A.Maceina PATRIOTINIS AUKLĖJIMAS

Publikuojam ištrauką iš Antano Maceinos knygos "Tautinis auklėjimas" Kaunas,1934m. Visą knygą galite rasti maceina.lt svetainėje

I Patriotizmo pagrindai

1. Patriotizmo pradai

a. Patriotinis jausmas

Gimtojo krašto meilė bei jo pasiilgimas, tasai savamingas žmogaus linkimas į savuosius yra toks pat senas, kaip ir žmonija. „Patriotinis jausmas gali būti paslėptas ar aiškus, stiprus ar silpnas, bet jis buvo visados, kiek tik mes įstengiame siekti į istorijos gilumą“1). Tie trys veiksniai, kuriuos iškėlėme, kalbėdami apie tėviškę ir tėvynę, jau patį pirmąjį žmogų sujungė su aplinka, kurioje jis gyveno, ir su žmonėmis, kurie joje veikė. Tie patys veiksniai palenkia savo įtakai visus amžius ir visas kultūras. Jie sukuria tėviškę bei tėvynę, jie sukuria ir gimtojo krašto meilę.

Pirmasis iš jų, kaip matėme, yra žeme. Žemė yra tėviškės bei tėvynės atrama, ir toji pati žemė yra materialinis patriotizmo pagrindas. „Teritorija, sako M. de Munnynckas, turi ypatingą vaidmenį patriotizmo materializacijoje. Ji tampa patriotinės mūsų sielos kūnu; ji simbolizuoja mūsų vaizduotės akims visą praeities garbę, visas dabarties pastangas ir visas ateities viltis“2). Ontologinis žmogaus ryšys su šalies gamta, savaimingas žmogaus dalyvavimas josios gyvenime ir likime sudaro pamatą tam linkimui ir ilgesiui, kurį pajaučiame, iškeliavę iš gimtojo krašto.

Skaityti daugiau: A.Maceina PATRIOTINIS AUKLĖJIMAS

REZISTENCIJOS PRADŽIA. Sudarė Vytautas Landsbergis.


 

REZISTENCIJOS PRADŽIA

1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę

 

Sudarė Vytautas Landsbergis

2012

UDK 947.45.082(093.2)
Re247

ISBN 978-609-95158-6-1     © Vytautas Landsbergis, 2012

TURINYS

Vietoj įvado: Pažvelgti iš arčiau.................................6

ISTORINIAI TEKSTAI

J. Ambrazevičiaus žodis prie partizanų kapo..............22

Iš J. Ambrazevičiaus kalbos paskutiniame
Laikinosios Vyriausybės posėdyje
1941 m. rugpjūčio 5 d..............................................24

Memorandumas apie teisinę Lietuvos būklę
 ir faktinius santykius bolševikų okupacijai
Lietuvoje pasibaigus.................................................34

Laikinosios Vyriausybės autobiografija.......................44

         Metai laukimo...................................................44

         Laikinoji Vyriausybė atstato ir kuria...................49

         Okupantas prieš Laikinąją Vyriausybę................57

         Ir vėl formali okupacija......................................68

Juozas Brazaitis. Lietuvos žydų likimas
ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė.................................74

Nekaltas......................................................................97

PRIEDAI

Birželio gaisai...........................................................98

Pasipriešinimas okupacijai........................................102

Pelenai grįžta į žemę................................................107

Vietoj įvado: Pažvelgti iš arčiau

Požiūriuose į Lietuvos 1941 m. birželio sukilimą vyrauja atvirkščias anachronizmas ir krašto valstybingumui svetimos konceptualios atliekos.

SSRS ideologų - užgrobėjų linija aiški: nepriklausoma Lietuva buvo nesusipratimas. Vakarų „imperializmo“ ir Versalio spekuliacijų produktas. Todėl, kai SSRS 1940 m. „atsiėmė“, kas jai neva priklausė kaip ankstesnės carų imperijos tęsėjai, dalykai vėl amžiams („navieki“) stojo į savo vietas. Lietuvos ūkininkų žemė, įmonės, verslas, bankai vienu kolaborantiniu mostu tapo SSRS nuosavybe. Dar formaliai neinkorporavus į SSRS, krašte jau „veikė“ sovietų baudžiamasis kodeksas. Kas toliau?

