Jovitas Jankauskas
Vytautas Simonavičius

Giedraičių

PARTIZANAI

Vilnius, 2006

© Jovitas Jankauskas, 2006
© Vytautas Simonavičius, 2006

ISBN 9955-443-28-6
UDK 947.45.08
            Ja369


ĮVADAS

    Po dviejų metų pertraukos, kuriuos praleidau tėviškėje netoli Skudutiškio, 1948 m. rugsėjo 1 d. įstojau į Molėtų gimnazijos priešpaskutinę klasę ir apsigyvenau netoli bažnyčios pas Rabikauskus.

Danielius Bružas-Atlantas,

g. 1929, #1949 12 27
P. 1950 02 15,  +1951 12 17 Skudutiškis


 Kitais metais atvažiavus mokytis rugsėjo viduryje kilo didysis Molėtų gaisras, kurio metu sudegė apie šimtą gyvenamųjų namų, iš kurių paskutinis supleškėjo Rabikauskų. Naują butą susiradau Inturkės gatvėje, antrame name už tiltelio pas Antaną Zarembą.

Mano šeimininkas tuomet ėjo Molėtų apylinkės sekretoriaus pareigas, o kitoje gatvės pusėje gyveno Molėtų apylinkės pirmininkas M. Timofejevas.

1949 m. pabaigoje iš Utenos atvyko, gyveno pas Timofejevą ir trumpai mokėsi Molėtų gimnazijos X klasėje nuo Skudutiškio iš Kaniūkų kaimo kilęs Danielius Bružas. Kai Molėtuose per langą buvo nušauti stribai Henrikas Aidietis ir Masevičius, D. Bružas iš gimnazijos dingo ir perėjo į nelegalią padėtį. Jo baudžiamosios bylos protokoluose pažymėta, kad „Danielius Bružas buvo partizanų būrio, vadovaujamo „Vėtros“-Gruzdo ryšininkas, padėdavęs įsigyti ginklų." Saugumiečiai areštavo kelis įtariamus ir arti įvykio vietos gyvenusius vyresniųjų klasių moksleivius, o iš mūsų baigiamosios klasės - Juozą Rusteiką, bet kelias dienas patardę, daugumą jų paleido.

Mano šeimininkas A. Zaremba iš tarnybos dažniausiai grįždavo gerokai įgėręs ir, kol užmigdavo, pasakodavo savo įspūdžius ir paskutines naujienas. Gerai prisimenu su kokia baime Molėtų „tarybinis aktyvas" planuodavo ir ruošdavosi kelionėms į Vilnių, nuolat minėjo Grūzdo pavardę, nes pakeliui reikėjo pervažiuoti partizanų kontroliuojamą Kazokų mišką ir stengėsi išvengti susitikimo su miškiniais. Iš ankstesniųjų kelionių nutikimų buvo pasakojama, kaip iš sustabdytų automašinų partizanai išlaipino jų įsimintus „aktyvistus" ir juos gerokai „paauklėjo“.

Dėkingas likimui, kuris suvedė mane su Vytautu Simonavičiumi, ir dienos šviesą išvydo šie pokario tragiškų dienų prisiminimai.

J. Jankauskas

VYTAUTAS SIMONAVIČIUS

Vytautas Simonavičius gimė 1924 m. spalio 28 d. Utenos apskr. Molėtų valsč. Skrebulių kaime. Augo gausioje šeimoje - turėjo du brolius ir keturias seseris, o tėvas Juozas valdė tik 6,5 ha žemės. Vaikus tėvai auklėjo susiklausymo ir tautiškumo dvasioje, stengėsi paruošti gyvenimui. Baigęs vietos pradžios mokyklą Vytautas mokėsi Molėtų progimnazijoje ir sovietų pirmosios okupacijos metais nebe iš tėvo pasakojimų, o savo patirtimi įsitikino, kokia nežmoniška, žiauri komunizmo ideologija ir jos vykdytojai, todėl pasiryžo su tuo kovoti.

Tarp komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos kilo karas, Lietuvoje vieną okupantą pakeitė kitas, padėtis darėsi kritiška. 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius kreipėsi į tautiečius, kviesdamas stoti į jo organizuojamą Vietinę Rinktinę. Tų metų kovo mėnesį Vytautas įstojo į Vietinės Rinktinės kariūnų mokyklą Marijampolėje, tačiau susidarius nepalankioms politinėms sąlygoms, gegužės mėn. 12 d. įsakymu ji buvo išformuota.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, pasijauninęs keturiais metais, 1944 m. rudenį Vytautas įstojo į Molėtų vidurinės mokyklos, baigiamąją klasę, tačiau netrukus turėjo ją apleisti, iš direktoriaus Jono Valiukonio sužinojęs, kad gresia areštas. Pasišalinęs iš vidurinės mokyklos Vytautas Simonavičius slapstėsi ir 1945 m. pirmomis pavasario dienomis įstojo į Povilo Švelniko-Voldemaro būrį Petro Gruzdo-Vėtros grandį pasirinkęs Bitino slapyvardį. Jis pats apie tai rašo: „Šiame būryje buvau 1945 m. metų pavasarį ir vasarą. Šio apie 200 asmenų būrio kovai prieš okupantus pilnai pritariau ir kiek galėdamas, nors ir jaunas buvau, padėjau kovoti. Šią kovą galiu apibūdinti taip: slapstymasis nuo Sovietinės armijos ir arešto, kova prieš neteisėtą valstybę ir jos vadovus, pagalba besislapstantiems lietuviams nuo Sovietų armijos ir svarbiausia - Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas.

Svarbiausiose kautynėse kaip būrys taip ir aš dalyvavau prie Jaurų kaimo netoli Zanėnų kalno, apie 4 kilometrus nuo Giedraičių. Šio „Voldemaro“ partizanų būrio veikla buvo Pusnės, Giedraičių, Ambraziškių, Molėtų bei Dubingių apylinkėse. Kitos kautynės buvo mažiau reikšmingos.

Politinei situacijai dar labiau pablogėjus, buvo pasiūlyta išsiskirstyti į smulkesnes grupeles arba prisitaikyti dirbti. Todėl legalizavausi ir nuo 1945 m. metų rugsėjo mėnesio, kaip gimęs 1928 metais pradėjau dirbti mokytoju Pakalnių pradinėje mokykloje Utenos valsčiuje. Šioje apylinkėje palaikiau ryšius su partizanais ir jų atstovais.

