Partizanai: Istorija ir dabartis

Kraštas, žmonės, likimai

Kraštas, žmonės, likimai

VAIČĖNŲ KAIMAS IR JO ŽMONĖS

Gražiame Aukštaitijos kampelyje, ties Rokiškio ir Zarasų apskričių riba, prie Rokiškio-Zarasų vieškelio (7 km į pietus nuo Obelių) nuo seno driekėsi nedidelis, keturių valakų Vaičėnų kaimelis. Jame tebuvo devynios sodybos, iš kurių dviejose gyveno po kelias šeimas. Vos keturios sodybos turėjo po pusę valako (apie 10 ha) žemės. Tai buvo patys turtingiausi kaimo ūkininkai.

Įžengus į kaimą nuo Obelių pusės (iš šiaurės), pirmoji buvo Dručkaus Juzos, greta - jo brolio Dručkaus Vlado, o už jo — trečio brolio - Dručkaus Justino — sodyba. Visi jie turėjo po trečdalį valako — ne daugiau kaip po 6 ha žemės. Vėliau Dručkaus Juzos sodybą paveldėjo jo dukros Uršulės sūnus Povilas Žagunis. Vaičėnų kaime jis išgyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Po karo persikėlė į arčiau Obelių esančią Antanašę (1 km į pietus nuo Obelių).

Dručkaus Vlado namus paveldėjo jo dukros sūnus Dručkus Ignas. Jam gimė sūnus Antanas. Seneliai - Vladas su žmona - mirė Antrojo pasaulinio karo metu, o Ignas - tuoj po karo. Trobesiai per tą laiką gerokai apgriuvo ir Igno sūnus su šeima persikėlė gyventi į kaimynystėje esantį Zibolių kaimą.

Dručkaus Justino dukra Marcelė Kligienė turėjo vieną sūnų Antaną Kligį. Jis dar prieš karą vedė gretimo Kalnočių (Kalnačių) kaimo merginą Marytę Kūlytę. Kadangi abu kaimus į vienkiemius skirstė tuo pačiu metu (1933 m.), tai sklypus gavo greta ir persikėlė abu su motina į Kalnočių kaimą. Susilaukė sūnaus Leono ir dukros Onutės, tačiau šeima buvo nelaiminga; pirma tėvelio mirė sūnus Leonas, anksti pasimirė ir pats Antanas. Liko viena dukra Onutė. Trobesiai sunyko, o pati Onutė su šeima persikėlė gyventi į Obelius. Tai tokia trijų brolių Dručkų šeimų istorija.

Kitos dvi sodybos - brolių Juozapo ir Kazimiero Dručkų. Jų tėvas, Mikalojus Dručkus, buvo miręs dar praėjusiame šimtmetyje. Jo sūnai, Kazimieras ir Juozapas, po tėvo mirties pasidalino po pusę valako žemės.

Kazimiero šeimoje užaugo trys dukros; Liucija, Adelė ir Veronika. Visos trys sukūrė šeimas ir paliko gimtinę. Tėvams mirus, sodybą pardavė svetimiems. Kazimieras buvo labai įdomus žmogus, turėjo nuostabią atmintį. Caro laikais tarnavo taip vadinamame carienės pulke. Matyt, buvo apdovanotas grožiu, nes į tą pulką atrinkdavo tik gražios išvaizdos vyrus. Kilus 1917 m. revoliucijai, patyrė visokių vargų ir pavojų, tačiau Dievo Apvaizdai globojant liko gyvas ir sugrįžo į namus. Grįžęs mėgdavo pasakoti apie savo pergyvenimus ir nuotykius. Žinojo ir apie Leniną, tačiau bijodavo apie tai kalbėti: apsiskelbus būtų pradėję vežioti mokinius parodyti žmogų, mačiusį Leniną,

Bronius Vaičėnas prie savo sodybos rugių lauke. 1943 m.

būtų tekę apie tai pasakoti Kazimieras gi sakydavo; "jei pasakyčiau tiesą, tai uždarytų į kalėjimą, o meluoti negaliu.” Pasimirė Dručkus Kazimieras 1984 m. gegužės mėnesį eidamas 99-uosius metus, nusinešdamas į kapą daug įdomių ir vertingų žinių. Kazimiero brolis Dručkus Juozapas gyveno greta, taip pat turėjo pusę valako žemės. Jaunas liko našliu, vedė antrą kartą. Per abi santuokas užaugino keturis vaikus, o dar du mirė neužaugę. Jo namuose liko tik viena marti: anūkai išsisklaidė, pirmos santuokos sūnai jau seniai mirę. Taip ir ištuštėjo namai. 

Broliai Norbertas ir Pranas Vaičėnai taip pat pasidalino valaką žemės pusiau.

Balys Vaičėnas. 1938 m.

Gyvenant kaime turėjo po 9 ha. Skirstant kaimą į vienkiemius, žemės truputį prisidėjo (1 ha 15 arų), nes tarp Vaičėnų kaimo ir gretimais buvusio Apeikiškio dvaro buvo ginčytinas 18 ha krūmais apaugęs plotas. Šią žemę savinosi dvaras, tačiau 1931 ar 1932 m. atvažiavęs į vietą teismas nustatė, kad šis plotas priklauso Vaičėnų kaimui Ši byla žmonių atmintyje išliko kaip kaimo kova su dvaru dėl servitutų.

Kadangi Norbertas Vaičėnas buvo mūsų dienų supratimu kaimo šviesuolis, daug svieto matęs žmogus, tai vaičėniškiai teisme nė advokato nesamdė. Jo funkcijas atliko Norbertas (Nuorba) ir, reikia pripažinti, sėkmingai byla buvo laimėta, tik keli kaimo vyrai buvo nuteisti po du mėnesius kalėjimo už jėgos pavartojimą.

Kadangi byla buvo laimėta, skirstant kaimą į vienkiemius sklypai visiems šiek tiek padidėjo.

Brolių Vaičėnų šeimos kaime gyveno gretimais. Išsikėlus į viensėdžius taip pat nenutolo. Jų tėveliai — Karolina ir Augustas Vaičėnai. Karolina mirė anksti dar net ne visi vaikai buvo suaugę. Augustas, kartu su kitu vaičėniškiu - Anupru Dručkumi (Jono ir Juzės Dručkų tėvu) dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo suimti, nuvežti į Antanašės dvarą, surakinti grandinėmis (pagal to meto įpratimą jų kojos buvo surakintos grandinėmis kaladėje), tačiau sugebėjo ištrūkti iš žandarų, surakinti perplaukti per Antanašės ežerą ir tokiu būdu išsigelbėti. Mirė Augustas Vaičėnas, sulaukęs 104 metų amžiaus.

Karolinos ir Augusto šeima buvo gausi - trys sūnai ir keturios dukros, tačiau gimtinėje liko tik sūnai Norbertas (Nuorba) ir Pranas.

Senelio Augusto Vaičėno sūnus Norbertas, kaimynų vadinamas Nuorba, (g. 1870 m.) 1909 m. vedė Joaną Kišūnaitę (g. 1886 spalio 2 d) iš gretimo Mičiūnų kaimo. Joanos tėvai - Matas ir Anelė Kišūnai. Anelė mirė dar būdama visai jauna, o Matas — sulaukęs 82-jų. 1910 m. lapkričio mėn. Nuorba ir Joana susilaukė pirmojo vaikelio - Izidoriaus. Berniukas augo guvus, tačiau sulaukusį keturiolikos ištiko nelaimė: jojant mišku pasibaidė arklys ir krisdamas (tiesiai ant didelio kelmo) susižalojo stuburą. Tris metus prasirgęs, mirė 1927 m. gruodžio mėn. eidamas 18-tus metus. Mirė ir kiti du po Izidoriaus gimę vaikeliai Vincukas — sulaukęs pusantrų metukų, o Aneliukė — trejų. 1915 m. lapkričio 15 d pasaulį išvydo Boleslovas (Balys) — būsimasis partizanų vadas. 1918 m. gegužės 8 d. gimė Emilija, o 1920 m balandį -Bronius. 1924 m. balandį gimė Liucija, tačiau ir ją ištiko nelaimė: 1934 m. gruodžio mėnesį jai trūko apendicitas ir jos išgelbėti nepavyko. Taigi, iš septynių vaikų užaugo trys. Broliai, pasirinkę partizano kelią, žuvo, o sesuo, patyrusi areštantės ir tremtinės dalią, išliko.

Motina Joana Vaičėnienė buvo labai ramaus būdo, taktiška, stengėsi su visais būti geruoju. Tėvas buvo tiems laikams gana pasaulietiškas, emocingas, karštoko būdo. Mokslų nebuvo baigęs, tačiau dėka guvaus proto ir žingeidumo garsėjo kaip inteligentiškas, išsilavinęs žmogus. Pastoviai prenumeruodavo "Ūkininko patarėją" ir "Mūsų rytojų". Iš visos apylinkės eidavo pas jį žmonės patarimo, todėl buvo vadinamas advokatu. Jeigu ne jis, kažin ar vaičėniškiai būtų laimėję jau minėtą bylą dėl servitutų. Turėjo ir pedagoginių polinkių — kol vaikai mokėsi — visą tą laiką buvo Galažerių pradinės mokyklos tėvų komiteto nariu. Vaikus mokė teisingumo, dorumo. "Mylėkite žmones, - kalbėdavo, - padėkite jiems nelaimėje; mylėkite Dievą ir Tėvynę, branginkite savo kraštą, gimtuosius gojus ir kalnelius. Reikalui esant, juos apginti mokėkite".

Balys ir Bronius iš motinos buvo paveldėję ramų būdą: su niekuo nesipykdavo, su visais stengėsi būti taikoje. Pradžios mokykloje iš kitų tarpo išsiskyrė gabumais, drausme ir draugiškumu. Baliukas pradžios mokyklą baigė 1930-taisiais, Emilija su Broniumi - keleriais metais vėliau. Dėl įvairių šeimą persekiojusių vargų ir nelaimių (vaikų gydymas ir netektys, naujų trobesių statyba persikėlus į vienkiemį) nebuvo galimybės vaikams tęsti mokslus. Prispaudus vargams, Baliukas net į Latviją (nuo Vaičėnų kaimo iki Lietuvos-Latvijos sienos - apie 10 km) vienerius metus buvo išėjęs uždarbiauti. Ypač jis veržėsi į mokslus. Kuomet apylinkėje buvo įsteigta neakivaizdinė savišvietos mokykla, jos klausytoju tuoj pat įsirašė ir Baliukas. Mokėsi joje iki 1936 m. pavasario, kuomet buvo pašauktas į kariuomenę. Didelį įspūdį paliko jo kalba, pasakyta per šaulių-naujokų išleistuves (į Šaulių sąjungą B.Vaičėnas įstojo 1933 m.), surengtas Obelių šaulių namuose "Nors mes esame paprastų rudasermėgių tėvų sūnūs ir temokam valdyti arklą ir dalgį, bet reikalui esant mokėsime ir su ginklu ginti savo Tėvynę nuo priešų". Šias mintis jis skiepijo ir savo kaimo vaikinams.

Tarnavo pusantrų metų. Į kariškus mokslus buvo linkęs, todėl tarnyba sekėsi gerai Tiesa, jo vaikystės svajonė buvo aviacija, tačiau regėjimas pasirodė besąs nepakankamas, kad galėtų tapti lakūnu. Tarnaudamas toliau lavinosi, spausdinosi "Kario" žurnale.

Iš kariuomenės puskarininkis Balys Vaičėnas grįžo 1937 m. prieš Kalėdas. Kadangi buvo aukštas, geros išvaizdos ir laikysenos, prasilavinęs, buvo priimtas į pasienio policiją. Nuo 1938 m. vasaros iki 1939 m. pavasario tarnavo Klaipėdos krašte Pagėgių-Šilutės ruože Vokiečiams užėmus Klaipėdą, perėjo dirbti prie Gargždų. 1940-taisiais, sovietinei armijai okupavus Lietuvą, pasitraukė iš tarnybos ir rudenį, spalio mėnesį, grįžo į tėviškę. Po kelių mėnesių, 1941 m. balandžio pabaigoje, laikinai įsidarbino Obelių socialinio draudimo punkte draudimo inspektoriumi. Birželio pradžioje, nujausdamas kažin ką negero, iš tarnybos pasitraukė ir ligi pat kovo viešai niekur nebesirodė. Karo metais tarnaudamas Obeliuose policijoje pagal išgales gelbėjo savo kraštiečius nuo įvairiausių nemalonumų. Taip ir sulaukė karo pabaigos: Balys - tarnaudamas policijoje, Emilija ir Bronius - dirbdami tėvų ūkyje.

Nuorbos brolis Pranciškus (Pranas) Vaičėnas buvo gimęs 1886 m., tad ir jam teko pakelti sunkią carinės armijos rekrūto dalią. Matė ir Leniną, ir bolševikinę revoliuciją, ir jos žiaurumus. Pirmajam pasauliniam karui baigiantis, per didelius vargus ir pavojus pasiekė tėviškę.

Išvaizda ir būdu buvo tikras aukštaitis: aukštas, stuomeningas, na ir, žinoma, išdidus. 1920-tais ar 1921-ais metais vedė Barborą Kelečiūtę iš Matiekų kaimo - stambaus ūkininko dukterį. Žmona turėjo susikrovusi gražų kraitį: įvairių rankdarbių, raštuotų rankšluosčių, lovatiesių ir kt. Kaimo mer-

Juozas (Juzė) Dručkus su anūku Petriuku Dručkumi. Vaičėnų kaimas: priversti atiduoti kolūkiui... 1948 m.

gaitės eidavo pas ją mokytis dailiai siuvinėti ir austi. Pasižymėjo išskirtiniu gerumu ir dosnumu: nuoširdžiai viskuo dalinosi, o ypač artėjant kokioms šventėms ar ištikus nelaimei Gaila tik, kad buvo silpnos sveikatos.

