Partizanai: Istorija ir dabartis

 

b. Patriotinis susipratimas

Patriotinis jausmas gali būti tautinio auklėjimo objektu tik tada, kai jis yra vertingas pats savyje. Žmogus turi daug jausmų ir daug savaimingų linkimų, bet nevisi jie yra ugdomi, nes nevisi yra vertingi. Prie kurios tad rūšies priklauso patriotinis jausmas? Ar jis yra vertingas ir todėl ugdytinas, ar kenksmingas ir todėl stelbtinas? Protinis patriotizmo pateisinimas yra būtinas, nes kitaip tėvynės bei tautos meilė nebūtų tikra prasme žmogiška. „Jei tėvynė yra žmogiškoji realybė, tai patriotizmas taip pat turi būti žmogiškosios tvarkos dalykas; jis turi kilti iš žmogaus proto ir laisvos valios“⁸). „Patriotizmas, suvestas į jausmą yra aklas ... Patriotizmas nėra neracionalinis dalykas, ir tėvynė nėra chimera. Juodu pristato protui, o protas nusilenkia jųdviejų didybei“⁹).

Patriotizmo ir jo objekto santykis nėra pagrįstas jokiomis išviršinėmis šito objekto ypatybėmis. Tėvynė bei tauta yra mylima ne dėl to, kad ji yra didelė, graži, kultūringa ar turi garsią praeitį. Mažų, skurdžių ir necivilizuotų tautų nariai nėra nė kiek menkesni patriotai, kaip didžiųjų nacijų žmonės. Kartais suvargusi ir sunykusi tauta gali būti net labiau mylima, negu turtinga ir išsivysčiusi. Goethe ne be reikalo sakydavo, kad juo blogesnis kraštas, tuo didesni patriotai. „Teritorijos vertė ar grožis tikrajam patriotizmui neturi jokios reikšmės“¹⁰). Tiesa, su patriotizmu yra ankštai surištas gėrėjimasis sava šalimi ir didžiavimasis sava tauta. Bet ne šitas gėrėjimasis ir didžiavimasis gimdo meilę, tik tėvynės bei tautos meilė gimdo gėrėjimąsi ir didžiavimąsi. „Pateisinti patriotizmą interesu yra tikriausia priemonė jį nužudyti“¹¹), nes, žlugus šitam interesui (pv. turtingumui, gausingumui, kultūringumui), nuosekliai turėtų žlugti ir patriotizmas. Gimtoji šalis mums yra brangi ne dėl to, kad ji būtų geresnė ar gražesnė, bet dėl to, kad ji yra mūsų žemė. Joje gyvenantieji žmonės mums yra brangūs taip pat ne dėl to, kad jie būtų kultūringi ar turtingi, bet dėl to, kad jie yra mūsų tauta. Patriotizmo ir jo objekto santykis yra paremtas šito objekto savumu, Tėvynę bei tautą mylime dėl to, kad ji yra sava.

Daiktą arba asmenį galima vadinti savu tada, kai juo tam tikru būdu pasiturime, kai jis yra su mumis surištas ir, tarsi, tapęs mūsų dalimi. Savumas yra išvidinis daikto ar asmens suaugimas su mumis ir apsigyvenimas mūsų būtybėje. Savas daiktas arba savas asmuo gyvena mumyse, ir mes gyvename jame. Taip yra ir su tauta bei tėvyne. „Tėvynė, sako J. V. Ducatillon, įauga į mus, mumyse įsikūnyja. lygiai kaip ir mes įsikūnyjame joje. Tarp jos ir mūsų, vis tiek, ar mes to norime, ar ne, atsiranda tvirtas ryšys ir gili giminystė“¹²). Toji visuotinės gamtos dalis, kurią mes vadiname tėvyne, nėra tik šalia mūsų. Ji yra kartu ir mumyse. Ji gyvena mūsų prigimtyje įspūdžių, vaizdų, polinkių ir atsiminimų pavidalu. Mes negalime nuo jos visiškai atsiskirti, nes mes ją nešiojame patys savyje. Mes negalime jos svarstyti, kaip visai mums svetimos, nes ji sudaro mūsų pačių dalį. Ji yra mūsų tauta ir mūsų tėvynė; mes ją todėl mylime, kaip savą. „Mūsų širdis yra pririšta prie tėvynės, kaip ir prie namų, ir ne dėl pareigos, ne dėl dėkingumo, bet dėl to, kad joje įsišaknijęs mūsų gyvenimas"¹³). Tą pačią mintį patvirtina ir Fr. Försteris. „Savą šeimą ir savą tautą, sako jis, mes mylime ne dėl to, kad ji pranašesnė už kitas, bet dėl to, kad su visa josios esme, net su josios ydomis ir nuodėmėmis, mes esame giliau ir užčiumpamiau surišti, negu su svetimų grupių ypatybėmis“¹⁴). Giliausias patriotizmo pagrindas yra tautos bei tėvynės savumas, vadinasi, josios įsikūnijimas mumyse ir mūsų apsigyvenimas joje.

