LIETUVIŲ ARCHYVAS

BOLŠEVIZMO METAI

Iš Studijų Biuro 1942 metų leidinio, išleisto Kaune, naują laidą, paruošė Dr. J. Prunskis. Išspausdinta Tėvų Pranciškonų spaustuvėje, Brooklyn, N. Y.

ĮŽANGOS ŽODIS

Buvęs USA komunistų dienraščio "Daily Worker" redaktorius L. F. Budenz savo knygoje "This is my story" pasakoja, kad po to, kai rusai užėmė Baltijos valstybes, kaip lietus iš Maskvos pasipylė sovietiškos propagandinės istorijos, gausiai siunčiamos net į Ameriką. Bolševikai yra propagandos meisteriai ir plačiai yra paskleidę klaidinančių informacijų kas liečia jų okupuotąją Lietuvą. Mūsų pareiga yra, patiekiant raudonosios okupacijos faktus, parodyti tikrąjį raudonųjų Lietuvos okupantų veidą.

Čia aprašomieji faktai yra iš pirmosios Sovietų okupacijos (1940—1941), bet medžiaga nenustojo būti aktuali, nes ką Lietuva pergyveno pirmoji, tas dabar vyksta ar dar vyks kituose, vėliau okupuotuose kraštuose, nes komunistai, su mažais pakeitimais, dažniausiai visose šalyse seka nuo seniau Maskvos išbandytą kelią.

Visa eilė čia patiekiamų straipsnių yra parašyti patriotų lietuvių, išsilavinusių, okupaciją iš arti stebėjusių, iš pirmųjų šaltinių žinančių. Straipsniai pirmu kartu buvo išspausdinti "Lietuvių archyve", daugiausia II tome. Šią medžiagą dabar perspausdinant teko kaikur išleisti vieną kitą sakinį, kuris pateko dėl nenormalių ano meto knygos leidimo aplinkybių, tačiau buvo palikta ištisai visa kita medžiaga, kurios tikrumas dar kartą buvo patvirtintas straipsnių autorių ar tai asmeniškai leidėjams, ar tai jų kitais raštais bei jų pasinešta veikla.

Minėtasai buvusis komunistas Budenzas, dabar likęs kataliku, liudija, kad Lietuvoje bolševikai vykdo žvėrišką persekiojimą ("This is my story", pusl 179).

Dalis šios baisiosios lietuvių tautos kalvarijos kaip tik ir yra užprotokoluota šiame leidinyje, ir bus saugojama ateities kartoms, istorijai.

Pertiekdami tuos skausmingus Lietuvos pergyventus skriaudų, teroro, kančių ir tiranijos vaizdus, mes tikimės, kad jų pajautimas uždegs mūsų brolius naujiems laisvės žygiams. Kaip kad tremtinys poetas K. Bradūnas rašė:

Lietuvi! Kančios ištremtųjų
Ir kraujo žuvusių lašai
Tebūnie priesaika gyvųjų
Kurią širdin įsirašai:
Kantrybė, darbas ir kova
Ir vienas tikslas — Lietuva!

DAŽNIAU KNYGOJE VARTOJAMŲ

SUTRUMPINIMŲ ŽODINĖLIS

AG — Amatų bei Gelžkelių (mokyklos).

Bn — Batalijonas.

DLK — Didysis Lietuvos Kunigaikštis.

Drg. — Draugas

FGA — Fabrikinis Gamyklinis Apmokymas.

GPU — Gosudarstvenaja Policeiskaja Učreždenije (Valstybinė Policijos Įstaiga).

Ha — Hektaras, arti 2 1⁄2 akerių.

J. lt. — Jaunesnysis leitenantas.

Ispolkom — Ispolnitelnyj Komitet (Vykdomasis Komitetas).

KAM — Krašto Apsaugos Ministerija.

Kg — Kilogramas (apie 2 1/5 svaro).

Km — Kilometras (3/5 mylios).

KPA — Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga.

LKT — Liaudies Komisarų Taryba.

LTSR — Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika.

LŽŪK S-ga — Lietuvos Žemes Ūkio Kooperatyvų Sąjunga.

M2 — kvadratinis metras; vienas metras prilygsta, maždaug, 39 coliams.

Narkom — Narodnyj Komisariat (Liaudies Komisariatas).

NKGB — Narodnyj Komisariat Gosudarstvenoj Bezopasnosti (Valstybes Saugumo Liaudies Komisariatas).

NKO — Narodnyj Komisariat Oborony (Gynimosi Liaudies Komisariatas).

NKVD — Narodnyj Komisariat Vnutrenich Diel (Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas).

Partkom — Partinis komitetas.

P. l. — Pulkininkas leitenantas.

RSFSR — Ruskaja Socialističeskaja Federativnaja Sovietskaja Respublika (Rusijos Socialistine Federatyvinė Tarybinė Respublika).

SD — Sunkiųjų darbų (kalėjimas).

SSSR — Sovietskaja Socialističeskaja Sojuznaja Respublika (Tarybų Socialistinė Jungtinė Respublika).

ŠP — Šaulių pulkas.

TSRS — Tarybinė Socialistinių Respublikų Sąjunga.

Valkom — Valsčiaus komitetas.

VKP(b)CK — Visuotinos Komunistų Partijos (bolševikų) Centro Komitetas.

VRLK — Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas.

VSLK — Valstybės Saugumo Liaudies Komisariatas.

 

LIETUVOS ĮJUNGIMAS Į SSSR— MASKVOS DIKTATAS

D R. A. GARMUS Buv. Liaudies Seimo narys

Jau bolševikų okupacijos pradžia, ypačiai laikotarpis nuo 1940 m. birželio 15 d. ligi liepos 21 d., buvo didelio triukšmo, beprotiško skubėjimo viską griauti, keisti ir varyti dienos. Paleidę į Lietuvos visuomenę visą savo melo propagandos arsenalą, bolševikai stengėsi visą Lietuvos griovimo darbą atlikti kuo trumpiausiu laiku, šioje srityje jie yra prityrę specialistai ir griovimo darbą dirba tikrai stachanoviškais tempais. Toks nepaprastas jų skubėjimas aiškiai rodo, kad visą tą darbą jie norėjo užbaigti, kol dar Lietuvos visuomenė neatsipeikėjo nuo 1940 m. birželio 15 d. suduoto skaudaus smūgio, kai į visus mūsų teritorijos kampus prisigrūdo pilna raudonarmiečių ir jų plerpiančių tankų. Ir tikrai, tomis dienomis ne tik eiliniam piliečiui, bet dažnai ir platesnio akiračio inteligentui, nors jis ir pažino bolševizmo teoriją ir daug girdėjo apie jos praktiką, sunku buvo susigaudyti ir tiksliai susiorientuoti, ką gi iš tikrųjų bolševikai mano su naujai užimtais Pabaltijo kraštais daryti, kokie jų tikrieji planai, kas mus laukia ateityje?

Tikrųjų bolševiku agentų — komunistų partijos narių prieš bolševikų invaziją Lietuvoje buvo labai mažas skaičius, berods, nepilni 700. Juk jau beveik po visų metų savo viešpatavimo, kai į komunistų partiją stengėsi pakliūti nemaža karjeristų, jos narių skaičius, kaip iš Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriaus A. Sniečkaus ataskaitinio pranešimo V-ajam LKP (b) suvažiavime 1941.II.5 matyti, tesiekė tik vos 3.000, taigi, jie tesudarė vos tik apie 0,1 procento visų Lietuvos gyventojų. Ir tai apie 75% tų komunistų partijos narių sudarė žydai, likusius — Lietuvos rusai, lietuviai ir kitų tautybių žmonės. Tačiau tikrųjų darbininkų — fabrikų darbininkų jų tarpe beveik visai nebuvo.

Inteligentų jos eilėse tebuvo labai mažas skaičius. Ir bolševikams, kai po jų invazijos prisireikė tų inteligentinių jėgų, nieko kito neliko, kaip tik į darbą visomis priemonėmis traukti kitas, nors jiems ir priešingas inteligentines pajėgas. Nors komunistų partija negausi buvo ir menko intelektualinio lygio, bet vis dėlto tatai nė kiek nekliudė jai dėtis vienintele Lietuvos gyventojų atstove ir teisėta krašto reikalų tvarkytoja. Raudonosios Armijos ir NKVD durtuvų saugomas, šis nedidelis komunistų skaičius, vos tik bolševikai spėjo į Lietuvą įžygiuoti, klausydamas Maskvos įsakymų, tuojau pat paleido į darbą visą savo aparatą ir tuojau suspietė visas išsiblaškiusias ir gerokai pakrikusias eiles. Visuose fabrikuose, įmonėse ir įstaigose komunistų partija stengėsi pastatyti po vieną kitą savo narį ar bent surasti vieną kitą patikėtinį, kuris, terorizuodamas ir gąsdindamas kitus savo bendradarbius, stengtųsi aklai vykdyti komunistų partijos valią. Juk visos tos gausios demonstracijos buvo suorganizuotos vienodomis priemonėmis. Toks komunistų partijos narys įmonėje ar įstaigoje nemėgo per daug kalbėti ar debatuoti. Jis tik griežtu tonu įsakydavo kitiems, kad reikia padaryti tą ar kitą dalyką, kad tą ir tą valandą jie visi turi dalyvauti demonstracijoje, o kas nedalyvaus, tegul atsimena, kad tik "liaudies priešai" tokiose "džiaugsmo" demonstracijose nedalyvauja. O kaip su tokiais "liaudies priešais" Sovietų Sąjungoje elgiamasi, Lietuvos gyventojams per daug aiškinti nereikėjo, buvo aišku iš žinių per visą dvidešimtmetį iš SSSR ateinančių.

Štai kokiu būdu organizuojamos tos demonstracijos, todėl nereikia stebėtis, kad jos būdavo gana gausios. Vis dėlto, nežiūrint tokių priemonių, lietuviai jose, palyginti, kuo mažiausiai dalyvaudavo. Vyraujantis elementas ten buvo svetimtautiškas, kuris, susilaukęs bolševikų, tikrai džiūgavo. Visas tas demonstracijas organizavo, kalbas ir rezoliucijas joms ruo-še komunistų partijos vadovybe pagal iš Maskvos bei tiesiog iš N. G. Pozdniakovo ir G. Dekanozovo gautas direktyvas. Be komunistų partijos žinios nebuvo pasakyta nė viena įkalba, neiškabintas nė vienas plakatas, nepaleistas nė vienas šūkis.

Taip galvotrūkčiais įvykiams vienam paskui kitą su nepaprastu skubėjimu ir įprastu bolševikiniu chaotiškumu bevykstant ir LKP (b) paskelbus savo dešimtį reikalavimų, 1940 m. liepos 5 d., t. y. 20 dieną po bolševikų invazijos, buvo paskelbti vadinamojo Liaudies Seimo rinkimai. Jiems pasirengti tebuvo tik 9 dienos, nes patys rinkimai turėjo įvykti liepos 14 d. Aišku, kad bet kuriems tikriems rinkimams pasirengti per tokį trumpą laiką neįmanoma, bet bolševikams tokie rinkimai įvykdyti — vieni niekai. Juk pas juos viskas daroma pagal komandą ir jau iš anksto žinoma, kas bus išrinktas. Tai iš tikrųjų tik šlykšti rinkimų parodija. Per juos visuomenei neduodama jokios teisės, jokios iniciatyvos. Kandidatus parenka pati komunistų partija ir jų skaičius esti lygiai toks, nė vienu ne daugiau ir nė vienu ne mažiau, kiek reikia išrinkti atstovų. Tai buvo pirmieji pas mus tarybiniai rinkimai ir todėl daugumui iš pradžių vis dar nebuvo aišku, kaip jie praktiškai bus įvykdyti: kas parinks kandidatus, kas ir kokie tie kandidatai bus ir t.t. Tačiau greitai ir šie klausimai paaiškėjo. Per vieną naktį staiga iš kažkur atsirado kažkokia "Lietuvos Darbo Sąjunga", kuri vienintelė turėjo teisę statyti kandidatus. Kas tą "Lietuvos Darbo Sąjungą" sudarė, kada ji įsisteigė, kokie jos veikimo tikslai — apie tai Lietuvos visuomenė visai nieko nežinojo. Nieko, visiškai nieko, apie tai jai nebuvo pranešta. Praėjo rinkimai ir toji "Lietuvos Darbo Sąjunga" lygiai taip pat tyliai išnyko, kaip ir atsiradusi buvo, netrukus ji visai buvo užmiršta; niekas jos daugiau nebeminėjo, ir jos vardas niekur nebefigūravo. Šita fiktyvi vienos savaitės laikotarpiui paskelbtoji sąjunga taip pat labai šlykštus ir bolševikų taktikai charakteringas triukas. Mat, dar nenorėdami atvirai parodyti savo veido, nors komunistų partija buvo legalizuota jau birželio 25 d., Lietuvos komunistai stengėsi pasislėpti už skraistės šios fiktyvios, nekaltu vardu pavadintos sąjungos.

Ir štai vieną dieną iš ryto, perskaitęs laikraštį "Lietuvos Aidą", sužinojau, kad toji staiga išdygusi "Lietuvos Darbo Sąjunga" mane išstačiusi kandidatu į Liaudies Seimą, nors apie tai manęs visai niekas nesiteiravo ir mano sutikimo ar nesutikimo neklausė. Labai nustebau ir pasipiktinau. Ėmiau galvoti ir ieškoti priežasčių, kodėl gi jie mane pasirinko tokiam nedėkingam uždaviniui, tokioms nemalonioims pareigoms. Juk aš niekuomet nesu buvęs komunistas, nieku nesu jiems pasitarnavęs, kodėl man jie reiškia tokį "pasitikėjimą" ir suteikia tokią "garbę".

Tiesa, per 1905 m. revoliuciją aš buvau aktyvus jos dalyvis, už tai teko tuomet sėdėti kalėjime ir ilgą laiką gyventi emigracijoje. Tuomet lietuvių reikalus Rusijos carinė valdžia visai buvo pamynusi po kojomis, net ištisus 40 metų neduodama mums spaudos. Taigi, tai buvo didelis skirtumas tarp to tautiškai socialinio 1905 m. judėjimo Lietuvoje ir 1917 m. bolševikų revoliucijos Rusijoje ir vėlesnių komunistų bruzdėjimų kituose kraštuose. Jų tikslas buvo diametrališkai priešingas anuometiniams mūsų tikslams.

Po 1905 m. ilgą laiką gyvenau užsienyje, Vokietijoje, Italijoje ir Šveicarijoje, ten baigiau aukštąjį mokslą ir pasinėriau į mokslinį darbą. Politika per daug nesidomėjau ir jokiai politinei partijai nepriklausiau. Toks pat likau ir po 1920 m., kai grįžau Lietuvon. Dirbau gydytojo ir savivaldybininko, Kauno miesto tarybos nario, darbą. Be to, kaip gydytojas, buvau gana populiarus neturtingųjų gyventojų sluoksniuose, kurių ne vieną gydžiau nemokamai. Taip pat į jokią nešvarią aferą nebuvau įkišęs nagų. Matyt, tie dalykai: nemažas mano populiarumas darbininkų sluoksniuose, nedalyvavimas jokioje partijoje, turtų neturėjimas ir padoraus žmogaus vardas bei seno savivaldybininko stažas ir padarė mane laikinu Kauno miesto burmistru, o kiek vėliau — ir kandidatu į Liaudies Seimą. Ši "garbė" manęs iš tikrųjų ne kiek nedžiugino, nes jau iš dalies buvo galima nujausti, kad iš tokio bolševikino seimo nieko gero negalime tikėtis, kad jis greičiausiai tebus tik dekoracija ir platforma komunistų partijai ir Maskvai įvykdyti savo planus. Tačiau vis dėlto susilaukti to, ko paskui susilaukėme, tuomet dar nesitikėjau.

Tuojau nuskubėjau pas vieną žymų partietį, kurį, prieš keletą metų begydydamas, buvau pažinęs, lyg nujausdamas, kad tai jo pastangomis mane įtraukė į tą nelemtąjį kandidatų sąrašą. Aš pareiškiau jam savo nusistebėjimą, kad be mano sutikimo ir žinios tokie dalykai daromi, ir pareikalavau, kad mane iš sąrašų išbrauktų. Į tai jis trumpai atsakė:

— Mes padoresnių žmonių nerandame. Tamsta dėl bendro labo turi būti seimo nariu. Atsiminkite, kad Sovietų Sąjungoje nuo tokių pareigų niekas neturi teisės atsisakyti. Tai yra garbės ir pareigos dalykas ir ten kiekvienas nepaprastai džiaugiasi, jeigu jis išstatomas kandidatu į kurią nors tarybą. Niekas tamstos dabar jau nebegali išbraukti, nes sąrašai jau paskelbti.

Dar ilgokai su juo pasiginčijęs ir paprotestavęs, vis tiek nieko nelaimėjęs, turėjau išeiti. Po to pradėjau klausinėti pažįstamųjų ir draugų nuomonės apie visą tą reikalą. Daugumas jų patarė nusiraminti ir į tą seimą eiti. Keletas gerų bičiulių man tuo reikalu pareiškė:

— Gal būt, dar galėsi ką nors paveikti tame seime. Tegul renka. Ar gi bus geriau, jei į jį pateks vien tik Lietuvai nepageidaujamas elementas — komunistai?

Taigi, turėjau sutikti su mintimi, kad aš būsiu seimo atstovas, nors visa to rinkiminė savaitė ir visas vėlesnis dalyvavimas tokio seimo posėdžiuose, kai ten reikėjo kasti patiems sau duobę, buvo viena kančia. O kai rinkiminėje kompanijoje mūsų, kanditadų, atvaizdus pradėjo visur kabinti ant sienų ir stulpų, kai visuomenei mus pradėjo vaizduoti, kaip "ypatingai liaudžiai nusipelnusius žmones", ištikimus darbo klases reikalų gynėjus", tiesiog labai biauru buvo.

Nors dėl to labai biauri buvo savijauta ir nuotaika, bet vis dėlto dar buvo truputėlis vilties, kad, jeigu seime ir nepavyks ko nors pravesti, gal bent pasiseks ką nors Lietuvai žalingo sukliudyti. Mums ypač rūpėjo sužinoti galutinę Maskvos nuomonę, ko ji iš mūsų norės. Bet tuo metu Sovietų pasiuntinybėje Kaune sėdėjęs Lietuvos duobkasys G. Dekanozovas apie tai nesileido į kalbas.

Visa Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į VIII rinkimines apygardas: Kauno, Alytaus, Marijampolės, Ukmergės, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Vilniaus. Pagal gyventojų skaičių, visoje Lietuvoje turėjo būti išrinkti 79 Liaudies Seimo atstovai. Lygiai tokį pat skaičių fiktyvioji "Lietuvos Darbo Sąjunga" ir išstatė. Kiekvienos apygardos kandidatus rūpestingai parinko komunistų partija. Nė kiek nebuvo atsižvelgta, ar kas tuos kandidatus toje apygardoje, kurioje bus renkami, pažįsta ar žino, kokie jie žmones, ar ne. Pvz., kandidatai, gyveną Kaune, buvo išstatyti daugelyje provincijos rinkiminių apygardų. Renkamųjų amžius, tautybė, išsimokslinimas labai skyrėsi. Daugumą vis dėlto sudarė valstiečiai, kumečiai ir darbininkai, nemaža buvo ir inteligentų, kurių didėlė dalis buvo išstatyta lygiai tokiu pat būdu, kaip ir mano kandidatūra, be paties renkamojo žinios. Šalia 23 metų kareivių buvo ir 60 metų senių, šalia mažamokslio, vos pasirašyti tesugebančio kumečio ar darbininko — keliolika žmonių su aukštuoju mokslu. Charakteringa, kad žydų kandidatų į seimą maža tebuvo, vos keturi iš 79, be to, buvo penki lenkai, du rusai, vienas latvis.

Visi šie kandidatai buvo išstatyti pagal vieną ir tą patį šabloną. Kiekvienoje apygardoje buvo surengta po vieną ir daugiau nemažų mitingų, kuriuose po trafaretinių ir visiems jau tuomet iki gyvo kaulo spėjusių įgristi kalbų, atsistojęs su lapeliu rankoje komunistų partijos atstovas paskaitydavo pavardes asmenų, kuriuos jis "Lietuvos Darbo Sąjungos" vardu siūląs kandidatais į Liaudies Seimą. Tos pavardes buvo gautos iš Kauno, komunistų partijos centro komiteto. Niekas neturėjo teisės organizuotai kitų kandidatų siūlyti. Valstiečiai liaudininkai buvo bandę susirinkti ir aptarti sudaryti kandidatų sąrašą, jį išstatyti, bet už tokį susirinkimą jie skaudžiai nukentėjo: kai kurie jų buvo areštuoti ir išsėdėjo kalėjime iki Vokietijos — SSSR karo pradžios. Jei per tokius mitingus kas nors ir išdrįsdavo paminėti kokią naują pavardę, tai į tokį tuojau būdavo atkreipiama budri NKVD akis, o komjaunuoliai ir kiti mitinge esą komunistai siūlytoją apšaukdavo "liaudies priešu" ir tuojau jo siūlomąjį kandidatą suniekindavo, esą, darbo žmonės tokius paukščius gerai pažįsta, neapgausi jų. Esą, liaudies priešai visokiomis priemonėmis banda prasiskverbti į Liaudies Seimą, kad paskui ten trukdytų darbą ir kenktų darbo klasės reikalams. Tačiau darbininkų klasė pati žinanti ką statyti ir už ką balsuoti. Ji rinksianti tik "geriausius iš geriausiųjų", kurie gerai pažįsta jos reikalus, jos neapvilsią.

Taigi, tokie yra bolševikinėje santvarkoje tie "demokratiškiausi" pasaulyje rinkimai. Iš tikrųjų, tai labai šlykšti su bolševikiniu cinizmu pravedama komedija, kur apie bet kokią rinkėjų ar renkamųjų laisvą valią negali būti nė kalbos. Toje santvarkoje žmogus yra nepaprastai nupigintas, paverstas paprastu daiktu, todėl juo, kaip daiktu, ir operuojama, visai nežiūrint ir nesiklausiant nei jo valios, nei noro.

Prieš pat rinkimus visur nepaprastai pagausėjo mitingų, kuriuose be šabloniškų kalbų apie prasidėjusį "laimingą ir gražų gyvenimą", kuris dar labiau suklestėsiąs išrinkus Liaudies Seimą, buvo nemaža ir grasinimų ir gąsdinimų, kad jeigu tik kas neisiąs balsuoti, tas būsiąs liaudies priešas, o tokiems Sovietų Sąjungoje nesą vietos, ten jie esą greit sutvarkomi.

Miestų bei miestelių aikštėse ir gatvėse ant tvorų ir ant stulpų atsirado plakatų su tokiais, pvz., užrašais: "Kas nebalsuoja — balsuoja už liaudies priešus", "Ne vieno balso liaudies priešams" ir panašių. Žmones kraipė galvas ir stebėjosi bei piktinosi tokiu bolševikines propagandos įkyrumu ir kvailumu. Kartu bolševikai naudojo visokiausias masinimo priemones ir nesigailėjo pažadų. Bežemiams ir mažažemiams jie skelbė, kad vadinamasis Seimas jiems duosiąs žemės, darbininkams, kad žymiai būsianti pagerinta jų būklė, kad jie būsią išvaduoti iš kapitalistų jungo, žemesniems tarnautojams, kad būsiančios pagerintos jų darbo sąlygos ir pakeltas atlyginimas, kareiviams, kad karininkai jų nebegalėsią neteisingai bausti ir t.t. žodžiu, kiekvienam jie turėjo atitinkamą pažadą, kad tik priviliotų jį prie rinkiminės urnos. Įstaigų vedėjai grasinimais buvo priversti šaukti tarnautojų susirinkimus ir jiems aiškinti apie Liaudies Seimo rinkimus ir būtiną pareigą visiems juose dalyvauti. Norėdami tą grasinimų įspūdį padidinti, jie prieš pat rinkimus įvykdė pirmus areštus. Tai turėjo parodyti, kad su bolševikais juokų nėra, jie moka savo priešus čiupti ir kartu prieš rinkimus apsisaugoti nuo galimos jiems nepageidaujamos įtakos. Buvo suimta ir į kalėjimus sukišta šimtai nieku nekaltų lietuvių veikėjų, buvusių aukštesnių valdininkų ir kt. Charakteringa, kad tarp suimtųjų beveik visiškai nebuvo kapitalistų nei didesniųjų pramonininkų, kuriems gal tikrai būtų galima prikišti darbininkų išnaudojimą. Tačiau tai nieko nuostabaus, nes Lietuvoje daugumas fabrikantų buvo nelietuviai ir ne vienas jų kišenėje turėjo "Mopro" ar kurios kitos bolševikinės slaptos organizacijos kvitus. Po provinciją važinėjo vadinamosios skrajojančios agitatorių grupės, kurioms buvo pavestas uždavinys mūsų ūkininkams žadėti visokių gėrybių, bet nė vienu žodžiu neužsiminti apie kolchozus. Visa spauda, radijas, menas ir visos kitos priemonės buvo įkinkytos į pompastiškos, bet be galo kvailos rinkiminės propagandos darbą, žodžiu sakant, buvo uoliai dirbta visuose frontuose. "Tikriesiems liaudies draugams" nesigailėta pažadų, o jos priešams — grasinimų. .

Rinkimines ir balsų skaičiavimo komisijos buvo sudarytos iš komunistų partijos rūpestingai parinktų, paklusnių jai asmenų, kurie moka klausyti ir tylėti. Mat, nors buvo sukeltas didelis rinkiminės propagandos triukšmas, nors daug šimtų tūkstančių litų buvo išleista propagandai ir kitiems pasirengimams, tačiau bolševikai vis dėlto nebuvo tikri, kad rinkimai pasiseks taip, kaip jie troško. Reikėjo būti atsargiems ir, reikalui esant, padidinti balsų skaičių arba juos skaičiuoti taip, kaip komunistų partija įsakys. Iš tikrųjų pasirodė, kad šis bolševikų apdairumas jiems buvo naudingas, nes daugelyje vietų balsuotojų skaičius buvo visai mažas, kai kur, nežiūrint prievartos ir grasinimų, jis siekė ne 90%, kaip skelbė bolševikų propaganda, o buvo 15—16%. Tai patvirtino ir pats J. Paleckis intymiame pasikalbėjime. O balsavusieji dažnai metė tuščius vokus arba, vietoje kandidatų pavardžių, įdėdavo iš "Lietuvos Aido" iškirpę "pensininką Melchiorą Putelę". Nebuvo sudaryta jokių rinkikų sąrašų, nes nebuvo laiko tai padaryti, o be to, bolševikams jų nė nereikėjo, nes juk balsavimo rezultatai vis tiek iš anksto žinomi: "balsuos" 95 — 99 procentai. Sovietinė propaganda kitokių balsavimo skaičių nė nežino. Be sąrašų, kiekvienas uolesnis bolševikų šalininkas galėjo balsuoti po kokį dešimtį kartų. Rinkimų komisijos pridėdavo į urnas balsų tiek, kiek reikėjo. Tokie klastojimai buvo plačiai vartojami. Tokiomis sąlygomis, visai galimas dalykas, kad balsuoti gali 110% ar net 120%, kaip po rinkimų viešai skelbė komunistai.

Apskritai, vis dėlto balsuotojų skaičius buvo mažas, nors tikslios jo statistikos neįmanoma pateikti. Daugiausiai balsų, be abejo, gavo jau minėtas "Melchioras Putelė, kurio formatas kaip tik atitiko balsavimo korteles, o mažiausia, bent Kauno apygardoje — Jankelis Vinickis , kuris toje apygardoje, kaip vienintelis žydas, buvo išstatytas kandidatu. Provincijose buvo sumobilizuoti visi sunkvežimiai ir kitokios susisiekimo priemonės, kuriomis tolimesnių kaimų gyventojai buvo vežami į rinkimų apylinkes. Tačiau ir tai mažai tepadėjo. Balsavusiųjų skaičius buvo mažas, ir niekas netikėjo oficialiais bolševikų pranešimais, nes vis labiau buvo įsitikinta, kad jie paremti vien tik melu ir klastojimu.

Praėjus rinkimams, visi išrinktieji Liaudies Seimo nariai liepos 21 d. turėjo susirinkti į pirmąjį posėdį. Ir vis dar nei oficialiai, nei iš oficialiosios propagandos nebuvo aiškus galutinis Maskvos sprendimas. G. Dekanozovas ir 'N. G. Pozdniakovas tebuvo Kaune ir čia nuolat konferavo su komunistų partijos centro komiteto nariais ir vyriausybes žmonėmis — komunistais. Daug kas pradėjo aiškėti tik jau visai artėjant Liaudies Seimo susirinkimo dienai. Pirmasis nieko gera nelemiąs ženklas buvo komunistų partijos paraginimas visiems patikėtiniams įstaigose ir įmonėse, kad jie šauktų tarnautojų susirinkimus, ten priimtų atitinkamas rezoliucijas, kurių tekstus komunistų partija tikriausiai gavo iš G. Dekanozovo, ir jas siųstų Liaudies Seimo prezidiumui. O tose rezoliucijose jau aiškiai buvo sakoma, kad Liaudies Seimas prašytų Aukščiausiąją SSSR Tarybą, kad toji Lietuvą priimtų į Sovietų Sąjungos sudėtį ir Lietuvoje būtų įvesta Stalino konstitucija. Faktiškai niekas tų rezoliucijų nebalsuodavo. Jos tik būdavo komunistų partijos agento perskaitomos įmonės ar įstaigos tarnautojų susirinkime ir po to, kaip "vienbalsiai" priimtos, siunčiamos seimo prezidiumui. Protestuoti susirinkimuose prieš tokių rezoliucijų skaitymą mažai kas tegalėjo išdrįsti, nes jau visur kur buvo pastebima budri NKVD akis, kuri varė intensyvų moralinį ir fizinį terorą.

Sužinoję, kad tokių rezoliucijų seimui vis daugiau plūsta, mes, nepartiniai jo nariai, labai susirūpinome. Visi mūsų pasitarimai ir pasikalbėjimai buvo pradedami ir baigiami vienu ir tuo pačiu sakiniu:

— Lietuva turi likti nepriklausoma, apie prisijungimą prie Sovietų Sąjungos negali būti nė kalbos. Nutarėme pasimatyti su aukštaisiais Sovietų dignitoriais Kaune: G. Dekanozovu ir N. G. Pozdniakovu. Keletas įtakingesnių seimo narių sudarė man galimumą pasimatyti ir pasikalbėti su tais "draugais". N. G. Pozdniakovas dėjosi, būk jis neturįs jokios didesnes įtakos į aktyviąją politiką ir nič nieko negalįs pareikšti. Jis man patarė kreiptis į patį G. Dekanozovą ir iš jo išgirsti visą teisybę. Tai buvo 1940 m. liepos 18 d. ar 19 d. 14 val. G. Dekanozovas mane priėmė vienui vienas N. G. Pozdniakovo kabinete.

— Pone ministeri, — be ilgų įžangų kreipiausi į jį — kokie Sovietų Sąjungos planai Lietuvos klausimu? Pastarųjų dienų įvykiai mums sukelia nemažo susirūpinimo dėl jos nepriklausomybes.

Jis nusišypsojo ir atsake:

— Jūs klausiate apie Lietuvos nepriklausomybę. Taip. O ar jūs matote, kas vyksta už lango, matote?...

— ir jis ranka mostelėjo į lango pusę.  Iš tikrųjų tuo tarpu po Sovietų pasiuntinybės langais ūžė tankai, ten jų buvo susispietęs visas būrys, o toliau gatve žygiavo beveik vienų žydų manifestantų minios su raudonomis vėliavomis ir su ant lazdų pamautais Stalino, Lenino, Vorošilovo ir kitų komunistų vadų atvaizdais. Užkimę manifestantų balsai plėšė: "Ješli žavtra vojna"...

— Taigi, ar šie tankai ir šios minios jums nieko nesako, — paklausė, į mane akis įbedęs, tas nedidelio ūgio, kiek nuplikęs Stalino patikėtinis G. Dekanozovas. — Matote, kas darosi už lango, kas vyksta visame krašte, o jūs drįstate kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą. Matote, jei jau ne ši minia, kuri nušlavė jūsų nepriklausomybę, tai šie tankai rodo, kad Lietuva jau nebegali būti nepriklausoma. Mes jus išvadavome iš tokio žiauraus Smetonos režimo ... Lietuva dabar laisva... — tęsė jis kiek patylėjęs. — Žinokite, kad ten, kur ateina mūsų tankai, kartu ateina laisvė, darbininkų ir valstiečių gerovė. Anksčiau mes išvadavome Gudiją iš lenkų, ir visi gudai be galo patenkinti nauja santvarka, be galo jie dabar džiaugiasi nauju gyvenimu. Visi jie dėkoja Stalinui už išvadavimą. Ten dabar pradėtas gražus naujas gyvenimas.

Atsiprašau — pastebėjau aš, nors aš Sovietų Sąjungoje nebuvau, bet girdėjau, kad Sovietų Sąjungoje, o ypačiai Gudijoje, vis dėlto yra nemaža skurdo ir vargo, vargsta darbininkai fabrikuose, o ypač ūkininkai kolchozuose.

— Melas! — gan piktai jis (pertraukė mane. — Tai Sovietų Sąjungos priešų propaganda. Pas mus visur geras ir gražus gyvenimas. Lietuvą mes padarysime laimingiausiu kraštu ... Lietuvoje įsteigsime kolchozus, ir tuomet patys pamatysite, kokios gerovės susilauks ūkininkai ir darbininkai. Bus tikras rojus ...

— Na, kolchozų nė nemanykite daryti. Jūs sukelsite tokią audrą Lietuvoje, kad paskui patys gailėsitės. Į jūsų kolchozus ūkininkai neis, jie iš prigimties individualistai, — nesivaržydamas atsakiau.

— Nesirūpinkit, jūsų ūkininkai į juos taip pat dėkodami Stalinui džiaugsmingai eis, kaip dabar šios minios prašo, kad Lietuva būtų įjungta į Sovietų Sąjungą.

Iš G. Dekanozovo žodžių man visai paaiškėjo šėtoniškas jo planas: mes patys turime prašytis priimami į Sovietų Sąjunga, tai reiškia, savomis rankomis turime išsikasti sau duobę ir save palaidoti.

— Ne, taip nebus. mes nebalsuosime už Lietuvos prisijungimą.

— Ak taip? Labai gaila, kad aš apsirikau su pasiūlyta man jūsų kandidatūra ... Gaila, gaila ... apsirikau. — Jis valandėlei nutilo, o po to primerkęs akis tyliai, bet ciniškai pareiškė: — Tik pamėginkite. Yra priemonių daryti taip. kaip mes norime, o jų mes pakankamai turime...,

Dabar man visai aišku pasidarė, kad ir šis aukštas Stalino patikėtinis nėra kas nors kitas, kaip tik įgudęs diplomatas — čekistas. Paaiškėjo, kas Liaudies Seimo narių laukia: mes esame pakliuvę į velniškus Maskvos spąstus.

Tačiau aš nenusileidau ir ilgai jam įrodinėjau, kad tokios priemones, kaip Lietuvos įjungimas į SSSR, viso gyvenimo susovietinimas, ūkininkų kolektyvizacija sunaikins gana jau aukštai ūkiškai pakilusį kraštą ir sukels stiprų priešbolševikinį judėjimą. O nuo to ne tik Lietuva daug nukentės, bet ir pačiai Sovietų Sąjungai bus ne į sveikatą. Mano argumentai, nors jis atidžiai klausė, mažai jį paveikė. Tiesą sakant, ir jis nieko negalėjo padaryti, nes buvo tik klusnus Kremliaus viešpačių tarnas ir turėjo vykdyti jų duotus nurodymus. O tuomet bent man atrodė, Kremliaus viešpačių galvos buvo pilnos imperialistinių fantastinių planų, kaip jie, išnaudodami šio karo situaciją, pasidarys visos Europos, o gal dar ir kitų kontinentų valdovai.

Mano pasikalbėjimas su G. Dekanozovu užtruko gana ilgai, apie pusantros valandos, bet mūsų trokštamų rezultatų jis nedavė. Iš pasikalbėjimo buvo aišku : Maskvos planu Lietuva turi būti įjungta į Sovietų Sąjungą.

Po šio pasikalbėjimo su G. Dekanozovu, kuris tais savo atvirais planais ir grasinimais mane kaip šaltu vandeniu apipylė, norėjau pasimatyti su minis-terio pirmininko pareigas einančiu prof. Vincu Krėve-Mickevičium. Iki seimo susirinkimo dar buvo dvi dienos. Norėjau sužinoti, kokių informacijų turi mūsų vyriausybė ir ką ji galvoja. Ponas profesorius maloniai mane priėmė.

— Kaip nepriklausomybės klausimas? — buvo pirmas mano žodis.

— Prastai, — atsakė jis. — Ką galėjau, viską Maskvoje dariau, bet išeities nėra. Nors anksčiaus V. M. Molotovas ir buvo užtikrinęs mums nepriklausomybę, bet matyti, paskutinės žinios kita linkme pasuko tą klausimą ir nulėmė mūsų likimą. Baigta ... Mes esame okupuoti. Dabar reikia gelbėti tai, kas dar galima išgelbėti, pirmoje eilėje inteligentiją. Kai jūs jų planams pasipriešinsite, tai ne tik patys su šeimomis žūsite, bet kerštas kris ant visos mūsų inteligentijos. Ji bus sunaikinta. Aš tuo klausimu turiu pakankamai žinių — labai liūdnu balsu pasakė profesorius ir, matyti, sunkiai šį momentą pergyveno.

Tos iš ministerio pirmininko pavaduotojo prof. Krėvės-Mickevičiaus išgirstos informacijos buvo antras smūgis, kuris mane visai parbloškė. Išėjau kaip apsvaigęs. Vėliau paaiškėjo, kad G. Dekanozovas profesoriui V. Krėvei-Mickevičiui dėl mano pasikalbėjimo su juo pasakė: kogo, kogo, a Gurmusa — ja unič-tožu ... (ką, ką, bet Garmų aš sunaikinsiu ...).

Tą pačią dieną susitikau keletą kitų seimo narių, tarp jų seną komunistų veikėją M. Meškauskienę. Ji, kaip ir kiti komunistai, jau taip pat žinojo, ko iš Liaudies Seimo Maskva reikalauja. Partiečiai dar bandė tai pagražinti, tvirtindami, kad tai būsiąs garbingas įsijungimas, lygaus su lygia, bet, kaip atrodė, jie plačiau tuo reikalu nenorėjo ar negalėjo kalbėti. M. Meškauskiene tik pareiškė:

— Mes neokupuoti, bet garbingai įsijungiame į SSSR.

Pagaliau, atėjo nelemtoji liepos 21 d. — Liaudies Seimo į pirmąjį posėdį susirinkimo diena. Lietus iš pat ryto lyja, tarytum pati gamta pritaria mūsų nuotaikai, Lietuvos laidotuvių nuotaikai. Posėdis turi įvykti Valstybės Teatre. Nieko nepadarysi, atėjus nustatytai valandai tenka vykti. Liūdna, nepaprastai liūdna, rodos, žmogus gyvas žemėn lįstum, kad tik netektų toje tautos tragedijoje dalyvauti. Bolševikams, Maskvos valdovams, žinoma, tai komedija, o mums — didžiausia tragedija. Teatro vestibiulyje susitinku kitus seimo narius. Daugumas jų taip pat labai nusiminę, geriau jaučiasi tik partiečiai, kurių akys spindi džiaugsmu. Mat, pagaliau, atėjo seniai jų lauktoji valanda — dabar jie yra padėties viešpačiai, todėl visa gerkle kiekvienu momentu pasiryžę rėkti panegirikas ir saldliežuvavimus "draugui, mokytojui, tėvui, genialiajam pasaulio darbo žmonių vadui Stalinui". Teiraujuosi pas geriau pažįstamus nepartiečius seimo narius, kaip laikysimės.

— Išeities nėra, tokie grasinimai... Ne tik mus sunaikins, bet nukentės daug ir kitų žmonių, — taip trumpai atsake. Kiekvienas sprunka nuo manęs šalin, nes aplinkui vestibiulis ir koridoriai buvo pilni privarytų čekistų ir šnipų, kurie stebėjo ne tik kiekvieną mūsų žodį, bet ir kiekvieną judesį. Čia mes jau tikrai pasijutome tarybinėje atmosferoje, apie kurią tiek daug per dvidešimtmetį buvome girdėję, ir ji visai atitiko tuos pasakojimus.

Bolševikinis teroras jau buvo prasidėjęs. Nuo pirmojo masinio lietuvių areštavimo, naktį iš liepos 11 į 12 d. nepraeidavo nė viena diena, kad neišgirstum apie naujus areštus. Ne vieno suimtųjų nepaleido, o keletas buvusios vyriausybes narių brutaliai su šeimomis buvo išgabenti kažkur į Sovietų Sąjungos gilumą. Niekas apie jų tolesnį likimą nieko nežinojo. Raudonojo teroro šmėkla jau kabojo ant kiekvieno galvos, kas tik drįstų vienu ar kitu būdu bolševikams pasipriešinti. Daugelis žmonių, viską palikę, bėgo į Vokietiją ir į kitus kaštus. Tokiose sąlygose susirinko vadinamasis Liaudies Seimas.

Visas teatras buvo paverstas lyg į kokį balaganišką cirką. Visur pilna raudonų skraisčių, sienos nukabinėtos ilgais raudonais plakatais, ant kurių didžiausiomis raidėmis išrašinėti įvairūs "liepsningi" bolševikų sveikinimai "draugui Stalinui" ir kiti panašūs bolševikinės propagandos atributai. Pagaliau, sėdame į vietas. Daugumas provincijos apygardų atstovų tokiame teatre pirmą kartą savo gyvenime: nesiorientuoja, pro kur įeiti, kur sėsti ir ką čia iš viso reikės daryti. Visas tas triukšmas, gausybė žmonių, tos cirkiškos dekoracijos dar labiau prislegia jų nuotaiką ir juos padaro dar nedrąsesniais. Juos į vietas vedžioja specialūs tvarkdariai. Susėdo visi atstovai. Teatro parteris, be seimo narių, dar buvo pilnas "kviestinės" publikos: kompartiečių, komjaunuolių, čekistų, šnipų. Taip pat visos ložės ir visi aukštai pilni publikos. Mes, seimo atstovai, iš visų pusių buvom apsupti čekistų, žodžiu, iš visų pusių didžiausias moralinis ir fizinis spaudimas į atstovus, kad jie vykdytų komunistų partijos ir Maskvos valią.

Prasidėjo oficialioji dalis. Sudarius didžiulį prezidiumą, į kurį komunistų partijos buvo parinkti tik patikimieji, Respublikos Prezidento pareigas ėjęs J. Paleckis perskaitė deklaratyvaus pobūdžio pranešimą apie vadinamosios Lietuvos Liaudies vyriausybes maždaug šešių savaičių darbą, apie padarytąsias reformas bei kitus pakeitimus, apie mūsų santykius su Sovietų Sąjunga ir kt. Pagrindine tos deklaracijos mintis buvo, kad kelio atgal nebėra ir Lietuvai reikia jungtis prie Sovietų Sąjungos. Po to prasidėjo balsavimas, kuris vyko esant didžiausiam triukšmui, dirbtinai komunistų partijos į teatrą suvestų savo agentų sukeltam. Visi jie tariamai reiškė nepaprastą savo džiaugsmą ir tiesiog nebegalėjo tverti savo kailyje. Iš visų pusių, iš aukštų, ložų, parterio, salės, koridorių sklido šūkavimai ir visoki riksmai.

Prieš pat balsavimą aš vis dėlto keletą kartų prašiau balso, bet seimo pirmininkas L. Adomauskas, matyti, gerai žinodamas mano nusistatymą, jo man nedavė. Pati balsavimo procedūra buvo atlikta grynai bolševikine technika. Pirmininkui pasiūlius, kad kas balsuoja už Lietuvos prisijungimą prie SSSR, pakeltų rankas. Rankas kėlė ir ne Seimo nariai. Kiek iš tikrųjų balsavo, kiek susilaikė ir kiek, nežiūrint to teroro ir grasinimų, gal būtų prieš pasisakę, taip ir liko neaišku. Tačiau tai bolševikams nekliudė paskelbti, kad Liaudies Seimas vienu balsu nutaręs prašyti Aukščiausiąją SSSR Tarybą, kad toji priimtų Lietuvą į SSSR sudėtį, kaip sąjunginę tarybinę respubliką. Taip buvo baigtas tas lietuvių tautai nelemtas spektaklis.

Kituose posėdžiuose buvo priimti žemės, bankų ir pramonės įmonių nacionalizavimo įstatymai. Visi tie įstatymų projektai komunistų partijos iš anksto buvo parengti ir beveik visi seimo nariai apie juos pirmą kartą teišgirdo tik šiuose posėdžiuose, žinoma, svarstyti juos ar diskutuoti nebuvo jokių galimybių nei progos, nes niekas iš nepartinių seimo narių su jais nebuvo susipažinęs, o, be to, bolševikai jokių diskusijų ir jokios kritikos nemėgsta. Jiems visur kur tereikia tik aklo paklusnumo. Taip pat, kaip Lietuvos prie SSSR prijungimo klausimas, ir šie įstatymai buvo panašiai "priimti".

Baigiant pirmąją sesiją, uždarame seimo posėdyje mano buvo pasiūlyta paleisti neseniai suimtuosius politinius kalinius, jiems suteikiant amnestiją. Posėdyje dalyvavo N. G.Pozdnikovas ir SSSR atstovybes patarėjas Semionovas. Tas pasiūlymas buvo perduotas seimo prezidiumui, bet jis jokių rezultatų nedavė. Suimtieji, kaip sėdėjo, taip ir pasiliko kalėjimuose, o jų skaičius nuolat didėjo.

Taip buvo baigta pirmoji sesija, kuri dar išrinko delegaciją vykti į Maskvą, į Aukščiausios SSSR Tarybos posėdį ir prašyti, kad ji priimtų Lietuvą į SSSR. Į tą delegaciją taip pat pateko vieni tik patikimieji.

Apskritai, visas Liaudies Seimas tebuvo tik seimo parodija. Kaip jis smurtu ir apgavystėmis buvo sudarytas, taip lygiai tik teroro spaudžiamas jis formaliai atliko bolševikų norimus darbus. Liaudies Seimas nieku būdu nėra išreiškęs lietuvių tautos valios. Jis tegalėjo išreikšti tik keliolikos šimtų Lietuvos komunistų ir Maskvos viešpačių valią. Tam tikslui juk ir tebuvo jis "išrinktas". Tai buvo "seimas", bet ne lietuvių seimas.

MASINIS LIETUVIŲ IŠVEŽIMAS Į SSSR

A. MERKELIS

Kodėl lietuvius norėta ištremti?

Lietuvių tauta per amžius yra patyrusi daug didelių vargų, išgyvenusi daug skaudžių nelaimių, tačiau pačias skaudžiausias nelaimes išgyveno 1940.VI. 15—1941.VI.28, per vienerius bolševikų okupacijos metus. Tai, kas lietuvių tautos per tuos vienerius metus buvo iškentėta, berods, palyginimui neįmanoma jos praeityje rasti pavyzdžio.

Tur būt, kiekvienam lietuviui , iš to, kas teko per tuos vienerius metus išgyventi, jau pakankamai aišku, kad bolševikai sieke lietuvių tautą sunaikinti. Tam tikslui jie naudojo daug priemonių, iš kurių pati radikaliausia — lietuvių tautos išblaškymas po mažai gyvenamus SSSR plotus.

Gilinantis į šią žiaurią lietuvių tautos sunaikinimo priemonę pirmiausia kyla klausimas, kurie motyvai bolševikams ją padiktavo. Juk bolševikai taip dažnai savo agitaciniuose raštuose skelbia, kad jie tautų nenaikiną, o joms padedą kurti savas socialistinio tautines formos kultūras. Tačiau tai tik tušti agitaciniais sumetimais skelbiami žodžiai, o dvidešimt penkerių metų bolševikų darbai ir jų pavergtųjų tautų atžvilgiu vestoji politika mums rodo visai ką kitą. Pagaliau pakanka pasiskaityti tuos Lenino ir Stalino veikalus, kur jie rašo apie tautinius klausimus, kad Įsitikintume, jog didieji bolševizmo teorikai tautų, Kaip tokių, egzistencijos nepripažįsta. Jie vienintelį dalyką tautai tepripažįsta, būtent, jos gimtąją kalbą, o pagrindinį tautos dalyką — jos tautinę sąmonę stengias sunaikinti.

Tad suprantamas dalykas, kad bolševikiniame režime labiausia nukenčia tos tautos, kurios turi didesnę tautinę kultūrą ir stipresnę tautinę sąmonę. Bolševizmas kiekvienai kultūringai tautai yra lyg raudonasis maras, todėl kiekviena kultūringa tauta taip energingai ir ginas nuo jo.

Bolševikams smurtu užgrobus Lietuvą, buvo labai aišku, kad didžiausia kliūtis Lietuviai sovietizuoti — tai stiprus lietuvių tautinis susipratimas ir per dvidešimt su viršum metų pasiekti, palyginti, gana dideli kultūriniai ir ekonominiai laimėjimai. Tad, ir raudonajai armijai į Lietuvą įžengus, daug kas iš lietuvių tikėjos, kad aukščiau minėtos kliūtys vers bolševikus bent kurį laiką neskubėti Lietuvos sovietizuoti, nes skubus Lietuvos sovietizavimas būtų lygūs jos visiškam sunaikinimui. Tačiau raudonajam siaubui, skubančiam "razdut mirovuju revoliuciju", (sukelt pasaulinę revoliuciją) pavertusiam griuvėsiais didžiulę buvusios Rusijos imperiją, surijusiam dešimtis milijonų niekuo nekaltų žmonių, kuriems galams besigailėti Estijos, Latvijos ir Lietuvos? Jų sistemoje tikslas pateisina priemones.

Veikiai lietuviai įsitikino, kad bolševizmas per Estiją, Latviją ir Lietuvą, lyg kokia beforme mase, veržiasi į Vakarus ir todėl sunku būtų iš jo, lyg iš kokios stichijos, reikalauti minėtų tautų atžvilgiu kurios nors išmintingos politikos.

Bolševikų vadams viena tebuvo aišku, kad lietuvių tautinis susipratimas ir nepriklausomo gyvenimo metu pasiekti laimėjimai yra didžiosios kliūtys Lietuvą sovietizuoti ir ją paversti avanpostu prieš Vokietiją, todėl tas kliūtis bet kuriomis priemonėmis reikia sunaikinti.

Kadangi tautos, nors ir nedidelės, negalima nei į kalėjimus sukišti nei greitu laiku išžudyti, tai ir buvo griebtasi, jau nesykį praktikuotos, priemonės ją išblaškyti po SSSR mažai gyvenamus plotus ir ją blaškyti taip, kad beblaškant kuo daugiausia žūtų. Tuo būdu mintis sunaikinti lietuvių tautą bolševikams buvo gyva nuo pat pirmųjų dienų, kai raudonoji armija okupavo Lietuvą. Dar 1940 metais liepos mėnesio pradžioje, ruošiant rinkimus į Liaudies Seimą, tuometinės vadinamosios liaudies vyriausybės galva Justas Paleckis vienam savo pažįstamam prasitaręs, kad ant plauko kabąs nutarimas bent 50 tūkstančių lietuvių inteligentų ištremti į SSSR. Todėl lietuviai turį įvertinti būsenos rimtumą ir būti labai palankūs sovietiniam režimui Lietuvoje. Bet koks didesnis lietuvių nepasitenkimas galįs tą žygį pagreitinti.

Tie bolševikų sumanymai, matyt, ir platesnius lietuvių sluoksnius pasiekė, nes tuo metu kurį laiką gana daug buvo kalbama apie masinį lietuvių išvežimą. Tačiau tuometinės marionetinės vyriausybės nariai tą gandą užginčijo kaip antisovietinį ir skleidžiamą liaudies priešų. Tik vėliau paaiškėjo, kad tas gandas buvo gryniausia tiesa ir realybėje daug kartų žiauresnė, negu bet kas ją tuomet būtų galėjęs įsivaizduoti.

Pirmasis pradėjo praktikuoti lietuvių inteligentų išgabenimą i SSSR liaudies vyriausybės vidaus reikalų ministeris M. Gedvilą. Jis 1940 m. liepos 16 d. parašė šitokį raštelį:

Ponui Respublikos Prezidentui

Valstybės saugumo sumetimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienių reikalų ministerį Urbšį, kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos, kaip pavojingus Lietuvos Valstybei, ir Sovietų Sąjungoje apgyvendinti.

Prašau Tamstos, Pone Prezidente, sutikimo.

Kaunas, M. Gedvilą,

1940.VII.16. Vidaus Reikalų Ministeris

Pažymėtina, kad prie to rašto M. Gedvilą savo ranka pridėjo ir prierašą: "Tvirtinu ir sutinku Respublikos Prezidentas.

Kaunas, 1940. VII. 16".

Tuo būdu tariamajam Respublikos Prezidentui Justui Paleckiui bereikėjo tik pasirašyti; tatai jis, kaip iš jo parašo matyti, gerokai susinervinęs ir padarė. Šis faktas yra tuo būdingas, kad tuometinis tariamasis Respublikos Prezidentas buvo nedaugiau kaip marionetė; faktinasis Lietuvos reikalų tvarkytojas buvo Pozdniakovas, buvęs Sovietų polpredas Lietuvai, o jo artimieji patarėjai ir tiesioginiai jo diktatoriškos valios vykdytojai — saugumo departmento direktorius bei LKP (b) sekretorius A.Sniečkus ir vidaus reikalų ministeris M. Gedvila. Tad suprantama, kad tuomet lietuvių gyvenimą tvarkė ne įstatymai, bet čekisto naganas.

Jeigu bolševikai lietuvių tautą pradėjo naikinti ne 1940 m. rudenį, o 1941 m. pavasarį, tai greičiausia todėl, kad pasaulio opinijai bent kiek sau palankiau nuteikti jie pasiryžo suvaidinti dvi komedijas, būtent: 1940 m. liepos 14-15 d. rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą ir 1941 m. sausio 12 d. rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą. Tais suklastotais rinkimais bolševikai norėjo parodyti, kad lietuvių liaudis "pritarianti" budeliškiems bolševikų darbams.

Ištremtinųjų atranka

Netrukus po rinkimų į Liaudies Seimą, buvusio liaudies komisaro Jurgio Glušausko oficialiu pareiškimu, Kremliaus diktatoriai pareikalavę LTSR Komisarų Tarybą nutarti, kad iš Lietuvos būtų ištremta 700.000 lietuvių. Koks turėjo būti LTSR Komisarų Tarybos nutarimas, rodos, nebetenka aiškinti, nes tai tarybai Kremliaus diktatorių reikalavimai buvo šventas dalykas.

Kadangi, kas pakliūva po ranka, nebuvo galima iš Lietuvos tremti, tai reikėjo padaryti jų atranka. Tas nelengvas ir labai painus darbas buvo pavestas NKVD (Narodnyj Komisariat Vnutrennych Diel —VRLK — Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas) ir kiek vėliau nuo jo atskilusiam ir atskiru komisariatu tapusiam NKGB (Narodnyj Komisariat Gosudarstvennoj Bezo-pasnosti — VSLK — Valstybes Saugumo Liaudies Komisariatas). Tiedvi įstaigos talkon pasikvietė kelias dešimtis tūkstančių šnipų ir pradėjo daryti "anti-sovietinio ir socialiniai svetimo elemento" atrankų.

Skaitant bolševikų spaudą atrodo, kad jiems labiausiais nekenčiami žmonės yra žvalgybininkai. Jie plūsta juos kaip bemokėdami ir, beskaitydamas tuos jų plūdimus, pradedi žmogus nenoromis tikėti, kad Sovietų Sąjunga yra vienintelis kraštas, kur nėra žvalgybos, o komunistinis režimas yra vienintelis pasaulyje režimas, kuris nepripažįsta žvalgybos institucijos, nes tą režimą visi taip myli, kaip šunėlis savo grandinę ir kiauru stogu būdą. Tačiau taip iš tikrųjų nėra: komunistinis režimas, kaip gyvenimas parodė, siekia to, kad vienas žmogus kitą žmogų nuolat šnipinėtų ir reikiant jį žvalgybai įdavinėtų. Tad nenuostabu, kad bolševikinėje Lietuvoje Lietuvos Komunistų Partijos (bolševikų) I-jo sekretoriaus ir žvalgybos organų šefo postai buvo vienose Antano Sniečkaus rankose.

Kadangi bolševikams Lietuvoje visur vaidenosi jų priešų šmėklos, tai nuolat jų vadai mitinguose ir suvažiavimuose šaukė, kad reikia stiprinti revoliucinį budrumą. LKP (b) I-sis sekretorius ir saugumo departamento direktorius A. Sniečkus 1941 m. vasario 5 d. Kaune savo ataskaitiniame pranešime V-me LKP (b) suvažiavime apie LKP (b) CK darbą, kalbėdamas apie revoliucinį budrumą, pabrėžė, "kad didindami komunistų ir nepartinių darbo žmonių revoliucinį budrumą, mes visaip turime stiprinti mūsų žvalgymo organus ir padėti jiems išrauti su šaknimis liaudies priešus .

Nuo 1940 m. rudens Lietuvos bolševikinei vyriausybei, o ypač jos Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatui (VRLK) pats svarbiausias uždavinys buvo sudoroti "antisovietinį ir socialiniai svetimą Lietuvos elementą". Pirmiausia jis reikėjo išaiškinti ir suregistruoti, ir tas milžiniškas darbas buvo pavestas agentūroms, kurių visoje Lietuvoje buvo pristeigta tūkstančiai. Vieni agentai buvo verbuojami už pinigus, o kiti buvo smurtu verčiami sekti ir įdavinėti savo draugus ir pažįstamus. Bolševikai siekė turėti savo agentų ne tik visuose fabrikuose, įmonėse ir įstaigose, bet taip pat ir šeimose. Dabar jau yra pakankamai paaiškėję, kad daugelį lietuvių bolševikų saugumo organai privertė ginklu ir įvairiais grasinimais būti jų slaptais agentais. Tokie žmonės grasinami ginklu sutiko, bet žinių jiems, gal būt, tik retas kuris teikė.

Suprantamas dalykas, kad bolševikams, neturint gerai parengtų agentų "antisovietinio ir socialiniai svetimo elemento" aiškinimas ir registravimas vyko gana lėtai, buvo nepilnas ir nevisai tikslus. Kad taip iš tikrųjų būta, matyti, iš gausių saugumo organų slaptų aplinkraščių ir instrukcijų, kuriose skundžiamasi to darbo netinkamu atlikimu ir nurodinėjama, kaip jis turi būti dirbamas. Tuo reikalu Lietuvos TSR vidaus reikalų liaudies komisaras A. Guzevičius 1940 m. lapkričio 28 d. buvo išleidęs "visiškai slaptą" įsakymą Nr. 0054 "Apie apsileidimą antisovietinio ir socialiniai svetimo elemento ataskaitoje".

Antisovietiniam ir socialiniai svetimam elementui aiškinti ir registruoti NKGB buvo sudaryta tam tikra sistema. Įdomiausia, kad tas elementas turėjo būt kasdien registruojamas. Tam reikalui buvo sudarytas tam tikras "visiškai slaptas" devynių puslapių blankas: "Ežednevnaja svodka N... po učiotu anti-sovietskogo, ugolovnogo i socialno opasnogo elementą po ... ujezdu".

Antisovietinio ir socialiniai svetimo elemento apskaitos buvo daromos kasdien. Apie jų darbus raportais buvo informuojamas centras, štai, pavyzdžiui, 1941 m. birželio 1 d. LTSR NKGB 2-jo skyriaus viršininko pavaduotojas valstybės saugumo seržantas Popovas rašo valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojui valstybės saugumo majorui Bykovui raportą, kuriame sako, kad prieštarybinio elemento apskaitos darbas ir apskaitinių bylų sudarymas NKGB Kretingos, Telšių, Tauragės ir Raseinių apskričių skyriuose einąs labai iš lėto. Bylų suforminimo lėtumo priežastis esanti ši: iki 1941.IV.25 d. įsakymo Nr. 0023 prieštarybinio elemento apskaitos išvardintuose apskričių skyriuose beveik visai nebuvę. Anksčiau sudarytose apskaitinėse bylose nebuvę tikslių duomenų apie apskaiton paimtą asmenį. Giminės-šeimos nariai nebuvę visiškai imami apskaiton, ir jų išaiškinimas iš operatyvinio sąstato reikalaująs daug laiko. Turimoji archyvinė medžiaga apie tautininkų, šaulių ir kitų organizacijų vadovaujantį sąstatą nebuvusi išnagrinėta. Ryšium su vykdoma masine apskaita, apskričių NKGB skyriai pradėję tvarkyti archyvinę medžiagą, bet čia operatyvinis sąstatas susiduriąs su sunkumais, nes tenką versti į rusų kalbą, o panaudoti tam reikalui lietuvius — operatyvinio sąstato darbuotojus negalima esą, nes jie išvykę į valsčius apskaitinių bylų duomenų patikrinti. Milicijos darbuotojų sąstatas naudojamas ne visose apskrityse, NKVD viršininkai skirti savo sąstatą atsisaką, motyvuodami tuo, kad jų aparatas ir, be to, esąs užverstas savo darbais.

Tauragės apskrities NKGB skyriuje prieštarybinio elemento apskaitos darbas organizuotas neblogai. Operatyvinis sąstas suskirstytas ir išsiuntinėtas į valsčius, kur renkąs reikalingas žinias, apklausinėjąs liudininkus ir surašąs žinių lapelius. Apskrities NKGB skyriaus viršininkas drg. Martavičius važinėjąs po valsčius, renkąs jau paruoštus žinių lapelius arba jiems sudaryti medžiagą.

Kretingos apskrities NKGB skyriuje gegužės 29 dieną buvę surašyta tik 18 žinių lapelių ir tik po vieną egzempliorių. Jų vienas egzempliorius buvęs rašomas todėl, kad taip buvęs įsakęs drg. Dusikovas, todėl, sudarant 18 apskaitos bylų, tekę atlikti dvigubą darbą.

Apskrities NKGB skyrius plepus, savo darbe apsileidęs. Dalies viršininkas drg. Janinas esą taip pasakęs: "Mes daug dirbame, nėr kada pailsėti, o gauname mažai. Niekas nesąs nurodęs dirbti ištisą parą ir t.t." (apie tai painformavo drg. Dusikov).

Šiuo reikalu Popovas kalbėjęsis su org. Janinu ir įspėjęs jį, kad už tokį jam pavesto darbo tvarkymą jis būsiąs patrauktas atsakomybėn. Į tai arg. Janinas atsakęs, kad jis darbą dirbsiąs, nuo darbo neatsisakąs, o skandalas su drg. Dusikovu įvykęs todėl, kad pastarasis duodavęs neteisingus nurodymus žinių lapelių suforminimo reikalu, t. y. reikalaudavęs lapelių rašyti vieną egzempliorių, o žinių lapelius ūkininkams (ku-lokams) — be kompromituojančios medžiagos (tokių lapelių Janino buvo sudaryta per 15).

Kretingos apskrities DV milicijos skyrius suregistravęs apskrityje 37 prostitutes ir norėjęs visoms sudaryti apskaitines bylas, tačiau Dusikovo ir Petrušenkos patarimu duomenys buvę dar kartą patikrinti. Duomenis patikrinus paaiškėję, kad jas imti apskaiton visai nesą reikalo. Dalis jų jau seniai ištekėjusios, turinčios vaikų ir gavusios darbo. Tokiu būdu pasirodę, kad apskrityje nesą ne vienos prostitutes.

1941 m. gegužes 30 dienai Kretingos apskrities NKGB skyrius esąs paėmęs apskaiton 137 asmenis tautininkų vadovaujančio sąstato, 73 asm. šaulių vadovaujančio sąstato, 17 asm. kontrrevoliucines organizacijos "Geležinis Vilkas" vadovaujančio sąstato ir 15 asm. sionistų vadovaujančio sąstato, tačiau duomenys apie šeimų narius nesą nustatyti. Duomenys rinkti pradėti tik dabar ir į tą darbą įtraukti esą taip pat milicijos darbuotojai.

Telšių apskrities NKGB skyriuje prieštarybinio elemento darbas einąs iš lėto, ypač didelių sunkumų atsirandą todėl, kad tenką versti iš lietuvių į rusų kalbą. Gegužės 31 d. tebuvę sudaryta tik 50 apskaitinių bylų.

Raseinių apskrities NKGB skyrius prieštarybinio elemento apskaitos darbą tik ką pradėjęs. Birželio 1 d. skyriuje šaukiamas operatyvių darbuotojų pasitarimas, o po to visi jie būsią pasiųsti į valsčius.

Iš visiškai slapto Biržų UO NKVD viršininko P. Liso rašto 1941.1.30 Oper. Įgaliotiniui UO NKVD Draugui S. matyti, kad prieštarybinio elemento surašinėjimas turėjo būti baigtas ligi 1941 m. vasario 10 dienos.

Šį daugeliu atžvilgiu įdomų raštą duodame ištisai:

Oper. Įgaliotiniui Biržų UO NKVD

Visiškai slaptai

Draugui S.

Papildydamas Lietuvos SSR Vidaus Liaudies Komisaro įsaką Nr. 0054, įsakau atlikti:

1. Iki 10.11.41 m. baigti surašinėjimą prieštarybinio elemento.

2. Kartu terminuotai pradėti aiškinti visą prieštarybinį ir socialiniai svetimą elementą Jums pavestame rajone ir sudaryti sąrašus.

3. Taip pat iki 10.11.41 m. pristatyti man kiekvieno, įtraukto į sąrašą, asmens po vieną egzempliorių užpildytos atskaitomybes kortelės.

4. Į sąrašą turi būti įtraukti visi tie asmens, kurie dėl savo socialinės ar politinės praeities, tautiniai šovinistinio nusistatymo, religinių įsitikinimų, moralinio ir politinio nepastovumo yra priešingi socialistinei santvarkai ir dėl to galėtų būti panaudojami svetimų valstybių žvalgybininkų ir priešrevoliucinių centrų prieštarybiniams tikslams.

Šitam elementui priklauso:

1. Visi buvę prieštarybinių politinių partijų, organizacijų ir grupių nariai: trockininkai, dešinieji, eserai, menševikai, socialdemokratai, anarchistai ir p.

2. Visi buvę tautinių-šovinistinių prieštarybinių partijų organizacijų ir grupių nariai: tautininkai, jaunalietuviai, voldemarininkai, liaudininkai, krikščonys demokratai, nacionalistų teroristų "Geležinis Vilkas" organizacijos nariai, katalikų teroristų "Baltojo Žirgo" organizacijos nariai, studentų aktyvistų korporacijos nariai, šaulių sąjungos aktyvas ir p.

3. Buvę žandarai, policininkai, buvę tarnautojai politinės ir kriminalinės policijos ir kalėjimų prižiūrėtojai.

4. Buvę caro, baltosios, Petliūros ir kitų armijų karininkai.

5. Buvę Lietuvos ir Lenkijos armijų karininkai ir karo teismo nariai.

6. Buvę politiniai banditai, baltosios ir kitų prieštarybinių armijų savanoriai.

7. Išbraukti iš komunistų partijos ir komsomolų nusikaltusieji partijos asmens.

8. Visi perėjūnai, politiniai emigrantai, reemigrantai, repatriantai ir kontrabandistai.

9. Visi svetimų valstybių piliečiai, svetimų valstybių firmų atstovai, svetimų valstybių įstaigų bendradarbiai, buvę svetimtaučiai, buvę užsienio atstovybių, firmų koncesijų ir akcinių bendrovių tarnautojai.

10. Asmens turį asmeninių susirašinėjimų su užsieniu, pasiuntinybėmis ir konsulatais, esperantistai ir filatelistai.

11. Buvę valstybių departamentų tarnautojai (nuo referento ir aukščiau).

12. Buvę Raudonojo Kryžiaus darbininkai ir Lenkijos tremtiniai.

13. Įvairių konfesijų dvasininkai (popai, kunigai), sektantai ir religinis aktyvas.

14. Buvę bajorai, dvarininkai, pirkliai, bankininkai, prekybininkai (kurie naudojasi samdonu darbu), įmonių valdytojai, viešbučių ir restoranų laikytojai.

Pastaba: Organizuojant prieštarybinio elemento surašinėjimą, turi būti panaudota visi šaltiniai, tame skaičiuje: agentūrų pranešimai, specialiai patikrinta medžiaga, partijų ir tarybinių organizacijų medžiaga, archyvo medžiaga, piliečių pranešimai, areštuotų parodymai ir kiti daviniai. Pranešimai, parodymai ir kita oficiali

medžiaga turi būti, kaip reikalaujama, iš anksto agentūros keliu patikrinta.

Visais neaiškiais klausimais kreiptis prie mano pavaduotojo draugo Paulenkos arba prie Vyr. oper. įgaliotinio draugo Syčevo.

Apie darbo eigą kiekvieną dieną man pranešti.

(pas.) Biržų UO NKVD viršininkas Biržai, 30.1.41. P. Lisas.

Kai kuriose apskrityse "antisovietinio ir socialiniai svetimo elemento" surašymas buvo pradėtas dar vėliau. Pavyzdžiui, LTSR VRLK Juozas Kulboką Mažeikių apskrities Žemės ūkio skyriaus pirmininkui Jastrumskiui tik 1941 m. gegužės 16 d. pavedė surašinėti Mažeikių apskrities buv. dvarininkus ir stambesnius ūkininkus. Tuo reikalu duotame įsakyme rašoma:

Draugui Jastrumskiui

Prašome skubiai sudaryti visų Mažeikių apskrityje buvusių dvarininkų ir stambesnių ūkininkų, esančių Tamstos žinioje sąrašus pilnus su visomis asmens žymėmis, pagal sekančius klausimus: pavarde ir tėvo vardas, gimimo metai ir vieta, tautybe, pilietybė, partingumas praeity ir dabar, mokslo cenzas, socialinė kilmė, šeimos sudėtis, jų amžius ir gyvenamos vietos. Kokį turtą valdė anksčiau: žemės ha, gyvulių skaičius, darbo mašinų ir t.t., kiek ir kokį turtą valdo dabar, kur valdomas turtas randasi? Žinias prašome duoti apie visus, kokius turite pas save ir kokius žinote.

LTSR VRLK Mažeikių apskrities dalies viršininkas (pas.) Juozas Kulboką.

Kaimuose "antisovietinio ir socialiniai svetimo elemento" surašinėjimas buvo pavestas LKP (b) valsčiaus komitetų sekretoriams su patikimaisais nariais ir valsčių bei seniūnijų vykdomųjų komitetų pirmininkams. Kadangi buvo bijoma, kad jie kam nereikia neišplepėtų, tai jiems nebuvo pasakytas to surašinėjimo tikslas. Toji paslaptis buvo patikėta tik apskrities kompartijos ir saugumo vadovams ir tai, reikia manyti, tik prieš patį išvežimą. Tuo būdu buvo išlaikyta to darbo konspiratyvus pobūdis.

1941 m. birželio mėnesio pirmomis dienomis apskrityse jau buvo baigiami sudaryti išvežtinųjų sąrašai.

Kaip šis darbas tuo metu buvo smarkiai dirbamas matyti iš NKGB apskričių skyrių viršininkų išlikusių "žinių apie kontrrevoliucinio ir prieštarybinio elemento apskaitą Lietuvos respublikoje". Tos žinios, matyti, buvo siunčiamos centrui. Kol kas jų pasisekė gauti tik iš Žemaičių krašto apskričių, būtent: Kretingos, Telšių, Raseinių, Tauragės, Mažeikių ir Šaulių.

Tas žinias iš eilės sunumeruojame. Visos jos yra išverstos iš rusų kalbos.

ŽINIOS NR. 1 APIE PRIEŠTARYBINIO ELEMENTO APSKAITOS PADĖT! 1941.VI.3 DIENAI

Eilės Nr.Nr.

Apskaitinio elemento pavadinimai

Seimų

galvų

skaičius

Seimų skaičius

Seimų

narių

skaičius

Viso asmenų

Pastabos

Tauragėje

1

Lietuvos kariuomenės karininkų .

3

1

3

6

2

Policininkų.........

9

8

19

28

3

Jaunalietuvių........

10

8

34

44

4

Dvarininkų.........

4

3

9

13

5

Tautininkų.........

20

15

54

74

6

Šaulių...........

50

36

96

146

7

Aukštų valdininkų......

1

1

1

2

8

Žydų frontininkų („frontoviki") .

1

1

2

3

9

Asmenys, atvykę iš Vokietijos . .

6

4

9

15

Viso . . .

104

77

227

331

Šiauliuose

1

Įtariamųjų šnipinėjimu Vokietijos

1

1

3

4

naudai ...........

2

Tėvynės išdavikų šeimų ....

1

1

3

4

3

Aukštų valdininkų......

1

1

3

4

4

Lietuvos kariuomėnės karininkų .

1

0

0

1

S

Jaunalietuvių........

1

1

4

5

6

Policininkų .........

6

6

13

19

7

Tautininkų.........

6

5

17

23

8

Šaulių ..........

11

8

23

34

9

Dvarininkų

45

40

144

189

Viso . . . |

73

63

210

283 |

Eilės Nr. Nr.

Apskaitinio elemento pavadinimai

Šeimų

galvų skaičius

Šeimų skaičius

Šeimų

narių

skaičius

Viso asmenų

Pastabos

1

2

3

4

5

6

7

8 9

Kretingoje Prekybininkų (Beitorgovcy) . . .

Jaunalietuvių........

Kr.-demokratų........

Sionistų...........

Prekybininkų........

Tautininkų.........

Fabrikantų.........

Dvarininkų.........

Šaulių...........

4

2

 1

 1

 1

 3

 1

 11

 17

4

2

 1

 1

 1

3

 0

 9

16

9

3

1

3

6

8

0

27

52

13

5

2

4

7

11

1

38

69

Viso . . .

41

37

109

150

Raseiniuose

1

Tautininkų.........

1

1

3

4

2

Lietuvos kariuomenės karininkų .

1

1

3

4

3

Policininkų.........

7

7

22

29

4

Dvarininkų..........

23

22

85

108

Viso. . .

32

31

113

145

Telšiuose

1

Policininkų.........

5

3

10

15

2

Lietuvos kariuomenės karininkų .

4

4

10

11

3

Saulių...........

8

7

18

26

4

Dvarininkų.........

31

27

68

9a

5

2

2

4

6

6

Prekybininkų........

2

2

5

7

7

Kalėjimo prižiūrėtojų.....

1

1

1

2

8

Tautininkų.........

1

1

3

4

Viso. . .

54

47

119

173

Mažeikiuose

1

Prekybininkų........

1

1

2

3

2

Jaunalietuvių........

2

2

5

7

3

Policininkų.........

2

2

6

8

4

Tautininkų.........

3

3

7

10

5

Saulių...........

3

3

6

9

6

Dvarininkų.........

16

11

22

38

7

Fabrikantų.........

3

3

11

14

Viso . . .

30

25

59

89

Visiškai slaptai

ŽINIOS NR. 4

APIE KONTRREVOLIUCINIO IR PRIEŠTARYBINIO ELEMENTO APSKAITA LIETUVOS RESPUBLIKOJE

34

Telšiai

pagal davinius 1941 m. birželio mėn. 7 d.

Eil. Nr.

Kategorijos

Areštui

Išvežimui

1

Kontrrevoliucinių organizacijų aktyvūs nariai ir prieštarybinių tautinių baltagvardietiškų organizacijų dalyviai ........

35

2

Buvę žvalgybininkai, žandarai, buvęs policininkų bei kalėjimų tarnautojų vadovaująs sąstatas, o taip pat eiliniai tarnautojai, kuriems turima kompromituojančios medžiagos......

8

3

Buvę stambūs dvarininkai, stambūs fabrikantai ir buvę valstybinio aparato aukštieji valdininkai ................

43

4

Buvę lenkų, latvių, lietuvių ir estų baltųjų kariuomenių karininkai, kurių atžvilgiu yra kompromituojančios medžiagos......

3

5

1 p. nurodytų asmenų šeimos nariai.....

83

6

2 p. nurodytų asmenų šeimos nariai.....

16

7

3 p. nurodytų asmenų šeimos nariai.....

94

8

4 p. nurodytų asmenų šeimos nariai.....

7

Viso pagal NKBG medžiagą ....

89

200

Buvę Lenkijos pabėgėliai.........

2

_

Visiškai slaptai

RASEINIŲ APSKR. PRIEŠTARYBINIO, KRIMINALINIO IR SOCIALINIAI PAVOJINGO ELEMENTO KASDIENINĖ SUVESTINĖ NR. 5

1941 m. birželio 7 dienai

Srovės (spalvos)

Viso suda

Iš jų

ryta bylų
asmenų

išvežimui

bylų / asmenų

jareštui

bylų / asmenų

I. SKYRIUS

a)

Lietuvos tautinė kontrrevoliucija „Tautininkų" organizacijos vadovaująs sąstatas:

1. Komitetų nariai, nuo apylinkių iki vyriausios vadovybės......

22/50

11/11

11/39

b)

„Jaunosios Lietuvos" organizacijos vadovybė:

1. Skyrių viršininkai, nuo apylinkių iki vyriausios valdybos narių ....

12/31

6/6

6/25

ŽINIOS NR. 2

apie apskaitinių bylų sudarymą apskaiton paimtiems asmenims

pagal valst. saug. liaud. k-to (nkgb) įsakymą nr. 0023

(—) Peirušenko, LTSR Kretingos apskrities NKGB skyr. V-ko pav. Valst. Saug. jaun. leitenantas.

* Pirmas skaičius parodo, kiek sudaryta bylų, antras skaičius — kiek asmenų tose bylose.

1941 m. birželio 4 d.

Eilės Nr.

Apskrities pavadinimas

Viso bylų

Tame skaičiuje

Davinių gavimo šaltinis

areštui

išvežimui

1

2

3

Kretingos . . .

Tauragės . . .

Raseinių . . .

164/264')

238/435

122/253

85/85

132/102

61/61

79/179

106/303

61/192

Perdavė telefonu drg. LEBEDEV.

Perdavė telefonu drg. KLEMIN.

Viso...

524/952

278/278

246/674

" Visiškai slaptai

ŽINIOS NR. 3

APIE KONTRREVOLIUCINIO IR PRIEŠTARYBINIO ELEMENTO APSKAITĄ LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Kretinga pagal davinius 1941 m. birželio 7. d.

EiL Nr.

Kategorijos

Areštui

Išvežimui

1

Kontrrevoliucinių organizacijų aktyvūs nariai ir prieštarybinių tautinių baltagvardietiškų organizacijų dalyviai...........

57

2

Buvę žvalgybininkai, žandarai, buvęs policininkų bei kalėjimų tarnautojų vadovaująs sąstatas, o taip pat eiliniai policininkai ir kalėjimų tarnautojai, kurių atžvilgiu yra kompromituojančios medžiagos..........

4

3

Buvę stambūs dvarininkai, stambūs fabrikantai ir buv. valstybinio aparato aukštieji valdininkai ................

14

4

1 p. nurodytų asmenų šeimos nariai.....

138

5

2 p. nurodytų asmenų šeimos nariai ....

10

6

3 p. nurodytų asmenų šeimos nariai . . .

45

Viso pagal NKBG medž. . . .

75

193

Srovės (spalvos)

Viso suda

jų«

ryta bylų
asmenų

išvežimui

bylų / asmenų

areštui

bylų / asmenų

f) Basanavičiaus vardo mokytojų S-gos centro ir apskričių valdybų nariai . .

2/2

1/1

1/1

g) Visas aktyvas voldemarininkų organizacijos „Geležinis Vilkas" ir nuolatiniai „Žygio" bei „Tėvų Žemės" bendradarbiai .............

4/4

2/2

2/2

h) „Šaulių Sąjungos" vadovaująs sąstatas ir nuolatiniai „Trimito" bendradarbiai .

50/105

25/25

25/80

i) Katalikų organizacijos:

5. „Pavasarininkų" Sąjungos vadovybė.

6/12

3/3

3/9

II. SKYRIUS

1. Policininkų vadovaująs sąstatas . .

20/39

10/10

10/29

III. SKYRIUS

12. Dvarininkai (turėję per 100 ha žemės arba pagalbines įmonės) . . .

128/262

68/68

60/194

VIII. SKYRIUS

1, 2, 3 ir 4 skyriuje nurodytų kategorijų asmenų šeimos nariai, kurie arešto metu su jais gyveno arba buvo jų išlaikomi .............

6/18

C/18

Viso. . .