Keldamiesi į vienkiemį turėjo sunkumų: vaikai maži, o reikėjo statytis trobesius, trūko pinigų, tačiau darbštumo dėka didelio vargo nematė. Vienkiemis (11 ha) išpuolė labai gražioje vietoje, ant kalnelio, nuo kurio galėjo grožėtis nuostabiomis Aukštaitijos apylinkėmis. Giedrą dieną matydavosi Obelių bokštas (apie 7 km), kaip ant delno - Apeikiškio dvaras (apie 2 km), už jo — Aleksandravėlė (apie 7 km), Simaniškis, Simaniškio, Kūdrų, Ratuokliškio miškai. Šeima nebuvo gausi - du sūnai: Edvardas (Edzka) ir Vincas. Jiems paaugus, ūkininkauti tapo lengviau. Deja, antroji sovietų okupacija sugriovė ramų šios šeimos gyvenimą.

Apskritai nei viena, nei kita Vaičėnų šeimos nebuvo turtingos, tačiau ir vargo didelio nematė. Buvo doros, nesitaikstančios su neteisybe ir priespauda. Matyt, laisvės troškimą paveldėjo iš senelio Augusto. Po karo, užėjus antrąkart sovietams, abi Vaičėnų šeimos pakilo į kovą prieš pavergėjus ir žuvo. Liko tik Emilija ir per stebuklą — Edvardo sūnus Romas. Abi sodybos buvo sunaikintos, teliko plynas laukas ir vėliau pastatytas akmuo, žymintis nedidelio, tačiau pagarsėjusio kaimo vietą.

Brolių Juzės (Juozapo) ir Jono Dručkų šeimos gyveno kartu po vienu stogu. Juze Juozapas buvo vadinamas todėl, kad būtų lengviau atskirti, nes tuo pačiu vardu ir pavarde Vaičėnuose gyveno trys žmonės. Kad atskirti, dokumentuose rašydavo Dručkus Juozapas I-mas, Dručkus Juozapas II-ras ir Dručkus Juozapas III-čias, o kaime visi žinojo Dručkų Juzą, Juozapą ir Juzę. Taigi, iš pradžių vienoje gryčioje gyveno brolių Juzės ir Jono šeimos, o kurį laiką - dar ir jų sesuo Agota su šeima. Šeimos buvo gausios, tačiau sutilpo visi. Juzės ir Jono tėvas Anupras taip pat dalyvavo 1863 metų sukilime, laisvės siekį paveldėjo ir jo ainiai. Gal todėl šios šeimos taip skaudžiai nukentėjo.

Juzės ir Jono ūkeliai buvo maži — vos po ketvirtį valako. Kiek padidėjo tik skirstant į vienkiemius dėl jau minėto kaimui atitekusio 18 ha priedo.

Dručkaus Jonas (g.1886 m.) prieš pat I-ąjį pasaulinį karą vedė Antano ir Kiškutės Tumėnų 12 ha ūkininkų iš Gindvilių kaimo (Obelių vls. Rokiškio aps.) dukterį Albiną Tumėnaitę (g.1890 m.). Prasidėjus I-am pasauliniam karui, Joną paėmė į carinę armiją, o jauna žmona liko su vos gimusia Aneliuke (g.1914 m.) ant rankų. Mergaitė augo stipri, tačiau netikėtai, nė metų nesulauksi, pasimirė.

Ketverius metu iš Jono nebuvo jokios žinios. Kai jau visi apsiprato su mintimi kad nebėra gyvo, grįžo: kontūzytas, trejus metus atvargęs vokiečių nelaisvėje. Netrukus, 1918-tais ar 1919-tais, susilaukė Jurgiuko, bet ir tas, vos trejų metukų tesulaukęs mirė. Neišgyveno ir Janytė (g.apie 1928 m, mirė 1935 m. pradžioje nuo smegenų uždegimo), ir Emilūtė (g.1932 m., mirė 1948 m. rugsėjo mėn.). Pastaroji buvo aukšta, mėlynakė, šviesiais garbanotais plaukais. Labai greitai augo, nuolat būdavo neprivalgiusi, kol galiausiai susirgo džiova, atgulė ir nebepasveiko. Išgyveno tik penki vaikai Aldona (g.1920 m.), Vytautas (g.1923 m. balandį), Petras (g.1925 m.), Anelė (g.1929 m) ir Irena (g.1936 m.).

Šeima gyveno vargingai: žemės turėjo nedaug, vos 8 ha, burnų daug. Pats Jonas, žmogus ir taip jau lėtoko būdo, be visų karo pergyvenimų sirgo dar širdies astma, tad ūkininkavo vangiai

Emilija Vaičėnaitė, Anelė Dručkutė-Siniauskienė. Apie 1957 m.

Aldona ir Vytukas baigė Galažerių, o Petriukas su Aneliuke - Keležerių pradžios mokyklas. Pastariesiems besimokant ketvirtame skyriuje (o tai jau buvo 1940-tieji) vietoj nušalinto patriotiškai nusiteikusio mokytojo Alfonso Grinevičiaus atkėlė iš Obelių kažkokią Malcienę.

Ši iš karto nukabino nuo sienos Vytį, kryžių, uždraudė pamokas pradėti malda. Mokiniai nutarė nenusileisti. Atėjus vieną rytą į klasę, Anelė (o ji kaip tik sėdėjo pirmame suole priešais mokytoją) atsistojo ir pareiškė: 'Tamsta mokytoja, mes norime, kad pakabintumėte atgal Vytį ir kryžių ir kad kalbėtume maldą". Mokytoja paklausė: "Kas nori?" -"Visa klasė". Tuomet mokytoja pradėjo kelti visus iš eilės iš suolo ir klausinėti: 'Tu nori? Tu nori?". Nei vienas nepasakė taip, nors prieš tai buvo susitarę reikalauti visi vieningai Vienuolikmetė mergaitė pirmąsyk gyvenime pasijuto išduota. Deja, tai buvo pirmas, tačiau ne paskutinis kartas...

Beje, beveik taip pat, tik keliais metais anksčiau, nutiko ir Nuorbos Emilei Jai besimokant Galažerių pradinėje, staiga visų mylimą mokytoją Čebilį iškėlė mokytojauti į Pandėlį, o vietoj jo paskyrė Juodvalkį. Vaikai nusiminė, o suaugusieji kalbėjo, kad Čebilį "išėdė" pats Juodvalkis, padedamas Obelių klebono Virkučio. Emilės brolis Balys, kuris tuo metu mokėsi Obelių progimnazijoje, mokinių vardu surašė pareiškimą Rokiškio apskrities švietimo skyriaus inspektoriui Emilė surinko visų mokinių parašus ir kai neužilgo inspektorius apsilankė Galažeriuose - įteikė. Prasidėjo "tardymas", kurio mokiniai, išskyrus pačią Emilą, neatlaikė. Visi kaip vienas ėmė tvirtinti, jog ji pati čia viską sugalvojo ir iš jų išreikalavo parašus.

Jeigu Dručkaus Jonas buvo stambokas, žilais atgal šukuojamais plaukais, su ūsais, lėtokas, tai mano tėvas Dručkaus Juzė (g.1893 m.) buvo visiška priešingybė savo broliui lieknas, gražus, ežiuku kirptais plaukais, su trumpais ūseliais panosėje, sveikas, stiprus, kupinas energijos, žingeidumo, veiklus ir paslaugus. Mėgo pasižmonėti, turėjo gerą atmintį: jis ir Dručkaus Kazimieras buvo geriausi kaimo pasakoriai Žinojo daug pasakų, istorijų, mokėjo ir nuo gyvatės įkandimo užkalbėti. Buvo Dievo apdovanotas gera klausa ir stipriu balsu. Nuo keturiolikos metų, pramokęs groti klarnetu, ėjo per įvairiausius šokius ir kitokius pasilinksminimus. Turėjo taiklią akį, mėgo medžioti, buvo įsigijęs šautuvą, brauningą. Išsikėlęs į vienkiemį, vienas susirideno pamatams didžiulius akmenis, vienas pats susirentė trobesius, plėšė krūmais ir kelmais užleistus dirvonus, sau ir kitiems atlikdavo įvairiausius dailidės darbus. Kam nors mirštant - Juzė veždavo kunigą, kam nors numirus — Juzė dirbdavo karstą ir giedodavo šermenyse. Garsėjo savo arkliais: juos augindamas prasigyveno tiek, kad prieš pat karą jau buvo susivežęs miško medžiagą ir ruošėsi naujos, erdvios trobos statybai. Arklius ir vaikus mylėjo ypač. Skaudžiai pergyveno, kai į kolūkį paimtas jo arklys po metų krito nuvarytas. O koks žirgas buvo - dvylika tūkstančių siūlė — neatidavė! Eidamas pas ką nors kad ir menkiausius reikalu visuomet turėdavo kišenėje saldainių ar šiaip kokį skanėstą vaikams...

Pirmojo pasaulinio karo metais (1917 m.) Juzė vedė gražią, pasiturinčių ūkininkų iš Pyragiškių kaimo (Ragelių vls. Rokiškio aps.) merginą Konstanciją Jasiūnaitę (g.1889 m.). Moteris buvo gera, lėto būdo, žinojo visas žoleles, tačiau santuoka buvo be meilės, charakteriai - labai skirtingi ir gyvenimas nebuvo labai laimingas.

Šeima tiems laikams nebuvo didelė - šeši vaikai 1919 m. balandžio 4 d. gimė Antosėlė (Antanina), kitais metais, 1920-tųjų lapkritį, Onytė, tačiau vos tik pakrikštyta mirė. 1922 m. sausį gimė Luciukas. Vaikelis buvo silpnas, nuolat verkdavo ir, pusės metukų tesulaukęs, pasimirė. 1923 m. rugsėjį gimė

Partizanų Edvardo ir Vinco Vaičėnų tėvai Pranas ir Barbora Vaičėnai prie sudegintos sodybos Vaičėnų kaime. Liko tik tiek... Apie 1948 m.

Baliukas. Nuo mažens išsiskyrė gabumais, polinkiu į meną. 1928 m. balandžio 9 d. gimė Andriukas (Andrius) - šių eilučių autorius. 1933 m. birželio 8 d. gimus Marytei Antosėlei buvo daug džiaugsmą pagaliau susilaukė sesytės. Labai ja rūpinosi ir mylėjo. Tačiau vos dešimties metukų sulaukusią ištiko nelaimė: susirgo difteritu. Buvo karo metas, trūko vaistų, todėl apylinkės felčeris Izidorius Klišonis liepė vežti ligonę Rokiškin. Rokiškio ligoninėje mergaitė lyg tyčia papuolė pas grubų, nuolat girtą daktarą Zobarskį. Dėl jo storžieviškumo Marytė nuolat verkdavo ir verkdavo. Kai paskui perėmė ją gydyti daktaras Petrikas, buvo jau per vėlu: širdelė buvo tiek nusilpusi, kad nebeatlaikė antibiotikų. 1943 m gruodžio 6-osios vakarą, po vakarienės, staiga kėlėsi iš lovos ir krito negyva nuo širdies paralyžiaus. Be karstelio, į drobulę susivyniojusios, parsivežė ją Antosėlė su motina namo. Pinigų šermenims iškelti neturėjo, bijodami užsikrėsti apylinkėje siaučiančiu difteritu, žmonės net į laidotuves nesiryžo ateiti. Tik Dručkaus Jono Aldona ir Vaičėno Nuorbos Emilė neišsigando, padėjo pašarvoti. Išvežant iš namų vos keli kaimynai atėjo palydėti ir tai bijodami užsikrėsti, net į trobą neužėjo. Tuokart difteritas nusinešė nemažai apylinkės žmonių gyvybių...

Kitų dviejų brolių Dručkų - Igno ir Antano - šeimos kaime gyveno kartu. Turėjo pusę valako. Antano šeima buvo gausi - sūnus Aleksas ir šešios dukros. Igno vaikai anksti išmirė, todėl skirstant į vienkiemius broliai sklypų neatsidalino. Taip visą amžių ir pragyveno kartu. Šiedvi šeimos išoriniuose įvykiuose laikėsi pasyviai ir kokia nors veikla nepasižymėjo. Tačiau ir iš jų kaime nieko neliko: tėvai išmirė, o jaunieji iš gimtinės išsisklaidė.

Taip ir ištuštėjo mažas Vaičėnų kaimelis, išugdęs pokario rezistencijai šešis partizanus ir tris ryšininkus. Iš senųjų vaičėniškių savo sodyboje liko tik viena, jau aštuntą dešimtį įpusėjusi Juzės dukra Antanina...

APSISPRENDIMO METAI

(1940-1941)

1940-ųjų metų sovietinę okupaciją vaičėniškiai, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, sutiko gana pasyviai. Dirbo kaip dirbę savo nelabai derlingą žemę, Dručkaus Juzė vežėsi miško medžiagą naujiems trobesiams, jo dukra Antanina su Milaknio Petru svajojo apie laimingą gyvenimą.

Pro Vaičėnus ėjo Zarasų-Rokiškio vieškelis, todėl kaimo gyventojai vieni pirmųjų pamatė dulkes keliančius "pergalingosios armijos" tankus. Man tuomet buvo dvylika metų. Jausdamas, kad tie tankai ir juose sėdintys kariai nėra Lietuvos bičiuliai skubiai išsikirpau iš spalvoto popieriaus ilgą trispalvį kaspiną ir pasileidau prie vieškelio. Prisiklausęs Keležerių pradžios mokyklos mokytojo Grinevičiaus gilių, jausmingų patriotinių kalbų, buvau tvirtai įsitikinęs, kad tautinė vėliava — šventas dalykas, galintis sulaikyti net karinę techniką. Ištiesęs skersai vieškelio trispalvį kaspiną, netrukus patyriau pirmą skaudžią patriotizmo pamoką: žlegėdami vikšrai sudraskė trispalvę juostą ir sumurkdė jos skutelius į kelio dulkes..

