Arkivysk. G. Grušo pamokslas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių šv. Mišiose

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Laidotuvės retai būna džiaugsmo diena, bet šiandien ji tokia yra. Džiaugsmo, kad atstatomas teisingumas ir grąžinama skola. Džiaugsmo, kad esame laisvi – laisvi ir orūs atiduoti pagarbą savo didvyriams. Džiaugsmo, kad mūsų tautos medžio šaknys liko gyvos ir leidžia atžalas. Šiandienos laidotuvės yra prisikėlimo ženklas.

Šią valandą esame kaip niekad susitelkę, nes jaučiame jos iškilmingumą. Pagaliau galime atiduoti deramą pagarbą žmogui, kuris už mus guldė savo gyvybę. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Palydime į amžinąjį poilsį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Kaip vadas jis ir dabar yra su tais, kurie kovojo kartu.

Todėl šią valandą teisingumas atkuriamas ne tik Vanagui. Jis atkuriamas visiems broliams ir seserims, kurių kūnai gulėjo išniekinti mūsų miestelių aikštėse, visiems, kurių kapai iki šiol nežinomi, visiems, kurie žuvo kalėjimuose, lageriuose ir Sibiro platybėse.

Matau čia Adolfo Ramanausko-Vanago kovos draugus. Regiu Jūsų džiaugsmą, kad pagaliau galite atiduoti paskutinę pagarbą savo vadui. Matau artimuosius, kurie, tiek daug iškentėję, neprarado vilties. Šiandien mūsų širdys džiaugiasi kartu, nes regime, kad teisūs buvo tie, kurie išlaikė viltį ir tikėjimą tiesos pergale, net ir keliaudami per tamsiausią slėnį (plg. Ps 23, 4).

Broliai ir seserys, šiandien mums reikia Vanago regėjimo. Žvilgsnio, kuris regi Lietuvą, gyvuojančią per amžius. Žvilgsnio, kuris pastebi šalia esančiųjų skriaudas ir nėra joms abejingas, bet ragina stoti į kovą su neteisybe. Žvilgsnio, kuris mato galutinę gėrio pergalę net tamsybių siautėjimo valandą. Vanago budeliai galėjo atimti iš jo regėjimą, bet negalėjo atimti žvilgsnio, kuris regi tai, kas neregima, bet yra tikriau už apčiuopiamus dalykus.

Skaityti daugiau: Arkivysk. G. Grušo pamokslas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių šv. Mišiose

Žodis prie partizanų kapo

Lietuvos Laikinosios vyriausybės nario
J. AMBRAZEVIČIAUS
žodis prie partizanų kapo

Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.

 

Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobė, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Bet niekada toji duobė nebuvo tokia didžiulė kaip šiandie.

Tai rodo, kiek ypačiai šiandien Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.

Tai rodo taip pat, kokia stipri Tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti. Pajaučiam šių tylių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.

Didingas tai momentas. Bet ir graudus.

Graudu su žuvusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams, artimiesiems, graudu ir Laikinajai vyriausybei. Kovos draugams ir kariams telieka vienas nuraminimas: partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiausių pasaulio tautų sūnūs.

Tėvams, giminėms, artimiesiems Tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė Tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia. Juos paguosti tegalim tik poeto teisingu žodžiu: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės... Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras, antros neišverks apgailėjęs".

Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai yra reikalingiausi: neteko idealingiausių žmonių. Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.

Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta tylos ir ramybės, - tos ramybės, kurioje telkiasi, bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.

Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės - ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi - Lietuvos laisvės.

Partizanai apie Velykas

Velykinės mintys

Velykos yra džiaugsmo šventė, - džiaugsmo dėl tiesos pergalės, dėl tamsiųjų jėgų nugalėjimo, dėl Kristaus įkūnyto žmonijos prisikėlimo naujam, šviesesniam ir laimingesniam gyvenimui. Bet kartu tai yra šventė pasiryžimo, susikaupimo, jėgų sutelkimo kovai su piktu ir nedorybėmis, kurie, Kristaus pasiaukojimo, kančių ir kraujo kaina atpirkti, didingu jo prisikėlimu pražūčiai pasmerkti, vis dėlto tebeegzistuoja pasaulyj.

Mūsų Tėvynės išsivadavimo diena irgi bus tokia džiaugsmo šventė, bet tik tiems, kurie dėl to išsivadavimo kovojo, jam aukojo savo jėgas ir išteklius, jo visa širdimi troško ir darbais, ne vien tik žodžiais, siekė; ji taip pat bus džiaugsmo šventė tiems, kurie, nors anksčiau ir suklydę, kaip tas žmogžudys, nukryžiuotas dešinėje Kristaus pusėje, gailėjosi, atpirko savo kaltes Tėvynei ir savo darbais įrodė, kad yra verti atleidimo ir laimės džiaugtis gyvenimu laisvoje Tėvynėje. Bet ta jau nebetolima diena neatneš džiaugsmo tiems, kurie ėjo prieš savo Tėvynę, kurie užsimaskavę, paslapčiomis išdavinėjo ją ir savo tautiečius kiekviename žingsnyje, laisvės valandai atėjus, išvertę kailį, norės tęsti savo chameleonišką gyvenimą. Tokie žmonės blogesni už tuos, kurie žiauriai, bet atvirai kovoja prieš mūsų tautą, ir kurie, žinoma, nelauks jos išsivadavimo momento, bet, kiek tik kojos neša, stengsis bėgti, ieškodami prieglobsčio pas „tėvą ir mokytoją". Tokie žmonės niekšingiausi iš niekšingiausių, ir ne veltui Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje" juos patalpino paskutiniame pragaro rate, kur nuogi, įšalę iki kaklo leduose jie kandžioja vienas kitam savo pamišusias nuo sąžinės graužimo galvas. Tėvynės išsilaisvinimo diena bus jiems rūstaus teismo ir pasmerkimo diena. Nuo užpelnytos bausmės jie niekur neišbėgs, niekur nepasislėps, kaip ir tie, kurie „plačiojoje tėvynėje" ieškos išsigelbėjimo: Niurnbergo teismas akivaizdžiai parodė, kaip kariniai nusikaltėliai ar nusikaltėliai prieš žmoniškumą surandami tolimiausiuose pasaulio užkampiuose.

Skaityti daugiau: Partizanai apie Velykas

Partizanai Vasario 16 -ąjai

Vasario šešioliktoji

  Rimti ir susikaupę sutinkame šių metų Vasario 16 Dienos šventę. Kova dėl laisvės, dėl naujo atgimimo rytmečio tebeeina. Pakelyje išdygo daug naujų kapų, net pilkais mediniais kryžiais nepaženklintų. Daug brangių negausios, bet didžios tautos sūnų ir dukrų neša sunkų tremtinio kryžių gūdžiose tolimojo Sibiro tundrose. Nemaža jų dalis jau niekad nebematys gimtosios Nemuno šalies, - jie amžiams prisiglaudė nesvetinguose Azijos laukuose.