250/523

126/126

124/397

Dabar kiek panagrinėkime tas "žinias". Pirmiausia jos mums rodo, kad smarkiausias žinių apie išvežtuosius tvarkymas vyko nuo birželio 1 dienos ligi to pat mėnesio 7 d. Sakysim, 1941 m. birželio d. LTSR NKGB 2-jo skyriaus viršininko pavaduotojas valstybes saugumo seržantas Popovas jau minėtame savo raporte valstybes saugumo liaudies komisaro pavaduotojui valstybes saugumo majorui Bykovui pažymėjo, kad gegužes 29 d. Kretingos apskrities NKGB skyriuje tebuvę surašyta tik 18 lapelių ir tik po vieną egzempliorių, o gegužes 30 d. Kretingos apskrities NKGB skyrius buvęs paėmęs apskaiton 137 asmenis tautininkų vadovaujančio sąstato, 73 asmenis Šiaulių vadovaujančio sąstato, 17 asmenų kontrrevoliucines organizacijos "Geležinis Vilkas" vadovaujančio sąstato ir 15 asmenų sionistų vadovaujančio sąstato, tik daviniai apie jų šeimas nebuvę nustatyti. Tuo būdu iš viso apskaiton buvo paimta 242 asmenys. Tačiau tie daviniai, matyt, buvo dar negalutini . Pagal "Žinias apie prieštarybinio elemento apskaitos padėtį 1941.VI. 3 d." Nr. 1. Kretingoje apskaiton paimtų žmonių skaičius žymiai mažesnis, būtent, 150 ir apskaitinio elemento santykis kitoks. Pagal "žinias apie apskaitinių bylų sudarymą apskaiton paimtiems asmenims NKGB įsakymu Nr. 0023 1941 m. birželio 4 d." (Nr. 2) Kretingos apskrityje apskaiton buvo paimta 264 žmonės (iš jų 85 areštui ir 179 išvežti). Pagal davinius 1941 m. birželio 7 d. Kretingos apskrity buvo numatyta areštui 75 ir išvežimui 193 žmonės, iš viso 268 žmonės. Tai yra 4 žmonėmis daugiau, negu birželio 4 dieną kad buvo numatyta. Birželio 14 d. iš Kretingos apskrities buvo išvežta 311 žmonių.

I941.VI.7. Viršininkas (-) Klemin

Pažymėjimas: žinių lentelę Nr. 6 žr. 28—29 psl.

Pagal jau minėtą seržanto Popovo raportą, Telšių apskrities NKGB skyriuje gegužės 31 d. buvę sudaryta tik 50 apskaitinių bylų, pagal birželio 3 d. (Žinios Nr. 1) davinius jau buvo sudarytos bylos 173 asmenims, o pagal birželio 7 d. (Žinios Nr. 4) jau 291 asmeniui.

Birželio 3 d. Raseinių apskrity buvo sudarytas 145 asmenims bylos (žinios Nr. 1), birželio 4 d. — 253 (Žinios Nr. 2), o birželio 7 d. jau 523 žmonėms.

Birželio 3 d. Tauragės apskrity buvo sudarytos bylos 331 asmeniui (Žinios Nr. 1), o birželio 3 d. jau 435 asmenims (Žinios Nr. 2). Mažeikių apskrityje birželio 3 d. buvo sudarytos bylos tik 89 asmenims (Žinios Nr. 1), birželio 6 d. — 255, o birželio 7 d. — jau 338 asmenims. Iš Mažeikių buvo išvežta 313 žmonių, t.y. mažiau, negu buvo VI.7 numatyta.

Kada buvo baigta išvežtinųjų atranka ir registravimas, sunku ką nors tikra pasakyti. Kadangi apskričių NKGB skyriai ir jų agentai iki nurodytų terminų negalėjo baigti tos atrankos ir registracijos, tai reikia manyti, kad ji truko ligi pat išvežtinųjų medžioklės birželio 14 d. Kad taip turėjo būti, mums sako ir viena SSSR NKGB komisaro pavaduotojo Serovo 1941 m. birželio 4 d. visai slapta instrukcija, kurios pirmajame punkte jis sako: reikia stropiai peržiūrėti visas apskaitines bylas ir atmesti tas, kurioms trūksta kompromituojančios medžiagos ir netinka operacijai.

Aukščiau mūsų duotos "žinios" rodo, kad į išvežtinųjų sąrašus daugiausia pateko šaulių ir tautiškųjų organizacijų narių. Vadinas, pavojingiausias bolševikams kontrrevoliucinis elementas.

Pagaliau tos "žinios" mums rodo, jog NKGB apskričių skyrių ir jų agentų išvežtinųjų atranka ir registracija buvo daroma labai paviršutiniškai ir netvarkingai. Tatai mums patvirtina jau ne kartą minėtas Popovo raportas. Yra daug faktų, kad agentai į sąrašus įtraukdavo tokius, su kuriais jie ar jų žmonos bei artimieji buvo susipykę. Aplamai, reikia pažymėti, kad išvežtinųjų registracija bene daugiausia parėjo nuo vietinių kompartijos ir sovietinės valdžios pareigūnų.

Turėdami visas ir visų apskričių "žinias" ir raportus, be abejo, galėtume pilnesnių ir tikslesnių išvadų padaryti apie tai, kaip vyko išvežtinųjų atranka ir registracija.

Pasirengimas išvežimui

Kaip turi būti iš Pabaltijo išvežamas prieštarybinis elementas, smulkia visiškai slapta instrukcija pateikė SSSR Valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas valstybės saugumo 3 rango komisaras Serovas. Jo "instrukcijos apie tvarką prieštarybinio elemento išvežimui atlikti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje bendruosiuose dėsniuose sakoma, kad prieštarybinio elemento išvežimas iš Pabaltijo valstybių esąs didelės politinės svarbos uždavinys. Sėkmingas jo išsprendimas pareinąs nuo apskričių operatyvinių trejukių ir štabų sugebėjimo tinkamai paruošti šiai operacijai atlikti planą ir iš anksto numatyti visa, kas reikalinga. Taip pat reikią turėti galvoje, kad ši operacija turinti būti atlikta be triukšmo ir panikos, taip jog nepasireikštų jokių demonstrancijų bei kitokių išsišokimų ne tik iš išvežamųjų puses, bet ir iš tam tikros dalies aplinkinių gyventojų, priešingai nusiteikusių tarybų valdžios atžvilgiu.

Toliau SSSR NKGB komisaras Serovas smulkmeniškai nurodo instruktavimo, dokumentų gavimo, išvežimo vykdymo, šeimos galvos atskyrimo nuo šeimos, išvežamiesiems lydėti ir ešelonams pakrauti tvarką.

Vienu kartu keliasdešimt tūkstančių niekuo nekaltų žmonių žiauriomis priemonėmis kažkur išvežimas iš savo tėvynės yra nepaprastas įvykis, iš pagrindų sukrečiąs kad ir ramiausią tautą. Tatai gerai suprato ir SSSR NKGB vadai. Todėl jie, ryždamies tam nepaprastam žygiui, bijojo galimų neramumų. Kad to galėtų išvengti, jie išvežimo operacijai ruošės labai slaptai ir pačią operaciją norėjo įvykdyti staiga, greit ir kiek galint skubiau. 1941 m. birželio 4 d. SSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas valstybės 3 rango komisaras Serovas valstybės saugumo apskričių skyrių viršininkams išleido visai slaptą instrukciją, kurioje išvardintos priemonės, būtinos paruošti prieš vykdant išvežimo operaciją. Tos priemonės labai būdingos, būtent:

1. Stropiai peržiūrėti visas apskaitines bylas ir atmesti tas iš jų, kurios, neturėdamos kompromituojančių davinių, neįeina į operaciją.

2. Nustatyti visus apskaiton paimtus asmenis pagal jų gyvenamas vietas, dėl to kaipo priežastį panaudojant būsimą pasportizaciją, sanitarinę būklę, telefono remontą ir t.t.

3. Stropiai išstudijuoti komisaro pavaduotojo drg. Serovo patvirtintą operacijai vykdyti instrukciją, ir pagal tą instrukciją apskrities skyriaus viršininkas turi instruktuoti jo žinioje esantį operatyvinį sąstatą.

4. Patvirtinus apskaitines bylas, suskaičiuoti bendrą kiekį

MAŽEIKIŲ APSKR, PRIEŠTARYBINIO, KRIMINALINIO IR SOCIALINIAI

Srovės (spalvos)

I. SKYRIUS

Lietuvos tautinė kontrrevoliucija

a) „Tautininkų" organizacijos vadovaująs sąstatas: ..............

1. Komitetų nariai, nuo apylinkių iki vyriausios vadovybės..........

b) „Jaunosios Lietuvos" organizacijos vadovybė:...............

1. Skyrių viršininkai, nuo apylinkių iki vyriausios valdybos narių........

h) „Šaulių Sąjungos" vadovaująs sąstatas ir nuolatiniai „Trimito" darbininkai . . . .

II. SKYRIUS

1. Policininkų vadovaująs sąstatas....................

4. Kalėjimų tarnautojai (vadovaująs sąstatas)................

7. Kriminalinės policijos valdininkai (vadovaująs sąstatas)...........

III. SKYRIUS

12. Dvarininkai (turėję per 100 ha žemės arba pagalbines įmonės).........

13. Stambūs fabrikantai (kurių įmonės nacionalizuotos)............

14. Stambūs pirkliai ir namų savininkai (metinė apyvarta arba turto vertė per 250.000 litų)

V. SKYRIUS

Kriminalinis elementas.........................

IX. SKYRIUS •

Buvusios Lenkijos pabėgėliai......................

Viso. . .

MAŽEIKIŲ APSKRITIES NKGB SKYRIAUS PRIEŠ 1941 m. birželio mėn. 6 d.

Viso sudaryta bylų/asmenų

Iš jų

Areštui bylų/asm.

Išvežimui bylų/asm.

145/255

79/79

66/176

Valst. Saug. jaun. leitenantas (—) Muchin Mažeikių aps. NKGB Skyr. V-ko pav.

Visiškai slaptai

TARYBINIO ELEMENTO APSKAITOS SUVESTINES

1941 m. birželio mėn. 7 d.

PAVOJINGO ELEMENTO KASDIENINĖS SUVESTINĖS NR. 6

1941 m. birželio 6 dienai               1941 m. birželio 7 dienai

Viso

I š

j ų

Viso sudaryta

bytų / asmenų

I š

j ų

sudaryta

bylų / asmenų

Areštui

bylų / asmenų

Išvežimui

bylų / asmenų

Areštui

bylų / asmenų

Išvežimui

bylų 1 asmenų

31/55

16/16

15/39

39/79

20/20

19/59

14/25

25/40

7/7

14/14

7/18

 11/26

18/33

41/77

9/9

22/22

9/24

19/55

16/32

 2/7

 2/4

8/8

1/1

1/1

8/24

1/6

1/3

18/36

2/7

2/4

9/9

l/l

1/1

9/27

1/6

1/3

33/49

12/28

6/11

19/19

6/6

 3/3

14/30

6/22

3/8

33/49

12/28

6/11

17/17

6/6

3/3

16/32

6/32

3/8

57 drauge su

prostitutėmis

3/3

3/3

2/2

2/2

144/254

78/78

66/176

173/326

90/90

83/236

Valst. Saug. jaun. leitenantas (—) Muchin Mažeikių apskr. NKGB Skyr. V-ko pav.

Viso sudaryta

I š

j ų

bylų/asmenų

Areštui bylų/asm.

Išvežimui bylų/asm.

181/338

98/98

83/240

Valst. Saug. jaun. leitenantas (—) Muchin 41.VI.ū. Mažeikių aps. NKGB Skyr. V-ko pav.

šeimų ir žmonių ir apskaičiuoti reikalingą operatyvinį sąstatą, tam reikalui numatant apskrity turimą operatyvinį sąstatą.

Operatyvinio sąstato kiekį parinkti tokiu būdu: vienas operatyvinis darbininkas, vienas NKVD darbininkas, vienas raudonarmietis NKVD kariuomenės ir vienas vietinio tarybinio-partinio organo atstovas. Tie keturi žmonės turi įvykdyti 2 šeimų operaciją.

5. Paruošti atvykstančiam operatyviam sąstatui patalpas, suorganizuoti maitinimą ir įspėti operatyvinį sąstatą, kad niekur neitų į miestą, kad neįspėtų išvežamųjų.

6. Operacijos dalyviams paruošti popieriaus ir pieštukų. Paruošti ginklų ir šaudmenų atsargas tam atvejui, jeigu kas nors iš operatyvinių darbininkų atvyks be ginklo.

7. Iš anksto numatyti iš esamo vietinio partiniai-tarybinio aktyvo žmones pritraukti prie operacijos, bet apie būsimą operaciją niekam nepaskelbti.

8. Savo rajono žemėlapyje pažymėti gyvenamuose punktuose kiekį operacijon įeinančių asmenų. Praktiškai tatai įvykdyti taip: po gyvenamosios vietos pavadinimo rutuliuke skaityk-liu pažymėti skaičių šeimų, o rodyklių — šeimas; tame pat žemėlapy pažymėti išsiunčiamųjų kelionės maršrutą ligi pakrovimo stoties. Be to, kad kolonos kelionė arkliais būtų neilgesnė kaip 25 kilometrai.

Visų tiksliausia pristatyti išsiunčiamuosius prie plentų, kuriuose juos pasitiks auto transportas ir nuvež ligi geležinkelio stoties.

9. Sudaryti geležinkelių stotyse pakrovimo planą ir savo reikalavimuose nurodyti būtiną vagonų kiekį, apskaičiuojant ne mažiau kaip po 25 žmones vagonui.

Operacijos išvakarėse, po instruktavimo, operatyviniam sąstatui paruošti išduoti apskaitines bylas. Turėti galvoje, kad tiek išsiunčiamųjų asmens bylos, tiek areštuojamųjų bylos ligi pat pakrovimo į ešalonus turi būti vienoje papkėje; prieš susodinant į vagonus šeimos galvų asmens bylos atiduodamos ešelono viršininkui, o šeimos narių bylos — kito ešelono viršininkui.

Iš to aplinkraščio matome, kaip smulkmeniškai ir konspiratyviškai buvo rengiamasi operacijai. Dalis operacijos darbininkų apie savo pareigas sužinojo tik operacijos išvakarėse, kai jie buvo instruktuojami išvežamųjų medžioklei. Šiuo atveju bolševikai, galima sakyti, parodė klasinį konspiratinio pasiruošimo pavyzdį.

Išvežamųjų medžioklė

Birželio 14 dienos anksti rytą visose Lietuvos miestų bei miestelių gatvėse, visuose Lietuvos keliuose pasirodė sunkvežimiai su enkavedistais ir vietiniais komunistais. Ne vienam, matant juos, kilo įvairūs spėliojimai ir nelinksmos mintys. Sunkvežimiams sustojus miestuose prie namų, kaimuose prie ūkių, prasidėjo taip dažnai saugumo organų slaptuose aplinkraščiuose ir instrukcijose minima garsioji operacija, kurios amžiais lietuviai nepamirš. Ta lietuvių tautai nešanti pražūtį ir mirtį klaiki operacija buvo nežmoniškai žiauri ir skaudi kiekvienam jos paliestajam. Kur tik pasirodė operatyviniai darbininkai, ten prasidėjo verksmas, liejosi ašaros.

Operatyviniai darbininkai su išvežamaisiais elgėsi labai žiauriai. Nors išvežamųjų likimas jau buvo nulemtas operacijos štabo, tačiau operacijos darbininkai išvežamojo namus krėsdavo, ieškodami ginklų ir kompromituojančios medžiagos. Tos paviršutinės formalinės kratos metu operatyviniai darbininkai grobė išvežamųjų brangesnius daiktus, o kitus nužiūrėtus daiktus vėliau, po operacijos, pasigrobė. Kratos metu operatyviniai darbininkai žiauriai tyčiojos iš išvežamųjų.

Kadangi išvežamieji buvo staigiai bei netikėtai užklupti ir verčiami ruoštis į tolimą bei nežinomą kelionę, tai jie išgąsdinti nebežinojo ko griebtis, ką su savim pasiimti. Operatyviniai darbininkai, užuot padėję ir patarę, šlykščiai tyčiodamies ragindavo greičiau ruoštis, ir, savo galią rodydami, neretai išvežamuosius skaudžiai apkuldavo. Vienur leisdavo su savim pasiimti kiek daiktų, o kitur išvežė žmones kuone taip, kaip juos atrado lovose begulinčius. Ypač buvo žiauriai elgiamasi su tais, ant kurių vietiniai komunistai buvo pikti. Sakysim, Šakynoje, Gruzdžių valsčiaus, Šaulių apskrities, operatyvinė grupė atvažiavo išvežti buvusio Šiaulių apygardos prokuroro padėjėjo Aleksandro Šalkausko su šeima. Jį rado dar bemiegantį. Prižadinę ir iškrėtę namus, skubiai susodino į auto-sunkvežimį ir išvežė į Šiaulius. Neleido net mažų vaikučių apauti ir šilčiau aprengti. Autosunkvežimiui Gruzdžiuose sustojus, Šalkauskiene vaikučiams norėjo nupirkti batelius. Tačiau komunistas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Loveikis neleido, šiurkščiai atsakydamas, tegu buržųjų vaikai mokosi basi vaikščioti.

Jeigu kuris iš vietinių milicininkų išvežamųjų atžvilgiu parodydavo kiek daugiau žmoniškumo, tokį komunistai, kaip tariamąjį buržųjų draugą, o liaudies priešą, tuojau pasistengdavo sulikviduoti. Pavyzdžiui, pasak "Žemaičių Žemes", (1942 m. Nr. 4) Mažeikių apskrityje milicininkas Petras Sabeckis, sūnus Mykolo, kilimo iš Vaičaičių kaimo, Ylakių valsčiaus, išvežamiesiems buvęs neblogas: neskubinęs, leisdavęs daugiau ko pasiimti, mandagiai elgdavęsis ir komjaunuoliams bei kitiems dalyviams neleisdavęs grobstyti ir savintis išvežamųjų turto, kaip tada visų buvę daroma. Už tai buvęs įskųstas. Jį tuoj nuginklavę, atleidę iš tarnybos ir įsakę vykti į namus. Bet jam dviračiu bevažiuojant prie Sėdos miestelio buvęs peršautas dviem šūviais ir kritęs vietoje (pasakojama, kad pagal įsakymą jį nušovę kiti du milicininkai).

Masinės lietuvių medžioklės klaikiai žiaurūs vaizdai tebėra gyvi kiekvieno lietuvio vaizduotėje. Dabar leiskime kiek prabilti patiems tos operacijos vykdytojams. Jau kartą mūsų minėtas LTSR NKGB (VSLK) KRO 2-jo skyriaus viršininko pavaduotojas valstybės saugumo seržantas Popovas savo 1941 m. birželio 20 d. raporte valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojui valstybės saugumo majorui Bykovui rašo, kad prieštarybinio elemento išvežimo operacija Kretingos apskrities VSLK skyriuje prasidėjusi 1941 m. birželio 14 d. 4 val. ryto. Operacijai buvę pasiruošta neblogai, operatyvinis ir partijos aparatas buvęs sutrauktas į vietą laiku, visos operatyvinės trejukės buvusios aprūpintos autotransportu. Viso Kretingos apskrity buvę paruoštos ir išimtos 88 šeimos, kurias sudarę 311 žmonių. Iš jų 77 asmenys areštuoti, o likusieji 234 žmonės išsiųsti apgyvendinti į kitas sritis. Kraunant į ešelonus, išvežamųjų priėmimas punktuose buvęs organizuotas blogai, ypač Klėbių stoties pakrovimo punkte, kur pakrovimo vyresniuoju buvęs drg. Dusikov. Išvežamųjų priėmimą drg. Dusikov tvarkęs formaliai, ėmęs iš atvykstančių operatyvinių trejukių bylas ir dėjęs jas į krūvą, netikrindamas, ar operacijos dokumentai suforminti teisingai ir ar esą pristatyti visi asmenys, įrašyti į bylas. Todėl pasirodę, kad visa eilė dokumentų nebuvę tinkamai suforminta, t. y. kratos protokolo, turto surašymo bei raporto buvę sudaromi vienas ir du egzemplioriai ir dedami į išvežamojo bylą, o jokių dublikatų nepasilikdavę. Dusi-kovui taip reikalą tvarkant, 22 bylose trūksta turto sąrašo ir nežinia kam tas turtas esąs perduotas. Be to, apskrities skyriaus operatyvinė trejukė tiksliai nežinanti, kiek iš tikrųjų žmonių buvo ešelonu išsiųsta. (Drg. Razausko žodžiai).

Atliekant pašto viršininko Gabrino Mingėlos išvežimo operaciją, pastarasis mėginęs bęgti, bet operatyvinės grupės vyresniojo drg. Janino buvęs bebėgant sužeistas, sulaikytas ir šiuo metu gydomas Kretingos ligoninėje. Mingėlos šeima išsiųsta..

Prieštarybinio elemento surašymas Kretingos apskrities VSLK skyriuje buvęs organizuotas blogai ir todėl išimto kontingento skaičius esąs labai menkas.

Operatyviniai-agentūrinis darbas operacijos paruošimo metu buvęs apleistas ir operatyvinis sąstatas agentūrinio darbo nedirbęs, o tas taip pat atsiliepęs operacijai.

Antrajame savo tos pat dienos raporte Bykovui Papovas rašo, kad prieštarybinio elemento išvežimo operacija Mažeikių apskrities VSLK skyriuje prasidėjus 1941 m. birželio mėn. 14 d. 4 val. ryto. Pasiruošimas operacijai buvęs atliktas neblogai. Operatyvinis sąstatas buvo suskirstytas į trejukes ir tarp jų paskirstytos bylos. Viso Mažeikių apskrity buvę išimta 90 šeimų, kurias sudarę 318 žmonių. Iš jų buvo areštuota 68 šeimų galvos ir išvežta 245 žmones — viso 313 žmonių.

Prieštarybinio elemento operacijos metu įvykių nebuvę. Išvežtųjų šeimas liečiančių bylų dublikatai suforminti, tačiau kai kuriose bylose nevisai tvarkingai: dokumentuose apie išvežimo įvykdymą nesą kratos protokolo, turto surašymo arba operatyvines grupės vyresniojo raporto apie šeimos išvežimą.

Agentūriniai-operatyvinis darbas operacijos paruošimo ir pačios operacijos metu buvęs išvystytas silpnai.

Pakrovimas į vagonus

Masinis lietuvių išvežimas į SSSR lietuvių tautai buvo be galo skaudi operacija. Paprastai, darant operaciją, stengiamasi operuojamajam kiek galint palengvinti kančias. Bolševikai šiuo atžvilgiu elgėsi visai priešingai. Jų saugumo organai savo slaptuose aplinkraščiuose smulkmeniškai nusako, kaip turi būti aprūpinti jų operatyviniai darbininkai, bet nė žodeliu neužsimena, kaip tie darbininkai turi elgtis, kad jų "operuojamieji" mažiau kentėtų ar lengviau galėtų pakelti kančias. Juk jiems viena buvo aišku, kad juridiškai, net pagal sovietinius įstatymus, daugumas tų žmonių buvo visiškai nekalti. Kuo kalta žmona, kad jos vyras buvo šaulys ar kurios kitos bolševikams nepatinkamos organizacijos narys. Kuo kalti dėl to jo tėvai, pagaliau net jo maži vaikai? Bet bolševikų saugumo organams toks klausimas visai neegzistavo, ir jie veikė nesivaduodami net elementariausiais humaniškumo dėsniais. Bolševikiškasis chamas savo purvinais batais be atodairos žengė per Lietuvą.

Graudžios scenos buvo išvežamuosius suimant, bet dar graudesnės buvo juos pakraunant į prekinius vagonus. Čia vyrai buvo atskiriami nuo žmonų, vaikai nuo tėvų. Jeigu graudu buvo skirtis su mylima tėviške, su namais, su turtu, tai dar graudžiau buvo skirtis su mylimais žmonėmis, su kuriais meilės ir vargo saitais susietas bendras gyvenimas. Čia išvežamiesiems dvelktelėjo siaubingas nujautimas, kad prasideda jų nežmoniškai sunkus golgotos kelias į nežinomybę. Tai, ką jautė ir išgyveno į vagonus pakraunamieji ir iš tolo juos stebėdami atvykę išlydėti artimieji, visai atvaizduoti įstengtų nebent tik Homero lyra ir Tacito plunksna.

Bolševikiškasis smurtas pasiekė savo aukščiausią laipsnį. Bolševikiškasis chamizmas aklai keršijo tūkstančiams lietuvių kūdikių, moterų ir senelių, kad lietuvis jo purvinais batais neįsileido į savo laisvę, tiesą ir grožį pamėgusią sielą. Lyg nujausdamas artėjant galą, įtūžęs chamas dūko. Tūkstančiais lietuvių kūdikių, moterų ir senelių, sveikų ir visai paliegusių kelias dienas duso ir troško prekiniuose vagonuose laukdami, kol visos aukos į juos bus sugrūstos. Bolševikai išvežamiesiems nedavė ne tik duonos, bet taip pat oro ir vandens. Prekinių vagonų langai buvo užkalti, paliekant viršuje mažą plyšelį. Nors instrukcijose buvo numatyta, kad vagonuose turi būti po 25 žmones, tačiau į daugelį vagonų buvo sugrūsta po 50 —60 žmonių. Ir buvo ne vienas atsitikimas, kad tokioje žmonių spūstyje, dar vagonams stotyse tebestovint, nėsčios moterys gimdė, ligoniai mirė. Štai kokia Stalino konstitucijos garantuota motinos ir vaiko globa, ligoje ir senatvėje aprūpinimas.

vagonai, kuriuose tremtiniai atvežti į naująją vilnią ir iš n. vilnios išvežti į sovietų sąjungos stotis.

Eilės Nr. Nr.

Kada išvežta

Iš kurios stoties vagonai atvežti į N. Vilnios stotį

Vagonų skaičius

Vagonų Nr. Nr.

Paskyrimo (galutinės) stotys Sov. Sąjungoje

1

2

3

4

5

6

1

VI. 15

Varėna

7

531996, 583711, 502535,

458954, 385527,

633844, 615192,

i Babinino stotį, Maskvos—Kijevo geležinkeliai

ii ii

6

655915, 451864,

300127, 449624,

522942, 341312,

į Kulundos stotį, Omsko geležinkeliai

ii ii

1

487761,

į Medvežja Gora stotį, Kirovo gelež. (Karelija)

Eilės Nr. Nr.

Kada išvežta

Iš kurios stoties vagonai atvežti į N. Vilnios stotį

Vagonų skaičius

Vagonų Nr. Nr.

Paskyrimo (galutinės) stotys Sov. Sąjungoje

1

2

3

4

5

6

2

»» »»

Vilnius

19

529990, 523725, 623467, 621776, 380994, 401129, 407056,

526269, 439457, 422300,

553840, 411966, 312678,

449489, 384486, 546435,

479520, 628987, 613384,

i

Medvežja Gora stotį,

» »

"

8

571988, 607482, 317570,

589695, 436566, 574728,

327654, 469406,

į „ Makato stotį, Oren-burgo geležinkeliai

" "

"

3

438509,

639821,

402466,

i

Bijsko stotį

3

" "

Vievis

3

599812,

643996,

577357,

i

Kulundos stotį

4

VI. 16

Lentvaris

1

571730,

i

Medvežja Gora stotį

5

" "

Rūdiškės

7

335461,
339471,
447447,

347562, 601824,

396336, 546886,

i

Kulundos stotį

" "

"

1

408553,

i

Medvežja Gora stotį

6

" "

Trakai

7

500170,
465064,
571318,

628180, 334707,

334707, 544030,

i

Kulundos stotį

7

VI. 15

Valkininkai

2

549601,

470939,

i

Medvežja Gora stotį

" "

" "

3

428668,

583016,

528140,

i

Kulundos stotį

8

VI. 16 VI. 16

Kaunas Kaunas

1 16

343366,

358192, 326427, 347649, 640637, 454859, 540280,

435468, 462072, 545205,
501481, 350812,

472778, 518207, 634535,
515552, 585410,

į Starobelsko stotį, Maskvos—Donbaso gel.

į Medvežja Gora stotį

" "

" "

5

490435, 354236,

456570, 355363,

590529,

i

Bijsko stotį

" "

" "

33

448223,

431557,

420045,

478695,

582478,

852480,

43099,

443125,

466614,

523429,

552384,

594590, 572684,
623940, 356601,
354669, 521466,
562708, 317159, 442043, 539007, 561925,

353145, 542306,
582242, 479224.
569285, 330653,
328020, 588640,
424824, 491840, 320272,

į

Kulundos stotį

Eilės Nr. Nr.

Kada išvežta

Iš kurios stoties vagonai atvežti į N. Vilnios stotį

Vagonų skaičius

Vagonų Nr. Nr.

Paskyrimo (galutinės) stotys Sov. Sąjungoje

1

2

3

4

5

6

VI. 18

"

6

580106, 355133,

402775, 564472,

555485, 4010,

į Makato stotį

" "

"

5

427128, 495320,

518902, 446903,

327361,

į Novosibirsko stotį, Tomsko geležinkeliai

9

VI. 16

Panevėžys

29

615836, 349421,
570919, 407035,
548356, 341975,
328339, 558660,
650130, 478558,

555338, 338023,
27593, 618811,
489632, 603273,
303565, 466059,
486574, 524573,

501317, 386406,
446926, 608398,
434945, 554883,
350085, 649827,
391057,

į Barnaulo stotį, Tomsko geležinkeliai

" "

"

2 1

445681, 655905,

459155,

į Starobielsko stotį į Makato stotį

" "

"

1

402608,

į Medvežja Gora stotį

10

" " VI. 17

Švenčionėliai

2

27

412248,

448444, 446564,
446853, 356398,
336279, 512925,
617507, 605372,
559374, 465863,

466171,

304684, 602419,
42252, 353568,
579219. 495960,
448357, 525103,
507104,

612295, 388043,
505456, 47147.9,

505304, 480659,
502344, 424016,

į Makato stotį į Starobielsko stotį

VI. 16

18

700640, 464825,
529118, 508502,
429072, 560198,

536691, 425270,
352992, 602419,
572790, 399147,

563409, 526073,
602419, 568920,
588861, 584881,

į Barnaulo stotį, Tomsko geležinkeliai

" "

Švenčionėliai

11

508857, 648730,
25145, 584147,

491582, 356537,
26857, 315384,

576393, 389753,
446230,

į Barnaulo stotį

VI. 17

"

32

332984, 518408,
579386, 446086,
356896, 388510,
439182, 488327, 389781, 596579, 405779.

452705, 497436,
553900, 589058,
454219, 356191,
468623, 322757, 547040, 435489. 25677.

433129, 599563,
398516, 389491,
430525, 471381,
354783, 552357, 384853, 482968,

į Novosibirsko stotį, Tomsko geležinkeliai

Eilės Nr. Nr.

Kada išvežta

Iš kurios stoties vagonai atvežti į N. Vilnios stotį

1

Vagonų skaičius

Vagonų Nr. Nr.

Paskyrimo (galutinės) stotys Sov. Sąjungoje

1

2

3

4

5

6

" "

»

2

601094,

498284,

į

Medvežja Gora stotį

11

" "

Jonava

29

394679, 588090,
 604908, 328164,
601242, 540528,
408942, 517274,
623884, 301127,

492018, 464218,
594389, 583551,
299878, 442101,
539195, 474335,
554200, 486689,

611821, 526224,
570512, 516036,
450520, 462126,
565803, 477766,
494166,

į

Bijsko stotį

" "

"

12

334284, 321164,
467307, 437430,

307192, 528243,
313041, 601862,

604860, 489426,
447866, 655359,

į

Starobielsko stotį

12

"

Kalvarija

5

429056, 413235,

454851, 698796,

405646,

i

Bijsko stotį

13

VI. 17

it 11

Alytus

n

1

22 1

506988,

643342, 620412,
406475, 430343,
655582, 340811, 657555, 382820,

334156,

469677 603610,
420427, 450245,
487117, 301286, 422272,

4023, 482185,
538961, 598930,
588710, 482969, 343033,

i

i į

Starobielsko stotį

Bijsko stotį

t

Medvežja Gora stotį

>» lt H »»

ii

n

4 1

424221, 554795,

465204,

311850,

545221,

i i

Starobielsko stotį Makato stctį

14

VI. 17

Marijampolė

21

455667,

409782,

534074,

310406,

513027,

41160,

635892,

616558, 425776,
554647, 648637,
568026, 619696, 468577,

305405, 579859,
473822, 410546,
613578, 531887, 334821,

i

Bijsko stotį

" "

"

2

664894,

582084,

i

Starobielsko stotį

15

VI. 17 VI. 17

Marijampolė Merglaukis

1 4

320975,

434970, 307337,

627098,

545832,

i i

Medvežja Gora stotį Bijsko stotį

Eilės Nr. Nr.

Kada išvežta

Iš kurios stoties vagonai atvežti į N. Vilnios stotį

Vagonų skaičius

•Vagonų Nr. Nr.

Paskyrimo (galutinės) stotys Sov. Sąjungoje

1

2

3

4

5

6

16

Šiauliai

65

587739,

340925,

1107314

498323,

52251,

358265,

538308.

471145,

302202,

325633,

598542,

435743,

403376,

353347,

315119,

330124,

385497,

354523,

323860,

358343,

610015,

336876,

337999, 525043, ,
599447, 383114,
617009, 634553,
382629, 589248,
459346, 391886,
350115, 604326,
384465, 652463,
601596, 546422,
449318, 407454, 476682, 417245, 654292, 586730,

540618, 484349,
544982. 416490,
573707, 643764,
498863, 669718,
413114, 300983,
542582, 588033,
419760, 479884,
324972, 409912,
433417, 302803,
638654, 501440,
404106,

į

Bijsko stotį

VI. 19

"

2

357283, 435477,

į

Bijsko stotį

VI. 17

"

15

569342, 324137,
312152, 547091,
407454,

342420, 535782,
310132, 556271,
575801,

596566, 25243,
426985, 571808, 435377,

į

Starobielsko stotį

VI. 19

"

6

496682, 389621,

341237, 426477,

643546, 406946,

į

Starobielsko stotį

VI. 17

"

3

575751,

574856,

565717,

į

Makato stotį

VI. 19

»

5

417800, 459391,
598711,

470288, 461015,

409132,

į

Medvežja Gora stotį

VI. 17

"

23

392114,

337850,

578176,

326563.

481519,

547342,

40159,

404266,

319753, 653071,
381952, 487195,
347319, 549359,
333212,

431684, 414079,
616415, 662212,
347109, 325338,
542505,

į

Novosibirsko stotį

17

VI. 17

Vilkaviškis

38

440160, 557026,
326931, 624701, 467354, 420383.

530740, 684368,
469430, 518309,
446898, 501262.

574026, 427116,
412749, 470731, 411470, 558821,

į

Bijsko stotį

Eilės Nr. Nr.

Kada išvežta

Iš kurios stoties vagonai atvežti į N. Vilnios stotį

Vagonų skaičius

Vagonų Nr. Nr.

Paskyrimo (galutinės) stotys Sov. Sąjungoje

1

18

19

20 21

2

VI. 17

"

" " VI. 17

" " VI. 14 VI. 17

" " " " VI. 17

" " VI. 19

3

Vilkaviškis "

Mauručiai

"

Tauragė "

Telšiai "

Kėdainiai

4

9

1 1

10

1

2

14

2 2

10

4

1 1

6

555153, 573467,
323068, 477710,
566309, 314743,
558159, 618525,
410437, 463454,
547862, 408149,
334594, 471576,
315339. 412960,
525832, 591200,
326658, 591275,

417990, 424226,
496557, 410059,
417946, 435960,
307198, 558773,
435692,

431991,

347721,

592984, 555643,
503562, 435596,
510676, 460999,
615409, 623053,
325440, 597159,

435692,

337500, 616530,

441553, 385342,
38078, 609444,
466309, 336875,
392859, 501393,
1708534, 599279,
616681, 612288,
449120, 429970,

431232, 468587,

548048, 688167,

310833, 578085,
390479, 29812,
640140, 301324,
387926, 398073,
624117, 627815,

310589, 397773,
608210, 338220,

561031,

482432,

5

į Starobielsko stoti

į Makato stotį į Medvežja Gora stotį

į Bijsko stotį

į Starobielsko stotį į Medvežja Gora stotį

į Novosibirsko stotį

į Makato stotį į Starobielsko stotį

į Novosibirsko stoti

į Starobielsko stotį

į Medvežja Gora stotį į Novosibirsko stotį

Golgotos keliu

Iš pakrovimo stočių tremtinius pradėjo vežti birželio 14 d. ir vežė ligi birželio 22 d., t. y. iki vokiečių-sovietų karo pradžios. Iš įvairių pakrovimo stočių tremtiniai buvo vežami į Naujosios Vilnios stotį, o iš ten į paskyrimo stotis. Pirmiausia, būtent, birželio 14 d. pradėta vežti iš Tauragės.

Iš Kauno stoties, iš pirmosios karo rampos, (ties autobusų garažu) pirmasis tremtinių ešelonas, susidedąs iš 59 vagonų buvo išvežtas 1941 m. birželio 15 d. 6 val. 45 min. sekmadienio rytą. Paklaustas buvęs šio ešelono vyr. konduktorius Žentelis pareiškė, kad šis ešelonas buvęs siunčiamas į 125 ar 113 NKVD pulką. Į Naująją Vilnią atvažiavę birželio 15 d. 4 val. 45 min. Ešelonas buvęs pastatytas kariškoje rampoje, kur žmones turėję būti pamaitinti. Bevažiuojant, Žaslių stoty komendantas telefonavęs, kad Vilniuje paruoštų virinto vandens ir tris tonas duonos, bet Vilniuje nieko neparuošė. Vilniaus geležinkelio tarnautojai sakę, kad tas ešelonas Naujoje Vilnioje stovėjęs keletą dienų. Ant važtaraščio buvę pažymėtą toks maršrutas: Kaunas, Vilnius, Minskas ir toliau atskiru nurodymu.

Ešelonų viršininkams, lydintiems suimtuosius iš Pabaltijo, buvo išleista ši

INSTRUKCIJA

1. Suimtųjų grupes "A" ir "B" ešelonams lydėti į paskyrimo vietą kiekvienam ešelonui TSRS NKVD UKV potvarkiu skiriami :

a) ešelono viršininkas (iš NKVD konvojines kariuomenės

viršininkų),

b) 1 gydytojas, 1 med felčeris (NKVD potvarkiu) ir kon

vojus iš 29 žmonių (iš konvojinės kariuomenės sudėties ).

2. Suimtieji skiriami į dvi grupes: "A" ir "B".

Į grupę "A" įeina visų šeimų galvos, jų nariai pagal NKVD NKGB nurodymą, pažymint asmens byloje.

Grupė "A" lydima tais pačiais pagrindais, kaip ir suimtieji, pagal TSRS NKVD konvojinės kariuomenės Tarnybos Statutą.

Konvojus iš 65 žm. priima juos koncentracijos punktuose pagal atskirą aktą, sudarytą 3-se egz.

Į grupę "B" įeina visi nariai pagal NKVD ir NKGB nurodymą, pažymint asmens byloje.

Grupę "B" lydi konvojus iš 30 žm. Konvojus priima pirminėse stotyse iš NKVD-NKGB atstovų be asmens bylų pagal sąrašą. Asmens bylas veda NKVD-NKGB atstovai koncentracijos punktuose, kur galutinai perduodamas visas ešelonas su asmens bylomis konvojaus viršininkui. Akto sudaromi trys egz.: vienas į NKVD, vienas skiriamas perduoti paskyrimo vietai ir vienas konvojinei kariuomenei.

Pastaba: Vagonai su suimtaisiais saugomi vietoje ir konvojaus priimami pagal TSRS USKV, priėmimą baigus.

3. Suimtuosius iš pirminių punktų konvojus lydi drauge su NKVD ir NKGB atstovais į koncentracijos punktus pagal schemas, ten sudaromas bendras ešelonas iš 50 — 55 vagonų.

4. Suimtieji siunčiami į paskyrimo vietą ešelonais, Įrengtais vasariškai žmonėms vežioti, jų skaičiuje palydovams (konvojui) vienas įrengtas sanitarinis izoliatorius ir vienas vagonas — sandėliukas.

Kiekviename "B" pažymėtame vagone sutalpinama 30 suaugusių žmonių ir vaikų su jų turtu.

Šeimų galvos, NKVD-NKGB pažymėjus, patalpinami į atskirą vagoną, pažymėtą "A", ir vyksta atskiru ešelonu.

Grupė "B" vyksta nepriklausomu ešelonu.

Sunkesniems daiktams vežti kiekvienas ešelonas turi po 2 prekinius vagonus.

Suimtieji turi teisę imti su savim sekantį turtą ir smulkų inventorių: 1) drabužius, 2) baltinius, 3) avalynę, 4) patalynę, 5) valgomuosius indus (šaukštus, peilius, šakutes), arbatinius ir virtuvinius indus, kibirus, 6) maistą, 7) smulkius namų ūkio ir apyvokos įrankius, 8) pinigus (suma neapribojama) ir asmenines brangenybes (žiedus, laikrodžius, auskarus, apirankes, portsigarus ir t.t.), 9) skrynią arba dėžę daiktams sukrauti.

Bendras nurodytų daiktų svoris neturi būti didesnis kaip 100 kg vienai šeimai.

Pastaba: Sunkesni daiktai, jų skaičiuje ūkinis inventorius, vežami atskiruose vagonuose.

6. Suimtuosius grupės "B" ešelono viršininkas priima iš NKVD vietos organų, nedarydamas jų asmens kratos ir neperžiūrėdamas daiktų, pagal vardinį sąrašą ir asmeninius dokumentus apie juos pagal apyrašą ir susodina suimtuosius į vagonus šeimomis.

Grupę "A", susodina į vagonus, iškratoma NKGB.

Suimtuosius priėmus į ešeloną, ešelono viršininkas visiškai yra atsakingas už ešelono tvarką ir visą priimtųjų pristatymą į paskyrimo vietą.

7. Ešelono viršininkas įspėja suimtuosius, jeigu jie mėgins pabėgti, į juos bus šaudoma.

Į moteris ir vaikus nešaudoma.

8. Suimtiesiems sunkiai susirgus kelyje, ešelono viršininkas ligonius perduoda per NKVD vietos organus į artimiausius sveikatos apsaugos punktus, apie tai surašomas atitinkamas aktas ir pranešama TSRS NKVD Vyriausiajai Valdybai.

Pastebėjus epideminius susirgimus, atitinkamas vagonas atkabinamas ir paliekamas karantinui NKVD vietos organų priežiūroje, apie tai ešelono viršininkas praneša TSRS NKVD Vyr. Valdybai.

9. Išlaidoms, susijusiomis su suimtųjų lydėjimu (maistui, telegrafo ir kt. išlaidoms), USSR NKVD ir BSSR NKVD išduoda ešelono viršininkui apyskaitinį piniginį avansą, į kurį įeina ir suimtųjų maitinimo išlaidos po 3 rub 50 kap. kiekvienam žmogui per parą.

10. Važiuodami geležinkeliu grupės "B" suimtieji nemokamai gauna 1 kartą per parą karštą valgį ir 800 gr. duonos vienam žmogui.

Karštas valgis ir duona išduodami geležinkelio bufetuose, laikomuose TSRS Prekybos Komisariato restoranų ir bufetų tresto.

Maistui gauti ešelono viršininkas 24 val. prieš atvykstant į stotį telegrafu praneša stočių bufetų direktoriams ir atitinkamiems NKGB DTO: Paruoškite NKVD pervežamųjų ešelonui tą ir tą, tiek ir tiek.

Pietūs išduodami suimtųjų induose. Pietums ir virintam vandeniui gauti ešelono viršininkas skiria tam tikrą žmonių skaičių iš suimtųjų grupės "B" iš kiekvieno vagono, prižiūrint juos palydovams.

Pietus išdavus, ešelono viršininkas atsiskaito už suimtiesiems išduotą maistą pagal restorano ar bufeto sąskaitas.

11. Suimtieji vagonuose tikrinami ne rečiau kaip vieną kartą per parą.

Grupė "A" laikoma bendrais pagrindais su suimtaisiais.

12. Apie ešelono vykimą, kur jis yra ir apie jo būklę ešelono viršininkas kasdien praneša telegrafu TSRS NKVD Vyr. Valdybai ir NKVD konvojinės kariuomenės Valdybai pagal nustatytą formą. 

Apie visus svarbius įvykius kelyje (pabėgimus, susirgimus, maisto nutraukimą ir t.t.) ešelono viršininkas tuojau praneša TSRS NKVD Vyr. Valdybai ir artimiausiam NKVD DTO.

13. Ešelonų viršininkai kelyje pagalbai gauti kreipiasi į NKVD transporto organus ir geležinkelių miliciją.

14. Atvykus į paskyrimo stotį, ešelono viršininkas žmones perduoda vagonuose NKVD vietos skyriaus atstovui pagal aktą su vardiniu sąrašu ir suimtųjų asmens bylų aprašymu. Akto surašoma 3 egz. ir pasirašoma priimančio, perduodančio ir ešelono lydėjusio gydytojo. Vienas akto egz. siunčiamas į TSRS NKVD Gulag'o darbo stovyklų skyrių, antras egz. perduodamas NKVD vietos organo atstovui (priimančiam) ir trečias egz. pasilieka pas ešelono viršininką apyskaitai.

Gausybe įvairių instrukcijų, tvarkančių lietuvių išgabenimą į SSSR, mums rodo, kad tam darbui iš anksto buvo pradėta ruoštis ir jam dirbti buvo skirta daugybė žmonių. Nors tose instrukcijose išvežamiesiems taikomi nuostatai yra labai žiaurūs, tačiau iš tikrųjų su išvežamaisiais buvo elgtasi nepalyginti žiauriau, negu kad instrukcijose nurodyta. Jau yra pakankamai duomenų, vaizdžiai ir įtikinamai nušviečiančių lietuvių golgotos kelią iš savo tėviškių į tolimąją SSSR.

Pirmiausia apie tremtinių vargus mums šiek tiek žinių duoda mus pasiekią jų laiškai.

Laiškas tremtinio Stasio Kairiūkščio, buv. Kaišiadorių gimn. direktoriaus, rašytas iš Naujosios Vilnios savo broliui Jonui. gyv. Kaune. (Laiškas gautas paštu 1941.VI.19 d.).

Mielasai Daktare,

Ką mes pergyvenome atpasakoti nėra galimybės . . . Jau negali būti didesnių smūgių atskirus žmoną nuo vyro ir vaikus. —

Kad mums trūksta oro ir vandens, tai tas kentėjimas niekai. Aš likau su vienais marškiniais ir neturiu nė vieno palto .. . Tai viskas sulyginus su kitomis kančiomis niekai. Važiuoju vagone su kitais pilieč. iš tos pačios vietovės mažame vagone 32 žmonės tik vyrai (jau vaikai). Jeigu dar pasiseks Tau parašyti iš Rusijos, tai laiške viską rašysiu atvirkščiai. Nieks iš mūsų nežino, už ką kenčia. Kitą laišką rašysiu kitiems, tačiau nežinau, ar galėsiu parašyti, nes matyti ateitis liūdna. Už ką??? Kiekvienas stato tą klausimą. Važiuoja tūkstančiai žmonių.

Mano gal pask. link. ir sveik, visiems artim. —

(pas.) Stasys

Naujoji Vilnia, 1941-VI-17.

Antrasis Stasio Kairiūkščio laiškas.

Nedraskykit.

1941 m. VI. 17 d. Naujoji Vilnia.

Drauge, kenčiame neapsakytai, trūksta vandens ir oro, bet didž. smūgis — mūsų šeimas suskaldė, nežinau, ar išlaikys mūsų širdys. Mus (Kaišedoriškius) atskyrė ir atsk. išveža.

Viso geriausio (parašas)

Antroji laiško pusė.

Aš turiu tik 2 nosines, vienus marškinius, kostiumą, o palto neturiu nė vieno, bet tai mažmožis.

Blogiausia, kad nuo šeimos atskirtas ir gal niekuomet nepamatysim.

Nežinau, kur išvežė žmoną ir Justą; širdis neišlaikys.

Sudiev visiems (parašas)

Tremtinys Juozas Tamošaitis rašo:

Broluži!

Š. m. 14-VI mane suėmė ir šiandien dar atvažiavome tik į Naująją Vilnią. Kada ir kur veš toliau — nežinau. Kai nuveš į vietą, vėl parašysiu. Tuomet parašyk ir man. Perduok linkėjimus pažįstamiems.

Viso gero Juozas

Pastaba: Laiškas rašytas ant SSSR pašto atviruko chemišku pieštuku. Adresinėje pusėje gavėjo adresas: Šakiai, Matulių km. Antanui Tamošaičiui. Siuntėjo adresas: J. Tamošaičio Ev. Ešelonas. Pašto štampas: Naujoji Vilnia 41.6.19.

Štai vienas gydytojas iš ešelono Naujoje Vilnioje rašo laišką, sveikatos liaudies komisaro pavaduotojui gydytojui J. Parnarauskui, matyt, anksčiau buvusiam savo draugui:

Naujoji Vilnia, 1941.VI.21

Daktare,

Sveikinu iš paselencų ešelono. Gyvename blogesnėse sąlygose negu gyvuliai: trūksta oro — trokštame ir badaujame. Už ką? Pagaliau, jei jau mums tūkstančiams suaugusių kiek galėtų taikinti bausmę, tai už ką kenčia maži vaikai? Jei jau norėjote mus išžudyti, tai reikėjo rasti gražesnį būdą — skiepijimą bacilomis ir būtų iškart baigta, ar kitą kurią priemonę surasti.

Daktare, visko tikėjaus iš Komisarų Tarybos, bet, kad tūkstančius lietuvių iš Lietuvos išsiųstumet, kad laidotumėte tautą, kad būtumėt tautos duobkasiai — niekuomet nesitikėjau.

Kai svarstydavome 1940 m. pradžioje buvusios vyriausybės darbus, tai stebėdavomės, kodėl ministrai neatsistatydina, jei nepritaria netikusiems darbams. O dabar? Vadinasi, jūs pritariate. Pritariate tautos žudymui, tautos sunaikinimui. Tai pirmas įvykis istorijoje. Tokių įvykių lietuvių tauta težino iš išgamų dvarininkų, bet jūs? Kerštas — žemiausio, puolusio žmogaus džiaugsmas. Keršijama tik nusikaltusiems, bet ne tūkstančiams vaikų ir moterų.

Būkite prakeikti Lietuvos valstybės ir tautos duobkasiai. Tokių linkėjimų siunčia už tūkstančius lietuvių tas, su kuriuo 1939 — 1940 m. praleisdavai ilgas valandas, o dabar poselencas į tolimą SSSR. Iš Elenos perduok tokius pat sveikinimus ir linkėjimus komisarui Girdzijauskui.

Tuose tremtinių laiškuose, kurie jau buvo atsiųsti iš SSSR, suprantamas dalykas, keliones žiaurumų nebuvo galima aprašyti, tačiau ir juose kelione nesidžiaugiama.

Štai Bronės Mažeikaitės-Vaitulevičienės laiškas, atsiųstas iš keliones broliui Antanui Mažeikai į Uteną. Laiškas, matyt, cenzūrai reikalaujant, rašytas rusų kalba. Jame rašoma:

"Brangūs mūsų mamyte ir Antanėli,

Siunčiame Jums keletą žodžių iš tolimosios Rusijos. Mes dar tebesame kelyje, važiuojame penktą dieną. Mes visi esame sveiki, taip pat prašome Aukščiausiąjį ir Jums sveikatos. Mes labai nuvargome, iš vagonų neišleidžia, tik vieną kartą buvo išleidę 15 minučių. Mes esame netoli Maskvos — 80 km. Oršoje davė pietus, nusiprausėme prie siurblio ir gavome duonos. Pasiliekame sveiki, bučiuojame Jumis. Bronė. Mes esame Kalugoje. Antano gimtinės adresas: Alytus, Javaišonių kaimas".

Rutkauskų šeima iš SSSR rašo:

Br. Teta.

Mes dabar randamės netoli Maskvos Oršo stoty, visi sveiki, tik nuliūdę, kad nėra kartu tėtės ir Beno ir nežinom, kur jie yra. Iš Kauno išvažiavome sekmadienio rytą 6 val., buvome sustoję

Vilniuje 12 val. tą pat dieną. Važiuojam prekiniuose vagonuose, gerai, kad turim kuo užsikloti, tai nešalta; žiūrim į apylinkes pro mažus langelius. Kur mus nuveš — nežinom. Vieni sako, kad į Uralą, kiti sako į Archangelską, tai į Krimą, bet kur apsigyven-sim, tai niekas nežino. Vagone esam 16 žmonių. Visi sugyvenam, kaip geriausi draugai.

Valgyt atneša visko tik viskas brangu, bet ką darysi, valgyti reikia. Mūsų traukinys yra labai ilgas (60 vagonų), kituose vagonuose yra po 25 iki 30 žmonių.

Perduokite visiems sveikinimus, kai nuveš jau į vietą, tuomet parašysiu kur, tai galėsit jūs parašyti.

Tad viso geriausio. Liekam visi sveiki. Sudievu, sudievu.

Ant voko užrašyta:

Litovskaja SSR Kauno aps.

Garliavos paštas,

T. Aleksandravičiūte.

Prierašas su cheminiu pieštuku

Marijos Rutkauskienės sesuo. Štampas Velikije Luki 17.6.41. Kitas štampas: Doplatit. Velikije Luki 60 k.

Kitoje pusėje — rašalu Gauta 1941.X.2 d. Štampas Garliava 3.IX.41.

Pieštuku parašyta — Gauta iš Kazio Rutkausko iš Garliavos v., Budrių k.

Tremtinys G. Gumovskis, karaimas iš Trakų apskrities, apie savo gyvenimą Kazachstane taip, be kita ko, rašo:

"Mūsų sovchozas stovi ant Irtyšo 5.300 kilometrų ilgio upės kranto. Ligi didesnio miesto Pavlodarsko turime 15 kilometrų. Leido mums pasiimti daiktų ir maisto po 100 kilogramų asmeniui. Ach Niusia, kaip aš pasiilgau miškų. Čia nėra miškų, o šimtais kilometrų tęsiasi stepės. Karščiai pasiekia ligi 60°C, o žiemą ligi 50°C. Įsivaizduok, nėra malkų. Vietiniai gyventojai, kirgizai ir rusai, degina kiziaką — karvių mėšlą. Aš nenustoju vil-

ties, nes be vilties ne gyventi, bet nusiskandinti Irtyšiuje. Čia pinigai mažai reikšmės turi. Pas kolchoznikus galima pirkti tik pieno po 2 rubliu. Kiaušiniai po rb. Sviesto 1 kg. 30 rublių. Miltai prieš tai kaštavo po 30 rublių pūdas, o dabar sunku gauti už 130 rb. Mes su motina išleidome 230 rublių, tuo tarpu kai kiti išleido po 3-4 tūkstančius. Karvę galima laikyti, bet kainuoja 2 tūkstančiai. Visi svajoja apie mūsų grįžimą rugpiūčio mėnesyje. Šiandien motina, Mela ir Stepas nuėjo į Pavlodarską parduoti arba pamainyti kai kurių daiktų. Čia daug skorpijonų. Niusia, atsimeni tada gruodžio mėnesy atvažiavau ligi namų ramiai. Tik eidamas nemaniau, kad po 4 mėnesių važiuosiu į kitą pusrutulį. Rašė iš Poliankos, kad mums išvažiavus Piotropalis pasiliko galutinai apiplėštas dėkingų žmonių. Ach Niusia, jeigu sugrįšiu, keršysiu tiems vagiliams. Čia lietaus kaip ir nėra. Kartą buvo audra, bet tokia, kad nežinojome, kur dėtis, nes namus, panašius į namus, galima ant pirštų suskaityti, o tie, kuriuose mes ir vietiniai žmonės gyvena, tai "prieštvaniniai likučiai". Jeigu kada gyvenime pasimatysime, tai turėsiu daug ką papasakoti. Kai kurie lenkai prarado viltį ir pabaigė savo gyvenimą šokdami į Irtyšo bangas".

Suprantamas dalykas, kad laiškuose ne viską gali ištremtieji išpasakoti. Pilnas ir ryškus ištremtųjų golgotos kelio vaizdas susidarys tik tuomet, kai apie jį plačiai papasakos patys ištremtieji. Bet tatai, gal būt, negreit įvyks. Dabar vos vienam kitam pavyko grįžti, ir tie grįžusieji tikrai apie savo vargus siaubingus dalykus pasakoja. Štai ką apie savo išgyventus vargus pasakoja iš Sovietų Sąjungos grįžusi Malvina Pranaitiene. Ji buvo išvežta iš Prienų valsčiaus, Pašventupės.

— 1941.VI.17 d. antradieny apie 12 val. dienos, pas mus į namus atvyko Prienų val. vykdomojo komiteto pirmininkas (viršaitis) ir paklausė manęs, kur yra mano vyras. Atsakiau, kad jo nėra namuose, jis yra išvykęs su reikalais. Viršaitis liepė man, kad grįžusiam vyrui pasakyčiau, kad jis nueitų į valsčių arba būtų namuose. Aš vyrui pasakiau, bet jis nėjo.

Tą pat dieną vakare, man su šeima sugulus, pasigirdo automobilio motoro ūžimas. Netrukus kažkas pasibeldė į duris. Vyrui jas atidarius, į kambarį įėjo du uniformuoti NKVD kariai ir vienas civilis. Uniformuoti kalbėjo vien rusiškai, o civilis ir lietuviškai ir rusiškai. Atvykusieji pareiškė, kad mes per 15 minučių apsirengtume, nes turime išvykti, kaip visuomenės rimčiai pavojingi asmenys. Mes kiek galėdami graibstėme daiktus, o atvykę rusai ir civilis darė kratą. Bekraunant daiktus, civilis pareiškė, kad paimtume geresnius drabužius, neužmirštume patalines, toje vietoje, kur važiuosim, būna šaltos žiemos. Iš maisto liepė daugiausia imtis riebalų, o duonos sakė gausim ir vietoje.

Po tokios "ceremonijos" visą šeimą su dviem vaikais, vienas 7 metų, o antras 4 metų susodino į sunkvežimį ir išvežė į Šančius, kur stovėjo paruošti tremtinių vagonai.

Atvykus prie vagonų, civiliai asmens — kompartijos nariai, kaip aš vėliau supratau, paėmė visus daiktus. Jie sakė, jog reikalinga juos sukrauti į atskirą vagoną. Atėmus daiktus ir maistą, pasidarė labai neramu, nebuvo žinomas tolimesnis likimas.

Netrukus buvo atskirti vaikai. Jie sakė, kad vaikai važiuos atskiru vagonu, nes jiems yra reikalinga didesnė priežiūra ir poilsio. Atskyrus vaikus aš pradėjau verkti. Tuoj atskyrė ir vyrą.

Palikę mane vieną, įvedė į vagoną, kuriame buvo daug moterų. Vagone nebuvo jokio suolo, vien plikos grindys, užkalti langai ir viedras atlikti gamtos reikalams. Vandens gėrimui irgi nebuvo. Iš karto moterys sėdėjo ant grindų, bet privarius daugiau moterų, didesnei pusei teko stovėti. Visoms sėdėti buvo per maža vietos. Vagonuose oras buvo tvankus. Vandens niekas nedavė, o paprašius pas palydovus, pastarieji vieton vandens parodydavo ginklus. Palydovai dar visus perspėjo, kad jei vagone triukšmausime, tai į jį bus šaudoma jo neatidarant. Vagonai buvo taip aklai uždaryti, kad net rankos iškišti nebuvo galima. Nors karštis ir tvankus oras baisiai mus kankino, bet bijodami, kad nešaudytų tylėjome.

Iš Kauno stoties išvykome 1941.VI.18 d. — trečiadienį ankstį rytą. Traukinys per Vilnių ėjo į N. Vilnijos stotį. Traukinys ėjo greitai. N. Vilnią pasiekėme tą pat dieną.

N .Vilnioje atidarę NKVD pareigūnai vagono duris, liepė visoms nusirengti nuogai. Iš karto mes reiškėme protestą, bet pagrasinus ginklu nusirengėme. Nusirengusios iš rusų gavome pasiūtas štandartines sukneles iš kaž kokios medžiagos, kuri geriau tiko maišams, bet ne drabužiams siūti. Baltinių jokių nedavė ir maišus turėjome vilkti ant nuogo kūno.

Minską pasiekėme penktadieny vakare. Sustojus traukiniui, pasikeitė sargybiniai, ir mes pirmą kartą gavome atsigerti vandens, kurį mums atnešė vienas rusų karys tik iš pasigailėjimo.

šeštadienį iš ryto buvome vežamos toliau. Sekmadienio rytą sustojome vienoje stotelėje ir išgirdome, kad kažkas atidarinėja vagonus. Netrukus atidarė ir mūsų vagoną. Prie durų privažiavo aklinai užtaisytas sunkvežimis į kurį mes turėjome persėsti. Sunkvežimiu mus vežė nežinoma kryptimi. Mus lydėjo trys ginkluoti sargybiniai. Atvežę į miške pastatytus lagerius paliko.

Pastatas, kuriame mus uždarė, buvo mūrinis. Sienos jo buvo aukštos, palubėje buvo įtaisyti langeliai, bet ir tie buvo apipinti vielomis.

Iš karto mus saugojo rusų NKVD kariai-mongolai, kurie buvo labai žiaurūs ir, paprašius vandens, užsimodavo durtuvu keikdamies. Vėliau mongolus pakeitė rusai, kurie buvo žmoniškesni.

Gulėti teko ant cementinių grindų. Badas jau buvo palikęs savo pėdsakus. Buvo ištinusios rankos, atsikelti jau negalėjome, nes dar nieko nebuvome turėjusios burnoje.

Taip mums belaukiant savo likimo, 1941.VI.26 d. vakare pasigirdo šaudymas. Rusai iš karto manė, kad manevrai, bet po kiek laiko pranešė, kad vyksta karas su vokiečiais. Jie pasiūlė mums bėgti į mišką, bet mes pasikelti negalėjome, perdaug buvome nusilpusios. Sargybiniai papasakojo, jei užeis mongolai, mus visus iššaudys. Rusai mus užrakino, norėdami apsaugoti nuo mongolų ir dingo.

Nežiūrint į tai, kad iš bado jau buvo sutrūkę liežuviai, lūpos ir kalbėti buvo sunku, mes vieną kitą guodėme viltimi, kad atsiras žmonių, kurie mus išgelbės iš pražūties.

Sekmadienį rytą išgirdome, kad kažkas laužia mūsų kameros duris. Visos baisiai persigandome ir manėme, kad jau ateina mongolai mus iššaudyti. Sulaikėme kvapą ir sugulusios laukėme savo likimo. Tačiau už durų pasigirdo vokiečių karių balsai. Mes per vertėją susikalbėjome, gavome pavalgyti ir, apžiūrėjus daktarui, po 2-3 savaičių pasiekiau Latviją. Čia mane paguldė Mintaujos ligoninėje, nes aš buvau nėščia.

Vokiečiai į barakus atnešė iš kaž kur surinktus matracus.

Tik po sunkaus ir ilgo vargo pasiekiau savo brangią gimtąją šalį.

Visai panašiai nupasakoja savo vargus ir kiti tremtiniai. Žemes ūkio darbininke Stase Palevičiūtė, 24 metų amžiaus, iš Divainių vienkiemio, Utenos aps. 1941 m. rugpiūčio men. pradžioje "Ūkininko Patarėjo" bendradarbiui papasakojo:

Birželio 14 dieną ją suėmė ir nuvežę į Uteną. Ten ją kartu su kitais susodinę į siaurojo traukinėlio vagonus ir vežę į Švenčionėlius, kuriuos pasiekę kitą dieną. Čia vyrus atskyrę nuo moterų, o moteris nuo vaikų ir visus sugrūdę į prekinius vagonus. Vagonai ne tik nebuvę pritaikyti žmonėms keliauti, bet ir neišvalyti. Čekistai į juos suvarę žmones, kaip kokius gyvulius, uždarę duris ir langus, nepalikdami jokio plyšelio grynam orui įeiti. Taip jie be gryno oro, be vandens ir maisto buvę toliau vežami. Kartu su Palevičiūte vagone buvę uždaryta apie trisdešimt moterų. Jos visos kankinosi ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Oras buvęs tvankus, kankinęs troškulys, alkis ir rūpestis. Ypač jaudinosi motinos vaikų netekusios. Moterys alpusios iš baimes ir nuovargio.

Taip jas vežę iki Naujosios Vilnios. Ten atidarę vagonus. Moterys maniusios, kad duos vandens arba maisto. Tačiau vietoje to susilaukusios čekistų ir žydų. Jie atėję į vagonus liepę moterims nusivilkti drabužius ir užsivilkti tais, kuriuos atnešė. O atnešę biaurius iš kažkokio zuperino maišo pasiūtus pilkus, nešvarius marškinius ir sijoną. Tos, kurios nenorėjusios su savo drabužiais skirtis, buvusios jėga išvelkamos. Taip jos buvusios apiplėštos. Atėmę ne tik drabužius ir avalynę, bet ir tuos daiktus, kuriuos turėjusios su savim. Likusios taip, kaip jas čekistai apvilko. Išeidami vagonus vėl uždarę. Moterys likusios dar labiau nusiminusios. Jos netekusios net to, ką su savim turėjusios, jų kančios ir neviltiškumas buvęs baisiai didelis. Jos verkusios, dejavusios, keikusios ir meldusios, o vagonai vis dardėję toliau ir toliau. Kur jos buvo vežamos, niekas nežinojęs. Ar jas vienas vežę ar ir daugiau tokių buvę, taip pat nežinojusios, vagone buvę tamsu, galima buvę įspėti tik traukiniui sustojus iš nugirstų balsų ir šauksmų, kurie girdėdavosi iš kitų vagonų.

Iš pradžių dažniau buvę girdėti dejavimų ir pagalbos šauksmų. Pradėjus kuriame vagone šaukti, lauke esą čekistai liepdavę nutilti. Jei balsai tuojau nenutildavę, čekistai šaudydavę į uždarytuosius vagone. Po šūvių pasigirsdavę sužeistųjų šauksmai. Tuo būdu ne vienas buvęs sužeistas ir užmuštas. Sužeistaisiais ir užmuštaisiais, kaip ir gyvaisiais, niekas nesirūpinęs ir vagonų neatidarinėjęs. Juos vis vežę ir vežę tolyn.

Kiek vežę ir kaip toli nuvežę, pasakotoja nežinanti. Ji, kaip ir kitos moterys, buvusi apalpusi. Tik lyg per sapną atsimenanti, išgirdusi ne rusiškus balsus. Paskiau pajutusi aštrų dūrimą nuo šviesos, įėję atidarę vagono duris. Jutusi, kaip buvus nešama, kaip vokiškai kalbinę, kaip jai davę gerti vandens, vėliau — vaistų. Ji buvusi tiek nusilpus, kad nė dejuoti negalėjusi.

Atsipeikėjus Vilniaus ligoninėje. Ten ji sustiprėjus tiek, kad galėjusi toliau keliauti. Vilniuje ji buvus aprengta žmoniškais drabužiais.

Kiek gyvų moterų likę iš tame pat vagone važiavusių pasakotoja nežinanti.

1941 m. rugpiūčio 1 d. grįžo į Kauną iš Bobruisko per Vilnių tremtinė Juzė Sadauskaitė, kilusi iš Raseinių miesto. Atvykusi į Raudonojo Kryžiaus įstaigą ji suteikė apie savo kelionę tokių žinių:

Suimta ji buvo birželio 15 d. Audžgirio kaime, Girkalnio vals., pas savo motiną. Nors ji sirgo ir gulėjo lovoje, bet be jokių ceremonijų liepta jai keltis ir pasiruošti kelionei; leido pasiimti, kiek norėjo drabužių ir kitų daiktų, išskiriant baldus.

Kratė ją daugiau kaip valandą, bet nieko nerado; dėl ko ji buvo suimta ir tremiama, ji nežino, nes ji yra paprasta (net neraštinga) darbininkė, — nebent dėl to, kad ji buvo ištekėjusi už pil. Minco Alekso, kuris repatrijavęs Į Vokietiją, dėl ko jai net tekę su juo persiskirti metrikacijos įstaigoje.

Atvežta į Raseinius, ji buvo išlaikyta kalėjime ištisą parą, kol surinko daugiau tremtinių — apie 15 žmonių — ir išvežė į Viduklės stotį — į traukinį. Iš Viduklės stoties išvežė juos birželio 17 d., išlaikę be jokio maisto ir be vandens. Radviliškio stotyje leido jiems pasiimti vandens; čia Radviliškyje atskyrė vedusius nuo žmonų ir vaikų ir šiaip darė kažkokį žmonių paskirstymą. Tame vagone, kuriuo ją vežė, buvo apie 35 žmonės, iš kurių 7 vyrai, o lik. moterys ir vaikai. Iš Radviliškio st. atvežė į N. Vilnios st. birželio 18 d. vakare ir čia išbuvo ligi birželio 20 d. nakties. Per visą tą laiką nedavė valgyti ir neleido vandens pasiimti; žmonės troško, šaukė uždarytuose vagonuose, daužėsi; užtai viena moteris buvo išvilkta iš vagono (kad reikalavo vandens) ir pagrasinta šautuvu į krūtinę, kad būsianti tuoj nušauta, jei dar šauks. Vagonų langai buvo visą laiką užkalti. Savo gamtinius reikalus tremtiniai atlikdavę per išpiautą vagone skylę. Čia N. Vilnioj tremtinių vagonai buvo stumdomi (manevravo) visą naktį, uždaryti žmonės manė, kad juos kažkur jau nuvežė, bet, rytui išaušus, pasirodė, kad jie tebestovi toje pačioje N. Vilnios stotyje: buvo daromi, mat, nauji tremtinių paskirstymai, vagonų pergrupavimai.

Iš N. Vilnios juos išvežė penktadienį birželio 20 d. naktį, bet kitų pravažiuojamų stočių ji neprisimenanti. Jiems neprivažiuojant Bobruisko kilo panika, mašinistas, sargybiniai ir k. palydovai pametę traukinį išbėgiojo; vienas sargybinis bėgdamas atidarė jų vagoną, ir tremtiniai irgi išsibėgiojo, kur kas įmanydamas. Iš viso ešelono ji matė tik apie 50 žmonių, o kur dingo kiti vežami tame ešelone — ji nežino. Ji ir dar viena moteris lietuvė, kuri mokėjo gerai rusiškai, slapstėsi pas kolchozininkus, o kadangi nerusams, atrodė, buvo pavojinga ten slapstyti, tai pil. Sadauskaitė apsimetė esanti nebylė ir su savo bendrakeleive nesikalbėjo prie kolchozininkų.

Grįždamos jos ėjo apie 100 km. pėsčios, paskui jas paėmė vokiečių kariai ir atvežė per Molodečną į Minską, išklausinėję jas ir įsitikinę, kad jos yra lietuvaitės( klausė: ar jūs lietuvės). Iš Minsko jos buvo atvežtos į Vilnių. Vilniuje Sadauskaitė kurį laiką gulėjo ligoninėje, paskui buvo bendrabutyje, iš viso Vilniuje išbuvo apie 3 savaites. Laimingai grįžta namo į Raseinius, nors ir labai išvargus, su giliais pergyvenimų pėdsakais.

Kiek iš viso iš Lietuvos išvežta žmonių, šiuo tarpu dar sunku pasakyti, nes ne visi išvežtieji suregistruoti.

Kol kas apytikriais daviniais nustatyta, kad iš Lietuvos išvežta apie 35 — 40 tūkstančių įvairių profesijų žmonių. Aplamai, reikia pasakyti, kad bolševikų iš Lietuvos stengtasi išvežti patys veikliausi, energingiausi ir kūrybiškiausi žmones.

Kur bolševikų išvežti lietuvių tremtiniai, taip pat dar negalima tiksliai pasakyti. Iš surastų dokumentų apie tai galima spręsti tik apytikriai.

Iš rastų Rygoje išvežtųjų iš Baltijos valstybių į Sov. Rusijos gilumą NKVD sąrašų matyti, kad iš Lietuvos tremtiniai vežti į šias vietas:

Į stotį Karasuk, Omsko gelžk................. 330 žm.

„ „ Slavgorod, Omsko gelžk............. 710 „

,, „ Kulunda, Omsko gelžk............. 150 ,,

., ,, Kupino, Omsko gelžk................. 100 „

„ „ Čistozernaja, Omsko gelžk......... 100 „

„ „ Burega, Omsko gelžk................. 150 „

„ Bijsk, Tomsko gelžk.................3940 „

,, ,, Barnaul, Tomsko gelžk.............1970 „

„ „ Aleisk, Tomsko gelžk................. 645 ,,

„ „ Rubcovka, Tomsko gelžk............. 402 „

,, ,, Jezd-Zonalnyj gelžk..................... 150 ,,

., „ Začalnovo, Tomsko gelžk............. 75 „

,, „ Vajunovo, Tomsko gelžk............. 125 „

„ „ Pobiedim, Tomsko gelžk............. 100 ,,

„ ,, Pospielicha, Tomsko gelžk......... 200 „

„ ,, Povalicha, Tomsko gelžk......... 145 „

„ ,, Šičunovo, Tomsko gelžk............. 210 „

,, ,, Lokaši, Tomsko gelžk................. 250 „

„ Kotlas, Gorkovsko gelžk.............3600 „

,, „ Makat, Orenburgo gelžk.

prostitučių .................................... 364 „

„ „ Starobelsk, Maskvos-Dobaso gelež., pavienių asmenų —

glav. - odinoček.............................6302 „

„ „ Medvežja gora, Kirovo gelež.,

kriminalistų.................................1196 „

Iš viso: ............21214 žm.

Čia sužymėtos vietos, į kurias buvo vežami tremtiniai Omsko ir Tomsko geležinkeliais, yra Altajaus krašte. Į jį buvo išsiųsta daugiausia Lietuvos tremtinių. Be to, apie 6000 Lietuvos tremtinių buvo išsiųsta į Sibirą (Novosibirską), apie 5000 — į Ukrainą, apie 3000 — į Karelų Suomiją. Reikia manyti, kad iš pastarųjų dviejų vietų bolševikai traukdamies tremtinius toliau pasiuntė.

* Kol kas nepavyko nustatyti, kur yra Babynino stotis.

Dėl prasidėjusio vokiečių-sovietų karo bolševikai lietuvių išvežimą turėjo nutraukti. Išlikę bolševikų saugumo organų dokumentai (išvežtinųjų lietuvių sąrašai) liudija, kad bolševikai pirmuoju lietuvių išveži-

ČIA- DUODAME PILNESNĘ LENTELĘ, KUR IŠVEŽTI LIETUVOS TREMTINIAI

I kurią stotį tremtiniai buvo vežami

Išvežimo data

Vagonų skaičius

Apytikris išvežtųjų skaičius

Kraštas

Važtaraščio Nr. Nr. S

Lokoti

VI-15

35

1225

Altajus

119148

Kulunda

VI-17

75

2625

Altajus

119154

Bijsk

VI-18
VI-18
VI-19
VI-19

70
71
 71
55

2450
2485
2425
1925

Altajus

118548
119159
119163
119161

Barnaul

VI-17

59

2065

Altajus

119157

Začajnovo

VI-15

5

175

Altajus

119149

Novosibirsk

VI-20
VI-21

86
73

3010
 2555

Sibiras

119164
119165

Medvežja Gora

VI-21
VI-21

43
 24

1505
840

Karelo-Fin

119165
119167

Starobelsk

VI-15
VI-19
VI-21

25 61 59

875 2135 2065

Ukraina

119150
119162
119166

Makat Orenburg

VI-21

29

1015

Kazachstan

119165

Babynino

VI-16

13

455

*)

119153

Minsk (Zap.)

VI-18

5

175

Gudija

118549

Orša

VI-22

12

420

Gudija

119172

Iš viso: ešalonų 19

871

30485

Traukinių

— 19

mu nebūtu pasitenkinę. Tuojau būtų buvęs antrasis, trečiasis ir kt. lietuvių išvežimai, kol būtų buvę išvežti visi išvežimui numatyti lietuviai.

Dabar kyla klausimas: jeigu nebūtų 1941.VI.22 prasidėjęs vokiečių-sovietų karas, kiek bolševikai iš viso būtų išvežę lietuvių? Sprendžiant iš bolševikų saugumo organų "antisovietiniam ir socialiai svetimam elementui" registruoti instrukcijų, iš paliktų antrajam išvežimui numatytų asmenų sąrašų ir iš smarkiai lietuviuose kylančio antisovietinio nusiteikimo bei kontrrevoliucinių užsimojimų, reikia manyti, kad bolševikai iš Lietuvos būtų išvežę mažiausiai 75% visų lietuvių, t. y. tris ketvirtadalius visos lietuvių tautos.

Tačiau ir pirmuoju išvežimu bolševikai lietuvių tautai padarė labai didelę žaizdą, kuri negreit beužgis. Dar, neturint tikslių statistinių duomenų apie išvežtuosius, negalima pasakyti, kiek dėl lietuvių išvežimo nukentėjo įvairios lietuvių kultūrinio gyvenimo sritys. Tačiau pats kasdieninis gyvenimas mums šiandien įtikinamai sako, kad nėra nė vienos lietuvių kultūrinio gyvenimo srities, kuri daugiau ar mažiau nebūtų nukentėjusi dėl lietuvių išvežimo.

Pats lietuvių išvežimas tokiu plačiu mastu ir tokiomis žiauriomis priemonėmis lietuviams buvo toks nelauktas ir nesitikėtas, jog jis iš pagrindų sukrėtė visą lietuvių tautą. Jei pirmąją išvežamųjų medžioklės dieną lietuviai buvo panikos ir siaubo apimti, tai jau antrąją dieną atsikvošėjo ir vieni sąmoningai, kiti savisaugos instinkto verčiami pradėjo slapstytis ir galvoti, kuriuo būdu išlikti savo tėvų žemėje.

Kai masiniam lietuvių išvežimui prasidėjus, klaikios panikos apimta tauta blaškėsi miškuose ir kur beįmanydama slapstėsi, Lietuvos sovietinės vyriausybės galvos tam žygiui pritarė. Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis Aukščiausios Tarybos reikalų valdybos sukviestiems tarnautojams pareiškė, kad esą išvežti tie žmonės, kurie galį sudaryti rimtą pavojų bolševikų valdžiai, juo labiau.

kad kilus kokiems nors nesklandumams su Vakarų kaimynu, šitų žmonių buvimas Lietuvoje būtų labai nepageidaujamas, todėl esą tokiam išvežimui reikią pritarti.

Tas faktas mums aiškiai rodo, kad LTSR marionetinei vyriausybei lietuvių tautos reikalai ir jos likimas visai nerūpėjo. Mat, jos tebūta tik aklo įrankio Kremliaus kruvinųjų diktatorių rankose.

MANO SANTYKIAI SU NKVD

VYSK. DR. V. BRIZGYS

Ties Laisves alėjos 6 nr. tamsūs, akiai gana simpatiški rūmai savo išorine išvaizda teikia visai ne tokį įspūdį, kokį iš jų išsinešdavo į juos patekęs po 1940 VI.15, Tiesą pasakius, rūmus stačiusieji vargiai ir pagalvojo, kad juose kada nors vyks tokios scenos, kokios čia vyko 1940.VI.15 — 1941.VI.22. Tų dviejų datų tarpe šiuose namuose "darbas" virė dieną naktį. Tuolaikinius šių rūmų šeimininkus bent kiek pavaizduoja čia "tardytų" asmenų šiurpūs pasakojimai, kieme esančių kamerų kraujais aptaškytos sienos ir kulkų pėdsakai jose. Tų šeimininkų nuotaikas gali nors apytikriai pavaizduoti šitoks momentas. Būrelis iki sadizmo sužvėrėjusių žydų, rusų, lietuvių NKVD tardytojų pasiima sau auką iš jos buto, iš gatvės, iš kalėjimo. Klausinėjimais, pinigo ir visokios laimės siūlymais, bauginimais, mušimu ir kitokiais kankinimais stengiasi surasti kokią nors antikomunistinę konspiraciją. Nuo "darbo" jie ir jų auka pavargsta. Tada jie, palikę savo auką ramiai pasėdi, čia pat užsidega po papirosą ir, kaip paprasčiausius dalykus, su visu atvirumu ir pasigardžiavimu pasakojasi savo paskutinių naktų pačias šlykščiausias avantiūras. Taip pailsėję, tęsia toliau savo kruviną žaidimą su nelaiminga auka.

Man neteko šiuose namuose patirti to, ką čia patirdavo, pav., mano brolis Petras ir tūkstančiai kitų, kurie iš kalėjimo paprastai būdavo čia atvežami 24 val., o atgal vežami 5 val. ryto ištinusiomis galvomis, krauju pasruvusiomis akimis ... arba mano dėdė 9 p. pulko majoras Jonas Brizgys, kuris buvo areštuotas 1940 m. liepos 22 d. Laisvės jis taip ir nesulaukė. Gal į Sibirą išvežtas, o gal kur nors Kauno apylinkėse pakastas... Man teko turėti reikalų tik su aukščiausiais sadistais, kurie, be abejonės, savo stažą jau atlikę, valdė kitus žemesnius.

Informacijai kėli žodžiai apie NKVD komisarą Guzevičių ir jo "pavaduotoją", vėliau — saugumo komisarą Gladkovą.