Obeliuose pasirodžiusius sovietinius kareivius gyventojų dauguma sutiko su nerimu ir užslėpta pašaipa veiduose. Kurgi nesišypsosi, kai išlipęs karininkas pasirodo besąs su sulopytomis uniforminėmis kelnėmis, kiaurais batais. Maža to, vaikštinėdami po krautuvėles nuolat teiravosi, ar čia tik šiandienos proga, "pakazuchai", nukrauti pilni prekystaliai. Atsakius, jog čia taip kasdien būna, nenorėjo tikėti.

Džiaugėsi sovietais tik komunistuojantys ir didžioji dalis vietinių žydukų. Nelegalaus restoranėlio ir bordelio savininkė Kaziūnė Černiauskienė suorganizavo būrelį vaikų ir jaunimo, kurie, raudonais skudurėliais apsikarstę, dalijo raudonarmiečiams gėles. Deja, jos tai neišgelbėjo. Atėjus 1941-ųjų birželiui, Obelių aikštėje, kur buvo suvaryti išvežimui sugaudyti žmonės, atsidūrė ir ji. Belaukdama savo eilės į vagoną, Kaziūnė juokavo: "Kad aš ir kurva, vis tiek kartu su gerais žmonėmis į Sibirą veža".

Iš pradžių buvo ramu. Palikęs tarnybą pasienio policijoje, 1940 m. spalio pabaigoje į namus grįžo Vaičėno Nuorbos Balys. Kurį laiką pabuvęs namuose, 1941 m. balandžio pabaigoje laikinai įsidarbino Obelių socialinio draudimo punkte draudimo inspektoriumi.

Nuo 1941 m. pavasario pradėjo didėti nerimas, kažkokia įtampa. Dar 1939 m. rudenį, vieną vakarą pas Dručkaus Kazimierą susirinkusį pasišokti kaimo jaunimą nugąsdino Kazimierienė, kviesdama visus laukan. Išbėgę į kiemą, visi užvertę galvas į dangų nustėro: per visą dangų driekėsi dvi plačios kruvinos juostos. Kaimo vyrai, susirinkę tada pas Kazimierą papolitikuoti kalbėjo, kad tai kometa, bet visiems buvo aišku: artėja didelė nelaimė.

Nuojauta neapvylė: 1941 m. pavasarį valsčiuje dirbęs vienas doras vyrukas iš gretimo kaimo perspėjo Balį Vaičėną, kad pasisaugotų. Balys, pasišalinęs iš tarnybos, tylomis išvažiavo į Latviją pas savo tarnybos bičiulį Vladą Mikėną ir prabuvo ten ligi rudens.

Prasidėjus vežimams, paaiškėjo, kad Balys Vaičėnas dingęs. Dar didesnės nesėkmės enkavedistus ir vietinius "veikėjus" lydėjo, stengiantis išvežti Obelių jaunalietuvių vadą Tomą Sabaliauską iš Baršėnų kaimo (Obelių vls. Rokiškio aps.). Apie jo gaudynes ligi šiol sklinda legendos. Antai kartą įgriūna į jo namus būrys ginkluotų kareivių ir aptinka jį valgantį. O šis nesutriko, griebė ant stalo buvusį pistoletą ir sukomandavo: "Šautuvus į kampą, rankos už galvų, veidu į sieną!" — ir kiek ramiau pridūrė, — "Palauksit, aš dabar valgau". Kiek valgė, kiek ne — tai jau kas kita. Bet kai kareiviai po kiek laiko išdrįso atsisukti — už stalo jau nieko nebebuvo. Tik dar suposi atidarytas langas... Taip ir nepavyko tuokart, 1941-aisiais, Tomo išvežti.

Vežamų žmonių klyksmus ir ašaras nutraukė karas. Iš pradžių žmonės džiaugėsi, tačiau netruko patirti ar raudonas, ar rudas — vis tiek okupantas, ir užmačios - tos pačios.

Bene didžiausias pavojus iškilo jaunimui, kurį galėjo bet kuriuo momentu paimti į vermachtą (Vokietijos kariuomenę) arba išvežti darbams į Vokietiją. Šiuo atžvilgiu vaičėniškiams (ir ne tik jiems) daug padėjo Nuorbos Balys, prie vokiečių stojęs tarnauti policijon. Daugeliui parūpino vadinamąjį "arbaitsamtą" - darbo pažymėjimą, ištraukdamas iš vokiečių nagų ne vieną kraštietį. Kitų, pavyzdžiui, brolių Pipikų (buvo "komunistuojantys") bylas nuslėpė, dar kitus prieš važiuojant gaudyti perspėdavo. Už tokius "darbelius" kartais ir pats pylos gaudavo. Antai, kartą išvykus kažkokio žmogelio suimti, Balys nespėjo iš anksto perspėti. Tad kai įvažiavo į kaimą, jis tarsi netyčia iššovė į orą. Kartu važiavęs vokiečių karininkas šoko ant Balio, o šis ėmė teisintis, kad norėjęs ginklą išbandyti Kad ir gavo pylos, tačiau savo krikščionišką pareigą atliko: atvykus į vietą paaiškėjo, kad žmogelio ir pėdos ataušusios. Teko "svečiams" grįžti į Obelius tuščiomis.

Kaimo vyrai nekantraudami laukdavo grįžtančio Nuorbos Balio. Šis nuolat parveždavo antifašistinių laikraščių ("Į Laisvę" ir kt), atsišaukimų, šiaip naujienų. Tai stiprino tikėjimą rytdiena, teikė vilties.

Ypač sunku karo metais buvo Dručkaus Jono šeimai Žemės mažai, bumų daug. Jonienės sesuo buvo ištekėjusi už Juozo Nasvyčio - pasienio policijos Pagėgių baro viršininko. Jie Dručkų Aldonai jautė simpatiją: gal todėl, kad jų pačių dukra buvo Aldona ir panašaus amžiaus, gal todėl, kad iš visų Jono ir Albinos vaikų Aldona išsiskyrė tiek charakteriu, tiek elgesiu, tiek ir išvaizda. Dėdės ir tetos padedama, Dručkaus Aldona dar prieš pirmąją sovietinę okupaciją buvo įsidarbinusi Kaune, vaikų darželyje. Karo sulaukė Kaune. Buvo baigusi sanitarijos kursus, todėl 1941 metų sukilime dalyvavo kaip sanitarė. Pradėjus gaudyti jaunimą darbams, Kaune tapo nesaugu, ir 1942 m. vasarą Aldona grįžo į namus. Nuorbos Baliukas parūpino jai "arbait-samtą" ir kurį laiką (iki 1944 m. pavasario) ji praleido namie.

Sėdi iš kairės: Julija Klišonienė su motina. Stovi iš kairės: Levutė Juočytė, Balys Dručkus, Julytė Klišonytė, gydytojas Izidorius Klišonis iš Mičiūnų kaimo (Rokiškio aps, Obelių vls.)

Laikinai pas tetą į Nasvyčių tėviškę - Margiškius (Žygaičių vls., Tauragės aps.) buvo nuvykę Dručkaus Jono vaikai Aneliutė ir Vytukas, 1943-iaisiais, grįžo.

1944-ųjų pavasarį pas tetą į Margiškius beveik tuo pat metu išvažiavo Aldona ir Vytukas. Čia juos užklupo frontas. Nasvyčiams apsisprendus trauktis į Vakarus (Juozas Nasvytis prie vokiečių buvo Tauragės miesto burmistras), Vytukas ryžosi eiti per frontą ir grįžti namo (taip jis vėliau ir padarė), o Aldona dar ilgai dvejojo. Bet pasimeldusi prieš šventos Marijos paveikslą, atsistojo ir pasakė: važiuoju. Išvažiavo Nasvyčiai, o su jais ir Aldona, dviem vežimais. Nedaug tepavažiavus, pabėgėlių gurguolę užskrido lėktuvai Bombarduojant Aldona Dručkutė su Nasvyčiais pasimetė ir Vokietiją pasiekė su Aleliūnų ir Juozapavičių šeimomis. Laimė, Vokietijoje pateko į anglų okupacinę zoną. Kai tapo aišku, kad grįžti į tėviškę nebėra vilties, Aldona užsirašė važiuoti į Kanadą. Užsirašė, išvažiavo - ir liko. Tebegyvena ten ir dabar.

1944-ųjų vasarą už kalvų vis aiškiau ir aiškiau buvo girdėti artėjantis frontas. Netrukus apylinkes užplūdo besitraukiantys vokiečiai Tos vasaros dienos buvo tarsi:

...kaip ir visų vasarų dienos: karštai glostė saulutė savo spinduliais žemę, laukuose augo derlius, pievose žydėjo žolynai, kurių šienauti lietuvis ūkininkas nesiskubino, nors tam buvo pats laikas. Su nerimu jis dairėsi aplinkui, klausė padangėse ūžiančių lėktuvų, o jiems ore susikovus, skubiai lindo kur nors į slėptuvę arba į griovį, kad kartais tie oro paukščiai, tarp savęs besiporaudamį neatsiųstų jam kvietimo į amžiną atilsį. Visur aplinkui matėsi gaisrų dūmai, kurie, susimaišę su parako dūmais, erzino žmogaus nosį ir didino nežinią.

Vėliau dūmai išsisklaidė, motorų ūžimas, gurguolių ir karių grandinės nutolo. Vietoj buvusių melsvų atėjūnų karių pradėjo matytis žalsvi, nublukę, taip pat atėjūnai kariai: suvargę, alkani, girdamiesi einą užimti Berlyno. Su baime lietuviai pradėjo grįžti prie savo kasdieninių darbų į ūkius. Pirmiausia tik senesnieji, o vėliau ir jaunimas. "O gal jie ir nebebus toki žiaurūs kaip anksčiau?" - buvo visų žmonių klausimas. Bet čia apsiriko. Senovės priežodis sako: "Vilku nearsi - nors pakarsi". Taip ir bolševikas, lygiai kaip vilkas, - niekuomet nesužmonės, nors jis pakeistų ir drapanas, ir spalvą vietoj raudonos rodytų baltą arba kitokią.

Pirmieji kariai nieko blogo, išskiriant vagiliavimą, nedarę, nusekė paskui frontą. Vietoje susikūrė valdžia iš vietinių vagių ir užfrontės čekistų, kurie pradėjo lankytis į kaimus, vieną kitą su savim išsivesdami kaip areštuotą. Ilgainiui tų areštuotų skaičius vis didėjo, o vėliau, kai atėjūnai paskelbė mobilizaciją ir jaunieji vyrai, kaip neteisėtai skelbiamos, jos nevykdė, -prasidėjo visatinė vyrų medžioklė ir areštuotais buvo pripildyti visi miestelių rūsiai. Lietuviai, matydami, kad kitokios išeities jau nebėra, pasiėmė ginklus ir pasitraukė į miškus, apleisdami savo pastoges, savo šeimas. Miškų prieglobstyje jų susirinko didesnis skaičius, sudarydami partizanų būrius. Benamiai, be globos, netekę visų medžiaginių vertybių, jie susirinko, kad parodytų žiauriam tironui, jog nenori pataikautijo grobuoniškiems tikslams, bet nori gyventi laisvi pagal savo tautos papročius bei tradicijas. Tuo jie dar kartą įrodė, kad tik už visišką tautos laisvę ir savarankiškumą sutinka eiti į kovą ir aukoti gyvybes. Kas galėjo išleisti lietuvį į mišką, kuriame be vargo, šalčio, alkio bei skurdo nieko daugiau nebuvo? Nereikėjo čia naudoti agitacijos nei reklamos, - visus juos čia skatino vienas jausmas, kuris daugiausiai jaučiamas, tautą slegiant nelaimei. Tai-Tėvynės meilė. Reikia pasakyti, kad miškuose susirinko tauriausias jaunimas, vertas partizano vardo.

Balys Vaičėnas-Liubartas. Dienoraštis. 1945-1946 m.

Artėjant frontui, Obelių policijos viršininkas Dikaitis susiruošė trauktis su šeima į Vakarus. Kalbino ir Nuorbos Balį, tačiau šis atsisakė. Tikėjosi, kad po karo sovietai bus priversti laikytis tarptautinės teisės ir išves kariuomenę iš okupuotų teritorijų, taigi ir iš Lietuvos. O ligi to laiko, manė, reikia pasislapstyti. Taip ir padarė. Išvažiavo pas savo bičiulį Vladą Mikėną, gyvenusį Latvijoje, ir prabuvo pas jį iki rudens.

Jonas Didelis, Antanas ir Juozas Streikai. 1942 m.

Vaičėnų jaunimas ėmė slapstytis. Naktį laikydavosi apie namus, o dienai kur nors išeidavo.

Dručkaus Jono Vytautas ir Dručkaus Juzės Balys išsikasė po Juzės klojimu bunkerį ir viešai nesirodė.

Taip elgėsi ir apylinkės jaunimas. Buvo aišku, kad į sovietinę armiją eiti nereikia, tikėtasi, kad visa tai laikina, kad greitai viskas išsispręs.

Tačiau vietinė valdžia ir čekistai, pasitelkę kariuomenę, pradėjo terorą prieš gyventojus. Viltys nyko, nerimas augo.

Veiksmas sukelia atoveiksmį. Sklido kalbos, kad apie Dusetas, Ignaliną,

Vyties kuopos partizanai Vaičėnų kaime. Iš kairės: Alfredas Garnelis-Čigonas, Balys Vaičėnas-Liubartas, Edvardas Garnelis-Šarkis, Vladas Krasauskas-Kukutis, Vytautas Dručkus-Šernas. Foto 1946 m.

Panevėžį (Žaliojoje girioje) vyrai organizuojasi ir su ginklu rankose priešinasi okupantams. Labanoro miškuose Karijotas sutelkęs apie 200 "skrajojančių" partizanų būrį, kėlė siaubą vietiniams sovietų pareigūnams ir stribams. Kaip žinome, partizanai pagal veiklos pobūdį skyrėsi į skrajojančius ir bunkerinius. Pirmieji nuolatinių bazių neturėjo, todėl buvo labai judrūs, veikdavo gana didelėje teritorijoje. Bunkeriniai turėjo nuolatines bazes, jų veikimo plotas paprastai būdavo siauresnis. Karijoto vyrai veikė Švenčionių, Ignalinos, Zarasų apylinkėse.

