ČeKistinė

KARIUOMENĖ LIETUVOJE

1944-1953 METAIS

ISBN 9986-757-20-7
© Juozas Starkauskas, 1998
© Meninis apipavidalinimas. Alfonsas Žvilius, 1998

Istorikams šiek tiek patyrinėjus mūsų pokario ginkluotojo pasipriešinimo tikslus, veiklos metodus, struktūrą, jos organizatorius ir vadus, atsirado būtinybė plačiau pažvelgti ir į kitą pusę - okupantų represines struktūras. Viena iš jų - įvairaus tipo NKVD (MVD)-MGB kariuomenė. Tai nebuvo savarankiška struktūra, jos veiklą lėmė komunistų partijos viršūnių ir čekistų operatyvininkų vadų direktyvos. Ši kariuomenė ir pasibaigus partizaniniam karui per visą Sovietijos gyvavimo laiką buvo naudojama kaip prevencinė jėga prieš tuos, kurie mėgintų silpninti naująją rusų imperiją, turėjusią Sovietų Sąjungos vardą. Kariuomenė būdavo metama prieš taikias demonstracijas, tokias, kokia įvyko 1956 m. Vėlinių vakarą Kaune.

Apie čekistinę kariuomenę Lietuvoje yra rašyta, ypač nuodugniai ją tyrinėjo istorikai daktarai A. Anušauskas ir E. Grunskis. Tačiau čia pateikiamas tokios apimties darbas bus bene pirmas visuose sovietų okupuotuose kraštuose ir pačioje Rusijoje.

Plačiau patyrinėjus su partizanais kovojusią kitą ginkluotą struktūrą, daugiausia sudarytą iš vietinių kolaborantų, vadinamuosius stribų būrius, atsivertų galimybė nuodugniau pažvelgti į pokario kovas ir išsiaiškinti, kas su kuo ir kaip kovojo. Gal tada aprimtų kai kuriuose mūsų gyventojų sluoksniuose dar ir dabar retkarčiais pasigirstantys samprotavimai apie klasių kovas ar pilietinį karą Lietuvoje.

Remiantis daugiausia pačių represinių struktūrų dokumentais, šiame darbe mėginama apžvelgti įvairias čekistinės kariuomenės veiklos sritis, tos kariuomenės raidą. Tačiau dėl dokumentų trūkumo ne viską pavyko išsiaiškinti, pavyzdžiui, nerasta (gal jų išvis nėra likę) įvairių tarnybinių būrių darbo planų, žemėlapių ir kt. dokumentų, be kurių neįmanoma detaliau nagrinėti nei čekistinės kariuomenės kovos taktikos, nei technikos. Trūksta ne tik kai kurių čekistinės kariuomenės veiklos dokumentų, tačiau ir turimi dokumentai labai netolygiai pagal metus pasiskirstę. Lietuvos archyvuose beveik visiškai nėra dokumentų apie kariuomenės veiklą 1947-1948 m. Dar padirbėjus Lietuvos archyvuose, ypač patyrinėjus Ypatingojo archyvo NKVD-MGB apskričių, rajonų, sričių skyrių, valdybų bylas, būtų galima rasti ne vieną faktą, kuris gal atskleistų naujus vidaus kariuomenės veiklos aspektus, tačiau svarbiausi duomenys apie čekistinę kariuomenę yra Rusijos archyvuose.

Čekistinė kariuomenė turėjo visas tas ydas, kurios graužė bet kurią kitą sovietinę struktūrą. Joje buvo biurokratizmo, inercijos, sustabarėjimo, rusiško pasipūtimo ir kt. trūkumų. Pagaliau mūsų partizanai buvo nugalėti ne tiek kariuomenės jėga, kiek komunistų partijos ir čekistų operatyvininkų suplanuotomis priemonėmis (trėmimais, suvarymu j kolūkius, agentų verbavimu, žiauriais tardymais ir pan.). Vis dėlto tai buvo grėsminga jėga.

Esu dėkingas dr. A. Anušauskui, leidusiam pasinaudoti iš Rusijos karo archyvo parsivežtais dokumentais, be kurių nebūtų buvę galima parašyti ištisų skyrių. Turėdami dokumentus iš Rusijos karo archyvo, galime teigti, kad jau anksčiau vartotas mūsų pokario pasipriešinimo, kaip beprecedenčio, įvertinimas nebuvo perdėtas.

Nors savo gyvenime esu matęs ir vyriškų, ir net didvyriškų darbų, tačiau prisiliesdamas prie Lietuvos partizanų veiklos visuomet būnu sukrėstas jų pasiaukojimo, kuris taip kontrastuoja su mūsų dabartinės visuomenės daugelį sluoksnių apėmusiu hedonistiniu nusiteikimu. Dar labiau sukrečia pasiaukojimas tų ūkininkų, kurie rizikuodami ne tik savo, bet ir artimųjų laisve, dažnai ir gyvybe, leisdavo partizanams įrengti bunkerius savo sodybose. Belieka nulenkti galvas prieš tuos, kurie savo gyvybės ar laisvės kaina atlaikė čekistinės kariuomenės šimtų tūkstančių įvairių tipų būrių puolimus ir tuo nemažai sutrukdė Lietuvos rusinimą ir sovietizavimą.

Audringas, nuspalvintas tiek nepakartojamo heroizmo ir pasiaukojimo, tiek baisių niekšybių ir klastos, pilnas kančios ir vargų buvo Lietuvos žmonėms partizaninio karo laikotarpis 1944-1953 m. Jis buvo nepaprastai painus ir sudėtingas.

Beveik dešimtmetį trukęs partizaninis karas nulėmė daugelio to meto Lietuvos žmonių gyvenimą. Dalis jų - partizanai - aktyviai dalyvavo ginkluotajame pasipriešinime okupacijai, dalis - rėmėjai, ryšininkai - aktyviai juos rėmė, dalis - pogrindininkai, partizaninės ir pogrindžio spaudos platintojai- aktyviai prisidėjo prie pasipriešinimo idėjų skleidimo. Dauguma Lietuvos žmonių, ypač kaimo, palaikė partizanus bent tuo, kad jų neišduodavo, kartkartėmis paremdavo materialiai. Nemažai buvo ir tokių, ypač miestuose, tarp inteligentų, kurie iš esmės pritardami partizanų tikslams laikė juos neįgyvendinamais arba nevertais rizikos. Pasyvių kovos stebėtojų buvo nemažai, tačiau kolaboruojančiųjų - ar atvirai, ar slapta - nedaug. Daugelis tų, kurie palaikė okupantus, buvo anaiptol ne geriausieji mūsų žmonės. Komunistų viršūnėse dar buvo vienas kitas idealistas, marksizmo ideologijoje įklimpęs dogmatikas, bet apačios buvo apgailėtinos. Beje, tai ne kartą yra liudiję ir patys čekistai; ypač griežtai apie Vilniaus operatyvinio sektoriaus sovietinius partinius veikėjus kalbėjo to sektoriaus viršininkas plk. I. Rudyka¹. Tačiau neatmestina galimybė, kad vieną kitą padoresnį mūsų žmogų suviliojo ir sovietinė socialinė demagogija, kalbos apie visų lygybę.

Partizanai kėlė sau daug tikslų ir uždavinių - sulaikyti mūsų žmones nuo bendradarbiavimo su okupantais, išsaugoti Lietuvos turtus, tautinį sąmoningumą ir kt., bet pagrindinis jų tikslas buvo atkurti nepriklausomybę. Šis tikslas deklaruojamas visuose svarbiausiuose partizanų dokumentuose, sukurtuose dar vokiečių okupacijos metais pradėjusios veikti Lietuvos laisvės armijos ir galiausiai 1949 m. vasario 2-22 d. vykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, kuriame buvo baigtas partizanų sąjūdžio centralizavimas ir įkurta vieninga partizanų organizacija - Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Siame suvažiavime buvo priimtas LLKS statutas, jame rašoma: „Sąjūdžio tikslas atstatyti laisvą, nepriklausomą, demokratinę Lietuvos respubliką"². Visi kiti tikslai ir uždaviniai buvo palenkti šiam svarbiausiam tikslui. 20 metų gyvenę nepriklausomoje Lietuvoje, dauguma to meto mūsų žmonių manė, kad nepriklausomybė labiausiai garantuoja jų norą sukurti sau ir savo artimiesiems geresnį gyvenimą. Be to, buvo neabejojama, jog nedidelės tautos gyvavimą, jos išlikimą garantuoja tik nepriklausomos valstybės statusas.

Tame pačiame suvažiavime buvo patvirtinta partizanų nuostata, kad Lietuvoje nuo 1940 m. birželio 15 d„ t. y. nuo sovietų kariuomenės įžengimo į Lietuvą, yra karo padėtis. Todėl „VKP(b) nariai, ginkluoti okupacinės valdžios pareigūnai ir visi kiti tautai priešiškais tikslais apginkluoti asmenys skaitomi lietuvių tautos priešais ir todėl iškrenta už neliečiamumo ribų. [...] Ginkluotas asmenų grupes ar paskirus ginkluotus asmenis be atodairos naikinti. Išdavikus griežčiausiai bausti, bausmės įvykdymą viešai paskelbti"³. Tai nereiškia, kad pirmam įtarimui kilus žmogus būdavo sušaudomas. Partizanų karo lauko teismas priimdavo sprendimus tik turėdamas tvirtų įrodymų. Linkęs išdavinėti ar kolaboruoti žmogus būdavo perspėjamas, kartais ir kelis kartus, baudžiamas pinigine ar kitokia bauda. Be abejo, buvo ir apsirikimų. Žmonių nesąžiningumas, kerštingumas, pačių čekistų provokacijos sudarydavo prielaidas klaidoms. Okupantų primesta kova buvo negailestinga, klastingas priešas veikė nesiskaitydamas su priemonėmis. Todėl ir partizanai buvo priversti elgtis ryžtingai ir griežtai. Čekistų duomenimis, partizanai 1944-1953 m. yra nukovę 12 922 žmones, iš jų:

Atmetę partizanų puolimų metu nukautus apie 4 tūkst. stribų, kariškių, operatyvininkų, milicininkų, ginkluotų sovietinių partinių aktyvistų ir kitų su partizanais ginklu kovojusių žmonių (beje, daugelis sušaudytų agentų bei kolaborantų taip pat buvo slapta apginkluoti), gautume, jog partizanai mirties bausme yra nubaudę apie 9 tūkst. savų išdavikų.

Apgailestaujant, jog beveik 10 tūkst. mūsų krašto žmonių žuvo nuo saviškių rankų, reikia pasakyti štai ką. Okupantai mūsų žmones sustatė į skirtingas barikadų puses. Visų laikų ir kraštų partizanai negailestingai baudė išdavikus, nes tik taip galėjo išlikti jie patys, o su jais ir tos idėjos bei tikslai, dėl kurių jie kovojo. Visi karai nužmogina, kartais sunku atskirti, kur baigiasi karinė būtinybė, o kur prasideda taikių žmonių terorizavimas. Rusai, įsiveržę į Vokietiją, su civiliais gyventojais elgėsi kaip didžiausi barbarai. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad amerikiečių ir anglų Antrojo pasaulinio karo metu vykdyti siaubingi Vokietijos miestų bombardavimai buvo nereikalingi, nes jų metu žūdavo vien civiliai. Vis dėlto nei vienų, nei kitų istorija nepasmerkė.

Ginkluotasis partizanų pasipriešinimas, prasidėjęs 1944 m. daug kur gana stichiškai, pamažu tvirtėjo. Būrėsi organizacinės struktūros: susikūrė Vyčio (1944 m. lapkritis—1953 m. sausis), Didžiosios Kovos (1945 m. sausis- 1950 m. lapkritis), Tauro (1945 m. rugpjūtis-1952 m. birželis), Vytauto (1945 m. rugpjūtis-1951 m. gruodis), Dainavos (iš pradžių vadinosi A apygarda; 1945 m. lapkritis—1952 m. rugpjūtis), Žemaičių (iš pradžių vadinosi legionu; 1945 m. kovas-1953 m. rugpjūtis), Jungtinė Kęstučio (1946 m. rugsėjis-1953 m. birželis), Prisikėlimo (1948 m. balandis-1952 m. birželis) ir trumpiau veikusios Algimanto bei Dariaus ir Girėno apygardos⁵.

Ginkluotų nelegaliai gyvenančių partizanų (buvo dar ir partizanų rezervistų kategorija; rezervistai paprastai užimdavo žuvusiųjų vietas, kartais naktimis dalyvaudavo puolimuose) buvo tiek:

Partizanai buvo pagrindinė kliūtis įsigalėti okupaciniam režimui, tad juos ir mėginta sutriuškinti nesiskaitant su priemonėmis. Dabar žvelgdami į praeitį matome, kad partizanai laimėti negalėjo. Laisvasis pasaulis ką tik buvo pergyvenęs Antrąjį pasaulinį karą ir tuoj po jo negalėjo pulti savo buvusių sąjungininkų, o be laisvojo pasaulio paramos partizanai laimėti negalėjo. Pasak K. K. Girniaus, partizaninį karą galima laimėti, jei: 1) kariuomenė atsisako vykdyti valdžios nurodymus; 2) vyriausybei ar šalies gyventojams karas tiek įgrysta, kad jie nutaria jį nutraukti; 3) karas tampa nepakeliama finansine našta; 4) teritorija, dėl kurios kovojama, nebelaikoma strategiškai svarbia⁸. Sovietijoje nebuvo nė vienos iš šių aplinkybių, jos žmonės savo valios niekaip negalėjo pareikšti. Komunistai užimtas teritorijas laikė mirtiname glėbyje, kaip auką nutvėręs plėšrūnas vis labiau gniauždami nasrus.

Be didžiųjų strateginių priežasčių, nulėmusių partizanų pralaimėjimą, buvo keletas ne tokių reikšmingų, bet gana svarbių. Partizanų nebuvo ten, kur nebuvo miškų. Kaip sakydavo partizanai, miškai buvo jų tėvynė. Bet mūsų miškai nedideli, be to, išraižyti kelių ir proskynų. Okupacinei kariuomenei buvo nesunku pasiekti bet kurią miško vietą. Nepatogi buvo ir Lietuvos geografinė padėtis, nes mes neturėjome sienų su laisvuoju pasauliu. Užblokavę pajūrį ir Lietuvos-Lenkijos sieną, okupantai uždarė mūsų partizanus ribotoje erdvėje. Jie negalėjo iš pašalies nei ginklų gauti, nei pasitraukti poilsio ir apgydyti žaizdų.

Tačiau negalime partizanų pasipriešinimo laikyti klaida. Komunistinės sistemos sugriuvimas, Sovietijos iširimas rodo, jog tai, su kuo kovojo tie pasišventėliai idealistai, buvo iš tikrųjų griautina. Jie, kaip ir daugelis įvairių laikų ir įvairių šalių sukilėlių, neįvertino to, kad istorijos girnos mala lėtai, kartais neįtikėtinai lėtai. Patys būdami pasiryžę dėl idealų žūti, mūsų miško vyrai negalėjo suprasti, kaip pasaulis gali pakęsti imperinę komunistinę Sovietiją. Daugeliui to meto Lietuvos žmonių, ne vien partizanams, atrodė, kad tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos netrukus kils karas ir tada Lietuva vėl atgaus nepriklausomybę, o partizanai ateis į valdžią.

Mūsų partizanai buvo neblogai organizuoti, jų buvo pakankamai daug, jie nešiojo Lietuvos kariuomenės uniformas ir buvo ginkluoti, tad tarsi tęsė tiek valstybingumo, tiek kariuomenės tradicijas, valdė apie 70-80 proc. krašto teritorijos. Okupantų valdžioje buvo miestai, miesteliai ir tos vietovės, kuriose tuo metu buvo jų kariuomenė. Šiame kare buvo išpirkta baisi paskutinės nepriklausomos Lietuvos vyriausybės klaida, kad į Lietuvą be pasipriešinimo 1940 m. birželio 15 d. buvo įleisti Raudonosios armijos daliniai.

Tyrinėtojus vargina klausimas, ar mūsų tauta negalėjo pasirinkti pasyvesnio, mažiau kruvino pasipriešinimo kelio (lietuvių ginkluotojo pasipriešinimo mastui visuose po karo Rusijos okupuotuose kraštuose prilygsta tik Vakarų Ukrainos pasipriešinimas). Matyt, kito kelio nebuvo, nes sovietų teroras nepaliko kitos išeities. Okupavus Lietuvą, dar tebevykstant karui, mūsų vyrus pradėta imti į Raudonąją armiją. Tik truputį apmokyti jie buvo siunčiami į frontą. Dauguma mūsų vyrų nutarė, jog geriau žūti Lietuvoje ir už savo tautą, negu svečiose šalyse už svetimus okupantų interesus. Be to, vadovaudamiesi klasių kovos teorija, iš anksto į sunaikintinų priešų gretas įrašę visus turtingiau, geriau, šviesiau gyvenančius žmones, okupantai apie 10 proc. mūsų gyventojų pastatė už sovietinių įstatymų ribų ir jiems beliko arba žūti, arba priešintis. Anaiptol ne visi tiek į kariuomenę imami, tiek klasiniais priešais apšaukti, tiek kitokių kategorijų mūsų žmonės pasirinko kovos kelią, bet būtent drąsiausieji, ryžtingiausieji juo nuėjo.

Tyrinėtojai ginčijasi ir dėl kito klausimo: kodėl Lietuvoje pasipriešinimas okupantams buvo toks smarkus, palyginti su kaimyninių šalių, kurias sovietai terorizavo ne mažiau kaip mūsų šalį, pasipriešinimu. Mūsų manymu, viena svarbiausių priežasčių buvo ta, kad lietuviai nebuvo per daug įsivėlę į didžiųjų jėgų - rusų ir vokiečių - priešpriešą ir per Antrąjį pasaulinį karą išsaugojo tuos savo vyrus, kurie, prasidėjus bet kokiai sumaiščiai, tampa vadais. Daug latvių ir estų vyrų žuvo rusų fronte, kariaudami vokiečių pusėje, lenkai smarkiai nukraujavo kovodami su vokiečiais. Ir tik lietuviai naują sovietų okupaciją pasitiko išsaugoję beveik visas jėgas (daugiausia vyrų netekta šiems pasitraukus į Vakarus).

Partizaninėse kovose žuvo daug drąsių ir ryžtingų Lietuvos vyrų. Liko labiau linkę prisitaikyti, nuolankesni. Jie ir savo vaikus mokė būti nuolankius, susitaikyti su likimu. Kita vertus, partizanų pavyzdys daug ką ir vėliau įkvėpė pasipriešinimui, nors ir pasyvesniam.

Dar nesame visiškai įsisąmoninę partizaninio karo reikšmės mūsų tautai, jos šiandieniniam atgimimui. Partizaninio karo esmę nuodugniausiai yra atskleidęs filosofas J. Girnius, 1967 m. „Aidų“ žurnale polemizuodamas su kunigu daktaru F. Jucevičiumi. F. Jucevičius straipsnyje „Tarp mirties ir mito“ teigė: „Bet manau, kad tautos gali save tikrai pažinti tik tuomet, kai jos į savo praeitį žvelgia ne svajotojo, o gydytojo akimis. [...] Mes irgi gilinamės į praeitį, kad suprastumėm josios veikimą bei sutrikimus. Kartu noriu pabrėžti, kad istorinis pažinimas neturi nieko bendro su praeities egzaltacija. Idealinė bei poetinė įvykių ir žmonių interpretacija nėra istorija, o mitas. (...) Kuomet didesnė tautinės bendruomenės dalis gyvena praeitimi, toji bendruomenė yra dalinai jau mirusi. [...] Jei taikos metais tautos išplėtoja savo kūrybines galias, tai savo dvasinį tvirtumą parodo mūšių bei pavojų metu. Žodžiu, taikoje tarpsta genijai, o herojus pagimdo karai. [...] Ar nesakoma, kad gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja, o kurie jaučia - jis atrodo tragedija. [...] Mitas yra bėgimas nuo tikrovės. Jei melo žmogus yra ligonis, kuris žino, kad jis toks yra, tai mito žmogus yra ligonis, kuris nežino, kad jis serga. [...] Sakoma, kad tik mirties akivaizdoje žmonės susidaro teisingą vaizdą apie žmones, įvykius ir daiktus. Atrodo, kad tai galioja ir tautoms. [...] Mes esame lyrikų tauta, o ne realistų. Mes žvelgiame į gyvenimą kaip literatai, o ne kaip politikai... Štai kodėl mes mieliau gyvename mitu, o ne tikrove. [...] Pasaulis yra daugiau tai, kas yra tautos galioje, o ne tai, kas nuo jo galios nepriklauso".

Dr. J. Girnius savo atsakymą pavadino „Tarp heroizmo ir realizmo"; jis rašė: „Ar aplamai visa partizanų kova už laisve, kraštui atsidūrus už sovietų „geležinės uždangos", buvo prasminga? Būtų buvę beprasmiška ją be galo tęsti, nes tai herojinę ryžtį būtų pavertę tik savižude desperacija. Tačiau dėl to netenka paneigti jos iškovotos prasmės: tautinei atsparai sovietinėje vergijoje partizaninė kova padėjo pagrindą, kurios pavergėjas lengvai neišgriaus. [...] Svarbiausia iš šalies ir po laiko vargiai turime kelti klausimą, ar partizanų kova buvo neišvengiama ir šia prasme „nebūtina". Abstrakčiai teisinga, kad reikia žinoti, kada gyventi ir kada mirti. Tačiau konkrečiai gali nuspręsti šį „kada" klausimą tik tie, kurie patys turi rinktis tarp „gyventi" ir „mirti", nuolankiai priimti vergo likimą ar ryžtis kovai už laisvę. Ar buvo galima garbingai išvengti partizaninės kovos prieš okupantą? Vienu požiūriu šis klausimas yra beprasmis, antru požiūriu -dviprasmiškas. [...] Istorija ne svarsto, kaip kas būtų galėjęs būti, o tik stengiasi suprasti, dėl ko įvyko, kas įvyko. [...] Istorijoje dažnai laimi ne teisė, o jėga, ne teisieji, o galingieji. [...] Nėra abejonės, kad niekada „neapsimoka" mirti, kad visada „apsimoka" gyventi. Besąlyginis realizmas savaime išskiria heroizmą. [...Į Heroizmas be realizmo (realių galimybių paisymo) virsta tik savižude bravūra. Realizmas be heroizmo (nusistatymas ginti net gyvybės kaina, kas brangu) virsta servilišku oportunizmu. Pagal tai, kai norime apgailestauti, ar nebuvo galima būtų realistiškesniais, drauge atsiduriame prieš klausimą, ar tai buvo įmanoma be savęs pačių išdavimo. (...) Nors po kovos ir reikėjo prie padėties prisitaikyti, šis prisitaikymas nėra vergiškumo prisunktas. [...] Nėra tiesioginės priešybės tarp realizmo ir heroizmo. Tačiau heroizmas peržengia realizmą ne užsimerkdamas prieš tikrovę, bet nekapituliuodamas jai ten, kur tikrovė nėra teisi (vienas dalykas - pažinti tikrovę, antras - ją pripažinti). [...] Abejaip esame savo istorijoje stokoję realizmo: ir dėl to, kad vienais atvejais stokojome tikrovės jausmo, ir dėl to, kad kitais atvejais nestokojome heroizmo. [...] Bet būtų nesusipratimas tematyti tikrovės aklumą ten, kur iš tiesų buvo nušvitusi herojinė ryžtis. Nėra ko sielotis, kad mūsų tautos istorija nestokoja herojinės didybės momentų!"

Daugiau kaip prieš 30 metų vykusi diskusija užsitęsė iki šių dienų, virto vadinamųjų realistų, iš vienos pusės, ir idealistų - iš kitos, priešprieša. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas patvirtino, jog teisūs buvo idealistai, kurie vadovavosi ateities vizijomis, o ne realistai, gyvenę šios dienos realijomis. Tačiau kova tarp šių dviejų požiūrių, net galima sakyti - ideologijų, nesibaigė, nes daugelis mūsų žmonių linkę dabar turėti ant stalo duonos riekę negu ateityje visą pyragą. Realistų argumentams tariamo įtikinamumo teikia tai, jog jie, kaip ir dauguma mūsų žmonių, nustatydami bet kurio reikalo, reiškinio naudą ar žalą, neatsižvelgia į dvasinius dalykus.

Bet grįžkime prie čekistų. Okupuota Lietuva buvo atiduota visiškai jų valdžiai ir savivalei. Iš jų komunistų vadai reikalavo kuo greičiau sunaikinti ginkluotąjį pasipriešinimą, nesiskaitant su priemonėmis. Kaip 1953 m. rugpjūčio 8 d. A. Sniečkui rašė Lietuvos pasienio apygardos karo prokuroras plk. S. Grimovičius, Centro komitetui buvo žinoma, jog tam tikrais atvejais buvo leidžiama suimtuosius kankinti. Kankinimams leidimus turėjo duoti MGB ministras P. Kondakovas ar jo pavaduotojas I. Počkajus⁹. Tie „tam tikri atvejai" turėjo būti tada, kai iš suimtojo buvo galima sužinoti apie ginkluotąjį pogrindį, taigi kankinti buvo galima gyvus paimtus partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. Tačiau dažniausiai čekistai kankindavo visus į jų rankas patekusius žmones, ne vien tik su ginklu pasipriešinusius, ir, aišku, neprašydavo iš savo vadovybės jokių leidimų. Tie leidimai jiems netiko jau vien todėl, kad nebuvo laiko jų laukti - dažniausiai žmonės, ypač partizanai, būdavo kankinami tuoj pat, vos juos suėmus, kol suimtieji dar nesutelkę visų dvasinių jėgų, kol dar veikia netikėtumo šokas. Stipresnius žmones kankindavo keletą mėnesių iš eilės. Paprasčiausias kankinimas buvo mušimas rankų smūgiais, kojų spyriais, guminėmis lazdomis. Bet jei pasitaikydavo išradingas ir sadistinių polinkių turintis tardytojas, suimtieji būdavo skandinami vandens statinėje, stabdoma kuo nors užspaudus širdis, lupami nagai, varžtais spaudžiami lyties organai ir t. t. Ilgais ir baisiais kankinimais - itin dažnai naudota nemiga, kai naktimis buvo tardoma, o dieną neleisdavo miegoti, - suimtieji būdavo taip išsekinami, kad tik labai stiprios dvasios žmonės atsilaikydavo. Ne be reikalo mūsų partizanai net ir 1947-1950 m., kai SSRS nebuvo mirties bausmės, patekę į apsuptį ir neturėdami vilties prasiveržti dažniausiai rinkdavosi mirtį - patys nusišaudavo ar susisprogdindavo, - nes bijojo, kad neišlaikę kankinimų gali išduoti kovos draugus. Kankinimus geriausiai ištverdavo giliai tikintys asmenys, taip pat moterys.

Apie kankinimus liudija ne tik buvę kaliniai. Jau minėtas plk. S. Grimovičius reguliariai pranešinėdavo CK apie ypatingai šiurkščius, kaip tada vadindavo, „socialistinio teisėtumo pažeidimus". 1947 m. kovo 24 d. jis rašė: „1945-1946 m. ir per du šių metų mėnesius mes kas mėnesį ir kas ketvirtį matome masinius atvejus, kai mūsų organai nusikalstamai savavaliauja ir šiurkščiai pažeidinėja piliečių teises į asmenybės ir asmeninio turto neliečiamumą". Vien už didelius nusikaltimus (neteisėti sušaudymai ir nužudymai, prievartavimai ir grobimai) 1945 m. karo tribunolams buvo perduota 328 saugumo organų ir kariuomenės karininkai, seržantai ir eiliniai. Daugiausia nusikaltimų padaryta 1946 m. I ketvirtyje - 137. Per tą laiką buvo sušaudyti ir nužudyti 55 žmonės, 62 išprievartauti ir sumušti, apiplėšta 120 sodybų¹⁰. Tą patį tas pats prokuroras konstatavo ir 1948 m. liepos mėn., teigdamas, kad MGB darbuotojai nemoka lietuvių kalbos, todėl menkus savo darbo rezultatus stengiasi kompensuoti masiniais suėmimais ir kankinimais. Anot prokuroro, mušama daug ir dažnai¹¹. 1951 m. kovo 8 d. prokuroras rašė, kad „atskiri MGB organų darbuotojai vis dar naudoja ydingus, neleistinus tardymo metodus. Nemažai sulaikytųjų ir areštuotųjų „prisipažinimų" jie išgauna panaudoję fizinio poveikio priemones tardomiesiems"¹². Reikia turėti omenyje ir tai, kad sovietiniai prokurorai užfiksuodavo tik nedidelę dalį nusikaltimų. Nukankinus ar nušovus žmogų, buvo šimtai galimybių visa tai užmaskuoti inscenizavus pabėgimą, mirtį nuo širdies nepakankamumo, pagaliau žmogaus savižudybę. Beje, čekistai savo dokumentuose niekur nerašydavo, jog jie kankino. Kankinimus jie užmaskuodavo „fizinio poveikio priemonių" ir „aktyvaus tardymo" terminais.

Taigi kai kurių prokurorų, tokių kaip plk. S. Grimovičius, pastangos bent kiek suvaržyti čekistų žiaurumą buvo beviltiškos. Tai lėmė tiek pati sovietinė tikrovė, kurioje įstatymai ir praktika visada beviltiškai skyrėsi, tiek pačių „kovotojų" dėl teisės normų laikymosi, tokių kaip plk. S. Grimovičius, ribotumas. Štai kaip jis aiškino, kodėl čekistai taip dažnai pažeidžia įstatymus: 1) vyksta žiauri kova, karių ir karininkų akyse žūva daug žmonių, todėl silpnesnių nervų kariai pameta saiką ir protą, „kiekvieną vietinį gyventoją laiko banditų rėmėju ar banditu ir todėl su kai kuriais iš jų savavaliauja (prinimajet bezčinstva)";2) dalis karių ir karininkų yra morališkai sugedę, karjeristai, tinginiai, todėl areštais, šaudymais dangsto savo neveiklumą; 3) dar kiti šioje kovoje stengiasi praturtėti grobdami, piešdami ir prievartaudami.

Galima visiškai sutikti su dviem pastarosiomis plk. S. Grimovičiaus mintimis, o pirmąją, atitinkančią garsiąją komunistų išmintį: „mišką kerta, skiedros lekia", jis plėtoja taip: „Šiame sudėtingame, nepaprastai sunkiame darbe, ypač Lietuvos sąlygomis, galimos ir leidžiamos klaidos.

Bet šiurkščios ir sistemingos klaidos, kai jos tampa masinėmis ir nėra ištaisomos, tokios klaidos negali būti laikomos klaidomis. Galima klysti kartą, du, bet ne iki sąmonės netekimo (bezčuvstvija). Mes tokias klaidas laikome iškraipymu"¹³. Ir taip kalba teisininkas, prokuroras! Pasak jo išeitų, kad kiekvienas čekistas gali nušauti ar nukankinti 1-2 žmones, bet trečio nušauti jau nereikėtų.

Stulbinantys ir jo motyvai, kodėl nereikėtų suiminėti visų iš eilės ir suimtųjų kankinti. Konstatavęs, kad iš kiekvienų 100 suimtųjų 15 čekistai turi paleisti, nes nesugeba įrodyti jų kaltės, prokuroras rašo: „...išleidžiami į laisvę nekalti žmonės, kurie ištisus mėnesius, o kartais ir metus be reikalo kankinosi kalėjime, lageriuose, KPZ. [...] Tarp jų yra žmonių, kuriems smarkiai įkrėtė (vsypali) tardymo metu. [...] Jūs įsivaizduojate, kokia agitatorių armija prieš mūsų organus ir Sovietų valdžią nuėjo per vienkiemius, kaimus"¹⁴. Taigi gailimasi ne be reikalo kankintų, kalintų žmonių, jų suluošintų gyvenimų, o to, kad nukentės valdžios autoritetas! Tiek šis prokuroras, tiek čekistų vadovybė apgailestavo, kad tardymo metu nužudžius žmogų nebegalima daugiau iš nužudytojo išgauti žinių. Taigi išeitų, jog tardant galima kankinti, tačiau nereikia persistengti ir sunaikinti galimo žinių šaltinio. Kaip minėta, nenorėdami, kad tardomieji būtų nužudyti ar nors suluošinti (koks tada iš kalinio darbininkas?), kartais patys čekistai perduodavo karo tribunolui ypatingu sadizmu („paprasti" sadistai buvo dauguma čekistų) pasižyminčius tiek kariškius, tiek operatyvininkus. Vienas iš tokių buvo mjr. V. Grigorjevas, MGB apskrities skyriaus viršininko pavaduotojas. 1946 m. gruodžio 7 d. MGB Alytaus skyriuje jis nukankino pedagogą ir rašytoją K. Bajerčių-Garibaldį, vieną iš žymių pogrindžio veikėjų, kuriam po mirties buvo suteiktas Laisvės kovotojo karžygio vardas. Majoras buvo apkaltintas ne tuo, kad kankino, o kad po tardymo-kankinimo K. Bajerčiaus neatidavė medikų priežiūrai, bet įmetė į karcerį, kuriame tas gruodžio 8 d. mirė¹⁵. Komunistų ir čekistų vadovybės akimis žiūrint, jų priešų kankinimas turi būti tik naudingas, o tai gali būti tada, kai kalinys nenukankinamas ir iš jo ištraukiamos visos paslaptys.

J. Stalino laikais NKVD-MGB turėjo tam tikrą autonomiją, kartais veikdavo ir be komunistų partijos žinios bei sutikimo. Tačiau vis dėlto partija buvo tas valdžios organas, kuris ne tik kontroliavo savo represines struktūras, bet dažnai ir inicijavo naujus kovos su „buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu" būdus ir metodus.

A. Sniečkus, pranešinėdamas VKP(b) CK sekretoriui A. Ždanovui apie tai, kaip kovojama su ginkluotuoju pogrindžiu, nuolat prašydavo Maskvos pagalbos ir reikalaudavo imtis dar didesnių represijų prieš partizanus bei jų rėmėjus. 1947 m. gegužės 21 d. pranešime jis rašė, kad LKP(b) CK biuras balandžio 14 d. priėmė nutarimą „Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis priemonių sustiprinimo", kad iš Maskvos atvyko grupė vadovaujančiųjų MGB darbuotojų, kad apskrityse, kur gausiausia partizanų, dirba MGB operatyvinės grupės, džiaugėsi, jog pagaliau visa kova su partizanais sukoncentruota vienose MGB rankose¹⁶. Birželio 26 d. pranešime A. Ždanovui A. Sniečkus su rezignacija konstatuoja, kad „teroristinė buržuazinių nacionalistinių gaujų veikla respublikos teritorijoje nesilpsta". Pasak jo, gegužės mėn. aktyviausi buvo Žemaitijos partizanai. „Už silpną vadovavimą kovai su nacionalistiniu pogrindžiu ir gaujomis iš darbo pašalintas pirmasis Telšių a[pskrities] kom[iteto] sekretorius Venckus, antrajam sekretoriui Glachovui pareikštas papeikimas". Imtasi priemonių, kad Žemaitijoje būtų sustiprinti MGB organai, padidintas karinių operacijų efektyvumas, areštuotos partizanų šeimos, o iš rėmėjų šeimų atimtas turtas ir palikta tik po 5 ha žemės. Prašoma leisti marionetinei respublikos Ministrų Tarybai savo sprendimu ištremti partizanų šeimas ir neva jų rėmėjus - buožes, 8000 stribų statusą prilyginti kariškių statusui, geriau apginkluoti vadinamuosius aktyvistus¹⁷. Beje, marionetės negavo teisės tvirtinti didžiųjų trėmimų, LSSR Ministrų Taryba tik pakartodavo SSRS Ministrų Tarybos nutarimus. Tačiau ir kolaborantai daug prisidėjo prie didžiųjų trėmimų: jie nustatydavo tremiamųjų skaičių bei asmenis. Be to, Lietuvoje beveik nuolat iš kai kurių apskričių buvo tremiama mažesniais mastais, nusprendus partijos komitetams, neva atsakant į partizanų puolimus.

Vietiniai komunistai aktyviai talkino okupantams ir jų pakalikams, terorizavusiems ne tik tuos, kurie su jais kovojo, bet ir apskritai visus Lietuvos žmones. Tai rodo CK biuro 1947 m. gruodžio 12 d. nutarimas¹⁸. Jame konstatuojama, kad nepatenkinamai vykdomas CK 1946 m. spalio 5 d. nutarimas, jog „ginkluotos gaujos turi būti greičiau likviduotos", ir kad visi liaudies priešai „pastaruoju metu suaktyvino teroristinę ir antisovietinę veiklą". 27 punktų nutarime numatyta: pirma, prieš partizanus su ginklu rankose turi kovoti visi komunistai ir komjaunuoliai, susibūrę į ginkluotas grupes, kurioms dar turi priklausyti sovietus palaikantys MTS, sovietinių ūkių darbininkai, naujakuriai ir kt.; antra, didinti operatyvininkų skaičių; trečia, stiprinti kariuomenę materialiai, prašyti joje Įkurti lietuviškus dalinius; ketvirta, ištremti „maksimalų kiekį banditų šeimų ir gaujų rėmėjų buožių šeimų iš tų apskričių, kur daugiausia išplitęs banditizmas". Žinoma, tai nereiškė, kad trėmimai buvo tik atsakas į partizanų puolimus. Iš visų daugiau kaip 120-150 tūkst. iš mūsų šalies ištremtųjų maždaug 1/3 buvo ištremti kaip partizanų šeimų nariai ar jų rėmėjai, o 2/3 - kaip vadinamieji buožės, jiems formaliai priklijavus nacionalistų rėmėjo etiketę. Labai iškalbingi 1949 m. kovo 25-28 d. trėmimo, turėjusio kodinį pavadi-_nimą „Priboj" („Bangų mūša“), iš Baltijos šalių duomenys: iš Estijos ištremta 20 713, iš Lietuvos - 31 913, iš Latvijos - 42 149 žmonės¹⁹. Taigi per tą trėmimą santykinai pagal gyventojų skaičių iš Estijos buvo ištremta maždaug 1,5 karto daugiau, o iš Latvijos - du kartus daugiau negu iš Lietuvos, nors tose šalyse tuo metu ginkluotojo pasipriešinimo praktiškai jau nebuvo. Okupantai sistemingai naikino ne tik tuos, kurie aktyviai priešinosi, bet ir tuos, kurie, komunistų nuomone, galėjo būti jiems pavojingi, nes turėjo kitą vertybių matą. Darbštus, tikintis, tvarkingas, neparsiduodantis (daug mūsų žmonių į Sibirą iškeliavo ir todėl, kad nesutiko būti agentais) - tai okupantų priešas. Komunistai siekė sukurti naują žmogų pagal savo supratimą, ir tas jų naujas žmogus buvo itin nemalonus vertinant jį krikščioniškosios moralės normomis.

Tarp Lietuvos komunistų buvo daug užkietėjusių staliniečių - A. Sniečkus, K. Preikšas, G. Zimanas, B. Pušinis, J. Žiugžda, J. Bartašiūnas (pastarąjį vargu ar galima laikyti lietuviu, nes užaugęs komunistinėje Rusijoje, buvo grynai rusiško mentaliteto) ir kt. Net ir tie Lietuvos komunistai, kurie neva kai kada turėdavo savo nuomonę, besiskiriančią nuo Maskvos, tokie kaip J. Paleckis, M. Gedvilas, A. Gudaitis-Guzevičius, yra mūsų tautai padare baisių nusikaltimų. Principiniais klausimais jie visuomet pasiduodavo Maskvos ar A. Sniečkaus spaudimui. M. Gedvilas, 1940-1955 m. būdamas marionetinės vyriausybės Ministrų Tarybos pirmininku, pasirašinėjo visus trėmimų dokumentus. J. Paleckis 1940-1966 m. buvo LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku; 1957 m. sausio 21 d. jis pasirašė vieną nuožmiausių Lietuvos komunistų sukurtų įsakų (tokio dokumento nebuvo priėmusi nė viena vadinamoji sovietinė respublika), remiantis kuriuo atlikę bausmę politiniai kaliniai negalėjo grįžti į Lietuvą. Nors įsake buvo draudžiama grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos valstybės vyriausybių bei partijų vadovams, antisovietinių organizacijų vadovams, bet dėl ketvirtosios ten minimos žmonių kategorijos neapibrėžtumo (matyt, tai buvo padaryta sąmoningai, kad vietiniai milicijos ir sovietų valdžios organai tą neapibrėžtumą galėtų interpretuoti kaip jiems parankiau) tie kolaborantai, kurie dabar kartais vaizduojami vos ne tyliaisiais disidentais, į Lietuvą neleido grįžti dešimtims tūkstančių ne tik buvusių politinių kalinių, bet ir tremtinių, kurie buvo priversti klajoti Rusijos platybėmis arba ieškoti prieglobsčio Karaliaučiaus krašte ir Latvijoje. Ketvirtoji kategorija žmonių, kuriai irgi neleista grįžti į Lietuvą, buvo įvardyta kaip aktyvūs „lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyviai".

Nors Lietuvos komunistų partijos vadovai buvo ištikimi Maskvos kolonizatorių tarnai, Lietuvoje antraisiais komunistų partijos sekretoriais būdavo iš Maskvos atsiunčiami žmonės. Taip buvo ir Centro komitete, ir apskričių (nuo 1950 m. - rajonų) partijos komitetuose. Antrieji sekretoriai dažniausiai ir būdavo tikrieji padėties šeimininkai. Antraisiais partijos CK sekretoriais yra buvę A. Isačenka (1944-1946), A. Trofimovas (1946-1952), B. Šarkovas (1956-1961), B. Popovas (1961-1967), V. Charazovas (1967-1978), N. Dybenka (1978-1986), N. Mitkinas (1986-1990). Beveik visi jie buvo ne tik aršūs komunistai, bet dar aršesni rusifikatoriai. Tarp šių iš Maskvos atsiųstų emisarų, tęsusių Rusijos generalgubernatorių tradicijas, ypač išsiskiria du žmonės, kuriuos galima vadinti svarbiausiais Lietuvos budeliais, tai M. Suslovas ir gen. ltn. I. Tkačenka. Pirmasis buvo partijos emisaras 1944 m. lapkričio-1946 m. kovo mėn., vadovavo VKP(b) CK biurui Lietuvai, buvo jo pirmininku, o antrasis 1944-1947 m. buvo SSRS NKVD-NKGB (MVD-MGB) įgaliotiniu Lietuvoje. Abu šaltakraujai fanatiški komunistai, darę viską, nesiskaitydami su priemonėmis, kad Lietuvoje įsigalėtų okupacinis režimas, vadinamoji sovietinė santvarka.

Šių dienų žmogui, ypač jaunimui, sunku įsivaizduoti, kas Lietuvoje darėsi pokario metais. Sunku suprasti tokią nežmonišką teroru pagrįstą valstybės politiką. Bet nūdienos žmogui, persmelktam hedonizmo, sunku suprasti ir mūsų pokario miško vyrų idealistinį aukojimąsi.

Kalbėdami apie pasipriešinimą okupantams, esame linkę iškelti tame pasipriešinimo judėjime dalyvavusių žmonių didvyriškumą. Tai teisinga, nes tik herojinės ryžties apimti žmonės galėjo priešintis tai okupantų primestai, anot J. Girniaus, „neteisėtai tikrovei" ir kiek nors ją paveikti. Bet tai buvo ne visų lemtis. Okupantai buvo baisūs, klastingi, žiaurūs, be jokių moralės skrupulų. Neretai į kovą pakilusių vyrų ryžtą paralyžiuodavo jų šeimų likimas, nes, kaip žinome, okupantai partizanų šeimas dažnai imdavo įkaitais. Dauguma žmonių suvokė, kad jie yra teisūs, turi teisę ginti savo šalį, savo namus, tačiau didžiulis okupantų spaudimo presas juos gniuždė versdamas pasiduoti. Kai kuriuos iš palūžusiųjų čekistai sugebėdavo paversti ir savo kruvinų darbų vykdytojais.

Gal šiek tiek geriau to meto atmosferą padės suprasti ištraukos iš vieno čekistų pranešimo-ataskaitos. Tai 1945 m. liepos 29 d. Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininkui plk. I. Rudykai rašytas pranešimas apie kovą su partizanais Trakų apskrityje liepos 24-29 d. Pranešimą pasirašė Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininko pavaduotojas mjr. Smirnovas, NKVD Trakų skyriaus viršininkas plk. Rožovskis ir NKGB viršininkas mjr. Komarovas. 4 puslapių pranešime rašoma:

„Per atsiskaitomąjį penkiadienį įvykdytos 22 čekistinės karinės operacijos, iš kurių labiausiai pavykusiomis reikėtų laikyti šias:

Š. m. liepos 25 d. pagal gautus agentūrinius duomenis 4 val. NKVD Valkininkų v[alsčiaus] p[oskyrio] naikintojų būrio jėgomis prie Laičanų [Lieponių?] kaimo (į šiaurės vakarus nuo Valkininkų) buvo įvykdyta operacija, kurios metu sutriuškinta mums žinoma „Lūšies" banditų grupė, veikusi Trakų apskrities Valkininkų ir Onuškio valsčiuose. Per operaciją paimti 5 banditai, jų ginklai. Paimti banditai turėjo 5 šautuvus ir 250 šovinių.

Smogtas banditų grupei smūgis turėjo įtakos kitiems banditams ir tos dienos vakare 3 banditai iš „Lūšies" grupės atėjo į NKVD VP su atgaila [...]. Liepos 26 d. iš tos gaujos atėjo ir legalizavosi dar 6 banditai, jie atsinešė 7 šautuvus ir 150 šovinių. [...]

Siekiant likviduoti veikiančias banditų grupes, ne tik vykdomos čekistinės karinės operacijos, bet ir kuriamos specialios teroristinės grupės iš legalizavusiųjų banditų, turint tikslą sunaikinti gaujų vadus ir jų padėjėjus.

Gaujos vadui Kabomi Petrui sunaikinti nusiųstas legalizavęsis banditas Šumulevičius Vytautas, slapyvardžiu Andoras. Šią užduotį Onuškio valsčiuje jis vykdo kartu su dviem broliais banditais iš Kaboro gaujos, kurie turi slapyvardžius Žąsinas ir Kurmis; jie nusiteikę išeiti iš gaujos, nes bijo, kad gali būti ištremtos jų šeimos.

Pagal Šumulevičiaus parodymus gaujos vadeiva Kaboras praeityje tarnavo vokiečių armijoje ir jo gaujoje šiuo metu yra apie 60 žmonių, veikiančių Onuškio valsčiuje ir kaimyniniame Aukštadvario valsčiuje atskiromis grupėmis.

Aukštadvario valsčiuje tuo tikslu mes apginklavome du patikimus gyventojus, kurie gerai išstudijavo nurodyto gaujos vadeivos Kaboro Petro judėjimo kelius ir pažadėjo sunaikinti.

Liepos 27 d. į NKVD Onuškio VP legalizuotis atėjo banditas Uždanavičius Stasys su rusišku šautuvu ir 25 šoviniais, pastaruoju metu buvęs „Juodosios kaukės“ gaujoje [iki] jos vadeivos Galinio nužudymo; vietoj jo šiuo metu gaujos 18 žmonių likučiams vadovauja Stasiūnas, buvęs policininkas.

Stasiūno gaujos dalyviai nori legalizuotis, nes bijo, kad jų šeimos nebūtų ištremtos, bet gaujos vadeivos tarp banditų skleidžia įvairias provokacines žinias, agituodami juos tęsti kovą su Sovietų valdžia.

Uždanavičius pranešė, kad sužinojęs apie šeimos ištrėmimą nutarė pats legalizuotis. Tardomas plačiai papasakojo apie Stasiūno ir Kaboro gaujas. [...]

Remiantis gautais duomenimis nustatyta, kad per operaciją liepos 24 d. naktį Naujapolio kaimo apylinkėse (6230) nukauta ne 4, kaip anksčiau pranešta, bet 6 banditai. Dar dviejų banditų lavonai rasti pelkėje.

Patikrinus nustatyta, kad operatyvinis smūgis buvo smogtas gaujai, kurios vadeiva yra Budrikas Feliksas.

Liepos 28 d. mes sulaikėme sužeistą banditą Moško Stanislovą iš Budriko banditų grupės, jį motina vežė į Trakų ligoninę. Jis buvo sužeistas mūsų padalinio nakties mūšyje su banditais, bet tamsoje kariai jo nesurado, o surado motina. Nepatikrintais duomenimis, šiame mūšyje vienas iš banditų susisprogdino granata, bet jo lavonas dar nesurastas. Ieškome lavono, nes spėjama, kad susisprogdino pats vadeiva Budrikas.

Iš šaltinio Sonia gautais duomenimis buvo nustatyta, kad Žaslių valsčiaus Krivonių kaime pradžios mokyklos mokytoja Pauliaitė* siuva antrankovių ženklus Žaliojo Velnio banditų gaujai.

Liepos 25 d. buvo įvykdyta operacija paimant Pailiaitę. Šaltinio Sonia duomenys pasitvirtino. Pauliaitė iš tikrųjų gamino LLA antrankovių ženklus ir kratos metu pas ją buvo rasta 11 paruoštų LLA ženklų.

Per pirmąjį tardymą Pauliaitė neprisipažino priklausiusi LLA organizacijai, o išvedus tardyti antrą kartą, numirė. Medicinos liudijimu, padarius skrodimą nustatyta, kad mirė plyšus širdžiai.

Politinė padėtis apskrityje, palyginus su ankstesniais penkiadieniais, pasidarė truputį sudėtingesnė. Banditinis elementas vėl pradėjo aktyvinti savo priešišką veiklą.

Per šį penkiadienį užregistruoti du banditų išpuoliai. S. m. liepos 24 d. 13 val. du banditai Stančikas ir Radzevičius iš Kaboro Petro gaujos Semeliškių valsčiaus Bazganų kaime iš automato apšaudė to kaimo gyventoją Petkevičių Tomą, s. Jokūbo; jam pavyko pabėgti. Po to banditai nutvėrė žmoną Petkevičienę Eleną, d. Kazio, ir jo dešimtmetį sūnų Edvardą, kuriuos nusivedė į mišką ir iš arti sušaudė iš automato.

Petkevičienė Elena buvo slapta bendradarbė, užverbuota pasienio pulko ž[valgybos] s[kyriaus].

Liepos 27-osios naktį į 28 d. 24 banditų grupė užpuolė Žiežmarių valsčiaus Naujosios Slabados kaimą, apsupo naikintojų būrio kovotojo Paškevičiaus namą ir nusivedė jo dukrą; ją miške sumušė ir paleido. Iš banditų 3 atpažinti.

Liepos 25-osios naktį į 26 d. Trakų valsčiaus Karmališkių kaime du ginkluoti nepažįstami vyrai apiplėšė šio kaimo gyventoją Aniukevičių Francą - iš automato nušovė kuilį ir nuvažiavo į Debuklių kaimo pusę.

Karmališkių kaimo apylinkėse apsistojo raguočių banda, saugoma raudonarmiečių*, į kuriuos, prašydamas pagalbos, kreipėsi Aniukevičius.

Buvo suorganizuotas plėšikų persekiojimas ir pastarieji buvo surasti. Plėšikams pasiūlyta sustoti, bet jie ėmė bėgti ir po to į juos pradėta šaudyti iš automato. Vienas buvo nukautas. Nukautasis pasirodė esąs NKVD Vilniaus a[pskrities] s[kyriaus] milicininkas Dajutas Andrius.

Ištyrus paaiškėjo, kad Dajutas minėto kaimo apylinkėse ne kartą plėšė vietinius gyventojus. Smulkiai apie šį faktą visiems buvo pranešta liepos 26 d. šifrotelegrama Nr. 266.

* 1945 m. rusai masiškai per Lietuvą iš Vokietijos į Rusiją varė gyvulius, paimtus kaip reparacijas. Juos lydėdavo ginkluoti kariškiai ir suvargusios kolūkietės, mūsų žmonių vadintos Katiušomis. Vokiečių karvės, nepratusios prie prastos priežiūros, šimtus kilometrų genamos, dažnai nepamelžtos, daugiausia pakeliui išstipdavo. Mūsų žmonėms jos padarydavo nemažai nuostolių, nes nuėsdavo pievas, dobilus.

demoralizuoti banditus, dėl to per šį laikotarpį legalizavosi 41 žmogus. Iš legalizavusiųjų su atgaila atėjo 13 banditų, jie atnešė ginklus.

Trakų apskrityje iki liepos 29 d. legalizavosi 264 žmonės, iš jų su ginklais - 62 banditai.

Dalis legalizavusiųjų banditų naudojami operatyviniams tikslams, norint demoralizuoti Geležinio Vilko gaujos dalyvius. NKVD Trakų AS užverbuotas kaip agentas buvęs šios gaujos dalyvis Žydelis Pranas, gavęs slapyvardį Karvelis"²⁰.

Taigi vienas enkavėdistų-emgėbistų pranešimas atskleidžia daug ką -ir tikrą didvyriškumą (Pauliaitė, be abejonės, buvo nukankinta, nes neišdavė tų, kuriems turėjo perduoti antsiuvus; „neišlaikė širdis" - dažniausiai čekistų naudota priedanga savo nusikaltimams slėpti; „mirė plyšus širdžiai" - savotiškas budelių slaptažodis), ir neįvardytų vyrų žūtį mūšio lauke, ir kartu niekšišką mėginimą gelbėti savo kailį kartais net pasmerkiant pražūčiai buvusius ginklo brolius. Beje, legalizuotis pasibaigus karui skatino ir kai kurie įžvalgesni partizanų vadai, nes 30 tūkst. vyrų armijos (tiek jų buvo 1945 m. pavasarį) negalėjo nei sutalpinti mūsų miškai, nei išmaitinti ūkininkai. Ten, kur partizanų vadai trukdė legalizuotis, buvo daugiau išdavysčių.

Tai tik vienas pranešimas apie įvykius, nutikusius vienoje apskrityje per penkias liepos dienas. 1945 m. Lietuvoje buvo 25 apskritys, penkiadienių per metus - 73. Taigi vien tokio tipo ataskaitų su panašių įvykių aprašymais 1945 m. buvo parašyta per 1800. O partizaninis karas vyko beveik 10 metų... Ištisa kruvinų įvykių kronika, nes nemažai šių ataskaitų išliko. Aišku, tikėti paraidžiui tuo, ką rašė čekistai, negalima. Jie dažnai meluodavo net dėstydami savo veiksmus, juo labiau meluodavo perteikdami partizanų nuomones ir veiksmų motyvus, nes jų ir negalėjo žinoti.

Kitas dokumentas - ištraukos iš laiškų, kuriuos čekistai siuntė savo artimiesiems ir pažįstamiems iš Lietuvos. Tie laiškai buvo sulaikyti cenzorių. J. Bartašiūnas 1945 m. rugpjūčio 5 d. išsiuntė raštą miestų ir apskričių skyrių viršininkams, 4-osios ir 14-osios divizijų vadams, kurio preambulėje rašė: „Pastaruoju metu padažnėjo atvejų, kai NKVD darbuotojai savo asmeniniame susirašinėjime su artimaisiais ir giminėmis paskelbia visiškai slaptus duomenis apie NKVD organų darbo metodus likviduojant banditų formuotes, apie NKVD kariuomenės buvimą, taip pat savo laiškuose aprašo kitus čekistinės-tarnybinės tvarkos reikalus". Toliau pateikiamos laiškų ištraukos, nurodomas adresatas ir siuntėjas.

Leskovas iš NKVD Telšių apskrities skyriaus Marijai Jerasovai (No-ginskas, Maskvos sr., Komsomolskaja 40) rašė: „...Kaip čia sunku dirbti tokiems darbuotojams, daug jau žuvo nuo prakeiktų liaudies priešų, šiomis dienomis nužudė 19 metų vaikiną iš oper. sudėties, pats jis maskvietis ir labai geras vaikinas, visi jo gailisi; bet jiems jau neilgai liko plėšikauti. Šiomis dienomis čia atvyko labai daug pasienio kariuomenės ir daug tokios kariuomenės, kaip tavo brolis Nikolajus..."

Gavėjas: I. Nikuločkinas, Molotovo sr., V. Gorodovskio raj. evakuacinė ligoninė 5946, I skyrius. Siuntėjas: pavardė neįskaitoma, Vilnius, Labdarių 4-7: „...Vienoje komandiruotėje manęs vos nenužudė banditai, kai važiavome vežimu su viena lietuve. Gerai, kad šalia buvo tankus miškas, tai aš miške pasislėpiau. O ginklo aš neturėjau jokio, buvo TT pistoletas, bet aš jį atidaviau taisyti prieš vykdamas į komandiruotę. Jau čia, Lietuvoje, nuo banditų rankų krito 7 žmonės, iš mūsų grupės kol kas niekas, tik iš būrio. Ponamariovas, toks mažas - juk tu jį turėjai žinoti - ir kalba, kad Serioža Bukovas, bet apie tai tiksliai nežinau, kadangi kadrų skyriuje nebuvau ir nesužinojau smulkmenų. Dar žuvo Andrejus Sergejevičius Bukinas - jis tikrai žuvo dar žiemą, bet likusieji - Afonenka, Lykovas ir kt. [Matyt, norėta pasakyti, kad neaišku, ar šie žuvo.- J. 51] Apskritai buvome dviejose komandiruotėse, kuriose baiminomės, kad tik nebūtų nuostolių, o čia yra. Na, ką padarysi, gaila vaikinų. Apie Serebriakovą aš tau, rodos, rašiau, kad šiuo metu sėdi kalėjime. Stefanišiną ir Moriakovą už girtuokliavimą ir už tai, kad šaudė mieste šalia kinoteatro ir sužeidė vieną žmogų, pasiuntė į valsčių įgaliotiniais. Sergejevas taip pat sėdėjo 7 dienas kalėjime, dabar išleido, pažemino pareigas, buvo OBChSS operatyvininku, dabar tapo Vilniaus I milicijos skyriaus apylinkės operatyvininku. Kaip jis ir norėjo, visada prapuola turguje. Jei dirbi operatyvininku, tai daugiausia reikia sėdėti kabinete, o čia kas: nuėjai, o kada grįši - niekas neklausia. Ir štai kai tik nueini į turgų, jis visada ten, apsirengęs civiliai ir vaikšto kepurę ant šono nusmaukęs, akis primerkęs. Apskritai vaikšto ir geria. Popovas ir dar du dezertyravo iš organų, kol kas neaišku, kur jie".

Gavėjas: A. Jelisejeva, Uljanovsko sr., N. Čerenšenskio raj., p/d B-Ja-ro gyvenvietė V. Dubraca. Siuntėjas: E. Jelisejevas, Liet. SSR, k/d 2115 B: „...važinėjam po visą Lietuvą, kur yra gaujos, ten ir mes su jomis kariaujam ir naikinam jas; mes šiuo metu lyg ir esame fronte, kaip veikianti armija, kovojanti su banditais Lietuvoje. Štai mes kai tik atvažiuojame, gal dvi valandas pastovime, vėl komanda imtis ginklo ir išvažiuojame atgal.

Važinėjame mašinomis, o gaujų yra ir miškuose, ir gyvenvietėse; gaujos didelės. Kariaujame. Mūsų šunų instruktorių buvo 5 žmonės; aš turiu draugą ir mes su juo visada vaikštome kartu. Mes su juo kartą susidūrėme su gauja. Mano draugą sunkiai sužeidė į ranką, o manęs ne. Mes buvome kartu su juo patekę į kautynes, mano šunį truputį sužeidė. Šiuo metu aš esu Tauragėje ir, kaip sakoma, man didelis džiaugsmas, kad aš likau gyvas. Tai vienas atvejis, o jų būna daug. Nuostolių turime nemažai, o banditų nužudome dešimtimis ir šimtais, bet, mama, šuo gelbsti ir labai padeda..."

Gavėjas: D. Chamenok, Briansko sr., Suražskio raj., Kosičių kaimas. Siuntėjas: Chamenok, Ukmergė, NKVD AS: „...Daugiau kaip tris savaites buvau išsiųstas į komandiruotę valsčiuje kovoti su banditizmu ir tik šiandien grįžau, o vakar tame valsčiuje banditai apsupo ir išmušė visus, kurie jiems buvo reikalingi, tiksliau, istrebokus ir organų darbuotojus. Bet visa tai niekai, mano automatas nepraleis mūsų tėvynės priešų. Labai gaila, kad karas paliko, nepribaigė niekšų, kurie šiandien trankosi po miškus, užsiima teroru ir žudo mūsų draugus. Tokia lemtis teko mums. Bet mes šiuos klausimus turime išspręsti greitai..."

Gavėjas: V. Plaskinas, Primorės kraštas, Grosevičių įlanka, iki pareikalavimo. Siuntėjas: P. Plaskinas, LSSR, Kėdainiai, k/d 5441 AU: „...Iki šiol čia visur pavojinga. Būtų didelė klaida ir pažeminimas, jei pasakytume, kad bijome, bet kiekvienu atveju elgiamės pagal taisyklę: „Laikyk ausis ištempęs". Dar tenka daug kovoti, vykdyti smulkias ir stambias operacijas naikinant vokiečių pasekėjus, taip pat lietuvių banditus, nacionalistus bei kitus įvairius prastuolius ir niekšus. Tačiau tai NKVD kariuomenės reikalas, pasistengsime taip padaryti, kad iš jų tik šlapia vieta liktų..."

J. Bartašiūnas, pateikęs laiškų ištraukas, savo raštą baigia taip: „Perspėju, kad vėliau už čekistinių paslapčių paskelbimą kaltieji bus perduoti karo tribunolo teismui"²¹. Čekistai tariamas paslaptis liguistai saugojo net nuo savųjų. Negalėdami atvirai rašyti laiškuose, NKVD-MGB tarnavę kariai savo pasakojimus, dažnai pagražintus, išplatino žodžiu po visą Rusiją, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl kolonistai pas mus taip gausiai neplūdo (kitos priežastys - palyginti didelis gimstamumas, todėl miestuose netrūko darbo jėgos, pramonės centrai išsibarstę po visą šalį, ne vien sostinėje, ir kt.).

Taigi nelengvai sekėsi okupantams išlaikyti Lietuvą savo rankose. Kai kurie, neištvėrę įtampos, dezertyruodavo, nors gerai suprato, kas jų po to laukia. Dezertyravimas nebuvo retas reiškinys. Kai 1946 m rugsėjo 23-iosios naktį į 24 d. partizanai puolė Pajevonio miestelį (Vilkaviškio aps.), MVD skyriaus viršininkas vyr. Itn. F. Neretinas metė kulkosvaidį, aprangą ir spruko į Kybartus, o po to su šeima visiškai išsidangino iš Lietuvos. Partizanai to puolimo metu sudegino valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, paėmė iš parduotuvės maisto produktų, nušovė komjaunuole Kublitytę. F. Neretiną karo tribunolas nuteisė 5 metams.

Partizanai yra puolė ir užėmė daug miestelių. 1944 m. jie buvo užėmė Siesikus (rugpjūčio 31 d.), Balninkus (rugsėjo 9 d.), Biržus (spalio 26 d.), Valkininkus (lapkričio 10 d.), Onuškį (lapkričio 11 d.), Seredžių (gruodžio 1 d.), Girkalnį (gruodžio 4-5 d.), Butrimonis (gruodžio 8 d.), Pernaravą (gruodžio 11 d.), Panemunį (gruodžio 12 d.), Grinkiškį (gruodžio 15 d.); 1945 m. Šilavotą (sausio mėn.), Gudelius (sausio 31 d.), Šilavotą (vasario mėn.), Miroslavą (vasario 12 d.), Rudaminą (vasario 23 d.), Keturvalakius (kovo 5 d.), Punią (kovo 25 d.), Balninkus (balandžio 7 d.), Rudnią (balandžio 17 d.), Endriejavą (gegužės 25 d.), Seredžių (birželio 7-8 d.), Keturvalakius (rugpjūčio 3 d.), Rozalimą (rugpjūčio 8 d.); 1946 m. Keturvalakius (kovo 5 d.), Pakuonį (kovo 13 d.), Pabaiską (kovo mėn.), Gižus (rugsėjo 20 d.), Siesikus (rugsėjo 28 d.); 1947 m. Veiviržėnus (birželio 7 d.), Batakius (lapkričio 18 d.)²². Šiuo metu suregistruota toli gražu ne visos kautynės ir partizanų puolimai.

Taigi sovietinei vidaus kariuomenei Lietuvoje buvo ką veikti. Tik ji galėjo išlaikyti ir įtvirtinti okupacinį režimą. Kova buvo ilga ir atkakli. Štai kiek dienų per metus yra kovoję kai kurie operatyvininkai (o jie kovose praleisdavo kur kas mažiau laiko negu kariškiai). Kpt. Didenka, 1945 m. buvęs NKVD Pumpėnų poskyrio viršininku, nuo 1946 m. dirbęs Vadoklių operatyvininku, viršininku, nuo 1950 m. - Panevėžio aps. 2-N poskyrio operatyvininku, kovose dalyvavo: 1946 m. - 125 d., 1947 m. - 131 d., 1948 m. - 120 d., 1949 m. - 127 d., 1950 m. - 79 d., 1951 m. - 11 d. A. Ne-čuskinas, dirbęs NKVD Merkinės poskyryje, 1947 m. kovojo 1 mėn.,

1948 m. - 4 mėn. 10 d., 1949 m. - 5 mėn. 5 d., 1950 m. - 4 mėn. 10 d., 1951 m. - 4 mėn. 5 d.; kpt. A. Solodiaginas, dirbęs NKVD Nevarėnų poskyryje, vėliau Telšių AS ir RS, kovose dalyvavo: 1944 m. - 31 d.,

1949 m. - 69 d., 1950 m. - 98 d., 1951 m. - 73 d.²³ Kaip matyti iš čekistų kadrų skyriaus paskaičiavimų (viena kovos diena - kaip ir fronte - čekistams būdavo prilyginama keturioms darbo dienoms), panašiai kovėsi ir kiti operatyvininkai.

¹ Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, Vilnius, 1996, p. 164-173.² Laisvės kovos 1944-1953 metais, Vilnius, 1996, p. 322.³ Ibid., p. 304, 307, 310.⁴ Lietuvos partizanų kovos..., p. 621.⁵ N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai, Vilnius, 1997, p. 155-163.⁶ Ibid., p. 366-367.⁷ Lietuvos partizanų kovos..., p. 620.⁸ K. K. Girnius, Partizanų kovos Lietuvoje, Vilnius, 1990.⁹ Lietuvos partizanų kovos..., p. 263.¹⁰ Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas (toliau - LVOA), f. 1771, ap. 10, b. 293,1. 4-23.¹¹ Ibid., ap. 52, b. 5, 1. 113-115.¹² Ibid., ap. 133, b. 50, 1. 194.¹³ Ibid., ap. 10, b. 293, 1. 15-16.¹⁴ Ibid., 1. 15.¹⁵ Ibid., b. 279, 1. 8-9.¹⁶ Ibid., b. 242, 1. 1-2.¹⁷ Ibid., 1. 3-5.¹⁸ Genocidas ir rezistencija, 1998, Nr. 1(3), p. 109-114.¹⁹ Ibid., Nr. 1(2), p. 72.²⁰ Vidaus reikalų ministerijos archyvas (toliau - VRMA), f. 188, ap. 1, b. 40,1. 92-95.²¹ Ibid., f. 141, ap. 1, b. 41, 1. 186-189.²² N. Gaškaitė, op. cit., p. 154-159.²³ Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau -LYA), f. 10, ap. 10, b. 100, 1. 4-100.

Vidaus kariuomenės terminas SSRS pradėtas vartoti nuo 1921 m., o jos pradininkai po komunistų įvykdyto 1917 metų spalio perversmo buvo vadinamoji Respublikos vidaus apsaugos kariuomenė, Vidaus tarnybos kariuomenė ir VČK kariuomenė. Ši sovietinė kariuomenė, kaip ir visas čekistinis aparatas, buvo daugybę kartų reorganizuota. Mus dominančiu laikotarpiu (įskaitant ir Antrojo pasaulinio karo metus) NKVD kariuomenės struktūra (nuo 1939 m. kovo 8 d.) buvo tokia: pasienio kariuomenė, geležinkelių apsaugos kariuomenė, ypatingai svarbių pramonės įmonių apsaugos kariuomenė, konvojinė kariuomenė bei keletas valdybų, besirūpinančių statybomis ir tiekimu¹. Nuo 1941 m. vasario 26 d. nustatoma nauja NKVD struktūra, taip pat ir vidaus kariuomenėje. Be minėtų kariuomenės rūšių, sukuriama operatyvinė vidaus kariuomenė². Prasidėjus karui, 1941 m. liepos 31 d. vidaus kariuomenės struktūra keičiama: lieka pasieniečiai, operatyvinė (panaikinta 1942 m. sausio 17 d. ir perduota vidaus kariuomenei) ir vidaus kariuomenė³. Kaip tik pastarajai vidaus kariuomenės rūšiai priklausė 4-oji šaulių divizija (ŠD), labiausiai ir ilgiausiai siaubusi Lietuvą. Beje, vidaus kariuomenės vyriausiosios valdybos viršininku, o nuo 1942 m. kovo 12 d. ir NKVD komisaro pavaduotoju kariuomenės reikalams paskiriamas A. Apolonovas, vienas iš pagrindinių sovietų budelių pokario Lietuvoje.

Nuo 1942 m. sausio 19 d. atkuriamos konvojinė ir geležinkelių bei ypatingai svarbių pramonės įmonių apsaugos kariuomenės bei Vyriausioji vidaus kariuomenės valdyba, į kurios sudėtį įėjo ir veikiančios Raudonosios armijos (RA) užnugario apsaugos kariuomenės valdyba⁴.

SSRS NKVD 1943 m. gegužės 4 d. įkūrė RA užnugario apsaugos NKVD kariuomenės vyriausiąją valdybą. Jos viršininku buvo paskirtas A. Leontjevas. Gegužės 1 d. vietoj ypatingųjų skyrių (osobyje otdely) įkuriamas NKVD karinės kontržvalgybos skyrius „Smerš“⁵ (pavadinimas iš sutrumpinto „smert’špionam"). Frontų užnugario apsaugos junginiai, kuriuos sudarė pasienio pulkai, neabejotinai buvo sudaryti siekiant glaudesnių ryšių tarp reguliariosios RA ir čekistinių dalinių, kad prireikus čekistai galėtų panaudoti ir frontų kariuomenę. Neteko rasti žinutės, kad užnugario apsaugos daliniai būtų talkinę frontininkams, o šie čekistams talkindavo gana dažnai.

1945 m. balandžio 1 d. buvo tokios NKVD kariuomenės rūšys: pasienio, vidaus, frontų užnugario apsaugos, geležinkelių apsaugos, pramonės įmonių apsaugos, konvojinė bei vyriausybės ryšių kariuomenė⁶. Nuo 1945 m. spalio 13 d. NKVD vadovybės įsakymu frontų užnugario apsaugos kariuomenės vyriausioji valdyba buvo išformuota, jos vadas gen. ltn. J. Garbatiukas paskirtas į kitas pareigas⁷.

1945 m. gruodžio 30 d. NKVD (be kariuomenės) turėjo 993 073 etatus. Tuo metu joje buvo 680 280 karių⁸. Nuo 1946 m. kovo 30 d. vidaus kariuomenės vyriausiosios valdybos viršininku paskiriamas gen. ltn. P. Bur-makas. Iki tol tas pareigas ėjo gen. plk. A. Apolonovas⁹, tuo metu jis taip pat buvo NKVD-MVD ministro pavaduotojas, kuruojantis visą vidaus kariuomene. Nuo 1948 m. balandžio 2 d. A. Apolonovas atleidžiamas iš MVD ministro pavaduotojo pareigų ir paskiriamas SSRS fizinės kultūros ir sporto komiteto prie MT pirmininku¹⁰. Po jo vidaus kariuomenę (tuo metu MVD priklausė geležinkelių ir ypatingai svarbių pramonės objektų apsaugos bei konvojinė kariuomenės) kuruojančiu ministro pavaduotoju buvo paskirtas J. Maslenikovas¹¹. Beje, A. Apolonovas 1950 m. gruodžio 31d. paskiriamas SSRS MGB ministro pavaduotoju kariuomenės reikalams ir juo išbūna iki 1951 m. rugpjūčio 26 d. (Mirė 1978 m.)

1946 m. kovo 22 d. SSRS NKGB vadovybės įsakymu NKGB buvo pavadinta MGB. 1947 m. sausio 21 d. bendru MVD ir MGB vadovybės įsakymu Nr. 0074/0029 vidaus kariuomenė perduota iš MVD į MGB pavaldumą. Nuo to laiko su kitamaniais kovojo MGB. Buvo įkurta MGB vidaus kariuomenės vyriausioji valdyba. Tuo metu vidaus kariuomenėje buvo 68 582 kariai. 1948 m. balandžio 9 d. iš MVD į MGB pavaldumą buvo perduota ypatingai svarbius pramonės objektus ir geležinkelius saugojusi kariuomenė. Tada joje buvo 7301 karys¹². Nuo 1949 m. spalio 17 d. iš MVD į MGB pavaldumą perduota pasienio kariuomenė ir milicija¹³. SSRS MT 1951 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 1482-748 ss ir SSRS MGB 1951 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 0034 MGB vidaus kariuomenė reorganizuota į MGB vidaus apsaugą¹⁴.

1943 m. lapkričio mėn. per keturias dienas buvo ištremta 68 200 karačiajų. Tam buvo pasitelkta 21 757 enkavedistų kariai (šaulių brigada, keturiolika šaulių pulkų ir du kavalerijos pulkai). 1943 m. gruodžio mėn. 24 555 enkavedistų kariai (keturiolika šaulių pulkų, trys kavalerijos pulkai, septyni atskirieji ir du neatskirieji batalionai) per keturias dienas ištrėmė 94 356 kalmukus. Ataskaitoje rašoma: „Šias atsakingas Vyriausybės užduotis kariuomenė atliko tiksliai ir kruopščiai, kaip ir dera čekistams".

1944 m. sausio-vasario mėn. kariuomenė trėmė čečėnus, ingušus, balkarus, gegužės-birželio mėn. - Krymo totorius, turkus, kurdus. Šiam reikalui buvo pasitelkti 89 402 kariai. Per 2-4 dienas ištremta 590 tūkst. čečėnų, ingušų ir balkarų. Kiek buvo ištremta totorių, kurdų, turkų - nežinoma (ataskaitoje rašoma: „Jų skaičius nefiksuotas"; matyt, čekistai tingėjo suskaičiuoti savo aukas, o gal ir sąmoningai jų neskaičiavo).

1944 m. rugsėjo mėn. „operatyvinė padėtis Pabaltijo respublikose, Ukrainos ir Baltarusijos vakarų srityse, taip pat Šiaurės Kaukaze ir Gruzijos SSR pasidarė labai sudėtinga". Todėl vidaus kariuomenės daliniai, visą karą tūnoję užfrontėje ir kovoję tik su beginkliais žmonėmis, buvo mesti „likviduoti politinio banditizmo".

„1. Likviduoti politinio banditizmo likučius ir kitas aktyvias antisovietines apraiškas.

2. Likviduoti diversines-žvalgybines ir kitas priešo grupes bei pavienius asmenis.

3. Eliminuoti antisovietinius elementus, išdavikus, tėvynės išdavikus ir kitus priešo statytinius bei rėmėjus.

5. Pagal SSRS ir sąjunginių respublikų MGB-MVD užduotis vykdyti specialias priemones, kurios garantuotų Sovietų SRS valstybinį saugumą.

6. Saugoti specialius objektus, patvirtintus Sovietų SRS valstybės saugumo ministerijos"¹⁵.

1944 m. rugpjūčio mėn. NKVD kariuomenėje buvo 720 380 karių (NKVD operatyvininkų - be NKGB - tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo per 374 tūkst.). 1945 m. pabaigoje NKVD karių skaičius sumažintas nuo 907 tūkst. iki 750 tūkst. karių. SSRS MT nutarimą dėl kariuomenės sumažinimo rugpjūčio 18 d. svarstė J. Stalinas¹⁶. Išeitų, kad iki sumažinimo per 1945 m. NKVD kariuomenė padidėjo 186 620 karių. Tai įvyko, matyt, todėl, kad veržiantis į Berlyną buvo okupuojamos naujos šalys. RA daliniai buvo kovos daliniai, okupaciniam marionetiniam režimui palaikyti labiau tiko NKVD daliniai, todėl buvo kuriami nauji ir stiprinami esantys, didinant juose pulkų ar padalinių skaičių.