Čia kaip tik ir glūdi patriotinio jausmo vertingumas ir jo pateisinimas. Patriotizmas nėra prisirišimas prie kažko svetimo ir esančio tik šalia mūsų. Patriotizmas yra meilė viso ko, kuo reiškiasi mūsų gyvenimas: mūsų buvimas, mąstymas ir veikimas. Patriotizmas yra meilė mūsų gyvenimo lyties, be kurios gyvenimas būtų nevaisingas ir nevertingas. Neigti patriotizmą reiškia neigti konkretų mūsų pačių reiškimąsi, nes visa mūsų prigimtis gali reikštis tik tautiškai; reiškia neigti savo gyvenimo vertingumą ir tuo pačiu neigti patį save. Patriotizmas yra „saugojimas, išvystymas ir gynimas mūsų sielos, gynimas viso to, ką ji turi charakteringa, viso to, kas ją artina prie ją apsupančių sielų ir ją skiria nuo kitų .. ,“¹⁵). Patriotizmas yra instinktyvus prisirišimas prie prigimtojo mūsų buities šaltinio, iš kurio mes semiamės gyvybės ir apvaisinančių lyčių. Mes esame padaras ne tik Dievo, kurį mylime, kaip savo Kūrėją, Palaikytoją ir Atbaigėją, bet ir tautos bei tėvynės, iš kurios gauname savo buities apipavidalinimą ir konkretų josios apsprendimą ir kurią todėl mylime, kaip prigimtąją mūsų kūrėją ir palaikytoją. Tautos bei tėvynės meilė yra panaši į Dievo meilę ta prasme, kad tai yra mūsų buities kūrėjų meilė. Šv. Tomas Akvinietis Dievo, tėvų ir tėvynės meilę yra pavadinęs vienu žodžiu pietas¹⁶). Dievas, tėvai ir tauta bei tėvynė yra trys mūsų kūrėjai, ir todėl mes juos visus mylime meile, atitinkančia jų svarbą mūsų buičiai.

⁸) J. V. Ducatillon, op. cit. 74 p.
⁹)    M. de Munnynck, cit. „Romuva“, 9 p. 2 nr. 1922.
¹⁰)    M. de Munnynck, Psychologie du patriotisme, 6 p.
¹¹) G. Guy-Grand, La philosophic nationaliste, 161 p. Paris 1911.
¹²) op. cit. 69 p.
¹³)    Fr. v. Goltz, Die Vaterlandsliebe, 23 p. Gütersloh 1867.
¹⁴)    Politische Ethik u. politische Pädagogik, 480 p.
¹⁵)    Fr. W. Förster, op. cit. ibd.
¹⁶) Sum. Th. 2, 2 ae. q. 101, a 6: „post Deum, maxime est homo debitor parentibus et patriae ... in secundo gradu ad pietatem pertinet exhibere cultum parentibus et patriae“.

 

2. Patriotizmo reikalavimai

a. Kūrybinis patriotizmo pobūdis

Patriotizmas, būdamas meilė ir apgaubdamas visą žmogaus prigimtį yra ne tik emocionalinių pergyvenimų, bet ir kūrybinio veiklumo šaltinis. Meilėje yra ne tik džiaugsmas, vadinasi, ramus gėrėjimasis mylimu objektu, bet ir pastangos šitą objektą tobulinti, jei jis yra netobulas, ir pasiryžimas pačiam tobulėti, kad žmogus būtų vertas to, kurį myli. Kur yra tikra meilė, ten visados yra garbingų žygių ir nenuilstančio veikimo. Neveltui Empedoklis kosminį vyksmą grindo meile ir neapykanta. Tą patį galvojo ir Dantė, sakydamas, kad meilė „judina saulę ir kitas žvaigždes“. Charakteringas šiuo atžvilgiu yra ir šv. Jono posakis, kad Dievas yra Meilė. Meilė ir veiklumas yra surišti savo esmėje. Todėl ir patriotizmas, kaip meilė, nėra tik jausmas, tik emocija, bet ir stiprus kūrybos akstinas. „Patriotizmas piliečio sieloje yra nusiteikimas veikti“¹⁷). Kam tokio nusiteikimo nėra, kam tėvynės meilė yra tik pergyvenimas, to patriotizmas nėra nei tikras, nei gilus, nei tuo labiau pastovus. „Sensualizmo šalininkai niekados nebus tikro patriotizmo vyrais“¹⁸). Patriotinė emocija tikrai žmogiška ir vertinga gali būti tik tada, kai ji apsireiškia kūryba.

Kūrybinis patriotizmo pobūdis dar labiau pagrindžia jojo vertingumą ir dar labiau jį pateisina proto šviesoje. Amžinas dėsnis, kad vaisius atskleidžia medžio vertę, pasiteisina ir tėvynės bei tautos meilėje. Jau nuo pat seniausių laikų patriotizmas yra didelio vaisingumo šaltinis. Tėvynės bei tautos meilės vardan yra vykdomi nuostabūs mokslo, meno, dorovės ir šventumo žygiai. Žydų tauta ant Babilono upės krantų prisiekė geriau išsižadėti savo kūno gyvybės („tenudžiūsta mano dešinė“), negu užmiršti Jeruzalę. Oratorius Hyperidas nusikando liežuvį, kad, Antipatro kankinimas, neišduotų savo tėvynės. Joana Arkietė buvo sudeginta, kaip burtininkė, kad savo pasiryžimu įkvėpė Prancūzijos kariuomenę. Ad. Mickevičiaus kūryba didžiausia dalimi yra kilusi iš tėvynės meilės. Mūsų tauta, rusų spaudžiama, buvo bemerdinti visai atžvilgiais. Bet atsirado žmonių, kurie, patriotizmo vedami, laimėjo garbingą kovą už josios likimą. Mūsų gyvenimas, mūsų mokslinė, visuomeninė ir meninė kūryba yra įkvėpta patriotinio užsidegimo ir pastangų lietuvių tautą įstatyti į didžiųjų nacijų eilę. Šiuo atžvilgiu, pastebi VI. Solovjovas, „patriotizmas nereikalauja savęs apgynimo ir pateisinimo: jis pateisina pats save savo žygiais, apsireikšdamas, kaip kūrybinė jėga, o ne kaip nevaisinga refleksija“¹⁹). Jausminis patriotizmo pradas duoda jam šilimos ir gyvybės. Bet į tikro žmogiškumo sritį patriotizmą pakelia tik kūrybinis jo pobūdis. Tik veiklume patriotizmas tampa „liepsna, kuri apsupa tautą, lyg amžinybės uždanga“²⁰).