Apie Vaičėnus iki 1944-ųjų rudens buvo ramu, tik apie Obelius vietinę valdžią gąsdino Tomo Sabaliausko vyrai Apie Aleksandravėlę veikė tėvas ir sūnūs Streikai, Balys Pupeikis, Mykolas Kazanas, Kazys Ramanauskas su savo kovotojais.

1944-ųjų spalio pabaigoje į Vaičėnus grįžo Balys Vaičėnas. Grįžo apsisprendęs. Su draugais Rūdžionių miške (Obelių šilas) įsirengė tikrą tvirtovę: ant kalnelio išsikasė erdvų bunkerį, aplink jį — apkasus. Baigę pasiruošimą, Balio Vaičėno vyrai susirinko jo tėvų namuose Kūčių vakarą atsisveikinti vieni ėjo lauke sargybą, kiti valgė; paskui keitėsi Iš pradžių jų buvo apie 20. Iš jų žinomi Balys Vaičėnas-Liubartas, Bronius Vaičėnas-Sakalas, Jonas Jozėnas, broliai Augustas ir Jonas Medikiai, Ksaveras Turkevičius, Jonas Petkūnas, Balys Bislys, Albinas Dručkus(?), broliai Vartibavičiai(?), Baltušiai

Pavakarieniavę išėjo. Dievas lėmė, kad tai buvo paskutinės Kūčios Vaičėno Nuorbos namuose nepraėjus nė metams trobos buvo paleistos pelenais. Negalėdami sugauti Balio, stribai sudegino jo gimtąją sodybą. Išeinant prie vyrų prisidėjo nuo fronto atsilikęs vokietukas Henrikas. Jį, besislapstantį Rūdžionių miške, aptiko Agota Stašelytė iš Rūdžionių kaimo. Per ją Henrikas pateko į Vaičėno Nuorbos namus, o iš ten - į partizanų būrį. Vargu ar tie pasiryžimo kupini jaunuoliai tuo metu jautė, kad nei vienam jų nebus lemta sugrįžti...

PIRMOSIOS NETEKTYS

(1944-1945)

Streikai (būrio vado Antano Streikaus tėvas buvo vardu Tamošius, todėl jo vaikai buvo vadinami Tumašiukais; Antanui Streikui žuvus, jo būriui vadovavo Juozas, slapyvardžiu Stumbras), Balys Pupeikis, Kazys Ramanauskas į miškus išėjo 1944-ųjų vasarą. Tad jie pirmieji patyrė ir pirmąsias pergales ir pimąsias netektis.

1944 m. rugpjūčio pabaigoje Maniuliškių šilelyje A.Streikus ir B.Pupeikis su savo vyrais surengė pasalas Antazavės ir Imbrado stribams, tikslu išvaduoti mobilizuotus naujokus.

Vyties kuopos partizanas, vėliau vadas Juozas Streikus-Stumbras

Tumašiukai su savo vyrais (apie 30 žmonių) dažnai apsistodavo nakvynei Pailgių kaimo (Antazavės vls., Zarasų aps.) ūkininko Abariaus daržinėje (E.Kviliūtės-Karpavičienės ir V.Strei-kutės-Daukienės pasakojinu). Ji stovėjo atokiau nuo kitų trobesių, prie pat mišką buvo patogu nepastebėtiems ateiti, o reikalui esant - pasitraukti Vieną 1944-ųjų rugsėjo naktį, ar tai įskundus, ar atsitiktinai, užklupo kareiviai Dvi valandas truko susišaudymas. Datkūnas buvo sužeistas, o kitą partizaną - Albiną Dieninį iš Dervinių kaimo (Antazavės vls., Zarasų aps.) kulka pavijo šokant per tvorą. Tai sužinojusi, jo motina atvažiavo su giminaite į Pailgius ir verkdama parsivežė namo žuvusį sūnų. Tai buvo pirmoji Tumašiukų būrio auka. Po šio įvykio Tumašiukai persikėlė į Agurkiškio mišką.

Kautynių būdavo gana daug. Antai 1945 m gegužės mėnesį, Tumašiukams žygiuojant per Dervinių kaimą, juos pastebėjo stribai pradėjo šaudyti ir partizanams teko po 3 valandas trukusio mūšio pasitraukti į Kūdrų mišką. Gal po mėnesio, vos tik išėjęs iš Gaidiškio kaimo Raudinės (Lietuvos-Latvijos pasienis) link, Streikų būrys netikėtai susidūrė su skrebais (taip Aukštaitijoje vadinti istrebiteliai). Susišaudžius vienas partizanas žuvo (palaidotas Gaidiškio miške), o Antanas Streikus buvo sužeistas į krūtinę.

1944 m. rudenį, lapkričio mėnesį, į Streikų namus prigužėjo stribų.

Namuose rado Antano sūnų, Izidoriaus ir Juozo brolį Petrą Streikų. Jis nesidėjo nei prie vienų, nei prie kitų, į jokią politiką nesikišo, niekam nieko blogo nebuvo padaręs ir teturėjo tik vieną troškimą — ramiai dirbti savo žemelę. Antrąkart užėjus rusams, jis taip ir kalbėjo: "Niekur aš nesislapstysiu, niekam blogo nedarau ir man niekas blogo negali daryti". Deja, atvažiavę stribai sudaužė jį šautuvų buožėmis, paėmė sergančią motiną Marcijoną Davainytę-Streikuvienę, penkiolikmetę Onutę Streikutę, aštuonerių metukų Valytę ir išsivežė į Antazavę. Mergaites, kiek palaikę, paleido, o motiną ir Petrą išvežė į Zarasus. Ten suimtiesiems, matyt, buvo ne pyragai, nes nuvažiavusi jų aplankyti Onutė parsivežė brolio baltinius ne baltus, o parudavusius ir suregėjusius nuo sukrešėjusio kraujo. Tolesnis jo likimas nežinomas iki šiol. Vieni žmonės kalbėjo, kad Zarasuose buvo nukankintas, kiti — kad Utenoje. Reabilitacijos pažymėjime, išduotame 1990 m. balandžio 12 d., rašoma:

Ona Streikutė-Rūta ir Valė Streikutė

"Streikus Petras, Antano /.../ LTSR Karinio tribunolo 1945 m. vasario 3 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal RTFSR BK 58-1-a str. laisvės atėmimu 10 metų su turto konfiskavimu. Ryšium su byla jis buvo laisvės atėmimo vietose nuo 1944 11 16 d."

Marcijona Streikuvienė buvo nuteista dešimčiai metų, ištremta į Sibirą. Į Lietuvą sugrįžo tik 1954 m. birželio 15 d (I.Streikaus ir E.Kviliūtės-Karpavičienės pasakojimu).

1944 m. vasarą pas partizanus, veikusius apie Dusetas, atvyko jaunas vaikinas, pavarde Slapšinskas. Jį siuntė vadovybė sutarti dėl ryšių užmezgimo. Vyrai, susiruošę eiti į susitikimą, susidūrė su kareiviais. Susišaudžius, lyg tyčia, žuvo Slapšinskas ir ryšio tuokart užmegzti nepavyko.

Iš Kadagio būrio, veikusio apie Zarasus, 1944 m. rugsėjo 15 d žuvo partizanas Karosas, tų pačių metų gruodžio 14 d — Kadagio būrio partizanas Vanagas, 1944 m. gruodžio 30d — Kadagio būrio Erškėčio kuopos partizanas Kirvis.

Balio Vaičėno būrys pasivadino Vyties vardu. Balys Vaičėnas pasirinko slapyvardį Lordas (vėliau slapyvardį kelis kartus keitė), jo brolis Bronius — Sakalas, Alfonsas Smalinskas - Šernas ir t.t.

Atsisveikinę su namiškiais B.Vaičėno tėvų namuose po 1944m. Kūčių vakarienės vyrai pasidalijo į dvi dalis:- vieni su B.Vaičėnu nuėjo į Rūdžionių mišką, kiti - į Antazavės šilą, kur stovyklavo Mykolo Kazano, Tomo Sabaliausko, Tumašiukų vadovaujami vyrai Antazavės šilas buvo apie 500 ha ploto, tankus pušynas. Pakraštyje stovėjo senas malūnas, šilą juosė upė.

Aušo 1944 metų gruodžio 26-oji - antroji Kalėdų diena (V.Kuzmos-Užburtuolio, V.Streikutės-Daukienės, E.Vaičėnaitės pasakojimu). Ant kalnelio, apie 30 m į šiaurę nuo ežeriuko, gerai įrengtame bunkeryje partizanai, o jų buvo apie 80-100, šventė šv.Kalėdas. Šalia buitinių reikmenų, radijo aparato, buvo sukrauti ginklai ir apranga. Bunkerio viršuje buvo išdėstyti keturi užmaskuoti kulkosvaidžiai parengti kryžminei ugniai Kiekvienam partizanui po ranka — karabinai, granatos, kiti ginklai

Apie 10 val. ryto, užsivilkęs šiltus, pašto tarnybai skirtus kailinius, užsimetęs ant peties prancūzų kavalerijos karabiną, Užburtuolis (Vladas Kuzma) išėjo žvalgybon. Tolumoje girdėjosi mašinų ūžimas, skambėjo kalėdiniai Antazavės bažnyčios varpai Paėjėjęs apie 400 metrų Ilgašilio tankumyno link, staiga išgirdo komandas: "Na levo, na pravo, po šire!" Viskas tapo aišku. Tekinas parbėgęs į stovyklą, Užburtuolis perspėjo vyrus.

Partizanai užėmė pozicijas ir, prisiglaudę prie vidinės bunkerio užtvaros, ėmė laukti priešo. Pasigirdo sausų šakelių traškesys, ir pro medžių kamienus pasirodė kokie du šimtai kariškių ir stribų. Partizanai tylėjo. Kreipimasis "pasiduokit!" taip pat liko be atsako. Tuomet išėjo į priekį 7 rusų žvalgai: apžiūrėję eketę, ėmė lipti į kalnelį. Jiems priartėjus, M.Kazanas sukomandavo: "Ugnis!" Galinga salvė sunaikino priešo žvalgybą, tačiau iššifravo partizanus. Prasidėjo tikras pragaras: puolimas po puolimo, tačiau visi buvo triuškinančiai atremti. Kautynėse partizanams daug padėjo jau minėtas vokietukas Henrikas. Jis buvo anglo ir vokietės sūnus, Romos katalikas, sanitarijos karininkas. Jo fronte įgyta patirtis labai pravertė.

Po kiek laiko šūviai nutilo, įsiviešpatavo tyla. Iš Daugpilio, Zarasų ir Rokiškio prie Antazavės šilo skubėjo NKVD kariniai daliniai pastiprinimui Prieš 13 val. prasidėjo pirmas Šilo apsupimo žiedas apie mišką, antras -pačiame miške. Partizanai tylomis stebėjo priešo pasiruošimus: kaip tvirtino tarp dviejų medžių kamienų "Maksimą", kiek toliau - minosvaidį, kaip kareiviai rengėsi Z "vilnies" atakai. Sugageno "Maksimas" (500 kulkų per min. serijomis), dengdamas pėsčiųjų ataką. Prisileidę puolančius visai arti partizanai paleido į darbą savo ginklus. Kryžmine kulkosvaidžių (vienas iš jų buvo aviacinis) ugnimi nutildė "Maksimo" gagenimą. Taiklios serijos ir granatų "puokštės" atmušdavo maždaug kas 20 minučių pasikartojančius puolimus. Prabilo priešo minosvaidis, tačiau žalos nepadarė.

Vakarėjant pradėjo jaustis šaudmenų ir granatų stygius. Trumpai pasitarę, partizanai nutarė trauktis. Tačiau kaip? Lyg tyčia vietoj sutemų tamsos išlindo mėnulio pilnatis. Nusprendė priešo suklaidinimui panaudoti "pasagą". Pasitraukimui (o reikėjo perkirsti apsupimo žiedą) vadovavo gerai pažįstantys šilą broliai Galvonai. Apie 17 vaL, pasinaudodami priešo jėgų persigrupavimu, partizanai išėjo iš bunkerio, paleido galingą šūvių papliūpą llgašilio (Dusetų pusėn) link. Priešas neatsakė. Greitai apsisukę, vyrai tekini pasileido pamiškėn ir pro malūną, per užšalusią upę, pro atvirą kalvotą lauką pasiekė saugią gyvenvietę už 10 km. Čia galėjo atsikvėpti. Per kautynes žuvo Jonas Kairys iš Vainiūnų (čekistai jo lavoną įmetė į Antazavės kūdrą), o M.Kazanas buvo sužeistas į petį.

19 val. virš Antazavės šilo iškilo raudona raketa. Prapliupo šūviai, pasigirdo granatų sprogimai be paliovos tratėjo kulkosvaidžiai. Kariuomenė pliekėsi tarpusavyje. Savieji naikino savuosius. Tuo tarpu partizanai liko pašaliniai šio kruvino scenarijaus stebėtojai.

Tuščias bunkeris buvo "paimtas" tik kitos dienos rytą, apie 10 valandą.

Vyties kuopos partizanai. Sėdi iš kairės: Ksaveras Turkevičius-Bagdonas, Jonas Jozėnas-Jonas Didysis, Balys Bislys-Tūzas. Stovi: broliai Jonas ir Augustas Medikiai. 1946 m.

Vadovavęs baudžiamajai ekspedicijai pulkininkas rovėsi plaukus iš apmaudo tarp krūvos lavonų...

