada tokio teismo sulauks kruvini bolševikai!!!

Radau Benedikto laišką, kurį rašė 1947.1.3. Įrašysiu jį.

/.../ "Man šiandien sunku susikaupti. Siaučia minčių chaosas. Širdį varsto sopuliai...

Man gaila palikti Tave... Tik Tave, kurios ieškojau klaikioj nakty, mirštančiam rudeny... O suradau ankstyvam pavasary, tarp žydinčių jazminų, tarp ašarų ir kraujo upelių. Tu sužeidei man širdį. Ji liko nepagydoma net geriausio chirurgo ranka.

Tačiau šiandien mane šaukia gimtosios Žemės vaitojimas, motinų ašaros.

Ir aš išeinu!..

Bet grįšiu. Grįšiu su žibuoklių žiedais. Tada Lietuva bus laisva. Ir mes galėsime džiaugtis nauja laime.

Amžinai Tavo Benas."

1947 m. kovo 22 d.

Grįžo mano brolis Bronius iš Kauno. Baisu į jį žiūrėti: sublogęs, pajuodęs. Tai meilės rezultatai. Važiavo į Rusiją, net Novosibirską buvo pasiekęs, parsivežti Natutės su motina. Privažiavęs šią stotį, iš kitų grįžtančių (nelegaliai) į Lietuvą sužinojo, kad prieš šešias dienas jos išvažiavo iš Altajaus. Todėl Bronius turėjo grįžti nieko nelaimėjęs. Dvylika dienų neturėjo nieko valgyti -badavo. O Rusijoj - badas. Jis atrodė lyg iš kalėjimo grįžęs.

1947 m. kovo 24 d.

Po šešių metų tremties grįžo Natutė su mama. Daug lietuvių šeimų bėga į Tėvynę.

Žmonės važiuodami Seveikių mišku matė daug baltais kombinezonais apsirengusių rusų. Vakar ir užvakar buvo apstoti miškų keliai. Gal tikėjosi, kad paklius "banditai"...

1947 m. kovo 28 d., penktadienis

Antradienį išvažiavus į Kauną, vakar grįžau. Kaune liūdnas vaizdas. Privažiavę iš Rytų Vokietijos motinos su vaikais, kurios eina ir eina per žmones prašydamos išmaldos. Ten badas. Prašo duonos, duonos... O jos taip maža ir mums. Matome, kaip sunku vokietėms prašyti išmaldos. Prašo duonos, prašo "ein rubel"...

Mūsų lietuviai labai remia, nes gaila žmonių, kurie kenčia nuo tų pačių pavergėjų. Viena vokietė nusiskandino su keturiais vaikais: pirmiau nuo tilto numetė vaikus, paskui pati...

Vakar vakare aplankiau Prisikėlimo bažnytėlę. Sutvarkiau sąžinės reikalus. Artėja Šv. Velykos, o čia aš negaliu.

Vaikščiodama po senamiestį sutikau Alfonsą Lažinską, iš kurio sužinojau, jog žuvo Antanas Mingaila, kažkur klojime, Šiliūnuose. Grįžusi irgi tą patį išgirdau. Krintam kaip rudens lapai... Ir čia - įskundimas. Ką žmonės galvoja taip darydami? Išduoti savo tautiečius priešui, kuris pavergė Šalį, kuris atėjo ir išeis. Reikės gyventi ir duoti ataskaitą savo Tautai. Šis išdavikas išlindęs "kaip yla iš maišo"... Sekančią dieną išbėgo su visa šeima į Siesikus, kur kol kas yra saugu. Išbėgo prieglobsčio ieškoti pas tokius pačius parsidavėlius. Kažin, ar ilgam?

1947 m. kovo 30 d.

Gražios ir šiltos pavasario dienos. Vieversėliai iškilę į padangę džiaugiasi pavasariu, sveikina sugrįžusios pempės. Gera džiaugtis atbundančia gamta! Mums, deja, pro džiaugsmo ašaras atsiveria kruvina tikrovė...

Ketvirtadienio naktį partizanai įvykdė teismo nuosprendį tiems, kurie išdavė vyrus Vareikiuose, kai žuvo Baravykas ir dar penki mūsų Broliai. Judo darbai vienąkart išaiškėjo - jų buvo trys.

1947 m. kovo 31 d.

Netikromis žiniomis žuvęs... Dambrauskas? Jei taip, tai netekom antro vado. Koks skausmas likusiems!

Neseniai sapnavau, kaip krito plačiašakis ąžuolas, nukirstas žmonių rankomis. Sapne pasakiau: "Kokie beširdžiai žmonės, tiek mažai beliko ąžuolų, o jie vis kerta..." Bijau laukti nakties, kad vėl nesusapnuočiau nukirstų medžių... ar gulinčių rąstų.

Dambrauskas žuvęs šeštadienį. Žmonės pasakoja, jog šaudymas tęsėsi apie pusvalandį. Raketos apšvietę visą apylinkę. Jis ėjęs su dviem vyrais, ir sutikę skarmalius. Jis kritęs kautynėse. Kiti du spėję pasiekti krūmus, kur pasislėpę nuo raketų. O iš ten kulkosvaidžiais guldę puolantį raudonąjį žvėrį. Sako, kad žuvę daug priešų. Bet - ir tūkstančių per maža už vieną gerą lietuvį, kovojantį už Lietuvos laisvę, už Nepriklausomybę!

Sekmadienį Pagiriuose, sekančią dieną po kautynių, rusai su stribais išeinančius iš bažnyčios suvarė į mitingą ir besišaipydami džiaugsmingai pranešė: "Jūs klausėt jo, o dabar tas šuva guli ten."

Viešpatie, pasigailėk gyvų ir žuvusių mūsų Brolių!!

1947 m. balandžio 6 d., Šv. Velykų diena

Švenčiam trečią Kristaus Prisikėlimo šventę raudonųjų okupantų vergijoj. Giedant "Alleliuja... linksma diena mums nušvito...", žmonių akys pasiuvo ašaromis... Kiek daug mūsų tautiečių jau nebėra gyvųjų tarpe! Nesuvaldomas skausmas ir kančia kalavijais varstė širdis...

Šventes praleidome "Šv. Elenos saloje". Buvo Benediktas, Arminas ir visa šeimyna.

Po vidurdienio atėjo ir Papartis su šeima. Gera tarp savų, artimų žmonių. Dainavom šių laikų skausmu persunktas dainas. Paminėjom žuvusius Brolius. Ačiū Dievui, dar iki šiolei taip laimingai susitinkam po vienu stogu - stebuklingoje "Saloje"...

1947 m. balandžio 8 d.

Vėl atėjo diena, kai jis turi išeiti... Ir vėl gyvensiu nežinioj, juodoj nakty.

Laukuose purvas, visur telkšo vanduo. Atsisveikinam. Jis išeina ir dingsta purvinos nakties tamsoje...

1947 m. balandžio 9 d.

Sapnavau baisų sapną. Neramu... Sapnuoju, kad einu laukais, matau žaliuojantį mišką - jo viduryje nebaigtą statyti klojimą. Ant stogo uždėtas vainikas. Matau Benediktą, kažką jam sakau... Jis buvo labai piktas. Pabundu. Už lango naktis. Apninka baisios mintys... Prieš rytą vėl sapnuoju. Rodos, didįjį Penktadienį esu bažnyčioje. Jos viduryje paguldyti du Kančios Kryžiai. Žmonės ėjo bučiuoti... Atsiklaupiu, noriu bučiuoti, bet - sukniubau ir negaliu pasikelti... Mačiau, kaip mergaitės klūpėjo prie Kristaus karsto apsigobusios juodais šydais... Prie durų sutikau Benediktą. Jis labai gražiai atrodė. Pasakojau jam sapną...

Šiandien man labai liūdna. Nenoriu su nieku kalbėti, noriu užsidaryti viena, kad niekas nematytų ašarų.

1947 m. balandžio 13 d., sekmadienis

Vakar vakare sužinojau, kad į Ukmergę atvežti trys partizanų kūnai. Iš anapus Šventosios. Vieno nepaprastai gražūs juodi plaukai. Juos vežė įmestus vežime, o pro vežimo galą nusvirusi kruvina galva. Koks žiaurus kraupus vaizdas!

Naktį vėl spanavau nukirstus medžius. Negi vėl... ir vėl?

Pavasaris eina laukais, o mūsų Broliai, kaip tie rudens lapai, krinta ir krinta...

Per radiją pranešė, kad Trumenas savo kalboje pasakė, jog teiks pagalbą kiekvienai valstybei, kuriai gresia komunizmo pavojus. Taip ir guodžiamės pažadais.

1947 m. balandžio 15 d.

Šiandien buvo kompartijos posėdis, kuriame nutarta išvežti ne tik "banditų" šeimas, bet ir visas įtartinas.

Grįžo Butkų Filė iš Šiliūnų. Ten iki sekmadienio garnizonas su vietiniais "patriotais" tardė žmones ir saugojo naktimis...

Dar žinios nepatikrintos, tačiau spėjama, kad žuvę "Riekus" ir "Metelis".

1947 m. balandžio 20 d., sekmadienis

Nekantriai laukiu vakaro, turi iš kaimo grįžti Papartis - ten buvo numatyta susitikti su mūsų vyrais. Temsta, bet jos dar nėra. Išeinu į kiemą. Tylu. Girdėti varlių kurkimas. Įtraukiu tyro pavasario oro gurkšnį.

1947 m. balandžio 21 d.

Metelis su Rickumi žuvo. Įskundė elgetaujantys skarmalių vaikai. Jiedu buvo pas žmogų pamiškėje... ir ten kieme žuvo...

1947 m. gegužės 2 d.

Ankstų rytą grįžau iš Paparčio. Dvi dienas viešėjau pas juos. Maudėmės pirtyje. Tai buvo atostogos nervams pailsėti.

Koks "puikus" oras buvo bolševikų švenčių demonstracijoms! Džiaugėmės ir norėjom, kad dar labiau lytų.

Aname krašte buvo partizanų teismo nuosprendis tiems, kurie įskundė Rickų ir Metelį. Išdavikai nusipelnė...

1947 m. gegužės 3 d.

Netvarka gamtoje kaip ir pasaulyje. Po nakties vėl balta žemė -daug sniego.

Atvažiavo Švainickų Marytė - mano pusseserė. Apie Želvą kol kas ramu. Ji labai laiminga, nes turi draugą - sužadėtinį... Jie abu vieno likimo draugai - partizanai.

1947 m. gegužės 9 d., penktadienis

Vakar vėlų vakarą grįžau iš Vilniaus. Aplankiau dėdę Petrą Ciunį - mano Mamytės brolį, kuris grįžo iš Rusijos, kur buvo su 16-a divizija. Peržengę Lietuvos sieną, parklupę bučiavo Lietuvos žemę...

Sekančią dieną suradau Noreikų Elenutės butą ir pas ją nakvojau dvi naktis. Netoli jos - Aušros Vartai. Buvome gegužinėse pamaldose. Kaip ten gražu ir kaip gera melstis. Susirenka tiek daug lietuvių! Visi gieda Marijos litaniją... "palengvink vergiją..." Pabaigoje - himnas. Neišdils iš mano širdies tas gilus įspūdis, kurį jaučiau tą vakar.

Vilnius man buvo ir yra brangus ir mielas. Čia Gedimino kalnas, Trys Kryžiai... čia dvelkia senove, čia - Lietuvos sostinė! Viešpatie, grąžink mums Laisvę, grąžink Trispalvę Gedimino kalnui!

Vienok šiandieną Vilnius svetimas, kai negirdime gatvėse lietuviško žodžio, kai matai svetimų žmonių veidus. Parduotuvėse nebandyk lietuviškai paklausti pardavėjos, jos tuoj pat nusisuks ir drebtels - "nepanimaju..." Toks svetimas Vilnius mums šiandieną.

Paskutinę dieną nuėjau į Kalvarijos turgų. Buvo labai karšta diena. Staiga prieš mane sustojo Aleksas Guja. Nepamenu, kaip prasidėjo kalba, tik ji sunkiai rišosi... Gal todėl, kad ant mano rankos jis pamatė žiedą?

Aleksas labai pesimistiškai žiūri į ateitį. Pusantrų metų Sibiras jį labai neigiamai paveikė. Dar - jį pritrenkusi žinia, kad Vaitelis žuvęs... Stengiausi įtikinti, jog tai netiesa, kad jis gyvas!

Praėję Žalią tiltą pasukom paneriu ir atsisėdom ant pakrantės. Daug kalbėjome, politikavome. Daviau jam paskaityti nelegalios spaudos. Gal kiek nuskaidrinau jam nuotaiką, gal įdiegiau vilties?!

Vėliau jis vėl ėmė kreiptis į mane - Maryčiuk...

- Žinai, - jis sako, - o aš girdėjau, kad Vaitelis žuvęs ir jo vietoj vadovauja leitenantas Narkevičius.

Nustebau... ir paklausiau:

- Ar jį pažįsti?

-Ne."

Aš jam paaiškinau, kad toks yra, bet Vaitelis gyvena ir vadovauja pats. Anas irgi vadovauja.

Aleksas pažadėjo prieš Sekmines būti pas mane. Nori gauti daugiau žinių.

Prie tilto išsiskyrėm. Man jisai visai toks pats, tuo pačiu pilku kostiumu kaip ir kadaise... Bet - ak, Aleksai!..

1947 m.gegužės 10 d.

Vargšas Butkų Vytukas! Šiandien trys savaitės, kai serga. Guli infekciniame skyriuje. Diagnozė neaiški. Man labai gaila to vaiko -jam tik 17 metų. Tai pernykščių metų pasekmės po kankinimų saugume. Mušė, daužė taip, kaip žmogų kankinti gali raudonieji teroristai! Gaila jo, gaila tėvų!

Beje, Šiliūnų kaime, mano buvusioje mokykloje, minėjo Motinos dieną, po to surengė šokius. Atėjęs Hitleris visus išvaikė...