Vokietija 1941 m. vasarą prevenciškai puolė ir užėmė (sau) dalį neva suverenios SSRS teritorijos; apsigynusi raudonoji imperija 1944 m. vasarą - rudenį ginklu susigrąžino gimtąjį Pabaltijį, „rodnuju Pribaltiku“.

Tai didžiųjų mąstymas teritorijomis - mano ne tavo. - kuriame nėra vietos minčiai apie tose teritorijose gyvenančias tautas, galimą jų niekinę (kadangi silpnos ir mažos) valią.

Iš čia ir smulkesnės mąstymo šiukšlės besiveliančios net pačiose „teritorijose“, kai dėliojama lyg iš pašalio: nieko negalime, esame maži, tad ar derėjo rezistencijos pradininkams mąstyti ir elgtis kitaip nei didieji nori. Juk net Birželio bandymu atkuriamos valstybės Laikinoji Vyriausybė paskelbta prieš antrojo okupanto valia. Galėjo iš karto baigtis blogai. Juolab svarstymai, ar Lietuvai - jos vardu kalbančiai Vyriausybei nebūtų vertėję išdidžiai atmesti naujo totalitarinio užkariautojo įsakymų, tuo išsyk panaikinant sau kaip subjektui bet kurią manevro ir egzistencijos galimybę, tautai liekant vergu be atsakomybės.

Anachronizmas - kai pasipriešinimo veikėjai vertinami ne pagal ano meto aplinkybes, savą padėties išmanymą ir pareigos tautai supratimą, o pagal mūsų šių dienų gudrumą.

Mes mat nebūtume suklydę (sukilimas - klaida), todėl dabar ateiname teisuoliškai teisėjauti.

Mes nebūtume apsirikę, net po 1941 m. birželį siautėjusio Raudonojo teroro, kad nacionalsocialistų diktatūra galbūt geresnė už bolševikų. Dabar žinome, kad abi baisios.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS PRADŽIA. Sudarė Vytautas Landsbergis.

Pagerbtas Mykolo Krupavičiaus atminimas

 

Rugsėjo 23 d. Lietuvos partizanų kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu buvo iškilmingai pagerbtas kun. prel. Mykolo Krupavičiaus atminimas.

Šv. Ignoto bažnyčioje šv. Mišias už kunigą prelatą ir kitus bendražygius, kurie kūrė pirmąją Lietuvos Respubliką, koncelebravo vyskupas Gintaras Grušas ir kunigai. Pamokslą, įvardindamas M. Krupavičiaus nuopelnus Lietuvai kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, sumaniai ir teisingai įvykdytą žemės reformą, dalyvavimą pasipriešinimo okupacijoms veikloje, pasakė vyskupas G. Grušas. Giedojo Vytauto Versecko vadovaujamas generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“.

 Gausus būrys dalyvių po Mišių ėjo į Odminių gatvę, kur prie dešimtu numeriu pažymėto namo vyskupas pašventino memorialinę lentą. Kariūnai ir dalyviai sugiedojo Lietuvos himną. Kalbėjo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Kariuomenės vadas generolas Arvydas Pocius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Pažymėjęs M. Krupavičiaus nuopelnus kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, profesorius Vytautas Landsbergis išskyrė kunigo pastangas, nukreiptas į žydų gelbėjimą nacių okupacijos metu, dėl ko jam teko nukentėti, pažymėjo prelato nenutrūkstamą veiklą užsienyje Lietuvos vadavimo iš sovietinės okupacijos reikalu.

Renginiui pasibaigus, mons. A. Svarinskas dėkojo visiems, kas maldoje paminėjo garbingą Lietuvos sūnų, kas padėjo jo atminimą įamžinti memorialinėje lentoje.

Algimantas Zolubas

Mykolas Jeronimas Krupavičius

BIOGRAFIJA

Gimė 1885 m. spalio 1 d. Marijampolės apskr., Balbieriškyje.

1897 m. baigė Igliškėlių pradinę mokyklą, 1905 m. – Veiverių mokytojų seminariją.