Guzevičius — tai tas pats studentas, kuris Suvalkijos ūkininkų neramumų laikais už komunistinę veiklą buvo ištremtas į ... Suvalkiją. Kai kurios Šakių ir Vilkaviškio apskričių apylinkės jį gerai pažįsta iš to meto uolaus jo komunistinio veikimo.

Gladkovas — tai tiek pat Gladkovas, kiek Litvinovas yra Litvinovas, o ne Finkelštein. Gladkovas buvo žemo ūgio, storas, juodais garbanotais plaukais, vilko akimis, kumpa nosimi, kiek nusikorusia apatine lūpa. Į žmogų jis niekad nežiūrėdavo. Lietuviškai nekalbėjo ir, bent pradžioje, nesuprato. Po visai neblogai skambančia Gladkovo pavarde slėpėsi tikras svetimtautis, kurio tikrosios pavardės ir kilmės, manau, nežinojo nė patys Kauno čekistai. Retas jų vienas kito pavardę iš viso težinojo.

Pirmą kartą 1940.X.29 buvau raštu Guzevičiaus pakviestas tą pat dieną 11 val. apsilankyti į NKVD. Tai ne juokas. Kiek man visokių minčių iškilo galvoje. Jau žinojau visą eilę faktų su įvairiais žmonėmis — Italijos Ministro sekretorė, keli kunigai, visa eilė kitų man pažįstamų asmenų buvo paimti gatvėje, nuvežti į Laisvės alėjos 6 nr. ir čia ilgai kvosti, pinigais vilioti, bauginti, kad pasižadėtų pranešinėti apie "priešvalstybinius" asmenis ir veiksmus. Kas pasižadėjimo nepasirašydavo, turėdavo nors pasirašyti, kad apie įvykį niekam neprasitars. Aš taip pat tikėjausi tardymo, gal net ir gražių pasiūlymų, galvojau, ką atsakysiu.

Nuvykau. Įėjus į vestibiulį, prie laiptų stovi uniformuotas čekistas su šautuvu, išblukusiomis akimis, veidas be jausmo, be minties. Šalia jo vienas civiliniais drabužiais. Parode į leidimų biurą. Ir čia sėdi uniformuotas čekistas. Klausimai: kas, pas ką, kokiu reikalu.

— Komisaras kvietė, — atsakau.

Telefonu kažką išsišaukė, paklausė, ar tokį leisti ar ne. Parašė kvitą: mano pavardė, vardas, kambario nr., minutė, kada kvitas išrašytas. Tada leido lipti laiptais aukštyn. Tiek lipant į trečiąjį aukštą, tiek užlipus jo koridoriuose visur bėgiojo svetimtaučiai, — vieni čekistų uniformomis, kiti civiliniais drabužiais. Komisaro prieškambaryje prie stalelio sėdi uniformuotas čėkistas, prieš jį svetimtautė.

— Tamsta pavėlavai, komisaras jau laukia, — pastebi ji.

Laiku atvykau, bet kol įleido, užtrukau, — atsakiau.

Įleido į komisaro kabinetą. Radau belaukiančius Guzevičių, Brašiškį, milicijos viršininką ir vieną civilį, matyti, taip pat iš saugumo. Pasisveikinome, paprašė sėsti. Atsisėdau. Keletą minučių visiška tyla. Įspūdis — kažko dar laukia. Tikrai, po kelių minučių čekisto uniformoje įeina žemas, storas izraelitas. Visi sustoja. Guzevičius mandagiai ranka parodo fotelį. Tas patogiai jame išsitiesia. Tai būta Gladkovo. Iš esamų čia aukštų pareigūnų galima spręsti, kad reikalas bus ne visai eilinis. Guzevičius pradeda man lietuviškai aiškinti reikalą. Netrukus būsianti Vėlinių diena. Tos dienos vakarą į kapus gausiai prisirenka žmonių. Kad neįvyktų nesusipratimų, reiktų, kad jie arba visai nesirinktų, ar kad nors nebūtų procesijų ir eisenų. Paaiškinau, kaip iki šiol būdavo, kad procesijų ar eisenų iš bažnyčios į kapus nebus, o kad žmonės renkasi savųjų kapus lankyti, šito dvasininkai negali kliudyti dėl daugelio motyvų.

— O jeigu iš kiemų ar gatvėse pasirodys su eisenomis ? — klausia Brašiškis.

— Mes tvankomės tik bažnyčioje, o už tai, kas gali įvykti kieme ar gatvėje, atsako pasaulinė valdžia.

Vėlinių tema mūsų kalba buvo neilga, nes visi pamatėme, kad jie nedaug šiuo reikalu man gali tepasakyti, o aš neturiu ko jiems pažadėti.

Mūsų kalbą labai nuolankiu tonu Guzevičius rusiškai atpasakojo Gladkovui. Buvo ir gėda ir pikta būti liudytoju, kaip biauriai lietuvis save pažemina, lankstydamasis nežinia iš kur atsidangusiam svetimtaučiui. Išklausęs Guzevičiaus pranešimo, Gladkovas išėjo. Tada Guzevičius kreipiasi į mane su pasiūlymu, kad reikią visiems būti lojaliais, kad reikią visiems geruoju sugyventi, todėl vyriausybė norinti, kad tikinčiųjų vadovybė savo pretenzijas atvirai pareikštų. Pasinaudoję gera proga ir padėkojęs už pasiūlymą, išdėsčiau visą eilę komisarams jau girdėtų reikalų: kad paleistų kun. Kostricką, kad paleistų liepos 12 d. suimtuosius (šiuo reikalu J. E. Kauno Metropolitas J. Skvireckas jau seniai parašęs raštą Paleckiui ir Gedvilai, bet atsakymo nesulaukė), kad grąžintų tikybą į mokyklas, kad leistų katalikišką spaudą. Kalboje dalyvavęs nepažįstamas civilis tuoj užriko, kad kunigo Kostricko esą negalima paleisti, nes jis surengęs slaptą susirinkimą. Atsakiau, kad jokio susirinkimo nėra buvę, o yra buvusi paprasčiausia savų žmonių arbata dieną ir visai viešoje vietoje. Guzevičius pasižymėjo kažką į lapą popieriaus ir žadėjo dalyką ištirti.

Kitais klausimais prabilo Brašiškis. Esą prašoma negalimų dalykų. Reikią neužmiršti, kad komunizmas su religija kovojąs.

— Kovos mes visai nesmerkiame, — atsakiau. — Mes visai nepretenduojame, kad mūsų skelbiamas tiesas priimtų ir tie, kurie jų teisingumo nesupranta. Tačiau mes pripažįstame tiktai kultūringą kovą, kuri leidžia vieniems ir kitiems laisvai išdėstyti savo nuomones. Reikia skirti kovą nuo tiranijos. Galutinai pačiame komunizme, kaip iki šiol visokiame socializme, yra sujaukti du atskiri dalykai — ekonominiai politine sistema su filosofine ateizmo sistema, kurios savo tarpe neturi nieko bendra, šio sujungimo pasekme yra tik ta kad bet koks socializmas lieka nepriimtinas ne vienam tikinčiajam. Kad Marksas šį junginį paliko, tai suprantama, nes jis kovą prieš religiją norėjo suvesti į kovą prieš krikščionybę. Ne vienas gi ir dabar tai ne kitaip supranta. Tačiau nuostabu, kad socializmo sekėjai iki šios dienos dar nesuprato šio junginio netikslumo. Kol šitie dalykai neišjungti, socialistai neturi teises pykti ant tikinčiųjų už nepritarimą, nes jie patys be reikalo provokuoja tikinčiuosius, su ekonomine teorija būtinai siedami ir bedievybę, lyg tai būtų neišskiriami dalykai.

Brašiškis primine Popiežiaus Pijaus XII encikliką prieš komunizmą. Jam pastebėjau pasižymėti, kad enciklikoje kalbama apie bedieviškąjį komunizmą.

Pirmą kartą susitikę nei vieni nei kiti neturėjome noro leistis į gilesnius ginčus. Pareiškę abipusį norą visas pretenzijas visada atvirai išdėstyti, išsiskyrėme. Komisarų prieškambaryje būdį čekistas ir žydė paėmė mano leidimą, užspaudė ant jo trikampį raudoną antspaudą, užrašė išėjimo valandą ir minutę. Nulipus žemyn, prie laiptų stovėję čekistas ir civilis paėmė leidimą, pasižiūrėjo į jį, paskui į laikrodį, kiek minučių užtrukau, kol nulipau žemyn. Jeigu išėjęs iš komisarų, būčiau kur dar nors užtrukęs, kad ir su tais pačiais komisarais koridoriuje, ar būčiau per langą ilgiau pasižiūrėjęs, kas kieme vyksta, būtų tekę teisintis.

Vėlinių vakaro, lapkričio 2 dienos įvykiai Kauno kapuose visiems žinomi. Sugrįžęs iš kelionės, trečios dienos pavakarėje, radau Guzevičiaus kvietimą atvykti 13 val. į jo kabinetą Laisvės alėja 6. Buvo jau žymiai po 13 val. Susisiekus telefonu, Guzevičius prašė atvykti kad ir pavėluotai. Nors apie įvykį kapuose tikslių žinių neturėjau, bet teko nugirsti, kad kažkas įvykę. Taip ir maniau, kad kviečia Vėlinių vakaro reikalu. Nuvykus, vėl ta pati procedūra su registracija, su kontrole komisaro prieškambaryje.

Šį kartą Guzevičių radau vieną, neskusta barzda, išvargusį. Pasisveikinome. Tyliai paprašė sėsti. Tylėdamas rūke papirosą ir be dėmesio vartė kažkokią bylą.

— Tai reiškia kovojam? — paklausė tyliu prikimusiu balsu.

— Mes dar ne, — atsakiau.

— Na, o vakarykštis įvykis kapuose? Kieno čia darbas ?

— Tik dabar grįžtų iš keliones ir apie vakar dieną nesu beveik nieko girdėjęs. Kas įvyko, tai dėl tų, kurie ten dalyvavo.

— Taip tai taip. Bet gi juos kas nors organizavo, programą nustatė. Iš kur gi tiek susirinko? Pradėjo "Marija, Marija"... toliau — "Lietuva, Tėvynė mūsų". .. ir vėl iš naujo ... Matai, Lietuvą nuo maskolių gina. Didvyriai...

— Tamsta esi senas Kauno gyventojas ir pats žinai, kad tą vakarą kas metai Kauno tikintieji renkasi į kapus. Kai dalyvaudavo dvasininkas, viskas susiliedavo į religines pamaldas, o kai religinių pamaldų neleidote, tai minia giedojo, kas kam į galvą atėjo.

— Kam čia išsisukinėti. Šios bylos duomenys viską aiškiai pasako. — Versdamas bylą, — štai: ateitininkas, ateitininkas, buvęs vienuolis ...

— Buvęs vienuolis man kartais gali tą patį reikšti, ką tamstai buvęs komunistas. Ateitininkas?... Apie visus ten buvusius galima bendrai pasakyti, kad visi katalikai, nes kitokie melstis neina. Bet kas iš to seka? Konspiracija?

— Na, tą patį sako ir sulaikytų parodymai. Visi siūlai į vieną vietą veda.

— Tamsta provokuoji. Būdamas tamstos vietoje, paėmęs kelias vaizdžias parodymų vietas, paskaityčiau, kad nebūtų kuo teisintis. Prašau ką nors charakteringo, inkriminuojančio paskaityti.

Paėmęs bylą vertė, vertė, uždarė.

— Kol tardymas nebaigtas, nepatogu.

— O man atrodo, kad apie įvykį mudu abu per mažai žinome, kad ilgiau apie jį kalbėtumėm. Ir tamsta ir aš tiksliau pasiinformuokime ir galėsime kitą kartą pasikalbėti. Gerai?

— Na gerai, — atsakė prislėgtu tonu.

Atsisveikinome ir išėjau.

Kvietimą su Guzevičiaus parašu 1941 m. vasario 19 d. 19 v. gavo Arkivyskupas Metropolitas. Jis šaukiamas 20 val. būti NKVD. Vykti, nevykti... Telefonu paskambino Guzevičiui, kad nesveikuojąs, neturįs susisiekimo priemonių, vėlybas laikas, tad neatvyksiąs. Guzevičius pasiūlė atsiųsiąs savo automobilį, bet Metropolitas nuo jo atsisakė, o pasimatymą siūlė atidėti ryt dienai. Guzevičius norėjo matytis būtinai šiandien. Metropolitas pasiūlė kalbėtis su jo padėjėju — su manim. Nuvykau. Buvo jau 21 val. Leidimus įeiti į NKVD rūmus tada jau išdavinėjo Vytauto prospekte buvusioje mažos kirpyklos būstinėje. Aš į rūmus įėjau be leidimo. Prie laiptų stovį čekistai paaiškino, kad reikią eiti gauti leidimą. Aš atsakiau, kad esu narkomo kviestas, esu jau ir, be to, pavėlavęs, tad neturiu laiko eiti ieškoti leidimo. Čekistas vis tiek spyrėsi, be leidimo neįeisiąs.

— Tada prašau narkomui pranešti, kad jo kviestas asmuo buvo atvykęs, o aš vykstu namo, — atsakiau. Čekistai sujudo. Vienas garsiai sušuko. Greitai atsirado trečias čekistas, kuriam budintieji liepė paskambinti narkomui ir paklausti, ar atvykusį sviašče-ninką galima leisti be leidimo, ar ne, nes jis atsisakęs eiti į leidimų biurą. Trečiasis pasiskambinęs netoli buvusiu telefonu leido man eiti į viršų. Einu ir galvoju: nueisiu, tai nueisiu, bet jeigu man besant pas komisarą sargybiniai pasikeis, tai kas žino, ar be leidimo išleis.

Guzevičių radau dar kabinete. Atrodė susirūpinęs.

— Matai tamsta, —kalbėjo, — darosi negražūs dalykai. Žmonės iš Vokietijos ginklus gabena. Prisideda ir kunigai. Vieną iš tokių įtartą, pavardes nebeatmenu, Panevėžyje liepiau sulaikyti. Provokatoriai mieste paleido gandą, kad žydai kunigą pagrobė. Suklaidinti žmonės nerimsta. Rytoj Panevėžyje jomarkas, gali kilti neramumų. Aš esu pasiuntęs ginkluotą jėgą. Gali įvykti kraujo praliejimas. Tegul Arkivyskupas šį pat vakarą siunčia telegramą Panevėžio vyskupui su paraginimu nuraminti žmones.

Piktai išsireiškė vyskupo Paltaroko adresu. Aš pareiškiu, kad esu įsižeidęs dėl to, kad kunigai įtariami tokiuose darbuose, kaip ginklų kontrobanda.

— Apskritai, —kalbėjau, — nereikia būti per dideliais pesimistais ir nemanyti, kad, be konspiracijos ir maišto, žmonės apie nieką daugiau nė negalvoja; kad ir su saugumo organų pranešimais reikia būti kritiškais, nes krašto ramybės metu jie bijo, kad jų kadrai nebūtų mažinami ir todėl, kaip visur, taip ir pas mus, laikas nuo laiko sufabrikuoja visokių gandų, provokacijų, kad pateisintų savo egzistenciją.

Bet šį kartą Guzevičius buvo susierzinęs. Jis pradėjo man sakyti pamokslą, kad nereikia būti naiviais, vokiečių nelaukti, nes jie visvien neateisią, o kad ir ateitų, tai lietuvių tautai iš jų nesą ko gero laukti. Šiuo klausimu į ginčus visai nesileidau. Pažadėjau perduoti Arkivyskupui Metropolitui, ką buvome kalbėję, atsisveikinome ir išvykau. Buvo jau 22 val., o Guzevičius, kalbėdamas telefonu sutiko dar kažką priimti. Man prisiminė kažkokio bolševikėlio pasakymas, kad jų darbai jau nuo seniai dirbami naktimis, tad ir valdžioje atsidūrę nepripranta dirbti deramu laiku.

Po šio apsilankymo su NKVD viršūnėmis ilgesnį laiką neteko matytis. Ar NKVD manimi labai domėjosi, tikslių žinių neturiu. Tiek težinau, kad ne vieną man pažįstamą, ar net ir visai nepažįstamą asmenį

1 Taip ir buvo. Kunigą Ladą Didžioką, grįžtantį sausio 18 d. vakare iš klebonijos į savo butą, gatvėje sugriebė būrys svetimtaučių, naktį kažkur nutempė ir kunigas dingo. Panevėžio saugumas sakėsi apie tai nieko nežinąs.

paėmę iš buto, ar gatves ir nusigabenę į NKVD pasiteiraudavo apie mano veiklą.

Esu turėjęs smulkesnių nuotykių, kurie buvo gal tik noras pasipelnyti, o gal kaip išprovokuoti.

Vieną kartą, man išėjus pasivaikščioti, prisistato gana nesimpatiško veido vidutinio amžiaus vyras ir sakosi norįs su manimi slaptai pasikalbėti. Kalba tačiau buvo negudri. Sakėsi neseniai paleistas iš Marijampolės kalėjimo, sėdėjęs vienoje kameroje su A. Panemunės vikaru V. Miliausku. Anas prašęs surasti mane ir paprašyti kokios nors pagalbos. Pasakojo turįs ryšių su Klaipėda ir žinąs, kad Plechavičius su Glovackiu ten organizuoją lietuvių legioną. Pasakos tiek nesirišo, kad jam tiesiog pasiūliau eiti šalin.

Jau vėlybą 1940 rudenį vieno sekmadienio vakarą kažkas įkyriai beldžias į duris. Atidarau. Veidas kažkur matytas. Beveik jėga įsiveržia pro duris į prieškambarį, atrodo pilnas baimės, tyliai prašo uždaryti duris.

— Argi nepažįstate? Buvau pas jus vasarą.

Atsiminiau. Liepos mėnesį buvo atėjęs. Sakėsi esąs mechanikas, bet nekomunistas, tad darbo negaunąs. Verkdamas keikė bolševikus. Daviau jam pinigų, kad nusipirktų "tolkučkoje" darbo drabužius ir, kol gaus kitokį darbą, patariau eiti dirbti prie Nemuno krantinės.

— Esu atvykęs, — pasakojo jis dabar taip pat su ašaromis, — iš Tilžės Gestapo su slapta misija į Vokietijos atstovybę. Kad ir mirti reikėtų, tai šiandien už pusės valandos turiu išvykti traukiniu Tauragės link ir dar šiąnakt pereiti sieną. Bilietui trūksta pusės lito. Neatsisakykite pagelbėti! Nedelskite, nes turiu skubėti, o daugiau neturiu kur kreiptis.

Kol baigė kalbėti, susijaudino iki ašarų. Tačiau melas man buvo aiškus.

— Bėk, — sakau, — jeigu spėsi, nes einu skambinti milicijai.

Žiūri nustebęs, bet atidaręs duris griežtai liepiau nešdintis. Paklausė. Girdėjau, kad laiptais lipo visai neskubėdamas, o aš nenorėdamas ieškoti milicijos, kol ji dar manęs neieško, taip pat neskambinau.

Vieną gegužės sekmadienį apie 10 val. mane lipantį laiptais žemyn sulaiko apysenė, švariai apsirengusi moteris.

— Ganytojau, aš pas jus su labai svarbiu slaptu dalyku.

Toliau jai eiti neleidau, sakiausi skubąs ir liepiau savo paslaptį čia pat pasakyti. Ji bailiai apsižvalgė, ar niekas negirdės.

— Tarnauju raudonarmiečių štabe. Ten mačiau išvežimui numatytų kunigų sąrašus, žinau dar ir kitų slaptų dalykų, noriu papasakoti. Jūs perduosite, kam tai bus naudinga. Buvau pas V. M. Jis viską išklausęs patarė čia ateiti ir jums papasakoti.

Atrodė tikrai negudri provokacija.

— Kad tokioje vietoje sėdi, atsakiau, tai mokėk valdyti liežuvį ir tokiais reikalais nei pas V. M., nei pas mane daugiau nesilankyk.

Ją palikęs, nuėjau savo keliu.

Jau nuo liepos mėnesio Kauno S. D. kalėjime sėdėjo 9 p. pulko majoras mano dėdė Jonas Brizgys. Marijampolėje sėdėjo pusbrolis policijos nuovados viršininkas Jonas Kreivėnas. Sugrįžusį iš tėvo laidotuvių, dar nespėjusį tinkamai nė apšilti vasario 28 dienos naktį paėmė ir brolį su pusbroliu — studentus. Pusbrolis NKVD rankose buvo jau buvęs rudenį. Ir šį kartą, patardytas, pagąsdintas, pakalbintas po kelių dienų sugrįžo. Laisvės alėjoje 6 nr. tardomas vieną dieną girdėjęs gretimam kambaryje tardomą brolį. Iš to, kas pasisekė nugirsti, atrodė, kad laikosi gana drąsiai.

Palaikys, pamaniau, pasiūlys mane pasekti ir paleis. Kelias dienas laukiau su viltimi. Bet dienos bėgo, o brolis negrįžo. Per gerus žmones patikrinęs, radau jį jau Mickevičiaus gatvėje. Buvo aišku, kad greitai paleisti nemanoma.

Pačiam sėdėti šiltam bute, naktį patogiai atsigulti, kai jau net keli iš savųjų ne bet kokiam, bet bolševikų kalėjime, daugelis žinome, kaip nejauku. Pasiryžau daryti kokių nors žygių. Bandymai per Pozdniakovą nedavė nieko gero. Jis pasisakė į šią sritį negalįs kištis. Patarė kreiptis ar į Gedvilą, ar į Sniečkų, bet geriausiai būsią kreiptis į Gladkovą. Pavyko per NKVD budėtoją telefonu susisiekti su Gladkovu. Paprašiau priimamas. Paskyrė balandžio 22 d. 11 val. Patekti į rūmus procedūra žinoma, šį kartą buvo tik toks skirtumas, kad leidimus išduodąs čekistas pabaigė leidimų kvitarą. Skambino telefonu į visas puses. Vis atsakydavo, kad jau atneša, bet leidimų kaip nėra, taip nėra. Karščiuojasi norįs patekti į rūmus kažkoks šarvuočių pulkininkas Dybenko, kelios žydės, keli šiaip asmens. Aš taip pat manau, kad su Gladkovu pasimatyti tikrai neteks ir tik dėl vieno čekisto apsileidimo. Netekęs pagaliau kantrybės ir čekistas, pats išbėgo ieškoti leidimų ir netrukus sugrįžo. Pavėlavau pas komisarą apie pusantros valandos. Komisaras betgi negalėjo manęs kaltinti, nes tai įvyko ne iš mano kaltės.

Priėmė gana mandagiai, nors ir šį kartą žiūrėjo arba į grindis, arba į langą.

— Apie ką kalbėsime ? — paklausė.

Trumpai papasakojau savo reikalą. Bepasakodamas gavau įspūdį, kad mano reikalas jam yra žinomas ir mano kalba visai neįdomi. Žinojau, kad prieš pusbrolį nebuvo jokių kaltinimų. Sėdėjo tik todėl, kad buvo policijos valdininkas. Dėdė majoras sėdėjo už įvykius 9 p. pulke. Buvo įdomu kuo kaltins brolį. Baigęs aiškinti savo reikalą laukiau, ką pasakys komisaras. Galvojau: jeigu mano broliui yra kokių įrodytų ar nors pramanytų kaltinimų, tai komisaras mane užsipuls. Tačiau jis nieko neklausinėjo, neužsipuolė, tik sakė brolio bylą pats peržiūrėsiąs ir pažadėjo man telefonu pranešti, ką jis nuspręs. Iš tokios kalbos supratau, kad kaltinimų nesurado.

Sakėsi norįs su manimi arčiau susipažinti, daug ką išsiaiškinti, tačiau visa ta jo kalba atrodė sukta. Aš pasiūliau atsilankyti pas mane išsikalbėti. Jis padėkojo. Atsisveikinome. Teko dar kelis kartus kreiptis į Gladkovą telefonu, kol, praėjus savaitei, po mano apsilankymo pas Gladkovą, brolis sugrįžo. Kitų nežadėjo paleisti ir nepaleido. Pas mane Gladkovas taip pat nesilankė. Kiek kartų bandžiau su juo dar susitikti, visada būdavo arba kur nors išvykęs, arba "užimtas".

Kauno miesto "ispolkomas" birželio 10 d. užsigeidė kalbėtis arba su Arkivyskupu Metropolitu, arba su manim. Jų norą bandė patenkinti vienas iš Kurijos personalo, bet tas jiems buvo nepakankamai kompetentingas. Kitą dieną su manimi susitiko "ispolkomo" pirmininko pavaduotojas rusas — faktiškai vyresnis už pirmininką — ir vienas jaunuolis iš NKVD. Mūsų pasimatymas truko apie 2 val. Juodu man įkalbinėjo, kad birželio 12 d. — Dievo Kūno šventėje, neturėtų būti procesijos. Esą atitrauks žmones nuo darbo, o ypatingai dabar darbas labai reikalingas, gatvėse judėjimą sukliudys, būsią tokių, kurie ta procesija piktinsis, kiti pajuoksią ir t.t.; žmonėms reikią išaiškinti, kad procesijos dėl šių priežasčių atsisakę patys kunigai, o ne civilinė valdžia sukliudanti ir t.t.

Atsakiau, kad šios šventės proga vienokia ar kitokia procesija turi būti, taigi apie jos nebuvimą nėra ko nė kalbėti, kad ją galima padaryti po darbo valandų — pavakare, arba nukelti į kitą sekmadienį, taigi darbas nebus sutrukdytas, pagaliau ir darbas be maldos savo tikslo nepasieksiąs, kad procesiją galima nukreipti tomis gatvėmis, kur yra mažiau judėjimo, o jeigu ir centro gatvėse judėjimas valandai sustotų, tai ką kenktų? Juk gegužės 1 d. ir kitomis progomis judėjimas esti sukliudomas visai dienai ir dėl to jokių ypatingų nuostolių visuomenė nepatyrė. Galų gale mes mokėsime patys susitvarkyti, kad toje pat gatvėje galės pakakti vietos ir eisenai ir autobusui; kad iš mūsų eisenos nebus ko piktintis, tai patys galės įsitikinti; rimti žmonės iš mūsų jau seniai nesijuokia, tad nesijuoks ir šį kartą. Kai dėl paaiškinimų žmonėms, tai perdaug naiviai galvojama, jeigu manoma, kad vis-

kas jiems sakoma, jie be kritikos priima už gerą pinigą. Žmones turi savo galvas ir bet kokiomis kalbomis jų nuomones lengvai nepakeisi.

Pasikeitę dar keliomis frazėmis apie religinę būseną Rusijoje, išsiskyrėme kiekvienas su savo nuomone. Taip ir liko "ispolkomui" neaišku, ar ketvirtadienį — birželio 12 d. procesija Kauno gatvėse vyks, ar ne.

Apie 19,30 val. suskamba telefonas. Rusiškai šaukia mane. Kalba narkomas Gladkov. Ar negalėčiau tuojau atvykti į NKVD.

— Kad jau vėloka, — atsakiau. — Vakare kur nors gatvėse maišytis man ne labai patogu. Gal rytoj rytą?

— Ne! Būtinai šiandien. Būsi, ar ne?

Nevyksiu, pamaniau, tai atsiųs čekistą ir nuveš.

Geriau be palydovų.

— Na gerai, atvyksiu.

Nuvykęs ir šį kartą turėjau ginčą su čekistais laiptuose, nes kviestas paties saugumo komisaro atsisakiau eiti į Vytauto pr. leidimo. Pasiginčijus, telefonavo į viršų. Gavo atsakymą įleisti. Šį kartą prieškambaryje budėjo dvi svetimtautės — čekisto nebuvo. Įleido į narkomo Guzevičiaus kabinetą. Už Guzevičiaus rašomojo stalo sėdėjo Gladkovas. Guzevičius čekisto uniforma, milicininko uniforma gan elegantiškas žydas ir priešpiet "ispolkome" matytas jaunuolis sėdėjo kas fotelyje, kas kedėje. Gladkovas, milicininkas žydas sveikindamiesi rusiškai pasakė "zdravstvujte". Guzevičius sakė "sveiki", bet aš ir jam atsakiau rusiškai pamanęs, kad tokioje kompanijoje sėdintį lietuviškai sveikinti neverta. Visi atrodė nusiteikę labai karingai.

— Pas jus rytoj šventė, ruošiama procesija, — kalbėjo Gladkovas nunėręs galvą prieš save žiūrėdamas į žemę.

— A, tai dėl procesijos. Ji įvyks katedros šventoriuje.

Visų minos pasikeitė. Jie neturėjo ką daugiau sakyti. Aš taip pat. Reikalavo padaryti žygių, kad ir provincijos miestuose, ar bažnytkaimiuose procesijų gatvėse nebūtų. Aš atsakiau, kad mūsų kunigai yra pakankamai išmintingi ir kiekvienas pas save padarys tai, kas bus geriausia. Šiuo reikalu kunigams jau seniai buvo pavesta pas save Dievo Kūno procesiją, kur tik bus galima, padaryti sena tvarka. Po visai trumpučio pasimatymo išsiskyrėme. Milicininkas mane palydėjo net į gatvę.

Tai buvo paskutinis mano pasimatymas su komisarais. Nuo birželio 13 d. jie buvo užimti pačiu šlykščiausiu darbu, o 22 d. vakare iš Kauno pabėgo. Jų vardas tačiau man pasitarnavo labai kritišku momentu.

Jau buvo subombarduotas Kauno aerodromas ir sužeistus raudonarmiečius iš greitosios pagalbos automobilių ant kruvinų neštuvų nešė į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kai kunigo J. Avižos lydimas autobusu vykau iš Kauno į Jonavą suteikti aplinkinių parapijų jaunimui Sutvirtinimo Sakramentą. Galvojau: jeigu tik šiaip koks nors dviejų kaimynų nesusipratimas, tai nėra ko nei džiaugtis, nei nusigąsti, nei nuo kelionės susilaikyti, o jeigu jau karas, tai Jonava nuo Kauno ne taip jau toli — sugrįšime.

Nuvykome. Čia žmonės gyvai dalinosi naujienomis, kad visur subombarduoti aerodromai, poligonai. Apie 9 val. atskridęs lėktuvų būrys apšaudė Jonavos tiltus, numetė bombų į kaimyninį poligoną. Susirinkusieji žmonės nerimavo, nes bolševikai juos ragino eiti apkasų kasti, taisyti susprogdintų aerodromų. O žmonių buvo minios. Anksčiau atvykusiems patarnavome 9 val. ir juos paleidome vykti namo. Nerimas vis didėjo. Kiek buvo įmanoma, pagreitinome pamaldas. Kadangi žmonių buvo labai daug, tai atėjusieji priimti Sutvirtinimo Sakramentą buvo išrikiuoti eilėmis aplink bažnyčią šventoriuje. Darbą įpusėjus atskrenda keli vokiečių lėktuvai. Pasipylė zenitinės artilerijos šūviai, lėktuvai, žemai nusileidę, iš kulkosvaidžių šaudė į tiltų sargybas ir artilerijos vietoves. Minioje kilo neapsakoma panika. Vaikai ir moterys pradėjo klykti, lipti per tvoras, pulti ant žemes. Šiaip taip suvedę žmones bažnyčion darbą baigėme. Tą dieną Sutvirtinimo Sakramentą priėmė per tūkstantis asmenų — ne tik vaikų, bet užaugusių vyrų, merginų. Tačiau kol viską baigėme, jau nebuvo kuo grįžti į Kauną. Vakarop suradome vienarklį vežimą, bet kas tokio sąmyšio metu naktį rizikuos važiuoti.

Kelionėn į Kauną išsirengėme apie septintą valandą kitą dieną — pirmadienio rytą. Važiavome ne plentu, bet vieškeliu Lapių link. Plentas jau nuo sekmadienio vidurdienio buvo pilnas automobilių, vežimų, pėsčių — bėgo komisarai, įvairūs kitokie bolševikai ir būriai žydų. Atvažiavę į Lapius pagalvosime, kas toliau darytina, bet pasilikti Jonavoje atrodė perdaug nesaugu. Nors niekam nebuvom nusikaltę, bet gi gyvenome tokius laikus, kad tik kriminalistams ir panašiems nebuvo ko bijoti.

Nuvažiavę apie 9 kilometrus, žiūrime atlekia, kiek arkliai įkerta, du vežimai prisėdę žydų. Vienas ginkluotas medžiokliniu šautuvu. Mus paviję, susistabdė, paskelbė areštuotais, persisodino į savo vežimus ir vėl šuoliais atgal į Jonavą. Žmonės, matydami ir pažinę, ką veža, vieni juokėsi, kiti verkė. Nuvežė mus tiesiai į čeką. Viršininkas — gana susikuitęs čekisto uniforma stovėjo duryse su šautuvu rankoje. Laukė, matyti, mus parvežant, nes, mums privažiavus prie namo durų, jis nuėjo į vidų. Įvarė ir mus į vidų. Viršininkas jau sėdėjo prie stalo šautuvą pasistatęs tarp kojų. Nežinau, ar ten visi buvo tarnautojai, ar smalsuoliai, bet čekoje laukiančių buvo daug.

— Kas esate? — klausia viršininkas lietuviškai.

— Esu Kauno vyskupas, o šiuodu yra mano palydovai.

— Kur tamsta tokiu laiku važinėji?

— Turėjai tamsta matyti, ką vakar veikiau, nes viskas vyko viešai.

— Kodėl vakar norėjai išvažiuoti?

— Kad savo darbą baigiau.

— Kodėl šiandien važiuoji Kauno link?

— Kad esu iš Kauno. Kur gi kitur galiu važiuoti ?

— Tai neaišku ...

— Jeigu tamstai neaišku, pasiklausk telefonu narkomą Gladkovą. Aš sugrįžęs skųsiuosi, kad man trukdote pareigas atlikti.

— Ar tamsta turi Gladkovo leidimą? — atgijo jisai. — Ar raštu?

— Raštiški leidimai šiuo atveju man nereikalingi. Dabar visi važinėja — ir Telšių, ir Panevėžio, ir Vilkaviškio vyskupai. Tai paskelbta viešai bažnyčioje ir tai visi žino.

— Ar galima pamatyti, kas yra valizose?

— Prašau.

Radę tik liturginių daiktų, jautėsi apsivylę. Gal tikėjosi su auksu, su dinamitu sučiupę. Pradėjo krikti pro duris. Viršininkas, apsikabinęs šautuvą, sukniubo ant stalo. Atrodė suvargęs ir prislėgtas.

— Prašau mane pavėžyti į kleboniją, sakau.

— Mes neturime arklio, atsakė viršininkas.

— O tuo pačiu, kuriuo atvežėte.

— Jis buvo tik šiam reikalui paimtas iš gatvės, o dabar jo jau nebėra.

— Tai norite, kad paraduočiau per miestą ir žmones erzinčiau?

— Eik tamsta šalinėmis gatvėmis.

Pasiėmėme valizas, paltus ir išėjome. Jeigu būtume prašęsi paleidžiami, gal būtų ir nepaleidę, bet kai iš karto užsiprašiau arklio ir vežimo, visai neklausęs, ar mes laisvi, tai pėstiems išeiti leido be derybų.

Vos tik parėjome į kleboniją, per Kauno radiją prabilo aktyvistai. Džiaugėmės, kaip vaikai. Ir momentas mūsų pataikytas. Jeigu būtų pavykę pasiekti Lapius, bolševikai tikrai būtų nudėję. Tą patį rytą jie ieškojo vietos kunigų, bet jų neradę sušaudę kelis vyrus. Jeigu būtų vėliau parvežę į Jonavos čeką, taip pat vargiai būtų paleidę.

Išgirdus Kauno radijo įsakymus, Jonavos "valdžia" sėdo į sunkvežimį ir, tik pravažiuodama gatvėse sutinkamiems įsakydama laikytis ramiai, išdūmė Ukmergės link. Miestelis liko ve valdžios, bet pačiame miestelyje ir aplinkui buvo apstu raudonarmiečių. Kur nors pasijudinti buvo rizikinga, sėdėti vietoje taip pat nesaugu. Vis tiek nusprendėme laukti galo, pasilikdami klebonijoje.

Miestelyje panika didėjo. Čia pradėjo sustoti poilsio suvargę Kauno žydai, kurių būriai ėjo pėsčių, kiti arkliais važiavo. Baimės pagautos, kelios Jonavos žydų šeimos sumetė į vieną vežimėlį pačius reikalingiausius daiktus ir bėgo Ukmergės link. Antradienį ir trečiadienį vyko visuotinis krautuvių plėšimas; į paliktas krautuves ėjo visi laisvai ir ėmė, kas ką nugriebė.

Ar koks vokiečių lėktuvas buvo matomas ar ne, vis tiek dieną ir naktį poškėjo aplink miestelį šautuvų, kulkosvaidžių, o kartais net ir priešlėktuvinių ar prieštankinių pabūklų šūviai. Ką tie bolševikai šaudė, taip ir liko neaišku, nes vokiečių šiose apylinkėse dar nebuvo. Antradienį apie vidurdienį sviedinį paleido į bažnyčios bokštus. Trečiadienį nuo Kauno pusės patrankų garsai vis stiprėjo, o nuo Ukmergės plentu Kauno link visą dieną traukė bolševikų kariuomenė.

Ketvirtadienio rytą, vos pradėjus aušti, iš vakarų pusės vokiečių dviratininkai veržėsi į Jonavą. Prasidėjo smarkios kautynės. Juo toliau, juo jos darėsi vis skaudesnės. Į vokiečių užimtas miestelio dalis bolševikų artilerija negailestingai šaudė. Griuvo namas po namo, kilo vis nauji dūmų ir ugnies stulpai. Gaisrų gesinti niekas nė negalvojo. Klebonijos gyventojai subėgome į bažnyčios požemius. Daug sviedinių krito aplink bažnyčią, nemaža pataikė ir į pačią bažnyčią. Taip per ištisą dieną. Vakarop iš miestelio buvo likę jau tik griuvėsiai ir gaisrų jūra. Iš greta bažnyčios degančių namų liepsnos ir dūmai apgaubė bažnyčią. Artilerijos šaudymas dar vis stiprėjo. Atrodė, kad nuo degančių šalia bažnyčios gimnazijos ir klebonijos pastatų galėjo užsidegti ir bažnyčia, arba galėjo, kaip į daugelį kitų namų, ir į bažnyčią pataikyti stiprus sviedinys. Paraginau savo prietelius, ir visi sprukome iš po bažnyčios. Nors bėgant nebuvo kada dairytis, bet matytas vaizdas buvo klaikus. Gatvės užgriuvusios nugriautais namų stogais, sienomis, aplinkui ugnis, karšta. Žmonių beveik nematyti. Tik vienas kitas bėga laukų link, kaip ir mes keturi. Šaudymas iš visų pusių. Arčiau prašvilpiant kulkai mano kolegos kelis kartus bandė pulti ant žemės. Aš juos suraminau, kad prašvilpusi jau nepavojinga, o dar neatlėkusi nežinia kur lėks — aukštai ar žemai. Pakilę vėl bėgdavome visi kartu. Laimingai išbėgome iš miestelio. Laukuose pilni grioviai, duobės Jonavos gyventojų. Jie čia išbėgdami tik galvas išsinešė. Užvakar ir vakar iš krautuvių parsinešti menkniekiai ir jų nuosavas turtas kilo aukštyn dūmų ir ugnies stulpais.

— Tomis dienomis šie žmonės verčiau savo turtelį būtų į laukus išnešę, — kalbėjomės bėgdami.

Bėgant visur kautynių įspūdžiai. Parugėje ant takelio, kuriuo bėgome, prie granatsvaidžio išraustos duobės gulėjo dvi kareivio kojos.

Jautėmės laimingi, kaip sapne, kai iš bolševikų buvome jau tikrai pabėgę.

KAIP REIŠKĖSI BOLŠEVIKŲ PROPAGANDA

J. PETRĖNAS

Bolševikų partija, būdama Lietuvoje nelegalioje padėtyje, mėgino plėsti savo idėjų propagandą. Ir toji propaganda, ar ji turėjo kokį nors pasisekimą, ar neturėjo, pasidarydavo intesyvesnė, kai tik Lietuvos gyvenime buvo jaučiami kokie nors sunkumai. Taip atsitikdavo todėl, kad bolševikų vyriausias tikslas buvo išnaudoti kiekvieną progą savo naudai, pakreipti įvykius ir žmonių nuotaikas ta linkme, kad jų idėjos galėtų daugiau įtakos įsigyti. Bolševikai — propagandos tikri meisteriai, ir jų kiekviena propagandos pagrindinė idėja yra ne kartą išmėginta ir patikrinta. Jie ne kokie nors propagandos meno mėgėjai, bet tikri propagandos profesionalai. Tuo tik ir galima paaiškinti jų tam tikrą pasisekimą savo žmonių, jų pačių išauklėtų žmonių tarpe. Jie puikiai žino, kad propaganda tik tada turi pasisekimą, kai ji pasižymi savo tvirtinimų kategoriškumu, skelbiamų minčių paprastumu ir yra plačiausiems sluoksniams prieinama. Visos jų skelbiamos idėjos kiekvienam suprantamos. Jos pasižymi dar ypatingu skambumu. Jos gali pavilioti daugelį paprastų žmonių, kurie nekvaršina sau galvos klausimu: kas slepiasi už tų puikių posakių?

Bolševikų propagandos idėjų dvilypumas

Ne iš pirmo žvilgsnio, bet kiek geriau prisižiūrėjus, galima pastebėti bolševikų propagandos idėjų tam tikrą dvilypumą. Kiekvienas bolševikų propagandininkas turi turėti galvoje ne tik tuos tikslus, kuriuos jis skelbia, bet svarbiausia, visa, kas sudaro partijos slaptąjį tikslą. Ir iš tikrųjų, tik akylai pasekime ir pamatysime, kad kiekviena bolševikų skelbiamoji pagrindinė idėja turi ir savo antrininkę. Tuo tarpu, kai viena bolševikų propagandos idėjų dalis yra visiems žinoma ir kiek galint stipriau užfiksuojama, tai kita jų dalis tik turima galvoje. Niekas viešai neskelbia slaptų idėjų, nors vadinamas "partinis aktyvas" visą laiką jas turi galvoje ir savo veikloje nuolatos vadovaujasi. Slaptosios bolševikų propagandos idėjos visados esti gilesnės reikšmės, dažnai daugiau ar mažiau nuo eilinių žmonių slepiamos ar bent užmaskuojamos, kad per anksti nepaaiškėtų. Visa, kas čia pasakyta, išryškės, jei panagrinėsime keletą bolševikų propagandos idėjų.

H: * *

Staiga bolševikai visu jiems būdingu karštumu pradėjo propaguoti rusų tautos praeities istorinius asmenis, pradedant Aleksandru Nevskiu (provoslavų bažnyčios šventuoju) ir baigiant Petru Didžiuoju. Rusų kovos praeityje su jų valstybės (kurią bolševikai, įsteigdami Tarybų Sąjungą, faktiškai panaikino) priešais buvo iš naujo vertinamos ir išaukštinamos, kaip laimėjimai, padėję įsikurti bolševikams. Šis bolševikų propagandos "triukas", reikia pripažinti, turėjo nemenko pasisekimo. Rusų šviesuomenė ir net visa rusų liaudis, matydama, kad jų krašte viešpatauja svetimtaučiai, buvo pagauta tam tikrame laipsnyje apatijos. Ir nenuostabu — juk pats Rusijos valstybės vardas išnyko iš žemėlapio. O juk rusų tauta ne kuo kitu tik jos sukurta milžiniška valstybe (viena šeštąja žemės sausumos dalimi!) nevilties valandoje galėjo pasididžiuoti. Rusų tauta gerai atsiminė, kiek kraujo pralieta ir kaip daug iškentėta per ilgus šimtmečius, kol toji milžiniškoji valstybė susicementavo.

Todėl tautinio jausmo atbukimas pradėjo nykti, kai rusas išgirdo, kaip aukštai vertinami rusų tautos didvyriai, kaip uoliai renkamos naujos žinios apie rusų didžiąsias kovas su priešais. Rusų tauta vėl tautiškai pradėjo atkusti. Iš čia gimė patriotinis jausmas, kuris sujungė rusus į vieną nedalomą tautinį vienetą.

Ar bolševikai nuoširdžiai ėmė domėtis rusų praeitimi? Ir, apskritai, ar bolševikams, turint galvoje jų kraštutinį internacionalizmą, gali rūpėti rusų ar kokios nors kitos tautos tautinių kovų praeitis? Visai ne. Atskiros tautos valstybine kūryba, o taip pat ir tos tautos kovos su kitomis tautomis dėl egzistencijos, dėl žemių ar turtų bolševikams giliai svetima ir net priešinga jų ideologijai.

Tad kodėl gi bolševikai užsidegė staigia ir karšta meile rusų praeičiai? Čia nėra nė krislelio nuoširdumo, o tik vienas šaltas išskaičiavimas. Karą bolševikai jau seniai pramatė. Jie puikiai nusimanė, kad šiame kare jie bus momentališkai sugniužinti, jei jiems nepavyks sužadinti rusų tautos patriotinių jausmų. Tiesa, šia savo propaganda jie žymiai pataisė savo reikalus. Bet jiems jau nebepavyko pakelti į reikiamą laipsnį patriotinės bangos, ir rusų kareivis, kuris visada kovose būdavo narsus, dabar jau nebeparodė tokio atsparumo, kokiu pasižymėdavo anksčiau. Bet čia kalti kiti bolševikų režimo padariniai, kuriuos jau sunku buvo ūmai pašalinti ir kurie turėjo dabar vykstančiose kovose lemiamos reikšmės. Kaip sėkminga esti panašios rūšies propaganda, galima spręsti, kad ir iš to, jog keletas žmonių ir mūsų šviesuomenės buvo tos propagandos pusiau užmigdyti.

Staiga mūsų tautai patekus į bolševikų nagus, kai kurie mūsų inteligentai pradėjo aiškintis savo būklę naujose sąlygose. Ir čia kai kas atsiminė, kad bolševikai tarytum "evoliucijonavo", nebe tokie, girdi, kaip buvo savo veiklos pradžioje. Šitokiam nusistatymui susidaryti padėdavo kaip tik bolševikų pradėtas rusų tautos praeities garbinimas. Kai kurie naivėliai manė, kad bolševikai, gerbdami rusų tautos praeitį, gerbs ir kitų tautų aspiracijas. Lietuvis, ypatingai prisirišęs prie savo tautos gražios praeities, galėjo sulaukti (taip bent kai kas tikėjo) ir sau žmoniškesnio tautinių jausmų įvertinimo.

Sapnas buvo saldus, bet užtat prabudimas pasirodė labai kartus.

Bolševikų viešpatavimo metu buvo Maskvoje ruošiama pagarsėjusi lietuvių liaudies meno dekada. Ten, pagal rengėjų planą, turėjo greta kitų tautų, pasireikšti ir lietuvių meno pajėgos. Tos "dekados" rengėjams buvo svarbu išsiaiškinti su atvykusiais iš Maskvos propagandos meisteriais ir meno darbuotojais temas, kurias bus galima Maskvoje išryškinti. Lietuviai meno darbuotojai ėmė siūlyti šiai "dekadai" lietuvių istorines temas, nes giliai tikėjo, kad jos buvo visai priimtinos ir atitiks bolševikų nuotaikas. Bet koks buvo tų žmonių nusistebėjimas, kai jie išgirdo, kad: — Tai neįdomu ... Buvo mėginta dar įrodinėti, kad mūsų praeityje ir dramoms, ir operoms, ir šiaip veikalams temų yra labai daug. Maskvos propagandos meisteriai, matydami naivumą lietuvių darbuotojų, kurie neatskyrė propagandos triukų nuo tikrojo bolševikų nusistatymo, pagaliau paaiškino, kodėl rusų tautos didvyriai yra laikomi pagarboje ir kodėl kitų tautų, toms tautoms lygiai brangūs, kaip ir rusams savieji, karžygiai, bolševikų akimis žiūrint, tėra tik paprasti avantiūrininkai, kodėl rusų tautos praeities kovos ir įvykiai gali tarnauti meno kūriniams siužetu ir kodėl kitų tautų kovos dėl jų laisvės ir savos žemės nuo priešų apgynimo laikomos tik nereikšmingais kokių nors feodalinių laikų ar buržuazinių kovų epizodais.

Tuo metu, kai rusų praeities iškėlimas bolševikams teikė apčiuopiamų vaisių — ruošė rusų tautą ateinančiam karui, lietuvių praeitis, atvirkščiai, galėjo tik pagilinti lietuvių separatizmą. Tad nuo jos bolševikai nė minutės nesvyruodami ir atsisakė.

Vadinas, čia matome, kad bolševikų viešai skelbiamoji rusų tautos išaukštinimo idėja turėjo specialų tikslą, kuris nors ir nebuvo viešai pasakomas, tačiau nuolat buvo turimas galvoje, būtent: laukiamam karui paruošti Tarybų Sąjungos gausingiausią tautą, kuri tame kare galėjo turėti sprendžiamos reikšmės. Šiam reikalui ir buvo sugalvota propagandinė idėja — pripažinti ir feodalinio laikotarpio, ir vėlesnes grynai tautinės reikšmės rusų kovas praeityje. Bolševikų valdžioje esą žmonės gerai įpratinti keisti savo nuomonę, kai tik esti gaunamas nurodymas iš Kremliaus. Ir jeigu savo laiku jie būtų išgirdę direktyvą, kad jau ne metas domėtis rusų tautos istorija, jie būtų klusniai tai įvykdę. Juk jau nebe pirmą kartą tarybų piliečiams panašūs nurodymai daromi, ir visada pilietis tokių raginimų uoliai klausydavo. Apskritai, reikia, pripažinti, kad tarybų tikrovėje yra rizikinga savarankišką nuomonę reikšti, nes visai nesunku, taip tariant, "nepataikyti".

Kaip staigiai ir kardinaliai Tarybų Sąjungoje keičiasi nusistatymai ir nuomonės, galima spręsti, kad ir iš šio aktualaus pavyzdžio. Sugriaudė Antrasis Pasaulinis karas, kurį bolševikai vadina "Antruoju imperialistiniu karu". Kas šio karo tikrieji kaltininkai? Į šį svarbų klausimą autoritetingai buvo štai kas pasakyta:

"Lenkijos Valstybė — nevykęs Versalio sistemos padarinys, kuris rėmėsi ten gyvenusių tautinių mažumų ir darbininkų žvėrišku persekiojimu ir išnaudojimu, buvo sugniužinta ir subyrėjo per kokią dešimtį dienų. Sutvarkius klausimus, kilusius po Lenkijos valstybės sugriuvimo ir tuo pačiu sudarius pastovius pagrindus tvirtai taikai Rytų Europoje, Tarybų ir Vokietijos vyriausybės 1939 metais rugsėjo 28 dieną padarė bendrą pareiškimą apie tai, kad tarp Vokietijos, iš vienos pusės, ir Anglijos ir Prancūzijos, iš kitos pusės, karo likvidavimas atitiktų visų tautų interesus, ir kad Vokietija ir Tarybų Sąjunga dės pastangas, kiek galima greičiau šį tikslą pasiekti. Šis pareiškimas tačiau nesutiko Anglijos ir Prancūzijos prielankumo. Anglija, o paskui ją ir Prancūzija pareiškė norą toliau tęsti karą su Vokietija. Tokiu būdu, agresoriai ir karo kurstytojai yra dvi didžiosios Vakarų Europos valstybės, užpuolusios Vokietiją ir kariaujančios dėl kolonijų ir dėl pasaulinės hegemonijos ..." (Polit. Žodynas 1940 m. laida). O ką bolševikai kalbėjo apie karo kaltininkus prasidėjus vokiečių rusų karinėms operacijoms? Iš šito pavyzdžio matome, koks nuostabus "lankstumas", būdingas bolševikų propagandai.

Tautines kultūros ugdymas

Bolševikų propaganda sako, kad visos Tarybų Sąjungoj gyvenančios tautos yra laisvos ir jos gali kurti savaimingą kulturą. Pagal TSRS Konstituciją (ši konstitucija tai vienas ryškiausių bolševikų propagandos pavyzdžių), Tarybų Sąjungą sudaro laisvos tautos, kurios turi teisę ne tik savarankiškai tvarkyti savo kultūrinį gyvenimą, ne tik lygios savo tarpe, bet ir turi teises ar laisvu noru būti Sąjungoje, ar iš jos išstoti. Ypatingai stipriai bolševikų agitatoriai pabrėždavo šiuos principus pirmomis bolševikų viešpatavimo dienomis Lietuvoje.

Žmogus, kuris nepažįsta bolševikų propagandos metodų ir nežino tikrojo bolševikų nusistatymo, galimas daiktas, kad gali ir patikėti, jog bolševikų valdžioje atsirado tikras rojus tautoms, į šią Sąjungą patekusioms. Kaip kitose vadinamose "respublikose", lygiai taip ir Lietuvoje labai uoliai bolševikų agitatoriai skleidė savo mintis, kad Lietuvą, esant jai Sąjungoje, laukia žydėjimo ir gerbūvio laikotarpis. Įkyriai buvo skiepijama mintis, kad tik dabar (vadinas, bolševikų santvarkoje) suklestės lietuvių tautos kultūrinis gyvenimas, išbujos literatūra, menas, mokslas... Kaip ir visa kita bolševikų propaganda, taip pat ir ši iš tolo atrodė patraukli ir viliojanti. Lietuviai, prisirišę prie savo kalbos, prie savo meno ir literatūros, atsidėję klausėsi šios bolševikų propagandos.

Bolševikų valdžia, ypač savo viešpatavimo pradžioje, nesigailėjo pinigų propagandai, sėjo milijonus. Bolševikinė propaganda pasižymi ir savo rūšių ir metodų įvairumu. Agitacinės kalbos, kapeikinės brošiūros greit nusibosta. Plakatai taip pat įkyri. Tad bolševikai savo propagandai plačiausiai naudoja visas meno šakas, pradedant filmą, literatūra, teatru ir baigiant muzika bei daina. Meno žmonėms bolševikų palankumas ypatingas. Literatai, menininkai, teatralai, kompozitoriai ir visi kiti kultūros darbuotojai nuolat girdėjo raginimus kurti tautinį meną, literatūrą socialistinę savo turiniu ir nacionalinę savo forma. Pažadai, pasaldyti gausiomis piniginėmis pašalpomis, turėjo suvilioti lietuvius — meno darbuotojus. Kad Lietuvai ir kitoms Pabaltijo valstybėms nedaroma išimtis, bet kad čia yra tikrasis bolševikų nusistatymas, turėjo įtikinti ta aplinkybė, kad visos Azijos tautelės, kokie nors tadžikai, mariečiai, neniečiai ir kitokie turi savo rašytojus, kompozitorius, turi savo operas, "mokslo akademijas", (kurios, tiesa, daugiausia nagrinėja tik Markso-Engelso-Lenino-Stalino raštus). Net ir čigonai Maskvoje turi garsėjantį savo teatrą. Vadinas, išeitų, kad tarybinėje santvarkoje tautinės atskirų tautų aspiracijos atranda ir tinkamą supratimą, ir įvertinimą. Ką gi, daugiau nieko nelieka, kaip maldingai garbinti "Stalino saulę", kuri turi visus sušildyti ir paguosti... Nereikia užmiršti, kad viešpataujant enkavedistams, bolševikų pavergtos Pabaltijo tautos kito pasirinkimo nė neturėjo. Buvo visai aišku: arba reikia sutikti su jų siūlomomis gėrybėmis, arba rizikuoti susipažinti su garsiais jų "kankinimo kambariais", iš kurių, kaip sakoma, niekas anais laikais gyvas nebeišėjo ...

Bolševikai stengėsi, kad jų propaganda, ypač svarbesnėmis kryptimis, nenutrūktų ir nesusilpnėtų. Diena iš dienos spaudoje, susirinkimuose ir visokiuose net negausiuose darbininkų ir tarnautojų posėdžiuose nuolatos buvo kalama vienas ir tas pats. Reikėjo stipresnio dvasinio atsparumo, kad nepasiduotų tai propagandai.

Žinoma, bolševikų propagandos taktika — atskirus meno ir kultūros darbuotojus pastatyti į tokią padėtį, kad jie tarytum patys savo iniciatyva pareikštų bolševikams savo palankumą. Todėl mes ir skaitėme bolševikinėje spaudoje atskirų asmenų "ištikimybės pareiškimus". Būdingas pareiškimas vieno meno darbuotojo, kurio pavardės, nenorėdami jo kompromituoti, čia neminėsime, buvo išspausdintas "Darbo Lietuvos" (valdžios organe) 20 nr. 1940 m. VII. 26 d., kuriame pasakyta: "Mūs laukia išlaisvintas darbas, pasakiškas kultūros klestėjimas, visų tautos jėgų pakilimas . .." Nesprendžiant klausimo, kiek šiame pareiškime nuoširdumo, atsiminkime tik, kokią įtaką panašus pareiškimas turėjo kitiems meno darbuotojams. Kiti turėjo apsispręsti, arba rikiuotis pagal šį nusistatymą, arba ... patekti į "liaudies priešų" eiles. Bolševikinės propagandos čiuptuvai griebė žmones į mirštamą glėbį, iš kurio jau sunku buvo išsivaduoti.

Įvairiomis variacijomis buvo kartojama ta pati mintis, kad lietuviams atsidaro nauji galimumai. Štai A. Sniečkus, pirmasis LKP (b) sekretorius, V partijos suvažiavime savo kalboje pasakė: "Tarybų Lietuvoje nemokamas mokslas, naujos mokyklos, nauji teatrai, skaityklos, raudonieji kampeliai, klubai, saviveiklos rateliai sukūrė plačią vagą galingai tikrosios liaudies kultūros srovei": Liūdnos atminties lietuvių nepriklausomojo gyvenimo vyriausias duobkasys Pozdniakovas Maskvoje, Aukščiausioje Taryboje sakydamas džiaugsmo kalbą ir suminėjęs Molotovo žodžius, kad "nėra jokio abejojimo, jog Lietuvos, Latvijos ir Estijos respublikų įėjimas į Tarybų Sąjungą patikrins joms greitą ūkinį kilimą ir visapusišką tautinės kultūros klestėjimą", šaukia: "į laimėjimus ūkiniame fronte, kultūriniame fronte ir tautiniame fronte!" Šiuos nurodymus turėdami, sekunduoja ir visi kiti propagandos meisteriai.

Maskvos Tasas, bijodamas, kad lietuviai gali nepatikėti šiais tvirtinimais, specialiai išleistame komunikate stengiasi "faktais" įrodyti, jog tikrai tokia esanti bolševikų tautinė politika. Ten minimi čuvašai, mordviai, komiai, kabardinai, kalmikai, buriatai, osetinai, udkiečiai, ingušai, totoriai, jakutai, abchazai, adžarai, karakalpakai ir dar priduria, kad ir Pavolgės vokiečiai1) laisvai kuria savo kultūrą. Ir visur esąs "negirdėtas tautinės kultūros pakilimas". Atskiros respublikos esančios "suvereninės". Tautos, kurios neturėjusios savo rašto, dabar turinčios poetus ir mokslininkus, kurie esą žinomi plačiame pasaulyje. Tarybų Sąjungoje esą išeina 2.294 laikraščiai šimtu vienuolika kalbų. Prie progos pažymėsime, kad bolševikų propaganda ypatingai mėgsta operuoti skaičiais, o jų statistika verta nusistebėjimo. Statistikos pagalba jie moka įrodyti viską, ko tik norit.

1  Įdomu, kad tas Pavolgės vokiečių "autonominis vienetas" visai panaikintas, o patys vokiečiai ištremti į tolimus kraštus, priverstiniems darbams ir t.p.

Bolševikų valdžios organas „Darbo Lietuva" 1940. VII.27 stengėsi įtikinti, kad Lietuvoje bus gerbiami praeities kultūros ir meno laimėjimai. Ten rašoma: "Ar socialistinė tarybų Lietuva atsisakys nuo lietuvių literatūros, gimusios feodalizmo gadynėje? (Donelaitis, Poška, Strazdelis, Stanevičius, Vienožinskis). Ar socialistinė tarybų Lietuva atsisakys nuo literatūros, gimusios kapitalizmo gadynėje? (Kudirka, Lazdynų Pelėda, Vaižgantas, Maironis). Ne, neatsisakys. Ne tik neatsisakys, bet atgaivins, įneš į socialistinės kultūros lobyną".

Taip, pažadas buvo duotas viltingas. Tik gaila, kad jis po keleto mėnesių buvo užmirštas, ir Vincas Kudirka, Maironis, o taip pat ir daugelis kitų rašytojų iš gyvenimo negailestingai išbraukti.

Kaip visur bolševikuose, taip ir Lietuvoje tais laikais "paklusnūs" rašytojai buvo pakankamai švelniai paskatinti dirbti valdžiai.

Lietuvos rašytojai gavo vienus prabangiškiausių Kauno rūmų. Ta proga spaudoje pasipylė daugelis nesaikų džiaugsmą reiškiančių straipsnių. Ir buvo labai įsakmiai nurodoma, kad rašytojams, taip gerai aprūpintiems, belieka tik, prisisunkus bolševikinės dvasios, kurti literatūrą "socialistinę savo turiniu ir tautinę savo forma".

"Darbo Lietuva" (40.VIII.22) labai kruopščiai aprašė rašytojų gautus tikrai turtingus Kauno rūmus. Aprašytas valgomasis, vynų sandėliai, indai, ypač daug dėmesio atkreipta į taures, o moteriškame buduare reporteris rado net "dangiškas" spalvas. Po gautų rūmų pasigardžiuojamo aprašymo seka tokios pastabos: "Pilnateisiais rūmų šeimininkais dabar bus literatūros ir meno žmones. Čia bus jų židinys. Kur anksčiau buvo daug išgerta ir baliavota, kur blizgėjo tuščia prabanga, dabar susiburs meno ir literatūros darbuotojai..." O pagaliau pasakyta: "drg. Cvirka, reikšdamas džiaugsmą visų literatūros ir meno darbuotojų vardu, pareiškė gilią padėką L. Komunistų partijai ir vyriausybei".

Propagandinė šio reikalo pusė sudorota taip, kaip to reikalauja bolševikinis stilius. Tik iš kitos pusės pažvelgus, atrodo nerimta, kad rašytojai, perimdami rūmus, labai uoliai apskaičiavo, kiek tuose rūmuose buvo išgerta, ir net uostinėjo bokalus (jie, girdi, dar kvepėjo vynu). Taip pat dabar būtų lygiai nerimta, jei kas imtų skaičiuoti, kiek patys rašytojai tuose "prabangiškaiusiuose" rūmuose išgėrė. Ne tai svarbu, kad išgerdavo, (kaip gi negersi į "tautų mokytojo" sveikatą!), bet daug svarbiau, kad, ir tuos pra-bangiškus rūmus turėdami, jie nieko pozityvaus nepadarė ir nieko negalėjo padaryti. Tai, ką nuoširdaus, lietuviško jie į tuos rūmus atsinešė, buvo užgniaužta. O įkinkyti į bolševikinio režimo garbinimą jie ir laiko kūrybai nebeturėjo.

Čia buvo paprastas bolševikų propagandos "blefas". Nes argi rūpi bolševikams atskirų tautų kultūros ugdymas ? Tvirtai galima pasakyti, kad jie, būdami griežti internacionalistai, nenori ir negali atskirų tautų kultūros ugdymu rūpintis. Tai tik laikinas manevras. Bolševikų veikla paskutiniais metais Pabaltijo valstybėse, ypač Lietuvoje, visiškai aiškiai įrodė, kad jie yra pikčiausi priešai kiekvienos savarankiškos tautos.

Bet kodėl gi jie vis dėlto savo propagandoje taip uoliai iškelia atskirų tautų kultūrinę veiklą? Niekados nereikia užmiršti, kad pasaulinė bolševikinė revoliucija — jų vyriausias ir galutinis tikslas. Ir visas tas triukšmas dėl atskirų tautų kultūrinės veiklos — prekė, skirta daugiausia tik užsieniui. Iš vienos pusės tai turi įtikinti už sovietų sienos gyvenančias tautas, kad jos, į bolševikų "rojų" patekusios, nebus perse-klojamos del tautinės veiklos, kad jos net gaus daugiau galimumų savo tautinę kūrybą plėsti. O svarbiausia. kad labai uoliai bolševikų propaguojamas sąjunginių ir autonominių respublikų aziatiškas menas ir savo forma ir savo nuotaika daugeliui Europos snobų sudarė ypatingo skonio egzotiką.

Tai buvo nebloga propagandos medžiaga Anglijai, Amerikai ir kitiems kraštams, kur apskritai tolimųjų kraštų egzotika — muzika ir tapyba — po Pirmojo Pasaulinio Karo buvo didelėje madoje. Tokie savo rūšies propagandos virtuozai - bolševikai gerai įvertino šią medžiagą ir ją, kur tik galima buvo, panaudojo. Ne kuo kitu, tik šia aplinkybe galima paaiškinti tai, kad bolševikų užsieniui skirtuose leidiniuose ir propagandiniuose albumuose būdavo neproporcingai daug vietos skirta Azijos tautoms ir jų meno "klestėjimui" pavaizduoti.

Tikrovėje bolševikai nė nemanė, žinoma, visu pločiu atskirų tautų kultūrą ir meną ugdyti. Jiems pakakdavo tik pasigaminti vaizdžių pavyzdžių, surasti keletą autorių, įsteigti keletą kultūrinių ir meno įstaigų, kurias būtų galima parodyti pasauliui. Kaip ir kitose savo veiklos srityse, jie tik propagandinės medžiagos ieškodavo.Juk visi labai gerai žino, kad pas bolševikus buvo keletas "kolchozų", kuriuose viskas blizgėjo, kur buvo ir teatrai ir kinai ir bibliotekos ir veisliniai gyvuliai ir puikūs gyvenamieji namai. Jie taip pat turėjo ir keletą vaikų prieglaudų, kuriose vaikai buvo apvilkti, kaip kokie lordų sūnūs, jie šoko baletą, dainavo, deklamavo ir visokeriopai mokėjo pavaizduoti, kaip aukštai pakilęs vaikų mokymas ir auklėjimas sovietų žemėje. Taigi, bolševikai tokius kolchozus ir tokias vaikų prieglaudas ir rodydavo užsieniečiams, tuo būdu mikliai apdumdami jiems akis. O visas kraštas skurdo, kolchozai dažnai neturėjo reikalingiausių žemės dirbimo įrankių, kolchozininkai gyveno pusbadžiu, vaikų prieglaudose siautė dėl netvarkos ir apsileidimo didelis mirtingumas ... Lygiai ir tautinės kultūros srityje, be tų atrakcionų, kurie buvo paruošti užsieniui, nieko, kas būtų verta rimto dėmesio, nepadaryta. Atvirkščiai, bolševikų globoje esančios tautos vis stipriau buvo pavergiamos ir tolydžio nustodavo bet kokio savarankiškumo. Juk atskiros respublikos vadovai negalėjo nė žingsnio be Maskvos leidimo padaryti. Bet kokia iniciatyva ir savarankiška mintis pačiame pašaknyje buvo pakirsta. Ir jeigu pripažintume, kad bolševikai šį tą nuveikė vadinamose sąjunginėse "respublikose", tai ši jų veikla visoje platumoje nieko bendra, žinoma, neturi su ten gyvenančių tautų tautine kultūra.

Visų ryškiausiai bolševikų propagandos melagingumą patyrė lietuviai. Maža to, kad jie labai greit sužlugdė lietuvių kultūrinį gyvenimą, sunaikino lietuvių jau plačią spaudą, sužalojo lietuvių meną, bet, pagaliau, jie parodė savo tikrąjį veidą, persekiodami, žudydami ir kalindami, ištremdami žymią dalį lietuvių šviesuomenės, daugumą atsparesnių tautiniu požiūriu lietuvių. Savo priešais jie laikė, kaip rodo NKVD visai slaptas aplinkraštis, ne tik buvusius politinius darbuotojus, įvairių jaunimo sąjungų narius, net jaunimo laikraščių korespondentus, filatelistus ir esperantininkus, kurie turėjo nelaimę kada nors parašyti laišką į užsienį, o taip pat asmenis, kurių kaltė buvo tik ta, kad jie turėjo giminių Vokietijoje.

Karčia pašaipa skamba bolševikų pažadai ugdyti lietuvių kultūrą, meną, literatūrą, kai dabar sužinome, kad pagal jau seniai sudarytą planą jie ruošėsi ištremti į Azijos dykumas mažiausiai 40% visos lietuvių tautos. Čia jau nebekalbėsime apie tai, kad Lietuvoje buvusių mokyklų programos buvo taip "sutrumpintos", jog tas mokyklas (net vidurines) baigę, galėjo išeiti tik labai menko išsilavinimo jaunuoliai.

Bet yra duomenų, kad mūs laukė dar didesni smūgiai kultūrinėje srityje. Žurnalistas A. Kelmutis laikraštyje "Į Laisvę" (1941 m. liepos 29 d.) paskelbė nepaprastą sensaciją, kuria, tur būt, ne iš karto galima patikėti. Toji bolševikų mums ruošiama staigmena skambia tikrai nepaprastai: autoriaus tvirtinimu, bolševikai manę Lietuvoje, kaip tai jie jau yra padarę kitose sąjunginėse "respublikose", įvesti slaviškus rašmenis. Vadinas, lietuviai dar kartą turėtų progos prisiminti rusų caro laikų žiauriuosius persekiojimus, kuriems sunku surasti lygius. Muravjovo laikų lietuvių patirti persekiojimai žadėjo pasikartoti visu mastu. Apie rusų bolševikų ruošimąsi lietuvius "apdovanoti" slaviškomis raidėmis A. Kelmučio straipsnyje skaitome: "Daugelis mūsų, rodos, nė sapnuoti nesapnavo apie tai, kad Maskvos bolševikai, panašiai kaip 1865 metais rusų slavofilai, jau ruošė štai tokį projektą, būtent: jie norėjo lietuviškajam raštui įvesti rusiškas raides. Daug kas gali nepatikėti tokiu bolševikų kėsinimosi galimumu, lygiai kaip niekas anksčiau netikėjo masinio lietuvių ištrėmimo galimumu. Jei kas, pavyzdžiui, būtų ėmęs tvirtinti, kad bus toks masinis lietuvių išvežimas iš Lietuvos, tą būtų apšaukę nesąmonių skelbėju".

Daugumui beveik nėra žinomas tas faktas, kad bolševikų valdžia daugeliui tautų, gyvenančių Rusijos teritorijoj, yra įvedusi rusiškas raides. Iš buvusių naujai užimtų kraštų (Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Besarabijos) bolševikai tesuspėjo įvesti rusiškas raides tik moldavų raštams Besarabijoje šių metų pavasaryje. Tuo reikalu specialiai buvo sušaukta vadinamosios Moldavijos respublikos aukščiausios tarybos sesija, kuri turėjo aprobuoti moldavų lotyniškų raidžių pakeitimą rusiškomis raidėmis. Labai įdomu žinoti rusų motyvai, kodėl įvedamos rusiškos raidės. Čia tuos motyvus imu iš Moldavijos aukščiausios tarybos sesijos stenogramų, štai jie:

"Rusų bolševikų kultūra yra pažangiausia ne tik Tarybų Sąjungos tautų tarpe, bet ir visam pasaulyje. Jų kultūra yra pažangiausia, revoliucingiausia pasaulyje. Rusų kalba yra laisvės simbolis, visų tautų brolystės ir bičiulystės simbolis. Beveik visos Tarybų Sąjungos tautos dabar pereina į rusiškąją grafiką, kuri joms padės labiau prisijungti prie didžiosios socialistines kultūros. Perėjimas prie rusų šrifto turi mokslinį bei istorinį, teorinį ir praktinį pagrindą. Nemažiau yra svarbi ir politine reikšme. Kultūros augimo perspektyva, tautines pagal formą ir socialinės pagal turinį, yra nesutraukomai susijusi (kitaip ir būti negali) su Tarybų Sąjungos visų tautų tarybine socialistine kultūra ir ypač su rusų bolševikų kultūra. Tarybų Sąjungos tautų daugumas jau priėmė rusų šriftą".

Iš čia galime padaryti išvadą, kad, savo tikslo siekdami, bolševikai nesidrovėjo ištraukti iš istorijos archyvo pačius juodžiausius reakcijos laikų tautų smaugimo atributus. Tokiu keliu bolševikai ėjo, norėdami, kaip jie sakė, "suartinti" tautas ir įgyvendinti "broliškus" tautų santykius.

Kaip bolševikai slėpė nuo lietuvių savo sumanymą įvesti kolchozus

Jau pirmomis savo viešpatavimo dienomis bolševikai Lietuvoje paskelbė savo pagarsėjusią žemės reformą. Kaip žinoma, visa žemė buvo nacionalizuota, ūkininkai, nors nustojo savo žemės nuosavybės teisių, bet buvo palikti dirbti ir valdyti. Žemės savininkai, kurie turėjo daugiau žemės kaip 30 hektarų, buvo arba visai iš savo ūkių pašalinti, arba palikti — kai kuriems buvo palikta nustatytoji norma 30 ha, o kai kuriems ir mažiau, pavyzdžiui, 10 ha.

Patys bolševikai jautė, kad tai jų opiausia reforma Lietuvoje, todėl jų propagandos aparatas buvo įkinkytas į šios reformos "tinkamą išaiškinimą" liaudžiai. Dėl to ne vienas atsakingas kalbėtojas, kreipdamasis į minias, neužmiršdavo užsiminti apie tą "nepaprastą laimę", kurios Lietuvos žmonės sulaukė, įvedus bolševikinę žemės reformą. Taip pat ir spauda labai daug vietos skirdavo žemės reformai.

Bet paskelbtoji žemės reforma nenusakė tikrųjų bolševikų planų žemės valdymo srityje. Pradėtoji tiesiog šlykšti komedija su žemes dalinimu mažažemiams ir bežemiams, o taip pat sklypų palikimas ligi 30 hektarų atskirų šeimų rankose — buvo tik apgaulingas bolševikų manevras. Tuo būdu norėta apgauti Lietuvos žmones, kurių prisirišimas prie žemes bolševikams buvo labai gerai žinomas. Jau ta aplinkybe, kad kai kurie žemes gavę naujakuriai atsisakė žemę perimti valdyti ir dirbti, parodė, kad žmonės puikiai supranta bolševikų apgaulę. Todėl bolševikai labai nervinosi ir prikaišiojo vadinamiems "liaudies priešams" už skleidžiamus gandus.

Pačioje bolševikų valdymo pradžioje buvo tiesiog uždrausta kalbėti apie kolchozus, ir pats kolchozų vardas buvo pašalintas iš bolševikų leksikono. Labai įdomu pasekti bolševikų propagandos evoliucija žemės klausimu. Lietuvos ūkininkų tvirtas nusistatymas prieš kolchozus privertė bolševikus kalbėti žemės pertvarkymo reikalu visai priešingus jų nusistatymams dalykus.

Bolševikiniais metais buvo iškilęs ir savotiškai vėliau pagarsėjęs agr. Mickis. Jo kalba "Liaudies Seime" buvo lyg įvadas į žemės reformos įstatymo svarstymą. Toje kalboje, kurios tikslas buvo nuraminti Lietuvos ūkininkus, agr. Mickis pasakė:

... "žemė, kuri priklauso valstybei, perduodama valstiečiams naudotis neaprėžtam laikui ir nemokamai (čia stenogramoje pažymėta: plojimas), tad darbo valstietis ant savo žemės, kaip ir ankščiau, pasilieka šeimininku. Vadinasi, valstiečio, kaip savarankaus šeimininko, padėtis nepasikeičia, o nauda bus ta, kad žemės iš valstiečio niekas negalės atimti už jokias skolas..."

Naivūs žmonės, išgirdę tokį "liaudies ministerio" Mickio pažadą, galėjo tik apsidžiaugti. Valstietis lieka savo žemėje šeimininku ir niekas tos žemės iš jo neatims. O Lietuvos ūkininkai daugiau nieko ir netroško. Jie buvo pasirengę pakelti didžiausį vargą, kad tik jų niekas negrūstų į kolchozus, kuriuose jie bijojo pavirsti kokių nors atejūnų-'komisarų pastumdėliais.

Agr. Mickis, matyt, jaute, kad jo patiektų argumentų dar nepakanka. Todėl jis laike reikalinga dar labiau sutvirtinti savo teigimus ir toje pačioje savo kalboje pridūrė:

"Mūsų liaudies priešai... tikino, kad sovietiška valdžia iš ūkininkų atims žemę ir pavers juos bernais ... Tikrumoje Liaudies Seimas, paskelbęs Lietuvos sovietų valdžią, aprūpina darbo valstiečius žeme ir stengiasi palengvinti jų sunkią padėtį. Priešai tvirtino, kad iš valstiečių atims jų asmeninę nuosavybę, įgytą savo teisingu darbu ... Aš siūlau Liaudies seimui patvirtinti iškilmingoje seimo deklaracijoje, kad asmeninė valstiečių nuosavybė, trobesiai, gyvuliai, gyvasis ir negyvasis inventorius, jų ūkio gaminiai ir įvairūs namų apyvokos daiktai bus vertinami ir apsaugomi ir ateityje, kaip neliečiama nuosavybė, o visokie pasikėsinimai prieš šių valstiečių nuosavybę bus baudžiami visu įstatymu griežtumu...."

Ministeriui Mickiui to maža, jis dar pabrėžia: "Skleidžiami šlykščiausi gandai... kad valstiečiai bus prievarta suvaryti į kolchozus". Dar toliau jis sako: ... "visokie bandymai versti valstiečius prieš jų valią burtis į kolchozus bus vertinami, kaip kenksmingi provokaciniai žygiai, nukreipti prieš sovietų valdžios ir darbo žmonių interesus".

Po to, kas Lietuvoje bolševikų viešpatavimo metu įvyko, tur būt, ne kiekvienas patikės, ar tikrai taip galėjo nemirktelėję tvirtinti visokie Mickiai. Bet, deja. tikrai taip buvo ir ši citata atskleidžia visą bolševikiškų agitatorių nesąžiningumą ir nesivaržymą kalbant į liaudį...

Bet bolševikinė propagandos mašina veikė toliau. Bolševikai, norėdami įtikinti, kad jų paskelbtoji žemes reforma rimtai bus vykdoma, netrukus, būtent, tų pačių metų rugpiūčio 2 dieną, paskelbė atsišaukimą į visuomenę, kuriame kvietė į žemės reformos vykdymo talką. "Darbo Lietuvos" 31 Nr. išspausdintame atsišaukime nieko nepasakyta, ką tie talkininkai turės daryti, tik buvo kviečiama: "panaudoti visas savo turimas žinias ir mokslą ir įtempti visas savo jėgas žemės pertvarkymui įvykdyti". Nereikia manyti, kad bolševikams jau labai rūpėjo tuo atsišaukimu pasiekti praktiškų rezultatų. Jiems svarbu buvo palaikyti žmonėse įsitikinimą, kad žemė bus išdalyta valstiečiams.

Bolševikai jautė, kad pagrindinis jų pažadas įvykdyti žemės reformą turi būti, nes kitaip gali įvykti rimtų komplikacijų, bent pradžioje ištesėtas. Tad jie nepaprastai skubiai ir nemažiau chaotiškai ėmė nacionalizuoti žemę. Ta painiava, kuri buvo per tą "žemės reformą" padaryta, specialistų nuomone, turėjo ypatingą tikslą: taip supainioti žemės paskirstymą tarp valstiečių, kad tik liktų viena išeitis — sukolchozinti visus ūkius. Labai būdinga, kad, dalydami žemę, bolševikai stengėsi palikti bendras sodybas. O jų apdovanoti bežemiai kai kur atsisakė priimti jiems paskirtus sklypus. Tai pirmieji reiškiniai, kurie parodo, kad visokių Mickių tvirtinimai, jog žemė bus palikta valstiečių atskirame valdyme, tėra tik bolševikų melaginga ir demagoginė propaganda.

Turėdami tai galvoje, suprasime, kodėl sklido "gandai", dėl kurių "Darbo Lietuva" (61 Nr.) taip išsireiškia:

"Visokie liaudies priešai nesnaudžia ... pavyzdžiui, Raseinių apskrityje plinta, gandai, kad žemės pertvarkymas nebūsiąs galutinis, kad netrukus iš naujo būsią pertvarkoma". Toliau sakoma: "Liaudies seimo deklaracija yra šventas dalykas, ir niekas jos nekeis".

Tai buvo vis gražūs žodžiai. Tai buvo bolševikų valdymo pradžia. Bet jie vis dėlto buvo labai nekantrūs ir skubėjo pradėti vykdyti savo tikrąją programą. Labai greit prasidėjo propaganda už kolchozus (šio nemalonaus lietuvio ūkininko ausiai žodžio vengta, vėliau kolchozai buvo vadinami bendraūkiais, valstiečių kooperatinėmis gamybinėmis draugijomis), prasidėjo visokiais pažadais žmonių viliojimas į kolchozus. Jau pradėjo steigtis kolchozai kai kuriose apskrityse. Bet mėgėjų eiti į kolchozus vis dėlto buvo visai maža. Tad bolševikai turėjo panaudoti stipresnes priemones. Viena tų priemonių, tai garsios pyliavos, kurios buvo paskelbtos pavasarį, kada ūkininkai visados maža turi grūdų. Ir reikalaujamų grūdų kiekis, ir tų reikalavimų pritaikymas sunkiausiam metų laikui parodo, kad visa tai turėjo vieną aiškų tikslą: nualinti valstiečių ūkius taip, kad jiems liktų paskutinis išsigelbėjimas — kolchozas ... Daugiau Mickio teigimai jau nebuvo kartojami, ir pats Mickis, kaip tas "mauras atlikęs savo žygį" — buvo atstatytas ir už nuopelnus išsiųstas į gražų Kaukazo kurortą... gydytis.