Šiandien pražydo vyšnios, baltu nuometu apsigaubė medžiai. Trečias vyšnių žydėjimas bolševikų vergijoj.

Buvo Papartis. Renė vakar grįžo iš jų krašto. Matė Benediktą su Klevu. Toje apylinkėje slankioja daug rusų su stribais.

1947 m. gegužės 14 d.

Prieš keletą dienų per Amerikos radiją pranešė, kad mūsų prezidentas Antanas Smetona žuvo gaisre Klyvlende 1944 m. sausio 9 dieną. Spėjama, kad padegė sovietų KGB čekistai. Atseit, jie tikėjosi pas buvusį Lietuvos prezidentą rasti sutartį su Sovietų Sąjunga, kur sakoma, kad Lietuva septyneriems metams atiduoda bazėms steigti. Na, taip pranešė užsienis. Kaip iš tikrųjų yra -Dievas žino.

1947 m. gegužės 16 d.

Mano tėvų namuose apsilankė Aleksas Guja. Buvo žadėjęs per Sekmines. Kalbėjome apie daug ką, apie politiką. Grįždamas žadėjo vėl užsukti. Išskubėjo pas savo tėvus, kurie gyvena netoli Šešuolių. 

Baisi žinia! Papartis pranešė^ kad gegužės 3-čią dieną žuvo Šlevas ir Girdauskas, buvę a. a. Šarūno būryje.

1947 m. gegužės 19d., Sekminės

Į "Šv. Elenos salą" yra atėjęs Benediktas. Jei Dievas leis, nutarėm sekantį mėnesį susituokti. Jis paprašė mano tėvų leidimo. Jie sutinka.

Jis išeina. O man valanda tampa metais, baisiais nežinojimo metais. Bet - Tėvynė šaukia!

1947 m. gegužės 29 d.

Visose pamiškėse pilna sovietų kariuomenės. Dieną ir naktį ramybės nėra. Apie jį nieko nežinau. Jonas Krikštaponis pateko priešui gyvas, sako, nesuveikęs ginklas, todėl nespėjęs nutraukti sau gyvybės. O vilkinis šuva dar daugiau trukdė ir pribaigė jėgas. Medžiukas pabėgęs, nors ir pats liko apdraskytas. Jis šunį nušovė.

Jonas, nugabentas į Siesikus, su vietiniais stribais visai nekalbėjęs. Dėl apylinkėj žuvusiųjų jis "kaltę" prisiėmęs sau: "Visiems komunistams toks pats galas ateis! Nesvarbu, kad mane paėmėt -liko mano broliai!"

Taip pasakojo žmonės, kurie areštinėje girdėję per sieną. Duok, Dieve, jam jėgų ištverti kančią neišduodant paslapčių. Šiuo metu jis randasi Ukmergės KGB rūsiuose.

1947 m. gegužės 31 d.

Paskutinė gegužinių pamaldų diena. Po Beniaus išėjimo kasvakar einu į bažnyčią užmiršdama savo "nelaisvę". O kokie nuostabūs kunigo pamokslai! Jis drąsiai pasisako prieš neteisybę, prieš tikėjimo griovimą. Paskutinio vakaro pamokslas plėšė širdį iš krūtinės, ir jo skruostais riedėjo ašaros...

/.../ "Marija, argi Tu jau išeini pasakydama, kad mano laikas baigėsi, daugiau nepriimsi maldų? O ne, Marija! Karaliene, nepalik! Į Tave rankas tiesia tie, kurie eina per kančias, kraują, per pasiaukojimą į tikslą... Kalėjimuose į Tave pagalbos šaukiasi kankiniai... Marija, palaimink mūs kaimus, miestus ir miestelius, leisk, kad daugiau priešas netryptų Lietuvos žemės!"

Minia springo ašaromis... Kokie brangūs kunigo žodžiai taip drąsiai pasakyti. Bet - priešas tyko jį pagrobti... Marija, apgaubk jį savo apsiaustu, neleisk okupantui prisiartinti prie taip mums reikalingo Dievo tarno! Palaužk šėtono galią, gelbėk Lietuvą!

Įrašysiu maldą į Mariją, kurią kas vakarą kartoja Lietuvos partizanai:

"Marija, Tu papuošei Lietuvos šalį puikiais pavasario žiedais. Mes meldžiame Tave, papuošk ją ir laisvės vainiku. Marija, stebuklingoji Aušros Vartų Mergele, Tu amžiais globojai žalių rūtų ir pakelėse rymančių senų smūtkelių šalį, tad neapleisk ir dabar, kada suklupusi sunkiam Golgotos vieškely meldžia Tavo pagalbos, kada jos skruostais rieda sūrios ašaros ir kraujas. Marija, mes meldžiam Tave, laimink Lietuvos sūnus ir dukras, išėjusius parnešti Tėvynei Laisvę. Marija, veski juos tiesiu keliu, kad jie galėtų nušluostyti kruvinąjį pamiltosios Žemės veidą, kad ją suklupusią pakelti] ir sunkius vergijos pančius pakeistų trispalviais kaspinais. Marija, stiprink jų jėgas ir pasiryžimą drąsiuose žygiuose už Bočių šalį. Marija, globoki jų mažus vaikučius, senus tėvelius, žmonas, brolius ir seses, kad jie galėtų laisvai tave garbinti. Marija, suteik amžinąją Ramybę partizanams, savo priesaiką aplaisčiusiems krauju. Marija, mes meldžiame Tave, grąžinki iš tolimųjų Sibiro kraštų ištremtuosius. Marija, mes meldžiame, suteiki kankinio ištvermę ir didvyrio pasiryžimą nekaltiesiems kaliniams jų tardymo ir kankinimo metu. Marija, duok jiems atlikti šventąsias pareigas Baltajam Raiteliui. Marija, mes meldžiame Tave, ištieski ranką klaikioje naktyje paklydusiems lietuviams, kad jie grįžtų ir dirbtų pavergtai Tėvynei.

Marija, stebuklingoji Aušros Vartų Mergele, mes tikime Tavim, mes meldžiame Tave, Marija, mes šaukiamės prie Tavęs, neapleiski mūsų ir brangios Tėvynės. Amen."

1947 m. birželio 2 d.

Sėdėdama ant šieno ir megzdama nosines, girdžiu kažkur tratant kulkosvaidžius. Širdimi perėjo šiurpuliai. Garsai nuo tos pusės, kur jie lankosi.

Protarpiais girdimos rusiškų kulkosvaidžių serijos. Po to - dvi ilgos elektrinio kulkosvaidžio serijos. Negi Hitlerio kulkosvaidis?

Neužilgo atėjo Papartis. Kalbėjo su Biržio seserimi. Tose apylinkėse įvykdytas teismo nuosprendis dviem moterim, kurios išdavė Rasputino bunkerį ir vietą, kur sirgdamas gulėjo Baravykas.

Hitleris su Klevu buvo apsistoję pas vienus žmones prie miško. Staiga pamatė pilną kiemą rusų. Jiedu buvo ant aukšto. Skarmaliai ėmė versti pirkią, kiti lipo ant aukšto per įėjimą. Tuo momentu Hitleris su Klevu iššoko per kitą skylę. Maišatis... Laimingai! Per vėlai priešas suprato, kad tai "banditai". Čia pat rugiai, krūmai... Jie pabėgo.

1947 m. birželio 4 d.

Vėl sapnavau rąstus... Bijau sužinoti ką negero. Ir dar - matau, kaip iš Benedikto ūkio - klojimo kaimynai veža mėšlą. O man apie koją apsivyniojo gyvatė... Šaukiau pagalbos, prašiau nuimti...

1947 m. birželio 12 d.

Visi kalba, jog bus karas, bus trėmimai į Sibirą. Sovietinė valdžia išleido įstatymą, kad už panašias kalbas gresia nuo 5-ų iki 20 metų kalėjimas. Bet žmonėms jie burnos neužčiaups.

Gavau žinią, kad į Trupinio apylinkę nusiųsčiau rašomosios medžiagos. Labai reikia! Viską susidėjau ir išskubėjau. Trupinėliuose susitikau su tais, kurių nemačiau nuo rudens. Dievuliukas - mano buvęs šeimininkas Gritėnas - pranešė liūdną žinią, kad suimta Vaitelio žmona su dviem vaikučiais.

1947 m. birželio 15 d.

Vėl iš Vilniaus išvežė daug politinių kalinių. Veža ir veža be perstojos.

Atėjo Papartis ir Renė. Išėjom į laukus pasivaikščioti. Ėjom, kur akys mato, kur kojos neša... Norim išsiblaškyti. O gamtoje taip gražu! Vienok tas grožis pasruvęs kraujuose ir ašarose... Nuėjom apie 12-a kilometrų. Namo sugrįžusios ėmėm šėlti. Kažin, ar ne prieš nelaimę toks šėlimas!? Tokį laikmetį gyvenam, kai bijai žmogus pasijuokti, kad po to nereiktų verkti...

1947 m. birželio 16 d.

Šiandien daugiau nei trys savaitės, kai jis išėjo. Jokios žinios. Gal kas negero įvyko?

Buvo užvažiavęs Jonas Gritėnas. Penktadienį praeidamas Benediktas su keliais vyrais buvo užėję pas juos. Sakė einą pas Vaitelį.

1947 m. birželio 21 d.

Apie vidurnaktį į "Šv. Elenos salą" atėjo Benediktas. Pasakojo apie jų gyvenimą, apie tai, ką girdėjo pas Vadą. Galvojama, jog šie metai bus lemtingi. Tačiau jie nenori tikėti, kad visa tai greitai įvyksią, kad greit išeisime iš vergijos.

1947 metų birželio 28-oji diena

Šiandieną apie 12-tą valandą Dievas mudu palaimino ir sujungė amžiams... Bolševikmety... ne bažnyčioje, o paprastoje pastogėje kunigas sukeitė mudviem aukso žiedus... Kristau, Tau atiduodam savo gyvenimą!

1947 m. liepos 14 d.

Dvi savaites laimingai drauge pragyvenom povestuvines dienas. Vakar jis išėjo, išėjo tęsti kovą - pareigą Tėvynei, savo Lietuvai. Kaip sunku buvo skiltis!

Prieš vidurnaktį jį išlydėjau. Lietaus permerkta žeme girdėjau jo tolstančius žingsnius... Meldžiausi. Ašaros plovė skruostus... Ilgai stovėjau prie namo kertės, žvelgiau į naktį, į ten, kur jis nuėjo. Girdėjau tolimą šunų lojimą.

Benius prašė neverkti. Žinau, kad taip reikia, kad kitaip būti negali, vienok skausmą įveikti sunku.

P. S. Dar nerašiau, kad Bronius su Natute irgi tą pačią dieną susituokė, tik viena valanda vėliau ir Kaune. Juodu sutuokė Alfonso brolis - kunigas.

Ta pati diena.

Užėjo Rūta. Ilgai apie viską kalbėjome. Žmonės politikuoja kiekvienas vis kitaip: vieni viltingai nusiteikę, kiti visai neduoda reikšmės visokioms konferencijoms, treti - kad nei šiais, nei kitais metais nieko mums gero nebus. Tas "nieko nebus" - kaip basliu per galvą...

Birželio 20-tą dieną Šiliūnų pakraštyje, prie trijų partizanų kapo, žuvo dar vienas mūsiškis. Tai Žilvitis, vos prieš keletą dienų įstojęs į kovojančių būrį. Jis ėjo su Hitleriu iš Viliukų miško ir nešė Adolfo kulkosvaidį - geriausią kulkosvaidį. Užėjo ant pasalaujančių rusų, kurie ir pakirtojo gyvybę. Hitleris pabėgo nesužeistas.

1947 m. liepos 17 d.

Papartis atnešė trumpą Benedikto laiškelį:

/.../ "Viskas tvarkoje. Greitu laiku būsiu pas Vaitelį. Toje vietoje, kur žuvo Žilvitis, vienam "šuniukui" nulaužė koją. Vis tiktai mūsų darbas teisingai buvo atliktas. Kryžius pamokino.

Benius."

Ten, kur žuvo Žilvitis prie kapo, partizanai buvo užminavę kryžių, kurį skarmaliai versdami susižeidė. Kliuvo ne vienam...

1947 m. liepos 24 d.

Su Mamyte svečiavomės Vilniuje pas Mamytės brolį dėdę Petrą. Aplankėm Aušros Vartus, bažnyčias, buvom Šv. Jono bažnyčioje iškilmingose pamaldose.

Deja, nepasijutom patekusios į Lietuvos sostinę - greičiau į Maskvą, Palestiną ar Varšuvą.

Antradienį įsėdom į purviną traukinį Kauno link. Kiek čia elgetaujančių "Tėvynės karo" invalidų! Skaudu žiūrėti į nuplyšusius bekojus, išmaldos prašančius vyrus. Jie kariavo už Sovietų Sąjungą - dabar jie priversti, ištiesus rankas, prašyti duonos. Taip "aprūpinami" bolševikų Rusijos karo invalidai.

Stotyse ir vagonuose tokių nelaimingųjų nestinga: išbadėję vaikai, seniai atvykę į Lietuvą duonos ieškoti. Visi į tą varganą Lietuvą tiesia rankas, o ji nė vieno neatstumia.

Po trijų ir pusės valandos buvom Kaune. Vilnius labai skiriasi nuo Kauno. Čia jaučiama lietuviška dvasia. Yra ir Kaune "raudonsiūlių" su katiušomis, yra žydų, tačiau - tai maža dalelė palyginus su Vilniumi.

1947 m. liepos 25 d., Ukmergė

Girdėjau Kaune, bet ir čia pasitvirtino, kad žuvo Mincė. Jis krito, bet nuo jo rankos žuvęs garnizono viršininkas, buvęs labai žiaurus. Su juo dar žuvęs stribas. Mergaitė, pas kurią buvo Mincė, nukankinta mirė.

1947 m. liepos 27 d.

Šiandien bažnyčioje taip skaudėjo širdį. Viešpatie, kaip sunku! Mano vakarykštis sapnas.Nujautimas...