Žiaurusis Tėvynės pavergėjas kėsinasi į lietuvių tautos gyvybę. Pikto žiemio auginto šiaurės sūnaus net žemę drebinantieji šėtoniškieji darbai reikalauja apsisprendimo. Jis rauna iš mūsų žemės pakelių Rūpintojėlį ir nori mus paversti kryžiumi žmonijos nukryžiavimui. Komunisto sprendimu turime tapti žmonijos prasikaltėliais, - žmonijos, kurios dalimi mes patys esame, kuri, nuo akmens amžiaus iki šiandieninio radijo laikų pažangos keliu eidama, pergyveno ištisą eilę prasikaltėlių. Visi gerai pamenam, kad neseniai Niurnberge pakorė, sudegino, o pelenus atidavė vėjams. Ir gal niekas už mus negalėtų drąsiau tvirtinti, kad pakartasis nacis savo nedorybėmis net komunisto šešėliui neprilygsta. Šio, paskutiniojo darbai neturi sau pavyzdžio istorijoje. Juk atlikdamas piktadarybę vagis palieka sienas, ugnis nesunaikina žemės, karas ar badas neatima žmogui noro gyventi. Gi komunisto padarytas ir tebedaromas nedorybes nusako iš Sibiro mus pasiekiantieji tremtinių ir kalinių šauksmai: „Nors prieš mirtį, nors kartą sočiai pavalgyti duonos! Mirties mes nebijome, tačiau komunistinis darbas mus verčia gyventi. Jam reikalingos, nors ir kasdien nykstančios, bado kankinamo žmogaus jėgos. Mums užgesus, mūsų vietą turės užimti kiti. Juos suras į naujas valstybes įsibrovusi pasaulinės revoliucijos užsimojimą vykdanti komunistinė tironija."

Ir taip kiekvienam neišvengiamai kyla klausimas, kodėl komunisto šešėlio nevertas nacis paleistas pelenais, o pats didysis žmonijos kaltininkas tebėra gyvas ir, lyg pasityčiodamas iš teisingumo, sėdėjo vienoje iš nacio teisėjų kėdžių? Kadangi komunizmas, lygiai kaip ir nacizmas, yra bjauri žmonijos liga, - atsakymą duoda žmogaus protas, rodantis, kad ši, kaip ir kiekviena kita liga, negali būti išmušta lazdomis, bet pašalinama gydymo ar operacijos keliu. Nacio šaknys nebuvo taip giliai įleistos, todėl jį pirma ir išoperavo. Komunizmas savo voratinkliais yra apraizgęs daugybę įvairių tautybių ir įvairaus išsilavinimo žmonių. Todėl jo pašalinimui reikia daug ilgesnio ir kruopštesnio pasiruošimo, kad amžiams net jo sėklos nebeliktų.

Skaityti daugiau: Partizanai Vasario 16 -ąjai

Nijolės Sadūnaitės kalba Seime 2018.01.13

Nijolė SadūnaitėGarbė Jėzui Kristui. 

[Salė atsako] Per amžius.

Kai Dievas su mumis, kas prieš mus?

Aš susirašiau, sklerozė paskutinėj stadijoj [šypsosi]. Kad nenuklysčiau.

Pirmiausia labai nuoširdžiai dėkoju visiems, visiems visiems čia susirinkusiems, visi be galo garbingi žmonės, už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.

Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo, žiūrėkit, matau be akinių [linksmai nusijuokia ir užsideda akinius] taip kovoju už laisvę – laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Dievas yra tiesa, Dievas yra tiesa ir tiesa mus išlaisvina. Norėčiau čia iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis [prieš atsiversdama Evangeliją pagarbiai ją pabučiuoja], kuris stiprino tūkstančius, tūkstančius partizanų, Sibire esančių, tikrai Dievas buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas.

Čia švento Jono Evangelija (3, 19–21): kas „[...] netiki viengimio Dievo sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai, atlikti Dieve“.

Citatą baigiu [užversdama evangeliją ją ir vėl pabučiuoja].

Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad čia mums visiems taip brangią dieną dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve.

Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija.

Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės septynioliktosios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant dviem šimtam keturiasdešimt ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė, o atėję sergėti nuo pražūties vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip sausio 13-ą mes čia prie Seimo, pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti. Ir dar teisiami.

Skaityti daugiau: Nijolės Sadūnaitės kalba Seime 2018.01.13

P. GUDELIS BOLŠEVIKŲ VALDŽIOS ATSIRADIMAS LIETUVOJE 1918 — 1919 metais jų pačių dokumentų šviesoje

LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGA RAMOVĖ

The Lithuanian Veterans Association, Inc.

Ats. mjr. P. GUDELIS

BOLŠEVIKŲ VALDŽIOS ATSIRADIMAS
L I E T U V O J E 
1918 — 1919 metais 
jų pačių dokumentų šviesoje

su

prof. dr. Z. IVINSKIO įvadu.

Londonas, 1972 m.

Straipsnio fotografinė kopija:  straipsnis PDF formatu: 

Perspausdinimas ištisų straipsnių arba dalimis, ir vertimas į kitas kalbas pageidautini.

Reprinting the articles, either in full or abriged, and translation into other languages is desirable.

Abdruck der Artikel, vollstaendig oder auszugsweise, und Uebersetzungen in andere Sprachen sind erwuenscht.

Išspausdinta 800 egzempliorių Lietuvių Veteranų Sąjungos RAMOVĖ ir autoriaus lėšomis lygiomis dalimis.

Kaina Jungtinėse Amerikos Valstybėse 2 dol. 50 centų minkštu viršeliu ir 3 dol. kietu viršelių. Visur kitur pagal oficialų dolerio kursą.

Printed by Nida Press,

1 Ladbroke Gardens, London, W. 11,
Gt. Britain.

LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS „RAMOVĖ“ LEIDINIAI

A.    Sąjungos:
             1.    Sąjungos Statutas
(kelios laidos)
             2.    O. Urbonas,
Tannenbergas, anglų kalba
             3.    Žurnalas KARYS, kasmet po 10 numerių, atgaivintas 1950 m.
             4.    LVS-gos
Pirmas Dešimtmetis, 1950 — 1960
             5.    K. Ališauskas,
Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, I knyga, ruošiama
             6.    Dr. A. Rukša,
Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, II knyga, ruošiama
             7.    LVS-gos
Antrasis Dešimtmetis, ruošiama
             8.    P. Gudelis,
Bolševikų valdžios atsiradimas Lietuvoje 1918 — 1919 metais
B.    Žurnalo KARYS:
             1.    H. Sienkevičius, Kryžiuočiai, trys tomai
             2.    V. Biržiška, Praeities Pabiros
             3.    O. Urbonas, Žalgirio Mūšis
             4.    O. Urbonas, Didžiojo Šiaurės Karo frontas Lietuvoje, dvi dalys
             5.    Z. Raulinaitis, Durbės Mūšis, išparduota
             6.    Z. Raulinaitis, Aisčiai Karo Istorijos šviesoje, išparduota
             7.    Z. Raulinaitis, Galindai prieš Romą
             8.    Z.Raulinaitis, Hunų Žygis į Prūsus
             9.    Z. Raulinaitis, Vaidevutis
             10.    J. Variakojis, 4 p. L. K. Mindaugo pulkas
             11.    P. Žilys, Suomių-Sovietų karas
             12.    K. Škirpa, 5 D. L. K. Kęstučio pulko kovos ties Seinais 1920 m.
             13.    Dr. J. Puzinas, Kelias į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą
             14.    Z. Raulinaitis, Prieš vikingų audrą