Nepaprastą vidaus kariuomenės karių nuožmumą skatino baimė būti pasiųstiems į frontą. Čekistai operatyvininkai karo metu manė, kad jeigu jie siunčiami į užfrontę specialioms diversinėms užduotims (tai reikšdavo beveik tikrą mirtį), tai jais nepasitikima, nes tikrus čekistus sovietų valdžia ir partija turėjo tausoti. Taip ir kariškiai čekistai manė, jog jie už begalinę ištikimybę „Lenino-Stalino reikalui" turi būti laikomi užnugaryje. Net prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pafrontėje buvusi čekistinė kariuomenė stengėsi kuo skubiau atitrūkti nuo fronto. Tokio tipiško elgesio pavyzdžiu gali būti 240-asis NKVD konvojinis pulkas. Dalis Vilniuje likusių jo karių (dauguma lydėjo 1941 m. birželio tremtinius) mėgino išvežti kalinius ešelonu, bet sukilėlių apšaudyti išsibėgiojo. Liko tik keturi kariai; vadovaujami seržanto Umernikovo, jie vis dėlto kalinių pakrautą ešeloną išsivežė. Tas jų poelgis pateikiamas kaip išskirtinio patriotizmo pavyzdys, bet galima įtarti, kad ir šie „patriotai" taip pasielgė iš anksto apskaičiavę, jog traukiniu greičiau atitols nuo fronto. Kiti to pulko kariai, nesustoję net Minske, nuskubėjo toliau į ramias užfrontės vietas.

Iš visų NKVD sistemai priklausiusių kariuomenės rūšių tik pasieniečiai daugiau kariavo Antrojo pasaulinio karo frontuose, bet ir tai daugiausia pirmomis karo dienomis. Visi kiti, tarp jų ir vidaus kariuomenė, tik tuo prisidėjo prie karo baigties, kad nuolat (ypač po Stalingrado mūšio 1943 m. žiemą, kai ten veikė garsioji 10-oji NKVD divizija, beje, vėliau siautėjusi ir Lietuvoje) rengdavo vadinamąsias užtvaras ir neleisdavo rusų kariams trauktis. Besitraukiantys būdavo iššaudomi, todėl rusų kariai turėjo tik dvi galimybes: arba mirtinai gintis, arba veržtis į priekį. Taip „kariaudama" vidaus kariuomenė karo metu turėjo labai nedaug nuostolių ir tai daugiausia tik pirmaisiais karo metais (čekistų pateiktoje lentelėje prie žuvusiųjų nuo vokiečių rankos pripliusuoti ir žuvę nuo „politinių banditų" rankos; nuo pastarųjų daugiausia žuvo 1944-1945 m. ir vien nuo jų - 1946 m.).

Be to, 1941-1946 m. buvo sužeisti 13 044 vidaus kariuomenės kariai¹⁷. Karo metu kai kurie RA daliniai buvo visiškai sunaikinti, daugelis neteko pusės ir daugiau karių. Todėl net jei darytume prielaidą, kad tiek nuostolių turėjo ne visa NKVD priklausiusi beveik milijoninė kariuomenė, o tik jos dalis, vadinamosios NKVD divizijos ir pulkai, kuriuose 1945 m. sausio 1 d. buvo 167 tūkst. karių, išeitų, kad ši kariuomenė per visą karo laikotarpį neteko tik apie 13 proc. savo karių (be to, tikėtina, kad dalis „dingusiųjų be žinios" ir nežuvo, o prisijungė prie kitų dalinių), arba žuvo tik maždaug kas 8-10 karys. Tad buvo dėl ko stengtis.

Vidaus kariuomenė nukovė ir paėmė į nelaisvę tiek „politinių banditų":

Šioje lentelėje iki 1944 m. nukautieji ir paimti gyvi, matyt, buvo daugiausia iš Šiaurės Kaukazo, o vėliau - Vakarų Ukrainos, Vakarų Gudijos ir trijų Baltijos šalių. 1944 m. tarp nukautųjų lietuviai sudarė 8 proc., o 1945 m. - 32,5 proc., 1946 m. - 25 proc. Kaip matysime, čekistai savo nuopelnus buvo labai išpūtę; tiek partizanų mūsų šalyje, o tikriausiai ir kitose šalyse, jie nebuvo suėmę, bet buvo ilgiems melams kažką pasodinę už grotų. Skaičiai tikri, tik vietoj vienų kentėjo kiti.

Be „politinių banditų", kitaip sakant, partizanų, gaudymo, be nekaltų žmonių trėmimų, NKVD vidaus kariuomenė nuveikė dar nemažai darbų, kuriuos apibūdina įspūdingi skaičiai:

plėšikų, vagių, spekuliantų ir chuliganų - 190 030, darbo fronto dezertyrų - 22 622,

nustatyto režimo ir įsakymų pažeidėjų - 5 456 574, be dokumentų - 3 587 723,

fašistinių organizacijų ir priešo administracinių organų narių (1945-1946 m.) - 14 887,

RA karininkų ir kareivių, buvusių nelaisvėje - 93 163, turinčių repatrijuoti: SSRS piliečių - 243 960, kitų šalių piliečių - 161 808,

Taigi iš viso vidaus kariuomenė sulaikė 10 947 367 žmones. Tokią daugybe žmonių galima sudoroti veikiant energingai ir nesiskaitant su priemonėmis. Karo metu NKVD daliniai dėl įvairių priežasčių veikė dar brutaliau ir negailestingiau negu pokario metais. Jų girnos sumalė ne tik sovietų priešus, bet nemažai ir savų, sovietinių žmonių, tokių kaip buvę belaisviai, nes J. Stalinas buvo paskelbęs, kad į nelaisvę pasiduoda tik išdavikai.

1945-1947 m. vidaus kariuomenė buvo tris kartus mažinta. 1945 m. sausio 1 d. jos sąrašuose buvo 167 tūkst. karių, 1946 m. sausio 1 d. - 128 800, o 1947 m. sausio 1 d. - 73 700 karių²⁰. Vien iš netoli Lietuvos dislokuotų NKVD divizijų minėtu laikotarpiu buvo išformuotos: Gudijoje - 6-oji divizija (išformuota 1945 m. spalio mėn.), 10-oji divizija (išformuota 1946 m. birželio mėn.), Rytprūsiuose - 57-oji divizija (išformuota 1945 m. spalio 4 d.), Estijoje - 63-ioji divizija (išformuota 1946 m. gruodžio mėn.). Labai žymiai NKVD vidaus kariuomenė sumažėjo išformavus frontų užnugario apsaugos junginius (šių junginių vyriausioji vadovybė - SSRS NKVD veikiančios RA frontų užnugario apsaugos kariuomenės vyriausioji valdyba išformuota 1945 m. spalio mėn., bet dalis jos liko okupuotoje Vokietijoje). Matyt, sovietų vadovybė nutarė atvirą ginkluotą terorą pakeisti daugiau užmaskuotu, todėl mažino vidaus kariuomenę ir stiprino miliciją bei vadinamuosius čekistinius „organus", kurių veikimas buvo ne taip pastebimas, nors iš esmės jie darė tą patį, ką ir vidaus kariuomenė. Lietuvoje perėjimas prie švelnesnio, užmaskuoto teroro buvo mažiau pastebimas. 1946 m. kovo mėn. įkūrus pastovias įgulas apskričių centruose ir daugelyje valsčių centrų, buvo tik pripažinta, jog kazokiško NKVD dalinių puolimo taktika žlugo. Partinė ir čekistinė vadovybė suprato, kad kol ji įvairiomis priemonėmis nedemoralizuos tautos, tol ginkluotojo pasipriešinimo nepalauš.

Gali atrodyti, jog anksčiau pateikti duomenys apie NKVD priklausiusią kariuomenę (750 tūkst. karių 1945 m. pabaigoje) prieštarauja šiems skaičiams (167 tūkst. karių 1945 m. pradžioje). Bet klaidos čia nėra. Be grynai karinių junginių, tuo metu daugiausia kovojusių su „politiniu banditizmu", čekistinei kariuomenei 1945 m. balandžio 1 d. priklausė geležinkelių apsaugos, konvojinė, pramonės įmonių apsaugos kariuomenė ir svarbiausia - pasieniečiai. Vien pasienio kariuomenėje tuo metu buvo apie 0,5 mln. karių.

1946 m. Rusijoje ir okupuotuose kraštuose buvo išsidėsčiusios šios MGB divizijos ir pulkai: l-oji motorizuotoji šaulių divizija (MSD) buvo dislokuota Maskvoje, 4-oji ŠD- Lietuvoje (joje tais metais buvo dislokuotas ir divizijai nepavaldus 108-asis šaulių pulkas (ŠP), 5-oji ŠD- Latvijoje, 7-oji ir 10-oji divizijos - Gudijoje, 8-oji - Šiaurės Kaukaze, 56-oji - Vidurinėje Azijoje, 62-oji, 65-oji, 81-oji ir 82-oji šaulių divizijos - Ukrainoje (ten dar buvo dislokuotas ir atskirasis 12-asis ŠP), 63-ioji ŠD - Estijoje. Be jau minėtų atskirųjų pulkų, 8-asis motorizuotasis šaulių pulkas (MSP) buvo dislokuotas Gruzijoje ir 13-asis — Leningrade. Sovietijoje buvo dislokuoti 234-asis ir 20-asis ypatingieji šaulių batalionai. Už Sovietijos ribų 1946 m. MGB vidaus kariuomenė buvo dislokuota Rumunijoje (65-osios ŠD 450-asis ŠP) ir Lenkijoje (64-oji ŠD). Kartu su kariuomenės Šiaurės grupuote buvo dislokuoti MGB daliniai, tokių pat dalinių buvo Austrijoje ir Vengrijoje prie kariuomenės Centro grupuotės ir Vokietijoje²¹. Beje, Vokietijoje buvusi NKVD frontų užnugario apsaugos kariuomenės grupuotė prie sovietų okupacinės kariuomenės kaip tokio tipo vidaus kariuomenės junginys išsilaikė ilgiausiai - iki 1957 m. vasario mėn.

1947 m. tose šalyse, kur rusams teko kautis su tautiniais partizanais, buvo dislokuotos šios MGB divizijos: 4-oji- Lietuvoje, 5-oji- Latvijoje, 7-oji- Gudijoje, 62-oji, 64-oji, 81-oji ir 82-oji- Ukrainoje. Įvairiose Sovietijos vietovėse buvo išmėtytos dar kelios vidaus kariuomenės dalys, kurios 1947 m. nukovė 142 partizanus (iš viso tais metais Sovietijoje buvo nukauti 5685 partizanai)²². 1948 m. tose pat vietovėse veikė tos pačios divizijos, tik Ukrainoje nebebuvo 64-osios ŠD²³.

Be didelių reformų vidaus kariuomenė išgyveno iki 1951 m. Tų metų rugpjūčio mėn. likę vidaus kariuomenės šaulių pulkai performuoti j vidaus apsaugos būrius. Šių būrių pagrindinės funkcijos liko tos pačios - ginklu kovoti su besipriešinančiais okupacijai ir sovietizacijai žmonėmis. Kadangi nuo okupacijos pradžios jau buvo praėję apie septyneri metai, besipriešinančių kraštų žmonės buvo pavargę ir nusilpę, tad rusų vidaus pajėgos tuo metu jau buvo skaičiuojamos nebe divizijomis, o pulkais.

Reformos metu, 1951 m., SSRS buvo 21 vidaus kariuomenės pulkas. Pulkai performuoti į vidaus apsaugos būrius:

13-asis MSP su štabu Leningrade performuotas į 1-ąjį vidaus apsaugos būrį, 36-asis ŠP su štabu Rygoje - į 2-ąjį,

Taigi 1951 m. pabaigoje devyni vidaus apsaugos būriai buvo dislokuoti Ukrainoje, penki - Lietuvoje, du - Gudijoje, po vieną - Leningrade, Estijoje, Latvijoje, Gruzijoje ir Kazachijoje. Toks pulkų išdėstymas, matyt, rodo tuo laikotarpiu atskiruose kraštuose buvusį pasipriešinimo mastą ir dar galutinai nepalaužtą kovos dvasią.

Beje, iš Lietuvoje likusių penkių būrių trys - 5-asis, 7-asis ir 8-asis -buvo išformuoti 1953 m. vasarą, t. y. panaikinus paskutinius apygardų štabus. 6-asis būrys su štabu Vilniuje 1953 m. performuotas į 47-ąjį motodivizioną, o 4-asis būrys su štabu Šiauliuose - į 42-ąjį motodivizioną²⁴.

Vidaus kariuomenės dalinių Lietuvoje ypač daug buvo dislokuota 1944-1945 m. Tuo laikotarpiu mūsų šalyje veikė trijų tipų vidaus kariuomenės daliniai: 1) frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenė, sudaryta iš pasienio pulkų; 2) pasienio būriai ir 3) 4-osios, 63-iosios ir kitų NKVD divizijų šaulių pulkai. Nuo 1945 m. pabaigos Lietuvoje veikė 4-osios šaulių divizijos (1950 m. sausio mėn.-1951 m. balandžio mėn. padalytos į dvi divizijas - 2-ąją ir 4-ąją) pulkai, retsykiais talkinami vieno kito šaulių pulko ir pasienio būrių.

Iš vidaus kariuomenės dalinių pirmieji į Lietuvą įžengė tuoj už fronto linijos slinkę frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenės pasienio pulkai (PP). Pirmieji iš šio tipo kariuomenės įžengė III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos penki pulkai: 13-asis, 86-asis, 132-asis, 217-asis ir 331-asis. 1945 m. vasario mėn. jie buvo perkelti į Rytprūsius ir iš ten vėl į Lietuvą grąžinti tų pačių metų birželio viduryje. Iš buvusių penkių pulkų grįžo trys - 13-asis, 86-asis ir 132-asis. Junginys buvo išformuotas, kaip ir kiti Lietuvoje veikę to tipo junginiai, 1945 m. spalio mėn.

I Pabaltijo fronto užnugario apsaugos pasienio pulkai į mūsų šalį taip pat turėjo įžengti 1944 m. liepos pradžioje, tačiau pranešimų apie jų veiklą archyvuose rasta tik nuo gruodžio 9 d. Junginį sudarė 31-asis, 33-iasis ir 216-asis pasienio pulkai. 1945 m. vasario mėn. junginys buvo pasiųstas į Rytprūsius, o iš ten grąžintas 1945 m. birželio viduryje (tik 216-asis PP pakeistas 217-uoju PP). Lietuvoje 217-asis PP perduotas Leningrado fronto užnugario apsaugos junginiui, o prie jo prijungtas 220-asis PP, iki tol veikęs savarankiškai ir vienintelis iš Lietuvoje tuo metu dislokuotų pasienio pulkų nepabuvęs Rytprūsiuose.

I Pabaltijo fronto užnugario apsaugos junginys 1945 m. rugpjūčio 20 d. buvo pavadintas I Ukrainos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomene. Šio junginio 33-iasis PP pakeistas 134-uoju PP. Junginys išformuotas 1945 m. spalio mėn.

Leningrado fronto užnugario apsaugos kariuomenė į Lietuvą iš Kuršo atkelta 1945 m. birželio mėn. Junginį sudarė du pulkai- 12-asis ir 130-asis. Šiam junginiui atvykus į Lietuvą, prie jo buvo priskirtas 217-asis PP. Junginys išformuotas 1945 m. spalio mėn.

Pasienio būriai atliko dvigubą darbą. Jie saugojo tas Lietuvos sienas, per kurias buvo galima patekti į užsienį, t. y. Lietuvos-Lenkijos sieną ir pajūrį, o 1945 m. (matyt, ir 1946 m. pradžioje) taip pat ir Lietuvos-Rytprūsių sieną. Kartu jie kovojo su partizanais (iki 1945 m. vasario mėn. vien tai ir darė), sudarydami įvairius jungtinius būrius, o 4-ajai divizijai talkino net iki 1952 m. Mūsų šalyje aktyviai veikė šie būriai: 94-asis (nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. per visą partizaninio karo laikotarpį), 95-asis (nuo 1944 m. rugpjūčio mėn., saugojo Lietuvos-Rytprūsių sieną, 1947 m. kartu su 94-uoju būriu saugojo Lietuvos-Lenkijos sieną, vėliau - Rytprūsių-Lenkijos sieną), 97-asis (į Lietuvą taip pat atvyko 1944 m. rugpjūčio mėn., saugojo Lietuvos-Rytprūsių sieną, Lietuvoje dar buvo 1947 m. pradžioje), 23-iasis (atvyko tuo pat metu kaip ir minėti būriai, nuo 1945 m. vasario mėn. blokavo Lietuvos pajūrį), 113-asis (Lietuvoje buvo trumpai - atvyko 1945 m. gruodžio mėn., išformuotas 1946 m. pavasarį), 115-asis (įkurtas 1945 m. rugsėjo mėn., išformuotas 1946 m. gruodžio mėn.) ir 116-asis pasienio būrys.

Taigi Lietuvoje 1944-1945 m. veikė dvylika pasienio pulkų: 12-asis, 13-asis, 31-asis, 33-iasis, 86-asis, 130-asis, 132-asis, 134-asis, 216-asis, 217-asis, 220-asis ir 331-asis. Pasienio būrių, veikusių 1944-1951 m., buvo šeši (ar septyni): 23-iasis, 94-asis, 95-asis, 97-asis, 113-asis ir 115-asis (gal dar ir 116-asis).

NKVD 4-oji divizija į Lietuvą atvyko 1944 m. rugpjūčio mėn. su keturiais pulkais: 137-uoju (įkurtas 1941 m. gruodžio 10 d. Krasnodare, 1951 m. balandžio mėn. perduotas pasieniečiams), 298-uoju (įkurtas 1942 m. balandžio mėn., išformuotas 1951 m. rugsėjo 3 d.), 25-uoju (įkurtas 1941 m. gruodžio mėn., 1951 m. balandžio mėn. perduotas pasieniečiams) ir 261-uoju (įkurtas 1942 m. sausio 1 d., 1951 m. rugpjūčio 1 d. performuotas į 6-ąjį vidaus apsaugos būrį, 1953 m. vėl performuotas į 47-ąjį motodivizioną). Iki pastovių įgulų sudarymo 4-ąją diviziją sudarė šeši pulkai: jau minėti 25-asis, 137-asis, 261-asis ir 298-asis bei du nauji - 32-asis (įkurtas 1942 m. sausio 1 d., iki 1945 m. vasario 27 d. buvo motorizuotasis pulkas, priklausęs 7-ajai, o prieš įjungiant į 4-ąją diviziją - 63-iajai ŠD, 1951 m. rugpjūčio mėn. performuotas į 4-ąjį vidaus apsaugos būrį, o 1953 m. vėl performuotas į 42-ąjį motodivizioną) ir 273-iasis (įkurtas 1942 m. sausio 15 d., priklausęs 10-ajai divizijai, prieš įjungiant į 4-ąją diviziją - taip pat 63-iajai divizijai, 1951 m. balandžio mėn. perduotas pasieniečiams). 1946 m. kovo mėn. įkuriant pastovias įgulas, į 4-ąją diviziją įjungiami dar trys pulkai, jau anksčiau veikę Lietuvoje, būtent: 34-asis (įkurtas 1942 m. sausio 10 d., priklausęs 7-ajai, 10-ajai divizijoms, iki 1946 m. gruodžio 31d. buvo motorizuotas, 1951 m. rugpjūčio mėn. performuotas į 8-ąjį vidaus apsaugos būrį, išformuotas 1953 m. birželio mėn.), 262-asis (įkurtas 1942 m. sausio mėn., priklausęs 6-ajai, 7-ajai, 10-ajai divizijoms, išformuotas 1946 m. gruodžio 31 d.) ir 285-asis (įkurtas 1942 m. balandžio mėn., prieš įjungiant į 4-ąją diviziją priklausęs 56-ajai divizijai, dislokuotai Vidurinėje Azijoje, išformuotas 1946 m. gruodžio mėn.). 1946 m. rugsėjo mėn. surengtas naujas didelis partizanų puolimas, kuriame, be devynių 4-osios divizijos pulkų, dalyvavo dar trys pulkai: 108-asis (veikė Vokietijoje ir Rytprūsiuose, ten įėjo į 63-iosios divizijos sudėtį, 1946 m. antroje pusėje perkeltas į Lietuvą ir savarankiškai veikė Dzūkijoje, buvo performuotas į 562-ąjį atskirąjį šaulių batalioną ir išvyko iš Lietuvos), 353-iasis (sudarytas 1946 m. spalio 14 d., matyt, norint sustiprinti vidaus kariuomenės pulkus Lietuvoje, priklausė 4-ajai divizijai, 1951 m. rugpjūčio mėn. reorganizuotas į 7-ąjį vidaus apsaugos būrį, išformuotas 1953 m. liepos 30 d.) ir 354-asis (suformuotas 1946 m. liepos mėn., taip pat siekiant sustiprinti Lietuvoje veikusius pulkus, išformuotas 1946 m. gruodžio mėn.)²⁵.

1946 m. pabaigoje 4-ąją diviziją sudarė aštuoni pulkai, nes gruodžio mėn. išformuojami 285-asis ir 262-asis šaulių pulkai, o į 4-ąją diviziją įjungiamas 353-iasis ŠP. Tie pulkai - 25-asis, 32-asis, 34-asis, 137-asis, 261-asis, 273-iasis, 298-asis ir 353-iasis - Lietuvoje be pakeitimų išbuvo iki 1949 m. gruodžio 27 d., kai SSRS MGB ministro V. Abakumovo įsakymu 4-oji divizija buvo padalyta per pusę ir po to Lietuvoje veikė dvi divizijos: 2-oji (jai priklausė 25-asis, 32-asis, 137-asis ir 273-iasis šaulių pulkai) ir 4-oji (jai priklausė 34-asis, 261-asis, 298-asis ir 353-iasis šaulių pulkai). 1951 m. balandžio mėn. iš 2-osios divizijos buvo paimti ir pasieniečiams perduoti 25-asis, 137-asis ir 273-iasis pulkai. Nuo 1951 m. birželio 22 d. likęs vienas 2-osios divizijos 32-asis pulkas įjungiamas į 4-ąją diviziją.

Taigi tuo metu, kai 4-oji šaulių divizija veikė Lietuvoje, jai priklausė dešimt pulkų:

261-asis (1944 m. rugpjūtis-1951 m. performuotas į 6-ąjį vidaus apsaugos būrį, kuris savo ruožtu 1953 m. performuotas į 47-ąjį motodivizioną),

32-asis (1946 m. kovas - 1951 m. rugpjūčio mėn. performuotas į 4-ąjį vidaus apsaugos būrį, kuris 1953 m. vėl performuotas į 42-ąjį motodivizioną),

34-asis (1946 m. kovas-1951 m. rugpjūčio mėn. performuotas į 8-ąjį vidaus apsaugos būrį, išformuotas 1953 m. balandžio mėn.),

353-iasis (1946 m. spalis—1951 m. rugpjūčio mėn. performuotas į 7-ąjį vidaus apsaugos būrį, išformuotas 1953 m. liepos mėn.).

Kad turėtume išsamesnį vaizdą, pažiūrėkime, kas Lietuvoje darėsi 1945 m., kai iš jos į Rytprūsius vasario 10 d. buvo perkelti aštuoni pasienio pulkai, o beveik tuo pat metu pasienio būriai pradėjo saugoti Lietuvos-Lenkijos, Lietuvos-Rytprūsių sienas ir pajūrį. Lietuvoje su partizanais liko kovoti tik 4-osios divizijos keturi šaulių pulkai, keli jai nepriklausę pulkai ir stribų batalionai. Kaip rašė NKVD liaudies komisarui L. Berijai ir NKGB liaudies komisarui V. Merkulovui J. Bartašiūnas ir I. Tkačenką laikinai pavadavęs D. Rodionovas (I. Tkačenka keliems mėnesiams buvo išvykęs „daryti tvarkos“ Rytprūsiuose), išvedus kariuomenę partizanai pradėjo pulti likusią kariuomenės dalį, nors anksčiau tai daryti vengė. Minėti pareigūnai prašė į Lietuvą atsiųsti dar vieną NKVD diviziją, o 4-ajai SD ir stribams skirti 34 tonas benzino, kad kariuomenė taptų judresnė. Kadangi vyko karas ir kariuomenės bei degalų trūko (tuo metu visos Sovietų valstybės pastangos buvo nukreiptos į tai, kad būtų užimta kuo daugiau Vokietijos teritorijos ir kitų Europos kraštų), tai prašė skirti nors du II Pabaltijo fronto užnugario apsaugos pulkus²⁶ (tuo metu šis frontas kovojo vadinamajame Kuršo katile).

Įdomu, kad išvedus minėtą kariuomenę okupacinių pajėgų spaudimas partizanams pagal surengtų operacijų skaičių nesumažėjo, o kovo mėn. net buvo padidėjęs, tačiau partizanų buvo nukaunama ir paimama į nelaisvę mažiau. Štai kokie duomenys pateikti OBB* viršininkų A. Gusevo ir B. Burylino pažymose²⁷:

Taigi vasario mėn. iš Lietuvos išvedus pasienio pulkus, operacijų skaičius kovo ir balandžio mėn. nesumažėjo (matyt, intensyviau buvo panaudojami likę pulkai, gal kiek išjudinti ir stribai), tačiau partizanų buvo nukaunama ir paimama mažiau negu sausio mėn. (atitinkamai 28 ir 46 proc.). Visiškai sutriko kariuomenės veikla gegužės mėn. Buvo surengta kur kas mažiau operacijų, o partizanų nukauta ir paimta 75 proc. mažiau negu sausio mėn. Matyt, tokie katastrofiški rezultatai privertė A. Apolonovą panaudoti savo įtaką ir į Lietuvą birželio viduryje grąžinti iš Rytprūsių tris III Baltarusijos fronto ir tris I Pabaltijo fronto užnugario apsaugos pulkus,

o iš Latvijos perkelti to pat tipo Leningrado fronto du pulkus. Šie aštuoni pulkai sustiprino sovietų pozicijas ir spaudimas partizanams labai padidėjo. Visa tai kai kuriems čekistų vadams teikė vilties, kad partizaninis judėjimas gali būti sutriuškintas ir, anot Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininko plk. I. Rudykos, „buvo didelės galimybės iš esmės pakeisti politinę padėtį...“ Bet čekistinė vadovybė nutarė, jog spalio mėn. išformuotus užnugario apsaugos pulkus turės kompensuoti geresnis darbas su agentūra. L. Berija I. Tkačenkai, J. Bartašiūnui ir D. Jefimovui rašė: „Sustiprinant čekistines karines operacijas išankstine agentūrine žvalgyba [...] Jūsų žinioje esančios NKVD kariuomenės užtenka Jums iškeltiems uždaviniams įvykdyti²⁸. Iš esmės L. Berija buvo teisus teigdamas, kad tik agentūriniu darbu galima palaužti tautos pasipriešinimą. Būdamas patyręs čekistas ir baisus cinikas, jis suprato, kad tik įsiskverbus į tautos vidų galima ją palaužti. Vis dėlto 1946 m. į Lietuvą buvo pasiųsti dar keturi pulkai, kurie kartu su Lietuvoje buvusiais šešiais pulkais sudarė 4-ąją diviziją.

   ¹ Liubianka VČK-KGB, Moskva, 1997, s. 23.
   ² Ibid., 1. 27.
   ³ Ibid., 1. 29.
   ⁴ Ibid.. 1. 33.
   ⁵ Ibid., 1. 40.
   ⁶ Ibid., 1. 43.
   ⁷ Ibid., 1. 46.
   ⁸ Ibid., 1. 47.
   ⁹ Ibid., 1. 48.
   ¹⁰ Ibid., 1. 56.
   ¹¹ Ibid., 1. 57.
   ¹² Ibid., 1. 35.
   ¹³ Ibid., 1. 38.
   ¹⁴ Ibid., 1. 39.
   ¹⁵ Rusijos valstybinis karo archyvas (toliau - RVKA), f. 38650, ap. 1, b. 313, 1. 6-9.¹⁶    Archiv novejšej istorii Rossii, t. 1, Moskva, 1994, s. 141.¹⁷    RVKA, f. 38650, ap. 1, b. 313, 1. 3.¹⁸    Ibid., 1. 3.¹⁹    Ibid., 1. 2-3.²⁰    Ibid., 1. 8.²¹    Ibid., 1. 19.²²    Ibid., 1. 40.²³    Ibid., 1. 107.²⁴    RVKA, 1918-1960 metų archyvinių fondų sąrašas.²⁵    Ibid.²⁶    LYA, f. 1, ap. 3, b. 729, 1. 269-270.²⁷    Ibid., b. 703, 1. 29; b. 711, 1. 29.²⁸    Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, p. 229.

Norint įvertinti vidaus kariuomenės „nuopelnus" kare su mūsų partizanais ir juos palaikančiais dauguma šalies gyventojų, reikia turėti omenyje, kad kariuomenė dažniausiai būdavo tik akla jėga, įgyvendinanti kitų suregztus planus. O tie kiti - tai komunistų partija ir čekistai operatyvininkai. Jei ne masiniai trėmimai ir Lietuvos kaimo sukolektyvinimas, partizanai būtų sugebėję dar ilgai priešintis okupacijai. Trėmimai pakirto partizanų rėmėjų bazę, o kolūkiai - materialinį jų egzistavimo pagrindą. Šias drastiškas priemones sugalvojo ir čekistų padedama įgyvendino komunistų partija. Ji įvairiais būdais (dalydama svetimą turtą, gerai apmokamas pareigas, leisdama vogti, skleisdama demagogiją ir t.t.) skatino kolaborantų gausėjimą. Čekistai operatyvininkai pamažu apraizgė visą Lietuvą tankiu agentų tinklu (1951 m. buvo 27,7 tūkst. agentų ir informatorių¹; laimei, daugelis jų ne itin stropiai dirbo okupantams) ir okupacinei kariuomenei pateikdavo duomenų, kur ieškoti partizanų (be agentų pranešimų, kitas žinių šaltinis buvo tardant išgauti duomenys). Aišku, patys kariškiai irgi turėjo savo žvalgybą bei kontržvalgybą ir kariuomenė daug ką darydavo savo iniciatyva.

Vidaus kariuomenė kovojo labai nuožmiai, žiaurumu neatsiliko nuo čekistų operatyvininkų. Be abejo, tą žiaurumą pirmiausia lėmė atranka į NKVD, vėliau - į MGB kariuomenę, į ją buvo imama daugiausia pagal klasinį požymį, taigi iš mažiausiai apsišvietusių Rusijos sluoksnių. Be to, ir iš tų sluoksnių buvo atrenkama pagal du požymius: kad būtų fanatiški komunistai ir ne per daug gailestingi. Tokie buvo karininkai ir seržantai. Kareivių būta įvairių, bet daugiausia - užguitų, nepriteklių, nuolatinio muštro nuvargintų ir dėl to įsiutintų.

Vienas iš žymių rusų perbėgėlių į Vakarus, gerai išmanęs sovietų specialiųjų kariuomenės dalinių struktūrą, daugelio knygų autorius V. Suvorovas apie atranką į specialiuosius dalinius štai ką rašė: „Kol apsivelka uniformą, milijonai rekrūtų ilgai ir kruopščiai yra tikrinami bei skirstomi į įvairias kategorijas, atsižvelgiant į jų politinį patikimumą, fizinį ir dvasinį pasirengimą, politinės veiklos ir jų pačių bei šeimos „švarumą" (komunistiniu požiūriu). [...] Kuo aukštesnė kareivių kategorija, tuo sunkesnė bus jų tarnyba. Aukščiausios kategorijos kareiviai sudaro Kremliaus gvardiją, dalinius, saugančius vyriausybines įstaigas, KGB pasienio dalinius ir specnazą“². Šios mintys išsakytos mūsų laikais, bet jos tinka visam sovietiniam periodui. Gal tik anksčiau nesugebėta taip subtiliai dirbti.

Visose čekistinės kariuomenės įgulose buvo sukuriama ypatinga aplinka, kurios svarbiausi elementai - muštras ir atskyrimas nuo civilio gyvenimo. Bijota, kad bendraujant su vietiniais gyventojais išnyks kareivių įniršis ir jie nenorės žudyti, kiekvieno lietuvio nelaikys priešu. Duomenų, kaip buvo stengiamasi kareivius izoliuoti nuo vietinių gyventojų, yra nemažai. Antai 1949 m. Lietuvos pasienio apygardos kontržvalgybininkai kaip vieną iš nusikaltimo rūšių fiksavo „ryšį su civiliais"³ (tokių „ryšių" tų metų pirmajame ketvirtyje iš 200 „nusikaltimų" buvo 42; be abejo, tie „ryšiai" daugiausia buvo degtinės ir kareiviškos meilės reikalai, bet ir jie, čekistų akimis, buvo nusikalstami). Arba vėl - čekistas karininkas atsisako skirti sargybinius kaliniams saugoti, nes jie nebuvo vieni nuo kitų izoliuoti ir galėjo bendrauti. 1944 m. lapkričio 4 d. 25-ojo ŠP vadas pplk. Golyševas rašė OBB viršininkui pplk. N. Slepniovui, kad jis laikinai neleis savo kareivių saugoti suimtųjų, nes jie „būna viename kambaryje su areštuotaisiais, todėl gali su jais bendrauti"⁴. Labai iškalbingas LSSR MGB ministro pavaduotojo P. Kapralovo 1948 m. kovo mėn. raštas, kuriuo draudžiama sužeistus partizanus gydyti vietos ligoninėse⁵. Vienas iš motyvų - kareiviai „...moraliai pakrinka, netenka budrumo". Be abejo, patekę į tokią aplinką, kurioje mūsų gydytojai ir seselės dirbo visiškai priešingą negu čekistai darbą - traukė žmones iš mirties glėbio, - nemažai kareivių turėjo išgyventi tikras dramas. Todėl karininkai ir stengėsi juos izoliuoti nuo humaniškos aplinkos, kad nesusvyruotų kareivių įsitikinimas, jog svarbiausias jų darbas yra žudyti sovietų valdžios priešus. Labai įdomus atvejis susijęs su 134-uoju pasienio pulku. Šis pulkas iš Vengrijos buvo siunčiamas į Lietuvą, turėjo įsilieti į I Ukrainos fronto užnugario apsaugos junginį (į Lietuvą atvyko 1945 m. rugpjūčio 31 d.). Galima spėti, kad anksčiau, prieš atvykdami į Lietuvą, šio pulko kareiviai buvo tokie pat nuožmūs kaip ir kitų panašių pulkų, nes pulkas turėjo Ruščuko garbės vardą, buvo apdovanotas B. Chmelnickio ordinu. Bet pulko kareiviai ilgai laukė jiems skirto sąstato Samboro stotelėje (Užkarpatėje) ir bendraudami su civiliais, anot čekistų, ištvirko. Atvykę į Lietuvą jie nenorėjo nei kitų žudyti, nei patys rizikuoti ir per 15 dienų sulaikė tik 4 partizanus.

Beje, čekistai ne vien konstatuodavo faktus, jie imdavosi ir priemonių. J. Bartašiūnas 1946 m. gegužės 5 d. pasirašo įsakymą Nr. 0047, pavadintą „Dėl MVD 63-iosios ŠD 32-ojo ŠP operatyvinės-tarnybinės veiklos trūkumų". Jame rašoma, kad patikrinus pulko veiklą rasta daug trūkumų. Visas pulkas iki balandžio 23 d. sunaikino tik 4 partizanus, o „raudonieji" neteko net 30 žmonių. Balandžio 23 d. 3/32-ojo ŠP RPG*, vadovaujama seržanto Marinenkos, susitiko su 14 partizanų, kovojo neorganizuotai, todėl tik vieną nušovė, du paėmė gyvus. Likusių nepersekiojo. Balandžio 15 d. 1/32-ojo ŠP RPG, vadovaujama bataliono vado pavaduotojo kpt. Polivanovo, 15 metrų atstumu susitiko su 3 partizanais ir sutriko - nežinojo, ką daryti. Konstatuojama, kad visiškai nedirba žvalgybos skyrius. Iš 3-iajame batalione esančių 16 informatorių dauguma atskleisti. Pagal duomenis, gautus iš žvalgybos skyriaus, 1946 m. nenukauta nė vieno partizano. Pulko kariai geria, plėšikauja. Už visa tai pulko vadui pplk. Svistunovui ir jo pavaduotojui žvalgybos reikalams Deriaviankai pareikšti papeikimai. Pastarąjį, jei nepasitaisys, grasinama pašalinti iš pareigų. Nurodoma karo tribunolui perduoti girtuoklius, marodierius ir kt.⁶

Siekiant visiškai atskirti vidaus kariuomenę nuo vietinių gyventojų (gal net daugiau karininkus, o ne eilinius), padaliniai dažnai būdavo sukeičiami vietomis: perkėlus kuopą ar būrį kitur, į tą vietą atvykdavo kita kuopa ar būrys. Sukeisdavo, matyt, tada, kai pastebėdavo, jog kariškiai per daug bendrauja su vietos gyventojais.

Karo metu žiaurų enkavedistų elgesį skatino ir karo aplinka. Kare žmonių gyvybės nedaug teturėjo vertės, žūdavo milijonai, tad vienu daugiau ar mažiau - dėl to niekas nesuko galvos, o ypač sovietai. Be to, tą žiaurumą buvo galima skatinti įtikinus karius, kad pasipriešinimą Lietuvoje organizavo vokiečiai, kurių tuo metu rusai labiausiai nekentė.

Bet vien specialia atranka, nuolatiniu ideologiniu apdorojimu, atskyrimu nuo gyventojų bei nurodymų nuožmumu vidaus kariuomenės žiaurumo negalima paaiškinti. Reikėjo ir kitų paskatų. Karo metu buvo viena ypatinga paskata - tūnoti užnugaryje. Mat būti užnugaryje, nors retsykiais ir su-sikaujant su partizanais, buvo kur kas saugiau negu fronte. Iš visų Lietuvoje karo metais buvusių per 20

1944 m. pabaigoje kelis mėnesius praleido fronte⁷, o visi kiti pratūnojo užnugaryje, daugiausia kovodami su taikiais gyventojais. Vis dėlto tiek pulkai, tiek pavieniai kariai buvo apdovanojami koviniais ordinais ir medaliais.

Pasibaigus karui ieškota naujų paskatų. Jos buvo dvejopos - materialiniai apdovanojimai ir grasinimai atleisti iš darbo arba net perduoti karo tribunolui. Būdamas Vilniuje A. Apolonovas 1945 m. birželio 14 d. pasirašė įsakymą, kad NKVD kariuomenė iki užduočių Lietuvoje įvykdymo būtų aprūpinta pirmos kategorijos maisto daviniu, o kariuomenės karininkai ir operatyvininkai tą maistą turėjo gauti nemokamai, netgi su karininkų priedais⁸.

J. Bartašiūnas, o po jo ir kiti MGB ministrai plačiai naudojo piniginį skatinimą už nukautus ar paimtus į nelaisvę partizanus. Buvo dvi apdovanojimo formos: įkūrimo ar veiklos Lietuvoje metinių proga būdavo apdovanojami pulkai, o už konkretų partizanų sunaikinimą - konkretūs kareiviai. Minint 4-osios šaulių divizijos įkūrimo ir buvimo Lietuvoje metines gen. P. Vetrovas nuolat kaulydavo iš A. Sniečkaus dovanų sau ir savo galvažudžiams. Minint pirmąsias divizijos įkūrimo metines, jis rašė: „...prašau Jūsų nurodymo paskirti amerikiečių dovanų"⁹. (O, kad būtų žinoję amerikiečiai, kam dažniausiai tekdavo į Sovietų Sąjungą siunčiamos jų dovanos! Beje, nemažai tų dovanų yra gavę ir stribai.) 1945 m. rugsėjo 29 d. pats I. Tkačenka kreipėsi į A. Sniečkų prašydamas apdovanoti 600-700 labiausiai pasižymėjusių šios divizijos enkavedistų: skirti jiems laikrodžių, skustuvų, papirosų ir kitko¹⁰. Kai 1946 m. sausio 18 d. 137-asis šaulių pulkas, veikęs Siaurės Rytų Lietuvoje, minėjo savo įkūrimo 4-ąsias metines,

11 seržantų buvo apdovanoti po 100 rb, 12 seržantų - po 75 rb, 20 eilinių - po 50 rb¹¹. 32-ajam pulkui minint 26-ąsias įkūrimo metines, J. Bartašiūno įsakymu jo vadui pplk. Svistunovui buvo skirta 10 tūkst. rublių, kad jis apdovanotų pulko veteranus¹².

P. Vetrovas ir J. Bartašiūnas pasirašė įsakymą dėl minėto 137-ojo pulko karių apdovanojimo minint jo įkūrimo penktąsias metines (įkurtas 1941 m. rugsėjo mėn.). Įsakyme rašoma: „Savo nenuilstama veikla 137-asis šaulių pulkas būdamas Lietuvos SSR teritorijoje nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. aktyviai dalyvavo kovoje su vokiškai-lietuvišku nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis". Įsakoma: apdovanoti metaliniais laikrodžiais 10 karių, po 200 rb - 10 karių, po 150 rb - 20 karių, padėką pareikšti 62 kariams. Laikrodžiai duoti tiems, kurie buvo nukovę nuo 11 iki 60 partizanų (60 nukovė 2-osios šaulių kuopos (SK) j. seržantas V. Kapralovas, 18 - 3-iosios ŠK seržantas A. Karasjevas ir 1.1.). Po 200 rb gavo tie, kurie buvo nukovė nuo 4 iki 9 partizanų, po 150 rb - nuo 2 iki 8^U. Menkiau buvo ta pačia proga apdovanoti 25-ojo ŠP kariai (pulkas įkurtas 1941 m. lapkričio 16 d., mūsų krašte veikė nuo 1944 m. rugpjūčio 1 d.). 5 kariai apdovanoti metaliniais laikrodžiais, 13 - po 200 rb, 20- po 150 rb, 18 pareikšta padėka¹⁴. Kartais vienu įsakymu J. Bartašiūnas apdovanodavo įvairių pulkų karius. Antai 1946 m. sausio 18 d. buvo apdovanotos 137-ojo ŠP 1-oji kuopa ir minosvaidininkų kuopa už tai, kad 1945 m. gruodžio 1 d. sunaikino Šarūno partizanų grupe ir štabą, o 261-ojo ŠP 8-osios kuopos 15 karių už tai, kad atrėmė Merkinės puolimą (iš tikrųjų partizanai karius buvo suviję į bažnyčią, visą miestelį užėmę, o bažnyčios neatakavo nenorėdami jos apgriauti), bei 7-osios kuopos 1-ojo būrio kariai už 8 partizanų, įvykdžiusių mirties nuosprendžius Seirijų NKVD darbuotojams, sunaikinimą. 261-ojo ŠP 2 karininkai gavo po 250 rb, 11 karių - po 150 rb, 137-ojo ŠP 5 kariai - po 150 rb¹⁵. Kai 211-ojo ŠP 25 kariai, vadovaujami ltn. Cikolos, 1946 m. birželio mėn. Panemunės valsčiaus Užupio kaime susikovė su Vermachto būrio partizanais ir 6 jų nukovė, tarp jų ir Vermachtą, Cikola buvo apdovanotas 600 rb, du seržantai - po 250 rb, du eiliniai - po 200 rb¹⁶. Kai 34-ojo pulko 7 kareiviai, eidami iš vienos įgulos į kitą, susidūrė su Žaibo partizanais ir 4 jų nukovė, 1946 m. pabaigoje buvo apdovanoti: seržantas - 200 rb, 4 eiliniai - po 100 rb¹⁷.

1946 m. lapkričio mėn. J. Bartašiūno įsakymu Nr. 00129 žvalgybinė paieškų grupė už Žmogaus partizanų grupės 4 partizanų nukovimą ir Jūros grupės 4 partizanų sunaikinimą, taip pat 34-ojo MŠP 2-osios kuopos vadas j. ltn. Makejevas ir NKVD Simno valsčiaus poskyrio viršininkas j. ltn. Savostinas buvo apdovanoti metaliniais laikrodžiais, o seržantas, grandinis ir 3 eiliniai gavo po 200 rb¹⁸. Tų pačių metų gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 00145 metaliniais laikrodžiais buvo apdovanoti 34-ojo MŠP ltn. Ste-bas, o 3 eiliniai gavo po 100 rb už dviejų partizanų grupių sunaikinimą Prienų rajone¹⁹. Tokių apdovanojimų buvo daug. Kartais J. Bartašiūnas, būdamas blogos nuotaikos ar pritrūkęs pinigų, kareiviams pareikšdavo tik padėką. Antai padėka buvo pareikšta 32-ojo pulko 5 karininkams ir 13 seržantų bei eilinių už 10 partizanų nukovimą²⁰. Be pinigų ir padėkų, kareiviams buvo skiriamos atostogos, dovanojami ne lik laikrodžiai, bet ir kiti daiktai.

Esant tokiai skatinimo sistemai, čekistiniai kareivos stengėsi išžudyti kuo daugiau žmonių ir visus nužudytuosius priskirdavo partizanams. Bene baisiausios žudynės įvyko Švendrių kaime (čekistai nenurodė, kokiam valsčiui šis kaimas priklausė; tai paaiškėjo iš knygos „Partizanų kovos Šiaulių krašte"; joje nurodoma, jog tragedija įvyko Šiaulių rajone). Šį klaikaus žiaurumo atvejį yra plačiai aprašęs dr. A. Anušauskas²¹, o dar anksčiau, 1992 m., savaitraštyje „Pozicija" - dr. E. Grunskis, tačiau apie jį dar reikia pakalbėti, nes tokių atvejų čekistų kontržvalgyba yra užfiksavusi ir daugiau (pavyzdžiui, kad ir tokį: 34-ojo ŠP kariai Smirnovas, Glušinas ir Bulavinas 1946 m. rugpjūčio 31 d. Prienų apylinkėse, matyt, norėdami gauti apdovanojimų, norėjo nušauti J. Tamulevičių, kuris, nors ir sužeistas, pabėgo. Tada kariai nušovė B. Šimkų ir pristatė jį kaip partizano lavoną; pasirodo, šie kareivos, suėmė Tamulevičių, į savo dalinį jau buvo pranešę, kad nušovė „banditą", o kadangi tas nesidavė nušaunamas ir pabėgo, tai vietoj jo nušovė kitą, pirmą po ranka papuolusį²²). Šis atvejis išskirtinis tuo, kad nusikaltimą padarė ne 3-5 kareiviai, o visa tai įvyko dalyvaujant ar stebint apie 60-70 karių, nes operacijoje dalyvavo dvi užkardos (užkardoje - apie 30 karių). Buvo taip. Leningrado fronto užnugario apsaugos junginio 217-ojo pasienio pulko 1-asis batalionas gavo iš suimto partizano žinių, kad minėtame kaime Klmaičio (iš tikrųjų Klemanskio; nemokėdami lietuvių kalbos, okupantai beviltiškai iškraipydavo pavardes ir vietovardžius) sodyboje yra bunkeris, ir 1945 m. rugpjūčio 1 d. surengė operaciją. (Toks bunkeris iš tiesų buvo. Jis buvo įrengtas sodybos šulinyje. Tame bunkeryje slapstėsi tarnavimo RA vengiantys Klemanskio sūnus Stasys bei kaimynas Stasys Lipskis, kurio šeima taip pat buvo iššaudyta, o sodyba sudeginta.) Kaip ji vyko, galima įsivaizduoti iš vieno dalyvių - kareivio V. Strekalovo - pasakojimo²³: „...tada Lipinas [užkardos vadas, leitenantas. - J. .S.] įsakė šio namo gyventojus įvesti į namą, apšaudyti langus ir padegti namą su žmonėmis. Diatlovas [užkardos vado pavaduotojas, leitenantas. - J. 5¹.] pats namo grindis apipylė benzinu ir padegė, o raudonarmietis Janinas padegė namą iš išorės. Kai iš degančio namo žegnodamasi išėjo senulė ir su ja serganti mergina. Lipinas įsakė joms grįžti. Tada senutė ir mergina pradėjo bėgti. Lipinas išsitraukė pistoletą ir ėmė šaudyti tai į senutę, tai į merginą, bet negalėjo pataikyti. Vienas kareivis nužudė senutę [šūviu] iš šautuvo, o Lipinas pasivijo merginą ir iš arti ją nušovė. Paskui įsakė dviem kareiviams nužudytąsias pro langą įmesti į namą. Kareiviai paėmė senutę už kojų ir rankų ir įmetė pro langą į degantį namą, o po to įmetė ir merginos lavoną. Netrukus pro kitas duris iš degančio namo išbėgo senis su vyresniuoju sūnumi. Kareiviai pradėjo į juos šaudyti, bet negalėjo pataikyti. Tada aš su dviem kareiviais buvau pasiųstas pasivyti ir nušauti sūnų, bet patamsyje mes negalėjome jo pasivyti ir jis pabėgo. Grįžę prie namo, mes pradėjome šukuoti rugius. Rugiuose radome senį, jis buvo sužeistas ir šliaužė per rugius. Vienas iš kareivių jį pribaigė, lavoną atnešėme prie namo. Diatlovas įsakė įmesti jį į degantį tvartą, bet prie tvarto nebuvo galima prieiti dėl karščio ir kareiviai atsisakė įmesti lavoną į ugnį. Tada Diatlovas ir vienas seržantas, iš anksto susivynioję į maskuotes, paėmė senį už kojų ir rankų ir pradėjo jį siūbuoti, kad būtų galima toliau numesti, bet iki ugnies vis tiek nenumetė. [...] Kai išaušo, aš, Diatlovas ir keletas karių nuėjome prie mūsų sudeginto namo paimti naktį nušautos kiaulės ir dviejų avių bei senio lavono įrodymui, kad mes sunaikinome banditų grupę. Senio lavonas buvo pusiau sudegęs ir mes jo nepaėmėme. Sudegintame name ant krosnies aš pamačiau paauglio, kuris sudegė gyvas, lavoną. Po to mes paėmėme kiaulę, avis ir grįžome į užkardą". Neapsakomos stiprybės reikėjo turėti Klemanskiams, kad mirties akivaizdoje nepasakytų, kur slepiasi jų sūnus ir brolis. O gal jie suprato, kad ir pasakę vargiai savo gyvybę išsaugos, pražudys dar vieną šeimos narį; tokių artimųjų aukojimosi atvejų pokario Lietuvoje buvo tūkstančiai.

Grįžę iš šios operacijos, čekistiniai kareivos surašė pažymą, kad operacijos metu nušovė 4 partizanus, 5 partizanai sudegė pastatuose, sudeginti du namai, vienas tvartas ir t.t.

Kaip šitokie baisūs atvejai išaiškėdavo ir kodėl čekistinė kontržvalgyba juos iš viso aiškindavosi? Tai dažniausiai įvykdavo tada, kai čekistų vadai susipykdavo, konfliktuodavo. Vyresnioji čekistų vadovybė skatino tokius įvairių čekistinių žinybų tarpusavio konfliktus, nes tada geriau sužinodavo, kas vyksta apačioje, padaliniuose. Be to, vadovybė įtardavo (ir, kaip matyti iš anksčiau aprašyto atvejo, ne be reikalo), kad kova su partizanais dažnai tik imituojama. Be abejo, tokių kovos imitacijų buvo daug (įtarti galima daugelį tų operacijų, kurių metu buvo deginamos sodybos, o sodybų pokario Lietuvoje sudeginta per tūkstantį. Deginant sodybas siekta tokių tikslų: sunaikinti jose įsitvirtinusius partizanus, įvaryti žmonėms baimės ir sunaikinti savo nusikaltimo pėdsakus, nes apdegusius lavonus sunku identifikuoti, todėl visus juos buvo galima pateikti kaip partizanus ir už tai netgi laukti apdovanojimų). Čekistai kontržvalgybininkai tokių kovos imitacijos atvejų užfiksavo tik vieną kitą.

MVD karinis prokuroras plk. S. Grimovičius čekistų vadovybės požiūrį į tokius kariškių veiksmus išdėstė taip: „...griauna mūsų organų autoritetą tarp vietinių gyventojų, duoda medžiagos priešiškiems elementams ir demoralizuoja karius kovoje su banditizmu - sukuria kovos regimybę"²⁴. Taigi, kaip ir dera tikram komunistui, prokuroras gailisi ne be kaltės nukankintų, nužudytų žmonių, o to, kad tai kenkia valdžios įvaizdžiui ir kad tokiais atvejais kariai iššaudo ne tuos, kuriuos reikia.

Galima teigti, kad vidaus kariuomenė vykdė dar vieną nusikaltimą. Kareiviai būdavo vienodai skatinami ir premijuojami tiek už gyvus, tiek už nušautus partizanus, t. y. buvo mokama už galvą. Tik nuo 1948-1949 m. labiau pradėta vertinti gyvi paimti partizanai, tikintis iš jų iškvosti žinių. Iki tol viskas buvo suplakama į krūvą, todėl sadistams kildavo pagunda ir į nelaisvę paimtą žmogų nušauti: juk nušautasis neįrodys, kad jis nepartizanavo, kad šalia jo numestas šautuvas yra ne jo ir t.t. Be to, lavono nereikia saugoti, maitinti. Labai dažnai, imituodami pabėgimą, čekistai nušaudavo į nugarą. Net patiems čekistų vadams kildavo įtarimų ir kartais žemesniesiems tekdavo aiškintis. Antai Leningrado fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės, tuo metu siautėjusios Šiaurės Lietuvoje, viršininkas plk. Malas turėjo aiškintis dėl 1945 m. rugpjūčio 25 d. įtartinomis aplinkybėmis nušautų 10 žmonių²⁵.

Kaip sovietų vadai, nepajėgdami sutriuškinti mūsų partizanų ir todėl netekę kantrybės nutarė griebtis drastiškų priemonių, Kersteno* komisijai papasakojo buvęs pasienietis, pokario metais daug laiko praleidęs Lietuvoje, o vėliau pabėgęs į Vakarus pplk. G. Burlickis. Beje, visi jo parodymai (mūsų manymu, ypač vertingas pasakojimas apie čečėnų ir ingušų tautų trėmimus), yra gana objektyvūs. Klysdamas dėl kai kurių detalių, pplk. G. Burlickis tiksliai perdavė įvykių esmę ir nepasidavė galimybei sutirštinti spalvas. Jis pasakojo, kad Lietuvoje NKVD kariuomenė, kartais pasitelkusi ir RA bei aviacijos dalinius, nesugebėjo sutriuškinti partizanų. Šie, turėdami gerą žvalgybą, išvengdavo smūgių. Matydama, jog reikalai nejuda iš vietos, NKVD vadovybė 1944 m. rugsėjo mėn. Panevėžyje sušaukė slaptą operatyvinį susirinkimą, kuriame dalyvavo dalinių vadai, jų pavaduotojai politiniams ir žvalgybos reikalams, štabų viršininkai, operatyvininkų viršininkai. Šiame pasitarime nurodymus pateikė L. Berijos pavaduotojas S. Kruglo-vas, kalbėjęs J. Stalino ir L. Berijos

* Ch. Kersteno komisija buvo sudaryla JAV Kongreso 1953 m. ir veikė iki 1954 m. Ji tyrė Baltijos valstybių užgrobimą kaip tarptautinį nusikaltimą. Nors komisija nepasiekė savo tikslų, bet jos darbas tiriant dokumentus ir apklausiant liudininkus padėjo JAV ir kitoms laisvojo pasaulio šalims geriau suprasti Baltijos šalių problemas.

vardu. Buvo nurodyta Lietuvoje įvesti tvarką ir atkurti sovietų valdžios aparatą. To siekiant, reikia sukurti agentų tinklą ir išaiškinti partizanų baze, jų vadovybe, rėmėjus. S. Kruglovas ir taip jau minkštumu nepasižymintiems čekistams nurodė: „Užteks taip sentimentaliai žiūrėti, užteks to sentimentalumo" ir įsakė panaudoti visas galimas priemones partizanų pasipriešinimui palaužti. G. Burlickis pasakojo: „Jis taip pat įsakė suaktyvinti kariuomenės veiksmus kovojant su vadinamaisiais banditais. Jis liepė jai apieškoti miškus, miškų proskynas, kaimus, taip pat davė nurodymą, kad jei per vadinamąsias šukavimo operacijas kas nors mėgintų pabėgti, - netgi tuo atveju, jei žmogus nebūtų ginkluotas, bet mėgintų pabėgti, - tas žmogus būtų laikomas banditu. Prieš žmogų, kuris bando bėgti, net jei jis ir nėra ginkluotas, - prieš tuos žmones turi būti panaudoti šaunamieji ginklai, ir jie turi būti be gailesčio šaudomi. Nereikia jokio teismo. Jei tie žmonės pasislepia arba įbėga į namą ar valstiečio sodybą, ar į kaimą, tada tas namas, valstiečio sodyba arba kaimas turi būti laikomi banditų sodyba, kaimo banditų buveine, ir visi tie namai, sodybos arba kaimai turi būti sudeginti. Visas name, kaime ar valstiečio ūkyje likęs turtas ir naminiai gyvuliai laikytinas priklausančiu banditams ir privalo būti konfiskuotas ir perduotas vietinės partinės valdžios arba vietinės tarybos žinion. [...] Ir kai Kruglovas išvyko, iš tiesų buvo panaudotos visos priemonės, kurių jis buvo įsakęs imtis“²⁶. Aišku, gavę indulgenciją bet kuriai veiklai, čekistai ėmėsi velniško darbo, visur sėdami mirtį. Nuo jų rankos žuvo daug laisvės kovotojų, nemažai ir niekuo dėtų žmonių.

Svarbus veiksnys, skatinęs kariuomenę būti aktyvesnę, buvo gausybė raštų bei įsakymų frontų, pulkų, būrių ir batalionų vadams. Tų raštų buvo rašoma šimtai. Dalis jų rašyti aiškiai apsidraudimo tikslais, nes juose dėstomos bendriausios pasikartojančios tiesos: pirmiausia teigiama, kad kariuomenė prastai kovoja, mažai nužudo partizanų, toliau pateikiamas vienas kitas patarimas - daugiau siųsti įvairių tipų tarnybinių būrių į partizanų veikimo rajonus, operatyvininkams ir kariškiams palaikyti glaudesnius ryšius, iš pirmųjų gautus duomenis skubiau realizuoti ir t.t. Daugelyje raštų pabrėžiama: po partizanų išpuolių juos būtina persekioti iki visiško sunaikinimo. Čekistų vadovybė labiau nei savo karius saugojo atvirai kolaboruojančius (vadinamasis sovietinis partinis aktyvas) ir slaptai talkinančius (agentai ir informatoriai) asmenis, ypač pastaruosius, nes ilgainiui įsitikino, kad tik įsismelkę į tautos kūną ir veikdami iš vidaus jie sugebės palaužti pasipriešinimą. Todėl prieš įvykdydami kiekvieną partizanų teismo priimtą mirties nuosprendį, partizanai turėdavo gerai pagalvoti. Įvykdžius mirties nuosprendį, į įvykio vietą sugarmėdavo visos toje apylinkėje buvusios čekistinės jėgos, kurios ilgai siaubdavo apylinkes. Jau vien todėl partizanų teismo nuosprendžiai turėjo būti gerai pasverti ir priimami tik turint neabejotinų įrodymų, kad teisiamasis yra išdavikas.

Iš visų 1944-1945 m. įvairių vadų rašytų raštų dalykiškumu išsiskiria nebent tik SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotojo gen. plk. B. Kobulovo 1945 m. rugsėjo 1 d. įsakymas „NKVD kariuomenei, kariaujančiai su banditais Lietuvos SSR teritorijoje". Šiame įsakyme tuščiažodžiaujama nedaug. nurodymai konkretūs²⁷.

Verta pacituoti ištraukas iš A. Sniečkaus ir I. Tkačenkos 1946 m. gruodžio 7 d. pasirašyto rašto: „Respublikos politinė padėtis reikalauja imtis pačių ryžtingiausių ir įvairiapusių priemonių, kad kuo greičiau būtų likviduotas banditizmas. Atėjus žiemos periodui, kuris apsunkins gaujų veiksmus ir sudarys sunkesnes sąlygas jų gyvavimui, turi būti įvairiapusiškai pasirengta suduoti nacionalistiniam pogrindžiui ir jo ginkluotoms gaujoms lemiamą smūgį. [...] Kiekvienu banditizmo pasireiškimo atveju, be gaujos privalomos paieškos ir likvidavimo, tose apylinkėse turi būti visiškai ar iš dalies konfiskuojami buožių, banditų ir jų rėmėjų ūkiai remiantis žemės įstatymu"²⁸.

Kaip ir daugelyje tokio tipo raštų, šiame rašte partinis ir čekistinis veikėjai paskelbia įkaitais gyventojus tų vietovių, kur veikia partizanai.

Įkaitų sistema gyvavo visą partizaninio karo laikotarpį. Įkaitais žmonės tapdavo ne vien todėl, kad jų gyvenamosiose vietose aktyviai veikdavo partizanai, kurie rengdavo puolimus prieš okupantus ir kolaborantus. Įkaitais tapo ir tų apskričių, kuriose mažiausiai žmonių balsavo per pirmuosius pokario metais sovietinius rinkimus 1946 m. vasario 10 d., gyventojai. Keršydami sovietai iš Alytaus, Marijampolės, Lazdijų ir Tauragės apskričių ištrėmė 350 šeimų, o po rinkimų visos vidaus kariuomenės pajėgos dešimt dienų siautėjo visoje Lietuvoje - žudė, suiminėjo, darė kratas²⁹.

Tokia žmonių įkaitų, labai dažnai neturėjusių nieko bendro su pasipriešinimu, sistema nebuvo vien Lietuvoje veikusių komunistų ir čekistų atradimas. Ją komunistai įvedė atėję į valdžią 1918 m. Mus dominančiu laikotarpiu įkaitų sistema ypač brutaliai buvo naudojama prieš mūsų likimo brolius, kovos draugus - vakarų ukrainiečius. 1945 m. rudenį buvo priimtas Ukrainos KP(b) CK nutarimas, kurio viename iš straipsnių partijos komitetai ir NKVD-NKGB organai įgaliojami kiekvienoje gyvenvietėje, kur lankosi ukrainiečiai partizanai, viešai susirinkime arba slapta akis į akį 3-5 žmonėms paskelbti, jog jie yra „banditų rėmėjai" ir jei paaiškės, kad toje gyvenvietėje veikia partizanai, jie bus suimti, o jų šeimos ištremtos į Sibirą. Nutarime nurodoma, kad potencialūs partizanų rėmėjai yra buožės, popai, prekiautojai ir „kitas sovietų valdžiai priešiškas elementas". Taigi čekistų veiklai ir fantazijai buvo suteiktos didelės galimybės, tarp jų ir galimybė suvedinėti asmenines sąskaitas. Net ir tuose kaimuose, kuriuose tie 3-5 žmonės nebuvo perspėti, o ten įvyko koks nors partizanų veiksmas, nurodoma valstiečių susirinkime paskelbti, jog tie 3-5 žmonės yra suimami, o jų šeimos ištremiamos, nes jie neva padėjo partizanams³⁰.

Beje, šią įkaitų sistemą Vakarų Ukrainoje išrutuliojo N. Chruščiovas, tuo metu buvęs Ukrainos komunistų partijos CK pirmuoju sekretoriumi, o vėliau tapęs Sovietų Sąjungos vadovu. Štai kokias mintis jis išsakė 1945 m. gegužės 15 d. kalbėdamas partijos sričių komitetų sekretoriams ir NKVD-NKGB viršininkams: „Jei kuriame nors iš kaimų banditai užpuolė [...], reikia iškviesti ir tuoj pat suimti rėmėją. Atsižvelgiant į aplinkybes, reikia suimti 2-3, šeimas ištremti ir paskelbti, kad [taip suimdami] banditų rėmėjus teisiškai gal ir suklysime, šiuo atveju gal jie ir nebuvo gaujos vedliai, bet tai nebus klaida; gal koks procentas bus klaidingas, bet tai nieko baisaus"³¹. Kalbėdamas su Vakarų Ukrainos rajonų lygio partiniais veikėjais ir čekistais, N. Chruščiovas jau nurodo: „Nužudė vieną mūsų žmogų, penkias šeimas reikia areštuoti ir ištremti". Ir dar: „Ištremti reikia daug, žemės mes turime nemažai..."³²

Ne be reikalo mėgstamiausias komunistų posakis buvo: „mišką kerta, skiedros lekia". Taip ir buvo mindomi žmonių likimai. Fanatiškiems komunistams nieko nereiškė atskiras žmogus. Panašiai buvo veikiama ir Lietuvoje, nors įkaitų problema ir nebuvo taip atvirai ciniškai kaip N. Chruščiovo suformuluota.

LKP(b) CK 1947 m. gruodžio 12 d. nutarimo 18-ame punkte dėstomos ne mažiau ciniškos mintys (kurios, deja, buvo ir įgyvendintos, nes dar 1947 m. ištremta 2782 žmonės, o 1948 m. - per 41 tūkst.): „Įpareigoti LSSR valstybės saugumo ministeriją (drg. Jefimovas) remiantis SSR Sąjungos Ministrų Tarybos 1947 m. rugsėjo 29 d. nutarimu, atsakant į teroro aktus, 1947 m. gruodžio mėn. ištremti už Lietuvos SSR ribų maksimalų kiekį banditų šeimų ir gaujų rėmėjų buožių šeimų iš tų apskričių, kur daugiausia išplitęs banditizmas".

Siekiant greičiau palaužti pasipriešinimą, buvo grasinama ne tik mūsų žmonėms, bet ir čekistų valdiniams. Ir tai nebuvo vien deklaratyvūs pagrūmojimai. Už nesugebėjimą sutriuškinti mūsų ginkluotojo pogrindžio 1945 m. rugpjūčio 4 d. iš pareigų buvo atleistas NKGB liaudies komisaras A. Guzevičius, pakeisti keturi iš septynių operatyvinių sektorių viršininkų, nuolat buvo keičiami NKVD-NKGB skyrių viršininkai, kai kurie, pavyzdžiui, NKGB Trakų skyriaus viršininkas mjr. Komarovas karo tribunolo buvo nuteistas

6 metus kalėti už blogai organizuotą kovą su partizanais, girtuokliavimą ir kt. Vien 1946 m. sausio 13 d. bendru I. Tkačenkos, J. Bartašiūno ir D. Jefimovo įsakymu iš darbo buvo atleisti Šiaulių NKGB viršininkas pplk. V. Romačiovas, Tauragės NKVD viršininkas mjr. P. Ignatjevas, Šilutės NKVD viršininkas kpt. S. Zacharovas³³. Nors visi jie buvo kaltinami ne tik tuo, kad blogai naikina partizanus, bet ir girtuokliavimu, socialistinio teisėtumo normų pažeidinėjimu ir t.t., tačiau, be abejonės, šie ir dešimtys vėliau atleistų čekistų buvo nubausti už per mažą aktyvumą, klastavimą ir žiaurumą, nes tuo metu gėrė beveik visi čekistai be išimties, o vadinamųjų „socialistinio teisėtumo pažeidimų" norint galima buvo rasti kiekvieno čekisto darbe.

Visų rūšių čekistinė kariuomenė buvo grynai rusiška (aišku, su nemaža priemaiša iš imperijos pakraščių). Tarp čekistų operatyvininkų dar pasitaikydavo vienas kitas lietuvis ir jų skaičius nuolat didėjo (1946 m. pradžioje tarp 31 MVD apskrities viršininko buvo 2 lietuviai, tarp 295 valsčių poskyrių viršininkų - 4 lietuviai³⁴, t. y. lietuviai tarp viršininkų nesudarė 1,5 proc., o jau 1953 m. gegužės mėn., kai buvo sujungta MVD ir MGB, tarp vadovų buvo 11 proc. lietuvių, tarp operatyvininkų - 26 proc.³⁵). Kariškių sąrašuose per visą mus dominantį laikotarpį nepavyko rasti nė vienos lietuviškos pavardės.

Vienas klastingiausių ir fanatiškiausių Lietuvos komunistų A. Sniečkus numatė, jog bus nelengva įrodyti, kad pati lietuvių tauta savo jėgomis kūrė vadinamąjį socializmą. Todėl jis 1948 m. sausio 2 d. kreipėsi į VKP(b) CK sekretorių A. Ždanovą prašydamas vieną iš 4-osios šaulių divizijos pulkų sudaryti iš lietuvių³⁶. Neaišku, ką atsakė ir ar išvis atsakė A. Ždanovas, tačiau toks pulkas nebuvo įkurtas, nes tai prieštaravo patiems SSRS valdymo pagrindams. Kariuomenėje ypač buvo stengiamasi permalti visas tautas, kad kariai taptų tikrais „sovietiniais žmonėmis". A. Sniečkus tokio pulko sukūrimą motyvavo taip: „[...] vykdant kariuomenės operacijas prieš gaujas, neužsimezga būtinas kontaktas su gyventojais. Nacionalistiniai elementai tuo pasinaudoja ir tarp gyventojų skleidžia priešišką agitaciją, nukreiptą į tautinio priešiškumo kurstymą". Taigi A. Sniečkaus logika būtų tokia: jei nepasiduodi okupantui, kurstai tautinį priešiškumą.

Beje, kai 1953 m. birželio mėn. LKP CK plenume buvo svarstoma L. Berijos pažyma apie padėtį Lietuvoje bei SSKP CK gegužės 26 d. nutarimas „Lietuvos SSR klausimai" (juose marionetinė Lietuvos valdžia kaltinama tuo, kad nesugebėjo įtvirtinti sovietų valdžios, kad nebuvo ugdomi nacionaliniai kadrai ir t.t.), A. Sniečkus pripažino, jog lietuviai beveik nedalyvavo sunaikinant vadinamąjį nacionalistinį pogrindį. Pasak A. Sniečkaus, tai padarė rusai. Net tuo metu iš centriniame saugumo aparate dirbusių 496 operatyvinių darbuotojų tik 86 buvo lietuviai, iš 17 skyrių viršininkų - tik l lietuvis, iš 80 jų pavaduotojų - tik 6 lietuviai, iš 87 rajonų saugumo viršininkų - tik 9 lietuviai ir t.t. SSKP nutarime buvo teigiama, kad net ir tuo metu pogrindis Lietuvoje turėjo nemenką paramą. Anot nutarimo, pogrindžio likvidavimas buvo pavestas saugumo organams, jie rengę masines čekistines karines operacijas, kurių metu nukentėjo daug žmonių. Daug žmonių įkalinta ir ištremta už nereikšmingus nusikaltimus³⁷.

1944-1945 m. Lietuvos gyventojus okupantai mėgino palaužti kazokiška puolimo taktika, raudonųjų dažnai naudota pilietiniame kare, kai gausiomis jėgomis būdavo nusiaubiama kuo didesnė teritorija, sunaikinami atviri pasipriešinimo židiniai, siekiant įbauginti nužudomas vienas kitas, o kartais ir daugiau nekaltų žmonių ir nuskubama toliau. Po tokių antpuolių likdavo išžudyti ir išgąsdinti žmonės, sudegintos sodybos. Tuo laikotarpiu gausūs NKVD daliniai - per 20 pulkų - nesudarė pastovių įgulų; kelias dienas ar savaites pasiautėję vienoje vietoje, jie būdavo perkeliami į kitą. Pastoviau buvo įsikūrę keturi 4-osios ŠD pulkai ir pagalbiniai NKVD pulkai - du trys konvojiniai pulkai ir 14-osios NKVD divizijos 211-asis pulkas, turėjęs saugoti geležinkelį ir tiltus.

Bet ir šitaip kazokiškai elgdamasi čekistinė kariuomenė ne tik tada, bet ir vėliau naudojo tam tikrus kovos metodus, į Lietuvą atsivežtus iš Rusijos. Tie metodai - tai užtvaros, operacijos, RPG, sekretai, pasalos, stebėjimo punktai. Visą laiką vadovybė mėgo vadinamuosius judriuosius jungtinius būrius, kurie paprastai neturėjo pastovių dislokacijos vietų, nebuvo suvaržyti jokių ūkinių reikalų (išskyrus maisto gamybos, medicinos ir pan.) ir kuriuos bet kuriuo metu buvo galima permesti į naują rajoną. Klysta plk. S. Knezys, knygoje „Čečėnijos karas" (p. 60) teigdamas, kad jungtiniai būriai raudonųjų buvo naudojami tik pilietiniame kare, o po to - rusų-čečėnų kare. Jungtinius būrius nuolat sudarinėjo pasieniečiai; vėliau, kai 1950 m. spalio mėn. į Lietuvą prasiveržė J. Lukša-Skirmantas su savo kovos draugais, ypač dažnai jungtiniai būriai buvo sudaromi iš 4-osios divizijos pulkų. plk. S. Knezys rašo, kad jungtiniai pulkai, naudoti Čečėnijos kare, buvo sudaromi todėl, kad Rusijos kariuomenės tiek techninis pasirengimas, tiek kovinė dvasia buvo labai nusilpusi, todėl iš bataliono buvo galima suformuoti tik vieną kovingą kuopą, iš pulko - batalioną, iš divizijos - jungtinį pulką, į jį atrenkant bent šiek tiek tinkamus kariauti kareivius ir karininkus. Sunku pasakyti, ar ir mūsų partizaniniame kare į jungtinius būrius buvo atrenkami kovingiausi kariai, nors tai visiškai galėjo būti.

Karo metu, kai daug žmonių judėjo iš vienos vietos į kitą ir dar nebuvo perprastas čekistinės kariuomenės elgesys, užtvaromis būdavo sugaudoma iki 70 proc. tuo metu NKVD kariuomenės sulaikytų asmenų. Užtvaras sudarė grandine kur nors patogioje vietoje, tarkime, pamiškėje, prie kelių ir pan. kilometrų kilometrais išsidėstė kareiviai. Žmonės į tokią grandine pakliūdavo tarsi žuvys į tinklą. Vėliau jų efektyvumas sumenko ir užtvarų, kaip vieno iš kovos būdų, buvo atsisakyta, bet jos per visą partizaninio karo laikotarpį buvo naudojamos karinių operacijų metu. Vykdant operacijas, visas šukuojamas rajonas dažniausiai būdavo apsupamas užtvarų žiedu (nedidelis plotas - net keliomis), kad iš apsuptos vietos nebūtų galima pasitraukti nepastebėtam. Kareiviai tokiame apsupties žiede dažniausiai po du buvo išdėstomi taip, kad vienas postas matytų kitą ir galėtų apšaudyti visą tarp jų esantį plotą. Jei apsuptis trukdavo ir naktį, apsupties žiedą sutankindavo, kas antrą trečią postą aprūpindavo raketinėmis.