Nuo 1946 metų vasario mėnesio iki 1947 metų birželio mėn. dirbau mokytoju savo tėviškėje Skrebulių kaime, Molėtų valsčiuje. Kadangi 1947 metų sausio mėn. 17-19 dienomis buvau areštuotas, tardomas ir kalinamas Giedraičiuose, iš mokytojo pareigų buvau atleistas.

Nuo 1947 m. rugsėjo 25 dienos įsidarbinau Šešuolių pradinėje mokykloje, Ukmergės rajone. Čia dirbdamas palaikiau ryšius su Lyduokių partizanais, jų vadu „Spartaku". Tik šiais laikais sužinojau, kad tai Kazys Ališauskas. Palaiminus „Spartakui“ ir mano geriems pažįstamiems, 1950 metų gegužės mėnesį išėjau į Sovietinę armiją. Nuo šio laiko ryšiai su partizanais nutrūko".

Taip apie savo kovą prieš sovietinę okupaciją rašo Nepriklausomos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyvis, karys savanoris Vytautas Simonavičius.

Toliau - V Simonavičiaus prisiminimai apie tragišką mūsų tautai pokarį ir kovos draugus.

Jovitas Jankauskas

NORIU PAPASAKOTI APIE „VĖTRA

    Raudonąją armiją. Buvo žiemos metas. Broliai iš anksto rezgė planą kaip tos „prievolės" atsikratyti. Vykstant traukiniu ir jau kirtus Lietuvos sieną, daugelis jaunuolių iššoko iš važiuojančio sąstato ir pasuko namų link. Taip pasielgė ir Jonas bei Petras Grūzdai. Kelionė buvo labai sunki - alkani, sušalę, genami didelės baimės kad nesučiuptų, jie atkakliai siekė tikslo.

Ukmergės apskrities Giedraičių valsčiaus Užugirių (Melužių) kaimas. Tai garbingo žmogaus - tuose kraštuose gerai žinomo partizano Petro Gruzdo-Vėtros tėviškė. Partizano kelią jis pasirinko kartu su broliu Jonu. Petras Gruzdas gimė 1921 m. Tėvai visus tris vaikus auklėjo dorai, krikščioniškai, diegė patriotinius jausmus.

1944 m. rudenį Joną ir Petrą Gruzdus mobilizavo į Raudonąją armiją. Buvo žiemos metas. Broliai iš anksto rezgė planą kaip tos „prievolės" atsikratyti. Vykstant traukiniu ir jau kirtus Lietuvos sieną, daugelis jaunuolių iššoko iš važiuojančio sąstato ir pasuko namų link. Taip pasielgė ir Jonas bei Petras Grūzdai. Kelionė buvo labai sunki - alkani, sušalę, genami didelės baimės kad nesučiuptų, jie atkakliai siekė tikslo.

Grįžęs į Lietuvą, Petras iškart susisiekė su partizanais. Sužinoję, kad Petras Gruzdąs partizanauja, komunistai Užugiriuose sudegino tėvų sodybą ir jos gyventojus: abu tėvus - Juozą Gruzdą, Nataliją Gruzdienę ir aštuoniolikmetę sesutę Juzę. Užugiriuose jų atminimui pastatytas paminklas.

Petras pradžioje partizanavo nedidelėje grupelėje - iš viso joje buvo apie 10-15 žmonių. Vėliau, 1945 m. pavasarį, ši nedidelė grupė susijungė su Povilo Švelniko-Voldemaro būriu, kurį papildė dori, sumanūs mūsų krašto jaunuoliai. Būrys išaugo iki 200 žmonių. Vėtra buvo pats drąsiausias ir energingiausias šio būrio kovotojas. Jis narsiai keršijo raudoniesiems okupantams, pats sugalvodavo įvairiausių būdų ir, kovos draugų padedamas, juos įgyvendindavo. Nebuvo „gimęs vadovauti", bet iniciatyvos jam netruko. Visi jo klausė.

Jei žygis užtrukdavo iki pusiaunakčio, tai po jo Petras dar pasiimdavo kelis stipresnius vyrus ir tęsdavo tą pačią arba naują operaciją. Paprastai tos operacijos pavykdavo sėkmingai ir būdavo sensacingos, apie jas kiti būrio nariai sužinodavo tik rytą išsimiegoję. Kitą dieną rasdavosi daugiau vyrų, norinčių eiti su Petru. Vėtra sumaniai išprovokuodavo stribus ieškoti „banditų". Kuo tos paieškos baigsis, visiems būdavo aišku. Tokios „paieškos" buvo surengtos Jauruose, Raupiškyje, prie žvyro karjero.

Voldemaro būryje Petras Gruzdas išbuvo iki 1945 m. vasaros. Po Jaurų kautynių vyrai skirstėsi į mažesnes grupes - po 10-15 žmonių. Šešolkų miške P Gruzdas suorganizavo įrengti žemines. Jose vyrai žiemojo nuo 1946 iki 1949 metų. Kartu su Petru Gruzdu partizanavo: Antanas Didžiulis-Girėnas, Leonas

Guobys-Putinas iš Žalvarių k., Kazys Dabužinskas-Plienas iš Pajaurės k., Česlovas Leskauskas-Ąžuolas iš Didžiokų k. Tai buvo pagrindiniai P Gruzdo-Vėtros kovotojai. Dabar tas žemines reikėtų atstatyti.

Petras Gruzdas-Vėtra žuvo 1950.04.01 naktį prieš Verbų sekmadienį. Tai įvyko Molėtų rajone, Skrebulių kaime, Prano Pipiro namuose-mokykloje. Ten buvo mokytojos Žvirblytė ir Stefa Žagūnaitė, Pranas Mackonis, trys partizanai ir mergina vardu Albina, kuriai Vėtra simpatizavo.

Kai pasirodė Molėtų stribai (aišku, buvo išdavystė), Pranas Mackonis sugriebęs automatą išbėgo į kiemą, metė automatą ant žemės ir iškėlė rankas. Kiti du partizanai bėgo į Leišių pusę ir jiems pavyko pabėgti. Petras Gruzdas-Vėtra bėgo Komikovų sodybos pusėn. Jį vijosi ir supo stribai. Pribėgęs Lipiškės pievą ir Komikovų sodybą jis turėjo pasukti į Petro Lesnikausko namus. Pamatęs kad apsuptas, gyvas nepasidavė...