Vakar apie 14-tą valandą labai blogai jaučiausi ir atsiguliau. Sapnuoju purvą, šiaudus, kažkokius žmones. Staiga taip aiškiai matau Benediktą. Jis padėjęs galvą man antkelių... Labai išvargęs. Pakeliu jo galvą, klausiu, kas yra? Matau išteptą jo veidą, kaktą... Jis sako: "Maryte, tu nežinai, koks sunkus gyvenimas". Noriu nušluostyti jam veidą, klausiu: "Kuo išsitepei? Ar purvas?" Bet jis sako: "Ne purvas"... Aš supratau - šratai...

Kažkas pasibeldžia į duris ir pabundu.

Įeina Papartis. Klausia, kodėl aš neatėjau maudytis ir ar nieko naujo nežinau? Aš to paties ir jos klausiu. Sako - "nieko" ir... pravirksta. "Hitlerio jau nebeturim. Atvežtas į Ukmergę. Buvo apsupti..." Tačiau aš netikiu, jaučiu, kad ji man visko nesako... Ji girdėjusi, kad trečiadienio vakarą važiavusios mašinos, rusai apsupę mišką. Girdėję šaudymą. Apie atvežtąjį sužinota, kad "aukštas, ilgais plaukais". Pas kažką buvo užbėgęs Klevas, Stanislovas. Jie pabėgę. Sakę, kad Hitleris atsiskyręs.

Negaliu nusiraminti. Tas sapnas... Gal jis sužeistas? Gal jau nebėra?

1947 m. liepos 31 d.

Iš ryto atvažiavo Davalga iš Šiliūnų. Kiekvieno vis klausiu, kas gero? Jo atsakymas: "Nieko - tik blogai... buvo susišaudymas".

Į jų kaimą buvo užėjęs Edziukas. Jis pasakęs, kad puolę rusai, žuvę trys.

Klausiu, kas? Kokie? Davalga aiškiai pasako:

- Hitleris, Benas ir Albinas...

Jėzau! Valdžiausi, kol jis išėjo pašerti arklio. O tada nepajutau, kaip atsidūriau ant lovos... Baisus skausmas plėšė širdį. Koks kruvinas skausmas, koks baisus. Bandžiau raminti save... Bet skausmas nesiliovė draskęs širdį... Pirmą kartą gyvenime jaučiau tokį baisų skausmą, tokią kančią... Rodos, praradau viską... viską... Atėjo mamytė, ramino... Bet kas gali padėti, kas gali nuraminti?.. Už sienos, kitame kambaryje, girdėjau, kaip verkė Mama.


Algis - Benediktas Narkevičius, Vaitelio apygardos būrio vadas. Žuvo 1947 07 23.

Tuo laiku atvažiavo Railų Anelė. Atėjusios su Mamyte guodė, kad tai netiesa.

Pas Papartį buvo mergaitės nuo Deltuvos, Nuo Viliuku. Pasakojo, kad įvykio vietoje buvęs Edziukas, Klajūnas, Stanislovas ir dar kažkas. Edis atsipeikėjęs pasakė, kad "nebėra Hitlerio, nebėra Beno - nereikia ir manęs"... Tai buvę Viliuku miške.

Siesikų rusai gyrėsi Šiliūnų mitinge, kad Narkevičius nušautas guli Deltuvoje. Tačiau jais žmonės netiki.

Viskas pinasi. Nieko konkretaus. Vienok mano nujautimas baisus. Dar vis nenoriu tikėti... Gal dar netiesa?..

1947 m. rugpjūčio 1 d.

Vakar ilgai nėjau miegoti, laukiau, man rodėsi, kad jis ateis... Iki antros valandos negalėjau užmigti. Žiūrėjau pro langus. Laukiau.

O gal jau - n i e k a d o s?!

1947 m. rugsėjo 15 d.

Įsitikinau, sužinojau... Kad jo nebėra. Nėra... Tiek ilgai gyvenau iliuzijomis. O, Dieve! Už ką tiek kančios? Už ką nubaudei?

1947 metų liepos 23-čią BENEDIKTAS paliko šią ašarų pakalnę.

"Kada mirtis žmogui ateina, tai yra tikrai vieno Dievo balsas, paslaptis, kurios mes, žmonės, niekados nesuprasim. Yra tūkstančiai tokių, kurių mirtis būtų išvaduotoja, - ir vis dėlto jie gyvena net ištisus dešimtis metų. Tuo tarpu tas, kurio dar taip reikia tautai, šeimai, kuris, rodos, galėtų dar tiek gera padaryti Dievo karalystei žemėje, turi iškeliauti! Kas tat supras? Tiktai tas, apie kurį šv. rašte pasakyta: "Mano mintys nėra jūsų mintys, nei jūsų keliai mano keliai. /.../ Nesibijokite jokios aukos, kad tik nusipelnytumėt amžinybę! Nebaisus badas ir kalėjimas, neturi reikšmės ir kankinimai, ir kentėjimai, kad tuo būdu laimėtumėt kitą pasaulį. Tai yra šauksmas, kuris kalba į mus nuo Kryžiaus.

Kovokite, kovokite iki paskutinio atodūsio, čia jūs neturite teisės pasiduoti!"

"Amžinasis gyvenimas".

1947 m. gruodžio 29 d., Kaunas

"Žmogus yra tik šešėlis, o jo gyvenimas - tik sapnas ".

(Herderis)

Po ilgos pauzės imu į rankas dienoraštį ir noriu jame išlieti savo karčios dalios skausmą... Iki šiol nepajėgiau rašyti. O nerašyti negaliu.

Ketvirtas mėnuo, kai palikau mielą savo kraštą, liūdnus kraujuotus laukus, miškus ir pievas, kur tiek daug sopulio ir laimės buvo išgyventa. Likau gyventi gražiais prisiminimais, nes ten ir širdyje liko vien kapai. Mielas brangių žmonių kapinynas paliko man mano brangios gimtinės žemėje. Žemėje nieko nebeliko, tik pareiga, kuriai vykdyti nevalia nuleisti rankų. Tik todėl privalome gyventi ir tada, kai brangiausi žmonės nuėjo į Amžinybę. Ak, Tėvyne, dėl Tavęs miršta Tavo vaikai, kad Tu gyventum neskriaudžiama, laisva! Plėšrieji raudonojo slibino nasrai giliai įsiskverbė į tavąjį kūną... Bet mes nepaliausim kovoti tol, kol išplėšim Tave iš raudonojo okupanto kruvinų nagų, iš vergijos. Nekaltas Tavo vaikų kraujas atpirks paklydusiųjų kaltes ir Tu būsi išgelbėta. Tėvyne, Tėvyne, Lietuva brangioji, dėl Tavęs iš meilės kraujas trykšta neperstojančiais šaltiniais, ir motinų skruostus plauna kruvinos kančios ašaros... Viešpatie, priglausk Tėvynės kankinius, atleisk jiems kaltes, nes jie ėjo mirti, kad Tavo vardas ir gimtoji Žemė, kurią Tu paskyrei mums, nebūtų suteršti purvinomis šėtono kojomis, kruvinais jo nagais. Dieve, Tavo Sūnus mirė, kad pasaulis būtų atpirktas - ir mes mirštame, kad Tautos kaltes atpirktume.

Viskas, kas buvo gražu ir miela, užsivertė istorijos lapais. Liko tik prisiminimai. Yra sakoma: "Didvyrio gyvenimas yra tėvynės istorijos žiedas, amžiaus veidrodis ir labai malonus prisiminimas."

Kas miela ir brangu žmogui, įgyvendinti labai sunku, dažniausia - tik gražios svajonės, tik neišdildomi prisiminimai. Tokia žmogaus, dalia šioje Golgotos žemėje.

Praėjo šv. Kalėdos. Baisu man buvo laukti šios brangios šventės. Šie metai taip skirtingi nuo 1946-ų metų. Kiek nuostabios laimės buvo pernai! Šventėm visi... visi kartu. Todėl bijojau laukti, todėl nepajėgiau sugrįžti ten ir tuose buvusios laimės namuose švęsti šias brangias šventes. Pasilikau čia, Kaune. Galėjau nueiti į Piemenėlių Mišias. Kaip gera, kad galiu melstis! Šiandien nedvejodama galiu pasakyti, kad tik tikėjimas grąžina man jėgas ir teikia dvasios jėgų eiti kančios keliu. Tai aš jaučiu daugiau negu galima jausti. Gera nugalėti ašaras, skausmą ir maldoje susijungti su Juo, su visais mylimais aname pasaulyje. Tikėti, jog tik laikinai esame išskirti, kad "mirtis yra slenkstis į kitą gyvenimą."

Šįmet Šv. Kalėdos buvo ketvirtadienį, - tą istorinį šiurpų ketvirtadienį...

Kūčių vakarienę valgėm pas Mamytės seserį, tetą Malviną. Buvom keturiese: teta, Genutė, Jonukas ir aš.

Pasibaigė šventės. Prasidėjo kasdienybė. Artėja Naujieji metai. Deja, su jais neprasidės naujas gyvenimas mūsų Tėvynei. Ar dar ir 1948-aisiais neišsivaduosim iš kruvinos vergijos? Jei taip ilgiau tęsis, okupantai dar daugiau niekins bažnyčią, suspaus Lietuvą dar skaudžiau.

Nesiblaškau taip, kaip anksčiau, kada pradėjau gyventi kruviną skausmą po Jo netekties. Bet noriu šiuosna lapuosna įrašyti tai, ką rašiau į bloknotėlį virpančia ranka, kruvina širdim. Blaškiausi kaip tas paukštis narve, kol nurimau... Beje, tuo skausmu yra užbaigta dešimta dienoraščio dalis, vienok ne viskas ten tilpo. Su Jo mirtimi pasibaigė lapai anos, tiek laimingos, tiek nelaimingos mano gyvenimo dalios.

VERČIANT LAPUS ATGAL - 1947 m. rugsėjo 15 d.

Naktį kankino baisūs sapnai. Verkiau... Jaučiau, kad visur taip tuščia, kad jo niekur nėra... Mačiau a.a. jo motiną. Ji mezgė jam šaliką iš tokių nešvarių siūlų. Kažkas pasakė, jog "Benius Kaune atostogauja". Pagalvojau, gal ten jis nuvežė žinias?

Šiandieną "Papartis" grįžo iš ano krašto ir pranešė blogas žinias - JO NEBĖRA! Nėra... "Klevas" paklausė jos, dar gyvendamas paskutine viltimi, - "gal Marytė žino?" Po dviejų mėnesių, tik po dviejų mėnesių galutinai įtikėjo, kad Jo nėra gyvųjų tarpe.

Benediktas paliko šią žemę amžiais nesugrįždamas. Aš vis dar tikėjau... laukiau vakarais... Dieve, už ką?! Kodėl tik akimirką leidai gyventi su žmogumi, kurio ieškojau visą jaunystę ir, suradus juodame vergijos rudeny, taip greitai Jo netekau. Viskas pražuvo kaip gražus nakties sapnas... Tokia nuostabi buvo mudviejų draugystė tą pustrečių metų laiką!

1947 m. rugsėjo 16 d.

Sapnavau Benediktą. Jis guli prie manęs... žinau, kad negyvas... Kažkur lauke, po sandėlio stogu, ant medinės sofos. Staiga jis pasijudina ir nori nulipti žemėn... Jaučiu jo sustingusias rankas, kūną... Sulaikau jį ir vėl paguldau. Pasijudina... Atmerkia akis... Pasižiūri ir sako:

- Maryte mano brangi... Tu čia? Kaip gerai... Sakyk, ar aš nesušalau tam kampe gulėdamas?..

- Nesušalai, - žinau, kad jis nesąmoningai kalba.

- Taip šlapia... Lietus lyja... Užklok mane!

Užkloju. Apsiverčia ir vėl užmiega. Žinau, kad jis žuvęs, bet noriu tikėti, kad atsibus...

Atbundu... Baisi tikrovė - jo nėra! Jis niekados čia nesugrįš... Neužprašytos Mišios. Gal jam ten labai sunku?

Rašau Vaiteliui laišką. Jaučiu pareigą. Privalau įduoti tai, ką Benius paliko, ką prašė perduoti Vadui, jei kartais negrįžtų. Tuomet nenorėjau klausyti, nenorėjau girdėti... "Maryte, šitą viską palieku tavo žiniai, - jei žūsiu, perduok Vaiteliui." Jis jautė... Jis keletą kartų man sakė, jog laisvės nesulauksiąs, kad priešas sutrumpins jam vargą... Aš negalėjau klausyti... šaltos ašaros krito žemėn. Jis nutildavo, prašydavo neverkti. "Maryčiuk, prašau tavęs, neverk, kad niekad nematyčiau tavo ašarų. Jei tu verksi, man bus dvigubai sunkiau gyventi. Aš negaliu matyti tavo ašarų. Prašau tavęs, neverk dėl manęs! Stengsiuosi būti atsargus, bet tu žinai, kad Dievo valia - ne mūsų..." Bet aš bijojau... aš, lyg vaikas, bijojau pažvelgti gyvenimui į akis. Jis dažnai sakydavo: "Aš mirti nebijau. Tik man tavęs gaila palikti. Tik tavęs... O mirti dėl Tėvynės taip lengva... gera. Bijau gyvas jiems patekti. Bet to nebus! Gyvo manęs nepaims! Aš spėsiu ir paskutiniu momentu sau galą padaryti. O jei sužeistų, irgi nebaisu, nes žinau, kad tu mane slaugysi... išgydysi! Man bus gera." Aš prašydavau apie tai nekalbėti, prašiau jo nepamiršti melstis, nors žinojau, jog jis visados meldžiasi.

Paskutinį kartą išeidamas jis buvo toks laimingas! "Maryte, kaip man dabar gera: aš žinau, kad tu jau amžinai mano! Aš grįšiu jau į savo namus, pas savo žmonelę. Koks aš laimingas!"