1945 m. sausio 8 d trylikos partizanų grupė, žygiavusi link Kriaunų, ties Baršėnų kaimo (prie Kriaunų, dab.Rokiškio raj.) kryžkele (rytinė Sartų ežero pakrantė) susidūrė kariuomenės daliniu. Kareiviams pradėjus supti, liko vienintelė išeitis - kirsti ežero kampą ir trauktis mišku kitoje ežero pusėje. Nematydami kitos išeities, partizanai pasidalijo pusiau: dalis liko dengti, kiti traukėsi per ežerą į mišką. Tąkart žuvo septyni vyrai: Antanas Pūslys, Jonas Kokanas, Vytautas Zablackas, Vilius Zablackas, Jonas Zarakauskas, Bronius Gražys ir Bronius Vaikutis. Šeši iš jų žuvo kaime, vienas — B.Gražys — krito ant ledo besitraukdamas. Nors ir kaip stengėsi kareiviai, gyvo nepaėmė nė vieno: A.Pūslys, matydamas kad nebeišbėgs, susisprogdino: kitas, bandęs slėptis klojime, bevelijo verčiau sudegti, negu pasiduoti

Išsigelbėjo keturiese V. Kuzma-Užburtuolis, Petras Palivonas. Juozas Pūslys ir Petras Stankevičius. Sužeistų kariškių teko matyti savo akimis šių eilučių autoriui, o kiek jų tame susirėmime žuvo - sunku pasakyti. Kitą dieną atskridę du lėktuvai keletą valandų kulkosvaidžių ugnimi šukavo mišką, tačiau likusiems gyviems partizanams toks aklas šaudymas nuostolių nepadarė. Apskritai 1944-1945 metais susidūrimuose su stribais partizanai turėjo aiškią persvarą, tačiau mūšių su kariuomene vengė.

Juodupės-Lukštų-Aknystos trikampyje veikė Kazio Kalpoko, Juozo Kuveikio, ltn.Guzo būriai Juozo Kuveikio iš Tumasonių kaimo būryje buvo apie 30-40 vyrų: buvęs 1941 metų partizanų būrio vadas Mataušas Kurklietis iš Kirkūnų kaimo, Adolfas ir Juozas Žukauskai iš Gumbiškio kaimo, broliai Vladas ir Pranas Dominauskai. Kundelis iš Tumasonių, Feliksas Mažeikis iš Tumasonių, Izidorius-Viršila ir Jonas Navikai iš Amonių kaimo ir kt. Jie palaikė glaudžius ryšius su Latvijos partizanais.

1944 m. pabaigoje tarp Juodupės ir Lukštų esančiame Gerbalių miške (tarp Juodupės, Lukštų ir Aknystos buvo tarpusavyje susisiekiantys Gerbalių, Akuniškio, Padovinio, Plinbalų miškai) įvyko didelis Itn.Guzo būrio mūšis su kariuomene.

Tai buvo tik pradžia tragiškos grandinės, nusidriekusios per daugiau kaip aštuonerius metus.

Tomas Sabaliauskas po Antazavės šilo kautynių kuriam laikui apsistojo pas savo giminaitį. 1945 m. vasario pabaigoje šeimininkas, matyt, susiviliojęs žadamais tūkstančiais už Tomo Sabaliausko "galvą", jį išdavė. Šiaudų stirtą, kurioje T.Sabaliauskas buvo įsikūręs, apsupo kareiviai. Pašauktas vardu, nieko pikta negalvodamas, jis išlindo iš stirtos ir atsidūrė prieš atstatytus šautuvų vamzdžius. Obelių enkavedistai džiūgavo: "Tomas, Tomas, o štai paėmėm be jokio šūvio."

1945-ųjų pradžioje negailestinga giltinė įsisuko ir į Vyties kuopos gretas. Sausio 29 dieną, netikėtai susidūręs su priešu, žuvo partizanas Antaniokas. Tų pačių metų vasario 13 d. Romas Vainauskas ir Gaidamavičius užėjo į pastarojo namus Simaniškio kaime. Išeinančius kieme nušovė pasalą surengę stribai ir kareiviai. Pasirodo, kažkoks lenkas išdavęs.

Neramu tapo ir Vaičėnuose. Po tragiškos 1944-ųjų lapkričio 2-osios, kai po NKVD kariuomenės dalinio surengtos vyrų medžioklės apylinkėje įvyko 17 laidotuvių, niekas nebegalėjo tikėti rytdiena. Tuoj po šio įvykio Povilas

Vyties kuopos partizanai. Sėdi iš kairės: Balys Vaičėnas-Liubartas, Ksaveras Turkevičius-Bagdonas; stovi viduryje Juozas Žaržojus-Jazminas

Vyties kuopos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės: Edvardas Vaičėnas-Edzka, Vincas Vaičėnas-Centas, ryšininkė Antanina Bakutytė, Balys Vaičėnas-Liubartas, svečias J.Eigminas, Jonas Vainauskas-Jaska. Antroje eilėje iš kairės: Ksaveras Turkevičius-Bagdonas, Jonas Jozėnas-Jonas Didysis, Vytautas Dručkus-Šernas. Apie 1946 m.

Žagunis paliko gimtinę ir įsitaisė dirbti Radviliškio garvežių depe. Jam padedant, 1945 m. pavasarį čia įsidarbino ir kitas vaičėniškis - Aleksas Dručkus. Po trumpo Dručkaus Jono šeimos pasitarimo buvo nutarta, kad sūnus Petras eis į kariuomenę. Tikėjosi, kad tokiu būdu liks nepaliesta šeima ir slapta į namus grįžęs kitas sūnus Vytautas. Deja...

1945 m. sausio mėnesį į Vaičėno Nuorbos sodybą prigužėjo stribų. Išieškoję trobesius, išnaršę stalčius ir spintas, ir neradę nei Balio nei Broniaus, konfiskavo namus ir turtą.

Sena motina ir sesuo Emilija liko kaip stovi. Tačiau ir benamių nepaliko ramybėje. Nepraėjus nė mėnesiui, vasario 8-ą ar 9-ą dieną stribai talkinami kariuomenės, apsupo Vaičėnų ir gretimus Kalnočių bei Niaukių kaimus. Darė kratas, plėšė gyventojų turtą; pas Nuorbą rado ką tik paskerstą paršiuką - ir tą pasiėmė. Suėmė Balio Vaičėno seserį Emiliją ir dėdę - Vinco ir Edvardo tėvą Praną Vaičėną. Emiliją tris savaites pralaikė Obeliuose, o kovo pradžioje pervežė į Rokiškį. Čia netrukus atgabeno ir suimtąjį Tomą Sabaliauską. Pamačius Tomą, Emiliją nukrėtė šiurpas: kad tik neišsiduotų, kad pažįstami! Laimei, neišsidavė. Kadangi bylos sudaryti nesugebėjo, savaitę patardę, Emiliją paleido. Grįžo iškankinta, dvi savaites nekėlė iš lovos - taip buvo sudaužyta, kad nepajėgė vaikščioti. Iš pradžių su tėvais glaudėsi pas gerus žmones netoli namų, tačiau likti tėviškėje buvo pavojinga. Prasidėjo klajoklės gyvenimas: tai pas vienus, tai pas kitus, kol pagaliau likimas Emiliją nubloškė į Kauną, o motina Joana Vaičėnienė — ligota, be laiko susenusi, taip ir pasimirė besiblaškydama per žmones, niekur negalėdama kiek ilgiau pabūti.

Ne geresnis likimas ištiko ir Prano Vaičėno šeimą. 1945 m. kovo pabaigoje Vaičėnų kaimą vėl apsupo stribai. Šįkart padegė Prano Vaičėno namus. Sūnūs Vincas ir Edvardas lyg tyčia tuo metu buvo namuose (gal buvo susekta?), tačiau laimingai išsigelbėjo. Seni paliegę tėvai liko be pastogės, be taip sunkiai užgyvento turto. Ligi Stalino mirties glaudėsi pas įvairius žmones ir, ačiū Dievui, išvengė tremties. Stalinui mirus buvo apgyvendinti tremtinių namuose gretimame Kalnočių kaime. Čia, globojami Dručkų Juzės šeimos, nugyveno likusį amžių. Pranas Vaičėnas mirė 1959-aisiais, o 1966 m. Pranienė-Barbora Vaičėnienė. Nukeliavo anan pasaulin taip ir nesužinoję, kur jų vaikų kapai.

1945 m. kovo 4 dienos siautėjimas neaplenkė ir Dručkaus Juzės namų. Mat gretimo Margavonių kaimo "veikėjas" Jonas Idas suuodė, kad čia slapstosi Balys Dručkus su savo pusbroliu Vytautu Dručkumi. Dručkaus Juzės dukra Antanina buvo pastatyta iškeltomis rankomis prie sienos. Stribai, įrėmę į nugarą automatų vamzdžius, saugojo Antaniną, o kiti darė kratą, pasiglemždami visa, kas jiems tiko. Po tokios "kratos" namuose neliko veik jokių bent kiek geresnių daiktų.

Tačiau slėptuvės surasti nesisekė. Pagaliau stribų dėmesys nukrypo į klojimą. Iš pradžių klojimą padegė, tačiau greitai patys užgesino ir rado slėptuvę, o joje - Balį su Vytautu. Suimtuosius mušė, ieškojo ginklų. Kadangi pusbroliai ginklų neturėjo, tai pasiėmė slėptuvėje rastą pūkinę pagalvę, duknas, prie daržinės pastatytą dviratį, o suimtuosius išvežė į Obelius. Ten juos keletą dienų tardė, naudodami visas sovietiniam saugumui žinomas priemones. Kai kitą dieną Balio sesuo Antanina nunešė broliui maisto, — vos beatpažino, — taip buvo sumuštas.

Kai po kelių dienų suėmė ir mane, šešiolikmetį, savo akimis mačiau žiauriai sudaužytus brolį ir pusbrolį. Mane mušė stribas iš Kriaunėnų Krasnovas. įsitikinę, kad iš manęs nieko neišgaus, kitą dieną visą sudaužytą paleido. Balį su Vytautu Obeliuose tardė apie savaitę laiko.

Balio Vaičėno-Lordo vyrai ieškojo galimybių išvaduoti suimtuosius. Iš pradžių buvo galvojama pulti Obelius. NKVD-NKGB būstinė buvo įrengta mūriniame pastate, todėl tikėtis staigiai ją užimti buvo sunku. Stribai galėjo suspėti pusbrolius likviduoti. Tad šio plano teko atsisakyti Vėliau buvo planuota surengti pasalą ir išlaisvinti juos vežant į Rokiškį. Kelis kartus buvo surengtos pasalos, tačiau veltui.

Rokiškyje, gavę jiems skirtą mušimo ir patyčių "normą", abu buvo atiduoti į sovietinę armiją. Vytautas Dručkus buvo išsiųstas į Rusijos gilumą, į statybos dalinį. Balys, patekęs į dalinį Rokiškyje, iš karto atkreipė karinės

Obeliai (Rokiškio raj.). Buvusi saugumo ir stribų būstinė. 1989 m.

vadovybės dėmesį savo elgsena, laikysena, meniniais gabumais. Dalinio vado žodžiais, tai buvo neeilinis, nepaprastas žmogus. Sesuo Antanina rado priėjimą prie dalinio vadovybės, ir 1945 m. balandžio 17 d. nuo tardymų ir kankinimų neatsigaunantis Balys buvo išleistas mėnesiui atostogų sveikatos pataisymui

Naktį iš gegužės 1-osios į 2-ąją netoli Vaičėnų pasigirdo šaudymas, ir netrukus suliepsnojo Margavonių vienkiemis, kuriame gyveno "aktyvistas" Jonas Idas su sūnumi stribu Romu idu.. Tuo metu pas Povilą Žagunį buvo užėjęs B.Vaičėnas-Lordas. Išgirdęs šaudymą ir supratęs, kas įvyko, jis tarsi

Antanina Dručkutė-Virginija. Pagrindinė Vyties kuopos partizanų ryšininkė. Vaičėnų kaimas. 1946 m.

nujausdamas perspėjo Balį Dručkų, kad pasisaugotų, nes "suvers kaltę ant mūsų, pradės siautėti".

Taip ir atsitiko. Kitą dieną Vaičėnų kaime buvo surengta baudžiamoji ekspedicija. Ji buvo surengta Jono Ido iniciatyva, vadovavo jai Obelių viršininko pavaduotojas Zaičenkovas.

Įsiveržę į Dručkaus Juzės namus ir darydami kratą, o iš tikrųjų - grobdami kas kam tiko, rado ir iš kariuomenės atostogoms paleistą Balį Dručkų. Jam su tėvu liepė rengtis ir eiti kartu su jais. Išsigandusi motina puolė prie grupės vyresniojo, Antano Sesicko su ašaromis akyse: "Tu, Antanėli, užtark Baliuką, juk žinai, kad jis nekaltas", — bet tai nepadėjo. Nepagelbėjo ir karinio dalinio, kuriame tarnavo Balys, išduota pažyma dėl atostogų: "Susikišk, bletj, tą spravkę į šikną, - rėžė vienas stribas, - mes čia valdžia".

Išsivarė tėvą ir sūnų Obelių link. Stribai Juozas Skardžiukas iš Mikonių kaimo (Obelių vls. Rokiškio aps.) ir Gegelevičius iš Vajeitėlių kaimo (Obelių vls.  Rokiškio aps.) varėsi tėvą, o kiti keturi, kiek atsilikę, - sūnų. Pakeliui stribai dar padegė Nuorbos Vaičėno namus. Priėjus prie gretimo Mičiūnų kaimo ribos, apylinkės felčerio I.Klišonio beržynėlyje Balį sustabdė. Tėvas, ėjęs priekyje, taip pat stabtelėjo ir atsigręžė. "Nesidairyk, seni!" - riktelėjo vienas jį variusių stribų, trenkė automato buože per galvą, į tarpupetį ir nuvarė tolyn į Obelius.

Atsisukęs tėvas dar spėjo pamatyti gulintį ant žemės sūnų, daužomą automatų ir šautuvų buožėmis, spardomą kojomis...