Iš visų kovos būdų masiškiausia ir triukšmingiausia buvo vadinamoji operacija. Pagal čekistų instrukciją čekistinė karinė operacija - tai „MVD-MGB organų vykdomos agentūrinės-operatyvinės, politinės, baudžiamosios priemonės kartu su kariuomenės kovine veikla likviduojant ir paimant priešišką elementą". Ir toliau: „Sprendimą vykdyti čekistinę karinę operaciją priima MVD-MGB organo viršininkas, kuris nustato, kur, kada, kokiu tikslu, kokiomis jėgomis, kokiu metodu vykdyti operaciją, iškelia kovinę užduotį įeinančiai į jo operatyvinę priklausomybę kariuomenei, atsižvelgdamas į kariuomenės karininko nuomonę"³⁸. Taigi operacija buvo toks kovos būdas, kai operatyvininkų vadai pasitelkdavo kariuomenę turėdami duomenų, jog kurioje nors vietoje yra partizanų ar spėjama, kad jų ten gali būti. Operacijai vadovaudavo operatyvininkai. 1945 m. ir iš dalies 1946 m. operacijos būdavo vykdomos pasitelkus dideles kariuomenės pajėgas. Antai 1945 m. liepos 22-31 d. Kauno, Kėdainių ir Raseinių apskrityse buvo planuojama vykdyti didžiule operaciją, kuriai numatyta pasitelkti šešis pulkus, t. y. apie 4-5 tūkst. karių, tarp jų - visus tris I Pabaltijo fronto NKVD pulkus. Prieš šią operaciją minėtų apskričių NKVD organai surinko gana išsamius duomenis apie ten veikiančius partizanų būrius, jų bazavimosi vietas, jų rezervus, žvalgybą ir t.t. Visi tie duomenys sudarė 160 psl. bylą³⁹. Tokios ar panašios apimties operacijų, kurių metu būdavo sutraukiama po tūkstantį ir daugiau karių, 1945-1946 m. buvo nemažai (1945 m. įvykdytos 8807 operacijos⁴⁰, t. y. daugiau kaip po 24 kasdien; jei tikėtume čekistais, 1946 m. jie įvykdė dar daugiau operacijų, net 15 811⁴¹, t. y. po 43 kasdien, bet, matyt, prie tikrų operacijų tais metais pripliusavo ir dalį vadinamųjų tarnybinių būrių), o vėliau jų skaičius labai sumažėjo, nes partizanai, veikdami 3-5 žmonių grupelėmis, išmoko išvengti gausios kariuomenės ir operacijos tapo nenaudingos. Tačiau šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai iš Vakarų į Lietuvą prasiveržė partizanai ir Vakarų žvalgai, masinės operacijos vėl atsinaujino. 1951 m. balandžio 19 d. - gegužės 29 d., ieškant J. Lukšos-Skirmanto, Kazlų Rūdos miškuose kartais siautėdavo per 2 tūkst. karių. Nedidelį Punios šilą (maždaug 6x6 km) tų metų gegužės 27-29 d. šukavo 1195 kareiviai⁴². Operacijos būdavo ir vienadienės, bet dažniausiai trukdavo keletą dienų, kartais net savaičių. Apsuptą plotą (mišką, jo kampą, kvartalą) kariai šukuodavo dažniausiai eidami grandine, kartais ir grupelėmis. Po vieno šukavimo kartais šukuodavo kita kryptimi, kartais tarp šukavimų būdavo kelių dienų pertrauka. Šukuodavo norėdami partizanus išstumti į lauką ar prie kokios gamtinės kliūties, kur juos būtų galėję iššaudyti užtvarose, apsupties žiede išsidėstę kariai. Kartais šukavimo grandinės eidavo viena kitai priešpriešiais, t. y. partizanai būdavo stumiami į miško vidurį, į tą vietą, kur turėdavo susitikti abi grandinės. Kartais išsyk būdavo šukuojamas visas didelis plotas, kaip kad Biržų giria, o kartais tas plotas būdavo suskaidomas į dalis ir tos dalys iššukuojamos viena po kitos.

Kai kariuomenės padaliniai neturėdavo operatyvinių duomenų apie partizanus (o kartais ir jų turėdami), kuopų ir būrių vadai savo nuožiūra sudarydavo vadinamuosius tarnybinius 5-20 karių būrius, kurie dažniausiai veikdavo RPG, sekreto ar pasalos metodais. RPG dažniausiai veikdavo dieną, o sekretas bei pasala - naktį.

RPG per dieną su visa ginkluote nužygiuodavo 15-30 km, tam tikrose vietose ieškodama partizanų buvimo pėdsakų, o užtikusi stengdavosi juos surasti ir sunaikinti.

Sekretas ir pasala buvo nejudrūs, slapta tikėtinose partizanų lankymosi vietose įrengti postai, kurie į jų akiratį patekusius partizanus arba iššaudydavo (sekretai), arba mėgindavo paimti gyvus (pasalos). Šias abi tarnybinių būrių rūšis patys čekistai nuolat painiojo. Kiek galima suprasti iš čekistų aprašymų, pasala buvo tada, kai nedidelė specialiai treniruotų 5-8 karių grupė slapta kur nors įsitaisydavo, dažniausiai prie namų ar name, žinodami, kad ten turi ateiti partizanai. Dažniausiai būdavo veikiama su sodybos šeimininko žinia. Netikėtai užklupus, čekistai partizanus stengdavosi paimti gyvus, paskui, norėdami tą pagrobimą užmaskuoti, kad būtų apsaugotas šeimininkas agentas, inscenizuodavo susišaudymą, neretai šeimininką agentą sumušdavo.

Sekretas būdavo įkuriamas tikėtinose partizanų lankymosi vietose-prie kelių ir takelių, pamiškėje, kelių ir takelių sankryžose, prie tiltų ir persikėlimo per upes vietų bei kitur. Kaip ir pasala, būdavo įkuriamas slapta, dažniausiai sutemus, ir laikomas iki ryto. Vietos, kur bus įkuriamas sekretas, būdavo numatomos iš anksto. Sekretą sudarydavo 10-20 karių, jie turėdavo sėdėti tyliai, nerūkyti, nedeginti laužų, kad neišsiduotų. Kiekvienas karys budėdavo ir žvalgydavosi. Matyt, kariai išsidėstydavo puslankiu, nes dokumentuose minima, kad jie partizanus įsileisdavo į tarpą ir iššaudydavo.

Stebėjimo punktai būdavo įrengiami tokiose vietose, iš kurių būdavo patogu stebėti kuo didesnį plotą. Kai jau buvo užverbuota daug agentų, stebėjimo punktas dažniausiai būdavo įrengiamas agento sodyboje - ant tvarto, kluono ar pan. Jame sėdėdavo keli kareiviai ir pastebėję partizanus per radiją iškviesdavo kariuomenę.

Čekistiniai MGB apskričių, vėliau rajonų skyrių vadukai ne visuomet susigaudydavo, kuriam kovos metodui priskirtinas jų surengtas kariuomenės išpuolis. Buvo painiojami pasala su sekretu, vėliau - ČVG su RPG; dažniausiai prie operacijų būdavo priskiriami kiti kovos metodai, ypač RPG (tiesą sakant, visi šie dalykai rūpėjo tik čekistų štabams; mūsų žmonėms ir ypač partizanams buvo visiškai nesvarbu, kaip vienas ar kitas metodas vadinosi: jiems rūpėjo, kaip kariai elgiasi ir kaunasi). Rengiant ataskaitas aukštesnei vadovybei, dėl to kildavo tam tikrų neaiškumų. J. Bartašiūnas 1946 m. lapkričio 9 d. rašė net specialų raštą, kuriame nurodė, jog nemažai apskričių skyrių viršininkų savo ataskaitose operacijoms priskiria ir kitus tarnybinius būrius, todėl per mėnesį „suruošia" šimtus operacijų. Jis pažymi, jog pagal ataskaitas Alytaus apskrityje rugsėjo mėn. surengta 467, o spalio mėn. - 202 operacijos, Varėnos apskrityje atitinkamai 424 ir 443, Kupiškio - 155 ir 145 ir t.t.⁴³ Kadangi painiavos buvo, matyt, ir dalijantis valdžia operacijų metu tarp operatyvininkų ir kariuomenės vadų, tai 1946 m. gruodžio 20 d. 1. e. vidaus ministro pareigas P. Kapralovas savo rašte MVD apskričių skyrių viršininkams išdėstė, kad kai kurie kariuomenės ir operatyvininkų viršininkai nesupranta, kaip jie sąveikauja, neskiria kovos metodų. Jo teigimu, vieni operatyvininkai visiškai nesikiša į kariuomenės veiklą, kiti - per daug kišasi. Vadai nesusipažinę su MVD ministro pavaduotojo gen. plk. A. Apolonovo patvirtintais „Nurodymais, kaip operatyvinėje-kovinėje veikloje panaudoti MVD kariuomenę", kuriuose nurodomos kariuomenės užduotys, operatyvininkų ir kariuomenės viršininkų funkcijos, taktika ir kariuomenės būrių tarnybos organizavimas. Štai keletas nurodymų: „Vadovauti čekistinei karinei operacijai skiriamas MVD-MGB organo operatyvinis darbuotojas, o jo pavaduotoju kariuomenės reikalams - operacijai skirtos kariuomenės vadas". „Čekistinių kombinacijų operacijoms (pasalos, susitikimai, inscenizuotės ir kt.), kuriose naudojamos nedidelės karių grupės, vien-valdiškai vadovauja kariuomenės operatyvinis darbuotojas". „Vyresnysis operatyvinis darbuotojas vadovauja kariuomenės operatyvinei-kovinei veiklai per kariuomenės vadą, nesikišdamas į būrio vidaus gyvenimą, jo valdymą ir vado taktinius veiksmus, išskyrus atvejus, kai tie veiksmai neatitinka operacijos sumanymo ir gresia operacijos sužlugimu". Tokiu atveju, nurodoma, operatyvininkas turi įsikišti, nes jis už operaciją atsako pirmas. Jis turi matyti kariuomenės klaidas ir trūkumus ir juos taisyti, ypač tais atvejais, kai kariuomenės vadas yra seržantas, o operatyvininkas - karininkas⁴⁴.

Jau vien tokia dvivaldystė visą laiką kėlė trintį tarp kariškių ir operatyvininkų, kuri tęsėsi per visą partizaninio karo laikotarpį. Vieni kitus nuolat skųsdavo aukštesniems viršininkams: vieni teigė, kad operatyvininkai nesugeba nustatyti, kur yra partizanų, kiti - kad kariškiai jų nemoka nušauti.

Vėliau, artėjant 1950 metams, net nedideliuose kariuomenės išpuoliuose beveik visuomet dalyvaudavo operatyvininkai. Tuo metu operacijomis buvo laikomas toks kovos metodas, kai būdavo panaudojama daugiau kariuomenės negu įprastiniuose tarnybiniuose būriuose (maždaug nuo 50 iki kelių tūkstančių), o ne tai, kad kartu su kariuomene dalyvauja operatyvininkas.

1949 m. iš visų įvairiuose puolimuose prieš partizanus dalyvavusių čekistinių kareivių apie 30 proc. dalyvavo operacijose, apie 50 proc. - RPG, apie 10 proc. - sekretuose, apie 0,6 proc. - pasalose ir apie 5 proc. lydėdavo partinius ir sovietinius veikėjus bei operatyvininkus išvykų į kaimus metu⁴⁵. Tas procentas nuolat kito, tačiau niekada nebuvo taip, kad RPG sudarytų mažiau kaip pusę visų į kaimus siunčiamų karių. Tik nuo 1951 m. RPG vietą pradeda užimti ČVG. Antai 1950 m. pradžioje operacijose dalyvaudavo tik 2,3 proc. visų karių, RPG - 73 proc., sekretuose - 5 proc., priedangose - 20 proc.

Be to, kariuomenė dalyvaudavo kautynių inscenizacijose (kai reikėdavo paslėpti agentų smogikų veikimo pėdsakus; slapta išžudžius partizanus, būdavo surengiamos neva kautynės ir tada pavaizduojama, kad partizanai žuvo tų kautynių metu), patruliuodavo, lydėdavo suimtuosius ir partinius bei sovietinius veikėjus, kurie iki 1954-1955 m. nedrįsdavo be palydos pasirodyti už miesto ribų, bei operatyvininkus. Priedangų būta dvejopų. Kuo reikšmingesnis buvo sovietinis vadukas, tuo daugiau karių jį lydėdavo. Stambūs veikėjai - A. Sniečkus, J. Paleckis ir kiti - dažnai važinėdavo šarvuočiu. Šiaip jau priedangos funkcijas turėjo atlikti stribai, bet jų kovingumu nebūdavo pasitikima, todėl dengdami kurį nors veikėją su stribais ar net ir vieni keliaudavo kariai. Kita priedangos rūšis buvo operatyvininkų, vykstančių į kaimą susitikti su agentu, dengimas. Kariai turėdavo ne tik saugoti operatyvininką, bet dažnai, kad neišduotų („ne-iššifruotų“, kaip sakydavo čekistai) agento, turėdavo inscenizuoti viso kaimo, kuriame gyveno agentas, ar tik jo kaimynų sodybų kratas. Tų neva kratų metu operatyvininkas užeidavo ir į agento sodybą ir gaudavo reikiamą informaciją.

Be jau minėtų tarnybinių karių grupių, 1945 m. retsykiais būdavo sudaromos vadinamųjų naikintojų grupės (apie 80-100 karių; nepainioti su stribais, kurie rusiškai iš pradžių taip pat buvo vadinami „naikintojų batalionais") arba būriai (apie 200 ir daugiau karių). Šios grupės ar būriai buvo sudaromi iš gerai ginkluotų karių ir metami ten, kur tikrai laukė mūšis su partizanais.

OVG' Lietuvoje retai naudotos, nors kitur, pavyzdžiui, Ukrainoje, sudarė nemažą dalį visų siunčiamų tarnybinių būrių; ten OVG buvo metamos persekioti puolimą įvykdžius) partizanų būrį. Lietuvoje po puolimų partizanai taip pat visuomet buvo persekiojami, tačiau persekiotojai dažniausiai buvo vadinamosios RPG.

Įvairių smulkių tarnybinių būrių per visą partizaninio karo laikotarpį čekistai yra išsiuntę šimtus tūkstančių. Vidutiniškai vienas batalionas (o jų pulke buvo trys) per mėnesį sudarydavo apie 150-170 RPG, surengdavo apie 30-50 sekretų ir 1-3 pasalas⁴⁶. Taigi aštuoni čekistinės kariuomenės pulkai, kurie Lietuvoje kovojo 1946-1951 m., per mėnesį sudarydavo apie 2900-4100 RPG, surengdavo apie 720-1200 sekretų ir 24-72 pasalas. Vadinasi, per metus Lietuvoje iš viso darbuodavosi apie 40-70 tūkst. įvairių tipų tarnybinių būrių. 1947 m. vidaus kariuomenė įvykdė 563 operacijas (iš jų 529 vykdė turėdama duomenų iš MGB organų, o 34 - be duomenų, matyt, pasikliaudami savo intuicija) bei siuntė 72 030 įvairių tipų smulkių tarnybinių būrių (iš jų 14 538 buvo pasiųsti turint MGB duomenų, kur reikia ieškoti partizanų, o 57 492 - jų neturint)⁴⁷. Tais metais vidutiniškai kas mėnesį būdavo surengiama apie 45 operacijas, nors įvairiais mėnesiais labai nevienodai. Antai sausio mėn. surengtos 85 operacijos, o rugsėjo mėn. - tik 32. Smulkių tarnybinių būrių kas mėnesį būdavo išsiunčiama apie 6000, t. y. apie 200 kasdien. 1948 m. surengta 515 operacijų ir pasiųsta tik 30 177 įvairių tipų tarnybiniai būriai⁴⁸. Taigi 1948 m., palyginti su 1947 m., surengta 9 proc. mažiau operacijų ir net 58 proc. mažiau smulkių tarnybinių būrių. Neturint dokumentų, galima tik spėlioti, kodėl taip sumažėjo kariuomenės išpuolių, nes Lietuvoje ir toliau veikė tie patys aštuoni vidaus kariuomenės šaulių pulkai. Karinė veikla susilpnėjo jau 1947 m., nes per pirmąjį pusmetį buvo surengta 45 561 smulkių tarnybinių būrių išpuolis, o per antrąjį pusmetį - tik 26 469. Gal taip buvo dėl to, kad sumažėjo partizanų, nes 1948 m. pradžioje jų buvo likę apie 2,3 tūkst., t. y. per tūkstantį mažiau negu 1947 m. pradžioje. Galimas daiktas, daugiau išpuolių pradėta rengti turint duomenų apie partizanų bazavimosi vietas. Vėliau, 1949-1950 m., siunčiamų smulkių būrių skaičius vėl padidėjo.

Nors čekistų vadovybė dažnai primindavo kariuomenės vadams, kad kovose su partizanais kasdien turi dalyvauti ne mažiau kaip 2/3 visų karių, tačiau iš tiesų kovose dažniausiai dalyvaudavo tik apie 50 proc. karių (būdavo dienų, kai tik 25-30 proc. ), nes kiti ilsėjosi, dalyvaudavo pratybose, atostogaudavo, sirgdavo, sėdėdavo areštinėse ir t.t. Nepaisant to, didelė 3-4 tūkstančių karių masė kasdien užgriūdavo mūsų kaimus ir miškus.

Čekistai neretai vieną metodą keisdavo kitu, pavyzdžiui, po operacijos dalį karių išveždavo, o dalį slapta palikdavo sekretuose ar pasalose. Imituoti išvykimą ar pasitraukimą buvo vienas mėgstamiausių čekistų veiksmų, ir, deja, mūsų partizanai dažnai žūdavo patikėję, kad kariuomenė jau pasitraukė.

Vienas iš žiauresnių kovos būdų, kurį 1944-1946 m. čekistinė kariuomenė plačiai taikė, buvo sodybų deginimas ten įsitvirtinus partizanams ar tik manant, jog ten jie gali būti įsitvirtinę (prisiminkime, ką Panevėžyje 1944 m. rugsėjo mėn. kalbėjo S. Kruglovas!). Gavę beveik visišką veikimo laisvę, čekistiniai kariai kartais tą kovą su partizanais tik imituodavo (tai rodo ir aprašytas atvejis Švendrių kaime). Sodybas degino visi čekistiniai daliniai, bet ypač gausiai ir tik imituodami kovą su partizanais per 1944 m. Kalėdas III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD daliniai. Tuo metu buvo sudeginta dešimtys sodybų Panemunės dzūkų kaimuose (vien Klepočių kaime - 21 sodyba), 46 - Čekiškės valsčiuje (Kauno apskrityje)⁴⁹. Kiek iš viso Lietuvoje sudeginta sodybų - neaišku, ko gero, galėjo būti apie tūkstantį. Sodybos buvo deginamos vadovaujantis kovos su partizanais instrukcija. Taip elgtis čekistams buvo labai paranku, nes beveik niekuo patys nerizikuodami galėdavo iššaudyti partizanus arba jie degančiame name sudegdavo (jei jų išvis toje sodyboje būdavo). Jei jų nebūdavo, čekistai galėdavo prie bet kurio apdegusio lavono numesti šautuvą ir paskelbti, jog tai yra partizanas. Toks barbariškas kariavimo būdas-juo labiau kad neretai kaimuose, ypač Rytų Lietuvoje, gaisras persimesdavo į gretimas sodybas - matyt, ne itin patiko kaimo vietovių partiniams veikėjams, kliedėjusiems apie sovietų valdžios į Lietuvą atneštą gerą gyvenimą. Jie ėmė čekistus spausti, kad taip akivaizdžiai žiauriai nebūtų kariaujama. Maskvoje į tai buvo reaguota. J. Bartašiūnas 1946 m. birželio 22 d. rašė, kad SSRS vidaus reikalų ministras 151-ąja direktyva uždraudė naudoti tą „supaprastintą metodą" kovojant su nedidelėmis partizanų grupėmis ir pavieniais partizanais. Pasak jo, nuo šiol sodybose įsitvirtinusius partizanus „tikslinga blokuoti ir laikyti apsupus tol, kol jiems baigsis šoviniai arba atsiras galimybė juos likviduoti. Padeginėti tik išskirtiniais atvejais, kai visos galimybės paimti ar likviduoti įsitvirtinusius banditus jau išnaudotos arba kai blokavimas ir kitos priemonės sukeltų nereikalingas mūsų aukas"⁵⁰ (žr. 35 dokumentą). Taigi galimybė padeginėti sodybas liko, ir ja čekistai naudojosi per visą partizaninio karo laikotarpį. Visoje Lietuvoje pleškėjo medinės sodybos.

Vienas iš tokių atvejų aprašytas MVD Varėnos apskrities skyriaus viršininko pplk. Gocevo specialiame pranešime apie tai, kaip 1947 m. sausio 11d. 34-ojo ŠP 8-osios kuopos kariai vienoje Merkinės valsčiaus Panaros kaimo sodyboje aptiko partizaną. Šis gudriai įviliojo rusų karį į namo palėpe. „Siaubo“ būrio partizanas Žaibas jį nušovė. Po to kareiviai namą padegė. Nulipęs nuo aukšto, partizanas dar sugebėjo nušauti du karininkus ir pats, išbėgęs iš degančio namo, žuvo⁵¹. Po 1946 m. gal mažiau buvo deginamos sodybos tik įtariant, kad jose gali būti partizanų. Tačiau užtekdavo sodyboje esantiems partizanams pasipriešinti (o jie tai visuomet darė) ir ta sodyba būdavo paleidžiama pelenais. Tiesa, kartais ir patys partizanai, būdami apsupti sodyboje, padegdavo kluonus (nes jie labiau rūksta) ir dūmų priedangoje mėgindavo išsiveržti iš apsupties.

Ar keitėsi čekistinės kariuomenės veiklos metodai? Taip, tačiau nelabai. Visi tarnybinių būrių kovos metodai buvo atsivežti iš Rusijos ir Lietuvoje, didėjant čekistų patirčiai, tik tobulinami. Vienintelis naujas veiklos metodas, plačiau pradėtas naudoti nuo 1950 m. pavasario, sukurtas Lietuvoje (o gal iš kitur, tarkime, iš Ukrainos čekistų perimtas; taip spėlioti galima todėl, kad dar 1945 m. spalio 23 d. N. Chruščiovas, tuo metu Ukrainos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius, kalbėdamas Vakarų Ukrainos partiniams ir čekistiniams funkcionieriams, reikalavo, kad būtų kovojama su konkrečiu ou-novcų* būriu, o ne apskritai su visais „banditais"⁵²), buvo vadinamosios ČVG**. ČVG veiklos esmė tokia: anksčiau tam tikras kariuomenės padalinys - kuopa, būrys - veikė apskritai prieš partizanus, šiandien čia, rytoj jau kitoje vietoje, o ČVG buvo sudaromos iš pastovių karių, kurie kovojo su konkrečiu partizanų būriu. Apie tą konkretų partizanų būrį ČVG kariai turėjo žinoti kuo daugiau: partizanų vardus, pavardes, slapyvardžius, jų rėmėjus ir ryšininkus, kovos metodus, individualų elgesį, išvaizdą ir t.t. ČVG galėjo atsirasti tik tada, kai operatyvininkai jau turėjo surinkę nemažai duomenų ne tik apie partizanų būrius bei vadus, bet ir apie kiekvieną partizaną. Šis kovos metodas partizanams buvo labai pavojingas ir jo įsigalėjimas rodė, kad čekistai galutinai perima kovos iniciatyvą. 1946-1948 m. buvusi jėgų pusiausvyra tarp partizanų ir čekistų susvyravo. Kadangi ČVG metodo įgyvendinimui reikėjo nemažai pastangų, jaunesnieji kariuomenės va-

* Ounovcai - ukrainiečių nacionalistų organizacijos (Organizacija ukrainskich nacionalistov; OUN) nariai, prieš karą kovoję su lenkais, karo metu - su vokiečiais, po karo -su rusais. Vienas iš vadovų - Stepanas Bandera.

dai sunkiai ir nenoriai jo mokėsi. Bet jau 1951 m. pradžioje plk. Babincevas, pakeitęs 4-osios ŠD vado pareigas ėjusį P Vetrovą, gyrėsi, kad pritaikius šį metodą divizijos darbo rezultatai, t. y. partizanų naikinimas, išaugo net keturis kartus⁵³.

Koks bus naudojamas kovos metodas, tai nulemdavo operatyvininkų pateikiama informacija. Štai kokia veiksmų panorama atsiskleidžia vienoje SSRS vyriausiosios vidaus kariuomenės valdybos operatyvinio skyriaus 3-iojo poskyrio parengtoje pažymoje apie visoje Sovietų Sąjungoje naudotus kovos metodus ir gautus rezultatus⁵⁴. 1948 m. kariuomenė iš operatyvininkų per metus buvo gavusi 56 346 pranešimus apie partizanų laikymosi vietas. Mažiausia pranešimų gauta žiemos mėnesiais (sausio mėn. - 2002, vasario - 1991, kovo - 2555), nes tada partizanų veikla apmirdavo, daugiausia - pavasario ir vasaros mėnesiais (po 5200-6300). Iš visų tų pranešimų tik 452, arba 0,8 proc., buvo pranešimai apie tikslias partizanų buvimo vietas, 52 734, arba 94 proc. - apie apytiksles partizanų laikymosi vietas ir 3160, arba 5,6 proc. - apie partizanų puolimus. Toks nedidelis tikslių laikymosi vietų procentas rodo, kad visų kraštų partizanai tuo metu elgėsi labai atsargiai, su rėmėjais ir žvalgais susitikdavo atokiau nuo savo buveinių. Todėl šnipai tik apytiksliai galėdavo nustatyti partizanų buvimo vietas. Konspiracijos taisyklės buvo gana griežtos, nes tie, kurie jų nesilaikė, jau anksčiau žuvo. Gavusi pranešimų, arba, kaip čekistai vadindavo, duomenų, čekistinė kariuomenė tais metais surengė tiek išpuolių:

Taigi štai kokias išvadas galima daryti iš tų skaičių: iš 10 daugiau kaip 7 partizanai žūdavo išduoti. Visų tipų išpuolių naudingumo koeficientas, kai buvo veikiama kariuomenei turint duomenų apie partizanų bazavimosi vietas, buvo lygus 10 proc., t. y. kas dešimtas išpuolis baigdavosi sėkmingai, o neturint duomenų tik kas šimtasis išpuolis būdavo sėkmingas (gali kilti abejonė, kodėl sėkmingų išpuolių skaičius yra didesnis už žuvusių partizanų skaičių; be nukautųjų, čekistai skaičiavo dar ir gyvus paimtus partizanus. Pažymoje, iš kurios imti šie duomenys, kaip tik ir nurodoma, kiek paimta gyvų partizanų, bet kadangi žinoma, kad jų skaičių čekistai padidino 2-3 kartus, tais duomenimis nesinaudota).

Kiek Lietuvai būdingi šie duomenys? 1948 m. Lietuvoje kartu su operacijomis (jų buvo 515) vidaus kariuomenė surengė 30 692 išpuolius (tai sudarė 11 proc. visų tais metais Sovietijoje surengtų išpuolių prieš partizanus), kurių metu žuvo 841 partizanas, arba 20 proc. visų tais metais įvairiuose kraštuose žuvusių žmonių. Tai rodytų, kad Lietuvoje čekistai turėjo beveik dvigubai daugiau informacijos apie partizanus, t. y. mūsų krašte buvo daugiau ir aktyvesnių agentų. Lietuvoje 1947 m. 64 proc. partizanų žūdavo išduoti. Tikėtina, kad 1948 m. jų žuvo taip pat apie 72 proc. ir net daugiau. Kai kurių tipų tarnybiniai būriai, pavyzdžiui, OVG, Lietuvoje beveik nebuvo naudojami, o tokie populiarūs kaip sekretas šioje pažymoje neminimi, jie įeina į „kitų tipų būrių“ skaičių.

Be to, šioje pažymoje pateikiama ir tokių duomenų: 1948 m. 62 proc. išpuolių, per kuriuos nukauti ar gyvi paimti partizanai, įvyko dieną, 38 proc. - naktį (dieną tokių atvejų buvo 9968, naktį - 5186). 10 221 išpuolis, kai buvo nukauti ar gyvi paimti partizanai, įvyko gyvenamosiose vietovėse, 2697 - negyvenvietėse. 567 atvejais partizanai buvo nukauti ar gyvi paimti atakuojant bunkerius, 6322- susidūrus namuose. Ar šie duomenys tinka ir Lietuvai, sunku pasakyti, nes tokių duomenų apie čekistų veiksmus Lietuvoje nepavyko užtikti.

Daug informacijos apie čekistų kariuomenės tiek didžiąją veiklą organizuojant tarnybinius būrius, tiek smulkiąją taktiką pateikta 4-osios SD⁵⁵ bei 353-iojo SP⁵⁶ 1950 m. rugsėjo-spalio mėn. vykusių vadinamųjų „gamybos meistrų“ pasitarimų stenogramose. Perskaičius 10 karininkų ir 20 seržantų bei eilinių pasisakymus, aiškiai matyti, kad jie suprato, jog kovoja su visa tauta. Savo pasisakymuose jie teigia, jog negalima pasitikėti visais lietuviais (jų žodžiais tariant - „vietiniais gyventojais“), net ir stribais. Jų teigimu, jei kariuomenę pamatė vietiniai gyventojai, kad ir piemenys, iš ten gali pasitraukti, nes nieko slapto nenuveiksi - viskas bus žinoma partizanams. Kad nepastebėtų partizanų žvalgai, siūloma: iš įgulų karius išvežti apkrovus lentomis; išeiti po vieną ar du skirtingomis kryptimis, o vėliau susijungti; į mūšio vietą skubėti tiesiai iš mokymų neužsukant į įgulą; į užduotį išvykti naktį pėsčiomis, o ne garsiai bildančiomis mašinomis; eiti tik kelio pakraščiu, kad neliktų pėdsakų; sekretų ir pasalų vietose nepalikti ne tik konservų dėžučių, bet ir nuorūkų ir t.t. Patariama esant tarnybiniame būryje nerūkyti, nes papiroso žybčiojimas, net tabako dūmai išduoda sekreto ar pasalos vietą, neimti į sekretus kosinčių. Ne tik kosėjimas tais laikais galėjo nulemti žmogaus likimą, gyvybe ar mirtį. Ginklą valiusio partizano neatsargiai numesta tepaluoto skuduro skiautė, ant bunkerio angos per daug apvytusi eglutė, žiemą šalia pastato pamatų išsikišusi apšerkšnijusi bunkerio vėdinimo anga, ant stalo sodyboje vakariene valgant padėta viena atliekama lėkštė, per daug esamai šeimai pagaminta maisto ir t.t. ir t.t. galėjo lemti mirtį arba gyvybe.

Iš tiesų mūsų partizanams bei jų ryšininkams ir rėmėjams reikėjo būti ne tik drąsiems, bet ir nepaprastai gudriems, kad sugebėtų pergudrauti čekistus. Labai kankindamiesi, ypač senesnieji mūsų žmonės, gerai žinoję ir laikęsi dešimt Dievo įsakymų, išmoko nuslėpti tiesą, žiūrėti čekistui į akis ir jį apgaudinėti.

Iš minėtų pasitarimų stenogramų ir kitų dokumentų aiškiai matyti, kad tarp operatyvininkų ir karių buvo nemažų nesutarimų. Pagal instrukcijas kiekvieną didesnę kareivių grupę turėdavo lydėti ir operatyvininkas. Žygių metu operatyvininkai dažniausiai keisdavosi, o kareiviai ir savaites trunkančios operacijos metu būdavo tie patys. Bet svarbiausia, kad operatyvininkai negailestingai gainiodavo kareivius. Jeigu jie pateikdavo duomenų, kad, jų žiniomis, tam tikroje vietoje tuo metu yra partizanų, kareiviai viską metę turėdavo ten skubėti. Pasitaikydavo, kad grįžę iš vieno žygio, nespėję net pavalgyti, po 15 min. jau turėdavo būti pasirengę naujam. Kadangi tik kas 70-100 išpuolis duodavo rezultatų, t. y. kareiviai susidurdavo su partizanais, tai kareiviai operatyvininkus laikė savo gainiojimo priežastimi. 1948 m. iš 515 įvykdytų operacijų net 396, arba 77 proc., nedavė rezultatų. Iš tais metais surengtų 30 177 smulkių išpuolių net 28 688, arba 95 proc., nedavė rezultatų⁵⁷. Kariai turėjo operatyvininkams įvairių priekaištų: ir kad šie eidami į žygį nepasiima maisto, o pavalgyti užeina pas žmones, kartu užsiveda ir kareivius ir taip juos paikina, kad operatyvininkai kalba „ištisu matu“, kad tik imituoja turį informatorių, o žygio metu jokios papildomos informacijos negauna ir t.t. Ta kareivių ir operatyvininkų priešprieša truko visą partizaninio karo laikotarpį. Aukštesnioji čekistinė vadovybė ją ne tik toleravo, bet, ko gero, ir skatino, nes taip papildomai sužinodavo, kas vienur ir kitur vyksta.

Valdymo atžvilgiu vidaus kariuomenės veiklą Lietuvoje galima suskirstyti į du periodus: 1944-1946 m. pradžia ir 1946-1953 m. Valdymą daugiausia lėmė kare su partizanais naudota taktika: 1944-1945 m. masiškai siaubiamas kraštas, surengiama gausybė operacijų, veikia įvairių tipų vidaus kariuomenė, o nuo 1946 m. kovo pabaigos pereinama prie ilgo užsitęsusio karo, supratus, kad žiauriu kazokišku smūgiu Lietuvos žmonių paklupdyti nepavyko. Šalyje įkuriamos pastovios 200 įgulų apskričių ir daugelio valsčių centruose. Be abejo, tam tikrą valdymo chaotiškumą pirmajame etape lėmė ir tebevykstantis karas (iki 1945 m. gegužės 9 d.) bei Sovietų valstybės pastangos kuo giliau įsibrauti į Europą.

Pirmajame etape kovoms su partizanais tarsi būtų turėjusi vadovauti Pabaltijo apygardos NKVD vidaus kariuomenės valdyba (viršininkas-gen. mjr. Golovka; valdyba įkurta 1944 m. gruodžio 7 d. SSRS NKVD įsakymu Nr. 001474, valdybos centras - Rygoje; panaikinta 1946 m. gegužės mėn.), bet kadangi ji buvo toli nuo kovos vietų, be to, jai iš tuo metu Lietuvoje buvusių NKVD kariuomenės dalinių buvo pavaldūs tik 4-osios divizijos keturi pulkai bei 14-osios geležinkelių apsaugos divizijos vienas pulkas, t. y. tik maždaug 1/3 tuo metu veikusių pulkų, tai praktiškai ta valdyba ne ką ir tenuveikė, nors kai kuriuos direktyvinius dokumentus kariuomenei yra pasirašęs ir gen. mjr. Golovka. Šios apygardos valdyba daugiau atliko štabo funkcijas, o vadovavo kiti. Svarbiausias NKVD kariuomenės viršininkas Lietuvoje 1944-1945 m. buvo SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojas gen. plk. A. Apolonovas, labai dažnai lankęsis Lietuvoje (jam Vilniuje net buvo paskirtas namas, saugomas 261-ojo ŠP karių). Galima spėti, jog jam buvo pavesta „sutvarkyti" mūsų partizanus.

A. Apolonovas buvo išleidęs daug įsakymų ir nurodymų Lietuvoje veikiančiai kariuomenei.

Šiek tiek mažiau aktyvus buvo kitas mūsų tautos budelis - NKGB liaudies komisaro pavaduotojas, taip pat gen. plk. B. Kobulovas. Mažesnį jo aktyvumą tikriausiai lėmė darbo pasidalijimas tarp NKVD ir NKGB. Iki 1947 m. sausio NKVD (MVD) pavaldumui priklausė pagrindinės represinio aparato jėgos - vidaus kariuomenė, pasieniečiai, stribai, pagaliau jų ir operatyvininkų buvo daugiau negu enkagėbistų. Kai A. Apolonovo ir B. Kobulovo nebūdavo Lietuvoje, vidaus kariuomenei vadovaudavo trečias pagal svarbą mūsų tautos budelis - gen. ltn. I. Tkačenka (jis į Lietuvą buvo atsiųstas 1944 m. lapkričio mėn. ir išbuvo mūsų krašte iki 1947 m. kovo mėn.; generolo leitenanto laipsnį gavo 1945 m. liepos 12 d. už „darbą“ Lietuvoje; prieš karą ir karo pradžioje buvo Ukrainos NKGB liaudies komisaro pavaduotoju, „pasižymėjo" tuo, kad šaudė kalinius ir trėmė Pavolgio vokiečius. Lietuvoje jo prisibijojo ir daugelis lietuvių komunistų, nes buvo užkietėjęs stalinietis). Kartais kariuomenei ir operatyvininkams pamokymų iš Maskvos pažerdavo L. Berija (SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras) bei SSRS NKGB liaudies komisaras V. Merkulovas.

Manoma, kad kol frontas kirto Lietuvos teritoriją, t. y. nuo 1944 m. liepos mėn. iki 1945 m. vasario mėn., NKVD dalinių veiklą Lietuvoje koordinavo trečiasis L. Berijos pavaduotojas I. Serovas⁵⁸. Norint išsiaiškinti painią vadovavimo NKVD kariuomenei Lietuvoje sistemą, reikėtų gerokai padirbėti Maskvos archyvuose, jeigu jie būtų laisvai prieinami. Yra žinoma, kad A. Apolonovas prasidėjus karui buvo paskirtas vadovauti visoms vidaus kariuomenės valdyboms, vėliau vadovavo vidaus kariuomenės vyriausiajai valdybai. Šią valdybą 1942 m. sausio 19 d. išskaidžius į kelias valdybas, A. Apolonovas paskiriamas NKVD liaudies komisaro pavaduotoju kariuomenės reikalams, o nuo 1944 m. spalio 28 d. tampa ir vidaus kariuomenės vyriausiosios valdybos viršininku⁵⁹. Būdamas iš esmės vidaus kariuomenės vadu, A. Apolonovas galėjo ja nevaržomai disponuoti. Jo įtaką rodo tai, jog pasibaigus karui, kai daugelis frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenės junginių balandžio-liepos mėn. buvo išformuoti, dviejų frontų - III Baltarusijos ir I Pabaltijo - šio tipo junginiai birželio viduryje iš Rytprūsių buvo grąžinti į Lietuvą, o iš Latvijos tuo pačiu metu dar perkeltas toks pat Leningrado fronto junginys (iš viso trijuose junginiuose buvo devyni pulkai) ir mūsų krašte jie kovojo iki spalio mėn.

Kariuomenės taktikos reikalus pirmuoju laikotarpiu tvarkė operatyviniai sektoriai, kurių viršininkams nuo 1945 m. birželio 1 d. tapo pavaldūs ne tik vietiniai NKVD-NKGB organai, bet ir sektoriuose dislokuota NKVD kariuomenė⁶⁰. Kaip žinome, bendru NKVD ir NKGB įsakymu Lietuva nuo 1944 m. gruodžio 16 d. buvo padalyta į devynis operatyvinius sektorius (nuo 1945 m. birželio 1 d. liko septyni sektoriai, nes Mažeikių ir Alytaus sektoriai buvo panaikinti). Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Utenos sektoriai veikė iki 1946 m. balandžio mėn. (beje, čekistai anksčiau tokius operatyvinius sektorius buvo įkūrę Čečėnijoje-Ingušijoje ir Kryme, o vėliau - devynis sektorius Rytprūsiuose).

Taigi pirmuoju audringu čekistinės veiklos laikotarpiu kariuomenei vadovavo daug kas. Nuo 1946 m. pradžios vadovavimas supaprastėjo - vidaus kariuomenei iš pradžių vadovavo MVD ministras J. Bartašiūnas ir jo pavaduotojas kariuomenės reikalams 4-osios SD vadas gen. mjr. P. Vetrovas, o nuo 1947 m. pradžios, kai vidaus kariuomenė buvo perduota MGB - LSSR MGB ministrai D. Jefimovas (ministru buvo nuo 1945 m. gruodžio 15 d. iki 1949 m. vasario 25 d.) ir P. Kapralovas (ministro pareigas ėjo nuo 1949 m. rugpjūčio 13 d. iki 1953 m. balandžio 23 d.) bei P. Vetrovas (N. Gorlinskis ir jį pakeitęs P. Kondakovas MGB ministrais buvo labai trumpai).

1946 m. gegužės mėn. J. Bartašiūnas savo įsakymais paskiria įgulų viršininkus MGB apskričių skyrių ir valsčių poskyrių viršininkų pavaduotojais kariuomenės reikalams, jų pareigas sudvejindamas (beje, čekistų praktikoje tai buvo dažnas reiškinys): Marijampolės aps. paskiriami 8 įgulų viršininkai, Lazdijų - 6, Vilkaviškio - 3, Raseinių - 7, Tauragės aps. - 9 ir t.t.⁶¹ Prieš tai, 1945 m. spalio mėn. išformavus pasienio pulkus, 4-osios divizijos šaulių pulkų vadai tapo ir operatyvinių sektorių viršininkų pavaduotojais kariuomenės reikalams. Jie turėjo: 1) kartu su sektoriaus viršininku planuoti operacijas ir joms vadovauti; jiems tapdavo pavaldžios visos sektoriaus teritorijoje esančios NKVD karinės jėgos; 2) kartu su sektoriuje esančiais RA daliniais organizuoti kovos su partizanais priemones ir palaikyti „revoliucinę tvarką"; 3) mokyti stribus ir organizuoti jų kovinę veiklą; 4) kontroliuoti tarnybinę-kovinę kariuomenės veiklą⁶². Tokios pulkų vadų pareigos liko ir vėliau, tik panaikinus operatyvinius sektorius pulkų vadai palaikė ryšius su MVD-MGB apskričių skyrių viršininkais. Be abejo, 1946 m. vasarą atšaukus Lietuvoje karo padėtį, sunkiau tapo į kovą su partizanais įtraukti sovietinės armijos karius.

1944-1945 m., kai Lietuvoje veikė frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenė, sudaryta iš pasienio pulkų (kiekviename junginyje paprastai būdavo po tris PP, tik III Baltarusijos frontas pirmuoju savo buvimo Lietuvoje laikotarpiu - 1944 m. liepos-1945 m. vasario mėn. - jų turėjo penkis), kiekvienam junginiui vadovavo junginio viršininkas bei junginio valdyba. Visiems šiems junginiams (jų buvo prie kiekvieno fronto) vadovavo SSRS veikiančios Raudonosios armijos užnugario apsaugos NKVD kariuomenės vyriausioji valdyba (įkurta 1943 m. gegužės mėn., išformuota 1945 m. spalio mėn.).

Pasienio būriams vadovavo Lietuvos pasienio apygarda. Jos viršininku mus dominančiu laikotarpiu buvo gen. mjr. M. Byčkovskis.

Čekistinės kariuomenės šaulių diviziją sudarė nuo dviejų iki dešimties (kartais ir daugiau) pulkų. Pulkas paprastai susidėjo iš trijų batalionų, kiekvienas batalionas - iš trijų kuopų (pulke jos turėjo numerius nuo 1 iki 9), kuopa - iš trijų būrių, būrys - iš trijų skyrių.

Pasienio būrys susidėjo iš penkių komendantūrų, o šios - kiekviena iš keturių penkių vadinamųjų linijinių užkardų, kurios tiesiogiai saugojo sieną, ir vienos atsarginės, vadinamosios kovinio laidavimo užkardos. Pastaroji buvo metama į konflikto vietą.

Pasienio pulko struktūra - savotiškas hibridas. Jis susidėjo iš trijų batalionų, batalionas - iš penkių linijinių užkardų bei vienos atsarginės užkardos.

1951 m. rugpjūčio mėn. įvykdžius reorganizaciją, 4-oji divizija buvo pavadinta MGB vidaus apsaugos I skyriumi, taigi divizija tapo skyriumi, pulkas - būriu, batalionas - divizionu, kuopa - komanda, būrys - grupe.

Tiek šaulių, tiek pasienio pulkai bei pasienio būriai vidutiniškai turėjo apie tūkstantį karių, vieni buvo didesni, kiti mažesni - nuo 700 iki 2 tūkst. Paprastai maždaug trečdalio pagal etatus numatyto karių skaičiaus trūko. Antai šaulių pulke 1950 m. pagal etatus turėjo būti 299 seržantai ir 911 eilinių, iš viso 1210 karių ir dar apie 150-180 karininkų, bet dažniausiai būdavo apie 800-900 karių. Batalione paprastai būdavo apie 250-300 karių, kuopoje - apie 60-70, būryje - apie 15-25, skyriuje - 6-8 kariai.

Pulke buvo keturi štabai: pulko štabas ir dar trijų batalionų štabai, juose dirbdavo apie 15-20 proc. visų karių. Pulkai ir batalionai turėjo savo žvalgybos skyrius, kurie ypač aktyviai dirbo 1944-1946 m. Vėliau, suaktyvėjus MGB apskričių (nuo 1950 m. birželio mėn. - rajonų) skyrių veiklai, daugiausia žvalgybos duomenų gaudavo iš jų, jais remdamiesi ir organizuodavo išpuolius.

Pulkai 1944-1946 m. turėjo specializuotus padalinius - automatininkų, minosvaidininkų, pionierių kuopas, sunkiųjų kulkosvaidžių ir raitelių žvalgų būrius. Vėliau pulkuose liko ryšio ir autokuopos, nuo 1951 m. atkuriami sunkiųjų kulkosvaidžių būriai. Tuo pat metu kiekvienas batalionas aprūpinamas 15 sunkvežimių. 1945 m. spalio-lapkričio mėn. į Lietuvą iš Rytprūsių perkelta 63-ioji divizija buvo ginkluota penkiolika 50 mm minosvaidžių, aštuoniolika 82 mm minosvaidžių, keturiomis 77 mm patrankomis, aštuoniomis 45 mm patrankomis. Jungtinis pasienio būrys, veikęs 1945 m. birželio mėn., kuriame buvo 103 karininkai, 164 seržantai ir 610 eilinių, buvo ginkluotas 5 sunkiaisiais, 57 lengvaisiais kulkosvaidžiais, 334 šautuvais, 357 automatais, 3-šarvuočiais, turėjo 17 šunų. Vėliau, kai maždaug nuo 1946 m. pradžios partizanai išsiskirstė nedideliais 3-5 žmonių būreliais ir kovoje pradėjo naudoti partizaninio karo taktiką (staigūs nedidelio būrio smūgiai, greitas atsitraukimas, geras maskavimasis ir pan.), sudėtingos karinės technikos buvo beveik atsisakyta, nors ir toliau retsykiais buvo naudojama ir aviacija, ir šarvuoti traukiniai, ir ypač minosvaidžiai. 1949 m. mažiausias kariuomenės padalinys - skyrius, kurį sudarė 8 kariai, buvo ginkluotas vienu lengvuoju kulkosvaidžiu, dviem automatais ir trimis šautuvais.

Kokias klaidas čekistai darė kariaudami su partizanais? Pirmiausia jie neįvertino mūsų žmonių patriotinio nusiteikimo. Antra, neįvertino partizaninio karo specifikos, ypač tokio karo, kurio metu besipriešinančiuosius remia dauguma tautos. Čekistų vadai manė, kad metę dideles pajėgas sugebės pasiekti greitą pergalę tarsi atvirame fronte, todėl visą laiką kariuomenei ir operatyvininkams kėlė neįgyvendinamas užduotis. L. Berija 1945 m. gegužės mėn. Lietuvoje veikusiems čekistams iškėlė fantastinį tikslą: sutriuškinti ginkluotąjį pasipriešinimą per „dvi tris savaites"⁶³. Vėliau daug kartų buvo kartojami įvairaus rango SSRS MVD ir MGB vadų panašūs nurodymai, tiesa, atsargesne forma (kaip kad MVD ministro S. Kruglovo 1947 m. sausio mėn.: tą mėnesį „smogti ryžtingą smūgį banditiniam nacionalistiniam pogrindžiui"). Tie nurodymai paprastai būdavo susiję su metų laikais - arba kai partizanų veiklą sukaustydavo sniegas, arba kai jie, sniegui atitirpus, pradėdavo aktyviau veikti ir labiau atsiskleisdavo. Taip beprotiškai skubinami, čekistai nesugebėjo pasirinkti veiksmingų priemonių ir dažniausiai griebdavosi teroro. Tačiau dėl teroro poveikio jie apsiriko. 1944-1945 m. ypač žiauriai siautėdami manė ne tik partizanus išžudysią, bet ir visą tautą priblokšią iš išgąsčio. Tačiau, kaip parodė tolesnė pasipriešinimo eiga, teroras stipresnes asmenybes kaip tik paskatino priešintis, gintis patiems ir ginti savo artimuosius.

Čekistai klydo metodologiškai, nustatinėdami partizanų vadovybę, pasipriešinimo šaknis. Pagal komunistinį-čekistinį sustabarėjusį mąstymą, žmones prieš sovietus visuomet turi suburti kokia nors organizuojanti asmenybė ar organizacija. Todėl jie visuose raštuose nurodydavo pirmiausia ieškoti vadovaujančio pogrindžio, o jau po to - partizanų būrių. Čekistai negalėjo suprasti, kad tiek komunistinės idėjos, tiek imperinės Rusijos užmačios yra nepriimtinos tūkstančiams žmonių ir kad net ir ne itin raštingi kaimo vyrai galėjo imtis ginklų niekieno neraginami.

Komunistai ir čekistai nepripažino, kad priešininkas gali būti garbingas. Jiems priešininkas - visų nedorybių rinkinys. Todėl apakinti neapykantos jie negalėjo blaiviai įvertinti savo priešininkų. Tiesa, čekistiniai kariai į partizanus žiūrėjo kur kas pagarbiau ir realiau juos vertino. Matyt, mūsų partizanų ryžtas žūti, bet nepasiduoti bei kovos menas veikė tuos ne itin subtilius žmones.

Kaip ir visos diktatūrinės valstybės, sovietai visiškai nevertino žmonių, taip pat savo karių. Pergalės Antrajame pasauliniame kare buvo pasiektos didžiulėmis aukomis. Taip jie elgėsi ir Lietuvoje - metė prieš partizanus gausią kariuomenę, kuri tarsi savaime turėjo juos sutriuškinti. Čekistų vadai apsimetinėjo, kad jiems viskas žinoma, ir kariuomenei dažniausiai siuntinėjo bendriausius nurodymus. Tuo tarpu karius, tiesiogiai dalyvaujančius kovose ir turinčius didžiulę patirtį, kaip naudoti smulkias taktines gudrybes, kurios dažniausiai ir lemia sėkmę, į patirties pasikeitimo pasitarimus pirmą kartą sukvietė tik 1950 m. rudenį.

¹ Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1945 metais, p. 155.² V. Suvorovas, Specnazas: viešumo paslaptys, mašinraštis, p. 22.³ VRMA, f. 18, ap. 1, b. 117, 1. 1.⁴ LYA. f. 1, ap. 3. b. 818, 1. 86.⁵ Lietuvos partizanų kovos.... p. 296.⁶ VRMA. f. 141, ap. 1. b. 51, 1. 86.⁷ LYA, f. 1. ap. 10, b. 701. 1. 49.⁸ VRMA, f. 18, ap. 2, b. 78, 1. 52.⁹ LVOA, f. 1771, ap. 7, b. 91, 1. 28.¹⁰ E. Grunskis, „Vetrovo divizija" Pasaulis, 1990, Nr. 23.¹¹ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 52. 1. 1.¹² Ibid., 1. 32.¹³ Ibid., b. 50, 1. 267.¹⁴ Ibid., 1. 275.¹⁵ Ibid., b. 51, 1. 4—5.¹⁶ Ibid., b. 52, 1. 4-5.¹⁷ Ibid., b. 81, 1. 10.¹⁸ Ibid., b. 51, 1. 242.¹⁹ Ibid., 1. 266.²⁰ Ibid., b. 81. 1. 59.²¹ A. Anušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais, Vilnius, 1996, p.247-248.²² LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 192, 1. 2.²³ VRMA, f. 18, ap. 1, b. 14, 1. 13-14.²⁴ LVOA, f. 1771. ap. 8. b. 192, 1. 2.²⁵ LYA, f. 1, ap. 3, b. 814, 1. 15.²⁶ Baltijos valstybių užgrobimo byla, Vilnius, 1997, p. 790.²⁷ LYA, f. 1, ap. 18, b. 39, 1. 164-165.²⁸ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 71, 1. 270.²⁹ LYA, f. 1, ap. 6, b. 663, 1. 155.³⁰ Ukrainos centrinis valstybinis archyvas (toliau - UCVA), f. 1, ap. 23, b. 1849, 1. 86.³¹ Ibid., b. 2420, 1. 5.³² Ibid., 1. 14.³³ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 51, 1. 2-3.³⁴ Ibid., b. 4, 1. 17.³⁵ Lietuvos partizanų kovos..., p. 40.³⁶ LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 216, 1. 1-2.³⁷ LGGRTC darbai', 1996, Nr. 1, p. 120-121.³⁸ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 2, 1. 96.³⁹ LYA, f. 1, ap. 18, b. 6.⁴⁰ VRMA. f. 142, ap. 1. b. 2, 1. 96.⁴¹ Lietuvos partizanų kovos..., p. 233.⁴² Ibid., p. 40.⁴³ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 71, 1. 235.⁴⁴ Ibid., 1. 281.⁴⁵ LYA, f. 1, ap. 3, b. 830, 1. 12-22.⁴⁶ Ibid., b. 825, 1. 5, 56, 146.⁴⁷ RVKA, f. 38650, ap. 1, b. 313, I. 36.⁴⁸ Ibid., 1. 162.⁴⁹ A. Anušauskas, op. cit., p. 432.⁵⁰ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 71, 1. 158.⁵¹ Lietuvos partizanų kovos..., p. 532-534.⁵² UCVA, f. 1, ap. 23, b. 2417, 1. 1-6.⁵³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 829, 1. 157.⁵⁴ RVKA, f. 38650, ap. 1, b. 313, 1. 104-106.⁵⁵ LYA, f. 1, ap. 3, b. 867, 1. 185-228.⁵⁶ Ibid., I. 135-145.⁵⁷ RVKA, f. 38650, ap. 1. b. 313, 1. 162.⁵⁸ A. Anušauskas, op. cit., p. 179.⁵⁹ Liubianka VČK-KGB, s. 29-30, 143.⁶⁰ A. Anušauskas, op. cit., p. 239.⁶¹ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 51, 1. 97, 116.⁶² Ibid., f. 18. ap. 1, b. 4, 1. 121.⁶³ Laisvės kovų archyvas (toliau - LKA), Kaunas, 1994, Nr. 11, p. 103.

Kol neturėjome duomenų iš Rusijos valstybinio karo archyvo, apie mūsų ginkluotojo pasipriešinimo mastus galėjome tik spėlioti remdamiesi kai kuriais netiesioginiais duomenimis (pavyzdžiui, sovietų koncentracijos stovyklose kalintų tautiečių skaičiais; lietuviai ne viename iš jų sudarydavo 10-15 proc. ir daugiau visų kalintųjų). Kalbėdami ar rašydami apie partizaninį karą, dažnai vartodavome sąvoką „beprecedentis", turėdami galvoje ir pasipriešinimo mastą, ir jo trukmę. Dabar galime visai pagrįstai operuodami skaičiais įrodyti, jog pasipriešinimas sovietiniams okupantams po Antrojo pasaulinio karo iš tikrųjų buvo beprecedentis. Pasižiūrėkime, kaip visa tai atrodė čekistų suvestinėse, dažniausiai vadintose pažymomis. Tokias duomenų išklotines parengdavo SSRS vidaus kariuomenės vyriausiosios valdybos operatyvinio skyriaus trečiojo poskyrio darbuotojai. Ypač išsamių duomenų turime apie 1946 m. vykusias kovas, ne tokių išsamių -apie 1947-1949 m. kovas.

1946 m. tuometinės SSRS teritorijoje (įskaitant okupuotus kraštus) ginkluotojo pasipriešinimo okupantams dalyviai surengė 4567 puolimus (bandprojavlenija), iš jų Lietuvoje 1840, arba 40 proc. visų puolimų, Ukrainoje, tiksliau - Vakarų Ukrainoje - 1619, arba 35 proc., Latvijoje - 696, arba 15 proc., Estijoje - 270, arba 6 proc., Gudijoje, tiksliau - Vakarų Gudijoje - 142, arba 3 proc.¹ Kitose SSRS okupuotose šalyse su ginklu organizuotai nebuvo priešinamasi. Dabar pažvelkime į detalesnius skaičius. Jais operuodami turėkime omenyje, kad pokario metais Estijoje gyveno apie 1 mln. žmonių, Latvijoje - apie 1,8 mln., Lietuvoje - apie 2,5 mln., Vakarų Gudijoje - apie 2 mln., Vakarų Ukrainoje - apie 6,5 mln., t. y. estai iš beveik 14 mln. ginklu okupacijai pasipriešinusių naujai okupuotų teritorijų gyventojų sudarė 7,3 proc. besipriešinančiųjų, latviai - 13 proc., lietuviai- 18 proc., gudai - 14,5 proc., ukrainiečiai - 47 proc. Norėdami kuo tiksliau nustatyti kiekvienos tautos pasipriešinimo mastą, turėtume žinoti, kiek procentų visų šalies gyventojų sudarė pagrindinė tauta, kuri priešinosi okupacijai, nes tautinės mažumos neretai okupantus rėmė. Lietuvoje gyvenę sentikiai, kurių buvo tik truputį daugiau kaip 1 proc. Lietuvos gyventojų, sudarė 15 proc. Lietuvoje veikusių stribų. Tačiau visiškai tą reikalą ištirti sunkoka, nes, tarkime, Vakarų Gudijoje priešinosi ne tiek gudai, kiek lenkai. Be to, remiantis vidaus kariuomenės duomenimis, reikia turėti omenyje, kad su partizanais kovojo ne tik vidaus kariuomenės šaulių pulkai, bet ir sukarintos vietinės formuotės, vadinamieji naikintojai (istrebiteli), Lietuvoje turėję niekinamą stribų vardą, milicija, pasienio pulkai ir būriai, iš dalies ir Raudonoji (nuo 1946 m. vasario mėn. - Sovietinė) armija. Pagal oficialią čekistų statistiką 1946 m. yra žuvę 2143 partizanai, o žemiau pateiktoje lentelėje nurodoma, kad vidaus kariuomenė jų nukovė 1584 (pažymėtina, kad 4-osios ŠD štabo viršininkas plk. M. Klimovas savo ataskaitoje² nurodo, jog tais metais 4-osios ŠD kariai nukovė 1686 partizanus, t. y. beveik šimtu daugiau negu nurodoma toliau spausdinamoje lentelėje; o juk Lietuvoje tais metais be 4-osios divizijos 9-11 pulkų veikė dar ir tai divizijai nepriklausęs 108-asis ŠP, todėl iš tiesų turėjo būti nukauta daugiau. Deja, tokių nesutapimų čekistų statistikoje gana daug; matyt, kartais ta statistika buvo suveliama sąmoningai, o kartais, atrodo, tingėta pažiūrėti į tai, kas jau anksčiau buvo suskaičiuota). Remdamiesi ta supainiota statistika galime teigti, kad 1946 m. 559 (ar 457) partizanus nukovė ne vidaus kariuomenė, o kitos anksčiau minėtos karinės grupuotės.

Dabar pažiūrėkime į tuos skaičius procentais (žr. toliau). Pirmasis skaičius yra procentai, gauti palyginus kiekvienos šalies atitinkamus duomenis su visų SSRS okupuotų besipriešinančių kraštų duomenų suma (pvz., okupuotuose kraštuose iš viso užregistruota 4567 partizanų puolimai, o Lietuvoje - 1840, tai sudaro 40 proc.), antrasis - procentai, gauti palyginus kurį nors partizanų veiksmą su to krašto partizanų veiksmų suma (pvz., Lietuvos partizanai puolė 1840 kartų, iš jų įvykdė 24 diversijas, kurios sudaro 1,3 proc. visų puolimų).

Kokias išvadas galima padaryti iš 1946 m. duomenų? Jei nukautų partizanų skaičius būtų proporcingas jų įvykdytiems puolimams (be abejo, tai nėra labai tikslu; nukautų partizanų skaičius priklausė nuo čekistų - tiek operatyvininkų, tiek kariškių - veiklos intensyvumo, jų sukurto agentūrinio tinklo platumo, čekistų skaičiaus ir pan.), tai mūsų partizanų veiklą reikėtų įvertinti 1,16 koeficientu (1840 puolimų dalijame iš 1584 žuvusiųjų), estų koeficientas būtų 1,43, latvių - 3,25, gudų - 3,55, ukrainiečių- 0,25. Bet jei partizanų puolimus išskirstytume tų šalių gyventojams (Ukrainoje ir Gudijoje - jų vakarinėms dalims), tai išeitų, jog Estijoje 1946 m. 100 tūkst. gyventojų teko apie 27 partizanų puolimai, Latvijoje - apie 39, Lietuvoje - 74, Vakarų Gudijoje - 14, Vakarų Ukrainoje - 25. Taigi mūsų vyrai tuo metu veikė du tris kartus intensyviau nei kitų kraštų partizanai.

Antra, mūsų partizanai veikė gana griežtai, nes to reikalavo karo padėtis, partizanų įvesta nuo okupacijos pradžios. Jie tais metais įvykdė 2262 mirties nuosprendžius bei nukovė priešų (tai sudaro 55 proc. visų okupuotuose kraštuose nuo partizanų rankų kritusių išdavikų, kolaborantų, priešų), o ukrainiečių partizanai, kurių buvo apie 3-4 kartus daugiau negu mūsiškių, nukovė ir sušaudė tik 1175 išdavikus ir priešus. Kiekvieno puolimo metu mūsų partizanai nukaudavo vidutiniškai po 1,2 priešų ar išdavikų (kariškių, stribų, aktyvistų, informatorių, okupantams simpatizavusių asmenų ir pan.; buvo įvykdyta 1840 puolimų, jų metu nukauta 2262 žmonės), o ukrainiečiai tik po 0,7 priešų ar išdavikų. Mūsiškiai iš savų gyventojų, o ne iš valstybinių įmonių, dažnokai imdavo kontribuciją (daugiausia iš tų, kurie simpatizavo okupantams) maistu, pinigais, drabužiais ir kt., tai rodo, jog jų įtaka buvo tokia didelė, kad jie nebijojo užsitraukti dalies gyventojų neapykantos. Beje, vėliau, po 1949 m., kai suvaryti į kolūkius mūsų kaimiečiai visiškai suvargo, partizanai kontribuciją dažniausiai imdavo iš kolūkių.

Trečia, ukrainiečių partizanai energingiau nei mūsiškiai kibo į okupantų karines struktūras, ypač RA karius (net 64 proc. visų RA puolimų). Lietuvos partizanų surengti ginkluotų struktūrų (MVD-MGB, RA karių, stribų, ginkluotų aktyvistų) puolimai sudarė tik 30 proc. visų jų puolimų, o Ukrainos partizanų - 46,2 proc. Manytume, kad taip buvo ne dėl mūsų partizanų bailumo (mūsų partizanų, matyt, žūdavo tiek pat kiek ir ukrainiečių; 1946 m. pradžioje Lietuvoje veikė apie 4,5 tūkst. partizanų, iš jų tais metais žuvo per 2,1 tūkst., t. y. apie 47 proc.; žuvusiųjų gretas papildydavo rezervistai), o veikiau dėl strategijos skirtumų. Didelės ukrainiečių tautos partizanai tikėjo pajėgsią okupantus iš savo šalies išstumti jėga, o mūsų partizanai pagrįstai manė, jog visų sovietinių okupantų iššaudyti neįmanoma, nes į nukautųjų vietą atvyks nauji. Partizanų vadai yra išleidę įsakymų, kuriuose buvo nurodę neliesti RA karių. Buvo manoma, kad be lietuvių pagalbos okupantai ne ką benuveiks, nes jie nepažino žmonių, krašto, nemokėjo kalbos ir t.t. Todėl partizanai stengėsi suvaldyti ir įbauginti asmenis, linkusius kolaboruoti ir parsiduoti okupantams. Beje, tą faktą, kad ukrainiečiai sunaikino mažiau savų kolaborantų ir išdavikų, galima aiškinti taip, jog ten jų mažiau ir buvo (toks spėjimas, kaip matysime vėliau, visiškai tikėtinas). Galėjo būti, jog nemažai lėmė Ukrainoje naudota drastiška įkaitų sistema, kai po kiekvieno partizanų puolimo būdavo suimami 3-5 įtakingesni apylinkės žmonės, o jų šeimos ištremiamos.

Ketvirta, mūsų partizanai ne vien ginklu švaistėsi ir ne vien juo stengėsi įtvirtinti savo valdžią bei galią; tai rodo Lietuvoje čekistų paimtų „atsišaukimų ir kt.“ kiekis (tas „kt.“, matyt, reiškė pogrindžio leidinius, daugiausia laikraštėlius; 1946 m. Lietuvoje jau buvo spausdinama per 10 periodinių leidinių, iš jų pažymėtini: Tauro apygardos leistas „Laisvės žvalgas“ (1945-1954), A, vėliau Dainavos apygardos leistas „Laisvės varpas“ (1945-1952), Žemaičių apygardos „Laisvės balsas“ (1945-1952), Vytauto apygardos „Aukštaičių kova“ (1945-1952) ir kt.; dauguma pogrindžio leidinių buvo leidžiama šimto, kelių šimtų egzempliorių tiražu, tačiau išvardyti ir dar keletas - tūkstančio ir daugiau egzempliorių tiražu). Be abejo, čekistai tiek mūsų šalyje, tiek kitur užfiksuodavo tik tuos pogrindžio leidinius, kurie patekdavo į jų rankas. Suvestinėje pateikti skaičiai rodo, kad patekdavo tik menka dalis, nes tų leidinių, ypač atsišaukimų, buvo leidžiama tūkstančiai ir jie platinami iš rankų į rankas pasiekdavo daug žmonių. Šiaip ar taip, čekistų duomenimis, net 47 proc. 1946 m. visų sovietų okupuotų šalių pogrindžiuose pagamintų „atsišaukimų ir kt.“ buvo išleista Lietuvoje. Tai rodo, kad buvo kaunamasi ne vien ginklu, bet ir žodžio galia, veikiant žmonių dvasią.

Penkta, mūsų partizanai buvo gerai ginkluoti. Tiesa, jie ukrainiečiams nusileido turimų sunkiųjų kulkosvaidžių kiekiu (beje, Lietuvoje jie nelabai ir tiko, nes panaudoti juos efektyviai galima tokiuose mūšiuose, kuriuose nereikia daug manevruoti, o kadangi Lietuvoje nėra nei didelių miškų, nei kalnų, tai mūsų partizanai ilgam įsitvirtinti negalėdavo), tačiau pranoko juos lengvaisiais kulkosvaidžiais kuriuos galėjo nešti vienas karys. Kiti ginklai bei kariška įranga taip pat buvo neprasti (net 42 proc. visų čekistams po mūšių į rankas patekusių žiūronų buvo paimta Lietuvoje).

Net ir turint omenyje čekistų statistikos netikslumus, iš 1946 m. duomenų galima padaryti nemažai išvadų apie tuo metu įvairiose šalyse vykusio pasipriešinimo mastą, įvairių šalių partizaninės kovos panašumus ir skirtumus. Šiaip ar taip, mūsų partizanų kova tiek ginklu, tiek spausdintu žodžiu atrodo solidžiausiai.

1946 m. Lietuvoje veikė 4-oji ŠD ir jai nepriklausęs 108-asis ŠP, Latvijoje - 5-oji ŠD, Estijoje - 63-ioji ŠD, Gudijoje - 7-oji ir 10-oji ŠD, Ukrainoje - 62-oji, 65-oji, 81-oji ir 82-oji ŠD bei 12-asis ŠP. 1946 m. SSRS teritorijoje dar buvo dislokuotos šios vidaus kariuomenės divizijos: Maskvoje- l-oji motorizuotoji šaulių divizija (MŠD), Leningrade - 13-asis motorizuotasis šaulių pulkas (MŠP), Tbilisyje - 8-asis MŠP, Vidurinėje Azijoje - 56-oji ŠD, Šiaurės Kaukaze - 8-oji ŠD. Beje, divizijų skaičius nedaug ką sako apie jose buvusių karių skaičių. Tiksliau apie tai galima spręsti žinant, kiek pulkų sudarė diviziją. Antai 63-ioji ŠD prieš ją išformuojant 1946 m. pabaigoje susidėjo iš dviejų pulkų, 5-oji divizija tuo pačiu laikotarpiu - irgi iš dviejų pulkų (iki 1946 m. gruodžio 13 d. - trijų), Ukrainoje dislokuotos divizijos tikriausiai susidėjo iš trijų ar keturių pulkų, o 4-ąją diviziją 1946 m. pabaigoje sudarė net dvylika šaulių pulkų, taigi ji buvo beveik tris kartus didesnė už įprastinę diviziją.

Minėtos divizijos ir pulkai iki 1946 m. kovo 22 d. buvo pavaldūs NKVD, nuo tos dienos komisariatai buvo paversti ministerijomis ir NKVD virto MVD; didesni pokyčiai įvyko, kai 1947 m. sausio 21 d. vidaus kariuomenė iš MVD pavaldumo buvo perduota MGB; nuo 1947 m. pradžios su okupuotų šalių pasipriešinimu - tiek pasyviuoju, tiek aktyviuoju - kovojo daugiausia vidaus kariuomenė. Be kovinės veiklos, ji vykdė ir vadinamąją operatyvinę-tarnybinę veiklą, kurios esmė - žmonių suėmimas ir įkalinimas, prieš tai apie juos surinkus duomenų iš skundikų, agentų ir suimtųjų.

4-oji ŠD kartu su 108-uoju ŠP 1946 m. sulaikė 12 707 žmones (divizija -9300, pulkas - 3407), 63-ioji ŠD Estijoje - 4437, 5-oji ŠD Latvijoje - 2996, 7-oji ir 10-oji ŠD Gudijoje - atitinkamai 2950 ir 6349, 6-oji, 65-oji, 81-oji, 82-oji ŠD bei 112-asis ŠP, dislokuoti Ukrainoje, atitinkamai 7213, 265, 3450, 6246 ir 1210 žmonių. Už šių kovojančių šalių ribų rekordininkė pagal sulaikytų žmonių skaičių buvo Maskvoje dislokuota l-oji MŠD, 1946 m. sulaikiusi 101 575 žmones; tai sudarė 60 proc. visų tais metais Sovietijoje sulaikytų žmonių (iš viso Sovietijoje buvo sulaikyta 170 316 žmonių)⁴.

Taigi mūsų krašte dislokuota vidaus kariuomenė 1946 m. sulaikė 12 707 žmones, arba 7,5 proc. visų tais metais Sovietijoje to tipo kariuomenės sulaikytų žmonių (be vidaus kariuomenės, žmones suiminėjo operatyvininkai čekistai, milicininkai, stribai bei vadinamieji aktyvistai, nors pastarieji tokios teisės formaliai ir neturėjo). Tačiau tuo metu Sovietijoje sulaikytų žmonių grupės buvo labai įvairios, iš viso jų buvo 23, pradedant šnipinėjimu ir baigiant neturinčiais dokumentų. Antai Maskvoje dislokuotos 1-osios MŠD didžiąją sulaikytųjų dalį - iš 101 575 net 96 333- sudarė žmonės, neturintys dokumentų, įtartini ir pan. Okupantams aktyviai besipriešinančių, vadinamųjų „banditų rėmėjų", tais metais Sovietijoje vidaus kariuomenė sulaikė 22 366, iš jų Lietuvoje - 5669, t. y. per 25 proc. visų tos grupės sulaikytųjų (sulaikytasis nebūtinai tapdavo suimtuoju; jei sulaikytasis sugebėdavo nepalūžti, o jo įkalčių čekistai neturėdavo, tai žmogui būdavo vilties išsisukti; tokių, kuriuos po sulaikymo paleisdavo, būdavo apie trečdalį; dauguma iš jų, kad ir pabuvę čekistų rankose tik savaitę kitą, visam gyvenimui prarasdavo sveikatą dėl nežmoniškų kankinimų).

Tokie yra 194)5 m. palyginamieji duomenys apie pasipriešinimą antrą kartą okupuotuose kraštuose. Vidurinę Aziją ir Kaukazą sovietai buvo nusiaubę trečiajame dešimtmetyje, nors, tiesa, kai kurias Siaurės Kaukazo tautas, (ypač čečėnus ir ingušus) turėjo „raminti" ir 1944 m. Turimi vėlesniųjų metų duomenys iš esmės patvirtina išvadas, padarytas remiantis 1946 m. duomenimis.

Darydami analogiškas kaip ir 1946 m. išvadas, galime teigti, jog pagal 1947 m. duomenis⁵ santykis tarp tais metais nuo vidaus kariuomenės karių žuvusių partizanų ir partizanų surengtų puolimų (nukauta 1344 partizanai, partizanai puolė 1333 kartus) Lietuvoje buvo apie 1,0 koeficientą, Estijoje - 1,33 (nukauta 39, puolimų - 52), Latvijoje - 1,4 (nukauta 106, puolimų - 151), Ukrainoje - 0,38 (nukauta 4136, puolimų - 1603). O jei partizanų puolimus išskirstytume tų šalių gyventojams, išeitų, kad 1947 m. Estijoje 100 tūkst. gyventojų teko 5,2 puolimų, Latvijoje - 8,4, Lietuvoje - 53, Ukrainoje - 25. Peršasi tokia išvada: tik Lietuvoje ir Ukrainoje kovų intensyvumas, palyginus su 1946 m., nedaug tepakito (mūsų šalyje sumažėjo 1,4 karto, Ukrainoje liko toks pat), tuo tarpu Estijoje sumažėjo per 5 kartus, Latvijoje - apie 4,7 karto. Todėl galime manyti, kad Estijoje ir Latvijoje partizanų ginkluotąjį pasipriešinimą gyventojai rėmė ne taip aktyviai kaip mūsų krašte ir Vakarų Ukrainoje, o patys tų šalių partizanai nebuvo nusiteikę ilgai ir atkakliai kovai. Taigi galime teigti, kad mūsų partizanai 1947 m. veikė, palyginti su Ukrainos, Estijos, Latvijos partizanais, atitinkamai 1,9, 8,5 ir 5,8 karto intensyviau.

Antra, kaip ir 1946 m., mūsų partizanai veikė griežtai. Jie 1947 m. puldami nukovė ir įvykdė mirties nuosprendžius 2307 žmonėms (45 žmonėmis daugiau negu 1946 m.), tai sudaro 52 proc. visų Sovietijoje partizanams puolant nukautų žmonių ir įvykdytų mirties nuosprendžių. Mūsų partizanai kiekvieno puolimo metu vidutiniškai nukaudavo 1,7 žmogaus, Estijos - 0,58, Latvijos - 0,44, Ukrainos - 1,2 žmogaus.

Trečia, nors turimose 1947 m. suvestinėse nėra nurodyta, kiek kartų kurios šalies partizanai puolė karines struktūras, tačiau iš Lietuvoje ir Ukrainoje nukautų karių skaičiaus galima spręsti, jog situacija buvo ta pati: lietuviai daugiau kibo į saviškius „raudonuosius", ukrainiečiai nevengė susikauti ir su rusų įvairaus tipo kariuomene. Tais metais Lietuvoje tiek partizanams puolant, tiek nuo rusų ginantis iš viso buvo nukauta 166 vidaus kariuomenės kariai (60- partizanams puolant, 106- ginantis), o sužeista 145 kariai (atitinkamai 25 ir 120). Tuo tarpu Ukrainoje žuvo 552 vidaus kariuomenės kariai (238- partizanams puolant, 314- ginantis) ir 459 sužeisti (atitinkamai 79 ir 380). Taigi Lietuvoje santykis tarp rusų karių, žuvusių partizanams puolant ir ginantis, yra 1:1,77, o Ukrainoje - 1:1,3.

1947 m. vidaus kariuomenė Sovietijoje 3108 kartus kovėsi su įvairių šalių partizanais, iš jų Estijoje - 16, Latvijoje - 60, Lietuvoje 674, arba 22 proc., Vakarų Gudijoje - 39, Vakarų Ukrainoje - 2319, arba 75 proc.

Kadangi ukrainiečių partizanų buvo 3-4 kartus daugiau, tai santykinai rusų karių mūsų krašte žuvo netgi truputį daugiau negu Ukrainoje. Vis dėlto galima spėti, jog tam tikrą puolamąjį ukrainiečių elgesį, be jau minėtų jų strateginių tikslų, lėmė ir gamtos sąlygos. Dideliuose Volynės miškuose, ypač Karpatų kalnuose, partizanams buvo patogu rengti pasalas, o vėliau, kai okupantai sutraukdavo gausią kariuomenę, pasitraukti į sunkiai prieinamas vietas.