Naudojuos proga nuoširdžiai padėkoti mano darbą parėmusiems: gerb. Br. Kvikliui už studijai parašyti reikalingų Lietuvos bolševikų leidinių parūpinimą ir Lietuvių Veteranų Sąjungai RAMOVĖ, ypač jos pirmininkui, prof, generolui St. Dirmantui, už finansinę paramą, nes sumokėti už spausdinimą £.390, 00 pats vienas nebūčiau pajėgęs, nes už vertimus ir jų korektūras reikėjo atskirai mokėti.

O nuo pat pradžios šios studijos parašymą savo patarimais ir paraginimais rėmusiam ir savo įvadu ją papildžiusiam a. a. prof. dr. Z. Ivinskiui dedikuoju šią knygą.

Autorius

Skaityti daugiau: P. GUDELIS BOLŠEVIKŲ VALDŽIOS ATSIRADIMAS LIETUVOJE 1918 — 1919 metais jų pačių dokumentų šviesoje

Kova už laisvę

Tamkevičius Sigitas

Stalinui ir Hitleriui  pasidalinus Europą Lietuva prarado laisvę. Tuo pačiu laisvę prarado ir Bažnyčios bendruomenė Lietuvoje. Geriausi Lietuvos sūnūs ir dukros vien dėl to, kad mylėjo Tėvynę ir Dievą, buvo įkalinami ir tremiami į Sibirą.             

    Pirmasis lietuvių atsakymas į Stalino tironiją buvo ginkluotas partizanų pasipriešinimas. Tačiau tai buvo nelygi kova, pareikalavusi tūkstančių geriausių mūsų vyrų ir moterų aukų. Ši apie dešimtmetį trukusi kova nepasiekė matomos pergalės, tačiau ji nebuvo ir bevaisė. Partizanų dvasia, tarsi laisvės vėliava, plazdeno dorų lietuvių širdyse ir kvietė ieškoti kitų būdų priešintis pavergimui.

Tokiu kovos už laisvę būdu septintajame dešimtmetyje Lietuvoje tapo neginkluotas pasipriešinimas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bene ryškiausiai įkūnijo šį neginkluotą pasipriešinimą. Dvasininkai ir pasauliečiai pradėjo reikalauti laisvės gyventi pagal savo įsitikinimus. Okupantas gerai suprato šių reikalavimų pavojingumą ant melo pastatytai sistemai ir negailestingai dorojosi su žmonėmis, apsiginklavusiais tik tiesa. Kronika tik fiksavo okupanto darbus ir Lietuvos žmonių pasipriešinimą. Fiksavo, plėšė geležinę uždangą ir skleidė pasaulyje tiesą, kokia baisi yra komunistinė sistema, kuri kėsinasi pavergti ne tik žmonių kūnus, bet ir dvasią.

Jei nebūtų buvusio partizaninio judėjimo, vargu ar būtų atsiradusi ir Kronika. Vienas iš Kronikos atsiradimo inspiratorių buvo Lietuvos partizanų kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas, kalėjęs už pagalbą Lietuvos partizanams. Jam labai rūpėjo, kad būtų deramai pagerbti Lietuvos partizanai, pastatant jiems paminklus ar kitais būdais įamžinant jų kovą už Lietuvos laisvę. Vienu iš tokio įamžinimo būdų tapo internetinė svetainė Partizanai.org, kurios globėju buvo mons. A. Svarinskas buvo iki pat mirties. Todėl labai tiktų, kad su LKB Kronikos internetinės svetainės medžiaga, kurioje daug rašoma apie mons. A. Svarinską, būtų supažindinami ir svetainės Partizanai.org lankytojai.

Partizanų ir neginkluotos kovos už laisvę istorijos nevalia užmiršti. Kol gyvename žemėje, mes niekuomet nebūsime saugūs, kad kažkas nesikėsintų į mūsų laisvę. Ar mes nematome, kaip šiandien šio pasaulio galingieji, prisidengę gražiais lozungais, vėl kėsinasi į mūsų tautinę ir religinę laisvę. Vėl siekia, kad mes būtume jų primetamos ideologijos menki sraigteliai, praradę savo tautinį ir krikščioniškąjį identitetą.

Laisvė yra Dievo dovana ir kiekviena karta už ją turi mokėti savo kainą. Nemokantieji tampa vergais, o mes nenorime jais būti.

                                  Arkivysk. Sig. Tamkevičius

DEKALOGO ŠAUKLYS

Iš dvasingų žmonių yra tekę girdėti, kad dažnai mirusiuosius labai slegia jų garbei pastatyti didingi paminklai ir užrašyti gražbylystės žodžiai. Ypač jeigu mirusysis išeidamas į anapusinį pasaulį paliko šioje žemėje daug puoselėtų, bet neįgyvendintų taurių minčių ar svajonių.

    Tiesą sakant, kiekvienas krikščionis turėtų išeiti iš šio gyvenimo jausdamas Dievo Karalystės darbų neužbaigtumą, nuo kurių priklauso šeimų, Bažnyčios, Tėvynės ir visos žmonijos palaimingas gyvenimas. Kuo tauresnis krikščionis, tuo didesnę jaučia savo atsakomybę. Būtent tokią atsakomybę visą gyvenimą jautė ir šiandien minimas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

    Jis ypatingai pergyveno dėl naujosios Lietuvos gyvenimo. Jau daug kartų girdėtą klausimą galėtume pakartoti ir monsinjoro Alfonso adresu: Ar apie tokią Lietuvą jis svajojo? Kitaip sakant, ar galėjo jis svajoti apie laisvą Tėvynę Lietuvą, kurios gyventojai Europoje pragaištingai pirmautų net keliolikoje visuomeninio gyvenimo sričių, tame tarpe  

   pagal savižudžių skaičių,

   pagal emigrantų gausumą,

   pagal alkoholio vartojimą,

   pagal skyrybų procentą,

   pagal patyčias moksleivių tarpe,

   pagal jaunuolių įvykdytas žmogžudystes,

    ir dar keliolikoje sričių: nuo transporto vagysčių iki grėsmingo lytinių ligų išplitimo.

Skaityti daugiau: DEKALOGO ŠAUKLYS

Keli štrichai monsinjoro Alfonso Svarinsko portretui

Gyd. soc.m.dr. Ramunė Butkevičiūtė - Jurkuvienė 

Šaltinis:  xxiamzius.lt/ 2005 m.