Vadinas, visi ankstyvesnieji pažadai nuėjo niekais, tai buvo paprasta bolševikų demagogija ir apgaulė. Lietuvos ūkininkas sulaukė bendro su kitais sovietų sąjungos valstiečiais likimo2).

2  Dabartiniu metu, antros bolševikų okupacijos laikotarpyje, Lietuvos ūkininkai brukami į kolchozus visu smarkumu.

Apie nemokamą mokslą

Svarbios bolševikų propagandos priemonės — nemokamas mokslas ir nemokamas gydymas, — kaip savo kailiu patyrė lietuviai, taip pat neturėjo gyvenime praktiškos reikšmės. Nemokamas mokslas tuojau buvo panaikintas visoje Sovietų Sąjungoje, o Pabaltijo respublikose paliktas laikinai, mat, jau labai didelė buvo gėda įvesti mokestį už mokslą po to, kai taip daug spaudoje ir mitinguose rėkauta. Tad Lietuvai buvo Maskvos pakištas "saldainis", kad iš karto nenusiviltų. O apie gydymą Sovietų Sąjungoje, apskritai, sunku kalbėti — taip chaotiškai ir padrikai jis ten tvarkomas. Bolševikai ir šioje srityje lieka sau ištikimi. Jie turi įsteigę keletą sanatorijų, keletą klinikų, kuriomis gali pasigirti prieš pasaulį, o bendri sveikatos reikalai ten yra šiurpulingi. Jau vienas chroniškas gyventojų nedavalgymas apsunkina sveikatos reikalų tenkinimą. Ir platų medicinos tinklą turėdama, tokiose sąlygose valstybė galėtų medicinos pagalbą išvargusiems gyventojams teikti. O Sovietų Sąjungoje, kaip matyt iš jų pačių spaudos, ir medikamentų, ir kitokių gydymo priemonių visados trūkdavo. Tad nemokamas gydymas buvo tiek pat vertas, kiek ir kiti bolševikų propagandos šūkiai.

* * *

Svarbesniuose tų laikų laikraščiuose "Tarybų Lietuvoje" ir "Tiesoje" viešpatavo svetimieji: Zimanai, Šakovai ir t.t. Vienas jų kompanijos, būtent L. Šausas, "Darbo Lietuvos" 20 Nr. skelbė "kovą be pasigailėjimo visiems kapitalizmo agentams ir antisemitams" ir žadėjo "išrauti su šaknimis visus tautinio antagonizmo, šovinizmo ir antisemitizmo reiškinius". Tai buvo ne kas kita, tik dirvos paruošimas laisvai svetimtaučių veiklai.

Labai skaudu lietuviui buvo klausytis, kaip bolševikų agentai visokeriopai dergė Lietuvos praeitį. Visa, kas pirmiau buvo Lietuvoj, be jokios atodairos piešiama juodžiausiomis spalvomis. Ir žmonės buvę tamsūs, ir ūkis nesutvarkytas, ir švietimo reikalai netinkamai vedami, žodžiu, nieko gero nebūta.

Savęs apspiaudymo meno pamokė tų laikų įtakingiausias vyras — LKP (b) CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus. Jis "Liaudies Seime" tarp kitko yra pasakęs: Lietuva turi kuo trumpiausiu laiku pasivyti sovietų respublikas, tiek kultūrinių, tiek ekonominių laimėjimų požiūriu". A. Sniečkus nesitenkina tvirtinimu, kad Lietuvoje žmonėms "jokių pilietinių teisių nebuvo pripažįstama", jis dar apjuodina praeitį, atvaizduodamas savo šalį, kaip atsilikusią ir reikalingą "sovietų respublikų" — "vyresniųjų seserų" — Rusijos, Gudijos, Ukrainos pagalbos, kad Lietuva galėtų sustiprėti ir išaugti.. . Badaujanti Gudija, skurstanti tarp savo derlingų dirvų Ukraina ... turėjo Lietuvai būti pavyzdžiu.

Tad nebegalima pykti ant rusų laikraščių (pav. "Ogoniok"), kurs rašė, kad retas Lietuvos ūkininkas turi arklį, o žemę dirba ne plūgais ar kitais moderniais įrankiais, bet senojom žagrėm ... Bolševikai nepagailėjo mūsų krašto praeities ir nesiskaitė su tikrove.

Tiesa, jų propagandos priemonės kartais būdavo labai naivios, taikomos tik menko išsilavinimo žmonėms. Pavyzdžiui, jie spausdindavo nuotraukas iš Lietuvos, kuriose specialiai buvo atvaizduotos parinktos lūšnos. Kiekvienas žino, kad ir gražiausiame mieste, greta puikių pastatų, norėdamas rasi užkampį, kuris atrodys, tinkamai foto objektyvą nustačius, vargingai. Bet bolševikai, norėdami saviškiams parodyti, kokia "Lietuva buvo varginga", kaip ji troško sovietiškos laimės paragauti, spausdino lūšnas ir vargingai atrodančius senelius. Matyt, ir takios priemonės Sovietų Sąjungoje tiko propagandai.

Bolševikai lietuviams savo Okupaciją pasaldino keliais efektingais "triukais". Jie negailėjo mums lietuviškų žemių ir grąžino mums Švenčionis ir kitas vietas, kur daugumas gyventojų lietuviai.

Bet jie buvo ramūs dėl to savo duosnumo, nes, duodami tas apskritis, ėmė visą Lietuvą.

Iš viso, kas čia pasakyta, galima padaryti išvadą, kad bolševikai, siekdami savo tikslų, nesivaržė su priemonėmis ir laikė visus propagandos būdus tinkamais, jei tik jų pagalba buvo galima sulaukti pageidaujamų rezultatų. Bet Lietuvos žmonės, neatsižvelgiant į visą bolševikinės propagandos miklumą, vis dėlto nepasidavė jų įtakai ir nenustojo savarankiškai galvoti ir jausti.

LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TURTŲ NAIKINIMAS

A. ZABITIS - NEZABITAUSKIS

Bendrieji bruožai

Darbšti, gaji, po 1914—1918 metų Pasaulinio karo nuo rusų carines priespaudos atsikračiusi lietuvių tauta savo nepriklausomo 1918—1940 metų gyvenimo periodu buvo spėjusi gerokai aptvarkyti ir savo kultūrinio gyvenimo sritį. Nors ir per maža tebuvo laiko visoms kultūrinio gyvenimo sritims pagrindinai sutvarkyti, vis dėlto kiekvienai sričiai per tą laiką jau buvo padėti tvirti pamatai, kurie įgalino visas lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo šakas organiškai augti ir plėtotis. Per 20 su viršum nepriklausomo gyvenimo metų buvo išsiugdyta pakankamai įvairių kultūrinių sričių darbininkų-inteligentų, įsteigta reikalingų mokslo, meno ir kultūros organizacijų ir institucijų, išauklėtas pakankamas visuomenes kultūrinių reikalavimų ir meninio skonio lygis, kuris teikė palankią dirvą krašto bendrajai kultūrai augti ir bręsti. Per tą laiką gerai susitvarkė Lietuvos visų rūšių ir laipsnių mokyklos, buvo išleista milijonai egzempliorių naujos literatūros, beveik visuose provincijos miestuose vietos šviesuomenės pastangomis įsikūrė muziejai, kraštotyros draugijos, praturtėjo archyvai, bibliotekos ir kitos kultūrinės organizacijos ir įstaigos.

Palyginti nedidelis Lietuvos kraštas kas metai išleisdavo apie 1.000 tomų knygų su per 100.000 psl., išeidavo apie 150 periodinių leidinių, aukštosiose mokyklose mokėsi apie 4.000 studentų, gimnazijose apie 15.000 moksleivių, pradinėse mokyklose apie 300.000 šviesos ir mokslo ištroškusios jaunosios kartos (Lietuvos Statistikos Metraštis, Kaunas 1938 m.). Tačiau svarbiausias dalykas čia buvo tas, kad lietuvių tautos kultūrinis augimas ir brendimas vyko Vakarų Europos kultūrinių tradicijų dvasioje, visiškai nieko bendra neturinčioje su rytų dykumų bolševikiniu susmukimu ir palaidumu. Todėl lengva suprasti, koks skaudus smūgis lietuvių tautos organiškai augančiai kultūrai buvo 1940 m. birželio 15 d. raudonosios okupacijos bangos užgriuvimas. Tragiškiausia čia buvo ne tai, kad Lietuvą užplūdo raudonųjų azijatų gaujų gaujos, bet tai, kad bolševikų čekistine priespauda žiauriausiai užgniaužė net mažiausią lietuvių tautines kultūros apraišką ir tuo būdu visą tautą iš anksto pasmerkė fatališkai kultūrinei mirčiai. Visos mūsų kultūrinio gyvenimo sritys tuoj buvo pavergtos "pasididžiavimui ir garbei, mūsų akių šviesai, išmintingiausiam iš išmintingųjų vadui, draugui ir tėvui" Stalinui.

Nuo 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo lietuvių tautos gajai bręstančios kultūros apgaulingas ir šlykštus marinimas ir visų kultūrinių ir meninių vertybių azijatiškas naikinimas. Tam judošiškam darbui atlikti Maskvos tarnų Lietuvoje tuoj sudarytos reikalingos sąlygos:

1. paskirta "draugui ir tėvui" Stalinui ištikimiausia švietimo vadovybe ir

2. išleisti reikalingi "įstatymai" mažos mūsų tautos kultūros, meno ir mokslo turtams piešti.

Švietimo vadovybes priešakyje atsistojo visada Maskvai simpatijų reiškęs A. Venclova ("Vyr. Žinios" Nr. 711, 1940.VI.22), o jo pavaduotojais 1940 m. rug-piūčio 27 d. paskirti Liudas Gira ir Juozas Žiugžda ("LTSR Vyriausybes Nutarimų ir Potvarkių Rinkinys" Nr. 1, 1940.X.12).

1940 m. gruodžio d. Liaudies Komisarų Taryba patvirtino šią švietimo Liaudies Komisariato Kolegiją: Antanas Venclova — švietimo liaudies komisaras, Juozas Žiugžda — komisaro pavaduotojas, Liudas Gira — komisaro pavaduotojas, Vincas Žilionis — pradžios mokyklų valdybos viršininkas, Petras Mikutaitis — vidurinių mokyklų valdybos viršininkas, Kostas Kriščiūnas — specialinių mokyklų valdybos viršininkas, Juozas Geniušas — suaugusiųjų švietimo viršininkas, Antanas Račinskas — kadrų skyriaus viršininkas ir Liudas Dovydėnas — priešmokyklinių įstaigų ir vaikų namų skyriaus viršininkas ("LTSR Vyriausybės Nutarimų ir Potvarkių Rinkinys Nr. 3(6), 1941.115).

Maskvai spaudžiant, tuoj buvo padaryta švietimo vadovybės ir kultūrinių įstaigų atsakingesnių tarnautojų "atranka". Kadangi Lietuvos inteligentų tarpe komunistų labai mažai tebuvo, tai noromis nenoromis teko palikti daugelyje kultūrinių įstaigų tada ligi įkyrėjimo linksniuotus "smetoninius" tarnautojus. Jų dėka ir pavyko dalį kultūros ir meno turtų išgelbėti nuo sunaikinimo.

Tačiau juo toliau, juo griežčiau buvo valomas "smetoninis" kultūrinių ir švietimo įstaigų tarnautojų aparatas. Prie Švietimo Liaudies Komisariato ir Meno Reikalų Valdybos įsteigti kadrų skyriai. Į abi centrines įstaigas atsiųsti iš Maskvos padėjėjai: nuo 1941 m. kovo 6 d. Meno Reikalų Valdybos viršininko pavaduotoju paskirtas rusas Genadijus Čučkalovas ("LTSR Vyriausybės Nutarimų ir Potvarkių Rinkinys" (Nr. 8(11), 1941.IV.29), Komisarų Taryboje kultūrinius reikalus tvarkė iš Maskvos atsiųstas rusas Aleksandras Popovas ("LTSR Vyriausybės Nutarimų ir Potvarkių Rinkinys" Nr. 4(7), 1941.11.15), Vyriausios Literatūros ir Leidyklų Valdybos viršininku nuo 1940 m. spalių 14 d. paskirtas rusas Vasilijus Procenko ("LTSR Vyriausybės Nutarimų ir Potvarkių Rinkinys" Nr. 1(4), 1941.1.20), Valstybinės Leidyklos direktorium nuo 1941 m. balandžio 1 d. Ignas Gaška. Į visas vadovaujamąsias kultūrinių ir švietimo įstaigų vietas paskirti iš Maskvos atsiųsti rusai arba vietos pasižymėję bolševikai ir komunistai, kurie apie kultūrinį darbą neturėjo jokio supratimo, o bolševikinių profesinių sąjungų kultūros ir švietimo įstaigų centro reikalų vedėja paskirta žydė Komodaitė, bolševikams okupavus Lietuvą sudarinėjusi areštuotinų lietuvių veikėjų sąrašus, t. y. gryna čekiste ("Lietuvių

Archyvas" I, 14 psl. VI. Radzevičius. "Pirmieji bolševikų žingsniai", Kaunas 1942).

Lygiagrečiai su Lietuvos kultūrinių įstaigų personalo pagrindiniu perkratymu ir bolševikinimu skubiai imta vykdyti vadinamoji nacionalizacija, iš esmes, įstatymais legalizuotas privataus ir visuomeninio turto vogimas. Kai kur tas legalizuotas vogimas buvo pridengtas kilniais tikslais, pvz., Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. rugpiūčio 31 d. nutarimu Nr. 29 Ginklų Fondo ir Karo Laivyno Fondo 5.077.545,90 lt. suma perkelta į valstybes pajamų sąmatą ir biudžeto keliu paskirta Liaudies Kultūros Fondo reikalams.

Kokiu Skubiu tempu buvo vykdoma bendroji turtų nacionalizacija, matyti iš kelių čia pateikiamų duomenų: 1940 m. liepos 26 d. nacionalizuoti bankai ir stambioji pramone ("Vyr. Žinios" Nr. 721, 1940.VIII. 1); 1940 m. rugsėjo 24 d. nusavinti į užsienį pabėgusių asmenų ūkiai su visu inventorium ir 60 grupinių ūkių su 45. 613 ha ploto ("LTSR Vyriausybės Nutarimų ir Potvarkių Rinkinys" Nr. 3, 1940.XII.14); 1940 m. rugsėjo 27 d. nacionalizuotos visos privačios prekybos įmonės, kurių metinė apyvarta buvo didesnė kaip 150.000 lt. Pagal šį nutarimą rugsėjo 27 d. buvo nacionalizuota: "Spaudos Fondo" kooperacinė bendrovė, "Sakalo" bendrovė, šv. Kazimiero Draugijos knygų leidykla, "Dirvos" bendrovė, "šviesos" knygynas ir leidykla, "žinijos" knygoms leisti bendrovė, A. Ptašeko knygynas ir leidykla, "Mokslo" knygynas ir leidykla, "Pribačio" knygynas ir leidykla, D. Gutmano knygynas ir leidykla ir šios spaustuvės: "Šviesos", "Raidės", "Varpo", ir "Vaizdo" cinkografija ("LTSR Vyriausybės Nutarimų ir Potvarkių Rinkinys" Nr. 1(4), 1941.1.20); 1940 m. spalių 28 d. nacionalizuoti kino teatrai, filmoms nuomoti kontoros ir kilnojamieji kino aparatai; 1940 m. spalių 31 d. nacionalizuoti miestuose ir stambesniuose pramonės punktuose visi didesnieji namai.

Visi šitie nusavinimai, nacionalizavimai ir kitoki bolševikiški potvarkiai labai skaudžiai palietė ir lietuvių tautos kultūros gyvenimo sritį, nors visa tai buvo pridengiama apgaulinga liaudies kultūros ir gerovės kėlimo skraiste. Tokiai padėčiai susidarius, ypačiai grėsė didelis pavojus būti sunaikintiems Lietuvos dvarų inventoriams, archyvams, bibliotekoms ir kitiems kilnojamiems kultūros ir meno turtams.

Dvarų kultūros ir meno vertybių registracija

Okupavus Lietuvą raudonajai armijai ir tuoj pradėjus kraštą proletarinti ir komunistinti, buvo aišku, kad ūkiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime prievarta bus įgyvendintos raudonosios reformos. Ypačiai tai buvo aišku po 1940 m. liepos 21 d. "Deklaracijos apie valstybinę santvarką" ir "Lietuvos įstojimo į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą deklaracijos", kur demagogiškai buvo keikiama ligi to laiko buvusi Lietuvos vyriausybė ir pareikštas "liaudies prašymas" priimti Lietuvą į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą (1940 m. liepos 22 d. "Vyriausybės Žinios" Nr. 719). Vos po kelių dienų, t. y. 1940 m. rugpiūčio 1 d. buvo paskelbta Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. priimtoji "Deklaracija, paskelbianti žemę visos tautos, t. y. valstybės, nuosavybe" (1940 m. rugpiūčio 1 d. "Vyriausybės Žinios" Nr. 721). Pagal tą deklaraciją visa žemė paskelbta valstiečių, arba, tikriau pasakius, niekieno, nuosavybe ir nustatyta didžiausia 30 ha norma vienam ūkiui; šią normą prašokęs valstiečių ūkių žemės perteklius buvo paverstas valstybiniu žemės fondu.

Toks žemės valdymo perversmas mūsų krašte turėjo pagrindinai paliesti stambesniuose ūkiuose išlikusias kultūrines ir menines vertybes, kaip paveikslus, litografijas, graviūras, bibliotekas, archyvinę medžiagą, metalo, porcelano, stiklo meninius dirbinius ir, apskritai, visa tai, kas buvo susiję su tradicine krašto kultūra.

Numatydama šiam meno ir kultūros turtui didelį naikinimo ir žuvimo pavojų, Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus vadovybe ir Lietuvos kultūros paminklų konservatorius visomis jų valioje esančiomis priemonėmis pasistengė išleisti įstatymą kultūros ir meno vertybėms apsaugoti. Įstatymas jau buvo paruoštas anksčiau Vakarų Europos panašių įstatymų pavyzdžiu ir jį pavyko pravesti dėl to, kad pereinamojoje to meto vyriausybėje buvo gan jautrių mūsų kultūros reikalams asmenų, kaip prof. V. Krėvė-Mickevičius, inž. E. Galvanauskas. To įstatymo dėka pavyko mūsų dvarų kultūros ir meno turtų dalį apsaugoti nuo raudonosios griovimo ir naikinimo bangos, nors, kaip vėliau pasirodė, čekistų ir bolševikų savavalė nepripažįsta jokių įstatymų.

Tas įstatymas vis dėlto turėjo pagrindinės reikšmės Lietuvos dvarų kultūros ir meno turtams apsaugoti, tad dedu čia visą jo tekstą:

Einąs Respublikos Prezidento pareigas Ministras Pirmininkas, pasirėmęs Lietuvos Konstitucijos 110 str., skelbia šį kultūros paminklų apsaugos įstatymą:

Kultūros paminklų apsaugos įstatymas

1

Kultūros paminklais laikomi kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, kurie dėl savo mokslinės, istorinės, meninės ar kitos reikšmės pripažįstami saugotinais.

2

Kultūros paminklų apsaugą vykdo Švietimo Ministro pavesta ar sudaryta įstaiga. Kitų ministerijų įstaigos jai teikia reikalinga paramą.

3

Kultūros paminklų apsaugai vykdyti Švietimo Ministras nustato Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos statutą ir skiria tarnautojus.

4

Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos įgalioti asmenys turi teisę:

1. apžiūrėti, tikrinti, tirti ir pripažinti saugotinais kultūros paminklus vietoje arba, prireikus, juos laikinai paimti,

2. nustatyti ir panaudoti reikalingas apsaugos priemones, kad paminklas nesunyktų ir nebūtų naikinamas.

Kultūros paminklai Švietimo Ministro nustatyta tvarka registruojami.

Registro žinios teikiamos suinteresuotiems asmenims, jei jie to prašo.

6

Kultūros paminklai iš registro išbraukiami, kada nustoja savo reikšmes, dėl kurios jie buvo pripažinti saugotinais.

7

Iškasti ar kaip kitaip rasti žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, senuose mūruose ar trobesių pamatuose kultūros paminklai laikomi valstybės nuosavybe.

Paminklų radėjams gali būti skiriamos premijos.

8

Kultūros paminklus jų savininkai ar valdytojai turi saugoti ir globoti.

Be Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos leidimo kultūros paminklo negalima parduoti, perduoti, išvežti Į užsienį, dovanoti, įkeisti, išnuomuoti ar kitaip suvaržyti valdymo teises.

Švietimo Ministerija gali skirti pašalpas kultūros paminklams palaikyti.

9

Kultūros paminklai gali būti restauruojami, remontuojami ar kitaip taisomi tik pagal Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos patvirtintus projektus.

10

Kasinėjimus ar kitokius kultūros paminklų tyrimus galima daryti tik Švietimo Ministro nustatyta tvarka.

11

Švietimo Ministro įsakymu kultūros paminklas gali būti nusavintas ar paimtas valstybės globon.

Už nusavintą paminklą atlyginamą laisvai susitarus su jo savininku.

Kai su kultūros paminklo savininku susitarti negalima, tai paminklo kainą nustato Švietimo Ministro patvirtinta komisija iš Švietimo Ministerijos, Teisingumo Ministerijos ir Finansų Ministerijos atstovų. Paminklo savininkas ar jo įgaliotas asmuo gali dalyvauti komisijos posėdyje paaiškinimams duoti.

Už globojamąjį paminklą jo savininkui neatlyginama.

12

Nusavintas kultūros paminklas laikomas valstybės nuosavybe nuo nusavinimo dienos.

13

Nuostoliai, padaryti ryšium su kultūros paminklų apsauga, globa ar tyrimu (4 ir 11 str.), nukentėjusiems asmenims atlyginami.

14

Nusižengusieji šiam įstatymui Švietimo Ministro gali būti baudžiami piniginėmis baudomis ligi 10.000 litų; piniginė bauda gali būti pakeista areštu ligi šešių mėnesių; be to, nusižengusįems priklausą kultūros paminklai konfiskuojami.

15

Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos ar jos pareigūnų veiksmai gali būti skundžiami Švietimo Ministrui. Švietimo Ministro veiksmai gali būti skundžiami Ministrų Tarybai.

16

Taisykles šiam įstatymui vykdyti leidžia Švietimo Ministras.

17

Šis įstatymas veikia nuo paskelbtosios dienos.

E. Respublikos Prezidento p.

J. Paleckis,

Prof. V. Krėvė-Mickevičius,

Ministro Pirmininko Pavaduotojas Kaunas, 1940 m. liepos 20 d.

("Vyriausybės Žinios" Nr. 720, 1940 m. liepos 25 d.)

Kaip matyti, kultūros paminklų apsaugos įstatymas teikė visai pakankamus teisinius pagrindus mūsų krašto kultūros paminklams -apsaugoti. Kiek vėliau remiantis tuo įstatymu dar buvo išleisti trys Švietimo Liaudies Komisaro įsakymai, būtent:

a) "Kultūros paminklams apsaugoti įsakymas" ("Tarybų Lietuva" Nr. 5, 1940 m. spalių 5d.),

b) "Taisyklės kultūros paminklų apsaugai vykdyti" ("Tarybų Lietuva" Nr. 26, 1940 m. spalių 30 d.) ir

c) "Kultūros paminklams registruoti įsakymas" ("Tarybų Lietuva" Nr. 26, 1940 m. spalių 30 d.), kurie buvo paruošti dar prieš bolševikams okupuojant Lietuvą ir apskritai, neskaitant kai kurių trūkumų, buvo visiškai pakankami Lietuvos kultūros paminklų apsaugai vykdyti.

Tačiau pasirodė, kad įstatymai ir teisiniai aktai teturi reikšmės tik kultūringai visuomenei, ko deja, jokiu būdu negalima pasakyti apie tada Lietuvą valdžiusius sluoksnius. Raudonarmiečiai, čekistai ir komunistai su tais įstatymais ir įsakymais visiškai nesiskaitė ir dvarų inventorius be atodairos plėšė ir vogė.

Pagal bolševikinius įstatymus ištisai ar dalinai žemė buvo nacionalizuota tiekoje didesnių dvarų apskritimis: Alytaus — 36, Biržų — 36, Kauno — 73, Kėdainių — 56, Kretingos — 20, Marijampolės — 13, Mažeikių — 32, Panevėžio — 91, Raseinių — 74, Rokiškio — 27, Seinų - Lazdijų — 12, Tauragės — 27, Telšių — 69, Trakų — 82, Ukmergės — 65, Utenos — 31, Šakių — 8, Šiaulių — 74, Švenčionėlių 77, Vilkaviškio — 20, Vilniaus — 101 ir Zarasų — 18. Vadinasi, iš viso Lietuvoje buvo visiškai arba dalinai nacionalizuota 1.114 dvarų. Jų tarpe buvo, aišku, ir tie dvarai, kurie kadaise priklausė įvairiems magnatams ir didikams ir kuriuose galėjo išlikti ir buvo išlikę vertingo kultūros ir meno turto, nes nepriklausomos Lietuvos pravestoji žemės reforma dvarininkams paliko neliestą visą inventorių, jo tarpe ir kultūros, meno ir istorijos turtą. Bolševikams jį nacionalizavus ir nusavinus dvarus, Visas dvarų kultūrinis, istorinis ir meninis turtas atsirado katastrofiškoj būklėj. Ne tik jis pasiliko be globos ir priežiūros, bet tiesiog atsidūrė už įstatymų ir kultūringų žmonių elgesio ribų.

Tam turtui nuo tokio baisaus likimo išgelbėti Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus vadovybė ir Lietuvos kultūros paminklų konservatorius, remdamiesi aukščiau minėtu "Kultūros paminklų apsaugos įstatymu", tuoj po žemės nacionalizacijos ir suvalstybinimo išsiuntinėjo į dvarus apie 20 dailininkų komisijų kultūrinės, meninės ir istorinės vertės daiktams suregistruoti, būtent: paveikslams, litografijoms, graviūroms, skulptūros kūriniams, bibliotekoms, knygų rinkiniams, archyvinei medžiagai, stiklo, porcelano, metalo ir kitokių medžiagų meniniams dirbiniams, stiliniams baldams ir kt. Tos komisijos dažniausiai sudėtos iš 2 asmenų, maždaug per 2 mėnesius (1940 m. rugpiūtis ir rugsėjis) iš viso aplankė apie 1.200 dvarų, kuriuose (apie 500) buvo rasta didesnės ar mažesnės kultūrinės ir meninės vertės daiktų.

Nors ir paskubomis, nesistemingai siųstosios dailininkų komisijos viso apytikriai tuose dvaruose per tuos 2 su viršum mėnesius buvo surašiusios 2.885 paveikslų, litografijų ir graviūrų, 137 skulptūrinius dirbinius, 1.887 metalo, stiklo, porcelano ir molio meninius dirbinius, 2.074 stilinius baldus ir 67 bibliotekas ir knygų rinkinius. Dvaruose surašytųjų meno ir kultūros paminklų dalis, esant nuolatiniam bolševikų sunaikinimo pavojui, buvo sugabenta į provincijos muziejus, o kita dalis palikta dvaruose laikinai saugoti savininkams ar dvarų administratoriams. Nors ši priemonė ir nedavė visai gerų rezultatų, nes bolševikų laikais dvarų administratoriais buvo paskirti apie kultūrą ir meną mažiausią supratimą teturį žmonės, kurių didelė dalis padėjo raudonarmiečiams ir komunistams savavaliauti, vis dėlto Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai tuo būdu pavyko dalį dvarų kultūros ir meno turto išsaugoti iki pat 1941 m. birželio 22 d.

Dvarų inventoriaus plėšimas ir grobimas

Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos 1940 m. rugpiūčio mėn. pirmosiomis dienomis išsiųstosios Lietuvos dvarų kultūros ir meno turto surašyti dailininkų komisijos iš karto savo praktiniame darbe susidūrė su nenugalimomis komunistų, raudonarmiečių ir čekistų daromomis kliūtimis ir trukdymais. Nors apie "kultūringiausios pasaulio" valstybės pareigūnų ir politinių veikėjų darbus tada tebuvo galima kalbėti tik vien giriamai ir pataikaujamai, nes kitaip kalbėjusiems grėsė pavojus patekti į GPU rankas, vis dėlto siųstosios komisijos tuojau pat pradėjo įstaigą informuoti žodžiu ir telefonu apie raudonarmiečių daromąsias jų darbui atlikti kliūtis ir trukdymus. Nemaža tų komisijų asmenų drįso apie tai įstaigai parašyti ir raštu savo pranešimuose. Iš tų pranešimų aiškiai matyti, kokios didelės kliūtys buvo daromos tam visai nekaltam kultūros ir meno paminklų apsaugos darbui.

Štai keletas konkrečių pavyzdžių:

1. "Iš Raubų dvaro išvykome Šeduvos link į Raudondvario dvarą, bet ten stovima rusų kariuomenes, ir ji ne tik kad neįsileido mūsų į dvarą, bet dar neleido pravažiuoti net pro dvaro šalį einančiu vieškeliu, ir mums dideliu ratu teko sukti aplinkiniais keliais Naujamiesčio—Sidabravo link".

(Dail. V. Dilkos ir dail. P. Puzino 1940 m. rugpiūčio 15 d. pranešimas).

2. "Rugpiūčio 3 d. buvome taip pat grafienes Janinos Platerienės dvare. Puikiai užlaikytas ir gražus palocius buvo jau visai tuščias, baldus ir daiktus išvežė su savim raudonarmiečiai, kurie keletą dienų prieš mūsų atvykimą apleido dvarą; kaip girdėjome, kai kuriuos jiems nereikalingus baldus ir knygas raudonarmiečiai išdalijo vietiniams žmonėms ir kumečiams".

(Dail. V. Kairiūkščio 1940 m. rugpiūčio 28 d. pranešimas).

3. "Tiškevičiaus rūmus (Palangoje) radome užimtus raudonarmiečių. Kaip paaiškėjo iš kalbų, palociuje liko dar kiek gerų baldų ir, gal būt, kiek paveikslų, bet leidimo rūmams apžiūrėti negavome".

(Dail. V. Kairiūkščio 1940 m. rugpiūčio 28 d. pranešimas).

4. "Tiškevičiaus rūmų Kretingoje ir dvaro ties Kretinga, kuriuos radome užimtus raudonarmiečių, neleista mums apžiūrėti".

(Dail. V. Kairiūkščio 1940 m. rugpiūčio 28 d. pranešimas).

5. "Baisogalos dvaro, Baisogalos valsč., Kėdainių aps., kultūros paminklai surašyti rugpiūčio 14 d. Dvare gyvena rusų kariuomenė, dėl to visai laisvai pravesti surašymo nebuvo įmanoma".

(Dail. J. Zikaro ir A. Nezabitauskio 1940 m. rugpiūčio 23 d. pranešimas).

6. "Rugpiūčio 28 d., antradienį, 10 val. išvykome arkliais į Vidiškių dvarą, 5 km nuo Ignalinos. Dvare nieko registruotino neradome, nors dvaro rūmai dideli, gražūs, mūriniai, dviejų aukštų, gerai išsilaikę. Pasienio policijos pareigūno žodžiais, visi daiktai buvo išgabenti Sovietų kariuomenės pirmame buvime".

(Dail. B. Macutkevičiaus ir dail. A. Marčiulionio 1940 m. rugsėjo 4 d. pranešimas).

7. "Biliūnų dvare yra raudonosios armijos dalinys, ir jo viršininkas nei fotografuoti, nei apžiūrėti neleido, pareikšdamas, kad tai buvo galima atlikti pirmiau".

(Dail. E. Lurjės ir dail. P. Mikolajūno 1940 m. rugsėjo 25 d. pranešimas).

8. "Žybulių-Ilgižių dvaro kambariai tušti, nes visus baldus išvežę raudonarmiečiai, o kiti vertingi paveikslai išvežti į Varšuvą ... Iš Paker.šnojo dvaro beveik visus geresnius baldus išvežę raudonarmiečiai, ir daugiau nieko nerasta".

(Dail. E. Lurjės ir dail. P. Mikolajūno 1940 m. rugsėjo 26 d. pranešimas).

9. "Baisogalos dv., buv. sav. Komaras, išplėštos užantspauduotos spintos, sunaikinta daug dokumentų ir nuotraukų, išgrobstyta graviūrų ir kitų smulkių meno daiktų". Dvare tada gyveno raudonarmiečiai.

(Dail. V. Bičiūno ir J. Valentukonio 1940 m. spalių 2 d. pranešimas).

Tiesiog baisu buvo klausyti komisijų žodinių pranešimų iš provincijos, kaip šlykščiai buvo naikinamos kultūrines ir menines vertybes. Kėdainių apskrityje retas dvaras išliko raudonarmiečių, žydžių ir komjaunuolių vadovaujamų, neaplankytas. Niekšiškiausiu būdu buvo tempiami į sunkvežimius stiliniai baldai, veidrodžiai, laikrodžiai, kilimai ir vežami į raudonarmiečių ir komunistų būstus, klubus ir privačius butus. Raseinių apskrities dvaruose raudonarmiečiai su komjaunuoliais vykdė tikras kultūros ir meno turtų rekvizicijas.

Tragiškiausia buvo tai, kad nebuvo jokios galimybes tam savavaliavimui kelią užkirsti. Visos centrinių įstaigų pastangos kultūros ir meno turtui gelbėti nedavė jokių rezultatų. GPU ir kompartija buvo visagalės. Tai ryškiai rodo Renavos ir Anapolės dvarų kultūros ir meno turto išplėšimo aplinkybės.

Štai tos bylos dokumentai:

Kaunas, 1940 m. rugpiūčio mėn. 30 d.

Lietuvos T S Respublika

g. M. Labai skubu.

Kauno Valstybinis

Kultūros Muziejus Nr. 514

Mažeikių Apskrities Viršininkui

Renavos dvare (Sedos vls.) ir Anapolės dv. (Židikų vals.) buvo nemaža vertingų kultūros turtų: senų knygų, paveikslų, baldų, kilimų, indų ir kit.

Mūsų turimomis žiniomis, dalis šio turto pateko į kalbamų dvarų ir aplinkinių gyventojų rankas. Šis turtas pagal Valstybines Žemės Ūkio Komisijos ir Kultūros Paminklų Apsaugos įstatymus turėjo būti apsaugotas ir paimtas valstybės žinion.

Kauno Valstybinis Kultūros Muziejus, kuriam pavesta kultūros paminklų apsauga, prašo Tamstą padaryti energingų žygių, kad visi kultūros turtai, buvę minėtuose dvaruose, iš vietos aplinkinių gyventojų būtų surinkti ir perduoti Mažeikių apskr. muziejui.

Jei iš kvotų paaiškėtų, kad dalis kultūros turto buvo pervežta į tolimesnes vietas (miestus ar apskritis), tai šiame atsitikime prašome tiksliai atžymėti kas, kada, kokį ir į kurias vietas ieškomą turtą pervežė ir pas ką jis dabar galėtų rastis.

Apie pravestas kvotas ir rastą turtą prašome smulkiai painformuoti Kauno Valstybinį Kultūros Muziejų.

P. Galaunė, Muziejaus Direktorius

V. K. Jonynas,

Lietuvos Kultūros Paminklų Konservatorius

Senosios "smetonines" tvarkos Mažeikių apskrities viršininkas tikrai sąžiningai savo pareigą atliko ir reikalą smulkiai išaiškino. Jis tuoj paraše Židikų milicijos nuovados viršininkui tokio turinio raštą:

Mažeikiai, 1940 m. rugpiūčio mėn. 31 d.

Nr. 6409.

Labai skubu

Židikų milicijos nuovados viršininkui

Siųsdamas Kauno Valstybinio Kultūros Muziejaus š. m. rugpiūčio mėn. 30 d. rašto Nr. 514 nuorašą, pavedu dėti visas pastangas kvotos keliu išaiškinti, kokie daiktai iš Anapolės dvaro ir Renavos dvaro išgabenti. Reikia nustatyti, kas, kada ir kur kokį turtą išgabeno.

Jei iš kvotos paaiškėtų, kad išgabentų daiktų yra pas vietos ir apylinkių gyventojus, tuojau iš jų tą turtą surinkti.

Kreipiu Tamstos dėmesį, kad šiuo reikalu kvotą reikia pravesti visu stropumu ir galimai greičiau.

(parašas) Apskrities Viršininkas

Židikų milicijos nuovados viršininkas taip pat savo uždavinį atliko gerai ir netrukus Mažeikių apskrities viršininkui atsiuntė raštą su šiais kvotos duomenimis :

Židikai, 1940 m. rugsėjo 7 d.

Nr. 1920

Į Nr. 6409.

Mažeikių Apskrities Viršininkui Raportas

Pristatau susirašinėjimą su pravesta kvota ir pranešu, kad iš Renavos ir Anapolės dvarų turtus gabeno Mažeikių, Židikų, Ylakių ir Sedos kompartijos atstovai, dalyvaujant Valstybės saugumo organams iš Mažeikių.

Kad vietos gyventojai kokius daiktus būtų išgabenę iš Renavos ir Anapolės dvarų, kvotoje nepasitvirtino bei tokių žinių negauta.

Priedas: 3 lapai.

(parašas) Nuovados Viršininkas

Kaip GPU ir Kompartijos funkcionieriai plėšė tą turtą, matyti iš prie Židikių milicijos nuovados viršininko 1940 m. rugsėjo 7 d. rašto Nr. 1920 pridėtų dviejų būdingų kvotų protokolų:

1. Renavos dvaro ūkvedis Karolis Zabiela pareiškė:

"1940 m. rugsėjo mėn. 4 d. Aš, Židikų nuovados milicininkas Trečiokas, Bronius, klausinėjau žemiau išvardintą, kuris pasisakė:

Esu Zabiela, Karolis, sūn. Karolio, 28 m, amž., Lietuvos pil.r R. katalikas, teismo nebaustas, gyv. Renavos dvare, Židikų vals.,. Mažeikių aps., paklaustas parodau:

Aš jau vieni metai ir dešimts mėnesių kaip tarnauju ūkvedžiu-buhalteriu pas Renavos dvaro savininkes Miežinskienę. Stasę, ir Miežinskaitę, Mariją (dabar gyv. Vokietijoje). Minimą dvarą su 319 ha ir visais kitais turtais turėjau savo žinioje. Š. m. liepos mėn. 22 d. iš Mažeikių kompartijos (pavardžių nežinau (atvažiavo atstovai ir pavedė pagalbinės milicijos atstovui Mikniui (kitų pavardžių nežinau) ir kitiems surašyti dvaro rūmuose esantį turtą: įvairias knygas, baldus, indus ir pan. Tą pačią dieną, milicijai bepradedant rašinėti minėtą turtą, iš Mažeikių kompartijos atvažiavo kitas atstovas, kuris pranešė, kad surašinėti nereikalinga ir pats paėmė visus rūmų raktus ir išsivežė.

Ryto metą, t. y. liepos men. 23 d., iš Mažeikių atvažiavo — GPU, atsivežė išvežtus raktus, atsirakino rūmų patalpas ir pradėjo nešti viską lauk: išneštus daiktus — įvairius baldus paliko mano apsaugai, o patys vėl išvažiavo į Mažeikius, sakydami, kad apie 20 val. atvažiuos sunkvežimis ir viską išveš, bet 20 val. neatvažiavo, o atvažiavo jau sutemus, apie 23 val., tie patys saugumo — GPU atstovai su sunkvežimiu, kurį vairavo šoferis Bukys, gyv. Sedoje, ir visi vėl pradėjo nešti iš rūmų ir krauti į autovežimį. Ką jie tada išnešė, aš negalėjau matyti, nes nešė viską be tvarkos ir buvo tamsu. Tą naktį nešdami sudaužė daug lempų, vieną veidrodį ir kitų stiklų. Susikrovę viską išvežė į Mažeikius, o man reikalaujant išvežtų daiktų sąrašą pažadėjo prisiųsti, bet neprisiuntė.

Liepos mėn. 24 d. atvažiavo iš Židikų ir Sedos kompartijos atstovai, irgi sukrovę išsivežė daug įvairių daiktų, bet kokių, aš nemačiau, nes irgi vežė nakties metu ir man reikalaujant išvežtų daiktų sąrašo irgi nepaliko. Liepos 25 d. šiek tiek turto išvežė Renavos kompartija. Liepos 26 d. atvažiavo Ylakių kompartija, irgi išvežė daiktų, bet ši paliko išvežtų daiktų sąrašą su parašais.

Likęs dvaro turtas yra raudonosios armijos užimtose patalpose ir jie juo naudojasi, o to turto sąrašai yra pas mane. 3 spintas ir istorinės vertės knygas paėmė apsaugon V. D. Kultūros Muziejus ir užantspaudavo smalkės antspauda (Šiaulių apskr. II raj. pradž. mok. inspektorius) ir paliko mano atsakomybėn.

Dar kito dvare esančio turto sąrašus turi Židikų kompartija. Daugiau jokio turto niekas niekur neišvežė. Daugiau parodyti nieko nežinau. Parodymas surašytas teisingai. Skaityta.

K. Zabiela, Milic. Br. Trečiokas"

2. Anapolės dvaro nuomininkas Vladas Jankevičius pareiške:

"1940 m. rugsėjo mėn. 3 d. Aš, Židikų nuovados vyr. milic. Jonas Damušis, klausiau žemiau išvardintą, kuris pasisakė:

Esu Jankevičius, Vladas, s. Juozo, 54 m. amžiaus, Lietuvos pil., lietuvių tautybės, R. kat., rašyti moku, teismo nebaustas, gyvenu Anapolės dvare, Židikų vls.

Aš iš dvaro savininkės, Rastišauskaitės, Ritos, esu nuomojęs dvarą 80 ha žemės ir valdau tą dvarą jau dvylikti metai. Iki aprašymo dvaro jos visą turtą globojau aš ir buvo viskas mano žinioje. Minima savininkė tame dvare negyveno, retkarčiais parvažiuodavo, pabūdavo apie savaitę, kartais ir ilgiau, ir vėl išvažiuodavo. Paskutinį kartą buvo grįžusi š. m. liepos mėn. 18., kuriai buvau perdavęs jos užrakinto turto raktus ir tuo laiku mačiau dar, kad ji pardavė vieną rūbų spintą, visai paprastą, už 50 lit. pil. Kropauskaitei iš Žlibininkų km. Po spintos pardavimo aš ūkiniais reikalais tris dienas nebuvau namie. Man tik grįžus, liepos mėn. 24 d. jau dvare buvo aprašomas visas dvaro turtas, tik mačiau, kaip dvaro savininkė labai jaudinosi ir nervinosi. Įėjęs į dvaro savininkės gyvenamus kambarius, radau asloje išdrabstyta knygų bei popierių ir ištraukta iš stalų stalčius. Kabojusių ant sienų paveikslų tuo laiku jau nebuvo, buvo viskas nukabinta ir jų jau niekur nemačiau. Tik tiek pastebėjau, kad turto aprašymas vyko labai netvarkingai, iš vieno kambario nešė į kitą ir, pagaliau, vėl atgal; taip daiktai buvo nešiojami ir vartomi. Iš aprašymo dalyvių tepažinojau tik vieną, Kalakauską, Juozą, iš Pikelių miestelio.

Laike aprašymo minima savininkė manęs prašė nuvežti ją i Mažeikius. Nuvežus į Mažeikius ją, kuri ėjo skųstis pas Mažeikių apskrities viršininką, kartu su ja ėjau ir aš. Nuvykę apskrities viršininko neradome namie, jo vietoje ėjęs pareigas milicijos vadas. Jam skundėsi, kaip girdėjau, kad prie jos turto aprašymo elgiasi labai nepadoriai ir netvarkingai, išvartė jai visas knygas bei stalo stalčius, jos ridikiulį ir t.t. Pats milicijos vadas pasakė minimai savininkei, kad reikalas bus sutvarkytas ir į vietą, t. y. i jos dvarą, yra išvykę saugumo ir viešosios milicijos organai Grįžęs vienas iš Mažeikių, minimame dvare radau atvykusius minėtus milicijos organus, jų akivaizdoje dvaro turtas buvo kraunamas į sunkvežimį. Kas turtą vežė ir kur jį išvežė, nežinau, nes apie tai gali tik žinoti dalyvavę išvežime asmenys. Nuo to laiko į minimo dvaro turto reikalus nesikišau. Daugiau aš nieko nežinau. Parodymas teisingas ir man perskaitytas. Pasirašau:

Vladas Jankevičius J. Damušis, Židikų nuovados vyr. milicininkas".

Mažeikių apskritites viršininkas Židikų nuovados milicijos viršininko 1940 m. rugsėjo 7 d. raštą Nr. 1920 pasiuntė Mažeikių saugumo policijos viršininkui su šitokia rezoliucija:

VRLK Mažeikių Skvr. Viršininkui Prašau išaiškinti kieno parėdymu koks turtas iš Renavos ir Anapolės dvarų buvo paimtas ir kam perduotas. 1940.X.3

(parašas) Mažeikių apskrities viršininkas

Į tą Mažeikių apskrities viršininko rezoliuciją VRLK Mažeikių apskrities skyriaus viršininkas 1940 m. spalių 11 d. atsakė:

Nr. 4655 Mažeikiai, 1940 m. spalių mėn. 11 d.

Mažeikių Apskrities Viršininkui

Grąžindamas susirašinėjimą pridedu paimtų š. m. liepos mėn. 24 d. iš Renavos ir Anapolės dvarų daiktų sąrašą ir pranešu, kad sąraše išvardinti daiktai paimti Valstybės Saugumo policijos Mažeikių Rajono įstaigai.

Priedas: 6 lapai.

(parašas) VRLK Mažeikių Apskrities Skyriaus Viršininkas

Prie šio rašto buvo pridėtas ir Mažeikių GPU būstinei paimtų daiktų sąrašas, iš kurio matyti, kad savavališkai iš Renavos ir Anapolės dvarų buvo paimti 23 senoviški baldai ir keli kiti smulkūs daiktai. Kokie daiktai buvo išvežti Mažeikių, Ylakių, Sedos ir Židikų kompartijos atstovų, visai nepavyko išaiškinti, nes visagalėje kompartijoje joks valstybės tarnautojas nedrįso pravesti kvotos.

Po pusės mėnesio Mažeikių apskrities viršininkas 1940 m. spalių 15 d. Kauno Valstybiniam Kultūros Muziejui atsiuntė visą kvotos medžiagą su tokio turinio lydraščiu:

Nr. 6409

Kauno Valstybiniam Kultūros Muziejui

Pildydamas š. m. rugpiūččio mėn. 30 d. raštą Nr. 514, susirašinėjimą su kvotos daviniais ir paimto turto sąrašu prisiunčiu.

Priedas: 7 lapai.

(parašas) Apskrities Viršininkas

(parašas) Raštvedys

Iš šio susirašinėjimo ir kvotos duomenų aiškiai matyti, kad Renavos ir Anapolės dvarų kultūros ir meno turtą išgrobstė kompartijos ir GPU funkcionieriai.

Čia pateiktas susirašinėjimas yra raktas į visus Lietuvos dvarų kultūros ir meno turto naikinimo veiksmus ir aiškiai rodo, kad to turto naikintojai buvo raudonarmiečiai, komunistai, čekistai.

Raudonarmiečių, komunistų ir čekistų savavališkas dvarų kultūros ir meno turtų grobimas buvo tiesiog neaprašomo dydžio. Kaip vėliau paaiškėjo iš dvarų kultūros ir meno turtą registravusių dailininkų komisijų pranešimų, net bolševikines valdžios paskirti dvarų komisarai, dažniausiai paprasti kumečiai, piktinosi tuo azijatišku griovybos darbu. Jie kai kur mėgino tam siautimui priešintis, bet buvo grasinimais įbauginti ir turėjo tylėti. Būdinga aplinkybė, kad tuose turto plėšimuose vadovaujamąjį vaidmenį vaidino svetimtaučiai su raudonarmiečiais atvykę į dvarus: nešė, tempė, laužė ir daužė visus, anot jų, buožių palaikus.

Per toli nuvestų platesnis atskirų Lietuvos dvarų kultūros ir meno turtų plėšimo ir grobimo įvykių aprašymas, tačiau čia trumpai pateiksime dar keletą tokio žvėriško naikinimo faktų, paremtų čia pat nurodytais pranešimais ir raštais:

1. Viename žymiausių Lietuvos architektūros pastatų — Pažaislio vienuolyne nuo 1941 m. sausio 10 d. įsteigti vaikų namai. Vienuolyne buvo numatyta įrengti raudonąjį kampelį ir padaryti įvairius vidaus perstatymus.

(Kauno Miesto Vykdomojo Komiteto Švietimo Skyriaus 1941 m. balandžio 21 d. raštas).

2. Raudonarmiečiai Gelgaudų pilyje išdaužė langus, išplėšė lentas ir parke iškirto medžius. Gelgaudų pilies požemiuose sukrovė burokus ir bulves, kas labai pakenkė pilies patvarumui.

(Gelgaudų pilies sargo Igno Čimieliaus 1941 m. kovo 12 d. pranešimas).

3. Iš Pajūrio dvaro, Šilalės vals., Tauragės aps., 1940 m. liepos 29 d. raudonarmietis leitenantas išvežė daugiau kaip 20 senoviškų baldų.

(Pajūrio mokyklos mokytojo V. Beinoro 1941 m. gruodžio 18 d. pranešimas).

4. Iš Gečionių dvaro, Leliūnų vls., Utenos aps., Utenos komunistų partijos apskrities komitetas išvežė jau suregistruotus geresnius baldus.

(Gečionių MANP vedėjo J. Stasiulionio 1941 m. birželio 8 d. pranešimas).

5. Iš Šaukėnų dvaro, Šaukėnų vls., Šiaulių aps., 1940 m. rugpiūčio 30 d. raudonarmiečiai karininkai išvežė visus dvaro baldus.

(Šiaulių apskr. kriminalinės milicijos skyriaus 1940 m. lapkričio 8 d. raštas Nr. 7159 Kauno Valstybiniam Kultūros Muziejui ).

6. Iš Platelių dvaro, Kretingos aps., Platelių vls., raudonarmiečiai išvežė brangų smuiką ir kt. daiktus.

(Telšių "Alkos" muziejaus 1940 m. rugsėjo 12 d. aktas).

7. Rietavo dvaro, Rietavos vals., daiktus raudonarmiečiai, atplėšę duris, išmėtė lauk i kiemą ir į daržinę, apie 10 dalykų — paveikslų ir baldų pasiėmė, kitus sunaikino, pvz., XVI amž. šautuvams dėti stalą.

(Telšių "Alkos" muziejaus 1940 m. spalių 16 d. raštas Nr. 535).

8. Į Platelių dvarą, Platelių vls., Kretingos aps., 1941 m. gegužės 20 d. atvažiavo Kretingos kompartijos sekretorius ir atplėšė Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos plombas.

(Platelių bibliotekos vedėjo K. Strakšo 1941 m. gegužės 21 d. raštas).

9. Kretingos dvare, Kretingos vls., apsigyvenus pasienio raudonarmiečiams dvaro meniniai daiktai sumesti i rūsius, išvežioti ir ištampyti.

(Kretingos muziejaus 1940 m. gruodžio 13 d. raštas.)

10. Šateikių dvaro, Šateikių vls., Kretingos aps., biblioteka raudonarmiečių išgabenta Į divizijos štabą Plungėje.

(Telšių "Alkos" muziejaus 1940 m. rugsėjo 12 d. aktas).

11. Miteniškio dvaro, Šėtos vls., Kėdainių aps., labai daug brangių baldų ir kitų daiktų išvežė raudonarmiečiai ir Kėdainių atstovė Paraščiokaitė.

(Švietimo Liaudies Komisariato Reikalų Departmento 1940 m. rugsėjo 13 d. raštas Nr. 25372 Šėtos valsčiaus žemės ūkio pirmininkui P. Zavadzkiui).

12. Iš Pagermonių dvaro, Pakuonio vls., Kauno aps., senus stilinius baldus išvežė Kauno kompartijos apskrities komitetas.

(Daušiagirio Valstybinių Ūkių Grupės administratoriaus 1941 m. spalių 24 d. raštas Nr. 254).

13. Iš Siraičių dvaro, Telšių vls., raudonarmiečiai išvežė kelis sunkvežimius baldų, kurių tarpe buvo ir muziejinės reikšmės daiktų.

(Telšių "Alkos" muziejaus 1940 m. spalių 8 d. raštas Nr. 540).

14. Iš Vilkenų dvaro, Švėkšnos vls., Tauragės aps., raudonarmiečiai išvežė apie 16 sunkvežimių Įvairių brangių muziejinių daiktų, kurie buvo paskirstyti pasienio apsaugos bazių raštinėms, karininkų ir kareivių butams.

(Telšių "Alkos" muziejaus 1940 m. spalių 8 d. raštas Nr. 540).

15. Iš Trempimų dvaro, Liubavo vls., Marijampolės aps., raudonarmiečiai išvežė paveikslus, baldus, kostiumų rinkinį.

(Dail. Al. Juškevičiaus 1940 m. rugsėjo 20 d. pranešimas).

16. Iš Vaivadiškių dvaro, Ukmergės apskr., Pagirio vls., raudonarmiečiai 1940 m. rugpiūčio 13—26 d. į Ukmergės įgulą išvežė 173 įvairius daiktus.

( Peslių pradžios mokyklos vedėjos M. Marazienės 1942 m. sausio 7 d. raštas Nr. 4).

Tiesiog barbariškai buvo naikinamas iš Lietuvos repatrijuojančių į Vokietiją piliečių turtas. Tam turtui muitinėse tikrinti buvo iš Maskvos atsiųstos specialios muitininkų brigados, kurios ypačiai uoliai ieškojo išvykstančiųjų turte žemėlapių, nuotraukų ir kitų panašių dalykų. Tų daiktų tikrinime dalyvavo ir raudonarmiečiai, dažniausiai karininkai. Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga mėgino per savo atstovus repatrijuojančių į Vokietiją piliečių kultūros ir meno turtą gelbėti nuo bolševikinių muitinininkų savavališko naikinimo. Tuo tikslu ji į kai kuriuos repatrijuojančių piliečių daiktų tikrinimo punktus buvo pasiuntusi dailininkus, tačiau iš to jokios naudos nebuvo, nes įstaigos atstovai prie tikrinimo beveik visiškai nebuvo prileisti. O jei bolševikai ir buvo sulaikę kurių kultūros ir meno daiktų, tai jie jų įstaigai neišdavė ir juos sukoncentravo Kauno, Virbalio, Kretingos ir kitose muitinėse.

Turėdama duomenų, kad vis dėlto šiek tiek repatrijuojančių į Vokietiją piliečių kultūros ir meno turto yra muitinėse sulaikyta, Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga kreipėsi į iš Maskvos atsiųstą Lietuvos TSR muitinių viršininką Satarovą, prašydama jį leisti sulaikytuosius daiktus patikrinti įstaigos atstovams ir paimti juos į valstybinę apsaugą. Satarovas griežtai atsisakė tai padaryti, aiškindamasis, kad jis iš Maskvos tuo reikalu neturįs jokio įsakymo.

Kas buvo padaryta su sulaikytais repatrijuojančių iš Lietuvos piliečių kultūrinę ir meninę reikšmę turinčiais daiktais, nieko tikro negalima pasakyti nė šiandien. Įstaigos atstovai žodžiu įstaigą informuodavo, kad su tais daiktais bolševikų muitininkų barbariškai ir savavališkai buvo elgiamasi: daiktų dalį, ypačiai knygas, jie čia pat naikino, paveikslus grobe sau ar dalijo savo pažįstamiesiems. Šiauliuose sulaikytuosius daiktus, kurių tarpe, be abejo, buvo ir kultūros ir meno turto, bolševikai pardavė iš varžytynių (Šiaulių "Aušros" Muziejaus 1941 m. gegužes 24 d. raštas Nr. 229 Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai). Nėra tat jokio abejojimo, kad ir čia bolševikai sunaikino nemaža kultūros ir meno turto.

Šie keli faktai iškalbingai ir neginčijamai rodo, kaip baisiai buvo grobiamas ir naikinamas dvarų kultūros ir meno turtas. Ilgomis raudonarmiečių sunkvežimių gurguolėmis, įvairiais keliais neatsakingos ir nekultūringos masės jis buvo tempiamas į "nenugalimosios" būstus, komandirų butus, kompartijos klubus, čekistų kabinetus, komjaunuolių kampelius ir žydų apkomus.

Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus vadovybė ir Lietuvos kultūros paminklų konservatorius bejėgiškai žiūrėjo į tą nebeužtvenkiamą savavalės bangą. Apie tai slaptais raštais buvo informuojamas to meto Švietimo Liaudies Komisariato Meno Reikalų Valdybos viršininkas, gana jautrus mūsų kultūrai P. Juodelis, bet nė jis neturėjo jokių priemonių tai netvarkos srovei sustabdyti.

Kaip vėliau pasirodė, komunistai ir raudonarmiečiai tebebuvo tie patys azijatai, kaip ir 1917 m. revoliucijos metu. Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai paskutiniu metu pradėjus rinkti žinias apie bolševikų laikais sunaikintus kultūros ir meno paminklus, nuolat iškyla šiurpių naikinimo faktų. Pvz., 1941 m. lapkričio 30 d. Mindūnų pradžios mokyklos vedėjo Jono Valiukonio ir Čiulių seniūno Gabrio Kraujalio sudarytame akte Čiulių dvaro nacionalizuotam kultūros turtui apžiūrėti konstatuojama, kad bolševikai durtuvais subadė tame dvare esančių portretų veidus, suplėšė knygas ir sunaikino ir sudaužė daug kitų daiktų. Surinkus daugiau žinių, pamažu atsidengs klaikus bolševikų okupacijos Lietuvoje metu kultūros ir meno vertybių naikinimo vaizdas, iškalbingiausiai pasakąs, kokio kultūrinio lygio buvo tie, kurie tarėsi į Lietuvą atnešę laisvę ir kultūrą.

Archyvų, muziejų ir knygų naikinimas

Vienas pačių pirmųjų Maskvos samdinių žygdarbių, bolševikams okupavus Pabaltijo kraštus, buvo archyvų, muziejų ir knygų naikinimas ir grobimas.

1939 m. spalių mėn. bolševikams užėmus Vilnių, Vilniaus srities Švietimo Skyriaus viršininko Klimovo įsakymu buvo išvežta į Minską iš Lietuvos Mokslų Akademijos, tada Vrublevskio vardo bibliotekos rinkinių, 1.271 tomas knygų, 62 tomai periodinių leidinių ir 356 muziejiniai eksponatai. Išvežtosios knygos daugiausia buvo sena, nuo XVI amž. vilniana, periodiniai leidiniai gudų kalba rašyti ir muziejiniai eksponatai — Lietuvos masonika (Lietuvos Mokslų Akademijos Bibliotekos 1941 m. gruodžio 19 d. raštas Nr. 282 Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai). Be to, iš Vilniaus Valstybinio Archyvo maždaug tuo pat laiku bolševikai išvežė apie 18 vagonų archyvinės medžiagos. Mačiusiųjų liudijimu, archyvinės medžiagos vežimas buvo baisus, seni raštai ir dokumentai metami į sunkvežimius, kaip mėšlas. Vilniuje buvo kalbama, kad ta medžiaga vėliau ilgai buvo mėtoma vagonuose vienoje Sovietų Rusijos pasienio geležinkelio stotyje.

Okupavusi Lietuvos sritį, bolševikų valdžia, nieko nelaukdama, pradėjo plėšti archyvus, muziejus ir naikinti knygas. Šiam darbui legalizuoti buvo išleistas atitinkamas tarybinis įstatymas, tiesiog išverstas iš rusų kalbos. Visai archyvinei medžiagai suvalstybinti

1940 m. rugpiūčio 24 d. išleistas šitoks įstatymas:

Einąs Respublikos Prezidento pareigas Ministeris Pirmininkas, pasirėmęs Ministerių Tarybos 1940 m. rugpiūčio 20 dienos nutarimu, skelbia šį Archyvų įstatymą:

Archyvų įstatymas

1

Šiuo įstatymu tvarkoma archyvų organizacija Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje.

2

Paskelbiama visos liaudies turtu, t. y. valstybės nuosavybe, visoje Lietuvos teritorijoje visa archyvinė (dokumentinė) medžiaga (bylos, knygos, dokumentai, susirašinėjimai, rankraščiai, planai, brėžiniai, foto paveikslų ir kino filmų negatyvai bei pozityvai, garsinių užrašų medžiaga ir pan. dalykai):

1. dabar veikiančių valstybinių, visuomeninių, profesinių ir kooperacinių įstaigų, organizacijų bei įmonių,

2. nacionalizuotų pramonės, prekybos, transporto, statybos ir kitų įmonių, finansinių, kredito ir draudimo įstaigų, mokslo, mokymosi ir kultūrinių įstaigų (universitetų, institutų, muziejų, bibliotekų ir pan.), dvarų, rūmų ir sodybų, spaudos organų, pašto, telegrafo ir kt.

3. likviduotų seno valstybinio režimo valdinių, karinių, teisminių ir kitų organų bei įstaigų,

4. likviduotų politinių, profesinių, visuomeninių, luominių ir kitų organizacijų,

5. atskirų asmenų archyvinė medžiaga, kuri susikrovė ryšium su jų veikla valstybinėse, politinėse, profesinėse, visuomeninėse ir kitose organizacijose ir įstaigose ir taip pat nacionalizuotose įmonėse bei įstaigose.

3

Visa archyvinė medžiaga, tapusi valstybės nuosavybe, pavedama valstybės archyvo organų žiniai ir atiduodama saugoti tų organų archyvams.

Valstybės archyvo organų žinion pereina taip pat visi dabartiniu laiku esantieji seni valstybiniai, žinybiniai bei privatiniai archyvai.

4

Kitos įstaigų, organizacijų ir įmonių einamos bylos bei susirašinėjimas lieka pas jas per laiką, nustatytą archyvų žinybos valstybinių organų. Tam laikui praslinkus, jie atiduodami saugoti valstybiniams archyvams.

5

Valstybinės, visuomeninės, profesinės, kooperacinės ir privačios įstaigos, organizacijos, įmonės, pareigūnai ir privatūs asmenys neturi teisės panaikinti bet kurią archyvinę medžiagą, bylas, knygas, dokumentus, susirašinėjimą, brėžinius, žemėlapius, planus, schemas, foto kino paveikslų negatyvus bei pozityvus, garsinių užrašų medžiagą, proklemacijas, lapelius ir pan. dalykus.

6

Visos įstaigos, organizacijos, įmonės, pareigūnai ir privatūs asmenys privalo:

1. tučtuojau pranešti valstybės archyvų organams apie jų turimą ar bet kur paslėptą archyvinę medžiagą ir imtis būtinų priemonių apsaugoti tai medžiagai ligi jos perdavimo saugoti valstybiniams organams.

2. tučtuojau perduoti saugoti valstybiniams organams visą archyvinę medžiagą, kurią valstybės archyvo organai pripažins perleistina jų žinion,

3. imtis priemonių sutvarkyti ir apsaugoti likusiai archyvinei medžiagai tol, kol reikės ją perduoti saugoti valstybiniams archyvams.

7

Asmenys, panaikinę, paslėpę ar neatidavę archyvinės medžiagos valstybės archyvams, traukiami teismo atsakomybėn.

8

Šis įstatymas veikia nuo 1940 m. rugpiūčio 20 dienos.

J. Paleckis E. Respublikos Prezidento p.

Ministeris Pirmininkas Prof. Krėvė-Mickevičius, Ministerio Pirmininko Pavaduotojas Kaunas, 1940 m. rugpiūčio 23 d.

("Vyriausybės Žinios" Nr. 727, 1940.VIII.24 d.)

Skaitant čia pacituoto įstatymo nuostatus, atrodo, kad to meto bolševikines Lietuvos valdžios tikrai buvo susirūpinta mūsų archyvines medžiagos apsauga ir globa. Tačiau netrukus paaiškėjo, kam iš tikrųjų buvo suvalstybinta visa archyvine ir dokumentine medžiaga; iš į vieną vietą suvežtų įmonių, įstaigų, organizacijų archyvų ir susirašinėjimų ieškota duomenų apie komunistams priešingus lietuvius veikėjus. Įstatymą paskelbus, valstybinis ir kiti archyvai buvo pervežti į Pažaislio vienuolyną, o įstaigų, įmonių ir organizacijų archyvinė medžiaga ir susirašinėjimai suvežti į Slaptąjį Skyrių (Laisvės al. 46). Šiame Slaptajame Skyriuje dirbo apie 30 svetimtaučių komjaunuolių, ieškodami čekistams reikalingų duomenų apie Lietuvos veikėjus, karininkus, tarnautojus, šaulius ir kitų organizacijų narius. Apie rimtą archyvinį darbą jame negalėjo būti nė kalbos, nes

Slaptojo Skyriaus archyvas buvo paverstas tikra čekistinio darbo laboratorija.

Bolševikų laikais mūsų archyvai labai nukentėjo . Remiantis minėtu įstatymu, visi archyvai, kaip bendrame katile, buvo suversti tam tikslui visai netinkamame ir drėgname Pažaislio vienuolyne. Maskva jau seniai tykojo ką nors iš Lietuvos pasigrobti. Vienas iš pirmųjų į Maskvą buvo išvežtas Lietuvos Užsienių Reikalų Ministerijos Archyvas. Tam tikslui iš Maskvos į Kauną buvo atsiųstas kažkoks "archyvininkas" Kopeičikas, kuris Kaune darbavosi 1940 m. gruodžio ir 1941 m. sausio mėnesius. Per tą laiką jis sudarinėjo išvežamosios medžiagos sąrašus. Iš Pažaislio vienuolyno išvežta apie 50, iš Slaptojo Skyriaus apie 150 archyvinės medžiagos dėžių. (Švietimo Vadybos Valstybės Centralinio Archyvo 1941 m. gruodžio 4 d. raštas Nr. 260).

Ypačiai skaudaus likimo susilaukė lietuviškosios knygos ir (kai kurie muziejai. Iš bolševikų ir komunistų elgesio su knygomis ir muziejiniais daiktais buvo matyti, kad tie žmonės jokio supratimo neturi apie kultūrinius dalykus Vakarų Europos prasme. Lietuviškųjų knygų naikinimo tikras "Stachanovietis" pasirodė besąs "Glavlito" viršininkas Procenko ir jo padėjėjas lietuvis komunistas Sprindys. Jų įsakymu vien Valstybinėje Leidykloje buvo konfiskuota ir sunaikinta 423639 egz. religinio, tautinio ir idealistinio turinio knygų (Lietuvos Valstybės Leidyklos 1941 m. spalių 16 d. raštas Nr. 877 Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai). Specialiais komisariatų aplinkraščiais ir įsakymais įstaigoms ir įmonėms buvo išimta iš bibliotekų, skaityklų ir knygynų ir konfiskuota šimtai tūkstančių knygų, kurių didelė dalis sunaikinta kaip makulatūra. (Švietimo Liaudies Komisariato Meno Reikalų Valdybos 1940 m. gruodžio 19 d. raštas Nr. 41203 Kauno Valstybiniam Kultūros Muziejui).

Matydama tokį nežmonišką Lietuvos kultūros turto naikinimą, Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga dėjo pastangų gelbėti bibliotekas ir knygas nuo raudonarmiečių savavalės. 1940 m. liepos 16 d. raudonarmiečiai sekvestravo Marijampolės Marijonų Kongregacijos vienuolyno būstines, kuriose, be kita ko, buvo vertinga 40.000 — 50.000 tomų biblioteka. Biblioteką iš vienuolyno pareikalauta išvežti per 5 dienas (Kongregacijos ūkvedžio kun. Jono Aleksos 1940 m. lapkričio 10 d. raštas Švietimo Liaudies Komisariatui).

1940 m. rugpiūčio 6 d. nuvykęs į Marijampolę Valstybės Centralinės Bibliotekos vedėjas J. Rimantas rado raudonarmiečių išardytą bibliotekos katalogą, knygas suverstas asloje, o kataloginius stalus paimtus kariuomenės reikalams (Valstybinės Centrinės Bibliotekos 1940 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. 322). Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga tada įgaliojo Valstybės Centrinės Bibliotekos tarnautoją J. Stanskį biblioteką skubiai pervežti į Kauną. 1940 m. lapkričio 10 d. jis nuvyko į Marijampolę, bet raudonarmiečių politinis vadovas jam pareiškė bibliotekos ne-išduosiąs, nes ten esą daug religinio turinio knygų, kurios, kaip prieškomunistinės, turinčios būti sunaikintos. Bibliotekos kataloginės kortelės rastos išmėtytos ir sumindžiotos (Valstybinės Centrinės Bibliotekos 1940 m. lapkričio 11 d. raštas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos viršininkui).

Švietimo Liaudies Komisariatui padarius žygių Kauno raudonarmiečių štabe, biblioteka pagaliau leista pervežti, bet su dideliais trukdymais: bibliotekos lentynos užgrobtos jų skaityklai, kartoteka ištampyta dalinio vaistinei. Pervežant biblioteką ir kraunant knygas vis sukinėjosi raudonarmiečių vadovybė. Po-litrukas pareikalavo palikti žurnalo "Ruskaja Stari-na" 1872 — 1893 m. komplektus ir istorinį albumą "Ruskaja istorija v kartinach" (Valstybinės Centrinės Bibliotekos 1940 m. gruodžio 30 d. raštas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai). Pagaliau po didelių trukdymų Marijampolės Marijonų Kongregacijos biblioteką, gerokai apnaikintą ir apgadintą, pavyko pervežti į Kauną.

Panašiai buvo apnaikinta ir Kauno Kunigų Seminarijos biblioteka: dalis knygų raudonarmiečių buvo sunaikinta, suplėšytų knygų likučiai mėtėsi raudonarmiečių užimtose seminarijos rūmų būstinėse (Valstybinės Centrinės Bibliotekos 1941 m. vasario 16 d. raštas Nr. 69).

Nors prie Lietuvos muziejų reformos bolševikų valdžia konkrečiai dar nebuvo priėjusi, tačiau iš to meto kompartijos sluoksnių buvo girdėti labai nepatenkintų balsų, kad muziejuose tebevyraujanti "smetoninė" dvasia. Ypačiai daryta priekaištų Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus vadovybei, kad ji muziejuje vis dar tebelaikantį religinį liaudies meną: statulėles, religiniais motyvais raižinius, kryžių galus ir t.t. Šioje srityje "reformos" įvykdyti bolševikai nebesuspėjo, tačiau ir muziejų gyvenime komunistai ir bolševikai paliko kruviną pėdsaką: Bažnytinio Meno Muziejaus sunaikinimą. Kaip tai įvyko, geriausiai matyti iš Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigoje tuo reikalu turimų dokumentų, būtent, to meto Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos konservatoriaus Dr. Z. Ivinskio sudaryto protokolo:

Protokolas

Aš, Zenonas Ivinskis, Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos konservatorius, įgaliotas tos įstaigos vedėjo drg. V. K. Jonyno, 1941 m. vasario 3 d. paprašiau buv. Bažnytinio Meno Draugijos pirmininką kan. Praną Penkauską atvykti į Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigą ir suteikti žinių apie minėtosios draugijos laikytą Bažnytinio Meno Muziejų (Kaune, Seminarijos Rektorato Rūmuose).

Buvęs Bažnytinio Meno Draugijos pirmininkas kan. Pr. Penkauskas padarė tokį pareiškimą:

1. Bažnytinio Meno Muziejus yra likviduotas, nes 1940 m. gruodžio mėn. 8 d. iš Vilniaus atvykęs dail. A. Valeška su dviem pagelbininkais pareiškė pagrindinę minėtojo muziejaus eksponatų dalį, pagal savo nuožiūrą, perkeliąs į Vilnių. Tuoj buvo pradėtas eksponatų pakavimo darbas, kuris užtruko iki gruodžio mėn. 22 d. Eksponatų pakavimui buvo sunaudotas ir muziejaus inventorius, pvz., vitrinos, eksponatų lentynos, pridedamosios arba pastatomosios sienelės, langų užuolaidos. O 1941 m. sausio mėn. 6 d. Į apie 50 dėžių supakuotieji eksponatai dviem sunkvežimiais buvo išgabenti į Vilnių.

1941 m. sausio 17 d. muziejaus patalpos ir dar likusieji eksponatai, drauge su namais, perėjo Raudonosios armijos žinion, nes ji perėmė Rektorato namą. Kiek žinau, buvusieji dar muziejaus patalpose eksponatai, kurie buvo likę, buvo sunešti į tų namų rūsį. Dėl siauro į rūsį įėjimo keleto paveikslų rėmai iš vieno altorėlio buvo palikti lauke. Patys paveikslai buvo išimti iš rėmų ir sulankstyti. Kieno žinioje dabar yra rūsyje padėtas buv. Bažnytinio Meno Muziejaus turtas, man neteko sužinoti.

2. Buvusioji Bažnytinio Meno Draugijos Valdyba įvykusio-jo fakto akivaizdoje turi pareikšti, kad eksponatų savininkai, de-pozitoriai, reiškia šiai valdybai pretenzijas, reikalaudami grąžinti eksponatus, jų tik laikinai paskolintus muziejui ir bažnytinio meno parodai.

3. Buv. Bažnytinio Meno Draugijos valdyba reiškia pasipiktinimą, kad Bažnytinio Meno Muziejus, atstovaująs Kaunijos sritį, yra iškeltas į Vilnių.

4. Jokių Bažnytinio Meno Muziejaus eksponatų perdavimo aktų nei A. Valeška, nei jo pagelbininkai nepaliko ir visai nepainformavo buv. valdybos apie tolimesnį eksponatų likimą.

5. Drauge su bažnytinio meno eksponatais buvo išvežti atskirame kambaryje buvusieji ir Žemaičių vyskupystę liečią istoriniai dokumentai (per 40), priklausauntieji Kauno Arkivyskupijos Kurijai, bet nieko bendro neturintieji su bažnytinio meno eksponatais. Šie turėjo būti perduoti čia pat kuriam nors archyvui ar bibliotekai.

Visa tai turėdama galvoje, buv. Bažnytinio Meno Draugijos Valdyba laiko savo pareiga atkreipti Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos viršininko dėmesį, kad minėtieji Bažnytinio Meno Muziejaus eksponatai, kaip vertingas tautos ir kultūros turtas, būtų tinkamai apsaugoti.

Kan. Pr. Penkauskas Bažn. Meno Draugijos buv. pirmininkas Z. Ivinskis, KPA Įstaigos Konservatorius

Gavusi apie tai žinių, Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga tuoj padare žygių visai be apsaugos ir globos paliktiems eksponatams apsaugoti. 1941 m. sausio 14 d. į raudonarmiečių užimamus Kunigų Seminarijos rūmus buvo nusiųstas dail. Vaclovas Rataiskis, kuris 1941 m. sausio 15 d. iš rūmų pernešė į seminarijos bažnyčios zakristiją 44 paveikslus. Kitą dieną, t.y. sausio 16 d., su 7 darbininkais pernešė visą likusį turtą: 104 paveikslus, 5 skulptūras ir 2 indus gėlėms. Zakristijos durys 1941 m. sausio 17 d. užantspausduotos Kauno Valstybinio Kultūros Muziejaus antspaudu. (Dail. Vaclovo Rataiskio 1941 m. sausio 18 d. pranešimas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

Kadangi vėliau antspaudas raudonarmiečių buvo atplėštas ir zakristijoje sudėtam turtui grėsė sunaikinimo pavojus, įstaigos siųstas tas pats dail. Vaclovas Rataiskis 1941 m. kovo 3 d. visus tuos daiktus pergabeno į Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos būstinę Totorių g-vė Nr. 12 (Vaclovo Rataiskio 1941 m. kovo 2 d. pranešimas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

Buv. Bažnytinio Meno Muziejaus ir Kunigų Seminarijos Rūmų kultūros ir meno daiktus perimant į valstybinę apsaugą, buvo pastebėta, kad rūmuose gyvenę raudonarmiečiai 2 senus arnotus naudojo kojom šluostyti. (Dr. H. Eliass-Kairiūkštytės ir dail. Vaclovo Rataiskio 1941 m. kovo 1 d. pranešimas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos viršininkui).

Totorių g-vė Nr. 12 būstinėj likusieji bažnytinio meno eksponatai buvo išsaugoti nuo sunaikinimo, nors "Glavlito" vadovybė kartkartėmis kėsinosi juos išmesti tiesiog į gatvę, kaip nereikalingą šlamštą. Šis epizodas vaizdžiai rodo, kaip bolševikai žiūrėjo į religinį meną.

Be Bažnytinio Meno Muziejaus išardymo, raudonarmiečiai brutaliai sunaikino ir Parodos aikštėje buvusius etnografinius rinkinius. Kokio didelio masto buvo tas sunaikinimas, matyti iš čia pateikiamo dokumento akto:

"1940 metų rugsėjo mėn. 19 d. 11 val. žemiau pasirašiusieji — Adolfas Kundrotas, buv. Žemės Ūkio Rūmų Spaudos Skyriaus administratorius, Mikalojus Brazauskas, buv. Ž. Ū. R. Reikalų Vedėjas, Antanas Tamošaitis, buv. Ž. Ū. R. Namų Pramonės Skyriaus vedėjas, Povilas Krištopaitis, buv. Ž. Ū. R. Parodos aikštės sargas ir Antanas Rūkštelė, Kauno Valstybinio Kultūros Muziejaus Etnografinio Skyriaus vedėjas, susirinkę Parodos aikštėje išspręsti lietuvių liaudies kultūros paminklų, surinktų buv. Žemės Ūkio Rūmų, perdavimo klausimą Kauno Valstybiniam Kultūros Muziejui ir aptarti techniškąją perdavimo pusę, apžiūrėjo Kauno Valstybinio Kultūros Muziejaus Etnografiniam Skyriui priklausančius ir jau anksčiau buv. užrakintame "nume" ir prie "numo" sukrautus etnografinius daiktus. Apžiūrėję konstatavo, kad: 1) "numo" durys yra atplėštos ir užraktai sugadinti, 2) smulkesnieji, etnografiniai daiktai iš "numo" vidaus yra išimti ir išmėtyti prie "numo", 3) iš kai kurių jų išimtos ir yra dingusios geležinės dalys, 4) kai kurie daiktai, kaip kubilas bei saikas ir medinis arpas, yra suskaldyti ir dalių nerasta, 5) garsaus kryždirbio Svirskio kryžius kirviu aptašytas ir bandytas skelti ir 6) apnaikintų ir visiškai sunaikintų daiktų skaičiaus, nepatikrinus visu ten esamų eksponatų, nustatyti nebuvo galima".

(. A. Rūkštelės, A. Tamošaičio, P. Krištopaičio, A. Kundroto ir M. Brazausko 1940 m. rugsėjo 19 d. aktas).

Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga ir Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejus 1940—1941 m. žiemą ir pavasarį dėjo daug pastangų bent likusius etnografinius daiktus išgelbėti, bet Parodos aikštę aplankyti bolševikų komendantas jos atstovams nedavė leidimo. Po 1941 m. birželio 22 d. paaiškėjo, kad po raudonarmiečių gyvenimo aikštėje bepasiliko tik etnografinių daiktų šipuliai: jie rasti sunaikinti, išmėtyti, aplaužyti, o keli namai net sudeginti.

Azijatiška bolševikų ir čekistų pažiūra į meninius daiktus reiškėsi ypačiai gausiai provincijoje. Pvz., Zarasų kompartijos sekretorius Kovšovas pareikalavo sudeginti visus Zarasų muziejuje buvusius kryžius ir statulėles, o to paties muziejaus senųjų ginklų skyrių Zarasų saugumo policijos viršininkas rusas Guskovas-Gubaitis buvo net užantspaudavęs, girdi, kad tie ginklai kontrrevoliucionierių nebūtų panaudoti prieš bolševikus. Tai bent argumentas! (Adolfo Nezabitausko ir Petro Šeštakausko 1941 m. rugsėjo 6 d. pranešimas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

Pilių, bažnyčių, koplytėlių ir kryžių naikinimas

Ligi šio laiko Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga dar nespėjo surinkti pilnų žinių, kiek bolševikai tik per vienų vienus Lietuvos Okupacijos metus yra sunaikinę pilių, senų kapinynų, bažnyčių, koplytėlių ir kryžių, tačiau jau ir iš dabar įstaigoje turimų duomenų galima spręsti, kad raudonieji azijatai ir į šiuos kultūros paminklus buvo godžiai pradėję kišti savo kruvinus pirštus. Darydami pasienyje sutvirtinimus, jie yra sugadinę ir sunaikinę daugybę kapinynų ir piliakalnių. Vienomis iš pirmųjų bolševikų aukų čia buvo Gelgaudų ir Raudonės pilys ir Seredžiaus piliakalnis. Labai vertingas Gelgaudų pilies paminklas gretimuose Vitėnuose apsigyvenusių raudonarmiečių pradėtas negailestingai naikinti. Tos pilies sargas Ignas Čimielius 1941 m. kovo 12 d. Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai be kita ko pranešė:

"Kaip jau Tamsta žinote, buvusiose Saleziečių įstaigos patalpose Vitėnuose yra apsigyvenę raudonarmiečiai. Paskutiniu laiku sovietų kariai pradėjo savavaliauti Gelgaudų (Zamkaus) pilies rajone ir parke, manęs visai nepripažindami, kad einu tos pilies saugotojo pareigas, ir visai nesiskaitydami.