Visus čia paminėtus partizanus gerai pažinojau. Jie tarpusavyje gerai sutarė ir ilgiausiai partizanavo šiuose kraštuose.

 

STRIBŲ SIAUTĖJIMAS SKREBULIŲ KAIME

1946 m. vasario 16-osios vakarą Skrebulių kaimo jaunimas rinkosi pas Julę Liubeckaitę. Ten nuėjo ir mano 13-os metų brolis Algirdas Simonavičius, seserys Adelė ir Viktė. Iš Lesnikauskų šeimos nuėjo keturi: Zosė, Kazė, Bronė ir Juozas, kuriam tuomet buvo apie 12 metų. Pasilinksminti susirinko maždaug 35 žmonės. Apie 9 val. vakaro atėjo partizanai: Vėtra, Plienas ir Putinas. Pirmiausia jie apžiūrėjo, kas čia susirinko. Vėliau savo kalbose paminėjo šventę, nusivilkę baltus maskuojančius drabužius ir milines, šoko su kaimo merginomis. Buvo čia, žinoma, ir šiek tiek degtinės, užkandos. Putinas mano brolio Algirdo ir Juozo Lesnikausko paprašė budėti prie namo, kad neateitų nepastebėti „nelaukti svečiai" - stribai. Bet kur tau!

Apie vidurnaktį mano brolis Algirdas pamatė nuo vidurinio kelio įstriža kryptimi ateinančius septynis ginkluotus vyrus. Jiedu su Juozu Lesnikausku apie tai tuoj pranešė Putinui. Šis, išbėgęs net neapsivilkęs milinės, pamatęs krypuojančias figūras, iškart pasakė, kad tai stribai ir tris kartus iššovė iš stambaus kalibro pistoleto. Tada Putinas-Leonas Guobys su Vėtra-Petru Gruzdu ir Plienu-Kaziu Dabužinsku pabėgo.

Mano sesuo Adelė, Zosė ir Kazė Lesnikauskaitės, išbėgusios iš namo, šliaužė į kelią įstrižai priešinga kryptimi, t.y. tolyn nuo stribų. Tada stribai paleido kulkų serijas į šliaužiančias ir į namą. Namas jau degė, o stribai, nors puikiausiai matė, kad tai ne partizanai, o civiliai žmonės, vis tiek šaudė. Kita atskubėjusi stribų grupė jau supo namą iš kitos pusės ir taip pat šaudė. Adelė šliauždama pajuto, kad kulkos kliudo kailinių nugarą. Trys kulkos perėjo per kailinius - kaip peiliu perrėžė, o viena kliudė koją. Nusigandusi Adelė ėmė pusbalsiu melstis. Greta buvusios Lesnikauskaitės dar dejavo: „Jėzau, Jėzau, Jėzau!“ Jos buvo nušautos: Zosei - peršauta krūtinė, o Kazei - kaklas ir galva.

Ir partizanai, ir mano brolis Algirdas, Juozas Lesnikauskas, Adomas Krekenas ir Česlovas Liubeckas, stribams dar nespėjus apsupti namo, pabėgo. Visiems kitiems nespėjusiems pabėgti teko slėptis pirkioje esančioje bulvių duobėje. Išgąsdinti kulkų ir gaisro, drebėjo Bronė Lesnikauskitė, Zigmas Liubeckas su mažu, dar nekrikštytu sūneliu. Iš viso apie 20 žmonių. Čia tūnodami jie girdėjo, kaip dega - pleška namas, buvo neapsakomai baisu.

Zigmas Liubeckas peržegnojo savo mažąjį vaikelį - tarytum pakrikštijo ir pasakė: „Gyvas nedegsiu!"

Jis pirmutinis išlipo iš duobės. Paskui jį išlipo ir visi kiti. Aplinkui siautėjo ugnis, tad reikėjo kuo skubiausiai bėgti iš namo. Išsprukę laukan žmonės pamatė, kad aplink juos iš visų pusių išdėstyti kulkosvaidžiai. Ūkio šeimininkas Mečislovas Liubeckas, pamatęs kad tuoj degs karvės ir paršiukai, paprašė stribų leidimo, kad galėtų gyvulius išleisti. Leisti tai leido, bet tada visų iš duobės išlipusiųjų akivaizdoje, dviem automato serijomis Mečislovą Liubeką nušovė ir neleido iš gaisro jo pasiimti. Buvo peršauta ir viena karvė.

Kitą dieną Inturkės apylinkės pirmininkas pranešė mano tėvui Juozui Simonavičiui, kad pasiimtų savo dukrą „banditų mergą“ Adelę, nes ši gulinti ant sniego sužeista ir galinti numirti. Molėtų ligoninėje gydytoja Apeikytė sužeistajai išoperavo kulką. Kita sesuo - Viktė buvo uždaryta į areštinę Jauniškio namuose ir tardoma kaip didžiausia nusikaltėlė.

Sunku buvo rasti žmonių, kurie iškastų duobes nušautiesiems. Laidojamas Zosę ir Kazę Lesnikauskaites artimieji norėjo nufotografuoti, bet kunigas fotografuotis bijojo, kad paskui jo nepersekiotų.

Lesnikauskaites buvo puikios mergaitės, rengdavo gegužines pamaldas, dainavo kaimo chore. Duok Dieve kad dabar būtų daugiau tokio jaunimo.

Panaši išdavystė Skrebulių kaime pasikartojo ir 1950 m. balandžio 1 d.