Išeidamas paliko žiedą, pamiršo Rožančių. Paliko amžinam prisiminimui, nes nesugrįžo ir negrįš jau niekados!

1947 m. rugsėjo 18 d.

Šįryt šv. Mišios už Benediktą. Kunigas giedojo egzekvijas, o man kančia skaudžiai plėšė širdį...

Sako, kad Benediktas su Hitleriu gulėję Ukmergėje, saugumo kieme prieš Vienuolyno bažnyčią. Aš nieko nežinojau. Niekas mūsų nežinojo. (O gal jie slėpė nuo manęs?) Jiedu gulėjo net keturias paras. Kur paskui juos dėjo - iki šiol neaišku. Gal taip reikėjo, kad nematyčiau jų gulinčių!?..

Išsiunčiau Vaiteliui laišką, kuriame išliejau visą savo širdies skausmą... Išsiunčiau viską, ką turėjau jam perduoti.

1947 m. spalio 3 d., Kaunas

Tos dienos vakarą, kai išvažiavau iš namų, įvyko nelaimė -Benediktas pasiėmė pas save dar tris kovos draugus... Žuvo Klevas, Liučys ir Povaras. Nelaimė seka nelaimę. Geriausi Tautos sūnūs! Jau per daug...

Paskutinį kartą, kai Papartis kalbėjosi su jais, jie taip beviltiškai buvo nusiteikę po Beniaus ir Adolfo netekties. Vien apie mirtį kalbėjo... Ypač Klevas, kuris taip mylėjo žuvusiuosius. Jis sakė: "Mes greitai nueisim pas Beną. Bus taip gera ten... Visi kartu gyvensim ir dainuosim, dainuosim... Ne mums laisvės sulaukti. Nėra jų, nereikia ir mūsų! Mergaitės, jūs dar galite verkti, mes -jau nemokam, bet mums dar sunkiau... mes klaidžiojam tais pačiais takais... Tie medžiai, kelmai... Kiekviena vietelė mums primena juos, o jų jau nėra... Neverkit, mes greitai nueisim pas juos ir nunešim nuo jūsų linkėjimus... Vargšė Marytė. Ar jis jaučia, kad ji taip kenčia? Bet mes greitai eisim pas juos, pasakysim viską."

Jie žuvo, kad mes gyventumėm. Bet kas tie "mes?" Ar verti jų aukos? Juk jei ne mūsų partizanų kovos Lietuvoje, čia būtų atvežta iš "plačiosios tėvynės" alkana minia ir apgyvendinta Sibiran ištremtųjų vietose, jų namuose. Raudonieji okupantai buvo numatę padaryti Lietuvą be lietuvių. Tačiau tai neįvyko - jie bijojo į mišką išėjusių mūsų Brolių.

Toks jau gyvenimas. Gal reikalingas nekaltai pralietas kraujas, kad būtų atpirktos kaltųjų nuodėmės. Ir šiuos tris partizanus įskundė tos pačios tautos sūnus, parsiduodamas kaip Judas už tris grašius. Jie buvo įskųsti šeši, bet, laimei, trys išėjo tą šeštadienio vakarą į pirtį. Liko šie trys. Taip atsiskyrė dvynukai broliai: Po-viliukas - Vytenis išėjo, Liučys pasiliko...

1947 m. spalio 5 d.

Šįvakar sužinojau, kad žuvo Marytė Švainickaitė, jos sužadėtinis, dar vienas ir dar vienas. Vieną mergaitę paėmė gyvą. Tai įvyko už Želvos. Marytė laiminga, ji nesiskyrė su juo amžinai... Ji laiminga! Kodėl ne visiems taip lemta? Jie susiprogdino bunkeryje - kitos išeities nebuvo. Tikslios vietos ir pavardžių nežinau, tik Marytės, nes ji mano pusseserė.

Retėjam. Žiauriai retėjam... Kas beliks?

Vargšė Marytės motina! Jai tiek skausmo... Nors jo ir taip pakanka tremtyje - Tolimuose Rytuose.

"Gyvenimas niekam nėra taip malonus, kaip tiems, kurie nebeturi jokios mirties baimės."

(Wilson)

1947 m. spalio 20 d.

Vakar parvykau namo. Čia nieko nebeliko. Benius pasišaukė pačius geriausius likusius Brolius. Nebėra jų. O tikėjausi su jais susitikti, drauge pasidalinti skausmu... Liko Vaitelis. Viešpatie, bet jeigu ir jį Tu pasišauksi, bus per daug kančios mums, per daug džiaugsmo priešui.

Šį rytą gavau Vaitelio laišką. Skaičiau... Skausmas naujai kruvino širdį, degino akis ašarų srovės... Jo žodžius įrašysiu savo mielo draugo lapuosna. Laiškas dvelkia miško kvapu... pasiaukojimas... meilė ir kančia Tėvynei... Viskas taip artima širdžiai.

"L. P.

Vyties

A-dos

Vadas

1947.IX.24.

D. Gerb. Poniai N...

Lyg žaibas liūdna žinia aplėkė visą mūsų apygardą. Žuvo?.. Kur?... Kaip?... Gal dar netiesa?

Žuvo... Tikrai žuvo Benius - Algis, rajono Vadas, taurios sielos lietuvis, Jūsų brangus ir mylimas vyras.

Jo didžius darbus įvertins istorija, o tą skausmą Jūsų širdies gal tik vienas Dievas tesupras...

Tamsta turite būti (kad ir nepažįstu) kilnios sielos, kad tokiomis aplinkybėmis sujungėt savo gyvenimą su a. a. Beniu. Reikšdamas giliausią užuojautą savo asmeniškai ir partizanų vardu,


Vyties apygardos vadas Danielius Vaitelis.

Apygardos vado D. Vaitelio laiško faksimilė.

priminsiu Jūsų skausmo surakintai širdžiai mūsų poeto žodžius: "Juk be aukų ir be kančios laisvos nebuvo Lietuvos, nebuvo niekad ir nebus!"

Jo gyvybė užgeso kilniausiam tikslui atsiekti. Mes dar ryžtingiau kovosim, kad gyvųjų skausmas ir žuvusiųjų mirtis būtų įprasminta.

(Parašas) A-dos Vadas."

Nušovė Hitlerio tėvą. Okupantai - raudonieji kraugeriai! Jie baigia Lietuvą užsmaugti! Subadė durtuvais už sūnų... Motiną mušė, daužė, kankino ir leisgyvę įmetė į ratus ant vyro lavono, nuvežė. Po poros dienų ją leisgyvę paleido. Nebėra vyro, neturi sūnaus... O kas bus, kai sužinos apie sūnaus mirtį? Ar ištvers motinos širdis?.. Bet ji dar laukia... Klausinėja apie sūnų.

Apie Adolfo žūtį motinai dar nepasakyta. Vargšė - ji tikisi, kad jis kur nors gydosi... Kaip sunku pasakyti baisią tiesą!

Jonaitis su Ragaišiu paimti gyvi. Tai baisiau negu mirtis vietoje. Kodėl su jais taip atsitiko, sunku pasakyti. Gal sudrebėjo ranka... ir nespėjo sau nutraukti gyvybės?

Jonė suimta. Pas ją rado antitarybinius eilėraščius (jos kūryba) ir partizanų nuotraukas. Neabejojama, jog įskundimas.

Kokios liūdnos ir baisios naujienos! Ar ir po mirties mūsų kankiniams reikės kentėti pragaro kančias?! Bet - negali būti baisesnio pragaro už šį - raudonųjų okupantų pragarą!

1947 m. Visų Šventųjų Šventė

Šįryt šv. Mišios už Benediktą. Tik malda galiu jam padėti. Ji jam labai reikalinga.

1947 metų Vėlinių diena

Kaunas. Kapinėse antrasis miestas - mirusiųjų miestas. Giminių, artimųjų čia neturiu, tik vienos idėjos Brolių kapai - žuvusių už Lietuvos laisvę.

Prie šio brangaus paminklo minių minios meldėsi, ir čia daugiausia degė žvakių. Uždegiau ir aš žvakelę - tebus ji Jam skirta, nes Jo kapo negaliu aplankyti - nežinau, kurioj Tėviškės pakampėj priešas nubloškė Jo kūną.

Ar besurinksim mes kada išblaškytus mylimųjų kaulelius?

1947 m. gruodžio 29 d.

Gavau Paparčio laišką:

"Miela Maryte, kartu su apdainuotu Nemunu bėga mūsų dienos, skuba metai. O, kad žmogus būtum toks galingas ir pajėgtum gyvenimo ratą pasukti atgal! Tikrai nuo mūsų veidų nudžiūtų ašaros. Bet deja! Skaudu prisiminti praeitį. Sako, kad laikas gydo žaizdas... Gal ilgainiui, tik ne šiandien, kai dar girdimi praėjusios laimės žingsniai.

Brangioji, tegu užgimęs Kristus juodas dabarties valandas nuskaidrina Tave ramybės spinduliais, tesuteikia nemarios energijos siekti užsibrėžtųjų tikslų!

Tave sveikina visa mūsų šeima.

Bučiuoju - Papartis"

1947 m. gruodžio 31d.

Paskutinė šių kruvinų metų diena. Kokie jie buvo žiauriai nelaimingi! Negi ir sekantieji seks anuosius?

Šiandien, gyvendama paskutinę, tiek nesuskaitomai daug nelaimių atnešusiųjų metų dieną, atsisveikinant, žvilgteriu į užverstus išgyventų dienų lapus. Akimirksnis laimės... Tik mažas žiupsnelis, o visa kita - kančia. Rodos, taip neseniai jis gyveno, o šiandien jo nėra - nėra jo žemėje, niekados jis nesugrįš...

24-tą valandą mieste girdėti bolševikų šaudymas - Naujų metų sutikimas. Skruostais rieda ašaros...

Prisimenu, kaip prieš metus šią valandą suklaupėm pasimelsti. Matau jį klūpantį... Ir tuomet mano skruostais krito ašaros, tik -ne tokios kaip šįkart...

1948-ji metai

"Skausmas yra gyvenimas "

(Šileris)

Nuo šėtono vergijos mes ir toliau, Viešpatie, ginsim Tavo Vardą ir mylimos Tėvynės širdį tuo pačiu pasiryžimu:

"Geriau kaip galingam ąžuolui vietoje lūžti,

negu kaip verkšlenančiam gluosniui į visas šalis linguoti."

(Kažkas pasakė.)

Naujuosius metus pradėjau malda: išklausiau trejas šv. Mišias - už Benediktą, už visų žuvusiųjų sielas, už gyvuosius. "Nes Tavo

akivaizdoje tamsybės netamsios, ir naktis šviesi kaip diena."

1948 m. sausio 2 d.

Ieškau darbo, nes gyviesiems kapų nėra. Kalbama, kad po Naujų metų bus "reformos". Per radiją pranešė, jog darbininkai ir studentai "prašo" sumažinti algas. Kainos sumažėjo, nebus kur dėti pinigų, o valstybės negalima skriausti...

1948 metų Trys Karaliai

Vakar buvo užėjusi Navickų Onutė. Tai labai stiprios dvasios, nepalaužiama lietuvė. Deja, yra ir tokių, kurie anksčiau dėjosi patriotais, šiandien iš baimės nuleido rankas... Skaudu tai girdėti. Norėčiau tokiems pasakyti Cicerono žodžiais: "Nė vienas nėra teisingas, kuris bijo mirties, kančios, ištrėmimų ir nelaimių, susietų su neturtu."

Radau Paparčio pirmąjį man rašytą laišką po tos baisios tragedijos. Ištraukas įrašysiu:

/.../ "Viskas griuvo, trupėjo ir liko tik kančia ir neišgydoma žaizda. Tai gili žaizda, padaryta ne tik šeimai, bet ir visai Tautai, visiems Tėvynę mylintiems žmonėms.

/.../ Mūsų Tauta aukoja pačius geriausius žiedus, mūsų motinos atiduoda savo senatvės paguodą, sesė kartu su broliu miršta...

Maryt, turbūt jau žinai, kad Marytės nebėra? Ji laiminga, net žiauri mirties ranka neišskyrė jųdviejų. Aukštai iškėlus galvą, ji žengė pas visus karžygius. Ji dabar su jais... Kas gali būti

Marija Kinertaitė 1947 m.

geriau, kaip amžinai likti drauge. /.../"

Bučiuoju - Papartis.

1948 m. lapkričio 21 d.

Skaudančia širdimi ir juodu nerimu sieloje imu plunksną, trokšdama daug skausmo išlieti į dienoraščio lapus... Seniai beliejau juodas mintis, karčius žodžius. Po dviejų mėnesių bus metai, kai paskutinį syk rašydama užverčiau jo lapus. Niekam nepajėgiu tiek pasakyti, lieti kartų, širdį svilinantį skausmą, kaip savo sielos lapuosna- dienoraštin.

Dešimt mėnesių... Rodos, tiek nedaug. Sakoma, jog daugel vandens nuplaukia Nemunu, tačiau dar daugiau skaudžios kančios, kuri, lyg Nemuno vanduo, nuplaukia kenčiančių širdimis, palikdama kruvinus pėdsakus.

Dienoraštį užverčiau nuo tos dienos, kai areštavo Onutę Navickaitę. Užverčiau todėl, kad akimirkos trūko, kad jis patektų į priešo nasrus... Tik stebuklas, tik mano maldos išgelbėjo jį. (Tuo metu buvau pas Onutę, kai atėjo čekistai jos areštuoti.) Todėl buvau pasižadėjusi neberašyti, kol žiaurių teroristų koja mindžios mūsų kruviną žemę. Nuo 1948 metų sausio 23-os užverčiau jo lapus ir nuo tos dienos - nuo tada išsiskyriau su Onute, kuri iki šiandien gyvena juodą kalinės dalią kažkur prakeiktose Rytų taigose.