Mūsų partizanų žuvo taip pat daug: 1947 m. pradžioje Lietuvoje buvo 3,5 tūkst. partizanų, iš jų tais metais žuvo 1540 (vidaus kariuomenė nukovė 1344), taigi per metus žuvo 40 proc. visų partizanų. Tais metais žuvę mūsų partizanai sudarė 24 proc. visų Sovietijoje žuvusiųjų nuo vidaus kariuomenės karių rankos (iš viso žuvo 5685, kaip minėta, Lietuvoje - 1344, Vakarų Ukrainoje - 4136).

1947 m. turimose čekistų suvestinėse nėra duomenų, kiek kurioje šalyje buvo išleista atsišaukimų, kitų leidinių. Tikriausiai padėtis liko tokia pati kaip ir 1946 m., nes 1947 m. mūsų šalyje buvo pradėta leisti dar devyni nauji periodiniai apygardų ir rinktinių laikraščiai. Manytume, kad per visą kovos laikotarpį pogrindžio spaudos gausa ir įvairove Lietuva buvo nepralenkiama.

Neturime duomenų, kiek 1947 m. mūšių metu iš partizanų buvo paimta ginklų, tačiau turimi analogiški 1948 m. duomenys rodo, kad mūsiškių ginkluotė buvo viena geriausių.

Galime daryti išvadą, jog po kelerių metų kovos okupuotuose kraštuose sovietams liko du aktyvūs ir stiprūs pasipriešinimo židiniai - Lietuva ir Vakarų Ukraina. Čekistai į pasikeitusią situaciją reagavo taip: 1946 m. pabaigoje išformavo 63-iąją Estijoje laikytą diviziją (Estijoje liko vienas 260-asis ŠP; 138-asis ŠP 1947 m. sausio 14 d. buvo išformuotas); 1946 m. birželį buvo išformuota l()-oji divizija, dislokuota Gudijoje; 5-oji divizija, dislokuota Latvijoje, liko su 36-uoju pulku, matyt, jai pavaldus tapo 260-asis pulkas, dislokuotas Estijoje, į Ukrainą iš Lenkijos 1947 m. buvo perkelta 64-oji MGB divizija, taigi Ukrainoje 1947 m. veikė 62-oji, 64-oji, 65-oji, 81-oji ir 82-oji MGB divizijos. Lietuvoje 1947-1952 m. buvo išsidėsčiusi 4-oji MGB divizija, ji turėjo aštuonis pulkus (1951 m. pradžioje divizija padalyta pusiau: į 2-ąją ir 4-ąją divizijas, kiekvienoje buvo po keturis pulkus)⁶.

Susumavę, kaip partizanai sakydavo, „ilguosius ginklus", t. y. kulkosvaidžius, šautuvus, automatus, gausime, jog tarp šių Lietuvos partizanų ginklų 12 proc. sudarė kulkosvaidžiai, o tarp ukrainiečių ginklų jie sudarė tik 6 proc. Taigi mūsų partizanai santykinai turėjo dvigubai daugiau šių efektyviausių partizaniniame kare ginklų.

Įdomūs ir duomenys iš tos pačios 1948 m. suvestinės, kurioje išvardijami čekistų karių mūšiuose prarasti ginklai. Jų nėra daug, tačiau turint omenyje, kad partizaninio karo mūšiuose rusų karių dalyvaudavo dešimteriopai daugiau ir kad nukauti rusai paprastai likdavo gulėti šalia savų karių, ir tie ginklai šį tą reiškia (partizanai dažniausiai ginklais apsirūpindavo nukovę stribus arba pirkdavo jų iš RA karių). Partizanai priešo ginklus galėdavo pasiimti tik tuo atveju, jei būdavo nukovė visus karius. Tokios galimybės paprastai atsirasdavo tada, kai kariams būdavo surengiamos pasalos ar kai jų mašina būdavo susprogdinama. Taigi 1948 m. partizanai mūšio lauke yra paėmė tiek čekistų karių ginklų:

Iš kitų šalių tik Gudijos partizanai mūšio lauke yra paėmę vieną šautuvą.

Prieštaringos išvados kyla palyginus Lietuvoje ir Ukrainoje čekistų naudotus kovos metodus. 1947 m. Lietuvoje okupantai, turėdami MGB duomenų, surengė 529 dideles operacijas ir sudarė 14 538 smulkius įvairių tipų būrius, o neturėdami MGB duomenų, tai yra daugiau pasikliaudami atsitiktinumu, surengė atitinkamai 34 ir 57 492 išpuolius. Taigi iš viso Lietuvoje 1947 m. surengtos 563 didelės operacijos bei 72 030 smulkesnių išpuolių. Ukrainoje tais pat metais surengtos 10 093 operacijos turint MGB duomenų ir 195 - be jų bei 34 463 smulkesni išpuoliai turint MGB duomenų ir 25 028 - be jų. Iš viso Ukrainoje 1947 m. surengtos 10 288 operacijos ir 59 491 smulkesnis išpuolis⁸. Taigi Lietuvoje operacijų ir smulkių išpuolių santykis buvo 1:128, o Ukrainoje - 1:6. Operacijų Ukrainoje surengta 18 kartų daugiau negu Lietuvoje, o smulkių išpuolių Lietuvoje surengta 12 539 daugiau negu toje įnirtingai kovojusioje šalyje. Kovos metodai taip ryškiai skyrėsi tikriausiai dėl to, kad Ukrainos čekistų vadai mėgo vadovauti didelėms kariuomenės grupėms (tai buvo būdinga ir kai kuriems karininkams Lietuvoje), nes operacijose paprastai dalyvaudavo nuo 100 iki kelių tūkstančių karių, o smulkiuose tarnybiniuose būriuose-10-25 kariai. Manytume, jog svarbiausia priežastis ta, kad Ukrainos partizanų būriai buvo dideli ir jie veikė didžiuliuose Volynės, Polesės miškų masyvuose bei Karpatų kalnuose, todėl prieš juos rengti operacijas buvo tikslinga, nes mažas kariuomenės būrys tokiu atveju ne ką galėtų padaryti.

Mūsų partizanai dažniausiai veikė nedideliais 3-5 žmonių būreliais, todėl su jais sėkmingai galėjo kovoti ir nedideli kariuomenės būriai. Antra vertus, tokio spėjimo nepatvirtina kiti duomenys. 1947 m. sovietų kariuomenė Lietuvoje 674 kartus susidūrė su partizanais ir tų susidūrimų metu nukovė 1344 partizanus, t. y. beveik po du partizanus vidutiniškai per vieną susidūrimą. Ukrainoje tais metais buvo 2319 susidūrimų, kurių metu žuvo 4136 partizanai, t. y. vidutiniškai po 1,8 partizano kiekvieno susidūrimo metu. Galima būtų manyti, kad Ukrainos partizanai, veikdami nors ir didesniais būriais, dėl patogesnių gamtos sąlygų sugebėdavo sėkmingai išsisukti nuo okupantų smūgių ir nesileisdavo apsupami. Gali būti, jog dideliuose miškuose ir kalnuose, į kuriuos vesdavo tik vienas ar keli keliai, ukrainiečiams būdavo patogu rengti pasalas ir todėl smulkiems okupantų būriams būdavo per daug pavojinga veikti. Ukrainoje vidutiniškai kasdien būdavo surengiama po 30 operacijų ir išsiunčiama tik po 165 smulkius tarnybinius būrius. Beje, 1947 m. Estijoje buvo 16 okupantų susidūrimų su partizanais, kurių metu žuvo 39 partizanai, Latvijoje atitinkamai 60 ir 106, Gudijoje - 39 ir 60.

Taip pat ir kiti čekistų duomenys lyg ir paneigia spėjimą, kad Vakarų Ukrainoje partizanų būriai 1947 m. buvo daug didesni už mūsų partizanų būrius. Čekistai nurodo, jog tais metais visiškai buvo sunaikinta tiek būrių ir juose esančių partizanų:

Kaip matyti, ukrainiečių partizanų būriai tik truputį buvo didesni už mūsų krašto partizanų būrius. Galimas daiktas, Ukrainoje pirmiausia buvo sunaikinti negausūs būriai, veikę ne itin miškingose ir kalnuotose vietovėse.

Ir dar vienas, šį kartą gana šiurpus palyginimas: kiek mūsų ir kitų šalių žmonių teikė informaciją okupantams, t. y. kaip aktyviai veikė okupantų sukurti agentų tinklai. Taip palyginti galime todėl, kad 1947 m. čekistų duomenų suvestinėje yra pateikti skaičiai, kiek partizanų žuvo agentams nurodžius kariuomenei jų buvimo vietą, o kiek - atsitiktinai miškuose ar kaimuose susidūrus⁹. Štai tie duomenys:

Šie skaičiai patvirtina mintį, jog mūsų partizanai daugiau civilių gyventojų bausdavo mirtimi todėl, kad Lietuvoje buvo daugiau išdavikų negu Ukrainoje. Mažai guodžia tai, jog Gudijoje, Latvijoje ir Estijoje buvo dar baisiau - ten jau 1947 m. beveik visi partizanai žūdavo juos išdavus. Beje, trumpai apie mirties nuosprendžių vykdymą saviems išdavikams. Partinė ir čekistinė propaganda klykė apie partizanų kraugeriškumą, tarsi jiems mirties nuosprendžio įvykdymas būtų buvęs niekų darbas. Partizanai, numatę įvykdyti karo lauko teismo nuosprendį, būdavo priversti viską detaliai apgalvoti ir būti viskam pasirengę, nes po nuosprendžio įvykdymo paprastai prasidėdavo įnirtingos partizanų paieškos, kurios trukdavo ne vieną ir ne dvi dienas. Jų metu buvo lengva pakloti savo galvą.

Labai santykinai galime palyginti pasipriešinimo mastus ir pasitelkę duomenis apie ginkluotojo pasipriešinimo slopinimą Lenkijoje. Santykinai todėl, kad Lenkijos padėtis buvo kitokia negu Lietuvos, tad ir priešintis priežastys buvo ne tokios svarios. Sovietai su lenkais elgėsi labai brutaliai, kai buvo. okupavę Lenkijos dalį 1939 m. (prisiminkime tūkstančių lenkų karininkų sušaudymą prie Katynės!), bet 1944 m. okupuodami Lenkiją elgėsi kur kas nuosaikiau, jei neskaitytume to baisaus apskaičiuoto leidimo vokiečiams išžudyti ir sugriauti sukilusią Varšuvą. Gal sovietai nutarė pakeisti taktiką, gal juos veikė aktyvus lenkų pasipriešinimas vokiečiams (juk jie tarsi buvo vienoje fronto pusėje), gal reikėjo „sužaisti partiją" su Vakarais, inkorporuojant Lenkiją į savo įtakos zoną ir t. t. Šiaip ar taip, sovietai Lenkijoje naudojo kur kas mažiau prievartos negu Lietuvoje. Vis dėlto, turint galvoje, kad Lenkijoje gyveno per 10 kartų daugiau gyventojų negu Lietuvoje, kad joje iš seno buvo stiprios antirusiškos nuotaikos, kad kovoje su vokiečiais buvo susiformavusi Londono emigracinei vyriausybei pavaldi stipri Armijos krajovos (AK) kariuomenė, Lenkijos pasipriešinimo galimybės sovietai negalėjo ignoruoti. Tam pasipriešinimui slopinti 1944 m. spalio mėn. buvo sudaryta sovietų vidaus kariuomenės jungtinė divizija, į kurią įėjo 2-asis, 11-asis, 18-asis ir 98-asis PP, 145-asis ŠP, 198-asis atskirasis motobatalionas. Vėliau tai divizijai įvairiu laiku priklausė 338-asis PP, 267-asis ŠP ir šarvuotų traukinių divizionas. Dar vėliau šios ir kitos kariuomenės dalys įėjo į 64-ąją ir 59-ąją ŠD. Kovų intensyvumas Lenkijoje nebuvo didelis. 64-oji ŠD 1945 m. vasarą įvykdė tik apie 25 operacijas (Lietuvoje tiek operacijų įvykdydavo vienas pulkas per kelis mėnesius). Lenkai aktyviai nesipriešino dėl daugelio priežasčių (daug netekta energingiausių žmonių vokiečių okupacijos metais, žmonės po anos okupacijos pervargę, sovietai - tarsi ir išvaduotojai nuo vokiečių košmaro, šioks toks NKVD teroras ir t. t.). 1945 m. sausio 19 d. buvo paleista AK. Ją pakeitusios kelios pogrindžio organizacijos aktyviai nesipriešino. Nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. sovietai savo vidaus kariuomenę Lenkijoje pradeda mažinti. Paskutinė - 64-oji ŠD - iš Lenkijos į Vakarų Ukrainą buvo permesta 1946 m. vasarą¹⁰. Taigi 1945 m. vasarą, pačiame pasipriešinimo įkarštyje, dešimt kartų didesnę Lenkiją labai švelniai tramdė keturios šaulių divizijos, kurias sudarė apie 20 pulkų. Lietuvoje tuo metu taip pat buvo apie 20 vidaus kariuomenės pulkų.

Palyginimą su Lenkija perša mūsų tautų charakterio panašumai. Latviai ir estai sugebėdavo racionaliai vokiečių išlavintu protu pasverti savo veiksmų padarinius, o lietuvius ir lenkus neretai pagaudavo romantinis polėkis, kuris šaltakraujiškus naudos apskaičiavimus nustumdavo į šalį. Nepaisant tų panašumų, mūsų ir lenkų žmonės pokario metais elgėsi skirtingai. Aplinkybės modeliavo elgesį.

¹ RVKA, f. 38650. ap. 1, b. 313, 1. 16-17.² Genocidas ir rezistencija. 1997. Nr. 1, p. 180.³ RVKA, f. 38650, ap. 1. b. 313, 1. 16-17.⁴ Ibid.. 1. 19.⁵ Ibid.. 1. 30-39.⁶ RVKA, 1918-1960 m. archyvinių fondų sąrašas.⁷ Ibid., f. 38650, ap. 1, b. 313, 1. 107.⁸ Ibid.. I. 35-36.⁹ Ibid.. 1. 34-38.¹⁰ Repressiji protiv poliakov i pol’skich graždan. Moskva, 1997, s. 199-205.

Detaliau išnagrinėti klausimą, kiek Lietuvoje partizaninio karo laikotarpiu žuvo sovietų vidaus kariuomenės karių, verčia keletas priežasčių. Pirma, skaitant okupacinės kariuomenės suvestines, dažnai atrodo, tarsi mūsų partizanai buvo visiški bejėgiai, nesugebėję net apsiginti. Kyla įspūdis, kad juos sovietų kariai nesunkiai nukaudavo, o jų pačių partizanų kulkos tarsi neimdavusios. Tuo tarpu ne iš vieno čekistinio kario pasisakymų aiškėja, jog buvo anaiptol ne taip, jog sovietai labai prisibijojo partizanų. Jų baimę ir partizanų kovingumą rodo ir tai, kad sovietų kariams nebūdavo leidžiama atakuoti partizanų, jeigu jų pačių nebūdavo 3-4 kartus daugiau. Patys partizanai buvo įsitikinę, jog žuvus vienam partizanui, žūdavo ir 3-5 priešai. Antra, nors apytiksliai žinoti okupacinės kariuomenės nuostolius mus verčia ir noras žinoti istorinę tiesą.

Kiek iš tikrųjų Lietuvoje žuvo su partizanais kariavusių sovietų kariškių, turbūt tiksliai niekada nesužinosime. 1944-1945 m., ypač Antrojo pasaulinio karo metu, kai iš vienos ir iš kitos pusės buvo daugiausia aukų, sovietai savo nuostolius skaičiavo labai apytiksliai, o ir vėliau, kai pradėjo skaičiuoti tiksliau, skaičiais galėjo manipuliuoti. Tai daryti jie gglėjo dėl dvigubo žuvusiųjų, sužeistųjų ir „nusivestųjų" skaičiavimo. Mat atskirai buvo skaičiuojami nuostoliai, patirti partizanams puolant (pri bandprojavlenijach), ir patiems sovietams puolant, t. y. partizanams ginantis (šitai buvo įvardijama kaip nuostoliai, patirti operacijų metu). Labai retai ataskaitose būdavo pateikiami abiejų tipų nuostoliai, dažniausiai tik tie, kurie buvo patirti partizanus puolant, t. y. čekistų surengtų operacijų metu. Net norėdamas patikrinti, ar visi nuostoliai yra suskaičiuoti, nežinai, prie kurios grupės nuostolių jie yra prisumuoti ir ar išvis prisumuoti. Dar painesnis negu kariškių yra stribų nuostolių skaičiavimas (Ypatingajame archyve saugomos 8 apystorės bylos, kuriose tiek likę gyvi stribai, tiek žuvusiųjų vaikai - dėl sovietmečiu buvusių įvairių lengvatų - su liudininkų pagalba įrodinėjo, jog tas ar kitas žmogus buvo stribas; tai rodo, kad dalis žuvusių stribų nebuvo suregistruoti). Net apytiksliai negalime nustatyti, kiek partizaniniame kare žuvo okupantų ir kolaborantų iš dar dviejų represinių struktūrų - čekistų operatyvininkų ir milicininkų. Išlikę tik 1944- 1945 m. duomenys, o vėlesnių laikų - labai fragmentiški.

Norėdami bent apytiksliai nustatyti, kiek okupantų karių žuvo mus dominančiu laikotarpiu, turime remtis beveik vien čekistų dokumentais, jų duomenimis, nors jų patikimumas yra abejotinas. Ten, kur partizanai buvo gerai organizuoti, jie registravo visas kovas, jos būdavo įrašomos ir į partizano žinių lapą. Kiek kartų partizanas dalyvavo kautynėse, būdavo nurodoma jį apdovanojant. Antai po mirties apdovanojant legendinį partizaną K. Pyplį-Mažylį-Audronį (jis su J. Lukša-Skirmantu 1947 m. buvo prasiveržęs į Vakarus, o 1949 m. pavasarį grįžo atgal, žuvo 1949 m. rugsėjo 23 d. Kalesnykų miške prie Daugų) pačiu aukščiausiu partizanų apdovanojimu - Laisvės kovos karžygio vardu, nurodoma, jog jis yra dalyvavęs 18 kautynių¹. Stabams rengiamose ataskaitose būdavo išvardijami susidūrimai su sovietais bei kolaborantais ir nurodomi tiek vienos, tiek kitos pusės nuostoliai. Tačiau tokių dokumentų išliko nedaug. Čekistai buvo paėmę nemažai štabų dokumentų, dalis į jų rankas pateko jau po partizaninio karo, tačiau daugumą jų čekistai sunaikino. Šiek tiek dokumentų liko baudžiamosiose bylose, nes jie būdavo įkalčiais gyviems paimtiems partizanams apkaltinti. Daug partizanų dokumentų yra ne originalai, o vertimai į rusų kalbą, nes dauguma saugumiečių lietuvių kalbos nemokėjo.

Skaitant partizanų dokumentus, stebina, kaip blaiviai juose analizuojama padėtis. Tačiau duomenys apie mūšių rezultatus vargu ar yra visiškai objektyvūs. Visų laikų ir tautų karų statistikai beveik visuomet pagražindavo duomenis saviškių naudai. Tuo būdavo išreiškiamas patriotizmas, keliama kovos dvasia, sumenkinamas priešas ir iškeliamas savųjų didvyriškumas. Lietuvoje vykusio partizaninio karo metu žuvusių priešų skaičių mūsų vyrams iš tikrųjų būdavo sunku nustatyti, nes daugumoje kautynių partizanams tekdavo trauktis nuo keleriopai gausesnio priešo, o tokiame mūšyje iššovus, sunku nustatyti, ar priešą pakirto kulka, ar jis šiaip pripuolė prie žemės. Be to, mūsų žmonės, linkėdami gero partizanams ir laukdami jų pergalių, visada buvo linkę liudyti didelius okupantų nuostolius. Štai kaip tą mūsų žmonių, dažniausiai kaimiečių, ir partizanų sąveiką - vieniems kovojant, kitiems daugiau ar mažiau pasyviai priešinantis - 1950 m. nusakė vienas žymiausių partizanų analitikų, drąsus ir doras žmogus, tuo melu buvęs Dainavos apygardos vadu, L. Baliukevičius-Dzūkas: „Geriausiai kaimo nuotaiką pakelia ir skatina jį nepasiduoti bei priešintis - tai partizanų sėkmingai suruoštos pasalos priešui. Anksčiau, kai dar nebuvo tokio priešo spaudimo, partizanai tykodavo priešą ištisas savaites dažnai tik tam, kad jį sunaikintų, galėtų pakelti žmonėms nuotaiką"².

Štai kokių duomenų pateikė Tauro apygardos atskirų rinktinių vadai 1946 m. gegužės 3 d. įvykusiame rinktinių vadų suvažiavime: 1) Gedimino rinktinė (tuo metu apie 180 kovotojų) dalyvavo apie 6 žymesnėse kautynėse, jose žuvo maždaug 120 partizanų, o priešų nukauta vien Kalniškės mūšyje apie 400; dar apie 100 enkavedistų sunaikinta kitose kautynėse; vietinio aktyvo ir stribų sunaikinta apie 400; 2) Vytauto Didžiojo rinktinėje (tuo metu - 40 partizanų) žuvo 7 partizanai, karių nukauta 2, aktyvo ir stribų - 70-80; 3) Geležinio Vilko rinktinė (tuo metu apie 200 partizanų) dalyvavo 15 kautynių, jų metu žuvo 39 kovotojai ir 2 buvo suimti; aktyvo sunaikinta apie 40, stribų ir karių - apie 100³. Iš šių ataskaitų matyti, kad mažesnėse rinktinėse būdavo skaičiuojama tiksliau, o didelėse - gana apytiksliai.

Neabejotinai tiksli Merkio rinktinės vado A. Ramanausko-Vanago ataskaita Dainavos apygardos vadui, kurioje jis rašė, kad 1946 m. lapkričio 14 d. Daugų valsčiaus Raktininkų kaime 3-iasis batalionas ir Geležinio Vilko grupė buvo surengusi pasalą, deja, nevisiškai sėkmingai, nes nepatyręs partizanas per anksti iššovė. Kilus mūšiui nukauta 18 stribų ir 10 kariškių - iš jų vienas kapitonas ir du leitenantai, - sudeginta mašina, paimta du lengvieji kulkosvaidžiai, 8 šautuvai, 7 automatiniai pistoletai, 25 granatos ir t. t.⁴

Manytume, jog partizanų pateikti duomenys apie savųjų žuvimą yra absoliučiai tikslūs, o dėl žuvusių karių skaičiaus, ypač Kalniškės mūšyje, galima ir suabejoti. Patys čekistai teigė, kad tame pusdienį trukusiame mūšyje su beveik šimtu gerai ir patogioje vietoje - kalvos viršūnėje - įsitvirtinusių partizanų žuvo tik keturi 220-ojo pasienio pulko kariai. Vargu ar tai atitinka tiesą.

Čekistai įvairiai manipuliuodavo į nelaisvę paimtų ir nukautų partizanų skaičiumi. Dažniausiai būdavo teigiama, jog nukauta tiek ir tiek partizanų, tačiau juos nusinešė ar nusivežė saviškiai. Iš tiesų partizanai po mūšio stengdavosi paimti savo žuvusius ginklo brolius, kad iš jų nebūtų tyčiojamasi turgų aikštėse ir kad žuvusieji būtų deramai palaidoti. Žuvusius, iš mūšio negrįžusius draugus jie tiksliai suskaičiuodavo, o čekistai tą žuvusių ir nusivežtų partizanų skaičių visuomet išpūsdavo.

Šiuo atžvilgiu įdomūs abiejų pusių duomenys apie Merkinės puolimą 1945 m. gruodžio 15 d. Apie šį puolimą yra nemažai dokumentų. Partizanai jį aprašė Merkio rinktinės štabo metraštyje⁵. Yra išlikęs A. Ramanausko-Vanago pranešimas apygardos vadui J. Vitkui-Kazimieraičiui⁶. Iš priešo dokumentų paminėtini šie: 261-ojo ŠP operatyvinė suvestinė⁷, 261-ojo ŠP vadų ir Alytaus apskrities čekistų vadų pranešimas P. Vetrovui, J. Bartašiūnui, D. Jefimovui ir I. Rudykai⁸ bei 211-ojo ŠP štabo viršininko pplk. Denisenkos mūšio dėl tilto „Aprašymas"¹⁹.

Kaip paaiškėjo iš šių dokumentų, partizanai puolė Merkinę po to, kai ten buvo užpulti 7 stribai, jų vadas nukautas, vienas stribas sunkiai sužeistas. Šis puolimas tikriausiai buvo specialiai planuotas žinant, kad čekistai toje vietovėje ieškos partizanų, į įvykio vietą buvo išsiųsta daug Merkinės stribų ir joje išsidėsčiusio 261-ojo ŠP 8-osios kuopos karių. Anot čekistų, Merkinę puolė apie 200 partizanų, o A. Ramanausko-Vanago, vadovavusio tam puolimui, teigimu, jų buvo 45. Partizanai užėmė valsčiaus, milicijos būstines, paštą, išvijo karius iš cerkvės, tačiau, kaip rašoma Merkio rinktinės metraštyje, „.... bažnyčios Vanagas liesti nedrįsta, nes tai šventa visų tikinčiųjų vietovė". Daugiausia partizanų nukovė bažnyčios bokšte įsitvirtinę kariai su stribais. Partizanų puolimas nevisiškai pavyko ne vien dėl to, kad Vanago vyrai taktiniu atžvilgiu buvo prastai pasirengę, bet ir dėl to, kad iš Užnemunės turėjęs atvykti į pagalbą A. Grušausko-Siaubo būrys, patyręs nuostolių, turėjo atsitraukti nuo tilto, saugomo 14-osios geležinkelių apsaugos divizijos 211-ojo pulko 6-ojo bataliono 16 karių, kurie, dengiami kelių dzotų, atsišaudė iš dviejų kulkosvaidžių ir kitų ginklų. Nemunas dar nebuvo užšalęs ir į miestelį buvo galima patekti tik mediniu tiltu.

Šio puolimo metu partizanai žuvo dviejose vietose: užimdami miestelį ir mėgindami prasiveržti per tiltą. Čekistai ataskaitose rašė, kad keturias valandas trukusiame mūšyje, gindami miestelį, jie nukovė 20 miestelį puolusių partizanų. Tuo tarpu Vanagas išvardija 5 žuvusius ir 1 sužeistą (iš pradžių, matyt, sužeisti buvo du, bet vienas vėliau mirė). 211-ojo pulko štabo viršininko „Aprašyme" teigiama, jog šturmuodami tiltą žuvo maždaug 25 partizanai, nors nurodoma, kad mūšio lauke liko 6 lavonai (jų partizanai negalėjo pasiimti, nes jų žuvimo vietos buvo apšaudomos iš kulkosvaidžių). Taigi tikėtina, jog ir čia partizanų nuostoliai buvo 3-4 kartus padidinti. Apie savo nuostolius čekistai pranešė, jog puolimo metu žuvo vienas stribas, buvo sunkiai sužeistas leitenantas, dar vienas karys lengvai sužeistas.

Partizanai metraštyje nurodė, kad žuvo vienas priešo karys; ar žuvo daugiau - nežino. Tuo tarpu pranešime Kazimieraičiui Vanagas rašė, kad žuvo 15 karių ir 2 stribai. Šiuos skaičius galima paaiškinti noru padidinant savo laimėjimą kelti kovotojų dvasią. Šio vidurdienį įvykdyto Merkinės puolimo reikšmė buvo tikrai didelė, verta legendų - gandas apie didžiulį, neva šimtų partizanų puolimą pasklido ne tik po Dzūkiją, bet ir po visą Lietuvą ir kėlė žmonių dvasią.

Jei būtų likę daugiau tokių partizanų ir čekistų dokumentų apie tuos pačius mūšius, būtų galima daryti platesnius apibendrinimus. Kadangi jų nėra, tenka remtis vien čekistų statistika.

Kaip žinome, čekistai teigė, kad jie 1944-1953 m. nukovė apie 20 tūkst. partizanų ir apie 18 tūkst. paėmė gyvų. Todėl gali atrodyti, kad oficialiai okupantų pateikiami duomenys apie savo ir ginkluotų kolaborantų nuostolius (maždaug tūkstantis žuvusių kariškių, apie du tūkstančius žuvusių stribų) yra per menki, palyginus su mūsų miško brolių nuostoliais. Čekistai mažino savo nuostolius (tai mėginsime įrodyti toliau). Bet lygindami abiejų kovojusių pusių nuostolius turime turėti galvoje dar štai ką:

1. Su partizanais kovojo ne tik kariškiai, stribai ir milicininkai. Su jais kovojo visas operatyvininkų aparatas, kuriame 1953 m. gegužės 1 d. dirbo 3544 asmenys¹⁰. Kartu su operatyvininkais prieš partizanus veikė didžiulis jų sukurtas agentūrinis aparatas. Agentų ir informatorių 1951 m. buvo 27,7 tūkst.¹¹ Operatyvininkų (šie informacijos dar gaudavo tardymų metu) ir agentų veikla sudarydavo tokias sąlygas, kad kariuomenė dažnai partizanus užklupdavo netikėtai, nepasirengusius mūšiui.

Atviruose mūšiuose miške partizanai turėdavo tam tikrą pranašumą. Štai ką apie tai pasakojo partizanų būrio vadas M. Paškonis-Liūtas-Don Kichotas: „Kiek žinau iš patirties, susirėmimuose su NKVD kariuomene partizanų žūdavo labai mažai. Mums buvo gerai pažįstamas kiekvienas medis, kelmas, akmuo, apylinkė. Mes laukiam, kada priešai pakils, o jie mūsų nemato, tik maždaug nujaučia, kur esam. Rusai puola visada atvirai, triukšmingai „taranuodami". Todėl partizanui labai patogu tokią armiją šienaut iš kulkosvaidžių ir automatų. Kautynėse mūsiškių žūdavo vienas, du, trys, o jų - 15-20 kareivių. (Kai susidūrėm su enkavedistais Ragelių miške, žuvo tik vienas partizanas, o kareivių - beveik 70.) Apsupimo metu mūsų tikslas būdavo gintis iš paskutiniųjų ir daryt viską, kad gyvų nepaimtų. Tokių vyrų tarp mūsų buvo daug, jie lemiamą minutę priešams gyvi nepasidavė, patys sau padarė galutinį nuosprendį"¹². Mūsų miško broliai iš tiesų buvo drąsūs vyrai, bet pasipriešinti galėjo tik mūšyje, o ne užklupti slėptuvėse. Jau net 1947 m. beveik 2/3 partizanų žuvo dėl to, kad buvo išduoti. Dalis jų žuvo būtent bunkeriuose, dalis buvo užklupti nepasirengę mūšiui, dalis iššaudyti atvirame lauke ir pan.

Be minėtų ginkluotų grupuočių, su partizanais kovojo ir vadinamieji ginkluoti aktyvistai, kurių įvairiais partizaninio karo laikotarpiais buvo 5-8 tūkst. Negalime užmiršti ir to, kad pokario Lietuvoje buvo įkurdinta ne mažiau kaip 10 RA divizijų (40-60 tūkst. karių), kurios prireikus taip pat talkino čekistams. Pagaliau šios divizijos okupantams ir kolaborantams teikė saugumo jausmą, bent jau miestuose. Taigi jėgos buvo labai nelygios. Neskaitant RA karių, 1947 m. su kiekvienu partizanu kovojo apie 10 ginkluotų okupantų karių ir kolaborantų.

2. Ne vien skaičiaus pranašumas lėmė jėgų persvarą. Kariuomenė buvo kur kas mobilesnė. Net ir 1945 m. ji per trumpą laiką reikiamoje vietoje galėdavo sukoncentruoti tūkstančius karių. Vėliau jos mobilumas tolydžio didėjo, nes vis geriau buvo aprūpinama transportu ir radijo ryšio priemonėmis. Kariai operacijai turėdavo pasirengti per 0,5-1 val., o iškilus pavojui - per 10-15 min. Taigi jau po valandos į mūšio vietą, esančią už 20 km nuo įgulos, sugužėdavo kelios kuopos, o prireikus dar po kurio laiko - keli batalionai. Priešo karių persvara per valandą galėdavo tapti šimteriopai didesnė. Partizanai dažniausiai eidavo pėsčiomis, retkarčiais važiuodavo vežėčiomis ar rogėmis, pavojui užklupus, nujodavo arkliais.

3. Esant tokiai jėgų persvarai, laimėti mūšį būdavo neįmanoma. Norėdami likti gyvi, partizanai turėdavo trauktis, nesileisti būti apsupami. Patekus į apsuptį, tik vienam dviem iš dešimties pavykdavo prasiveržti pro apsupties žiedą. Dažnai žūdavo visi iki vieno. Besitraukiantys, bėgantys - nors ir atsišaudantys - partizanai dažniausiai būdavo neblogas taikinys. Kartais juos nuo mirties gelbėdavo priešo ginklų gedimai ir karių netaiklumas.

Šukuodami miškus arba iš dalies apsupę partizanus, kariai juos mėgindavo išstumti į laukus, kur jų laukdavo tikra pražūtis, nes nebūdavo už ko pasislėpti, kuo prisidengti. Štai kaip 1949 m. rugpjūčio 13 d. Užpelkių miške įvykusias kautynes, kurių metu žuvo P. Bartkus-Žadgaila (partizanavęs nuo 1944 m., 1944-1949 m. buvęs Prisikėlimo apygardos vadu, po to - LLKS prezidiumo sekretoriumi), savo raporte aprašė V. Šniuolis-Vytvytis: „... surikau, kad trauktumės į vakarus, nes tik čia liko neužsupta. Žadgaila paklausė, kur miško giluma, Džiugas parodė šiaurę, tada jis suriko: - Trauktis su perbėgimais, atsišaudant į tą pusę, kad neišspaustų į lauką"¹³.

4. Daugiausia žmonių, tarp jų ir partizanų, Lietuvoje žuvo 1944-1945 m. (per 12 tūkst.), kai partizanams vadovavę karininkai ir puskarininkiai, kariuomenėje neapmokyti partizaninio karo taktikos, mėgino su sovietais kariauti pozicinį karą. Partizanų iškastus apkasus ir blindažus sovietų kariai išdaužydavo minosvaidžių ir patrankų šūviais, o vėliau partizanus iššaudydavo kulkosvaidžiais. Pokario metais mūsų partizanai turėjo ne blogesnius, o gal ir geresnius už sovietų lengvuosius ginklus, bet sunkiųjų jie neturėjo, gal tik iš pradžių vieną kitą minosvaidį. O sovietai prireikus pasitelkdavo net aviaciją, šarvuotus traukinius ir kitus tuo metu modernius ginklus.

5. Dauguma pagrindinių partizanų slėptuvių, ypač žemėje įrengti bunkeriai, buvo nepritaikyti gynybai. Dauguma jų teturėjo vieną įėjimą (nors buvo ir labai išradingai įrengtų, su keliais įėjimais bei ilgais kelių dešimčių metrų koridoriais), todėl išdavus bunkerį ir atidarius jo dangtį išsigelbėti nelikdavo jokios vilties. Bunkerį blokavę kariai beveik niekuo nerizikavo, gal tik vieną kitą kartą, kai partizanai būdavo savo bunkerį užminavę ir susisprogdindavo, tada žūdavo ir per arti bunkerio buvę kariai. Tiesa, kartais partizanai, rizikuodami būti sužeisti ir paimti į nelaisvę, mėgindavo veržtis, pro atidarytą bunkerio angą išmesdami granatas.

6. Okupantų kovos metodai buvo klastingi ir žiaurūs. 1944-1945 m. buvo išplitęs (1946 m. kovo mėn. truputį suvaržytas) masiškas sodybų su visais ten esančiais žmonėmis deginimas, užklupus jose partizanus. Neretai tose sodybose partizanų išvis nebūdavo, o būdavo vien įtariama, jog jie ten užeina ar turi slėptuvę (Panemunės dzūkai 1944 m. Kalėdų išvakarėse buvo deginami už antisovietinį nusiteikimą, nors dokumentuose tai buvo apiforminta kaip kovos su partizanais). Tuo atveju, jei partizanai iš tikrųjų būdavo sodyboje, ją padegus padegamomis kulkomis išsigelbėti nuo karių būdavo beveik neįmanoma, nes tiek dienos, tiek nakties metu žmogus gaisro fone būdavo puikus taikinys (išimtis - šiaudų, šieno prikrauti kluonai: jie degdami smarkiai rūkdavo, todėl apsupti partizanai kartais patys juos padegdavo ir dūmų priedangoje mėgindavo prasiveržti). Daug partizanų, nenorėdami gyvi patekti į sužvėrėjusių čekistų rankas, yra sudegę jų padegtuose pastatuose.

Okupantai su savo azijatiška klasta užklupo mūsų žmones tam nepasirengusius. Partizanų vardu klastingai veikė čekistų agentai smogikai. Jie ne tik nužudė per 700 partizanų, bet apsimetę partizanais ištardė apie 700 mūsų pasipriešinimo dalyvių¹⁴, kurių dauguma, neįtardami klastos, viską nuoširdžiai jiems išsipasakodavo. Šitaip išgautos žinios - tai ir naujos žūtys, ir nauji suėmimai, ir naujos provokacijos. Būta ir įvairių „operatyvinių kombinacijų" (pavyzdžiui, neva pamesti dokumentai), kurioms pasisekus partizanai, įtarę išdavyste, sušaudė dešimtis, o gal ir šimtus nekaltų žmonių, tarp jų ir savo ginklo brolių.

Čekistai griebdavosi visokiausių išmonių: užmigdydavo įvairiais preparatais, agentų namuose įrengdavo radijo signalizavimo sistemas (jos būdavo įjungiamos pasirodžius partizanams), ištepdavo partizanų batus ilgai kvapą išlaikančiais tepalais, kad būtų lengviau sekti šunims, ir pan.

7. Pagrįstai galima teigti, jog dalis tų 12 tūkst. vyrų, nušautų 1944— 1945 m., nebuvo partizanai, o daugiausia nuo tarnavimo RA ir nuo pasiuntimo į frontą besislapstantys vyrai, daugiausia kaimiečiai. Dalis jų išvis jokia forma okupantams nesipriešino, o buvo nušauti iš sadistinio polinkio ar net per apsirikimą. Kad dalis 1944-1945 m. nušautų vyrų buvo ne partizanai, verčia manyti tas faktas, jog čekistiniai kareivos ataskaitose neretai rašydavo, kad nušovė, tarkime, trisdešimt vyrų, o iš jų paėmė 5 šautuvus, 2 automatus ar pan. Patys čekistai, suprasdami, jog negali būti ginkluotas tik kas 3-4 partizanas, išsigalvodavo įvairių šios situacijos paaiškinimų. Labai populiarus buvo toks: persekiojami partizanai ginklus išmetę, paskandinę pelkėse ir pan., todėl jų neva nepavykę surasti. Čekistų vadovybė buvo nieko prieš, kad pagąsdinimui būtų nušautas ir vienas kitas nekaltas žmogus, tačiau siekė, kad kova su partizanais nebūtų vien imitacija, todėl reikalavo suvestinėse ir ataskaitose būtinai nurodyti, kiek ginklų paimta iš partizanų. Po 1945 m., kai su partizanais daugiausia kovojo 4-oji ŠD, žuvusių partizanų apskaita buvo daugmaž tvarkinga. Tiesa, ir vėlesniais metais ant kai kurių kariškių suvestinių galima rasti operatyvininkų pastabas, jog toks ir toks, dažniausiai paimtas į nelaisvę, yra ne partizanas, o tik partizanas rezervistas arba ryšininkas. Kariškiai visą laiką buvo linkę savo nuopelnus išpūsti, nes nuo to priklausė premijos, apdovanojimai, laipsnių ir pareigų pakėlimas.

Tyrinėtojai mano, kad iš 1944-1945 m. žuvusiųjų nuo 1/4 iki pusės buvo ne partizanai. Mūsų manymu, ne mažiau kaip trečdalis tais metais žuvusių žmonių tikrai buvo ne partizanai.

Kiekvienas pilietis turi teisę ginklu priešintis jo šalį okupuojančiai kariuomenei. Kuo besipriešinančiųjų daugiau, tuo tos šalies visuomenė yra labiau pilietiškai subrendusi. Ginklu besipriešinantys okupacijai asmenys yra agresijos aukos, bet ypač skaudžios aukos yra nužudyti civiliai gyventojai. Pokario metais jų buvo tūkstančiai.

8. Čekistinių karių mažiau žuvo ir dėl mūsų partizanų požiūrio į juos. Partizanai stengėsi neliesti okupantų kariuomenės (nuo jos tik gintis), o atkakliai kovoti su savais išdavikais - stribais, operatyvininkais, aktyvistais, partiniais veikėjais ir komjaunuoliais. Tokia partizanų taktika pasiteisino. Maždaug iki 1950 m. partizanai pajėgė tiek nepriklausomos valstybės atkūrimo idėjomis, tiek naudodami jėgą prieš išdavikus išlaikyti mūsų tautą gana vieningą, mažai beužkrėstą komunizmo dogmomis.

9. Čekistiniai kariai, net eiliniai, tarnaudami 5-6 metus, tapdavo profesionaliais, gana gerai parengtais žudikais, o partizanai, ypač po 1945 m., negalėdavo net pasitreniruoti savo ginklais (tai darydavo didesniuose rūsiuose ir kitose uždarose patalpose, kol jos prisipildydavo dūmų). Be to, ilgainiui jų ginklai, ypač šoviniai, anot partizanų, „supuvo".

10. Operacijose prieš partizanus - kartais su kariuomene, o retsykiais ir vieni - dalyvaudavo ir stribai, jų nuostoliai tame kare buvo kur kas didesni.

Kokius duomenis apie savo, „raudonųjų", nuostolius pateikia čekistai? 1953 m. spalio 25 d. pažymoje, pasirašytoje MVD 4-osios valdybos (2-N valdybos įgaliojimų perėmėjos) viršininko mjr. P. Raslano, tarp įvairių suvestinių duomenų, nurodančių, kiek čekistai pasidarbavo Lietuvoje, yra duomenų ir apie okupantų bei kolaborantų nuostolius¹⁵:

Šią suvestinę čekistai parengė gana kruopščiai, joje jau nėra kai kurių aiškiai du tris kartus padidintų skaičių (kad ir apie gyvus paimtus partizanus), tačiau, kaip ir visa čekistų statistika, ji nėra visiškai patikima. Joje neiššifruojama, kas buvo tie daugiau kaip 12 tūkst. partizanų nukautųjų, išskiriamas tik „sovietinis aktyvas". Kaip vėliau išaiškėja, šitaip buvo vadinami ir tikrieji ginkluoti aktyvistai, ir stribai. „Nuostoliai vykdant operacijas" galėtų būti kariškių nuostoliai, patirti partizaniniame kare, tačiau jie nesutampa su duomenimis, kuriuos yra paskelbęs 4-osios divizijos štabas. Taip ir lieka neaišku, ar į „nuostolius" čekistai įskaičiavo tik žuvusius, ar ir sužeistuosius, ar vien kariškius, ar ir operatyvininkus ir 1.1. Šiaip ar taip, jie yra per maži ir jais galima remtis tik santykinai.

Daugiausia turime duomenų apie sovietų nuostolius 1944 ir 1945 m. Antai ministro J. Bartašiūno pažymoje apie partizanų puolimus 1944 m. liepos mėn.-1945 m. birželio 1 d.¹⁶ rašoma, jog per tą laiką partizanai surengė 2009 puolimus, kurių metu 1492 žmones nukovė, 209 sužeidė, 275 nusivedė. Iš jų:

OBB viršininko pplk. B. Burylino patvirtintose dviejose pažymose pateikiami tokie duomenys apie partizanų 1944 m.-1945 m. rugpjūčio 1 d. surengtus puolimus ir jų metu patirtus „raudonųjų" nuostolius¹⁸ (antroji pažyma taip pat pasirašyta rugpjūčio mėn., jos duomenys pateikti skliausteliuose skiltyje „iš viso“¹⁹:

Dar vienoje B. Burylino pažymoje²⁰ rašoma, jog 1945 m. iš viso užregistruota 3224 partizanų puolimai, iš jų:

1. NKVD-NKGB darbuotojų ir milicininkų: nukauta - 88, sužeista - 27, nusivesta -11.

Dar viena B. Burylino pasirašyta pažyma apie nuostolius, patirtus partizanams puolant 1944 m. liepos mėn.-1945 m. rugsėjo 1 d., pateikta tarp dokumentų (žr. 25 dok.). Si pažyma įdomi tuo, kad joje išvardijama net 19 nuo partizanų nukentėjusių žmonių grupių. Priklausymas kai kurioms grupėms (be čekistų, jų karių, dar ir valsčių, apylinkių įstaigų darbuotojai ir kt.) ir nulėmė jų likimą, o kiti (valstiečiai, naujakuriai, vidutiniokai, varguoliai, buožės ir kt.) partizanų buvo sušaudyti ne dėl savo profesijos ar socialinės padėties, o todėl, kad dirbo okupantų informatoriais, aiškiai jiems simpatizavo, padėjo sudarinėti išbuožinamųjų, tremiamųjų sąrašus ir t.t.

Lyginant čekistų pateiktus 1944-1945 m. duomenis, atrodo, kad jie nuoseklūs, didelių nesutapimų nėra. Labiausiai nesutampa dvi OBB viršininko pplk. B. Burylino pasirašytos to paties laikotarpio pažymos. Galima pamanyti, kad antrojoje pažymoje (jos duomenys pateikti skliausteliuose) neįtraukti kai kurie duomenys, nes beveik visi skaičiai joje yra mažesni (partizanų puolimų - 106 mažiau, aktyvo žuvo 33 mažiau, nusivesta 15 mažiau ir t.t.), tačiau yra ir didesnių (sužeista vienu „piliečiu" daugiau, nusivesta 10 daugiau). Galimas daiktas, čekistai ne visada dirstelėdavo į savo jau sudarytas pažymas-suvestines, o jas sudarinėdami remdavosi skirtingais pradiniais duomenimis. Viena iš pažymų rodo, kad stribai kartais būdavo priskiriami „sovietiniam partiniam aktyvui". (Stribų statusas buvo labai neapibrėžtas; jie buvo laikomi vietine ginkluota grupuote; enkavedistai, vėliau - emvėdistai, emgėbistai jų nelaikė savo etatiniais darbuotojais, nors iš tikrųjų tai buvo profesionali, gaunanti atlyginimą karinė grupuotė, dirbanti okupantui, t. y. savotiški samdiniai.)

Taigi čekistų duomenimis, 1944-1945 m. partizanams puolant žuvo tiek prieš partizanus su ginklu kariavusiųjų:

(Pastaba: nustatant žuvusių, sužeistų, nusivestų stribų skaičių, vadovautasi tokiu skaičiavimu - pagal įvairias pažymas nustatyta, kad skirsnyje „sovietinis aktyvas" apie 90 proc. žmonių sudaro stribai, o apie 10 proc. - ginkluotas sovietinis partinis aktyvas. Taip yra skaičiuojant čekistinių operacijų metu žuvusius stribus. Partizanams puolant apie puse buvusių skiltyje „sovietinis partinis aktyvas" sudarė stribai.) Nustatant galutinį žuvusiųjų skaičių, prie jų reikėtų pridėti ir „nusivestuosius" (čekistai šiai dingusių žmonių grupei nusakyti vartoja kelis terminus -„pagrobtas" (zachvačen) ir „nusivestas" (uveden)). Partizanai kalėjimų neturėjo, puolimų metu paimtus priešus atokesnėje vietoje ištardydavo, o po to dažniausiai sušaudydavo. Išimtis buvo tik stribai, kurie, ypač 1945 m., retsykiais po vieną, o kartais ir grupelėmis pereidavo pas partizanus. Kad nenukentėtų šeimos, jų pasitraukimas pas partizanus būdavo pavaizduojamas kaip paėmimas į nelaisvę. 1945 m. tokių perbėgėlių pas partizanus tarp „nusivestųjų" galėjo būti apie 25 proc. Vadinasi, 1944-1945 m. partizanams puolant žuvo 134 NKVD-NKGB darbuotojai ir milicininkai (vadinamieji operatyvininkai), 45 NKVD ir RA karininkai, 139 kariuomenės seržantai ir eiliniai bei apie 430 stribų. Taigi, čekistų duomenimis, partizanams puolant 1944-1945 m. žuvo 184 kariškiai.

Apie okupantų ir kolaborantų nuostolius jiems patiems partizanus puolant, t. y. partizanams ginantis nuo priešo puolimų, yra tokių duomenų.

J. Bartašiūno pažymoje²¹ rašoma, kad 1944 m. liepos mėn.-1945 m. birželio 1 d. Lietuvoje surengtos 4233 čekistinės karinės operacijos, nukauta 7174 partizanai. Partizanai nusivedė 33, pačių puolančiųjų žuvo 436, sužeista 193. Iš jų:

OBB viršininkas pik. A. Gusevas pažymoje apie rusų puolimus 1944 m. liepos mėn.-1945 m. birželio 1 d. kartoja tuos pačius duomenis, kurie pateikti J. Bartašiūno pažymoje²². OBB viršininko pplk. B. Burylino viena pažyma²³ apie okupantų surengtus puolimus 1944 m. liepos mėn.-1945 m. rugpjūčio 1 d. ganėtinai skiriasi nuo kitos to paties laikotarpio pažymos²⁴ (antrosios duomenys pateikiami skliausteliuose). Pasak jo, tuo laikotarpiu buvo surengta 5831 operacija, iš jų 1944 m. - 870, 1945 m. pirmame ketvirtyje - 2210, antrame - 1945, liepos mėn. - 836. Jų metu nukauta 9461 partizanas. Puldami žuvo ir buvo sužeista tiek okupantų ir kolaborantų:

Dar vienoje pažymoje nurodoma, kiek žuvo rugpjūčio-rugsėjo mėn.²⁵: NKVD-NKGB darbuotojų 4 (2 ir 2), karininkų - 3 (3 ir -), seržantų ir eilinių - 22 (9 ir 13), stribų - 17 (13 ir 4), aktyvistų - 3 (2 ir 1).

Šiuose duomenyse stribai atskirti nuo aktyvistų. Kaip ir duomenyse apie partizanų įvykdytus puolimus, nesutampa to paties asmens - OBB viršininko B. Burylino- pasirašyti to paties laikotarpio dviejų pažymų duomenys. Nors bendra žuvusiųjų suma nesutampa tik dviem žuvusiaisiais (548 ir 550), bet tarp atskirų duomenų pozicijų yra nemažų skirtumų. Antai vienoje pažymoje nurodoma, kad karininkų žuvo 35, o kitoje - 31, seržantų ir kareivių atitinkamai 183 ir 199, stribų - 219 ir 215 ir t.t. Be jau minėtų priežasčių, kodėl tie patys duomenys nesutampa, galima spėti ir tokią: centras neturėjo tikslių duomenų iš kai kurių vietovių ir juos nurašydavo „nuo lubų“.

Taigi čekistų duomenimis, 1944 m. partizanus puolant žuvo 18 NKVD-NKBG operatyvininkų, 9 karininkai, 38 seržantai ir eiliniai, 13 stribų, 15 aktyvistų. 1945 m. iki spalio 1 d. žuvo (nustatant žuvusiųjų skaičių, imtas abiejų B. Burylino pažymų vidurkis): NKVD-NKGB operatyvininkų -43 (pripliusuotas 1 nusivestas), karininkų - 27, seržantų ir eilinių -176 (pripliusuotas 1 nusivestas), 285 stribai (pripliusuoti 64 nusivesti, t. y. 3/4 visų nusivestų stribų) bei 42 ginkluoti aktyvistai (pripliusuoti 3 nusivesti). Jei manytume, kad likusiais tų metų spalio-gruodžio mėnesiais žuvo tiek pat, kiek sudaro rugpjūčio-rugsėjo mėnesių vidurkis (tai daroma todėl, kad duomenų apie tuos likusius 3 mėnesius nepavyko surasti), tai išeitų, kad metų pabaigoje per 3 mėnesius žuvo maždaug 6 operatyvininkai, 4 karininkai, 33 seržantai ir kareiviai, 25 stribai, 5 aktyvistai. Vadinasi, per visus 1945 m. partizanus puldami žuvo 49 operatyvininkai, 31 karininkas, 209 seržantai ir eiliniai, 310 stribų ir 47 aktyvistai, o per 1944-1945 m. puldami žuvo 67 operatyvininkai, 40 karininkų, 247 seržantai ir eiliniai, 323 stribai, 62 ginkluoti aktyvistai. Vienoje iš ataskaitų LKP(b) CK P. Kapralovas rašo, kad 1944-1945 m. operacijų metu žuvo 71 operatyvininkas, 53 karininkai, 226 seržantai ir eiliniai, apie 440 stribų ir apie 30 ginkluotų aktyvistų.

Susumavus, kiek okupantų ir kolaborantų žuvo tiek jiems partizanus puolant, tiek partizanams juos puolant, išeitų, kad 1944-1945 m. iš viso žuvo 205 operatyvininkai, 98 vidaus kariuomenės karininkai, 365 seržantai ir eiliniai, apie 850 stribų ir apie 100 ginkluotų aktyvistų. Tad iš viso tais kruvinais metais yra žuvę per 1,5 tūkst. okupantų ir kolaborantų.

Ar šiais skaičiais galima tikėti? Nevisiškai. Dėl kelių pozicijų tikrai galima abejoti. Pirma, abejotina, ar išvis karo meto ir pokario sumaištyje įvairioms vidaus kariuomenės rūšims priklausę daliniai (pasienio pulkai ir būriai, šaulių pulkai, neaišku kam priklausę stribai) tvarkingai pristatydavo ataskaitas apie savo nuostolius. Antra, pasienio būriai - o jų mūsų krašte tuo metu veikė nuo penkių iki septynių - priklausė kitai žinybai - pasienio valdybai ir tikriausiai duomenis teikdavo jai. Trečia, stribai visą laiką buvo ne itin tvarkinga ir drausminga kariuomenė, ypač pakrikai jie veikė karo metais ir pirmaisiais pokario mėnesiais. Kiek jų tada žuvo - tikriausiai niekas nežino. Tarus, kad kariškių tuo metu galėjo žūti keliais šimtais daugiau negu pateikta oficialiuose duomenyse, stribų galėjo žūti irgi kokiais penkiais šimtais daugiau.

LSSR NKVD kadrų skyriaus 1945 m. ataskaitoje rašoma, kad tais metais Lietuvoje žuvo 138 NKVD-NKGB bendradarbiai, 393 NKVD karininkai ir kareiviai, 615 sovietinių partinių aktyvistų ir 1630 „piliečių", 1432 įvairių grupių žmonės buvo sužeisti ar nusivesti²⁶. Tai, beje, beveik sutampa su anksčiau pateiktais skaičiavimais, pagal kuriuos 1945 m. iš viso žuvo (tiek puldami, tiek gindamiesi) 139 operatyvininkai ir 371 kariškis. Tačiau negalima suprasti, kodėl ataskaitoje nurodoma, kad 1945 m. žuvo tik 615 aktyvistų, nes į jų skaičių turėjo įeiti ir stribai, o 1945 m. čekistų duomenimis, žuvo apie 850 stribų. Tas ataskaitoje sumažintas „aktyvistų" skaičius, matyt, atsirado manipuliuojant sąvokomis „liaudies gynėjas" ir „ak-tyvistas“, skirstant į žuvusius partizanams puolant ir jiems patiems puolant, o gal dėl dar kitokių statistinių gudrybių.

Vėlesnių metų duomenys nėra tokie detalūs, išskyrus duomenis apie žuvusius 4-osios ŠD karius. Bet ir jie, kaip matysime, gana savotiškai pateikiamai.

Kaip čekistai skaičiuodami supainiodavo skaičius, galima suprasti palyginus LSSR UBB* 1-ojo skyriaus viršininko mjr. S. Figurino pažymą, siųstą į Maskvos ir Vilniaus Centro komitetus²⁷, su kitais čekistų duomenimis apie jų darbą ir nuostolius 1946 m. Šioje majoro pažymoje pateikiami duomenys apie okupantų nuostolius ir partizanus puolant, ir šiems puolant, tačiau pastarieji yra iššifruoti, nurodyta, kuriai grupei priklauso nukautieji, o pirmieji - ne. Anot S. Figurino, kariams puolant („vykdant operacijas") nukauta 273, sužeista - 246, dingo be žinios - 5. Kas jie tokie - nepasakyta. Ar tai tik kariškiai, ar ir operatyvininkai - neaišku. 1946 m. Lietuvoje veikė beveik vien 4-oji divizija. plk. M. Klimovo ataskaitoje (apie ją vėliau) rašoma, kad 1946 m. žuvo 141 šios divizijos karys. Tad kas tie kiti likę 132? Apie partizanų puolimus S. Figurino pažymoje rašoma, jog jie 1946 m. surengė 2354 puolimus, kurių metu nukovė 2731 žmogų, iš jų 33 MVD-MGB darbuotojus, 34 milicininkus, 7 karininkus, 31 seržantą ir eilinį, 165 stribus, 432 aktyvistus, 2029 „kitus piliečius". Pastaruosiuose duomenyse labai keistai atrodo didelis žuvusių aktyvistų skaičius ir palyginti mažas žuvusių stribų skaičius. O šiaip jau, lyginant šią pažymą su Maskvos vidaus kariuomenės vyriausiosios valdybos operatyvinio skyriaus pažymomis-suvestinėmis, matyti, jog pastarosiose duomenys gerokai sumažinti (S. Figurino pažymoje nurodyta, kad partizanai 1946 m. puolė 2354 kartus, Maskvos - 1840, partizanai nukovė atitinkamai 2731 ir 2262 žmones, paimta mūšių metu iš partizanų 501 ir 329 kulkosvaidžiai ir t.t.). Sunku pasakyti, ar ta skaičių painiava, nesutapimai, sudarantys net 25 proc., buvo ne itin rūpestingo darbo padarinys, ar skaičiai sąmoningai buvo tai didinami, tai mažinami.

Beje, latvių profesorius H. Struodas (Strods) savo knygoje „Latvijos nacionalinis partizanų karas" pateikia tokius duomenis apie 1945 m. Latvijoje ir trijose Baltijos šalyse žuvusiuosius²⁸ (šiuos duomenis jis ėmė iš Maskvos archyvų):

Kadangi šioje suvestinėje neminimi stribai, o tik „aktyvistai", galima manyti, jog tai yra duomenys apie „raudonųjų" nuostolius partizanams puolant.

Apie 4-osios ŠD nuostolius yra tokių duomenų. 1948 m. spalio 14 d. A. Sniečkui adresuotoje ataskaitoje šios divizijos vadovybė rašė, kad iki to laiko Lietuvoje yra žuvęs 441 tos divizijos karys, 610 buvo sužeisti²⁹. Su šiais skaičiais beveik sutampa dr. A. Anušausko paskelbti 4-osios divizijos nuostoliai 1945-1949 m.³⁰

Rašau „beveik", nes išeitų, kad atmetus 43 karius, žuvusius 1949 m., iki 1949 m. turėtų būti 420 žuvusiųjų, o juk ataskaitoje A. Sniečkui rašoma, jog iki 1948 m. spalio 14 žuvo 441. Tas pat ir su sužeistaisiais. Atmetus 1949 m. 87 sužeistuosius, išeitų, kad iki 1949 m. turėjo būti 562 sužeistieji, bet A. Sniečkui rašytoje ataskaitoje nurodoma, jog buvo sužeista 610 karių. Matyt, tie skaičių netikslumai čekistų ataskaitose buvo sistemingi.

Žiūrint į čekistų patirtus nuostolius, matyti, kaip mažėjant partizaninio karo intensyvumui, mažėjo ir jų nuostoliai. Tie nuostoliai truputį padidėjo 1949 m. ir tą padidėjimą, be abejo, lėmė tai, kad partizanai aktyviau priešinosi kolūkių kūrimui.

Kokie netikslūs buvo čekistų skaičiavimai, rodo ir vidaus kariuomenės vyriausiosios valdybos operatyvinio skyriaus 3-iojo poskyrio viršininko pplk. Šimko sudaryta suvestinė³¹. Joje rašoma, kad Lietuvoje 1946 m. žuvo 125 vidaus kariuomenės kariai, 137 buvo sužeisti, 4- nusivesti. Tuo tarpu anksčiau pateiktoje 4-osios divizijos ataskaitoje rašoma, kad tais metais žuvo 141 karys, 171 buvo sužeistas. 1946 m. be 4-osios divizijos Lietuvoje dar veikė jai nepavaldus 108-asis pulkas, tad iš viso 1946 m. sovietų karių turėjo žūti daugiau negu 141. Jau esame kalbėję apie nesutapimus tarp mjr. S. Figurino parengtos pažymos ir maskviškių duomenų. Tie nesutapimai dar labiau įtikina santykiniu čekistų duomenų tikslumu.

Beje, apie dingusius be žinios karius. Pplk. Šimko pažymoje jie išvardijami visi iki vieno. Nurodoma, jog SSRS teritorijoje 1946 m. jų dingo 8: po 4 Lietuvoje ir Ukrainoje. Dėl Lietuvoje dingusių 2 karių abejonių nekyla (tikriausiai juos nusivedė partizanai ir sušaudė), o dėl kitų 2 suklysta - jie dingo ne Lietuvoje, o Ukrainoje. Taigi vienas karys dingo 1946 m. rugsėjo 29 d., kai 32-ojo ŠP kariai, grįždami iš operacijos, užsuko pas gyventoją pailsėti, vienas iš jų išėjo į lauką ir negrįžo. Kitas atvejis: spalio 5 d. 285-ojo ŠP 2-ojo bataliono būrio vadas ltn. Strekalovas, vykdydamas užduotį saugoti duonos paruošas vykdančius darbuotojus, su vietiniu kaimo valdžios (matyt, apylinkės) atstovu girtuokliavo ir tos girtuoklystės antrą dieną dingo. Tačiau dar 2 kariai, apie kuriuos rašoma, kad jie priklausė 4-osios ŠD 37-ajam ir 267-ajam pulkams bei dingo dresuodami šunis prie Brodų miesto, tikriausiai priklausė 62-ajai ŠD, dislokuotai Vakarų Ukrainoje, nes 37-asis ŠP priklausė tai divizijai (Brodų miestas yra Ukrainoje).

Labai įdomi anksčiau pateiktos lentelės likusi dalis, kurioje išvardijami nuostoliai, patirti ypatingų atvejų metu:

Taigi žuvę ypatingų atvejų metu sudaro beveik 40 proc. visų iki 1950 m. Lietuvoje žuvusių 4-osios divizijos karių (čekistų duomenimis, iš viso žuvo 463 plius 307 lygu 770). Ką reiškia tie „ypatingi atvejai"? Retsykiais tai buvo atvejai, kai kariai žūdavo nuo savųjų kulkų. Kartais susišaudydavo kariai, dažniau - kariai su stribais. Bet dažniausiai nuo saviškių kulkų kariai žūdavo operacijų metu.

Per operacijas visas apieškomas rajonas pirmiausia būdavo apsupamas kariuomenės užtvarų žiedu ir tame rajone (miške, miško kampe, kvartale ir pan.) esantys partizanai taip būdavo blokuojami. Užblokuotą rajoną šukuodavo - apieškodavo grandine arba grupelėmis einantys kariai. Taip einant didesnį atstumą, ypač tankiame arba pelkėtame miške, šukavimo grandinė suirdavo. Tai įvykdavo ir nesąmoningai, ir sąmoningai - aplenkiant tankumynus, drėgnas vietas, nenorint sušlapti ar susidraskyti ir bijant tokiose vietose akis į akį susidurti su partizanais. Be minėtų priežasčių, ypač dažnai grandinė nutrūkdavo sandūrose tarp padalinių. Suirus grandinei, dalis karių nukrypdavo ir išeidavo ne ten, kur turėdavo pasirodyti, todėl kartais būdavo užtvarose išdėstytų karių apšaudomi. Po savųjų ugnimi papuldavo ir tie, kurie persekiodami partizanus išsiverždavo į priekį ir atsidurdavo ten, kur jų dar neturėdavo būti. Kartais, bijodami į tankmę įsmukusių partizanų, kariai tankumynus apšaudydavo aklai, partizanų nematydami. Aklai paleista kulka galėdavo ir saviškius pakloti. Yra aprašyta atvejų, kai, norėdami pavyti partizaną, stipresni kariai išsiverždavo į priekį ir būdavo savųjų, šaudžiusių į partizaną, nukaunami ar sužeidžiami. Saviesiems ypač pavojingos būdavo kulkosvaidžių ir automatų serijos. Neaišku, ar prieš mūšį sovietų kariams, kaip Antrojo pasaulinio karo metais, duodavo išgerti degtinės ar spirito. Partizanai liudija, jog kartais sovietų kariai, eidami šukavimo grandinėje, elgdavosi tarsi būtų girti - šūkalodavo, padrikai šaudydavo. Gali būti, jog jie šitaip drąsinosi, o gal ir būdavo apgirtę (jei ne viršininkų vaišinti, tai patys pas žmones rastos degtinės išgėrę).

Beje, ir čia galima rasti sąsajų su Čečėnijos karu. Kaip žinoma, to karo metu daug rusų karių žuvo nuo savosios aviacijos ir artilerijos antpuolių. Kai kurių rusų kariškių nuomone, pusė rusų karių tame kare žuvo nuo sa-viškių kulkų, bombų, sviedinių. Neretai visiškai sąmoningai susikaudavo įvairių kariuomenės rūšių daliniai (Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijų daliniai, kontržvalgybos padaliniai ir kt.). plk. S. Knezys rašo: „Tarpusavio susirėmimai ar susišaudymai vykdavo dėl menko vadų ir karių pasirengimo, iš baimės prieš čečėnų antpuolius, dėl prastos dalinių sąveikos. Be to, tokius susirėmimus provokuodavo ir čečėnų kovotojų grupės"³². Visa tai, kas čia pasakyta, tinka ir mūsų partizaninio karo laikotarpiui, tik žodį „čečėnas" reikėtų pakeisti „lietuvis partizanas". Neaišku tik, kiek mūsų partizanai sąmoningai išprovokuodavo karių tarpusavio susišaudymus, tačiau kad kariai susišaudydavo, kai operacijų metu sandūroje tarp dviejų padalinių prasiverždavo partizanai, tai ne kartą yra minėje tiek partizanai, tiek čekistai.

Tačiau Lietuvoje vykusio partizaninio karo metu, kuris mūšių intensyvumu, panaudotos technikos kiekiu gerokai nusileido Čečėnijos karui, daugiausia sovietų karių, įrašytų į skiltis „nekoviniai nuostoliai" arba „ypatingi atvejai", žūdavo ne nuo saviškių kulkų, o dėl kitų priežasčių.

Per palyginti intensyvius 1946 m. mūšius 4-ojoje ŠD „ypatingais atvejais" yra žuvę³³:

Taigi 1946 m. susidūrus ir susišaudžius su saviškiais žuvo 4 kariai (13 proc.), o daugiausia - 20 (65 proc.) žuvo neatsargiai elgdamiesi su ginklais. Beje, tais metais 13 vidaus kariuomenės divizijų (63-iojoje, 5-ojoje,

4-ojoje, 7-ojoje, 62-ojoje, 81-ojoje, 82-ojoje, 65-ojoje, 64-ojoje, 56-ojoje, 10-ojoje, 8-ojoje ir 1-ojoje MŠD), dislokuotų Sovietų Sąjungos teritorijoje, ir vidaus kariuomenės daliniuose, dislokuotuose už jos ribų (Vokietijoje, taip pat Šiaurės, Centro grupuotėse, 12-ajame, 170-ajame ŠP, 13-ajame, 8-ajame, 290-ajame MŠP, 234-ajame AŠB), iš viso buvo 722 ypatingi atvejai, kurių metu žuvo 263 kariai, o 670 buvo sužeista. Beje, tarp minėtų 13 divizijų 4-ojoje ypatingų atvejų buvo daugiausia. Panašių nuostolių patyrė ir 62-oji bei 82-oji divizijos, dislokuotos Vakarų Ukrainoje (62-ojoje ypatingų atvejų buvo 86, per juos žuvo 30, sužeista - 75, 82-ojoje atitinkamai 73, 28 ir 61). Tuo tarpu kaimyninėje Latvijoje dislokuotoje 5-ojoje ŠD ir Estijoje dislokuotoje 63-iojoje ŠD tokių atvejų atitinkamai buvo 35, 10, 27 ir 27, 9, 30. Tokį skirtumą, be abejo, lėmė tai, kad 4-ojoje divizijoje 1946 m. buvo ne mažiau kaip 8 pulkai, o kartais ir 12, t. y. ji buvo beveik tris kartus didesnė už įprastą diviziją. Nemažą įtaką tiems ypatingiems atvejams turėjo ir kovų intensyvumas mūsų krašte (dažniau naudojami, valomi, užtaisomi ir t.t. ginklai, dažniau važinėjama, stipresni kareivių stresai ir t.t.).

Vėlgi ir čia krinta į akis duomenų nesutapimas. Divizija nurodė, kad jos „nekoviniai" nuostoliai 1946 m. buvo 67 žuvę ir 113 sužeisti kariai, o vidaus kariuomenės vyriausioji valdyba tuos skaičius sumažino iki 31 ir 112.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir kitoje, 1947 m. nekovinių nuostolių suvestinėje nurodomi mažesni skaičiai³⁴ negu pateikta 4-osios divizijos suvestinėje. Pastarojoje rašoma, jog tais metais žuvo 55 kariai, 123 buvo sužeisti, o Maskvos suvestinėje - atitinkamai 41 ir 117. Pagal šią lentelę, 1947 m. dėl neatsargaus elgesio su ginklu žuvo 5 (12 proc.), buvo sužeisti 51, automobilių avarijose žuvo atitinkamai 7 (17 proc.) ir 24, susidūrus su saviškiais - 9 (22 proc.) ir 6, susidūrus su TA ar stribais - 1 (2,4 proc.) ir 1, kitomis aplinkybėmis (dirbant ūkio darbus, muštynių metu, palindus po traukiniu ir pan.) - 19 (46 proc.) ir 31.

Maskva pateikė tokius 1948 m. duomenis: žuvo 36, sužeista 95 (pik. M. Klimovo suvestinėje nurodoma, jog žuvo 61, sužeista 135). Išvardijama dalis ypatingų atvejų, kurių 4-ojoje divizijoje buvo 145. Susišaudyta su saviškiais - 8 atvejai, nemokšiškai ir neatsargiai elgtasi su ginklu - 39 atvejai, neteisingai panaudojo ginklą - 5 atvejai ir t.t. Kyla klausimas, kodėl atsirado tiek nesutapimų - ar Maskva neturėjo visos informacijos, ar sąmoningai mažino „nekovinius nuostolius", norėdama pateikti gražesnius rezultatus?

Bendri tiek žuvusių karių, tiek sužeistų 4-osios divizijos karių nuostoliai nuo 1945 iki 1949 m. sumažėjo 2,5 karto (pagal 4-osios ŠD lentelę), o nuostoliai ypatingų atvejų metu - tik 1,8 karto. Tai rodytų, jog kovų intensyvumui mažėjant, čekistinių karių elgesys nelabai keitėsi (priežastys - prastas parengimas, nebranginama žmonių gyvybė, partizanų baimė ir pan.).

Beje, visa sovietų vidaus kariuomenė 1943 m. sausio 1 d.-1946 m. gruodžio 30 d. buvo patyrusi tokius „nekovinius nuostolius": žuvo 1299, sužeista per 3 tūkst. karių. Iš jų 69 kariai žuvo susišaudę su saviškiais³⁵.

Duomenų apie tai, kiek vėliau, po 1949 m., kovose su partizanais žuvo čekistinių karių, nepavyko rasti, išskyrus 2-N valdybos viršininko pplk. T. Župikovo užuominas rašte „Dėl vidaus apsaugos būrių nepatenkinamo darbo“, kuriame jis rašė, jog 1952 m. sausio-balandžio mėn. žuvo ir buvo sužeista 13 karių, o tų pat metų balandžio-rugpjūčio mėn. - 20³⁶. Galime manyti, kad per likusius 4 mėnesius žuvo ir buvo sužeista apie 13 karių, tad iš viso tais metais - 46 kariai. Kadangi žuvusiųjų ir sužeistųjų santykis tame partizaniniame kare buvo apie 1:2, tai išeitų, kad 1952 m. žuvo 15, o sužeistas buvo 31 karys. 1950-1951 m. su partizanais dar buvo kovojama gana intensyviai (1953 m. su partizanų būrių likučiais daugiausia kovojo stribai ir ypač agentai smogikai) ir kadangi žuvusių partizanų skaičius yra proporcingas žuvusių kariškių skaičiui, galime teigti, jog 1950 m. žuvo 23 rusų kariai, 46 buvo sužeisti, o 1951 m. atitinkamai 21 ir 43. Taigi iki partizaninio karo pabaigos per trejus metus nuo 1950 m. pradžios 4-ojoje divizijoje (1950-1951 m. balandžio mėn. - 2-ojoje ir 4-ojoje divizijoje, nuo 1951 m. rugpjūčio mėn. - vidaus apsaugos I skyriuje) žuvo dar apie 60 karių, apie 120 jų buvo sužeista. Vadinasi, galima teigti, kad remiantis čekistų duomenimis 4-oji ŠD ir jai priklausė daliniai per visą partizaninės kovos laikotarpį 1945-1952 m. neteko 523 žuvusių karių ir 769 sužeistų (kaip vėliau matysime, šiuos nuostolius 4-osios divizijos kariauna patyrė vykdydama operacijas, t. y. puldama partizanus). Ypatingais atvejais žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius siekė apie 1 tūkst.

Kaip jau ne kartą minėta, rusų nuostolius nustatyti sunku dar ir dėl dvigubo jų skaičiavimo: nuostoliai, patirti partizanams puolant, ir nuostoliai, patirti partizanus puolant. Žiūrint į plk. M. Klimovo pateiktus 4-osios divizijos nuostolius 1945-1949 m. sunku suprasti, ar čia yra bendri nuostoliai, ar tik patirti operacijų metu, t. y. puolant partizanus.

Kaip žinome, sovietai pateikė dvejopus savo 1945 m. nuostolius: tiek patirtus partizanams puolant, tiek jiems partizanus puolant. Vėlesnių metų duomenys ne iššifruojami, pateikiami taip, tarsi jie būtų suminiai. Tačiau tuo verčia abejoti kai kurie faktai. Gen. P. Vetrovo ir divizijos politinio skyriaus viršininko plk. Gerasimenkos 1948 m. gruodžio 23 d. pasirašytoje ataskaitoje nurodoma, jog tų metų rugsėjo-spalio mėn. žuvo 20 divizijos karių, iš jų spalio mėn. - 7. Toliau ataskaitoje rašoma, kad spalio mėn. dėl didelio patiklumo, užvažiavę ant partizanų minos, žuvo 17 karių, tarp jų du karininkai³⁷ (tai įvyko spalio 27 d., 4 km nuo Onuškio, kai partizanų būrys, sustabdęs miškų ūkio mašiną, leido jai toliau važiuoti; vairuotojas apie partizanus pranešė čekistams ir jų būrys su ta pačia mašina nuskubėjo ieškoti partizanų; prieštankinė mina buvo padėta arčiau tos vietos, negu partizanai buvo sulaikę mašiną). Kyla mintis, jog tie 17 buvo įrašyti į kitą skiltį, o nepateikiami išvardytuose nuostoliuose.

Dr. A. Anušauskas, abejodamas sovietų teikiamų žinių apie savus žuvusiuosius patikimumu, nustatė, jog 25-asis ŠP iki 1946 m. sausio 30 d. buvo išsiuntęs 204 pranešimus žuvusiųjų artimiesiems, o iki metų pabaigos-dar 39. Tačiau oficialiose ataskaitose rašoma, kad žuvo mažiau kaip trečdalis nurodyto skaičiaus³⁸. Gali būti, jog dalis iš tų 243 karių iš tikrųjų žuvo ne mūšių metu (autokatastrofose, neatsargiai elgdamiesi su ginklu ir t.t.), bet net 2/3 jų taip žūti negalėjo.