 

PARTIZANAI GYNĖ KAIMĄ NUO STRIBŲ

Iš tautos atplaišų Sovietinių okupantų sukurptas stribynas, žiauriausiomis priemonėmis naikinęs lietuvių tautą, įėjo į Lietuvos istoriją kaip niekingiausias okupanto įrankis. Žemo intelekto, mažaraščiai, daugiausia asocialūs, gavę ginklą ir neribotą valią, teisę plėšti, kankinti, žudyti stribai kaip maras užplūdo Lietuvos kaimus. Prisimenu kai kuriuos stribus, kurie nemokėjo okupanto kalbos, tačiau vartojo bjauriausius triaukščius-keturaukščius keiksmažodžius. Kadangi stribų vadai buvo rusai čekistai, turintys didelį „kovos su buržuaziniais nacionalistais" stažą, tai ne tik kad nedraudė stribų siautėjimo, bet priešingai - skatino: lai lietuvius naikina patys lietuviai, o MGB-KGB čekistai tarsi niekuo dėti... Rusiškos kilmės „stribo" vardą „saulės iš Rytų vežėjas" Justas Paleckis bandė pakeisti lietuvišku „liaudies gynėjo" pavadinimu, tačiau šis neprigijo; stribas ir liko stribu, - pasibjaurėjimą, panieką ir pasmerkimą keliančiu vardu visam laikui.

Prisimenu 1946-ųjų žiemą. Molėtų stribų būrys, siautėjęs ir apiplėšęs ne vieną Bijutiškio kaimo gyventoją, bruko žmonėms ir klijavo ant namų sienų plakatus, raginančius žmones eiti į vadinamus rinkimus balsuoti. Kai tie plakatai po nakties dingdavo, stribai žmones terorizavo, stengėsi įvaryti baimę ir tuomet jausdavo pasitenkinimą. Įėjęs pas gyventoją, stribas pirmiausia surikdavo: „Kur slepi banditus?!“ Jei moterys ir vaikai iš baimės pravirkdavo, stribas pasijusdavo esąs galingas.

Bijutiškio kaimo žmones slėgė nuolatinė stribų baimė. Apylinkėje veikęs partizanų būrys nusprendė juos gelbėti nuo stribų teroro. Partizanai Vėtra, Plienas, Putinas ir kiti ryžosi stribus pamokyti. Kuomet kaime siautėjusius stribus vakarop į Molėtus vežė „pastotėn išvarytas" t. y. priverstas juos vežti ūkininkas A.Bužinskas (ūkininkui A. Trimoniui pavyko atsipirkti samanine), ties Raupiškio molio karjeru grioviuose su paruoštais kulkosvaidžiais jau laukė partizanai. Kuomet girtais balsais traukiantys „Katiušą" stribai priartėjo, partizanai paleido šūvį. Išgąsdinti „gynėjai" puolė į abipus kelio esančius griovius, kur jų laukė paruoštų kulkosvaidžių ugnis. Visi stribai buvo nukauti. Po šio įvykio stribai vengė lankytis Bijutiškio apylinkėse.

Partizanai „atšaldydavo" stribus nuo savivalės ir teroro kaimuose. Jei ne čekistų gausi kariauna, partizanai kaimus nuo stribų būtų apgynę.

 

KAZYS DABUŽINSKAS

Kazys Dabužinskas gimė 1923 m. Pajaurės kaime, Giedraičių valsč., Ukmergės apskrityje. Tėvai Liudas Dabužinskas ir Stasė Dabužinskienė-Stasiūnaitė turėjo tik 7 ha žemės, bet buvo dideli lietuviai patriotai. Šeimoje užaugo trys sūnūs: Petras, g. 1915 m., Zigmas, g. 1921 m., jaunėlis Kazys ir duktė Gienė, g. 1919 m. Vaikystėje Kaziukas mokėsi Vėdarų pradinėje mokykloje.

Kuomet Kazys išėjo pas partizanus ir pasirinko slapyvardį „Plienas", vyriausią sūnų Petrą rudenį užkankino stribai. Dėl sūnaus netekties iš pergyvenimo mirė mama Stasė, o vėliau ir tėvas Liudas. Likusius gyvus Dabužinskų vaikus - Zigmą ir Gienę 1948 05 22 komunistai ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Igarką.

Kazys Dabužinskas-Plienas žuvo 1948 metais Kūčių naktį. Pagal žmonių pasakojimus buvo taip: Kūčias valgė du partizanai - Kazys Dabužinskas-Plienas ir Česlovas Lesnikauskas-Ąžuolas Padvarių kaime pas Alfonsą Simanavičių. Valgant jie buvo pavaišinti migdančiomis tabletėmis. Po to šeimininkas Alfonsas pranešė Molėtų stribams, o šie atvažiavę paryčiui miegančius nušovė.

Tokiomis žiauriausiomis priemonėmis okupantai ir jų pakalikai sunaikino visą Dabužinskų šeimą, o visos Lietuvos mastu - komunistai planingai vykdė lietuvių tautos genocidą.

 

ANTANAS DIDŽIULIS

Antano Didžiulio tėvas Kostas Didžiulis gimė 1900 metais Kurklių miestelyje. Įstojęs į savanorių gretas, kariavo su lenkais ir buvo sužeistas. Po karo tėvas Kostas dirbo pasienio policininku ir gyveno Ukmergės mieste. Čia Ukmergėje 1922 metų spalio mėn. gimė sūnus Antanas. Vėliau kaip buvęs savanoris Kostas Didžiulis gavo 12 ha žemės Žalvarių kaime, Giedraičių valsčiuje, tuometinėje Ukmergės apskrityje ir čionai apsigyveno. Šios patriotų šeimos sūnus Antanas mokėsi Ambraziškių pradinėje mokykloje, o ją baigęs padėjo tėvams ūkio darbuose.

Okupacijos sutrukdė patriotiškos šeimos gyvenimą ir, Sovietų sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, Antanas pasirinko partizano kelią ir slapyvardį „Girėnas", o vėliau - „Ąžuolas". Sužinoję, kad Antanas Didžiulis partizanauja, Giedraičių stribai 1945 m. gegužės mėn., berods, 15-os naktį, daužydami į duris rėkė:

-    Atidarykit banditams duris!

Atidarius duris vėl šaukė:

-    Duok liktarną!

Tėvas Kostas Didžiulis davė jiems liktarną, bet stribai jį vis tiek nušovė. Tada jam buvo 45 metai. Tuo pačiu metu užėjo ir partizanai, su kuriais įvyko susišaudymas. Šio sąmyšio metu motina Didžiulienė ir trys jos dukros Didžiulytės iššoko pro langą ir daugiau į namus nebegrįžo, išskyrus tėvo Kosto laidotuves. Laimė kad pasirodė partizanai ir įvyko susišaudymas, nes kitaip stribai būtų nužudę visą šeimą - Didžiulienę ir visas tris Didžiulytės, kai 1946 m. Užugirių kaime sušaudė partizano Petro Gruzdo-Vėtros šeimą ir sudegino sodybą.