¹⁷) E. Dėvaud, A propos de la motion Wettstein, 42 p. ¹⁸) R. P. Felix, Le patriotisme, 50 p.

¹⁹) Nationale u. politische Betrachtungen, 47 p.

²⁰) J- G. Fichte, Reden an die deutsche Nation, 262 p.

b. Troškimas tautai didybės

Patriotizmas yra savos tautos ir savos tėvynės meilė. Jis yra meilė viso to, su kuo mes esame suaugę, kas yra apsigyvenę mumyse ir tapę mūsų buities dalimi. Mylėti tautą bei tėvynę reiškia mylėti patį save, mylėti tautinę savo asmens būseną ir veikseną. Patriotizmas šiuo atžvilgiu yra tautinė savimeilė. „Patriotizmas yra asmens savimylos projekcija, užbrėžta visuomeninėj aplinkoj“²¹). Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava. Kaip tauta yra individo išplėtimas, taip patriotizmas yra savimeilės išplėtimas. Tautą bei tėvynę mes mylime ne dėl savęs, bet kaip save. Šiuo atžvilgiu O. Baueris teisingai yra pastebėjęs, kad „tautos meilė nėra dorinis laimėjimas ar dorinės kovos pasėka. Ji yra ne kas kita, kaip ... meilė sau pačiam“²²). Patriotizmas yra mums duotas pačios prigimties, kaip ir tėvų meilė. Ji yra vertinga ir ugdytina, bet josios pradai yra savaimingi. Savo šaknis jie turi savimeilėje.

Bet savimeilė nėra egoizmas. Savimeilė yra mūsų buities pamatas ir instinktyvus linkimas į savo idealą. Egoizmas yra meilė savęs tokio, kokis žmogus yra. Savimeilė yra savęs meilė tokio, koks jis turi būti. „Tikra savimyla yra idealinio savo tipo meilė, surišta su prievole jį realizuoti savo gyvenime bei veikime“²³). Tik šitaip suprasta savimeilė yra toji „amor ordinatus“ (tvarkinga meilė), apie kurią sakoma, kad ji turinti prasidėti nuo savęs paties. Jei Kristus savimeilę padarė artimo meilės matu, tai ne tą savimeilę, kuri savo objektu turi tai, kas yra, bet tą, kuri myli tai, kas turi būti. Egoizmas yra meilė, kuri žudo. Savimeilė yra meilė, kuri išgano.

Todėl ir patriotizmas, kaip tautinė savimeilė, nėra meilė tautos bei tėvynės tokios, kokia ji yra, bet tokios, kokia ji turi būti. Tikrasis patriotizmas yra tautinio idealo meilė ir pastangos įkūnyti jį tautinėje tikrovėje. Pagrindinis patriotizmo reikalavimas yra pakelti tautinę tikrovę į tokį tobulumo laipsnį, kuriame idealas sutaptų su realybe. Dėl to pageidavimas savo tautai didybės yra neišvengiamai surištas su patriotiniu nusiteikimu ir veikimu. Tautos ir tėvynės meilė, kaip gražiai yra pasakęs Fichtė, „nori matyti pasaulyje dieviškumą pražydus“²⁴). Tikrasis patriotas trokšta, kad jo tauta įkūnytų savyje žmonių giminės idealą, kad išvystytų savo galias ligi aukščiausio laipsnio, kad visos žmonijos pašaukime ji turėtų nepakeičiamą dalį. Pageidavimas tautai didybės yra pageidavimas įkūnyti josios idealą ir padaryti tautą visuotinio reikšmingumo nariu tautų šeimoje. Patriotizmas, kuris nežengia toliau už tautinės tikrovės, kuris myli ir gėrisi tauta tokia, kokia ji yra, tampa tautiniu egoizmu ir sykiu tautos išsivystymo užtvara. Tauta, kaip ir asmuo, pasitenkinusi pati savimi, pameta kelią į tolimesnę ateitį.

Pageidauti tautai dvasinės didybės yra savaime suprantamas dalykas. Dvasinėje srityje nėra jokių sienų; dvasiniai dalykai yra vertingi patys savyje. Jų pageidauti galima nelygstamai. Bet daug kebliau yra su materialinės didybės troškimu. Erdvinis tautos išplėtimas, josios turtingumas, politinė josios galybė turi savo užtvaras, kurių negalima sulaužyti, neįžeidžiant kitų tautų teisių. Tiesa, tauta turi turėti bent minimumą ir materialinių sąlygų, nes be jų nėra įmanoma nė dvasinė didybė. Jei tauta visą savo energiją išeikvoja kovai už pragyvenimą, jai nelieka jėgų aukštesnei kūrybai. Istorija liudija, kad kultūrinis tautų klestėjimas prasideda tik tada, kai jis pasiekia bent minimalinės medžiaginės gerovės. Bet būtų klaida manyti, kad dvasinė tautos didybė auga kartu su medžiagine josios gerove. Atvirkščiai, N. Berdjajevas įrodinėja, kad „esama priešginybės tarp kultūros ir gyvenimo“²⁵), kad „įsigalėjus troškimui gerai gyventi, liaujamasi matyti tikslą aukštesnėje kultūros srityje... (287), dėl to dingsta noras kultūrą kurti“²⁶). Kultūrinis tautų klestėjimas beveik niekados nesutampa su medžiaginiu jų klestėjimu. Ir gotikos, ir renesanso, ir vokiečių 18—19 šimtm. medžiaginis gyvenimas buvo gana skurdus. Tuo tarpu šitie tarpsniai yra dvasinės tautų didybės viršūnės. Paskui civilizacijos įsigalėjimą visados seka gyvenimo nukultūrėjimas. Materialinės gėrybės tik tada pagelbsti dvasiniam išsivystymui, kada jos esti jo priemonėmis. Bet kai jos atitrūksta nuo dvasios, kai jos pradeda didėti nepriklausomai nuo kultūros, tada jos pražudo kultūrą, o su kultūra ir pačią tautą. Per didelis susirūpinimas materialine gyvybe pražudo ją pačią.