Suėmę daugiau apylinkės žmonių, paėmę pastotes, Dručkaus Juzę kartu su kitais suimtaisiais nusivarė į Obelius.

Pavakariais grįžęs Jesevičiaus Adolfas (buvo pavarytas vežti pastotę)

Čia 1945 05 02 stribų nužudytas Balys Dručkus

papasakojo, kad tarp suimtųjų, nuvežtų į Obelius, Baliuko nebuvo, kad jis greičiausiai nužudytas, nes tėvas, varomas nuo beržynėlio, girdėjęs šūvius...

Motina su vaikais - Antanina ir manimi - puolė ieškoti. Ieškojome dar rusenančiuose kaimyno Vaičėno Nuorbos sodybos pelenuose, naršėme apylinkės krūmus, griovius, laukus. Bėgdami beržynu prie pavasarinio upelio išvydome sukniubusį lavoną: kūnas buvo žiauriai sumuštas, krūtinėje žiojėjo septynios durtuvais padarytos žaizdos, dar keturios - šautinės. Stribų paliktas, matyt, dar buvo atsigavęs ir, troškulio kankinamas, nušliaužęs keliolika žingsnių iki upeliuko, norėdamas atsigerti. Kūnas dar buvo nesustingęs, nors radom Balį apie penktą valandą vakaro.

Pagarsėjęs visoje apylinkėje savo siautėjimais ir kaimynų skundimais "aktyvistas" J.Idas neleido parsivežti sūnaus palaikų, kol negavo leidimo iš Obelių NKVD milicijos.

Dručkus Juzė taip ir pasimirė nesužinojęs, už ką buvo nužudytas jo vyriausiasis sūnus. Nebepasakys šito ir trys iš keturių Balio Dručkaus žudikų: Ivanas Šerkšniovas, tuo metu gyvenęs netoliese, gretimame Apeikiškio dvare, vėliau išsidanginęs į Daugpilį ir ten miręs; Romas Sadauskas iš Zarinkiškio kaimo (Obelių vls. Rokiškio aps.); Olius Vilkauskas iš Jucių kaimo (Obelių vls.  Rokiškio aps.).

Galėtų pasakyti, tačiau tyli ketvirtasis - Sesickas Antanas, g. 1917 m. Petrograde, šiuo metu gyvenantis Rokiškio rajone, Obeliuose. 1989-ųjų vasarą aplankiau A.Sesicką jo bute Obeliuose. Pokalbio metu buvęs stribas, drebančiomis rankomis ir virpančiu balsu tikino esąs nekaltas, vertė kaltę ant mirusių ir žuvusių savo buvusių bendrų, tačiau atsakymo į klausimą — "už ką?' - taip ir nesulaukiau. Ne vardan keršto norėjau išgirsti atsakymą, o vardan atgailos.

Žiaurus Balio nužudymas buvo dvigubai skaudi netektis. Balys Dručkus ir Balys Vaičėnas buvo geri draugai nuo pat vaikystės, todėl artėjant antrajai okupacijai drauge tarėsi dėl tolesnių veiksmų. Taigi Balys Dručkus buvo vienas iš būsimosios Vyties kuopos organizatorių ir jos idėjinių įkvėpėjų, vienas artimiausių Balio Vaičėno patarėjų bei talkininkų ir vienas pirmųjų kritęs. Jo žuvimas buvo skaudus smūgis ir Juzės Dručkaus šeimai. Būdamas vyresnis ir sumanesnis, Balys buvo didelis autoritetas ir sektinas pavyzdys man, jaunesniajam broliui Jo nuomonės klausė ir kaimo vyrai. Buvo taurios

sielos, kupinas kilnių idėjų, nuo pat mažais linkęs prie gėrį, grožį, meną.

Balys Dručkus

Naktį po Balio Dručkaus laidotuvių Juzės Dručkaus namuose apsilankė Balio Vaičėno vyrai išreikšti užuojautos. Susėdę mėnesienos prieblandoje įsišneko. Užjausdami vyrai kalbėjo, kad už laisvę reikia mokėti pačia aukščiausia kaina, kad tai šventa kova, reikalaujanti kraujo aukos. Ramino kaip įmanydami, o aš niekaip negalėjau atsikratyti kraupaus vaizdą subadytas durtuvais kūnas, sudaužytas veidas, kulkų išvarpyta krūtinė, ant kaktos - kruvinų plaukų sruoga ir atviras mėlynų akių žvilgsnis, tarytum klaustų: "Už ką? Juk niekam nelinkėjau blogo, o mylėti Tėvynę, savo gimtąjį kraštą - argi tai nusikaltimas?" Ausyse skambėjo naują prasmę įgavę žodžiai, brolio parašyti vos kelias dienas prieš mirtį: 

Nekas būtų čia, 
kad toji kančia 
likusiems čia 
nebūtų tuščia, 
kad laisvę atnešt 
Jums, likusiems čia, 
kad nereiktų suprast, 
kas toji kančia.

Tuomet ne nuraminimo ir ne paguodos žodžių norėjau, o keršto žudikams. Partizanams išėjus, nerasdamas sau vietos, apimtas prieštaringų minčių, užsidegiau žvakę ir pradėjau rašyti priesaiką:

         Mano žodis!
Amžiais budėsim, Laisvę laimėsim
per aukas ir pasišventimą!
Aš dar tikiu,
jog dienos mūs, 
kuriose vargo kenčiam tiek, 
tikiu, kaip sapnas nepražus, 
tikiu, jog Laisvė grįš vistiek.

O Lietuva, Tėvyne mano!

Aukoju Tau savo vos pražystančią jaunystę, jėgas, meilę ir geležinį pasiryžimą, kurio nieks man neišplėš: nei Sibiro šalčiai, kalėjimas, nei išdavikų ir raudonųjų budelių kankinimai.

Aš einu bočių pramintu keliu ir sustosiu tik tuomet, kai mano rankose suplevėsuos Trispalvė Laisvės Vėliava.

O Tėvyne! Jei Tau reikalingas mano širdies kraujas išpirkt brangiai Laisvei, paimk ir jį, o aš mirsiu, kad gyventų kiti. Tik norėčiau, kad mano kraujas, trykšdamas iš liepsnojančios krūtinės, virstų dulkėmis ir aplaistytų tūkstančius kitų krūtinių, ir uždegtų tokia ugnim, kokia buvo mano krūtinėje. Tada būčiau tikras, kad Tėvynė amžiais nežus, o žengs milžino žingsnais pirmyn.

Partizanams tuomet parašiau tokias eilutes:

Mieli miško broliai!

Nenusiminkite ir neišsigąskite aukų ir pralieto kraujo, juk dar ne viskas žuvo, o semkitės jėgų iš praeities garsų, iš bočių garbingų kaulų ir stokite į kovą taip, kad iš jūsų gedėtų pasimokyti kiti, o ypač jaunoji karta.

Nežinodamas savo ateities, tarp savo užrašų įterpiau žodžius, skirtus tėvams ir sesei:

Mano mieli namiškiai!

Aš žinau, kad jums būtų didelis kančių smūgis į širdį, jeigu kas nutiktų su manimi. O mano didžiausias noras - tai kad nematyčiau jūsų ašarų, kad jos neplautų jūsų skruostų.

Neliūdėkit ir nenusiminkit, o žinokit, kad viską tvarko Aukščiausias ir būkite Jo valioje.

Andrius

Kai po savaitės nuėjau pas partizanus į Ratuokliškio mišką, esantį netoli Juzės Dručkaus sodybos, su Baliu Vaičėnu prakalbėjome gerą pusdienį. Buvau užsidegęs kerštu brolio žudikams ir maniau, kad kovos sąlygomis — tai šventas ir būtinas dalykas. Balys įrodinėjo, kad kerštas — nekrikščioniškas ir žeminantis kovos būdas. Aiškino, kad ir jis gan skaudžiai nukentėjęs nuo okupantų ir jų pakalikų: sudeginti ką tik per didelį vargą pastatyti trobesiai, žiauriai sumuštos tardymų metu sesuo, motina, jis pats neša sunkią kovos dalią, tačiau keršto netrokšta. Tik nori, kad kai Tėvynė taps laisva, kartu su okupantais išsinešdintų ir jų pakalikai, visi tautos išdavikai, kad netektų jų krauju tepti savo rankų ir sąžinės: "Mūsų žemė ir taip daug

Vyties kuopa. Iš kairės: Vytautas Dručkus-Šernas, Andrius Dručkus-Kerštas Vaičėnų kaime. 1946 m.

sugėrė motinų, seserų, kūdikių ašarų, savųjų ir priešų krauju permirkusi kiekviena žemės pėda."

Kas ir kada išmatuos sielvartingą šauksmą ir išgyventą skausmą bei siaubą?.. O juk žiauri Balio Dručkaus tragedija nebuvo išimtis. Tai buvo kruvina kasdienybė, pokario metais lankiusi daugelį šeimų...

Po brolio mirties likti namuose tapo pavojinga. Bijodamas keršto, Jonas Idas norėjo sunaikinti visą Juzės Dručkaus šeimą. Ne vieną kartą, einant mišku, pro ausis pralėkė "atsitiktinai paklydusi" kulka. Kurį laiką pabuvau su B.Vaičėno-Lordo vyrais, o kiek vėliau, kadangi turėjau tik 17 metų ir kariuomenė dar nelietė, - apsigyvenau gretimame Mičiūnų kaime pas apylinkės felčerį Izidorių Klišonį, palaikydamas su partizanais nuolatinį ryšį. Pagaliau būti tėviškėje pasidarė nebeįmanoma, ir buvau priverstas apleisti gimtąsias vietas. To reikalavo ir kuopos vadas B.Vaičėnas.

Pasibaigus karui su Vokietija, okupantai didesnį dėmesį skyrė ginkluoto pasipriešinimo slopinimui. Ypač tai prasidėjo nuo 1945-ųjų vasaros.

Birželio 7 dieną Tumašiukų, Balio Pupeikio, Kazio Ramanausko, Mykolo Kazano vadovaujami vyrai iš viso apie 85 partizanai, susikovė su kariuomene ir skrebais netoli Zimajų (Antazavės vls., Zarasų aps.), Kūdrų miške (maždaug 4 km į šiaurės rytus nuo Aleksandravėlės). Kautynės prasidėjo apie 11 vaL ryto ir truko apie tris valandas. Atmušę skrebus ir kariuomenę pamiškėje ir supratę, kad atvykus pastiprinimui neatsilaikys, partizanai ryžosi trauktis dieną atvira vietove - per Aleksandravėlę. Tai buvo drąsus, rizikingas ir visai netikėtas priešui žingsnis.

Apie pietus per Aleksandravėlę pražygiavo visas būrys: kas raitas, kas pėsčias, kas gurguolėmis. Išėję iš Aleksandravėlės pasuko į šiaurę. Ant kalvelės, Dietinės miškelyje, išstatė kulkosvaidžius dengimui ir sėkmingai perėjo į Agurkiškio mišką.

Paskui partizanus Aleksandravėlę užplūdo kariuomenė, tačiau toliau vytis nesiryžo. Iš partizanų nežuvo niekas, tik Petras Petkūnas ir Ivaška buvo sužeisti Antazavėje po Kūdrų kautynių laidojo 16 stribų.

Atsitraukusius į Agurkiškio (Dirdų, Medinų) mišką (apie 4 km į šiaurės rytus nuo Aleksandravėlės) kitą dieną, t.y. 1945-ųjų birželio 8-ąją, partizanus vėl ėmė supti pastiprinimo sulaukusi kariuomenė. Kautynės truko iki vakaro. Nakties tamsa prisidengę, partizanai sėkmingai pasitraukė per Pūsliškį į Pailgių mišką. Iš čia būrys išsikėlė į Latviją, į Raudinės mišką. Pakeliui nuo jų atsiskyrė M.Kazanas su broliais Jonu ir Lionginu Lukošiūnais, kurie pasuko link Salinių, į Antazavės šilą. Sprendimas jiems buvo lemtingas: 1945 m. liepos 6 d. Jaskoniškių kaime (Antazavės vls., Zarasų aps.) J.Markelio vištininke besislepiančius Mykolą (Mutką) Kazaną, Adolfą Bražį ir brolius Joną ir Lionginą Lukošiūnus apsupo kareiviai Trys žuvo - sudegė, o L.Lukošiūnas buvo paimtas į nelaisvę.

1945 m. liepos pradžioje maždaug 86 B.Vaičėno-Lordo ir B. Pupeikio-Tauro būrių partizanai (B.Vaičėnas savo dienoraštyje mini 50 partizanų, liudininkai — apie 86. Galimas dalykas, kad B.Vaičėnas dienoraštyje nurodė tik savo kovotojų skaičių) stovyklavo netoli Obelių, Rūdžionių miške (Obelių šilas). Stribai žinojo, tačiau vieni savo jėgomis pulti nedrįso.

Vyties kuopos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės; Alfredas Garnelis-čigonas, Vytautas Dručkus-Šernas. Antroje eilėje iš kairės: Balys Vaičėnas-Liubartas, Edvardas Garnelis-Šarkis, Vladas Krasauskas-Kukutis 1946 m.

Kaip tik tuo metu Obelių geležinkelio stotyje sustojo iš Vokietijos grįžtantis karinis dalinys. Obelių stribams pavyko prikalbinti juos padėti sunaikinti partizanus.

Spėjama, kad Rūdžionių mišką apsupo apie 3000 kareivių. Artėjant prie partizanų stovyklos, kareiviai paėmė į nelaisvę išėjusi pauogauti vokietuką Henriką. Tardomas šis papasakojo, kad miške esą apie 2000 partizanų, ginkluotų automatiniais šautuvais, automatais, lengvaisiais ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, minosvaidžiais. Tai kareivius, bent jau jų vadovybę, kiek išgąsdino.

Surištomis rankomis vokietukas buvo priverstas vesti kareivius į stovyklą. Žinodamas sargybų išsidėstymą, jis užvedė priešą tiesiai ant sargybos postų.