Su velioniu Kostu Didžiuliu atsisveikinti atėjo partizanai sūnus Antanas ir Leonas Guobys-Putinas.

Antanas Didžiulis buvo sąžiningas partizanas, kuris daugiausia partizanavo su Petru Gruzdu-Vėtra, Leonu Guobiu-Putinu, Kaziu Dabužinsku-Plienu, Česlovu Lesnikausku-Ąžuolu ir kitais partizanais Povilo Švelniko-Voldemaro būryje, kuriame buvo apie 200 žmonių.

1945 metų rudenį Visų Šventųjų dieną Antanas Didžiulis nuėjo į Ožkinių kaimą pas Karolį Juknių. Manoma, kad Karolio brolis Bronius Juknys Antaną išdavė, nes rytą atvažiavę stribai, pastarajam atsišaudant, basą bėgantį nušovė. Nužudytą Antaną Didžiulį-Girėną, Ąžuolą dienos metu laikydavo numestą ant grindinio, o naktimis paslėpdavo. Dabar Antano Didžiulio palaikai Giedraičiuose perlaidoti, jam ir kitiems pokario partizanams pastatytas paminklas.

 

LEONAS GUOBYS

Leonas Guobys gimė 1923 metais Žalvarių kaime, Giedraičių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Jo tėvas Julius Guobys turėjo 20 ha žemės, - matomai buvo Lietuvos savanoris. Šeimoje užaugo trys sūnūs ir viena duktė. 1945 m. rudenį Leonas Guobys, šaukiamas į Raudonąją armiją, neišėjo, o nuėjo į stribus Giedraičiuose.

Kartu su stribais Leonas Guobys 1945 m. pradžioje kovojo su partizanais prie Pusnės ir buvo sužeistas į koją. Po sužeidimo pasveikęs Leonas Guobys išėjo partizanauti ir pasirinko „Putino" slapyvardį. Partizanavo Povilo Švelniko-Voldemaro būryje.

Po kautynių prie Jaurų kaimo 1945 m. vasarą, kovotojai pasiskirstė į mažesnes grupeles. Leonas Guobys partizanavo kartu su Petru Gruzdu-Vėtra, Kaziu Dabužinsku-Plienu, Česlovu Lesnikausku-Ąžuolu ir kitais partizanais. 1947.03.19 prie Kazokų miško, visai netoli Kivilšų sodybos, stribų apsuptas Leonas Guobys-Putinas nusišovė.

 

ČESLOVAS LESNIKAUSKAS

Česlovas Lesnikauskas gimė 1924 metais Ukmergės apskrityje, Giedraičių valsčiuje, Didžiokų kaime. Česlovo tėvo Mykolo Lesnikausko šeimoje augo penki vaikai.

Sovietų Rusijai antrą kartą okupavus Lietuvą ir paskelbus vyrų mobilizaciją, Česlovas išėjo į Raudonąją armiją. Joje būdamas, nepaisant savo norų, turėjo kariauti su vokiečiais.

Nugalėjus Vokietiją, Česlovas Lesnikauskas iš Raudonosios Armijos pabėgo. Turėdamas kovinę patirtį ėmė partizanauti Povilo Švelniko-Voldemaro būryje „Ąžuolo" slapyvardžiu. Vėliau kovojo mažesnėje grupėje kartu su Petru Gruzdu-Vėtra.

Česlovas Lesnikaukas-Ąžuolas žuvo 1948 metais Kūčių naktį. Pagal žmonių pasakojimus buvo taip: Kūčias valgė du partizanai - Kazys Dabužinskas-Plienas ir Česlovas Lesnikauskas-Ąžuolas Padvarių kaime pas Alfonsą Simanavičių. Valgant jie buvo pavaišinti migdančiomis tabletėmis. Po to šeimininkas Alfonsas pranešė Molėtų stribams, o šie atvažiavę paryčiui miegančius nušovė.


ALFONSAS KATINAS

Kaip anksčiau esu minėjęs, nuo 1947 rudens dirbau Ukmergės apskrityje, Šešuolių pradinėje mokykloje. Vieną sekmadienį po pamaldų išėjusį iš Šešuolių bažnyčios mane mandagiai prakalbino jaunuolis. Tai buvo Alfonsas Katinas, nuoširdus, aukštos kultūros vaikinas. Pirmoji pažintis manęs neapvylė: toliau draugaujant tarp mūsų išaugo didžiulis pasitikėjimas.

Alfonsas Katinas gimė 1927 metais sausio 5 d. Dvarninių kaime, Šešuolių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Alfonso tėvas Juozas Katinas augino sūnų ir dorai auklėjo lietuviškoje dvasioje. Visa šeima - ir tėvai, ir vaikai buvo nuoširdūs, svetingi. Šeimininkai svečius dažniausiai vaišindavo mėsinėmis ir bulvinėmis dešromis. Be jų vaišių stalas būdavo apkrautas įvairiais skanumynais, bet nė karto svečių nevaišino alkoholiniais gėrimais, neteko to matyti.

Gerbiamas Alfonsas mane pakvietė į svečius, į tėvo Juozo Katino sodybą Dvarninių kaime. Čia Alfonsas mane supažindino su Lietuvos partizanu slapyvarde „Spartakas", kuris su kitu partizanu dažnai lankydavosi pas Juozą Katiną. Šiuose namuose-seklyčioje (vad. stancijoje) posėdžių metu būdavo lietuviška kariška tvarka. „Spartakas" perskaitydavo įsakymus ir laikraštėlių agitacines ištraukas, kurias platindavome patikimiems žmonėms. Svarbiausia, kad visa tai perduodavau savo gimtinėje Molėtų valsčiuje, Skrebulių kaime veikusiems partizanams: Petrui Gruzdui-Vėtrai, Kaziui Dabužinskui-Plienui, Leonui Guo-biui-Putinui, Česlovui Lesnikauskui-Ąžuolui.