Išdaužė keletą pilies langų šibų, man priklausančias buvusias pilyje malkas suvartojo savo reikalams, išplėšė lentas, kuriomis buvo iškloti takai, ir parke iškirto keletą medžių. Tuo reikalu kreipiausi į Raudonės miliciją, kuri atvažiavusi įvertino padarytus nuostolius ir surašė protokolą". (Igno Čimieliaus 1941 m. kovo 12 d. pranešimas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

Vėliau raudonarmiečiai visai pradėjo savaip šeimininkauti pilyje: jos rūsiuose sukrovė burokus ir bulves, priteršė pilies kiemą ir pilies sargą, mėginusį žiūrėti tvarkos, tiesiog grasė suimti. Bijodamas raudonarmiečių keršto, Raudonės milicijos viršininkas surašytą protokolą "pražudė". Raudonarmiečius išvijus iš Lietuvos, Gelgaudų pilį ir aplinką teko pagrindinai išvalyti nuo jų palikto purvo ir teršenų.

Ne geresnio likimo susilaukė ir panemunėse esanti Raudonės pilis, kurioje gyveno raudonarmiečių gaubicų dalinys. Po karo pilis rasta nežmoniškai priteršta, privilkta įvairiausių šiukšlių, viduje daug kas sugadinta. (A. Nezabitauskio ir inž. V. Zubovo 1941 m. rugsėjo 17 d. pranešimas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

Vietos žmones pasakoja, kad raudonarmiečiai išbėgdami norėję Gelgaudų ir Raudonės pilis išsprogdinti. Išsprogdinimo darbas buvo pavestas Vitėnuose buvusio karinio sandėlio vedėjui raudonarmiečiui Gar-buzovui, kuris trečiąją karo dieną pasidavė vokiečiams į nelaisvę.

Mažeikiuose stovėjęs raudonarmiečių dalinys Naikių piliakalnyje buvo įrengęs sprogstamosios medžiagos sandėlį. 1941 m. birželio 23 d. tas dalinys sandėlį išsprogdino ir tuo būdu suardė piliakalnio viršūnę (Mažeikių Muziejaus 1942 m. vasario 2 d. raštas Nr. 13 Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

Viename vertingiausių Seredžiaus piliakalnių raudonosios armijos kariai iškasė žemę ir įrengė požeminį postą, tuo suardydami piliakalnio žemės struktūrą, dalinai pakeisdami paties piliakalnio išvaizdą (Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus direktoriaus ir Lietuvos kultūros paminklų konservatoriaus 1940 m. spalių 7 d. raštas Kultūros Reikalų Departamento Direktoriui).

Visu Lietuvos — Vokietijos pasieniu raudonarmiečiai, ruošdami savo žinomuosius "darželius", sunaikino daug istorinių vietovių ir kapinynų. Pvz., sunaikino du Kurmaičių km., Kretingos apskr. ir vls., pilkapius (Pr. Baleniūno 1941 m. rugpiūčio 25 d. pranešimas), nukasė Mišučių piliakalnio, Kretingos apskr., Kartenos vls., šiaurinį ir pietinį galą (Budrių pradžios mokyklos vedėjo 1941 m. gruodžio 9 d. raštas Nr. 142) ir 1941 m. birželio mėn. raudonarmiečių pradėtas ardyti Kretingos apskr., Palangos vls. esąs Užpelkių senkapis (Kazio Balšaičio 1941 m. birželio 12 d. pranešimas). Prie Raseinių piliakalnio jie buvo įrengę šaudyklą ir manevrinius apkasus, nuo kurių piliakalnis žymiai nukentėjo.

Tikrai barbariškai buvo pradėję naikinti bažnyčias, koplyčias, daužyti kryžius bei koplytėlės ir, apskritai, visa tai, kas yra susiję su krikščioniškąja ir religine kultūra. Pirmosiomis aukomis buvo Vilniaus, Kauno ir Kėdainių evangelikų bažnyčios. Kaip jos buvo naikinamos, matyti iš to meto Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos viršininko V. K. Jonyno, nuvykusio tų bažnyčių gelbėti nuo sunaikinimo ir išniekinimo, pranešimų:

1. "Nuvykęs Į Vokiečių gatvę Nr. 9 (Vilniuje), buv. liuteronų evangelikų parapijos bažnyčią, kuri dabar paversta komjaunuolių būstine, konstatavau, kad iš buv. bažnyčios yra išnešta dalis altoriaus ir sunaikinti sakyklos žemutinės dalies bareljefai. Šis bažnyčios užėmimas iš vienos pusės ir jos perdavimas iš Vilniaus m. Vykdomojo Komiteto pusės, apie tai nieko nepranešus Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai, yra ryškus įstatymų ignoravimas ir sauvaliavimas".

(V. K. Jonyno 1941 m. balandžio 27 d. pranešimas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

2. "Nuvykęs į Kėdainius ir užėjęs į bažnyčią konstatavau, kad bažnyčios sėdimi suolai apačioje supiaustyti ir išmesti į lauką. Radvilų sostas ir labai vertinga meno ir architektūros atžvilgiu medžio skulptūros sakykla brutaliai iš sienos ir iš buvusios vietos išlupta ir perkelta į kitą vietą. Šio išlupimo pasekmėje daug skulptūruotų dekoratyvinių fragmentų sutrupinta ir apgadinta. Radvilų sostas taip pat buvęs išardytas ir dabar stovėjusi tik jo dalis. Kaip vietoje paaiškėjo, visi šie vertingi objektai buvę taip pat išmesti į lauką, o vėliau, po įstaigos įsikišimo, grąžinti atgal į bažnyčią".

(V. K. Jonyno 1941 m. gegužės 5 d. pranešimas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

Kėdainiuose Radvilų bažnyčioje Kėdainių Apskrities Vykdomasis Komitetas buvo padaręs javų sandėlį. Nuo drėgnų grūdų ir bažnyčios vidaus įrengimų išmėtymo į lauką tas statybos kultūros paminklas žymiai nukentėjo.

Prieš pat karą raudonarmiečiai buvo pasikėsinę ir į Kauno evangelikų liuteronų bažnyčią, kurioje norėta įsteigti Vytauto Didžiojo tilto apsaugos būrio būstinę. To būrio "komandiras" Jechatincevas" kelis kartus ultimatyviai reikalavo per kelias valandas iš bažnyčios išmesti įvairius daiktus, jų tarpe labai vertingą drožinėtą senovišką medinį ąltorių, sakyklą ir kt. Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai didėlėmis pastangomis pavyko tos bažnyčios naikinimo darbą apstabdyti, ir ligi karo raudonarmiečiai bespejo tik į bažnyčią sukraustyti kai kuriuos savo daiktus. Bažnyčios vidų jie išniekino, purvinais batais laipiodami ant altoriaus apdangalų ir be jokios pagarbos mėtydami kitus bažnytinius daiktus.

Prasidėjus kuo ne gaivališkam bažnyčių ir maldos namų naikinimui, Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga, norėdama tam naikinimui užkirsti kelią, parašė daug raštų įvairioms įstaigoms, bet iš to jokių rezultatų nesulaukta. Priešingai, pranešimai iš provincijos vietų rodė, kad tas naikinimo darbas įgauna vis didesnę apimtį ir pradeda reikštis vis biauresnėmis formomis, t. y. vyksta neapykantos dvasioje visam, kas susiję su tradicinės kultūros supratimu.

Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga 1941 m. gegužės 13 d. tuo reikalu parašė memorialinio pobūdžio raštą Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininkui, kuriame, tarp kita ko; buvo griežtai užprotestuota ir prieš bažnyčių naikinimą:

"Nepaisant Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos pakartotinų raginimų ir įspėjimų saugoti ir globoti suregistruotus ar dar nespėtus suregistruoti kultūros paminklus, vis dėlto vietose pasitaikė nemaža priešingų veiksmų kultūros paminklų apsaugos įstatymui ir Švietimo Liaudies Komisaro įsakymams. Iš tokių Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai žinomi ir paminėtini:

1. Kėdainių Radvilų statytos bažnyčios renesansinės labai vertingos sakyklos ir Radvilų sosto iš bažnyčios išlupimas ir jų išmetimas į lauką. Kalbami meno ir istorijos atžvilgiu labai vertingi kultūros paminklai prieš karą ekspertų buvo vertinami milijonų litų sumai. Juos, Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai įsikišus, pavyko, nors ir gerokai apgadintus, grąžinti į bažnyčią, kurioje ir dabar nėra pilnumoje laiduotas jų saugumas, nes bažnyčioje pilami javai, o patys paminklai nėra reikiamai izoliuoti ir aptverti, kaip to reikalavo Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga.

2. Vilniuje, Vokiečių g-vė Nr. 9, buv. evangelikų liuteronų parapijos bažnyčioje apgadintas centrinis XVII amž. statybos barokinis altorius ir sunaikinti (iškapoti) sakyklos XVIII amž. gipsiniai bareljefai.

3. Kaune taip pat evangelikų liuteronų parapijos bažnyčia, esanti Prieplaukos krante Nr. 45, Kauno Miesto Vykdomojo Komiteto nutarimu norima perduoti kariuomenės daliniui, kuris nori viduje esamą medinį XVII amž. skulptūruotą altorių ir kitus įrengimus pašalinti. Atkreipdami dėmesį į šių kultūros paminklų meninę, istorinę ir materialinę vertę, jų medžiagą ir amžių, iš anksto galime tvirtinti, kad toks šių ir panašių kultūros paminklų kilnojimas iš vienos vietos į kitą, neturint tam reikiamų patalpų, yra ne kas kita, kaip palaipsniškas jų naikinimas".

(Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos 1941 m. gegužės 13 d. raštas Nr. 796 Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininkui ).

Kaip vėlybesnė gyvenimo praktika parode, ne šis raštas nieko nepadėjo, ir kultūros paminklai ir toliau buvo naikinami, kaip ir prieš tai.

Traukdamiesi iš Lietuvos bolševikai ypačiai kėsinosi į religinio meno paminklų naikinimo darbą. Pvz., Zarasų bažnyčią jie iš kapinių apšaudė artilerija, pramušė abiejų bažnyčios bokštų sienas, o raudonieji lakūnai mėgino bombomis ją sunaikinti. Laimei, bombos krito šalia bažnyčios, sugriaudamos keletą miesto namų.

(Adolfo Nezabitauskio ir Petro Šeštakausko 1941 m. rugsėjo 6 d. pranešimas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

Išbėgdami bolševikai apšaudė Kaišiadorių katedrą, apgriaudami jos bokštą, ir, apipylę benzinu, sudegino Vilkaviškio medinę koplyčią.

(Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos tarnautojo B. Lukaševičiaus pranešimas).

Į Kaišiadorių vyskupijos Joniškio bažnyčios vidų atsitraukdami bolševikai per langą metė granatą, nuo kurios bažnyčios vidus žymiai nukentėjo.

(Kaišiadorių Vyskupijos Kurijos 1942 m. vasario 6 d. raštas Nr. 209 Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

Apšaudydami Betygalos bažnyčią iš patrankų, bolševikai kiaurai peršovė varpines bokštą; keli sviediniai apgriovė ir bažnyčios sienas. Nuo raudonarmiečių artilerijos sviedinių nukentėjo ir Šiaulėnų bažnyčia: patrankos sviedinys pataikė į tarp bokštų įmūrytą akmenį su įrašais.

(B. Buračo 1942 m. kovo 3 d. pranešimas).

Būdami tos nuomonės, kad religija yra žmonių nuodai-opiumas, bolševikai ypačiai negalėjo pakęsti tokio meno ir tokių kultūros paminklų, kurie savo turiniu ir forma bent kiek priminė religiją. Mūsų gilaus religingumo kraštas kaip tik yra turtingas religinio liaudies meno kūriniais, sudominusiais savo originalia ir primityvia forma didelio masto liaudies meno žinovus. Kas pasaulinio masto liaudies meno žinovams mūsų liaudies religiniame mene yra beveik šedevriška ir genialu, raudoniesiems tai naikintini religijos prietarai: kryžiai, koplytėlės, statulėlės, kryžgaliai ir kt. Jau 1941 m. pavasarį į Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigą atėjo baugios žinios, kad Žemaičiuose žydukai komjaunuoliai pakelėse daužo kryžius, naikina koplytėles ir statulėles. Įstaiga to meto spaudoje savo rizika paskelbė griežtus įspėjimus šios rūšies liaudies meno naikintojams:

"Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaiga gauna žinių, kad kai kuriose provincijos vietose neatsakingi asmenys naikina pakelėse esančius kryžius ir koplytėles. Ryšium su tuo pranešama, kad pagal Švietimo Liaudies Komisaro "Taisyklių kultūros paminklų apsaugai vykdyti" 2 str., koplytėlės, kryžiai, antkapiai, paminklinės lentos ir kiti liaudies meno pavyzdžiai, kaip liaudies turtas, turi būti saugojami ir globojami. Vykdomiesiems komitetams, milicijai ir visiems Lietuvos TSR piliečiams privalu panašiems savavaliavimas užkirsti kelią ir neatsakingus asmenis tinkamai sudrausti".

("Tarybų Lietuva" Nr. 137 (217) 1941 m. birželio 13 d. ir "Vilniaus Balsas" Nr. 133 (494) 1941 m. birželio 10 d.).

"Draugo" Zimano redaguojamas kompartijos organas "Tiesa", savaime suprantama, nerado reikalo šio pranešimo nė paskelbti, matyti, nujautęs, kieno kruvini pirštai tiesiami į lietuvių liaudies religinio meno naikinimo darbą. Deja, tas įspėjimas negalejo turėti jokios įtakos komjaunuolių pradėtam kryžių ir koplytėlių naikinimo darbui. Provincijoje jie čia turėjo puikią progą įrodyti savo ištikimybę "draugui ir tėvui" Stalinui.

Tuo metu po Lietuvą važinėjęs fotografas B. Bu-račas apie kryžių ir koplytėlių daužymą ir naikinimą pateik e šių žinių:

a) Lyduvėnų bažnytkaimyje, Šiluvos vls., Raseinių aps., bolševikai nakties metu sudaužė mokyklos kiemo kryžiaus statulėles ir patį kryžių sužalojo.

b) Pasandvario kaimo, Betygalos vls., Raseinių aps., vieno sklypininko gražų menišką kryžių raudonarmiečiai sukapojo į smulkius šipulius.

c) Siručių dvaro lauke, Betygalos vls., Raseinių aps., raudonarmiečiai nuvertė ir apdaužė prie vieškelio esantį seną medinį stogastulpį kryžių su statulėlėmis.

d) Alsėdžių miestelyje, Telšių aps., vietos komjaunuoliai išvilko iš netoli bažnyčios esančios mūrinės Šv. Jono koplytėlės medinę statulą ir pakišo ją po ledu.

e) Pakelėse tarp Telšių ir Žarėnų buvo matyti daug kirviais smarkiai sukapotų ir sunaikintų koplytėlių (B. Buračo 1941 m. gegužės 31 d. ir 1942 m. vasario 2 d. pranešimas).

f) Bolševikų okupacijos metu Paželsvių kaime, Liudvinavo vls., Marijampolės aps., vienas raudonarmietis šovė į kryžiaus mūkelę (Želsvos mokyklos vedėjos 1941 m. gruodžio 20 d. raštas Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

g) Kretingos "Liurdo" darželį raudonarmiečiai buvo pavertę gimnastikos ir pratimų aikšte.

h) Kaune Karo Ligoninės kieme buvusį Vilniaus vardo lietuvišką kryžių bolševikai išniekino suspardydami ir sudaužydami.

i) Bolševikų okupacijos metu buvo sunaikintas prie pavasarininkų namų arti Vytauto parko buvęs kryžius ir Šiaulių mergaičių gimnazijos sodelyje buvusi žemaitiška koplytėlė su rūpintojėliu (B. Buračo 1942 m. kovo mėn. 6 d. pranešimas).

Jau ir šių faktų pakanka pamatyti, kaip negailestingai raudonarmiečių ir komjaunuolių buvo pradėtas naikinti kiekvienam lietuviui patriotui brangus liaudies religinis menas.

Raudonosios okupacijos metai Lietuvos kultūros ir meno vertybėms yra padarę niekada nebeatlyginimų nuostolių. Ilgainiui, Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai per savo provincijos įgaliotinius surinkus daugiau duomenų, atsidengs šiurpus, skaudus ir klaikus Lietuvos kultūros ir meno paminklų naikinimo vaizdas, kuris amžiais kartų kartoms iškalbingai kalbės apie Lietuvoje buvusią raudonąją okupaciją ir tą neišmatuojamą komunistinės bolševikinės santvarkos kultūrinę atžangą.

Lietuvos kultūros ir meno paminklų atžvilgiu 1940 m. birželio 15 d. — 1941 m. birželio 22 d. metai į mūsų tautos istoriją įeina kaip tamsiausias, klaikiausias ir šlykščiausias laikotarpis. Bolševizmas Lietuvos kultūrai padarė nebeužgydomų žaizdų.

KAIP PRADŽIOS MOKYKLA PRADĖJO BOLŠEVIKINIUS MOKSLO METUS

BALYS VOSYLIUS

Į mokyklinį mūsų jaunimą bolševikai atkreipė labai didelį dėmesį. Jis turėjęs ateityje duoti tikrosios bolševikinės inteligentijos kadrus. Senoji inteligentija, vadinamoji buržuazine, be abejonės, būtų buvusi sunaikinta, kas ir pradėta netrukus vykdyti. Tačiau ji drauge dar buvo lyg ir reikalinga technikiniam jaunuomenės mokymo darbui atlikti (kitą darbą — auklėjamąjį, ideologinį — dirbo politinės organizacijos). Kad laikinai galėtų ir senąją inteligentiją pakęsti, stengėsi ją pajungti marksizmo, leninizmo bei stalinizmo doktrinų aiškinimui, maskuodami tikruosius savo tikslus. Jaunuomenė turėjusi būti iš pat mažens formuojama bolševikinės ideologijos įtakoje. Šeima, mokykla ir organizacijos beatodairinėje bolševikų partijos priežiūroje turėjusios duoti Lenino-Stalino principams ištikimus ir atsidėjusius piliečius.

Tarybinės Lietuvos vadovai, kaip besąlyginiai Maskvos diktatų vykdytojai, tuojau numatė visa, kas reikalinga šiam darbui. Mokyklai pirmiausia teko pakelti skaudžių operacijų: naujiesiems mokslo metams atlikta visa eilė reformų, derinantis prie bolševikinio režimo ir ypač prie sovietinės mokyklos. Visų pirma, mokytojai, nori nenori, turėjo būti įkinkyti į bolševizmo vežimą. Toliau "spaliukų", pionierių, komjaunimo ir Mopro organizacijos turėjusios sudaryti bolševikinį pačios mokyklos turinį. Mokyklos tuojau buvo apvalytos nuo tautinių ir religinių "prietarų", pašalinta priešbolševikinė literatūra, pakeistos senosios programos, duoti nauji vadovėliai ir t.t. Visa tai buvo vykdoma kitų tarybinių respublikų pasivijimo vardu, nors grynojo mokslo žmonės matė, kad tai yra kelias atgal, smukimo kelias. Vadinasi, pirmuosius mokslo metus pradėti tarybinio švietimo vadovai numatė jau tikrai bolševikiškai.

Parengiamajam darbui atlikti 1940 m. rugpiūčio 14 ir 15 d. buvo sušauktas

didysis mokytojų suvažiavimas,

įvykęs Kaune, sporto halėje. Jis turėjęs mokytojus tikrai ir visiškai apšviesti naujuoju bolševikiniu mokslo bei auklėjimo supratimu. Jame dalyvavo pradžios mokyklų (gausiausi skaičiumi), vidurinių ir aukštųjų mokyklų mokytojai. Tačiau suvažiavimo metu beveik visi smūgiai buvo kreipiami į pradžios mokyklos mokytojus. matyti, norėta, kad grįžę į kaimus mokytojai, kaip arčiausiai liaudies stovį, su ja suaugę, paveiktų ne tik mokinius, bet ypač savosios apylinkės visuomenę. Apie suvažiavimą, kadangi buvo vasaros atostogų metas , mokytojams buvo pranešta per spaudą ir per radiją. Tam reikalui, kad dalyvautų kuo didesnis skaičius, mokytojams leistas nemokamas keliavimas susisiekimo priemonėmis. Buvo smarkiai reklamuojama, kad tokių sąlygų mokytojai niekad neturėję.

Į suvažiavimą mokytojai atvyko su suprantamu nekantrumu. Bolševikai, šalia darbininkų ir valstiečių, proklamavo ir darbo inteligento terminą. Kas sudarė šios sąvokos turinį — nebuvo aišku. Iš tikrųjų, jokios bolševikines inteligentijos nebuvo, o paskiri bolševikuojantieji asmenys negalėjo atstovauti visai lietuviškajai šviesuomenei. Nežinomais tikslais bolševikai tuo vardu pavadino visą tuometinę inteligentiją, nors tuo pat metu rengė stambiuosius planus jai išnaikinti. Taigi, labai rūpėjo išgirsti, kokią vietą paskirs bolševikiniai vadai liaudies mokytojui.

Šį suvažiavimą bolševikinė, vadinamoji liaudies, vyriausybė, matyti, laikė labai reikšmingu, nes į jį atvyko visi vyriausybės nariai: ministeris pirmininkas, einąs Respublikos Prezidento pareigas, Justas Paleckis. ministerio pirmininko pavaduotojas Vincas Krėvė-Mickevičius, švietimo ministeris Antanas Venclova, krašto apsaugos — div. gen. Vitkauskas, žemės ūkio — Matas Mickis, vidaus reikalų — Mečys Gedvilą, susisiekimo — Stasys Pupeikis, finansų — Juozas Vaišnoras, teisingumo — Povilas Pakarklis, pramonės — Chaimas Alperavičius, sveikatos — Koganas, prekybos — Marijonas Gregorauskas ir darbo — Martynas Junča-Kučinskas. Pradėdamas suvažiavimą, švietimo Ministerijos I-sis generalinis sekretorius J. Žiugžda vyriausybės narius pakvietė į prezidiumą. Be to, dar pakvietė Tarybų Sąjungos pasiuntinį Pozdniakovą, švietimo reikalų patarėją prie Fozdniakovo Semionovą, Lietuvos komunistų partijos generalinį sekretorių švietimo sričiai Preikšą, liaudies kariuomenės vadą brig. gen. Baltušį-Žemaitį, Kauno burmistrą Garmų, Švietimo Ministerijos II-jį generalinį sekretorių Liudą Girą, Suaugusių Švietimo Departamento direktorių Geniušą, Pradžios Mokslo Departamento direktorių Žilionį, Kūno Kultūros Rūmų direktorių Petronį, mokytojų profesinės sąjungos pirmininką Ruzgą, profesinių sąjungų pirmininką Šumauską, "Tiesos" redaktorių Zimaną ir mokyt. Eidukaitytę. Prezidiumas nebuvo grynai bolševikinis, tačiau bolševikinis elementas jame vyravo.

Pirmasis suvažiavime kalbėjo tuometinis švietimo ministeris, vėliau švietimo liaudies komisaras, Antanas Venclova. Jo kalba buvo perspektyvine, programine. Iš jo kalbos buvo laukiama, kad jis, kaip lietuvis, apgins bent lietuviškąjį mokyklos pobūdį. Įvyko visiškai priešingai: jis pasirodė besąs tikras bolševikų apaštalas. Pradžioje suminėjęs, kad šį didžiulį suvažiavimą sudaro žmones, visada stovėję arčiau liaudies, matę jos vargus ir, esą, neturėję priemonių jai padėti, jis toliau kalbėjo, kad buvusi santvarka stengėsi mokytojus paversti klusniais savo tarnais ir savo sudarytų teorijų bei dogmų skelbėjais, tuo būdu lyg ir duodamas suprasti, kad bolševizmas nevers būti savo tarnais. Deja ... Toliau iškoneveikęs buvusį režimą ir priminęs, kad Lietuva paskelbta Tarybų Socialistine Respublika, pabrėžė, jog, nusikračiusi verguvės pančių, mūsų tauta dabar pradeda didžiulį žygį į naują, didelį ir šviesų gyvenimą, visuotinę kultūrą. Apie mokytojų uždavinius jis kalbėjo:

"Laisvoj socialistinėj Lietuvoj mokytojo uždaviniai iš esmės keičiasi. Mokytojas socialistinėj valstybėj turi išsilaisvinti nuo tų prietarų, kuriais jo dvasią žalojo kapitalistinė santvarka ir kuriais jis pats buvo verčiamas žaloti jaunimo dvasią. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos mokytojas turi suprasti pats ir geriausiai Įdiegti savo auklėtiniams mintį, kad jo tėvynė — dirbančioji įvairiatautė Tarybų Sąjunga, kuri, nušviesta genialiojo viso pasaulio dirbančiųjų vado draugo Stalino Konstitucijos saulės, stato didingą, lig šiol pasauly neregėto masto ir neregėto spalvingumo gyvenimą".

Trumpai paminėjęs, kad mūsų liaudies kūrybinis turtas turįs būti keliamas aikštėn ir branginamas ir vienu sakiniu prisiminęs apie mūsų liaudies kovas su įvairiais skriaudėjais, toliau kalbėjo:

"Taurus patriotizmas Sovietų Sąjungoje ne tik nėra smerkiamas, bet, priešingai, jis visomis priemonėmis ugdomas. Mūsų jaunuomenė iš pat mažų dienų turi būti mokoma mylėti savo tėvynę — didžiąją Tarybų Sąjungą ir garbingąją Raudonąją Armiją išvaduotoją, kuri saugo dirbančiųjų tėvynės sienų neliečiamybę. Mūsų jaunuomenė turi išmokti draugiškumo ir pagarbos ne tik savo, bet ir kitų tautų žmonėms, ji turi įsisąmoninti, kad darbas visų gerovei yra garbė, kad ne mažesnė garbė yra būti Raudonosios Armijos, didžiausios dirbančiųjų tėvynės gynėjos, kariu.

Tarybų Sąjunga, kuri iš nedisciplinuoto, carizmo demoralizuoto imperialistinio karo išvarginto krašto sugebėjo sukurti galingiausią pasaulio valstybę, kurios kultūra šiandien stebina pasaulį, kur herojizmas virto kasdieniniu reiškiniu, ir mokymo bei auklėjimo srityje tegali būti mums vienintelis geriausias pavyzdys. Iš Tarybų Sąjungos turime mokytis visais galimais būdais. Kiekvienas liaudies švietėjas turi susipažinti su didžiųjų mokslinio socializmo kūrėjų — Markso, Engelso, Lenino ir Stalino raštais, tuo didžiausiu kiekvieno socialistinės valstybės kūrėjo teoriniu ginklu, be kurio neįmanoma vaisinga naujo socialistinio gyvenimo statyba.

Draugai mokytojai! Linkiu, kad šis jūsų suvažiavimas būtų vaisinga pradžia to didžiojo darbo mūsų socialistinės tėvynės švietimo srityje, kuris visų mūsų laukia. Padirbėti reiks mums visiems gerokai, kol pasivysime savo drauges — kitas Tarybų Sąjungos respublikas, bet tai bus darbas labai įdomus, be galo naudingas visai mūsų tautai ir visai didžiajai mūsų tėvynei. Linkiu, kad iš šio suvažiavimo išsivežtumėte naujų darbo uždavinių ir sąlygų supratimą, kurio iš mūsų reikalauja išsilaisvinusi darbo liaudis, su didžiausiu atkaklumu ir entuziazmu kurianti naują, garbingą ir šviesią mūsų brangiosios tėvynės ateitį. Mes, švietėjai, turime įrodyti esą verti visiško darbo liaudies pasitikėjimo. Su ja turime eiti koja į koją. Turime jai vadovauti kultūros kūrime. Turime suprasti tą didįjį lūžį, kuris įvyko, mūsų tautos laimei, jos istorijoje, — kitaip darbo liaudžiai būsime nereikalingi ir būsime jos nusviesti į šalį, kaip šiukšlės, kurios kliudo jai gyventi ir kurias ji drąsiai bloškia iš savo kelio.

Tegyvuoja Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika, lygiateisis Didžiosios Tarybų Sąjungos tautų narys!

Tegyvuoja neišardoma Tarybų Sąjungos tautų draugystė!

Tegyvuoja didvyriška Raudonoji Armija, tautų išlaisvintoja ir didžiosios dirbančiųjų tėvynės gynėja!

Tegyvuoja Tarybų Sąjungos vyriausybė ir jos galva draugas Molotovas!

Tegyvuoja didysis viso pasaulio dirbančiųjų vadas, mokytojas ir įkvėpėjas, mūsų mylimas draugas Stalinas!"

Jo kalbos įspūdis buvo sunkus: nė žodžio apie lietuviškąją mokyklą. Tiesa, vienoje vietoje paminėjo, kad "jokiu būdu neturi būti užmirštas tautinis momentas", bet, šios minties plačiau neišryškinęs, nukal-bėjo toliau. Tai buvo melo kalba, persunkta suktu tikrosios padėties maskavimu. Mokytojas turėjo patikėti, kad lietuvių tauta ligi šiol vergavo ir tik dabar "nusikratė verguvės pančių", mokytojas turėjo išsivaduoti nuo "prietaro", kad jo tėvynė yra Lietuva ir tą pat turėjo kalbėti savo auklėtiniams, t. y., nuoširdžiausiai i akis jiems meluoti. Mokytojas turėjo patikėti, kad patriotizmas Tarybų Sąjungoje ugdomas, kad jos kultūra stebina pasaulį ir, pagaliau, kad mums reikia vytis kitas Tarybų Sąjungos respublikas! Štai kokios gėdos ir pajuokos susilaukė mokytojas. Aukščiausiojo švietimo vadovo žodžiai įstrigo giliai, bet ne tam, kad mokytojas juos vėl, jau grįžęs, pakartotų. Pedagogika melu mokytojo darbo negrindžia.

Vidaus reikalų ministeris, vėliau Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas, Mečys Gedvilą paleido pragarsėjusį mokytojus plūstamąjį šūkį, esą mokytojas anksčiau buvo "tarp mužikų — ponas, bet tarp ponų paskutinis pastumdėlis". Jo kalba buvo pilna didžiausių prieštaravimų ir nesąmonių. Anot jo, mokytojas buvo padarytas įrankiu, kurio pagalba liaudis buvo norima padaryti nekenksminga, pažaboti ją, išauklėti iš jos paklusnius vergus. Čia pat paskelbė "džiuginančią" žinią, kad pirmą kartą mokytojo gyvenime atsitinka tai, kad valdžia neverčia jo rašytis į partiją, neverčia keisti savo kailio, nes, esą, mokytojas pasidaro vienu iš tų, kurie valdo kraštą, esą, jis yra lygiateisis krašto šeimininkas ir t.t. M. Gedvilos įdomi ištisinė kalba, todėl čia ją dedame:

"Draugai!

Visos vyriausybės kreipdavo ypatingą dėmesį į mokytoją. Mokytojo pozicija labai svarbi: ji iš visų inteligentų daugiausia turi ryšių su liaudimi. Jis formuoja būsimųjų piliečių pažiūras. Dėl to vyriausybėms būdavo labai svarbu mokytojus palenkti savo pusėn, paversti juos tarnauti ištikimai valdantiesiems. Dėl to geruoju ar bloguoju, bet mokytojas buvo priverstinai įrašomas į valdančiosios partijos narius. Kadangi liaudis visuomet būdavo pavergta, buvo abejinga ir šalta vyriausybės atžvilgiu o labai dažnai net ir atvirai priešinga, tai mokytojas buvo padarytas įrankiu, kurio pagalba liaudis buvo norima padaryti ne kenksminga, pažaboti ją, išauklėti iš jos paklusnius vergus. Jei mokytojas nebuvo valdančios partijos narys, tai jis negalėjo būti mokytoju, jis buvo persekiojamas ir geresniu atveju išvaromas į tolimesnį užkampį. Mokytojo kvalifikacija buvo nustatoma ne pagal gabumus, bet pagal jo ištikymybę valdžiai. O kadangi vyriausybės gana dažnai keisdavosi, tai tipingu mokytoju pasidarė tas, kuris daug kartų keitė savo politinį kailį. Nors vyriausybė su mokytoju ir flirtavo, dažnai jį vadino liaudies vadu, bet materiališkai jis, kad ir paklusnus valdžiai, buvo blogiausiai iš visų valdininkų aprūpintas. Mažiausiomis išlaidomis norėta turėti iš jo visokeriopos naudos. Mokytojo padėtis Lietuvoje buvo tokia: tarp mužikų — ponas, bet tarp ponų paskutinis pastumdėlis.

Birželio 15—17 d. stojo prie valdžios toji pat darbo liaudis, kurią prižiūrėti ir prijaukinti buvo pavesta mokytojui. Pirmą kartą mokytojo gyvenime atsitinka tai, kad valdžia neverčia jį rašytis į partiją, neverčia keisti savo kailio. Komunistų partijai visai nerūpi didinti savo narių skaičių mokytojų sąskaiton. Iš viso, aš abejoju, ar taip lengvai, greit priimtų į partiją, jei pradėtų rašytis. Dabar mokytojas nėra reikalingas tam, kad palaikytų valdžios autoritetą liaudyje, nes pati liaudis valdo. Eksploatuojamoji dauguma ėmė valdyti eksploatatorių mažumą. Ir šiuo atveju liaudis puikiai apseina be mokytojo pagalbos. Mokytojas reikalingas liaudžiai, kad pakeltų jos kultūrinį lygį, kad apšviestų mūsų liaudį, kad išauklėtų būsimus piliečius šviesius ir sąmoningus. Ir pats mokytojas atsiranda kitoje padėtyje: jis jau nebe pastumdėlis ir nebe "šiaudinis" ponas, jis pats — darbo žmogus, darbo inteligentas. Jis pasidaro vienu iš tų, kurie valdo kraštą. Jis yra lygiateisis krašto šeimininkas. Jis toks pat darbo žmogus, kaip ir darbininkas ir valstietis. Kiekvienas sąžiningas nepartinis mokytojas, kuris dirbs jam pavestą švietimo darbą, bus branginamas ir vertinamas tarybų socialistinėje tėvynėje nemažiau už partinį.

Visų darbo žmonių tikslas yra bendras -— kuo greičiausiai padaryti Lietuvą šviesesnę ir gražesnę. Lietuva stojo į 16 tautų sąjungą. Dabar mes negalime būti blogesniais už kitus, atsilikti nuo kitų, bet turime lenktyniuoti dėl skubesnės pažangos.

Pas mus vyksta didžiausia socialinė revoliucija. Tiesa, mes nematėm mūšių gatvėse, bet toji revoliucija vyksta sąmonėje, pažiūrose, įpročiuose, kiekviename žmoguje. Toji revoliucija verčia mus visas vertybes pervertinti. Tai, kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šiandien — biauru. Viskas radikaliai pasikeičia. Ima valdyti tas, kuris per ilgus amžius buvo niekinamas ir stumdomas, kuris niekuomet dar nebuvo valdžioje. O buvęs valdovas — ponas nustumiamas į paskutinę vietą ir dar norima jį visai išgyvendinti iš Lietuvos. Kiekvienas mokytojas, šviesuolis turi aiškiai suprasti, kad liaudis pasiryžo eiti nauju keliu ir tik tuo. O kai liaudis pasiryžta, tai kelio atgal nėra. Reikia suprasti, kad tai, kas dabar vyksta pas mus, yra neišvengiama pasaulio istorijos raida, ir nieks nepajėgs pasukti istorijos rato atgal. Aš sveikinu jus, draugai mokytojai, Liaudies Seimo prezidiumo vardu ir kviečiu jus, kaip darbo žmones, į didįjį darbą: kurti Lietuvą tautinę pagal formą, socialistinę pagal turinį. Jeigu jūs trokštate tikrai mūsų kraštui, mūsų liaudžiai gero, tai supraskite, kad Lietuva pasirinko vienintelį teisingą kelią, kuris mus ves, kartu su kitomis broliškomis tautomis, į šviesų rytojų. Tegyvuoja mokytojai, kurie tai supranta ir padeda darbo liaudžiai kurti naują darbo gyvenimą!"

Šitokiais žodžiais, kurie buvo didžiausias priešingumas tam metui, kai jau buvo pradėję siausti enkavedistai, M. Gedvilą kvietė mokytojus kurti "naują darbo gyvenimą", patikrino mokytojui branginimą ir vertinimą ir, lyg koks dievukas, patosiškai garantavo, jog niekas nepajėgs pasukti istorijos rato atgal. Jo meilūs žodžiai buvo grynas melas. Tūkstančiai persekiojamųjų bei ištremtųjų mokytojų, geriausių liaudies vaikų, šiandien byloja nekalto kraujo kalba.

Po M. Gedvilo į tribūną išėjo prof. V. Krėvė-Mickevičius, tuometinis ministerio pirmininko pavaduotojas. Jis sveikino liaudies vyriausybės vardu. Jo kalba buvo trumpa, santūri ir lietuviška. Jis palinkėjo mokytojams surasti naujų darbo būdų, rasti liaudžiai kelią į šviesesnę ateitį. Kalbą baigė lietuvių tautos himno žodžiais: "Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi".

Toliau sveikinamąsias kalbas pasakė: profesinių sąjungų pirm. Šumauskas, mokytojų profesinės sąjungos pirm. Ruzgas ir Sveikatos Ministerijos generalinis sekretorius Girdzijauskas. Švietimo Ministerijos generalinis sekretorius Žiugžda, Pradžios Mokslo Departamento direktorius Žilionis, Pedagoginio Instituto direktorius Laužikas, Vidurinio Mokslo Departamento direktorius Mikutaitis ir agronomas Žukauskas skaitė paskaitas įvairiomis pedagoginėmis temomis, interpretuodami jas pagal naująsias sąlygas.

Vakare toje pat halėje įvyko koncertas. Jį sudarė dvi dalys: lietuviškoji ir raudonarmiečių programa. Pirmoje dalyje grynai lietuvišką programą atliko tik vilniečių mokytojų choras. Profsąjungų Rūmų orkestras grojo įvairias nereikšmingas smulkmenas, svetimtautis Hajošas smuikavo, poetai K. Boruta, A. Rūkas ir J. Kruminas paskaitė tarybinėmis temomis. Antrosios dalies mokytojai lauke susidomėję, norėdami pamatyti tikrąjį bolševikinį meną. Laukimas "neapvylė": raudonarmiečių choras padainavo, kaip visiems bolševikų "menininkams" priimta, dainą apie Staliną, dainą apie Vorošilovą ir dar kai ką. Šoko "kazoką". Kažin koks raudonarmietis ukrainietiškai paskaitė eilėraštį "Stalinas" ir Majakovskio "Apie sovietišką pasą". Visos jų vadinamosios meninės programos branduolys ir idėja buvo bolševikinių vadų garbinimas. Raudonarmiečių ansamblio pertraukėlės metu mokytojai pradėjo reikalauti lietuviškų dainų. Tatai buvo pranešta tvarkytojui prie mikrofono. Pranešėjas tą visų pageidavimą pranešė viešai ir leido sudainuoti vieną dainą. Mokytojai užtraukė "Šėriau žirgelį per savaitėlę". Raudonarmiečiai per tą laiką pasiruošė ir jau laukė dainos pabaigos. Tačiau pirmąją dainą sudainavus, be pertraukos buvo pradėta kita — "Tris dienas, tris naktis keleliu ėjau". Čia tvarkytojas šokosi mokytojus per mikrofoną raminti, prašyti nebedainuoti. Kažin koks tipas tą pat pakartojo rusiškai. Tačiau mokytojai "Tris dienas" baigė ligi galo ir tuojau vėl užtraukė "Ant kalno karklai siūbavo". Kai kurių mokytojų moterų akyse pasirodė ašaros, matant tokią viešą kovą dėl lietuviškos dainos. Tik trečiąją dainą pabaigus, galėjo pasirodyti su savo šokiais raudonarmiečiai. Dalis mokytojų demonstratyviai pradėjo keltis ir iš salės išėjo. Raudonarmiečių pamoka, kaip reikia mylėti "liaudies vadus", išėjo nevykusi, jų menas pasirodė besąs eilinė bolševikinės propagandos priemonė.

Antrąją suvažiavimo dieną vėl skaitomos tarybinės paskaitos. Skaitė teisingumo ministeris Pakarklis, švietimo reikalų patarėjas prie Pozdniakovo Se-mionovas, komunistų partijos sekretorius švietimui Preikšas, Eltos direktorius Korsakas, Suaugusių švietimo Departamento dir. Geniušas ir mokyt. Gučas. Sveikino komjaunimo ir pionierių atstovai.

Apskritai, kalbų buvo tiek daug, kad jos įgriso ligi gyvo kaulo. Nusibodo nuolatinis dažnų prelegentų mokytojų plakimas, tarybinis jų "švietimas", "naujų kelių" nurodinėjimas, reikalavimai persiauklėti, suprasti naujuosius laikus ir t.t. Tai buvo lyg kažin koks dvasinis mokytojų tampymas. Tą dieną kalbą pasakė ir Justas Paleckis. Prikalbėjęs eilę naivių žodžių bei palyginimų, tarytum turėdamas nemokšų auditoriją, jis vis kėlė Tarybų Sąjungą, kaip laisvų darbo žmonių kraštą, kaip vienintelę pasauly kultūringą šalį. Visos kitos, jų tarpe ir Lietuva, atsilikelės, pažangos stabdytojos. Jis pažymėjo, kad "Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje mokykla užims vieną garbingiausių vietų sparčiame Lietuvos kultūrinimo darbe, kurio uždavinys yra Lietuvą iš kultūriškai atsilikusios šalies išvesti į pirmaeilių Tarybų Respublikų tarpą". Tokiais akių dūmimais grindė savo kalbą aukščiausias bolševikinės vyriausybės asmuo. Šiandien gerai žinome, kad mokslas tarybiniais laikais buvo smarkiai nusmukdytas. Vietoje trylikos mokslo metų, abiturientui buvo nustatyta tik dešimt. Mokyklų programos buvo prikimštos bolševikinio balasto. Mokyklinis darbas ėjo "soclenktynėmis", nesivaržant suktybėmis didinti mokinių pažymius. Universitetuose 25% visų dėstomųjų dalykų sudarė marksizmo ir panašios doktrinos.

Suvažiavimo pabaigoje dar kalbėjo mokytojai Čepulis, Eidukaitytė, Klimavičius ir P. Cvirka. Petras Cvirka, kitų mokytojų žinomas tik iš spaudos, kaip rašytojas, — senas bolševikų pataikūnas ir Pozdniakovo globotinis, jo arbatėlių nuolatinis dalyvis, — irgi panoro savo autoritetu įtikinti suvažiavusius naujaisiais "liaudies" pasiekimais ir nuraminti įsisiūbavusias visame krašte, bolševikų žodžiais tariant, kontrrevoliucines kalbas. Jis ėmėsi bolševikų gynėjo vaidmens. Jo kalbos pagrindu buvo tikrosios mūsų liaudies anuo metu plačiai paskleisti nusiminimo žodžiai, kad "dabar mes vėl esame po rusu". Cvirka šokosi aiškinti, kad tas posakis yra visiškai nevykęs ir nieku nepagrįstas. Jo žodžiais, mes esame ne "po rusu", o su rusu, ukrainiečiu, gruzinu ir kitomis TSRS tautomis, kaip lygus su lygiais. Žinoma, jo vaikiškoms pasakoms tepatikėjo, tur būt, tik čia pat sėdį prezidiumo galvos. Mokytojų veidais nuskriejo šypsniai, kurie, kitomis aplinkybėmis, būtų pavirtę skaniausiu juoku. Mokytojai, nepažinę Petro Cvirkos, stebėjosi tokiu pretendavusio į rašytojus naivumu.

Tikriausią visų suvažiavusių mokytojų nuotaiką, išklausius bolševikinių kalbų bei paskaitų, išreiškė pačioje suvažiavimo pabaigoje visų sugiedotas Lietuvių Tautos Himnas. Tai buvo nepaprasta visų mokytojų vieningumo demonstracija, drauge tai buvo stipriai jaudinąs momentas, niekuomet nėišnyksiąs iš dalyvavusių atminties. Tuojau po Internacionalo, kurio visiškai niekas negiedojo, o grojo tik orkestras, kažin kuriame krašte būrelis mokytojų užtraukė "Lietuva

— tėvynė mūsų ..." Staiga visi kaip vienas mokytojai atsistojo, ir himno žodžiai tvirtai aidėjo plačioje salėje. Atsistojo ir orkestras. Už stalo sėdįs prezidiumas pasijuto nepaprastoje padėtyje: jei sėdėsi — aiškiai pasirodysi tautos duobkasys, jei atsistosi — būsi kontrrevoliucionierius, liaudies priešas. Iš pat pradžių vieni prezidiumo nariai stojosi, bet, lyg įkąsti, vėl sėdosi. Pamatę kitus stojant, vėl stojosi ir vėl sėdo. Pasijuto nesavame kailyje. Kiti atsistoję liko rymoti šonu, ant stalo atsirėmę alkūne, suprask — jie nei stovi, nei sėdi, "ir vilkas sotus, ir avis sveika". Dar kiti ramių ramiausiai... užsirūkė ir per visą himną pūtė dūmą po dūmo. Vyko tikra komedija, deja, ji reiškė būsimą lietuvių tragediją. Mokytojai, kai kurie tuo metu buvę kieme, išgirdę giedamą himną, — kur jis bebūtų

— toliau ar arčiau halės, — sustojo ir nusiėmė kepures. Tatai buvo skaudus momentas, ir daugelis jau-tresnių jų mokytojų giedojo su ašaromis akyse: visos aplinkybes rodė, kad tai yra paskutinis viešas himnas.

Suvažiavimas, paaiškėjus jo ideologijai ir reikalavimams, nebuvo įdomus ar svarbus. Paskaitų metu auditorijoje buvo skaitomi laikraščiai, išeinama iš sales nesulaukus pabaigos, praleidžiamos paskaitos ir t.t. Visas suvažiavimo turinys buvo svetimas, neaiškus, klaikus. Todėl buvo gaudomi lietuviški suvažiavimo momentai ir ovacijų ar dainų būdu išryškinami. Mokytojų mases sukeltas įspūdis buvo nepaprastas ir jausmingas kiekvienam doram lietuviui. Apie mokytojų nesidomejimą suvažiavimu rašė, savotiškai kaltindamas, ir tuometinis likęs vienintelis pedagoginis žurnalas "Mokykla ir Gyvenimas" (Nr. 8). Straipsnyje, "Istorinį suvažiavimą prisiminus", kažin koks Kostė rašo:

"Pagal programą paskaitos prasideda 9 val., o mes susirenkam taip apie 9 1/2 val., prasideda 15 val., tai mes būtinai renkamės iki . . . 16 val. Paskaitai baigsis 18 val., tai mes, kaip adatų prisivalgę, Į lauką pro duris skubėdami jau pradedam grūstis mažiausiai pusvalandžiu anksčiau. Paskaitininkas ar kitas kalbėtojas siunčia mums nuoširdžiausius žodžius, o, žiūrėk, didžiulė mūsų dalis tuo tarpu, kaip audrų sukeltomis bangomis, taip liūliuojam, judam, stumdomės ir triukšmingai grūdamės į lauką pro duris . ..

Prasideda paskaita. Salėje tyla. Klausytojui malonu klausytis naujųjų minčių, o paskaitininkui miela tokiai auditorijai šnekėti. Bet. . . prie priekinių durų stovinčios poniutės gražion papurusiais plaukais galvutėn iš kažkur atskrenda sparnuota mintis. Ir buvusio aukšto tautininkiško valdininko poniutė — mokytoja raudonomis lūpytėmis, šimtaspalve šilkų suknele ir krokodilo odos batukais pasipuošusi, tik cap-cip, cip-cap ir nucapsi išilgai per visą salę net už tribūnos . . . Graži poniutė, nieko jai neprikiši. Bet koks čia sąryšis su liaudies švietimu, drausmingumu ir kultūringumu! O juk, prisimenam, panašių vaizdelių egzempliorių buvo daugybė . ..

Štai durys už prezidiumo stalo ir prieš. Paskaitos metas. Užeina draugams toks niežėjimas iš salės išeiti. Rodos tie, kurie stovi už prezidiumo stalo eitų pro čia pat esančias artimiausias duris, o antrieji pro artimiausias. Bet ot ir čia kažkokio papročio šuniukas švietėjo galvon įstringa. Tie, kurie stovi už prezidiumo stalo, eidami į lauką, būtinai nužingsniuos per visą salę ir išsigrūs pro priešakines duris, ir atvirkščiai. Na, ar neatrodo, draugai, nors truputį keistas šis paprotys?! Iš kur jis ir išdygęs? . . .

Eina paskaitos. Laukiama atvykstant aukštųjų Vyriausybes narių. Draugas Žiugžda nuoširdžiai prašo visus atsisėsti, nes vietų yra pakankamai. Dalis atsisėda, bet dalis lieka stumdytis prie durų. Drg. Žiugžda prašymą pakartoja. Vėl dalis nueina ir atsisėda, bet didelė dalis prie visų durų pasilieka, ir gana. Drg. Žiugžda laukia, o mokytojai, sustoję prie durų, šypsos. Draugas Žiugžda trečią kartą pakyla, tiesiog, kategoriškai jau reikalaudamas visų atsisėsti. Tik dabar iš lėto pasijudina prie durų stovėję draugai ir slieko žingsniais nukiūtina atsisėsti. Ir taip, kol švietėjų armija susėda, sugaištana beveik pusvalandis. O juk per tą pusvalandį būtų galima buvę šio to rimtesnio, kaip lėtojo šliaužiojimo į sėdimas vietas pavaizdavimo, pasimokyti. Ar ne taip? . . .

Nors dauguma drg. Žiugždos kategoriškojo prašymo paklausė, vis dėlto dalis draugų pasirodė taip "didvyriškai" užkietėję, kad vis tiek pasiliko stovėti ir ramstyti sienas prie durų. Kažin, ar šiems draugams taip halės sienos ir durys patiko, kad niekaip negalėjo su jomis atsiskirti, ar puspadžiai prie grindų prisvilo, o gal diegliai į žarnas buvo įsimetę ir negalėjo jie sėdėjimui susilenkti. Kažin? . . ."

Labai būdinga, kad to pat straipsnio pradžioje tas pat autorius visiškai priešingai rašo: .. dvi dienas didžiausiu rimtumu paskaitas sekėm, o už gražiąsias mintis, už raudonarmiečių meną, už linkėjimus ir už didžiojo darbo žmonijos vado ir mokytojo drg. Stalino laimę skambiausias ovacijas kėlėm". Iš pradžių norėta pameluoti, bet toliau, kaip matėm, išlindo yla iš maišo.

Iš suvažiavimo mokytojai skirstėsi, lyg po pirties. Pirmiausia, jie gavo pylos, kad mokytojas buvo buvusių valdžių įrankis, slopino liaudies sąmonę, ugdė joje vergų dvasią (!). Visi buvo sumišę: ne dėl to, kad bolševikiniai kalbėtojai priplepėjo nesąmonių ir ne dėl to, kad prarūgusį melą tėškė į akis tikriesiems liaudies bičiuliams. Daugiau dėl to, kad jie viena ranka plakė, o antra glostė ir liepė neverkti: vieni mokytojus išvadino kapitalistinio režimo tarnais, antri (dažnai net ir tie patys, tik kitose kalbos vietose) sakė, kad darbo liaudis (atseit, bolševikai) mokytojais pasitiki; tik mokytojai turi įrodyti esą verti to pasitikėjimo. Tam pirmasis receptas — studijuoti Markso, Engelso, Lenino ir Stalino raštus ir "įdiegti savo auklėtiniams mintį, kad jų tėvynė yra dirbančioji įvairiataute Tarybų Sąjunga" (čia pat buvo sakoma, kad valdžia nereikalauja mokytojo keisti savo kailio!). Vis dėlto, anot jų, didžiausias uždavinys tenkąs Lietuvą išvesti iš atsilikusios šalies į pirmaeilių tarybų respublikų tarpą, pasivyti jas. Šis postringavimas ir vėliau buvo visų bolševikų plačiai vartojamas, tačiau ir tada ir visu bolševikiniu metu mokytojai jokiu būdu nesuprato, kodėl, būtent, reikia vytis visais atžvilgiais nuskurusias sovietines respublikas? Šis vijimosi žodis virto pajuokos ir anekdotų objektu, ir mokykloje auklėtiniai iš tikrojo lietuvio mokytojo lūpų negirdėjo apie reikalą pasivyti "seniai laimingas genialiojo Stalino Konstitucijos saule besidžiaugiančias tautas".

Mokslo metai normaliai turėję prasidėti rugsėjo 1 d. Tačiau bolševikai nemaža atostogaujančių mokytojų savo atostogavimo vietose buvo paėmę vadinamajam žemės pertvarkymo darbui. Be to, mokyklų pastatuose dirbo žemės ūkio komisijos. Dėl to Švietimo Ministerija aplinkraščiu Nr. 667 pranešė, kad dėl šių priežasčių ir, esą, dėl mokyklų būstinių remonto mokslo metų pradžia nukeliama į rugsėjo 16 d.

Tą dieną mokyklai buvo suorganizuota antroji stambi melo demonstracija. Tai buvo vadinamoji

mokslo metų pradžios šventė.

Bolševikai senu savo metodu šiuo pakaitalu siekė užtikrinti ligšiolinę tradiciją mokslo metus pradėti pamaldomis, jų vietoje surengdami patosiškas iškilmes, norėdami, kad jų įspūdis pritrenktų atsimenamąsias mokyklines apeigas bažnyčioje.

Toji šventė, įvykusi Kaune, toje pat sporto halėje, buvo per radiją transliuojama visoms mokykloms provincijoje. Mokyklos turėjusios šventės kalbas išklausyti prie radijo aparatų. Bet iš to išėjo blefas: viena, tatai daugumoje mokyklų buvo techniškai neįmanoma, antra — pasirodė, kad kai kurių mokyklų radijo aparatus invazijos dienomis buvo be jokių ceremonijų savo reikalams nusavinę gausiose vietose surengę savo stovyklas raudonarmiečiai. Tačiau del to Kaune nebuvo jaudinamasi. Čia manifestacijos vis tiek ėjo pagal planą.

Gyvąjį šventes turinį sudarė Kauno miesto visų pradžios mokyklų mokiniai su savo mokytojais; kitos mokyklos atsiuntė po kelis mokinius — atstovus. Vadinasi. bolševikiniai vadai sumanė pasirodyti ir savo kalbas įpūsti pačiam jaunajam mokykliniam jaunimui — pradžios mokyklų mokiniams.

Šventės techninė tvarka buvo iš anksto nustatyta tam tikro komiteto mokslo metų darbo pradžios minėjimui rengti. Rugsėjo 12 d. šis komitetas išleido šiuo reikalu dvi instrukcijas. Jose, be paprastų technikinių nurodymų, yra keletas būdingų to meto laikui, maža dalimi parodančių, kaip buvo organizuojamos eitynės, ovacijos ir gėlės "aukštiesiems svečiams", atsimenant, kad po įvairių mitingų bei švenčių tarybinė spauda plačiai aprašydavo "liaudies džiaugsmą", pasireiškusį eitynėse gausiais paveikslais ar plakatais, didžiulėmis ovacijomis ir mitingo vadų apdovanojimu gėlėmis. Pirmiausia, instrukcijoje pažymėtas pageidavimas, "kad mokyklų eitynės į sporto halę turėtų vėliavas, neštų paveikslus, plakatus ir mokiniai būtų pasipuošę gėlėmis". Tolėliau nurodyta, kad "sporto halėje, minėjimui prasidedant, aukštieji svečiai pasitinkami atsistojimu ir ovacijomis. Taip pat ir išleidžiami. Minėjimo programos metu mokiniai turi sėdėti visiškai ramiai ir nevaikščioti". "Aukštiesiems svečiams papuošti gėlėmis V. Kudirkos, Jablonskio, Vokietaičio, J. Damijonaičio, 2, 4, 7, 13, 15, 28, 34, 37 ir 40 pradžios mokyklos paskiria po 1 mergaitę ir 1 berniuką (I ar II sk.) ir atveda ten, kur bus pareikalauta. Gėlės bus parūpintos".

Šios instrukcijos nurodymai, kurie to meto sąlygomis buvo lygūs įsakymui, pavaizduoja, kad ir mokykloje tarybinio džiaugsmo pasireiškimai buvo organizuojami iš viršaus, prievarta. Be to, į šventę ir atgal A. Panemunes, Aleksoto ir Vilijampolės pradžios mokyklų mokiniai buvo vežami didžiaisiais Kauno miesto susisiekimo autobusais.

Šventėje gana ilgas kalbas pasakė Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Paleckis ir švietimo liaudies komisaras A. Venclova. J. Paleckis sveikino Aukščiausios Tarybos Prezidiumo ir Lietuvos komunistų partijos centro komiteto vardu. Abiejų kalbos norėjo išryškinti, kad lig šiol mokykla buvo apgaubta prietarų, kad visi mokslai buvo migloti, migdė moksleivių sąmonę, kad tik dabar jie galės savo žiniomis susilyginti su Tarybų Sąjungos moksleiviais, na, ir užaugti gerais komunistais. Kalbos buvo smarkiai persunktos ligšiolinės mūsų mokyklos niekinimu ir sovietinės mokyklos aukštinimu. Dar kalbėjo žydelis Lurje, sveikinęs vidurinių mokyklų mokinių ir komjaunuolių vardu, ir Kuznecovas, sveikinęs pionierių vardu. Be to, V. Ruzgas sveikino profesinės mokytojų s-gos vardu. Komjaunuolis Lurje autoritetingai pažymėjo, kad komjaunuoliai, kaip priekinis moksleivių būrys, visais atvejais padės mokytojams, ypač ruošiant kadrus socialistinei tėvynei. "Mes, komjaunuoliai moksleiviai, savo ruožtu pasižadam visomis jėgomis jum padėti vykdyti Vladimiro Iljičiaus valią. Kreipkitės visais rūpimais klausimais į mus. Mes visada pasiryžę jums padėti", — kalbėjo visiems lietuviams moksleiviams komjaunuolis Lurje. Pionierius Kuznecovas, kažin kurios tautybės, džiaugėsi visų vaikų vardu, kad senos nemylimos mokyklos dingo, kad dabar "mumis rūpinasi pats mylimiausias ir brangiausias mūsų draugas Stalinas". Papasakojo, kad Minske ir Maskvoje matęs pionierių rūmus, stebėjęs pionierių pramogas ir t.t., ir pažymėjo, kad "tas visas laukia ir mus" (citatos kalba netaisyta). Paleckis, Venclova, Lurje ir Kuznecovas baigė savo kalbas nusibodusiu padėkos posmu Stalinui. Po kalbų P. Cvirka paskaitė kažin kokį savo kūrinį apie poną, likusį visiškai nesuprastą. "Linksmieji broliai" ir solistas Kučingis padainavo; tai buvo vaikams įdomiausia vieta, kaip ir toji, kada Cvirkos skaitymo metu nutrūko perdavimas garsintuvais, o jis pats likosi tik žiopčiojąs. Vienintelis įspūdingas šventes momentas tebuvo prieš keletą dienų mirusio žymaus lietuvio pedagogo ir vaikų literatūros kūrėjo Prano Mašioto pagerbimas susikaupimo valandėle, šventės pabaigoje buvo orkestro grojamas Internacionalas; jo niekas negiedojo, dargi nei nemokėjo.

Žydų pradžios mokyklos atėjo su "didžiosios tėvynės" vadų paveikslais, apsikarsčiusios raudonomis vėliavomis bei vėliavėlėmis ir su, būtinai, raudonomis, kad ir daugumoje popierinėmis, gėlėmis. Jie, tiek į sporto halę ateidami, tiek iš jos grįždami, be atodairos plėšė rusiškai bolševikines dainas, kada-ne-kada įterpdami verstines lietuviškai. Tatai buvo kiekvienam koktu, siaubinga ir grėsminga. Tai stebėjo ir mūsų mokyklų mokiniai, ypač sporto stadijone, kur prieš iškilmes ir po iškilmių vyko tvarkymasis. Dainos apie Katiušą pirmąjį posmą išgirdę, jie, iš suaugusių išmokę perefrazuotus tos dainos žodžius, tarp savęs su pašaipa imdavo niūniuoti. Ir vėliau, be kitų, buvo mėgiamas šis "Katiušos" (Dainos apie mergelę) vari-jantas:

Jau pražuvo sviestas ir kiaušiniai,
Jų jau niekur negalima gaut.
Taip buržujus visus išnaikinę,
Greitai eisim patys ubagaut.

Žinome mes senąjį režimą,
Kaip tie "ponai smaugė" mus visus.
O dabar arbūzai mus gaivina,
Iš žievių jų siūsim sau batus.

Oi tu švieski, Stalino saulute,
Mums gyventi daros vis "geriau".
Ir arbūzų su žieve priputę,
Galime visus metus badaut.

Šia proga pažymėtinas, kaip pavyzdys, ir "Suliko" dainos varijantas:

Kapą Stalinui troškau rast,
Blaškėsi širdis man skausme.
Be tėvynes čia kankinuos,
Kur tu — atsiliepk, Lietuva!

Tarp burliokų, žydų bailiai
Lietuvaitė verkė jauna.
Atsidusus ji paklausė jų; —
Ar tuoj bus laisva Lietuva?

Pratarė ji lūpom žodžius
Ir nuskrido aidas laukais.
Lietuvaitei su tuo aidu,
Rodos, kas atsakė: — Aš esu!

Kitą dieną, rugsėjo 17, visame krašte prasidėjo mokslas. Atvykę į darbą moksleiviai patyrė, kad iš mokyklų

pašalinti visi tautiniai ir religiniai ženklai.

Visose mokyklose tuo reikalu dar rugsėjo mėn. pradžioje buvo gautas aiškus aplinkraštis. Pradžios mokyklų mokytojams teko pats sunkusis uždavinys šiuos visus reiškinius paaiškinti jauniesiems. Jau atėję į mokyklą neberado kryžiaus ir valstybinių ženklų. Pradedant pamokas paprastu pasisveikinimu ir tokiu pat būdu baigiant, buvo juntamas kažin koks nevykęs veiksmas, kažin koks trūkumas. Jaunieji nuolat čia vieną, čia kitą mokytoją paklausia, kodėl nėra kryžiaus, kodėl nekalbama malda, tačiau tikrąją prasmę viešai nė vienas mokytojas negalėjo paaiškinti: vieno klasėje mokosi daugiau ar mažiau svetimtaučių (miestų bei miestelių mokyklose), antrojo — yra neaiškių tėvų vaikų, trečiojo — esama plepių, padaužų, silpnesnio būdo ir t.t. Nebuvo tikra, kad mokyklos gyvenimo paslaptys, ypač bolševikinio sekimo laikais, neišeis į viešumą. Pasirinktas vidurinis kelias; jo buvo laikomasi viešumoje per visus mokslo metus. Maldos nekalbėjimą teko aiškinti, kad bolševikai nepripažįsta tikėjimo ir dėl to valstybinėje — bolševikinėje įstaigoje negalinti būti jokia tikėjimo praktika ar ženklai. Drauge buvo primenama, kad melstis namie ar kitur nedraudžiama. Tokiu tarp žodžių suvokiamu aiškinimu mokiniai suprasdavo tikrąją mintį, nusistatydavo prieš bolševikinę propagandą, vengė rašytis į pionierių organizaciją ir t.t. Pats tikįs mokytojas bažnyčią lankyti vengdavo arba lankydavo slapta. Tikįs mokytojas negalįs būti "socialistines tėvynės" auklėtoju: tokių priekaištų tikintiesiems tekdavo ne tik iš vietos bolševikų ar bolševikuojančių, bet apie tai visiškai viešai išsitardavo ir aukštesnieji bolševikai mitinguose ar specialiuose mokytojų susirinkimuose, spaudoje ir kitur, kur iškildavo kalba apie mokytojo darbą. Del paties tikybos objekto pradžios mokykloje švietimo vadovybe šitaip pareiškė (Pradžios Mokslo Departamento 1940 m. rugpiūčio 5 d. raštas Nr. 20530 pradžios mokyklų inspektoriams):

"1939/40 mokslo metais ir anksčiau kai kuriems mokiniams, nesimokiusiems ar neišlaikiusiems tikybos egzaminų, nebuvo išduoti mokyklos baigimo pažymėjimai.

Prašau gerb. Inspektoriaus painformuoti visus mokyklų vedėjus, kad mokiniams, kurie tikybos nesimokė ar per egzaminus iš tikybos buvo atestuoti nepatenkinamu pažymiu, reikia išduoti mokyklos baigimo pažymėjimus, tikybos pažymio visai nežymint.

Mokiniai, kurie vien dėl tikybos palikti antriems metams tame pačiame skyriuje, keliami į aukštesnį skyrių".

Negalėdami maldos kalbėti viešai, daugelyje pradžios mokyklų mokiniai, ypač vyresniųjų skyrių, kalbėdavo patys vieni prieš pamokas ir po pamokų. Tatai truko ilgoką laiką. Vėliau šis paprotys išnyko dėl nesutartinumo, drausmės stokos, kas suprantama, žinant tokių "revoliucionierių" amžių. Tačiau dar atsitikdavo,. kad lentoje nupiešdavo, prirašinėdavo įvairiausių religinių šūkių, kuriuos tuojau nutrindavo, lig tik pasirodydavo mokytojas. Bolševikinis metas smarkiai suardė mokytojo ir mOkinių santykius: nuoširdumą, atvirumą, nors vieni ir antri buvo tos pat minties.

O kuo paaiškinti, kad senasis mūsų herbas — baltas vytis raudoname dugne — nebetinkamas? Nieku. Naujasis herbas buvo atsineštinis, nukopijuotas pagal Tarybų Sąjungos respublikų šabloninius herbus. Jis su lietuvių tauta neturėjo nieko bendra. Buvo primestas iš šalies. Mokytojams savo mokiniams teko konstatuoti tik faktą. Lygiai tas pat buvo ir su himnu. Kodėl nebegiedamas ? Mokytojai atsakymo neturėjo. Juk ir jis nebuvo kapitalizmo požymis. O kas gi yra tas Internacionalas? Kaip suprasti žodžius "Pirmyn, vergai nužemintieji..."? Juk mes nebuvome vergai, — tai, tur būt, dabar tokie esam? Šitokiais ir kitokiais klausimais apiberdavo jaunieji mokytojus.

Nors paaiškinimų trūko, bet mokiniai gerai žinojo, kokios rūšies reformos vyksta mokykloje. Namiškių ir vyresniųjų moksleivių (vidurinių mokyklų) pavyzdžiu, jie slaptomis niūniuodavo himno melodiją, mokėsi perefrazuoto Internacionalo žodžių ir kūrė naujus, juos dainavo, perrašinėjo, dalinosi, skleidė toliau.

Plačiai paplito ir šifruoti eilėraščiai. Pirmu žvilgsniu jų turinys atrodė stipriai bolševikinis, nesukeliąs jokio prieštarybinio vaizdo. Sakytume, tai buvo be abejojimo grynai bolševikinių minčių kūrinys, galėjęs būti drąsiai viešai deklamuojamas bolševikinėje aplinkumoje. Tačiau prie tokių eilėraščių pridėtas šifro raktas duodavo galimumą perskaityti turinį tikrąja prasme. Pavyzdžiui, eilėraštis "Ateities vizija":

1. Kraujų pašvaistėm sudegs gaisruose

2. Bažnyčių kryžiai, aukos altoriai,

3. Dings amžiams audrų baisių keliuose

4. Ant Baltų žemės Lietuvos Vytis.

5. Šviesioji saule — Staline vade,

6. Nežus niekuomet tavo idėjos,

7. Mus, kaip erelius, iš lizdo veda

8. Žėrinti žvaigždė Rusijos Kremliaus.

9. Ant žemės rutulio raudonos skaros,

10. Stiprins didvyrius pergalės kovai,

11. Pulkai raudoni ir vadas Stalinas

12. Sutriuškins priešų žiauriųjų galvą.

13. Greit jau užtemsi amžinam miegui

14. Lietuva brangi ir tavo sūnūs,

15. Bočių tikyba, kapų smūtkeliai

16. Subirs į dulkes po mūsų kojom.

Raktas: skaitvti 1 ir 9 eilutes, 2 ir 10, 3 ir 11, 4 ir 12, 5 ir 13, 6 ir 14, 7 ir 15, 8 ir 16.

Pagal aplinkraštį klasėse pakabintieji senųjų kryžių vietoje Lenino ir Stalino paveikslai iš pat pirmųjų dienų virto pašaipos objektu. Esą, tai naujieji dievai. Buvo gailimasi, kad graži klase tapo sudarkyta. Su paveikslais atsitikdavę įvairių nuotykių. Paplito naujieji "poteriai", pavyzdžiui:

1. "Vardan tėvo Lenino ir sūnaus Stalino ir jų prakeikto komunizmo.

2. Tėve žydų, Staline, kursai tupi Kremliuje, teesie prakeiktas tavo vardas, teprasmenga tavo karalystė, tenebūnie tavo valia nei Maskvoje, nei Lietuvoje, kasdieninės mūsų duonos paskutinio kąsnio neatimk mums šiandien ir išleisk iš kalėjimo mūsų nekaltus žmones, kaip išleidai visus kraugerius, komunistus ir kitus valkatas. Ir nevesk mūs į pražūtį, bet gelbėk mus nuo kasdien artėjančios bado šmėklos.

3. Sveika Rusija, nelaimės pilnoji, Stalinas su tavimi. Tu paniekinta Europoje ir paniekintas tavo nekultūringas vaisius Stalinas. Šventoji Lietuva, mūsų motina, gelbėk mus nuo azijatų. Būsim tau dėkingi dabar ir mūsų mirties valandoje.

4. Tikiu į kvailą Leniną, nieko negalintį, žiauraus bolševizmo įkūrėją, ir į velnio sūnų Staliną, kursai prasidėjo iš Gruzijos išviečių kvapo, kentėjo dėl savo kvailumo prie caro Nikalojaus, buvo įmestas į kalėjimą, vos tik nenumirė ir nepalaidotas. Kai išėjo iš kalėjimo, atsivėrė pragaras. Lapkričio septintąją atsikėlė lyg iš numirusių, įžengė į Kremlių. Iš ten atėjo nekaltų lietuvių teisti. Tikiu į atgimstančią Lietuvą, su kultūringais kraštais bendradarbiavimą, raudonųjų banditų išvarymą, bolševizmo žlugimą ir į laimingą visiems gyvenimą".

Del tautinių ir religinių ženklų, himno bei maldos pašalinimo kilo visiškai pagrįstų kalbų, kad bolševikai siekia sunaikinti ir lietuviškumą ir tikėjimą. Tokios mintys plačiai paplito po visą kraštą, sutapdamos su visa eile kitų nemokyklinio gyvenimo pavyzdžių. Šias kalbas gerai žinojo ir valdantieji. Dėl to Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas M. Gedvila savo ilgoje kalboje, pasakytoje Kauno Valstybės Teatre 1940 m. lapkričio 6 d. Spalio Revoliucijos šventės išvakarėmis, rado reikalą į tai atsakyti. Vienoje vietoje jis pasakė: "Paimkime keletą argumentų, kuriuos tie nepatenkintieji panauduoja agitacijai prieš Tarybų Lietuvą:

1.Patriotizmas: sako — bolševikai išnaikins lietuvybę; panaikino tautinę vėliavą ir himną, surusins Lietuvą".

Ar esama bent mažiausio pagrindo panašioms kalboms? Tautinė vėliava ir himnas buvo senojo režimo simboliai. Nejaugi, juos panaikinus, naikinama ir lietuvybė? Atsimenam, panašiai kadaise kalbėjo ir rusų baltagvardiečiai, kai išėjo iš apyvartos rusų trispalvė ir himnas "Bože caria chrani". Bet ar dėl to rusų tauta išnyko? Kažkaip negirdėti apie tai.

2. Tikyba: sako — "bolševikai nori išnaikinti dievą: dievas buvo, dievas yra, dievas bus".

Mūsų konstitucija laiduoja kiekvienam piliečiui sąžinės laisvę. Niekas nesikėsina gerus katalikus paversti bedieviais. Nori — tikėk, nori — netikėk, tik netrukdyk valstybinio darbo. Jei trukdysi, tai vis tiek, ar katalikas ar bedievis, atsakysi teisme. Melstis nedraudžiama namie, bažnyčioje, kapinėse ar kitur, tik nekelk skandalų.

3. Atstumtoji inteligentija: sako — "inteligentui blogi laikai užėjo, inteligentas perniek laikomas".

Ar tikrai taip? Priešingai, visoje Tarybų Sąjungoje mokytojui, inžinieriui, profesoriui, artistui, meninkui, jei jis dirba nuoširdžiai, — didelė pagarba. Tiesa, 1918-20 m. revoliucijos pradžioje , kai dalis senos rusų buržuazinės inteligentijos, užuot padėjusi darbą dirbti, ėmė kenkti ir varyti sabotažą, tokia inteligentija nebuvo glostoma.

Mūsų inteligentija — daugumas — dirba gana sąžiningai, bet vis dėlto kažkaip nuošaliai stovi — neįsijungia į bendrą darbo žmonių talką. Ar čia drąsos trūksta, ar čia kas kita?

Partija ir vyriausybė atvirai sako, kad kiekvienas inteligentas, kuris dirbs sąžiningai, bus gerbiamas. Juk turime pakankamai pavyzdžių, kai atsakingose pareigose sąžiningai dirba buvę liaudininkai, socialdemokratai ir net krikščionys demokratai".

Šiais naiviais žodžiais ir pasakėlėmis M. Gedvila "atrėmė" plačias ano meto teisingas kalbas. Tačiau neįtikino ne per nago juodymą. Lietuviui tautine vėliava ir himnas nebuvo "seno režimo simboliai". Tai yra tautos šventenybės, kurios lieka visų režimų gerbiamos. Kad einama prie religijos sunaikinimo — matė kiekvienas savo akimis. Na, o kad kiekvienas inteligentas buvo prakeikimu paženklintas — įrodo tremtinių likimas ir išlikę siaubingi inteligentijos išnaikinimo planai. M. Gedvilos tariamasis atvirumas tebuvo akių muilinimas. Tai suprato visi.

Kitas pradžios ir kitų mokyklų valomasis darbas, tiesa, įvykęs anksčiau, buvo

priešbolševikines literatūros pašalinimas.

Birželio 20 d., t. y., šeštąją bolševikines invazijos dieną, naujasis švietimo ministeris Antanas Venclova pirmiausia įsake visų mokyklų ir kitų įstaigų vadovybėms pašalinti visas knygas, rašančias apie buvusį respublikos prezidentą Antaną Smetoną bei jo paties raštus. Tuo reikalu išleido aplinkraštį Nr. 657:

"Įsakau visų mokyklų ir kitų Įstaigų vadovybėms pasirūpinti, kad

1) A. Smetonos raštai, 4 tomai,

2) A. Smetonos "Pasakyta parašyta",

3) A. Smetonos "Didžiosios mintys",

4) I. Kisino "Antano Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija",

5) A. Saulaičio "Vado pasėke", 

6) K. Binkio "A. Smetona 1874 — 1934 metais",

7) K. Masiliūno "Antano Smetonos raštų žodynas" ir

8) visos kitos knygos, išleistos ligi š. m. birželio mėn. 17 d., kurios liečia A. Smetoną arba jo raštus — tuojau būtų pašalintos iš visų įstaigų, knygų, skaityklų ir bibliotekų".

Liepos mėn. 25 d. aplinkraščiu Nr. 667, generalinio sekretoriaus J. Žiugždos pasirašytu, įsakyta išimti iš apyvartos knygas, "kurios yra nukreiptos prieš 1) Sovietų Sąjungą, 2) Komunistų Partiją ir visas kitas, kurios savo turiniu nesiderina su Sovietų Socialistines Lietuvos kūrybos dvasia". Knygos turinčios būti formaliai nurašytos ir, neleidžiant jomis naudotis, laikomos bibliotekoje ligi atskiro nurodymo. Šių knygų sąrašai šiuo įsakymu turėjo būti prisiųsti Švietimo Ministerijai.

1940/41 mokslo metų pradžioje buvo pradėta vykdyti ir

pradžios mokyklų sistemos reforma.

Taikantis prie sovietinės sistemos, buvo numatoma sutrumpinti mokslo metų skaičių pradžios mokyklose ir taip pat vidurinėse mokyklose. 1940/41 m. m. I skyrius pavadintas parengiamąja klase, II skyrius — I klase, III skyrius — II klase, IV skyrius — III klase, V skyrius — IV klase. VI skyriaus pavadinimas liko nepakeistas, nes kitais metais šis skyrius turėjęs būti panaikintas. V skyrius (IV klase) būtų dar veikęs. Vėliau buvo numatyta pradžios mokslui palikti keturi skyriai, su parengiamuoju prieklasiu. Vadinasi, su vidurine mokykla pradine drauge turėjusi sudaryti dešimties metų mokyklą. Perspektyvos mokslo lygiui buvo aiškiai nedžiuginančios.

Tarybiniams mokslo metams išleistos vadinamosios

naujosios pradžios mokyklų programos.

Pasirodė, kad visiškai naujų, tikrai bolševikinių, pradžios mokyklų programų nesuspėta duoti. Bolševikiniams mokslo metams buvo perredaguotos senosios (oficialiai atskiru Švietimo Ministerijos leidiniu paskelbtos — 1940 metais, prieš invaziją) programos. Pastovios programos, priderintos prie sovietines mokyklos, buvo numatytos parengti 1941/42 mokslo metams. Apie tai dar prieš 1940/41 mokslo metams prasidedant pranešė spaudai tuometinis pradžios mokslo departamento direktorius V. Žilionis, pažymėdamas, kad pataisytosios programos skirtos tik pereinamajam laiko tarpui. Tačiau jau paskubomis padaryti pataisymai ir atskiri nurodymai vaizdingai rodė, kad bolševikiniam auklėjimui turinti būti duota svarbiausioji vieta. Taigi, numatant būsimąsias tikrąsias programas prilyginti sovietinės mokyklos lygiui, aišku, jose šis ideologinis momentas būtų buvęs ligi maksimumo sustiprintas.

Kad mokytojų nenugąsdintų, švietimo vadovai, raštais kreipdamiesi į mokytojus, oficialiai vengė žodžių "bolševizmas", "komunizmas". Jie pasigavo nekaltą žodį "socializmas", kurį visur bruko, kur tik reikėjo pasakyti "bolševizmas", "komunizmas", manydami visą inteligentiją pagauti ant meškerės. Bet visos pastangos buvo veltui: mokytojai perdaug gerai skyrė grūdus nuo pelų, kad liktų naiviai suvedžiojami. Visų pirma, buvo matoma, kad inteligentija diena po dienos tirpsta enkavedistų rankose, antra — komunistiniai agitatoriai ir agitatorėliai įvairiomis progomis nesivaržydami kalbėjo, kad mokytojai turį išauklėti tikrus bolševikus. Jie demaskuodavo visas švietimo vadovybes užkulisines mintis. Dėl to ir buvo juokingas šitoks saldžialiežuvavimas apie tarybinės mokyklos tikslus, įrašytas švietimo Liaudies Komisariato išleistame "Pradžios mokyklų programų 1940 — 1941 m.m." leidinėlyje: "Socialistinės Lietuvos pedagogo idealas yra išauklėti ateities žmogų — laisvą nuo prietarų, mylintį kiekvieną darbą, sąmoningą socialistinės respublikos pilietį, kuriam nuoširdžiai rūpėtų visų darbo žmonių solidarumas, brolybė, naujojo — socialistinio gyvenimo kūrybą". Rėkiamai linksniuojamas "socializmas" čia ir kituose švietimo vadovybės programiniuose nurodymuose yra aiškus "bolševizmo" pakaitalas.