Spėjimą, kad kariuomenės vadai ataskaitose nurodydavo tik dalį savo žuvusiųjų, būtent karius, žuvusius puolant partizanus operacijų metu, galutinai patvirtino labai sudėtinga didžiulė ataskaita-suvestinė iš Rusijos karo archyvo³⁹. Joje pateikiami duomenys apie įvairių šalių partizanų ir okupacinės kariuomenės puolimus, apie okupacinės kariuomenės kovos metodus, kiek puolimų vykdyta turint agentūrinių duomenų ir t.t. Be visa ko, suvestinėje rašoma, kad rusams puolant (kovos operacijose) žuvo 96 kariai, 120 buvo sužeista. Ten pat nurodoma, jog 8 kariai žuvo „kitomis aplinkybėmis". Kokios tos „aplinkybės" - neaišku. plk. M. Klimovo ataskaitoje nurodoma, jog 1947 m. ypatingų atvejų melu, t. y. ne nuo partizanų kulkų, žuvo 55 kariai, tad minėti 8 kariai tarsi ir neįeina į šį skaičių. Galima spėti, jog tie 8 kariai žuvo nuo saviškių kulkų tų operacijų metu. Tuo tarpu kitoje vietoje nurodoma, kad partizanams puolant žuvo 56 kariai, o 4 buvo „nusivesti" (tuo metu tai taip pat reiškė mirtį). 1947 m. santykis tarp sovietų ir partizanų puolimuose žuvusių sovietų karių buvo 63:37. 1945 m. tas santykis buvo 60:40. Šiuo santykiu ir remsimės mėgindami nustatyti, kiek iš tikrųjų žuvo sovietų karių partizaninio karo laikotarpiu.

Taigi 1945-1952 m. 4-osios divizijos nuostoliai turėtų būti ne 523 žuvę kariai, o 778 (skaičiuota taip: 4-osios ŠD kariai, žuvę 1945 m., jau įeina į bendrą (tiek vieniems, tiek kitiems puolant) tais metais žuvusių karių skaičių - 471, tad iš 523 4-osios divizijos žuvusių karių reikia atimti 1945 m. žuvusius 140 divizijos karių; lieka 383 kariai. Kaip žinome, santykis tarp sovietų ir partizanų puolimų metu žuvusiųjų yra 60:40, tad išeitu, kad partizanų puolimų metu yra žuvę 255 divizijos kariai; 383 plius 255, plius 140 lygu 778).

Taip skaičiuojant išeitų, kad iš viso partizaninio karo laikotarpiu 1944 - 1952 m. yra žuvę 1109 sovietų vidaus kariuomenės kariai. Apie 2 tūkst. jų turėjo būti sužeista.

Tai vienas skaičiavimas. Ne kartą minėtoje P. Raslano pažymoje apie nuostolius operacijų metu nurodoma, kad nukauta 1596. Kas tie 1944- 1953 m. žuvusieji - nepaaiškinama. Tikėtina, kad tai čekistai operatyvininkai ir čekistai kariai, nes jei būtų pripliusuoti ir stribai, skaičiai turėtų būti kur kas didesni. O kad šie 1596 yra žuvę tik puolimo metu, liudija kiti toje pažymoje pateikti duomenys, tarp jų duomenys apie tai, kiek žmonių žuvo partizanams puolant (iš viso tokių puolimų (vražeskije projavlenija ) 1944-1953 m. buvo surengta 10 115, jų metu nukauta 12 922 įvairių tipų „raudonieji"; iš šių duomenų matyti, kad kiekvieno puolimo metu žūdavo vidutiniškai po 1,2 okupantų simpatikų, ir tai paneigia komunistų atkakliai pirštą mintį apie partizanų kraugeriškumą, apie ištisas išžudytas šeimas). Tas beveik 13 tūkst. skaičius neiššifruotas, tik nurodoma, kad tarp jų buvo 2022 sovietiniai partiniai aktyvistai. Jei vadovautumės anksčiau nustatytais duomenimis, kad sąvoka „sovietinis partinis aktyvas" partizanams puolant apima pusę aktyvistų, pusę stribų, išeitų, jog partizanams puolant 1944-1953 m. žuvo po 1000 stribų ir aktyvistų. Per visą kovų laikotarpį turėjo žūti, tiek vieniems, tiek kitiems puolant, per 2 tūkst. stribų.

Bet grįžkime prie kariškių. Tarus, kad tie 1596 operacijų metu žuvę yra čekistai, lieka neaišku, kiek tarp jų buvo operatyvininkų, kiek karių. Kadangi turime tik 1944-1945 m. duomenis apie žuvusių kariškių ir operatyvininkų santykį (tuo laikotarpiu partizanams puolant žuvo 134 operatyvininkai ir 184 kariai, o patiems čekistams puolant atitinkamai 67 ir 287; tad iš viso, čekistų duomenimis, žuvo 201 čekistas operatyvininkas ir 471 čekistas kariškis; partizanams puolant santykis tarp vienų ir kitų yra 19:81), tai laikantis tos proporcijos iš tų 1596 žuvusiųjų puolant partizanus 303 turėtų būti čekistai operatyvininkai ir 1293 čekistai kariai. Kovų situacija kito ir vėliau, operatyvininkų žūdavo gal ir mažesnis procentas, bet koks - neaišku.

Jei manytume, kad 1944-1953 m. puolant partizanus žuvo 1293 kariškiai, beliktų nustatyti, kiek jų galėjo žūti partizanams puolant. Vėlgi, jei manysime, kad santykis tarp sovietų karių, žuvusių jiems puolant ir partizanams puolant, yra 60:40, tai išeitų, kad partizanams puolant žuvo 862 kariai. O tada išeitų, kad iš viso partizaniniame kare žuvo apie 2155 sovietų karius (1293 plius 862).

Taigi remdamiesi pačių čekistų duomenimis gavome du labai skirtingus skaičius. Pagal pirmą skaičiavimą sovietų karių partizaninio karo laikotarpiu žuvo apie 1100, apie 2 tūkst. jų turėjo būti sužeista, pagal antrą skaičiavimą gauti beveik dvigubai didesni skaičiai - žuvo apie 2100, sužeista apie 3,5 tūkst. Kuris iš tų skaičiavimų yra tikslesnis, sunku pasakyti, o kokie supainioti yra okupantų nuostolių skaičiavimai, gal geriau padės suprasti žemiau dėstomos mintys ir paskaičiavimai.

Pirmiausia kyla klausimas, ar okupantai išvis norėjo žinoti savo nuostolius. Kadangi už žuvusius karius vadų neglostydavo, tad būdavo randama būdų, kaip netektis užmaskuoti. Sovietai apie savo nuostolius melavo visais laikais. Buvo meluojama Afganistano karo metu. Net Čečėnijos karo metu, kai žiniasklaidos priemonės sugebėdavo atskleisti daugumą vadinamųjų karinių paslapčių, rusų oficialūs šaltiniai skelbė maždaug 5 kartus sumažintus nuostolius. Kaip pokario metais žuvusieji buvo skirstomi į žuvusius puolant partizanus ir į žuvusius partizanams puolant, taip ir Čečėnijoje žuvę kariai pasimesdavo tarp įvairių žinybų, „dingę be žinios" nebuvo priskiriami prie žuvusiųjų, prie jų taip pat nebuvo priskiriami neatpažinti kariai ir t.t. plk. S. Knezio teigimu, rusų kariuomenėje prie žuvusiųjų nebuvo priskiriami tie mūšiuose sunkiai sužeisti kariai, kurie ligoninėse nuo žaizdų mirdavo. Kadangi rusų kariuomenė keičiasi nepaprastai lėtai, tikėtina, jog iš pokario laikų eina tradicija viską Slėpti, supainioti skaičius ir meluoti patiems sau.

Mūsų žmonių liudijimu, pasibaigus mūšiams tarp mūsų partizanų ir sovietinių karių, žuvusių karių būdavo kur kas daugiau negu oficialiai buvo skelbta. Bene vienas ryškiausių pavyzdžių, ne kartą įvairiomis progomis minimas, yra 1945 m. gegužės 17 d. Simno valsčiuje įvykęs Kalniškės mūšis. Šiame mūšyje apie 100 partizanų, gerai įsitvirtinę kalvos viršūnėje, puikiai ginkluoti, pusę dienos atmušinėjo 220-ojo pasienio pulko karių atakas. Kaip mano kai kurie likę gyvi mūšio dalyviai, tos kalvos viršūnės kariai visai ir nebuvo užėmę. Po mūšio čekistai skelbė, jog žuvo 62 partizanai ir 4 kariai, o žmonių liudijimas, kad Kalniškės mūšyje žuvo apie 400 enkavedistų karių, užfiksuotas ir Tauro apygardos rinktinių vadų suvažiavimo, įvykusio 1946 m. gegužės 3 d., protokole. Duomenis apie tą mūšį pateikė Gedimino rinktinės vadas kpt. V. Navickas-Auksutis, kuriam pavaldus buvo Kalniškės mūšyje dalyvavęs ltn. J. Neifalto-Lakūno būrys⁴⁰.

Kaip saugumiečiai pagal savo poreikius tai didindavo, tai mažindavo skaičius, labai gerai matyti palyginus pirminius ir vėlesnius į nelaisvę paimtų partizanų skaičius. 1953 m. spalio mėn. sudarytoje P Raslano pažymoje nurodoma, jog per 1944-1953 m. mūšius nukauta 20 093 partizanai, į nelaisvę jų paimta 17 963. Atskirais metais pateikiami tokie duomenys:

1949 m. - 1192 ir 994 ir t.t. Tuo tarpu, tarkime, 1945 ar 1946 ir vėlesniais metais rašytose ataskaitose gyvų paimtų partizanų skaičius yra apie du kartus didesnis. Antai 1946 m. pažymoje rašoma, kad vien 4-oji divizija tais metais nukovė 1584 ir paėmė į nelaisvę 4461 partizaną⁴¹, kitoje - kad tais metais iš viso buvo nukauti 2143 ir paimti į nelaisvę 7353 partizanai⁴²,

1947 m. - kad 4-oji divizija nukovė 1344 ir į nelaisvę paėmė 3679 partizanus⁴³, o 1948 m. - atitinkamai 841 ir 2470⁴⁴. Kad nesutampa nukautų partizanų skaičius - nieko nuostabaus, nes apie 1/5 partizanų nukovė kitos, ne vidaus kariuomenės pajėgos, daugiausia stribai ir milicininkai. Stebėtis būtų galima tuo, kad vien 4-oji divizija gyvų partizanų paėmė dvigubai daugiau, negu jų iš viso buvo paimta per visą partizaninio karo laikotarpį. Kodėl taip - aišku. Suimant prie partizanų buvo priskiriami partizanai rezervistai, rėmėjai bei ryšininkai. Taip buvo daroma norint pagerinti savo ataskaitas, nes jei jos būdavo prastos, vadai būdavo barami, atleidžiami iš darbo, kartais net teisiami. O jei ataskaitose būdavo pateikiami įspūdingi skaičiai, buvo galima laukti įvairių apdovanojimų, tarp jų ir piniginių. Matyt, praėjus kiek laiko, čekistai suskaičiavo, kiekgi iš tikrųjų buvo teista žmonių už partizanavimą, ir nustatė, kad jų buvo perpus mažiau, negu buvo rašoma to meto ataskaitose. Partizanai, žinodami, kad jų laukia baisūs kankinimai, ir bijodami tapti kovos brolių išdavikais, retai savo noru gyvi pasiduodavo. Į priešo rankas gyvi mūsų partizanai dažniausiai patekdavo prieš savo valią - sužeisti, kontūzyti, migdomaisiais vaistais ar dujomis užmigdyti, staigiai pasalose sučiupti ir pan. O ir ši čekistų skaičių ekvilibristika rodo, kiek jais galima tikėti.

Dar vieną įdomią skaičių ekvilibristiką čekistai darė nustatinėdami procentinį santykį tarp jų nukautų ir į nelaisvę paimtų partizanų, iš vienos pusės, ir savo nuostolių - žuvusių ir sužeistų karių - iš kitos pusės. Čekistų duomenimis, 4-oji divizija 1946 m. nukovė 1584 partizanus ir 4461 paėmė į nelaisvę, o čekistų karių buvo nukauta 125 ir sužeista 137, vadinasi, santykio procentas tarp karių ir partizanų yra 4,4⁴⁵. Tačiau žinome, kad čekistai mažų mažiausiai padvigubino į nelaisve paimtų partizanų skaičių. Anot P. Raslano, 1946 m. į nelaisvę buvo paimti 3056, o žuvo 2142 partizanai. Kadangi 4-osios divizijos kariai 1946 m. nukovė 74 proc. visų partizanų, tai ir suimti jų turėjo apie tiek pat procentų - iš 3056 partizanų 2261. Todėl išeina, kad nukauta ir paimta į nelaisve ne 6045, o 3745 partizanai. Tada tas koeficientas tampa 7 proc. Jei skaičiuosime remdamiesi plk. M. Klimovo duomenimis (pasak jo, 1946 m. žuvo 141, sužeistas 171 karys, taigi iš viso 312; tikėtina, kad jo duomenys yra tikslesni už Maskvos operatyvinio skyriaus duomenis, nes jie yra pirminiai; matyt, Maskvoje prireikus duomenys būdavo dar koreguojami; 1946 m. duomenys turėtų būti didesni už 4-osios divizijos, nes Lietuvoje tais metais kurį laiką veikė dar ir 108-asis divizijai nepriklausęs pulkas, tačiau operatyvinio skyriaus pateikiami duomenys dar mažesni negu 4-osios divizijos štabo), gausime dar didesnį koeficientą - 8,3 proc. Tačiau jau žinome, kad tie divizijos pateikti nuostoliai tėra dalis nuostolių, kuriuos čekistai patyrė operacijų metu, o nuostoliai, jų patirti partizanams puolant, įrašomi į kitas skiltis arba dažniausiai visiškai nutylimi. Apskaičiavę ir tuos nuostolius, gautume, kad 1946 m. sovietai neteko 520 karių (235 plius 285). Ir tokiu atveju koeficientas tampa beveik 14 proc., taigi jis padidėjo kone 3 kartus.

1948 m. čekistai taip pat nurodo, jog žuvusių ir paimtų į nelaisvę partizanų bei žuvusių ir sužeistų karių santykis yra 4,4 proc.⁴⁶, t. y. 100 žuvusių ir paimtų į nelaisvę partizanų tenka 4,4 žuvę ir sužeisti kariai. Atlikę tuos pačius skaičiavimus, gauname, kad tas koeficientas turėtų būti mažų mažiausiai 17 proc., t. y. beveik 4 kartus didesnis.

Beje, visos Sovietijos mastu tie procentai, remiantis čekistų duomenimis, buvo dar mažesni. Jų duomenimis, 1946 m. čekistai nukovė 8552 įvairių kraštų partizanus, 27 773 paėmė gyvus, o jų pačių nuostoliai - 416 nukautų, 547 sužeisti ir 8 dingę be žinios⁴⁷. Pagal šiuos duomenis koeficientas yra tik 2,8 proc. (prisiminkime, Lietuvoje oficialiais čekistų duomenimis - 4,4 proc.). Bet ir Sovietijos mastu, be abejo, buvo manipuliuojama skaičiais ir tie procentai turėjo būti kur kas didesni.

Taip pat prie sovietų nuostolių, kad ir savotiškų, priskirtini karo tribunolų nuteisti 4-osios divizijos kariai. 1945-1949 m. jų buvo nuteista 857 (1945 m. - 113, 1946 m. - 158, 1947 m. - 224, 1948 m. - 170, 1949 m. -192)⁴⁸. Pažymėtina, kad 1945 m., kai iš tiesų buvo už ką teisti, divizijos karių buvo nuteista mažiausiai (tiesa, tuo metu diviziją sudarė tik 4 pulkai, o ne 8 kaip vėlesniais metais). Buvo teisiama už nepateisinamas žudynes, vagystes, plėšimus, dezertyravimą, ginklo pametimą ir t.t. Čekistai skatino savo karių žiaurumą, tačiau stengėsi jį valdyti, nukreipti prieš sovietų priešus. Tuos, kurie per daug imdavosi saviveiklos, bausdavo.

Mūsų partizanai buvo įsitikinę, kad jie sovietų nukaudavo daugiau negu jų pačių žūdavo. Gana neblogai tą partizanų pažiūrą išsakė Šimonių girios partizanas P. Černius-Špokas: „Kovoti su NKVD kariuomene partizanams nebuvo lengva. Nors rusų nuošimtis ir didesnis žūdavo, bet prieš tokią laviną buvo nelengva atsilaikyti. Žinoma, susidūrimų su rusais mes vengdavom, nes kiekviena akistata su jais mums grėsė mirtimi..."⁴⁹

¹ Laisvės kovos 1944-1953 melais, p 586.² LKA, Kaunas, 1993. Nr. 6, p. 107³ Laisvės kovos.... p. 95-100.⁴ Ibid., p. 218⁵ Ibid„ p. 199-210.⁶ Ibid.. p. 201.⁷ LYA, f. 18. ap 18, b. 101, 1. 31.⁸ Ibid , 1. 70.⁹ Ibid.. 1. 234-239.¹⁰ Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, p. 252.¹¹ Ibid., p. 55.¹² Aukštaitijos partizanų prisiminimai. Vilnius, 1996, p. 765.¹³ Laisvės kovos..., p. 235.¹⁴ Genocidas ir rezistencija, 1997, Nr. 1, p. 24.¹⁵ Lietuvos partizanų kovos..., p. 619-622.¹⁶ LYA, f. 1. ap. 3, b. 703, 1. 19.¹⁷ Ibid., I 99.¹⁸ Ibid., 1. 49.¹⁹ Ibid.. b. 711, I. 16.²⁰ Lietuvos partizanų kovos ... p. 499-500.²¹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 703, 1. 19.²² Ibid., 1. 30.²³ Ibid., b. 696. I. 47.²⁴ Ibid., b. 711. I. 18.²⁵ Ibid., 1. 35.²⁶ Lietuvos partizanų kovos..., p. 233-235.²⁷ Ibid.²⁸ H. Strods, Latvijas nacionalo partizanu karš 1944-1956, Riga, 1996, p. 487.²⁹ Genocidas ir rezistencija, 1997, Nr. 2, p. 31.³⁰ Ibid., Nr. 1, p. 180.³¹ RVKA, t. 38650, ap. 1, b. 313, 1. 16-17.³² S. Knezys, Čečėnijos karas, Vilnius, 1997, p. 192.³³ RVKA. f. 38650, ap. 1. b. 313, 1. 22.³⁴ Ibid.. I. 56.³⁵ Ibid., I. 4.³⁶ LYA, f. 1, ap. 3, b. 392. 1. 90-104.³⁷ Ibid., ap. 15, b. 1739/3, 1. 144.³⁸ Genocidas ir rezistencija. Nr. 1, p. 179.³⁹ RVKA, f. 38650, ap. 1, b. 313. 1. 30-39.⁴⁰ Laisvės kovos..., p. 97.⁴¹ RVKA. f. 38650, ap. 1, b. 313, 1. 16.⁴² Lietuvos partizanų kovos..., p. 233.⁴³ RVKA, f. 38650, ap. 1, b. 313, 1. 36.⁴⁴ Ibid., 1. 162.⁴⁵ Ibid., 1. 13.⁴⁶ Ibid., 1. 162.⁴⁷ Ibid., I. 10.⁴⁸ Genocidas ir rezistencija, Nr. 1, p. 180.⁴⁹ Aukštaitijos partizanų prisiminimai. p. 324.

Šio fronto NKVD kariuomenės junginys Lietuvoje padarė bene daugiausia nuostolių. Ir ne vien dėl to, kad 1944 m. liepos-1945 m. vasario mėn. jame buvo net penki pasienio pulkai (13-asis, 86-asis, 132-asis, 217-asis, 331-asis), t. y. jis buvo didžiausias, palyginti su kitais panašiais Lietuvoje veikusiais NKVD kariuomenės junginiais. Daug lėmė ir tų pulkų čekistinis pasirengimas. Kai trys šio junginio pulkai 1945 m. birželio 15 d. iš Rytprūsių buvo grąžinti j Lietuvą, visi jie turėjo vadinamuosius garbės vardus: 132-asis PP nuo 1944 m. liepos 4 d. - Minsko, 13-asis PP, minimas nuo rugpjūčio 3 d. - Vilniaus, 86-asis PP - Kenigsbergo. Be to, 132-asis PP buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu, o 13-asis PP - A. Nevskio ordinu. NKVD dalys, nedalyvavusios karo mūšiuose, tokiais vardais ir ordinais buvo apdovanojamos ne už drąsą mūšio lauke, o už beatodairišką įsakymų vykdymą, žiaurumą, nuožmumą, klastingumą.

III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės valdyba buvo įkurta 1944 m. balandžio mėn., o išformuota, kaip minėta, 1945 m. spalio mėn.¹ Taigi šio fronto užnugario apsaugos kariuomenė buvo suformuota kartu su III Baltarusijos frontu, sudarytu 1944 m. balandžio 24 d., Vakarų frontą padalijus į II ir III Baltarusijos frontus². III Baltarusijos frontas buvo išformuotas 1945 m. liepos 15 d., taigi jo užnugario NKVD daliniai po to Lietuvoje dar kovojo 2,5-3 mėnesius.

Įkūrus valdybą, tuoj pat buvo pradėti formuoti ir šį NKVD kariuomenės junginį sudarę pasienio pulkai, bet, matyt, ne vienu metu. Yra žinoma, kad 217-asis PP buvo suformuotas 1944 m. gegužės mėn.³, o 331-asis - tik spalio mėn.⁴ Pastarasis pulkas Lietuvoje tikrai veikė 1944 m. lapkričio mėn. Kiti pulkai - 13-asis, 86-asis, 132-asis-Lietuvoje ar jos prieigose veikė nuo liepos vidurio.

Junginio veikimo vietos. Pirmasis šio junginio pranešimas - „Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisarui" - tai žvalgybinė suvestinė Nr. 195, rašyta 1944 m. liepos 14 d. ir gauta dar iš Baltarusijos Molodečno, Borisovo rajonų⁵ (matyt, ankstesni pranešimai buvo siųsti Baltarusijos vidaus reikalų liaudies komisarui). Kitą dieną, liepos 15-ąją, jau buvo pranešama apie suėmimus Trakų apskrityje, kur veikė 13-asis PP, o Vilniaus apskrityje tuo metu veikė 132-asis PP.

Iš daugybės pranešimų galima nustatyti, kuriose vietovėse šie pulkai veikė (1944 m.):

Ataskaitos J. Bartašiūnui ir SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui S. Kruglovui rodo, kad 1944 m. lapkričio 18-24 d. 13-asis, 86-asis, 132-asis, 217-asis, 331-asis PP veikė Kauno, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės apskrityse. Kaip matyti iš lentelės, be šių pulkų, junginiui priklausė 105-oji OMG, turėjusi apie 200 karių. Gruodžio 1-16 d. pulkai veikė Kauno, Šakių, Marijampolės, Alytaus, Kėdainių, Lazdijų apskrityse, 6-12 d. - Kauno, Šakių, Kėdainių, Alytaus, Raseinių, Vilkaviškio, Marijampolės, Lazdijų apskrityse, 18-24 d. - Kauno, Šakių, Marijampolės, Vilkaviškio, Lazdijų, Alytaus apskrityse. Taigi ši kariuomenė visą laiką daugiausia niokojo Pietų Lietuvą, kuri dėl įvairių priežasčių čekistams rūpėjo labiausiai iš visų Lietuvos regionų.

1944 m. gruodžio 8 d. koviniu įsakymu Nr. 22, rašytu Marijampolėje, jau pakeltas generolu leitenantu šio junginio vadas I. Liubas pulkams įsakė taip išsidėstyti: 31-ajamPP - Siesikai, Kėdainiai, Jurbarkas, Insterburgas. į kairę nuo 31-ojo PP išsidėstė 217-asis PP, užėmęs Vosiliškį (?), Sapockiną, Augustavą, Dutteken (?), Likk (?); jo pietinis pakraštys - Krosna. 13-asis PP dešinėje ribojosi su 31-uoju PP, į kairę nuo jo buvo Kaunas, o užėmė jis padėtį į vakarus, iki Šešupės, Naumiesčio, Drusken (?), Liuciken (?). Jo užnugaris - Kėdainiai, Kaunas, Šakių apskritis. 86-asis PP išsidėstė Lazdijų, 331-asis PP - Alytaus, o 105-oji OMG- Marijampolės apskrityje⁶.

Apie vėlesnį šios kariuomenės dislokavimą iki išvykimo į Rytprūsius nežinoma, nes nepavyko rasti to laikotarpio dokumentų (tikėtina, kad jų Lietuvoje ir nėra). Birželio viduryje šis junginys vėl buvo mestas kovoti Lietuvoje. Iš Vilniaus operatyvinio sektoriaus vadovo plk. I. Rudykos 1945 m. birželio 5-15 d. ataskaitos I. Tkačenkai matyti, kad į jo vadovaujamą sektorių birželio 14 d. atvyko du pasienio pulkai, o jo sektoriuje buvęs 220-asis PP iš Alytaus net nebuvo išvykęs ir visą laiką kovėsi su Dzūkijos partizanais. Jau birželio 15 d. (tai čekistinis uolumas - po persikėlimo neleidžiama nė dienos pailsėti!) svarbiausiose vietose buvo pradėtom vykdyti operacijos⁷. Tačiau pirmas žinomas šios kariuomenės pranešimas yra rugpjūčio 21 d. raštas-žvalgybinė suvestinė Nr. 217, kurioje pranešama apie priešo (t. y. vokiečių) agentūros demaskavimą, kovos su partizanais ir filtravimo rezultatus. Šioje suvestinėje nurodoma, kad 86-asis ir 132-asis PP veikia Alytaus, o 13-asis PP - Trakų apskrityje⁸. Bet jau iš rugsėjo 7 d. žvalgybos skyriaus pranešimo Nr. 229 I. Tkačenkai matyti, kad 132-asis PP išsidėstęs Marijampolės, 86-asis - Lazdijų, 13-asis - Šakių apskrityje⁹, t. y. jie išsidėstę visame Lietuvos-Lenkijos pasienyje. Ten tie pulkai stovėjo ir spalio 1 d.¹⁰ Matyt, ten jie buvo išformuoti.

I. Tkačenkos rugsėjo 21 d. pasirašytas raštas rodo, kad iki pat paskutinės šios kariuomenės gyvavimo minutės buvo stengiamasi ją kuo daugiau išnaudoti, perduodant dalinį net kito junginio priklausomybei:

gen. ltn. drg. Liubui. Marijampolė Šiaulių oper. sektoriaus viršininkui gvardijos pulkininkui

Sutinkamai su vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo drg. Apolonovo nurodymu 102-ąją OMG, pavaldžią drg. Liubui, perduoti Malo pavaldumui ir skubiai permesti į Joniškį pulkininko Kurovo žinion. Apie įvykdymą pranešti.

Taigi tuo metu, prieš pat išformavimą, šis junginys turėjo dvi OMG: 105-ąją ir jau minėtą 102-ąją.

Lietuvoje ši NKVD užnugario apsaugos kariuomenė darė tai, ką ir Baltarusijoje: gaudė, filtravo* ir šaudė savo kariuomenės dezertyrus, vengiančius tarnauti RA, buvusius vokiečių nelaisvėje rusų karius, į apsuptį patekusius vokiečių karius, su vokiečiais bendradarbiavusius asmenis ir pan. Lietuvoje svarbiausiu jų darbu tapo kova su mūsų tautiniu (Vilniaus krašte - ir su lenkų) judėjimu, kuris greitai peraugo į partizaninį karą, remiamą tautos daugumos. Štai kaip ta kariuomenės veikla atsiskleidžia pačių enkavedistų ataskaitose, pranešimuose, suvestinėse. (Viena visa šios kariuomenės suvestinė, 1944 m. gruodžio 19 d. nusiųsta SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui S. Kruglovui, yra išspausdinta leidinyje „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose" (p. 265-271). Iš jos matyti ne tik enkavedistų darbo apimtis, bet ir jų gebėjimas gražbyliauti. Beje, šios grupuotės štabas rašydavo labai ilgas detalias ataskaitas.)

Pirmoje žvalgybinėje suvestinėje, J. Bartašiūnui rašytoje 1944 m. liepos 14 d. (tuo metu dalis pulkų dar buvo Baltarusijoje), pažymima, kad pulkų ir batalionų žvalgybos skyriai išfiltravo 29 asmenis, iš kurių 5 buvo suimti gavus agentų pranešimus, o 24 sulaikyti užtvaromis¹². Rugpjūčio 10 d. Lietuvoje jau išfiltruoti 56 asmenys, iš jų 4 suimti agentams įskundus, 8 - pagal kitus žvalgybinius duomenis, 44 pateko į užtvaras. Iš šių suimtųjų 49 buvo atiduoti „Smeršui", vienas pasiųstas į RA formavimo punktą¹³. Lietuvoje veikla vis aktyvėjo. Rugsėjo 5 d. pulkų ir batalionų žvalgybos skyriai išfiltravo 142 žmones, iš jų 36 buvo suimti remiantis agentų duomenimis, 39 - kitais žvalgybiniais duomenimis, 67 pateko į užtvaras. Iš pastarųjų 2 buvo vokiečių kontržvalgybos agentai, 6 - išdavikai, 6 - policininkai ir baudėjai, 4 - šauliai, 45 - dezertyrai, 66 - vengiantys tarnybos RA, 1 - marodierius, 7 - įtartini nenustatyti asmenys, 5- paleisti. Perduota: 64 - NKVD, 4 -NKGB, 63 - „Smeršui", 3 - įgulų viršininkams, 3 - RA formavimo punktams¹⁴. Apibendrinant kelių mėnesių veiklą rašoma, kad 1944 m. rugsėjo-spalio mėn. buvo sunaikinta 19 partizanų grupių (85 žmonės). Dar buvo nukauta 12 pavienių partizanų ir 94 įvairių pogrindžio organizacijų nariai, suimti 1038 dezertyrai ir 1784 slapstęsi nuo tarnavimo kariuomenėje asmenys.

* Filtracija čekistų kalba - tai žmogaus tapatybės nustatymas, jo veiklos atskleidimas. Tuo tikslu žmogus būdavo tardomas, jo dokumentai tikrinami pasitelkus šnipus, liudininkus ir t. t.

dainių, Lazdijų apskrityse buvo nušauti 4 partizanai, 28 paimti gyvi ir perduoti NKVD organams, suimti 3 rėmėjai, 27 dezertyrai, 274 slapstęsi nuo kariuomenės asmenys, 10 vokiečių agentų, nušauti 5 vokiečiai. Per tą patį laiką partizanai nukovė 2 enkavedistus, 8 aktyvistus ir, kaip rašo enkavedistai, „vieną pilietį". Tuo metu šis NKVD junginys turėjo 40 maršrutinių agentų* , 2 vidaus agentus**, 129 informatorius¹⁵. Beje, gen. I. Liubas S. Kruglovui rašė, kad jų „veiklos rezultatai" Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės apskrityse yra prasti, nes trūksta operatyvinių darbuotojų ir agentūros¹⁶. Šio junginio penki pulkai 1944 m. vasario 7 d. išfiltravo 307 žmones, iš jų 60 suėmė turėdami agentų pranešimus, 26 - kitų žvalgybinių duomenų, 221 - užtvaromis. 213 šių žmonių buvo perduota NKVD organams, 6 - NKGB, 9 - „Smeršui", 9 - įgulų viršininkams, 36 buvo nusiųsti į RA formavimo punktus¹⁷. 1944 m. gruodžio 18-24 d. šie pulkai nukovė 77 partizanus, 88 paėmė gyvus, sulaikė 317 besislapsčiusiųjų nuo mobilizacijos, suėmė 20 vokiečių agentų¹⁸.

Susumavus anksčiau pateiktus ir kitus duomenis išeitų, kad ši NKVD kariuomenės grupuotė kasdien nušaudavo vidutiniškai po 3-4 partizanus, apie 10 jų paimdavo gyvų. Suimdavo per dieną apie 50-55 žmones, bet apie 40 proc. jų buvo ne iš mūsų pasipriešinimo gretų, o buvę vokiečių kariai, su jais bendradarbiavę asmenys ir t.t.. o daugiausia - rusų kariuomenės dezertyrai (tarp dezertyrų daugėjo lietuvių, nes vis dažniau jie gražumu ar prievarta buvo paimami į RA; dezertyru buvo laikomas tas, kuris pasitraukė iš kariuomenės po to, kai jau buvo davęs karinę priesaiką). Tarp sulaikytųjų buvo ir kriminalinių nusikaltėlių (beje, kai kuriose savo 1944-1945 m. ataskaitose čekistai painiojosi, nes banditais vadino ir tikrus plėšikus, ir mūsų partizanus).

Pirmuoju savo buvimo Lietuvoje laikotarpiu (1944 m. liepos vidurys- 1945 m. vasario 10 d.) III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenė siautėjo 7 mėnesius, t. y. apie 210 dienų, tad išeitų, kad tuomet jos kariai nukovė apie 600-800 partizanų, apie 2 tūkst. (?) jų suėmė,

o šiaip žmonių suėmė ir išfiltravo apie 10 tūkst. Aišku, tai nereiškia, kad iš tikro taip buvo,' nes čekistų apskaičiavimai tik apytiksliai.

Didieji šukavimai kartu su RA dalimis. Dokumentuose yra aprašyti du dideli - tiek kariuomenės

* Maršrutinis agentas - agentas, šnipinėjęs lankydamas čekistus dominančias vietas. Šie agentai, vaikštinėdami pamiškėse, kaimuose, dažnai apsimesdavo elgetomis, pavargėliais ir pan.

** Vidaus agentas - agentas, čekistų infiltruotas į pasipriešinimo organizaciją.

skaičiumi, tiek teritorijos plotu, tiek laiko trukme - šukavimai. Pirmasis vyko 1944 m. rugsėjo 1-6 d., antrasis - 1944 m. gruodžio 1-10 d. Pirmojo planą pasirašęs gen. mjr. Sladkevičius nurodė, kad nuo fronto linijos (ji tuo metu buvo keliems mėnesiams stabtelėjusi Žemaitijoje, į vakarus nuo Dubysos) turėjo būti slenkama iš vakarų į rytus, kratant miškus, sodybas, stotis ir kt., sulaikant ar sunaikinant vokiečių karius, diversantus, jų statytinius ir rėmėjus, dezertyrus, mūsų partizanus ir, pasak enkavedistų, „kitą nusikalstamą elementą". Šioje grandiozinėje operacijoje dalyvavo RA dalys, III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos kariuomenė, pasienio būriai, kita vidaus kariuomenė, NKVD ir NKGB teritoriniai organai. RA daliniai turėjo veikti nuo fronto iki Lekėčių, Kazlų Rūdos, Sopackino. Toliau nuo RA pasiektų vietų iki Siesikų, Kaišiadorių, Varėnos turėjo valyti III Baltarusijos fronto NKVD dalys. Pasieniečiai, kita vidaus kariuomenė turėjo valyti iki Ašmenos, Trobių, taigi išeiti net už Lietuvos ribų. Buvo numatytos užduotys kiekvienam pulkui ir būriui. Šį planą tvirtino vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas I. Serovas¹⁹. Gen. ltn. I. Liubas, kaip operacijos vadas, išsiuntinėjo gana detalų operacijos planą, kuriame nurodė, kas, kur, iki kurios vietos turi šukuoti kraštą, kur siųsti suimtuosius. Planas buvo nusiųstas LSSR valstybės saugumo liaudies komisarui A. Guzevičiui, vidaus reikalų liaudies komisarui J. Bartašiūnui, Lietuvos pasienio apygardos viršininkui plk. M. Byčkovskiui, 4-osios ŠD vadui gen. mjr. R Vetrovui, 13-ojo, 86-ojo, 132-ojo ir 217-ojo PP vadams (priklausė III Baltarusijos fronto NKVD daliniams), 94-ojo ir 97-ojo PB vadams (pasienio apygarda), 25-ojo, 173-iojo ir 198-ojo ŠP vadams (4-oji ŠD)²⁰.

Antras didysis šukavimas įvyko, kaip jau minėta, 1944 m. gruodžio 1-10 d., vykdant III Baltarusijos fronto karo tarybos direktyvą Nr. 0087. Tuo metu vokiečiai Lietuvos teritorijoje laikėsi tik prie Klaipėdos. Naršoma, kratoma buvo viskas - miškai, kaimai, viensėdžiai ir kt. Šias operacijas taip pat vykdė visi NKVD junginiai bei daliniai, talkinami RA dalių, tarp jų ir lakūnų. Operacija vėl buvo vykdoma beveik visoje Lietuvos teritorijoje - iki Kėdainių, Kauno, Prienų, nuo ten toliau - vakarine Nemuno pakrante. Šios operacijos metu suimta 533 rusų kariškiai, 1708 civiliai gyventojai, iš jų 1395 besislapsčiusieji nuo tarnavimo RA, 187 neturėjusieji dokumentų, 4 režimo pažeidėjai, 122 įtartini asmenys. Buvo nukauti 25 partizanai, 3 sužeisti²¹.

Klepočių ir kilų Panemunės dzūkų tragedija. Ji įvyko 1944 m. gruodžio 23-24 d., t. y. Kalėdų išvakarėse, prieš Kūčias ir Kūčių dieną. Lietuvą okupavus sovietams, panašaus pobūdžio baudžiamosios operacijos, kai puolant partizanus ar tik prisidengus partizanų puolimu būdavo deginamos sodybos, žudomi jų šeimininkai, buvo dažnos, ypač 1944-1945 m. (Rusijos valstybiniame karo archyve dr. A. Anušausko rasti dokumentai rodo, kad sodybų deginimas nebuvo čia veikusių čekistinių karių savavaliavimas: tai sankcionavo jų vadovybės instrukcijos). Tą patį mėnesį, tik Raseinių apskrityje, Juodaičiuose, 13-ojo PP 3-iosios užkardos ir minosvaidžių manevrinė grupė užpuolė 50 partizanų ir sudegino 7 sodybas, kuriose neva slėpėsi partizanai. Tame mūšyje buvo nukauta 14 partizanų, 12 paimta gyvų²².

Dar nuožmesnis čekistinės kariuomenės puolimas įvyko Kauno apskrities Čekiškės valsčiuje, kur 1944 m. gruodžio 16-21 d., kaip aiškėja iš pranešimo SSRS valstybės saugumo liaudies komisarui V. Merkulovui ir vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui S. Kruglovui, buvo „sudeginti 46 banditų vienkiemiai¹', nukauti 56 partizanai. Žuvo ir 5 baudėjai: po vieną NKVD, „Smeršo" operatyvininką ir stribą bei du milicininkai. Buvo sužeisti du NKVD kariai ir 5 milicininkai²³.

Tame pačiame pranešime rašoma, kad gruodžio 22 d. Vilkijos valsčiuje 13-ojo PP kariai per susišaudymą su partizanais 16 jų nukovė, 4 sudegino kartu su namais, o iš viso sudegino 9 sodybas.

Gen. ltn. I. Liubas S. Kruglovui savo 1944 m. gruodžio 20 d. pranešime rašė apie kelis atvejus, kai 13-ojo PP kariai, susidūrė su partizanais, degino sodybas. Joteikių apylinkėse 1944 m. gruodžio 17 d. jie nukovė 17 partizanų, sudegino 15 sodybų²⁴. Kitą dieną, kaip minėta, to paties pulko kariai nukovė 14 partizanų, sudegino 7 sodybas.

Tačiau tokių barbariškų akcijų ir tokios gausybės aukų kaip Panemunės Dzūkijoje Lietuvoje vienoje vietoje, ko gero, mažai kur buvo. Sovietai elgėsi savaip apdairiai: daug žudė, degino, tačiau tai darė ne vienu metu ir ne vienoje vietoje. Žmones visuomet sukrečia aukų gausumas, o kai žudoma dideliame plote, neatrodo, kad kas nors baisaus būtų įvykę. Dzūkai itin narsiai ir organizuotai sukilo ginti savo krašto, ignoravo okupantų nurodymus. Matyt, tai čekistus ir įsiutino, nes jie puolė naikinti ištisų kaimų. Tuo pačiu metu panaši egzekucija įvykdyta ir kitoje Alytaus apskrities vietoje - Alovės valsčiaus Dubių ir Vabalių kaimuose^2S.

1945 m. sausio pradžioje J. Bartašiūnui ir A. Gusevui (Lietuvos NKVD Kovos su banditizmu skyriaus viršininkas) rašytame pranešime trys Alytaus apskrities vyriausieji čekistai - NKVD-NKGB įgaliotinis Alytaus apskrityje pplk. Sabitovas, NKVD viršininkas mjr. Černyševas, NKGB viršininkas v/s kpt. Rogožinas gyrėsi, kad kartu su 331-uoju PP jie gruodžio 20-31 d. nemažai nuveikė. Pateikė tokius skaičius: per tą laiką jie įvykdė 13 karinių čekistinių operacijų gyvenvietėse ir miškuose, kurių metu nukovė 94 partizanus, 110 jų paėmė gyvus, suėmė 47 partizanų rėmėjus, 234 vengiančiuosius tarnybos RA ir 40 „kitokio įtartino elemento", paėmė 8 kulkosvaidžius, 19 automatų, 37 šautuvus. Be to, „sudegino 55 pastatus, priklausiusius aktyviems bandų dalyviams ir jų rėmėjams"²⁶.

Mjr. Cernyševo pasakojimas savo tiesioginiam viršininkui J. Bartašiū-nui apie Panemunės dzūkų kaimų sunaikinimą išdėstytas keliuose puslapiuose. Pasak jo, partizanai (kaip jis vadino, „banditai") Alytaus apskrityje nedavė ramybės sovietiniam partiniam aktyvui, patiems čekistams, todėl į šią apskritį buvo atsiųsta LSSR NKVD ir NKGB darbuotojų grupė, kuri su vietiniais čekistais sudarinėjo partizanų naikinimo planus. Kad būtų veiksmingiau, ta čekistų grupė išsiskirstė į valsčius mažesnėmis grupėmis, kurioms vadovauti buvo paskirti „labiausiai patyrę operatyviniai čekistiniai darbuotojai". Vietoje dirbant su agentais, per trumpą laiką „buvo patikslinta banditų grupių dalyvių sudėtis, jų apsiginklavimas, jų veikla ir jų bazavimosi vieta". Taip „šauniai" padirbėjus, operatyvinei grupei buvo atsiųstas III Baltarusijos fronto karinis junginys, susidėjęs iš 86-ojo PP manevrinio bataliono ir 331-ojo PP. Per mėnesį buvo įvykdytos 29 operatyvinės karinės čekistinės operacijos, kurios, jo nuomone, ypač pasisekė Merkinės ir Simno valsčiuose. Merkinės valsčiuje buvo įvykdytos 9 operacijos, kurių metu nukauta ir bunkeriuose sudeginta 62, gyvų paimta 46 partizanai, paimta 20 įvairių ginklų, susprogdinti likviduojant pasipriešinimo židinius partizanų ir jų rėmėjų namai, 3 ginklų sandėliai. Iš viso Merkinės valsčiuje suimti 208 žmonės, iš jų 50 pavienių partizanų, 30 rėmėjų, 99 vengusieji tarnybos RA, 29 įtartini asmenys, iš partizanų ir gyventojų paimti 39 ginklai. Per mėnesį Alytaus apskrityje buvo nukauta 133 partizanai, 202 paimli gyvi, suimti 63 rėmėjai, 20 dezertyrų, 496 vengusieji tarnybos RA, 15 vokiečių statytinių ir rėmėjų²⁷.

Gen. ltn. I. Liubas gruodžio 24 d. per „VČ“ SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui S. Kruglovui perduotame trumpame pranešime apie tas žudynes rašė: „44 12 23 d. Alytaus aps. (1206) Klepočiuose (1204), Ryliškėse (1206), Savilionyse (1000) 331-ojo pasienio pulko 3-iojo SB padaliniai, operacijoje likviduodami banditų grupę, nukovė 18, paėmė 23 banditus. Be to, sulaikyti 2 banditų rėmėjai. Paimta: 1 prieštankinis šautuvas, 1 karabinas, 1 pistoletas. Sudeginti trys ginklų sandėliai ir 15 vienkiemių, kuriuose slėpėsi banditai. Mes nuostolių neturime. Banditų grupės likvidavimui vadovavo kariuomenės valdybos ž[valgybos] s[kyriaus] I skyr. virš[ininkas] papulkininkis Sutovas ir 331-ojo PP 3-iojo ŠB vadas kapitonas Konesenkovas. Banditų paieškas tame rajone tęsia 331-ojo PP padaliniai"²⁸.

Kitą dieną tas pats I. Liubas bendrame pranešime S. Kruglovui ir J. Bartašiūnui apie tą operaciją rašė:

„1944 m. gruodžio 23 d. Alytaus aps. Klepočių (1204), Ryliškių (1206), Lizdų (1094), Taručionių (1206), Nizomči [7] (0804), Živulnički [?] (0892) apylinkėse 331-ojo PP 3-iajam ŠB ir 86-ojo PP 1-ajam ŠB padaliniams toliau vykdant banditų grupės likvidavimo operaciją, nukauti 25 banditai, 7 sudegė namuose, 81 įtariamas banditizmu asmuo sulaikytas.

Paimtas vienas rankinis kulkosvaidis, 1 automatas, 1 prieštankinis šautuvas, 1 granata, 500 įvairių šovinių, sudegė 1 sunkusis kulkosvaidis, 4 automatai, 3 šautuvai. Sudeginta 13 namų ir 3 miške įrengtos žeminės (1292), kuriose slėpėsi banditai.

Trijuose degančiuose namuose pastebėti šaudmenų sprogimai. 331-ojo PP vado duomenimis, du gaujos vadeivos pasislėpė iki operacijos pradžios, jų buvimo vieta nustatoma agentūrinėmis priemonėmis.

Mes nuostolių neturime. Tame pačiame rajone banditų ieško 331-ojo PP 3-iasis ŠB ir 86-ojo PP 1-asis ŠB“²⁹.

Taigi iš šiuose keturiuose pranešimuose, kurių du pasirašė NKVD Alytaus apskrities skyriaus viršininkas mjr. Černyševas, du - gen. ltn. I. Liubas, pateiktų skaičių sunku ką nors suprasti. Visur kalbama apie skirtingas vietoves ir laiką. Tai tipiška čekistinė rašymo maniera, atsiradusi ir dėl informacijos įvairovės karo sąlygomis, bet taip buvo rašoma ir vėliau. Matyt, tarp jų dar ilgai gyvavo įprotis prasimanymais savo darbą sureikšminti, o antra, dėl tokių neapibrėžtumų būdavo lengviau manipuliuoti skaičiais: kai reikia - juos didinti, o kai nereikia - mažinti.

Tik kelis dalykus galima tvirtinti. Pirma, didžiosios žudynės vyko ne Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, o jų išvakarėse - 23 d. Kadangi baudėjai liko tose pačiose vietose, žmonių atmintyje, matyt, įstrigo, tarsi žudyta buvo Kūčių vakarą. (Čekistai turbūt manė taip: lietuvių šeimose svarbiausias religines šventes, ypač Kūčias, susirinkdavo švęsti visi gyvi šeimos nariai, todėl tuo metu namuose buvo galima užtikti ir partizanus. Tokios taktikos - siaubti per didžiąsias religines šventes - čekistai laikėsi per visą partizaninio karo laikotarpį.) Antra, žudikai buvo ne vadinamieji vetrovinin-kai, t. y. 4-osios ŠD kariai, o III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 331-ojo PP 3-iojo ŠB ir 86-ojo PP 1-ojo ŠB kariai (jeigu tik NKVD kariuomenės kareivas galima vadinti kariais). Ir trečia, galima tvirtinti, kad daugelis nužudytųjų tikrai nebuvo partizanai, dalis jų net nebuvo neginkluoti nuo tarnavimo RA slapstėsi vyrai. Matyt, nemaža dalis nužudytųjų buvo tų sudegintų sodybų šeimininkai. Kiek buvo nužudyta ne partizanų? Tai galima apytiksliai sužinoti suskaičiavus čekistų nušautus ir paimtus gyvus vadinamuosius partizanus ir tą skaičių palyginus su paimtų ginklų kiekiu. Tikras partizanas su ginklu nesiskirdavo, ir be jo buvo galima užklupti tik vieną kitą. Prisiminkime, kad legendinis partizanas J. Lukša-Daumantas-Skirmantas partizanų ginklus vadino „mūsų meilužėmis", nes neretai partizanai ir miegodavo juos apsikabinę. Be to, kalbant apie paimtų ginklų kiekį reikia žinoti, kad pokario metais jų mėtėsi beveik visur ir juos priglausdavo ne tik paaugliai, bet ir suaugę vyrai. Darant kratas, ginklų buvo galima prisirinkti ne tik iš partizanavusiųjų. Taigi pirmame minėtame mjr. Černyševo pranešime rašoma, kad partizanų buvo nušauta ir paimta 204, o įvairių ginklų —64. Galima teigti, kad daugiau kaip pusė tų žmonių tikrai nebuvo partizanai. Antrame Černyševo pranešime pateikta daug skaičių. Pasak jo, Merkinės valsčiuje devynių operacijų metu nukauta ir bunkeriuose sudeginta 62, o gyvų paimta 46 partizanai, tad iš viso 108 partizanai, o ginklų - tik 20. I. Liubo skaičiai kiti: nukauta 18, paimta 23, tad iš viso 41, o ginklų - tik trys. Matyt, suvokdami savo duomenų neįtikinamumą, čekistai savo viršininkams (kurie kartais užpykę sakydavo, jog kovos su mūsų partizanais esančios tik imituojamos) nurodė, kad susprogdino ir tris ginklų sandėlius; apie tai antrame I. Liubo pranešime taip pasakyta: „Trijuose degančiuose namuose pastebėti šaudmenų sprogimai". Pokario metais tokie šaudmenų sprogimai, ko gero, galėjo būti girdimi kas antroje ar trečioje deginamoje sodyboje, nes vaikai ir paaugliai sprogmenų prisirinkdavo ir be suaugusiųjų žinios. Tarkime, kad ten iš tikrųjų buvo partizanų ginklų sandėliai, bet partizanai ginklus nešiodavosi, o sandėliuose gulėjo nenaudojami ginklai ir šovinių atsargos.

Tvirtinimą, kad Panemunės dzūkų kaimuose buvo iššaudyti taikūs gyventojai, paremia ir tai, kad, čekistų teigimu, jų kariuomenėje nežuvo nė vienas. Taip būna tik tada, kai niekas nesipriešina, o šaudoma į beginklius.

Siuto čekistai, susidūrė su jiems netikėtu Lietuvos gyventojų pasipriešinimu, okupantų valdžios nepripažinimu, tad dažnai ir išliedavo savo pyktį taikiems gyventojams.

Pačių žmonių atsiminimais, paskelbtais 1989 m., vien Klepočių kaime per 1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų sudeginta 12 šio kaimo gyventojų³⁰.

Pirmuoju III Baltarusijos fronto NKVD junginio buvimo Lietuvoje laikotarpiu, kai dar nebuvo pasibaigęs karas, tarp gaudytų ir šaudytų žmonių būta nemažai vokiečių. Pagauti diversantai pasakodavo apie diversantų mokyklas, suimti nuo fronto atsilikę, apsuptyje buvę kariai - apie savo slapstymąsi ir t.t. Štai kokios įdomesnės čekistų užfiksuotos žinios apie vokiečius.

1944 m. rugpjūčio 22 d. 13-asis PP pranešė apie vokiečių žvalgybos mokyklą Jurbarke, 23 d. buvo pranešta apie diversantų mokyklą netoli Rygos, 10 mokytojų ir 21 mokinio pavardės (daugelis mokinių - rusai)³¹. Tos pačios bylos 471-ame lape yra duomenų apie vokiečių žvalgybos mokyklą Suvalkuose.

13 d. 86-ojo PP kariai 12 km į pietvakarius nuo Merkinės iššaudė grupę vokiečių, tarp kurių buvo ir 267-osios pėstininkų divizijos vadas gen. ltn. O. Drešneris³².

Įdomūs vokiečių belaisvių pasakojimai. Daugelis jų rusų žvalgybininkams pasakojo, kad Vakarų Baltarusijos ir Lietuvos žmonės noriai padėjo vokiečiams, patekusiems į apsupimą. Unteroficierius Gicnau sakė: „Baltarusijos gyventojai su mumis elgėsi prastai, mažai duodavo duonos, nenoriai atsakydavo į klausimus ar visai neatsakydavo. Vakarų Baltarusijoje su mumis elgėsi geriau, Lietuvoje - visiškai gerai. Pavyzdžiui, mes prašome duonos ir pieno, o mums duoda duonos, pieno, lašinių, kiaušinių, sviesto. Vakarų Baltarusijos ir Lietuvos vietiniai žmonės mums noriai rodydavo nepavojingus maršrutus, kviesdavo į namus, į kelią duodavo maisto“. Leitenantas Biurkė pasakojo, kad lietuviai visur aprūpindavo maistu, - jis savaitę slapstėsi su vengusiaisiais tarnybos RA. Tokių ir panašių atvejų Lietuvoje daug. Taip J. Bartašiūnui rašė III Baltarusijos fronto „Smeršo“ valdybos viršininkas gen. ltn. Zeleninas³³.

Matyt, lietuviai su vokiečiais taip elgėsi dėl kelių priežasčių. Visų pirma žmonės yra linkę užjausti tuos, kurie vargsta ir yra patekę į pavojų. Pagaliau, nors lietuviai ir iš vokiečių visko patyrė, tačiau jie iš 1940-1941 m. patirties žinojo, kad rusai bus dar nuožmesni.

1944 m. gruodžio 14 d. prie Alytaus apskrities Vėžancų (Vėžionių?) kaimo 331-ojo PP 6-osios užkardos 9 karius, lydėjusius 9 suimtuosius, užpuolė, čekistų teigimu, 40 partizanų. Kai suimtieji, tų pačių čekistų teigimu, mėgino bėgti, jie buvo iššaudyti³⁴.

Čekistų dokumentuose skaitant apie nušautus pabėgti bandžiusius suimtuosius dažnai kyla mintis, kad dalis jų tikrai buvo tyčia sušaudyti. Sužvėrėjusiems, įsiutusiems, nuovargio ir alkio iškankintiems, ideologiškai nuteiktiems, kad aplinkui vieni banditai, kuriuos reikia šaudyti, nes kitaip jie tave nušaus, čekistinės kariuomenės kareivoms, matyt, atrodė daug paprasčiau turėti lavoną - nei jo saugoti, nei maitinti. III Baltarusijos fronto grupuotės kariai iš penkių 1944 m. gruodžio 14-17 d. suimtų pavienių žmonių tris nušovė. Gruodžio 14 d. Alytaus apskrities Česukų kaime suimtą partizaną, neva mėginusį pabėgti, nušovė 331-ojo PP 1-osios užkardos būrys, vadovaujamas vyr. seržanto Semionovo. Gruodžio 15 d. to paties pulko 12-osios užkardos žvalgų grupė, vadovaujama vyr. ltn. Syčo, Miroslave sulaikė buvusi Alytaus kalėjimo viršininką, kuris neva mėgino bėgti ir buvo nušautas. To paties pulko 9-osios užkardos trys kariai Nemuno pakrantėje ties Staniavų kaimu nušovė valtimi plaukusį žmogų, kuris nesustojo ir kuris, čekistų teigimu, „buvo banditas"³⁵. Beje, toks beatodairiškas šaudymas buvo būdingas visiems NKVD daliniams, o ypač pasieniečiams. Antai vien 1945 m. rugpjūčio 25 d. Leningrado fronto grupuotės pasieniečiai kaip neva mėginusius pabėgti nušovė net 10 žmonių.

Antrasis junginio veiklos laikotarpis (1945 m. birželio 15 d.-spalio mėn.). Antrajam III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės veikimo Lietuvoje laikotarpiui būdinga keletas savitumų. Pirma, iš nuvykusių į Rytprūsius penkių pulkų į Lietuvą buvo grąžinti tik trys: 13-asis, 86-asis ir 132-asis. Žinoma, kad 217-asis PP 1945 m. birželio mėn. buvo išformuotas³⁶, o 331-asis PP kurį laiką buvo Vokietijoje, paskui - iki 1951 rugsėjo mėn. - Kolomyjoje (Ukraina), ten buvo performuotas į 16-ąjį vidaus apsaugos būrį, galutinai išformuotą 1954 m.³⁷ Antra, jau nebuvo vokiečių karių, jų diversantų ir pan., išskyrus vieną kitą įtariamą su jais bendradarbiavusį asmenį. Nedaug buvo likę ir rusų dezertyrų. Tad visos šios grupuotės jėga buvo nukreipta prieš mūsų partizanus ir jų rėmėjus. Trečia, keitėsi enkavedistų kovos priemonės. Pirmuoju laikotarpiu daugiausia žmonių (50-70 proc.) būdavo sugaudoma išdėsčius vadinamąsias užtvaras, o šiuo laikotarpiu jos beveik neminimos ir daugiausia suimama gavus duomenų iš agentų (karui pasibaigus sovietų pergale, su enkavedistais noriau pradėjo bendradarbiauti vadinamieji „sicilikuojantys“, liumpenizuoti gyventojų sluoksniai, pagaliau įtraukti šiek tiek žmonių į savo tinklus čekistai sugebėjo ir išradingai griebdamiesi provokacijų bei šantažo).

Kaip jau minėta, Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininkas plk. I. Rudyka savo pranešime I. Tkačenkai nurodė, kad birželio 14 d. į jo operatyvinį sektorių atvyko du pasienio pulkai (tik nenurodė, kurie iš trijų), kurie ten rado 220-ąjį PP (rašoma, kad šis pulkas buvo nespėjęs išvykti iš Alytaus apskrities; matyt, dzūkų partizanai buvo okupantus ir jų pakalikus gerokai prispaudę, ir šie nedrįso likti be šio pulko priedangos) ir 4-osios ŠD 266-ąjį ŠP, jau birželio 15 d. „pradėjusius kovos operacijas". O prieš jiems atvykstant birželio 5-15 d. lietuvių partizanai buvo puolę 16 kartų, lenkų - 3. „Lietuvių gaujos daugeliu atvejų reiškėsi smarkiai", - rašė I. Rudyka. Per vieną iš puolimų partizanai nukovė keturis NKVD kareivius³⁸.

Vienoje iš bylų yra likę keli pranešimai I. Tkačenkai ir NKVD Pabaltijo apygardos viršininkui Golovkai, iš kurių atsiskleidžia šios grupuotės veikla rugpjūčio viduryje. Štai koks buvo antras pranešimas:

13-asis PP pagal planą šukavimą baigė 45 08 11 d. 19 val. ir sustojo įgulomis.

NKVD Rudnios valsčiaus skyriaus [turėtų būti „poskyrio". - J. 5¹.] duomenimis, į Kašėtų (9040). Lynežerio (49040) ir Kriokšlio kaimus atėjo 100 žmonių gauja.

Gaujos buvimo rajoną supa ir jos likvidavimas vykdomas 86-ojo PP 1-ojo. 2-ojo SB ir MG* jėgomis.

Pranešimą pasirašė III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės viršininkas gen. ltn. I. Liubas ir Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininkas plk. I. Rudyka³⁹.

Rugpjūčio 13 d.'pranešime rašoma, kad tų minėtų 100 partizanų nebuvę, pranešimas buvęs klaidingas, o pro Lynežerio kaimą buvo praėję tik 7 partizanai⁴⁰. Beje, taip dažnai atsitikdavo. Vietinių operatyvininkų čekistų baimės akys buvo plačios, be to, išpūsdami skaičius jie jausdavosi esą reikšmingesni. Dezinformuodavo čekistus ir valstiečiai, kurių dauguma norėdavo, kad mūsų partizanų būtų daug ir stiprių.

Ketvirtame pranešime rašoma, kad „13-asis, 86-asis, 132-asis, 220-asisPP ir NKVD V[idaus] K[ariuomcnės] 266-asis ŠP ir 105-oji OMG vykdė operacijas Alytaus apskrityje ieškodami ir suimdami banditinį elementą". 13-asis PP veikė Onuškio, 86-asis - Merkinės valsčiuje, 132-asis - Stakliškėse, Jiezne, Butrimonyse, 220-asis-Varėnos ir Daugų, 102-oji OMG - Merkinės valsčiuje, 105-oji OMG - Varanavo apylinkėse (Baltarusijoje). Per parą sulaikyta:

Be to, buvo nukauti du neginkluoti vokiečių kareiviai⁴¹. Beje, jokioje kitoje apskrityje tokios kariuomenės koncentracijos nebuvo. Penki pasienio ir šaulių pulkai, dvi OMG siaubė vieną apskritį. Apie 5 tūkst. enkavedistų niokojo dzūkų kaimus ir miškus. Ir vis dėlto ten per visą partizaninio karo laikotarpį buvo stipriausi ginkluotojo pasipriešinimo židiniai. Nors ir būdami tokioje apsuptyje, partizanai įstengė veikti ir parodyti, kad jie yra padėties viešpačiai. 1945 m. naktį iš rugpjūčio 4-osios į 5-ąją Onuškio valsčiuje, veikdami po 8-10, jie per naktį 17-oje šeimų įvykdė 29 mirties nuosprendžius ir 2 žmones nusivedė į mišką⁴². Beje, net toks įžvalgus partizaninio karo tyrinėtojas kaip K. K. Girnius tokias vadinamąsias „Baltramiejaus naktis" laikė nereikalingu žiaurumu. Iš tikrųjų taip elgtis ir per vieną naktį nemažoje teritorijoje įvykdyti išdavikams kelis ar keliolika mirties nuosprendžių partizanus vertė būtinybė. Čekistai labiau už savo kareivius saugojo jiems ar atviroms okupantų struktūroms dirbančius išdavikus, ir kuriam nors iš jų įvykdžius mirties nuosprendį, į tą vietą jie mesdavo didžiules jėgas, kurioms būdavo įsakoma žūtbūt surasti partizanus. Įvykdžius mirties nuosprendį keliose vietose, čekistai sutrikdavo, nebežinodavo, į kurią pusę pulti. Partizanų teismai, paskelbę mirties nuosprendžius, kurį laiką jų nevykdydavo, laukdavo patogaus momento.

Nepavyko rasti dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kur ši NKVD kariuomenė „darbavosi" liepos mėn. Tikėtina, kad ji siaubė Pietų Lietuvą. Kaip minėta, Dzūkiją ir Suvalkiją įvairi NKVD kariuomenė ypač aršiai buvo užgriuvusi ne vien dėl to, kad šiose Lietuvos srityse okupacijai buvo priešinamasi smarkiai ir organizuotai, bet ir dėl to, kad buvo siekiama partizanus atkirsti nuo pasienio, per kurį ėjo ryšių kanalas į užsienį. Savo ruožtu dėl žiaurių NKVD kariuomenės išpuolių to regiono žmonės atkakliau priešinosi.

Yra išlikęs žvalgybos skyriaus 1945 m. rugpjūčio 15 d. pranešimas Nr. 9-00708 Vilniaus operatyvinio sektoriaus vadovui plk. I. Rudykai (jis bent jau rugpjūčio 12-29 d. buvo Alytuje, nes šioje apskrityje vyko pagrindinės šio sektoriaus kovos su partizanais; Vilniaus-Trakų apskrityje veikę lenkų Armijos krajovos kariai tuo metu jau buvo arba pasitraukę į Lenkiją, arba gerokai apnaikinti), pasirašytas gen. ltn. I. Liubo ir jo pavaduotojo žvalgybos reikalams plk. Lizino. Iš jo matyti, kad 14 d. 86-asis PP veikė Merkinės, o 132-asis - Simno apylinkėse. Per parą ši grupuotė nukovė 5 partizanus, išfiltravo 26 žmones, iš jų 2 buvo sulaikyti užtvaromis, 11 - remiantis agentūriniais duomenimis, 13 - kitais žvalgybiniais duomenimis⁴³.

Iš ankstesnio rugpjūčio 13 d. pranešimo matyti, kad 105-oji OMG vei- . kė Alytaus apskrityje, 132-asis PP siaubė Jiezno, 86-asis - Merkinės valsčius, o 13-asis PP - Trakų apskrities Onuškio valsčių. 15 d. pulkų ir batalionų žvalgybų skyriai per parą išfiltravo 24 žmones, iš jų 9 buvo suimti agentams įskundus, 10 - remiantis kitais žvalgybiniais duomenimis, 5 pateko į užtvaras. Nustatyta, kad 10 jų buvo partizanai, 10 - partizanų rėmėjai, 2 vengė tarnybos RA, 1 buvo paleistas ir 1 perduotas tolesniam tyrimui. Visi suimtieji perduoti NKVD⁴⁴.

Iš 1945 m. liepos 10-16 d. nušautų, suimtų partizanų ir jų rėmėjų sąrašo matyti, kad 10 partizanų buvo identifikuoti (3 kilę iš Merkinės, 2 -iš Jiezno, po vieną - iš Onuškio, Stakliškių, Butrimonių, Daugų ir Varėnos valsčių), o 4 - ne. Paėmė gyvus neva 46 partizanus ir 43 jų rėmėjus. Per tą laiką 15 žmonių jų veikimo zonoje legalizavosi⁴⁵.

16 partizanų nukovė, išfiltravo 156 žmones (12 d. - 5 ir 26, 13 d. - 4 ir 47, 14 d. - 4 ir 8, 15 d. - 0 ir 24, 16 d. - 1 ir 30, 17 d. - 1 ir 8, 18 d. - 1 ir 13). Matyt, „darbo rezultatai" tokie skirtingi (15 d. nenušautas nė vienas, suimta 24, o 13 d. - 4-žmonės nukauti, 47 suimti) dėl įvairių priežasčių: operacijų pradžios, tęsinio ir pabaigos, kėlimosi į kitą vietą, partizanų klaidų ir puolimų, agentūros veiksmingumo, kaip sugebėta iš suimtųjų išpešti žinias ir t. t.

Vėliausia III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės žvalgybinė suvestinė, rasta KGB bylose, - 1945 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 243⁴⁶, nors iš kitų dokumentų žinoma, kad ši ir kitos užfrontės NKVD grupuotės veikė dar ir spalio mėn.

Žvalgybinis-agentūrinis darbas. Jo apimtis atsiskleidžia iš ataskaitų ir įvairių suvestinių. Kaip sakyta, antruoju savo veiklos Lietuvoje laikotarpiu užnugario apsaugos NKVD kariuomenė, kovodama su partizaniniu judėjimu ir pogrindžiu, vis labiau rėmėsi iš agentų gautais duomenimis. „Kiti žvalgybiniai duomenys" - tai daugiausia žinios, išpeštos tardant.

Taigi 1945 m. rugsėjo 1 d. ši NKVD kariuomenės grupuotė turėjo 82 agentus ir 60 informatorių. Rugpjūčio mėn. NKVD vietiniams organams buvo perdavusi 150 agentų ir 140 informatorių⁴⁷. Tai padaryta todėl, kad daliniams ir padaliniams keičiant dislokacijos vietas, iš tų teritorijų, kur gyveno užverbuotieji, reikėdavo pasitraukti. Rugpjūčio mėn. remiantis agentūriniais duomenimis, t. y. šnipams įskundus, buvo sulaikyti 296 žmonės, kuriuos filtruojant nustatyta, kad 133 jų yra partizanai (?), 90 - rėmėjai, 10 - kontrrevoliucinių organizacijų agentai (?), 3 - išdavikai, 4 -policininkai ir baudėjai, 1 - vokiečių statytinis, 3 - dezertyrai, 41 - besislapstantieji nuo tarnavimo RA, 11 - antisovietiniai elementai. Liepos mėn. sulaikyta 209 žmonės, iš jų 201 buvo „nusikaltėliai"⁴⁸. Beje, šios formuotės ataskaitose (panašios buvo ir kitų formuočių) buvo šie skyriai: 1) operatyvinė padėtis; 2) agentūrinio informatorių tinklo būklė; 3) agentūrinio darbo rezultatai; 4) filtracijos ir kovos su banditizmu rezultatai.

Žvalgybinio-agentūrinio darbo apimtis geriausiai matyti iš toliau pateikiamų šios grupuotės žvalgybos skyriaus parengtų duomenų apie agentūrinį tinklą⁴⁹.

Pirmas skaičius - čekistų, antras - agentų. 4/10 reiškia, kad 4 viršininkai dirbo su 10 agentų.

Taigi, kaip matyti, spalio 1 d. pulkų ir batalionų žvalgybos skyriai turėjo 267 šnipus (142 buvo likę nuo rugpjūčio, prisidėjo 262 nauji, 137 buvo perduoti NKVD ir NKGB organams), tuo tarpu rugsėjo 1 d. - tik 142 (163, dar 274 nauji ir 295 perduotieji)⁵⁰. Taip gausiai verbuoti (rugpjūčio mėn.-235, rugsėjo mėn.-262) šnipus galėjo tik labai intensyviai dirbantieji ir nevengiantieji jokių priemonių. Rugpjūčio mėn. NKVD ir NKGB organams buvo perduoti net 295 šnipai, o tai rodo, kad tą mėnesį daugelis užkardų kilnojosi iš vienos vietos į kitą. 13-asis PP spalio mėn. neturėjo šnipų, o tai reiškė, kad jis buvo persikėlęs į naują vietą. |domu tai, kad NKVD-NKGB organams šis junginys perduodavo kur kas daugiau agentų (rugsėjo mėn. - 113) negu iš jų gaudavo (tą patį mėn. - 30). Tai galėtų reikšti, kad ši grupuotė dirbo intensyviau, vadinasi, ir brutaliau.

Lyginant rugpjūčio⁵¹ ir rugsėjo mėn. duomenis, apibūdinančius agentūrinio darbo ir filtracijos rezultatus, matyti, kad jie labai skiriasi. Rugpjūčio mėn. buvo išfiltruota 578 žmonės ir nukauta 74 partizanai, o rugsėjį - atitinkamai tik 313 ir 19⁵², taigi suimta buvo beveik du kartus, o nukauta partizanų - beveik 4 kartus mažiau. Kodėl mūsų partizanai tuomet buvo ne taip aktyviai puolami ir ne taip energingai suiminėjami, galima tik spėlioti. Gal tai buvo susiję su užkardų kilnojimusi, gal jau buvo sužinota apie šios grupuotės išformavimą spalio mėn., gal dar kas nors veikė čekistinių kareivių elgesį. Įdomūs šių dokumentų duomenys, nurodantys, kokiu pagrindu žmonės buvo sulaikyti. Rugsėjo mėn. iš 318 sulaikytųjų remiantis agentų pranešimais sulaikyti 159 žmonės, arba 50 proc., turint kitų žvalgybinių duomenų (daugiausia išgautų tardant) - 126, arba 40 proc., užtvaromis - 33, arba 10 proc., o rugpjūčio mėn. iš 578 sulaikytųjų atitinkamai buvo 296, arba 51 proc., 209, arba 36 proc., 73, arba 13 proc. Vadinasi, jau apie 50 proc. sulaikytųjų buvo suimta įskundus agentams-informatoriams, o užtvaromis, į kurias žmonės pakliūdavo atsitiktinai, - tik apie 10-13 proc. Tuo tarpu pirmuoju buvimo Lietuvoje laikotarpiu užtvaromis būdavo sulaikoma iki 40-70 proc. visų suimtųjų. Tai rodo, kad čekistų darbe atsitiktinumų vis mažėjo.

Bendradarbiavimas su kitomis NKVD grupuotėmis. Su jomis buvo bendradarbiaujama dažnai, kai operacijoms reikėdavo daug karių, nors visą laiką, net tuomet, kai pasienio pulkų ir būrių užkardos nuolat kilnodavosi iš vienos vietos į kitą, atskiri daliniai buvo pasiskirstę teritorijas. Tai buvo daroma jau vien dėl to, kad savi daliniai nesusišaudytų, ypač per naktines operacijas. Šį pasiskirstymą partizanai greitai perprato ir stengdavosi, jei tik leisdavo aplinkybės, atsidurti tarp dviejų čekistinės kariuomenės dalinių ar padalinių. Operacijų metu tos ribos tarp dalinių persistumdavo, ir jei partizanai būdavo užklumpami netikėtai, jie visur galėdavo susidurti su siaučiančia kariuomene. Kartais partizanai būdavo varomi -stumiami kaip medžiojami žvėrys iki tam tikros ribos (dažniausiai tai būdavo palaukė arba upės, ežero pakrantė), kur jų laukdavo užtvaros.

Kaip tik tokia operacija varant iki Nemuno buvo surengta 1945 m. rugpjūčio 6 d. didelėje dabartinės Prienų rajono teritorijos dalyje. Šioje operacijoje, kurios planą rugpjūčio 4 d. patvirtino Marijampolės operatyvinio sektoriaus vadas gen. mjr. M. Byčkovskis ir III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės vadas gen. ltn. I. Liubas, dalyvavo 2350 NKVD karių ir apie 300 užtvaras sudariusio Prienuose stovėjusio RA 22-ojo pulko karių. 550 NKVD karių buvo iš jungtinio pasienio būrio, kuris priklausė Lietuvos pasienio apygardai.

Geriau suprasti to meto čekistinių kareivių mąstyseną ir tai, kaip atskiri kariuomenės junginiai bendradarbiavo, padės čia pateikiamas planas. Kadangi jis labai ilgas, toliau bus atpasakota tik jo dalis „Dalinių užduotys". Taigi plane rašoma⁵³:

Pastaruoju metu Marijampolės apskrityje buvo banditų puolimų, kurių metu iš pasalų nušaunami pasieniečiai, sovietinis partinis aktyvas ir plėšiami vietos gyventojai.

1. „Dragnis“, kuriai vadovauja Degutis Kazys, veikianti Budos miške (4880). Gaujoje iki 50 žmonių. Ginkluota r[ankiniais] k[ulkosvaidžiais], automatais, šautuvais.

2. Gauja, vadovaujama Daukanto, veikia Prienų miškuose. Gauja susideda iš kelių grupių, vadinamų „Sakalai", „Žalias Velnias", „Viesulas⁴⁴. Gaujoje - iki 50 žmonių. Ginkluota šautuvais ir automatais.

3. Gauja „Geležinis Vilkas⁴⁴ veikia Šilavoto valsčiuje. Gauja susideda iš dviejų grupių, vienai vadovauja Dražys, kitai - Mikalauskas Stasys. Slapstosi miške (6676).

Dviejų pasienio pulkų ir dviejų OMG jėgomis kartu su jungtiniu keturių komendantūrų PB ieškoti nurodytų gaujų ir likviduoti, todėl: Prienų DVRA pulkui apsupti Nemuno kair|j| krantą. Čiudiškes. Mačiūnus ir pradėti šukavimą iš p[ietvakarių] į š[iaurės] r[ytus] Būdos. Palių miškynus, Prienų miškus. J[ungtinis] PB tuo pačiu metu iš š[iaurės] į p[ietus] Liepų Būdos (6878), Tyliosios Būdos (6676) miškus. Be to, šukuojant sulaikomi vengiantieji tarnybos ir RA dezertyrai bei kitas nusikalstamas elementas. [...]

Pastaba: be to, 102-oji ir 105-oji atskirosios man. grupės sulaikė 22 banditus, 17 jų rėmėjų.

2. Operaciją pradėti 45 08 06 d. 6 val., operacijos pabaiga - išėjus prie Nemuno ir užtvarų linijos.

3. Operacijos pradžioje K[omandiniai] P[unktai] turi būti: 86-ojo PP - Žiūronys, 132-osios OMG - Igliauka, 105-osios OMG - kelių sankryžoje (5472). Vėliau -KP vadų nuožiūra.

5. Kariuomenės valdybos KP - Marijampolė Ryšys radiju. Pranešti operacijos pradžioje, dienos rezultatus - 22 val., skubiai - susidūrus su gauja.