 

Sausio 21 dieną monsinjorui Alfonsui Svarinskui suėjo 80 metų. Sveikinome plačiai Lietuvoje ir užsienyje žinomą kunigą, visuomenės veikėją, aktyvų kovotoją už Lietuvos laisvę. Noriu pastebėti, kad mūsų gyvenimas dažnai nešykšti paradoksų. Žmogus gali būti plačiai žinomas ir daugelis tariasi pažįstą jį. Bet ką reiškia pažinti žmogų?

Retas Lietuvos gyventojas pripažintų, kad mons. A.Svarinsko nepažįsta ar nėra nieko apie jį girdėjęs. Nedaug kunigų sovietiniais laikais galėjo didžiuotis tuo, kad apie juos sukurtas filmas, demonstruotas okupuotos šalies kino teatruose. Kokia asmenybė privertė susidomėti valdžios organus ir paklausti: „Kas jūs, kunige Svarinskai?“

Manau, į šį klausimą ne tik minėtas filmas nesugebėjo atsakyti. Apie istorines asmenybes gali kalbėti tik pati istorija – Tautos, Bažnyčios. Tik ir ją dažnai rašo visokie metraštininkai, anot J.Marcinkevičiaus, ir baltieji, ir juodieji... Buvo aksominės ir dainuojančios revoliucijos, keitėsi valdžios, bet niekas nesukūrė kito filmo apie šį kunigą. Nejaugi istorijai liks tik vienašalė „tiesa“?

Jau antraisiais savo darbo Viduklėje  metais kun. A.Svarinskas,  nepaisydamas sovietinių  „įstatymų“, subūrė didelį  jaunųjų katalikų būrį. 
Nuotraukoje: jaunieji  procesijos dalyviai  1978 metais 

Skaityti daugiau: Keli štrichai monsinjoro Alfonso Svarinsko portretui

DOMAS JASAITIS Nacionalsocialistinis ir komunistinis genocidas Lietuvoje

Straipsnis perspausdintas iš LKMA Suvažiavimo darbai VI

NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS

LIETUVOJE

Iki kolei, Viešpatie, šventasis ir tikrasis,
Tu neteisi ir nekeršiji už mūsų kraują tiems,
kurie gyvena žemėje ?
(Apreiškimas, 6, 10).

I. Istorinės paralelės

Lietuvos šalis yra ne tik didvyrių žemė, bet ir kankinių tauta. Ją slegia septyni šimtai metų užlūžtančių kovų vakaruose su germanų Skilę ir tiek pat metų rytuose su slavų Charibde. Sunki mūsų istorijos dalia ir grasi ateitis. Maironio žodžiai « nebijokim vargo kieto, nes be jo galiūnai pūna » arba Putino, — kad « Tauta būtų amžina — ji turi mokėti gyventi laisvėje ir nepalūžti vergijoje » — yra padrąsinanti paguoda, bet ne išgelbėjimas. Tikrai, mūsų tautos gyvenimo audeklas yra apmestas kančiomis ir ataustas herojiškumu. Jie neatskiriami vienas nuo kito. Atrodo, kad jie išsrovena vienas iš kito. Jie apsprendžia mūsų tautos būdo turinį ir lemia jo apraiškas. Jotvingiai ... galindai ... prūsai! Kur dingo jie ? Neklauskime ... Amžiai užmaršą ant jų užrito. Tik legendos, prikrautos tragizmo, apie juos byloja. Senieji metraščiai juos sumini trumpais sakiniais, ir dar išlikęs vienas-kitas vietovardis ...

Homicidas — žmogžudybė, matomai, yra imanentiška žmogui paliestam pirmgimės nuodėmės. Pirmoji žmogžudystė buvo brolžudystė : Kainas nužudė brolį Abelį. Ir nuo tada «Kaino rasė į dangų kopia ir meta Dievą žemėn ».

Skaityti daugiau: DOMAS JASAITIS Nacionalsocialistinis ir komunistinis genocidas Lietuvoje

Trys dešimtmečio uždaviniai

PROFESORIAUS ANTANO MACEINOS LAIŠKAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAMS

BOLŠEVIZMAS ―METAFIZINIO MELO SISTEMA

PRIEŠ šimtą trisdešimt metų Adomas Mickevičius, aprašinėdamas tremtinių kelią į Rusiją, lygina šį, kaip jis rašo, tuščią ir baltą kraštą su popieriaus lakštu, kuris guli parengtas rašyti. Bet kas jame rašys, klausia poetas, šventas Dievo pirštas ar senas Dievo priešas? Jeigu Dievo pirštas, tai jis gerus žmones pavers raidėmis. Šie žmonės bus Dievo liudytojai ir jo tiesos skelbėjai. Jeigu Dievo priešas, tai jis kardu įrėš, kad žmonių giminę reikia pančiais apkalti. Šiandien, malonios bičiulės ir bičiuliai, galime jau atsakyti į šį Mickevičiaus klausimą. Į Rusijos tuščią lapą rašo senas Dievo priešas. Tas Dievo pamėgdžiotojas, iš viršaus toks panašus į pasaulio Išganytoją, esmėje, tačiau, toks skirtingas. Jis rašo naują evangeliją, skelbdamas ją visam sutvėrimui, bet ne meilės ir tiesos, o neapykantos ir melo evangeliją. Bolševizmas yra ne tuo baisus, kad nuskurdina žmogų medžiagiškai, bet tuo, kad žudo žmoguje tiesos meilę. Nepripažindamas žmoguje jokių amžinų principų ir jokios amžinos prigimties, jis renkasi tiesos mastu šiandienos reikalą ir jam palenkia sąžinę, ilgesį ir mąstymą. Naujasis žmogus, kurį šiandien bolševizmas ugdo, turįs būti greitas prisitaikyti prie pakitusios padėties. Jis turįs būti istorinis ligi pat savo gelmių. Šitą žmogų bando bolševizmas išsiugdyti ir Lietuvoje. Ir mūsų tauta yra įjungta į aną tiesos naikinimo vyksmą, kuris šiandien žymi visas komunizmo valdomas šalis. Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gerėja medžiaginis žmonių gyvenimas. Taip, jis iš tikro pamažu gerėja. Tačiau kartu su tuo gerėjimu tvirtėja visų mūsų krikščioniškų vertybių iškreipimas. Viskas iš naujo pervertinama. Istorija perrašoma. Ateitis kraipoma. Asmens niekinami. Kultūra niokojama. Religija ujama kaip prietaras. Iš kitos pusės, vadinamieji marksizmo laimėjimai keliami padangėn. vadinami vieninteliais tiesos nešėjais, geradariais ir išlaisvintojais. Melas virsta žmonių santykiavimo būdu, tiek tarp savęs, tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek su svetimaisiais. Ir tai organizuojamas sistemingas melas. Baisiausia yra tai, kad žmoguje yra auklėjama melo meilė, kad jis bolševistinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mylėti. Ir gal niekur kitur bolševistinis žmogus nesiskiria taip giliai nuo krikščoniškojo žmogaus, kaip savo santykiu su melu. Melas krikščioniui yra Kristaus paneigimas, nes Kristus yra tiesa, ne žodinė, bet įsikūnijusi, gyva tiesa. Melas bolševikui yra jo elgesio taisyklė. Net jeigu žmogus sovietinėje sistemoje ir netikėtų savo žodžiams, melas vis-tiek virstų jo būsena. Jis gyvena ir išsilaiko tik meluodamas. Galima nujausti koks sielų žudymas vyksta tokioje sistemoje.