Skaityti daugiau: Pagerbtas Mykolo Krupavičiaus atminimas

ARTIMO MEILĖ VISUOMENINIAME VEIKIME

JUOZAS BRAZAITIS

EI visuomeninis veikimas, nei visuomenės veikėjas nesusilaukia palankaus žodžio. Visuomenės veikėjas virto ironijos, kai kada pasigailėjimo titulu. Visuomenės veikėjas, aha, tai toks, kuris bėgioja po susirinkimus ir konferencijas ir liežuviu putas plaka arba iš šiaudų virvę veja. Kitam visuomenės veikėjas sukelia panašaus pasižavėjimo ir pasigailėjimo kaip jo pirmatakui senajam donkichotui. Vargsti, laiką eikvoji, o kas tau už tai užmokės?.. Trečias pažiūri ir su lengva panieka, kad dirba darbą, iš kurio niekam nėra naudos. Ir kas iš tų jūsų susirinkimų, konferencijų, kuriose tik pešatės ir ramių žmonių ramybę drumsčiate; ar kam nuo to geriau? Vadinas, visuomeninis darbas net ir žalingas... Prieš tokį visuomeninį darbą pastatomas kitas idealus darbas — tai savos profesijos darbas. Joje dirbk, gilinkis, darykis specialistas, tai bus pačiam ir kitiem naudos...

1. Visuomeninis veikimas šiandien nebepopuliarus

     Tokia yra opinija apie visuomeninį veikimą ir visuomenės veikėją. Tokios opinijos praktinę išvadą visi patiriame — dažnas nebenori sutikti būti renkamas į valdybas, prisiimti bet kokias pareigas; jaučia didele sunkenybe net ateit į susirinkimą.

     Ar visuomeninis veikimas ir taip pat visuomenės veikėjas yra nusipelnęs tokio nepalankumo? Tai gali paaiškėti konkrečiau išlukštenus, kas yra tas visuomeninis veikimas.

2. Visuomeninio veikimo plotai neaprėžti

     Visuomeninio veikimo vardas apima visa, kas tik vieno asmens daroma kitų asmenų gerovei savo laisvu pasiryžimu. Šia prasme visuomeninis veikimas gali būti įvairiausių pavidalų. Du jo kraštutiniai pavidalai: viename ašigalyje karitatyvinis veikimas, o kitame ašigalyje politinis veikimas. Tarp jų rasime jaunimo saviauklos organizacijas, profesines organizacijas, kultūrinio veikimo organizacijas ir t.t. Kiekvienas reiškiasi vienoje kurioje srityje daugiau negu kitose. Kiekviena iš jų yra savotiškai vertinga.

     Tačiau nesunku pastebėti, kurios visuomeninio darbo sritys labiausiai keikiamos. Mažiausia — karitatyvinis veikimas. Daugiausia — politinis.

     Ir esama tam keikimui pagrindo. Dažnai, užuot pagerinęs sąlygas kitų žmonių gyvenimui, visuomeniniam bei tautiniam interesui, jis pasiekia priešingų vaisių — pagausina nesutarimus, nesusipratimus, vaidus ir žmones išskiria, užuot juos sujungęs kokiam naudingam darbui. Vadinas, nepaneigiamas yra faktas, kad visuomeninis ir politinis veikimas prieina nesėkmės, nepasisekimo.

     Ar toks nepasisekimas reiškia, kad tos rūšies visuomeninis veikimas yra savaime žalingas, ar tai reiškia, kad jo imasi netinkami žmonės; veikėjai prie jo eina su netinkamais nusiteikimais?

3. Visuomeninio veikimo sėkmės pagrindas yra artimo meilės vykdymas

     Valstybinis gyvenimas remiasi dvejopa valdžia: išviršine ir išvidine. Išviršinė — tai policija, kuri priverčia vykdyti viešąją tvarką. Išvidinė valdžia — tai tie principai, kuriuos pilietis įsipareigoja patsai vykdyti, kad sugyvenimas būtų įmanomas. Tie principai yra trys: laisvė, teisingumas ir artimo meilė. Tie trys principai yra dar svarbesni ten, kur neveikia išviršinė valdžia, policija. Jie turi būti labai stipriai pajausti kiekvieno sąžinėje, kad vieno žmogaus sugyvenimas su kitu būtų padorus, įmanomas. Iš tų trijų principų labiausiai lemiamas yra artimo meilė.