Alfonsas Katinas jau anksčiau draugavo su partizanais. Nuo 1946 metų pamažu įsitraukė į partizaninę veiklą, o nuo 1948 metų iki 1952 metų balandžio 4 dienos buvo Kazio Dabužinsko-Plieno būryje. Tą dieną jis slėpėsi Ukmergės apskr. Šešuolių vlsč. Rimeisių kaime Broniaus Startos sodyboje - tvarte. Pagal Alfonso Balžeko (nebėra gyvo) išdavystę 12 Vidiškių garnizono stribų, vadovaujamų vyr. leitenanto Šuto buvo apsupę šią sodybą 12 valandų.

Matydamas kad neišsigelbės, Alfonsas Katinas-Raganius nusišovė. Kovotojui nusišovus stribai dar ilgai budėjo ir laukė ateinančių kitų partizanų, o kartu su jais ir Alfonso brolio Vlado Katino-Ginklanešio. Alfonso Katino-Raganiaus palaidojimo vieta nežinoma.

Po sūnaus žūties tėvą Juozą Katiną komunistai nuteisė 10+5 metų bausme. Iškalėjęs 6 metus Kursko kalėjime, Juozas 1958 grįžo į Lietuvą, o 1988 metais mirė.

Tais laikais mūsų pažinties metu apie „Spartaką" nieko daugiau nežinojau ir nesiteiravau, tik įstrigo man į atmintį jo patriotizmas, Lietuvos meilė ir neapykanta jos okupantams. Tai buvo išsilavinęs, kultūringas Lietuvos karininkas, ryžtingas kovotojas su pavergėjais. Tik šiais Atgimimo laikais sužinojau jo vardą ir pavardę: „Spartakas" - tai Kazimieras Ališauskas.

 

JONAS NAVICKAS

Jonas Navickas gimė 1927 metų vasario 15 dieną name netoli bažnyčios, Giedraičių miestelyje, Ukmergės apskrityje. Tėvas, irgi vardu Jonas, buvo amatininkas - batsiuvys, o motina triūsė namų ūkyje. Tėvai dar augino antrą, vyresnįjį sūnų Henriką, gimusį 1925 m. Visi šeimos nariai buvo pavyzdingi katalikai ir eidavo į bažnyčią.

Kilus karui, Lietuvos okupantus rusus pakeitė vokiečiai, o jiems pralaimint Rytų fronte, Giedraičių ir Dubingių apylinkes pasiekdavo lenkų Armijos Krajovos būriai, kurie terorizavo bei žudė vietinius gyventojus lietuvius.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą ir paskelbus vyrų mobilizaciją, kilo partizaninis judėjimas. 1944 11 15 už ryšius su partizanais, areštuojamas tėvas Jonas Navickas, gimęs 1899 metais ir sūnus Henrikas, tuomet dirbęs mokytoju. 1945 03 16

Karo tribunolas už ryšius su partizanais juos abu nuteisė: tėvą - dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties, o sūnų - atitinkamai aštuoneriems ir trejiems metams.

1944 12 20 buvo suimtas ir jaunesnysis sūnus Jonas Navickas. Jį teisė kartu su tėvu ir broliu Jonu tas pats tribunolas, bet išteisino ir paleido. Pas vieną laisvėje likusią motiną Henrikas neužtruko, o tiek išgyvenęs išėjo pas partizanus ir pasirinko slapyvardį „Kerštas".

Partizanas Jonas Navickas-Kerštas žuvo 1946 m. balandžio 14 d. Didžiokų kaime (netoli Kazokų) Kivilšų name. Tuomet ten buvo du kovotojai: „Kerštas" ir partizanas slapyvardžiu „Dragūnas". Juos abu stribai nušovė ir, nusivežę į Molėtus, suguldė ant grindinio.

Atlikę bausmes tėvas Jonas Navickas į Lietuvą grįžo 1954 m. o mirė - 1972 m.

Sūnus Henrikas grįžo 1952 m., šiuo metu gyvena Panevėžyje.

 

POVILAS ŠVELNIKAS

Povilas Švelnikas gimė 1913 metais Ukmergės apskr., Želvos valsčiaus, Lelikonių kaime. Tėvas Petras ir motina Karolina jaunuolį Povilą išauklėjo kukliu ir sąžiningu patriotu.

Nuo komunistų II okupacijos pirmųjų dienų Povilas Švelnikas stojo į žūtbūtinę partizaninę kovą ir pasirinko slapyvardį Voldemaras. Ankstyvą 1945 pavasarį jo vadovaujamame būryje telkėsi apie 200 partizanų, - visas mūsų krašto jaunimas. Šiame būryje buvau ir aš - „Bitinas" su Petru Pipiru. Mūsų veikimo zona Ambraziškių, Dubingių, Giedraičių, Molėtų, Pusnės, Želvos apylinkės. Bebaimis ir narsus vadas „Voldemaras" prieš kautynes vyrams - tiek vadams, tiek eiliniams partizanams paskirstydavo užduotis kaip kovoti, o vėliau - kaip organizuotai pasitraukti. Laisvalaikiu jaunus partizanus mokydavo, kaip susprogdinti granatą, kaip šaudyti iš kulkosvaidžio.

Po Jaurų kautynių netoli Giedraičių „Voldemaras" savo būrį išskirstė į smulkesnes grupes. Neilgai pabuvęs Šešolkų

miške, jisai atsisveikino ir su mažesniu būreliu išvyko į Pusnės ir Želvos apylinkes. Povilo Svelniko veikla buvo aprašyta „Valstiečių laikraščio1* 1989 m. birželio 22 dienos Nr. 74(6703) 3 puslapyje.

Padaugėjus išdavikų, 1946 09 18 Povilą Svelniką-Voldemarą stribai apsupo, sužeidė ir apalpusį suėmė. Karo tribunolas nuteisė 20 metų griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties. Irkutsko srities lageryje Angarlage jis kentėjo iki 1957 12 12.

Susipažinęs su kaišiadoriete irgi tremtine lietuvaite, vedė, apsigyveno Rygoje ir sulaukė gerų dukrų, kurios neužmiršta tėvynės Lietuvos.

1996 09 13 užgeso tauraus Lietuvos sūnaus, partizanų vado, daug iškentėjusio lagerininko, sulaukusio Tėvynės Nepriklausomybės - Povilo Svelniko gyvybė. Artimųjų ir Kaišiadorių savivaldybės rūpesčiu velionis garbingai palaidotas Novasodų kapinėse.