PIRMASIS UŽDAVINYS: REZISTENCIJA PRIEŠ MELĄ

TAD ir būtų šiandien pirmasis mūsų uždavinys — rezistencija prieš melo dvasią. Prieš kiekvieną iškreiptą krikščioniškai tautinę vertybę turėtume pastatyti teisingą šios vertybės atskleidimą. Į melą istorijoje atsakyti giliu jos pažinimu. Į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu. Į asmenų dergimą atsakyti jų darbų nušviet'imu. Į religijos žeminimą atsakyti jos vertes kėlimu. Šiandien reikia skelbti jam kovą tiesos prieš-pastatymu. Lietuvių Fronto bičiuliai tremtyje turėtų imtis uždavinio šią kovą pradėti ir ją išvystyti. Rezistencija prieš melą turėtų sudaryti platų kovos barą su mūsų tautos pavergėju, nes tasai senas Dievo priešas, kurį pats Kristus yra pavadinęs melo tėvu ir kuris šiandieną kardu rašo į baltą Rusijos lapą, apkala pančiais tautas ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Melas yra dvasios vergija, ir melo apspręsti žmonės yra lengviausia valdyti, nes meluojąs bei melą mylįs žmogus yra palūžėlis dvasioje. Neleiskime tad sovietams paversti melą lietuvių santykiu su savo tauta, su jos praeitimi ir jos kultūra, su jos tremtiniais. Rezistencija prieš melą šiandien yra lietuviškojo žmogaus išsilaikymo pagrindas. Pasvarstykite tad, mieli bičiuliai, kaip konkrečiai ši rezistencija prieš melą būtų galimai įvykdyta. Bet ji yra būtina, nes greit kitaip nesuprasime lietuvio iš už anapus geležinės uždangos, nors ir lietuviškai su juo kalbėdami.

Skaityti daugiau: Trys dešimtmečio uždaviniai

KRYŽIUS IR AUKOS DVASIA

SIGITAS TAMKEVIČIUS, S.J.

     Emauso mokiniai bėgo nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Tai buvo jų klaida ir nelaimė. Galima bėgti tik nuo tokio kryžiaus, and kurio nėra Nukryžiuotojo. Ir man atrodo, jog labai dėsninga, kad Vakarų pasaulyje bėgama nuo šitokio kryžiaus. Aš nesu labai gerai susipažinęs, bet mačiau Bažnyčios gyvenimą Vakarų Vokietijoje, Kanadoje. Trūksta pašaukimų į kunigystę, į vienuolynus. Atrodo, gerokai sunykusi aukos dvasia. O kaip gali išsilaikyti aukos dvasia, jeigu nuolatos prieš akis nestovi Nukryžiuotasis? Savo gyvenime sutikau labai daug žmonių, kurie nešė kryžių. Ypatingai daug jų sutikau kalėjimuose, lageriuose — tūkstančius žmonių. Beveik visi šitie žmonės kryžių keikė. Savos kančios jie nesuprato. Daugeliui atrodė ji beprasmiška. Kaip dabar prisimenu, Permės kalėjime vienas žmogžudys ant savo nugaros buvo įsitatuiravęs kryžių, and kurio prikaltas dryžiuotais drabužiais aprengtas kalinys, kuris šaukia: — Laisvės!

     Baisus yra žmogaus gyvenimas, kada yra kryžius, kurį jis keikia, kurio jis nesupranta. Ir šitaip yra ne tiktai tų žmonių tarpe, kurie neturi tikėjimo, kurie nėra krikščionys, bet galima sutikti ir save vadinančių krikščionimis, kurie kryžiaus nesupranta, kurie kiek galėdami nuo kryžiaus bėga, ir tai yra jų tragedija. Sunkiais pokario metais Lietuvoje buvo

Kenčiantis Kristus  Diureris

labai daug žmonių, kurie nuo kryžiaus bėgo. Buvo net kunigų, kurie bėgo nuo savo kryžiaus: bijojo nemalonumų, persekiojimų. Jie save pateisindavo. Prisimenu, vienas aukštai stovintis dvasiškis man kalbėjo: “Su kakta sienos nepramuši”. Žmogus, kai nenori kryžiaus, kai nuo jo bėga, save pateisindamas visada suranda argumentų. Nuo kryžiaus bėgo labai daugelis mūsų tautiečių. Tas bėgimas kartais buvo labai negarbingas, surištas su daugeliu klaidų, nusikaltimų prieš savo tautą ir savo sąžinę.

Skaityti daugiau: KRYŽIUS IR AUKOS DVASIA

DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS

Šaltinis: "Laiškai lietuviams" 1988 m. 9 Spalis

KUN. SIGITAS TAMKEVIČIUS

Redakcijos pastaba. Iš Lietuvos gavome Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslą, pasakytą apaštalų Petro ir Pauliaus šventės proga, dar prieš jo areštavimą. Manome, kad pamokslo mintys padės skaitytojams geriau suprasti, už ką Lietuvoje yra baudžiami kunigai.

*  *  *

     Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė — kai išnyksta aukos supratimas.

     Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi. Jeigu dabar kokį nors kunigą ar vyskupą nužudytų arba visam gyvenimui uždarytų į kalėjimą, tai sakyčiau, jog tai yra smulkmena, nes ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra daug kunigų. O tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.

     O kaip tada buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jie nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt mes neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos — Katalikų Bažnyčios.

Skaityti daugiau: DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS

LIETUVIŲ IR ŽYDŲ SANTYKIAI HITLERIO OKUPACIJOS METU

Šaltinis: „Laiškai lietuviams“ Vol.37 1986m. Nr.5, 6, 7

PREL. M. KRUPAVIČIUS

     Neseniai mums pateko į rankas prel. Mykolo Krupavičiaus rankraštis apie lietuvių ir žydų santykius Hitlerio okupacijos metu. Kadangi rankraštyje keliose vietose minimas vysk. V. Brizgys, tai paklausėme jo nuomonės. Jis rankraštį kruopščiai perskaitė, trupučiuką papildė ir labai rekomendavo jį spausdinti, nes ypač jaunimui, nežinančiam čia aprašomų įvykių, jis būsiąs įdomus ir naudingas. Jaunimą turbūt reikėtų bent keliais sakiniais supažindinti su prel. M. Krupavičium.

     Prel. Mykolas Krupavičius (1885-1970) buvo vienas žymiausių Lietuvos dvasininkų, politikų ir sociologų. Jis buvo Krikščionių demokratų partijos lyderis, Vliko pirmininkas, Žemės ūkio ministeris. Jo pastangomis buvo įvykdyta Lietuvoje žemės reforma, išdalinant mažažemiams ir bežemiams apie pusę milijono hektarų žemės. Kad galėtų šį svarbų darbą geriau atlikti, jis ir sutiko būti Žemės ūkio ministeriu (1923-1926 m.).