Partizanai, pastebėję mišką supančius kariškius, iš pradžių pagalvojo, kad tai kareiviškomis uniformomis apsirengę stribai. Užėmę gynybos pozicijas, pasitiko puolančiuosius stipria ugnimi

Pirmasis puolimas buvo sėkmingai atmuštas. Kaip tik tuo metu, kai kareiviai rengėsi antrajai atakai, jų štabavietėje sprogo partizanų iš minosvaidžio paleista mina, padarydama daug žalos ir didelį įspūdį puolantiesiems.

Po nesėkmingų kautynių kariuomenė atsitraukė. Kiek karių žuvo -nežinia; lavonus vežė dengtais sunkvežimiais. Žinome tik, kad Obelių kapinėse palaidotas puolimui vadovavęs pulkininkas, kad Obelių gydytojas sutvarstė keletą sužeistųjų. Vieno stribo prisiminimuose minima, kad žuvo 7 Obelių garnizono kareiviai. Iš partizanų nežuvo niekas, tik buvo sužeistas ir atsiskyrė nuo būrio vokietukas Henrikas. Negyjant žaizdoms, rudenį jis pasidavė, prisistatęs kaip belgas, tarnavęs vermachte. Buvo gydomas Rokiškio ligoninėje. Apie tolesnį jo likimą daugiau nieko nežinome.

Šį mūšį ir šiandien gyvai prisimena ne tik liudininkai bet ir vietos gyventojai B.Vaičėno-Lordo užrašuose išliko autentiškas, jo paties ranka užrašytas šio mūšio aprašymas:

1945 m. liepos 13 diena. Tyku. Nei mažiausio vėjo. Karšti saulės spinduliai negailestingai degina, versdami ieškoti poilsio. Obelių šilas [Rūdžionių miškas, maždaug 3 km į pietus nuo Obelių, kitapus Obelių ežero] tyli, rodos, susirūpinęs, kad kas nors nesužinotų jo paslapčių. O paslaptimis jis gausus: tūkstančius kartų jame ieškojo prieglaudos vargo prispaustas lietuvis. Jis priglausdavo nelaimingąjį ir stengėsi neišduoti žiauriam persekiotojui. Ir šiuokart, nors išretintas ir nukentėjęs, jis slepia grupę lietuvių, išvytų iš namų žiauraus raudono, iš rytų atėjusio priešo. Nenorėdami vergauti ir nusilenkti pavergėjui, mes geriau pasirinkom sunkų kovos kelią, ieškodami prieglaudos šilo pavėsyje, tikėdamiesi, kad sugrius Tirono sostas, o iš po jo griuvėsių kelsis laisva Lietuva.

Lapių kalne - mūsų stovykla, kur gyvena mūsų Vyties būrys ir neseniai atėjęs Birutės būrys. Kalnelis gražus, jame pastatytos puikios palapinės, stalai bei virtuvė. Aikštelėje įrengtas bunkeris, į kurį susirinkę virkdom armoniką ir dainuojam partizaniškas dainas. Aplink stovyklą - apkasai, bet jie dar nebaigti, nes, padaugėjus gynėjų skaičiui, neužtenka visiems pozicijų.

Parengties skyrius pilnai apsišarvavęs, kad kiekvienu atveju galėtų pradėti veikti, likusieji gi, deginasi saulėje, o vienas kitas net uogauti išėjęs. Vienintelė stovykloje mergaitė buria kortomis. Prisistačiau ir aš, kad "pavaražytų". Ji sutinka ir buria. Sako, labai greit turėsiąs kelionę, kuri

 

Vyties kuopos partizanai Juozo Dručkaus miške. Vaičėnų kaimas. Pirmoje eilėje guli iš kairės: Balys Vaičėnas-Liubartas, Vincas Vaičėnas-Centas; priklaupę Vladas Dominauskas; stovi: antras Juozas Zaržojus-Jarminas, Pranas Dominauskas, penktas ir šeštas - broliai Medikiai, Ksaveras Turkevičius-Bagdonas, Jonas Jozėnas-Didysis Jonas, Balys Bislys-Tūzas

būsianti nemaloni. Tos dienos vakare iš tikrųjų buvau numatęs kelionę, bet nemalonumo nesitikėjau.

Tik štai ateina žvalgas Rokunda ir praneša, kad dvi mašinos su čekistais išvažiavusios nuo Obelių link Aleksandravėlės, bet grįžusios jau Antazavės vieškeliu, tuščios, ir sustojusios anapus [Obelių] ežero.

Nors dar nieko tikra, bet įsakau visiems pasirengti ir eiti prie apkasų, pasiskirstyti vietomis. Nors pavojaus nesitikėjome, bet mūsų toks susikraustymas išėjo į naudą: stovyklos sargybinis pranešė, esą kareiviai jau eina keliuku, esančiu nuo stovyklos maždaug už 200 metrų. Tuo pat metu partizanas Tervydas [vokietukas Henrikas] prie šio keliuko uogavo. Pastebėjęs kareivius, jis šoko stovyklos link, tačiau buvo pastebėtas. Kareiviai puolė jį vytis, šaukdami ir šaudydami.

Kai vejamasis pasiekė stovyklą, o vijikai priartėjo prie pirmųjų apkasų maždaug per 15 metrų, prabilo mūsų ginklai. Kadangi tai vyko miške, šaudymo pasekmes tiksliai nustatyti buvo neįmanoma. Greitai priešo pusėje pasigirdo sužeistųjų klyksmas ir komandos iš naujo mus pulti, [mūsų būrio 1 skyrių, kuris pirmasis juos sutiko, atkreipė kulkosvaidžių ugnį, o kiti, garsiai keikdamiesi ir komanduodami, ėmė supti iš dešinės, tikėdamiesi surasti silpniau ginamą tarpą. Bet ir čia jie atsimušė į Birutėnų kulkosvaidžiu sustiprintą III skyrių, o pulti iš čia buvo dar blogiau, nes buvo sausomis šakomis užkritusi bala.

Tuo pačiu metu milicijos dalinys skleidėsi į kairę pusę, kur juos atėmė Birutėnai.

Kurį laiką priešas mėgino pulti iš visų trijų pusių, bet nesėkmingai. Į stovyklos vidurį atšvilpė dvi šampalinės granatos, kurios sprogdamos lengvai sužeidė du stovyklos gynėjus: Stas. (ys Kligys) ir J. (abu dabar žuvę).

Laikas nuo laiko slinkau aplink pozicijas, apžiūrėdamas ir vieną, antą padrąsindamas. Tačiau drąsinti daug nereikėjo, nes partizanai savo dvasioje buvo tvirti, pasiryžę. Kiekvienas tvirtai laikė rankose ginklą ir akylai žvelgė į priekį.

Apie pusantos valandos laiko puolimai kartojosi ir kas kartą buvo atmušami. Mūsų minosvaidininkas J. paleido į darbą mažąjį minosvaidį, kuris, kaip vėliau gavom girdėti, labai paveikė puolusius skrebukus bei kareivius. Po to puolimai nebesikartojo. Tik aplinkui visais keliais girdimas sunkvežimių ūžimas liudijo, kad bolševikai priveža naujų jėgų puolimui sustiprinti.

Kyla klausimas: ką gi daryti? Vakaras dar toli. Sunku bus jo sulaukti vien dėl to, kad pritrūksim amunicijos. Be to, prieš armijos dalinius išsilaikyti palyginti mažai saujelei žmonių taip pat sunku. Tad nusprendėme: kol dar nepristatė puolikams paramos, apleisti savo mielą stovyklą.

Į priešakinę saugą skiriu III skyrių, kurio skyrininkas Bg. [Bagdonas-Ksaveras Turkevičius ] geriausiai pažįsta mišką, bet pastebiu, kad jis to nenori ir išsisukinėja sakydamas, kad ir visi kiti, esą, pakankamai mišką pažįsta. Pastebėjau, kad, jam atsisakius, ir kiti skyrininkai rodo nenorą eiti pirmaisiais, nes iš tikrųjų tikėjom, kad be didesnio ar mažesnio susirėmimo iš stovyklos neišeisim. Pasisakiau pats einąs į priešaky ir kviečiau savanorius sudaryti saugai. Tuojau pasisiūlė visas I skyrius. Reikia pasakyti, kad šiame skyriuje buvo visi jauni, stipriausi ir drąsiausi vyrai.

Po dviejų valandų nuo kautynių pradžios apleidome stovyklą, prieš tai paleidžiant iš visų ginklų trumpas serijas. Dideliam mūsų nusistebėjimui, perėjome stovyklos rajoną nesutikdami jokio pasipriešinimo (pasirodo, mūsų užpuolikai buvo tiek paveikti, kad net išbėgiojo).

Greit perėjome pievas ir įėjom į šilą, kur buvo Tarzano [Kazio Kavoliūno] grupė. Čia susitikom ir iš stovyklos išėjusius uogauti tris savo partizanus. Tarzano stovyklą jau radom tuščią. Tik ugniakuro žymės, guoliai ir išmėtyti menkniekiai rodė čia neseniai gyvenusius žmones. Penkis jo grupės vyrus radome jau miško pakrašty, laukiančius mūsų.

Dabar mums betrūko tik Budrik., Just. ir birutėno Petro, tačiau surasti juos buvo neįmanoma. Ilgai gaišti nebuvo laiko, tad skubame keltis per upę į Trakų mišką, ten laukti vakaro, o vėliau trauktis į [Dusetų] Girią. Laimė, ir keliantis per upę mūsų niekas nepastebėjo, nors reikėjo pereiti geroką lygios pievos plotą.

Persikėlę apsistojome viduryje miško, išstatydami pamiškėje, prie upės seklumos sargybas. Pamiškės sargybiniai matė, kaip mašinos išvežiojo kareivius apsupimo laukui sudaryti, kaip jie skubiai kasė apkasus, dažnai dairydamiesi į mišką. Upės sargyba pranešė, kad anapus upės grupės kareivių su šunimis krečia mišką. Sustiprinome paupį, bet į mūsų pusę jie nebeatsilankė.

Lėtai slenka valandos. Prailgo laukti vakaro. Nors valgėme seniai, bet valgyti nenorime. Tik geriam vandenį ir dažnai rūkom.

Pagaliau vakaras ir galime tęsti žygį. Nustatom žygio tvarką. Bet čia pasigendam dviejų žmonių: Jono St. ir Vršl. Sperč. Šokom ieškoti -nerandam. Iš pradžių manėm esant miegančius, vėliau, kai visur išieškojom, paliko ir patiems nebeaišku, kur galėtų būti. (O jie, paaiškėjo, buvo pasišalinę). Tad pradedam eiti. Neramiai plaka širdys, einant prie kelio, kur matėme kasant apkasus ir sudarant apsupimą. Kiekvieną sekundę laukiam pasigirstant šūvius, bet ir čia praeina be kautynių.

Balys Pupeikis-Tauras su žmona - partizane ir ryšininke Natalija Pupeikiene. 1968 m.

Kai išėjom iš apsupimo rato, pasijautėm kiek ramiau ir traukėm per krūmus bei pievas į girią. Beeinant vėl pradėjom vesti kartais linksmus ir juokingus pokalbius.

Voroje eina ir mūsų sanitarė mergaitė B. [Birutė Pupeikytė - B.Pupeikio-Tauro sesuo ]. Nors žygis sunkus, bet ji tvirta, pasiryžusi ir neišvargusi. Giriu ją už gerą "išvara-žijimą ", kuris, nors ir nemalonus, bet visgi išsipildė.

Kai pasiekėm girią, saulutė jau buvo patekėjusi. Laisviau atsikvėpėme ir, radę patogią vietą, kritom į žolę, kad sumažintumėme nuovargį po tiek patirtų vargų.

Jautėmės laimingi, kad išėjome iš kautynių visi gyvi ir kad sukrėtėm bolševikus. Mes laimėjom trumpą mūšį, bet

dar nenugalėjome sunkios vergijos, mus žiauriai slegiančios. Bet mūsų veiduose viltis, kad ir ją sugriausime.

Balys Vaičėnas. Dienoraštis. 1945-1946 m.

Po šių kautynių partizanai pasitraukė į Dusetų mišką. B.Vaičėno-Lordo būrys liko Dusetų girioje, o B.Pupeikio-Tauro kovotojai persikėlė į Lietuvos-Latvijos pasienio miškus.

Rūdžionių miško (Obelių šilo) kautynės 1945 m liepos 13-ąją, penktadienį, buvo bene pirmasis rimtas Vyties kuopos išmėginimas. Šauni pergalė pakėlė partizanų dvasią, didino ryžtą. Kita vertus, visiems tapo aišku, jog mirtis nuolat šalia, kad bet kurią akimirką gali tekti atsisveikinti su gyvenimu. Gal todėl, gal būtent tokių minčių skatinamas, įsikūręs su draugais naujoje vietoje B.Vaičėnas-Lordas 1945 ra liepos 28 dieną, šeštadienį, sėdo rašyti savo testamentą:

   Partizano testamentas

O Dieve! Kiek jau praėjo dienų, kai žiūrėdamas į besileidžiančios saulės spindulius dėkoju Tau, kad leidai ją išgyventi ir su nerimu galvojau apie ateinančią dieną. Daug jų praslinko vargingai ir skaudžiai praleistų, daug per jas grėsė pavojų trumpą šio pasaulio kelionę netikėtai baigti, bet juo tolyn, tuo sunkesnės darėsi dienos ir dažnai pro vaizduotę pralekia mirties šmėkla. Kiek daug jau mes esame netekę idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško tik džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems į ten pastojo kelią.

Jeigu ir man toks pat likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai ir juokinga iš mano pusės: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas -tai ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kas mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos kartais dėl didesnio išniekinimo nurengia. Bet tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir savo Tėvų žemės meilė. Jų neįstengs atimti joks priešas, nors jis būtų ir pats žmonijos pabaisa Stalinas.