6. Filtracijos punktus organizuoti prie dalinių. Visus sulaikytus po filtracijos pasiųsti į Marijampolės NKVD A[pskrities] S[kyrių],

Marijampolės oper. sektoriaus pavaduotojas kariuomenės reikalams pik [Sedovuych] (parašas)

Trumpai apie tą šukavimą. Visi keturi III Baltarusijos fronto NKVD daliniai judėjo viena kryptimi - iš pietvakarių į šiaurės rytus, varydami Prienų ir Nemuno link. Mačiūnų-Nemuno (Prienai-Balbieriškis)-Mockų ruožą turėjo dengti Prienuose stovėjusio RA 22-ojo pulko vienas batalionas (apie 300 karių). Numatytos užtvaros ruožo ilgis - apie 30 km, taigi ta užtvarų grandinė negalėjo būti labai tanki. Todėl plane nurodomos vietos, kurias reikėjo ypač saugoti, kur buvo didžiausia tikimybė, kad pasirodys partizanai, t. y. Neravų, Naudžiūnų, Uosos, Ąžuolijos, Mockų kaimai. Tuo tarpu šukuojantieji (tarkime, 86-ojo PP 700 karių užėmė ruožą tarp Mockų ir Vozniškio kaimų ir tokio ploto ruožu ėjo iki Prienų) turėjo išsidėstyti grandine maždaug po 100 karių kilometre, t. y. karys šalia kario ėjo kas 10 metrų. Nueiti per dieną šukuodami vietovę (nuo 6 val. iki 20 val., nes jau 22 val. reikėjo pranešti valdybai šukavimo rezultatus) turėjo po 15-25 km. Einant be kelio, tiesiai miškais ir laukais, tai nemenkas nuotolis.

Kitos šios kariuomenės įdomybės. Nors sovietinėje valstybėje represiniam aparatui buvo skiriamas prioritetinis dėmesys, kai kuriais atvejais ir čekistinei kariuomenei nebuvo lengva, reikėdavo susiveržti. 1945 m. rugpjūčio 30 d. I. Tkačenka rašo Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininkui I. Rudykai ir nurodo benziną skirti tik krovininėms mašinoms, vykstančioms į operacijas. Perdislokuoti kariuomenę reikia pėsčiomis, traukiniais ir arkliniu transportu. Benziną skirti tik operatyvinių sektorių ir kariuomenės viršininkų bei pulkų vadų lengvosioms mašinoms⁵⁴. Pokario sunkumai bei sovietinė netvarka ir čekistus vertė paprakaituoti.

Įdomus yra 1. Tkačenkos 1945 m. rugsėjo 21 d. I. Liubui ir Klaipėdos operatyvinio sektoriaus viršininkui Medvedevui rašytas raštas. Iš jo matyti, kad I. Liubo kariuomenė retsykiais buvo permetama į įvairias Lietuvos vietas, kur susiburdavo didesni partizanų junginiai. Klaipėdos operatyviniame sektoriuje vieno veikiančio 4-osios ŠD pulko, matyt, neužteko partizanams suvaldyti. Beje, partizanai, įprastose jų buvimo vietose siaučiant dideliems NKVD daliniams (o visa Suvalkija ir Dzūkija, kaip jau minėta, dėl įvairių priežasčių čekistų buvo ypač „globojamos¹¹), dažnai pasitraukdavo į gretimas vietoves. Štai tas raštas⁵⁵:

drg. Medvedevui. Tauragė III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės viršininkui gen. ltn. Liubui

Nustatyta, kad į vakarus nuo Jurbarko miškuose veikia Potiuso gauja, turinti 150-200 žmonių, kurios 70 proc. susideda iš Šakių apskrities gyventojų, persikėlusių per Nemuną į Jurbarko miškus.

Asmeniškai atsakyti už nurodytos gaujos paieškas ir likvidavimą pavedama gen. ltn. drg. Liubui ir plk. drg. Skorodumovui.

Drg. Liubui pasiųsti į gaujos veikimo rajoną reikiamą kariuomenės ir žvalgų skaičių, kurie sudaro planą ir veikia kartu su Klaipėdos oper. sektoriaus jungtinio būrio kariuomene. Drg. Liubui uždengti patruliais kairįjį Nemuno krantą, atkertant banditams kelią persikelti į Sakių apskritį.

Su III Baltarusijos fronto kariuomene (ne vien su jos NKVD dalimis) yra susijęs toks įdomus 1945 m. rugsėjo 25 d. raštas, kurį šio fronto tiekėjai majorai Gavrilovas ir Kuznecovas nusiuntė LKP(b) CK sekretoriui V. Niunkai. Jame jie rašo, kad LSSR paruošų ministras Banys trukdo paruošoms. Jis neva trukdė gauti 1 tūkst. tonų bulvių. Banys, tų majorų teigimu, neva pasakęs: „Jūsų frontas marodieriauja, jūs apiplėšiate gyventojus, plečiate banditizmą"⁵⁶. Be abejo, tas sovietinis veikėjas buvo savaip teisus: viena iš priežasčių, vertusių taikius gyventojus imtis ginklo, buvo noras apsiginti nuo barbariškų rusų kareivių, ypač NKVD kariuomenės, siautėjimo.

Kokią žalą Lietuvai padarė šio fronto NKVD baudėjai? Deja, kol kas į šį klausimą galima atsakyti tik apytiksliai, apskaičiuojant jų veiklos „rezultatų" vidurkį ir dauginant iš Lietuvoje siautėtų dienų.

Iš įvairių anksčiau minėtų duomenų galima daryti išvadą, kad antruoju buvimo Lietuvoje laikotarpiu buvo suiminėjama mažiau - tik apie 20-25 žmones per dieną, partizanų žūdavo po 2-3, gyvų kasdien paimdavo maždaug po 6-7 partizanus. Tokį „darbo apimties" sumažėjimą (suimtųjų sumažėjo 2-3 kartus), palyginti su pirmuoju šio junginio buvimo Lietuvoje laikotarpiu, galima paaiškinti keliomis priežastimis. Pirma, pirmuoju laikotarpiu vengusiųjų tarnauti RA ir dezertyrų buvo pilni Lietuvos miškai ir kaimai, nemažai buvo ir su vokiečiais susijusių žmonių, o pasibaigus karui tiek vienų, tiek antrų gerokai sumažėjo. Antra, partizanai pradėjo keisti kovos taktiką, vis dažniau pereidavo prie partizaninio karo taktikos, atsisakydavo pozicinio kariavimo, pradėjo veikti nedidelėmis grupelėmis, po susišaudymo greitai atsitraukdavo ir neleisdavo savęs apsupti. Trečia, nebebuvo ir svarbiausio čekistinės kariuomenės stimulo - baimės būti pasiųstam į frontą. Be to, per daug aktyviai veikiant buvo galima susilaukti kulkos jau karui pasibaigus ir tikintis demobilizacijos. Pagaliau, ketvirta, į Lietuvą iš penkių pulkų, buvusių pirmuoju laikotarpiu, iš Rytprūsių grįžo tik trys, nors, matyt, patys nuožmiausi. Vis dėlto per antrąjį buvimo Lietuvoje laikotarpį (1945 m. birželio 15 d.-spalio mėn.) šis čekistinės kariuomenės junginys nužudė apie 250-300 partizanų, gyvų paėmė apie 600-700, suėmė apie 2 tūkst. žmonių.

Taigi siautėdama Lietuvoje III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenė iš viso nušovė apie 1000-1200 partizanų (per pirmąjį laikotarpį - 600-800, per antrąjį - 250-300), apie 2500-2700 jų suėmė (?). Taip pat išfiltravo, t. y. suėmė, apie 12 tūkst. žmonių, kurių dalis nebuvo mūsų pasipriešinimo dalyviai.

¹ RVKA, 1918-1960 metų archyvinių fondų) sąrašas.
² Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1978, t. 4, p. 339.³ RVKA, 1918-1960 metų archyvinių fondų sąrašas.⁴ Ibid.
⁵    LYA, f. K-l, ap. 3, b. 799, 1. 1A.
⁶    Ibid., b. 801, 1. 181.
⁷    Ibid.. ap. 18, b. 71,1. 111.
⁸    Ibid., ap. 3. b. 812,1. 67.
⁹    Ibid.. b. 814,1 2.
¹⁰    Ibid., b. 815.1. 128.
“ Ibid., ap. 18, b. 1,1. 44.¹²    Ibid.. b. 799, I. 1A.
¹³    Ibid., 1. 90.
¹⁴    Ibid., 1. 162.
¹⁵    Ibid . b. 80t.t.310.
¹⁶ Ibid., 1. 176.
¹⁷ Ibid., 1. 55.
¹⁸ Ibid.. I 238.
¹⁹    Ibid.. b. 799.1. 289-292.
²⁰    Ibid., I. 293-294.
²¹    Ibid , b. 801,1. 92.
²²    Ibid.. 1. 118.²⁷    Ibid.. I 9-10.²⁸    Ibid.. b. 801,1. 165.²⁹    Ibid.. I. 166.³⁰    LKA. Kaunas, 1996. Nr. 17. p. 13.³¹    LYA, f. K-l, ap. 3, b. 799,1. 127-132.³²    Ibid., 1. 87.³³    Ibid.. 1. 209-219.³⁴    Ibid.. b 80t.t. 166.³⁵    N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, op. cit., p. 270.
³⁶    RVKA. 1918-1960 metų archyvinių fondų sąrašas.³⁷    Ibid.³⁸    LYA, f. K-l, ap. 18, b. 71,1. 111.³⁹    Ibid., b. 71,1. 1.⁴⁰ Ibid., 1. 2.⁴¹    Ibid., I. 3.⁴²    Ibid.. 1. 74.⁴³    Ibid., ap. 18, b. 97,1. 8-10.⁴⁴    Ibid., b. 97, 1. 25.⁴⁵    Ibid., I. 35-43.⁴⁶    Ibid.. ap. 3, b. 814,1. 40.⁴⁷    Ibid . b. 815,1. 193.⁴⁸    Ibid.. I 184.⁴⁹ Ibid.. I 303.²³    A. Anušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais, p. 432.²⁴    Ibid.. p 430.²⁵    N. Gaškaitė. D. Kuodytė, A Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944-1953m., Kaunas, 1996, p. 216.²⁶    LYA, f. K-l, ap. 3. b. 1010.⁵⁰    Ibid., 1. 193.⁵¹    Ibid.. 1. 192.⁵²    Ibid . 1. 302.⁵³    Ibid., b. 2134,1. 206.⁵⁴    Ibid.. ap. 18, b. 71,1. 49.⁵⁵    Ibid., ap. 10, b. 1,1. 45.⁵⁶    LVOA, f. 1771, b. 7/107,1. 8.

Nors pirmieji I Pabaltijo fronto rusų kariai Lietuvos sieną ties Daugpiliu pasiekė 1944 m. liepos 4 d. ir su jais į Lietuvą turėjo atslinkti tikrieji naujų okupantų valdžios ramsčiai - NKVD daliniai, pirmas šio NKVD junginio pranešimas į Vilnių SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojui S. Kruglovui rašytas tik 1944 m. gruodžio 9 d. Jame rašoma, kad trys šio junginio pasienio pulkai išsidėstė Kretingos, Tauragės, Mažeikių ir Telšių apskrityse¹. Taigi tuo metu jie tramdė Žemaitijos partizanus ir gyventojus, o ką veikė iki tol penkis mėnesius - neaišku. Kaip galima spręsti iš vėlesnių pranešimų, į minėtas apskritis trys pulkai atvyko S. Kruglovo įsakymu 1944 m. gruodžio 8 d.²

I Pabaltijo frontas ir jo užnugario apsaugos junginys buvo sudaryti 1943 m. spalio mėn. Iš pradžių junginį sudarė du pulkai - 31-asis ir 33-iasis, nes 216-asis pasienio pulkas suformuotas tik 1944 m. gegužės mėn., t. y. prieš pat įžengiant rusų kariuomenei į Lietuvą. Šio fronto junginys performuotas į tokio pat tipo I Ukrainos fronto junginį 1945 m. rugpjūčio 19 d. Šiam NKVD junginiui ir toliau vadovavo plk. Romanovas, vis dar laikinai ėjęs viršininko pareigas (vasario mėn. jį buvo pakeitęs gen. mjr. Serebriakovas).

Šis NKVD junginys, kaip ir kili to tipo užnugario apsaugos junginiai, Lietuvoje buvo dviem etapais. Pirmasis etapas - 1944 m. (? mėn.)-1945 m. vasario mėn., antrasis - 1945 m. birželio 10 d.-1945 m. spalio mėn. Vasario-birželio mėn. junginys buvo nusiųstas „daryti tvarkos'¹ Rytprūsiuose.

Nuo 1944 m. gruodžio 10 d. junginio štabas buvo įkurdintas Alsėdžiuose (matyt, ten ir liko visą laikotarpį). Batalionų ir užkardų dislokavimo vietos buvo nuolat keičiamos, nes manyta, kad senoje dislokacijos vietoje partizanai jau visai išnaikinti arba jų beveik nėra. 1944 m. gruodžio 20 d. 33-iojo PP 2-asis ŠB buvo perdislokuotas iš Ylakių į Kėdainius, 31-ojo PP štabas - iš Liolių (Olej) į Šiluvą, 2-ojo ŠB štabas - iš Naujamiesčio į Tauragę³. Gruodžio 23 d. pulkai perdislokuoti: 33-iojo PP 2-asis ŠB - iš Kėdainių į Grinkiškį, o jo užkardos - 7-oji - į Baisogalą, 6-oji - į Šaukotą, 10-oji - į Gudžiūnus, 9-oji- į Šėtą, 31-ojo PP 10-oji užkarda - iš Tauragės į Petrellen (?), 6-oji užkarda - iš Židikų į Tauragę⁴. Netrukus 104-oji OMG iš Kėdainių perdislokuota į Žoginę (Žaiginį?), mokomoji seržantų komanda - iš Žitaica (?) į Žoginę, 6-oji užkarda - iš Šaukoto į Paliepius (?), 9-oji užkarda - iš Taujėnų į Paliepius⁵.

1945 m. sausio 14 d. pagal operatyvinę suvestinę Nr. 0036⁶, kurioje pateikiama ataskaita apie sausio 1-14 d. atliktą „darbą", visi šio junginio daliniai buvo išsidėstę taip:

2-ojo ŠB štabas, atsarginė, 6-oji, 8-oji, 9-oji, 10-oji užkardos - Lukni-ki (Luokėje?),

Nors 338-asis PP ir nepriklausė I Pabaltijo frontui, tačiau kurj laiką buvo jam pavaldus. Pulko štabas, spec. padaliniai ir manevrinė grupė tuo metu, t. y. sausio 14 d., buvo įsikūrė Ariogaloje, 1-asis ŠB su padaliniais - Mikališkėse, 2-asis ŠB su padaliniais - Bojani (?), 3-iasis ŠB su padaliniais - Gaiževka (?)⁷. Beje, kaip matyti iš visų NKVD dalinių sąrašo⁸, 338-asis PP buvo sukurtas 1944 m. lapkričio 3 d. ir Lietuvoje, matyt, išbuvo iki 1945 m. birželio pabaigos, o po to buvo nusiųstas į Žežuvą, Lenkiją, ten įsiliejo į 64-ąją NKVD diviziją, slopinusią lenkų pasipriešinimą. Lenkijoje spalio mėn. pulkas buvo išformuotas.

Antrajame etape, grąžinti į Lietuvą 1945 m. birželio 10 d., pulkai iš pradžių kovojo Vilniaus operatyviniame sektoriuje. Trys pulkai išsidėstė taip: 31-asis PP - Vilniaus apskrityje, 33-iasis - Trakų apskrityje, 220-asis jau nuo seno buvo dislokuotas Alytaus apskrityje. Kartu su 31-uoju ir 33-iuoju PP į Lietuvą vietoj 216-ojo PP buvo atsiųstas 217-asis, tačiau tuoj pat buvo perduotas Leningrado fronto grupuotei, o šiam junginiui atiduotas 220-asis PP. Birželio 17 d. junginio daliniai ir padaliniai buvo taip išsidėstę: junginio valdyba, 104-oji OMG, mokomoji komanda, 105-oji atskiroji ryšių kuopa - Vilniuje, Kosciuškos g. 10-15; 31-ojo PP štabas su 2-uoju ŠB - Jašiūnuose, 1-asis ŠB - Nemenčinėje, 3-iasis - Eišiškėse; 33-iojo PP štabas ir 2-oji bei 12-oji užkardos - Trakuose, 1-asis ŠB (be 2-osios užkardos) - Žiežmariuose, 2-asis - Žasliuose, 3-iasis (be 12-osios užkardos) - Vievyje; 220-ojo PP štabas - Alytuje, 3-iasis ŠB - Dauguose, 1-asis - Simne, 2-asis - Merkinėje⁹.

1945 m. rugpjūčio 18 d. 31-asis PP buvo perkeltas į Kauno operatyvinį sektorių ir tuoj pat pakeistas junginio pavaldumas; junginys pavadintas I Ukrainos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomene.

Pirmasis junginio veiklos laikotarpis. Kaip ir kitos baudėjų grupuotės, šio junginio štabas rašė įvairias ataskaitas S. Kruglovui ir J. Bartašiūnui apie pulkų veiklą. Ataskaitų forma būdavo įvairi, bet dažniausiai tokia: 1) kovos su banditizmu rezultatai; 2) kito „nusikalstamo elemento" išaiškinimas ir 3) filtracijos bei parengtinio tardymo rezultatai.

1944 m. gruodžio 1-20 d. junginys siautėjo Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje. Jo veiklos rezultatai tokie:

Per šį laikotarpį paimta 2 kulkosvaidžiai, 6 automatai, 21 šautuvas, 3 pistoletai¹⁰.

1944 m. gruodžio 13 d. pranešama, kad 2/216-ojo PP 40 karių šalia Varnių esančiame Korkėnų kaime kovojo su maždaug 110 partizanų būriu¹¹. Štai ką nuveikė tie trys pulkai per vieną dieną: gruodžio 13 d. išfiltravo 47 žmones, iš jų 13 buvo sulaikyti turint agentūrinių pranešimų, 9- turint kitų žvalgybinių duomenų, 25 suimti kariuomenės išstatytomis užtvaromis. Neva išaiškinta, kad iš tų 47 žmonių 1 yra vokiečių agentas, 14 - partizanai, 2 - RA dezertyrai, 26 - vengiantys tarnybos RA, 2 - plėšikai. 13 jų perduota NKVD, 14- NKGB, 2- „Smeršui“, 16- kariniams komisariatams. Pabrėžiama, kad daugiausia kovojama su LLA „vanagų" partizanų būriais¹². Gruodžio 24 d. remiantis agentų duomenimis sulaikyti 34 žmonės, remiantis kitais žvalgybiniais duomenimis - 13, užtvaromis - 7. Iš jų NKVD perduota 36, NKGB - 8, „Smeršui" - 1, įgulų viršininkams - 4, kariniams komisariatams- 5^U. Tą pačią dieną Raseinių apskrityje Pograužėje (?) 31-ojo PP 12-oji ir 13-oji užkardos kovojo su partizanų „vanagų" grupe; nukovė 30, paėmė gyvų 2, o su jais - 2 šautuvus, 2 automatus ir 8 prieštankines minas¹⁴. Šiuo atveju, kaip ir kitais panašiais atvejais, sunku patikėti, kad tik kas 4-6 partizanas turėjo ginklą, tad kyla abejonė, ar nebuvo iššaudyti beginkliai nuo ėmimo į kariuomenę besislapstantys vaikinai.

1945 m. irgi buvo veikiama taip pat. Sausio 2 d. išfiltruota 60 žmonių, iš jų 4 sulaikyti pagal kitus žvalgybinius duomenis, net 56 - užtvaromis. Išaiškinta, kad iš jų 2 yra kontrrevoliucijos (?) dalyviai, 3 - RA dezertyrai, 52 - vengiantys tarnybos RA, 1 - atsilikęs nuo dalinio, 2 buvo paleisti. NKVD perduota 28, NKGB - 2, įgulų viršininkams - 4, kariniams komisariatams - 24¹⁵.

Atrodytų, kad šiai NKVD kariuomenės grupuotei tarsi buvo numatyta tam tikra darbo apimtis: kasdien suimti ir išfiltruoti apie 60 žmonių. Bet vėliau ta „norma“ tikriausiai padidinta, nes, kaip matyti iš toliau pateikiamų lentelių, kasdien būdavo suimama jau per 100 žmonių. 1945 m. sausio 10-14 d. tie trys pulkai suėmė:

Iš jų paleista 9, perduota NKVD, NKGB, milicijai - 114, karo komen-' dantams- 155, palikta filtruoti pulkų ir batalionų žvalgybos skyriuose ir filtracijos punktuose - 207¹⁶.

Sausio 15-19 d. 33-iasis PP vykdė operacijas miškuose į pietryčius nuo Ariogalos ir kartu su kitais pulkais per tą laiką nukovė 21 partizaną. Suėmė:

Iš jų paleista - 19, perduota NKVD, NKGB, milicijai - 125, kariniams komisariatams - 285, palikta pulkų ir batalionų filtracijai - 261¹⁷.

Sugretinus šias lenteles matyti, kaip intensyvėjo kariuomenės veikla. Per visą tą laikotarpį labiausiai niokojamos buvo Telšių, Tauragės, Raseinių apskritys.

Įvairiapusę to meto čekistinės kariuomenės veiklą gerai atspindi junginio vadovybės 1944 m. gruodžio mėn. ataskaita S. Kruglovui¹⁸. 2-ame ataskaitos skyriuje pateikiami duomenys apie agentų-informatorių tinklą. Gruodžio 1 d. junginys turėjo 58 agentus ir 155 informatorius. Gruodžio mėn. užverbuota 58 agentai ir 53 informatoriai. Iš naujų užverbuotųjų 18 buvo maršrutiniai agentai, 30- informatorių-ieškotojų (matyt, tai prastesnė maršrutinių agentų atmaina). Iš susikompromitavusiųjų (t. y. turėjusių ryšį su pogrindžiu ar talkinusių vokiečiams) užverbuota 24 žmonės. Agentai dirbo Mažeikių, Kretingos, Plungės, Telšių, Raseinių, Tauragės apskrityse. Perdislokuojant padalinius agentai buvo perduodami NKVD-NKGB. (Beje, 1944 m. lapkričio 25 d. I Pabaltijo fronto NKVD junginys turėjo tik 13 maršrutinių agentų, 8 vidaus agentus ir 82 informatorius¹⁹.)

3-iame ataskaitos skyriuje pateikti agentūrinio darbo rezultatai: gruodžio mėn. buvo suplanuota 848 susitikimai su agentais ir informatoriais, iš jų dėl įvairių priežasčių neįvyko tik 20. Gauta 346 agentūriniai pranešimai, jais remiantis sulaikyta 334 žmonės, iš kurių 13 buvo vokiečių agentai, 5 - išdavikai, 4 - policininkai ir baudėjai, 176 - partizanai, 120 -vengiančių tarnybos RA, 1 - plėšikas, 1 - LLA vadovas, 3 - pogrindinės organizacijos nariai, 2 - sienos pažeidėjai ir 3 - partizanų rėmėjai.

5-ame ataskaitos skyriuje rašoma, jog per mėnesį nukauta 86 partizanai ir sulaikyta 278.

Įdomus 6 skyrius, jame rašoma apie vadinamojo paieškos aktyvo (ro-zysknoj aktiv) darbą. Siame aktyve gruodžio 1 d. dirbo:

1945 m. sausio 1 d. paieškos aktyvo darbuotojų buvo beveik tiek pat -546 žmonės. Turint galvoje, kad pulke paprastai būdavo ne mažiau kaip tūkstantis karių, galima daryti išvadą, jog pirminę sulaikytųjų apklausą vykdydavo tik kai kurie čekistiniai kariai, matyt, patys patikimiausi ir raštingiausi. Išskirsčius grupėmis, jiems buvo skaitomos paskaitos apie priešo ekipiruote, legendavimą, gudrybes slepiantis užfrontėje, apie kratas ir konvojavimą.

8-ame skyriuje rašoma apie pulkų vykdytą filtraciją ir parengtinį tardymą. Pulkai išfiltravo 986 žmones; nustatyta, kad iš jų 847 yra nusikaltėliai, būtent: I - agentas, 20- kontržvalgybos agentų, 10- išdavikų, 14- policininkų ir baudėjų, 1 - statytinis ir išdavikas, 134- 1941 m. sukilėliai, 133 - dalyvaujantys „vanagų" veikloje, 11 - banditų (tikrų ar partizanų - neaišku), 74 - dezertyrai, 399 - vengiantys tarnybos RA, 20 - plėšikų, 1 - saugumo tarnautojas, 2 - 1941 m. sienos pažeidėjai, 5 - kontrrevoliucinių partijų veikėjai, 3 - LLA vadovai, 13 - vokiečių repatriantų, 4- slėpėjai (ukryvateli), 1 - pabėgės iš SPP (kas tai - neaišku). Iš sulaikytųjų 98 paleisti. Be to, išaiškinta: 1 - Pabaltijo karys, kariavęs prieš RA, 5 - įtartini, 4 - režimo pažeidėjai, 28 - atsilikę nuo dalinių, 3 - išėję iš okupuotų vietų.

Taigi šioje ataskaitoje viskas suplakta į krūvą - ir mūsų partizanai, ir vokiečių kolaborantai, jų rėmėjai ir agentai, ir plėšikai. Šitaip buvo elgiamasi sąmoningai, norint pavaizduoti, kad mūsų pasipriešinimą neva suorganizavo vokiečiai. Ir sovietų kariai, bent jau daugelis iš jų, buvo įsitikinę, jog kovoja ne su nepriklausomybės siekiančia tauta, o su „nepribaigtais fašistais" (beje, taip sovietai per visą okupacijos laikotarpį vadino Baltijos šalių disidentus, siekiančius savo šalių laisvės).

Nelengvas buvo čekistinių karių gyvenimas, ypač kai jausdavo, kad jų pastangos neduoda reikiamų rezultatų. Štai kaip rezignuoja vienoje iš ataskaitų, rašytų 1944 m. gruodžio 11 d., junginio vadas plk. Romanovas: „Dėl banditų grupių veiklos sužlugdytos visos priemonės, kurias sovietų valdžia vykdė išlaisvintuose rajonuose"²⁰. Matyt, pulkininkui buvo sunku suvokti, kad mūsų žmonės ir jis „išlaisvinimą" supranta skirtingai.

1945 m. vasario mėn. I Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės trys pulkai kartu su tokio pat tipo III Baltarusijos fronto penkiais pulkais buvo išsiųsti į Rytprūsius.

Antrasis junginio veiklos laikotarpis. SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojo A. Apolonovo nurodymu (vienoje ataskaitoje rašoma, jog bendru A. Apolonovo ir saugumo liaudies komisaro pavaduotojo B. Ko-bulovo nurodymu) 1 Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės trys pulkai birželio 10 d. (kitoje vietoje nurodoma, kad birželio 15 d. ) iš Rytprūsių buvo grąžinti į Lietuvą ir gavo „kovinę užduotį" - likviduoti partizanų judėjimą Vilniaus operatyviniame sektoriuje²¹. Į Lietuvą grįžo du tie patys pasienio pulkai - 31-asis ir 33-iasis (šių pulkų vadai-papulkininkiai Kotovas ir Zotovas), o 216 - ąjį PP pakeitė 217-asis. 33-iasis PP buvo gavęs Kenigsbergo vardą ir jau anksčiau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu. Tik atvykęs į Lietuvą, 217-asis PP buvo perduotas Leningrado fronto užnugario apsaugos NKVD grupuotei (gen. Abyzovas) ir nukreiptas į Utenos operatyvinį sektorių, o I Pabaltijo fronto grupuotei priskirtas 220-asis PP - vienintelis iš pasienio pulkų, nebuvęs Rytprūsiuose ir visą laiką kovojęs Alytaus apskrityje²².

220-asis PP (vadas - mjr. Jacenka), matyt, buvo vienas nuožmiausių, jam vadovavo aktyvūs ir fanatiški karininkai. 1945 m. gegužės 17 d. Kalniškės miške (Simno vlsč.) pulkas kovėsi su ltn. J. Neifalto-Lakūno beveik šimto vyrų būriu, o 1945 m. birželio 14-20 d. Varčios miške (Daugų vlsč.) - su A. Ramanausko aštuoniasdešimčia partizanų bei V. Voverio-Žaibo ir K. Barausko-Vėžio būriais. Tiek viename, tiek kitame mūšyje partizanai patyrė didelių nuostolių, nors ir buvo neblogai įsitvirtinę (ypač Kalniškėje). Šie ir kiti mūšiai parodė, kad pozicinio karo prieš daug judresnius ir gausesnius priešo pulkus laimėti neįmanoma, todėl 1945 m. pabaigoje ne tik Pietų Lietuvoje, bet ir kitur buvo pereita prie tikro partizaninio karo taktikos, kai veikiama nedidelėmis 3-5 žmonių grupelėmis, sudavus smūgį greitai atsitraukiama ir t.t.

Šio junginio antrojo laikotarpio veikla neblogai dokumentuota, yra likę nemažai dokumentų. Be didesnės apimties ataskaitų, buvo rašomos žvalgybinės penkių dienų veiklos suvestinės ir operatyvinės vienos dienos veiklos suvestinės. Pirmosiose buvo šie skyriai: 1) operatyvinė padėtis; 2) kovos su banditizmu rezultatai ir 3) filtracijos bei parengtinio tardymo rezultatai. Antrosios suvestinės skyriai truputį kitokie: 1) operatyvinė padėtis; 2) kovinė kariuomenės veikla; 3) kariuomenės dislokacijos pasikeitimai ir 4) operatyvinė-tarnybinė kariuomenės veikla. Šios suvestinės būdavo sudaromos gavus tokių pat duomenų suvestines iš atskirų pasienio pulkų. Pastarosios buvo rašomos Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininkui plk. I. Rudykai ir junginio vadui plk. Romanovui.

Svarbiausiam okupantų užmačių įgyvendintojui gen. ltn. I. Tkačenkai kasdien buvo siunčiamos lakoniškos „Pašto telegramos". Štai kas jose buvo rašoma:

Beje, šie trėmimai Vilniaus operatyviniame sektoriuje - pirmieji per visą Lietuvą nusiritusių pokario trėmimų; liepos 17 d.-rugsėjo 3 d. buvo ištremta 1188 šeimos, 3829 žmonės. Trėmimai buvo nukreipti prieš partizanus norint parodyti, jog tų partizanų, kurie nesilegalizuos, t. y. neišeis iš miško ir nesiliaus kovoję, šeimos bus ištremtos²⁴.

Skubiai gaudamas naujausias žinias, I. Tkačenka galėjo priimti sprendimus pagal situacijos pokyčius. Beje, vėliau jis gaudavo ne telegramas, o specialius pranešimus. Apskritai ataskaitas čekistai rašė gana reguliariai, štabai dirbo operatyviai, tik, deja, ne viskuo, kas tose ataskaitose rašoma, galima tikėti. Buvo meluojama norint padidinti nuopelnus ir gauti apdovanojimus, pagaliau buvo meluojama, nes čekistams nebuvo suprantamos pasipriešinimo priežastys, ir t.t.

Tik atvykę ir paskubomis įsikūrę, čekistinės kariuomenės pulkai „ėmėsi darbų“; Kokie jie buvo, galima suprasti iš toliau pateikiamų duomenų.

Plk. Romanovas parašė I. Rudykai ataskaitą apie jo sektoriuje 1945 m. birželio 15 d .-liepos 20 d. nuveiktus darbus²⁵. Pagal šią ataskaitą, junginio pulkai išsidėstė taip: 31-asis PP - Vilniaus apskrityje, 33-iasis - Trakų apskrityje, 220-asis kaip ir anksčiau - Alytaus apskrityje. Šiems pulkams buvo keliamas uždavinys sutriuškinti lietuvių ir lenkų partizanų būrius. Tuo metu pietinėse Vilniaus ir Trakų apskričių apylinkėse laikėsi Armijos kra-jovos šiaurinė grupuotė, vadovaujama Mozepos, Trakų apskrities šiaurinėje dalyje - Žaliojo Velnio būriai, Alytaus apskrityje - „LLA vanagai, Ramanausko, Rugio kuopos ir kun. Kęstučio gauja". (Tiesą sakant, LLA įtaka Dzūkijoje nebuvo didelė, joje formavosi savitos pasipriešinimo organizacijos, bet čekistai dažnai mąstė stereotipiškai, mėgo apibendrinimus.)

Kaip ir visi čekistai, pulkų žvalgybininkai vos atvykę pradėjo kurti agentų tinklą. Iš pradžių buvo reikalaujama, kad agentai pateiktų bendro pobūdžio informaciją (osvedomlenija), o vėliau - tikslinę (celevaja), kuri padėtų išaiškinti partizanus ir jų rėmėjus. Per minėtą laikotarpį užverbuotas 101 žmogus: 33 agentai ir 68 informatoriai. Du agentai buvo vidaus agentais tarp lietuvių partizanų, du - tarp akovcų.

Siekiant sutriuškinti AK Mozepos grupę, buvo sukurta OČG*, vadovaujama 31-ojo PP 2-ojo ŠB ltn. Kryškoveco. Ši grupė dislokuota Rūdninkų girioje. Ji sudarė trijų agentų smogikų grupelę iš buvusių AK partizanų, juos apginklavo ir aprūpino dokumentais. Grupelės tikslas buvo sulaikyti ar sunaikinti AK vadus.

Birželio mėnesį per 5 dienas nukauta 148 partizanai ir suimta 323. Išaiškinta ir sulaikyta 182 partizanų rėmėjai. Čekistų duomenimis, visiškai likviduotos trys partizanų grupės, iš viso 167 žmonės: LLA „vanagų Romanausko" kuopa, veikusi Merkinės, Daugų ir Varėnos valsčiuose (šios kuopos nukauta 63, suimta 35, atėjo ir pasidavė - 5, iš viso 103 partizanai); AK Ėdiko grupė: sulaikyta 27, pasidavė 3, iš viso 30; AK Lepiko grupė: sulaikyta 18, pasidavė 16, iš viso 34 žmonės. O iš viso apnaikinta 18 partizanų grupių, iš jų penkios - AK. Tai, ką čekistai rašė apie lenkų AK partizanus, beveik viskas buvo teisybė. Dėl sudėtingos psichologinės situacijos - kovota su vokiečiais, vėliau - su vokiečių priešais rusais; dėl didelių nuostolių, patirtų kovose su vokiečiais; dėl rusų klastingumo, kai 1944 m. liepos 17-18 d. III Baltarusijos fronto vadovybės nurodymu buvo suimti Vilniaus ir Naugarduko apygardų AK kariai su visa vadovybe, dar neseniai kovęsi dėl Vilniaus petys

į petį su rusais, ir dėl daugelio kitų priežasčių akovcai 1945 m. pabai-goje-1946 m. pradžioje Vilniaus krašte nustojo aktyviai priešintis. Tuo tarpu lietuvių partizanai elgėsi kitaip; nepaisant skaudžių smūgių, jų būriai vėl atsigaudavo, kūrėsi nauji ir kovos vyko iki 1953 m.

Kovose su partizanais grupuotė paėmė tiek ginklų: minosvaidžių - 1, prieštankinių šautuvų - 2, rankinių kulkosvaidžių - 29, automatų - 38, šautuvų - 149, raketų - 9, medžioklinių šautuvų - 1, šovinių - 32 142, minų -2, pistoletų - 61, granatų - 181, raketinių - 3. Taip pat paimta 4 žiūronai ir 5-osios LLA apygardos vėliava bei dokumentai.

Kartu su vietiniais saugumo organais junginio kariai dalyvavo jau minėtame trėmime, per kurį išremta 625 žmonės, tarp jų iš Vilniaus apskrities - 127, Trakų - 180, Alytaus - 318. (Beje, Dzūkijos partizanai viename 1945 m. vasarą išplatintame atsišaukime, be kita ko, rašė: „Tas iš lietuvių, kuris pirks iš rusų ar istrebitelių prisiplėštus ištremtųjų daiktus, tas bus vertinamas kaip istrebitelis ir jo turtas bus konfiskuotas arba sunaikintas“²⁶. Partizanai gerai suprato, kad okupantai, norėdami patraukti į savo pusę žmones, skatino jų blogas savybes, ypač godumą, todėl mėgino tam priešintis skelbdami, jog nuosavybė yra neliečiama.)

Junginys nemažai pasidarbavo filtruodamas žmones ir pradinėje suėmimo stadijoje (toliau tardyti junginio žvalgybininkai žmogų dažniausiai perduodavo vadinamiesiems „organams", t. y. NKVD, kartais -NKGB operatyvininkams). Birželio 15 d.-liepos 20 d. buvo išfiltruota 986 žmonės, iš jų sulaikyta remiantis agentų duomenimis - 143, remiantis kitais žvalgybiniais duomenimis (tie „kiti" - tai daugiausia tardymo metu išgautos žinios) - 667, užtvaromis - 176. Iš jų išaiškinta: kontržvalgybos agentų - 18, išdavikų - 18, policininkų ir baudėjų - 10, vokiečių statytinių ir rėmėjų - 50, banditų (t. y. partizanų) - 323, jų rėmėjų - 182, RA dezertyrų - 11, vengiančių tarnybos RA - 57, kito an-tisovietinio elemento - 137.

Išfiltruoti žmonės perduoti: NKVD teritoriniams organams - 570, NKGB teritoriniams organams - 270, prokuratūrai - 3, karo komendantui- 1, į karo belaisvių stovyklą - 2. Vienas sulaikytasis nusižudė KPZ.

O štai kokias išvadas padarė plk. Romanovas: 1) Vilniaus, Trakų, Alytaus apskrityse padėtis labai pagerėjo. AK ir „vanagai", veikę kompaktiškai, iš dalies sutriuškinti, iš dalies suskilo į smulkias grupeles ir slapstosi savo gyvenamosiose vietose; 2) NKVD kariuomenės žvalgybos aparatą tikslinga panaudoti operatyvinėse grupėse, kurios veikia labiausiai „banditizmo pažeistose" vietovėse; reikia duoti jiems į pagalbą kariuomenės, kad jie galėtų realizuoti savo surinktus duomenis. Karininkų žvalgybininkų naudojimas masiškai kratant vietovę rezultatų neduoda.

Ataskaitos pabaigoje nurodoma, kad junginį perdislokavus į Kauno sektorių, liepos 20 d. visa junginio užverbuota agentūra buvo perduota apskričių ir valsčių NKVD-NKGB organams.

Kitoje ataskaitoje, pasirašytoje plk. Romanovo ir 1. e. štabo viršininko pareigas plk. Goborovo, pateikiama ir kitų duomenų apie junginio veiklą kartu su kitais NKVD daliniais birželio 10d.-liepos 17 d.²⁷ Per šį laikotarpį pulkai dalyvavo mūšiuose ir juose nukovė partizanų:

Į šią ataskaitą neįtraukti partizanai, nukauti ir į nelaisvę paimti ne mūšiuose, o kitų tarnybinių būrių veikimo metu. Tie tarnybiniai būriai - tai RPG, naikintojų grupės ir būriai, sekretai, pasalos ir užtvaros, išstatyti tikėtinuose partizanų judėjimo keliuose.

(Prie 10-osios ŠD nuveiktų darbų priskaičiuota tos divizijos karių sulaikyti 223 asmenys, vengę tarnauti RA, 6 vokiečių statytiniai bei 38 buvę šauliai, prie 262-ojo ŠP - 194 vengę tarnauti RA.)

Paskutinėmis buvimo Vilniaus operatyviniame sektoriuje dienomis čekistiniai kariai liepos 7-17 d. surengė masinę operaciją²⁸. Trims pasienio pulkams šioje operacijoje talkino dar kelių divizijų, tuo metu dislokuotų Gudijoje, pulkai. Iš 10-osios ŠD operacijoje dalyvavo 34-asis MŠP (šis pulkas taip ir liko Dzūkijoje, o nuo 1946 m. pradžios buvo prijungtas prie 4-osios ŠD), 84-ojo ŠP 1-asis batalionas, matyt, 6-ajai ŠD priklausęs 262-asis ŠP (nuo 1946 m. kovo mėn. taip pat prijungtas prie 4-osios ŠD), o iš Lietuvoje dislokuotų NKVD šaulių pulkų operacijoje dalyvavo 266-ojo ŠP 2-asis ir 3-iasis batalionai. Taigi operacijoje dalyvavo apie 4-5 tūkst. karių, buvo sulaikyta 1409 žmonės ir nukauta 27 partizanai. Štai ką nuveikė atskiri daliniai:

Taigi per visą buvimo Vilniaus operatyviniame sektoriuje laiką 1 Pabaltijo fronto NKVD junginys su savo talkininkais nukovė 160 partizanų, 554 neva partizanus sulaikė. Iš viso sulaikyta 2695 žmonės. Kaip rašoma ataskaitoje, minėta didelė operacija lūkesčių nepateisino. Pasak čekistų vadų, geresni rezultatai būna, kai kariuomenė staigiai išmetama į partizanų būrių bazavimosi vietas ir kai veikiama koordinuojant kariuomenės ir operatyvininkų veiksmus. Tokie menki rezultatai, be abejo, buvo todėl, kad partizanai tuo metu jau beveik visoje Lietuvoje buvo išsiskirstę į mažas 2-5 žmonių grupeles, neblogai išmokę slėptis bunkeriuose ir kitose slėptuvėse. Be to, partizanai ir jų rėmėjai žvalgai jau buvo perpratę rengiamų operacijų požymius ir pasitraukdavo į kaimynines apylinkes arba gerai pasislėpdavo. Atvirų mūšių su gausesniu ir daug judresniu priešu buvo vengiama.

Pastarojoje ataskaitoje čekistai giriasi, kad jie ne tik šaudė ir suiminėjo: trijose apskrityse jie surengė 1013 mitingų, pokalbių, pranešimų, kurių klausėsi 45 tūkst. žmonių, demonstravo 41 filmą, kurį žiūrėjo 5 tūkst. žmonių, ir surengė 45 koncertus, į kuriuos susirinko 15 tūkst. žmonių. Žinant to meto mūsų žmonių požiūrį į sovietų kariuomenę, galima patikėti, jog nebent paaugliai susirinkdavo tik į filmus.

Ataskaitą junginio vadai baigia išvadomis: 1) nuveikta daug; 2) norint nuveikti daugiau, reikia ilgiau būti vienoje vietoje, ten įsigyti agentų ir rėmėjų, ir 3) reikia skubinti pasų išdavimą.

Kadangi neturime išsamių duomenų, ką yra nuveikęs šis junginys pirmuoju buvimo Lietuvoje laikotarpiu, negalime palyginti jų su antrojo laikotarpio duomenimis. Bet pagal analogiją su tokia pat III Baltarusijos fronto grupuote galima daryti išvadą, kad antruoju laikotarpiu suimta ir ypač iššaudyta kur kas mažiau. Tai suprantama, nes per karą mūsų miškuose slapstėsi daug vengiančiųjų tarnauti RA (1945 m. legalizavosi 36 272 žmonės, iš jų 6160 partizanų²⁹), be to, partizanams pakeitus taktiką, juos tapo kur kas sunkiau nukauti. Tačiau ir iš tų 160 nukautų žmonių dalis tikriausiai buvo nušauti atsitiktinai patekę į čekistinių karių girnamalę. Keletą tokių atvejų nurodo patys čekistai. Liepos 16 d. 3/220-ojo PP būrys, vadovaujamas seržanto Oniščenkos, Daugų valsčiuje nušovė mišku einantį žmogų. Ginklo jis neturėjo. Tą pačią dieną to pat pulko 2-ojo bataliono būrys 25 km nuo Alytaus Agripiškių (?) kaime nušovė nuo jų neva bėgusį žmogų, kuris ginklo taip pat neturėjo. Vėl tą pačią dieną 3/33-iojo PP būrys, vadovaujamas ltn. Korpuno, Kmitų kaime už 40 km nuo Vilniaus pašovė neva mėginusį bėgti taip pat ginklo neturėjusį žmogų³⁰.

Labai abejotini čekistų pateikti duomenys apie savo žuvusius karius. Apie Kalniškės mūšio tiek vienos, tiek kitos pusės paskelbtus duomenis jau rašyta. Neįtikėtina, jog pirmajame Varčios mūšyje partizanai, kad ir netikėtai užklupti, tačiau puolančius priešus pasitikę 12 kulkosvaidžių ugnimi, nenukovė nė vieno priešo. A. Ramanauskas-Vanagas rašo, jog žmonių žiniomis, nugirstomis iš rusų, tame mūšyje žuvo 176 rusų kariai⁵¹.

Nors duomenys ir iškraipyti, vis dėlto jie aiškiai rodo, kad Vilniaus operatyviniame sektoriuje 1945 m. liepos mėn. okupantams atkakliai priešinosi tik lietuvių partizanai. Iš 160 tą mėnesį žuvusių partizanų net 124 žuvo Alytaus apskrityje, kur veikė 220-asis PP. Kiti žuvo nuo 33-iojo PP karių rankos ir tikriausiai priklausė Žaliojo Velnio būriams. Tuo tarpu audringais 1944 m. ir 1945 m. pradžioje veikę lenkų AK partizanai visiškai pakriko.

Beje, su I Pabaltijo frontu susijęs vienas įdomus atvejis. Dar 1944 m. spalio 8 d. šio fronto politinės valdybos viršininkas gen. mjr. Drebedejevas parašė A. Sniečkui raštą, kuriame reikalavo, kad Lietuvoje iš mokyklų, organizacijų ir net gyventojų būtų paimtos „fašistinės, profašistinės ir kitos antisovietinės knygos". Esą jos patenka ir į kariškių rankas. Politrukai saugojo savo valdinių komunistinių įsitikinimų grynumą, nes tik neabejojantys kariai klusniai vykdė žiauriausius ir beprasmiškiausius vadų įsakymus.

1945 m. liepos 19 d. grupuotė pradėjo keltis į Kauno operatyvinį sektorių. Pirmasis ten išvyko 31-asis pasienio pulkas. Vos atvykusiam pulkui buvo smogtas skaudus smūgis: nuo partizanų rankų pasaloje 1945 m. liepos 20 d. Raseinių apskrities Šimkaičių apylinkėje 1 km nuo Kalniškių kaimo žuvo pirmame vežime važiavę jaunesnieji leitenantai Lavrovas, Bolvarovas ir Vedernikovas bei raudonarmietis Venjaminovičius³².

Didžiulių operacijų planai. 166 puslapių byloje³³ dėstoma, kaip didžiulėmis operacijomis sutriuškinti partizanus trijose Kauno operatyvinio sektoriaus apskrityse - Kauno, Kėdainių ir Raseinių. Buvo parengti du planai. Pagal pirmąjį planą operacijoje turėjo dalyvauti šeši pulkai, pagal antrąjį- keturi. Šių operacijų vykdymui, ko gero, ir buvo perkelti į Kauno sektorių 31-asis ir 33-iasis pasienio pulkai.

Pirmiausia buvo sudarytas bendras planas, nurodytos konkrečios užduotys. Jį turėjo pasirašyti B. Kobulovas ir A. Apolonovas (jų parašų ant archyve esančio egzemplioriaus nėra). Planas vadinosi taip: „Operatyvinis smūgis lietuviškam pogrindžiui, gaujų formuotėms, priešininko agentūrai, išdavikams ir vokiečių statytiniams, banditų rėmėjams ir vengiantiems tarnybos DVRA Kauno NKVD-NKGB operfatyviniame] sektoriuje per čekistinę operaciją 1945 m. liepos 20-30 d.“³⁴ Sudavus „operatyvinį smūgį“ sektoriuje turėjo būti sunaikinta:

1. 31 „gaujų formuotė", iš viso 1104 žmonės. Iš jų Kauno apskrityje 12 grupių, iš viso 404 žmonės, Kėdainių - 7 ir 450, Raseinių - 12 ir 250.

2. Lietuviško antisovietinio pogrindžio 114 dalyvių, iš jų Kauno apskrityje 16 žmonių, Kaune - 53, Kėdainių apskrityje - 10, Kėdainiuose - 5, Raseinių apskrityje - 50, Raseiniuose - 1.

„II. Turi būti sulaikyti ir išfiltruoti, o besipriešinantys - sunaikinti: 925 RA dezertyrai, 824 vengiantys tarnauti RA, iš viso - 1749 žmonės".

„Iš viso oper[atyviniame] sektoriuje turi būti likviduoti, areštuoti ir sulaikyti 3463 žmonės".

III. Numatyta ištremti 137 „banditinio elemento šeimas", iš viso 517 žmonių, iš jų Kauno apskrityje - 240, Kėdainių - 112, Raseinių apskrityje - 165.

Šį planą turėjo pasirašyti Kauno operatyvinio sektoriaus viršininkas plk. Vesiolovas, bet jo parašo nėra; planą pasirašė I Pabaltijo fronto NKVD junginio viršininkas plk. Romanovas.

Pirmajame plane numatyta, jog trylikos dienų operacijoje dalyvaus šeši pulkai (apie 6 tūkst. karių). Numatyta šukuoti Kauno apskrityje 7 miškus, Kėdainių - 8, Raseinių - 4. Po tris pulkus pirmą dieną turėjo šukuoti Kėdainių apskrities Ruseinėlių (?), Josvainių ir Šaravų miškus, septintą dieną - Paupio ir Girdžių (?) miškus, dešimtą dieną - Paliepių mišką, vienuoliktą dieną - Burbinų miškelius. Kitus miškus turėjo šukuoti 1-2 pulkai.

1) operatyvinė padėtis (trumpa partizanų būrių apžvalga, jų veikimo vietos, duomenys apie nelegalus); 2) operacijos vykdymo rajonai ir laikas ir

Daugiausia kariuomenės turėjo dalyvauti 3-iajame šukavimo etape Kauno apskrityje; ten ji turėjo veikti taip: Čekiškės ir Novėtų (?) šile nuo 6 val. iki 18 val. 200 karių blokuoja Panevėžio-Čekiškės kelią, neleidžia pereiti į šiaurę; 200 karių blokuoja ruožą tarp Podstūnų (Pastriūnio?) ir Jaglėnų (Jagminiškių?), kad partizanai nepereitų per Nevėžį; 300 karių slapta blokuoja Jaglėnų-Vilkijos kelią; 700 karių šukuoja vietovę nuo kelio Vilkija-Čekiškė į rytus iki Nevėžio, kruopščiai apžiūri visas gyvenvietes; 50 karių rezervas su automašina išsidėsto Vilkijoje; 20 operatyvininkų veikia su kariuomene, 2 - filtravimo punkte.

Daug kariuomenės numatyta sutelkti 5-ajame etape, kai turėjo būti šukuojamas Paliepių miškas Ariogalos valsčiuje. Operaciją numatyta pradėti 6 val. ir baigti 14 val.

Pirmoji 400 karių grupė blokuoja ruožą Paliepiai-Vosbučiai; Paginiavyje išsidėsto 200 karių rezervas. Antroji 600 karių grupė sudaro užtvarą Mažašenių (?)-Paliepių ruože ir iššukuoja dalį miško, 18 operatyvininkų veikia su kariuomene, 5 - filtravimo punkte. Trečioji 1200 karių grupė ieško partizanų Paliepių miške (nurodoma, nuo kur iki kur) ir juos likviduoja.

Taip etapais kariuomenės veikla buvo suplanuota ir kitose apskrityse. Prie kiekvienos apskrities plano buvo pridėtos pažymos apie bendrą partizanų ir nelegalų skaičių, atskiras partizanų grupes, partizanų ir kitų „likviduotinų“ žmonių grupių sąrašai. Partizanų sąrašuose nurodoma partizano pavardė, vardas, tėvavardis, iš kurios vietovės kilęs, ką veikė vokiečių okupacijos metais, ar lanko savo šeimas ir gimines. Nurodoma būrių ginkluotė, jų bazavimosi vietos, ką būrys sušaudė, kurie agentai (išvardijami slapyvardžiai) seka būrį.

Įdomūs prieš operacijos pradžią parašyti NKVD-NKGB Kėdainių apskrities operatyvinės grupės viršininko mjr. Todeso ir kitų čekistinių viršininkų „Samprotavimai"³⁵. Štai keletas jų minčių: Kėdainių apskrityje yra daug, apie 450, partizanų, jie turi nemažai rėmėjų, todėl reikėtų: 1) iš karto blokuoti kelis partizanų centrus; 2) miškus šukuoti kelis kartus, su 3-5 dienų pertraukomis arba dviem trim, o ne viena „banga"; 3) operaciją pradėti iškart, nekoncentruojant kariuomenės Kėdainiuose, nes partizanų žvalgai iš kariuomenės koncentracijos nustato, jog bus valymas;

4) pirmiausia reikėtų pulti Ruseinėlių mišką, nes jame, agentų duomenimis, yra partizanų štabas; 5) pirminę filtraciją vykdyti kariuomenės batalionuose, kur turėtų būti po vieną operatyvininką, o prie pulkų įkurti filtravimo punktus.

Antrasis planas kur kas paprastesnis (matyt, buvo sudarytas įsitikinus, jog anksčiau trumpai aprašytą operaciją suorganizuoti bus sunku, be to, gal ir suabejota, ar iš to masiško renginio bus didelės naudos). Jame numatyta, jog operacijoje dalyvaus keturi pulkai (be 31-ojo, 33-iojo, 220-ojo, dar ir 4-ajai ŠD priklausantis 298-asis ŠP). Šis planas taip pat pasirašytas tik I Pabaltijo fronto junginio štabo viršininko pavaduotojo mjr. Koriaki-no. Pagal planą operaciją numatyta vykdyti liepos 22-31 d., kiekviena apskritis suskirstyta į kovos barus (Kauno aps. - 4 barai, Kėdainių - 4, Raseinių - 5), vienam barui skiriama po vieną batalioną (apie 300-400 karių). Batalionai baruose „dirbti“ turėjo visas dešimt dienų³⁶.

Kas tuo metu darėsi Kauno operatyviniame sektoriuje, galima spręsti iš 1945 m. rugpjūčio 5 d. plk. Romanovo ir jo štabo viršininko pavaduotojo mjr. Koriakino pasirašytos „Pažymos apie kovą su banditizmu Kauno oper[atyviniame] sektoriuje 1945 m. liepos 20 d.-rugpjūčio 5 d.“ Skyriuje „Kovinė kariuomenės veikla¹¹ rašoma, kad per tą laiką partizanai puolė 18 kartų, įvyko koviniai susidūrimai su partizanais, nukauta 121 partizanas, iš to skaičiaus 21 nukovė 31-asis PP, 8- 33-iasis, 26 - 220-asis, 66 - 398-asis ŠP (šis pulkas, kaip minėta, priklausė 4-ajai ŠD ir veikė Kauno operatyviniame sektoriuje). Kariuomenė patyrė tokius nuostolius: 31-ajame PP žuvo 3 ir sužeisti 6 seržantai ir kareiviai, 220-ajame atitinkamai 2 ir 2, 298-ajame ŠP - 2 ir 3 (kaip ir kitose nuostolių suvestinėse, šioje nenurodyta, kiek karių žuvo partizanams puolant; į suvestinę neįtraukti mažiausiai trys leitenantai, apie kurių žuvimą liepos 20 d. jau rašyta). Mūšiuose paimta 2 sunkieji kulkosvaidžiai, 8 lengvieji, 20 automatų, 68 šautuvai, 4 karabinai, 25 pistoletai ir revolveriai, 106 granatos.

Skyriuje „Operatyvinė-tarnybinė kariuomenės veikla" rašoma, jog per 15 dienų buvo sulaikyta 516 žmonių, iš jų 66 partizanai (31-asis PP sulaikė 11, 33-iasis - 15, 220-asis - 12, 298-asis ŠP - 28), 78 partizanų rėmėjai, 13 dezertyrų, 1 vokiečių policininkas, 3 vokiečių kareiviai, 136 įtartini asmenys. Liepos 24 d. buvo ištremtos 136 šeimos - 484 žmonės, iš Kauno apskrities - 214, Raseinių - 169, Kėdainių - 101³⁷.

Kaip matyti iš pažymos, iš Kauno sektoriuje numatytų „likviduoti, areštuoti, sulaikyti" 3463 žmonių buvo suimti tik 516, o iš 1104 čekistams žinomų partizanų nukauta 121 ir 66 suimta. Tik vieną užduotį - ištremti neginkluotus, nesipriešinančius žmones, daugiausia pagyvenusius ir vaikus -čekistai įvykdė beveik šimtu procentų: iš 137 ištrėmė 136.

Taigi iš ataskaitos galima spręsti, jog tie didžiuliai operacijų planai nebuvo įgyvendinti. Čekistai įvykdė tik dalį planų, nes kitoje byloje rašoma, jog Kauno apskrityje Ariogalos valsčiuje Paliepių miškas liepos mėn. buvo ištisai šukuojamas³⁸. Be abejo, tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis smūgis Paliepių girioje besilaikantiems partizanams. J. Stalino „Ypatingajame aplanke" yra LSSR NKVD-NKGB L. Berijos vardu 1945 m. sausio 10 d. rašytas pranešimas „Apie operatyvinio smūgio ginkluotų formuočių štabui Paliepių miške rezultatus"³⁹.

¹    LYA, f 1, ap. 3, b. 802, 1. 2.
²    Ibid.. b. 806, 1. 7.
³    Ibid.. b. 809. 1. 30.
⁴ Ibid., I. 53.
⁵    Ibid.. I. 66.⁶    Ibid., I. 108.
⁷    Ibid.
⁸ RVKA. 1918-1960 melų archyvinių fondų sąrašas.⁹LYA, f. 1, ap. 3, b. 810, I. 15.
¹⁰    A. Amišauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais, p. 190.¹¹LYA, f. 1, ap. 3, b. 802, 1. 7.
¹² Ibid., b. 809. 1. 24.
¹³    Ibid.. 1. 50
¹⁴    Ibid.. b. 806. 1 23.
¹⁵    Ibid., b. 809. 1. 112.
¹⁶    Ibid., 1. 110
¹⁷    Ibid. b. 7/144.
¹⁸ Ibid., b 809. 1. 75-83.
¹⁹ Ibid., b. 806, 1. 26.
²⁰    Ibid., I. 31.
²¹    Ibid., b. 811, I. 30.²²    Ibid.
²³    Ibid., b. 809, I. 1-2.
²⁴ E. Grunskis, Lietuvos gyventoji/ trėmimai sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose. Vilnius. 1995, p. 63-72.²⁵    LYA, f. 1, ap. 18, b. 97, I. 47-56.²⁶    Ibid.. I. 20.
²⁷    Ibid., I. 57-69.²⁸ Ibid . 1 64-65.²⁹ Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, p. 363.³⁰ LYA, f. 1, ap. 3, b. 810. I. 289.³¹ A. Ramanauskas (Vanagas). Daugel krito sūnų. Vilnius, 1992. p. 45-60.³²    LYA, f. 1, ap. 3, b. 811, 1. 72.³³    Ibid., ap. 18, b. 6. I 1-166.³⁴ Ibid., 1. 161-163
³⁵ Ibid., 1. 111-112.³⁶    Ibid.. I. 165-169.
³⁷    Ibid., I. 159-160.³⁸ Ibid.. b 11, 1. 28.³⁹ Archiv novejšej istorii Rossii, t. 1, s. 72.

Iš buvusio I Pabaltijo fronto užnugario apsaugos kariuomenės pulkų pirmas 1945 m. liepos 18 d. į Kauno operatyvinį sektorių, Kėdainių apskritį, buvo perdislokuotas 31-asis pasienio pulkas¹, o jau rugpjūčio 19 d. junginys pavadintas I Ukrainos fronto junginiu. Liepos 19 d. junginys „pradėjo vykdyti užduotį naikinant banditizmą Kauno oper[atyviniame] sektoriuje"².

Liepos 24 d. 31-asis PP veikė Raseinių aps., 33-iasis - Kauno aps., dalis jo padalinių dar buvo Trakų aps., 220-asis liko Alytaus aps.³ Toks čekistų vadų sprendimas visai logiškas, nes tuo metu lenkų akovcai buvo arba sutriuškinti, arba pasitraukė į Lenkiją, o Dzūkijos partizanai dar ilgai priešinosi.

Kodėl buvo pakeistas to trijų pulkų junginio pavadinimas, galime tik spėlioti, nes rastuose dokumentuose čekistai apie tai nerašo. Galima spėti, kad tai padaryta finansiniais sumetimais, nes pulkų sudėtis nepasikeitė, liko tas pats junginio viršininkas - vis dar laikinai einantis pareigas plk. Romanovas. Šio junginio vadovybė - I Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės valdyba dar vykstant karui, 1945 m. kovo mėn., pakeitė pavadinimą ir tapo Kuršo (Zemliandijos) grupuotės užnugario apsaugos valdyba (matyt, gavo naujus pulkus), o minėtas junginys gyvavo tarsi be vadovybės - štabo. A. Apolonovo pastangomis jis buvo prijungtas, aišku, visiškai formaliai, prie 1 Ukrainos fronto ir trys pasienio pulkai dar du mėnesius - iki spalio mėn. - siautėjo Lietuvoje.

1945 m. rugpjūčio 21 d. šiam junginiui priklausė 31-asis PP, veikęs Raseinių ir Kėdainių aps., 33-iasis, veikęs Kauno aps., ir 220-asis, likęs Alytaus aps.⁴ Tačiau jau rugsėjo 5 d. 33-iąjį PP keičia 134-asis, kuris rugsėjo 8 d. veikė Trakų aps.⁵ Rugsėjo 18 d. 31-asis PP buvo Tauragės aps., 220-asis - ten pat, Alytaus aps., nors kurį laiką šio pulko 3-iasis ŠB kartu su 86-ojo PP 3-iuoju ŠB kovojo Kėdainių aps. Baisogalos apylinkėse⁶.

1945 m. rugpjūčio 20 d. 31-asis PP perdislokuojamas: 2-asis ŠB - į Baisogalą, 1-asis - į Raseinius, 3-iasis - į Josvainius⁷. Rugsėjo 1 d. 31-asis PP buvo Raseinių aps., 220-asis - Alytaus aps. Daugų ir Varėnos vlsč., 33-iasis -Kauno aps. prie Darsūniškio⁸. Rugsėjo 3 d. 33-iąjį PP pakeitęs 134-asis PP buvo dislokuotas Trakų aps., jo štabas įkurtas Trakuose, 2-ojo bataliono štabas - Žasliuose, 1-ojo- Semeliškėse, 3-iojo- Onuškyje. Gretimuose bažnytkaimiuose ir net kaimuose buvo išsidėsčiusios 15 šio pulko užkardų⁹. Pulkas tose pat vietose veikė ir rugsėjo 24 d.

Rugsėjo 10 d. 31-asis PP veikė Šiaulių ir Kėdainių aps., kiti du pulkai-savo ankstesnėse vietose¹⁰.

220-asis PP iki pat junginio išformavimo spalio mėn. buvo Alytaus aps. Ten jis buvo ir spalio 12 d., kai Alytaus operatyvininkams prašant atsisakyta duoti karių operacijai vykdyti, nes jau buvo gautas įsakymas, kad pulkas išformuojamas¹¹. Pulko vadai, sužinoję apie išformavimą, nenorėjo rizikuoti savo karių gyvybėmis.

Visą laiką šiame junginyje buvo 104-oji OMG, kelių šimtų karių dalinys, kuris tikriausiai atliko rezervo vaidmenį. Rugsėjo 8 d. minima šiame junginyje veikusi ir 108-oji OMG.

Įdomus 31-ojo PP likimas. Rugsėjo 28 d., t. y. prieš pat junginio išformavimą, pulkas buvo performuotas į 115-ąjį pasienio būrį, kuris galutinai išformuotas 1946 m. gruodžio 11 d.¹² Šis pasienio būrys beveik nesaugojo sienos (tokia buvo pasienio būrių paskirtis), o daugiausia kovojo su partizanais Pietų Lietuvoje. Matyt, gen. plk. A. Apolonovas, negalėdamas Lietuvoje išsaugoti pasienio pulkų, nors vieną jų pavertė pasienio būriu ir taip jį Lietuvoje išlaikė dar apie metus.

Nemaža įdomybių susiję ir su 134-uoju PP, kuris į Lietuvą atvyko rugpjūčio 31 d. Matyt, tai buvo nemenkos čekistinės šlovės pulkas, nes jis turėjo Ruščuko (Rumunijos miestas) vardą, buvo apdovanotas B. Chmelnic-kio ordinu. Kaip J. Bartašiūnui rugsėjo 19 d. rašė I Ukrainos fronto NKVD junginio „Smerš“ skyriaus viršininko pareigas einantis mjr. Nazarčiukas, šis pulkas, perkeliamas iš Vengrijos į Lietuvą, ilgai laukė sąstato Samboro stotelėje (Užkarpatės-Vengrijos pasienyje) ir kariai laukdami „ištvirko", prarado norą kovoti. Atvykę per 15 dienų sulaikė tik 4 partizanus¹³. Čekistai savo kariams sukeldavo tam tikrą pilną neapykantos dirbtinę būseną neleisdami jiems bendrauti su vietiniais gyventojais, gąsdindami „banditais" ir apkraudami dideliais fiziniais krūviais. Tokią mankurto būseną pasiekusį karį buvo galima bet kur panaudoti. Kiek nors iš tos būsenos ištrūkus, kaip kad atsitiko 134-ojo PP kariams, pagyvenus normalų gyvenimą, vėl sukurstyti pagiežą ir neapykantą net ir čekistams nebuvo lengva.

Junginio veikla. Šio junginio štabo vadovybė J. Bartašiūnui rašė žvalgybinius pranešimus be suvestinių duomenų, I. Tkačenkai - operatyvines suvestines su visais duomenimis, o nuo rugsėjo 11 d. jiems abiem buvo siunčiamos suvestinės, kuriose buvo tokie skyriai: 1) operatyvinė padėtis;

2) kovinė veikla ir 3) operatyvinė-tarnybinė kariuomenės veikla. Jei būdavo pakeitimų, įvesdavo skyrių „Dislokacijos pakeitimai".

Įdomus 1945 m. rugpjūčio 18 d. pranešimas, kuriame rašoma, jog Vilniaus apskrityje Pikeliškių miške prieš LLA partizanus (t. y. lietuvius; iki tol tai buvo lenkų AK veikimo zona) buvo mestos 104-oji ir 108-oji OMG, kurioms vadovavo pplk. Zinovjevas.

Rugpjūčio 23 d. šis junginys nukovė 1 partizaną, 1 suėmė, 15 išfiltravo,

Taigi per 7 dienas junginys nukovė 14 partizanų, 3 paėmė į nelaisvę ir suėmė 57 žmones¹⁴.

Čekistiniai kariai operacijose šaudydavo ne tik priešus - mūsų partizanus, bet nušaudavo ir vieną kitą neapdairų savo simpatiką. Antai rugpjūčio 28 d. Šiaulių valsčiaus stribas Kisielius, būdamas operacijoje Maželių apylinkėse, atitrūko nuo savo grupės ir slampinėdamas po mišką pateko į 31-ojo PP manevrinės grupės užtvarą. Pasak čekistų, sušukus „Stok!" jis bėgo ir buvo nušautas¹⁵.

Šio junginio kariai iškrėtė ir kitokių šunybių. 1945 m. rugsėjo 18 d. 220-ojo PP vyr. ltn. Popovas su dviem kareiviais Jiezne girtuokliavo pas M-ką. Ten nugirdė ir išprievartavo jo 13 metų dukrą, po to pabėgo palikes kareivius, kuriuos sumušė ir vos nenušovė stribai, palaike juos partizanais. Beje, kaip neretai būdavo, tas nusikaltimas padarytas perdislokavimo išvakarėse¹⁶.

Pasak kariškių, jie rugsėjo 11d. neteko tik vieno savo kario ir talkinusio stribo¹⁷. Taigi per 15 dienų junginio kariai nukovė 29 partizanus, 45 paėmė į nelaisvę, suėmė 29 jų rėmėjus, 6 dezertyrus, 3 be dokumentų, 5 vengiančius tarnybos RA. 12 partizanų pasidavė.

Štai vienos iš paskutiniųjų operatyvinių suvestinių, kurios buvo nusiųstos J. Bartašiūnui ir Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininkui plk. I. Rudykai:

I Ukrainos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės štabo operatyvinė suvestinė Nr. 00194 pagal pasienio pulki) vadi) pranešimus iki 45 09 21 d. 24 val. Žemėlapis 200 000 - 42 m.

31-ojo PP duomenimis, gautais iš NKVD Raseinių AS 45 09 19 d., gauja iki 30 žmonių apiplėšė apylinkės tarybos pirmininką Kašaitį Skopiškėse (2040). Tos pat dienos 22 val minėtoji banditų grupė nužudė vietinį Rusiškių (2040) gyventoji) Žolį ir su juo kartu buvusį Girkalnio naikintoji) būrio kovotoją. Juos nužudę banditai pasislėpė Burbinų miš[ke] (1040).

45 09 21 d. 8 val. į Burbulų mišką (1040) siekiant suieškoti ir likviduoti gaujas pasiųstas 1/31-ojo PP naikintojų būrys, vadovaujamas mjr. Riabinino.

Tais pat duomenimis, gantais iš NKVD Krakių VP. į vakarus nuo Gudaičių (4060) slepiasi nežinomo dydžio gauja.

Duomenų patikrinimui ir gaujos likvidavimui 45 09 21 d. j Gudaičių apylinkes (4060) išsiųsta 2/31-ojo PP RPG.

220-ojo PP pranešimais Solcenikų (3060) [Šalčininkų. - J. 5] apylinkėse slepiasi 5 žmonių gauja.

45 09 20 d. į gaujos buvimo rajoną nusiųsta 220-ojo PP 1-osios atsarginės užkardos RPG, vadovaujama ltu. Komarovo.

45 09 20 d. 220-ojo PP 1-osios atsarginės užkardos žvalgybinė paieškų grupė, vadovaujama ltn. Komarovo, šukuodama vietovę Solcenikų (3060) apylinkėse, vienoje iš daržinių surado 5 banditų grupę. Pasiūlius pasiduoti, banditai atidengė ugnį į RPG iš šautuvų ir automatų. Užvirus mūšiui, daržinė buvo padegta. Mėginę iš daržinės iššokti du banditai buvo nukauti, o kiti trys buvo sužeisti, liko daržinėje ir sudegė.

45 09 21 d. 2/220-asis ir 3/220-asis PP, nutarus Alytaus apskrities komitetui, vykdė banditų šeimų ištrėmimą iš nurodytos apskrities teritorijos.

L. e. I Ukrainos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės viršininko p[areigas] pik [Romanov] (parašas) L. e. kariuomenės štabo viršininko p[areigas] plk. [Burov] (parašas)¹⁸

I Ukrainos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės operatyvinė suvestinė Nr. 00205 pagal pasienio pulki) vadų pranešimus, gautus 45 10 02 d. 24 val. Žemėlapis 200 000 - 42 m.

Papildant 45 09 30 d. 220-ojo PP [pranešimą], nenustatyto skaičiaus banditai vietinio Janiancų [?] gyventojo Rudansko Jono bute nušovė tris RA kariškius.

Nušovę banditai ginklu privertė Rudanską nuvežti nušautųjų lavonus prie Nemuno; pastarasis tai ir padarė. Žudikai dingo.

220-ojo PP ir NKVD Alytaus AS pajėgomis organizuotose banditų paieškose nustatyta, kad nušovė Siaubo 5 banditų grupė, aktyviai dalyvaujant anksčiau legalizavusiesiems banditams.

Per NKVD Alytaus AS vykdomas priemones areštuota 15 anksčiau legalizavusiųjų banditų, kurie, prisistatę su atgaila, ginklo neatidavė.

Tais pat duomenimis, Jakubiškių apylinkėse (0000) slepiasi pavieniai banditai.

45 10 02 d. 2/220-ojo PP vadas į Jakubiškių (0000) apylinkes išsiuntė 10-osios užkardos RPG. vadovaujamą ltn. Korobickio.

I Ukrainos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės viršininkas plk. Romanovas L. e. kariuomenės štabo viršininko p[areigas] pplk. Drukovas¹⁹

Tokio keisto pavadinimo NKVD kariuomenės junginys Lietuvoje veikė neilgai, tik nuo 1945 m. rugpjūčio 19 d. iki spalio pradžios. I Ukrainos fronto keliai ėjo toli nuo Lietuvos, tačiau čekistų valia to fronto vardas įrašytas ir į mūsų istoriją. Kitaip pavadintas, tikriausiai finansiniais sumetimais, šis NKVD kariuomenės junginys tęsė I Pabaltijo fronto NKVD junginio darbą - kovojo su mūsų laisvės kovotojais partizanais ir terorizavo mūsų žmones. Čekistų vadų ir ypač NKVD liaudies komisaro pavaduotojo ir kartu vidaus kariuomenės vyriausiosios valdybos viršininko gen. plk. A. Apolonovo pastangomis šis junginys dar du mėnesius terorizavo Lietuvą (kitų frontų tokio tipo NKVD junginiai buvo išformuoti daugiausia 1945 m. liepos mėn. ar dar anksčiau). Spalio mėnesį išformavus šios kariuomenės vyriausiąją valdybą, Lietuvoje buvo išformuoti ir visi šio tipo junginiai, tarp jų ir I Ukrainos fronto NKVD kariuomenė. 31-ąjį PP performavus į 115-ąjį pasienio būrį, jo kariai dar beveik metus siautėjo pietinėje Lietuvos dalyje.

¹ LYA. f. 1, ap. 18, b. 1/1, 1. 351.² Ibid., ap. 3. b. 811, 1. 42.³Ibid.. I. 90.⁴ Ibid.. b. 812, 1. 1.⁵ Ibid., b. 814. 1. 30.⁶ Ibid., b. 811, I. 229.⁷ Ibid., 1. 280.⁸ Ibid.. b. 812. I. 6.⁹ Ibid., 1. 191.¹⁰ Ibid., b. 815. 1. 4.¹¹ Ibid., ap. 18, b. 64, 1. 86.¹² VRMA, f. 10, ap. 105, b. 3, I. 76.¹³ LYA, f. 1, ap. 18, b. 55, 1. 34.¹⁴ Ibid., ap. 3, b. 798, 1. 24.¹⁵ Ibid., b. 812, 1. 54.¹⁶ Ibid., b. 814, 1. 269.¹⁷ Ibid., ap. 18, b. 102. I. 1-26.¹⁸Ibid., ap. 3, b. 814, 1. 294-295.¹⁹ Ibid., ap. 18, b. 1/3, 1 56.

Ši NKVD kariuomenė į Lietuvą buvo perkelta 1945 m. birželio viduryje iš Latvijos, kur iki pat Vokietijos kapituliavimo 1945 m. gegužės 9 d. vadinamajame Kuršo katile buvo vokiečių Šiaurės kariuomenės grupuotė. Kad šis NKVD kariuomenės junginys perkeltas iš Latvijos, galima spręsti ir iš to, jog abu junginį sudarę pasienio pulkai - 12-asis ir 130-asis - turėjo Rygos garbės vardus. Taigi junginys atvyko į Lietuvą kitaip negu šio tipo I Pabaltijo ir III Baltarusijos fronto junginiai, kurie 1945 m. vasario mėn. buvo iš Lietuvos nusiųsti „daryti tvarkos" Rytprūsiuose, o birželio viduryje A. Apolonovo ir B. Kobulovo pastangomis vėl grąžinti į mūsų kraštą. Šis junginys buvo atsiųstas sustiprinti NKVD pajėgas, nes 1945 m., pasibaigus karui, buvo aišku, jog Lietuva taps pagrindiniu pasipriešinimo naujiems okupantams židiniu.

Pulkams atvykus į Lietuvą, A. Apolonovo nurodymu iš I Pabaltijo fronto to paties tipo junginio buvo atkeltas 217-asis PP ir perduotas Leningrado fronto junginiui. Pulkai atvyko į Utenos operatyvinį sektorių, kuriam priklausė Ukmergės, Utenos, Švenčionų ir Zarasų apskritys. Šiam sektoriui vadovavo vienas nuožmiausių čekistų, tuo metu buvęs ir LSSR NKVD liaudies komisaro pavaduotoju, gen. mjr. P. Kapralovas. Utenos sektoriuje veikė ir 4-osios ŠD 137-asis ŠP.