     Antrojo pasaulinio karo metu, kai Lietuvoje siautėjo rusai, vokiečiai ir vėl rusai, jis rašė įvairius memorandumus, reikalaudamas respektuoti žmogaus teises. Dėl to, žinoma, pateko ir į rusų, ir į vokiečių nemalonę, bet pasisekė iš jų žabangų išsprukti. Nacių okupacijos metu jis drąsiai pasisakė prieš žydų persekiojimus bei žudymus drauge su vysk. V. Brizgiu ir Laikinosios vyriausybės ministeriais.

     Tuometinis Kauno arkivyskupas J. Skvireckas nebuvo per daug judrus, todėl jo pagalbininkui vysk. V. Brizgiui teko daug judėti, rūpinantis lietuvių ir Lietuvos žydų reikalais. Čia juodu su prel. Krupavičium nuoširdžiai bendradarbiavo.

     Šią prel. Krupavičiaus paruoštą medžiagą teks spausdinti per kelis numerius.

Redakcija

ĮŽANGOS  VIETOJE

     1949 m. eidamas Niujorko garsiuoju Brodvėjum (Broadway), pastebėjau lange riestainių ir chalų: kaip nulieti, lyg tik dabar būtų iš Lietuvos atvežti. (Chala —toks supintas pailgos formos pyragas; kai kas jį vadina pintiniu arba pynute; chala — hebraiškas žodis. Red.). Smukau į krautuvę ir lietuviškai paprašiau chalos. Pardavėjas, su barzda senyvas vyras, taip pat lietuviškai paklausė, ar aš noriu didelės ar mažos chalos. Pasirodė, jis esąs Lietuvos žydas. Šia proga persimetėm su juo keliomis mintimis. Be kita ko jis pasakė, kad lietuviai mėgsta iš žydų pasijuokti, bet jie juos myli.

     1954 m., gerai neprisimenu, ar tai buvo Maspete, ar Bruklyne, užėjęs į vaistinę, paprašiau kažkokių vaistų, kuriems neturėjau recepto. Taip pat užkalbinau lietuviškai. Užkalbintasis suprato, kokia kalba kalbu, ir pakvietė kitą vyrą. Jis man lietuviškai paaiškino, kad be recepto duoti vaistus yra tam tikrų sunkumų, bet man, kaip lietuviui, jis jų parūpins. Paklausiau, iš kurios Lietuvos vietos jis yra kilęs. Jis atsakė: "Aš esu Vilkomiro (Ukmergės) žydelis”. Su šiuo simpatinguoju vaistininku šnektelėjau kiek ilgėliau. Jis man pasakojo, kad Lietuvos žydai laiko Lietuvą savo tėvyne, kad jos ilgisi, kad jis ją buvo aplankęs, džiaugiasi, kad ji atgavo nepriklausomybę, kad ir nepriklausomoji Lietuva davė žydams visišką laisvę, kad lietuviai visada gražiai sugyveno su žydais ir iš jų žydai jokių nesmagumų nėra patyrę. Vargas buvo tik caro priespauda, bet lietuviai buvo dar labiau jos spaudžiami.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ IR ŽYDŲ SANTYKIAI HITLERIO OKUPACIJOS METU

Prisikėlimo kelias

Kauno arkivyskupijos ganytojų velykinis laiškas arkivyskupijos kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams

 

    Per Velykas mes švenčiame svarbiausią krikščioniškojo tikėjimo slėpinį, ant kurio pastatytas mūsų krikščioniškasis gyvenimas ir būsimojo prisikėlimo viltis. Apaštalas Paulius ragino krikščionis tvirtai tikėti Kristaus prisikėlimu: „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Dėl šios priežasties per Velykas mes džiūgaujame ir giedame: „Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!“

   Sveikiname Jus, brangūs kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventėje, dalijamės su Jumis velykiniu džiaugsmu ir trokštame, kad kiekvieno Jūsų širdis būtų kupina džiaugsmo, kuriuo spinduliuoja Velykų žinia. Tačiau kad šis linkėjimas išsipildytų, reikia mūsų pasiryžimo Velykų slėpinį paversti savo gyvenimo tikrove.

   Po Jėzaus mirties ir palaidojimo džiaugsmo tikrai nebuvo. Atskubėjusi prie kapo Marija Magdalietė Jėzaus kūno nerado; ji matė tik numestas drobules, todėl stovėjo prie kapo angos ir verkė. Čia jai apsireiškė prisikėlęs Jėzus ir pašaukė vardu: „Marija!“ Buvusi nusidėjėlė tampa pirmąja Jėzaus prisikėlimo liudytoja. Prisikėlimo žinią ji nuneš Jėzaus mokiniams, kad šie irgi įtikėtų ir kitiems liudytų apie prisikėlusį Mokytoją.

   Marijos Magdalietės pavyzdys yra labai brangus. Į prisikėlusį Jėzų tikintis žmogus gali būti labai ištikimas savo Krikšto įsipareigojimams, bet gali klysti ir nusidėti, tačiau ir šiuo blogiausiu atveju jis pasitiki Dievo gailestingumu, kuris gali prikelti jį iš giliausio moralinio kapo. Dievas, kaip taikliai pasakė popiežius Pranciškus, nepavargsta būti gailestingas, tik mums reikia nepavargti pasinaudoti Dievo gailestingumu.

   Per Krikštą Dievas kiekvieną žmogų, kaip Mariją Magdalietę, pašaukia vardu pradėti prisikėlusio žmogaus gyvenimą, pilną dvasinės šviesos, meilės ir broliškumo. O kaip viso to šiandien mums reikia!

   Mus kasdien atakuoja informacija apie žmonių susvetimėjimą, susiskaldymą, nepagarbą vieni kitiems, žiaurumus, o kartais net sunkiai suvokiamus nusikaltimus. Mus šiurpina nusivylę ir iš gyvenimo savo valia pasitraukiantys žmonės. Tokiais atvejais mes klausiame: iš kur visa tai? Netiesa, kad tik medžiaginis vargas padaro žmogų beširdį ar priverčia jį taip nusivilti gyvenimu, kad tik savižudybėje rastų išeitį. Baisesnis yra dvasinis vargas. Beširdiškumas ir žiaurumas atsiranda ir suveši dirvoje, kurią tręšia neskaistumas, neapykanta, godumas, pavydas, puikybė, girtuokliavimas ir kitos nuodėmės. Gyvenimas nuodėmėje – tai tūnojimas kape, nuo kurio angos Velykų angelas dar nenuritino akmens .