Skaityti daugiau: ARTIMO MEILĖ VISUOMENINIAME VEIKIME

Minime Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio 65-ąsias metines

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
Lietuvos Respublikos Seimo narė,
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra

 

Skiriama Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio, įvykusio 1947 m. balandžio 22-24 dienomis  dalyvių atminimui

 

    Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuvoje kilo stiprus tautos pasipriešinimas pavergėjams. Tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukterų jautė pareigą ginklu ginti savo tėvynę nuo okupanto ir ištikimai šią pareigą vykdė. Jie iškeitė savo darbus, profesijas, gimtųjų namų šilumą į pilną mirtino pavojaus miško gyvenimą – tapo partizanais. Dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės partizanai aukojo savo gyvenimus, savo gyvybes.

    Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į teritoriniu principu pagrįstą karinę struktūrą. Kūrėsi apygardos, jose veikė rinktinės, būriai, kariniai štabai. Iš apygardų formavosi sritys.

    Dainavos apygardos vadų sąskrydis Punios šile 1947 04 22-24. Stovi iš kairės: apygardos štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Dzūkų rinktinės štaboŠvietimo ir spaudos skyriaus viršininko pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dainavos apygardos vadas kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis, apygardos vado pavaduotojas, Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos štabo pagalbininkas Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Vaidoto grupės būrio vadas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkas Kostas Šimelevičius-Gandras. Priklaupę iš kairės: Merkio rinktinės 3-io bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys, Margio grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, Vaidoto grupės vadas Juozas Petraška–Lapaitis, Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Guli iš kairės: Margio grupės būrio vadas Stasys Raklevičius-Myslinčius, Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas

 

Skaityti daugiau: Minime Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio 65-ąsias metines

Kovo 11-oji: nepriklausomybės ir žmogaus teisių atkūrimas

Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė

 

LR Seimo Žmogaus teisių komiteto narė

 

     Skaičiuojame 23-uosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus. Demokratinė laisva valstybė yra neatsiejama nuo pagarbos žmogui – pagarbos žmogaus pagrindinėms teisėms ir laisvėms.

    Žvelgiant į Lietuvos istoriją, matome, jog žmogaus teisių idėja mūsų tautoje turi senas tradicijas. Jau 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo suformuluoti tam tikri žmogaus teisių principai. Antrajame šios Konstitucijos skirsnyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ įtvirtintos lyčių lygybės prieš įstatymą nuostatos, tikėjimo ir sąžinės laisvės, turto neliečiamybės principai, draudžiama diskriminacija kilmės, religijos, tautybės pagrindu.

    Tarpukario karta, antrosios sovietinės okupacijos metais pasirinkusi  partizanines  kovos kelią, gynė ne tik Lietuvos laisvę, bet ir etines, moralines vertybes, sudarančias žmogaus teisių pagrindą. Tai atsispindėjo partizanų leidžiamuose dokumentuose, pogrindinėje spaudoje, rašytuose atsiminimuose.

Skaityti daugiau: Kovo 11-oji: nepriklausomybės ir žmogaus teisių atkūrimas

Žodžiai ar darbai?

 