Iš pradžių junginiui vadovavo gen. mjr. Abyzovas, o nuo 1945 m. rugpjūčio pradžios jį pakeitė buvęs junginio štabo viršininkas plk. Malas. Galima tik spėlioti, kodėl buvo pakeisti vadai, bet, matyt, turėjo įtakos liepos pabaigoje šio junginio „Smeršo“ viršininko mjr. Suchovilino pradėta kova tiek su pačiu Abyzovu, tiek su jo statytiniu tiekimo skyriaus viršininku pplk. F. Borovskiu. Neaišku, kas vertė šį pačius čekistus šnipinėjantį majorą tai daryti - ar čekistinis uolumas, ar buvo ir kitų priežasčių. Abu vadus jis kaltino tuo, kad jie gyvena su savo mašininkėmis - meilužėmis, kad papulkininkis pataikauja generolui ir taip daro jam įtaką, kad dėl papulkininkio aplaidumo buvo sušaldyta ir išgrobstyta dešimtys tonų bulvių, kad 130-ojo PP kariams laiku nebuvo gauta naujų batų, todėl „70 karių per fronto kariuomenės puolimą liko visiškai be batų ir buvo pervežami vežimais, tuo būdu be reikalo buvo apkrautas transportas ir, suprantama, 70 basų karių nebuvo naudojami tarnyboje". Bet, matyt, lemiamą įtaką generolo karjerai galėjo turėti papulkininkio meilužės laiškas, rašytas saviškiams į Ukrainą, kurį kartu su siunčiama rašomąja mašinėle perėmė kontržvalgybininkai. Tame laiške, be kita ko, rašoma: „Gerų siuntinių mums nepasisekė išsiųsti, juk mes stovime vietoje ir, aišku, nieko neturime. Tai daro tie, kurie yra Vokietijoje. Mūsiškiai važiavo ten, kai ką parsivežė, aišku, viską išgrobstė viršininkai..."¹

Taigi čekistai krauju kūrė utopinės valstybės neklasinę visuomenę, o tuo tarpu patys - nuo generolo iki mašininkės - grobė ką tik galėjo.

Pirmoji žinia apie junginio veiklą yra kpt. Kokino 1945 m. birželio 18 d. pasirašyta trumpa operatyvinė suvestinė, kurioje pateikiami duomenys, kas nuveikta nuo birželio 15 d.² Taigi birželio 15 d. pulkai jau buvo įsikūrę ir aktyviai kariavo. Stebina 137-ojo ŠP aktyvumas, nes jis vienas nukovė beveik pusę visų keturiose apskrityse tuo metu žuvusių partizanų. Matyt, tai galima paaiškinti tuo, kad ilgiau būdamas Utenos sektoriuje šis pulkas turėjo daugiau agentūrinių duomenų.

Kur įsikūrė ką tik atvykę pulkai - neaišku. Iš birželio 16 d. operatyvinės suvestinės Nr. 00167 sužinome, kad tą dieną kariuomenė buvo perdislokuota. 217-ojo PP 1-ojo bataliono štabas su 3-iąja, 4-ąja ir atsarginėmis užkardomis įsikūrė Volniki (Balninkuose?), 1-oji užkarda - Žmudki (Žemaitkiemyje?), 2-oji- Giedraičiuose, 3-ioji — Šešuolėliuose. 3-iojo bataliono štabas su 12-ąja, 13-ąja ir atsargine užkardomis įsikūrė Vepriuose, 11-oji užkarda - Gelvonuose, 15-oji- Širvintose³. Liepos 12 d. dalys ir padaliniai buvo perdislokuoti: 12-ojo PP štabas su manevrine grupe, 4-oji užkarda, 3-iojo bataliono atsarginė, 11-oji ir 12-oji užkardos - Zelvoje; 1-asis batalionas su atsargine ir 1-ąja užkarda - Širvintose, 2-oji užkarda - Šešuolėliuose, 3-ioji - Musninkuose, 5-oji - Gelvonuose, 9-oji - Labanore; 130-ojo PP štabas - Kurkliuose, l-ojo bataliono štabas - Vyžuonose, 2-ojo bataliono - Anykščiuose, 3-iojo bataliono - Kavarske⁴.

Kaip ir visos NKVD kariuomenės dalys bei padaliniai, šio junginio batalionai ir užkardos 1944-1945 m. buvo nuolat kilnojamos iš vienos vietos į kitą manant, kad toje vietoje partizanai jau sunaikinti. Prieš tai, iki liepos 12 d., padaliniai buvo perdislokuoti net du kartus⁵. Ko gero, Utenos operatyviniame sektoriuje nebuvo likę nė vieno bažnytkaimio, kuriame nors kelioms dienoms nebūtų apsistojusi bent viena šios fronto kariuomenės užkarda (kaip žinome, pasienio pulkas susidėjo iš trijų batalionų, šie -iš penkių užkardų ir vienos atsarginės užkardos; užkardoje būdavo apie 30-40 karių).

Liepos 19 d. A. Apolonovo nurodymu junginys perdislokuojamas iš Utenos į Šiaulių operatyvinį sektorių; senoje vietoje paliktas tik 4-osios ŠD 137-asis ŠP. Perdislokavimo priežastys galėjo būti įvairios, viena iš jų ta, kad šio krašto partizanų judėjimas buvo gerokai paralyžiuotas, nes jie ilgai nesugebėjo persitvarkyti ir kariavo atvirą pozicinį karą. Perdislokavimo priežastimi galėjo būti ir Žemaitijos partizanų suaktyvėjimas. Šiaip ar taip, liepos 22 d. nurodoma išsidėstyti:

12-ojo PP štabui - Joniškyje, 1-ajam batalionui - Žagarėje, 2-ajam -Šiauliuose, 3-iajam - Lygumuose.

217-ojo PP štabui - Mažeikiuose, 1-ajam batalionui - Lukniki (Luokė?), 2-ajam- Alsėdžiuose, 3-iajam - Žarėnuose.

130-ojo PP štabui - Telšiuose, 1-ajam batalionui - Papilėje, 2-ajam -Nevarėnuose, 3-iajam - Židikuose.

12-ojo PP užkardos buvo išdėstytos labai tankiai: l-oji ir 2-oji- Žagarėje, 3-ioji - Daunoravoje, 5-oji - Skaistgiryje; 2-ojo bataliono štabas įsikūrė Gruzdžiuose, 6-oji ir 7-oji užkardos - Bučiūnuose, 8-oji - Straudzy (?),

9-oji- Šiūpeliuose, 10-oji- Dudiškiuose; 3-iojo bataliono štabas ir 11-oji užkarda - Kruopiuose, 12-oji - Šakiniuose (Šakynoje?), 13-oji - Vegeriuose, 14-oji- Deguliuose, 15-oji- Juodeikiuose.

Kurį laiką šiam junginiui pavaldus buvo ir 120-asis PP. Liepos 27 d. jis buvo išsidėstęs taip: 2-oji ir 3-ioji užkardos - Lukniki (Luokė?), l-oji,

4-oji ir 5-oji - Varniuose, 6-oji ir 8-oji - Plungėje, 7-oji ir 9-oji - Nevarėnuose, 10-oji- Kalvarijoje, 11-oji ir 12-oji- Rietave, 13-oji ir 14-oji-Tveruose, 15-oji - Žarėnuose⁶.

Rugpjūčio 1 d. perdislokuotos šios užkardos: 12-ojo PP 4-oji užkarda -į Juodeikius, 7-oji - į Lygumus, 8-oji - į Šapnagius; 217-ojo PP 6-oji užkarda - į Šavliani (Šaukėnus?), 9-oji - į Kurtuvėnus, 10-oji- į Vaiguvą, o 3-iasis ŠB ir 11-oji, 12-oji, 13-oji, 14-oji bei 15-oji užkardos - į Kuršėnus⁷.

Rugpjūčio 9 d. vėl nurodoma visą grupuotę perkelti į naujas pozicijas. Junginio valdyba perkelta į Tauragę, 106-oji manevrinė grupė - į Laigžargen (Lauksargius?), 12-ojo PP štabas - į Batakius, šio pulko l-ojo bataliono štabas - į Kaltinėnus, 2-ojo bataliono - į Gavri (Gaurę?), 3-iojo bataliono - į Eržvilką; 130-ojo PP štabas - į Kretingą, šio pulko l-ojo bataliono štabas - į Darbėnus, 2-ojo bataliono - į Mosėdį, 3-iojo bataliono -į Kulius; 217-ojo PP štabas - į Konstantinovą (?), šio pulko 1-ojo bataliono štabas - į Vainutą, 2-ojo bataliono - į Veiviržėnus, 3-iojo bataliono - į Šilalę⁸.

Kitą dieną, t. y. rugpjūčio 10-ąją, vėl perdislokuojamos trys iš penkiolikos 12-ojo PP užkardų, kurios toliau siaubė Tauragės apskrities Upynos, Eržvilko, Varlaukio, Pašaltuonio apylinkes. 130-asis PP veikė Salantų, Šateikių, Darbėnų, Platelių, Vaineikių ir kitų gyvenviečių apylinkėse. 217-ojo PP užkardos sukiojosi toje pat vietoje⁹.

Rugpjūčio 11d. perdislokuojamos 12-ojo PP dvi užkardos, 217-ojo PP - net vienuolika¹⁰. Rugpjūčio 15 d. 12-asis ir 130-asis PP perdislokavo po vieną užkardą, 217-asis - keturias¹¹. Taigi per mėnesį nuo liepos 17 d., kai junginys buvo perkeltas į Žemaitiją, ir čia neliko nė vieno bažnytkaimio, kurio apylinkių nebūtų siaubę šio NKVD junginio baudėjai, kai kurias - net po kelis kartus.

1945 m. rugpjūčio 18 d. A. Apolonovo nurodymu pulkai vėl permetami į naujas vietas. 12-asis PP sutelkiamas Biržuose, 217-asis - Ukmergėje, 130-asis - Kaltinėnuose. 12-ojo PP 1-asis batalionas ir atsarginė užkarda įsikuria Rokiškyje, 2-ojo bataliono štabas ir atsarginė užkarda - Skapiškyje, 3-iasis batalionas ir atsarginė bei 13-oji užkardos - Vabalninke. Kitos užkardos išsidėstė taip: OČG ir l-oji - Naujajame Radviliškyje, 2-oji — Kamajuose, 3-ioji - Obeliuose, 4-oji- Pajedupėje (Juodupėje?), 5-oji- Jūžintuose, 6-oji- Svėdasuose, 7-osios užkardos 2-oji OČG - Saločiuose, 8-oji- Panemunėlyje, 9-oji- Pandėlyje, 10-oji- Urliuose, 11-oji- Krinčine, 12-oji- Papilyje, 13-oji- Vabalninke, 14-oji - Joniškėlyje, 15-oji- Pabiržėje. 217-ojo PP štabas įsikūrė Ukmergėje, šio pulko 1-asis batalionas su štabu ir atsargine bei 5-ąja užkarda - Želvoje, l-oji ir 4-oji užkardos-Molėtuose, 2-oji - Labanore, 3-ioji - Aluntoje, 2-ojo bataliono štabas ir atsarginė bei 8-oji užkardos - Lany (Lėne?), 6-oji - Siesikuose, 7-oji - Kavarske, 9-oji- Taujėnuose, 10-oji- Žemaitkiemyje. 3-iojo bataliono štabas, atsarginė ir 11-oji užkardos - Gelvonuose, 12-oji- Musninkuose, 13-oji — Šešuoliuose, 14-oji - Vepriuose, 15-oji - Širvintose¹². Taigi Ukmergės apylinkėse šis junginys siautėjo ne vieną kartą.

1945 m. spalio 2 d. junginio pulkai veikė Panevėžio operatyviniame sektoriuje: 130-asis PP - Biržų apskrityje, 12-asis - Rokiškio apskrityje (217-asis, kaip minėta, buvo grąžintas į Utenos operatyvinį sektorių ir veikė Ukmergės apskrityje¹³). Šiose vietovėse išsidėstęs šis siaubingas NKVD kariuomenės junginys ir buvo išformuotas. Išbuvęs Lietuvoje beveik 3,5 mėn., šis trijų pulkų - 13-ojo, 130-ojo ir 217-ojo - junginys nusiaubė didžiulius Lietuvos plotus. Jo nebūta tik Pietų Lietuvoje. Apie junginio išformavimą žinoma tik tiek, kad jam vadovavęs plk. Malas, būdamas Biržuose, spalio 7 d. žodžiu nurodė pavaldiems daliniams nebedalyvauti mūšiuose su partizanais¹⁴.

Junginio veikla. Kaip minėta, pirmoji archyve rasta operatyvinė suvestinė apie junginio veiklą rašyta 1945 m. birželio 18 d. (Paprastai suvestinės susidėjo iš keturių dalių: A dalis - operatyvinė padėtis, B - kovinė kariuomenės veikla, C - operatyvinės-tarnybinės veiklos rezultatai ir D-dislokacijos pasikeitimai. Ataskaitos buvo rašomos B. Kobulovui, A. Apo-lonovui, I. Tkačenkai ir J. Bartašiūnui. Tokios formos ataskaitas šio junginio vadai rašė visą laiką. Matyt, tai buvo standartas, nes ir kiti junginiai 1945 m. antroje pusėje rašė tokios pat formos ataskaitas.)

Tačiau šie pasienio pulkai į Lietuvą tikriausiai atvyko truputį anksčiau negu 18 d., nes jau minėtoje kpt. Kokino pažymoje rašoma, ką junginys ir 137-asis SP nuveikė nuo birželio 15 d. Utenos operatyviniame sektoriuje per 20 dienų buvo nukauta 291 partizanas. Iš jų 47 nukovė 217-asis PP, 26- 130-asis, 25- 12-asis, o 137-asis ŠP kartu su stribais nukovė net 165. Be to, pasienio būrių kariai kartu su 137-ojo ŠP kariais nukovė dar 18 partizanų¹⁵. Taigi šiame sektoriuje kasdien žūdavo vidutiniškai po 3 partizanus.

Kokios buvo kito tipo ataskaitos, kurias gen. Abyzovas rašė Utenos sektoriaus viršininkui P. Kapralovui, ir ką kariuomenė nuveikė per 5 dienas, galima pamatyti iš žemiau pateiktų ataskaitų pavyzdžių. Pirmojo stulpelio skaičiai rodo, ką trys pulkai nuveikė birželio 20-25 d., antrojo - kitą penkiadienį, t. y. birželio 25-30 d., trečiojo - liepos 10-15 d.

a)    suimta ir perduota operatyviniam sektoriui 10 28 74
b)    legalizuota    - 2 27
c)    perduota kariniams komisariatams

7.    Likviduota antisovietinių organizacijų, neįėjusių į partizanų grupes    -
8.    Likviduota antisovietinių nacionalistinių organizacijų, tuo metu:
    a)    nukauta    - -    -
    b)    sulaikyta    - -    -

9. Iš įrašytų į įskaitą ir per 5 dienas
išaiškintų asmenų suimta 61 30 130

11.    Iš įrašytų į įskaitą dezertyrų:
    a)    suimta    2        -              11
    b)    legalizuota    -            4    -
    c)    perduota kariniams komisariatams

12.    Iš įrašytų į įskaitą vengiančių tarnybos RA:
    a)    suimta    102            -          17
    b)    legalizuota    6            43    -
    c)    perduota kariniams komisariatams -     -       13

13.    Iš viso per 5 d. suimta:
    a)    žvalgybos tarnautojų ir priešo kontržvalgybininkų    -    2
    b)    priešo agentų    -             -    1
    c)    lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyvių
    d)    lenkų pogrindžio dalyvių    -
    e)    partizanų junginių dalyvių   31 30      82
    f)    tėvynės išdavikų, aktyvių
        vokiečių rėmėjų ir statytinių   61 12   214

f), g), h) - antisovietinių organizacijų narių, vokiečių parašiutininkų, tėvynės išdavikų, vokiečių padėjėjų - nėra16.

Papildydamas birželio 25-30 d. ataskaitą, gen. Abyzovas rašė, kad Švenčionių apskrityje yra apie 500 partizanų; be kitų ginklų, jie turi 7 patrankas ir 3 minosvaidžius¹⁷.

Kitą penkiadienį - birželio 30 d.-liepos 5 d. - čekistinė veikla buvo tiek šiek nusilpusi, nes įvykdyta tik 17 operacijų, nukauta 5, sulaikyta 8 partizanai, o pavienių partizanų nukauta 15, sulaikyta 9¹⁸. Bet jau liepos 5-10 d. darbuotasi išsijuosus - surengta 51 operacija, nukauta 32 partizanai, 41 sulaikytas, pavienių partizanų nukauta 11, sulaikyta 16, pasidavė 17 partizanų¹⁹. Tikėtina, kad dauguma tų „pavienių banditų" buvo nuo ėmimo į RA besislapstantys vaikinai. Beje, gaudami gana išsamias ataskaitas, net žinodami, kad jose dalis „darbų" yra iš piršto išlaužti, čekistų vadai susidarydavo neblogą bendrą padėties vaizdą ir galėdavo planuoti kariuomenės veiklą. Sumažėjus mūšių, junginys būdavo perkeliamas į kitą vietą.

Kaip minėta, ataskaitose buvo rašoma ne tik apie „kovinę veiklą", bet ir apie vadinamąją „operatyvinę-tarnybinę". Į šią sąvoką daugiausia įėjo suėmimai ir filtracija, t. y. išaiškinimas, koks žmogus pateko į čekistų rankas. Jei suimdavo kariai, turėdami kokių nors duomenų iš operatyvininkų (tiek savų, tiek vadinamųjų „teritorinių", t. y. tos vietovės, kur dalinys veikė, NKVD-NKGB organų), tai filtruodavo dažniausiai operatyvininkai, dirbantys pulkų ir batalionų žvalgybos skyriuose.

Taigi, kaip rašoma žvalgybinėje suvestinėje Nr. 87, birželio 28 d.pulkai išfiltravo 50 žmonių, iš jų 2 buvo sulaikyti remiantis agentūriniais duomenimis, 33 - remiantis kitais žvalgybiniais duomenimis (daugiausia tardymo metu išgautomis žiniomis), 15 - užtvaromis. Tarp jų išaiškinta neva 40 partizanų, 1 dezertyras, 8 partizanų rėmėjai, 1 paleistas. Išfiltravus NKVD perduota 45, NKGB - 4 žmonės²⁰. Birželio 28 d. nukauta 5 partizanai, 5 paimti gyvi, suimta 35 jų rėmėjai, 59- įtartini. Iš viso sulaikyta 104 žmonės. Iš jų NKVD-NKGB perduota 30, toliau pulkų ir batalionų žvalgybos skyriai filtravo 69 žmones. Tą dieną trys junginio pulkai išsiuntė 95 tarnybinius būrius, iš jų 1 naikintojų būrį, 2 naikintojų grupes (toliau - NG), 12 RPG, 2 pasalas²¹. Panašius „darbus" nuveikdavo kasdien, kartais darbuodavosi visu pajėgumu. Antai liepos 12 d. Utenos operatyviniame sektoriuje trys pasienio pulkai ir 106 OMG sudarė 4 naikintojų grupes po 100-150 karių kiekvienoje, 57 RPG po 15-25 karius, 24 patrulių grupes, surengė 20 pasalų, 10 sekretų. Metę tokias jėgas, tą dieną nušovė 8 partizanus, 20 paėmė gyvų, suėmė 14 rėmėjų, 2 vengiančius tarnybos RA, 8 dezertyrus²². Išeitų, kad tą dieną į kovą su partizanais ir jų paieškas buvo mestas maksimalus čekistinių karių skaičius - apie 3180 karių (4 NG x 125) + (57 RPG x 20 karių) + (20 pasalų + 10 sekretų + 24 patruliai) x 10 karių). Maždaug tiek „aktyvių durtuvų" trys pasienio pulkai ir viena OMG ir tegalėjo turėti, nes trijuose pasienio pulkuose ir juos sudariusiuose devyniuose batalionuose buvo dar ir dvylika štabų, kuriuose galėjo dirbti apie 1/5 visų pulkuose buvusių karių.

Tiesa, kitomis dienomis karių į Lietuvos miškus ir kaimus būdavo siunčiama mažiau. Liepos 2 d. buvo išsiųsti tokie būriai: 3 NG, 26 RPG, 15 pasalų, 18 patrulių. Taigi tą dieną „dirbo“ apie 1200 karių.

Prieš išvykdamas iš Utenos operatyvinio sektoriaus, šios grupuotės laikinai einantis viršininko pareigas plk. Malas Utenos sektoriaus viršininkui gen. mjr. P. Kapralovui rugpjūčio 6 d. nusiuntė tvarkingus suimtųjų sąrašus, kuriuos jo vadovaujami pulkai buvo perdavę NKVD teritoriniams organams²³. Tuose sąrašuose nurodoma suimtojo pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai ir vieta, nusikaltimo pobūdis, kuriam NKVD skyriui ar poskyriui perduotas. Liepos mėn. 217-asis PP buvo sulaikęs ir enkavedistams perdavęs 198 žmones, iš jų 72 partizanus; 12-asis - 319 žmonių, iš jų 58 partizanus, o 130-asis PP - net 357 žmones (pastarajame sąraše „nusikaltimų" pobūdis nenurodytas). Tokie skirtingi „darbo" rezultatai galėjo būti dėl įvairių priežasčių. Vieni pulkai galbūt veikė „švariau", t. y. suiminėjo tikrai besipriešinančius okupacijai asmenis, kiti griebdavo visus po ranka pasipainiojusius. Nemažai galėjo lemti ir tai, kurioje apskrityje pulkai veikė. Utenos sektoriui priklausančios Utenos ir Ukmergės apskritys buvo bene labiausiai partizanų kontroliuojamos. Tuo tarpu Zarasų ir Švenčionių apskrityse karo ir pirmaisiais pokario metais labai aktyviai veikę partizanai (kai kurie net buvo sudarę judriuosius būrius) vėliau pakriko, nes nesugebėjo pereiti prie tikros partizaninės taktikos. Tų apskričių partizanams nemažai sunkumų sudarė ir tai, kad ten gyveno daug svetimtaučių, ypač sentikių, kurių nemažai tapo stribais ir buvo labai aktyvūs.

Vadinamosios operacijos būdavo įvairaus masto. Kai kuriose dalyvaudavo tik apie šimtą karių, kitos būdavo didžiulės, jose dalyvaudavo tūkstančiai karių. Kaip būdavo vykdomos pastarosios, galima spręsti iš žemiau pateikiamo plano. Šią operaciją buvo numatyta surengti 1945 m. liepos 7-17 d. Utenos operatyviniame sektoriuje, pasitelkiant beveik penkis pulkus ir apie tūkstantį stribų, taigi iš viso apie 6-7 tūkst. ginkluotų vyrų. Beje, tokio pat masto operacija tuo pačiu metu buvo vykdoma Vilniaus operatyviniame sektoriuje. Kiekvienas operacijoje dalyvaujantis pulkas apsupdavo gana didelį plotą (apie 1000 km²). Būdavo naudojami įvairaus tipo tarnybiniai būriai (RPG, NG), rengiamos pasalos, užtvaros ir t.t. Remdamiesi savų operatyvininkų-žvalgybininkų bei operatyvininkų iš NKVD-NKGB apskričių skyrių ir valsčių poskyrių turimais agentūriniais duomenimis, pulkai mėgindavo sunaikinti arba suimti partizanus ir jų rėmėjus. Agentūriniai duomenys buvo būtinai reikalingi, nes dideliame (maždaug 100 x 120 km) plote, kuris būdavo šukuojamas dviem etapais, 5-7 tūkst. karių buvo aiškiai per maža. Norint pasiekti apčiuopiamų rezultatų, reikėjo smogti į tam tikras partizanų telkimosi vietas.

t. Utenos operatyviniame sektoriuje suskaičiuota 44 gaujos, kuriose yra per 1800 dalyvių Birželio mėnesį įvykdžius čekistines karines operacijas Zarasų, Švenčionių, Utenos ir Ukmergės apskrityse, nacionalistiniam pogrindžiui ir gaujų formuotėms buvo smogtas smūgis. Tačiau dalis veikiančių gaujų, turėdamos tikslą išsaugoti savo jėgas, laikinai išsiskirstė į smulkias grupes. Aktyvesnė dalis nuolat juda, ne tokie aktyvus išsivaikščiojo po gyvenvietes, slepiasi viensėdžiuose, nedideliuose valstiečių miškuose ir kt. priedangose

2. Remiantis Utenos oper. sektoriaus operacijos planu, Leningrado fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenei, dalyvaujant NKVD V[idaus] K[ariuomenės] 137-ajam ir 139-ajam ŠP [pastarasis priklausė Gudijoje dislokuotai 6-ajai NKVD šaulių divizijai. - J. S. ], nuo 45 07 07 d. iki 45 07 1 7 d. iš rytų į vakarus vykdyti operaciją likviduojant gaujas ir suimant kitą nusikalstamą elementą Švenčionių, Zarasų, Utenos ir Ukmergės apskričių teritorijose.

a) 130-ajam pasienio pulkui - kovos bare Nr. 1 tokioje teritorijoje: Svėdasai (7090), Berziūnai [Berniunai?] (8020), Aleksandravėlė (9030), Čuvikiai [?] (9040), Smėlinė (7050), Liudvinavas (7070), Čepukai [?] (5070), Dūkštas (5050), Vaišnoriš-kės [Vaišniūnai. Vaištariškės?] (4030), Tauragnai (4020), Viškėnai (4000), Utena (5010), Svėdasai (7080), visuose punktuose, išskyrus Svėdasus, imtinai.

Kovos barą suskirstyti į tris batalionų rajonus. Batalionų štabus dislokuoti: Dusetose (8020), Daugailiuose (6020), Salake (6040). Pulko K[komandinis] P[unktas] -Daugailiuose (6020).

b) 12-ajam pasienio pulkui - kovos bare Nr. 2 tokioje teritorijoje: Čepukai [?] (5070), Triburce [Tverečius?] (3060), Kazionys (Koziany) (2090), Adutiškis (1070). Popniškiai [?] (0050), Švenčionėliai (1030), toliau Žeimenos upe iki Santakos (8010), Dubingiai (0000), Molėtai (2090), Viškėnai [?] (4000).

Kovos barą suskirstyti į penkis batalionų rajonus. Batalionų štabus dislokuoti: 12-ojo PP - Ignalinoje (3040), Švenčionėliuose (1030), Mielagėnuose (2060); 217-ojo PP - Kuktiškėse (4010). Inturkėje (1000), pulko KP - Kaltinėnuose (2030).

c) NKVD V[idaus] K[ariuomenes) 139-ajam šaulių pulkui - kovos bare Nr. 3 šiose teritorijose: Santaka (8010), toliau Žeimenos upe iki Švenčionėlių (1030), Ožu-raisce [?] (0050), Šaikunų [?] (9040), Pukliškių [?] (7020).

Kovos barą suskirstyti į tris batalionų rajonus. Batalionų štabus dislokuoti: Švenčionyse (1040). Klačiūnuose [?] (9020), Ošvoraice [?] (9030). Pulko KP - Švenčionyse (1040).

d) 217-ojo pasienio pulko vadui du batalionus iki 45 07 06 d. 12 val. nusiųsti 12-ojo PP vado žinion. Vieno bataliono jėgomis tęsti pavienes operacijas Ukmergės apskrities teritorijoje. Pulko KP - Ukmergėje.

a) 130-ajam pasienio pulkui kovos bare Nr. 1 tokioje teritorijoje: Utena (5010), Vyžuonos (6000), Svėdasai (7090), Kryvince [?] (6070), Lioniškiai [?] (5050), Taujėnai (4050), Ukmergė (2050), Žemaitkiemis (3070), Alanta (3090), Utena (5010).

Kovos barą suskirstyti į tris batalionų rajonus. Batalionų štabus dislokuoti: Debeikiuose (6090), Anykščiuose (5080). Kavarske (4060). Pulko KP - Anykščiuose (5080).

b) 12-ajam pasienio pulkui - kovos bare Nr. 2 tokioje teritorijoje: Viškėnai (4000), Molėtai (2090), Dubingiai (0000). Pagiriai (6070), Pakalniškiai (8060), Juknėnai (9040), Gelvonai (0050), Ukmergė (2050), Žemaitkiemis (3070), Alanta (3090). Viškėnai (4000). Visi punktai, išskyrus Ukmergę, imtinai.

Kovos barą suskirstyti į tris batalionų rajomis. Batalionų štabus dislokuoti: Želvoje (2070), Giedraičiuose (0080), Širvintose (0060). Pulko KP - Želvoje (2070).

c) 217-ajam pasienio pulkui - kovos bare Nr. 3 tokioje teritorijoje: Ukmergė (2050). Gelvonai (0050), Juknėnai (9040), Markuciškiai (1030), Lapės [?] (2020), Bobrikai [?] (3030). Taujėnai (2020). Dobrovo [?] (4020). Lioniškiai (5050), Taujėnai (4050). Ukmergė. Visi punktai 217-ajam PP - imtinai.

Kovos barą suskirstyti į tris batalionų rajonus. Batalionų štabus dislokuoti: Vepriuose (1040). Siesikuose (3040), Pagiriuose (3030). Pulko KP - Ukmergėje.

4. NKVD VK 137-ojo šaulių pulko vadui batalionus ir kuopas palikti senuose dislokavimo punktuose ir suaktyvinti kovą su gaujomis. Esant būtinybei, dislokacijos pakeitimus vykdyti suderinus su NKVD A[pskričių] S[kyrių] viršininkais. Skirti reikiamą skaičių karininkų NKVD valsčių poskyrių ir A[pskričių] S[kyrių] naikintojų būriams vadovauti ir jų sąveikai su kariuomenės padaliniais organizuoti.

6. NKVD kariuomenės dalims agentūrinėmis priemonėmis ir aktyviais padalinių veiksniais gaujų likvidavimo ir kito nusikalstamo elemento suėmimo operaciją vykdyti blokuojant labiausiai banditizmo pažeistus rajonus ir rūpestingai šukuojant tuos rajonus naikintojų būrių, grupių, RPG jėgomis, išstačius pasalas, užtvaras ir kt. tipo būrius tikėtinuose banditų judėjimo keliuose, prie gyvenviečių Įėjimo ir išėjimo, miškuose, praėjimuose tarp ežerų

7. Kiekviename batalione turėti filtravimo punktus, kuriuos sudaryti iš NKVD, NKGB AS, pulkų ir batalionų Ž[valgybos] S[kyrių] operatyvininkų.

8. Mano rezervą - 106-ąją OMG, 130-ojo PP MG, vadovaujamas kpt. Karpovo, dislokuoti (5010) Blagodat [?].

Deja, šios operacijos rezultatai nežinomi. Vilniaus operatyviniame sektoriuje tokia operacija nepavyko: nors ir labai stengtasi ją kuo geriau suorganizuoti ir įvykdyti, tačiau partizanų nuostoliai buvo nedideli.

Įdomu, kad prieš sudarant šį planą buvo parengtas ir net P. Kapralovo ir Abyzovo patvirtintas kitas, dar sudėtingesnis planas, pagal kurį beveik tuo pačiu laiku (liepos 1-17 d.) numatyta įvykdyti trijų etapų operaciją²⁵. Šio plano pirmajame etape buvo numatyta sunaikinti partizanus Zarasų ir Švenčionių apskrityse, antrajame etape (liepos 7-11 d.) - Utenos apskrityje ir dalyje Švenčionių apskrities, trečiajame etape (13-17 d.) -Ukmergės Apskrityje. Vietiniai apskričių ir valsčių operatyvininkai bei kariuomenės vadai turėjo „operacijos planą taip sudaryti, kad per 10-15 d. apdorotų visą sektorių ir išvalytų iš jo priešišką elementą". Rašoma, kad valsčių ir apskričių operatyvininkus reikia perspėti, jog jei po šios operacijos valsčiaus teritorijoje „liks veikiančios gaujos ar neišaiškintas nacionalistinis pogrindis, jie asmeniškai atsakys už savo valsčius arba apskritis". Ir čia pat teigiama - teiginių nenuoseklumas! - kad „NKVD-NKGB Ukmergės, Švenčionių apskričių skyriai neturi jokios vilties sunaikinti nacionalistinį pogrindį".

Kaip ir daugelyje kitų panašių raštų, valdiniams grasinama, kad jei blogai dirbs, užsitrauks partinę ir administracinę atsakomybę, bus pažemintos pareigos, o jei dirbs gerai - gaus aukštesnes pareigas, be eilės bus pakelti laipsniai, bus pristatyti vyriausybiniams apdovanojimams. Prie šio plano pridėti 44 partizanų būrių sąrašai, teigiama, kad būriuose yra 1800 partizanų, be jų, sektoriuje dar yra 830 dezertyrų, 1000 vengiančių tarnybos RA, 430 „išdavikų, priešo statytinių", 250 partizanų šeimų, kurias reikia ištremti.

Rugsėjo 19 d., jau persikėlus į Panevėžio operatyvinį sektorių (Ukmergės apskrityje liko tik 217-asis PP), ši NKVD kariuomenės grupuotė surengė 59 pasalas, 53 sekretus, 31 RPG, sudarė 40 patrulių grupių²⁶. Taigi išpuoliuose dalyvaudavo maksimalus karių skaičius - per 3 tūkst.

Visą laiką ši NKVD grupuotė veikė nepaprastai energingai. Dar junginiui būnant Klaipėdos operatyviniame sektoriuje, rugpjūčio 17 d. buvo išsiųsti 46 patruliai, 62 RPG, surengtos 55 pasalos, 48 sekretai, o rugpjūčio 18-ąją (nors A. Apolonovo nurodymu tą dieną pulkai turėjo pakeisti dislokavimo vietas) išsiųsta 49 RPG, surengta 117 pasalų, 70 sekretų, 25 patrulių grupės²⁷. Taigi tomis dienomis Lietuvoje siautėjo per 2 tūkst. iki ausų ginkluotų šio junginio karių.

Spalio 2 d., jau baigiantis šio tipo junginių veiklai Lietuvoje, junginys išsiuntė 47 RPG, 65 patrulių grupes ir 17 kito tipo patrulių, surengė 64 pasalas, 98 sekretus. Šios pajėgos tą dieną sulaikė 18 partizanų, 10 jų rėmėjų, 3 vengiančius tarnybos RA, 8 įtartinus. Iš jų NKVD-NKGB perduota 14, palikta tolesnei filtracijai pulkuose - 25. Vėliau be šių tarnybinių būrių dar buvo siunčiami 1-2 naikintojų būriai ar grupės²⁸. Taigi visas tas dienas kaimuose ir miškuose buvo optimalus šio junginio karių skaičius - apie 3 tūkst.

Junginio operatyvininkai sugebėdavo įsigyti vertingų agentų. 12-ojo PP 2-osios linijinės užkardos kariai rugsėjo 30 d., agentui Stasei Pajėdos name (Rokiškio aps. Svėdasų vlsč. Šaduikų vienkiemis) suorganizavus vakarėlį, užpuolė ir padegė namą, kuriame buvo į vakarėlį susirinkę partizanai. 8 partizanai sudegė, 3, mėginę pabėgti, buvo nušauti²⁹.

217-asis PP spalio 10 d. į operacijas išsiuntė vieną RPG (ji sulaikė 4 žmones), 15 patrulių grupių (jos sulaikė 1 žmogų), surengė 9 pasalas (jos sulaikė 3 žmones) ir 10 sekretų³⁰. Taigi tą dieną išpuoliuose dalyvavo apie 360 karių. Tačiau kai spalio 10 d. tas pats pulkas išsiuntė beveik maksimalų karių skaičių - per tūkstantį karių, jų „laimikis" buvo ne ką gausesnis.

4 RPG, 32 pasalos, 21 sekretas, 18 patrulių grupių sulaikė 6 žmones (sekretai- 2, patruliai - 4)³¹.

NKVD daliniai į užduotį vykdavo gerai apsiginklavę. Kai liepos 15 d. 20 val. 12-ojo PP 1-asis batalionas iš Švenčionių NKVD gavo pranešimą, jog Dūdų (?) kaime 20 stribų susidūrė su 60-70 partizanų, šio bataliono 70 karių naikintojų grupė iš Kaltinėnų išvyko 21 val. Tarp 70 karių buvo 11 karininkų. Grupės ginkluotę sudarė: 1 sunkusis kulkosvaidis, 6 lengvieji, 27 šautuvai, 36 automatai, 11 pistoletų ir revolverių; kariai turėjo vieną šunį. Šis būrys persekiojo partizanus dvi dienas, 11 jų nušovė, vieną sužeistą paėmė gyvą. Jų pačių nuostoliai buvo nedideli: vienas nukautas ir vienas sužeistas³².

Apskritai pulkų ginkluotė buvo neprasta. 217-asis PP rugpjūčio pradžioje turėjo po kuopą automatininkų ir minosvaidininkų, po būrį sunkiųjų kulkosvaidžių ir raitelių³³. Be abejo, analogiškas kuopas ir būrius turėjo ir kiti pulkai.

Kaip ir kiti čekistiniai daliniai, pirmajame partizaninio karo etape (1944-1945 m.) šis junginys, matyt, nušovė ir nemažai beginklių žmonių (besislapstančių nuo tarnybos RA, šiaip išsigandusių ir bėgusių kariams pasirodžius ir pan.). Šis junginys liepos 18 d. nukovė 10, paėmė gyvų 13 partizanų ir kartu su jais - tik 1 automatą, 2 šautuvus, 1 pistoletą. Liepos 19 d. nukovė 13, gyvų paėmė 11, o ginklų - po du šautuvus ir automatus. 20 d. buvo nukauta 33, gyvų paimta 13 partizanų, o ginklų - 4 automatai, 8 šautuvai, 2 pistoletai ir 2 kulkosvaidžiai³⁴. Rugpjūčio 11d. šio junginio kariai nukovė 4 partizanus, du suimti gyvi, 1 pasidavė pats, o ginklų išvis nepaimta. 12 d. nukauta 5, suimta taip pat 5, 33 pasidavė patys, o ginklų paimta tik 1 kulkosvaidis, 1 automatas ir 2 pistoletai³⁵. Taigi net liepos 20 d., kai buvo paimta daugiausia ginklų, 46 partizanams jų teko tik 14, t. y. išeitų, jog tik kas trečias ketvirtas partizanas buvo ginkluotas. O tai aiški nesąmonė. Partizanai okupacijos pradžioje gal ir nebuvo geriau už čekistus ginkluoti, bet tikrai ne prasčiau. Pogrindis rengėsi kovai, ilgai kaupė ginklus, nes praslinkus frontui jų daug liko.

Kaip ir visi NKVD daliniai, šis junginys pasižymėjo ne tik veiklumu, bet ir žiaurumu. Vien 1945 m. rugpjūčio 25 d., kai ši Leningrado fronto NKVD kariuomenė buvo išsibarsčiusi vos ne po visą Šiaurės Lietuvą, 10 žmonių buvo nušauta labai neaiškiomis aplinkybėmis. Numanydamas, kad šis skaičius yra per didelis, plk. Malas rašė tarsi pasiaiškinimą, kuriame teigia, kad 6 iš nušautų tikrai buvo partizanai³⁶. Štai kaip (pagal čekistų versiją) buvo nušauti tie žmonės.

1. 6-osios užkardos 10 karių RPG Kunigiškių (?) kaime nušovė vieną nežinomą asmenį, kuris neva mėgino pasislėpti miške.

2. 12-ojo PP 3-iojo bataliono RPG Petrovkos kaime kratė krūmus ir užtiko žmogų, kuris leidosi bėgti, todėl buvo nušautas.

3. 12-ojo PP 2-osios užkardos RPG Kustų apylinkėse pamatė du nepažįstamus žmones, kurie mėgino pasislėpti, todėl buvo nušauti.

4. 130-ojo PP 12-osios užkardos kariai Ruibiškių kaime pastebėjo bėgantį į mišką nepažįstamąjį ir jį nušovė.

5. 130-ojo PP 4-osios užkardos kariai Užupio apylinkėse rado slėptuvėje žmogų, o kadangi liepiamas išeiti to nepadarė - buvo nušautas.

6. 130-ojo PP 1-osios užkardos RPG kariai Derkinčių kaimo apylinkėse pastebėjo du nepažįstamus žmones, kurie bėgo ir buvo nušauti.

7. 130-ojo PP 11-osios užkardos patruliai sulaikė žmogų, kuris vedamas mėgino pabėgti ir buvo nušautas.

8. 130-ojo PP 11-osios užkardos kariai Pocaičių apylinkėse pastebėjo bėgantį žmogų ir jį nušovė.

Kadangi nerašoma, ar tie nušautieji turėjo ginklų, galima spėti, kad jie buvo beginkliai. Kitu atveju tai būtų pabrėžta. Tik pažymima, jog jie visi „buvo ieškomųjų sąrašuose"³⁷.

Upelius kraujo praliejo čekistinė kariuomenė, nemažai prie to prisidėjo ir Leningrado fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės trys pasienio pulkai. Daugelis Lietuvos žmonių pokario metais troško Nepriklausomybės, jų troškimą okupantai stengėsi nuslopinti beatodairišku teroru. Kaip rašė šio NKVD junginio politinės dalies viršininkas plk. Kuznecovas kitam pulkininkui - NKVD Pabaltijo apygardos politinės dalies viršininkui Kirilovui apie jų organizuojamus susitikimus su Lietuvos žmonėmis ir tuose susitikimuose čekistams užduodamus klausimus, „užduodamų klausimų charakteris liudija, kad banditai tarp vietinių gyventojų vykdo didelį darbą, nukreiptą prieš sovietų valdžią, už Lietuvos atskyrimą nuo SSRS, prieš partijos ir vyriausybės priemones"³⁸. Geriau pokario mūsų žmonių įvertinti ir negalima.

¹ LYA, f. t, ap. 18, b. 48, 1. 80-84.² Ibid., b. 61, 1. 84.³ Ibid., ap. 3, b. 810, 1. 5.⁴ Ibid., 1. 246.⁵ Ibid., ap. 18, b. 61, I. 67, 80.⁶ Ibid., ap. 3, b. 811, 1. 113.⁷ Ibid., 1. 146.⁸ Ibid., 1. 180.⁹ Ibid., 1. 192.¹⁰ Ibid., 1. 196.¹¹ Ibid., 1. 221.¹² Ibid., b. 812, 1. 70.¹³ Ibid., b. 815, 1. 20.¹⁴ Ibid., ap. 18, b. 64, 1. 86.¹⁵ Ibid., b. 61, 1. 84.¹⁶ Ibid., 1. 29, 52, 237.¹⁷ Ibid., 1. 59.¹⁸ Ibid., I. 113.¹⁹ Ibid., 1. 180.²⁰ Ibid., ap. 3, b. 810, 1. 74.²¹ Ibid., 1. 79.²² Ibid., ap. 18, b 61, I. 209.²³ Ibid., b. 39. I. 38-129.²⁴ Ibid.. 1. 72-73.²⁵ Ibid., I. 42-54.²⁶ Ibid., ap. 3, b. 815, I 195.²⁷ Ibid., b. 812, 1. 64.²⁸ Ibid., b. 815, 1. 20.²⁹ Ibid., ap. 18, b. 61, 1. 282. ³⁰ Ibid.³¹ Ibid., 1. 284.³² Ibid., 1. 275.³³ Ibid., 1. 307.³⁴ Ibid., ap. 3, b. 811, 1. 44, 49.³⁵ Ibid., 1. 196-197.³⁶ Ibid., b. 814, I. 17.³⁷ Ibid., b. 812, I. 90.³⁸ Ibid., ap. 18, b. 61, 1. 19.

1 1950 m. (?) gegužės 1-osios vyriausybinė tribūna Vilniuje. Balkone iš kairės:

E. Ozarskis (CK sekretorius), K. Liaudis (MT pirmininko pavad., vėliau -MVD ministras, KGB pirmininkas), P. Kapralovas (MGB ministras), A. Sniečkus (LKP(b) CK pirmasis sekretorius), M. Gedvilas (MT pirmininkas), F. Bieliauskas (LKP(b) Vilniaus pirmasis sekretorius), A. Raguotis (LLKJS CK sekretorius), J. Paleckis (AT Prezidiumo pirmininkas), du nežinomi asmenys, K. Preikšas (MT pirmininko pavad.), A. Trofimovas (LKP(b) CK sekretorius), V. Pisarevas (MT pirmininko pavad.), A. Sokolovas (MT pirmininko pavad.)

2 SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš LSSR Maskvoje, Kremliuje, 1946 m. kovo mėn. Pirmoje eilėje iš kairės po gen. pulkininko - M. Gedvilas, J. Paleckis, M. Suslovas (VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkas, vėliau VKP(b) CK, SSKP CK sekretorius), A. Sniečkus. Stovi antras iš dešinės MVD ministras J. Bartašiūnas

3. Iš kairės: Mečislovas Gedvilas - Liaudies Komisarų Tarybos, vėliau Ministrų Tarybos pirmininkas; Aleksandras Guzevičius - vidaus reikalų ministras, vėliau valstybės saugumo liaudies komisaras; justas Paleckis - Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas

4. LKP(b) CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus su generolais lietuviais. Iš kairės: Pranas Petronis, Jonas Macijauskas, Jonas Žiburkus, MVD ministras Josifas Bartašiūnas, pplk. Juozas Piligrimas (apie 1950 m.)

5. Iš nepriklausomoje Lietuvoje veikusių Sovietų Sąjungos agentų, vadinamųjų pogrindininkų, kilo daug čekistų. LKP(b) VI suvažiavimo delegatai ir svečiai, buvę pogrindininkai komunistai Filharmonijos salėje 1949 m. vasario 17 d.

Pirmoje eilėje sėdi (iš kairės): 1) Feliksas Bieliauskas, 2) Juozas Stimburys, 3) Karolis Didžiulis (Grosmanas), 4) Bronius Leonas-Pušinis, 5) Ignas Gaška, 6) Mykolas Junčas-Kučinskas, 7) Elijas Bilevičius, 8) Fridis Krastinis, 9) Antanas Mickevičius, 10) Aleksandras Guzevičius

Antroje eilėje stovi (iš kairės): 1) Jankelis Vinickis, 2) Michalina Meškauskienė, 3) Mira Kučinskienė, 4) Roza Šneiderytė, 5) Volianskytė, 6) Dveira Berzakaitė, 7) Domicėlė Povilaitytė, 8) Marija Chodosaitė, 9) Mima Frankaitė, 10) Mira Bordonaitė, 11) Stasys Pupeikis, 12) Leiba Solominas, 13) P. Putrimas, 14) Romas Šarmaitis

Trečioje eilėje stovi (iš kairės): 1) (?), 2) Jonas Vildžiūnas, 3) Vladas Vildžiūnas, 4) P. Grigėnas, 5) Judita Komodaitė, 6) Chaimas Aizinas, 7) Juozas Mickevičius, 8) Danielius Todesas, 9) Mironas Moskvinas, 10) Leonardas Martavičius, 11) Vladė Vyšniauskaitė, 12) Benys Rutkauskas

Ketvirtoje eilėje stovi (iš kairės): 1) (?), 2) N. Fedorenka (nepogrindininkas), 3) Pranas Ulevičius, 4) Šlevičius, 5) Petras Murauskas, 6) Stasys Filipavičius, 7) (?), 8) Alfonsas Gailevičius, 9) Aleksas Šimanas, 10) Balys Baranauskas

6. UBB čekistai 1946 m. vasaros pradžioje. Iš kairės į dešinę: 1) laikinai einantis tardymo skyriaus viršininko pareigas mjr. Piotras Krivošejevas (?), 2) valdybos viršininko pavad. pplk. Borisas Burylinas (?), 3) MVD ministro pavad. ir UBB viršininkas gen. mjr. Piotras Kapralovas, 4) MVD ministras gen. mjr. Josifas Bartašiūnas, 5) valdybos viršininko pavad. plk. Jakovas Sinicynas, 6) tardymo skyriaus viršininko pavad. pplk. Aleksandras Guliajevas, 7) skyriaus viršininko pavad. pplk. Ignatijus Glazunovas-Eismontas (?), 8) 1-ojo skyriaus viršininkas pplk. Vladimiras Vasiljevas (?) bei jų valdiniai

7. Spalio perversmo minėjime 1946 m. (?) iš kairės: gen. mjr. Piotras Kapralovas, nežinomas asmuo, pplk. Borisas Burylinas (?), gen. mjr. Michailas Byčkovskis (?) (Lietuvos pasienio apygardos vadas 1944-1953 m.)

8. Grupė LSSR MVD darbuotojų 1953 m. balandžio mėn. išlydint J. Bartašiūną (sėdi centre) į pensiją

9. MGB Švenčionių apskrities skyriaus darbuotojai 1950 m. kovo 21 d. Centre -skyriaus viršininkas plk. Malaninas, jam iš dešinės - jo pavaduotojas 2-N poskyrio viršininkas pplk. Carenka ir poskyrio viršininkas mjr. Laptevas. Kairėje sėdi pplk. Buškovas, pavaduotojas operatyviniam darbui

10. Gen. ltn. Ivanas Tkačenka - SSRS NKVD-NKGB (MVD-MGB) įgaliotinis Lietuvoje 1944-1947 m.

11. Gen. mjr. Pavelas Vetrovas - NKVD (MVD) 4-osios šaulių divizijos vadas 1943-1950 m.

12. Gen. mjr. Josifas Bartašiūnas (1895-1972) - NKVD (MVD) liaudies komisaras (ministras) 1944-1953 m.

13. Gen. mjr. Aleksandras Guzevičius (1908-1969) - vidaus reikalų ministras 1940-1941 m., valstybės saugumo liaudies komisaras 1944—1945 m.

14. Gen. mjr. Dmitrijus Jefimovas - NKGB (MGB) liaudies komisaras (ministras) 1945-1949 m.

15. Gen. mjr. Piotras Kondakovas - SSRS MGB ministro pavaduotojas 1951-1952 m., LSSR MGB ministras 1952 m. rugpjūčio-1953 m. kovo mėn.

16. Gen. mjr. Piotras Kapralovas (g. 1906 m.) - NKVD liaudies komisaro (ministro) pavaduotojas 1944-1949 m., MGB ministras 1949-1952 m.

17. Plk. Leonardas Martavičius (1920-1994) - MGB ministro pavaduotojas 1946-1953 m., MVD ministro pavaduotojas 1953-1954 m., KGB pirmininko pavaduotojas 1954-1959 m.

18. Gen. mjr. Alfonsas Gailevičius (1910-1998) - MGB ministro pavaduotojas 1948-1953 m., MVD ministro pavaduotojas 1953-1954 m., vidaus reikalų ministras 1954-1962 m., viešosios tvarkos apsaugos ministras 1962-1968 m.

19. Plk. Ilja Počkajus (g. 1910 m.) - MGB 2-N valdybos skyriaus viršininkas 1946-1947 m., 2-N valdybos viršininko pavaduotojas 1947-1948 m., viršininkas 1948-1951 m., ministro pavaduotojas 1951-1953 m.

20. Pplk. Timofejus Župikovas (1918-1961) - MGB 2-N valdybos viršininkas 1951-1953 m.

22. Plk. Jakovas Sinicynas (1905-1987) - NKVD Raseinių apskrities viršininkas 1944-1946 m., OBB viršininko pavaduotojas 1946-1947 m., MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojas 1947-1948 m., MGB Kauno m. viršininko pavaduotojas, viršininkas 1948-1950 m., Kauno sr. viršininkas 1950-1953 m., MVD ministro pavaduotojas 1953-1954 m., KGB pirmininko pavaduotojas 1954-1959 m.

23., Antanas Mickevičius (1906-1972) - NKVD (MVD) liaudies komisaro (ministro) pavaduotojas 1944-1950 m.

24 298-ojo šaulių pulko, bazavusiojo Kaune ir kaimyninėse apskrityse, smogiamoji naikintojų karių grupė Šimonių girioje 1949 m. lapkričio 1 d. Dvi dienas trukusios operacijos metu buvo susprogdinti 5 bunkeriai, žuvo 19 partizanų. Pirmas buvo susprogdintas Algimanto apygardos vado Antano Starkaus-Montės bunkeris, kuriame žuvo visi ten buvę 7 partizanai

25. Grupė 287-ojo šaulių pulko karių po mūšio 1948 m. rugpjūčio mėn. Gargžduose

26. Leitenantas Chaimas Frenkelis, Dotnuvos vyr. operatyvininkas, nukautas 1951 m. liepos 11d. prie Šmotiškėlių kaimo

27. Leitenantas Ruvinas Tokeris, nukautas 1944 m. gruodžio 7 d., kai kartu su 16 operatyvininkų buvo partizanų apsuptas Kėdainių apskrities Rezgių kaime

28. 287-ojo šaulių pulko leitenantai Marijampolėje 1947 m. Pirmoje eilėje iš kairės -ltn. Belovas, antroje eilėje iš kairės ketvirtas - medicinos tarnybos vyr. ltn. Buchari-novas, šeštas - ltn. Kistenka, septintas - ltn. Sukatovas

29. Kapitonas Julius Timinskas, MGB Jurbarko skyriaus viršininkas, partizano nukautas 1951 m. gruodžio 12 d.

31. Pašarvotas vyr. leitenantas Kirilas Kurnevas, nukautas Alytaus apskrityje 1946 m. lapkričio 14 d.

32. Pašarvotas A. Panemunėje stovėjusio 298-ojo pulko būrio vado pavaduotojas P. Filatovas, nukautas 1950 m. rugsėjo 14 d.

33. Dar vienas atėjūno kapas mūsų žemėje... J. leitenanto M. Kutiašovo kapas Alytuje 1945 m. rugpjūčio 12 d.

Kovoje su mūsų partizanais, o ir apskritai su Lietuvos žmonėmis, pasieniečiai suvaidino dvigubą vaidmenį: jie užblokavo pasieni, neleisdami Lietuvos pasipriešinimo jėgoms gauti paramos iš užsienio, ir kartu, kaip ir visa čekistinė kariuomenė, dalyvavo mūšiuose su partizanais bei taikių žmonių teroro akcijose. Palyginti net su kita čekistine kariuomene, jie pasižymėjo nepaprastu nuožmumu; mūsų žmonės juos vadino „žaliakepuriais velniais".*

Visų NKVD (MVD)-MGB dalinių veiklą Lietuvoje, ypač 1944- 1945 m., nelengva atsekti, nes jie buvo nuolat permetami iš vienos vietos į kitą, o dokumentų mūsų archyvuose yra likę tik dalis (daug apie NKVD-MGB vidaus kariuomenės veiklą išaiškėjo iš dokumentų, dr. A. Anušausko parsivežtų iš Rusijos karo archyvo, tačiau tame archyve nėra duomenų apie pasieniečius). Dar daugiau neaiškumų kyla dėl mus dominančių pasienio būrių (PB), nes jie nuo 1945 m. vasario mėn. ir sieną saugojo, ir su partizanais kovojo. Iki to laiko PB, kaip ir kiti NKVD kariuomenės daliniai, su partizanais kovojo daugiausia tiesiogiai, o nuo vasario mėn. - jau kitaip: neleisdami partizanams pereiti sienos ir susisiekti su Lenkijoje, vadinamajame Suvalkų trikampyje, buvusiais lietuvių partizanų būriais ir dar toliau - su lietuvių emigrantais, Lietuvos diplomatais. Bet ir šiuo laikotarpiu dalis pasienio būrių karių kovojo su partizanais, o 1945 m. birželio mėn. iš PB buvo suformuotas didelis 877 karių jungtinis būrys. Panašaus dydžio jungtinis būrys veikė jau kovo-gegužės mėn. Tokie būriai buvo nuolat formuojami ir vėliau.

Pasieniečių kariuomenė Rusijoje po komunistų perversmo buvo įkurta 1918 m. gegužės 28 d. V. Lenino dekretu. Mus dominančiu laikotarpiu NKVD (nuo 1946 m. kovo 15 d. - MVD) centriniame aparate Maskvoje, tarp kitų čekistinei kariuomenei vadovavusių žinybų, veikė ir Vyriausioji pasienio kariuomenės valdyba. Tuo metu jai vadovavo gen. ltn. Stachano-vas. Nors kita vidaus kariuomenė iš MVD į MGB pavaldumą buvo perduota 1947 m. sausio 21 d. įsakymu, pasieniečiai iš MVD į MGB pavaldumą buvo perduoti bendru MVD ir MGB 1949 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 00968/00334¹. Lietuvoje, dar ne visą ją okupavus, 1944 m. liepos 30 d. buvo įkurta Lietuvos pasienio apygarda², kuriai visą mus dominantį laikotarpį vadovavo gen. mjr. M. Byčkovskis (iki 1944 m. spalio mėn. - pulkininkas). Jis rezidavo Kaune. Į šią apygardą įėjo pulkai, saugantys ne tik Lietuvos sieną (su Lenkija, Baltijos pajūrį, kurį laiką po karo - Rytprūsių), bet ir Karaliaučiaus kraštą bei dalį Latvijos pajūrio.

Tikrieji pasienio būriai (tokio pat dydžio pasienio daliniai, veikę frontų užnugario apsaugos junginiuose, vadinosi pulkais) buvo šaulių pulko dydžio, t. y. turėjo apie tūkstantį karių, nors galėjo būti nukrypimų tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Pasienio būriai buvo klasikinės struktūros. Jie susidėjo iš penkių komendantūrų, komendantūra - iš keturių penkių vadinamųjų linijinių užkardų ir vienos karinio laidavimo (obespečenija) užkardos. Pastarojo tipo užkardos buvo atsarginės, sienos tiesiogiai nesaugojo, bet įsitraukdavo į kautynes ar paieškas, kai būdavo mėginama pereiti sieną, persekiodavo vadinamuosius sienos pažeidėjus. Iš šių užkardų karių dažniausiai būdavo sudaromi jungtiniai būriai, kovoję su partizanais nuo sienos labiau nutolusiose vietovėse.

Pasienio būriai, tie nuožmūs ir sovietų valdžiai itin atsidavę daliniai, Lietuvą „geležine uždanga" atskyrė nuo laisvo Vakarų pasaulio. Niekas pasaulyje taip kruopščiai nesaugojo savo sienų, kaip komunistiniai kraštai. Lietuva, apsupta tokių pat okupuotų vadinamųjų sovietinių respublikų, tik vienoje vietoje, maždaug 110 km ruože, turėjo sausumos sieną su nors ir satelitine, tačiau iš dalies savarankiška Lenkija. Per šią sieną maždaug iki 1947 m. pabaigos partizanai palaikė ryšį su Vakarais. Pervedimams per sieną buvo sukurtas partizanų būrys, dažniausiai bazavęsis Lenkijoje. Čekistai šią sieną pamažu taip sutvirtino, kad legendinis partizanas J. Lukša-Skirmantas-Kazimieras-Skrajūnas-Daumantas-Mykolaitis su kovos draugais antrą kartą jau veržėsi ne per Lietuvos-Lenkijos, o per Rytprūsių-Lenkijos sieną prie Ramintos miestelio. Jis ir paliko kelis dokumentus, kurie padeda suprasti, kaip sovietai tą „geležinę uždangą" simbolizuojančią sieną statė ir kaip ją buvo galima pereiti³.

Pasak J. Lukšos, pirmą kartą oficialūs pogrindžio atstovai iš Lenkijos į Lietuvą perėjo 1945 m. gruodžio mėn. keletą kilometrų į rytus nuo Punsko, išvengę kautynių. Palydovams grįžtant į Lenkijos pusę, žuvo vienas partizanas. Anot J. Lukšos, pasienyje gyvenantys partizanai iki 1946 m. vasaros net ir su menkais reikalais pereidavę sieną, tačiau kai tų metų gegužės mėn. į Lietuvą atvyko J. Deksnys ir V. Stanevičius-Staneika, kuriuos partizanai be mūšio pervedė per sieną ties Vaičiuliškėmis (apie 6 km į šiaurės vakarus nuo Punsko), o po to vienas iš jų vėl be kautynių liepos mėn. buvo pervestas atgal į Lenkiją, sovietai ėmėsi stiprinti sieną.

Kai J. Lukšai 1947 m. vasarą reikėjo pereiti sieną į Lenkiją ties Punsku, „bolševikai šią vietą jau buvo sustiprinę gelžbetoninių bunkerių sistema, specialiais apkasais slapukams, dviejomis spygliuotų vielų užtvaromis ir kt. kliūtimis". Nutarta veržtis per sieną į dešinę nuo Punsko, ties Ristiškių miškeliu, kur dar nebuvo vielų užtvarų, tik driekėsi apie 20 m pločio suakėta žemės juosta bei pažeme nutiestos vielos, kurias užkliudžius būtų iššovusios raketos ir sprogusios minos. Perėjo be mūšių, nepatyrę nuostolių, bet kai birželio 4 d. grįžo atgal, buvo kur kas sunkiau: pastebėjo, kad ties Punsku siena dar labiau stiprinama - statomos antros vielų užtvaros bei stebėjimo bokštai, kasami apkasai ir gynybos bunkeriai, tiesiamos automatinių minų linijos. Nutarė per sieną eiti ties Pašešupio mišku (Pašešupio kaimas yra tiesiai ties Liubavo miesteliu Lenkijos pusėje, apie 5 km nuo Liubavo). Ir toje vietoje jau buvo pilna slapukų postų (kulkosvaidžiais ginkluotos sargybos), jų apkasų. Postai naktį buvo sustiprinami patruliais - patruliuodavo tiek pėstieji, tiek raiteliai. Mūsų partizanai taikė pereiti sieną dviejų užkardų - Liubavo ir Raketijos - sandūroje. Kai susitiko su slapukaujančiais kariais, kurie paklausė slapyvardžio, o atsakymą gavo ginklų ugnimi, tuoj į dangų pakilo šimtai raketų. Traukdamiesi nuo pasienio, batus tepė įvairiais tepalais, kad nesuuostų pėdsekiai šunys, susidurdavo su visur šmirinėjančių rusų karių grupelėmis. Skubėjo išeiti iš apsupties žiedo, nes žinojo, kad prašvitus prasidės dideli siautėjimai. Dieną įsitaisė krūmuose šalia Liubavo, pasieniečių pašonėje. J. Lukšos teigimu, po šio prasiveržimo rusai siautėjo maždaug 20 km, o kai kur ir 30 km atstumu nuo sienos.

Už sienos ryšiui palaikyti, perėjimams organizuoti ir remti dar buvo palikta apie 20 mūsų partizanų. Kai J. Lukša antrą kartą, 1947 m. gruodžio 15 d. vykdydamas vadovybės užduotį susisiekti su Vakarais, perėjo Rytprūsių-Lenkijos sieną, partizanų jau nerado, jie buvo lenkų žvalgybos likviduoti, iš rusų gavus žinių apie jų buvimą.

Rengiantis tam prasiveržimui paaiškėjo, kad tuo metu - 1947 m. pabaigoje - kirsti Lietuvos-Lenkijos sieną jau buvo labai rizikinga, todėl buvo pasirinkti Rytprūsiai. Tąkart įvyko kautynės, žuvo draugai, tačiau vis dėlto pasisekė prasiveržti ir pro akylai saugomą sieną, ir pro dvi kas tris kilometrus išdėstytas vielų užtvaras.

Štai ką apie Lietuvos-Lenkijos sieną pasakoja buvęs partizanų ryšininkas A. Kružikas⁴. Sienos liniją sudarė 100 m pločio juosta, vadinamoji mirties zona, į kurią niekas neįkeldavo kojos. Už jos driekėsi maždaug 20 m pločio stropiai suakėta juosta, o už jos - spygliuotų vielų tvora, šen bei ten dviguba. Priešais tvorą - vielos, kurias užkliudžius šauna raketos, sprogsta minos. Už vielų tvoros plytėjo vadinamosios zonos. Pirmoji - 500 m pločio - buvo be gyventojų, antroje - 2 km pločio - gyveno žmonės, pasuose turintys spaudą „Antroji zona“. Toliau ėjo 10 km pločio trečioji zona (čia pasakotojas, matyt, klydo; čekistai mini, kad pasienio zona buvo 7,5 km pločio), kurioje gyvenantys žmonės pasuose taip pat turėjo atitinkamus spaudus. Net šios, trečiosios, zonos gyventojai negalėjo įžengti į antrąją zoną be pasieniečių leidimo. Į abi zonas atvykstantiems iš bet kurios Lietuvos vietos taip pat reikėjo leidimų. Šis reikalavimas galiojo visą sovietmetį. Partizaninio karo laikotarpiu pasienyje veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa, kurios vyrai padėdavo pereiti sieną. Dalis tos kuopos - 3-iasis būrys - bazavosi anapus sienos, Punsko apylinkėse. Jo pagrindą sudarė vyrai, į Lenkiją pabėgę nuo ėmimo į sovietų kariuomenę. Paskutiniai to būrio vyrai, du partizanai, žuvo Augustavo miškuose 1951 m. vasarą. A. Kružikas teigia, kad ir po 1947 m. partizanai dažnai pereidavo sieną, bet tai jau buvo susiję su didele rizika.

Net ir aštuntajame-devintajame dešimtmečiais, kai pasienyje jau buvo įrengtos visos įmanomos apsaugos priemonės, rizikos nebijantys drąsuoliai retsykiais sieną įveikdavo. Juo labiau siena buvo įveikiama anksčiau, kad ir 1951 m. Tais metais sienų problema sovietams labai parūpo, nes 1950 m. spalio 3 d. Tauragės miškuose desantu nusileido J. Lukša ir jo kovos draugai B. Trumpys ir K. Širvys. 1951 m. liepos mėn. 2-N valdybos viršininkas plk. I. Počkajus parengė (MGB ministras P. Kapralovas patvirtino) didelį (11 p.) planą, kaip suaktyvinti kovą su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis grupėmis. To plano 11 paragrafe rašoma: „Ypač suaktyvinti agentūrinį-operatyvinį darbą sovietų-lenkų ir jūros pasieniuose. Artimiausiu laiku likviduoti šiuose rajonuose veikiančias gaujas ir užkirsti kelią bet kokiai galimybei pereiti sieną arba pabėgti nacionalistams iš respublikos šnipinėjimo ir kt. tikslais".

Toliau dokumente rašoma, kad esama tikimybės, jog Skirmantas (J. Lukša) ir kiti partizanų vadai gali bėgti į užsienį, todėl siena turi būti ypač akylai saugoma. Pasienį visiškai išvalyti nuo partizanų turi MGB Kauno ir Klaipėdos sričių valdybos kartu su pasienio būriais⁵. Beje, pasienyje veikusių Tauro ir Dainavos apygardų partizanai nuo pat okupacijos pradžios turėjo atlaikyti nepaprastą čekistų spaudimą. Tose apygardose visuomet veikė didžiausios priešo pajėgos. Antra vertus, dėl didelio spaudimo tų apygardų partizanai turėjo veikti drausmingai ir kartu aktyviai.

Baigiantis penktajam dešimtmečiui siena jau buvo beveik nepereinama, todėl partizanai organizuotai, turėdami vadovybės nurodymus, per ją nesiverždavo. Partizanų ir žvalgų permetimui į Lietuvą užsienio žvalgybos pradėjo naudoti pajūrį arba jie būdavo nuleidžiami iš lėktuvų parašiutais.

Marionetinė Lietuvos valdžia vėliau - matyt, kad būtų patogiau administruoti- atskiras apskritis (vėliau rajonus) priskyrė pasienio ir priepa-sienio (pograničnyje ir prigraničnyje) zonoms. 1949 m. įkūrus Kalvarijos apskritį, LSSR MT 1949 m. gegužės 31 d. nutarimu Vilkaviškio ir Marijampolės apskritys buvo „išimtos" iš uždraustos pasienio zonos, kuri buvo numatyta anksčiau, 1946 m. rugsėjo 20 d. MT nutarimu, o į tą zoną įtraukta Kalvarijos apskritis⁶. LSSR AT Prezidiumo 1950 m. birželio 20 d. įsaku įkūrus 4 sritis su 87 rajonais, pasienio rajonais buvo paskelbti Veisiejų, Lazdijų. Kalvarijos rajonai⁷, o už jų buvo priepasienio rajonai.

Per sieną, ypač pirmaisiais pokario metais, veržėsi ne tik mūsų partizanai ir kiti tautiečiai. Iš sovietinės šalies mėgino bėgti vokiečiai ir ypač žydai. Beje, žydai per sieną veržėsi ne vien tiesiogiai, bet ir ieškojo kitų, patikimesnių ir ne tokių rizikingų sienos perėjimo būdų. 1945 m. gruodžio pabaigoje agentai Galeras ir Eugenijus čekistams pranešė, kad Vilniuje veikia sionistinė organizacija, kuri aprūpina žydus reikiamais dokumentais ir siunčia juos į užsienį maršrutu Gardinas-Belostokas-Lodzė-Miun-chenas. Operacijos metu sulaikyta 98 žydai, tarp jų - 10 vaikų, du žydai buvo nušauti, du sužeisti. Žymesni iš sulaikytųjų: S. Šapyra - permetimo per sieną organizatorius, G. Raižas - statybos tresto transporto skyriaus viršininkas, G. Mozenonas - 16-osios divizijos vairuotojas, Ch. Šachnovičius - rabinas ir kt.⁸

Iš J. Bartašiūno, D. Jefimovo, M. Byčkovskio 1946 m. balandžio 3 d. rašto 23-iojo, 94-ojo, 95-ojo, 97-ojo, 113-ojo ir 115-ojo PB vadams matyti, kaip pasieniečiai bendradarbiavo su MVD (NKVD) ir MGB (NKGB) organais. Jie rašo, kad bendradarbiavimo pagrindai nurodyti NKVD-NKGB 1941 m. įsakyme Nr. 00595/00190. Tame įsakyme rašoma, jog bendradarbiavimo tikslai yra šie: 1) neleisti kirsti SSRS sienos; 2) išaiškinti, ieškoti ir suimti sienos pažeidėjus; 3) priversti, kad būtų laikomasi pasienio režimo; 4) siekti, kad būtų nutraukta visokia antisovietinė veikla. Todėl bendradarbiaudami saugumo organai ir pasieniečiai turi: 1) vieni kitus informuoti apie pasienyje gyvenančius asmenis, kurie rengiasi bėgti per sieną; 2) palaikyti ryšius vykdant operatyvines ir kitas priemones; 3) derinti visus veiksmus, atliekamus 7,5 km pasienio zonoje - areštus, kratas, tardymus ir verbavimą, išskyrus skubius pasieniečių darbus, kaip kad prasiveržusiųjų per sieną persekiojimas ir pan.⁹

Čekistų vadovybė dažnai supindavo kelių čekistinių organizacijų veiklą - taip jos tikrindavo viena kitą. KGB ir pasieniečiai bendradarbiavo iki SSRS žlugimo - 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje. Toje pat pasienio zonoje ir vieni, ir kiti turėjo daug agentų, KGB kontržvalgyba akylai sekė pasieniečius. Net KGB pastatą Vilniuje, Lukiškių aikštėje, prieš pat Sovietijos žlugimą saugojo viena pasieniečių užkarda. Jie nakvojo toje pastato dalyje, kur dabar yra vyriausybės apsaugos skyrius, ten buvo įrengti tikri kiaulių migiai - aplinka palikta baisiai netvarkinga ir nešvari.

Pasieniečių, kaip ir visų kitų čekistinių organų ir dalinių, veiklos pagrindą sudarė darbas su įvairaus tipo agentais. Buvo sekami ne tik mūsų žmonės, bet ir patys pasieniečiai. Pasienio gyventojai, tiek užverbuoti, tiek ne, buvo nuolat provokuojami paleidžiant į pasienį provokatorius, kurie vaizduodavo perėjusius sieną ar norinčius ją pereiti, užeidavo pas gyventojus, prašydavo jų pagalbos arba sukinėdavosi aplink ir paskui stebėdavo, ar apie nepažįstamų žmonių pasirodymą bus pranešta pasieniečiams. Jei apie nepažįstamojo pasirodymą pasienyje žmogus nepranešdavo, jis būdavo tampomas, tardomas, jam grėsė išvarymas iš pasienio zonos ir net teismas. Beje, mūsų žmonės šitaip buvo provokuojami iki pat Sovietijos žlugimo; čekistai pasiekė, kad apie kiekvieną pasienyje pasirodžiusį nepažįstamąjį būdavo skubiai pranešama. Pranešdavo nebūtinai slaptieji saugumo bendradarbiai, bet šie, be abejo, visada būdavo pirmieji.

Kiek tų agentų-informatorių pasieniečiai turėjo? 1947 m. birželio 6 d. jų buvo:

Tame pat dokumente rašoma, kad dar trūksta 64 rezidentų. Rezidentais tuo metu daugiausia dirbo pasieniečiai seržantai, kurių 1947 m. daug demobilizavosi. Aukštesnio lygio agentai - rezidentai - dirbdavo su 3-5 informatorių grupe, iš jų surinkdavo žvalgybos duomenis ir paskirstydavo jiems užduotis. Tai, jog rezidentais tuo metu dirbo rusų seržantai, rodo, kad bent kiek raštingesni mūsų žmonės nenorėjo dirbti šio juodo darbo. Paskutiniais sovietų valdymo metais pasienyje rezidentais dirbo daugiausia jau mūsų inteligentai- agronomai, kolūkių pirmininkų pavaduotojai, mokytojai ir kt.

1947 m. vienam pasienio kilometrui teko 4-5 šnipeliai (tuo metu 23-iasis PB „aptarnavo" maždaug 70 km ilgio mūsų pajūrio ruožą, o 94-asis ir 95-asis PB - maždaug 110 km ilgio Lietuvos-Lenkijos sieną). Beje, pati apygarda, jos valdybos kontržvalgybininkai irgi turėjo visuose pasienio ruožuose savo informatorių, kurie padėdavo kontroliuoti ir būrių kontržvalgybininkų darbą.

1949 m. balandžio 1 d. Lietuvos pasienio apygarda turėjo 1415 slaptųjų bendradarbių, tarp jų 60 agentų, 187 rezidentus, 1168 informatorius. Per 1949 m. pirmąjį ketvirtį buvo gauta 2211 agentūrinių pranešimų¹¹.

Taigi nuo 1947 iki 1949 m. slaptųjų informatorių padaugėjo vos šimtu su trupučiu. Kodėl taip nedaug, galima tik spėlioti: ar jau pasienis buvo pakankamai prisotintas informatorių, ar daugiau nepajėgė užverbuoti.

Kaip minėta, buvo sekami ne tik mūsų žmonės, bet ir pasieniečiai, atrodo, tikrinti ir pertikrinti juos imant į šią kariuomenės rūšį. Iš pradžių juos sekė „Smerš“, o po 1946 m. - MVD ir MGB kontržvalgybos skyriai. Keista, tačiau ir tarp pasieniečių atsirasdavo abejojančių savo darbo tikslingumu ir apskritai sovietų valdžia. 1944 m. gruodžio 24 d. 97-ojo PB 4-osios komendantūros viršila Tolstopiatovas, būdamas girtas, kariams girdint šaukė: „[...] mus laiko vagimis, mumis nepasitiki, į mus šaudo"¹². Nusigėręs viršila išliejo rusams būdingą sielvartą, kad kitos tautos jų gerų norų nesupranta. Tai buvo, anot rusų, „sielos šauksmas", išreiškęs tam tikros, matyt, mažos, dalies pasieniečių abejonę savo misijos Lietuvoje tikslingumu. Tačiau ir kai kurių kitų pasieniečių mąstymas ir elgesys buvo visiškai ereziškas. 1949 m. 95-ojo PB 25-osios užkardos j. serž. V. Šabalinas nuolat kalbėjo ketinąs pereiti sieną, o į tarnybos draugų pastabas, kad jį iš Lenkijos grąžins, atsakydavo, jog yra šalių ir toliau už Lenkiją. Be to, jis pasakęs: „Mano tėvas ir brolis mirė lageriuose, o antras brolis ir dabar yra lageryje, man visiškai tas pat"¹³. Atrodo neįtikėtina, kad pro tankius čekistų patikrinimo tinklus į pasieniečius prasprūsdavo antisovietiškai nusiteikę žmonės. Matyt, imant į pasienio kariuomenę tokius žmones buvo tikimasi, jog jie, patekę į aplinką, kurioje įtarumas buvo laikomas didžiausia dorybe, bus sudrausminti ir taps paklusnūs.