Naujoje pamokų lentelėje buvo pašalinta tikyba. Jos vietoje įdėta rusų kalba. Kiti objektai liko tie patys. Lietuvių kalbos programoje esminiai pakeitimai padaryti IV, V ir VI skyriams, "Kalbėjimo ir skaitymo" grupėje. IV skyriaus programoje pašalinti Daukantas. Baranauskas, Pietaris, Basanavičius, Vaičaitis, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, A. Smetona, Simonaitytė. Jų vietoje įdėti Leninas, Stalinas, L. Gira, S. Neris, K. Boruta, A. Venclova, P. Cvirka. Rašytojus einant, turėjo būti ypačiai iškeliami tie, kurie nusipelnę "darbo žmonių kovai dėl geresnės ateities". Iš V. skyriaus išimti Daukantas, Valančius, o įdėti Žemaitė, J. Janonis, K. Boruta, V. Krėvė, A. Venclova, V. Katajevas ir M. Gorkis. Vietoje "Apsakymėliai ir eilėraščiai iš kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės" įdėta "Apsakymėliai ir eilėraščiai iš darbo žmonių išsilaisvinimo kovų". Iš VI skyriaus išimti Basanavičius, Smetona, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Simonaitytė, Putinas; įdėta A. Venclova, P. Cvirka, S. Neris, K. Boruta, M. Gorkis, V. Katajevas, Internacionalas. Taip pat išmesti apsakymėliai ir eilėraščiai iš kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės, jų vietoje —

S. Neries ir K. Borutos naujieji eilėraščiai iš darbo žmonių kovų dėl išsilaisvinimo. Kitiems pradžios mokyklos skyriams pakeitimai maži, neesminiai. Dėl lietuvių kalbos programos pabaigoje pridėta pastaba, kad, "pasirenkant rašytojų kūrinius, reikia kreipti dėmesį jį iškėlimą kapitalistinės santvarkos socialinių neteisybių ir pasiryžimą kovoti dėl geresnės darbo žmonių ateities. Reikia vengti religinių, šovinistinių ar šiaip kapitalistinę santvarką remiančių straipsnelių".

Skaičiavimo programa, išskyrus nežymias pataisas, palikta senoji.

Aplinkos ir tėvynės pažinimo programoje I skyriui pašalintas tautos himnas, II skyriui — "Nepriklausomybės šventė, Valstybės Prezidentas", III skyriui, sujungiant "Gyvenamosios vietovės ir gyventojų" skyrelį, buvusį ankstyvesnėje programoje atskirai duotą kaimui ir miestui, be kitų, trumpinant išmesti sakiniai, liečią tautines ir bažnytines šventes, kapines, žymiųjų žmonių ir kovose žuvusių karių kapus ir panašius dalykus. "Apskrities" skyrelis labai smarkiai sutrumpintas. "Istorinių minėjimų ir švenčių" skyrelyje (pabaigoje), vietoje "Mūsų tautinės kovos įvairiais laiko tarpais, Mūsų minimieji didvyriai, Kovos dėl nepriklausomybės ..." įdėta "Mūsų liaudies kovos įvairiais laiko tarpais, Mūsų minimieji didvyriai, Kovos dėl darbo žmonių laisvės ..."

Labiausiai sumaitota buvo istorijos programa, einama IV, V ir VI Skyriuose. Ji buvo iš pagrindų pakeista, šiuose skyriuose ją einant vienu koncentru, be to, naujai įvesta SSSR istorija. Tai buvo pirmasis bandymas istoriją pateikti Markso ir Engelso, vėliau Lenino ir Stalino, suformuoto naujo "mokslo" — istorinio materializmo šviesoje. Nesigilinant daugiau, — tai būtų istorikų darbas, — tenka pasakyti, kad eiliniam pradžios mokyklos mokytojui ši bolševikinė istorijos programa pasirodė grynu istorinės tiesos ir faktų klastojimu. Pasaulinės ir Lietuvos istorijos, ypač nepriklausomybės meto, programa verste vertė mokytojus kurti prieštaravimus ligšioliniam istorijos žinojimui. Dar tebegyvi buvusios Lietuvos valstybes gyvenimo faktai reikėjo teršti melu. Bolševikai, nuolat visus kaltindami istorijos iškraipymu, patys pasirodė geriausi to darbo specialistai.

Geografijos programoje (IV, V ir VI skyriams) stambiausias pakeitimas — įvedimas vieno koncentro vietoje dviejų. Esminių turinio pakeitimų nepadaryta, tačiau pastaboje nurodyta, kad "geografijos mokslas pateiktinas taip, kad būtų plačiau iškelti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos kraštai, žmonės, jų gyvenimas, pasiekimai ir santvarka. Gamtos programa tepakeista IV ir V skyriams, t. y., truputį papildyta kai kuriais kituose skyriuose einamais dalykais. Šiaip kitų skyrių gamtos programos paliktos senosios.

Dailės dalykų programoje V skyriui išbraukta iš sakinio "Iškyla į kapines prie lietuviško kryžiaus, į ūkininko sodybą ..." žodžiai "į kapines prie lietuviško kryžiaus". VI skyriui išbraukta "Iškylos į bažnyčią, žymesnį pastatą, prie paminklo" ir įrašyta "Žymesni sovietų dailininkų kūriniai". Kitų pakeitimų nebuvo. Rankų darbo programoje tik V skyriui išbraukta "mūsų kryžių modelių (iš keturkampės jau paruoštos lazdelės) darymas, sunėrimas ir įtaisymas į pagrindo lentelę". Kūno kultūros ir dainavimo programos nepakeistos, tik dainavimo programoje II skyriui iš sakinio "išmokyti bent 8 naujas vienbalses dainas ir tautos himną" išmesti paskutiniai trys žodžiai.

Pertvarkius pradžios mokyklų programas, reikėjo duoti ir atitinkami vadovėliai.

Tačiau ligi mokslo metų pradžios jų nespėta pasigaminti. Dėl to buvo Švietimo Liaudies Komisariato peržiūrėti senieji vadovėliai ir mokytojams duoti nurodymai, kokios pataisos padarytinos. Taip pat buvo žadami ir nauji vadovėliai, kurių tik keletas vėliau teišėjo. Dar kitiems mokslo metams buvo planuojama išversti visa eilė sovietinių vadovėlių.

Istorijai laikinai buvo leisti vartoti J. Geniušo, J. Norkaus ir V. Čižiūno vadovėliai su pakeistu juose pokarinio Lietuvos gyvenimo nušvietimu. Nespėta pakeisti medžiaga turėjo būti aiškinama pagal istorinio materializmo mokslą. Geografijai leido vartoti Tarvydo ir Šinkūno vadovėlius, derinant prie naujosios programos. Gamtos mokslui buvo leisti senieji vadovėliai tik tie, kurie skirti vien tik gamtos mokslui. Mat, buvo tokių jungtinių vadovėlių, kurie ekonominiais sumetimais mokiniams atstodavo kelis vadovėlius ir kuriuose, tarybininkų nuomone, buvo apsčiai nepalankios medžiagos. Todėl, žinoma, buvo geriausia palikti grynai gamtinius vadovėlius. Skaičiavimui leisti vartoti senieji vadovėliai su nurodymu, kad būtų praleisti ar atitinkamai interpretuojami uždaviniai, kurie nesiderina su bolševikinės santvarkos dvasia (pvz., laiko skaičiavime ir t.t.). Lietuvių kalbos gramatiką laikinai eiti leido be vadovėlių, taip pat leido naudotis ir esamomis gramatikomis, pažymėdami, kad reikia atsiminti, kad rašyba būsianti pakeista (deja, šis didelio masto sumanymas taip ir liko sumanymu). Daugiausia nukentėjo gimtosios kalbos vadovėliai. Iš jų buvo įsaikyta pašalinti visus atvaizdus ir straipsnelius, "kurie yra priešingi socialistinės Lietuvos kūrimui". Pavyzdžiais, ką reikia pašalinti, "Pradžios mokyklų programų 1940—41 m. m." leidinyje nurodyta ši medžiaga:

1) Esmaičio 'Sakalėlio' I d. 'Padėk, Dieve' 93 psl.; II dal. 'Kalėdos' 73 psl., 'Velykos' 91 psl.; III dal. 'Nepriklausomoji Lietuva' ir kt. str. 228 — 235 psl.; IV dal. 'Apie šv. Petro motiną' 124 psl., 'Antanas Smetona' 171 psl., 'Nepriklausomoji Lietuva' ir kt. str. 588 — 592 psl.

2) J. Trinkūno 'Spindulėlio' elementoriaus 'Vilnietis' 61 psl., 'Kalėdų naktį' 69 psl.. 'Padėk, Dieve' 87 psl.; I dal. 'Lietuvos šventė' 21 psl., 'Mūsų tėvynė' 59 psl., 'Vilnius' 93 psl.; IV dal. 'Vaikelio malda' 229.; IV sk. 'Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona' 440 psl., 'Kokiu būdu kovoti' 443 psl., 'Valstybės santvarka' 445 psl., '1918 vasario 16 d. Aktas' ir kt. str. 424 — 436 psl.

3) J. Ambraškos ir St. Zobarsko 'Aušrelės' III dal. 'Piemenėlių mišios' 49 psl.; IV dal. 'Kodėl žuvo prūsai' 30 psl. 'Pasakyk,

Nemunėli' 50 psl., 'Velykų varpai' 107 psl., 'Baudžiavos panaikinimas' 135 psl., 'Lietuvių spauda ir P. Vileišis' 158 psl., 'Gražioji pasaka — tikroji teisybė' 175 psl., 'Nepriklausomybės paskelbimas' ir kt. str. 309 — 317 psl. .

4) Geručio 'Rūtelės' I dal. 'Vytauto bažnyčia' 40 psl., 'Tautos vadui' ir kt. str. 50 — 53 psl.; II dal. 'Betliejaus žvaigždė' 55 psl., 'Didįjį šeštadienį' ir kt. 125 — 127 psl.; III dal. 'Antanas Smetona' 56 psl.; IV dal. str. 231 — 249 psl.

5) M. Vasiliausko 'Žibutės' I dal. 'Laisvės vėliava' ir kt. str. 52 — 55 psl. ir 'Padėk, Dieve' 55 psl.; II dal. 'Kaip Lietuva tapo nepriklausoma' 181 psl.

Panašus pašalinimas lietė ir literatūros vadovėlius. Čia pat nurodyta, kad pašalintosios medžiagos vietoje turi būti įdėta socialistinės dvasios straipsnelių, eilėraščių ir atitinkamų atvaizdų. Toliau pabrėžta, kad tie vadovėliai, kuriuose nebus įvykdyti šie reikalavimai, mokyklose vartoti neleidžiami.

Šie nurodymai, matyti, atrodė nepakankami, nes Švietimo Liaudies Komisariatas rugsėjo 30 d. aplinkraščiu Nr. 28215 pateikė papildomų paaiškinimų. Aplinkraštyje nurodyta, kad vadovėliai, kuriuos mokiniai turėjo iš seniau įsigiję arba kurie buvo nupirkti neturtingiesiems mokiniams šelpti, mokyklose vartoti leidžiami tik tuo atveju, jei iš jų bus pašalinti straipsneliai, eilėraščiai bei atvaizdai, priešingi socialistinės Lietuvos kūrimui. Tokius vadovėlius mokytojai iš mokynių turį surinkti ir, padarę atitinkamus pašalinimus, grąžinti. "Geriausia yra netinkamus puslapius iškirpti". Pabrėžta, kad vartoti vadovėlius be šių pataisymų draudžiama. "Jei klasėje bus rasta besimokant iš tokių vadovėlių, atsakys tos klasės mokytojas ir mokyklos vedėjas", — buvo aplinkraštyje pagrasinta.

Mokiniai labai nenoromis skyrėsi su iškerpamąja medžiaga. Kiti atvirai pasakydavo, kad reikia ir visą knygą suplėšyti, jei tų straipsnelių ar eilėraščių nebus. Mokytojams teko atsakyti į jaunuoliškai atvirus klausimus, pvz.: kodėl iškerpama "Padėk, Dieve", "Velykų varpai", "Mūsų tėvynė", "Laisvės vėliava", "Kaip Lietuva tapo nepriklausoma" ir t.t. Mokiniai prašydavo nors atminimui palikti išpieštuosius lapus, ir šis prašymėlis būdavo, kiek galima, patenkintas.

Lietuvių literatūrai eiti, prasidėjus mokslo metams, pradžios mokyklose atsirado paskubomis sudarytas naujas, ir vienintelis, literatūros vadovėlis "Literatūros skaitymai" (J. Ambraška ir V. Žilionis. Literatūros skaitymai. Pradžios mokyklos III, IV klasei ir VI skyriui. 314 psl. Išleido Mokytojų Knygynas). Be tarybines medžiagos, jame buvo praėję ir gana drąsių, aiškiai patriotinių, kai kurių dalykų. Tačiau kai kuriuos mūsų rašytojus bolševikinė cenzūra, matyti, buvo smarkiai apkarpiusi, mokytojų tarpe sukeldama klastojimo įspūdį. Pavyzdžiui, pateikiant Vinco Kudirkos penkių posmų eilėraštį "Labora" ("Dirbk"), praleistas trečiasis posmas:

"Kol da idealais, broli, gėrėsies,
Tu siek idealo, tik doro ir aukšto.
O skubink! Paskui tu ... jų išsižadėsi
Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto".

Jei praleidimas būtų įvykęs dėl kaltės, apie tai rastume knygoje atitaisomąją pastabėlę. Jos gi nėra. Bet kad tatai nėra klaida, o sąmoningas išmetimas, paaiškėja, kai pamatome, kad ir kitas Vinco Kudirkos eilėraštis nukirptas, būtent — "Maniesiems", neįdėtas trečiasis posmas:

"Lietuva mano! priešui ant tavęs įnirtus,
Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.
Išliksi tik hidra gyvumo pavirtus,
Nors priešas nestygsta!"

Antano Baranausko "Dainų dainelės" nukirpti net du paskutiniai posmai. Ir kaipgi juos paliksi, jei:

"Kijevas, rusai, latviai ir prūsai,
Gudai ir pikti totoriai,
Lietuvą pažinę, vainiką pynė,
Lietuvą puošė padoriai.

Ir labai buvo plati Lietuva,
Daugel jį žemių įgijo!
Žmones laimingi buvo turtingi,
Niekur nebuvo vergijos".

Antano Baranausko pasakyta istorinė tiesa netiko bolševikams, O kad "žmonės buvo turtingi, laimingi ir niekur nebuvo vergijos" — turėjo dar labiau nepatikti, nes žmonės laimingi tik po Stalino konstitucijos saule ir tik Tarybų Sąjungoje nėra vergijos ...

Be kitų naujybių, pradžios mokykloje bandė pasirodyti ir "draugo" terminas. Atseit, mokiniai, kreipdamiesi į mokytoją, turėję jį vadinti "draugu mokytoju". Tačiau tatai visiškai neprigijo ir toks kreipimasis pradžios mokykloje nebuvo vartojamas.

Mokytojų kilnojimasis naujiesiems mokslo metams buvo ypač didelis. Naujoji švietimo vadovybė labai stengėsi patraukti vadinamųjų užkampių mokytojus, perkeldama juos į geresnių sąlygų mokyklas, o aktyviuosius lietuvių visuomenės veikėjus nukeldama į blogesnes mokyklas ir atleisdama. Dėl įvairių politinių nepatogumų daug mokytojų ir patys prašėsi perkeliami į kitas vietas. Iš viso buvo pajudinta apie 40% mokytojų.

Susumavus visus bolševikinių mokslo metų pradžios įvykius, buvo matyti, kad pradžios mokykla tarybinių vadovų pasirinkta viena pirmąja bolševikinio performavimo baze. Priešingai jų pažadams, mokytojas verste įtraukiamas į politinio švietimo darbą. Visas mokinių mokymo bei auklėjimo vyksmas persunkiamas bolševizmo ideologija. Turi būti paisoma ne tiek mokslo, kiek populiaraus bolševizmo doktrinų aiškinimo. Reikia užmiršti savo tautybės požymius bei pasireiškimus ir be svyravimų pasukti internacionalizmo kryptimi. Tariant, mokytojas turįs kalbėti, mokyti ir įtikinėti tai, kuo nei pats, nei mokiniai netikėjo, viską klastoti, pasidaryti klusniu bolševikų automatu.

Mokslo metų pradžia rodė, kad:

1) pradžios mokykloje grynasis pedagoginis darbas turi būti antroje vietoje,

2) pradžios mokykla mokytojo asmenyje bus bolševikinio sekimo kontrolėje,

3) tautinio, religino ir asmeninio spaudimo bei persekiojimo įtakoje turinti pasireikšti tiek mokytojų, tiek mokinių reakcija.

Bolševikinių mokslo metų eiga tatai patvirtino.

LIETUVOS ŪKIO KATASTROFOS PRADŽIA (1940. VI. 15 — 1940. VIII. 25)

ALBERTAS TARULIS

Apibrėžimas

Stebint suirutę, į kurią per vienerius komunistinio režimo metus buvo patekęs Lietuvos ūkis, ypatingai jo pagrindas — žemės ūkis, matant aiškias tendencijas visais atžvilgiais sulyginti mūsų ūkį su kitų sovietinių respublikų ūkiu, galima tarti, kad tai buvo artėjimas į galutinę katastrofą. Visi palyginamieji rodikliai yra tokie skirtingi komunistinio ūkio nenaudai, kad dėl mūsų ūkio artėjimo į galutinę katastrofą negali kilti jokių abejonių.

Reikia sutikti, kad per vienerius griovimo metus darbas buvo spėjęs tik gerokai pažengti, bet dar nebuvo baigtas. Todėl ir šitas rašinys turėtų apimti visą laikotarpį nuo 1940.VI. 15 iki 1941.VI.22. Juk šis laikotarpis ir buvo ne kas kita, kaip Lietuvos ūkio katastrofos pradžia. Pradžia, kuri būtų privedusi prie visiško Lietuvos nuskurdinimo, nebekalbant apie dar baisesnį dalyką — fizinį tautos sunaikinimą.

Tačiau šituo rašiniu norima apimti žymiai trumpesnis laikotarpis,, būtent: 1940.VI.15—VIII.25. Vadinasi, truputį daugiau kaip du mėnesiai. Tačiau per šituos du mėnesius buvo sudarytos visos sąlygos mūsų ūkiui įsijungti į bendrą komunistinį ūkį. Tiesa, turėjome dargi konstitucijos (8 str.) užtikrinta teisę į privatinę nuosavybę, kuri ėjo tiek toli, kad ūkininkams buvo palikta valdyti net iki 30 ha žemės (pati žemė, paskelbus ją valstybės nuosavybe, ūkininkui nebepriklausė, tik buvo jo valdoma), o namų savininkams buvo palikta visoje jų nuosavybėje namai iki 220 m2 ploto. Reikia tačiau manyti, kad toks nukrypimas nuo kitų sąjunginių respublikų praktikoje nebūtų ilgam išlikęs nei gyvenime nei konstitucijoje.

Kalbamojo laikotarpio pradžia, 1940.VI.15, būdinga didelių bolševikinės kariuomenės jėgų įžygiavimu į Lietuvą ir pabaiga, 1940.VIII.25, — naujos konstitucijos priėmimu.

Pirmasis faktas leido komunistų partijai, kad ir prieš visos tautos valią, paimti į savo rankas valdžią, įvykdyti jai reikalingas konstitucines reformas ir, įstojant į Tarybų Sąjungą, atsižadėti ūkinio savarankiškumo dalies ir pasiduoti bendroms sąjunginėms direktyvoms ūkio srityje. Šis faktas yra labai būdingas kalbamojo laikotarpio pradžiai ir sudaro lyg ir kertinį akmenį.

Antrasis faktas, konstitucijos priėmimas, tokio būdingumo nebeturi. Lietuvos Respublikos konstitucija formaliai nustojo veikusi VIII.25, kada jai buvo duotas pakaitalas. Tačiau praktiškai ji nebeveikė nuo VII.21, kada vadinamasis Liaudies Seimas priėmė "Deklaraciją apie valstybės santvarką", kurioje buvo pasakyta: "Liaudies Seimas, išreikšdamas vieningą Lietuvos laisvos darbo liaudies valią, skelbia, kad Lietuvoje įvedama tarybų santvarka. Lietuva skelbiama Socialistine Tarybų Respublika".

Nuo šitos deklaracijos priėmimo dienos einąs respublikos prezidento pareigas ministeris pirmininkas J. Paleckis ėmė skelbti "Vyriausybės Žiniose" įstatymus, remdamasis ne Lietuvos konstitucijos 110 str., kaip tai darydavo pirmiau, bet jau, tiesiog, pasirėmęs atitinkamais Ministerių Tarybos nutarimais. VII.22 Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, ir Kaune, Vytauto Didžiojo muziejaus bokšte bei prie žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo, buvo pakelta ne kiekvieno lietuvio širdžiai brangi trispalve, bet jau raudona, su piautuvu ir kūju, vėliava.

Laikotarpis tarp atsisakymo nuo senosios ir priėmimo naujos konstitucijos būdingas savo dualizmu. Nors Lietuva buvo paskelbta esanti "socialistinė tarybų" respublika, vis dėlto nebuvo matyti nei ypatingo socializmo nei tarybų. Valdžios aparato konstrukcija išliko, galima pasakyti, be jokių pakeitimų. Tebebuvo, jokioje kitoje socialistinėje tarybų respublikoje nesutinkami, prezidentas ir ministeriai. Nacionalizacija palietė tik stambesnes žemes bei pramonės nuosavybes ir kredito įstaigas. Smulkioji ir vidutinė nuosavybė visur, o prekyboje, transporte, susisiekime bei namų ūkyje — ir stambioji nuosavybė buvo respektuojama. Šituo Lietuva iš esmės skyrėsi nuo kitų sąjunginių respublikų, į kurių šeimą ji buvo VIII.3 priimta.

Tik priėmus naująją konstituciją, kurios 13 str. buvo pasakyta, kad "savitarpinei pagalbai įgyvendinti ekonominėje ir politinėje srityse, lygiai kaip apsigynimo srityje, Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika laisvu noru susijungė su lygiateisėmis Tarybų Socialistinėmis Respublikomis į sąjunginę valstybę — Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą", skirtumas tarp penkiolikos kitų sąjunginių respublikų ir šešioliktosios arba tuojau išnyko (prezidentas ir ministeriai), arba buvo pradėtas sparčiai naikinti (nacionalizacija ir tarybinės santvarkos ūkyje įgyvendinimas).

Po VIII.25 Lietuvą valdė ne seimas su respublikos prezidentu ir ministeriais, bet aukščiausioji taryba su savo prezidiumu ir jo skirta Liaudies Komisarų Taryba, kuri iš pradžių susidėjo, drauge su pavaduotojais, iš 16 žmonių, o vėliau buvo dar praplėsta. Tikrumoje Lietuvą valdė visagalė komunistų partija per savo vietos agentus ir atsiųstus rusus.

Todėl šitame rašinyje ir pasitenkinama trumpu, VL15—VIII.25, laikotarpiu. Likęs iki 1941.VI.22 laikotarpis galėtų būti aptartas atskirai surinkus daugiau ir įvairesnės medžiagos, šitame rašinyje panaudotoji medžiaga paimta ištisai arba iš oficialių šaltinių, arba iš spaudos, kuri irgi galima laikyti beveik oficialiu šaltiniu, arba iš tų žmonių, kurie patys dalyvavo aprašomuose įvykiuose.

Lieuvos ūkis prieš 1940.VI.15

Pirmasis 1940 metų pusmetis ūkiniu atžvilgiu Lietuvai buvo gana palankus. Po pirmosios reakcijos, kurią sukėlė karas tarp Vokietijos ir Lenkijos (1939 IX.l) ir nelaimingoji savitarpinės pagalbos sutartis tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos (1939.X.10), įvedusi į Lietuvą Trojos arklį, visuomenės nuotaikos buvo aprimusios. Visi dirbo savo darbą, kad ir su baime žvilgčiodami į Maskvą.

Gamyba nebuvo sustojusi. Žemės ūkis galėjo imtis dar intensyvesnės gamybos, nes nebebuvo rinkų trūkumo, kaip prieš keletą metų, o kainos per kelis mėnesius buvo pašokusios, vidutiniškai 20—30 punktų, pasiekdamos 70—80% geriausių "prieškarinių" kainų. Pramonės gamyba nebuvo vienoda visose šakose — vienur didesnė, kitur mažesnė, — bet, apskritai, buvo patenkinama. Su žaliavomis bei kuru pramonė didelių sunkumų neturėjo. Iš kontroliuojamų prekių: geriamojo spirito, alaus, vyno, mielių, gilzių, papirosų per pirmąjį 1940 m. pusmetį buvo pagaminta daugiau, negu per tą patį laikotarpį 1939 m.

Užsienio prekybos apyvarta buvo dargi labai gera: pirmojo pusmečio išvežimas buvo didesnis 20%, o įvežimas — 38%, negu 1939 m. Ir tai nebuvo vien reliatyvus apyvartų padidėjimas dėl kai kurių pakilusių kainų, bet taip pat ir kiekybinis. Vidaus prekyba irgi buvo labai gyva. Nelabai rami tarptautinė būklė skatino gyventojus nelaikyti gyvų pinigų. Kartais buvo reikalinga imtis net tam tikrų draudimo priemonių. Pirkėjų psichologiją stengėsi išnaudoti prekybininkai, griebdamiesi spekuliacijos, už kurią nė vienam teko net nukentėti, sumokant pinigines baudas.

Kūrybinė iniciatyva nebuvo sumažėjusi. Finansų Ministerija nuolatos skelbė ilgus sąrašus duotų leidimų pramonės įmonėms steigti, plėsti ar pertvarkyti. Pirmojo 1940 m. ketvirčio pramoninės investicijos buvo dvigubai didesnės, kaip per tą patį laikotarpį 1939 m. Vėkselių protestas buvo 31 % mažesnis. Atitinkamai buvo sumažėjusios ir varžytinės. Akcinių bendrovių balansai už 1939 m. rodė didesnį pelną, kaip anksčiau. Privačią iniciatyvą jaučiamai papildė pati valstybė, įgalindama pradėti Turniškių elektrinės, Skirsnemunės cemento fabriko ir Panevėžio cukraus fabriko statybą. Buvo planuojama visa eilė naujų svarbių pramonės įmonių. Be paliovos buvo judinamas mūrinės statybos klausimas.

Privačios iniciatyvos papildymą įgalino žymiai pagerėjęs valstybės iždo būvis. Per pirmą pusmetį buvo surinkta 212 mil. litų pajamų, o išlaidų padaryta tik 167 mil. litų (1939 m. 150 ir at. 162 mil. litų). Ryšium su tuo valstybės ižde birželio mėn. susidarė apie 60 mil. litų, neskaitant 10 mil. litų avansų už pirkimus užsienyje. Tai buvo dvigubai didesnė už normalę liekaną.

Tuo pačiu savaime netenka reikšmės įvairių agitatorių kiekviena proga kartotas argumentas, kad vadinamoji Liaudies vyriausybė radusi tuščią iždą. Tai buvo netiesa — senieji valstybės iždo tvarkytojai pasirodė buvę labai sumanūs ir taupūs šeimininkai.

Neblogesnė buvo ir savivaldybių finansinė būklė. Jų pirmojo pusmečio pajamos buvo didesnės 26%. Taupiai naudojant surinktas lėšas, administracijos išlaidos buvo didesnės tik 10%, dėl to buvo galima žymiai padidinti išlaidas kitiems reikalams: miestams tvarkyti 130%, socialinei globai 52%, švietimo, meno ir kultūros reikalams 29% ir t.t.

Taupytojai tačiau nerodė labai didelio drausmingumo ir noro taupyti. Vis dėlto privatūs indėliai 1940 m. balandžio mėn. buvo didesni 15%, negu karo pradžioje. Negalima užmiršti, kad taupmenų kaupimuisi turėjo įtakos tuometinis Vilniaus paskolos realizavimas. Ryšium su tuo paskolos lakštų suma visuomenėje buvo padidėjusi 24 mil. litų. Sudėta drauge su indėliais, ši suma sudarė tokio pat dydžio indėlių sumą, kuri buvo, palyginti, ramią 1939 m. vasarą, kada indėliai buvo pradėję sparčiai augti. Savoji valiuta — litas buvo tvirta ir pastovi. Lito patikrinimas auksu ir devizomis birželio viduryje siekė 44,6%.

Apskritai, pirmąjį 1940 m. pusmetį ūkinis gyvenimas Lietuvoje vyko kad ir ne visai normaliomis, bet gana ramiomis sąlygomis. Be abejonės, karas buvo iškėlęs tam tikrų sunkumų. Šio to stigo. Šis tas tvarkėsi ne taip gerai, kaip norėjosi. Tačiau, visa krūvon suėmus, tuometinė ūkinė būklė buvo gera. Gamyba nebuvo sustojusi ir ūkinė iniciatyva nebuvo apmirusi. Gyventojai nekentė nei bado nei šalčio.

Šitą pripažino net naujosios vyriausybės narys — finansų ministeris J. Vaišnoras. Savo pareiškime Eltai, padarytame VII. 12, jis, be kita ko, pareiškė: "Mūsų bendra ekonomine padėtimi ir ūkio gyvenimo eiga nusiskųsti netenka. Tiek mūsų valstybės iždo būklė, tiek ir užsienio prekybos apyvarta pasirodo žymiai geriau, negu tuo pat laiku pernai metais".

Būdinga, kad ir naujai vyriausybei susidarius, darbas dar ilgai vyko sena vaga. Štai, VI.17 einąs respublikos prezidento pareigas ministeris pirmininkas A. Merkys ir ministerio pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas pasirašo platų (283 str.) Kreditinių įmonių įstatymą (paskelbtas "Vyriausybės Žiniose" VI. 28), nors tą pačią dieną juodu savo pareigas perdavė J. Paleckiui ir jo sudarytajai vyriausybei. Praktiškai šio įstaymo taikyti, berods, nebeteko.

Panašiai įvyko ir su antru pagrindiniu įstatymu — Valstybinių įmonių įstatymu, kuris buvo pasirašytas VII. 16. Tai buvo įstatymas, numatęs visai kitokią, negu tarybinėje santvarkoje, valstybinių įmonių steigimo ir valdymo tvarką. Vis dėlto, šiuo įstatymu pasiremiant, VII.20 buvo pasirašytas Valstybines elektrotechnikos įmonės statutas. Deja, šitai įmonei praktiško statuto pritaikymo susilaukti neteko. VIII 23, tuometinio pramones ministerio Ch. Alperavičiaus pastangomis, kalbamas statutas ministerių tarybos buvo panaikintas, o pati įmone pradėjo veikti ir tvarkytis taip, kaip ir visos kitos valstybines įmonės.

Gali būti, kad čia, ypač antruoju atveju, kai vyriausybėje buvo tik "naujieji" žmonės, pasireiškė tarybinės santvarkos nežinojimas, nesusivokimas, kad ten visa turi būti tempiama ant vieno kurpalio, arba, tiesiog, propagandinis skubėjimas bet kuo pasireikšti. Kuo tad galima paaiškinti, kad VII.20 pasirašomas Ūkinio planavimo tarybos statutas, kuriame buvo tokių "herezijų":

1. Plačiųjų gyventojų sluoksnių geroves pakėlimo, visų tautos ūkio šakų gamybos padidinimo bei atpiginimo ir visų išteklių bei jėgų įtraukimo į gamybos procesą planams ruošti, paruoštų planų vykdymui sekti ir tais klausimais patariamai nuomonei reikšti sudaroma ūkinio planavimo taryba ne daugiau kaip iš 12 narių. 2. Tarybos pirmininką, jo pavaduotoją, sekretorių ir kitus narius skiria, finansų ministerio teikimu, ministerių taryba iš ūkiniu planavimu besirūpinančiu įstaigų atstovų ir ūkinio planavimo žinovų. 3. Taryba yra finansų ministerio žinioje ir savo darbe vadovaujasi jo nurodymais. 4. Tarybos paruošti bendrasis tautos ūkio ir jo atskirų šakų planai bei principinio pobūdžio nutarimai reikalingi ministerių tarybos tvirtinimo. Patvirtinti planai ir nutarimai perduodami atitinkamoms įstaigoms vykdyti. 5. Taryba savo darbą vykdo per ūkinio planavimo įstaigą. Įstaiga yra finansų ministerio žinioje. Lėšas tarybos darbui duoda finansų ministerija.

Argi nebuvo žinoma, kad visose sąjunginėse respublikose yra valstybinė plano komisija, kuri tokius klausimus sprendžia (paruošti planai tvirtinami net Maskvoje) ir kuri priklauso ne finansų ministeriui ar komisarui, o yra komisarų tarybos priedas? Atrodo, šituo statutu lyg buvo norėta palikti finansų ministeriui tokias pačias plačias teises visų ūkio šakų tvarkymo srityje, kokias jis buvo, ypač paskutiniu laiku (karui prasidėjus ir ėmus ūkį stipriau reglamentuoti), įgavęs.

Aiškų nesusigiedojimą su Maskva rodo ministe-rių tarybos VIII.21 nutarimas įsteigti, finansų ministerijos žinioje, Žemes Ūkio Banką su 5 mil. litų pagrindiniu kapitalu, skiriamu finansų ministerijos, numatant tam bankui pavesti valstybinių ūkių finansavimą ir gamybos kreditų teikimą, per banko vadovaujamas ir kontroliuojamas kooperatines žemes ūkio kredito draugijas, valstiečių ūkiams. Tuo pačiu nutarimu finansų ministeriui buvo pavesta ligi IX.10 pateikti ministerių tarybai patvirtinti banko įstatų projektą.

Šis nutarimas nebuvo įgyvendintas, nes TSRS LKT ir VKP(b) CK X.3 nutarė suorganizuoti Lietuvoje TSRS Žembanko respublikinę kontorą. Mūsų Liaudies Komisarų Tarybai neliko nieko kito, kaip tą patį paskelbti X1.29, perduodant naujajam bankui nacionalizuotų Žemės ir Kooperacijos bankų aktyvus bei pasyvus ir pavedant jam vadovauti visoms žemės ūkio smulkaus kredito draugijoms ir administruoti fondą Nr. 1.

Nepavyko ir antras finansų ministerio J. Vaišnoro bandymas sukurti ką nors sava. Būtent, VII.16 jisai įsakė visoms stambesnėms įmonėms nešti į Lietuvos Banką dienos pajamas, paliekant įmonės kasoje gyvų pinigų tik nedidelę dalį. Vėliau (XI.11) šį įsakymą pakeitė Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas, suredaguotas pagal tarybinius pavyzdžius.

Pagaliau, (nors tai ir neįeina į šio rašinio temą) nepavyko sumanymas įgyvendinti kultūringesnę, negu Tarybų Sąjungoje, šeimos teisę, įvestą Lietuvoje 1940.VIII.8 Santuokos ir Metrikų įstatymais. Ją pakeitė tarybinė šeimos teisė, kai tik Lietuvai buvo primesti RSFSR kodeksai.

Senų darbo metodų taikymą rodo ir pradžioje praktikuotas viešas ("Vyriausybės Žiniose") skelbimas įstatymų apie žemės nusavinimą kariuomenės reikalams. Tiktai vėliau, liepos viduryje, buvo suprasta, ar buvo duota suprasti, kad tokie skelbimai teikia pernelyg aiškių duomenų apie statomus aerodromus ar karinius sutvirtinimus ir todėl nuo šitos praktikos buvo atsisakyta (bene paskutinis paskelbtas žemes nusavinimas kariuomenes reikalams buvo VII. 13 ir paliete 87,6 ha Perlojos kaime, Varėnos v., Alytaus a.).

Tokių pavyzdžių galima butų pririnkti ir daugiau. Jeigu kai kuriuos vėliau pakeistus naujosios vyriausybės potvarkius, kaip jau minėta, galima būtų aiškinti propagandiniu skubėjimu bet kuo pasireikšti, tai kai kurie iš jų vis dėlto parodė aiškų nemokėjimą dirbti "tarybiniais" metodais ir nemažą "buržuazinės" galvosenos dozę.

Propaganda ir tikrovė

Birželio 15 įvykiai iš pradžių ne visų lietuvių buvo tinkamai suprasti ir įvertinti. Atsikvošėjus nuo pirmojo smūgio, kurį sudavė svetimos kariuomenės masinis įžygiavimas, ir girdint kalbas apie korektišką įžygiavusios kariuomenės elgesį ir nesikišimą į jokius kitus reikalus, eiliniam stebėtojui lengvai galėjo susidaryti įspūdis, kad tuo žygiu pirmiausia siekiama užsitikrinti patogias pozicijas būsimajam karui su Vokietija.

Sekmadienio (VI.16) "Lietuvos Aidas" kreipėsi į visuomenę su vedamuoju: Rimties ir darbo! Tos pačios dienos vakare einąs respublikos prezidento pareigas ministeris pirmininkas A. Merkys per radiją pasakytoje kalboje, lyg patvirtindamas tas visuomenės nuotaikas ir ją drauge ramindamas, pabrėžė, kad raudonoji kariuomenė "atvyko kaip draugiška sąjunginė kariuomenė. Taip ji mūsų kariuomenės buvo sutikta, taip yra ir traktuojama. Visi krašto gyventojai šitą dalyką turi tik taip suprasti bei vertinti.. .Pagrindinis dalykas, kuris rūpi krašto vadovybei, yra tvarkos bei rimties išlaikymas, normalaus darbo nė mažiausias nesutrukdymas visose valstybinėse įstaigose bei įmonėse ir visame privačiame ūkyje. Lietuvos ūkio ir kūrybinio darbo sąlygos nebus sutrukdytos, visiems pareigūnams uoliai einant savo pareigas, kaip ligi šiol, ir plačiajai visuomenei klausant jų nurodymų. Todėl normalus darbas įstaigose, įmonėse, dirbtuvėse, fabrikuose, ūkiuose ir namuose turi būti ir toliau ramiai dirbamas. Tai pagrindinis šio momento reikalavimas".

Toje pačioje kalboje buvo dar pasakyta, kad "į a-teitį reikią žiūrėti su pasitikėjimu", tačiau tas pasitikėjimas buvo paremtas prielaida: "Mūsų vidaus socialiniai, kultūriniai, ekonominiai ir politiniai reikalai tuo neturėtų būti paliesti". Neturėtų ...

Antra, buvo manoma, kad Tarybų Sąjunga jau turi pakankamai blogo patyrimo su valstybiniu bei kolektyviniu ūkiu ir todėl, besiruošdama karui, nenorės griauti mažo, bet gerai tvarkomo Lietuvos ūkio. Priešingai, sklido gandai, kad Pabaltijo valstybės sudarysiančios tam tikro socialinio (ne socialistinio!) ūkio bandymą, kurio patarymai eventualiai būsią perkelti į visą Tarybų Sąjungos ūkį.

Šitokias intencijas lyg ir patvirtino visų ūkio vadžių palikimas senojo finansų ministerio inž. E. Galvanausko rankose, pavedant jam dar ir susisiekimo ministeriją. Kaip dabar aiškėja, E. Galvanauskas, tik kitų prašomas, sutiko šitas pareigas prisiimti, nes tikėjosi, gal iš tikrųjų galėsiąs Lietuvos ūkį apsaugoti nuo suirutės.

Visišką raudonosios kariuomenės nesikišimą į mūsų vidaus reikalus užakcentavo kiekviena proga atsakingi naujosios valdžios pareigūnai.

VI.18 naujasis krašto apsaugos ministeris ir kariuomenės vadas div. gen. V. Vitkauskas, kartu su vyriausiais kariuomenės pareigūnais sveikindamas naująjį ministerį pirmininką ir e. respublikos prezidento pareigas J. Paleckį, pabrėžė, kad raudonoji kariuomenė padės Lietuvai apsaugoti jos laisvę ir nepriklausomybę ir kad Lietuvos kariuomenės vadovybė pasižada sąžiningai vykdyti visas uždedamas pareigas bendram visos laisvos tautos ir nepriklausomos valstybės labui ir saugumui" (žiūr. gen. St. Raštikis, Lietuvos kariuomenės tragedija, "Lietuvių Archyvas" I t., 123 pusl.).

Atsakydamas karininkams ir tos pačios dienos vakare kalbėdamas per radiją J. Paleckis, nieko nebe-užsiminė apie Lietuvos nepriklausomybę, bet užtat ir nepasakė nieko, kas galėtų sukelti neramumą. Išskyrus vieną kitą punktą (pav., apie politinių kalinių paleidimą, ankstyvesnių vyriausybių dergimą ir kt.), su jo deklaracija galėjo sutikti bet kuri vyriausybė. Apie jokias reformas ūkio srityje, kaip ir apie daugelį kitų esminių reikalų, jis visai neužsiminė. Tai buvo labai blanki, bendrų posakių deklaracija.

Užtat vidaus reikalų ministeris M. Gedvilą (kaip vėliau paaiškėjo, vienas iš įtakingiausių partijos žmonių), matomai, gerai žinodamas bolševikinės propagandos metodus, VI.21 kalbėdamas per radiją, kategoriškai pareiškė: "Mūsų šalies santvarkos esminiai pagrindai tebėra nepakitę. Į teisėtą privatinę nuosavybę ar turtą niekas nesikėsina. Raudonoji armija atėjo į mūsų kraštą ne mūsų gyvenimo santvarkos pakeisti ar vykdyti kokią okupaciją, o tik apsaugoti nuo karo pavojaus ir padėti mums išlaikyti savo nepriklausomybę". Ir pridūrė: "Joks savavaliavimas nebus pakenčiamas ir toleruojamas. Visa, kas bus reikalinga pakeisti valstybės valdyme ir santvarkoje, bus padaryta įstatymų būdu, o ne savavaliavimais". Taigi, kad ir kategoriškai pabrėždamas privatinės nuosavybės neliečiamumą, M. Gedvilą kartu paliko vartelius būsimoms reformoms. Žinoma, atskiram piliečiui nė kiek nepasidaro lengviau, ar iš jo turtą atima be jokių įstatymų, ar įstatymams aprobuojant.

Tą patį, bet dar ryškiau užakcentavo finansų ministeris J. Vaišnoras, prieš pat rinkimus (VII. 12) pareikšdamas Eltai: "Nėra jokio reikalo ir nenumatoma esminiai keisti dabartinę mūsų krašto struktūrą. Tačiau bus žiūrima, kad kiekvienas paskiras ūkis labiau suderintų savo interus su viso krašto ūkio interesais ir nukreiptų savo iniciatyvą tautos ūkiui naudingiausia ir produktingiausia linkme". Kas su tuo galėtų nesutikti, jeigu tai nebūtų buvęs pats paprasčiausias priešrinkiminis akių dūmimas? Matomai, švaistytis tokiais aiškiais melagingais patikinimais net ir atsakingiems pareigūnams nebuvo laikoma bloga.

Po savaitės (VII. 18) tas pats J. Vaišnoras antrame pareiškime Eltai rado reikalo pasakyti: "Privatinė iniciatyva neturi silpnėti. Suprantama, kad tik gerai veikiančios ir rūpestingos pramonės ir prekybos įmonės Liaudies vyriausybės bus remiamos ir palaikomos". Tai buvo pasakyta keliomis dienomis prieš tai, kaip susirinkęs seimas priėmė žemės ir bankų bei stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaracijas (VII.22 ir 23).

Per visą priešrinkiminį laikotarpį buvo laikomasi panašios taktikos. Vienintelė sritis, apie kurios reformas buvo leidžiama kalbėti ir rašyti, buvo žemės ūkis. Visos kitos reformos, taktikos sumetimais, buvo nutylimos. Dargi dešimtyje priešrinkiminių komunistų partijos reikalavimų, paskelbtų VII.1, tik vienas iš jų (2) užsiminė apie turtų padalijimo reformas, būtent: Atimti dvarininkų žemę su gyvu inventorium ir perduoti mažažemiams ir bežemiams; kas žemę savo prakaitu apdirbo — tam ji ir turi priklausyti! Apie kitus turtus — nė žodžio.

Tokios pat taktikos laikėsi ir komunistų meškerė — Darbo Lietuvos Sąjunga, VII.6 išėjusi į viešumą su daugeliu žinomų ir nežinomų parašų. Jos 13-sis reikalavimas: Piliečių asmens ir turto neliečiamumas!, turėjo nuraminti bet kurį rinkiką, susirūpinusį savo paties ar savo turto likimu.

Lygiai disciplinuota buvo visa priešrinkiminė propaganda. Jokio įtartino šūkio. (Žemė lieka valstiečių nuosavybėje!). Jokio nereikalingo užsiminimo rezoliucijose. Jeigu "Lietuvos Aido" 308 Nr. (VII.l) ir prasmuko balsas: Privačių vaistinių nereikalinga!, tai buvo, veikiausiai, tikras redaktorių neapsižiūrėjimas. Dargi intensyvi polemika butų nuomos reikalais, užsidegusi jau birželio mėn., nė karto nedavė progos pareikalauti namų nusavinimo.

Taip tvarkingai vyko pasiruošimas VII.14 rinkimams į Liaudies Seimą. Tačiau net ir disciplinuota propaganda negalėjo gyventojų nuraminti, matant, kad tuometinis teisingumo ministeris P. Pakarklis nuo liepos pradžios (bene nuo VII. 12) savo straipsniais "Lietuvos Aide" apie tarybinę konstitucinę santvarką ėmė ruošti dirvą būsimiems Liaudies Seimo nutarimams.

Liaudies Seimas buvo "išrinktas". Kuone šimtaprocentinis dalyvavimas rinkimuose, pasak rinkimų komentatorių, parodė "liaudies pasitikėjimą" savo atstovais. Šis pasitikėjimas leido atidaryti kortas, ne-bebijant, kad pabūgę rinkikai galėtų rinkimus sabotuoti. Tuojau po rinkimų prasidėjo mitingų banga, kuriuose buvo reikalaujama įgyvendinti darbo žmonių "idealą" — Stalino konstituciją.

Stalino konstitucijos įgyvendinimas turėjo reikšti, kad "visa žemė, jos gelmių turtai, vandenys, miškai, ganyklos ir fabrikai, kasyklos, geležinkelių, vandens bei oro transportas, bankai, susisiekimo priemonės, valstybiniai ūkiai, mašina — traktorių stotys, savivaldybių įmonės, o taip pat stambūs namai miestuose ir pramonės vietovėse yra valstybės nuosavybė, t. y. visos liaudies nuosavybė".

Kam dar tai nebuvo aišku, paaiškėjo VII.20. Tą dieną, Liaudies Seimo susirinkimo išvakarėse, dienraščiai pasipuošė tokiomis sieksninėmis antraštėmis: "Kariai reikalauja Lietuvą dėtis į Sovietų Sąjungą, suvalstybinti fabrikantų, dvarininkų ir visų kapitalistų turtus", "Darbininkų masės reikalauja suvalstybinti fabrikus, bankus, dvarus" ir t.t.

Liaudies Seimas šituos reikalavimus patenkino, VII.22 priimdamas "Deklaraciją, paskelbiančią žemę visos tautos nuosavybe, t.y. valstybės nuosavybe" ir VTI.23 — "Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaraciją".

Tai buvo nacionalizacijos pradžia. Ji kituose šio rašinio skyriuose bus aptarta plačiau. Vėliau sekė naujų objektų nacionalizacija: IX.27 prekybos, leidyklų ir knygynų, X.8 — laivininkystės įmonių ir jūros bei upių laivyno, X.28 — kino-teatrų, stambiųjų viešbučių, ligoninių, poliklinikų, vaistinių, vaistų sandelių ir chemijos-farmacijos pramones, X.31 — stambiųjų namų miestuose ir pramones vietovėse, XII.24 — autobusų ir autosunkvežimių, pagaliau, 111.25 — indėlių per 1000 rublių (neviešas), nebekalbant apie įvairios formos kapitalų nacionalizaciją (žiūr. A. Tarulis, Kapitalų ir namų nacionalizacija, ir V. Balsys, Bolševikinė taupymo politika. "Lietuvių Archyvas" 11.).

Tokia buvo propaganda ir tokia tikrovė. Nuolatinėmis nacionalizacijos deklaracijomis, įstatymais, įsakais ir nutarimais buvo laužomi ne tik atsakingųjų pareigūnų duotieji pažadai, bet ir pati konstitucija. Jos 8 str. numatė, kad "greta socialistinės ūkio sistemos, Lietuvos TSR-oje yra leidžiamas privatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminių gamintojų ūkis, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės įmonės, įstatymo nustatytose ribose", o 10 str. garantavo, kad "piliečių asmeninės nuosavybės teisę į jų darbo pajamas bei santaupas ... saugo įstatymas".

Praktiškai privataus ūkio veikimo sąlygos buvo tokios, kad žemės ūkis, anksčiau ar vėliau, būtų turėjęs susijungti į kolektyvinius ūkius, smulkieji pramoninkai, amatininkai ir naminiai gamintojai — į arteles, o prekybininkai — visai išnykti. Žemės ūkyje to dar nebuvo, mažiau negu per metus, suskubta pasiekti, bet kitose srityse — jau beveik.

Piliečių asmeninės nuosavybės teisę įstatymas tiek saugojo, kad vargingos darbininko, tarnautojo, amatininko ar smulkaus verslininko sutaupos (stambaus buvo nusavintos kartu su įmonėmis), didesnės kaip 1.000 Rb, buvo atimtos. Ar jie turėjo nukentėti todėl, kad negirtavo, bet dėjo skatiką prie skatiko, ar todėl, kad jų sutaupos susidarė tuo metu, kai jie tarnavo kapitalistams?

Žemės ūkis

Komunizmo sąvoka mūsų ūkininkams buvo tolygi kolektyvinio ūkio (kolchozo) sąvokai. Jų supratimu, tai buvo baubas, reiškiąs viso turto netekimą, skurdą ir badą. Neigiamo pobūdžio anekdotai apie bolševikinę kariuomenę kaime buvo tiek pat paplitę, kaip ir mieste. Mūsų ūkininkas buvo toks individualistas, tiek prisirišęs prie savo žemės, kad net ir skurdžiausių ūkių srityse ūkininkų tarpe komunistų nebuvo. Buvo tiktai vienas kitas agentas.

Ir štai, birželio viduryje, kaime pasklido baisi naujiena — Lietuvoje valdžią paėmė komunistai! Tai buvo baisiausia, ką ūkininkai galėjo įsivaizduoti. Kaime tuojau pasklido gandai, kad iš ūkininkų bus atimta žemė, kad jie bus suvaryti į kolektyvinius ūkius, kad todėl nebėra reikalo rūpintis darbu ar ūkio kėlimu, o reikia skubinti likviduoti turtą, paverčiant jį lengviau nuslepiamu pinigu.

Dienos buvo tokios rimtos, kad jau VT.22 naujasis žemės ūkio ministeris M. Mickis rado reikalo kreiptis per radiją į ūkininkus su plačia, pilna raminimų, kalba. Be ko kita, jisai pasakė: "Ūkininkai, žinokite ir tikėkitės, kad Lietuvos liaudies vyriausybė pilnai supranta jūsų gyvybinius reikalus ir niekada jūsų neapvils. Kiekvienam ūkininkui, kuriam žemė yra pragyvenimo šaltinis, o ne spekuliacijos objektas, garantuojama visiška jos neliečiamybė. Toji jūsų žemė, kurią jūs esate amžiais persunkę savo prakaitu ir krauju, yra jūsų ir pasiliks jūsų. Nebus daroma jokių pasikėsinimų į bet kokį jūsų turtą, kuris yra sunkaus jūsų darbo vaisius".

Tai buvo pakartojimas jau minėtų vidaus reikalų ministerio M. Gedvilos pažadų, tiktai šįkart specialiai ūkininkams. Tačiau ir šiuo atveju, kaip ir pirmuoju, buvo užsimintas ir reformų galimumas. Girdi, "visa ta žemė, kuri yra ne ūkininkų rankose arba neteisėtai įgyta, suprantama, kad nustatyta tvarka ir savo laiku bus atiduota tiems, kurie ją dirba".

Šis pareiškimas ūkininkų (juos jau buvo imta vadinti kažkokiu klasiniu, pažeminančiu "valstiečio" vardu) nenuramino. Jie jau girdėjo visuose mitinguose keliamus reikalavimus: konfiskuoti dvarus! Bežemiams ir mažažemiams — dvarininkų žemė! Žemė — tiems, kurie ją dirba! ir pan. Aišku, kad žemes reforma bus. Bet kokia ji bus, ką palies — nebuvo aišku. Tiesa, iš pradžių buvo kalbama tik apie dvarus, bet kas laikoma dvaru, irgi nebuvo aišku. Dvaro sąvoka galėjo apimti ir šiap jau stambesnį ūkį, kas vėliau ir pasitvirtino, nusavinant visus žemės ūkio plotus per 30 ha.

Jau VI.29 Elta pranešė, kad esą "pastebėta, kad atskiri dvarininkai dėl neišaiškintų dar priežasčių stengiasi parduoti ar paskersti gerus veislinius gyvulius", ir pagrasino įvairiomis represijomis. Represijos — ligi 6 mėn. arešto arba ligi 50.000 lt. pinigais arba abi bausmės kartu — galėjo būti pritaikytos pagal finansų ministerio VI.28 įsakymą, kuriuo žemės ūkių savininkai bei valdytojai buvo įpareigoti tvarkingai vesti savo ūkius, laikyti tvarkoje pilną ūkio inventorių ir įtempti visas pajėgas, kad jų ūkių gamyba būtų padidinta.

Priežastys visai paaiškėja, prisiminus VII.l paskelbtą vieną iš dešimties komunistų partijos reikalavimų — Atimti dvarininkų žemę su visu gyvu ir negyvu inventoriumi ir perduoti mažažemiams ir bežemiams! Dvarininkai ir ne tiktai dvarininkai skerdė veislinius ir neveislinius gyvulius, pardavinėjo gyvą ir negyvą inventorių, kirto miškus ir net plėšė ir pardavinėjo drenažo vamzdžius. Kompetentingos įstaigos ūkininkams grasino, o dienraščiai tuo tarpu aprašinėjo ūkininkų entuziazmą, bolševikinę kariuomenę sutinkant, jų uolų dalyvavimą gausiuose mitinguose ir pritarimą vyriausybės darbams bei sumanymams (pav., didžiulė VII.5 "Lietuvos Aido" 316 Nr. antraštė: Ūkininkai giria drąsius ir protingus šių dienų reikalavimus ir sumanymus).

Ryšium su tuo finansų ministeris inž. E. Galvanauskas, pasiremdamas jam Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymo ("Vyriausybės Žinios" Nr. 704) suteikta galia ir siekdamas sustabdyti nenormaliai padidėjusį gyvulių skerdimą: 1. uždraudė parduoti ir skersti, be žemės ūkio rūmų agronomo ar gyvulininkystės instruktoriaus leidimo, kontroliuojamus ar kilusius iš kontroliuojamų ūkių galvijus (numeruotais ragais ar su ženklais ausyse), nekontroliuojamas telyčias, karves iki 5 veršių amžiaus, bulius ir kuilius; 2. kitus galvijus, kiaules ir avis leido skersti tik tam metui normalios amortizacijos ribose.

Tą patį VII.4 pakartojo vidaus reikalų ministeris M. Gedvilą, įsakydamas apskričių viršininkams stropiai sekti ir užkardyti, kad dvarininkai ir stambesnieji ūkininkai nenaikintų gyvo ir negyvo inventoriaus ir nekenktų kitais būdais savo ūkių našumui. VII.3 buvo uždraustas bet koks miškų (ir privačių) kirtimas. Tai jau nebuvo ūkininkų raminimas, o grasinimas.

Alyvos į ugnį pripylė žemės reformos departmento direktoriaus St. Elsbergo pranešimas, padarytas VILI Vilniuje, apygardos matininkų suvažiavime. Tame pranešime jisai plačiai palietė naują žemės reformos įstatymo projektą. Esą vyriausybė kryžių perbraukė buvusius senus reformos įstatymus ir projektus ir paskubomis ruošia naują racionalią žemės reformą. Bažnyčių, vienuolynų, religinių organizacijų ir kitų šiai šakai artimų įstaigų bei organizacijų žemė nusavinama visa. Privatiems savininkams paliekama iki 50 ha (esą todėl, kad nepaliest daugumos pavyzdinių ūkių Suvalkijoje), o pavyzdiniuose ūkiuose, žemės ūkio ministerio leidimu — iki 80 ha. Tačiau paliekama tik tokiems, kurie patys žemę dirbo ir iš to gyveno ir kurie buvo lojalūs darbo žmonėms ir liaudžiai. Nelojaliems, gal būt, ir nieko nebus palikta. Visa nusavinamoji žemė bus paimta be atlyginimo. Jis spėjo, kad įstatymas jau šią savaitę bus priimtas visais trimis skaitymais.

Atsakingo žemės ūkio ministerijos pareigūno paskelbtasis žemės reformos projektas kėlė įvairių minčių. Gana panašios neliečiamos žemės normos jau buvo siūlomos reformos šalininkų, ypač "Lietuvos Žinių", ir anksčiau, prie nūnai nuversto režimo. Tokia reforma gal kai kam ir atrodė racionali, bet ji nieku būdu nebuvo radikali, ko kaip tik reikėjo laukti. Tačiau radikalumo stoka galėjo sukelti tikrojo proletariato nepasitenkinimą. Iš antros pusės, pažadas paimti nusavinamąją žemę be atlyginimo ir įvesti neaiškų lojalumo kriterijumą, galėjo sukelti daugumos ūkininkų nepasitenkinimą. Visa tai galėjo neigiamai atsiliepti būsimiems rinkimams į Liaudies Seimą. Žinia apie S. Elsbergo pranešimą spaudoje buvo paskelbta VII.2.

Jau kitą dieną pasirodė šio turinio žinutė: "Žemės ūkio ministeris pavedė Eltai pranešti, kad liepos 2 d. "Lietuvos Aido" rytinėje laidoje išspausdinta informacija apie ruošiamą naują žemės reformos įstatymą visiškai neatitinka tikrenybės. Žemės reformos departmento direktoriaus S. Elsbergo pranešimas, kuriuo paremta ši informacija, yra ištisai pramanytas ir provokacinio pobūdžio. Direktorius S. Elsbergas nuo liepos 2 d., žemės ūkio ministerio įsakymu, iš einamųjų pareigų pašalintas. Žemės reformos įstatymas vyriausybės ruošiamas visu rimtumu, ir jis bus paskelbtas oficialiai. Kol nėra naujai išleisto įstatymo, bet kokie tuo reikalu pareiškimai neturi oficialios reikšmės".

Be abejo, žemės reformos departmento direktorius negalėjo paskelbti savo projekto. Reikia manyti, kad tokią, palyginti, švelnią žemės reformą iš pradžių aptarė to projekto rengėjai. Vėliau žemės reforma pasirodė esanti visai kitaip suprojektuota. Todėl negalutinio projekto paskelbimas buvo per ankstyvas ir susilaukė tokios smarkios reakcijos. Juo labiau, kad spaudoje tuo metu buvo diskutuojama apie tokias žemės normas, kurios visai atitiko vėlyvesnį įstatymą (pav., VII.1 "Lietuvos Aido" Nr. 308 siūlymas neduoti mažesnių sklypų kaip 10 ha ir palikti ne daugiau kaip 30—40 ha).

Kad nuramintų kaime kilusį susirūpinimą, "Ūkininko Patarėjuje", redaguojamame žinomos komunistų veikėjos M. Meškauskienės, paėmusios į savo rankas ir žemės reformos departmentą, VII.4 buvo rašoma: "Ūkininkai, valstiečiai! Pikčiausi prasimanymai ir netiesa, kad žemė bus atimta, žemė tų, kurie ją dirba, kurie iš jos gyvena, ne tik nebus palesta, bet dideles masės smulkių valstiečių ir bežemių dar jos gaus. Bus išdalinta žemė tik iš tų ponų ir dvarininkų, kurie žemės niekad nedirbo ir nedirba, kurie žemę įsigijo neteisėtu būdu, kurie ją supirkinėjo, pasinaudodami sunkia ūkininkų būkle. Niekas nemano ir nesiruošia be atodairos plėšyti taip pat bažnytinių, klebonijų bei vienuolynų žemių".

Štai kokių reikėjo griebtis išsisukinėjimų, einant į rinkimus su šūkiu: Žemė lieka valstiečių nuosavybėje! Žinoma, tie išsisukinėjimai ūkininkų neįtikino ir suirutė žemės ūkyje vis didėjo. Žemės ūkio darbininkai masiškai metė savo darbdavius ir plūdo į miestus, kur varstė, prašydami darbo, įvairių įstaigų duris ir veržėsi į viešuosius darbus, arba nieko neveikė, laukdami kol jie bus aprūpinti žeme. Tai dėjosi per pačią darbymetę.

Nesulaikomai plito kalbos apie laukiamą ūkininkų varymą į kolektyvinius ūkius. Su visu tuo turėjo kovoti visas propagandos aparatas.

Darbo Lietuvos Sąjungos VII.10 atsišaukime "Į Laisvosios Lietuvos Respublikos darbininkus ir darbininkes, valstiečius ir valstietes, karius ir darbo inteligentus — visus darbo žmones" raminama: "Valstiečiai ir valstietės! Neklausykite mūsų liaudies priešų skleidžiamų gandų, nepagrįstų gąsdinimų, esą liaudies vyriausybė versianti jus kurti kolchozus ir persekiosianti tikinčiuosius. Tai yra pikti prasimanymai ir šmeižtas".

Opų ūkininkų baimės ir nepasitikėjimo reikalą palietė VII.11 "darbininkų ir valstiečių susiartinimo" mitinge J. Paleckis. "Valstiečiai, laukų darbininkai, ūkininkai, — kalbėjo jis, — jums jau ne kartą yra sakyta vyriausybės ir per spaudą skelbta — čia dar kartą galiu patikrinti: būkite pilni pasitikėjimo, dirbkite savo žemę, kuri jums priklauso — niekas iš jūsų jos neatims. Visos reformos žemės ūkio srityje bus pravedamos su atsargumu, apgalvotai, kad niekas nenukentėtų".

Po poros dienų (VII.14), kalbėdamas per radiją, žemės ūkio ministeris M. Mickis pridėjo: "Tie, kurie žemę dirba savo rankomis, gali būti visiškai ramūs ir su viltimi žiūrėti į ateitį. Niekas nemano tokių ūkininkų žemės nė vienos pėdos paliesti. Niekas nesiruošia versti ūkininkus dėtis į kolchozus".

Tai buvo pasakyta jau per pačius rinkimus, kada vis dar buvo reikalo pataikauti ūkininkams, kad jie, neatsargiais būsimųjų planų aiškinimais ar net radikalių reformų reikalavimais, nebūtų atbaidyti nuo rinkimų. Jų šimtaprocentinio dalyvavimo rinkimuose buvo siekiama grynai propagandiniais sumetimais — gausesnis ar mažiau gausus dalyvavimas vis tiek negalėjo turėti kokios nors įtakos.

Mitingais, susirinkimais ir rezoliucijomis atitinkamai paruošus dirvą, VII.21 susirinko Liaudies Seimas. Tą pačią dieną priimtoji "Lietuvos įstojimo į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą deklaracija" nežadėjo ūkininkui nieko gera. Deklaracijoje buvo pasakyta: Klausydamas valios liaudies, nuvertusios senąjį priespaudos ir neteisės režimą, žmogaus eksploatacijos režimą, Liaudies Seimas nutarė: prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Sovietų Socialistinę Respubliką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Gudijos ir kitos sąjunginės respublikos".

Pageidavimas įstoti tokiais, o ne kitokiais pagrindais, reiškė, kad ir Lietuvoje turės būti įgyvendinta tokia pat socialistinė santvarka, kokia yra tose, dabar idealu palaikytose, respublikose. Ūkininkui tai reiškė ne tik Stalino konstitucijos, bet ir Stalino žemės ūkio politikos įgyvendinimą. Tiesa, ūkininkas tiksliai nežinojo Stalino pažiūrų, išdėstytų jo straipsnyje "Agrarinės politikos klausymai SSSR". Šitos pažiūros buvo labai aiškios: "Yra kitas kelias, socializmo kelias, reikalaująs įsteigti žemės ūkyje kolektyvinius ir valstybinius ūkius; kelias, einąs prie smulkių valstiečių ūkių sujungimo į stambius kolektyvinius ūkius, ginkluotus technika bei mokslu, prie kapitalistų išstūmimo iš žemes ūkio. Mes laikomės šio antrojo kelio". Tačiau ūkininkas visa tai nujautė kažkaip intuityviai.

Drauge su šitos deklaracijos priėmimu pasibaigė visos rusenusios viltys apie sudarymą Lietuvoje kažkokios socialines respublikos ar liaudies respublikos, Mongolijos pavyzdžiu. Komunistų partija tuo atveju turėjo tik vieną kurpalį.

Lemtingas mūsų žemes ūkiui Liaudies Seimo posėdis įvyko VII.22. Jis baigėsi "Deklaracijos, paskelbiančios žemę visos tautos, t. y. valstybes nuosavybe" priėmimu. Esmine jos vieta buvo ši: "Reikšdamas visų dirbančiųjų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t. y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.

Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams aprėžtą 30-ties ha normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių ploto perteklių, didesnį už šią normą, paverčia valstybiniu žemės fondu, tikslu padėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.

Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o taip pat ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi".

Deklaraciją referavęs, žemės ūkio ministeris M. Mickis, rado reikalo nuraminti ūkininkus bent dėl ateities. Jeigu nebuvo ištesėti seniau jo paties duoti pažadai, kad nebus paliesta nė pėda žemės tokių ūkininkų, kurie ją patys savo rankomis dirba (40 — 50 ha savininkas negali išsiversti, pats nedirbdamas), tai dabar galima buvo duoti naujų.

"Aš siūlau Liaudies Seimui, pareiškė jis, patvirtinti iškilmingoje seimo deklaracijoje, kad asmeninė valstiečių nuosavybė, jų trobesiai, gyvuliai, gyvasis ir negyvasis inventorius, jų ūkio gaminiai ir įvairūs namų apyvokos daiktai bus vertinami ir apsaugomi ir ateityje, kaip neliečiama nuosavybė, o visokie pasikėsinimai prieš šią valstiečių nuosavybę bus baudžiami visu įstatymų griežtumu ... iš darbo valstiečių nieko nebus atimta, bet jiems bus duota žemės ir suteikta rimta pagalba joje įsikurti. Ne tik niekas nesirengia varyti valstiečių į kolchozus, bet visokie bandymai versti valstiečius prieš jų valią burtis į kolchozus bus vertinami kaip kenksmingi provokaciniai žygiai, nukreipti prieš Sovietų valdžios ir darbo žmonių interesus".

Seimas pasitenkino vienu sakiniu deklaracijoje: "Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams".

Kiek ir šitie pažadai bei seimo garantijos buvo ištesėtos, parodė netolima ateitis. Skirtingos pavieniams ūkininkams bei kolektyviniams ūkiams pyliavos ir duoklės, pastarųjų garbinimas spaudoje, jų pavyzdinių įstatymų platinimas, neįleidimas kurti išskirstytose žemėse vienkiemių ir eilė kitų faktų aiškiai bylojo, į kur krypsta ne tik seimo deklaracijoje, bet ir konstitucijoje (8 str.) užtikrina teisė į "privatinį pavienių valstiečių ūkį". Juk tokiu atveju turėjo reikšmės tik Stalino pažiūros, o ne kažkokie smulkūs Lietuvos ūkininkų reikalai. 

Pažymėtina, kad vos savaitei praslinkus po seimo deklaracijos (VII.23), valstybinės žemės ūkio komisijos pirmininkas A. Žukauskas šituo reikalu jau kitaip kalbėjo: "... kolchozus steigti nebus kliudoma, bet leista bus tik tuo atveju, kai tvirtai bus įsitikinta, jog steigėjai patys, be jokios pašalinės įtakos, to nori ir ir jei susidaro pakankamai didelis žemės plotas tam kolchozui". Be abejo, ūkininkų sukolektyvinimas, kaip ir visa kita Tarybų Sąjungoje, būtų įvykęs ne prievarta, o "laisva valia", "su didžiausiu entuziazmu", su "padėkos rezoliucijomis" ir "sveikinimais".

Pažadėtoji "rimta pagalba" įsikurti gavusiems žemės darbo valstiečiams praktikoje pasirodė tokia, kad jiems — 72.000 žeme apdalintų bežemių ir mažažemių — buvo pažadėta 20 mil. rublių paskolos (po 276 rublius kiekvienam!), be to, miško medžiagos ir gyvas bei negyvas inventorius. Praktiškai, jie nieko negavo, išskyrus gal vieną kitą atsitikimą, ir todėl iki 1941.V.16 arti 5000 naujakurių jau buvo suskubusių atsisakyti nuo 30.000 ha (apie 10% gautos žemes).

Kiek buvo vertinama ir apsaugoma ūkininkų asmeninė nuosavybė, parodė žemės nusavinimai kariuomenės reikalams — aerodromams ir sutvirtinimams statyti. Ištisiems kaimams buvo įsakoma per 24 val. išsikraustyti. Iškraustyti likdavo plikame lauke. Dažnai atsitikdavo, kad, trobesius nugriovus, vieta savo paskirčiai neatitikdavo, tačiau ūkių nebuvo galima atkurti.

Ši ūkininkų nelaimė ėmė taip siausti, kad Ministerių Taryba VII.26 suteikė Žemės Ūkio Ministerijai net specialių 1/2 mil. litų kreditą atlyginti už nukeliamus iš kariuomenės reikalams paimtų žemių trobesius. VIII.8 buvo paskelbtos "Atlyginimo ūkininkams už paimtas žemes valstybės reikalams taisyklės". Šitomis taisyklėmis buvo nustatyta, kad: 1. vietoje paimtos žemės ūkininkams duodama tiek pat žemės iš žemės fondo, bet ne daugiau kaip 30 ha, jeigu buvo paimta visa ūkininko žemė, ir ne daugiau kaip iki 30 ha normos, jeigu dalis žemės ūkininkui buvo palikta; 2. duodant žemės už paimtą valstybės reikalams žemę kitoje vietoje, atlyginama pinigais: a) trobesių nukėlimo išlaidos, b) už pasėlius ir šakniavaisius, c) už vaismedžius, šulinius ir kit. nenukeliamą turtą.

Gal būt, šitomis taisyklėmis pavyko patenkinamai sutvarkyti medžiaginio atsiteisimo reikalą, bet jomis nepavyko pašalinti savavalės ir atitaisyti skriaudos išmetamam iš jo ir jo tėvų rankomis dirbto bei prakaitu aplaistyto ūkio žmogui. Iš viso šiems reikalams buvo paimta apie 20.000 ha.

Priėmus "Deklaraciją, paskelbiančią žemę visos tautos nuosavybe, t. y. valstybės nuosavybe" ir dar prieš tai, stambesnieji žemdirbiai šoko žemę skirstyti patys notariniais aktais į sklypus mažesnius kaip 30 ha. Tačiau tam užbėgo už akių teisingumo ministeris, VIII.l paskelbdamas, kad visi po deklaracijos paskelbimo sudaryti notariniai aktai, kuriais būtų kam nors perleidžiama kaimo ar miesto žemė, neturi galios.

Visas problemas kaime per du mėnesius, nuo liepos pabaigos iki rugsėjo pabaigos, nustelbė žemės reforma. VII.26 Ministerių Taryba paskelbė taisykles apie valstybinės žemės ūkio komisijos darbą. VIII.4 įvykusiame visų apskričių žemės ūkio komisijų pirmininkų, apskričių viršininkų, apskričių agronomų ir apygardų žemės tvarkytojų suvažiavime, einąs tuo metu respublikos prezidento ir ministerio pirmininko pareigas M. Gedvilą (J. Paleckis tuo metu buvo su delegacija Maskvoje prašyti priimti Lietuvą į SSSR), pranešė, kad vyriausybė nutarusi "dirbti naujais tempais, trumpiausiais terminais, taip, kaip tas daroma visoj mūsų Sovietų Sąjungoj", ir žemės reformą įvykdyti iki rugsėjo 1 dienos (!). Po to jau visa vyko galvatrūkčiais.

Kitą dieną (VIII.5) buvo paskelbtas Ministerių Tarybos nutarimas sudaryti valstybinį fondą, į kurį turėjo būti paimtos: a) visos valstybinės žemės ir vietos savivaldybių žemės, kurios betarpiškai nereikalingos valstybei ir savivaldybėms, b) visos dvarininkų žemės su sodybomis, trobesiais, gyvu ir negyvu inventoriumi, c) visos bažnytinės, parapijinės, vienuolynų ir kitų religinių organizacijų ir įstaigų žemės, d) žemės tų piliečių, kurie gyvena miestuose, patys žemės nedirba ir turi kitus pragyvenimo šaltinius, išskyrus sodybas ir nedidesnius kaip 10 ha žemės sklypus, priklausančius darbininkams, žemesniems tarnautojams, mokytojams, o taip pat asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos liaudžiai, mokslui ir menui, e) tą bendro žemės ploto dalį, kuri priklauso valstiečių ūkiams, didesnę kaip 30 ha, (nors jie yra juridiškai perskirti ar užrašyti kelių šeimos narių vardu, bet valdomi vieno valdytojo).

Nepaisant viso propagandinio verkšlenimo prieš rinkimus ir per seimo posėdžius dėl smulkiųjų ūkių skurdo, Ministerių Taryba numatė kurti naujus ūkius ne didesnius kaip 10 ha, paliekant teisę šią normą arti miestų ir miestelių sumažinti ligi 50%. Tai buvo padaryta, be abejo, sąmoningai siekiant sukurti tokius nepajėgius ūkius, kurių valdytojas nerastų kitos išeities, kaip nuo individualaus ūkininkavimo atsisakyti. Juo labiau, kad sklypų išplanavimas ir neleidimas statytis vienkiemiais iš anksto ruošė palankias sąlygas.

Visam žemės reformos darbui vietose įvykdyti buvo suorganizuota 262 valsčių komisijos ir per 800 matininkų (jų skaičiuje per 200 — be įrankių). Prašymų žemei gauti suplaukė per 200.000. Kaip vėliau paaiškėjo, valstybinį žemės fondą sudarė paimti iš 28.000 žemvaldžių apie 600.000 ha, iš kurių 381.000 ha buvo paskirta bežemiams ir mažažemiams, 110.000 ha valstybinių miškų žinybai, 65.000 ha — įstaigoms, viešiesiems ir kitiems reikalams.

Matavimo darbai prasidėjo VIII.8 (Utenos a.). Sumobilizavimas žemės reformos darbui, tikusių ir netikusių savo pareigoms žmonių, garbinimas spaudoje 15 metų mergaičių, rašiusių mašinėle be pertraukos po 24 val., socialistinis lenktyniavimas tarp komisijų narių, valsčių ir apskričių komisijų ir pan. priemonės nieko nepadėjo baigti didžiulį (15% viso žemės ploto) darbą užsimotu laiku. VIII.20 Ministerių Taryba buvo priversta pratęsti žemės pertvarkymo terminą ligi IX.24 (jau buvo Komisarų Taryba) galėjo konstatuoti, kad seimo nutarimas įvykdytas.

Nepasisekimą su žemės reforma pakankamai ryškiai vaizduoja faktas, kad jau minėtame VIII.4 suvažiavime M. Gedvilą buvo paskelbęs: "Valstiečiai turi gauti žemę tuojau pat, jau šiandien! Jau nauji šeimininkai — darbo valstiečiai — turi pravesti rudeninę sėją". O jau VII.29 Komisarų Taryba buvo priversta nutarti: "Įpareigoti visus didesnius kaip 30 ha ūkių valdytojus, ūkvedžius ir komisarus, jų asmenine atsakomybe, pilnai apsėti visą tuose ūkiuose žiemkenčiams skiriamą žemės sklypą, kaip paliekamą buvusiems valdytojams, taip ir nusavinamą žemes dalį. Ūkių valdytojai, buv. savininkai, privalo atlikti visus sėjos darbus savo ūkio jėgomis, sėklomis ir trąšomis gerai parengtoje žemėje, stropiai žiūrint, kad šiais metais būtų pasėta ne mažiau kaip 1939 m. Įspėti ūkių valdytojus, kad už sėjos darbų vengimą ir už jų žinioje esamose žemėse, kaip jiems paliekamose, taip ir jų nusavinamose, blogą žiemkenčių sėjos įvykdymą jie bus baudžiami visu įstatymų griežtumu, kartu konfiskuojant jų turtą".

Tuo būdu žemės reforma kalbamuoju laikotarpiu nevyko taip, kaip buvo norėta, ir, apskritai, nebuvo baigta. Ji nebuvo baigta ir iki 1941.VI.22, nes iš vienos pusės, liko nepaskirstytos žemės, iš antros pusės, naujakuriai ir "buožės" buvo pradėję nuo turimos žemės atsisakinėti (žiūr. V. Balčiūnas, Bolševikinė žemės reforma Lietuvoje. "Lietuvių Archyvas" I t. Tenka pastebėti. kad šis klausimas būtų reikalingas platesnės monografijos, iškeliant joje daugiau faktų iš darbo organizacijų nerimtumo, savavaliavimo, nusikaltimų ir pan. Vien tik ano meto tarybinė spauda teikia labai daug informacinės medžiagos, nebekalbant apie archyvus).

Be to, 1941 m. vasarą būtų atsiradę dešimtys tūkstančių ūkių be valdytojų, pastaruosius išgabenus į Sibirą. Tad naujai susidarantį valstybinį žemės fondą būtų reikėję kokiu nors būdu skirstyti. Tai buvo visai normalu — žemės reforma būtų pasibaigusi tada, kai visa žemė paskirstyta tarp valstybinių ir kolektyviniu ūkiu, tuo būdu įgyvendinant Stalino "mokslą".

Žemės ūkio būklė per tą patį laikotarpį tolydžio blogėjo. Turint prieš akis perspektyvą anksčiau ar vėliau netekti savo žemės, nebuvo ne tik jokio noro dirbti, bet nebuvo ir sąlygų. Kaime labai trūko darbo jėgos. Pati valstybinė žemės ūkio komisija buvo priversta VIII.8 paskelbti, kad "kai kurie dvarų darbininkai meta ūkio darbus ir eina prie plentų tiesimo, statybos ir kit.". Iš tikrųjų taip darė tiek dvarų, tiek ir kitų žemės ūkių samdiniai. Tai įrodo nuolatiniai, o liepos mėn. ypač dažni, Darbo Ministerijos raginimai darbininkams neplūsti į miestus.

Kai kurie stambieji ūkiai per pačią darbymetę (javų valymas, pasiruošimas žiemkenčių sėjai) buvo likę be gyvulių ir inventoriaus. Valstybinė žemės ūkio komisija skelbė apskričių ir valsčių žemės ūkio komisijoms, valsčių -viršaičiams, dvarų komitetams ir komisarams, kad "nusavintų dvarų trobesius, gyvulius ir negyvą inventorių, o taip pat ir visą kitą turtą griauti ir bet kam dalinti draudžiama" (VIII.8).

Vien tik šis įspėjimas rodo, kaip šeimininkavo darbininkų komitetai ir komisarai. Reikia neužmiršti, kad komisarai buvo skiriami ne vien dvarams, bet ir šiaip jau stambiems ūkiams (tos pačios komisijos VIII.8 pranešimas). Visame žemės ūkyje buvo taip nusišeimininkauta, kad žemės ūkio rūmų direktorius VIII.30 pranešime "Darbo Lietuvai" (82 Nr.) pasiūlė likviduoti apie 20.000 arklių ir apie 100.000 senesnių raguočių.

Sumažėjus darbo jėgai ir gyvam bei negyvam inventoriui, negaunant pirkti dirbtinių trąšų žiemkenčiams ir, svarbiausia, netekus noro dirbti, gerinti ūkį, ką nors iš pagrindų tvarkyti, nieko negalėjo padėti Ministerių Tarybos VIII.5 nutarimo dėl valstybinio žemės fondo sudarymo 14 str., kuriame buvo pasakyta: "Kiekvieno darbo valstiečio pareiga — apdirbti ir gerinti žemę, taisyti ir statyti ūkio pastatus ir vesti savo ūkį pagal naujausius žemės ūkio pasiekimus, įdedant į šį darbą visas savo jėgas ir žinojimą. Be to, Ministerių Taryba kreipia ypatingą darbo valstiečių dėmesį į būtinumą toliau visapusiškai plėsti gyvulininkystę, kuri yra viena svarbiausių žemės ūkio šakų".

Pramonė

Du trečdaliai Lietuvos gyventojų dirba žemės ūkyje ir tik vienas trečdalis kur nors kitur, taigi ir pramonėje. Pramonės verslo liudijimų (patentų) 1940 m. pradžioje buvo išpirkta apie 16.000. Toks buvo apytikris atskirų pramonės ir amato įmonių skaičius. Pramonės įmonių, kuriose dirba bent 5 asmenys, įskaitant savininkus ir jų šeimos narius, buvo tik 1.500, o jose dirbančių asmenų tik 40.000.

Palyginus su žemės ūkiu, kur buvo turima reikalo su daugiau kaip 300.000 ūkių ir arti 2 mil. žmonių, pramonės problema, keičiantis socialinei santvarkai Lietuvoje, buvo gana nežymi. Be abejo, pramonė su savo 40.000 darbininkų ir beveik 1/2 mrd. litų gamybos verte visame tautos ūkyje buvo svarbus veiksnys, tačiau vis dėlto didžioji problema buvo žemės ūkis.