 

JAURŲ KAUTYNĖS

Voldemaro būryje, kuriame buvo apie 200 partizanų, berods, birželio antroje pusėje stovyklavome už Dubingių, prie pat Žverno ežero, Liudgardos kaime. Dalinyje vadas palaikė drausmę: per visą buvimo laikotarpį nemačiau nė vieno girto partizano. Kadangi jau ilgai nebuvau prausęsis pirtyje, nuėjau į ežerą išsimaudyti. Vadas nebaigusį praustis mane parginė į trobą ir už tai dar gavau pastabą.

Tuo laikotarpiu į mūsų tarpą, matomai, buvo infiltruoti net trys agentai, kurie iš būrio buvo pašalinti. Vienas iš jų, lyg ir vokietis, kalbėjo tik vokiškai ir dėjosi kitų kalbų nemokantis. Aš su juo kalbėdavau vokiškai, o šis rodėsi mokantis taisyti ginklus ir juos tobulinti. Stovyklavietėje vakariniai patikrinimai būdavo ne kasdien. Vakare prieš išvykstant į žygį ir po jo skyrininkai suskaičiuodavo savus partizanus ir pranešdavo vadovybei. Stovykloje apsistojus būdavo išstatomi sargybiniai, kurie žinojo slaptažodį-parolę vienai parai. Apsistojus kaime, už jo ribų gyventojai nebūdavo išleidžiami. Norintys išvesti karvę ir pririšti lauke galėjo tik gavę leidimą ir dar būdavo stebimi.

Taigi 1945 metų vieną birželio mėnesio antros pusės naktį buvo tolimas žygis, kuris jau paryčiais baigėsi Jaurų kaime. Dėl mūsų atvykimo kaime tvyrojo įtampa ir baimė. Žmones baimino per javų lauką palikta brydė, didelis partizanų skaičius, baimino netoli, tik už 4 km esantys Giedraičiai. Jų nerimą didino draudimas išvesti gyvulius į ganyklą ir išeiti patiems kaimo gyventojams...

Pirmoje troboje nuo miško kartu su kitais kovotojais buvau ir aš. Prie ilgo stalo bevalant ginklus, vienas partizanas iš neatsargumo iššovė į lubas. Skubinom valgyti pietus ir, bent kiek užkandę ir palikę netvarkytus stalus, išskubėjom iš trobos. Už kokių dviejų šimtų metrų nuo kaimo, miško pakraštyje vadai mus suguldė kur už krūmelio, kur už kupstelio. Atidžiai stebėjome horizontą...

Nepraslinkus ir pusvalandžiui, pamačiau ateinant baltai apsirengusią moteriškę ir visai netoli vienas nuo kito apie 7 stribus. Šiuo momentu mūsų pusėje sukaleno keli kulkosvaidžiai, automatai ir šautuvai, - stribų pusėje - taip pat. Zvimbė kulkos, kapojo medžių šakeles...Mūsų užnugario dešinėje vadas „Voldemaras" pistoletu šaudė į viršų ir drąsino atsišaudančius kovotojus. Šis pragaras truko apie pusvalandį. Iš abiejų pusių intensyviai tebešaudant, išgirdome savųjų komandą „automatininkai pirmyn"! Drąsindami vienas kitą pajudėjome šliaužti pirmyn, bet atbėgęs ryšininkas pasakė, kad ši komanda reiškia „trauktis"!

Traukiamės... Atsitraukę ėmėme bėgti mišku, pievele ir per vieškelio kalnelį ties Zanėnų kaimu atbulomis pagal Vėtros-Petro Gruzdo komandą. Nubėgę daugiau kaip tris kilometrus, susėdome atsikvėpti. Pranas Mackonis man papasakojo, kad jam bebėgant mišku medžio šakelė užkliuvo už jo ginklo gaiduko, šautuvas iššovė ir galėjo nušauti jo kairėje bėgantį Mindaugą Žalą (dabar jau miręs). Laimė, kad kulka nieko nekliudė ir viskas laimingai baigėsi. Lanku bebėgant į Kazokų ir Šešolkų miškus, pamatėme vieškeliu grįžtančius į Molėtus stribus. Gailėjomės, kad mes nuo jų esame per toli, jeigu arčiau - būtume „palydėję".

Partizanai iš šitų kautynių grįžo gyvi ir nesužeisti. Nebuvo girdėti kalbų, kad būtų žuvusių civilių gyventojų, o apie stribus kalbėta įvairiai. Šios kautynės parodė, kad didelis partizanų susitelkimas viename būryje yra pavojingas.

Giedraičių krašto partizanų ir komunizmo aukų, nukentėjusių Sovietų II okupacijos metu, SUVESTINĖ

(pagal Vytauto Simonavičiaus prisiminimus)

1

Dabužinskas Kazys, Liudo g. Ukmergės a. Giedraičių v. Pajaurės k.

Plienas

1923

1944-
1948 12 24 Padvarių k.

nušovė
stribai

2

Didžiulis Antanas, Kosto, gm. Ukmergėj g. Žalvarių k.

Girėnas,

Ąžuolas

1922

1944-
1945 11 01 Ožkinių k.

nušovė
stribai

3

Didžiulis Kostas (tėvas) g. Ukmergės a. Giedraičių v. Žalvarių k.

1900

1945 05 15

nušovė

stribai

4

Gruzdas Petras, Juozo g. Ukmergės a. Giedraičių v Melužių-Užugirių k.

Vėtra

1921

1944-
1950 04 01 Skrebulių k.

nusišovė

5

Gruzdas Juozas(tėvas)

1946 m.

visus nužudė ir sudegino sodybą

6

Gruzdienė Natalija

7

Gruzdaitė Juzė Melužių-Užugirių k.

1928

8

Guobys Leonas, Juliaus g. Utenos a. Molėtų v. Žalvarių k.

Putinas

1923

1945-1947 03 19 Prie Kazokų miško

nušovė
stribai,

Vėtra
pabėgo

9

Katinas Alfonsas,

Juozo g. Ukmergės a. Šešuolių v. Dvarninių k.

Raganius

1927

1946 1948-1952 04 04

nusišovė prie Rimu-sių k. Šešuolių v.

10

Katinas Juozas g. Šešuolių v. Dvarninių k.

1952-1958

# 10+5 m. Kal. 6 m.

11

Katinas Vladas g. Šešuolių v. Dvarninių k.