Praėjo sausis. Pavasarėjant pradėjau dirbti Kauno "R. Kryžiaus" ligoninėje, vidaus ligų skyriuje medicinos sesele. Atiduodama visas jėgas ligoniams, radau nusiraminimą, protarpiais net užmiršdama gyvenimo tikrovę... Nesulaikomai lėkė dienos. Atėjo ir gegužis su tiek daug vilčių belaukiančiai tautai. Bažnyčioje vakarais minių minios suklupusios prašė Dievo Motinos Lietuvai laisvės, meldė išgelbėti nuo priešo baisaus.

Tačiau dar neatėjo laikas, dar per mažai buvo išlieta kraujo, kuriuo būtų atpirktos žmonių nuodėmės. Dar maža išgyventos kančios, dar mažai kraujo sugėrė juodi tėviškės arimai...

Išaušo gegužės 20-os rytas -

ašarų ir skausmo rytas. Vėl ešelonai lėkė į nelaimingą vergų šalį, į Sibirą, slėpdami savyje naujus Lietuvos kankinius, grobuoniškai apiplėštus nuo gimtosios žemės kūno. Su tūkstančiais naujų kankinių ištrėmė ir mano Tėvelį. Dar vienas smūgis, dar


Vyties apygardos vado žūties vietoje vietinių žmonių pastangomis pastatytas kryžius.

viena žaizda...Išplėšė vyrą, išvežė tėvą, netekom pastogės ir viso turto, kas buvo viduje, - ir mielos žalmargės. Nieko neliko -tik Mamytė. (Dar labai daug!) O liko ji todėl, kad buvo atvažiavusi pas mus į Kauną.

Bandau jausti tą skausmą, kurį išgyveno Tėvelis, būdamas vienui vienas, ankstaus ryto metą išgirdęs bildesį į duris... Kokią baimę, kokią kančią reikėjo išgyventi būnant savo namuose, kuriuos staiga reikėjo palikti. Palikti, gal amžinai nesugrįžtant į savo namus, į tėviškę. Kokia žiauri nelaimė! Tačiau ne jam vienam - tūkstančiams tą gegužės juodą priešaušrį... Viešpatie, kodėl tiek kančios reikalauji iš mano Tautos, kuri šiandien kruvinai atgailaudama šaukiasi Tavo pagalbos!?

Vargšas Tėvelis! Už ką? Šiandieną aš nesuprasdama "už ką", nerandu ramybės... Gal už mūsų - vaikų kaltes Jis senatvėje turės užbaigti savo gyvenimą šaltojo Sibiro žemėj?! Bet - ar mes kalti, kad gynėm savo Tėvynę Lietuvą nuo kruvino okupanto?! Mes gynėm savo tėvų žemę - savo Žemę gynėme!!!

Gavom iš Tėvelio laišką. Jis Igarkoje, tolimoje šiaurėje. Rašo, kad nieko neleido pasiimti, tik kailinius ir žirnių maišelį. Visą kitą turtą "paaukojo" Maskvos elgetynui.

Ligoninėje dirbau tris mėnesius. Atleido todėl, kad vokiečių okupacijos laikais baigiau kursus. Reikėjo rašyti pareiškimą, kad atleistų iš darbo "savo prašymu". Nuo liepos 1 -os dienos likau be darbo. Nuo Tėvelio ištrėmimo dienos turiu pas save Mamytę. Su Ja ir gyvenu. Atlyginimas - vos 300 rb. Kada likau be darbo, pajutau, kad yra dar sunkiau negaunant jokio rublio.

Dievas baudžia, bet Jis ir atleidžia. Mano palatoje gulėjo labai miela ligonė. Ji gydėsi iki liepos 1-os dienos, nuo tada, kai aš netekau darbo. Ji žadėjo man padėti ir prašė jai leisti vaistus.

Liepos 26-tą dieną ji surado man darbą savo darbovietėje - V. Kapsuko spaustuvėje. Buhalterijoje. To darbo labiausia nemėgau, tačiau privalėjau priprasti. Įdarbino mane sąskaitininkės -kasininkės etate. Nejauku buvo pradėti šį darbą, nes savo rankose neturėjau skaitliukų, nedarydavau jokių balansų - neturėjau jokio supratimo. Kaip neįdomu! Galvojau, kad niekad neįprasiu, kad pražilsiu nuo sėdėjimo prie piniginių balansų. Širdį suspausdavo prisiminus darbą ligoninėje, nors fiziškai ten daugiau pavargdavau. Vienok reikia priprasti prie visokių darbų, prie įvairių gyvenimo sąlygų. Pripratau, išmokau. Bendradarbės buvo labai draugiškos ir buvo gera.

Rugsėjo trečią dieną negailestinga likimo ranka išplėšė iš mūsų tarpo mano geradarę Dembinskaitę. Ji mirė staiga savo namuose. Po skrodimo paaiškėjo, kad mirties priežastis - slyva. Ji verkdama ją valgė ir užspringo. Slyvos gabalėliai buvo rasti bronchuose. Staigi ir baisi mirtis! Slyva nutraukė gyvenimo siūlą. Netekau mielos, nuoširdžios, kilnios sielos merginos, kurią jau beveik pažinau. Ji būdavo laiminga, jei kam nors galėdavo padėti. Deja, geri žmonės gyvena neilgai. Ji mirė savo gimimo dieną, sulaukus 30 metų amžiaus. Palaidota Šančių kapinėse.

Vėlinių vakarą aplankiau jos kapą. Pastatytas gražus paminklas su jos nuotrauka. Ant paminklo užrašas: "Ilsėkis ramybėje, mylimoji, numylėtos Tėvynės žemelėje." Mirštame taip anksti, taip nelaiku.

Aš nieko nežinau apie savąjį kraštą. Ar bėra kas gyvas iš mano mielų Brolių? Nieko nežinau. Bet užgirdau baisią žinią, kad šių metų kruviną gegužį žuvo Vyties apygardos vadas Danielius VAITELIS. Dieve! Rodės plyš širdis... O taip norėjau susitikti su juo po Beniaus mirties!

Likau viena su savo skausmu, gyvendama skaudžia praeitimi... Ar aš kalta, kad nemoku juoktis, kaip mokėdavau kadaise? Ar aš kalta, kad negaliu pamiršti praeities? Kas pasakys man - ar aš kalta?! Viešpatie, tik Tu mane ramini ir guodi. Esu laiminga, kad niekas nepajėgia Tavęs išplėšti iš mano širdies!

Visi gražūs siekimai, visi planai subyrėjo į kietas gyvenimo uolas...

Ar galiu pamiršti Benediktą? Niekada nepamiršiu! Toji žaizda manoj širdy niekados neišgis!

O statėm gražias svajonių pilis ateičiai - šeimai, kurią tikėjomės sukurti idealiai gražią, šeimą - Dievui ir Tėvynei. Buvom laimingi... Tačiau likimas lėmė ne taip, kaip svajojom - smėlyje statytos svajonių pilys subyrėjo... Dvi savaitės. Tik dvi savaitės... ir gyvenimas baigėsi. Atsivertė juodi kančios lapai...

Po dviejų dienų, lapkričio 23-čią, sukaks šešiolika mėnesių, kai netekau vyro, vakar - pusė metų nuo Tėvelio tremties.

Dažnai galvoju, kaip būtų lengva negyventi... Baigtųsi visi vargai... Bet mirtis neateina. Ne! Tai būtų nusikaltimas, tai - nuodėmė! Vienok imu nesuprasti, kam gyvenu, kam gyvenama? Bolševikų sudarytos tokios sąlygos, kad žmogus apie tai nepajėgtų galvoti - tik lėktų išalkęs paskui rodomą duonos kąsnį kaip tas alkanas keturkojis.

Nesulaikomai skrieja dienos - čia rytas, vakaras - ir vėl rytas. Darbas. Nuolatinis bėgimas tam, kad gautum nusususią kapeiką.

Viešpatie, kada nukris vergijos pančiai?! Ar sulauksime Lietuvai LAISVĖS!?

1948 m. lapkričio 22 d.

1948 metų lapkričio 22 dieną spaustuvėje man pakeitė darbą: iš buhalterijos atleidojr perkėlė į cechą, kur dirbau iki 1949 metų kovo 16-tos dienos. Šią dieną iš darbo mane išsivedė čekistai - į saugumą...

Užverčiu savo gyvenimo knygos lapus. Prasideda naujas etapas - n e 1 a i s v ė.

PARTIZANŲ SLAPYVARDŽIŲ IR PAVARDŽIŲ SĄRAŠAS

1. Algis - Benediktas Narkevičius - būrio vadas - žuvo 1947 m. liepos 23 d. Viliuku miške.

2. Hitleris - Adolfas Bareika žuvo 1947 m. liepos 23 d. Viliukų miške.

3. Margeris - Stasys (?) žuvo 1946 m. liepos 16-17 d.

4. Etlis - Vitkauskas žuvo 1946 m. rugpjūčio 8 d.

5. Glemža - Gancioris (?) žuvo 1946 m. liepos mėn.

6. Titnagas - Mugenis žuvo 1946 m.spalio 3 d.

7. Žalgiris - (?) žuvo 1946 m. lapkričio 10 d.

8. Kėkštas - Alfonsas Žlioba žuvo 1947 m. sausio 1 d. (granata užkliuvo rankovės...)

9. Baravykas - Petras Žlioba žuvo 1947 m. sausio 22 d.

10. Saugis - Petras Ignatavičius žuvo 1947 m. sausio 22 d.

11. Pranas - Kečioris žuvo 1947 m. sausio 22 d.

12. Lakūnas - Gricius žuvo 1947 m. sausio 22 d.

13. Septintas - Mackela sužeistas 1947 m. sausio 22 d. Mirė. Palaidotas savų.

14. Erškėtis - Raudonis žuvo 1947 m. sausio 22 d.

15. Vilius - (?) žuvo 1947 m. kovo 8 d.

16. Lelijavas - (?) žuvo 1947 m. kovo 8 d.

17. Rimantas - Petras Pociūnas žuvo 1947 m. kovo 10 d.

18. Metelis - Bronius Venskus žuvo 1947 m. balandžio 14 d.

19. Riekus - Ipolitas Ivaškevičius žuvo 1947 m. balandžio 14 d.

20. Šarūnas - Juozas Survila - būrio vadas - žuvo 1947 kovo 8 d.

21. Šlevas - Žvirblis žuvo 1947 m. gegužės 3 d.

22. Girdauskas - (?) žuvo 1947 m. gegužės 3 d.

23. Dambrauskas - būrio vadas - žuvo 1947 m. kovo 29 d.

24. Mincė - (?) žuvo 1947 m. rugpjūčio mėn.

25. Antanas Mingaila žuvo 1947 m. kovo 23 d.

26. Žilvitis - (?) žuvo 1947 m. birželio 20 d.

27. Povaras - Vytautas Pmkevičius žuvo 1947 m. rugsėjo 20 d.

28. Klevas - Belickas žuvo 1947 m. rugsėjo 20 d.

29. Liočys - Riklickas žuvo rugsėjo 20 d. 1947 m. (Visi trys susisprogdino bunkeryje. Išdavystė!)

30. Vytenis - Povilas Riklickas žuvo (?)

31. Biržis - Stasys Venskus žuvo (?)

32. Briedis - Danielius Vaitelis - leitenantas - Vyties apygardos vadas žuvo 1948 m. gegužės mėn. 13 d.

33. Mėnulis - Kavaliauskas gyvena Ukmergės r.

34. Uosis - Marius Krogertas žuvo 1948 m. lapkričio 13 d.

35. Ragaišis - Petras Kuodis paimtas gyvas 1947 m. rugsėjo 26 d.

36. Jonaitis - Vacys Venskus paimtas gyvas 1947 m. rugsėjo 26 d. Ragaišis teistas tribunolo 25 m. ir penkeriems tremties. Be teisės grįžti į Lietuvą. Jis nieko neišdavė. Bunkeris buvo įrengtas Antano Čepukėno darže, Atikonių km., Deltuvos v. Išdavystė buvus eigulio Vacio Saugavičiaus pagalba. Jonaitis nuteistas 25 metams. Mirė Magadane. Ragaišis gyvena Kaune.

37. Karolis Jočys žuvo 1945 m. Buvo nublokštas Želvos miest.

38. Liepa - Usonis gyvena Šaukuvoje.

39. Arminas - Bronius Kinertas gyvena Ukmergėje.

40. Granitas -(?)

41. Švogeris, Vaidila - Kazys Žižminskas žuvo (?)

42. Kasparas - (?) žuvo 1946 m. lapkričio 10 d.

43. Dzedas - Leonas Gžimaila žuvo (?)

44. Senis - Alfonsas Venskus (Biržio brolis) žuvo 1945 rudenį.

45. Atkočiūnas (?) žuvo 1945 m. rudenį.

46. Lukoševičius (?) žuvo 1945 m. rudenį.

(Visi trys sudegė Pentiochino klojime apie Atkočius, Deltuvos v. Padegė stribai su rusais. Išdavystė!)

47. Klajūnas - Edvardas Augūnas už labai blogą elgesį sušaudytas savų.

48. Kanadietis (?)

49. Marytė Švainickaitė susisprogdino bunkeryje su kitais partizanais 1947 m. netoli Želvos. Išdavystė!

50. Baublys - Jonas Krikštaponis atkentėjęs kruvinas kančias saugume, kalėjimuose ir lageriuose 1965 m. apsigyveno Latvijoje - į Tėvynę grįžti neleido. Tik po 29-erių metų -1994 m. jis sugrįžo į Lietuvą. Dabar gyvena Ukmergėje.

51. Medžiukas - Medardas Čižauskas. Tose kautynėse su šunimi jis nežuvo. Apie jo likimą žinių nėra.

52. Juozas Krikštaponis - kapitonas - pirmasis Vyties apygardos vadas žuvo 1945 m. sausio 17 d. Užulėnio miške.

53. Fricas - Stasys Kuodis sužeistas 1946 m. lapričio 5 d. Iškankintas saugumuose, kalėjimuose ir lageriuose po 39 metų grįžo į Lietuvą 1985 m. Gyvena Ukmergėje.