Skaityti daugiau: Prisikėlimo kelias

A.Maceina PATRIOTINIS AUKLĖJIMAS

Publikuojam ištrauką iš Antano Maceinos knygos "Tautinis auklėjimas" Kaunas,1934m. Visą knygą galite rasti maceina.lt svetainėje

I Patriotizmo pagrindai

1. Patriotizmo pradai

a. Patriotinis jausmas

Gimtojo krašto meilė bei jo pasiilgimas, tasai savamingas žmogaus linkimas į savuosius yra toks pat senas, kaip ir žmonija. „Patriotinis jausmas gali būti paslėptas ar aiškus, stiprus ar silpnas, bet jis buvo visados, kiek tik mes įstengiame siekti į istorijos gilumą“1). Tie trys veiksniai, kuriuos iškėlėme, kalbėdami apie tėviškę ir tėvynę, jau patį pirmąjį žmogų sujungė su aplinka, kurioje jis gyveno, ir su žmonėmis, kurie joje veikė. Tie patys veiksniai palenkia savo įtakai visus amžius ir visas kultūras. Jie sukuria tėviškę bei tėvynę, jie sukuria ir gimtojo krašto meilę.

Pirmasis iš jų, kaip matėme, yra žeme. Žemė yra tėviškės bei tėvynės atrama, ir toji pati žemė yra materialinis patriotizmo pagrindas. „Teritorija, sako M. de Munnynckas, turi ypatingą vaidmenį patriotizmo materializacijoje. Ji tampa patriotinės mūsų sielos kūnu; ji simbolizuoja mūsų vaizduotės akims visą praeities garbę, visas dabarties pastangas ir visas ateities viltis“2). Ontologinis žmogaus ryšys su šalies gamta, savaimingas žmogaus dalyvavimas josios gyvenime ir likime sudaro pamatą tam linkimui ir ilgesiui, kurį pajaučiame, iškeliavę iš gimtojo krašto.

Skaityti daugiau: A.Maceina PATRIOTINIS AUKLĖJIMAS

REZISTENCIJOS PRADŽIA. Sudarė Vytautas Landsbergis.


 

REZISTENCIJOS PRADŽIA

1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę

 

Sudarė Vytautas Landsbergis

2012

UDK 947.45.082(093.2)
Re247

ISBN 978-609-95158-6-1     © Vytautas Landsbergis, 2012

TURINYS

Vietoj įvado: Pažvelgti iš arčiau.................................6

ISTORINIAI TEKSTAI

J. Ambrazevičiaus žodis prie partizanų kapo..............22

Iš J. Ambrazevičiaus kalbos paskutiniame
Laikinosios Vyriausybės posėdyje
1941 m. rugpjūčio 5 d..............................................24

Memorandumas apie teisinę Lietuvos būklę
 ir faktinius santykius bolševikų okupacijai
Lietuvoje pasibaigus.................................................34

Laikinosios Vyriausybės autobiografija.......................44

         Metai laukimo...................................................44

         Laikinoji Vyriausybė atstato ir kuria...................49

         Okupantas prieš Laikinąją Vyriausybę................57

         Ir vėl formali okupacija......................................68

Juozas Brazaitis. Lietuvos žydų likimas
ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė.................................74

Nekaltas......................................................................97

PRIEDAI

Birželio gaisai...........................................................98

Pasipriešinimas okupacijai........................................102

Pelenai grįžta į žemę................................................107

Vietoj įvado: Pažvelgti iš arčiau

Požiūriuose į Lietuvos 1941 m. birželio sukilimą vyrauja atvirkščias anachronizmas ir krašto valstybingumui svetimos konceptualios atliekos.

SSRS ideologų - užgrobėjų linija aiški: nepriklausoma Lietuva buvo nesusipratimas. Vakarų „imperializmo“ ir Versalio spekuliacijų produktas. Todėl, kai SSRS 1940 m. „atsiėmė“, kas jai neva priklausė kaip ankstesnės carų imperijos tęsėjai, dalykai vėl amžiams („navieki“) stojo į savo vietas. Lietuvos ūkininkų žemė, įmonės, verslas, bankai vienu kolaborantiniu mostu tapo SSRS nuosavybe. Dar formaliai neinkorporavus į SSRS, krašte jau „veikė“ sovietų baudžiamasis kodeksas. Kas toliau?

Vokietija 1941 m. vasarą prevenciškai puolė ir užėmė (sau) dalį neva suverenios SSRS teritorijos; apsigynusi raudonoji imperija 1944 m. vasarą - rudenį ginklu susigrąžino gimtąjį Pabaltijį, „rodnuju Pribaltiku“.

Tai didžiųjų mąstymas teritorijomis - mano ne tavo. - kuriame nėra vietos minčiai apie tose teritorijose gyvenančias tautas, galimą jų niekinę (kadangi silpnos ir mažos) valią.

Iš čia ir smulkesnės mąstymo šiukšlės besiveliančios net pačiose „teritorijose“, kai dėliojama lyg iš pašalio: nieko negalime, esame maži, tad ar derėjo rezistencijos pradininkams mąstyti ir elgtis kitaip nei didieji nori. Juk net Birželio bandymu atkuriamos valstybės Laikinoji Vyriausybė paskelbta prieš antrojo okupanto valia. Galėjo iš karto baigtis blogai. Juolab svarstymai, ar Lietuvai - jos vardu kalbančiai Vyriausybei nebūtų vertėję išdidžiai atmesti naujo totalitarinio užkariautojo įsakymų, tuo išsyk panaikinant sau kaip subjektui bet kurią manevro ir egzistencijos galimybę, tautai liekant vergu be atsakomybės.

Anachronizmas - kai pasipriešinimo veikėjai vertinami ne pagal ano meto aplinkybes, savą padėties išmanymą ir pareigos tautai supratimą, o pagal mūsų šių dienų gudrumą.

Mes mat nebūtume suklydę (sukilimas - klaida), todėl dabar ateiname teisuoliškai teisėjauti.

Mes nebūtume apsirikę, net po 1941 m. birželį siautėjusio Raudonojo teroro, kad nacionalsocialistų diktatūra galbūt geresnė už bolševikų. Dabar žinome, kad abi baisios.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS PRADŽIA. Sudarė Vytautas Landsbergis.

Pagerbtas Mykolo Krupavičiaus atminimas

 

Rugsėjo 23 d. Lietuvos partizanų kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu buvo iškilmingai pagerbtas kun. prel. Mykolo Krupavičiaus atminimas.

Šv. Ignoto bažnyčioje šv. Mišias už kunigą prelatą ir kitus bendražygius, kurie kūrė pirmąją Lietuvos Respubliką, koncelebravo vyskupas Gintaras Grušas ir kunigai. Pamokslą, įvardindamas M. Krupavičiaus nuopelnus Lietuvai kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, sumaniai ir teisingai įvykdytą žemės reformą, dalyvavimą pasipriešinimo okupacijoms veikloje, pasakė vyskupas G. Grušas. Giedojo Vytauto Versecko vadovaujamas generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“.