 Dr. Rūta Gajauskaitė, kriminologė
 
     Ir vėl žodžiai neatitinka darbų: ilgai ir skausmingai diskutavus visuomenėje bei Seime apie informavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimą, seimūnai ir vėlei numojo ranka (o gal nusispjovė?) į Lietuvos gyventojų daugumos poreikius ir išbraukė taip reikalaujamą draudimą reklamuoti seksualinės orientacijos apraiškas ar skatinimą!
     Išbraukė, nors Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata apie žmonių sveikatos ir dorovės saugojimo prioritetą! Juk niekam ne paslaptis, kad tokios mirtinos ligos kaip AIDS, ŽIV ir sifilis – tai dorovės nesilaikančiųjų palydovės!
     Tačiau Seimo nariai šį faktą ignoravo.
     Tiesa, ne visi. Įstatymas priimtas dviejų frakcijų – konservatorių ir socdemų – pajėgomis, pusėtinai prie jų prisidėjus Liberalų Sąjungai ir mišriesiems su Valinsko frakcija kartu.
     Praktiškai, tik 5 balsų persvara nukenksmintas taip reikalingas įstatymas, buvo priimtas ir, jei ne konservatorių 18 balsų, su A.Kubiliumi, I.Degutiene ir J.Razma priešaky, toks sekso informacijos paleidimas į Respublikos visuomeninę informacinę erdvę nebūtų realizuotas. Jis ne tik pažeidžia Konstituciją, bet ir eilę kitų įstatymų, kuriuos reikės taisyti, nes gaunasi akivaizdūs prieštaravimai!
     Pirmoje eilėje, aišku, reikės taisyti Konstitucijos 25 straipsnį!!! Nes neatitinka doros ir sveikatos prioritetui. Teks organizuoti referendumą. O gal geriau prašyti Prezidentę, kad nepatvirtintų tokio antikonstitucinio straipsnio? O gal kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl straipsnio įvertinimo ir suderinamumo su Pagrindiniu įstatymu?
     Juo labiau, kad ir nubalsuoto 39 straipnio tekstas pats sau prieštarauja!!! Antai, straipsnio 1 dalyje įrašyta nuostata apie informacinių tekstų privalomą padorumą. Neabejotina, kad bet koks lytinės (tradicinės ar kitos) orientacijos demonstravimas nėra padorus. Antra vertus, straipsniu draudžiama įžeidinėti religinius ar politinius įsitikinimus, todėl išeliminavus iš teksto frazę „...sekso orientacijos apraiškų arba skatinimo...“ iškart įžeidžia ne tik krikščioniškąją Lietuvos gyventojų daugumą, bet ir Krikščionių partiją!

Skaityti daugiau: Žodžiai ar darbai?

SUKILIMAS

Andrius Stanislauskas
 
     Pirmą kartą per 70 metų  Lietuvoje paminėtas 1941 Birželio Sukilimas. Ir paminėtas iškilmingai, Mokslų Akademijos Dižiojoje konferencijų salėje, su žinomų mokslininkų pranešimais, istorinio-dokumentinio filmo „Pavergtųjų sukilimas“, skirtu įamžinti sukilimo prieš okupaciją ir terorą jubiliejui, demonstravimu, su sukilimo dalyvių prisiminimais ir planų šiam fenomenui įamžinti visuotinu patvirtinimu!
     Pirmą kartą per 70 metų Sukilimas buvo įvardintas tikruoju savo vardu, o ne holokausto Lietuvoje pradžia, kurią mums įkyriai 20 metų kalė į galvas barzdas Briuselyje besiraunantys ir kompensacijų bereiklauajantys žydai. Šiuokart Sukilimo juodinimas nutilo. Ar dėl to, kad patys buvo sugauti Izraelyje, vykdantys eugeniką savo vaikams? Ar dėl to, kad ES, pagaliau, sulygino sovietinius nusikaltėlius su nacistiniais? Ar dėl to, kad Seimas patvirtino kompensacijų žydams sumą? Ar dėl to, kad buvo „užmiršti“ Mordochėjaus Levi kruvino marksizmo ideologijos vykdytojai Lietuvoje su visu  lietuvių genocido įgyvendintojų 72 pavardžių sąrašu, vadovaujamo Nachnamo Dušanskio ir sėkmingai slepiamo Izraelyje?
     Šįkart Sukilimas buvo ne tik teisingai įvardintas, bet ir visokeriopai nušviestas: ir iš bendros geopolitinės Europoje tuometinės padėties, ir iš lietuvių Tautos genetinių šaknų, ir iš netolimos ateities – partizaninio pasipriešinimo, – pasekmių, pristabdant šalies kolonizavimą.
     Sukilimas pademonstravo Tautos tvirtybę, pasitikėjimą ir taurumą, nes sukilo prieš moralinę ir fizinę vergiją bei marksistinį melą visam Pasauliui. Sukilimo poveikis tęsėsi per visą partizaninio karo dešimtmetį, neužgeso per visą rezistencinį laikotarpį ir įspūdinga jėga prasiveržė Sąjūdžio laikotarpyje! Galime tvirtai sakyti, kad Sukilimas sudėjo tvirtus pilietiškumo ir valstybingumo pagrindus lietuvių Tautai, bei neblėstantį ryžtą atgauti laisvę ir Nepriklausomybę.
     Pirmą kartą per 70 metų Sukilimas buvo įvardintas kaip vienintelis SSSR iš visų okupuotų šalių, ir ne kaip spontaniškas piliečių proveržis, bet kruopščiai parengtas, su visais Pasaulio įvykiais suderintas ir, nors jau rengimo stadijoje su žinomomis II Pasaulinio karo okupacijos pasekmėmis, tačiau tikslingai įvykdytas, viliantis rudojo okupanto pripažinimo Lietuvos Laikonosios vyriausybės „de jure“ ir bent dalinės savivaldos, kurią turėjo vakarų Europos okupuotos šalys.