Gal būt, iš dalies dėl to ir visas komunistų partijos dėmesys pirmiausia buvo nukreiptas į žemės ūkį. Čia iš karto buvo pradėta kalbėti apie numatomas reformas, tuo tarpu pramonės Mausimo nebuvo net rinkiminėje propagandoje. Tik seimo susirinkimo išvakarėse buvo mestas stambiosios pramonės nacionalizavimo šūkis.

Gal būt, tam tikros įtakos turėjo ta aplinkybė, kad pramonės reikalų, lygiai kaip ir prekybos bei finansų reikalų, tvarkymas dar ilgą laiką po vyriausybės pasikeitimo išbuvo tose pačiose finansų ministerio inž. E. Galvanausko ir jo senųjų bendradarbių rankose. Tuo tarpu žemės ūkio žinyboje jau pirmomis dienomis įvyko masiniai vadovaujančių asmenų atleidimai ar pažeminimai. Finansų ministerio pareigas perėmus J. Vaišnorui, niekas iš pagrindų nebuvo keičiama iki rugpiūčio pradžios — tik po to buvo padarytas pagrindinis "valymas".

Po VI. 15 įvykių E. Galvanauskas paskelbė pramonės įmonėms draudimą slėpti prekes (gaminius) bei sudarinėti jų atsargas, kol vartotojų paklausa nėra patenkinta ir įsakė tenkinti normalias prekybos, pramonės ir vartotojų paklausas (VI. 17 įsakymas). Čia tenka prisiminti ir einančio respublikos prezidento pareigas ministerio pirmininko A. Merkio VI.16 pareiškimą, kuriame iš Lietuvos visuomenės buvo pageidaujama normalaus darbo visose įstaigose, įmonėse, dirbtuvėse, fabrikuose, ūkiuose ir namuose. Tokia pati mintis kasdieną buvo kalama spaudos.

Vis dėlto nei raginimai, nei įsakymai, nei įtikinėjimai bei raminimai, skelbiami atsakingiausių pareigūnų lūpomis, negalėjo išsklaidyti nepasitikėjimo atmosferos. Vienas kitas stambesnis pramonininkas lietuvis, legaliais ar nelegaliais būdais, iš Lietuvos paspruko. Pramonės įmonėse pradėjo kurtis darbininkų komitetai, kurių funkcijų ir kompetencijos ribų niekas nežinojo. Daug kur šitie komitetai ėmė vadovauti įmonėms, nepripažinti nei įmonės savininko, nei jo pastatytos administracijos. Tvarkos įmonėse dėl to daugiau neatsirado, o priešingai — komitetų kišimasis trukdė normalų darbą.

Patys įmonių savininkai, geriau net už ūkininkus žinodami savo likimą, nematė reikalo rūpintis normaliu įmonių veikimu. Dažnai jie net nebesilankydavo savo įmonėse, palikdami tvarkytis darbininkų komitetams ir administracijai. Panašiai buvo ir kitose ūkio šakose.

Tai paskatino finansų ministerį, turintį teisę pagal Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymą, imtis visokių tvarkymo priemonių, "siekiant apsaugoti tautos ūkį nuo galimų pavojų, stiprinant bei derinant krašto gamybines jėgas ir patikrinant gyventojams svarbiausių reikmenų tenkinimą", VI.28 paskelbti naują įsakymą, kurio tikslas — atstatyti visose ūkio šakose sparčiai irstančią tvarką. Juo buvo pareikalauta, kad: 1. pramonės bei prekybos įmonių savininkai, valdytojai, vedėjai ir kiti pareigūnai pasiliktų savo vietose, rūpestingai atliktų savo pareigas ir rūpintųsi normaliu įmonių veikimu ir jų gamybos bei prekybos plėtimu; 2. pramonės bei prekybos įmonės laiku apsirūpintų žaliavomis, kuru, prekėmis ir kitomis gamybai bei prekybai reikalingomis priemonėmis; 3. tuojau informuotų atitinkamų ministerijų įstaigas apie pastebėtas įmonėms veikti kliūtis; 4. žemės ūkių savininkai bei valdytojai tvarkingai vestų savo ūkius, laikytų tvarkoje visą ūkio inventorių ir įtemptų visas pajėgas, kad jų ūkių gamyba būtų padidinta; 5. įmonių darbininkai bei tarnautojai sąžiningai atliktų jiems pavestas pareigas, — nedarytų jokių savavales aktų, klausytų įmonės administracijos nurodymų ir visokeriopai rūpintųsi darbo našumo bei gamybos kėlimu.

Jau vien iš šito įsakymo galima susidaryti pakankamai aiškų vaizdą apie tuo laiku prasidėjusią suirutę pramonėje ir kitose ūkio šakose. Apie tai gana dažnai prasitardavo ir spauda, nepašykštėdama pamokymų ir pagraudinimų. To neslėpė nė įstaigos.

Liepos pradžioje Finansų Ministerijos pramonės ir prekybos departamentas oficialiai pareiškė: "Pramonės ir prekybos įstaigos turi laiku apsirūpinti žaliavomis, kuru, prekėmis ir kitomis gamybai bei prekybai reikalingomis priemonėmis. Pastebėta, kad kai kurios pramonės įmonės nesilaiko to įsakymo. Jos stengiasi išimti kiek galima daugiau kapitalo iš savo apyvartos ir suvartoja esamas žaliavų ir kuro atsargas, nesirūpindamos naujų atsargų sudarymu. Taip pat jos vengia reikalingiausio įmonių remonto ir nepapildo mašinoms būtinų atsarginių dalių, dėl ko gali būti sutrukdytas normalus mašinų darbas".

Iš tos netvarkos ar gal net sabotažo pramonės ir prekybos departamentas darė reikiamų išvadų: "Kadangi yra labai svarbu, kad visos pramonės įmonės funkcionuotų normaliai ir darbas jose nebūtų sustabdytas, pramonės ir prekybos departamentas pavedė apygardų pramonės inspektoriams prižiūrėti įsakymo pildymą, laikant tą priežiūrą svarbiausiu šio momento uždaviniu ir laikinai atidėjus mažesnės svarbos ir ne tiek skubius reikalus. Pirmiausia reikia tikrinti stambesnes įmonės, kurios turi daugiau reikšmės tautos ūkiui".

Pamėginęs kurį laiką išlaikyti tvarkoje krašto ūkį, VII.5 inž. E. Galvanauskas iš finansų ministerio pareigų pasitraukė. Joms laikinai eiti buvo paskirtas finansų ministerijos generalinis sekretorius (nuo VI.20 vietoje Dr. D. Cesevičiaus) J. Vaišnoras. Keliomis dienomis prieš tai (VII.1) susisiekimo ministeriją inž. E. Galvanauskas buvo perdavęs naujam ministeriui S. Pupeikiui.

Iki tol buvusi labai stipri finansų ministerio teise tvarkyti visas tautos ūkio šakas, kokios neturėjo joks kitas ministeris, VII.13 buvo suskaldyta dviem įstatymais: Nepaprastojo meto įstatymu ir Valstybes kontroles įstatymo pakeitimu.

Pirmuoju įstatymu, sustiprintos valstybes apsaugos metu, vidaus reikalų ministeriui buvo suteiktos ūkineje srityje šios teises: 1. imtis priemonių apdrausti veikimui tų įstaigų ir įmonių, kurios atlieka viešąją tarnybą; 2. valstybės ar kitam viešam reikalui esant, paimti savivaldybių, privačių asmenų ir įstaigų trobesius bei įsakyti duoti susisiekimo priemones; 3. imtis priemonių sudrausti streikams, lokautams bei kurstymui juos daryti; 4. įvesti darbo prievolę viešiesiems darbams, kuriai atlikti gali būti imami darbui tinkami gyventojai nuo 16 ilgi 60 m. amžiaus, išskiriant šaukiamuosius į karo tarnybą, ir 5. leisti įsakymų kitais viešosios tvarkos ir valstybės saugumo reikalais (vadinasi, visais patinkamais reikalais).

Valstybės gynimo metu tos pačios teisės buvo pavestos vykdyti krašto apsaugos ministeriui, prie jų dar pridedant teisę: 1. liepti daryti bendrų arba atskirų rekvizicijų tam tikromis instrukcijomis; 2. drausti pirkti, parduoti, įvežti į tam tikras vietas arba išvežti iš tam tikrų vietų kokios nors medžiagos, maisto ir pašaro; 3. uždaryti įvairias pramonės ir prekybos įmonės.

Antruoju įstatymu, Valstybės Kontrolės organų teisė prižiūrėti atskaitomybę ir daryti revizijas, reikalaujant žinių, paaiškinimų bei parodymų ir darant kvotas, buvo išplėsta ne vien tik į valstybės bei savivaldybių įstaigas, bet ir į: a) tas įstaigas, kurios gauna iš valstybės iždo atsiskaitytinas pašalpas, b) tas privačias įmonės, kurių žinioje yra valstybinis turtas arba kurios naudojasi valstybės kreditu ar laidais, c) kredito, draudimo, biržų, prekybos, pramonės ir kitas privačias įstaigas ir įmonės, kurios turi mokėti mokesčius (vadinasi, visas, nes mokesčius visos privačios įmonės turi mokėti). Drauge iš finansų ministerio žinios buvo išimta ir perduota valstybes kontrolieriaus žiniai viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija ir kredito inspekcija su visomis finansų ministerio teisėmis, pastarajam suteiktomis kreditinių įmonių įstatymu (pasirašytas VI. 1 ).

Vidaus reikalų ministeris savo teisėmis ūkinėje srityje, berods, nepasinaudojo, bet valstybės kontrolierius jomis ėmė naudotis tuojau. VII. 17 jis paskelbė įsakymą iki VII.22 pranešti žaliavų, pusgaminių, kuro ir prekių atsargas. Be to, įsakė rūpintis, kad atsargos būtų nuolatos papildomos, o įmonių veikimas nenukentėtų. Be valstybės kontrolės organų, visu tuo rūpintis turėjo dar įmonių darbininkų ir tarnautojų komitetai.

Šis įsakymas iš karto sudarė koliziją tarp valstybės kontrolieriaus ir finansų ministerio. Mat, pastarasis prieš kelias dienas (VII.3) buvo paskelbęs visai panašaus turinio įsakymą visoms įmonėms, kurios verčiasi dirbinių gaminimu ir turi nemažiau kaip penkis gamyboje dirbančius asmenis. Joms buvo įsakyta iki VII.25 pateikti Prekybos, Pramonės ir Amatų Rūmams šias žinias: 1. kokius dirbinius įmonė gamina, 2. kiek įmonė gali pagaminti tų dirbinių per vienerius metus, o sezoninė įmonė — per sezoną, dirbant pilnu įrengimų apkrovimu, ir maksimalų darbo laiką, 3. kokių rūšių žaliavų ir kuro įmonė suvartoja savo dirbiniams gaminti: a) užsieninės žaliavos, b) vietinės žaliavos; 4. kiek tų žaliavų įmonei reikalinga 1940 m. antram pusmečiui, neskaitant jau turimos įmonės dispozicijoje žaliavų atsargos: a) maksimalinei gamybai, b) normalei dabartinei gamybai; 5. kiek įmonė turi nurodytų 3 str. žaliavų 1940.VII. 15; 6. kurie kiti veiksniai kliudo ar gali sukliudyti įmonės veikimui; 7. kiek mėnesių per metus dirba sezoninės įmonės.

Taigi, ir finansų ministeris ir valstybės kontrolierius reikalavo iš įmonių kai kurių tų pačių žinių.

Tiktai vienas davė laiko beveik dvi savaites, o antras — 4—5 dienas. Taip pat ir finansų ministeris ir valstybes kontrolierius tikrino įmonės per savo organus, kaip jos veikia ir kaip apsirūpina žaliavomis bei kitais reikmenimis. Ar čia buvo nežinojimas kompetencijų, ar valstybes kontrolierius jautėsi turįs teisę ir reikalą eiti tarybinio prokuroro pareigas — neaišku.

Pačiu finansų ministerio įsakymu, atrodo, norėta iš karto nušauti du ar net tris zuikius: sužinoti gamybos asortimentą, sužinoti žaliavų pareikalavimą ir sužinoti pramonės gamybinį pajėgumą. Tai jau aiškios tarybinio planavimo tendencijos — pavyti ir pralenkti kapitalistinį pasaulį! Juo labiau, kad tuo laiku sutapo ir ūkinio planavimo tarybos statuto paskelbimas (VII.20). Ši taryba, kaip jau buvo nurodyta, turėjo ruošti bendrąjį tautos ūkio planą ir jo atskirų šakų planus ir būti finansų ministerio žinioje, savo darbe vadovaujantis jo nurodymais ir darbą vykdant per ūkinio planavimo įstaigą, taip pat esančią finansų ministerio žinioje.

Prie šitų "priešrinkiminių" finansų ministerio darbų tenka dar priskirti liepos pradžioje imtą praktikuoti skyrimą pramonės įmonėms administratorių. Tuo tikslu iš finansų bei darbo ministerijų ir profesinių sąjungų centro biuro atstovų prie finansų ministerijos buvo sudaryta įmonių administratoriams parinkti komisija, kuriai buvo pavesta: 1. nustatyti, kurioms įmonėms reikalinga skirti administratorius ir 2. parinkti į įmonės administratorius kandidatus, kurie paimtų savo žinion bei atsakomybėn įmonės turtą, sąskaitybą ir įmonės veikimą ir kurie rūpintųsi normaliu įmonės veikimu. Komisija turėjo glaudžiai bendradarbiauti su įmonių komitetais ir administratorius skirti pirmoje eilėje tose stambesnėse įmonėse, kuriose, pasak oficialaus pareiškimo, "gresia pakrikimas".

Pakeitus Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymą (VII.29), Skirti įmonėms administratorius ir skirti bei atleisti visų rūšių įmonių valdomuosius organus (tačiau, tik susitaręs su valstybės kontrolierium) turėjo teisę jau vienas pats finansų ministeris (taigi ir pats vienas pramonės ministeris, kuriam visos finansų ministerio teisės pramonės tvarkymo srityje perėjo VIII.5 Pramonės ir amatų tvarkymo bei priežiūros įvedamuoju įstatymu).

Įmonių administratorių skyrimas buvo priemonė pastatyti įmonėje atsakingą asmenį vietoje savininko, kuris buvo ar pabėgęs iš Lietuvos, ar pasišalinęs nuo darbo įmonėje, ar net, po liepos 11—12 naktų, suimtas. Tuo galima buvo išgelbėti įmonę nuo visiško "pakrikimo", pakeičiant dezorientuotą ar gal net suterorizuotą privačią iniciatyvą.

Reikia tačiau pasakyti, kad iš pradžių privačios iniciatyvos lyg dar ir būta. "Tautos Ūkis" iki liepos pabaigos skelbė ilgus sąrašus leidimų bei principinių pritarimų pramonės įmonėms steigti, plėsti ar pertvarkyti. Tokius leidimus bei pritarimus duodavo finansų ministeris per pramonės ir prekybos departamentą. Iš antros pusės, reikia suabejoti, ar šios rūšies privati iniciatyva bepasireiškė. Veikiausiai, tai buvo sprendimas seniau gautų prašymų, kad privati iniciatyva tikrai galėjo klestėti.

Tokiomis sąlygomis priartėjo ir VII.23, kada seimas priėmė "Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaraciją", kuri pavedė vyriausybei "tučtuojau sudaryti ir patvirtinti priklausančių nacionalizacijai bankų ir stambiųjų įmonių sąrašą".

Iš priklausomybės šito darbo ėmėsi finansų ministeris J. Vaišnoras. VII.25 finansų ministerijoje įvyko platus tarpvadybinis pasitarimas, kuriame dalyvavo, be kitų, ir LKP (b) CK, darbo ministerijos, valstybės kontrolės ir profesinių sąjungų centro biuro atstovai. Šitame pasitarime buvo padaryta išvada, kad pramonės nacionalizaciją įvykdys finansų ministeris per pramonės ir prekybos departamentą, kaip organą, turintį ir patyrimo ir kvalifikuoto personalo, tiek Kaune, tiek kitur (pramonės inspektoriai). Kaip tik nuo VII.1 šis dvigubas departamentas, pagal seniai priimtus etatus, turėjo būti padalytas į atskirus pramonės ir prekybos departamentus.

Koks buvo (o gal ir ne visų) pasitarimo dalyvių nustebimas, kai jie kitą dieną (VII.26) perskaitė spaudoj, kad įsteigta pramonės ministerija ir pramonės ministerio pareigoms laikinai paskirtas Ch. Alperavičius!

Šituo paskyrimu pramonės tvarkyme atsirado savotiškas dualizmas. Remiantis visokiais įstatymais, pramonės tvarkymą, kuris priklausė finansų ministeriui, dabar perėmė į savo rankas naujai paskirtas pramonės ministeris. Teisiškai tai buvo sutvarkyta tik po dviejų savaičių, priėmus (VII.5) Pramonės ir amatų tvarkymo bei priežiūros įvedamąjį įstatymą, kuriuo pramonės ir amatų tvarkymas bei priežiūra pavedama pramonės ministerijai. Iki šiol išleistus pramonės ir amatų tvarkymui bei priežiūrai įstatymus ir taisykles, kuriuos vykdė finansų ministeris per Finansų Ministeriją ar kitas įstaigas, dabar vykdo pramonės ministeris per atitinkamus Pramonės Ministerijos departamentus ir vietos įstaigas. Finansų ministerijos pramonės departamentas ir jo vietos įstaigos pereina pramonės ministerijos žinion.

Naujasis pramonės ministeris Ch. Alperavičius labai energingai šoko tvarkyti pramonės reikalus, pirmiausia, kiek tai lietė jos nacionalizavimą. VII.26 buvo paskelbta pramonės įmonėms nacionalizuoti instrukcija, o VII.29 — Stambiosios pramonės nacionalizavimo įstatymas, galiojąs nuo VII.26. Jis išryškino seimo deklaracijoje neaiškiai nustatytą stambiosios pramonės sąvoką, būtent: 1. nacionalizuojamos visos pramonės įmonės, kuriose dirba daugiau kaip 20 darbininkų, ir tos pramonės įmonės, kurių darbininkų skaičius ne mažesnis kaip 10, bet kuriose yra varikliai, ypatingai svarbūs tos pramonės šakai; 2. įmonės, kuriose dirba mažiau kaip 10 darbininkų, nors ir turėtų mechaniškus variklius, nenacionalizuojamos.

Tas pats įstatymas nustatė ir tvarką pramonėms nacionalizuoti: 1. pramonės ministeris kartu su valstybės kontrolierium tuojau paskiria visoms stambesnėms ir ypatingai svarbioms nacionalizuojamoms įmonėms vyriausybes komisarus; visoms kitoms įmonėms komisarus skiria apskričių valdybos, susitarusios su profesinėmis sąjungomis; 2. nacionalizuojamoms įmonėms perimti sudaroma 3-5 asmenų komisijos iš pramonės ministerijos, profesinių sąjungų ir darbininkų komitetų atstovų; perėmimo komisijos dirba komisarų vadovaujamos; 3. komisarai įpareigojami užbaigti įmonių nacionalizavimą per 5 dienas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir pristatyti perėmimo aktus; 4. komisarai privalo laiduoti normalų nenutrūkstamą įmonių darbą; visi įmonės savininko ar direktoriaus patvarkymai ir visi jų išduodami dokumentai, be komisaro parašo, neturi reikšmės; 5. techniškai administracinis nacionalizuojamų įmonių personalas įpareigojamas dirbti savo pareigose; pasireiškus sabotažo reiškiniams, kaltieji bus nubausti visu įstatymų griežtumu.

Nustatytoji tvarka pašalino savavalę, kuri buvo pradėjusi reikštis pramonės įmonėse. Dar VII.25 praslinkus vienai dienai po "Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaracijos" priėmimo seime, spaudoje buvo paskelbta, kad patys darbininkai, be jokios sistemos ir be jokio atskiro partijos ir vyriausybės nutarimo, pradėjo periminėti įmonės, ir jiems paaiškinta, kad be specialių atitinkamų organų instrukcijų įmonės perimti neleistina.

Taip pat ir teisingumo ministeris VII.27 įspėjo darbininkus ir jų komitetus dėl savavališko įmonių, ūkių ir namų perėmimo. O profesinių sąjungų centro biuras įspėjo profesines sąjungas, ligi įmonių nacionalizavimo, nesiimti jokių kitų žygių, išskyrus jų apsaugą.

Įstatymą paskelbus, spaudoje pasipylė žinios apie komisarų skyrimą ir nacionalizavimo eigą. VII.30 Ministerių Taryba sudarė nacionalizacijos komisiją iš laikinai einančio pramonės ministerio pareigas Ch. Alperavičiaus, valstybės kontrolės generalinio sekretoriaus J. Ralvinio ir finansų departamento direktoriaus A. Drobnio. Komisijos tikslas: a) reguliuoti ir koordinuoti įvairių ūkio sričių nacionalizacijos klausimus, b) tvirtinti ir skelbti sąrašus įvairių nacionalizuotų įmonių, bankų ir t.t., c) tvirtinti vadovaujamus organus nacionalizuotose įmonėse.

Jau rugpiūčio pradžioje nacionalizacijos komisija pradėjo skelbti ilgus sąrašus nacionalizuotų bankų ir pramonės įmonių.

Su pramonės nacionalizavimu buvo panašiai kaip ir su žemės reforma. Nacionalizavimą buvo įsakyta baigti per 5 dienas, vadinasi, ne vėliau kaip VIII.3 (pats įstatymas buvo pasirašytas VII.29, bet galiojo nuo VII.26). Tačiau tai datai praslinkus, duotame "Tiesai" pasikalbėjime, pramonės ministeris galėjo pranešti, kad "nacionalizavimas dar ne visur baigtas. Ypač jis nėra baigtas ten, kur dirba 10—20 darbininkų. Pramonės Ministerija dabar rūpinasi išgauti šių įmonių sąrašus ir kiekviena įmonė bus atskirai aptarnauta (?)".

Vargu, tačiau, ar reikėjo pramonės ministeriui rūpintis tokiais sąrašais. Mat, tokie sąrašai buvo sudarinėjami ne pramonės ministerijoje ir net ne centriniame komunistų partijos komitete. Kažin ar daug kas žino, kad tokie sąrašai buvo sudarinėjami... "Vneštorge".

"Vneštorgas", reiškia, Tarybų Sąjungos užsienio prekybos atstovybė, kuri paskutiniais metais buvo įsikūrusi Kaune, Grunvaldo 10, dar liepos pradžioje pareikalavo iš finansų ministerio duoti sąrašą pramonės įmonių, kuriose dirba 10 ir daugiau darbininkų ir turi mechaninius variklius ir kuriose nėra mechaninių variklių, bet dirba 20 ir daugiau darbininkų. Drauge buvo pareikalauta ir sąrašo prekybos įmonių, kurios daro per metus daugiau kaip 150.000 litų apyvartos. Šalia adresų, buvo reikalaujama ir visos eilės kitų duomenų.

Visu šituo reikalu "Vneštorge" rūpinosi Morozov. Finansų ministeris per savo įstaigas reikalaujamus duomenis surinko ir pateikė Morozovui. Dar toli prieš Liaudies Seimo susirinkimą jie jau buvo išversti į rusų kalbą. Cituotas VII.29. Stambiosios pramones nacionalizavimo įstatymas ir IX.27 Nutarymas dėl prekybos įmonių nacionalizacijos apėmė tiktai tokias pramonės ir prekybos įmonės, (kuriomis dar liepos pradžioje per savo Morozovą domėjosi "Vneštorgas".

Vis dėlto seimas rado reikalo įdėti į "Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaraciją" tokio turinio įžangą: "Išlaisvintoji Lietuvos liaudis savo susirinkimuose ir mitinguose, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, kaimuose ir dvaruose, vienbalsiai pareikalavo bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Liaudies seimas laiko šiuos reikalavimus teisėtais". Kas iš tikrųjų to reikalavo — nei rinkikams nei net seimo nariams nebuvo aiškinama.

Grįžtant dar prie pramonės nacionalizacijos, tenka pridurti, kad ji, kaip ir žemės reforma, nebuvo baigta nei nustatytu laiku nei iki 1941.VI.22. Mat, jau Ch. Alperavičius minėtame pasikalbėjime "Tiesai" buvo pastebėjęs kad "nacionalizavimas visur praėjo be incidentų, bet vietomis buvo per toli nueita. Ypač tai galima pasakyti apie provinciją. Sakysim, būdavo atsitikimų, kai darbininkai pašalindavo įmonininkus tokiose įmonėse, kur dirba 4-5 žmonės. Pramonės ministerija į tai kaip reikiant reagavo ir pataisė padarytas klaidas".

Gal tai buvo ir tiesa. Tačiau vėliau reagavimo nebūdavo. Nors Stambiosios pramonės nacionalizavimo įstatymas įsakmiai draudė nacionalizuoti tokias pramonės įmonės, kuriose dirba mažiau kaip 10 darbininkų, nors jos ir turėtų mechaninius variklius, praktikoje buvo nacionalizuojama kiekviena smulki įmonė, kuri tik turėjo kokiam nors trestui ar kombinatui reikalingų mašinų ar pati buvo reikalinga įjungti į trestą ar kombinatą. Tokio likimo susilaukė daugybė smulkių malūnų, lentpiūvių, stalių dirbtuvių, verpyklėlių ir pan. smulkių amatinio pobūdžio įmonių.

Tai patvirtina oficialūs šaltiniai. 1940 m. rugpiūčio pabaigoje pramonės ministerijos planavimo skyriaus viršininkas A. Petruševičius įrodinėjo, kad nacionalizuotinų įmonių yra 589 (žiūr. Trumpa Lietuvos pramonės charakteristika nacionalizavimo metu. "Tautos Ūkis" 1940 m. 33—34 Nr.). Tuo tarpu vėliau komisarų tarybos pirmininkas M. Gedvilą, referuodamas liaudies ūkio planą 1941 metams, pranešė, kad pramonės įmonių esą nacionalizuota 902, taigi pusantro karto daugiau, negu buvo numatyta.

Daugelį smulkių pramonės ir amato įmonių palietė ne nacionalizacija, o jų varymas į gamybines arteles. Pirmosios žinios apie artelių kūrimąsi pasirodė rugpiūčio pradžioje (Jonavoje). Bet tiktai Ch. Alperavičius davė artelėms juridinį pagrindą, paruošdamas pavyzdinius kooperatinės gamybinės artelės įstatus ir steigimo taisykles (patvirtinta VIII.28). Artelės, į kurių vadovaujamas vietas beveik visur įsiskverbė žydai, sunaikino daugelį gerų amatininkų lietuvių, toliau nebegalėjusių savarankiškai verstis.

Varyti į arteles juridiškai nebuvo sunku, nes finansų ministeris — pramonės ministeris — vietinės pramonės liaudies komisaras, pasiremdamas Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymo VII.29 pakeitimu pramonės įmonėse gailėjo skirti administratorius arba jas sekvestruoti ir bet kam perduoti įmonę eksploatuoti.

Nacionalizuotose įmonėse tvarkėsi komisarai, kuriuos vėliau pakeitė daugiausia iš darbininkų parinkti direktoriai. Joms jau rugpiūčio vidury buvo pradėti nustatinėti gamybiniai planai, dėl kurių įvykdymo įmonės ėmėsi rungtyniauti (VIII. 19 socialistinių rungtynių pradžia dėl plano įvykdymo tarp "Neries", "Li-vielos" ir "Metalo"). Jų gaminiai buvo pradėti skirstyti per naujai įsteigtas pramonės gaminių paskirstymo kontoras.

Esminiai pramonės pertvarkymai (Jungimas įmonių į vieną, trestų steigimas ir kt.) priklauso nebe pramonės ministerio Ch. Alperavičiaus, bet vietinės pramones liaudies komisaro M. Šumausko laikotarpiui.

Vis dėlto pramones ministerija verta poros žodžių. Pats pramonės ministeris Ch. Alperavičius, vėliau įspėjęs, kad buvusieji įmonių savininkai nesikreiptų darbo gavimo reikalu ir kad darbininkai nerinktų parašų dėl buvusiųjų savininkų palikimo įmonių vedėjais, buvo stambių įmonių: akc. b-vės "Broliai Alperavičiai" Kaune ir Pirmojo Lietuvos baltinių fabriko GeA (Gebrūder Alperowitz) Kybartuose dalininku. Lietuviškai kalbėjo labai silpnai, todėl ypač mėgo rusų kalbą, o raštus rašydavo tik rusiškai.

Būdamas žydas, ir į ministeriją telkė daugiausia žydus. Rugpiūčio vidury iš 94 tarnautojų 48 (51%) buvo žydai. Tačiau žydai buvo dirėktoriai, viršininkai, referentai, juriskonsultai, o lietuviai kurjeriai, raštininkai, sąskaitininkai (aukštesniųjų tarnautojų: žydų 70%, lietuvių 30%; žemesniųjų — žydų 10%, lietuvių 90%). Pirmieji vyriausi nacionalizacijos reikalams valdininkai: Benjaminas Romanauskas ir Tauba Maiminienė.

Ministerijoje nebuvo jokios tvarkos. Iš pradžių panašu buvo į kažkokį turgų ar beprotnamį. Skyrių viršininkai, vesdavosi be jokio priėmimo tarnautojus. Pagaliau pats ministeris nebegalėjo atskirti, kas tarnautojas ir kas klijentas, ir buvo priverstas VII.13 išleisti įsakymą: "'Nuo š. m. rugpiūčio 13 d. ateina dirbti į ministeriją tik aukščiau išvardinti tarnautojai. Skyrių viršininkai įspėjami, kad jie neturi teisės, be ministerio sutikimo, priimti į darbą nė vieno tarnautojo".

Kitas VIII. 10 įsakymas duoda vaizdą apie ministerijoje buvusią tvarką: "Pastebėta, kad kai kurie skyrių viršininkai ir tarnautojai koridoriuose priiminėja interesantus ir atlieka visus tarnybinius reikalus. Toks tarnautojų tarnybinių pareigų atlikimas yra nepageidaujamas, nes kenkia darbo našumui, neša dezorganizaciją. Perspėju, kad klijentus galima priiminėti tik skyrių patalpose, bet ne koridoriuose. Apie nesilaikančius šios tvarkos tarnautojus bus daromos atitinkamos išvados".

Anekdotu atrodo, kad vieną kartą darbo ministerija grąžino pramones ministerijai popiergalį su prierašu. kad iš atsiųstojo rašto nematyti, nei kas rašo, nei kokiu reikalu rašo, nei kas pasirašo! Tai negale jo nustebinti, nes raštai labai dažnai buvo rašomi ne ant ministerijos blankų, o ant paprastų popiergalių. Net patys klijentai rašydavosi raštus. Dirbama buvo kuone 24 val. per parą, bet kas būdavo dirbama naktimis, lietuviai tarnautojai nežinojo.

Tokiu organizatorium pasirodęs, Ch. Alperavičius į Liaudies Komisarų Tarybą nebuvo paskirtas. Del to jis liko vietines pramones liaudies komisaro M. Šu-mausko pavaduotoju ir iš tikrųjų savo rankose turėjo didelę galią pramonės tvarkymo ir ypač jos nacionalizavimo srityje.

Pažymėtina, kad pramonės ministerija buvo viena iš pirmųjų įstaigų, kuri susilaukė "patarėjo". Juo nuo liepos pabaigos buvo paskirtas, bene "Vneštorgo" tarnautojas, armėnas ar koks kitas pietietis draugas Balockis. Matomai, pramonės ministerija buvo laikoma ypatingai svarbia įstaiga.

Prekyba

Iš to, kaip gyventojai puola į bankus atsiimti indėlių ir į krautuves susidaryti didesnių būtinų ir nebūtinų prekių atsargų, galima spręsti apie paniką, kuri atsiranda kiekvieno didesnio pavojaus valstybei metu.

Tokių didesnio ir mažesnio masto panikos reiškinių Lietuvoje, pradedant 1938 m. pavasariu (Lenkijos ultimatumas Lietuvai), buvo visa eilė. Tačiau jie panešėjo į šiaudo liepsną — kaip ūmai iškildavo, taip ūmai ir atslūgdavo. Prekyboje didesnių panikos reiškinių iš viso nebuvo. Didesnis puolimas į krautuves buvo pastebėtas tik prasidėjus Vokietijos karui su Lenkija (1939.IX.1). Tada teko įvesti kai kurių pirkimo suvaržymų. Bet tai neilgai truko, ir prekyba grįžo į normalias vėžes.

Visai kitaip dėjosi Tarybų Sąjungos ultimatumą priėmus.

Jau VI.15 (šeštadienį) gyventojai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir kituose miestuose puolė į krautuves. Žydai, laukę VI.15 įvykių ir vieninteliai iš to turėję naudos, patys pirmieji davė panikos ženklą. Prie krautuvių susidarė ilgiausios eilės. Bematant maisto produktai buvo iš krautuvių išgrobstyti. Kai kurie prekybininkai, nelaukdami jokio paraginimo, patys savo iniciatyva įvedė prekybobs suvaržymus — ėmė parduoti prekes tik savo nuolatiniams pirkėjams ir kiekiais. neprašokančiais normalaus pirkimo. Vis dėlto sekmadienio rytą maisto krautuvės buvo tuščios — negalima buvo gauti net duonos.

Pirkimo psichozas teikia palankiausių sąlygų kainoms kelti ir spekuliacijai varyti. Todėl prekybos reikalų tvarkytojas — finansų ministeris inž. E. Galvanauskas pirmiausia ir paskelbė atitinkamą įsakymą, kad būtų užkirstas kelias vienam ir antram nepageidaujamam reiškiniui. VI. 17 paskelbtu įsakymu buvo uždrausta: 1. kelti, be finansų ministerio leidimo, prekių kainas bei sunkinti prekybos sąlygas ir varyti bet kokią spekuliaciją; 2. prekybos ir pramonės įmonėms slėpti prekes bei sudarinėti nenormalias atsargas, kol vartotojų paklausa nėra patenkinta; 3. vartotojams supirkinėti prekes nenormalioms atsargoms sudaryti. Be to, buvo įsakyta: 1. laikyti visas parduotuves nustatytu laiku atidarytas; 2. visoms prekybos ir pramonės įmonėms tenkinti normalias prekybininkų, pramoninkų ir vartotojų paklausas.

Šis įsakymas buvo vienodai nukreiptas tiek prieš panikos apimtus vartotojus, tiek prieš į spekuliaciją linkusius prekybininkus. Turint galvoje, kad beveik visa detali prekyba buvo žydų rankose, lengva suprasti, kiek daug tokių prekybininkų buvo.

Su vienais ir antrais įvairiai buvo kovojama. VI.19 pramonės ir prekybos departamentas įsakė manufaktūros krautuvėms išduoti kiekvienam pirkėjui sąskaitą, kurios nuorašas turėjo būti laikomas krautuvėje.

Šituo būdu norėta sudaryti įspūdį, kad sąskaitų nuorašai bus tikrinami ir atsargų sudarinėtojai baudžiami. Įspūdį dar išryškino spauda, nešykštėdama grasinimų (Atsargų sudarinėtojai iš akių neišleidžiami!).

Tuo pačiu metu pirkėjai spaudoje buvo įtikinėjami, kad Lietuvoje ir maisto produktų ir pramoninių prekių yra pakankamai, kad raudonoji kariuomenė paims tik produktų perteklių, kad ji pati visa su savimi vežasi ir t.t. Stambiosios ūkinės organizacijos skelbėsi turinčios pilnus sandėlius maisto produktų bei prekių ir galinčios visas paklausas patenkinti. Tuo pačiu metu akc. b-vė "Maistas" pranešinėjo pradėjusi racionuoti mėsos gaminių prekybą. Praktikoje daug ko tikrai stigo.

Su prekybininkais buvo kovojama baudomis. Spaudoje beveik kasdien buvo skelbiami ilgi nubaustųjų sąrašai. Iš sąrašų matyti, kad kainų kėlimas buvo pasidaręs visuotiniu reiškiniu — už tai tekdavo bausti tiek stambų urmo pirklį, tiek smulkų detalistą. Ir tai visoje Lietuvoje. Tik kur-ne-kur nubaustųjų sąrašuose galima aptikti lietuvišką pavardę.

Prekybininkų ateities perspektyvos buvo tokios pat blogos, kaip ir žemvaldžių ar pramoninkų. Todėl daugelis jų nebematė reikalo rūpintis savo įmonėmis. Ryšium su tuo finansų ministeris VI.28 paskelbė įsakymą, kuriuo prėkybos įmonių savininkus, valdytojus, vedėjus ir kitus pareigūnus įpareigojo pasilikti savo vietose, rūpestingai atlikti savo pareigas ir rūpintis normaliu įmonių ir jų prekybos plėtimu, laiku apsirūpinant prekėmis ir kitomis prekybai reikalingomis priemonėmis, o jei būtų pastebėta įmonėms veikti kliūčių, tuojau informuojant finansų ministerijos įstaigas.

Nė viena iš čia suminėtų priemonių savo tikslo nepasiekė. Priešingai, prekių supirkinėjimas diena iš dienos didėjo. VII. 19 Finansų Ministerija oficialiai skelbė: "Atsiradus didesnei paklausai, dalis prekybininkų savavališkai nutraukė iki šiol duotus kreditus, ėmė slėpti prekes, nepagrįstai kelti kainas, netenkinti dalies vartotojų normalių pareikalavimų ir tuo lyg ir rūšiuoti vartotojus. Gi dalis vartotojų ėmė pirkti, kas reikia ir ko nereikia. Pradėjus kai kuriose branžose jų įpirkimus registruoti, jie ne tik kad šių branžų krautuvių žymią dalį apeina ir veik kiekvienoje perka, bet jau metasi į tas branžas, kuriose privalomos registracijos nebuvo, taip pav., ėmė supirkinėti baldus, dviračius, muilą ir t.t.".

Dėl to finansų ministeris J. Vaišnoras VII.12 ryžosi įvesti dar platesnius prekybos suvaržymus, įsakydamas: 1. manufaktūros, galanterijos, trikotažo ir avalynės prekybininkams vesti pirkėjų registraciją, t. y. kiekvienam pirkėjui išduoti sąskaitas; sąskaitose turi būti iš vidaus paso įrašyta pirkėjo pavardė, vardas, gyvenamoji vieta, sąskaitos data, pirktųjų prekių rūšis, kiekis ir sumokėtoji suma; sąskaitų dublikatai turi būti saugomi parduotuvėse; 2. minėtų branžų parduotuvės gali būti atidarytos nuo 10 val. ir uždarytos nuo 12 iki 15 val. val.; 3. detalioje prekyboje parduoti ir pirkti nesezonines prekes draudžiama.

Po trijų savaičių (VIII.l) šitie suvaržymai manufaktūros prekyboje buvo panaikinti, nes esą jau užpirkta ir gaunama labai daug manufaktūros prekių iš užsienio, todėl nebesą pavojaus manufaktūros gaminių pritrūkti. Suvaržymai galanterijos ir trikotažo prekyboje liko ir toliau.

Kaip vėliau paaiškėjo, spėjimai dėl pirkėjų pirkimo noro ir manufaktūros atsargų pasirodė klaidingi, Tuojau atsirado žmonių, kurie spekuliatyviniais tikslais supirko didžiulius manufaktūros kiekius ir net ėmė verstis nelegalia jos prekyba. Kadangi tuo pačiu metu manufaktūros urmo prekybininkai nerodė didelio paslankumo aprūpinti detalistus, tai manufaktūra mažesniuose miestuose ir miesteliuose pasirodė trūkstama prekė.

Visa tai rodo, kad su lengvatomis manufaktūros prekyboje buvo pasiskubinta. Todėl sąskaitų išdavinėjimą pirkėjams teko ir vėl įvesti.

Apskritai, visą tą laiką teko kovoti ir su pirkėjais ir su prekybininkais. Pirmieji netikėjo jokiais įrodinėjimais, kad prekių nestigs, nes savo akimis mate, kaip jos kasdien nyksta ir kaip jas godžiai grobsto "katiušos" (iš jų nevengiama būdavo paprašyti ir didesnes kainos, kas, žinoma, kėlė didelį spaudos pasipiktinimą. VII.11 buvo net išleistas specialus įsakymas nekelti kainų maisto produktams). Taip pat pirkėjai nebrangino pinigų, netaupė ir todėl apyvartos visose krautuvėse labai išaugo. Tai buvo visais atžvilgiais nesveika konjunktūra.

Prekybininkai, suvaržyti tarnautojų komitetų (po VII.16 finansų ministerio įsakymo ir ypač VII.26 Bankų nacionalizavimo įstatymo jie negalėjo paimti iš banko jokių pinigų be komiteto sutikimo), žiūrėjo i savo pareigas visai pro pirštus. Valstybės kontrolė, patikrinusi kai kurių muitinių knygas ir prekių sąrašus, rado, kad muitinių sandėliai verste užversti neišpirktomis prekėmis, daugiausia priklausančiomis stambioms urmo prekybos firmoms. Tokį prekių neiš-pirkimą valstybės kontrolė palaikė prekybininkų sabotažu. Prekybininkai VIII.8 buvo įspėti neatidėliojant išsipirkti iš muitinės sandėlių jiems priklausančias prekes, priešingu atveju žadant panaudoti prieš juos pačias griežčiausias priemones. VIII.10 (jau prekybos ministerio) buvo įsakyta laikyti visas parduotuves nustatytu laiku atidarytas, urmo sandėliams — aprūpinti visas detalines prekybos įmonės reikalingomis prekėmis.

Be to, prekybininkai buvo nustoję vykdyti net savo mokėjimus. Todėl VII.18 finansų ministeris įsakė "visiems, kurie yra išdavę įvairias mokėjimo priemones, kaip tai vekselius, akceptus ir kitus pasižadėjimus, atėjus terminui, tvarkyti". Galutinis šito klausimo sutvarkymas nusitęsė iki rugsėjo pradžios, kada specialiu liaudies komisarų tarybos nutarimu buvo nustatyta tvarka vekseliams pareikšti mokėti, protestuoti ir prolonguoti.

Žodžiu, prekybinis aparatas pasidarė visai nepatikimas. Ir čia, kaip ir žemės ūkyje ar pramonėje, reikejo kokių nors priemonių, atitinkančių tuometines sąlygas. Panaudotos priemones pasirodė netinkančios. Aiškesnes linijos buvo ryžtasi imtis rugpiūčio pradžioje.

Ministerių taryba VII.31 nutarė sudaryti naują Prekybos Ministeriją ir jos generaliniu sekretorium paskirti M. Gregorauską. Jo teises buvo nustatytos VIII.5 Prekybos tvarkymo bei priežiūros įvedamuoju įstatymu (taip pat, kaip ir pramones ministerio — šios abi sritys buvo išimtos iš finansų ministerio kompetencijos su visomis jo teisėmis). Be to, tą pačią dieną buvo paskelbtas ir Prekybos įmonių priežiūros įstatymas, kuriuo prekybos ministeriui buvo pavesta, reikalui esant, skirti komisarus tose prekybos įmonėse, kurių nepaliete Stambiosios pramones nacionalizavimo įstatymas, bet kurios turi žymesnes reikšmes krašto prekybai ar pramonei. Be to, Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymas buvo suteikęs jam teisę prekybos įmonės, nevykdančias šio įstatymo nuostatų bei baustas už nusižengimus šiam įstatymui, sekvestruoti (ši teise jam pere jo iš finansų ministerio).

Naujasis prekybos ministeris M. Gregorauskas visų pirma ėmėsi atstatyti prekyboje tvarką, kurią arde tarnautojų komitetai ir nežinia kieno nutarimais ir kompetencija paskirti komisarai. VIII.9 jis įsake visiems prekybos įmonių tarnautojų komitetams: 1. susilaikyti nuo kišimosi į prekybos įmonių administravimą; 2. susilaikyti nuo atstatymo, be jo įsakymo, iš prekybos įmonių savininkų, administratorių, vedėjų ir kitų pareigūnų.

Antru tos pačios dienos įsakymu jis uždraudė, be jo įsakymo, skirti į prekybos įmonės komisarus, o be jo įsakymo paskirtus komisarus pareikalavo nustoti eiti pareigas. Kadangi daugelį komisarų buvo paskyrusi Valstybės Kontrolė, tai dėl to prekybos ministeriui teko stipriai susikirsti su smarkiai įsižeidusiu valstybės kontrolierium.

Šitokiais griežtais įsakymais prekybos ministeris iš karto tvirtai paėmė į savo rankas prekybos vadžias. Jisai sukūrė ir savo organus visoje Lietuvoje. Tai buvo padaryta VIII.10 įsakymu, paskiriant visoms apskritims prekybos komisarus ir pavaduotojus.

Apskričių prekybos komisarų paskyrimu M. Gregorauskas parodė visai savarankišką veikimą — visi komisarai ir jų pavaduotojai buvo lietuviai! Šis žygis buvo labai skirtingas nuo pramonės ministerijos praktikos, kuri žydus labai mėgo skirti ne tik savo tarnautojais, bet ir pramonės įmonių komisarais. Tuo tarpu prekyba, ypač neskaitant stambiųjų pusiau-valstybinių ir kooperatinių įmonių, buvo beveik perdėm žydiška.

Lygiagrečiai vyko komisarų skyrimas į didesnes prekybos įmonės. Pirmiausia komisarų susilaukė tos prekybos įmonės, kurių metinė apyvarta siekdavo daugiau kaip 150.000 litų. Tai tos įmonės, kurios vėliau turėjo būti nacionalizuotos ir kurių sąrašus jau seniai turėjo Morozovas iš "Vneštorgo". Pats nacionalizavimas dėl apyvartų neaiškumo — jas prekybininkai visada slėpdavo — ir Ministerių Tarybos svyravimų, kokio dydžio įmonės nacionalizuoti, prasidėjo tik rugsėjo pabaigoje (Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsakas dėl prekybos įmonių nacionalizavimo priimtas IX.27, kai kurių prekybos įmonių nacionalizavimo pradžia nusitęsė dar ilgiau: kino teatrų, stambiųjų viešbučių, vaistinių ir vaistų sandėlių — iki X.8; o nacionalizavimas vyko iki 1941 m. birželio mėn., apimant vis smulkesnes ir smulkesnes prekybos įmonės, kas buvo visai identiška pramonės ir amato įmonių nacionalizavimui).

Tiek būtų galima pasakyti apie vidaus prekybą. Užsienio prekyba susilaukė tik poros esminių potvarkių. VI.22 buvo išleistas finansų ministerio draudimas "eksporto ir importo firmoms daryti su užsienio firmomis prekių pirkimo bei pardavimo susitarimus, o taip pat prekių pirkimo bei pardavimo pasiūlymus, prieš tai negavus finansų ministerio leidimo ar pritarimo numatomam sandėriui įvykdyti".

Šituo įsakymu visa užsienio prekyba buvo paimta į labai griežtą kontrolę, kuri apėmė ne vien tik leidimus prekėms įvežti ar išvežti, bet taip pat ir susirašinėjimą prekybos reikalais su užsieniu. Taigi, privati iniciatyva šioje srityje iš karto buvo subordinuota visiškai valstybės kontrolei.

Antras svarbus potvarkis, turįs reikšmės tiek užsienio bei vidaus prekybai, tiek gamybai, buvo finansų ministerio VII.16 įsakymas linų prekybos reikalu. Šituo įsakymu kooperatyvų sąjunga "Linas" nuo 1940. IX. 1 gavo ypatingą teisę supirkinėti iš gamintojų, prekiauti krašto viduje ir išvežti į užsienius linų šiaudelius, mintus, bruktus bei šukuotus linus ir pakulas, paliekant tačiau teisę linų verpykloms, audykloms, virvių dirbtuvėms ir savo reikalams verpiantiems ūkininkams reikalingus linų ir pakulų kiekius pirktis betarpiškai iš gamintojų. Drauge buvo nustatyta, kad privatūs ir įvairių bendrovių fabrikai linų žaliavai perdirbti į pakulas ir į bruktus bei šukuotus linus gali toliau veikti tik gavę tam reikalui finansų ministerio leidimą. Tačiau ir tuo atveju jie lieka kooperatyvų sąjungos "Linas" komisionieriais ("Linas" duoda žaliavą, paima gaminį ir sumoka už darbą finansų ministerio nustatytą atlyginimą).

Tuo būdu ilgai trukusi kova tarp "Lietūkio" — "Lino", iš vienos pusės, ir žydų linų eksportininkų bei pakulų fabrikų savininkų, iš antros pusės, baigėsi kooperativinės idėjos laimėjimu. Deja, neilgam. Netrukus visa linų prekyba ir gamyba buvo perduota sąjunginei organizacijai "Zagotlion". Laimėjimo lietuviai kooperatininkai panaudoti nebegalėjo.

Trečias ir svarbiausias potvarkis buvo padarytas VIII.24. Tą dieną Ministerių Taryba svarstė užsienio prekybos reikalus ir nutarė: 1. likviduoti finansų ministerijos užsienio prekybos departamentą, perduodant jo bylas ir archyvus TSRS užsienio prekybos liaudies komisariato įgaliotiniui prie LTSR vyriausybes; 2. finansų ministerijos muitinių departamentą, muitines ir visus muitų priežiūros organus su visu jų turtu (sandeliais, pakrovimo ir iškrovimo transportinėmis priemonėmis, tarnybiniais pastatais ir t.t.) pavesti TSRS užsienio liaudies komisariato vyriausiai muitinių valdybai.

Tai buvo natūrali Stalino konstitucijos įgyvendinimo pasekme, nes tos konstitucijos 14 str. sako, kad užsienio prekyba sudaro valstybinį monopolį, kurį vykdo TSRS užsienio prekybos liaudies komisariatas. Vėliau sąjungines įstaigos ėmė dygti kaip grybai po lietaus.

Šito komisariato įgaliotiniu buvo paskirtas Š. Efanovas. Jis tučtuojau paskelbė, kad visi iki tol bet kieno išduoti leidimai prekėms įvežti arba išvežti laikomi nebetekusiais galios ir kad ateityje visos užsienio prekybos operacijos galės būti daromos tik su jo leidimais.

Iki tol užsienio prekyba vyko gana normaliai. Užsienio prekybos komisija lengvai davė leidimus naujiems sandėriams, kaip buvo numatyta finansų ministerio VI.22 įsakyme. Vyko atsiskaitymas už senuosius užsakymus. Prekes plauke. Dargi dienraščiuose buvo galima aptikti užsienio firmų ar jų atstovybių skelbimų. Tiktai po Š. Efanovo įsakymo užsienio prekyba buvo, kaip ranka, nukirsta. Nauji leidimai prekėms įvežti buvo duodami nepaprastai sunkiai, o išvežti nebuvo ko, nes maisto produktai buvo reikalingi raudonajai armijai ir Maskvai. Vieną dieną net sviesto ir kiaušinių pakrauti vagonai, telegrafiniu įsakymu iš Maskvos, buvo sulaikyti Kretingos stotyje ir nukreipti ne į Klaipėdą, bet į Liepoją, o iš ten į Leningradą. Tokia prekyba buvo nesuderinama su klyringiniais susitarimais, paremtais prekybos santykiais. Tad apyvartos bematant sumažėjo.

Ryšium su tuo buvo jaučiamas vis didesnis prekių trūkumas. Šito trūkumo nebuvo kam išlyginti, nes Lietuvos pramone gamino tik labai siaurą prekių asortimentą, o iš Tarybų Sąjungos nieko kita pirmai pradžiai nebuvo galima gauti, kaip... arbūzų "badaujančiai Lietuvai".

Dar ankščiau už Efanovą, liepos mėn. muitines perėmė Satarovas. Jis pasiuntė savo atstovus į visas didžiąsias muitines Vokietijos pasienyje. Pereinamieji punktai daug kur savaime nustojo veikti, nes tarnautojus išvaikė pasienio kariuomenė.

Prie finansų ministerio J. Vaišnoros darbų priklauso taip pat Prekybos, Pramonės ir Amatų Rūmų likvidavimas. Tai buvo padaryta specialiu VII.30 įstatymu, likvidatorium paskiriant agr. A. Andrašiūną. Rūmų pirmininkas V. Kurkauskas buvo atleistas VII. 22.

Nors Rūmai savo laiku buvo susilaukę, dėl nepakankamo veiklumo ir nebuvimo aiškios lietuviškos politikos, stiprios kritikos, ypač iš lietuvių verslininkų pusės, vis dėlto, tai buvo reikalinga ir naudinga organizacija. Patys Rūmai, nors ir nerodė didelės iniciatyvos, tačiau atpalaidavo finansų ministerį nuo kai kurių darbų ir pratino prekybininkus bei pramoninkus prie bendro darbo, jungė juos į sąjungas ir sekcijas. Gerokai buvo išjudintas amatininkų tvarkymo ir kvalifikacijų kėlimo reikalas. Tokia organizacija, atstovaujanti privačius interesus, socialistinėje valstybėje nebuvo toleruojama.

Rūmų likvidacija vyko keliais etapais. Visų pirma, dar birželio viduryje, visas personalas raudonosios armijos buvo išmestas į gatvę, ta pačia proga sekvestruojant inventoriaus už 60.000 litų. Paskyrus likvidatorių, buvo pasišauta likvidacija baigti per 3-4 savaites, tačiau tas darbas užtruko net iki vasario mėn. Taigi net ir šiuo atveju nebuvo išlaikytas terminas. Ne be reikalo tad Komisarų Tarybos pirmininko pavaduotojas S. Brašiškis vėliau smarkiai piktinosi, kodėl taip ilgai terliojamasi su buržuazine įstaiga.

Likvidatorius dar mėgino užmegzti ryšius su Maskvos prekybos rūmais ir išsiaiškinti, ar negalėtų būti Lietuvoje įsteigtas šių rūmų skyrius (juridiškai tai buvo galima). Iš ten buvo atsakyta: "...šiuo metu mes

nerandame tikslinga organizuoti Lietuvos respublikinius prekybos rūmus. Praslinkus tam tikram laikui, prie šito klausimo bus galima grįžti".

Grįžti nebeteko. Rūmų išlaikomos amatų mokyklos, kursai, psichotechnikos kabinetas, žurnalas "Amatininkas", visas rūmų turtas (per 2 mil. litų) buvo išblaškytas tarp įvairių įstaigų. Dvidešimt viena privaloma verslo sąjunga (sekcija) buvo paleista. Rūmuose neteko darbo 86 tarnautojai.

Visai panašiomis sąlygomis vyko ir Žemes Ūkio Rūmų likvidacija, kuri tačiau buvo pradėta lygiai mėnesiu vėliau.

Kreditas, finansai

Įžygiavus į Lietuvą raudonajai armijai, taupytojų tarpe kilio didžiausia panika. Kiekvienas iš jų, lygiai sutaupęs tūkstančius ar dešimtis litų, puolė į banką ar taupomąją kasą atsiimti indėlio. Prie langelių pasidarė nematyta spūstis ir eilės. Atrodė, kad taupytojai pasiryžę visus savo 150 mil. litų indėlių (tiek jų tuo metu buvo) iš karto išimti. Jie buvo tikri, kad indėliai anksčiau ar vėliau bus nusavinti. Ir jie neapsiriko. Visų pirma indėliai, pakilus visoms kainoms ir nustačius labai žemą lito kursą santykyje su rubliu, buvo nuvertinti iki 1/3 ar o vėliau (1941.III.25) ir nusavinti, paliekant vos po 1.000 rublių.

Tokio indėlininkų spaudimo nebūtų išlaikęs joks bankas. Nebent Lietuvos Bankas būtų suteikęs apgultiems bankams pakankamų kreditų. Bet tai buvo galima pasiekti vien banknotų apyvartos išplėtimo keliu. Su tuo, žinoma, niekas sutikti negalėjo.

Siekdamas sustabdyti žalingų taupytojų panikos padarinių plitimą, finansų ministeris VI. 17 nustatė šitokią indėlių išmokėjimo tvanką: 1. Kredito įstaigoms leidžiama išmokėti kiekvienam indėlininkui termininių, netermininių ir einamąja sąskaita indėlių ne daugiau kaip po 250 litų per savaitę; 2. Nustatytoji 1 str. tvarka netaikoma tais atvejais, kuomet kredito įstaigai pristatoma dokumentinių įrodymų, kad pinigai indėlininkui yra reikalingi: 1) diskontuotiems bei inkasuotiems ligi šių metų birželio 17 d. vekseliams kredito įstaigose išmokėti; 2) prekių dokumentams išpirkti bei mokėjimams už prekes atlikti; 3) mokesčiams bei algoms mokėti; 4) skoloms mokėti ir kitoms prievolėms vykdyti. Nustatytoji indėlių išmokėjimo tvarka taip pat netaikoma valstybinių, savivaldybinių, kredito ir draudimo įstaigų indėliams. 3. Perkėlimas pinigų iš vienos indėlininko sąskaitos į kitą toje pat kredito įstaigoje arba perkėlimas pinigų iš indėlininko sąskaitos vienoje kredito įstaigoje į kitos kredito įstaigos sąskaitą toje pat kredito įstaigoje indėlio išmokėjimu nelaikomas. 4. Nustatytoji 1 str. indėlių išmokėjimo tvarka netaikoma indėliams, įmokėtiems į kredito įstaigas nuo š. m. birželio 17 d.

Panašūs įsakymai taupytojų psichologiją veikia labai neigiamai. Taupytojas savo pinigais nori laisvai disponuoti. Todėl ir įsakymo 4 str., numatąs laisvą išmokėjimą indėlių, įmokėtų po 1940.VI.17, nieko negalėjo suvilioti — taupytojai tarėsi būsiant tikslingiau laikyti pinigus pas save "kojinėje" arba, dar geriau, iškeisti juos į materialines vertybes — prekes. Tai paskatino griebtis įvairių prekybos suvaržymų, kurie anksčiau aptarti.

Įsakymą paskelbus, indėliai tirpte tirpo. Jie nebuvo papildomi, nes tiek taupytojai, tiek įvairūs verslininkai savo sutaupų ar dienos pajamų į bankus nebenešė. Indėliams mažėti buvo labai palankios sąlygos, nes buvo nustatyta gana aukšta laisvai išmokamų indėlių norma — 250 litų per savaitę arba 1.000 litų per mėnesį! Kadangi didžioji indėlių masė susideda iš indėlių iš viso mažesnių negu 1.000 litų, tai pastariesiems mažėti nebuvo beveik jokių kliūčių.

Bankų įtempimą pakankamai rodo ūmai padidėjusi banknotų apyvarta. Per dvi savaites, nuo VI. 15 iki VI.30, ji padidėjo 16 mil. litų arba 9%, per kitas dvi savaites — dar 6 mil. litų arba iš viso 13%. Banknotų apyvarta pasiekė rekordinės 200 mil. litų sumos. Lito padengimas diena iš dienos smuko.

Pasirodžius, kad pirmojo įsakymo priemonių ne-pakanka, VII.16 finansų ministeris, susitaręs su valstybės kontrolierium, paskelbė antrą šio turinio įsakymą: 1. Atsiradus būtinam reikalui sutvarkyti pinigų apyvartą ir užkirsti kelią spekuliacijai, nuo š. m. liepos 17 dienos visos pirmaeilių ir antraeilių miestų prekybos įmonės, turinčios verslo liudijimus I ir II rūšies, visi eksportininkai ir importininkai ir tie prekybos tarpininkai, kurie laiko savo žinioje prekes parduoti, ekspeditoriai, o taip pat visi fabrikai, dirbtuvės ir kitos įmonės, turinčios verslo liudijimus I—IV rūšies, turi savo dienos pajamas, gaunamas už parduotas prekes arba už patarnavimus, kasdien įnešti į banką, į savo einamąją sąskaitą. Mokėjimus už perkamas žaliavas, kurą, pagamintus dirbinius ir prekes vykdyti perkėlimais iš vienos ein. s-tos į kitą ein. s-tą. 2. Griežtai draudžiama laikyti įmonės kasoj pinigų: a) I rūšies prekybos įmonėms —daugiau kaip 5% vienos dienos pajamų, gautų grynais pinigais, b) II rūšies prekybos įmonėms — daugiau kaip 10%, c) I—IV rūšies pramonės įmonėms — daugiau kaip 5%, d) I—II rūšies restoranams, valgykloms, bufetams ir panašioms įmonėms — daugiau kaip 30%. 3. Visos kredito įmonės, kuriose yra prekybos ir pramonės įmonių ein. sąskaitos, turi išplėsti ein. s-tų operacijas ir aptarnauti kli-jentus, jų kaštais, atitinkamais mokėjimo (pervedimo) blankais. Kredito įmonių vadovybės turi tikrinti perkėlimų teisingumą. 4. Už šio įsakymo vykdymą atsako įmonių vadovybės, savininkai, arba jų įgaliotiniai ir buhalteriai, jei jie yra. 5. Šio įsakymo vykdymą, be valstybės kontrolės organų, taip pat seka įmonių darbininkų ir tarnautojų komitetai, kurie apie pastebėtus nukrypimus praneša valstybės kontrolei.

Teisė išleisti tokį įsakymą finansų ministeriui buvo suteikta tik vėliau, (VII.29), kada į Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymą buvo įrašytas nuostatas: "tvarkyti prekybos, pramonės ir kredito įmonių, namų savininkų ir kitų asmenų gaunamas pajamas bei nustatyti jų laikymo ir naudojimo būdus".

Nuostatai. skatiną bepiniginį atsiskaitymą, iš esmes sveikintini ir bet kurioje, ne tik tarybinėje santvarkoje. Šituo atveju jie buvo būtinybė, nes krašte jautėsi kažkas panašaus į infliaciją. Vartotojai pirko, ką nugriebdami ir nelabai težiūrėdami kainos, prekybininkai, nepaisydami visų draudimų, be atodairos kėlė kainas ir darė didžiules apyvartas, o už prekes iš vartotojų surinkti pinigai į bankus nepatekdavo (žinoma, nekalbant apie valstybines, kooperatines ir pan. rimtas įmonės). Kadangi gauti naujų prekių buvo sunku, nes urmininkai nuo detalistų aprūpinimo susilaikė ir neišpirkinėjo net prekių iš muitinių sandėlių, tai surinkti pinigai savaime krypo į spekuliatyvinį bet kurių vertybių pirkimą.

Prie spekuliacijos objektų priklausė, šalia vertingesnių prekių, brangenybių ir užsienio valiutos, taip pat ir tarybinė valiuta. Dar VI.21 finansų ministeris buvo uždraudęs "daryti ir priimti Lietuvoje mokėjimus už prekes ir patarnavimus rubliais bei červoncais ir varyti jais bet kokią spekuliaciją". Iš tikrųjų spekuliacija buvo varoma plačiu mastu. Už vieną litą buvo duodama 3—5 rubliai. Tai maždaug atitiko abiejų valiutų perkamųjų galių santykį. Vėliau įvykęs rublio ir lito keitimo santykio 9:10 nustatymas buvo aiški skriauda tiek atskiram piliečiui, tiek visam tautos ūkiui (žiūr. plačiau A. Tarulis, Kapitalų ir namų nacionalizacija. "Lietuvių Archyvas" It.).

Pats VII.16 įsakymas būdingas dar tuo, kad jame iškelta darbininkų ir tarnautojų komitetų kontrolės teisė. Iki tol išmokėjimų tikslingumą, remdamiesi VI.17 įsakymu, kontroliuodavo patys bankai. VII.16 įsakymu buvo įjungta ir antra kontrolės institucija — komitetai (valstybės kontrolė praktiškai daugiau rūpinosi valstybinėmis įstaigomis, kurioms vizuodavo išlaidų orderius). Tai buvo ryškus komitetų kompetencijos nustatymas, dar labiau užakcentuotas ir išplėstas darbininkų ir tarnautojų komitetams rinkti bei kompetencijai nustatyti VII.20 instrukcijos (žiūr. skyrių — Darbas), davęs jiems labiau pakelti galvą ir privedęs prie smarkių konfliktų su įmonių savininkais bei administracija. Apie tokius konfliktus užsimindavo spauda, o prekybos ministeris net išleido tuo reikalu griežtą įsakymą, uždrausdamas komitetams kištis į prekybos įmonių administravimo reikalus.

Tokiomis aplinkybėmis buvo artėjama į "Bankų ir stambiosios pramones nacionalizavimo deklaraciją". Bankų reikšme ūkio gyvenimui buvo pakankamai aiški ir čia aiškesnių tvarkymo priemonių reikėjo laukti pirmoje eilėje. Toje deklaracijoje bankų reikšme buvo apibrėžta taip "Visa ekonominė šalies sistema koncentravosi buržuazijos rankose ir buvo priemonė dirbančios liaudies eksploatacijai. Tokie bankai, kaip Žydų Centrallinis Bankas, Lietuvos Bankas, Komercijos Bankas ir kiti... vaidino čia svarbiausią, vaidmenį".

Trumpa ir nepreciziška seimo deklaracija buvo išryškinta ir papildyta VII.29 Bankų nacionalizavimo įstatymu. Šis įstatymas numatė, kad: 1. Visi bankai su jų skyriais, privatinių asmenų seifai, draudimo įstaigos, taupomosios kasos, tarpusavio kredito draugijos ir lombardai nacionalizuojami. 2. Nacionalizuojamuose bankuose skiriami vyriausybės komisarai. Bankų komisarai įpareigojami stebėti einamąsias sąskaitas ir vertybes bankinių kredito įstaigų ir tai pat laiduoti pramonės ir ūkio įmonių bėgamąjį kreditavimą. Visais būdais plečiami bepiniginiai atsiskaitymai, o privatiems asmeninis indėlių iš bankų ir taupomųjų kasų, leidus bankų komisarams, išduodama ne daugiau kaip 250 litų mėnesiui. Sumos, kurios reikalingos normaliam pramonės ir prekybos įmonių darbui, išduodamos pagal tokių įmonių pareiškimus, patvirtintus profesinių sąjungų organizacijų, bet tik bankų komisarams leidus. 3. Visi brangieji metalai lydiniuose ar atskirais išdirbiniais, taip pat ir brangieji akmenys, esantieji brangenybių krautuvėse, turi būti valstybės kontrolės atstovo perimti ir perduoti saugoti į banką ne vėliau kaip iki 1940 m. liepos 27 d. 4. Bankų nacionalizavimas vykdomas profesinių sąjungų ir darbininkų komitetų atstovų (3-5 žmonės), vadovaujant komisarui. Kitų 1 str. paminėtų įmonių nacionalizavimas įvykdomas tokių pat komisijų, vadovaujant valstybės kontrolės atstovui. 5. Įpareigojama bankų nacionalizavimą užbaigti ne vėliau kaip ligi 1940 m. liepos 27 d., o kitų 1 str. paminėtų įmonių nacionalizavimą — ne vėliau kaip ligi 1940 m. liepos 29 d.

Įsidėmėtina, kad šis Bankų nacionalizavimo įstatymas buvo pasirašytas VII.29, tačiau jau VII.27 turėjo būti nacionalizuoti visi bankai ir perduoti saugoti brangieji metalai ir brangieji akmenys, o VII.29 turėjo būti baigtas draudimo įstaigų, taupomųjų kasų, tarpusavio kredito draugijų, lombardų ir privatinių asmenų seifų nacionalizavimas (tikrumoje dar VIII.l valstybės kontrolė teberagino per spaudą visus seifų nuomininkus ne vėliau kaip ligi VIII.2 14 val. pristatyti ir įteikti atitinkamų bankų direkcijoms jų nuomojamų seifų raktus). Matyt, buvo veikta tik principiniai nutarus, bet nelaukiant formalaus įstatymo pasirašymo ar paskelbimo.

Antra, įstatymas gerokai išplėtė seimo deklaracijos nuostatus. Šį kartą buvo paliestos ne tik kredito įstaigos, bet taip pat ir draudimo įstaigos, lombardai, brangenybių krautuvės ir net privačių asmenų seifai. To deklaracijoje tikrai nebuvo numatyta. Bet kas tokiais smulkiais reikalais tuo laiku rūpinosi!

Įstatymas taip pat pakeitė finansų ministerio VI.17 nustatytą laisvai išmokamų indėlių normą. Dabar iš 250 litų savaitei virto 250 litų mėnesiui, bet ir tai tik su banko komisaro leidimu. Pastarasis tokį leidimą galėjo duoti, galėjo ir neduoti. Įstatyme nieku nebeminima lengvatos po VI. 17 įmokėtiems indėliams. Vadinasi, ir šiuo atveju padaryti naujiems indėlininkams (jeigu tokių iš viso buvo!) patikinimai dėl laisvo disponavimo indėliais nebuvo ištesėti. Tuo būdu taupytojų pasitikėjimas buvo visiškai sugriautas.

Negalima nepažymėti, kad į brangiųjų metalų lydiniuose ar atskirais dirbiniais kategoriją pateko taip pat ir jokio brangaus metalo savo sudėtyje neturį laikrodžiai. Jie irgi buvo sugabenti į Lietuvos Banko sandėlius.

Del šitų laikrodžių susikompromitavo vienas aukštas Gosbanko tarnautojas, atstovas prie Lietuvos Banko, tuojau po VI.15 pradėjęs jame šeimininkauti, — Šapovalas. Jis ėmė pardavinėti laikrodžius. Matyt, tokia "prekyba" nebuvo leidžiama, nes jis netrukus buvo atleistas iš tarnybos ir atsidūrė kalėjime.

Lygiagrečiai su kredito bei draudimo įstaigų, lombardų ir privačių asmenų seifų nacionalizavimu bei brangiųjų metalų ir akmenų perėmimu "saugoti", buvo griežtai suvaržytos bet kurios operacijos užsienio valiuta. Finansų ministeris VII.25 įsakė visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių 'nuolatinė gyvenamoji vieta arba būstinė yra Lietuvoje, visus jų turimus Lietuvoje užsienio auksinius pinigus, esančius apyvartoje sidabrinius pinigus ir esančias apyvartoje notas, taip pat visus jų turimus užsienio įvairių rūšių indėlius — perleisti, Lietuvos Banko nustatytu kursu, Lietuvos Bankui ne vėliau kaip ligi VII.27 įskirtinai. VII.31 Ministerių Taryba sustabdė užsienio valiutos pardavimą ar pervedimą į užsienį ir įvedė labai griežtus aprėžimus net užsieniečiams, neišskiriant nė diplomatinių atstovybių personalo.

Tuo būdu užsienio valiuta teoriškai suplaukė į Lietuvos Banką ir išnyko iš apyvartos. Praktiškai su ja buvo varoma ne tik plataus masto spekuliacija, bet vėliau ji buvo pradėta antru kartu rinkti oficiališkai. Renkama buvo iš žydų, kurie už tai įgydavo teisę išvažiuoti bene per Vladivostoką į "palaimintą" Amerikos žemę. Kauniečiai dar gerai prisimena ilgas vilniškių žydų eiles prie kelionių biuro.

Visas užsienio valiutos tvarkymo reikalas, matomai, buvo plačiai aptartas Ministerių Tarybos VII.25 posėdyje (tame posėdyje, atrodo, buvo padaryta eilė ir kitų reikšmingų nutarimų: pvz., dėl pramonės ir bankų nacionalizavimo, dėl pramonės ir prekybos ministerijų įsteigimo ir kt). Tos dienos nutarimu, Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymas, kuriuo finansų miniseris rėmėsi, buvo papildytas jo teise: "imtis reikalingų priemonių sudrausti verstis užsienio ir krašto procentinių popierių, užsienio ir vidaus valiutos, brangiųjų metalų bei kito pobūdžio spekuliacija".

Paėmus "saugoti" brangiuosius metalus ir akmenis, netrukus buvo paimta ir akcijos bei obligacijos. Tuo reikalu finansų ministeris VIII.8 įsakė: 1. Draudžiu visiems Lietuvos Socialistinių Tarybų Respublikos bankams, jų skyriams ir kitoms kredito įstaigoms išduoti paskolas, įkeičiant akcijas ir obligacijas, apmokant anksčiau išduotas paskolas, — negrąžinti akcijų ir obligacijų. 2. Visi akcijų ir obligacijų savininkai turi akcijas ir obligacijas perduoti ligi š. m. rugpiūčio 14 d. Lietuvos Bankui ir jo skyriams saugoti. Tokia pat tvarka taikoma akcijoms ir obligacijoms, esančioms tiek nacionalizuotų, tiek ir nenacionalizuotų kredito įstaigų portfeliuose. 3. Po nurodyto termino Lietuvos Bankas negali priimti akcijų ir obligacijų saugoti ir iš viso dėl jų daryti bet kokių atsiskaitomųjų sandėrių. 4. Visos Lietuvos Socialistinės Tarybų Respublikos teritorijoje fondų biržos uždaromos ir biržų komitetai paleidžiami.

Vietoje turėtų akcijų ir obligacijų piliečiai gavo Lietuvos Banko kvitus. Akcijos, finansų ministerio VIII.2 įsakymu, nebegalėjo duoti savininkams naudos, nes mokėti už jas dividendus buvo uždrausta. Šis draudimas labai skaudžiai buvo pritaikytas akc. b-vės "Drobė" valdybos ir revizijos komisijos nariams. Jie VIII.13 buvo pasodinti į kalėjimą, vėliau gavo po keletą metų priverčiamųjųų darbų, dirbo Pravieniškių durpyne ir ten žuvo suruoštose skerdynėse.

Nei iš karto nei vėliau nebuvo nutarta kas su akcijomis ir obligacijomis daryti. Be abejo, jos būtų buvusios nacionalizuotos. Juridiškai tai būtų turėję reikšmės tik valstybei, kuri būtų lengvai galėjusi atsikratyti skolų savo piliečiams. Visų akcijų ir nevalstybinių obligacijų (pvz., Žemės Banko) nacionalizacija nieko nebūtų pakeitusi, nes visos didesnės kredito, draudimo, susisiekimo, prekybos, pramones ir kitos įstaigos bei įmonės buvo palaipsniui nacionalizuotos su visais aktyvais ir pasyvais.

Pastarųjų skolos, nacionalizacijos komisijos VIII. 17 nutarimu, buvo sutvarkytos gana originaliai, būtent: 1. Nacionalizuotų įmonių įsiskolinimas 1940 m. liepos 26 dienai kitoms nacionalizuotoms ir nenacionalizuotoms įmonėms anuliuojamas, išskiriant kooperatinėms organizacijoms įsiskolinimą, kuris turi būti padengtas bendra tvarka. 2. Nacionalizuotų įmonių atleidimas nuo skolinių pasižadėjimų, atsiradusių iki 1940 m. liepos 26 dienos, (neatleidžia nacionalizuotų įmonių buv. savininkų nuo šių pasižadėjimų apmokėjimo. Išieškojimas pagal šiuos pasižadėjimus nukreipiamas į pasižadėjimą davusių asmenų privatų nenacionalizuotą turtą.

Tas pats dėsnis vėliau buvo pritaikytas Liaudies Komisarų Tarybos IX.27 nutarime dėl privačių prekybos įmonių nacionalizavimo — nacionalizuotos įmonės pasižadėjimai privatiems asmenims ir nenacionalizuotoms įmonėms nukreipiami į buvusio savininko nenacionalizuotą turtą (toliau ir kituose panašiuose nutarimuose).

Prie pasižadėjimų išpirkimo naštos buvo pridėti dar ir nesumokėti valstybiniai mokesčiai, kurių išieškojimą Liaudies Komisarų Taryba X.21 nutarė vykdyti priverstine tvarka per mokesčių inspekcijas. Negana to — Liaudies Komisarų Taryba X1.23 buvo nutarusi: 1. Sumažinti atleidžiamą nuo verslo pelno mokesčio minimumą ligi Lt 600, — 2. Padidinti verslo pelno mokestį už 1940 metus privačioms prekybos bei pramonės įmonėms ir su samdomais darbininkais dirbantiems amatininkams taip: a) prekybos įmonėms — V rūšies 50%, IV rūšies 80%, kitų rūšių 100%, b) pramonės įmonėms ir su samdomais darbininkais dirbantiems amatininkams — VIII rūšies 25%, VII rūšies 50%, kitų rūšių 100%. 3. Atlikti galutinį mokesčių apskaičiavimą dabar nacionalizuotų prekybos bei pramonės įmonių savininkams už 1939—1940 metus ligi nacionalizacijos dienos imtinai. 4. Pavesti finansų liaudies komisarui: a) įvykdyti ligi 1941 m. sausio 1 d. 1 ir 2 punktais papildomai nustatytą mokesčių išieškojimą; b) išieškoti ligi 1941 m. sausio 1 d. priklausančius mokesčius iš dabar nacionalizuotų prekybos bei pramones įmonių savininkų.

Ar tai nebuvo pasityčiojimas — atimti iš žmonių pajamų šaltinį ir reikalauti išpirkti anksčiau duotus mokėjimo įsipareigojimus bei sumokėti 100% už praėjusį laiką padidintus mokesčius ? Iš kur jie galėjo mokėti, jei buvo nustatyta: "Nacionalizuoti visus įmonių aktyvus ir pasyvus kartu su trobesiais, kuriuose įmone veikė, jei tie trobesiai buvo nacionalizuojamos įmonės savininko ar jo šeimos nario nuosavybė, o taip pat savininko ar jo šeimos nario asmenines bankines sąskaitas, jei nustatoma, kad visa tai įgyta iš įmonės pelno ar kapitalo" (Aukš. Tarybos Prezidiumo XL27 įsakas apie privatinių prekybos įmonių nacionalizavimą).

Kaip buvo ieškoma, vaizdžiai rodo Liaudies Komisarų Tarybos XII.24 nutarimas: "Pavesi finansų liaudies komisarui paliepti mokesčių organams, ieškant priverstinąja tvarka verslo mokesčius iš dabar nacionalizuotų prekybos ir pramonės įmonių buvusiųjų savininkų, nedėti arešto tų savininkų gaunamai algai, drabužiams, skalbiniams, avalynei ir visiems jų namų apyvokos daiktams".

Tai pavyzdys, kaip buvo pradėti tvarkyti finansai. Taip pat anksčiau paskelbtas žemės mokesčio bei mokesčio už mokslą panaikinimas, nemokamo gydymo įvedimas ir pan. pasirodė paprasta apgaulė.

Valstybės biudžeto pajamose ir išlaidose atsirado naujos pozicijos: valstybinių įmonių eksploatavimas ir pajamos iš jų. Tai neleidžia lyginti jų su ankstyvesniais mėnesiais ar metais. Atsirado daugybė naujų įstaigų. Pertvarkytose nepaprastai išaugo personalas. Lietuvos Bankas turėjo kredituoti raudonosios armijos išlaikymo išlaidas.

Anksčiau buvusi labai svarbi pajamų pozicija — valstybes geležinkeliai, iškrito, nes TSRS susisiekimo liaudies komisaras savo įsakymu paliepė organizuoti Lietuvos geležinkelius, kaip sudėtinę TSRS geležinkelių tinklo dalį, ir Lietuvos geležinkelių viršininku paskyrė M. Lochmatovą, įpareigodamas jį perimti savo žinion Susisiekimo Ministerijos turtą, bylas ir archyvą ligi 1940.IX.l.

Iš antros puses, buvo taupoma, sumažinant pensijas ir pensininkų skaičių (VII.29 įstatymas). Valstybes biudžetas buvo papildytas Ginklų Fondo ir Karo Laivyno Fondo lėšų paėmimu (VIII.31, 5 mil. litų). Tad ir faktas, kad respublikos biudžetas 1940 m. IV ketvirčiui buvo subalansuotas 324 mil. litų sumai, nieko nesako.

Visi duomenys buvo slepiami. Tačiau visi mate ir jaute, kaip kasdien darosi sunkiau gyventi, kaip pragyvenimo kaštai kyla ir kaip sparčiai smunka beveik 20 metų išlaikyto pastovaus lito verte. Sumaniai vairavęs valiutai Lietuvos Bankas nieko nebegalėjo padaryti, nes į jį atėjo nauji žmones ir pats bankas virto Gosbanko respublikine kontora. Litas gyveno paskutinius mėnesius.

Butų ūkis

Butų statybai Lietuvoje galima daug prikišti. Svarbiausi priekaištai — ji buvo nepakankama ir per daug primityvi. Statybos nepakankamumas ypač jautėsi Kaune, kur nuolat vyravo butų krize. Dėl butų trūkumo, butų kainos buvo labai aukštos. Vargingesniems gyventojams neliko nieko kita, kaip keltis į priemiesčius, kur nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, nei grįstų gatvių, nei susisiekimo su darboviete, bet kur niekas nedraudė susilipdyti vieno kambario lūšnelę ir joje gyventi, nemokant nepakeliamos nuomos.

Taip pat, nepaisant visų kalbų apie mūrinės statybos reikalingumą, nebuvo išspręstas plytų, čerpių ir kitų statybinių medžiagų bado klausimas. Todėl kaimas ir miestas visą laiką statėsi iš medžio. Organizuoto statybinio kredito stigo ir tas pats nebuvo tinkamai paskirstomas. Todėl tik nedaugeliui laimingųjų pavykdavo pasistatyti žmonišką nuosavą butą. Kooperatine butų statyba, ypač skirta neturtingiesiems gyventojams, neišėjo iš svarstymų stadijos.