Todėl tikrame patriotizme glūdi pageidavimas tautai medžiaginės didybės tik tada, kai jos reikia, ir tik tiek, kiek jos reikia. „Niekas negali reikalauti, sako VI. Solovjovas, kad tauta nepaisytų materialinių savo reikalų ... Bet yra būtina, kad ji nepanertų juose savo sielos, kad ji jų nelaikytų galutiniu tikslu ir kad jiems netarnautų“²⁷). Medžiaginės didybės troškimą visados turi apspręsti dvasinės didybės reikalai ir doriniai tautos gyvenimo tikslai. Nė vienos tautos pašaukimas nėra materialinėje srityje. Visos jos turi savo uždavinius istorijoje, kuri savo esmėje yra ne kas kita, kaip žmogaus dvasios santykiavimas su Dievu ir su pasauliu. Tautos, kurios stengiasi siekti „nuo jūrų iki jūrų“, nesupranta istorinio vyksmo prasmės ir tuo pačiu rengia sau pražūtį. Tauta savo buvimą gali pateisinti tik tuo, kokią idėją ji išlukštens iš besiskleidžiančio žmonijos gyvenimo, o ne tuo, kokius plotus ji valdys ir kokius turtus turės. Tai ypač turi atsiminti mažos tautos, kurioms, pasak M. de Munnyncko „Apvaizda, rodosi, esanti atėmusi materialinę jėgą, kad jos tesiremtų dvasios jėgomis²⁸),

²¹)    St. Šalkauskis, Lietuvių tauta ir jos ugdymas, 84 p.
²²)    Nationalitätenfrage u. Sozialdemokratie, 143 p.
²³)    St. Šalkauskis, op. cit. 93 p.
²⁴)    op. cit. 257 p.
²⁵) Sinn der Geschichte, 290 p. Darmstadt 1925.
²⁶) ibd. 287—288 p.
²⁷) op. cit. 21 p.
²⁸) cit. „Romuva“, 17 p. 2 nr. 1922.

c. Objektyvus tautos vertinimas

Vienas J. G. Fichtės Patriotinių dialogų veikėjas sako: „Geras patriotas turi tik girti ir visuomet girti“²⁹). Bet šitoks patarimas kaip tik yra priešingas patriotizmo esmei. Patriotizmas nėra aklas prisirišimas prie tautinės tikrovės, bet tautinio idealo meilė. Geras patriotas stengiasi įkūnyti savo tautoje idealinį josios tipą ir todėl negali nematyti tų dalykų, kurie tautą skiria nuo josios idealo. „Galima tautą mylėti visa širdimi ir vis dėlto — ir kaip tik dėl to — nekęsti joje įsivyravusios ydos, kaip nekenčiama blogio“³⁰). Dar daugiau, nekęsti tautinių blogybių yra pagrindinė gero patrioto pareiga, nes tik tokiu būdu patriotizmas gali būti kūrybinis. Tauta gali tobulėti tik tada, kai josios nariai mato josios trūkumus ir, idealo vedami, stengiasi juos taisyti. Tautinis egoizmas arba tautos meilė su visomis josios ydomis, yra tautinio išsivystymo ir tautinio tobulėjimo stabdis. M. de Munnynckas teisingai yra įspėjęs Friburgo lietuvius studentus jų vėliavos pašventinimo iškilmėse: „Venkite aklosios meilės paklaidų. Netikėkit ją (savo tėvynę A. M.) esant didžiausią, gražiausią, galingiausią, vertingiausią. Tai būtų kvailas apsigavimas. Ir niekas nėra tiek prisidėjęs prie ardymo pačių tėvynės bei patriotizmo idėjų, kaip šitos kenksmingos nesąmonės“³¹). Apgaulinga yra tikėti, kad meilė neapkenčia objektyvumo, ir kad mylimas objektas turi būti tik giriamas. Tikroji meilė neapakina. Tikroji meilė, kaip jau šv. Augustinas yra pastebėjęs, dar padeda pažinti tai, kas mylima. Patriotizmas nevengia tautinės kritikos ir pabarimų. Jis nėra romantinis šydas, bet šviesus dvasios žvilgis, kuris tautą mato tokią, kokia ji yra, kuris džiaugiasi josios laimėjimais, gėdisi josios nuodėmių ir stengiasi atitiesti josios iškrypimus. Su tikru patriotizmu nėra suderinama nei vienašališki pagyrai nei vienašališka kritika. Kritika vardan idealo, ir pagyrai vardan tiesos yra būtinos patriotizmo ypatybės. Tiesa visados yra kertinis tėvynės meilės akmuo.