Kad ir pasieniečiai - ta, atrodo, labiausiai sovietų valdžiai atsidavusi kariuomenės rūšis - nebuvo šimtaprocentiniai vienminčiai, paklaikę nuo komunistinės ideologijos, rodo Lietuvos pasienio apygardos MVD kontržvalgybos viršininko plk. Fomenkos 1949 m. balandžio mėn. pranešimas J. Bartašiūnui¹⁴. Pasak pulkininko, Lietuvoje labai išplitusios antikolūkinės nuotaikos paveikė ir karius, todėl 1949 m. pirmajame ketvirtyje tarp pasieniečių kontržvalgybininkai išaiškino 3 išdavikiškas užmačias, 4 teroristinius grasinimus, 12 atvejų, kai buvo giriamas užsienis, 48 įvairias antisovietines apraiškas, 11 antikolūkinių pasisakymų, 4 atvejus, kai buvo skleidžiami gandai apie karą, 8 užsienio stočių klausymo ir perpasakojimo atvejus, 28 demobilizacines nuotaikas, 42 ryšius su vietiniais, 39 kitus neigiamus pasisakymus ir 1 revoliucinio teisėtumo pažeidimą.

Iš pirmo žvilgsnio gali stebinti, jog prie prasižengimų priskiriama ir „ryšiai su vietiniais". Iš tikrųjų, atskirdami karius nuo vietinių, jų vadai tikėjosi išlaikyti jiems skiepijamą neapykantą lietuviams.

Kontržvalgybininkai ne tik fiksavo visas, jų nuomone, antisovietines apraiškas. Per minėtą laikotarpį, t. y. 1949 m. pirmąjį ketvirtį, buvo suimti 7 pasieniečiai, iš jų 5 apkaltinti pagal 58 straipsnį, t. y. antisovietines politinės veiklos straipsnį¹⁵.

Kiek iš PB turimų agentų dirbo tiesiogiai tarp pasieniečių? 1949 m. 23-iasis PB, veikęs mūsų pajūryje, turėjo apie 220-230 slaptųjų bendradarbių, iš jų 15 agentų, 10 informatorių tarp laisvai samdomų, 26 informatoriai iš vadinamosios „aplinkos", 28 veikiantys rezidentai, tarp jų 10 maršrutinių, iš viso 79 slaptieji bendradarbiai, arba apie 35 proc., veikė ištisai ar iš dalies tarp pasieniečių¹⁶.

Beje, čekistai pasieniečius akylai saugojo ne be pagrindo. Pirma, pasieniečiai, būdami arčiausiai sienos ir žinodami, kaip ji įrengta, galėjo sėkmingai ją įveikti. Antra, priklausydami vienai iš čekistinės kariuomenės rūšių, jie žinojo daug paslapčių.

Užsienyje yra iš Sovietijos pabėgusių pasieniečių. Lietuvos istorijai ypač svarbus pplk. G. Burlickio pabėgimas 1953 m. Jis JAV kongresmeno Ch. Kersteno komisijai, veikusiai 1953-1954 m., perdavė naujausias žinias apie vidaus kariuomenės siautėjimą Lietuvoje ir Čečėnijoje*.

Be pasienio būrių, Lietuvos pasienio apygardai priklausė ir keli pagalbiniai padaliniai. 1947 m. tai buvo 242-oji atskiroji statybos kuopa ir 3-iasis spec. tarnybos atskirasis divizionas¹⁷. Šis divizionas priskirtinas tiems paslaptingiems čekistų daliniams - beje, jų pavadinimuose visada buvo rašomas žodelis „spec.“, - kurių veikla buvo visiškai įslaptinta, nes dažnai būdavo teroristinė.

Pasienio būrių išsidėstymas. Yra žinoma, kad 94-asis PB į Marijampolę atvyko 1944 m. rugpjūčio 5 d.¹⁸ Ar ir kiti būriai atvyko tuo pačiu metu - neaišku.

1944 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos pasienio apygardos pasienio būriai buvo taip išsidėstę:

23-iasis dukart Raudonosios vėliavos ordinu apdovanotas būrys veikė į rytus nuo Šiaulių;

1944 m. gruodžio 1-7 d. pasienio būriai veikė Kretingos, Tauragės, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės ir Lazdijų apskrityse²⁰. 1944 m. gruodžio 10-20 d. pasienį saugojo tik 94-asis PB, kiti kovojo su partizanais įvairiose apskrityse²¹. 1945 m. sausio 10-15 d. 23-iasis PB veikė Šiaulių apskrityje, 95-asis - Rokiškio (būrys ten jau buvo 1944 m. gruodžio mėn.) ir Panevėžio, 97-asis - Trakų, 94-asis PB - Raseinių apskrityse²².

Nuo 1945 m. sausio 23 d. pasienio būriai nustojo veikę Šiaulių, Panevėžio, Trakų apskrityse ir pradėjo saugoti sieną. Nuo vasario 2 d. 97-asis PB saugojo sieną su Vokietija, t. y. Rytprūsiais, o nuo vasario 15 d. ir 95-asis bei 94-asis PB pradėjo saugoti Lenkijos sieną ir kartu kovojo su partizanais²³.

Lietuvos pasienio apygardos viršininko gen. mjr. M. Byčkovskio ir apygardos štabo viršininko plk. Golovkino 1945 m. vasario 10 d. įsakyme Nr. 004 pasienio kariuomenei „Dėl 23-iojo ir 95-ojo pasienio būrių perdislokavimo ir 97-ojo pasienio būrio saugomos sienos pakeitimo" rašoma, kad, remiantis SSRS pasienio kariuomenės viršininko 1945 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 18/2/615, 23-iasis ir 95-asis būriai turi priimti naują pasienio dalį, nustatytą pagal 1928 m. sausio 29 d. sutartį tarp Vokietijos ir Lietuvos Respublikos.

23-iasis PB turėjo išsidėstyti taip, kad jo dešinėje būtų siena su Latvija, kairėje - Skirvytės žiotys.

95-asis PB turėjo išsidėstyti panemune taip, kad dešinėje būtų Skirvytės žiotys, kairėje - Rytprūsių siena, pasiekianti Nemuną. Sienos ruožą nuo Nemuno iki Slavikų (ten buvo sandūra tarp 95-ojo ir 97-ojo PB) reikėjo perduoti 97-ojo PB „aptarnavimui". 23-iojo PB štabą nurodyta perdislokuoti į Klaipėdą, 95-ojo PB štabas paliekamas senoje vietoje - Tauragėje. Toliau įsakyme rašoma, kad, norint sustiprinti 97-ąjį PB, viena 23-iojo PB komendantūra perduodama jam. Perdislokavimą įsakyta baigti 1945 m. vasario 12 d. iki 20 val.²⁴

Dar vasario 7 d. gen. M. Byčkovskis kreipėsi į savo vadovybę guosdamasis, kad pasienio būriams, be pasienio saugojimo, skiriamos „aptarnau-ti“, t. y. kovoti su mūsų žmonių pasipriešinimu, devynios apskritys, tarp jų Kauno ir Alytaus, kurios neprieina prie pasienio. Jis prašė atleisti pasieniečius nuo pareigos kovoti šiose dviejose apskrityse²⁵.

Paskutiniai pasienio būrių padaliniai į savo vietas pasienyje išvyko 1945 m. spalio pradžioje. Itin grėsmingame gen. ltn. I. Tkačenkos (NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje) 1945 m. spalio 13 d. rašte, be pasienio pulkų, kurie, matyt, gavę įsakymą, kad yra išformuojami, nustojo kovoję su partizanais, minimas ir 23-iasis PB, kurio vadas plk. Skorodumovas, išvykdamas iš Tauragės prie sienos, nepaliko jokių padalinių kovai su partizanais. 6-ajame savo nurodymų paragrafe I. Tkačenka įsako Lietuvos pasienio apygardos viršininkui M. Byčkovskiui per tris dienas Marijampolės operatyviniame sektoriuje suformuoti jungtinį 400 karių būrį, o Klaipėdos operatyviniame sektoriuje - jungtinę 200 karių komendantūrą, aprūpinti šias grupes autotransportu, žvalgybininkais ir šunimis²⁶.

Netrukus Klaipėdos operatyvinio sektoriaus viršininkas Sovietų Sąjungos didvyris plk. Medvedevas I. Tkačenkai pranešė, kad sudaryta jungtinė komendantūra: iš 95-ojo PB paimtas 61 žmogus, tarp jų 5 karininkai, iš 23-iojo - 28 ir 2, iš 97-ojo - 36 ir 3, iš 115-ojo PB - 38 ir 2. Iš viso buvo surinkta 186 kariai, iš jų viena 40 karių užkarda dislokuota Kretingoje, kiti smulkiomis grupėmis išbarstyti po Tauragės apskritį²⁷. Matyt, toks pat, tik gausesnis jungtinis būrys tuo pat metu buvo sudarytas ir Marijampolės operatyviniame sektoriuje.

Iš NKVD pasienio kariuomenės Lietuvos apygardos štabo viršininko kasdien J. Bartašiūnui rašytų suvestinių matyti, kad Lietuvos pasienį 1946 m. saugojo šie būriai: 115-asis Kenigsbergo Raudonosios žvaigždės ordino būrys, 95-asis Lenino ordino būrys, 23-iasis dukart Raudonosios vėliavos ordinu apdovanotas būrys ir 97-asis bei 94-asis pasienio būriai.

23-iasis PB buvo Klaipėdos krašte, saugojo jūrų sieną, 115-asis ir 95-asis -Rytprūsių sieną (?), o pastarieji du - 97-asis ir 94-asis - Lenkijos-Lietuvos pasienį²⁸.

Garsiame J. Bartašiūno 1946 m. kovo 26 d. įsakyme Nr. 0026, kuriuo remiantis daugelyje Lietuvos apskričių ir valsčių buvo įkuriamos pastovios NKVD kariuomenės įgulos, ypač pabrėžiamas pasienio būrių vaidmuo. Kaip žinome, šiuo įsakymu okupantai pripažino, kad žlugo jų masinio teroro politika, vykdyta 1944-1945 m., ir kad norint mūsų tautą palaužti reikės ilgai ją demoralizuoti masiškai verbuojant agentūrą, įtraukiant į marionetinės valdžios struktūras, palankiems leidžiant vogti ir t.t. Iš Lietuvoje įkurtų 200 čekistinės kariuomenės įgulų 37 įgulas nurodyta įkurti pasieniečiams Marijampolės, Lazdijų, Šakių ir Tauragės apskrityse. 94-asis PB įkūrė devynias įvairaus dydžio įgulas, 23-iasis - dvi, 97-asis - dvi, 113-asis ir 112-asis - devyniolika, Tauragės jungtinės komendantūros štabas - penkias²⁹. Tauragės komendantūrą, matyt, sudarė 95-ojo ir 115-ojo PB kariai. Minimas naujas 113-asis (kartu su 112-uoju) PB, turėjęs įkurti net devyniolika įgulų Vilkaviškio ir Marijampolės apskrityse, 1946 m. balandžio* pabaigoje buvo išformuotas ir po to beveik visas pasieniečių įgulų vietas užėmė 4-osios ŠD kariai.

Kaip keitėsi pasienio būrių išsidėstymas 1947-1948 m. - nežinoma, duomenų apie tai nepavyko rasti. Be abejo, būrių išsidėstymas, jų veiklos formos po truputį keitėsi. Lietuvos pasienio apygardos MVD kontržvalgybos viršininkas plk. Fomenka 1949 m. balandžio mėn. J. Bartašiūnui rašė³⁰, kad jo kontržvalgyba „aptarnauja¹¹ apygardos valdybos štabą, 23-iąjį, 24-ąjį, 94-ąjį ir 95-ąjį pasienio būrius, 9-ąją ir 10-ąją ODSKP*, 108-ąjį atskirąjį statybininkų batalioną, apygardos seržantų mokyklą, šunininkų seržantų mokyklą, praleidimo punktus „Kaliningradas", „Ryga“, „Gerdanen" ir Jūros pakrančių bazę³¹. Iš čia išvardytų dalinių ir kitų pasieniečių žinybų 23-iasis PB saugojo Lietuvos, dalį Latvijos ir dalį Karaliaučiaus krašto jūros sienos, 94-asis blokavo Lietuvos-Lenkijos pasienį, apygardos štabas buvo Kaune. Kur buvo seržantų mokyklos - neaišku. 24-asis ir 95-asis pasienio būriai saugojo Karaliaučiaus krašto sienas. 1949 m. Latvijos jūros pasieniui saugoti buvo sukurtas 8-asis PB, perėmęs iš 23-iojo PB dalį Latvijos sienos apsaugos³².

* Šios santrumpos nepavyko iššifruoti, pirmosios raidės reiškia „otdd’nyj divizion -atskirasis divizionas.

Pasienio būrių veikla. Iš Lietuvos pasienio apygardos štabo pranešimų J. BartaŠiūnui galima sužinoti, ką pasienio būriai nuveikė 1944-1945 m. Apie vėlesnius laikus yra tik fragmentiškų duomenų.

J. Bartašiūnas iš pasieniečių štabo gaudavo žvalgybos ir kontržvalgybos suvestines, tačiau archyve išliko tik dalis tų dokumentų. Labai detalūs yra agentų pranešimai apie padėtį Lenkijos pasienyje. Kontržvalgybos suvestinėse buvo aprašomas užsienis, t. y. Lenkija, jos žvalgybos ir kontržvalgybos organai. Buvo pateikiami duomenys apie: 1) valstybės saugumo organus; 2) miliciją; 3) buvusią lenkų ir vokiečių agentūrą; 4) ukrainiečių antisovietines organizacijas; 5) praktinę antisovietinę veiklą; 6) užsienio banditizmą (t. y. lenkų, iš dalies lietuvių partizanus) ir kontrrevoliucines grupes; 7) kontrabandą; 8) tėvynės išdavikus ir kt. Suvestinėse pranešama apie šnipų ir emisarų veiklą Lietuvos pasienyje, taip pat antisovietines grupes ir pavienius asmenis. Apie pasienio partizanus buvo pranešama: a) sudėtis ir apsiginklavimas; b) partizanų puolimai; c) nelegalai pasienio juostoje ir d) rėmėjų bazė. Žvalgybos suvestinėse pateikiami duomenys apie lenkų armiją ir jos karines priemones, politinę-ekonominę pasienio padėtį ir kt. Be to, Lietuvos pasienio apygardos „Smerš" skyrius pranešdavo apie pasieniečių apsileidimą, pavyzdžiui, apie nesėkmes Marijampolės ir Tauragės (Klaipėdos) operatyviniuose sektoriuose³³. Žvalgybos žinias J. Bartašiūnui pradėta pranešinėti nuo 1945 m. kovo 5 d. Agentais dirbo dalis lenkų žvalgybininkų.

Yra žinoma, kad 1944 m. rugpjūčio viduryje Lietuvoje buvo 23-iasis, 94-asis, 95-asis ir 97-asis pasienio būriai. Šie keturi būriai 1944 m. rugsėjo 15-20 d. nušovė 2 vokiečius, 8 mūsų partizanus ir sulaikė 429 žmones, tarp jų 10 vokiečių, 2 vokiečių agentus, 5 išdavikus, 6 priešo rėmėjus, 55 partizanus, 12 Raudonosios armijos dezertyrų, 332 vengiančius mobilizacijos, 3 ginklo laikytojus, 4 be dokumentų. Iš jų NKVD teritoriniams organams buvo perduota 68 žmonės, į belaisvių lagerius nusiųsta 8, į naujokų šaukimo punktus - 332 žmonės, RA įgulų viršininkams perduota 10³⁴. Tie patys pulkai 1945 m. sausio 10-15 d. nukovė ir paėmė gyvus 346 partizanus ir „priešiškus elementus". Jų pačių žuvo tik du ir vienas buvo sužeistas³⁵.

Kaip minėta, viena iš priežasčių, kodėl žūdavo daugiau partizanų negu sovietų karių, buvo sovietų naudoti kariavimo metodai, tarp jų - sodybų deginimas ten užtikus partizanus (arba be jų, jei norėdavo pasigirti neva nukautų partizanų skaičiumi). Pasienio būriai 1944 m. gruodžio 10-20 d. vien pasienio zonoje sudegino 14 gyvenamųjų namų ir 13 negyvenamųjų pastatų³⁶. Galima spėti, kad pasieniečiai Lietuvoje iki 1946 m. kovo mėn., kai buvo uždrausta naudoti tokį kovos metodą, sudegino apie porą šimtų sodybų.

Apie žuvusius nuo partizanų rankų pasieniečius kitame dokumente rašoma, kad per tą patį laiką, t. y. 1945 m. sausio 10-15 d., vien tik 97-ajame PB žuvo 4, sužeisti taip pat 4 kariai³⁷. Galima spėti, jog pasieniečiai, kaip ir kitos čekistinės kariuomenės rūšys, savo žuvusiuosius skirstė į tuos, kurie žuvo puolant partizanams, ir į tuos, kurie žuvo jiems patiems puolant partizanus. Ataskaitose paprastai būdavo pateikiami duomenys tik apie karius, žuvusius puolant partizanus. Beje, 1944-1945 m. čekistai, taip pat ir pasieniečiai, „banditais" vadino ir tikrus banditus, ir mūsų partizanus. Kartais sunku suprasti, ką jie turi galvoje.

1944 m. lapkričio 20-30 d. pasienio būriai nukovė 12 partizanų, sulaikė 120 žmonių, iš jų 48 perdavė NKVD organams, 19- „Smeršui“, 1 - į šaukimo punktą, o 33 tardė būrių 5-ieji skyriai (žvalgybos), kurie po filtracijos 7 paleido³⁸. Pamažu renkami ir žvalgybos duomenys apie mūsų partizanus. Pasieniečiai jau žino, kad didžiausias partizanų junginys - apie 500 vyrų -yra Šimonių girioje, apie 100 vyrų - Troškūnų, 150-180 vyrų - Ramygalos, apie 150 vyrų - Raguvos miškuose³⁹. Kai pasieniečiai 1944 m. gruodžio 12 d. puolė Šimonių girioje, juos rėmė keli tankai. Per puolimą žuvo 24 partizanai, buvo sudeginti 2 namai, 3 kluonai, iš kurių neva buvo šaudoma⁴⁰.

Kaip jau ne kartą minėta, ir stoję saugoti sienos pasieniečiai kovojo su partizanais. Ta kova pasireiškė ne vien tuo, kad jie trukdydavo partizanams pereiti sieną ir naikino juos pasienio ruože; nuolat buvo kuriami įvairūs jungtiniai būriai, operatyvinės komendantūros ir pan., kurios su partizanais kovojo ir per 50 km nuo sienos nutolusiose vietovėse. Įvairiu laiku, įsakius aukščiausiajai valdžiai, pasieniečiai buvo sudarę ne vieną jungtinį būrį ar grupę viename pasienio būryje ar sujungiant kelių būrių karius. Vienas iš tokių būrių veikė 1945 m. birželio pradžioje. Šis jungtinis būrys susidėjo iš penkių pasienio komendantūrų ir vienos manevrinės grupės. Jį sudarė 103 karininkai, 164 seržantai, 610 eilinių, iš viso 877 kariai. Būrys turėjo 17 šunų, buvo ginkluotas 106 pistoletais, 5 sunkiaisiais, 57 lengvaisiais kulkosvaidžiais, 334 šautuvais, 357 automatais, turėjo 3 šarvuočius. Komendantūros dislokavosi: 5/97-ojo PB - Griškabūdyje, jai vadovavo mjr. Gusarovas, 2/94-ojo PB - Šventežeryje, vadovavo kpt. Pogorelovas, 3/95-ojo PB - Marijampolėje, vadovavo mjr. Čertovas (rezervas), 4/97-ojo PB - Butelių (?) kaime, vadovavo kpt. Kuznecovas, 2/23-iojo PB - Prienuose, vadovavo mjr. Baranovas, MG/94-ojo PB - Kazlų Rūdoje, vadovavo kpt. Zujevas. Tuo pat metu Marijampolės operatyviniame sektoriuje - Marijampolės, Lazdijų, Vilkaviškio, Sakių apskričių 18 valsčių pasieniečiai įkūrė žvalgybines-operatyvines 3-4 žvalgybininkų grupes ir prie jų po vieną užkardą, turinčią po 30 karių. Šie 18 centrų pradėjo dirbti 1945 m. birželio 8 d.⁴¹ Tai buvo tarsi užuomazga 1946 m. kovo pabaigoje įkurtų pastovių čekistinės kariuomenės įgulų, apie kurias jau kalbėjome.

Prieš tai, 1945 m. kovo 28 d.-gegužės 18 d., toks jungtinis būrys veikė beveik tose pat vietose - Alytaus, Lazdijų, Marijampolės ir Šakių apskrityse. Apie to būrio veiklą gen. mjr. M. Byčkovskis rašė J. Bartašiūnui⁴². Didelio rašto pradžioje aiškinama, kodėl balandžio mėn. minėtose apskrityse padaugėjo partizanų puolimų. Anot M. Byčkovskio, Lietuvos vidaus apskrityse 1944 m. pabaigoje-1945 m pradžioje buvo įvykdytos didelės operatyvinės-karinės operacijos, todėl partizanai iš ten pasitraukė į pakraščių apskritis. Be to, pasak generolo, partizanų veikimą lėmė ir tai, jog minėtose apskrityse yra daug buožių ir geros gamtinės sąlygos - nemažai partizanauti tinkamų miškų. Išvardydamas partizanų puolimus, M. Byčkovskis mini faktą, kad 1945 m. balandžio 20 d. naktį į 21 d. apie 50 partizanų puolė Griškabūdį; per puolimą buvo nukauti 3 stribai. Pasak generolo, dėl to ir buvo suformuotas jungtinis būrys, kuriam iš rezervinių padalinių karių davė šios komendantūros: 2AJ4-ojo PB - 134 karius, 5/97-ojo PB - 128, 4/23-iojo PB - 188, 1/95-ojo PB - 164, 3/97-ojo PB - 139, MG/97-ojo PB - 50, iš viso - 803 kariai.

Šiam jungtiniam būriui iš minėtų padalinių buvo paskirti ir karininkai, taip pat transportas. Būrio veiklą galima suskirstyti į du etapus. Pirmajame etape, 1945 m kovo 28 d.-gegužės 5 d., buvo veikiama Alytaus, Lazdijų ir Marijampolės apskrities rytinėje dalyje, t. y. ten, kur operatyviai „aptarnavo" 94-asis PB, vadovaujamas plk. Kiričenkos. Antrajame etape, gegužės 6-8 d., būrys veikė Šakių ir Marijampolės apskrities vakarinėje dalyje, t. y. ruože, kurį „aptarnavo" 97-asis PB, vadovaujamas plk. Gorškovo.

Taigi santykis tarp žuvusių pasieniečių ir neva partizanų yra 1:152. Tačiau taip būti negali, nebent buvo šaudomi prie duobės atvaryti beginkliai žmonės. Kad dauguma iš 816 nurodytų nukautų ir paimtų į nelaisvę nebuvo partizanai, galima spręsti ir iš to, jog paimta tik 210 ginklų, taigi peršasi išvada, kad tik kas ketvirtas partizanas turėjo ginklą. Bet ir tie 210 ginkluotų partizanų (ginklų kiekis taip pat abejotinas, nes pokario metais čekistai galėdavo ginklų prisirinkti ir pas žmones, jų mėtėsi daug kur) turėjo nukauti tikrai daugiau pasieniečių.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog kiti vidaus kariuomenės daliniai į nelaisvę paimdavo maždaug 2,5-3 kartus daugiau negu nukaudavo, o šis jungtinis būrys nukovė daugiau negu paėmė Į nelaisvę. Todėl galima teigti, jog žaliakepuriai šaudė į visa, kas tik gyva. Beje, pokario metais tie sadistai Suvalkijos ir Dzūkijos kaimuose iššaudė daug kvailelių, kurie stabdomi nesuprasdavo, ko iš jų nori.

1946 m. pradžioje Lietuvos pasienyje buvo išsidėstę 5 būriai - 23-iasis, 115-asis, 97-asis, 95-asis ir 94-asis. Jie gana akylai saugojo sieną, kurią kasdien pažeisdavo 5-10 žmonių, ėjusių iš Lietuvos ar į ją. Daugiausia buvo sulaikoma iš belaisvių stovyklų bėgančių vokiečių. Nemažai bėgo į Lenkiją ir žydų, nes iš tos šalies nesunkiai buvo galima išvažiuoti į bet kurią kitą šalį. Apskritai tuo metu sieną pereidavo įvairūs žmonės, tarp jų ir mūsų partizanai⁴³.

Apie ilgą periodą, maždaug nuo 1946 m. vidurio iki 1953 m., ir apie tai, kas darėsi pasienyje bei ką veikė pasienio būriai, kaip kito jų išsidėstymas, nepavyko rasti beveik jokių duomenų. Žinoma tik tiek, kad Lietuvos pasienio apygardos pasieniečiai 1949 m. sulaikė 36 sienos pažeidėjus, kurie 16 kartų mėgino kirsti sieną: į SSRS 9 kartus ėjo 27 žmonės, iš SSRS - 7 kartus 9 žmonės. Buvo sulaikyti 1043 pasienio zonos pažeidėjai, iš jų 845 sulaikė pasieniečiai, 36 - MVD-MGB organai, 153 - milicija, pasienio draugovininkai ir gyventojai⁴⁴. Tai atrodo nedaug per 300 km ilgio Lietuvos-Lenkijos ir Rytprūsių-Lenkijos sienos ruože, bet reikia turėti omenyje tai, jog tuo metu daugelis suprato, kad kirsti sieną buvo nedaug galimybių.

Atskiri pasienio būriai. 94-asis pasienio būrys įkurtas 1944 m. balandžio 25 d., o tų metų rugpjūčio 5 d. atvyko į Marijampolę saugoti sienos su Lenkija⁴⁵. Marijampolė tapo būrio štabo centru. Būrio vadas - plk. Smetaninas. Iš vienos būrio ataskaitos matyti, kad būrys 1944 m. liepos 23 d.-rugpjūčio 15 d. ne tik kovojo su mūsų partizanais, bet ir sulaikė 13 vokiečių karininkų, 163 kareivius, 1 rumunų kareivį, 9 akovcus, 2 vlasovininkus, 3 buvusius vokiečių nelaisvėje, 5 vokiečių rėmėjus. Kadangi dar vyko karas, vokiečiai buvo šaudomi be pasigailėjimo, per daug nesistengta imti jų į nelaisvę. Iš minėtų sulaikytų vokiečių 94-ojo PB kariai nušovė 7 karininkus ir 91 kareivį, t. y. daugiau kaip pusę⁴⁶.

1945 m. rugpjūčio mėn. būrys tvirtai stovėjo Lietuvos-Lenkijos pasienyje. Iš būrio pranešimų įdomesni yra tie, kuriuose rašoma apie sienos pažeidėjus. Viename iš jų minima, kad 1945 m. lapkričio 28 d. buvo suimta O. Antanavičienė, gyvenanti Lazdijų apskrities Sangrūdos valsčiaus Bereznykų kaime, nes jos brolis K. Urbonavičius dažnai pereidavo sieną iš Lenkijos ir kartu su kitais užpuldavo sovietines įstaigas bei pareigūnus. Pirmą kartą sieną jis buvo kirtęs rugpjūčio mėn.⁴⁷

Taip pat minima, kad 1946 m. sausio 22 d. kitas partizanas - J. Vinickas-Ožys su 11 partizanų perėjo sieną iš Lenkijos ir rengėsi pulti Sangrūdos bažnytkaimį (Lazdijų aps.), remiamas Perkūno būrio partizanų iš Lietuvos pusės⁴⁸. Truputį kitaip visa tai nušviesta kitoje byloje. J. Bartašiūnui skirtoje kontržvalgybos suvestinėje Nr. 2 rašoma, jog 94-asis PB iš užsienio agento Smoliono gavo pranešimą, kad pas jį 1946 m. sausio 22 d. užėjo partizanai; tarp jų buvo J. Krupčinskas ir J. Vinickas. Jie papasakojo, kad 15 K. Urbonavičiaus būrio partizanų turi iš Lenkijos pereiti į Lietuvą (rašoma - SSRS), susijungti su Ožio būriu ir kartu pulti NKVD Sangrūdos būstinę. Pulti numatyta dienos metu, kad pastatą būtų galima užmėtyti granatomis. Gavę šį pranešimą, pasieniečiai į Sangrūdą nusiuntė 113-ojo PB šarvuotį, o į numatomą perėjimo vietą buvo nusiųstos 3 operatyvinės grupės, kurios turėjo sunaikinti ar sulaikyti mėginančius kirsti sieną žmones. 1946 m. sausio 23 d. ant suartos pasienio juostos rasti šešių žmonių pėdsakai. Prie Zavadų kaimo jie išsiskyrė. Operatyvininkai vieną grupę prie Rudagų kaimo pasivijo ir vieną partizaną nušovė, du paėmė gyvus⁴⁹. Taigi palyginus įvairius pranešimus matyti, kaip keičiasi čekistų apdorotos žinios. Labai dažnai, tingėdami ar nesugebėdami surinkti tikrų žinių, jie pateikdavo apytikslį įvykių aprašymą.

Štai dar vienas įdomus 94-ojo PB kontržvalgybos pranešimas. 1945 m. gruodžio 27 d. agentė Irina pranešė, kad Nevinykų kaime gyvenantis Sangrūdos stribas Baranauskas, buvęs partizanas, o 1945 m. legalizavęsis, ir toliau palaiko ryšius su partizanais. Pasak agentės, pas jį ateina po 5-6, kartais iki 20 partizanų⁵⁰.

Gavęs nurodymą, 94-asis PB 1945 m. spalio mėn. įkūrė vien kovai su partizanais vadinamąją operatyvinę komendantūrą, kuri veikė visame Marijampolės operatyviniame sektoriuje, t. y. Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės ir Lazdijų apskrityse. Ši komendantūra įkurta todėl, kad tuo metu buvo išformuoti devyni frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenės pasienio pulkai, o netrukus nustojo veikęs ir I. Tkačenkos nurodymu sudarytas Lietuvos pasienio apygardos jungtinis būrys. Sumažėjus su partizanais kovojančios okupacinės kariuomenės, jie labai suaktyvėjo, 4-osios ŠD pulkai sunkiai padėtį besukontroliavo.

Tarp įvairių čekistinių žinybų buvo ir painesnių santykių. Tai rodo žemiau pateikiamas dokumentas.

Pagal Jūsų įsakymą iš pasienio kariuomenės suformuotas jungtinis būrys kovai su banditizmu Marijampolės oper. sektoriaus apskrityse.

Remiantis gen. ltn. drg. Stachanovo [pasienio kariuomenės valdybos viršininko. -J.S.] įsakymais. 94-ojo pasienio būrio vadas plk. Smetaninas nebuvo paskirtas oper. sektoriaus viršininko pavaduotoju kariuomenei ir neatsako už kovą su banditizmu.

Tai jau davė nepageidaujamų padarinių, kadangi drg. Smetaninas užkrauna jungtinio būrio kariams nebūdingas jiems pareigas, skriaudžia būrį degalais, o kartais [jų] ir visai neduoda.

Dėl to prašau Jus atšaukti drg. Stachanovo potvarkį ir paskirti plk. Smetaniną oper. sektoriaus viršininko pavaduotoju, pavesti jam atsakomybę už kovą su banditizmu ir grąžinti tokią tvarką bei tarpusavio santykius tarp pasienio būrio ir oper. sektoriaus. kokie buvo Jūsų nustatyti būnant Lietuvoje.

Iš pateikto rašto, kurį MVD-MGB įgaliotinis Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenka parašė SSRS vidaus kariuomenės valdybos viršininkui gen. plk. A. Apolonovui, lieka neaišku, kam buvo pavaldi ta operatyvinė komendantūra (ji rašte vadinama jungtiniu būriu). Iš rašto gerai matyti, kad ir tarp čekistų vyravo žinybiniai interesai.

I. Tkačenka troško kuo greičiau sutriuškinti partizanus, o Stachanovas rūpinosi, kad pasieniečiams nebūtų užkrauta papildomų darbų.

Minėtos operatyvinės komendantūros štabas ir atsarginė užkarda įsikūrė Kazlų Rūdoje, l-oji užkarda - Griškabūdyje, 2-oji ir 3-ioji užkardos -Prienuose, 4-oji - Gudeliuose, viena užkarda ir skyrius - Lazdijuose. Vėliau 2-oji užkarda buvo perdislokuota į Balbieriškį, o 3-ioji - į Šilavotą⁵².

Padėtį išaiškino gen. ltn. Stachanovas, 1945 m. lapkričio 10 d. rašte M. Byčkovskiui ir I. Tkačenkai nurodęs, kad jungtinis būrys pavaldus tik Marijampolės operatyvinio sektoriaus viršininkui, o 94-ojo PB vadas plk. Smetaninas negali pplk. Skorinai - jungtinio būrio vadui - duoti kokių nors nurodymų⁵³. Taigi tarsi ir pabrėžiamas kovos su partizanais prioritetas.

Tą prioritetą patvirtina dar keli dokumentai. M. Byčkovskis 1945 m. lapkričio 28 d. rašė I. Tkačenkai, jog pasienį saugoti sunku, todėl į Klaipėdos operatyvinį sektorių atvykus NKVD 73-iajam ŠP (?), prašo pasieniečiams grąžinti jungtinį pasienio būrį, sukurtą kovai su partizanais⁵⁴. I. Tkačenka gruodžio 4 d. atsakė, kad L. Berijos įsakymu jungtinė komendantūra prie Klaipėdos operatyvinio sektoriaus sukurta ne laikinai, o pastoviai iki „gaujų likvidavimo“⁵⁵.

Su 94-uoji PB tiesiogiai susijusi viena A. Sniečkaus rezoliucija, Šilavoto, Igliškėlių ir Gudelių žmonėms kainavusi 114 gyvybių ir 384 suimtuosius (žr. 4 dok.). Komunistų partijos Marijampolės apskrities komiteto sekretorius Naudžiūnas 1945 m. balandžio 5 d. nusiuntė A. Sniečkui raštą, kuriame pranešė, kad partizanai trukdo sovietų valdžiai ramiai gyventi - šaudo stribus, sovietų valdžios rėmėjus, neleidžia iš miško vežti rąstų ir t.t. Balandžio 9 d. ant šio rašto A. Sniečkus raudonu pieštuku (visi nors kiek prakutę sovietiniai vadukai, pamėgdžiodami Staliną, rezoliucijas rašydavo spalvotais pieštukais; mėgo jais rašyti ir čekistų viršininkai) rusiškai užrašė rezoliuciją: „Bartašiūnui, prašau skubiai imtis priemonių, kad būtų likviduotos banditų grupės Marijampolės apskrityje". Ant minėto rašto yra ir J. Bartašiūno rezoliucija: „Drg. Gusevui, Marijampolės aps. 1945 m. balandžio 11d. jung[tinio] pasienio būrio pajėgomis vykdoma operacija"⁵⁶. (A. Gusevas - OBB viršininkas, plk.)

Taigi A. Sniečkaus rezoliucija gal ir nebuvo lemiama, nes operacija buvo jau anksčiau planuojama, bet ji galėjo paskatinti čekistus žmonių naikinimui mesti daugiau jėgų.

Operacija vyko balandžio 12-15 d., joje kartu su 94-ojo PB kariais dalyvavo ir Marijampolės operatyvininkai. Šią operaciją tikriausiai paskubino tokie įvykiai. Balandžio 10 d. stribas J. Riauta NKVD Šilavoto viršininkui, milicijos j. ltn. Sedovui pranešė, kad Ingavangyje (kaime apie 3 km nuo Šilavoto) partizanai nušovė jo brolį, taip pat stribą. Sedovas, pasitelkęs tuo metu Šilavote buvusį NKVD apskrities skyriaus „Smerš" vyr. oper. įgaliotinį j. ltn. Ivanovą bei NKVD apskrities OBB oper. įgaliotinio padėjėją j. ltn. Bartkų (jie Šilavote vykdė agentūrines priemones, t. y. verbavo agentus ir susitikinėjo su jais), pasiėmę dar 13 milicininkų ir stribų, išskubėjo į įvykio vietą. Pasiekę Ingavangį, didelės partizanų grupės (rašoma - iki 150 žmonių) buvo apšaudyti iš kulkosvaidžių ir šautuvų ir išsibėgiojo nestoję į mūšį. Sedovas, Ivanovas, vienas milicininkas ir trys stribai buvo nukauti. Pabėgęs sužeistas Bartkus atsirado NKVD apskrities skyriuje. Nurodoma, jog viena iš priežasčių, kodėl taip gėdingai pabėgo be mūšio, buvo ta, kad kulkosvaidžiai užsikirto ir nešaudė.

Tą dieną, t. y. balandžio 10-ąją, pasiųsti 94-ojo PB kariai partizanų nerado, todėl balandžio 12 d. nuo 6 val. operacijai vykdyti mesta 950 žaliakepurių. Operacijos plane buvo numatyta partizanus varyti prieš save šukavimo grandinėmis, prispausti prie Nemuno ir ten, išstačius karių užtvaras, juos sunaikinti.

Balandžio 12 d. Plutiškių, Dambravos (?), Leskavos (?) ir kitų gretimų kaimų apylinkėse, čekistų žargonu tariant, buvo sunaikinti 45 „banditai". Balandžio 13 d. 94-ojo PB kariai veikė Šilavoto, Gudelių apylinkėse. Prie Klio-niškio kaimo jie susidūrė su partizanais ir mūšyje, trukusiame nuo 14 val. iki 19 val., nukovė 33 partizanus. Užblokavę Klioniškio mišką ir veikdami gretimuose kaimuose, dar nušovė, anot čekistų, 23 „pavienius banditus".

Taigi balandžio 12-15 d. buvo nukauta 114 partizanų, sulaikyta 384 žmonės, tarp jų neva 80 partizanų, 66 rėmėjai, kitų - 238. Mūšiuose paimtas 1 kulkosvaidis, 7 automatai, 18 šautuvų, 4 revolveriai, 33 granatos ir t.t.⁵⁷ Vadinasi, 194 partizanai turėjo tik 30 šaunamųjų ginklų, t. y. ginkluotas buvo maždaug kas šeštas partizanas. Čekistiniai kariai įvairiai aiškindavo tokias nesąmones. III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD daliniai, 1944 m. Kūčių išvakarėse surengę dar baisesnes skerdynes Panemunės dzūkų kaimuose, aiškino, kad partizanų ginklai neva buvo sandėliuose ir trys tokie sandėliai sproginėjo namams degant. Šiuo atveju čekistiniai kariai sugalvojo naują paaiškinimą. Anot jų, bėgdami partizanai ginklus mėtė į pelkes⁵⁸. Iš tiesų nedideli 5-10 partizanų būriai, susidūrę su šimtinėmis čekistų jėgomis, mūšio vengdavo, atsišaudydavo norėdami atitrūkti, dažnai ir išbėgiodavo išsiskirstę po kelis ar net pavieniui. Kai kurie jų persekiojami, kad būtų lengviau bėgti, galėjo ir ginklus mesti. Vis dėlto ne 4/5 taip elgėsi. Įsiutę dėl atkaklaus priešinimosi, be to, dar žuvus dviem karininkams, žaliakepuriai prišaudė neginkluotų, matyt, daugiausia nuo kariuomenės besislapstančių vaikinų, ir šventė savo kruviną pergalę. Be to, jie laukė ir apdovanojimų. Faktą, kad dauguma nušautųjų nebuvo partizanai, patvirtina ta aplinkybė, jog pačių pasieniečių ne tik nė vienas nežuvo, bet net nebuvo sužeistas.

Beje, minėtame rašte pažymima, kad „94-asis PB š. m. balandžio 16 d. numatęs pakartotinai iššukuoti banditizmu labiausiai užkrėstus Balbieriškio, Gudelių, Igliškėlių, Prienų ir Šilavoto valsčius"⁵⁹. Kuo tas šukavimas baigėsi - nežinia.

Dokumentuose minima, kad 1945 m. birželio 8 d.-spalio 15 d. Marijampolės operatyviniame sektoriuje iš 2-osios ir 3-iosios pasieniečių komendantūrų buvo sudaryta ir veikė 150 karių komendantūra, vadovaujama mjr. Baranovo. Ji savo „veiklos" laikotarpiu nužudė 72, paėmė gyvus 52 partizanus⁶⁰.

1946 m. kovo mėn.-1947 m. liepos mėn. 94-asis PB ir atskiri jo padaliniai įvykdė daugiau kaip 10 operacijų, kurių metu sunaikino per 50 partizanų. Nuolatinei kovai su partizanais šiame būryje buvo sukurta speciali manevrinė grupė⁶¹.

Gana įdomi 94-ojo PB kontržvalgybos skyriaus viršininko mjr. Nazarovo 1951 m. rugsėjo 1 d. pažyma⁶². Nors joje rašoma apie kontržvalgybos reikalus, bet pateikiama nemažai duomenų ir apie to meto būrio sudėtį bei veiklą. Štai tos pažymos santrauka. Būrys saugo 112 km 919 m sieną su Lenkija. Sausumos ilgis - 89,408 km, upių - 13,675 km, ežerų - 9,836 km. Būrį sudaro 4 komendantūros, turinčios 18 vadinamųjų linijinių užkardų (t. y. saugančių tiesiogiai sieną) ir 4 kovinio laidavimo užkardas. Daugelyje vietų naudojama „KLION-M" sistemos užtvara. Iš kairės būrys ribojasi su 16-uoju Gudijos pasienio apygardos būriu, iš dešinės - su 24-uoju Kenigsbergo Raudonosios žvaigždės ordino Lietuvos pasienio apygardos būriu. 94-ojo PB štabas yra Marijampolėje, vadas - plk. Menščikovas. l-oji pasienio komendantūra įsikūrusi Vištytyje, į ją įeina l-oji, 2-oji, 3-ioji, 4-oji linijinės užkardos ir l-oji kovinio laidavimo užkarda.

2-oji pasienio komendantūra dislokuota Kalvarijoje, ją sudaro 5-oji, 6-oji, 7-oji, 8-oji, 9-oji užkardos ir 2-oji kovinio laidavimo užkarda.

3-ioji pasienio komendantūra dislokuota Lazdijuose, susideda iš 10-osios, 11-osiOs, 12-osios, 13-osios, 14-osios linijinių užkardų ir 3-iosios kovinio laidavimo užkardos.

16-oji, 17-oji, 18-oji linijinės užkardos ir 4-oji kovinio laidavimo užkarda.

Toliau pažymoje rašoma, kad būryje dirba 6 operatyvininkai, jie turi užverbavę 11 agentų, 30 rezidentų, 142 informatorius, iš jų 29 - karininkai, 12- iš kariškių šeimų, 1 - iš laisvai samdomųjų, 6- iš vadinamosios aplinkos.

Būrio štabe dirba 48 žmonės. Be minėtų padalinių, būryje yra 1-asis štabo skyrius, kuriame dirba 16 žm, tiekimo skyrius - 20 žm., sanitarinės ir veterinarinės tarnybos skyriai - 21 žm., transporto būrys - 20 žm., autobūrys - 16 žm., inžinerijos būrys - 25 žm., ryšių kuopa - 40 žm., manevrinė grupė - 120 žm. Komendantūrų valdybose dirba po 17 žmonių. Užkardose tarnauja nuo 48 iki 63 karių, iš viso būryje - 1515 karių.

Būryje yra 22 veikiančios rezidentūros, iš jų 3 - maršrutinės. Rezidentai turi ryšį su 56 slaptaisiais informatoriais. Konspiraciniams susitikimams su agentais ir informatoriais turima po vieną butą Marijampolėje, Lazdijuose ir Vištytyje.

Kontržvalgybininkai yra pradėję keturias įskaitos bylas; dvi iš jų - prieš karininkų žmonas, viena vadinasi „Repatriantė iš amerikiečių zonos", antra - „Vokiškųjų fašistų padėjėja". Prieš vairuotoją sudaryta byla pavadinta „Įvairus antisovietinis elementas", prieš gydytoją majorą - „Antisovietinė agitacija". Kontržvalgybininkai atliko 15 pirminių tyrimų.

Taigi 1951 m. Lietuvos-Lenkijos pasienį saugojo tik vienas, nors ir gausus - per 1,5 tūkst. karių turintis - 94-asis pasienio būrys. Be abejonės, siena tuo metu jau buvo gerai sutvirtinta ir jai saugoti užteko vieno būrio.

Net ir 1952-1953 m. 94-asis pasienio būrys dalyvavo kovose su partizanais. 1952 m. kartu su Lazdijų ir Veisiejų rajonų MGB organais buvo įvykdyta 16 karinių operacijų. 1952 m. pirmajame ketvirtyje 4-oji komendantūra įvykdė 4 karines operacijas, antrajame ketvirtyje - 5, trečiajame - 3, ketvirtajame - 4. 1953 m. pirmajame ketvirtyje įvykdytos 4 karinės operacijos. Vienoje operacijoje paprastai dalyvaudavo 14-25 kariai. Didžiausias laimėjimas pasiektas 1952 m. rugsėjo 7 d., kai 16 karių su šunimi Aza, vadovaujami kpt. Vasiutinskio, ir Veisiejų operatyvinė 14 žmonių grupė įvykdė operaciją Valančiūnų kaime. Mūšyje buvo nukauti du partizanai -Urbonas ir Stankevičius, susprogdintas jų bunkeris⁶³.

95-asis pasienio būrys, kaip jau minėta, Lietuvoje atsirado 1944 m. rugpjūčio mėn. Iš pradžių jis veikė Vilniaus operatyviniame sektoriuje. Gruodžio mėn. Lietuvos-Lenkijos sieną saugojo tik 94-asis PB, kiti pasienio būriai, išsibarstę po Lietuvą, kovėsi su partizanais.

Dokumentuose rašoma, kad 95-ojo PB kariai gruodžio 25 d. Panevėžio apskrities Girelės kaime, sutikę pastatuose įsitvirtinusių partizanų pasipriešinimą, padegė sodybą, kurioje sudegė ir besikauną partizanai⁶⁴. Iš pranešimo S. Kruglovui (tuo metu jis buvo SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojas, nuo 1945 m. gruodžio 29 d. - komisaras) ir J. Bartašiūnui žinoma, kad būrys Panevėžio apskrities Bernotų kaime kovėsi su 60 partizanų. Tame mūšyje žuvo 5 partizanai ir 2 kariškiai, dar 2 partizanai buvo paimti į nelaisve⁶⁵. Prieš tai, gruodžio 12 d., būrys kovėsi Rokiškio apskrityje su 60 partizanų būriu, nukovė 6 partizanus, žuvo ir vienas pasienietis⁶⁶. Gruodžio 8 d. prie Raseinių žuvo 3, sužeisti taip pat 3 šio būrio kariai⁶⁷.

Lietuvos pasienio apygardos viršininko M. Byčkovskio ir jo štabo viršininko plk. Golovkino 1945 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 004 buvo nurodyta užimti naujas pozicijas - saugoti buvusią Lietuvos-Vokietijos sieną, nustatytą pagal Lietuvos ir Vokietijos 1928 m. sausio 29 d. sutartį. Po to 95-asis PB ėmė saugoti sieną nuo Skirvytės žiočių iki tos vietos, kur Nemunas ties Smalininkais nutolsta nuo sienos. Būrio štabas paliktas Tauragėje, o komendantūros išdėstytos taip: l-oji - Šiblen (Šiškrantė?), 2-oji- Štanišken (Stoniškiai?), 3-ioji - Tauragėje (palikta kaip rezervas ir, be abejo, dažnai naudota kovoje su partizanais), 4-oji- Pagėgiuose, 5-oji- Viešvilėje⁶⁸. 1945 m. spalio mėn. 95-asis PB dar saugojo minėtą sieną. 1947 m. šis būrys kartu su 94-uoju PB saugojo Lietuvos-Lenkijos sieną, o 1949 m. - Karaliaučiaus krašto-Lenkijos sieną. Beje, per šio būrio 15-osios užkardos saugomą sieną 1949 m. rugsėjo 6 d. prasiveržė 4 mūsų partizanai. Lenkijos teritorijoje juos sulaikė Lenkijos saugumiečiai ir perdavė MGB⁶⁹.

97-asis pasienio būrys irgi vienas iš tų, kurie jau 1944 m. rugpjūčio mėn. buvo atvykę į Lietuvą ir kovojo su mūsų partizanais. Šis būrys nuo 1944 m. liepos 31 d. iki spalio 21 d. saugojo III Baltarusijos fronto užnugarį, o tų pat metų gruodžio 8 d.-1945 m. sausio 26 d., vykdydamas Lietuvos pasienio apygardos viršininko įsakymą, kovojo su partizanais Ukmergės ir Trakų apskrityse⁷⁰. Apie būrio veiklą per mėnesį Ukmergės apskrityje M. Byčkovskis 1944 m. spalio 20 d. J. Bartašiūnui rašė: „[...] nors būrys atliko didelį darbą, reikiamo efekto kovoje su banditizmu nepasiekta", nes, pasak generolo, 1) blogai vykdomas masinis agitacinis darbas;

2) vietos organai nėra organizuojanti jėga, todėl nėra į ką remtis; 3) nerepresuojamos partizanų šeimos, nekonfiskuojamas jų turtas ir 4) lėtai tardoma. Konstatuojama, kad partizanų būrių skaičius smarkiai auga: rugsėjo 10 d. apskrityje jų buvo 14, o tų pačių metų spalio 5 d. - jau 32⁷¹.

Kaip ir kitiems pasienio būriams, 1945 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 004 97-ajam PB nurodyta saugoti Rytprūsių-Lietuvos sieną nuo Lenkijos pasienio iki Slavikų, ties kuriais buvo 97-ojo ir 95-ojo PB sandūra. Šią sandūrą (nedidelę dalį sienos iki Nemuno) nurodyta perduoti 97-ajam PB, būrį sustiprinti viena papildoma - 4-ąja - komendantūra, paimta iš 23-iojo PB, saugojusio pajūrio sieną⁷².

Beje, kai šis būrys SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotojo B. Kobulovo įsakymu 1944 m. gruodžio 9 d. 12 val. turėjo būti sukoncentruotas Trakuose, kur turėjo kovoti su lietuvių ir lenkų partizanais, atsitiko štai kas. Į Trakus jis atvykti vėlavo, nes per vėlai buvo paskirti du ešelonai, nors Karo tarybos (III Baltarusijos fronto?) nario Chochlovo įsakymu operatyviniai ešelonai turėjo būti praleisti be eilės (taigi vyksta karas, bet ne frontininkų ešelonai turi pirmumo teisę, o čekistų!). 97-ojo PB kariai ilgai stovėjo Kaune, ten 8-osios užkardos kariai su savo vadu j. ltn. Čmožu nusigėrė. Keturi nusigėrę būrio leitenantai atsiliko nuo ešelono.

1944 m. gruodžio 13 d. būrys turėjo tik 800 „aktyvių durtuvų". Kiti būrio kariai buvo naudojami ne pagal paskirtį: jie saugojo sandėlius Kaune, Kybartuose, Kazlų Rūdoje, Lukšiuose, Vištytyje, Kaišiadoryse ir kitur⁷³.

Vienoje iš Centrinio pasieniečių archyvo atsiųstoje pažymoje rašoma, jog „97-ojo PB ataskaitoje apie operatyvinę-tarnybinę veiklą 1945 m. pirmame pusmetyje" nurodoma: „Kartu su pasienio linijos apsauga būrys visą pusmetį kovojo su banditizmu Marijampolės, Kauno, Šakių apskrityse. Tiems tikslams buvo panaudota M[anevrinės] G[rupės], 4-oji P[asienio] K[omendantūra], taip pat buvo sudaromi jungtiniai padaliniai iš linijinių ir atsarginių 1-osios, 2-osios, 3-iosios bei 5-osios komendantūrų. Per nurodytą laiką 13 kovinių susidūrimų nukauta 208, sužeista 2 banditai, sunaikinta 13 banditų grupių". Ir toliau: „1945 m. antrame pusmetyje 97-ojo PB jėgomis nukauta 70, sulaikyta 126 banditai, likviduotos 3 banditų grupės"⁷⁴.

Kitoje iš Centrinio pasieniečių archyvo į LSSR KGB atsiųstoje pažymoje rašoma, kad „1945 m.-1946 m. pirmajame ketvirtyje čekistinėse karinėse operacijose, apvalant pasienio ruožą nuo banditinio nusikalstamo elemento, būrio jėgomis RPG per karinius susidūrimus sunaikinta 428, sužeista 8 banditai, sunaikinta 12, iš dalies - 17 band[itų] grupių. Išvalydamas pasienį, būrys turėjo 28 karinius susidūrimus"⁷⁵.

Tikriausiai visą šį laikotarpį būrys saugojo Rytprūsių-Lietuvos sieną, nors pagal J. Bartašiūno 1946 m. kovo 26 d. įsakymą, kuriame nurodoma įkurti pastovias vidaus kariuomenės įgulas, 97-asis PB jas turėjo įkurti Lenkijos pasienyje: iš vienos pasienio komendantūros - Veisiejuose, o iš vienos užkardos - Leipalingyje⁷⁶. Toks kai kurių padalinių permetimas toli nuo dalinio štabo - dažnas reiškinys čekistų praktikoje. Antra vertus, tuo metu būrys jau galėjo būti pakeitęs savo dislokavimo vietą.

Koks tolesnis būrio likimas - nežinoma. Jis Lietuvoje tikriausiai dar buvo 1947 m. pradžioje, nes šio būrio 17-osios užkardos karys automatininkas N. Michejevas 1982 m. rašė, kad jis buvo komandiruotas kovoti su nacionalistiniu pogrindžiu į Marijampolės operatyvinį sektorių 1946 m. vasario 2 d.-balandžio 6 d. ir tų metų birželio 7 d.-1947 m. vasario 17 d.⁷⁷

23-iasis pasienio būrys irgi vienas iš tų pasienio būrių, kurie į Lietuvą „padaryti tvarkos" buvo atkelti 1944 m. rugpjūčio mėn.

Vienoje iš Centrinio pasieniečių archyvo pažymų rašoma, kad 23-iasis PB į Lietuvą atvyko 1944 m. gruodžio mėn. (kai kurie padaliniai - jau rugpjūčio mėn.) ir kovojo su partizanais iki 1948 m. spalio mėn. Per tą laiką įvykdė daugiau kaip 30 operacijų, nukovė per 300 partizanų. Daugiausia su partizanais kovojo visas būrys⁷⁸. Vienas iš buvusių būrio karių rašė, kad jis kartu su 23-iuoju PB į Lietuvą buvo pasiųstas dar 1944 m. birželio mėn., atvyko į Lazdijus ir tame būryje išbuvo iki 1946 m. gruodžio 30 d., su partizanais kovojo Lazdijų, Marijampolės, Alytaus ir Varėnos raj.⁷⁹ Šis pasienietis painioja datas, nes nauji okupantai Lietuvą pradėjo užiminėti tik 1944 m. liepos mėn.

1945 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 004 23-iasis PB buvo nusiųstas saugoti sienos nuo Latvijos iki Skirvytės žiočių, t. y. blokavo visą Lietuvos pajūrį. 23-iojo PB štabas perkeliamas į Klaipėdą, o komendantūros įkuriamos: l-oji - Palangoje, 2-oji- Klaipėdos pietvakarinėje dalyje, 3-ioji-Priekulėje, 5-oji- Švarcort (7)⁸⁰. Trūksta 4-osios komendantūros, kuri, matyt, buvo perduota 97-ajam PB norint jį sustiprinti.

23-iojo PB operatyvinė grupė 1946 m. kovo 12 d.-gegužės 10 d. buvo operatyvinėje komandiruotėje Kretingos ir Marijampolės apskrityse⁸¹.

Pagal garsųjį 1946 m. kovo 26 d. įsakymą šio būrio manevrinė grupė turėjo įkurti įgulą Lazdijuose, o viena užkarda - Šventežeryje.

Centrinis pasieniečių archyvas pateikia ir tokius įdomius duomenis: neva šis būrys 1944 m. rugpjūčio 11 d.-rugsėjo 15 d. ir rugsėjo 19 d.-gruodžio 8 d. dalyvavo fronto kovose⁸². Jei tai tiesa, tai 23-iasis PB - vienintelis iš visų dar Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos teritorijoje buvusių daugiau kaip kelių dešimčių NKVD dalinių, kuris kovojo rusų-vokiečių fronte.

24-asis pasienio pulkas priklausė Lietuvos pasienio apygardai, tačiau mus dominančiu laikotarpiu jis buvo išsidėstęs Rytprūsių-Lenkijos pasienyje. Per jo 14-osios komendantūros saugomą sieną 1947 m. gruodžio 21 d. atsišaudydami į Lenkiją veržėsi J. Lukša, K. Pyplys ir jų kovos draugai. Juos sustabdyti puolė 14-osios ir 15-osios užkardų kariai, tačiau jiems to nepavyko padaryti⁸³. Šį didvyrišką prasiveržimą per Ramintos tiltą (maždaug už 15 km nuo Lietuvos-Lenkijos-Karaliaučiaus krašto sienų susikirtimo vietos) išsamiai ir įdomiai aprašė J. Lukša-Daumantas knygoje „Partizanai" (p. 357-377). Beje, čekistai rašė, kad prasiveržė 5 partizanai. Iš tikrųjų prasiveržė 3, o 3 jų draugai žuvo kautynėse prie Ramintos tilto.

113-asis pasienio būrys pasibaigus Antrajam pasauliniam karui apie du mėnesius saugojo Lenkijos-Čekoslovakijos sieną, vėliau jį pakeitė lenkų pasieniečiai. Po to būrys buvo mestas į Vakarų Gudiją kovoti su lenkų partizanais ir kaudamasis nuėjo nuo Bresto iki Gardino. Paskui buvo perkeltas į Lietuvą - Alytų, Perloją, Varėną, Marcinkonis. Po kurio laiko būrys buvo išformuotas, dalis karių perduota 16-ajam PB, kurio štabas buvo Gardine⁸⁴. 16-asis PB saugojo Gudijos-Lenkijos sieną toliau į pietus nuo Lietuvos.

Prieš išformuojant būrį, būta įvairių įvykių. Jis kovojo su partizanais Marijampolės ir Vilniaus operatyviniuose sektoriuose⁸⁵, matyt, iki 1946 m. sausio 10 d. Marijampolės operatyviniame sektoriuje būrio kariai suėmė 77 žmones, iš jų 31 partizaną, 32 jų rėmėjus, 13 ryšininkų. Vilniaus operatyviniame sektoriuje, Seirijuose (Alytaus aps.) suėmė 66 žmones, iš jų 9 partizanus, 47 rėmėjus, 6 ryšininkus, 4 asmenybės nustatymui⁸⁶. 1945 m. gruodžio 31 d. (mėgstama čekistų kiaulystė - pulti švenčių išvakarėse!) šio būrio 3-iosios komendantūros 95 kariai, išsiskirstę į 12 grupių, Leipalingio apylinkėje suėmė 16 žmonių⁸⁷. Be abejo, tai tik fragmentinės žinios apie būrio „nuveiktus darbus". Būdamas Lietuvoje apie metus ir visą laiką kovodamas su partizanais, jis tikriausiai nužudė jų kelis šimtus.

Būriui lik atvykus į Lietuvą, I. Tkačenka 1945 m. gruodžio 27 d. siunčia M. Byčkovskiui tokį raštą:

„SSRS NKVD įsakymu Baltarusijos apygardos 113-asis pasienio būrys perduotas mano pavaldumui siekiant suaktyvinti kovą su banditizmu Lietuvos SSR; jis turi būti dislokuotas kairiajame apygardos sparne.

Būrį įsakyta perduoti tiesiogiai 94-ojo PB viršininko plk. Smetanino pavaldumui.

Būrio štabą su padaliniais dislokuoti Veisiejuose 90-76, 1-ąją komendantūrą - Lazdijuose 14-64, 2-ąją komendantūrą - Marcinkonyse 94-30, 3-iąją komendantūrą - Leipalingyje 98-86, 4-ąją komendantūrą - Dauguose 28-26.

Sąjungos kariuomenės viršininko gen. ltn. Stachanovo nurodymu paskirta komisija būriui priimti, karių [tinkamumui] kovai su banditizmu patikrinti. Neparuoštus, netinkamus nurodytam uždaviniui vykdyti - pakeisiu. Komisija pradėjo darbą"⁸⁸.

Iš šio rašto matyti, kad I. Tkačenka buvo sugalvojęs dar vieną pavaldumo hibridą - pasienio būrys, tačiau nepavaldus pasienio apygardai. Šis būrys vienerius metus siaubė Pietų Lietuvą, kuriai čekistai ir komunistai daugiausia dėmesio skyrė todėl, kad per šias žemes ėjo kelias į Vakarus.

Dar įdomesnė užuomina apie karių tinkamumą kovoti. Tikriausiai buvo tikrinamas ne fizinis karių pasirengimas, o jų nusiteikimas žudyti. Matyt, buvo įtariama, jog, pasisukioję po pasaulį, pamatę, kad yra daug geriau negu Rusijoje gyvenančių, kariai, anot čekistinio pasakymo, galėjo „ištvirkti", t. y. galėjo susvyruoti jų tikėjimas komunizmo dogmomis, o kartu ir noras kiekvieną sovietų priešą žudyti.

115-asis pasienio būrys buvo įkurtas 1945 m. rugsėjo 28 d., performavus iki tol Lietuvoje veikusį I Pabaltijo fronto, vėliau - I Ukrainos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 31-ąjį pasienio pulką. Performuotas būrys 1945 m. liepos 19d.-spalio 8 d. vykdė special

	MGB duomenimis	Iš tikrųjų (tūkst.)
1944 m. rudenį	apie 4	ne mažiau kaip 12
1945 m. pavasarį	apie 3	ne mažiau kaip 30
1946 m. vasarą	apie 3	apie 4,5
1947 m. pavasarį	apie 2,5	apie 3,5
1948 m. pavasarį	apie 2	apie 2,3
1949 m.. pavasarį	apie 1.5	apie 1,8
1950 m. rudenį	apie 1	apie 1,2
1951 m. pavasarį	apie 0.8	apie 0.9
1952 m. pavasarį	apie 0.5	apie 0,55
1953 m. pavasarį	apie 0,2	apie 0,25⁶

	1941	1942	1943	1944	1945	1946	Iš viso
Nukauta	8	174	997	29 511	30 057	8 552	69 299
Paimta gyvų	152	2171	9 085	50 270	119 366	27 773	208 817
Iš viso	160	2345	10 082	79 781	149 423	36 325	278 116^l8

	1944	1945 sau sis	va sa ris	ko vas	ba lan dis	ge gu žė	bir že lis	lie pa	rug pjū tis
1. Įvykdyta operacijų	914	669	654	887	670	439	693	1068	966
2. Likviduota
partizanų grupių	151	128	55	68	53	38	73	104	64
3. Nukauta partizanų	2238	1365	915	1025	1008	633	1052	1505	741
4. Suimta partizanų	3933	1718	1131	1191	659	147	1387	1826	823
5. Atėjo partizanų
su atgaila	249	699	139	191	165	_
6. Legalizavosi	285	674	181	214	196	-	884	1136	987

	Skai čius	% bendro išpuolių sk.	Rezulta tyvių sk.	%	Nukauta partizanų	% bendro žuvusiųjų sk.
Operacijos	2 515	3.5	501	20.0	730	17,0
OVG	23 530	33,0	1 311	5,6	693	17.0
RPG	38 025	53,0	4 639	12,0	1 390	33,0
Pasalos	3 549	5,0	261	7,0	130	3,0
Kitų tipų būriai	4 313	6,0	661	15,0	64	1,5
Iš viso	71 932	_	7 373	10,0	3 007	72,0

Estija	Latvija	Lietuva	Gudija	Ukraina	Kitos šalys
1. Užregistruota partizanų puolimų:
6	15	40	3	35	_
Iš jų:
a) diversijų
5 ir 2.6	13 ir 2,3	20 ir 1,3	. -	62 ir 4,6
b) užpulta MVD-MGB kariuomenė
4 ir 2,6	13 ir 3,5	35 ir 3,5	6,5 ir 8,5	i 42 ir 5	-
c) užpulta RA
9 ir 6,7	8 ir 2	18 ir 2	1 ir 1,4	64 ir 7,6
d) užpulti ir nuginkluoti stribai
3.7 ir 5	16 ir 8,6	27 ir 5,5	5 ir 32	54 ir 12,6	_
e) užpultas sovietinis partinis aktyvas
6,7 ir 22	11 ir 14	39 ir 19	3 ir 3,5	38 ir 21	_
f) užpulta sovietų valdžios organų
2,6 ir 1,5	10 ir 2.3	51 ir 4	1,8 ir 26	3 ir 3	-
g) užpulta ir apiplėšta vietinių gyventojų
5 ir 38	16 ir 48	50 ir 57	10 ir 24	26 ir 34,5	_
h) apiplėšta valstybinių įmonių ir įstaigų
15,6 ir 20	34 ir 17	11 ir 2	-	30 ir 6	-
j) paskleista atsišaukimų ir kt.
2,3 ir 1,8	2 ir 6,4	47 ir 5,6	2,8 ir 4	41 ir 5,5	-
2. Partizanai:
a)nukovė
5,0	8,0	55	3,3	29	-
b) sužeidė
6,6	- 13,0	33	3,6	44	-
c) nusivedė
4,2	18,0	37	0,8	40	-
3. Nukauta partizanų
2.0	2,5	18	0,5	76	0,08
4. Paimta į nelaisvę partizanų
5,7	1,5	16	6,3	70	0,03
5. Paimta ginklų iš partizanų:
a) sunkiųjų kulkosvaidžių
-	9,0	15	_	76	_
b) lengvųjų kulkosvaidžių
2,7	9,0	27	1,5	60	0,16
c)šautuvų
3,0	7,0	18	2,0	70	0,70
d) automatų
2,2	7,3	20	2,0	69	0,24
e) pistoletų
3,5.	8,0	24	1,6	62	1,00
f) žiūronų
4,5	12,0	42	0,8	36	4,00
g) spaustuvių
_	-	_	_	100	_
h) rašomųjų mašinėlių
2,5	13,0	9	_	76	-
i) radijo siųstuvų
-	-	50	-	40	10,0

	4-oji ŠD (Lietuva)	5-oji (Latvija)	7-oji (Gudija)	62-oji. 65-oji. 81-oji, 85-oji ŠD (Ukraina)	Iš viso
Minosvaidžių	-		-	6	6
Kulkosvaidžių	156 (37 %)	36	14	218	424
Automatų	376 (19 %)	144	59	1418	1997
Šautuvų	795 (25 %)	236	139	1988	3158
Pistoletų	803 (29 %)	234	106	1632	2775
Žiūronų	74 (84 %)	9	2	3	88
Radijo stočių	3 (27 %)	2	1	5	11
Rašomųjų mašinėlių
	12 (10 %)	7	1	92	112
Rotatorių	3 (60 %)	-	-	2	5

Lietuva \| Ukraina	Gudija	Latvija	Estija
Nurodžius agentams žuvo
859 (64 %) 2405 (58 %)	57 (95 %)	89 (84 %)	39 (91 %)
Žuvo atsitiktinai susidūrus
485 (36 %) 1732 (42 %)	3 (5 %)	17 (16 %)	4 (9 %)


1944 m.	1945 m. sausis	vasaris	kovas	balandis	gegužė	Iš viso
1. Pulta NKVD-NKGB darbuotojai, milicininkai, kariai, aktyvas
383	68	55	57	53	75	691
2. Pulta įstaigos ir įmonės
148	12	17	8	43	49	277
3. Kiti puolimai
323	158	115	139	253	353	1341
Iš viso
854	238	187	204	349	477	2309
Per tuos puolimus nukauta:
1. NKVD-NKGB darbuotojų
35	6	4	7	7	14	73
2. NKVD VK ir RA karininkų
19	2		1	2	5	29
3. Eilinių ir seržantų
26	2	6	15	12	12	73
4. Aktyvistų
253	53	54	46	50	86	542
5. Kitų „piliečių"
582	135 •	141	174	253	344	1629

1944 m.	1945 m.	II ketvirtis	Liepa	Iš viso
	I ketvirtis
Partizanų puolimų
854	629	1213	308	3004 (2898)
1. Teroro aktai prieš NKVD-NKGB darbuotojus, kariuomenę, stribus, aktyvą
383	180	231	133	927 (865)
2. Diversijos prieš transportą, ryšius, įmones
27	9	19	2	57 (55)
3. Įmonių, kolūkių puolimai
121	28	130	37	316 (295)
4. Kiti puolimai
323	412	833	136	1704 (1683)
Partizanai nukovė
582	450	840	244	2116 (2027)
Iš jų:
1. NKVD- NKGB darbuotojų ir milicininkų:
nukauta 35	17	28	15	95 (89)
sužeista 5	5	7	6	23 (19)
nusivesta	2	6	-	8 (11)
2. NKVD VK ir RA karininkų:
nukauta 19	3	9	5	36 (36)
sužeista 3	2	4	1	10 (9)
nusivesta	1	-	1	2 (1)
3. Eilinių ir seržantų:
nukauta 26	23	42	17	108 (99)
sužeista 5	16	11	4	36 (36)
nusivesta	3		2	7 (5)
4. Sovietinio partinio aktyvo:
nukauta 253	153	187	57	650 (617)
sužeista 12	21	28	20	81 (66)
nusivesta 85	34	88	35	242 (220)
5. Kitų „piliečių":
nukauta 249	254	574	150	1227 (1186)
sužeista 36	32	101	18	187 (188)
nusivesta	52	150	40	242 (252)

	Latvijoje	Baltijos valstybėse
Čekistų	36	176
Čekistinės kariuomenės	48	278
Aktyvistų	225	1311
Sovietų valdžios rėmėjų	164	2211

	1945	1946	\| 1947	1948	1949	Iš viso
Žuvę	140	141	98	41	43	463
Sužeisti	184	171	129	78	87	649
Iš viso	324	312	227	119	130	1112

	\| 1945	1946	1947	1948	\| 1949	Iš viso
Žuvę	84	67	55	61	40	307
Sužeisti	126	113	123	135	79	576
Iš viso	210	180	178	196	119	883

		Atvejų)	Žuvusiųjų	Sužeistųjų
1.	Nemokšiškai ir neatsargiai elgiantis su ginklu	52	20	58
2.	Autoavarijose	13	4	26
3.	Susidūrus su saviškių būriais	10	3	11
4.	Susidūrus su RA kariais	2	1	1
5.	Girtuokliaujant ir plėšikaujant	5	-	5
6.	Paskendo	1	1	-
7.	Nužudymai	2	-	2
8.	Kiti atvejai	10	2	9
Iš	viso	95	31	112

Data	13-asis PP	86-asis PP	132-asis PP	217-asis PP	331-asis PP\|l05-oji OMG*
07 14 15	Borisovas Trakų aps.	Molodečnas	Vilniaus aps
21		Borisovas	Lydos r.	Lyda
23	Vilniaus aps.		Alytaus aps.
31	Kaišiadorys		Alytaus aps.	Gardino sr.
08 03			Marijampolės aps.	Gardino sr.
13		Merkinė
14			Marijampolės aps.
09 06			Marijampolės aps.	Lazdijų aps.
12 08		Alytaus aps.			Lazdijų aps. Marijampolės aps.
11-31		Merkinė			Alytaus aps.
12-24	Kauno aps.

	PP		ŠP	OMG		Iš viso
	13-asis	86-asis 1132-asis 1220-asis	266-asis	102	oji I 105-oji	Iš viso
Partizanų	1	2	6	1	3	13
Rėmėjų	3	2	-	-	5	10
Įtartinų
asmenų	3	25 19 5	41	7	-	100
Iš viso	7	25 19 9	47	8	8	123

	216-asis PP	31-asis PP	33-iasis PP	104-oji OMG
Gruodžio 13 d.	Telšių aps.	Raseinių aps.	Mažeikių.	(?)
			Kretingos aps.
Gruodžio 24 d.	(?)	Tauragės aps.	(?)	Kėdainių aps.

Apskritys
Kretingos	Telšių	Mažeikių	Tauragės	Panevėžio	Kėdainių	Raseinių	Iš viso
įvykdyta operacijų
2	4	3	13	1	1	1	25
Nukauta žmonių
-	19	-	-	2	12	-	33
Suimta
5	106	29	85	4	20	2	251

Pulkai	31-asis	33-iasis	216-asis	Iš viso
Karininkų	20	12	33	65
Seržantų	67	45	120	232
Kareivių	88	93	70	251
Iš viso	175	150	223	548

Apskritys	Partizanų	RA dezertyrų	Vengiančių tarnybos RA	Iš viso
Vilniaus	260	-	482	742
Traki)	19	7	2174	2200
Alytaus	109	26	2636	2771
Iš viso	388	33	5292	5713

Pulkai	Mūšiai	Partizanų		Iš viso	Kareivių	Iš viso
		nukauta \|	paimta		nukauta \| sužeista
31-asis 33-iasis	- 6	- 23	- 14	- 37	- - 2	- 2
220-asis	8	88	37	125	4 8	12
Iš viso	14	111	51	162	4 10	14
Iš jų per masinę		liepos 7-	17 d. operaciją
Pulkai	Mūšiai	Partizanų		Iš viso	Kareivių	Iš viso
		nukauta	paimta		nukauta \| sužeista
31-asis	-		-	-	-	-
33-iasis	1	2	-	2	-	-
220-asis	2	15	5	20	3 3	6
Iš viso	3	17	5	22	3 3	6

Pulkai	Nukauta partizanų	Sulaikyta
Pulkai	Nukauta partizanų	Parti zanų	Rė mėjų	Įtaria mų	Dezer- tyrų	Vokiečių kareivių	Be doku mentų	Iš viso
31-asis	-	83	41	601	_		1	726
33-iasis	10	6	33	381	1	9	4	434
220-asis	27	93	99	84	2	-	36	315
104-oji OMG
	-	-	34	-	-	-	-	34
Iš viso	37	182	207	1066	3	9	41	1509
Vilniaus operatyviniame sektoriuje talkinę NKVD daliniai nuveikė
	Nukauta partizanų	Sulaikyta
	Nukauta partizanų	Parti zanų	Rė mėjų	Įtaria mų	Dezer- tyrų	Vokiečių kareivių	Be doku mentų	Iš viso
10-oji ŠD 5		173	88	_	8	2	6	544*
262-asis	SP -		8		3	-	_	205
266-asis	SP 7	-	-	-	_	_	_	_
Iš viso	12	173	96	-	11	2	6	749
Iš viso	49	392**	299***	1066	14	11	47	2258****

Rugsėjo mėn. 01 \| 02 \| 03	04	05	06	07	08	09	10	11	12	13	14	15
1. Nukovė partizanų
_	1	2	7	2	1	1	2	13	-		-
2. Suėmė: partizanų
5 2 3	-	2	3		6	5	2	4	4	6	1	2

Rugsėjo mėn.
01	02	03	04	05	06	07	08	09	10	11	12	13	14	15
rėmėjų
5	-	-	2		2		-	-	6	3	-	-	11	-
dezertyrų
-	1	-	-		1		1	2	1
be dokumentų
-	2	-	_		-	1	-	-	- '	-	-	-	-	-
vengiančių tarnybos RA
-	-	-	-	5	-		-	-	-	-	-	-	-	-
3. Pasidavė partizanų
-	-	-	-		-		-	2	-	-	-	-	6	4

Sulaikytųjų kontingentas	Iš viso	31-asis PP	220-asis PP	134-asis PP
I. Civiliai
a) banditai	4	-	4	-
b) banditų rėmėjai	8	8	-	-
c) įtartinas elementas	4	4	-	-
Iš viso	16	12	4	-
Iš sulaikytųjų palikta filtracijai
	16	12	4	-
Iš viso	16	12	4	-

Agentų \|	Rezidentų	Informatorių	\| Iš viso
Lietuvos pasienio apyg. MVD kontržv. 17	30	232	281
23-iojo PB MVD kontržv. skyrius 7	32	177	216
24-ojo „ „ „ 6	30	234	270
94-ojo „ „ „ 1	28	217	246
95-ojo „ „ „ 5	53	234	292
Iš viso 36	173	1094	1305¹⁰