Nėra ko stebėtis, jeigu vienas iš pirmųjų klausimų, pradėtas aistringai diskutuoti spaudoje po VI.15, buvo butų nuomos sumažinimas. Niekas nenorėjo pripažinti pakankamu kainų tvarkytojo 1937.VIII.16 įsakymo, kuriuo buvo uždrausta kelti butų, kambarių, parduotuvių ir kitų būstinių nuomos kainas, imant pagrindu nuomas, buvusias 1937.V.31. Juo labiau, kad tame pačiame įsakyme buvo numatyta ir galimumas ypatingais atvejais, kainų tvarkytojo atskiru leidimu, nuomos kainas pakelti.

Visiems žinoma, kad namų savininkai sugebėdavo šį įsakymą apeiti, ar tai įrodydami negalį išsiversti su 1937.V.31 nuomomis ar apgaudami priežiūros organus (ėmimas didesnės nuomos negu pažymima įrodomame dokumente — nuomininkui išduodamame kvite). Kad taip buvo, matyti iš skelbiamų tvarkytojo baudų.

Dabar kiekvienas tarėsi turįs reikalą ir teisę namų savininkus, kaip kapitalistinį elementą, išplūsti ir pareikalauti apkarpyti jų pelnus. Žinoma, visa toji polemika telietė miestus, nes kaime niekas ar beveik niekas butų nenuomojo.

Iš tikrųjų nesveikas santykis tarp gyventojų pajamų ir išlaidų butui turėjo būti atitaisytas. Tai padarė finansų ministeris, kuriam Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymas (1 str. 20 p.) leido normuoti visų rūšių nuomas. VII.5 įsakyme finansų ministeris inž. E. Galvanauskas butų, kambarių ir kitų būstinių nuomą sumažino taip: a) Kaune — 15 — 25%, pareinamai nuo to, ar už butą mokama ligi 150 litų nuomos kas mėnuo ar daugiau ir ar butas turi centralinį šildymą ar ne, b) Vilniuje buvo palikta 1939.IX. 1 mokėtojo nuoma, o c) kituose pirmaeiliuose ir antraeiliuose miestuose nuoma buvo sumažinta 10%.

Tai buvo bene paskutinis įsakymas, kurį pasirašė finansų ministeris E. Galvanauskas. Tą pačią dieną pareigas iš jo perėmė J. Vaišnoras.

Butų nuomos sumažinimas net iki 25%, be abejo, labai maloniai nuteikė nuomininkus. Deja, neilgam. Į Kauną, Vilnių ir kitus miestus pradėjo plaukti raudonosios kariuomenės vadai, paskui kuriuos sekė ir jų "katiušos". Normaliu keliu butų nebuvo kur gauti. Todėl prasidėjo pats paprasčiausias gyventojų mėtymas iš butų.

Netrukus jis įgavo tokį masinį pobūdį, kad finansų ministeris buvo priverstas, VII.20 įsakymu, sustabdyti priverstinį iškraustymą nuomininkų, kurie už pragyventą laiką tvarkingai moka nustatytą nuomą, kol bus išleistas butų bei būstinių nuomai tvarkyti įstatymas.

Žinoma, finansų ministerio įsakymo nerespektavo raudonosios armijos komandirai. "Priverstinis nuomininkų iškraustymas" iš visų geresniųjų butų miesto centre vyko nesulėtintu tempu. Reikėjo ieškoti kokios nors išeities, norint legalizuoti patį kraustymą ir parūpinti butus iškraustytiems, kurie patys nieko padaryti nebegalėjo.

Paimti (sekvestruoti) butus ir trobesius, pagal Natūralinių karo prievolių įstatymui vykdyti taisykles ("Vyriausybės žinios (Nr. 714), galima buvo tik šiais atvejais: a) kai skubiai reikalinga apgyvendinti kariuomenę ar sutalpinti jos turtą, b) kai gyventojai atsisako kariuomenės reikalams butus bei trobesius nuomuoti, c) kai nesutariama dėl nuomos kainos.

Ne karo, bet valstybei ar kitam viešajam reikalui paimti savivaldybių, privačių asmenų ir įstaigų trobesius, jei karinės valdžios nepranešta jų savininkams ar valdytojams apie jų paėmimą kariuomenės reikalams, galėjo vidaus reikalų ministeris — tik sustiprintos valstybės apsaugos metu, o krašto apsaugos ministeris — tik valstybes gynimo metu (Nepaprastojo meto įstatymas 11 ir 24 str.).

Dabar butus paimti reikėjo jau visai kitiems tikslams. Reikėjo jų taip pat ir naujoms įstaigoms, nes kai kurios (pav., Prekybos, Pramones ir Amatų Rūmai) buvo užimtos kariuomenes. To nei įstatymas nei taisyklės nenumatė. Be to, ir tvarka butams paimti, juos naudoti ir už juos atsiskaityti buvo per daug komplikuota ir susijusi su karinėmis įstaigomis (karo butų viršininku, apskrities kariniu viršininku, komisijomis).

Finansų ministeris pirmiausia pasirūpino sutvarkyti savo kompetenciją. Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymo pakeitimu (VII.29), finansų ministeriui buvo suteikta teisė: 1. sekvestruoti namus, butus, kambarius ir kitas patalpas, 2. įsakyti butų, kambarių ir kitų patalpų savininkams bei valdytojams registruoti ir išnuomuoti butus, kambarius bei patalpas pagal kompetentingų įstaigų nurodymus ir, apskritai, reguliuoti nuomininkų judėjimą, 3. nustatyti gyvenamųjų bei kitiems reikalams skirtų patalpų naudojimo normas, 4. netinkamai tvarkomiems namams paskirti administratorius.

Be to, Ministerių Tarybai buvo suteikta teisė netinkamai tvarkomus namus nusavinti.

Po to galima buvo laukti griežtesnių žygių. Tai buvo padaryta VIII.5, paskelbiant Patalpoms sekvestruoti įstatymą. Pagal šį įstatymą: 1. Savivaldybių, draugijų, visokių organizacijų ir privačių asmenų namai, butai, kambariai ir kiti trobesiai gali būti sekvestro komisijos sekvestruojami valstybei, kariuomenei ar kitam viešam reikalui. 2. Gyventojai iš sekvestruojamos patalpos iškeliami, praslinkus 48 valandoms nuo sekvestro nutarimo paskelbimo dienos. 3. Iškeliamiems sekvestro keliu iš patalpų gyventojams sekvestro komisijos turi būti parūpintas kitas, kad ir mažesnio patogumo, butas, kuris gali būti tam tikslui sekvestruojamas. 4. Jei nėra atskiro buto iškeliamiems iš sekvestruojamos patalpos, tai jie gali būti apgyvendinti ir kitų šeimų jau užimamuose dideliuose butuose, imant tam reikalui tam tikrą kambarių skaičių. 5. Vienam valstybes tarnautojui be šeimos gyventi gali būti sekvestruojamas vienas kambarys, su šeima — 2 — 3 kambariai, tačiau, ypatingais atsitikimais, Ministerių Tarybos nutarimu, valstybės tarnautojams gali būti sekvestruojami ir didesni butai.

Kartu buvo nustatytos ir nuompinigių už sekvestruotas patalpas mėnesinės normos.

Abiejų įstatymų paskelbimu buvo sudarytos visos sąlygos vykdyti gyventojų kilnojimą plačiu mastu. Įstatymai numatė galimumą butus sekvestruoti "viešam reikalui". Bet "viešojo reikalo" buvimo nustatymas buvo paliktas administracijos kompetencijai. Aprūpinimas valstybės tarnautojų ir iškeliamųjų butais irgi buvo laikomas "viešuoju reikalu". Savaime suprantama, kad aprūpinimas raudonosios armijos komandirų ir jų žmonų butais buvo virtęs beveik vienu svarbiausių šios rūšies "viešuoju reikalu".

Raudonarmiečiams skiriamų butų skaičius sparčiai augo. Juos lengva buvo iš lauko išskirti, nes, vietoje užuolaidų, langai ilki pusės būdavo užtiesti "Prav-da", o vietoje dailių pakabinamų lempų, palubėje kabodavo plika elektros lemputė. Panašiai įsirengdavo gautus butus ir atkeltieji rusai bei kiti tarybiniai tarnautojai, kurių pradėjo gausėti.

Pagaliau spaudimas į butus pasidarė toks didelis, kad aprūpinti visus normaliais butais liko nebeįmanoma. Per pusantro tarybinio tvarkymo mėnesių jau teko susidurti su įvairių dalykų normavimu. Iki tol tai buvo neįprasta. Tačiau reikėjo priprasti prie visko. Kodėl gi negalėjo būti sunormuotas ir gyvenamojo ploto naudojimas? Juk visiems gerai buvo žinoma, kad Maskvoje ir kituose didžiuosiuose Tarybų Sąjungos miestuose neregėtas gyventojų sukimšimas. Buvo kalbama, kad tenai nuomojamas ne butas ir net ne kambarys, o "kampas".

Gyvenamojo ploto normavimas buvo įvestas finansų ministerio VIII. 10 įsakymu. Juo buvo nustatyta, kad pirmaeiliuose ir antraeiliuose miestuose gyvenamųjų patalpų pagrindinė norma vienam žmogui 9 nr, imant tik gyvenamųjų kambarių gryną plotą, be antrinių patalpų ir neturinčių tiesioginio apšvietimo kambarių.

Po to prasidėjo labai išpopuliarėjęs "suglaudimas". Didelius butus ir ištisus namus miesto centre ėmė įstaigos, duodamos gyventojams 48 val. išsikraustyti. Komadirai su žmonomis ėmė po 3-4 kambarius, kuriuose stovėdavo viena lova ir pora kėdžių. Dėl to lietuvių šeimos turėjo spaustis viename — dviejuose kambarėliuose, toli nuo miesto centro, kuris jiems, anksčiau dėl brangumo, dabar dėl normų ir sekvestro, vis tebebuvo neprieinamas.

Nors ir buvo griežtų glaudinimo priemonių, tačiau viso gerų butų pareikalavimo negalima buvo patenkinti. Į tą reikalą ryžosi įsikišti vidaus reikalų ministeris. VIII. 19 jis pavedė pirmaeilių ir antraeilių miestų burmistrams: a) nustatyti asmenų kategorijas ir asmenis, kuriems nėra būtino reikalo gyventi miestuose, b) įsakyti tiems asmenims nurodytu terminu išsikelti iš jų užimamų patalpų ar visai apleisti miestus, c) neleisti naujai užimti miestuose patalpų tokiems asmenims. Be to, visi iškeliamieji iš miesto gyventojai butais už iškeliamo miesto ribų turėjo pasirūpinti patys.

Vidaus reikalų ministerio įsakymas buvo taikomas "ne darbo žmonėms". Į jų skaičių įėjo visų tikybų dvasininkai, įvairūs kapitalistai (namų savininkai, pramonininkai, prekybininkai, pensininkai, šeimos vyrų, turinčių tarnybas ne Kaune ir pan.), ir bedarbiai. Pastarųjų buvo todėl, kad kai kam darbo, apskritai, buvo neįmanoma gauti. Buvo tariama, kad visi šitie asmenys priklauso tai kategorijai, kuriai nėra reikalo gyventi mieste.

Daug kam pasidarė tragedija: norint likti mieste, reikėjo turėti apmokamo darbo, bet jo niekas nedavė. Tokie asmenys iš Kauno buvo tremiami į artimesnes vasarvietes: Lampėdžius, Kulautuvą, Kačerginę ir kitur. Bet ir šiuo atveju nukentėjusių tarpe žydų buvo nedaug, nors kapitalistai — "ne darbo žmones" buvo kaip tiktai žydai.

Vėliau buvo mėginama aiškinti, kad visas namų sekvestras ir suglaudinimas buvęs reikalingas "aprūpinti butais ir perkelti daugybę darbininkų iš "braziliškų" rūsių ir kluonų į geresnes patalpas" (žiūr. V. Knyva, Komunalinio ūkio liaudies komisaras, Pirmieji žingsniai į socializmą Lietuvos TSR komunaliniame ūkyje. "Komunalis Ūkis" 1941 m. 3(6) Nr.). Tiesa, tam tikras darbininkų skaičius gavo geresnius butus. Tai buvo padaryta su nemažu propagandiniu triukšmu: X.27 Kaune Neries pakrantėse buvo nugriauta šiek tiek lūšnelių, ta proga pasakyta kalbų, padaryta nuotraukų dienraščiams ir kino kronikai, ir darbininkai su savo turteliu sunkvežimiais nugabenti į geresnius butus. Kitur tai buvo padaryta be triukšmo. Taip pat į geresnius butus įsikraustė kai kurie kiemsargiai.

Tačiau visose lūšnose bei rūsiuose ir toliau liko gyventi darbininkai ir smulkieji tarnautojai. Gerieji būtai miestų centruose buvo skirti ne jiems. Jie buvo reikalingi, pasak to paties V. Knyvos, "išlaisvintojai — raudonajai armijai ir naujoms tarybinėms įstaigoms". Reikėtų dar pridurti: ir naujiems aukštiesiems tarybiniams tarnautojams (tų laikų terminologija, atsakingiems darbuotojams), tiek vietiniams, tiek atkeltiems iš Maskvos.

Visiškas nesiskaitymas su nuosavybės teise, mėtant namų savininkus iš jų pačių namų, žemės, stambiosios pramonės, kredito bei draudimo įstaigų, lombardų ir seifų nacionalizavimas leido spėti, kad ir su namų nuosavybe bus pasielgta taip pat. VII.28 spaudoje buvo konstatuota, kad namų statyba sustojo. VIII.3 buvo pranešta, kad Kaune yra apie 300 pradėtų, bet nebaigtų statyti namų su apie 100 butų, kurių savininkai prašą miesto savivaldybę pradėtuosius namus užbaigti, įrengti, perimti savo žinion ir jiems duoti tik nemokamą butą. Savivaldybe su tuo sutinkanti.

Matyt, kad iš tokio susitarimo nieko neišėjo. VIII.24 finansų ministeris, susitaręs su vidaus reikalų ministerių, įpareigojo nebaigtų statyti gyvenamų namų Kauno mieste savininkus ar valdytojus statybos darbus tęsti ir juos normaliu pagal darbų dydį būdu užbaigti. Dideli butai, miesto burmistro nurodymu, gali būti perplanuojami ir iš jų sudaromi mažesni butai. Namų savininkams ar valdytojams, neturintiems lėšų baigiamiesiems statybos darbams įvykdyti, duodama paskola iš valdžios iždo per miesto burmistrą. Namų savininkams pradedant namus eksploatuoti, duotoji paskola išieškoma iš jų su 5% palūkanų valstybinių mokesčių imamąja tvarka. Paskolos grąžinimas, pagal reikalą, miesto burmistro nuožiūra, gali būti išdėstytas ligi 10 metų.

Vėliau, X.28 komunalinio ūkio liaudies komisaro įsakymu, panaši tvarka gyvenamų namų statybos darbams užbaigti buvo išplėsta į visas vietoves, be to, į vasarvietes — pritaikyti vasarnamius gyventi žiemą. Tam tikslui buvo išskolinta 7 mil. rublių.

Tokių paskolų davimas parodė, kad trumpu laiku buvo sugebėta sustabdyti privačią iniciatyvą butų statyboje. Toliau būtų sekusi komunalinė butų statyba, kurios rezultatus — milžiniškus blokus centre ir medinius namelius bei darbininkų lūšnas pakraščiuose, bet visur neregėtą ankštumą ir apsileidimą — galima stebėti Maskvoje ir kituose Tarybų Sąjungos miestuose.

Kad ne kitaip būtų buvę ir pas mus, parodė butų statybos planas 1941 metams. Tą planą referuodamas, Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas M. Gedvilą, nurodė, kad 1941 m. buvo numatyta atiduoti naudotis 1.148 butais. Tai sudarė vos trečdalį to butų skaičiaus, kuris kasmet anksčiau būdavo pastatomas mūsų miestuose ir miesteliuose (1939 m. 3.376). Jeigu šiokios tokios privačios mažų namukų statybos ir galima buvo tikėtis, tai visvien susidariusio skirtumo ji nebūtų pajėgusi išlyginti. Be to, abejotina, ar ir užsimotasai planas būtų buvęs įvykdytas.

Taigi ir pas mus pradėta komunaline butų statyba pavieniais namukais ir butų blokais darbininkams butų davusi akiai gražių pastatų, bet toli gražu ne tiek, kad bent kiek butų sąlygos pagerėtų darbininkams. Priešingai — vargas būtų metai iš metų didėjęs. Faktas, kad darbininkų ir tarnautojų butų statybai buvo sudarytas specialus fondas (VII.20 įstatymas), reikalo nė kiek nekeitė. Vis tiek 1941 m. butų statybai buvo numatyta nepakankama 26 mil. rublių suma (1939 m. į butų statybą, esant kur kas žemesniems vieno m:! kaštams, buvo investuota 28 mil. litų).

Apie butų statybą kaime plane nebuvo užsiminta nė vienu žodžiu, nors anksčiau bent naujakuriams buvo žadėta pašalpų, paskolų ir statybinės medžiagos. Praktika parodė, kad ir kaime statyba buvo sustojusi.

Darbas

Vadinamoji 1917 m. "spalių revoliucija" Rusijoje buvo padariusi iš pradžių nemaža žalos tuo, kad daugelyje įmonių tuojau buvo nušalinti nuo darbo įmonių savininkai, direktoriai. Autoriteto ir specialistų trūkumas turėjo neišvengiamai pasireikšti ir tuojau pasireiškė darbo našumo ir gamybos kritimu. Darbo našumas žemiausio lygio pasiekė 1920 m., kada jis buvo nukritęs iki 1/4 prieškarinio lygio. Tuo pačiu metu pramonės gamyba nusmuko net iki 1/7.

Nuo "spalių revoliucijos" Rusijoje iki "birželio revoliucijos" Lietuvoje buvo praslinkę beveik 23 metai. Per tą laiką revoliucijos organizatoriai ir proletariato diktatūros vykdytojai buvo daug ko pramokę. Ypatingai jie įsikalė į galvą V. I. Lenino posakį: "Darbo našumas yra pats svarbiausias ir pats pagrindinis veiksnys naujos bendruomenės kūrime. Kapitalizmas sukūrė tokį darbo našumą, kuris negali lygintis net su baudžiava. Kapitalizmas galutinai gali būti nugalėtas ir bus nugalėtas tuo, kad socializmas sukurs naują, nepalyginamai aukštesnį darbo našumą".

Todėl darbo našumas įvairiosiomis priemonėmis tolydžiai buvo keliamas ištisus du dešimtmečius. Socialistinis rungtyniavimas, raginimas viršyti nustatytą planą, stachanoviečiai. Lygiagrečiai veikė žmogaus ambicijos kėlimas, pasiektų rekordų išgarbinimas spaudoje, kine, per radiją, išrenkant deputatu į aukščiausias vietas, paskelbiant "darbo didvyriu", apdovanojant ordinais ir pan., ir, iš antros pusės, materialinis skatinimas siekti didesnio darbo našumo, įvedant progresyvinę atlyginimo sistemą bei premijavimą: pinigais, daiktais, butu, kelione į vasarvietę ar į žemės ūkio parodą, ir avansavimą į aukštesnę, geriau apmokamą, vietą.

Visas šitas dešimtmečių patyrimas buvo atsineštas į Lietuvą. Didesnis darbo našumas 1940 m. buvo reikalingas labiau, negu kada nors anksčiau, nes buvo intensyviai ginkluojamasi, ruošiantis karui su Vokietija, o ta proga — gal ir pasaulinei revoliucijai. Iki tol turėjusi 7 val. darbo dieną ir 5 darbo dienų savaitę, Tarybų Sąjunga ruošėsi įvesti ir pas save visame pasaulyje priimtą 8 val. darbo dieną ir 6 darbo dienų savaitę. Tai buvo padaryta 1940.VI.26, vadinasi, beveik kartu su įvykiais Lietuvoje.

Suprantama, kad ir Lietuvoje bet koks darbo našumo ir gamybos kritimas negalėjo būti pageidaujamas nei toleruojamas. Jau VI.21 vidaus reikalų ministeris M. Gedvilą per radiją pareiškė: "Visi piliečiai privalo dirbti savo ligšiolinį darbą dvigubu stropumu. Joks savavaliavimas nebus pakenčiamas ir toleruojamas. Visa, kas bus reikalinga pakeisti valstybės valdyme ir santvarkoje, bus padaryta įstatymų būdu, o ne savavaliavimais".

To paties tikslo siekė ir VI.28 paskelbtas finansų ministerio E. Galvanausko įsakymas, kuriuo įmonių darbininkai bei tarnautojai: a) buvo įpareigoti sąžiningai atlikti jiems pavestas pareigas, klausyti įmonės administracijos nurodymų ir visokeriopai rūpintis darbo našumo bei gamybos įkėlimu, b) buvo įsakmiai įspėti vengti bet kokių savavalės aktų.

Finansų ministerio įsakymas nebuvo platoniškas, kaip vidaus reikalų ministerio, kreipimasis į visų dirbančiųjų susipratimą ir raminimas dėl būsimųjų reformų, skirtas turintiems kokią nors nuosavybę. Už finansų ministerio įsakymo nevykdymą grėsė 6 mėn. areštas arba piniginė bauda ilki 50.000 litų arba abi bausmės kartu.

Nei raginimais per spaudą ar radiją, nei kalbomis, nei įsakymais negalima buvo įmonėse atstatyti pašlijusios tvarkos. VI.25 Elta konstatuoja, kad "kai kuriose vietose mažiau kantrūs darbininkai, o dažniausiai darbininkų priešai, nori patys tuoj pat imtis tvarkyti visus reikalus", ir tokius reiškinius smerkia. VII.4 darbo ministeris M. Junča-Kučinskas ir Darbo Rūmų pirmininkas M. Šumauskas kreipiasi į darbininkus tokiu bendru pareiškimu: "Fabrikantai ir dirbtuvės, įstaigos bei transporto, amato dirbtuvės — visi turi dirbti pilnu tempu ir kuo tobuliausiai. Mes neturime leisti nė mažiausios netvarkos fabrikuose bei įmonėse, savavališko nuo darbo pasišalinimo ar gamybos sumažinimo, žodžiu — negalime leisti nė mažiausios krašto ūkio dezorganizacijos, jei nenorime atsidurti prie sudužusio lovio. Tuo tarpu kur-ne-kur įvyksta darbo disciplinos nesilaikymas, neorganizuotas ir savavališkas darbo samdos sąlygų keitimas, savavališkas meistrų nuo darbo šalinimas, asmeniškų sąskaitų suvedimas ir t.t. Tokie veiksmai yra neleistini, nes jie eina ne liaudies labui, o tarnauja liaudies priešams, kurie nori suardyti ekonominį krašto gyvenimą".

Tokiu pačiu VII. 18 pareiškimu pranešama, kad "darbininkai kai kuriose įmonėse masiškai eina atostogų, dėl ko nukenčia krašto gamyba ir stabdomas ūkio gyvenimas". Todėl darbininkai raginami tvarkyti atostogų reikalus, tik susitarus su savo komitetais. "Visi turi pasilikti savo vietose ir dirbti taip, kad kuo greičiausiu laiku būtų atstatytas mūsų krašto ekonominis gyvenimas. Jokie bandymai trukdyti darbą nebus toleruojami ir su jais bus kovojama visu įstatymų griežtumu... Kas to suprasti nenori, arba kas elgiasi taip, kad ardo tvarką ir pasitikėjimą, tas yra liaudies priešas, kuriam darbo Lietuvoje neturės būti vietos".

Iš abiejų pareiškimų matyti, kad ir Lietuvoje nebuvo sugebėta išvengti tokių pačių netvarkos ir sa-vavalės reiškinių, kokių buvo revoliucijos pradžioje Rusijoje. Ir čia darbininkai nesilaikė darbo disciplinos ir šalino nuo darbo net meisterius, nekalbant apie įmonių savininkus. Savaime aišku, darbo našumas ir gamyba dėl to turėjo kristi. Darbo (Ministerija buvo priversta net skelbti nedrausmingų darbininkų sąrašus (VII.25. 49 pavardės).

Prie viso to prisidėjo darbininkų atsisakymas dirbti, tikintis kaip nors pragyventi ir be to, arba eiti prie viešųjų darbų, kur darbo drausmė buvo labai menka ir todėl pervargti netekdavo, o šiek tiek užsidirbti buvo galima. Su šitokiomis darbininkų nuotaikomis Darbo ministerija turėjo ypatingai daug kovoti.

Darbo Ministerija VII. 10 pranešė, kad jaučiamas didelis darbo jėgos plaukimas į miestą. Darbo Ministerija pirmiausia statanti sau uždaviniu aprūpinti darbu visus galinčius dirbti. Tačiau per keletą dienų to išspręsti negalima. Darbininkų plūdimai į miestus reikalą dar pasunkina. Jų nuolatiniai prašymai įstaigose labai trukdo darbą. Be to, jie, negavę darbo, patys atsiduria sunkumuose. Todėl Darbo Ministerija prašo, kad visi darbininkai — miestuose ir kaimuose — kiek tai galima, pasiliktų savo vietose ir dirbtų savo darbą, arba pasistengtų jo susirasti gyvenamoje apylinkėje.

Kitą dieną (VII.ll) Darbo Ministerija kreipėsi specialiai į žemės ūkio darbininkus, šiuo atveju visa bėda buvo suversta liaudies priešams, kurie esą "kursto darbininkus, kaimo biednuomenę mesti darbus kaime, eiti į miestus ir reikalauti, kad tučtuojau būtų duotas darbas arba pašalpos . .. Draugai, nepasiduokime priešų klastai. Juk tik priešas gali reikalauti, kad jau šiandien šimtai tūkstančių bedarbių būtų aprūpinti darbu. Todėl Darbo Ministerija prašo tuos visus kaimų darbininkus, kurie dar šiaip taip gali kaimuose verstis, nesikelti tučtuojau į miestus ir nesunkinti pirmoje eilėje darbu aprūpinti tuos, kurie jau neturi ko valgyti. Masinis ėjimas į miestus jau šiandien negalimas ne tik todėl, kad jau neįmanoma suteikti darbo, bet ir todėl, kad nenukentėtu žemės ūkio gamyba, kad nebūtų dar labiau žalojamas ir taip jau suardytas mūsų tautos ūkis".

Kaip tad po šitokių maldavimų neplūsti į miestus, verstis namie, turėjo nustebinti naujas tos pačios Darbo Ministerijos atsišaukimas: "Draugai bedarbiai! Darbo Ministerija visomis išgalėmis stengiasi galimai greičiau ateiti jums į pagalbą, išnaikinti krašte nedarbą ir visus jus aprūpinti darbu. Planingai dirbant, kasdien atsiranda vis didesnis pareikalavimas darbo rankų ir darbo biržose užsiregistravusių bedarbių skaičius mažėja. Todėl, kad nepritrūktų darbo rankų, visi miestuose gyveną bedarbiai prašomi kuo skubiausiai registruotis darbo biržose".

Bedarbių ieškojimas iš tikrųjų būtų buvęs didelis naujosios vyriausybės socialinis laimėjimas, jeigu šis atsišaukimas... nebūtų buvęs paskelbtas VII. 13, taigi rinkimų į Liaudies Seimą išvakarėse. Net ir ši propagandos priemonė buvo panaudota. Atsišaukimas turėjo pataisyti bedarbių nuotaiką ir šiuos paskatinti dalyvauti rinkimuose.

Tačiau kelioms dienoms praslinkus, toji pati bedarbių ieškojusi Darbo Ministerija prabilo visai kitaip. VIII.19 Darbo Ministerija praneša, kad "dėl gausaus bedarbių skaičiaus, kuris ypatingai pagausėjo panaikinus bedarbių registracijos darbo biržose suvaržymus (iki tol darbu buvo aprūpinami tik tie bedarbiai, kurie buvo išgyvenę mieste nemažiau kaip 3 metus), sunku yra tuojau pat visiems parūpinti darbo". Tačiau darbininkai į tai nekreipė dėmesio. "Pastebėta, kad į kai kurias darbo jėgų reikalingas darbovietes, niekieno nekviesti, atvyksta darbo ieškantieji darbininkai, arba kai kada net žemės ūkio darbus metę žemės ūkio darbininkai ir patys, neklausydami darbo priežiūros organų, savavaliai imasi vykdyti joje numatytus atlikti darbus, nežiūrint to, kad tai darbovietei jau yra pareikalauta bedarbių iš atitinkamos darbo biržos. Atvykus gi į darbovietę darbo biržos siųstiems darbininkams, joje dėl savavališkai įsiveržusių darbininkų, atsiranda darbo jėgos perteklius".

Kitą dieną (VII.20) Darbo Ministerija papildomai praneša, kad "pastaruoju metu daug darbininkų, pavieniai ir grupėmis, iš savo nuolatinių gyvenamų vietų Vilniaus, Šiaulių ir kitų miestų bei apylinkių atvyksta į Kauną, ateina į darbo ministeriją, kreipiasi į darbo biržas ir kitas įstaigas, prašydami aprūpinti darbu ... Negavę darbo, kreipiasi į Darbo Ministeriją, prašydami pašalpų, grįžti atgal kelionpinigių, maisto ir kitų pragyvenimo šaltinių".

Darbo Ministerija negalėjo tokiems darbininkams nieko daugiau padaryti, kaip patarti "nedaryti bereikalingų kelionių į Kauną ir kitur, negaišti važinėjimams laiko ir nedaryti bereikalingų išlaidų, bet stengtis apsirūpinti darbu per vietines biržas". Liepos viduryje Kaune neaprūpintų darbu bedarbių buvo per 5.000.

Dar diena vėliau (VII.21) pasirodė trumpa žinutė, kad bedarbiai jau patys pradėjo susirasti darbo, nelaukdami, kol jiems kas parūpins, ir todėl pradėjo į darbą neatvykti ar atvykę praneša patys darbo susiradę. Po to bedarbių klausimas iš spaudos skilčių išnyko. Sunku tikėti, kad jis būtų taip greit išnykęs iš gyvenimo. Simuliantai, pradėjus jiems duoti darbo, be abejo, išnyko.

Nekokį pavyzdį darbo našumo kėlimo srityje teikė ir darbininkų bei tarnautojų komitetai įmonėse. Jie pradėjo kurtis jau birželio antroje pusėje. Netrukus po to, spaudoje buvo pastebėta, kad įmonių ar darboviečių komitetai, pasinaudodami savo padėtimi, per dažnai apleidžia darbovietę dėl įvairių nereikšmingų komitetus liečiančių reikalų. Tuo pačiu pavyzdžiu sekė ir kiti darbininkai, tardami, kad niekas negali jiems uždrausti dalyvauti darbo metu politinėje veikloje. Žinoma, ir už tokį "darbą" iš įmonės buvo reikalaujama pilno atlyginimo. Neretai komitetų na-riai-darbininkai, apskritai, nebedirbo savo darbo, o sėdėjo įmonių kontorose arba savininkų ar direktorių kabinetuose.

Tokius reiškinius smerkė oficialios įstaigos ir pareigūnai, tačiau niekas nedrįso jiems ryžtingiau pasipriešinti. Darbininkų ir tarnautojų komitetams buvo patikimos įmonių kontrolės funkcijos. VII.20 paskelbta Instrukcija darbininkų ir tarnautojų komitetų rinkimams bei kompetencijai nustatyti numatė ją labai plačią (8 str.): "Savo teisėms ir pareigoms įgyvendinti komitetas visose įmonėse ir darbo vietose turi sekti ir žinoti, kaip vyksta darbas, koks yra darbo našumas, kokiam stovy atskaitomybė, sandėliai, inventorius, žaliava, kuro atsarga ir t.t. Tam tikslui komitetas tikrina visą atskaitomybę ir korespondenciją, daro revizijas, tikrina inventoriaus stovį, žaliavų ir kuro užpirkimą, reikalauja iš administracijos paaiškinimų ir t.t.".

Taigi įmonėse buvo turima reikalo su visagaliais, kontrolieriais. Ir bene vienas tik prekybos ministeris M. Gregorauskas drįso jiems pasipriešinti, VIII.5 įsakymu paliepdamas komitetams susilaikyti nuo kišimosi į prekybos įmonių administravimą.

Bet vienais tiktai pamokymais ar grasinimais darbo našumą pakelti buvo sunku. Reikėjo ir materialinių paskatinimo priemonių. Juo labiau, kai kainos kilo ir darbininkai bei tarnautojai pradėjo dėl to reikšti nepasitenkinimą. Prasidėjo reikalavimai pakelti atlyginimus. Šis tas iš tų reikalavimų prasmukdavo ir spaudoje. Nuo bendros linijos neatsiliko net tarnaitės, kurios pareikalavo 8 val. darbo dienos, laisvos dienos savaitėje ir bent 70 litų algos bei 10 litų butpinigių mėnesiui (į tai buvo reaguota masiniu tarnaičių atleidimu).

Darbo samdos atlyginimui tvarkyti liepos pradžioje (VII.8 finansų ministerio įsakymu) buvo sudaryta iš darbo, finansų bei žemes ūkio ministerijų (po 1) ir profesinių sąjungų centro biuro (2) atstovų, Darbo Kaštų Komisija. Jai buvo pavesta, darbo ministerijos atstovui pirmininkaujant, nustatyti atlyginimus už darbą bei patarnavimus ir atlyginimų mokėjimo tvarką. Drauge visiems samdytojams ir savarankiškiems patarnautojams buvo uždrausta be Darbo Kaštų Komisijos leidimo kelti atlyginimus už darbą bei patarnavimus ir keisti atlyginimų išmokėjimo tvarką.

Ši komisija, kaip buvo Eltos VII.10 paskelbta, "turėdama galvoje, iš vienos pusės, menką darbininkų uždarbį, iš antros pusės, būtiną reikalą išlaikyti prekių kainų pastovumą, nutarė leisti įmonininkams pakelti darbininkų atlyginimą iki 20% ... Įmonininkai, pakeldami darbininkų ir tarnautojų atlyginimo sumas, paveda darbininkų ir tarnautojų komitetams (veikiantiems prie įmonių) paskirstyti, kam ir kokiu procentu atlyginimas turi būti pakeltas. Savaime suprantama, kad daugiausia atlyginimas turėtų būti pakeltas žemesniųjų kategorijų samdiniams".

Tačiau leidimas pakelti atlyginimus buvo duotas viena sąlyga: "... pakėlimas turi eiti grynai įmonininko pelno sąskaita, t.y. dėl to negali pabrangti nei gaminiai, nei patarnavimai, nei nukentėti normalus įmonės veikimas (sumažėti žaliavų atsargos ar kitos gamybos priemonės) ir pan. Darbininkų uždarbio pakėlimas negali atpalaiduoti įmonininkų nuo prievolės mokėti ankstyvesnėmis normomis valstybės ir savivivaldybių mokesčius, normaliai amortizuoti įmonės investicijas, atnaujinti susidėvėjusias mašinas ir atlikti kitas rūpestingumo prievoles. Tais atvejais, kada, laikydamasis šių sąlygų, įmonininkas negali pakelti darbininkų atlyginimo, tai jis per darbo inspektorių pateikia Darbo Kaštų Komisijai smulkią savo išlaidų ir pajamų kalkuliaciją. Komisija, turėdama šiuos davinius, galės nuspręsti, kokiu procentu ir kieno sąskaita gali būti pakeltas tos įmonės darbininkų ir tarnautojų atlyginimas".

Tokia sąlyga, be abejo, atėmė iš įmonininko interesą atlyginimus kelti. Tačiau įmonėse visagaliai buvo darbininkų ir tarnautojų komitetai, kurie įmonininką galėjo priversti atlyginimus pakelti. Tad šį Darbo Kaštų Komisijos leidimą tenka laikyti tolygiu įsakymui. Tai matyti ir iš pačios komisijos pakėlimo sąlygų aiškinimo.

Tuo pačiu metu veikė ir antroji panaši komisija, finansų ministerio sudaryta iš finansų bei krašto apsaugos ministerijų ir valstybės kontrolės atstovų. Ši komisija turėjo paruošti karių, valstybės ir ekonominių įstaigų, kuriose dalyvauja valstybės iždo kapitalas, tarnautojų algų ir kitokio atlyginimo sutvarkymo projektą. Tai visiškai atitiko anų laikų šūkius, nukreiptus prieš "tūkstantines algas". Tuo reikalu dargi teisingumo ministeris P. Pakarklis VT.24 "Lietuvos Aide" buvo pareiškęs savo pritarimą apkarpymui (Pertvarkytinas tarnautojų atlyginimas).

Iš esmės atlyginimas buvo pertvarkytas tik rugpiūčio pradžioje. VIII.7 Ministerių Taryba nutarė visose įmonėse, kuriose po VI.15 dar nebuvo pakeltas darbininkų ir tarnautojų atlyginimas, jį pakelti, pareinamai nuo gaunamo atlyginimo, 5 — 30%. Gaunantiems per 315 litų mėnesiui buvo paliktas senas atlyginimas. Drauge buvo nutarta, kad visose įmonėse didžiausios atlyginimo normos negali būti didesnės kaip 1.000 litų kas mėnuo, išskyrus aukštų kvalifikacijų specialistus, kur atskirais atvejais, atitinkamam ministeriui susitarus su valstybės kontrolierium, buvo leista mokėti ir daugiau kaip 1.000 litų kas mėnuo.

Po dviejų dienų, būtent VIII.9, Ministerių Taryba nutarė visų valstybinių ir privačių žemės ūkių darbininkams - ordinarininkams, kumečiams, bernams, piemenims ir kitiems, gaunantiems pagal samdos sutartį metinį, sezoninį ar mėnesinį atlyginimą, jų gaunama pinigais, javais ir kitokiomis reikmenimis, padidinti 20%.

Kaip iš abiejų nutarimų matyti, atlyginimai buvo pertvarkyti išlyginimo kryptimi: padidinti tik žemiausi ir žemi atlyginimai, vidutiniai palikti nepaliesti (žemės ūkyje, kur visi atlyginimai pakelti 20%, aukščiau vidutinių iš viso nebuvo), o aukštieji nukirpti iki 1.000 litų mėnesiui.

Vertinant šiuos nutarimus, negalima kelti klausimo, kas buvo jais patenkintas ir kas ne — patenkintas, kam buvo pridėta, nepatenkintas, kam nebuvo pridėta ar buvo atimta. Galima tiktai kelti klausimą, ar pakėlimas atitiko pragyvenimo kaštus.

Atsakymą į tai duoda "Tautos Ūkis" 1940 m. 35 Nr. (Prekių kainos Lietuvoje paskutiniu laiku, 563 — 564 p.). Iš patiektų duomenų matyti, kad bendras pragyvenimo išlaidų indeksas 5 asmenų šeimai, imant baze 1913 metus, 1940 m. liepos mėn. buvo 36% didesnis, kaip 1939 m. liepos mėn.; išlaidos maistui buvo didesnės 37%, išlaidos kurui ir šviesai — 45%, išlaidos drabužiams ir avalynei — 56%, kitos išlaidos — 50% (vien išlaidos butui buvo nepasikeitusios). Tuo tarpu atlyginimas tiktai pačiai žemiausiai kategorijai buvo padidintas 30%. Kitoms buvo padidinta proporcingai mažiau, o gaunantiems per 315 litų mėnesiui, visai nebuvo padidinta.

Už gautąsias malones iš darbininkų ir tarnautojų tuojau buvo pareikalauta atsiteisti socialistinei valstybei. Kaip atsiteisti? Padidintu darbo našumu. Jau VIII.10 "Darbo Lietuvoje" buvo įdėtas vedamasis: "Svarbiausias uždavinys — darbo našumo pakėlimas". Atėjo laikas, kad reikia pradėti dirbti stachanoviškai.

Stachanoviško darbo visos teigiamybės, kartu su Aleksiejaus Stachanovo biografija ir Markso-Engelso-Stalino citatomis apie darbo našumo kėlimo reikšmę, visos spaudos jau buvo bent po kelis kartus pereiliuotos. "Darbo Lietuva" VII.26 vedamajame — Visų dėmesys darbui — buvo nedrąsiai užsiminusi: "Ypač mūsų dėmesį traukia Sovietų Sąjungos stachanoviečiai — darbo lenktyninkai". Tačiau apie juos Lietuvoje vis dar nieko nebuvo girdėti.

Tiktai VIII.4 buvo paleistas į darbą propagandos aparatas. Tą dieną Kaune, Petro Vileišio aikštėje, įvyko, Lietuvos priėmimo į Tarybų Sąjungą proga (VIII. 3), "džiaugsmo ir padėkos mitingas", kurio metu susirinkusiems buvo transliuota iš Maskvos einančio respublikos prezidento pareigas ministerio pirmininko J. Paleckio kalba (J. Paleckis tuo metu buvo nuvykęs į Maskvą su delegaciją prašyti priėmimo), šitoje kalboje J. Paleckis pasakė: "Kuo mes gailime atsakyti į tuos didelius ir džiaugsmingus įvykius? Geriausias atsakymas į tai — mano ką tik čia gautoji Alytaus mūrininkų-statybininkų telegrama, kurioje rašoma, kad dėl šių įvykių jie nutarė pasižadėti padidinti gamybą 250%. Ir jie jau įvykdė šį pasiryžimą, net ir perviršindami: vietoj 1.000 plytų, vienas žmogus padėjo 3.000 plytų. Taigi 300% pakėlė savo darbingumą".

Tuo būdu Alytaus mūrininkai rusai, dirbą prie kareivinių statybos, pirmieji panoro tapti stachanoviečiais. Tačiau jų pirmasis pasireiškimas nuskambėjo, kažkaip nepalikdamas atgarsio. Gal todėl, (kad į pirmą vietą tuo metu buvo iškeltas žemės reformos klausimas. Dargi viena muilo fabriko darbininkė, pakėlusi darbo našumą 260—275% ir pagerbta nuotraukos įdėjimu į "Darbo Lietuvos" 43 Nr., prikergimu stachanovietės vardo nebuvo pagerbta.

Šį reikalą vėl išjudino J. Paleckis. Grįžęs iš Maskvos, VIII. 13 jis pareiškė: "Būdami Maskvoje, mes nuolat sekėme Lietuvos gyvenimą ir su dideliu džiaugsmu matėme, kad Lietuvos liaudis dideliu supratimu atsakė į tuos didžius įvykius. Tai žinios apie pirmuosius lietuviškus stachanoviečius, apie darbo našumo pakėlimą. Jos džiugino ir mus ir visą Lietuvą. Tai aiškus supratimas kelio, kuriuo turime eiti. Pareiškiame padėką visiems stachanoviečiams".

Ar bereikėjo aiškesnio paraginimo? Rezultatai pradėjo reikštis tame pačiame Alytuje, J. Paleckiui dar nebaigus kalbėti. Dar tą pačią VIII. 13 dieną mūrijimo rekordą pastatė M. Borodkinas su savo brigada. Nuo mūrininkų neatsiliko ir dailidės. Jie sienų rentimo rekordą supliekė VIII.15 (šventadienį!) Dailidžių brigados dalyviai: 13 rusų ir 2 žydai!

VIII.16 stachanoviečių atsirado ir Kaune. O dar po poros dienų visose Lietuvos įmonėse ir visoje spaudoje tebuvo šnekama apie stachanoviečius. Rekordai, nuotraukos, biografijos, pagyrimai, pasižadėjimai rekordus dar pagerinti — mirgėte mirgėjo.

VIII.19 prasidėjo socialistinės lenktynės dėl plano išpildymo. Socialistinio lenktyniavimo maniją buvo lemta pradėti metalo fabrikams: "Neriui", "Livie-lai" ir "Metalui", žodžiu, ratas buvo paleistas suktis ir jis, tai smarkiau, tai lėčiau, nesustodamas sukosi iki 1941.VI.22.

Darbo našumo kėlimas Tarybų Sąjungoje buvo siekiamas ne vien tik dėl garbės. Ne kitaip turėjo būti ir Lietuvoje. Jau aprašant dailidžių brigados Alytuje 700—800% darbo našumo pakėlimą, nebuvo užmiršta paminėti, kad kiekvienas brigados dalyvis tą dieną, vietoje 15 litų, uždirbo 80 litų, o antraeiliai darbininkai gavo 25% premijos prie savo atlyginimo. Nebuvo to užmirštama priminti ir vėliau.

Tačiau Lietuvoje praktikuojama atlyginimo sistema — mokėjimas už išdirbtą laiką — nebuvo palanki darbo našumui kelti. Norint skatinti darbo našumo kėlimą atlyginimo pakėlimu, reikėjo atlyginimą rišti ne su laiku, o su gaminiais, žodžiu, reikėjo įvesti vienetinį arba akordinį atlyginimą.

Tai buvo padaryta VIII.24 Vienetiniam darbo atlyginimui įvesti įstatymu. Šis įstatymas numatė: 1. Siekiant greitesnio liaudies ūkio atstatymo, darbo našumo pakėlimo ir tikslingesnio apmokėjimo už darbą, įvedamas vienetinis (tiek akordinis, tiek ir norminis) darbo atlyginimas. 2. Vienetinis darbo atlyginimas įvedamas geležinkelių, vandens kelių ir uostų statybos ir užlaikymo darbovietėse, vieškelių tiesimo, gatvių tvarkymo, kanalizacijos ir vandentiekio nutiesimo darbovietėse. 3. Nurodytose darbovietėse vienetinis darbo atlyginimas taikomas: a) žemės kasimo ir transporto darbams, b) drenažo darbams, c) vėlėnavimo ir šlaitų tvirtinimo darbams, d) fašino darbams, e) medžiagų transportui, f) miškų kirtimo, kelmų rovimo ir jų transporto darbams, g) akmens paruošimo darbams, h) grindinio darbams, i) kelių konstruavimo ir remonto darbams. 4 Išvardintiems darbams padieniai darbininkai gali būti samdomi tik išimties keliu ir jų skaičius kiekvienoje darbovetėje negali būti didesnis, kaip 15% visų toje darbovietėje dirbančių darbininkų skaičiaus.

Taigi, kas kapitalistinėje santvarkoje buvo laikoma darbininkų išnaudojimo priemone (Alkkord ist Mord!), dabar buvo pritaikyta. Vienetiniam atlyginimui įvesti įstatymas palietė tik vadinamus "juoduosius" darbus. Netrukus po to sekė išdirbio normų įvedimas beveik visose gamybos šakose. Nuo to neliko nuošaly ir kitos ūkio šakos ir net administracija, kur išdirbio normos būdavo nustatomos pinigais išreikštų planų pavidalu.

Išvados

Laikotarpis tarp 1940.VI.15 ir 1940.VIII.25 pavadintas "Lietuvos ūkio katastrofos pradžia". Atitinkamuose šio rašinio skyriuose buvo mėginama nuosekliai pavaizduoti visų Lietuvos ūkio šakų raidą šitame laikotarpyje. Įstatymų bei įsakymų tekstai, oficialūs pareiškimai, griežtai kontroliuojamos spaudos balsai pakankamai ryškiai byloja apie Lietuvos ūkyje prasidėjusią suirutę. Dviejų mėnesių laikotarpis buvo pakankamas, kad spėtų pasireikšti visa eilė suirutės reiškinių. Buvo matyti, kad Lietuvos ūkis nesulaikomai pradėjo riedėti į pakallnę.

Šio laikotarpio didžiausiu blogumu reikia laikyti, kad visiems buvo spėtas atimti kūrybinio darbo noras. Ūkininkas, smulkus pramonininkas ar prekybininkas, amatininkas nebematė reikalo ką nors kurti, nes žinojo, kad jų privati iniciatyva anksčiau ar vėliau turės užleisti vietą valstybinei ar valstybės griežčiausiai kontroliuojamai kooperatinei iniciatyvai. Toliau visa jau turėjo priklausyti nuo to, kaip valstybinė ir kooperatinė iniciatyva sugebės privatinę iniciatyvą atstoti.

Pradžia pasirodė bloga. Reikėtų dar atitinkamais skaičiais pavaizduoti, kiek žalos buvo padaryta Lietuvos ūkiui per vienerius metus. Tam reikalinga išsamesnių studijų, kurios apimtų visas ūkio sritis. Tada pasirodys, kad žala yra daug didesnė, negu kas mano.

Reikia pasakyti, kad to Lietuvoje iš pradžių daug kas ir iš ekonomistų neįvertino. Niėkuo kitu, kaip perdėtomis viltimis, galima aiškinti iš pradžių spaudoje dažnokai rodžiusius rimtesnius straipsnius elektrifikacijos, mūrinės statybos, supramoninimo ir kitais ūkiniais klausimais. Jais visais buvo siekiama paskatinti sukurti Lietuvoje tokių dalykų, (kurie naudingi visiems lietuviams ir visais laikais. Viltims nepasiteisinus, šitie balsai iš spaudos išnyko. Už visus galvojo partija, kuri savo nusistatymą reiškė metiniu ūkio planu. Tegalima buvo aiškinti plano detales ir kalbėti apie jo vykdymą bei apie panašius antraeilius reikalus.

PREKYBOS NACIONALIZACIJA

PETRAS BUDRYS

Iki bolševikų invazijos privatus sektorius Lietuvos krašto ūkyje vaidino lemiamą vaidmenį. Kooperacija nebuvo išsiplėtojusi ir nebuvo populiari. Valstybinių įmonių buvo dar mažiau. Nors milijonierių buvo nedaug, bet privatus sektorius ekonomiškai buvo pajėgus. Pirmieji Lietuvos bolševikai, pradėję kurti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką, prisilaikydami Maskvos instrukcijų, subruzdo likviduoti ekonomiškai pajėgų, užgrūdintą, nebailų ir savarankišką privatų sektorių, susispietusi bankuose, pramonėje, prekyboje ir t.t.

1940 m. rugpiūčio 1 d. įsteigiama Prekybos Ministerija, kurios vadovu skiriamas laikinai einąs ministerio pareigas Marijonas Gregorauskas — jaunas, energingas, geros orientacijos vyras, nepartinis bolševikas, lietuviškai galvojąs. Jis nuoširdžiai ėmėsi organizuoti ministeriją ir komplektuoti aparatą. Ši ministerija jau tų pačių metų rugpiūčio 26 d. pavadinama Prekybos Liaudies Komisariatu, bet ir jam vadovauja tas pats M. Gregorauskas.

Prekybos Ministerijos, vėliau Prekybos Liaudies Komisariato, pirmieji uždaviniai buvo likviduoti prekyboje privatų sektorių, sukurti iš nacionalizuotų privačių įmonių tarybinę prekybą ir milžiniškai pakelti prekių kainas.

Paruošiamieji darbai

Prekybos Ministerijoj darbas iš karto užvirė. Subruzdo ir prekybininkai, norėdami likviduoti savo prekybos įmonės, išslėpti prekes. Prekyboje pasireiškė sustingimas ir apmirimas. Kiekvienam prekybininkui prieš akis atsistojo netikras rytojus. Prieš juos tuoj imtasi tam tikrų represijų. Prekybą pradėta normuoti griežtomis administracinėmis priemonėmis.

Iš karto nebuvo galima privačios prekybos suvalstybinti. Reikėjo atlikti milžinišką paruošiamąjį nacionalizacijai darbą ir, iš kitos pusės, apsaugoti įmonėse prekes, kad jų dar esantieji privatūs prekybininkai neišparduotų ar neišslapstytų. Jau ir tada vadovaujantieji bolševikai esančias privačių pirklių įmonėse prekes bei kapitalus laikė "liaudies turtu" ir siekė, kad "liaudies turtas" būtų apsaugotas. Klausimas lengvai buvo išspręstas, paskiriant patikimus bolševikus komisarais neaprėžtomis teisėmis kontroliuoti prekybines operacijas ir prekių judėjimą. Komisaro paskyrimas dar nepakeitė teisinės savininko padėties, bet visai pakeitė faktišką padėtį. Įmonės savininkas liko be jokių teisių, tik su prievolėmis — vesti tvarkingai įmonę, mokėti valstybei, savivaldybėms ir kitoms panašioms įstaigoms mokesčius, mokėti komisarui ir sau pačiam algą, nešti visas pajamas į bankus, vesti tikslią atskaitomybę. Komisaro žodis pasidarė lemiamas, nes jo žodis atstovavo liaudies reikalus ir reiškė liaudies turto apsaugą.

1940 m. rugpiūčio 10 d. paskiriamas 21 apskrities komisaras ir tiek pat padėjėjų — visi lietuviai. Kandidatus apskričių komisarams pristatė L. Ž. Ū. K. S-ga. "Lietūkis", parinkdamas pačius veikliausius ir geriausius provincijos kooperatininkus. Iš kitos pusės, kol nebuvo apskričių komisarų, per apskričių viršininkus buvo pareikalauta pastatyti į visas stambesnes įmonės komisarus ir atsiųsti į Kauną patvirtinti. Pasipylė komisarų sąrašai. Kasdien buvo paskiriama po kelis šimtus komisarų.

Komisarų vietos nebuvo pastovios. Susikūrė profesinės sąjungos, komjaunimo ir komunistų organizacijos. Jos pradėjo komisarų veiklą kontroliuoti ir keisti savo kandidatais. Pirmiau paskirtieji komisarai, ypač apskričių, buvo apšaukti "smetonininkais", neveikliais, nerūpestingais, ir kalbamos organizacijos pasiūlė naujus kandidatus. Pasitaikė net kurjozų. Trakų apskr. komisaru, tarpininkaujant kompartijai, buvo paskirtas visai bemokslis žemės ūkio darbinin-kas, jis buvo partietis. Žinoma, koks buvo apskrities komisaras, toks buvo ir komisarų skyrimas, prekybos įmonių tvarkymas, taip buvo pravesta nacionalizacija. Tų komisarų Prekybos Liaudies Komisariato tarnautojai negalėjo niekaip išmokyti net nacionalizacijos aktų surašyti, bent paprasčiausiai į raštus atsakyti, duoti žinių ir kt. Bet vis dėlto iki pat nacionalizacijos pabaigos jis išbuvo komisaru.

Čia dedama lentele (Nr. 1) vaizduoja komisarų skyrimus ir pakeitimus vietovėmis nuo 1940 m. rugpiūčio 10 d. iki 1940 m. gruodžio 21 d.

Lentelė Nr. 1.

Iš pradžių, kada dar visur vyravo lietuviška nuotaika ir pačios Prekybos Ministerijos personalas buvo

Paskirti

Pakeisti

Dėl įmonių

aps. kom. ir

ijps. kom. ir

Paskirti

Pakeisti

Apskritys ir

Davad.

Davad.

komisarai

komisarai

likvidacijos

miestai

prekybos

prekybos

atšaukti

Eil.

Komi

Pava

Komi

Pava

įmonėse

įmonėse

komisarai

Nr.

sarai

duotojai

sarai

duotojai

1

Alytus .....

1

1

1

35

33

1

2

Biržai......

1

1

1

90

71

18

3

Kaunas (aps.)

' —

14

14

4

Kaunas (m.) .

1

1

610

541

69

S

Kėdainiai . . .

1

1

45

43

1

6

Kretinga. . . .

37

24

12

7

Marijampolė .

1

-

54

46

7

8

Mažeikiai . . .

1

1

1

1

69

68

9

Panevėžys. . .

1

1

_

1

96

73

23

10

Raseiniai . . .

1

1

1

48

37

10

11

Rokiškis ....

1

1

1

1

35

34

12

Seinai.....

1

1

1

o

6

1

13

Šakiai.....

1

1

1

28

23

4

14

Šiauliai ....

1

1

166

134

31

15

Švenčionėliai .

1

1

-

15

10

2

16

Tauragė ....

1

1

44

43

17

Trakai.....

1

1

1

1

36

30

5

18

Telšiai.....

1

1

1

1

37

30

7

19

Ukmergė . . .

1

1

1

1

52

50

1

20

Utena.....

1

1

1

1

37

33

3

21

Vilkaviškis . .

1

1

1

58

33

24

22

Vilnius (m. ir

apskr.)....

700

400

53

23

Zarasai . . .

1

1

17

16

Iš viso. . .

21

21

8

11

2.331

1.792

272

sukomplektuotas vien tik iš lietuvių tarnautojų, apskrityse komisarus siūle apskričių viršininkai, o vėliau apskričių komisarai; kol nebuvo susiorganizavusios kompartijos, komisarų tarpe vyravo lietuviai. Apskričių komisarai ir vėliau, nors buvo dažnai keičiami, bet vis tik lietuviais, o jų pavaduotojai jau beveik visur — žydai. Vėliau, kada Prekybos Komisaria-tan atvyko kadrų skyriaus viršininkas žydas Rafas ir į komisarų skyrimą pradėjo reikšti pretenzijų profesinės sąjungos, lietuviai iš komisarų eilių ėmė nykti ir jų vietas užėmė žydai, kurie buvo laikomi daug patikimesni: pav., lietuvių per rugpiūčio mėn. iš visų komisarų buvo paskirta — 80%, rugsėjo mėn. — 50%, spalių — 35% ir lapkričio — 10%. Jau spalių mėn. ir vėliau apskričių komisarai turėjo labai mažai įtakos įmonių komisarų skyrimams. Jie turėjo sutikti su tokiais kandidatais, kokius siūlė profesinės sąjungos, kompartija ir kt., nors jie prekybai prižiūrėti nebuvo visai tinkami.

Gana didelė komisarų dalis turėjo būti atleista vien tik dėl to, kad buvo nesąžiningi, dalinosi prekėmis ir t.t. Bet dar didesnė dalis turėjo palikti komisarų vietas vien tik dėl to, kad buvo lietuviai, dirbo sąžiningai ir kruopščiai, bet nepataikavo naujiesiems ponams — vietos bolševikams. Komisarų kvalifikacijos nevaidino didesnės rolės, nes dažniausiai į kvalifikacijas visai nebuvo atsižvelgiama.

Iš pradžių pačiame Prekybos Liaudies Komisariate paruošiamieji nacionalizacijos darbai buvo chaotiškoje padėtyje. Nebuvo darbų paskirstymo ir atsakomybės ribų. Visi bėgiojo ir blaškėsi.

Rugpiūčio vidury pats komisaras keliems komisariato tarnautojams griežtai įsakė: 1) sudaryti stambesniųjų įmonių sąrašus apskritimis ir 2) viską išlaikyti didžiausioj paslapty. Už bet kokį atviresnį išsiplepėjimą buvo pasiūlytas poilsis Mickevičiaus gatvės "kurorte".

Prekybos Liaudies Komisariatas, skirdamas komisarus, kartu pasirūpino ir instrukcijomis ir tų komisarų paruošimu pareigoms. Komisarams instruktuoti buvo net išleista speciali instrukcija — brošiūra. Kaip ir kitais atvejais, taip ir čia buvo paimtas tas pats metodas "apšviesti" komisarus, nurodyti jų pareigas ir funkcijas, pabrėžiant, kad jie privačiose prekybos įmonėse atstovauja liaudies interesus, saugo liaudies turtą, kurį vėliau patys valdys, kad jie patys turi būti rūpestingi gera turto apsauga. Iš kitos pusės, komisarams buvo visai nesunku kontroliuoti: gavo į savo rankas įmonės raktus, be jo negalėjo būti atlikta jokia didesnė prekybinė operacija, bankai ir kitos įstaigos bei įmonės nepripažino raštų bei dokumentų be komisaro parašo.

1940 m. rugpiūčio 27 d. pirmą kartą buvo sušaukti visi apskričių komisarai, kurie turėjo komisariatui padaryti pranešimą apie prekybos padėtį apskričiuose, nuotaikas ir kt. Komisaras M. Gregorauskas ypač domėjosi ir įsakmiai klausinėjo apie provincijoje sklindančius gandus, apie nesklandumus, trūkumus ir kt. Tokių komisarų suvažiavimų buvo visa eilė. Buvo susidariusi net nuomonė, jei šaukiamas jų suvažiavimas, tai bus prekybos įmonių nacionalizacija, kainų pakėlimas, ar koks kitas svarbus darbas.

Artėjo rugsėjo 27-toji. Vyko paskutiniai pasiruošimo darbai. Prekybos liaudies komisaras įsakė apskričių komisarams jau rugsėjo 27 d. vidurdieny sudaryti nacionalizacijos komisijas, kurios susidėtų bent iš 5-ių žmonių, ir paskirti brigadų vedėjus, kurie turėjo priskirtose jų priežiūrai įmonėse vykdyti technikinę nacionalizavimo priežiūrą ir kontroliuoti nacionalizacijos komisijų darbą. Atsiųsti Valstybės Kontrolės atstovai daugiausia atliko nacionalizavimo instruktorių funkcijas. Brigadų skaičius priklausė nuo apskrityje esamų įmonių skaičiaus ir komisaro nuožiūros; tačiau Valstybės Kontrolės atstovas buvo tik vienas.

Kaip buvo vykdomas nacionalizacijos darbas bei instruktavimas rodo pridėta schema (261 psl.).

1940 m. rugsėjo 27 d. 7-tą val. vakare pagal suda-

Prekybos Liaudies Komisariatas           Valstybės Kontrolės Liaudies Komisariatas

Nacionalizacijos. briqados įmonėse                Nacionalizacijos briqados įmonėse

rytus sąrašus prasidėjo prekybos įmonių nacionalizacija, davusi prekybai visai kitą pobūdį.

Nacionalizacija

Privačiam prekybos sektoriui likviduoti buvo išleistas įsakas, t. y. įstatymas, kuris čia duodamas ištisai:

"Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Įsakas apie privačių prekybos įmonių nacionalizavimą.

1) Nacionalizuoti visas privatines prekybos įmonės, kurių metine apyvarta siekia 150.000 litų ir daugiau.

2) Nacionalizuoti visus įmonės aktyvus kartu su trobesiais, kuriuose įmonė veikė, jei tie trobesiai buvo nacionalizuojamos įmonės ar jo šeimos nuosavybė, o taip pat savininko arba jo šeimos asmenines bankines sąskaitas, jei nustatoma, kad visa tai įgyta iš įmonės pelno ar kapitalo.

3) Nacionalizavimą Įvykdyti 1940 metų rugsėjo mėn. 27-29 dienomis.

4) Pavesti Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybai nustatyti stambiųjų prekybos įmonių nacionalizavimo tvarką.

Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas (J. Paleckis) Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Sekretorius (S. Pupeikis)

Kaunas, 1940 m. rugsėjo mėn. 27 d."

Tą pačią dieną paskelbtas ir Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas, kuriuo, taip sakant, buvo nustatyta ta pati nacionalizavimo tvarka:

"Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Liaudies Komisarų Tarybos Nutarimas Nr. 172 dėl privačių prekybos įmonių nacionalizavimo.

Pildydama Lietuvos TSR Laikinosios Aukščiausios Prezidiumo 1940 m. rugsėjo mėn. 27 d. Įsaką dėl privačių prekybos įmonių nacionalizavimo, Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba nutaria:

1. Nacionalizuoti visas privačias prekybos įmonės, kurių metinė apyvarta yra Lt. 150.000 ir didesnė (priedėlis Nr. 1).

2. Pavesti Prekybos Liaudies Komisarui atlikti šią nacionalizaciją nesutrukdant prekybos eigos, t. y., kad nenukentėtų vartotojų in-teresai.

Atskirais būtinais atsitikimais (Prekybos Liaudies Komisaro nuožiūra) nacionalizuotos įmonės savininkui įmonė gali būti pavesta valdyti kaip laikinam vedėjui. Tokiais atsitikimais jo veikla visais atžvilgiais turi būti kontroliuojama Prekybos Liaudies Komisaro skirtų komisarų.

3. Nacionalizuota įmonė tvarkingai moka pagal buvusios įmonės pasižadėjimus: valstybei, savivaldybėms, bankams, kooperatyvams ir kitoms nacionalizuotoms įmonėms, valstiečiams už pirktus įmonei žemės ūkio produktus, darbininkams ir tarnautojams — atlyginimą už darbą, sutaupas ir duotus įmonei užstatus. Nacionalizuotos įmonės pasižadėjimai privatiems asmenims ir nenacionalizuotoms įmonėms nukreipiami į buvusio savininko nenacionalizuotą turtą. I

4. Privačių prekybos įmonių nacionalizaciją vykdo, nustatydamas nacionalizacijos tvarką ir leisdamas instrukcijas, Prekybos Liaudies Komisaras, susitaręs su Valstybės Kontrolės Liaudies Komisaru.

5. Patvirtinti Prekybos Liaudies Komisaro patiektą pasiūlymą apie nacionalizuotų prekybos įmonių valdymą (priedėlis Nr. 2).

Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininkas (M. Gedvilą)

Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos Reikalų Valdytojas (A. Bauža)

Įsake ir nutarime buvo įsakmiai pasakyta, kad nacionalizuojamos tos prekybos įmonės, kurių apyvarta sieke 150.000 Lt. ir daugiau. Tačiau potvarkiai pasiliko savo vietoje, o gyvenimas nuėjo savo keliais. Tiek įsake, tiek nutarime buvo visai praleistas vienas svarbus momentas, būtent, kas tą apyvartą turi nustatyti, kurių metų apyvarta turi būti paimta nacionalizacijos pagrindu. Šiuo atveju visai laisvas rankas turėjo nacionalizacijos vykdytojai, pasirinkdami nacionalizacijos auką. Taip ir atsitiko. Prieš pirmąją nacionalizaciją dar buvo žiūrima į Finansų Ministerijos mokesčių inspektorių nustatytas apyvartas, bet vėliau visai tai nevaidino jokio vaidmens. Dabar pakako įmonės tarnautojų, profesinių sąjungų ir kompartijos reikalavimų įmonę nacionalizuoti. Jie patvirtindavo, kad įmonė 1940 m. iki nacionalizacijos padarė 150.000 Lt. apyvartos. Buvo gana daug atsitikimų, kad apyvartos nustatymą nulėmė atrasta prekių atsarga. Pav., jei įmonėje dar rasta prekių už 50.000 Lt., buvo tariama, kad jos "apsivertė" įmonėje tris kartus, todėl apyvarta turėjo pasiekti 150.000 Lt. per metus. Komisariatas tačiau visą laiką reikalaudavo, kad apskričių komisarai sudarytų tam tikras komisijas apyvartai nustatyti ir sustatyti tinkamus aktus. Tokiose komisijose viską nulėmė kompartijos atstovų nuomonė ir pasiūlymai. Paprastai, užtekdavo vien tik kompartijos rašto, kad prekybininkas daro apyvartos 150.000 Lt. ir turi būti nacionalizuotas. Šiuo atveju paties Prekybos Liaudies Komisariato bendradarbiai visai negalėjo turėti įtakos.

Kalbamam įsakui ir nutarimui vykdyti Prekybos Liaudies Komisaras, susitaręs su Valstybės Kontrolės Liaudies Komisaru, išleido "prekybos įmonėms nacionalizuoti instrukciją", kurioj yra duoti patys nacionalizacijos darbo metmenys, k. a.:

1. Turtui surašyti sudaroma komisija iš Valstybes Kontrolės atstovo, įmonės Komisaro, tarnautojų ir profsąjungos atstovų. Komisijoj taip pat sprendžiamuoju balsu dalyvauja ir atstovas tos įstaigos, kuriai perduodama įmonė valdyti. Komisijai pirmininkauja įmonės Komisaras. Įmonės savininkas ar įgaliotinis kviečiamas dalyvauti turto surašyme.

2. Įmonės turtui surašyti technikinį personalą parenka apskričių prekybos komisarai, susitarę su vietos mokesčių inspektoriais ir Valstybės Kontrolės atstovu. Darbui pagalbą privalo teikti valstybinės, savivaldybinės, kooperatyvinės įstaigos, bankai ir privatūs asmenys. Surašymo darbe dalyvauja įmonės personalas ir, esant reikalui, panaudojamos įmonės turimos technikinės priemonės.

3. Surašymo darbe dalyvaujantiems asmenimis darbą paskirsto ir darbo laiką nustato komisijos pirmininkas ar jo pavestas asmuo. Surašymas privalo būti atliktas per nustatytą laiką. Reikalui esant, gali būti sudaromos kelios surašinėtojų grupės, kurių darbą prižiūri komisijos nariai.

4. Turtą surašant, įmonės prekyba sustabdoma, įėjimai ir išėjimai uždaromi, pašaliniai asmenys neįleidžiami. Krautuvėse prekės tikrinamos iš eilės, tikrinant jas negalima nešioti iš vienos vietos į kitą. Darbo pertraukų ir nakties metu įmonės patalpos užrakinamos dviem raktais ir, susitarus su liaudies milicija, pagal galimumą, pastatoma sargyba.

5. Turtas surašomas Prekybos Liaudies Komisariato nustatytos formos sąrašuose mašinėle, rašalu ar cheminiu pieštuku 4 egzemplioriuose. Sąrašai surašomi aiškiai ir įskaitomai. Sąrašuose padarytos pataisos turi būti patvirtintos komisijos nario parašu.

6. Surašoma: a) kasa, vertybės popieriai ir gauti vekseliai, b) prekės ir medžiaga, c) inventorius ir nekilnojamas turtas, d) debitoriai ir kiti aktyvai, e) kreditoriai, f) atskaitomybės knygos, svarbūs dokumentai ir archyvas.

14. Prekių sąrašus lygiagrečiai rašo du asmenys. Surašius, abu sąrašai turi būti suderinti ir rasti skirtumai turi būti vietoje išaiškinti ir klaidos pataisytos.

15. Įmonės patalpose rastos prekės ar turtas, priklausą pašaliniams asmenims, kaip parduotos, bet neatsiimtos prekės, paskolintas ir nuomojamas inventorius įrašoma į atskirą sąrašą, nurodant kam priklauso.

17 Nuosavi įmonės ar jo savininko pastatai, kurie savo paskirtimi tarnauja įmonės reikalams, skaitomi priklausą įmonei.

Jei įrašoma į sarašą, tai turi būti nurodyta pastato rūšis (mūrinis ar medinis), dydis (aukštų skaičius, kubatūra, kada pastatytas, dabartinis jo stovis, priklausymus ir kiek komisija pastatą vertina. Neturint pakankamai duomenų inventoriaus ar pastatų vertei nustatyti, komisija gali kviesti tos srities žinovus, kurie įvertina ir pasirašo nacionalizavimo aktą.

22. Surašius visą nacionalizuojamos įmonės turtą, sudaromas jos nacionalizavimo aktas 4 egzemplioriuose, prie kurio pridedami sąrašai. Aktą pasirašo komisija. Vienas akto egzempliorius paliekamas nacionalizuotoje įmonėje komisaro žinioje, kiti egzemplioriai duodami: įstaigos, kuri priėmė valdyti įmonę, atstovui, Prekybos Liaudies Komisariatui ir Valstybės Kontrolės Liaudies Komisariatui.

23. Įmonės turtas, dokumentas, raktai, pasirašius nacionalizavimo aktą, perduodami valdyti Prekybos Liaudies Komisariato nurodytam asmeniui ar įstaigos atstovui".

Įmonės savininko buvimas nacionalizacijos metu buvo visai bereikšmis. Jis galėjo tik padėti komisijos nariams tiksliau surašyti aktą. Komisijos nariai gaudavo už dirbtąjį nacionalizuojamoje įmonėje laiką atlyginimą iš įmonės lėšų, bet savininkas buvo visai be teisių į atlyginimą už darbą. Po to, kai nacionalizacija baigta ir aktas pasirašytas, savininkas paprašomas iš įmonės išeiti. Daugelyje vietų nacionalizacijos komisijos nariai įsibraudavo į savininko butą, iškratydavo jo kišenes, moterų rankinukus ir ten atrastus daiktus bei pinigus nacionalizuodavo.

Nacionalizacija apėmė privačias prekybos įmonės, jų tarpe akcines ir visas kitas bendroves, išskyrus kooperatines. Kooperatines bendroves, pakeitus valdybų narius ir tarnautojus kompartijai priimtinais asmenimis, iš karto atitiko naujajai kooperatinių bendrovių struktūrai, t. y. bolševikiškiems kooperatyvams.

Pati didžiausia, masine nacionalizacija buvo įvykdyta 1940 m. rugsėjo 27—29 d., kada buvo nacionalizuota 1131 prekybos įmonė su 399 mil. litų apyvartos. Bet ši nacionalizacija dar nepalietė visų įmonių. Pasiliko mažos įmonės su gana stambiomis prekių atsargomis. Kompartija ir prokuratūra pradėjo nepaprastai triukšmauti, ypač dėl to, kad daugelyje vietų išliko stambesnių lietuviškų prekybos įmonių. Iš mokesčių inspektorių, pvz., Kaune, ir iš apskričių komisarų pradėta reikalauti pasiaiškinimų, kodėl jie nustatė tokias mažas apyvartas, neįtraukė tam tikrų įmonių į nacionalizacijos sąrašus. Pasirodė signalų ir spaudoje. Taip buvo paruošta opinija papildoma jai nacionalizacijai. Tiesa, prieš pirmąją nacionalizaciją visur buvo pasklidę gandų, kad ji bus, tačiau antroji nacionalizacija prekybininkus užklupo nelauktai — ji įvyko tais pačiais metais lapkričio mėn. 16—17 d. ir buvo nacionalizuotos dar 433 įmonės.

Visos vokiškos įmonės iki 1941 m. sausio 8 d. išliko nenacionalizuotos. Jas prižiūrėjo skirti komisarai. Tačiau ir tos 29 vokiškos įmonės, lyg privačių preky-

Lentelė Nr. 2.

Nacionaliz. 1940.IX.27

—29 d.d.

Nacionaliz. 194 0.

Eilės Nr.

Apskritys

Nacionaliz. įmonės verslo rūšimis

Viso

1939 m. apyvarta

Nacionaliz. įmonės verslo rūšimis

I r.

111.

III-IV r.

I r.

II r.

III-IV r.

1

Alytus . . .....

17

4

21

4.876.000

5

2

Biržai

19

7

26

8.293.754

Ti

3

4

5

Kaunas (m.) . . .
Kaunas (apskr.)
Kėdainiai.....

35

282
11
12

20
 2

337
13
12

17.010.588
4.100.000
4.190.000

85

3
20

26

6

Kretinga......

26

4 .

30

6.148.136

3

7

8

Marijampolė . . .

Mažeikiai

17.
20

3

4

20
24

5.120.000
6.750.000

13

8

9

Panevėžys

53

3

56

18.471.568

20

6

10

Raseiniai

21

5

26

6.659.666

20

2

11

Rokiškis

15

1

16

4.140.000

19

12

Seinai

5

5

905.000

1

13

Šakiai

11

11

1.820.000

11

2

14

Šiauliai

75

4

79

23.791.581

20

1

15

Tauragė ......

10

2

12

3.900.535

30

1

16

Telšiai.......

19

3

22

5.161.000

7

17

Trakai.......

23

9

32

5.758.000

4

18

Ukmergė

1

34

5

40

9.160.000

__

4

19

Utena

27

3

30

6.160.000

5

.3

20 21. 22

23 '

24 .

Vilnius (m.) . . .
Vilnius (apskr.) .
Švenčionėliai . . .
Vilkaviškis ....

2

261
 4
2
23
9

8

5
 5

271
4
7
28
9

91.719.006
650400
1.700.000
7.302.000
1.350.000

26

6 3"

Zarasai

-y

Viso. , . .

996

97

1.131

399.136.834

1 "

316 <

Į; 117

bininkų paminklai, 1941 m. sausio 8—9 d. buvo nacionalizuotos. Tuo būdu galutinai buvo likviduotas prekyboje stambusis ir ekonomiškai pajėgus privatus sektorius.

Pridedamoji lentele (Nr. 2) tiksliau pavaizduos nacionalizuotos prekybos įmonės verslo mokesčio rūšimis, nacionalizuotų įmonių skaičių apskritimis ir jų apyvartas 1939 m.

Lietuvos ekonominiame gyvenime, ypač prekyboje, gana reikšmingas vaidmuo priklausė žydams. Tiek urmo, tiek detalinės prekybos įmonių dauguma priklausė žydams. Paskutiniu laiku prekyboje buvo pradėjęs įsigalėti lietuviškas elementas ir kooperacija.

Lentelė Nr. 2.

267

?-

X1.16—17 d.d.

Nacionaliz. 1941.1.8—9 4d.

Nacionalizuotų įmonių skaičius

Viso

1939 m. . apyvarta

Nacionaliz. įmonės verslo rūšimis

Viso

1939 m. apyvarta

Viso apyv. 1939 m.

I r.

II t.

III-IV r.

5

830.000

_

_

__

_

_

26

5.706.000

11

1.665.000

37

9.958.754

111

20.5fft.212

2

16

18

15.837.201

466

201.412.001

3

450.000

16

4.550.000

20

3.767.000

32

7.957.000

3

450.000

33

6.598:136

21

3.292.000

—^

1

1

150.000

42

8,562.000

— "

— ,,

2

2

650.000

26

7.400.000

26-

4.342.000

1

1

150.000

83

22.963.568

22

3.472.000

48

10.131.666

19

3.100.000

35

7.240.0t)0

1

150.000

6

1.055.000

13

2.016.000.

24

3.836.000

21

4.676.000

2

2

300.000

102

28.767.581

31

4.960.000

43-

8.860.535

7

1.640.000

29

6.801.000

4

450.000

36

6.208.000

4

873.000

44

10.033.000

8

1.220.000

— .

38

7.380.000

94

15.081.405

5

5

850.000

370
4
7

107.650.411
650.000
1.700.000

6

912.000

34

8.214.000

3

525.000

- —

12

1.875.000

433

Į74.435.617

2

27

29

17.937.201

1593

491.509.652

Nacionalizacija parode, kad iš visų nacionalizuotų įmonių 83% buvo žydiškos ir 7% mišrių (žydams ir lietuviams). Tik 13% prekybos įmonių priklausė kitų tautybių asmenims.

Pridedamoji lentelė (Nr. 3) parodo nacionalizuotas prekybos įmonės pagal buvusių savininkų tautybes.

Lentelė Nr. 3.

Eilės Nr.

Apskritys

Nacionaliz. įmonių skaičius

Nacionalizuotos įmonės pagal tautj

'bes

Žydiškos

Mišrios

Lietuviškos

Vokiškos

Lenkiškos

1

Alytus .....

26

19

2

5

_

_,

2

Biržai.....

37

32

1

4

3

Kaunas (m.) .

466

393

16

40

17

_.

4

Kaunas (aps.).

16

15

1

_

_

5

Kėdainiai . . .

32

30

2

6

Kretinga. . . .

33

32

1

7

Marijampolė .

42

37

4

1

8

Mažeikiai . . .

26

21

3

2

9

Panevėžys. . .

83

72

10

1

10

Raseiniai . . .

48

41

7

11

Rokiškis ....

35

32

3

12

Seinai.....

6

6

_

_

_

13

Šakiai.....

24

17

1

6

14

Šiauliai ....

102

85

2

13

2

15

Tauragė ....

43

37

3

3

16

Telšiai.....

29

23

6

17

Trakai.....

36

36

1

18

Ukmergė. . . .

44

43

19

Utena .....

38

35

3

20.

Vilnius (m.) .

370

265

39

28

5

33

21

Vilnius (apskr.)

4

4

22

Švenčionėliai .

7

7

_

_

_

23

Vilkaviškis . .

34

30

1

3

_

24

Zarasai ....

1?.

8

4

Iš viso. . .

1.593

1320

65

147

28

33

Daugiausia nacionalizuota manufaktūros, net 374, geležies ir kolonialių prekių prekybos įmonių, kitų branžų — mažiau. Tai vaizduoja pridedama lentelė (Nr. 4).

Prekybos nacionalizacija buvo gausi prekybos įmonėmis, bet taip pat gana žymi nacionalizuotomis vertybėmis, kas sudaro 256.657.893,—Rb. aktyvą, t. y.

Lentelė Nr. 4.

Apskritys

Maisto produktai

Javai

Kolonial. prekės

Tabako gaminiai

Gastron. pre., valg. ir ręsto.

Manufaktūra

Odos dirbiniai

Konfekcionai

Linai

Geležis

Galanterija

Elektr. reikm.. radijo, auto

Į Dažai ir apmuSalai

Miško medž., kuras

Žalios odos, kailiai

Kosmetika ir chemikalai

Indai

Baldai

Nafta

Knygynai

Laikrodžiai

Įvairios kitos prekės

Viso

i

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

1

20

21

• 22

23

24

1. Alytus.....

3

8

2

4

— |

j —

26

2. Biržai......

' —

5

4

15

1

4

6

1

—>•

i

37

3. Kaunas (m.) .

5

6

42

10

23

82

23

26

1

30

46

42

14

16

7

9

10

11

5

11

12

35

466

4. Kaunas (aps.)

1

4

1

3

1

1

3

1

1

16

5. Kėdainiai . . .

1

1

3

2

13

3

7

2

32

6. Kretinga. . . .

2

1

7

1

1

4

1

3

7

1

1

2

•2

33

7. Marijampolė .

2

5

2

13

4

9

6

1

!

1

42

8. Mažeikiai. . .

2

6

1

1

7

2

5

1

26

9. Panevėžys. . .

1

4

16

2

18

9

14

4

3

2

2

2

1

1

4

83

10. Raseiniai . . .

3

9

2

12

1

1

12

3

1

4

48

11. Rokiškis ....

2

1

17

2

8

4

1

35

12. Seinai.....

5

1

6

13. Šakiai.....

1

9

1

2

6

1

1

3

24

14. Šiauliai ....

1

1

20

1

3

22

4

4

2

12

6

7

1

4

4

2

; i

7

102

15. Tauragė ....

1

7

3

15

1

6

43

16. Telšiai .....

2

5

3

8

1

3

3

1

2

1

9

29

17. Trakai.....

2