²⁹) Der Patriotismus u. sein Gegenteil. Patriotische Dialogen, 1807.
³⁰)    Fr. W. Förster, Angewandte politische Ethik, 347 p. Wiesbaden 1924.
³¹)    cit. „Romuva“, 13 p. 2 nr. 1922.

d. Asmens tobulinimas

Patriotizmo reikalavimas mylėti idealinį savo tautos tipą visų pirma turi būti vykdomas patrioto asmenyje. Tautos idealas nėra transcendentinis, tai yra esąs kažkur šalia jos, bet imanentinis, tai yra glūdįs pačiuose josios nariuose. Kiekvienas tautietis tautinėje savo individualybėje slepia tautos esmę ir kartu tautinį idealą. Tauta gali tobulėti, tik tobulėjant josios nariams. Tobulinti tautą reiškia tobulinti tautinę savo individualybę, tautinę savo būseną ir veikseną. „Jei tikras patriotizmas pageidauja savo tautai moralinės didybės, tai šitas pageidavimas pačiam patriotui yra visų pirma prievolė stengtis realizuoti pageidaujamą didybę savo gyvenime bei veikime“³²), nes kitaip anas pageidavimas būtų tuščias. Tauta negali būti didi mokslo srityje, jei nėra didžių mokslininkų; tauta negali būti aukštos doros, jei josios nariai yra patvirkę; tauta negali pasiekti meno viršūnių, jei ji neturi didelių menininkų. Dvasinė tautos didybė pareina nuo dvasinės josios narių didybės. Pageidauti josios tautai ir pačiam jos sios nesiekti, reiškia būti panašiam į tą Dostojevskio Broliuose Karmazovuose minimą daktarą, kuris būtų sutikęs būti nukryžiuotas dėl žmonijos, bet kuris negalėjo 24 valandų su žmogumi išbūti viename kambaryje. Štai dėl ko prof. St. Šalkauskis ir sako, kad „žmogus statąs panašaus reikalavimo savo tautai ir savo tautiečiams, bet netaikąs jo visų pirma prie savęs, nėra tikras patriotas“³³). Jo patriotizmas yra tik emocija, tik jausmas, bet ne veiklumo pradas, ne tobulėjimo ir tobulinimo akstinas.

Tiesa, nekiekvienas tautinės didybės pageidavimas gali būti įvykdytas pageidaujančiame žmoguje. Nekiekvienas žmogus gali būti toks mokslininkas ar menininkas, kokią jis norėtų matyti savo tautą. Dvasinės didybės plotas visumoje retai kam yra pasiekiamas. Bet visiems yra pasiekiama dorinė didybė, kuri sudaro integralinę dvasinės didybės dalį. Tauta negali būti didi, jei ji nėra dora. Dorinė didybė yra pamatas tautos idealui realizuoti ir josios pašaukimui vykdyti. Dorinės didybės pageidavimas yra pagrindinis patriotizmo reikalavimas. Tikras patriotas visų pirma yra doras žmogus. „Ne anarchistas, ne revoliucionierius yra žmonių bendruomenės žudytojas, bet nepunktualus ir žodį laužąs individas“³⁴). Kasdieninio gyvenimo nuodėmės ardo tautos gerovę ir neleidžia jai pakilti ligi dvasinės didybės viršūnių. Tikras patriotas todėl jaučia pareigą netikusiais savo darbais netrukdyti tautinės pažangos ir savo praktika negriauti to, ko pageidauja teorijoje. Tikras patriotas dvasinę tautos didybę realizuoja savo gyvenime: dorinėje srityje tiek, kiek jis privalo, mokslinėje ir meninėje — tiek, kiek jis pajėgia.

³²)    St. Šalkauskis, Lietuvių Tauta ir jos ugdymas, 90 p.
³³)    op. cit. ibd.
³⁴)    Fr. W. Förster, Die deutsche Jugend u. Weltkrieg, 18 p. Leipzig 1916.

 

3. Patriotinio auklėjimo sąvoka ir uždaviniai

a. Patriotinio auklėjimo esmė

„Laikrodis išmušė penkias. Tai valanda, mano darbų tvarkoje skirta patriotiniam lavinimuisi“³⁵). Šitas J. G. Fichtės posakis iš pažiūros atrodo keistas. Bet savo esmėje jis slepia gilią mintį. Patriotizmas, kaip ir kiekvienas kitas savaimingas žmogaus linkimas, turi būti auklėjamas planingai ir sistemingai. Jam turi būti skiriamas tam tikras laikas ir tam tikri objektai. Tiesa, auklėjimas negali patriotizmo sukurti. Tėvynės meilė ir prisirišimas prie tautiečių pranoksta auklėjimą. Patriotizmas, kaip instinktas, kaip emocija, kaip jausmas, yra žmogaus ir aplinkos sąvaikos padaras. Bet auklėjimas gali šitą instinktą paaštrinti, šitą emociją tobulinti ir šitą jausmą apipavidalinti. Patriotizmas yra prigimties dovana. Bet kultūrinės ugdymo pastangos ją išvysto ir išskleidžia.

Patriotizmas yra kartu ir emocija, vadinasi, jausminis tėvynės bei tautos pergyvenimas, ir veiklumo pradas, verčiąs žmogų tobulinti save ir savo tautą. Abu šie pradai kyla iš pačios prigimties, bet abu juodu yra reikalingi ugdomojo prisidėjimo. Patriotinė emocija, kaip prigimties davinys, nėra nei gili nei plati. Tėvynės bei tautos pergyvenimas, paliktas vienas sau, niekados nebūna toks, kokio reikalauja protingas žmogaus gyvenimas. Be auklėjimo individas neįstengia suaugti su sava tauta tiek, kiek yra reikalinga jam išsiskleisti. Patriotinis jausmas lieka visados siauras, apimąs tik tėviškę ir gimines, ir lėkštas, apsireiškiąs tik paviršutinišku susijaudinimu. Tas pat reikia pasakyti ir apie patriotinį veiklumą. Nepakeičiamu veiklumo akstinu patriotizmas gali tapti tik tada, kai patriotinis nusiteikimas apima visą žmogaus būtybę, visas jos galias, o ne tik vieną emocijų sritį; kai žmogus supranta patriotizmo reikalavimus ir ryžtasi juos vykdyti. Bet toks patriotinio nusiteikimo išplitimas visoje žmogaus būtybėje yra galimas tik auklėjimo pagalba. Tik auklėjimas sugeba žmogaus gyvenimą perpinti patriotiniu jausmu ir patriotiniais žygiais.