54. Balandis - Vladas Černiauskas žuvo 1948 m. lapkričio 19 d. Šalnų kaimo pamiškėje.

55. Albinas Godliauskas

56. Vladas Kaminskas

57. ? Staškūnas

Visi trys žuvo 1944 m. gruodžio mėn. bunkeryje Siesikų miške.

58. Lakštingala - Edvardas Survila grįžęs iš lagerio gyvena Kaune.

59. Juozas Kličius

60. Donatas Kličius

61. Stasys Kličius - visi trys broliai žuvo 1946 m.

62. Antanas Račinskas žuvo ?

63. Šnekutis - Feliksas Eiva ... žuvo ?

64. Pagalys - Baravykas ... žuvo ?

65. Erškėtis - iš Šalnų km. žuvo 1946 m.

66. Jaunutis - Liudas Belickas ... gyvena Kaune.

67. Tankistas - Antanas Stimburys žuvo (su Uosiu) 1948. XI. 13.

68. Saugiukas - Jonas Ignatavičius žuvo 1948 m. lapkričio 13.

69. Radvila - Tomas Našlėnas žuvo 1948 m. lapkričio 13 d.

70. Robinzonas - Antanas Kerbelis žuvo 1948 m. lapkričio 13. Visi penki žuvo Kaušų km., Ukmergės r. Uždegus klojimą iš bunkerio jie išbėgo ir krito lauke. Išdavystė! Vygantas - Jonas Baravykas po Tankisto žūties tapo jo būrio vadu.

PASKUTINIOJI DALIS

SAUGUMAS... KALĖJIMAS... MAGADANAS - KOLYMA

Kaune 1949 metų kovo 16-ą dieną, apie 11-ą valandą, į mano cechą atėjo kadrų skyriaus viršininkė ir iškvietė į savo kabinetą. Buvo labai oficiali, nors iki tolei ji mane gerbė (gal todėl, kad jai leisdavau gydytojo paskirtus vaistus). Šiandien pamatė, "su kuo" turėjo reikalą, kokį "pavojingą" žmogų kviesdavo į savo kabinetą...

Įėjusi pamačiau du sėdinčius vyrus, kurių išvaizda bylojo apie jų "asmenybes"... Tai buvo čekistai!

Supratau... (Beje, mano pasas liko namie). Laimė, kad su savimi neturėjau dienoraščio.

Iš antro aukšto laiptais leidomės žemyn: vienas jų priekyje, aš vidury, antrasis ėjo iš paskos. Laiptų pasieniais stovėjo bendradarbiai. Jie suprato, su kokiais vyrais ir kur aš einu. Turbūt ne aš pirma... Vėliau sužinojau, kad vienas iš tų bendradarbių pranešė mano Mamytei. Tas vyras ateidavo pas mus, nes aš jam leisdavau vaistus.

Tylėdami ėjome Vytauto gatve iki saugumo, kuriame nuo tos dienos "išgyvenau" du su puse mėnesio.

Nusileidome į rūsį. Čia mane iškratė: atėmė žiedus, apyrankę ir viską, ką turėjau - net segtukus iš plaukų. Taip "apnuogintą" sargybinis mane nuvarė į kamerą, kurioje radau nemažai moterų, jų tarpe dvi paaugles. Tai Laimutė ir Regina iš Kauno, su kuriomis nesiskyrėme iki kelionės galo.

Tardymai vykdavo po vidurnakčio, kai nuovargis ir miegas apimdavo dvasią ir kūną. Taip kasnakt laukdavom sargybinio, kuris rakindavo duris žvangančiais kalėjimo raktais. Kurią pakvies?

Mane tardė saugumietis rusas. Kadangi nemokėjau rusų kalbos, ateidavo vertėjas. Tai - Tarybų Lietuvos rašytojas Vacys Reimeris. Ypač sunku buvo vyrams: 2-3 valandą nakties girdėdavom mušimo smūgius, dejones, šauksmus nuo barbariškų kankinimų. Mus apimdavo siaubas, širdį plėšė skausmas... Juk jie mūsų Broliai!

Pamenu Velykų rytą, kai Įgulos bažnyčioje suskambo varpai... Buvo liūdna ir graudu, riedėjo ašaros, kančia ir skausmas plėšė širdis. Už ką, Viešpatie, tiek kančios, už ką čia surakintos, pažemintos šiuose pragaro rūsiuose, kodėl taip kenčia Lietuva!?

Iš kameros, pro grotų langelius, matydavom praeivių kojas, girdėdavom garsus, jutom sprogstančių liepos pumpurėlių kvapą... Sunku žodžiais išreikšti tą širdies sopulį, tą dvasinę kančią...

Slinko dienos, nelaukiamos naktys. Kameroje sugyvenome gana draugiškai, dalindavomės maistu, kurį gaudavom (deja, ne visos) "peredačiuose" - siuntinukuose. Gyvenom su mažomis vilties kibirkštėlėmis. Apie savo "nusikaltimus" nekalbėdavom, nes čekistai įmesdavo šnipų, kuriuos sunku buvo iššifruoti. Kasdien melsdavomės. Malda teikdavo jėgų, lengviau buvo atsilaikyti tardymo metu.

Morzės abėcėlės dėka susikalbėdavome su gretimų kamerų kaliniais ir tokiu būdu sužinodavome daug naujienų iš laisvės. Kalbėtis reikėjo labai atsargiai, kad nepastebėtų sargybinis, nes už tokius pokalbius bausdavo karceriu.

Labai laukėme, kad greičiau išvežtų į kalėjimą, ten nors valandėlei išleisdavo pasivaikščioti - į "pragulką".

Skaudu ir liūdna buvo, kad liko viena Mamytė, su kuria gyvenau Kaune po Tėvelio tremties į Igarką. Po mano arešto ji išsikraustė tuoj pat, kai mano bendradarbis Jai apie tai pranešė. Kambarėlyje nieko nepaliko, tik pasą, kurį čekistai kitą dieną pasiėmė.

Mamytei buvo sunkiau negu mums, nes liko be pastogės, be vaikų, be vyro... Po Tėvelio ištrėmimo namai liko išgrobstyti, tušti. Mamytė gyveno pas svetimus žmones: prižiūrėdavo vaikus, siūdavo. Juk reikėjo užsidirbti pinigų ne tik pragyvenimui, bet rūpėjo dar pasiųsti ir mums trims po siuntinuką.

1949 metų gegužės pabaigoje iš Kauno saugumo mus pervežė į Mickevičiaus gatvėje esantį kalėjimą Vežė "juodu varnu" - tai tokia baisi, aklinai uždaryta juoda mašina. Kalėjime buvo lengviau, nes išleisdavo į kiemą pasivaikščioti, nors tas "kiemas" - tik gardas, aptvertas aukšta mūrine siena. Vaikščiodavom ratu, prižiūrimi sargybinių, kad nepabėgtume, kad nesikalbėtume su anapus sienos vaikščiojančiais kaliniais.

Kamera, kurioje "gyvenom", buvo perpildyta įvairaus amžiaus moterų, daugiausia jaunų Narai - dviejų aukštų. (Saugume tokių "patogumų" nebuvo - gulėdavom ant žemės, kas kuo užsiklojęs). Dešimtą valandą vakaro sargybinis pradarydavo duryse esantį langelį ir liepdavo miegoti. Šviesos negesindavo, kad pro durų "akį" galėtų stebėti, ką veikiame. Ilgai negalėdavome užmigti, nes kai tik suguldavome, iš visų pusių subėgdavo pulkai didžiulių žiurkių ilgiausiomis uodegomis ieškoti maisto likučių šiukšlių dėžėse. Mes iš baimės imdavom taip klykti, kad vargiai prižiūrėtojas nutildydavo. Žiurkės bėgdavo per mūsų kojas, galvas... Siaubas! Ir taip kas vakarą.

Mūsų kameroje buvo jauna mergina - Marytė. Gerai nežinau jos gyvenimo istorijos, nes ji nekalbėdavo. Kartais kai kam apie save pasisakydavo. Nuo čekistų kankinimų ji išprotėjusi. Lodavo šuns balsu, ypač gailiai kaukdavo vakarais, kai išgirsdavo už kalėjimo sienų lojant šunis. Valgydavo atsigulusi kniūbsčia, maistą laikydavo abiem rankom, tarsi šuva graužtų kaulą. Sriubą iš dubenėlio "lakdavo"... Ją labai ilgai laikydavo vienutėse, vežiodavo į Maskvą tirti, ar tikrai ji tokia nesveika, ar tik apsimeta. Ji labai nekentė vyrų. Buvo išsitarusi, jog stribai ją žiauriai kankindavę. Kada į kamerą įeidavo prižiūrėtojas ar kas iš kalėjimo vyresniųjų, Marytė puldavo ir kandžiodavo juos. Šioje kameroje buvo Marcelė, kurios plaukai apkirpti vyriškai, tai Marytė dažnai ją puldavo lodama ir kandžiodavo. Reikėjo ginti, kad nesužeistų. Mes labai gailėjome Marytės, bandėme ją kalbinti, raminti, bet ji tylėdavo arba gailiai inkšdavo kaip šuva.

Vieną dieną atėjo viršininkai su sargybiniais ir ją išsivedė. Daugiau apie Marytę nieko negirdėjome.

Marcelė vaikščiodavo ir vaikščiodavo po kamerą. Kasdien ją sargybinis kažkur iškviesdavo. Tokie "iškvietimai" mums keldavo įtarimą, nes pas "operą" irgi kviečia. ("Operas" tai saugumo įgaliotinis, kuris verbuoja šnipinėjimui arba jau laukia žinių.) Šiuo atveju taip nebuvo. Vieną dieną aš su ja nuoširdžiai pasikalbėjau, ir ji viską man papasakojo. Pasirodo, tardymų metu Marcelę žiauriai mušdavę: spardė kojomis, daužė "bananais" iki sąmonės netekimo... Sėdynėje liko gilios žaizdos, pūliuojančios žaizdos nuo "bananų" smūgių... Todėl ją kasdien kviesdavo perrišimams. Ji negalėjo sėdėti - tik vaikščioti arba kniūbsčia gulėti. Už "tėvynės išdavimą" ją įkalino 25-iems metams - be teismo! (Marcelės sesuo irgi kalėjo, tik sekančioje kameroje.)

Sekmadieniais melsdavomės: kalbėdavom Rožančių, giedodavom giesmes. Vieną sekmadienį, mums begiedant, įvirto pulkas" uniformuotų viršininkų su sargybiniais. Liepė nutilti. Šaukė žvėriškais balsais, reikalavo prisipažinti, kas "viso to" iniciatorius? Tylėjome. Šventas tylėjimas išvedė juos iš kantrybės. Dar daugiau, dar žiauriau ėmė rėkti, grasinti... Kad visos nenukentėtų, aš "prisipažinau"... Tuoj pat išstūmė mane iš kameros. Stoviu. Nejaučiu nei baimės, nei pažeminimo. Staiga šalia manęs atsirado

Gina. Ji irgi "prisipažino", palaikydama man draugystę. Po minutės sargybinis mus "nugrūdo" į karcerį -rūsin, kur pro langelių grotas matėme visą kalėjimo kiemą, visas jo sienas, grotomis apkaltus langus. Malda ir tvirtas tikėjimas mums teikė jėgų, ryžto. Nutarėme tęsti maldas. Giedojom "Marija, Marija"... Abiejų buvo neblogi balsai. Giesmė liejosi į kiemą, o iš jo - į visas kameras. Užgirdom sveikinimus... už drąsą. Džiaugėmės, kad mūsų giesmes girdėjo likimo broliai. Nors prižiūrėtojas daužė duris, mes nenutilome -dar garsiau giedojom, po to dainavome... Vis tiek - mes jau karceryje... Blogiau nebus. Ačiū Dievui, kad mus girdi bendros kovos draugai!

Karcerio grindys cementinės, atsisėsti nėra kur, tik nakčiai įnešdavo medinius "lovius", kurie čia vadinami "grabais". Atsigulti nakties "poilsiui"... Rytais vėl išnešdavo. Tuose "grabuose" gulėjome ant nuogų lentų - nei pasikloti, nei užsikloti. Gaudavom vandens atsigerti. Tiktai. Tačiau alkanos nebuvom - iš viršutinės kameros išgirdome beldimą, tai buvo ženklas, kad mums siunčia maisto siuntinuką - "žiurkę". Virvute žemyn nuleisdavo, pro grotų langelį reikėjo įsitraukti, atrišti, ir virvutė kildavo į viršų. Bet reikėjo būti budrioms - vienai užstoti "akį", kad sargybinis nepastebėtų. Atsiųsdavo mums visokių skanėstų, atneštų iš namų. Deja, niekada nesužinojom, kas juos siųsdavo, kam atsidėkoti.

Karceryje buvom tris paras, tačiau dvasia nepalūžom, o fiziškai buvome sočios. Jei ne tos "žiurkės", tris paras būtume "sėdėjusios ant vandens"...

Po trijų parų grįžome į savo kamerą - kaip į namus!

Vėl sekmadienis. Viršininkijos negirdėti, tai laisvės daugiau. Meldėmės, bet negiedojom. Staiga išgirdom jauno vyro balsą.


Petronėlė Kinertienė. Vaikai ir vyras Sibire..

    Skambėjo kalėjimo sienos nuo jo dainos... Tai buvo daina, kuri iki šiolei aidi mano sielos gilumoje.. Morzės pagalba sužinojom, jog tas jaunuolis grįžęs iš Sibiro į Tėvynę vėl atsidūrė už grotų.

Štai toji daina!

"Prabilkite, žvaigždės auksinės,
Kalbėkite, bruožai delnų, -
Ar teks man dar kartą pajausti
Dvelkimą Tėvynės laukų?..

Išplėšė man laisvę brangiausią,
Kai sviro nunokę rugiai...
Su gelstančiais rudenio lapais
Tėvynę, namus palikau.