Ginklanešys

1948 03 27 -1952 04 17

Kal. 0,5 m.

12

Lesnikauskas Česlovas, Mykolo g. Ukmergės a. Giedraičių v. Didžiokų k.

Ąžuolas

1924

1945-

1948.12.24

Nušovė
stribai

13

Lesnikauskaitė Kazė, g. Molėtų v.
Skrebulių k.

1926

1946 02 16 Skrebuliu k.

Nušovė
stribai

14

Lesnikauskaitė Zosė, g. Skrebulių k. Skrebulių k.

1924

1946 02 16

Nušovė
stribai

15

Liubeckas Mečislovas-Mečys, g. Skrebulių k. Skrebulių k.

1946 02 16

Nušovė
stribai

16

Navickas Jonas, Karolio g. Giedraičiuose

1899

#1944.11.15-
1954

teistas.
10+5m.

17

Navickas Henrikas, Jono

1925

#1944.11.15-
1954

teistas
8+3m.

18

Navickas Jonas, Jono g. Giedraičiuose

Kerštas

1927

#1944.12.20-
1945.03.16

1945-
+ 1946 04 14

19

Simonavičius Vytautas, Bitinas Juozo g. Molėtų v. Skrebulių k.

1924
1928

1944-1945 08

legalizavosi

20

Švelnikas Povilas, Petro g. Ukmergės a. Želvos v. Lelikonių k.

Volde-
maras

1913

1944-
1946 09 18 sužeistas suimtas

teistas 20+5 grįžo 1958 m. mirė 1996

21

Švelnikienė Karolina-motina g. Ukmergės a. Lelikonių k.

1885

1945.07.03

teista 2 + 3m. gr. 1947 07 03

Pažymėta: a - apskritis, g - gyveno, k - kaimas, v - valsčius, gr. - paleista


TEKSTE MINIMI VIETOVARDŽIAI

Ambraziškiai 7, 28

Bijutiškis 15, 16

Didžiokai 21, 27

Dubingiai 7, 26, 28

Dvarniniai 24

Giedraičiai 7, 26, 28, 30

Inturkė 14

Jaurai 7, 10, 20, 28, 30

Kaišiadorys 29

Kaniūkai 3

Kazokai 4, 20, 27, 31

Kurkliai 18

Lelikoniai 28

Lipiškės 11

Liudgarda 30

Lyduokiai 8

Melužiai 9

Molėtai 3, 21, 27, 28, 31

Novasodai 29

Ožkiniai 19

Padvariai 17, 21

Pajaurė 17

Pakalniai 7

Pusnė 7, 20, 28, 29

Raupiškis 10, 16

Rimeisiai 25

Ryga 29

Skrebuliai 6, 7, 11, 12, 14, 25

Skudutiškis 3

Šešolkai 10, 28, 31

Šešuoliai 8, 24

Šideikiai 37

Ukmergė 18

Utena 3

Užugiriai 9

Vėdarai 17

Vidiškiai 25

Zanėnai 7, 31

Žalvariai 18, 20

Želva 28, 29

Žvernas ež. 30

ŽODYNĖLIS

Agentas - čekistų šnipas, pranešėjas.

Aktyvistas - okupacinę sovietų valdžią remiantis žmogus, tarnautojas.

Banditas - ginkluotas plėšikas; komunistai tuo vardu vadino besislapstančius gyventojus, Lietuvos laisvės gynėjus-partizanus.

Buožė, kulokas - stipresnis ūkininkas.

Bunkeris - partizanų slėptuvė.

Būrys - keleto ar daugiau partizanų dalinys.

Čekistas - Sovietų Rusijos saugumo įstaigų pareigūnas.

Garnizonas - sovietų kariuomenės ar stribų dalinys kovai su partizanais

„Katiuša“ - 1940 metų patriotinė rusų daina.

Kolaborantas - su okupantu bendradarbiavęs asmuo.

KGB, MGB - Sovietų Rusijos saugumo organizacijos

Legalizuotis - nutraukti ginkluotą kovą prieš okupantus.

Pasala - užpulti priešą pasiruošusi kovotojų grupė.

Rėmėjas - partizanus palaikantis ir visaip juos remiantis asmuo.

Ryšininkas - ryšius tarp partizanų palaikantis ir jų įpareigojimus vykdantis asmuo.

Skrebas, stribas - prieš partizanus kovojęs ginkluotas čekistų pagalbininkas

Skrebynas - stribų būstinė.

Slapyvardis - pasirinktas partizano ar ryšininko vardas.


PANAUDOTI ŠALTINIAI

1.    LGGRTC Lietuvos gyventojų genocidas:

I    tomas 1939-1941 Vilnius, 1999;

II    tomas 1944-1947, 3 knygos 1998, 2002, 2005.

2.    I. Ignatavičius, Lietuvos naikinimas ir tautos kova, Vilnius, 1999.

3.    J. Jankausko ir V Simonavičiaus asmeniniai archyvai.

TURINYS

ĮVADAS..................................................................................... 3

Archyvo pažymėjimas.......................................................... 5

VYTAUTAS SIMONAVIČIUS........................................................ 6

NORIU PAPASAKOTI APIE „VĖTRĄ“ ............................................ 9

STRIBŲ SIAUTĖJIMAS SKREBULIŲ KAIME.................................... 12

PARTIZANAI GYNĖ KAIMĄ NUO STRIBŲ..................................... 15

KAZYS DABUŽINSKAS................................................................ 17

ANTANAS DIDŽIULIS................................................................. 18

LEONAS GUOBYS....................................................................... 20

ČESLOVAS LESNIKAUSKAS.......................................................... 21

Žemėlapis............................................................................. 22

ALFONSAS KATINAS................................................................... 24

JONAS NAVICKAS........................................................................ 26

POVILAS ŠVELNIKAS.................................................................... 28

JAURŲ KAUTYNĖS........................................................................ 30

GIEDRAIČIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ IR KOMUNIZMO AUKŲ, NUKENTĖJUSIŲ
 SOVIETŲ II OKUPACIJOS METU, SUVESTINĖ.................................. 32

TEKSTE MINIMI VIETOVARDŽIAI.................................................... 39

ŽODYNĖLIS.................................................................................... 40

PANAUDOTI ŠALTINIAI................................................................. 41