 Gausus būrys dalyvių po Mišių ėjo į Odminių gatvę, kur prie dešimtu numeriu pažymėto namo vyskupas pašventino memorialinę lentą. Kariūnai ir dalyviai sugiedojo Lietuvos himną. Kalbėjo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Kariuomenės vadas generolas Arvydas Pocius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Pažymėjęs M. Krupavičiaus nuopelnus kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, profesorius Vytautas Landsbergis išskyrė kunigo pastangas, nukreiptas į žydų gelbėjimą nacių okupacijos metu, dėl ko jam teko nukentėti, pažymėjo prelato nenutrūkstamą veiklą užsienyje Lietuvos vadavimo iš sovietinės okupacijos reikalu.

Renginiui pasibaigus, mons. A. Svarinskas dėkojo visiems, kas maldoje paminėjo garbingą Lietuvos sūnų, kas padėjo jo atminimą įamžinti memorialinėje lentoje.

Algimantas Zolubas

Mykolas Jeronimas Krupavičius

BIOGRAFIJA

Gimė 1885 m. spalio 1 d. Marijampolės apskr., Balbieriškyje.

1897 m. baigė Igliškėlių pradinę mokyklą, 1905 m. – Veiverių mokytojų seminariją.

Skaityti daugiau: Pagerbtas Mykolo Krupavičiaus atminimas

ARTIMO MEILĖ VISUOMENINIAME VEIKIME

JUOZAS BRAZAITIS

EI visuomeninis veikimas, nei visuomenės veikėjas nesusilaukia palankaus žodžio. Visuomenės veikėjas virto ironijos, kai kada pasigailėjimo titulu. Visuomenės veikėjas, aha, tai toks, kuris bėgioja po susirinkimus ir konferencijas ir liežuviu putas plaka arba iš šiaudų virvę veja. Kitam visuomenės veikėjas sukelia panašaus pasižavėjimo ir pasigailėjimo kaip jo pirmatakui senajam donkichotui. Vargsti, laiką eikvoji, o kas tau už tai užmokės?.. Trečias pažiūri ir su lengva panieka, kad dirba darbą, iš kurio niekam nėra naudos. Ir kas iš tų jūsų susirinkimų, konferencijų, kuriose tik pešatės ir ramių žmonių ramybę drumsčiate; ar kam nuo to geriau? Vadinas, visuomeninis darbas net ir žalingas... Prieš tokį visuomeninį darbą pastatomas kitas idealus darbas — tai savos profesijos darbas. Joje dirbk, gilinkis, darykis specialistas, tai bus pačiam ir kitiem naudos...

1. Visuomeninis veikimas šiandien nebepopuliarus

     Tokia yra opinija apie visuomeninį veikimą ir visuomenės veikėją. Tokios opinijos praktinę išvadą visi patiriame — dažnas nebenori sutikti būti renkamas į valdybas, prisiimti bet kokias pareigas; jaučia didele sunkenybe net ateit į susirinkimą.

     Ar visuomeninis veikimas ir taip pat visuomenės veikėjas yra nusipelnęs tokio nepalankumo? Tai gali paaiškėti konkrečiau išlukštenus, kas yra tas visuomeninis veikimas.

2. Visuomeninio veikimo plotai neaprėžti

     Visuomeninio veikimo vardas apima visa, kas tik vieno asmens daroma kitų asmenų gerovei savo laisvu pasiryžimu. Šia prasme visuomeninis veikimas gali būti įvairiausių pavidalų. Du jo kraštutiniai pavidalai: viename ašigalyje karitatyvinis veikimas, o kitame ašigalyje politinis veikimas. Tarp jų rasime jaunimo saviauklos organizacijas, profesines organizacijas, kultūrinio veikimo organizacijas ir t.t. Kiekvienas reiškiasi vienoje kurioje srityje daugiau negu kitose. Kiekviena iš jų yra savotiškai vertinga.

     Tačiau nesunku pastebėti, kurios visuomeninio darbo sritys labiausiai keikiamos. Mažiausia — karitatyvinis veikimas. Daugiausia — politinis.

     Ir esama tam keikimui pagrindo. Dažnai, užuot pagerinęs sąlygas kitų žmonių gyvenimui, visuomeniniam bei tautiniam interesui, jis pasiekia priešingų vaisių — pagausina nesutarimus, nesusipratimus, vaidus ir žmones išskiria, užuot juos sujungęs kokiam naudingam darbui. Vadinas, nepaneigiamas yra faktas, kad visuomeninis ir politinis veikimas prieina nesėkmės, nepasisekimo.

     Ar toks nepasisekimas reiškia, kad tos rūšies visuomeninis veikimas yra savaime žalingas, ar tai reiškia, kad jo imasi netinkami žmonės; veikėjai prie jo eina su netinkamais nusiteikimais?

3. Visuomeninio veikimo sėkmės pagrindas yra artimo meilės vykdymas

     Valstybinis gyvenimas remiasi dvejopa valdžia: išviršine ir išvidine. Išviršinė — tai policija, kuri priverčia vykdyti viešąją tvarką. Išvidinė valdžia — tai tie principai, kuriuos pilietis įsipareigoja patsai vykdyti, kad sugyvenimas būtų įmanomas. Tie principai yra trys: laisvė, teisingumas ir artimo meilė. Tie trys principai yra dar svarbesni ten, kur neveikia išviršinė valdžia, policija. Jie turi būti labai stipriai pajausti kiekvieno sąžinėje, kad vieno žmogaus sugyvenimas su kitu būtų padorus, įmanomas. Iš tų trijų principų labiausiai lemiamas yra artimo meilė.

Skaityti daugiau: ARTIMO MEILĖ VISUOMENINIAME VEIKIME

Minime Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio 65-ąsias metines

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
Lietuvos Respublikos Seimo narė,
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra

 

Skiriama Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio, įvykusio 1947 m. balandžio 22-24 dienomis  dalyvių atminimui

 

    Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuvoje kilo stiprus tautos pasipriešinimas pavergėjams. Tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukterų jautė pareigą ginklu ginti savo tėvynę nuo okupanto ir ištikimai šią pareigą vykdė. Jie iškeitė savo darbus, profesijas, gimtųjų namų šilumą į pilną mirtino pavojaus miško gyvenimą – tapo partizanais. Dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės partizanai aukojo savo gyvenimus, savo gyvybes.

    Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į teritoriniu principu pagrįstą karinę struktūrą. Kūrėsi apygardos, jose veikė rinktinės, būriai, kariniai štabai. Iš apygardų formavosi sritys.

    Dainavos apygardos vadų sąskrydis Punios šile 1947 04 22-24. Stovi iš kairės: apygardos štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Dzūkų rinktinės štaboŠvietimo ir spaudos skyriaus viršininko pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dainavos apygardos vadas kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis, apygardos vado pavaduotojas, Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos štabo pagalbininkas Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Vaidoto grupės būrio vadas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkas Kostas Šimelevičius-Gandras. Priklaupę iš kairės: Merkio rinktinės 3-io bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys, Margio grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, Vaidoto grupės vadas Juozas Petraška–Lapaitis, Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Guli iš kairės: Margio grupės būrio vadas Stasys Raklevičius-Myslinčius, Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas

 

Skaityti daugiau: Minime Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio 65-ąsias metines