Čia šachtos, keliai ir takeliai,
Čia tundra nuo amžių balta...
Pamėlę nuo šalčio jo lūpos
Kartojo: ar grįšiu kada?..

Kaip mainosi Nemuno vandens
Ir naktį pakeičia diena -
Taip grįšim ir mes į Tėvynę,
Kuri mums nuo amžių sava..."

Slinko dienos, naktys su žiurkėmis... Labai laukdavom žinių iš laisvės, iš už kalėjimo sienų. Turėjome gerą ryšį su ketvirto aukšto bendražygiais. Morzės pagalba sužinodavom daug naujienų. Nuo tokių pasikalbėjimų "prasikalė" pirštas, su kuriuo belsdavau į sieną, tačiau radau išeitį: belsti akmenuku į sieną ir klausyti ausį priglaudus prie aliuminio puoduko dugno, iš kurio gerdavom. Kalbėdavom labai dažnai gulint ant narų, iš kur durų "akis" nematė. Morzės pagalba ilgai kalbėdavome su Vytautu Kondrackiu. Tai plačios erudicijos jaunuolis - lietuvis, pasiryžęs viskam dėl Lietuvos. Buvo apie ką mudviem kalbėti. Tie pasikalbėjimai paįvairindavo laiką. Prižiūrėtojai žinojo, kad kaliniai kalbasi, bet sugauti jiems buvo neįmanoma, nes visos kalėjimo sienos, lyg muzika, skambėjo. Kai mus vedė iš karcerio, girdėjom tuos nuostabius garsus ir... nesuprasi kas, iš kur, su kuo kalbasi.

Pagaliau vieną dieną mus iš visų kamerų išvarė į didelį kiemą, kur skaitė pavardes, pranešinėjo, kiek kam paskyrė bausmės. Ir visa tai - be teismo! Po nuosprendžiu liepė kiekvienam pasirašyti, tačiau niekas nesirašėm. Aš "gavau" 10 metų pagal 58 straipsnio 11-ą skirsnį už "tėvynės išdavimą"... Ir taip visiems: 10-25 metai... Kokią tėvynę mes išdavėm, taip ir nesupratom, todėl juokinga ir pikta!!!

1949 metų birželio mėnesį traukiniu mus išvežė į Vilniaus persiuntimo punktą. Kiek daug čia mūsų - politinių! Iš visos Lietuvos. Kameros prigrūstos. Tvanku. Su visais savo daiktais pasiruošę tolimai, nežinomai kelionei... Iš turimų maišų maistui susidėti pasidarėm kuprines: prisiuvom medžiaginius diržus, kad galėtumėm užsimesti ant pečių, kad būtų patogiau nešti. Adatų rasdavom svogūnų ropelėse, kuriuos mums atnešdavo siuntinukuose artimieji.

Prasidėjo kvietimai pas "operą", norėjo užverbuoti išdavikiškam šnipų darbui. Iškvietė ir mane. Labai buvo mandagūs: klausinėjo, siūlė geras sąlygas, jei... sutikčiau jiems "padėti". Pasakiau, kad nenoriu jokių "gerų sąlygų", gyvensiu taip, kaip gyvens visi. Čekistas labai užpyko ir atrėžė - "gerai, važiuosi ten, kur baltos meškos"... Atsakiau jam, kad noriu pamatyti baltas meškas, todėl ir važiuosiu. Po manęs dar daug kvietė, bet ar ką "laimėjo", nežinau.

Siame persiuntimo punkte - "peresilkoje" išbuvome du mėnesius. Čia gyvenome laisviau negu kalėjime, nors ir sukištos, kaip silkės bačkoj. Nedraudė nei giedoti, nei melstis, nei dainuoti -jiems jau nesvarbu mus tramdyti, nes tardymai baigėsi - savo "misiją" jie atliko. Dabar mus skirstys, rūšiuos, parduos "pirkliams"...

Sekmadieniais ilgai melsdavomės - prašėm Dievo palaimos, ištvermės sau ir likusiems Tėvynėje... Iš mūsų kameros antro aukšto narų, pro langelius matėme maisto priėmimo namelį. Vieną sekmadienį pamačiau savo Mamytę, kuri stovėjo eilėje priduoti maistą. Nepajutau, kaip sušukau - M a m y t e! Ji girdėjo, pažino, tačiau neatsisuko, nepajudėjo, bijojo, kad pastebėję "saugotojai" gali nepriimti maisto, kurį nelengva Jai buvo suruošti. Mamytė siuntinukus nešdavo man ir broliui, kuris irgi čia. Daug mūsiškių matė savuosius pro grotų langelius. Taip slinko dienos, savaitės, mėnesiai belaukiant nežinios.

1949 metų rugpjučio 27-osios rytą, prieš patekant saulei, išvarė mus iš Vilniaus "peresilkos" į traukinių stotį. Ėjome surikiuoti penketukais. Vyrai ir moterys. Slinkome ilgu karavanu tūkstančiai kalinių, lydimi kareivių su vilkiniais šunimis. Į katorgą... Ėjome varomi iš savo Žemės mylimos sūnūs ir dukros Lietuvos. Ėjome fizinės ir dvasinės naštos prispausti - pažeminti vergai... Tačiau saviškiams, atėjusiems mus išlydėti, širdį plėšė neapsakomas skausmas... Lydėjo iš toli, arti prieiti neleido. Mačiau savo Mamytę, jaučiau, kaip Jai sunku...

Visą dieną ir visą naktį "krovė"' mus, "rūšiavo" pagal bylas.

Kitą rytą, jau išaušus, ešelonas pajudėjo į Rytus. Iš mūsų širdžių, iš skausmo plėšiamos krūtinės liejosi giesmė - Marija, Marija, palengvink vergiją... išgelbėk nuo priešo baisaus! Giedojome Lietuvos himną. Patekėjusi raudona saulė kilo virš Vilniaus kalnelių. Sopančiomis širdimis tolom nuo Tėvynės... Liko Vilnius, Gedimino pilis, liko gimtieji namai, brangūs artimieji: tėvai, broliai, sesutės, vaikai... Kaip baisiai sunku atsiplėšti nuo gimtos žemės!

Kelionės dienoraštį rašiau traukinyje ant popieriaus skiautelių, "sutaupytų" iš siuntinukų.

Traukinys skriejo į nežinią, lyg velnias dūšią pagriebęs. Rugpjūčio 31-sios vakare nubloškė mus į Maskvos sritį, Serebrenyj bor. Čia stovėjome iki rugsėjo 2-sios. Pietums gavom makaronų sriubos, "uždažytos" kažkokiu neaiškiu riebalu.

Naktį vėl mus vežė, bildėjo vagonai nuo greičio. Dieną pro grotų tarpelius matėm niūrias lygumas, lagerius, kolchozus. Sienas per žiemą stovi sukrautas kūgiuose.

Rugsėjo 3-ą pralėkėm pro mažas stoteles nesustodami - vis tolyn ir tolyn. Kiekviena esame su savo skausmu, savo mintimis...

Rugsėjo 4-ą dieną pravažiavom Kazanės stotį. Naktis. Mėnesiena. Tiltas per Volgos upę. Užmiegame "liūliuojami" traukinio. Vagonai tuoj nusiris į amžiną prapultį...

Rugsėjo 5-ąją sustojam Velikija Poliana. Vėl ta pati sriuba. Važiuojame tiltu per kažkokią upę. Traukinys sustoja. Atidaro vagoną. Išleidžia "pasivaikščioti" į krūmelius... Iki tol "atlikinėjome" vietoje. Nors trumpam pakvėpavom tyru oru, pajutom gyvos gamtos kvapą. Aplinkui stovėjo kareiviai ir šunys. Mus lydi mongolų sargybiniai. Labai žiaurūs.

Naktį traukinys sustojo stepėje, toliau nuo apgyvendintų vietų. Tikrina, skaičiuoja, stumdo mus ir be paliovos šaukia: "Na lėvo, na pravo, skarej! Vy intiligenty, fašisty!" Mediniais kūjais daužo sienas, grindis ir mūsų pečius, nugaras. O prie vagonų stovi būrys "palydovų" su paruoštais durtuvais, kitoje rankoje virve pririštas šuva... gal kas mėgins bėgti!?

Rugsėjo aštuntoji. Lietuvoje šv. Mergelės Marijos gimimo šventė. Šiluvoje atlaidai. Ir Tautos šventė - Vytauto Didžiojo karūnavimas. Tėvynėje slapčia švenčiama... O mes Sibiro lygumose širdimi prisimename ir meldžiamės.

Rugsėjo 9-oji. Omsko miestas. Tiltas per Obę. Daug rūkstančių kaminų. Varo mus į pirtį. Einame, kaip varoma gyvulių banda, kaip vergai. Šonuose "konvojai" su šunimis. Pirtis didelė, matyt, skirta kaliniams. Paruoštos "kipitilkos" rūbams išdeginti, kad parazitai neužsiveistų. Po pirties tikrinimai, skaičiavimai, stumdymai, keiksmai...

Rugsėjo 10-oji. Važiuojam Krasnojarsko link. Lygumos, ežerai, pievos. Mes vagone sugrustos, suspaustos. Tvanku. Vandens nėra. Kad nebūtų taip nyku ir liūdna, siuvinėjame ant skududriukų prisiminimus artimiesiems. Adatas išsaugojom, siūlus ištraukėm iš šilkinių skarelių. "Pasirašome" išsiuvinėtais slapyvardžiais: "Gulbė", "Laukinuke" ir t.t. Kasdien meldžiamės, nes tik malda teikia dvasinių jėgų...

Rugsėjo 11 -oji. Pravažiavom Novosibirsko stotį. Traukinys neša mus, lyg vanagas grobį: greičiau, greičiau sunaikinti... Pakelėse praskrieja rudens spalvomis pasipuošę berželiai, rymantys tarp niūrių Sibiro eglių. Ruduo gamtoje, ruduo ir mūsų širdyse...

Rugsėjo 14-oji. Taišeto stotis. Atkabina nuo mūsų dalį vagonų ir juos palieka. Mūsų vienuolika važiuoja toliau. Atsiskyrėm nuo draugų. Dievas žino, kur juos ir kur mus nublokš?

Rugsėjo 16-oji. Irkutsko sritis. Pravažiuojame. Sustojam krūmais apaugusioje vietoje. Vėl "pasivaikščioti"... Saugo kareiviai ir pulkas šunų. Atrodo, kelio galas dar toli. Naktimis sapnuojame tėviškę, namus, artimuosius... Važiuojame pagal upę, pagal jos krantus, pasipuošusius įvairiaspalviais medžiais. Gyventojų namukai iš molio krėsti. Skurdus, retai apgyvendintas kraštas. Privažiuojame Baikalo ežerą. Tolumoje matyt aukšti kalnai. Traukinys skrieja ežero pakrante. Vienoje kelio pusėje statūs, lyg siena, akmeniniai krantai, kitoje - ežeras...

Rugsėjo 17-oji. Petrozavodskas. Gauname pietus (jei jie verti to vardo...) Toliau vėl begalinė kelionė visą naktį: upės, tiltai, kalnai, miškai, tuneliai. Kur gi mus veža?!

Rugsėjo 20-a. Pavakare sustojame Užnin stotelėje. Vėl į pirtį. Po pirties vėl lekiam tolyn ir tolyn. Ypač naktimis jaučiame tą siaubingą greitį.

Rugsėjo 21 -os vakare pravažiuojame šešis tunelius, o rytą traukinys pasuka iš didelio kelio Maskva - Vladivostokas. Kairėje matome aukštus kalnus. Važiuojam lyguma. Upė įsilieja į krūmus. Vandenyje tūno daug šieno kūgių. Gyventojų reta. Trauki-'nys sustoja krūmuose. Šalia mūsų vagono - vyrai. Tai mūsų bendražygiai. Staiga išgirdome klyksmą, dejones... Klaiku! Juos muša... Kaip jiems padėti? Nutarėm paskelbti bado streiką - atsisakyti pietų!

Kareiviai atidaro vagoną, atneša pietus. Tačiau mes jų nepriimam ir pasakom priežastį... O, kaip įniršo palydovai! Įlėkė į vagoną ir ėmė žvėriškai rėkti: "Kto organizoval, fašysti vy?!" Aš "prisipažinau", nes gaila buvo visų. Įsiutę mongolai nutempė mane nuo narų ir bloškė iš vagono... Pabėgėjau dar toliau, kad matytų kituose vagonuose važiavę likimo draugai. Po manęs "išlėkė" Birutė Žaliukaitė (ji buvo labai draugiška ir drąsi studentė). Paskui dar daugiau - iš viso 20 merginų buvo išstumtos iš vagono. Vyrai dėkojo mums už drąsą. Sužinojome, kas dar važiavo šiuo ešelonu. Daug pažįstamų ir... mano brolis. Visi mus matė pro grotas.

Mus, dvidešimt merginų, sustūmė į atskirą vagoną - karcerį. Uždėjo antrankius - "naručnikus", suveržė negailėdami... Pripylė į vagoną vandens, kad neatsisėstume. Stovėjome atsirėmusios sienų. Nuo vagono trankymo "apyrankių" geležys veržėsi gilyn į riešus... Nors fizinis skausmas vėrė širdį, iš mūsų krūtinių liejosi giesmės ir dainos. Jos mus guodė, teikė dvasinių jėgų, taip pat ir fizinių.

Rugsėjo 22-sios vakarą, jau sutemus, maždaug po aštuonių valandų karceryje, traukinys sustojo. Į mūsų vagoną įėjo kareiviai ir vienas karininkas. Jis liepė nuimti "apyrankes". Nuimant labai suskaudo, nes atsukant replėmis, jie dar paveržė gilyn. Bet nede-javom. Nesudejavau ir aš, nors... ant rankų riešų liko kruvini randai, rankos buvo sutinusios... Toliau vėl važiavome karceryje, tik be "naručnikų". Važiavome atsirėmusios sienų, nes grindys vis dar buvo šlapios.