Patriotinis auklėjimas todėl ir yra pašauktas išvystyti patriotinę emociją ir patriotinį veiklumą ligi žmogiškumo ir kūrybiškumo laipsnio. Patriotinis pergyvenimas turi būti žmogiškas, ne tik žadinąs jausmus, bet apšviečiąs protą ir veikdąs valią. Patriotinis veiklumas turi būti kūrybiškas, vadinasi, ne paviršutiniškas blaškymasis ir šūkavimas, bet vertingi žygiai tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Jei patriotinis užsidegimas apsireiškia tik jausmais ir jei patriotinis veiklumas esti tik šitų jausmų išsiveržimas, tėvynės bei tautos meilė tebėra dar primityvi. Ji gali sudaryti sveiką ir stiprų pamatą tikram patriotizmui. Bet šitokiame laipsnyje ji dar nėra tikras patriotizmas.

Iš kitos pusės patriotizmas visados yra meilė. Patriotinė emocija ir patriotinis veiklumas paprastai esti tik šitos meilės apraišokos ir pasėkos. Bet meilė pati savyje, kaip aistra (passio), neturi tvarkančio principo. Esama meilės, kuri žudo ir esama meilės, kuri išgano (Dėvaud). Patriotizmas gali virsti vienos ir kitos rūšies meilė. Patriotizmo vardu didžiojo karo metu buvo tarnaujama ligoniams bei sužeistiesiems ir kartu buvo mėtoma bombos su maro bacilomis. „Šalia patriotizmo, kuris išgano, esama dargi patriotizmo, kuris žudo“³⁶)- Todėl patriotinis instinktas negali būti paliktas vienas sau. Jis turi būti palenktas aukštesniam principui, kuris prigimtam veržimuisi tarnauti savo tautai nurodytų kryptį ir objektą, nustatytų šito tarnavimo būdus ir parinktų jam tinkamas ir leistinas priemones. Tai kaip tik ir padaro patriotinis auklėjimas. Patriotinę emociją ir patriotinį veiklumą jis ne tik išvysto, bet ir apipavidalina, palenkdamas juos protingos ir sveikos žmogaus prigimties dėsniams. Patriotinis auklėjimas savo esmėje kaip tik ir yra patriotinės žmogaus emocijos ir patriotinio jo veiklumo išvystymas ligi žmogiškumo ir kūrybiškumo ir jų apipavidalinimas pagal dorinius principus. Be patriotinio auklėjimo patriotizmas arba liktų skurdus arba įgytų tokių formų, kurios, išsivystydamos ligi galo, tautinę savimeilę paverstų tautiniu egoizmu ir galop ją visiškai pražudytų. Pilnutinis patriotinis žmogaus išsiskleidimas gali būti pasiektas tik auklėjimo pagalba.

³⁵) J. G. Fichte, Der Patriotismus u. sein Gegenteil, 226 p.
³⁶) St. Šalkauskis, Lietuvių Tauta etc. 86 p.

 

a. Tauta, kaip žmonijos atrama

Kosmopolitizmas visai teisingai žmoniją laiko bendruomene. Žmonija nėra, kaip mano nacionalistai, tik suma tautų, gyvenančių šalia viena antros. Savo esmėje ji yra glaudesnė, negu šeima ir tauta, nes esmės tapatybė žmones labiau jungia, negu būsenos tapatybė. Tai yra pagrindinė Krikščionybės mintis, kuria remiasi puolimo ir atpirkimo dogmos. Tiesa, žmonija savo paviršiuje neturi tokios ryškios lyties, kaip tauta. Bet dėl to ji dar nevirsta individų ar tautų suma. Kosmopolitizmo teigimas šiuo atžvilgiu yra teisingas. Bet jis klysta tvirtindamas, kad individas su žmonija santykiuoja tiesioginiu būdu. Individas, kaip žmogus, priklauso žmonijos bendruomenei tiesiog. Šiam dalykui jis nereikalauja kurios nors tarpinės jungties. Žmogų su žmogumi riša jų esmės tapatybė. Bet individas, kaip konkretus žmogus, gali santykiuoti su žmonija tik per savo tautą. Žmonijos gyvenime jis dalyvauja savo žygiais, kurie visados turi tautinės jo individualybės bruožų. Jie negali būti apskritai žmogiški. Jie būtinai yra tautiški. Žmonijos draugijoje individas visados yra savos tautos atstovas. „Tarp individo, per daug linkusio savo vienatvėje prie egoizmo ir žmonijos, per maža sutrauktos draugijos ir todėl nevisada turinčios pakankamai vykdomosios pajėgos, laisvoji tauta privalo iš tikro tapt jungiamąja grandimi“⁴).

Dėl šios priežasties draugijinė žmonijos lytis atsiremia ne į individą, bet į tautą. Kalbėdami apie tautos linkimą į regimą lytį, minėjome, kad kiekviena bendruomenė pamažu išsivysto į draugiją, nors sykiu nenustoja būti ir bendruomene. Bet bendruomenės, kaip vieneto, ir draugijos, kaip vieneto, atrama nėra ta pati. Bendruomenė atsiremia į išvidinę savo jungtį. Draugija rymo ant konkretinių šitos jungties apraiškų. Bendruomenei, kaip tokiai, individai priklauso tiesioginiu būdu. Bet kai šitoji bendruomenė susiorganizuoja ir tampa draugija, individai į regimą josios lytį įeina tik per konkretines jungties apraiškas. Bažnyčios, kaip bendruomenės, atrama yra Krikštas. Kiekvienas pakrikštytas asmuo tiesioginiu būdu priklauso Bažnyčiai. Bet Bažnyčia, kaip draugija, remiasi konkrečiais pakrikštytų žmonių sambūriais, atsiradusiais dėl įvairių sąlygų. Bažnyčiai, kaip draugijai, individai priklauso ne tiesiog, bet per parapijas, per vyskupijas, per provincijas ir tt. Tauta, kaip bendruomenė, rymo ant tautinės individualybės. Bet į tautą, kaip į draugiją, individai eina per korporacijas, luomus, klases arba mažiausiai per šeimas. Tik liberalizmas buvo tautą suatominęs ir tautinės draugijos nariais padaręs atskirus individus. Bet šiandien vėl pradedama grįžti prie tikro tautos, kaip draugijos, supratimo. Šiandien tautinė draugija yra kuriama ne iš atskirų individų, bet iš individų sambūrių.