Skaityti daugiau: SUKILIMAS

Adelė Dirsytė

 

  Marija, gelbėk krauju ir ašaromis, pasiaukojimu,   
     pasiryžimais ir meile išpuoštą žemę.
     Marija, sužadink mūsų krūtinėj milžinų galią,
     išlaikyk skaisčią Tautos Dvasią,
     kurią mūsų bočiai per amžius augino.
     Marija, apšviesk klystančius, gelbėk
     mirusius karžygius,
     leiski prisikelti mūsų šventai Lietuvai,
     kad kaip šviesi žvaigždė kitų tautų
     tarpe šviestų,
     spindėtų ir garbintų
     Tavo Sūnaus ir
     Tavo gailestingumą ir
     meilę.
     Amen.
  
  Iš Sibiro glūdumų sklinda ši malda, kupina žmogiškos kančios ir ilgesio..Tai XX amžiaus kankinių malda, į kurią sudėti visi jų troškimai ir viltys, prašant šviesios ateities savajai Tėvynei. Ši malda kartu su kitomis, surašytomis maldaknygėje „Marija. Gelbėk mus". iš gulagų pasaulio prasiskverbia pro visas uždangas ir pasiekia tūkstančius jautrių širdžių.
     1953 m. vasario 16 d. tremties sąlygomis „išleidžiama" rankų darbo maldaknygė, sukurta keturių lietuvių moterų, kalėjusių Sibiro gulage. Maldaknygės autorė - Adelė Dirsytė, o kitos trys moterys - Leonora Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė - ją įriša ir apipavidalina. Beje, prireikia tik kelerių metų, kad ši maldaknygė pasiektų laisvąjį pasaulį.

Skaityti daugiau: Adelė Dirsytė

Didvyriai

Dr. Rūta Gajauskaitė, kriminologė

 
 
     Metiniame Prezidentės pranešime nuskambėję žodžiai apie pagarbą Didvyriams ir niekdarių bei parsidavėlių pasmerkimą, privertė suklusti visus ir įsigilinti į Lietuvo Himno žodžių prasmę:
     „Lietuva – Tėvyne mūsų, Tu Didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“
     O kurgi tie mūsų didvyriai?
     Nei istorijos vadovėliuose jų pavardžių ir atvaizdų, nei miesto aištėse jiems paminklų ar bent atmintinų lentų... Iš kur tie šiuolaikiniai sūnūs gali tą stiprybę semti?
     Per tarpukario dvidešimtmetį kiekvienas Lietuvos miestelis pasipuošė ar tai paminklais, ar tai sau svarbų įvykį įamžinęs kryželiais, koplytstulpiais ar medžio drožiniais...
     Rudi ir raudoni okupantai juos sunaikino, kad lietuviai neturėtų kuom didžiuotis, atsiminti ir į ką lygiuotis.
     Po 1990  – visi puolėsi sunaikintus  – atstatinėti, paslėptus – atkasinėti, atrestauruoti ir buvusion vieton sugrąžinti. O, svarbiausia, – mūsų Didvyrių-partizanų palaikus iš visų pašalių išmėtytus, surinkti, viešai atgiedoti ir garbingai su varpais šventintoje žemėje palaidoti. 
     Pirmieji šį skaudžiai šventą darbą puolėsi daryti dzūkai, pastebėję KGB patalpų tylų ardymą...Suprato, kad taip skubama paslėpti nusikaltimų pėdsakus. Puolė sąjūdiečiai ir neveltui – šios juodos institucijos rūsiuose, kiemuose ir net labai nepadoriuose vietose rado  per 45 metus jau pabalusius saviškių kaulelius. Identifikavo ir garbingai perlaidojo, paminklinėse lentose visų partizanų vardus aukso raidėmis įrašę...
     Tai Tautos rūpesčiu buvo garbingai perlaidoti Didvyriai.

Skaityti daugiau: Didvyriai