Rugsėo 23-sios naktį privažiavom Komsamolsk na Amūre, kurį "statė" komjaunuoliai kalinių rankomis. Tokia jų taktika -melas. Antra naktis karceryje. Traukinys stovėjo, tik stumdė vagonus pirmyn ir atgal. Kažką formavo... Kai vagonai prišliauždavo gretimais bėgiais šalia mūsų, buvo proga pamatyti ten esančius kalinius - vyrus. Iš arti mačiau ir savo broliuką, kitus pažįstamus. Jie mus užjautė, sveikino, linkėjo ištvermės.

Kėlėmės keltu per Amūrą. Upė plati. Vaizdai niūrūs. Iki Ramiojo vandenyno 450 kilometrų.

Rugsėjo 24-oji. Šeštadienis. Nakčia traukinys sustoja stepėje. Aplinkui jokio gyvo žmogaus. Kažko liūdna, neramu... Tolstame nežinion atplėšti nuo Tėvynės. Lietuvoje liko viena Mamytė be šeimos, be namų...

Rugsėjo 25-oji. Lekiančio traukinio dundėjimas, girdimas dienas ir naktis, lyg klaiki muzika plėšė mūsų širdis... Lyja. Jaučiame jūros klimatą. Matome Ramųjį vandenyną, daug lagerių. Privažiuojame Buchto-Vaniną. Tai maža įlanka. Esame ant pat jūros kranto. Traukinyje pavalgėm paskutinius pietus. Visus išlaipina. Klaiku... Su mumis čia daug Vakarų Ukrainos ukrainiečių, kurie su mumis važiuoja nuo Komsamolsko prie Amūro. Brendame purvinais keliais keletą kilometrų, lydimi kareivių su šunimis. Trumpai spėjome pasikeisti su savo broliais, tėvais, draugais, bendražygiais. Vyrus nuo mūsų atskyrė ir varė į barakus. Krata. Iškratė visus mūsų daiktus, - išpurtė, išmaišė nežinia ko ieškodami. Po kratos visus tikrino pagal bylas. Baigę kratyti varė į pirtį. Vėl mūsų rūbus sumetė "kipitilkon" ir nuogus... "skarej, skarej"... maudytis. Vos spėji sušlapti lašeliu vandens - "skarėj odėvatsa", nes laukia kiti. Skubam, velkamės karštais, drėgnais drabužiais... rikiuoja penketais į eiles - ir slenkam purvynais į barakus. Tamsu. "Konvojai" šaukia kaip ant keturkojų. O keiksmažodžiai!!! Gyvenime tokių negirdėjom... Vyresnio amžiaus moterys klumpa... keliasi... nuovargis pakerta jėgas. Kareiviai su šunimis iš šonų ir iš paskos... lyg į ešafotą varomi. Našta slegia pečius. Jėgos senka. Įvaro į lagerį. Čia mus sutinka kriminalistės kalinės, šaukdamos: "Fašisty vy!" Puola mus su peiliais, nori atimti kuprines. Vieną mūsų mergaitę parvertė, sukruvino, pagrobė nešulį, kur iš namų įdėta duonos, džiūvėsių, lašinių, svogūnų, cukraus ir kitkas. Siaubingas vaizdas! Tamsu... Mes - politinės kalinės protes-tuojam, atsisakom čia nakvoti, kitaip liksim apiplėštos tų "skėrių". Kokios jos baisios! Vienos trumpais sijonukais, plaukuose įrišti kaspinėliai. Vaizduojančios "vyrus" apsimovusios plačiausiomis kelnėmis, pasiūtomis iš čiužinių. "Vyrai" prie kelnių prisikabinusios peilius. Jos gyvena "susiporavusios"...

Sargybiniai paima mūsų daiktus ir užrakina kažkokioje pašiūrėje. Apsaugai. Nakvojome barake, sukrėstame iš molio. Sukištos kaip silkės... Buvom laimingos, kad išsikovojome, kad esame vienos - politinės. Mes įvairių tautybių: lietuvės, latvės, estės, ukrainietės. Kaip viena šeima - "nuteistos" už meilę savo Tėvynei.

Apsaugok Viešpatie nuo siaubo, kurį patyrėm naktį! Tos išsigimėlės puolė mūsų baraką šaukdamos, rėkdamos, "apsišarvavusios" pagaliais laužė duris ir vis tą patį - "fašisty vy, ubjom!" "Kelių aukštų" keiksmažodžiai rėžė ausis... Mes gynėmės, laikėme duris. Pagaliau sargybiniai jas atstūmė. Čia jas vadina "žučkomis". Nesapnavom, netikėjom, kad pasaulyje dar gali būti tokių "žmonių"...

Po tos baisios nakties reikalavome išvesti mus iš čia. Gaibūt jie pabijojo atsakomybės, kad mūsų neišpiautų, todėl perkėlė į kitą vietą. Išvarė iš čia 180 moterų už 4-5 kilometrų į kitą zoną. Bet ir čia vaizdas liūdnas: barakai moliniai ir tie basliais paremti. Viduje "armijos" didžiulių alkanų blakių. Kieme purvas iki kelių, o mes - "fašisty"... Daugiau nieko negirdim, kaip tik šauksmus, šlykščiausius keiksmažodžius... Kitaip, matyt, jos ir kalbėti nemoka. Kareiviai mus saugojo su lazdomis dienas ir naktis. (Į zoną sargybiniai neina su ginklais, nes gali iš jų atimti.)

Po dviejų parų mus iš čia išvedė, nes streikavome - atsisakėme maisto. Baigėsi pragaro kančios.

Baigėsi mano dienoraštis, kurį rašiau ant popieriaus skiaučių. Visa tai sudėjau į voką, kurį gavau iš laisvųjų kalinių, ir per juos išsiunčiau į Lietuvą savo draugei. Kai grįžau į Tėvynę, ji tas skiauteles grąžino.

Tolimesnis etapas laivu. Čia baisi nešvara. Suspaustos. Ant narų netelpam. Vienos sėdim, kitos gulim - pasikeičiant. Trūksta oro. Daugelis mūsų sergam "jūros liga"... Aš nieko negalėjau valgyti. Ilgą laiką praleisdavom prie didžiulių bačkų - "parašų". Jas apgulusios "laužėm ožiams ragus"... O kai patekom į jūros audrą, negalvojom, kad liksim gyvos... Nedaug trūko, kad mūsų vargai būtų palaidoti Ochotsko jūros dugne... Pagaliau aprimo. Sužinojome, kad laivas buvo nuleidęs inkarus prie Sachalino salų, kur prastovėjome tris paras. Tačiau ir stovintį laivą blaškė, rodės, tuojau apsiversime jūros dugnan... Ir šiandien prisimenu dvokiančios žuvies sriubą, tą specifinį kvapą...

Su mumis, politinėmis kalinėmis, plaukė ir kriminalistės. Šios buvo ramesnės negu anos zonos. Gal ir jas veikė jūros liga, gal jos kitokios negu anos? Prisimenu tokį vaizdą: po degančia elektros lempute ant stulpo stovėjo dvi merginos ir su peiliu "ieškojo" viena kitai galvą... Mes gulėjome ant narų ir lyg ekrane stebėjome tą vaizdą. Suskaičiavome 90 aukų... bet dar nebuvo pabaiga...

Šiek tiek noriu papasakoti apie tas kriminalistes: kas jos, iš kur ir už ką "sėdi". Tai sadistės, augusios vaikų namuose. Išėjusios į gyvenimą, jos nieko daugiau nesuprato, nemokėjo, kaip tik užmušti, apiplėšti ir t. t. Nei tėvų meilės, nei namų šilumos, nei tėvynės jausmo jos neturėjo... Pakliūva į kalėjimus, į lagerius, o kai baigia bausmę - išleidžia į laisvę. Deja, laisve naudotis jos nemoka, čia joms nėra kas veikti, todėl vėl padaro tuos pačius nusikaltimus, kad galėtų grįžti į "senus namus", į kalėjimą, lagerius. Čia jų namai, čia joms gerai. Į darbą jų nevaro, nes jos neina dirbti: jų bijo viršininkai, nes gali juos pralošti kortomis, nužudyti... O valgyti vis tiek gauna. Gyvena "poromis" ir jų išskirti neįmanoma, nes jos ginkluotos peiliais, lošia kortomis, ką pralošia, privalo įvykdyti: pakarti, užmušti, papjauti, paskandinti išvietėn ir panašiai. Jei paskirto uždavinio neįvykdo, ją sunaikina... ta pačia bausme. Todėl jų ir bijo valdžia. Ir taip tas "kontingentas" gyvena savo gyvenimą valdžios globoje.

Tai antras pasaulis - sovietinės sistemos auka, apie kurį sužinojome gyvendami tame "rojuje"...

Po devynių parų priplaukėme Magadano krantus. Kelionė jūra baigėsi. Iš laivo išlaipino tūkstantines minias išvargusių moterų su fizine ir dvasine našta ant pečių... ir širdyse. Čia klimatas kitoks. Išlipusios iš laivo pasijutome kaip žuvys, išmestos į krantą - trako oro...

Magadano miesto gatvėmis mus varė lyg didžiausius nusikaltėlius, recidyvistus. Tokia jau sovietinė taktika: kai atveža politinius kalinius, gyventojams paskelbia, kad tai recidyvistai, fašistai, banditai... Kad liaudis žinotų, kad neužjaustų, kad gerbtų valdžią už tiek nubaustų piktadarių. Taip varė mus: iš priekio, iš šonų ir iš paskos kareiviai su durtuvais ir šunimis... Saugojo, kad kuri nors nepabėgtų, juk iki Tėvynės tik... aštuoniolika tūkstančių kilometrų.

Pirmiausia visas suvarė į pirtį. Po to kolona katorgininkių slinkome į persiuntimo punktą Magadano mieste. Atsikvėpėm, nes liko tik politinės įvairių tautų kalinės. Barakai perpildyti. Blakių milijonai. Naktį eidavome į prieangį, kur stovėjo "paraša" - bačkutė... Į lauką neleido. Naktimis baraką užrakindavo. Penktą valandą ryto keldavo pusryčių. Įėjęs sargybinis sušukdavo - "pod-jom!" O taip dar norėdavome miego! Tokia jau vergo dalia...

Kas vakarą išvaro į kiemą ir skaičiuoja, tikrina... 22-ą valandą įėjęs "dežurnas" griausmingai sušunka - "otboj!" Liepia miegoti. Šviesa degdavo per naktį, kad matytų, ar kas kuo neužsiiminėja. Užmigti būdavo sunku, nes kai atsiguldavom, iš viršaus krisdavo kruša blakių...

Penktą valandą ryto keldavo pusryčių, kur gaudavom prituku-sią žuvį su avižinių kruopų koše, 100 g vos salstelėjusios arbatos, 400 gramų duonos visai dienai. Norėjosi ją visą suvalgyti, bet reikėjo padalinti į tris dalis: pusryčiams, pietums ir vakarienei.

Magadanas didelis srities miestas, kurį pastatė "komsamolcy" - taip jie visiems visados skelbė. O iš tikrųjų tai politinių kalinių - katorgininkų pastatytas miestas už duonos "paikę", supuvusią silkę, dvokiančią žuvį. Kruvinu prakaitu ir vergo kančia pastatytas miestas, kurių kaulais nusėta visa Kolyma.

Pabaiga

Baigiamasis žodis

Su a. a. Vytautu Laugaliu (mirė 1994 VI 06) susitikome Magadane. Juos - politinius kalinius - iš Norilsko po sukilimo atvežė 1954-tų metų pavasarį ir apgyvendino šalia mūsų - moterų zonos. Lagerio viršininkija mus įspėjo, kad jie yra banditai, recidyvistai ir t. t. Tačiau greitai išaiškėjo, kas jie ir kodėl juos čia atvežė.

Tarp kalinių užsimezgė ryšys. Susirašinėjome laiškais "per rankas". Tokiu būdu susipažinau su Vytautu.

Mane iš lagerio išleido po Stalino mirties 1955-tų metų vasarį, be teisės grįžti į Lietuvą - pasiliekant tremtyje. Norilskiečius (ir Vytautą) išvežė į tolimesnį lagerį už Magadano. Aš dirbau Magadano srities ligoninėje medicinos seserimi. Ryšį palaikėme laiškais.

Po aštuonerių mėnesių išlaisvino ir Vytautą Laugalį. Jis grįžo į Magadaną, kur ir susituokėme.

1956 metų birželyje, kai mano tėveliui po tremties iš Igarkos leido grįžti į Lietuvą - ir aš gavau leidimą vykti savo Tėvynėn.

1956 metų liepos 7 dieną, po ilgos ir vargingos kelionės, už kurią sumokėjom mano Mamytės atsiųstais pinigais, grįžom į Ukmergę, - į tą pačią "Šv. Elenos salą", kur Mamytei ką tik grąžino namą, t. y. stogą ir sienas. Po savaitės sulaukėm ir Tėvelio.

Sovietinei valdžiai mes dar ilgai buvome "raupsuotieji" - svetimi savoj Tėvynėj, svetimi tarp savų.

Pasirašyta spaudai 1996.11.26. Leidėjas: Marija Kinertaitė - Laugalienė ir UAB "Ukmergės spaustuvė". SL 1106. Užsak. Nr. 1777. 11,6 sp. 1. Tiražas 500 egz. Lietuvių kalba. Spausdino UAB "Ukmergės spaustuvė", Vasario 16-osios 31, 4120 Ukmergė. Kaina sutartinė.

...Sudie, vargdieniai ginklo broliai,
Sudie - kovoti man gana.
Keliu į laisvę skrendant šuoliais
Mirtis sutiko alkana.

Iš jūsų tarpo mane išskyrė
Kulka atlėkus švilpdama,
Prakirto švinas man krūtinę,
Žemelė priglaudė juoda.

...Ir kaulus mūsų jūs surinkit,
Palaidokit ant kalno kapinių,
Kad iš po žemių jie girdėtų
Graudingą skambesį varpų.

Balandis - Vladas Černiauskas (Partizanas)