Taip yra ir su žmonija. Kiek žmonija yra tik bendruomenė, tik išvidinis dalykas, tiek individai santykiuoja su ja tiesiog, būdami josios jungties (žmogiškosios esmės) nešėjai. Bet kiek žmonija yra draugija, kiek ji apsireiškia regimu pavidalu, tiek ji organizuojasi pagal konkrečius individų sambūrius, kurie žmonijos atveju yra ne kas kita, kaip tautos. Draugijinės žmonijos lyties sudedamasis pradas yra tauta. Žmonija, kaip draugija, gali būti tik tautų sąjungos pavidalu. Kosmopolitizmo pastangos sudaryti vieną pasaulinę sąjungą yra teisingos ir remtinos. Bet šitos sąjungos nariai gali būti tik tautos. Individai gali joje dalyvauti tik per tautą, kaip Bažnyčioje jie dalyvauja per vyskupiją ir tautoje — per korporaciją ar profesinę sąjungą. „Tautos pagrindas ir tautos tikslas yra sąlyga žmonijos pagrindui ir žmonijos tikslui... Negali būti jokio inter nationes, jei nėra nationes ipsae“⁵).

Šitas mintis patvirtina ir istorinis žmonijos išsivystymas. Pasaulio evoliucija eina priešinga kosmopolitizmui linkme. Žmonijos išsiskaidymas į tautas, kurių pradus jau galima užčiupti ir senovėje, ne tik nesustojo, bet dar sustiprėjo. Šiandien net ir mažiausios tautelės stengiasi išsilaisvinti iš kitų globos ir sukurti savą nepriklausomą gyvenimą. Tautinis sąjūdis apima ne tik Europą, bet ir Aziją ir Afriką. Mes stovime dviejų priešingų vyksmų akivaizdoje. Iš vienos pusės, tautos stengiasi išsiskirti iš visuotinės vienybės, iš kitos — jos stengiasi sukurti aukštesnę ir labiau išvidinę vienybę, negu ta, kuri buvo ligi šiol. Kosmopolitizmas teisingai pas stebi antrąjį vyksmą, bet jis nepastebi ir nesupranta pirmojo. Daug kas gailisi, kad žlugo visuotinė vidurinių amžių imperija, kad toji buvusioji vienybė iširo ir pagimdė dabartinį chaosą. Bet šitoks gailestis yra istorinės evoliucijos nesupratimas. Žmonijos išsivystymas eina iš išviršinės vienybės per išsiskaidymą į išvidinę vienybę.

    Pirmykštis žmonijos gyvenimas buvo vieningas, bet savyje jis slėpė daugybę skirtingų pradų, kurie skaldymosi metu sukūrė įvairias gyvenimo sritis. Šiandien šitas skaldymosi vyksmas eina visu smarkumu. Nepaisant tarptautinių santykių, tautų išsiskyrimas nė kiek nemažėja. Tautos sparčiai kuria savą gyvenimą, nes tik išsivysčiusios savyje jos sugebės sudaryti išvidinę žmonijos vienybę.

Kosmopolitizmo idealas yra atbaigiamasis žmonijos išsivystymo tarpsnis — visų gyvenimo sričių ir jų veikėjų sutartinė. Bet, iš vienos pusės, ji negali būti pasiekta, naikinant išsivysčiusias sritis, iš kitos — žmonijos atveju ji slepia savyje tragediją. Kosmopolitizmas, naikindamas tautas, siekia ne išvidinės vienybės, bet grąžina gyvenimą į pirmykštę išviršinę vienybę. Jei kosmopolitų pastangos įvyktų, įvairiaspalvis kosmas vėl būtų paverstas vienalyte mase. „Jei tautų skirtingumas būtų išnaikintas, žmonių giminė, netekusi būtinų organų, ne tik nepasiektų gyvenimo vienybės, bet būtų paskandinta senoviniame chaose“⁶). Išvidinei gyvenimo sutartinei kurti yra būtini išsivystę ir pilnateisiai vienetai, kurie būtų jungiami aukštesnio prado ne iš viršaus, kaip pirmajame žmonijos išsivystymo tarpsnyje, bet iš vidaus. Tautos gali sudaryti žmonijos sąjungą tik tada, kai jos bus išsivysčiusios ir kartu kai laisvu sutikimu bus palenktos tai pačiai jėgai, kuri jas jungė ir tada, kai jos dar nes buvo išsiskyrusios. Šitoji jėga tautų atžvilgiu yra ne kas kita, kaip Visuotinė Bažnyčia. Bažnyčia jungia žmoniją josios esmėje, Bažnyčia jungė viduriniais amžiais valstybes į Corpus christianorum, Bažnyčia turi jungti ir laisvas tautas į žmonijos sąjungą. Tikroji ir pastovi tautų sąjunga gali išaugti tik Bažnyčios prieglobstyje. Bet nusilenkti Bažnyčiai reiškia nusilenkti religiniam principui. Tuo tarpu krikščioniškai mąstančiam žmogui yra visai aišku, kad ateityje ne visos tautos apsispręs stoti Dievo pusėn. Išvidinis tautų išsivystymas jas veda vieną prie antros. Bet laisvas apsisprendimas Dievo atžvilgiu jas skiria. Visa tai stumia tautas į nepaprasto smarkumo susirėmimą už jungiamąją jų gyvenimo ir likimo jėgą. N. Berdjajevas yra pasakęs, kad ateities karai „bus ne tiek politiniai, kiek religiniai ir dvasiniai“⁷). Trečiasis žmonijos išsivystymo tarpsnis arba išvidinė vienybė vyksta dviejose žmonijos pusėse, bet ne visoje žmonijoje, kaip tokioje. Vis dėlto tiek būsimoje teokratijoj, tiek satanokratijoj tauta yra atrama, narys ir veikėjas.

⁴ ) St. Šalkauskis, Lietuvių Tauta ir jos ugdymas, 8 p.
⁵) B. Bauch, Systematische Philosophie, 275 p.
⁶) Martin, De nationum diversitate servanda salva unitate generis humani, 13 p. Parisiis 1849.
⁷) Un nouveau Moyen âge, 137 p.

 

 

b. Tautos meilė, kaip žmonijos meilės pagrindas

Nieko negalima kosmopolitizmui prikišti, kad jis reikalauja mylėti visą žmoniją, o ne tiktai savo tautą. Bet jis klysta manydamas, kad žmonijos meilė negali būti kitaip palikta, kaip tik išnaikinus savyje tautos meilę. Žmonijos meilės teigimas yra stiprioji kosmopolitizmo pozicija. Bet kai jis pereina į negatyvinę pusę, kai jis neigia tautos meilę žmonijos meilės vardan, jis pagraužia savo paties pamatus ir sugriauna tai, ką buvo pastatęs. Kaip žmonijos sąjunga. negali būti pasiekta be išsivysčiusių tautų, taip žmonijos meilė negali būti reali be tautos meilės. Kosmopolitizmo klaida nėra ta, kad jis reikalauja visas tautas etiniu atžvilgiu mylėti taip, kaip savąją. Tai skelbia ir Krikščionybė. Kosmopolitizmas klysta tik tada, kai jis bando naikinti tą savos tautos predilekciją, kuri yra charakteringa patriotizmui.

Moralistai jau seniai yra pastebėję, kad „amor ordinatus incipit a seipso“ — tvarkinga meilė prasideda nuo savęs paties. Šitas principas tinka ir bendruomenės meilei. Kaip negalima mylėti visumos, nemylint sudedamųjų josios dalių, taip lygiai negalima mylėti žmonijos, nemylint tautos, nes regima žmonijos lytis iš esmės atsiremia į tautą. Visas žmogaus psichikos gyvenimas pirmoje eilėje santykiuoja su tuo, kas yra arti, kas yra aplinkui, o tik paskui su tuo, kas yra tolima. Valia visų pirma linksta į artimą gėrį ir tik per jį pamyli tai, kas turi su juo sąryšio. Dėl to ir žmonijos meilė gali būti reali tik tada, kai ji yra atremta į tautos meilę. Psichologiškai tauta žmogui yra artimesnė, negu žmonija. Todėl jis tautą pamyli pirmiau, negu žmoniją.

Griauti todėl savyje tautos meilę tuo pačiu reiškia griauti ir žmonijos meilę. „Tas, kuris neturi širdies artimam savo rateliui, neturės tikrai nuoširdaus jausmo nei žmonijai“⁸). Kaip pažinimo srityje negalima peršokti artimų dalykų ir eiti prie tolimų, taip meilės srityje negalima praleisti artimos tautos, o mylėti tolimą žmoniją. „Kai išmoksime mylėti savą tėvynę taikoje ir teisybėje, mums bus daug lengviau peržengti šitą ankštą sritį ir pereiti į žmoniją"⁹). Tautos bei tėvynės meilė prirengia mūsų psichikoje stiprią atramą žmonijos meilei. Juo labiau mes mylime tautą, tuo mūsų meilė gilėja ir, išplėsta ligi visos žmonijos, nevirsta sekliais jausmais ir nevaisingomis svajonėmis. J. G. Fichtė todėl ir yra pasakęs, kad „kiekvienas, kuris savo tautoje yra veikliausias patriotas, yra ir geriausias pasaulio pilietis“¹⁰). Žmonijos meilė, kaip veiklumo pradas, turi apsireikšti konkrečiais žygiais, kurie gali būti vykdomi tik tautoje ir tautos sukurtų priemonių pagalba. Kas jas gerai panaudoja žinijos, visuomenės ar meno srityje, tas tobulina savą tautą ir tuo pačiu dirba žmonijos kultūrai. Toks žmogus yra ir patriotas ir sykiu kosmopolitas gerąja šito žodžio prasme. Tuo tarpu žmonijos meilė be tautos meilės yra nevaisinga idėja, neturinti žmogaus psichikoje atramos ir todėl negalinti būti nė kūrybiškumo pradu. „Patriotizmas ir kosmopolitizmas stovi vienas priešais kitą ne kaip egoizmas ir altruizmas, bet kaip vaisingas veikimas ir neaiškios svajonės“¹¹). Laukiama žmonijos meilė ir vienybė gali būti grindžiama tik tautos meile ir savarankišku tautos buvimu. „Tik tame, nes matomame, savoms akims paslėptame tautų savotiškume, kuris yra ankštai susijęs su pirmykščio gyvenimo versmėmis, glūdi ir dabartinio ir būsimo žmonijos vertingumo, dorybės ir nuopelno laidas“¹²).