Šį turtą aš palieku savo broliams ir sesėms tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi.

Miela mano mamyte! Ką gi aš tau paliksiu, kad nieko daugiau neturiu, kaip tik skausmo ir ašarų. Tu rūpestingai mane auginai savo nuo darbų sugrubusiom rankom ir tikėjaisi, kad užaugęs tave paguosiu, palengvinsiu tavo senatvę, bet ką aš tau daviau? Vien tik ašaras. Tu verkei kiekvieną kartą, kai tik aš ruošdavausi kur nors į didesnį žygį bei didesnį gyvenimo posūkį, tačiau dabar tavo ašaros nenudžiūsta. Jei būtum užauginusi mane nedorą, gal man nebūtų taip ir skaudu, betgi dabar, rodos, nieko pikta niekam nedariau ir norėjau vien tik gero. Tavęs aš prašysiu nelieti ašarų, ramiai ir kantriai pernešti visus skausmus, kartais pasimelsti, nes tik maldoje galima rasti tikrąjį nusiraminimą, ir tikėtis susitikti aname pasaulyje, kur mūsų krikščionišku įsitikinimu nėra jokio keršto nei neapykantos, kur viešpatauja begalinis džiaugsmas.

Tu, miela sese, kurios gyvenimo kelias taipat dagiais nuklotas, jei liksi gyva, stenkis surasti mano kapą, retkarčiais jį aplankyti, auginti sekančią kartą doroje lietuviškoje dvasioje. Tavo ašaros taip pat negiliai, bet stenkis jų perdaug nelieti. Žinok, kad tuo man nepadėsi, o tik ardysi savo sveikatą, kuri gyvenime labai reikalinga.

Broliui, su kuriuo riša ne tik broliška, bet ir bendro vargo meilė, pirmiausia linkiu išlikti gyvam, išeiti iš kovos nepalūžusiam, bet energingam ir kurti dorą lietuvišką gyvenimą. Iš praeities klaidų (jeigu jų buvo) mokytis, jose nepasilikti ir prisiminti, kad žmogui visuomet galima ir nevėlu save tobulinti. Turi daug gabumų ir jeigu nesuklysi, o teisingai jais pasinaudosi, pasieksi savo laimę. Tik niekuomet nepamiršk tų lietuvio idealų, užkuriuos kovėmės ir nebijojom mirti.

Tu, mergaite, kurios vardo čia nerašysiu (jį žino mano sesė) gali prisiminti, kad buvo toks partizanas, kuris daug apie tave svajodavo sunkiais savo gyvenimo laikais kaip apie moterį, su kuria tikėjosi sukurti šeimos židinį. Ne todėl tave mylėjau, kad būtum gražesnė už kitas arba turtinga, bet todėl, kad nepamiršai manęs ir sunkiu laiku, kai spaudė nelaimės ir visą laiką rodei seserišką širdį. Už seserišką meilę priklausytų atsilyginti broliška meile, bet kuo aš kaltas, kad mano sieloje atsirado jos daugiau. Juk tu nepyksti už tai? Aš noriu, kad, jei žinosi mano kapą, jį kai kada aplankytum, gėlėmis papuoštum, - neužmirštum savo pažado.

Daugiau nieko neprašau, tik linkiu pasilikti tokiai pat tautietei kaip iki šiol.

Iš kairės: Balys Vaičėnas-Lordas-Liubartas, Edvardas Vaičėnas-Edzka, Vincas Vaičėnas-Centas. Visi iš Vaičėnų kaimo. 1946 m.

Tau, tėvyne Lietuva, linkiu greičiau sulaukti laisvės, kuri taip miela ir mano nujautimu jau nebetoli. Visi vargai ir smūgiai tenepalaužia vieningo pasiryžimo kovoti už laisvę, bet kovos turi būti dar suintensyvinamos. Kritusieji už laisvę jus įpareigoja tęsti jų vestą kovą, kad jų pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras yra, kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikučių džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Atgavus laisvę, tau, Tėvyne, linkiu stiprėti dvasioje, kad ateity, jeigu panašus likimas pasikartotų, nebeatsirastų nė vieno išgamos lietuvio, kurių šiandien yra labai daug. Tenebūna tavo vaikų tarpe puikybės, paniekos nei išdidumo, ko seniau netrūkdavo. Teneniekina tavo pareigūnai ir daugiau išsilavinę žmonės prasto, pilka sermėga apsirengusio kaimiečio, kuris daugiausia už tavo laisvę aukojosi. Tavo laisvės kovotojų tarpe nebuvo nei mokytų žmonių, nei dvarų savininkų, o tik neturtingi susipratę lietuviai, daugiausia pratę valdyti rankose plūgą, dalgį ir kitus įrankius, todėl baltom rankom ponaičiai visuomet privalo atsiminti, kad jie pirmieji privalo reikšti pagarbą šiems žmonėms, kurie įrodė, kad moka dirbtine tik ūkio darbus, bet reikalui esant pirmieji ir už ginklo tveriasi, ir kaunasi už tautos laisvę. Jie neieškojo kokių nors lengvatų, "spravkių", bet su ginklu rankose vargsta tėvynės vargą nuo pirmosios jo atsiradimo dienos.

Tiems, kurie sėdi dešimt metrų žemėse ir saugo vien tik savo gyvybę, linkiu išlindus iš urvo gerai nusivalyti pelėsius, skubiai apskelbti savo vargus, persekiojimus ir nuotykius (kurių turėsite bene daugiausia) ir nepamažint prisigrobti turto naudojantis patogiu laiku. Žinoma, čia jūsų mokyti daug nereikia, nes šito amato jūs geriau už mane mokat. Gaila man jūsų! Tik gerai, kad tokių nedaug yra.

Nežinau, ko palinkėti jums, turtuoliai, kurie patys gerai apsirūpinę gailit vargstančiam partizanui duoti duonos kąsnį. Jūs geriau sušelpiat atsibasčiusius iš Rusijos įvairius šnipus, negu partizanus, kurie kovoja ir už jūsų gerovę. Jums telinkiu išaušus laisvei gerai suskaičiuoti savo gerus darbus ir nors kartą pajusti tikrą gėdą.

Ogi jums, išdavikai, kurie su tokiu uolumu mus išduodate ir persekiojate, ko linkėti? Keršto nelinkiu ir nenoriu, kad mano likusieji broliai jums keršytų, nes esu katalikas. Linkiu, kad šiame pasaulyje jus nuteistų civilizuotas teismas, o aname - teteisia Dievas pagal savo įstatymus. Daug jums galime padaryti priekaištų, jūs patys tą gerai žinot, bet aš jų neminėsiu, nes skaitau jus vertais pasigailėjimo, be moralės bei žmogaus vardo padarais.

Ant nieko pasaulyje nepykstu ir visiems skriaudėjams dovanoju, o jei reikės, -mirsiu su žodžiais: "Už tikėjimą ir Tėvynę."

Balys Vaičėnas-Liubartas. Dienoraštis. 1945-1946 m.

Kelia susižavėjimą ir nuostabą žmogaus, pasmerkusio save negandoms ir mirčiai, taurumas, ryžtas ir tikėjimas. Tų pačių 1945-ųjų rugsėjo 9-tąją, vos prieš kelias dienas išgyvenęs dar vieną — daktaro Aleksejevo — netektį, B.Vaičėnas-Lordas įrašė dienoraštin vieną iš kelių žinomų savo kūrybos eilėraščių:

Aptemo saulė giedrią liepos dieną
ir ūkanos pasklido ant laukų 
ir užgulė tamsi ledinė siena 
ant mūsų - Tavo, Lietuva, vaikų.

Mes gimėme pastogėje šiaudinėj
dienas praleidom su savais savi 
mūs jėgos skirtos Lietuvai tėvynei, 
bet jas išpiešti nori svetimi.

Prieš šimtmečius, kai šventi laužai rūko
mūs protėviai už laisvę kovės dar 
tau, Lietuva, tvirtų sūnų netrūko, 
tikėk, netruks didvyrių ir dabar.

Ir ėjom mes, gimtų namų netekę
tvirti į kovą, vilties kupini, 
paklausti "kur"? ryžtingai teatsakę:
Laukit, sugrįšim laisve nešini.

Ir slinko dienos gražios ir saulėtos,
bet mums jos buvo tamsios lyg naktis,
Kad mūsų žemę Lietuvą gėlėtą
svetimi padai tebemindo vis.

Ateis tas laikas, lemiama minutė,
ir laisvės varpas galingai užgaus.
Tada tau, brangi Lietuva motute,
saulėtas laisvės rytas teišauš.

Sugrįš diena, žydės vėl baltos rožės
ir bus laimėta ši sunki kova, 
tada po sodžius, po laukus ir pievas 
dainuosiu tau, brangioji Lietuva.

O ta diena nesiskubino. Iš Agurkiškio miško Tumašiukai perėjo Lietuvos-Latvijos sieną ir apsistojo Raudinės miške (V.Streikutės-Daukienės pasakojimu). Pirmosiomis 1945-ųjų rugsėjo dienomis įvyko susidūrimas su priešu netoli Ėglainės (Eglutės), ties Gudais. Prie vadinamojo Gudų Mierkio dvarelio tada žuvo trys Tumašiukų būrio partizanai: Stundža ir dar du.

Vyties kuopos partizanai. Iš kairės: Albinas Dručkus-Sūnus, Juozas Streikus-Stumbras.

Raudinės miške dideliam, apie 160 kovotojų būriui buvo nelengva. Tada nuo Antano Streikaus atsiskyrė K.Ramanausko, Ivaškos būriai. K.Ramanauskas po kiek laiko su savo vyrais grįžo į Agurkiškio mišką, Ivaška — į Suvieko apylinkes. Juozas Streikus-Stumbras (su juo - ir sesuo Valė, brolis Izidorius-Girėnas) buvo pasiųstas į Salotės mišką, tikintis užmegzti ryšius su Latvijos partizanais.

Kai J.Streikus grįžo prie Raudinės, iš ryšininkų sužinojo, kad tėvas žuvo. Kautynės įvyko 1945 m rugsėjo 12 d. (datą nurodė mūšio dalyvė L.Abariūtė-Erslovienė) ir yra žinomos Raudinės kautynių vardu.

Juos išdavė ryšininkas: atvedė į stovyklą skrebus ir kareivius. Sargybai pastebėjus, kad miškas supamas, partizanai ėmė trauktis. Veržiantis iš apsupimo A.Streikus liko dengti ir žuvo. Išsigelbėti pavyko tik sužeistai į galvą Leokadijai Abariūtei ir sužeistam į koją Antanui Ivaškai. Be A.Streikaus, tada žuvo Vincas Zamarys iš Samanių kaimo, Juozas Varnas, Marinas Varnas, Bronius Bučenka, Burokas, latvė mergaitė Liucija - iš viso aštuoni partizanai. Du lavonai po kautynių gulėjo numesti Imbrade, penki — Antazavėje. A.Streikaus lavono niekas nematė.

Gal po kokios savaitės, 1945-ųjų rugsėjo antrojoje pusėje, B.Pupeikio-Tauro vyrai surengė vietinių gyventojų prašymu pasalą pagarsėjusiam žiaurumais Ėglainės milicijos viršininkui Baravykui. Prasidėjus susišaudymui, viršininkas žuvo, tačiau greičiausiai ne nuo partizanų, o nuo savųjų kulkos, nes šauta buvo į nugarą. Po šio incidento prasidėjo aršus kariuomenės siautėjimas ir įvyko Ėglainės (Ėglainės miškas yra Lietuvos-Latvijos pasienyje tarp Ėglainės ir Subatos) mūšis (1945 m. rugsėjo pabaigoje). Mūšyje, kuriame dalyvavo maždaug 30 žmonių B.Pupeikio-Tauro būrys, žuvo: Valė Pupeikytė (vado sesuo) iš Lygalaukio kaimo, Antanas Tumėnas iš Šniukštų kaimo, Balys Žydeliūnas.

Ėjo 1945-ųjų ruduo. Kovos įtampai augant B.Vaičėno užrašuose beveik pagrečiui atsirado dar du netekimo skausmu paženklinti įrašai

A. A

1945 m. rugsėjo m. 16 d. Lietuvos Laisvės kovotojų mirtimi mirė Smalinskas Alfonsas ir Marcinka Petras.

Gražus neišpasakytai yra Dievo sukurtasis pasaulis, kuriame yra kampas, Lietuva vadinamas, jau nuo senų amžių. Ir jūs tame krašte gimėt, kad mylėdami Dievą, savąjį kraštą, savo brolius, gerbdami senovės papročius ir savąją kalbą, atliktumėt žmogaus kelionę. Jūs tikėjotės sutikti daug džiaugsmo, surasti savo laimę, būti savo tėvų užlaikytojais, silpnesnių užtarėjais, bet į Jūsų tikslą pastojo kelią atsibastęs iš rytų žiaurus tironas, ir jūs suklupot pusiaukelyje. Suklupot ir nebekėlėt kartu su savimi nešdamiesi ir kilnius siekimus, gražias idėjas. Šalta gimtoji žemė sušaldė jūsų kūnus, nors jūs ją savo krauju mėginot šildyt. Nelygioj kovoj tironas palaužė jūsų jėgas ir kurčiai apsidžiaugė. Bet veltui jo džiaugsmas, nes jūsų valią nugalėti jis bejėgis. Ji bujoja dar tūkstančiuose lietuvių krūtinių. Per aukas ji darysis dar tvirtesnė, kol pagaliau tironija bus nugalėta. Jūsų kūnus vežiojo po miestelius, kur triumfališkai juos spjaudė ir niekino žmogaus vardo netekę išgamos. Tačiau tuo jie tik išgarbino jus kaip didvyrius, paaukojusius savo gyvybę už Tėvynės laisvę, patys rodydami savo bejėgiškumą. Jūsų tauta prispausta: ji negali viešai išreikšti skausmo dėl palaužtos jūsų jaunystės, ji negali jūsų kapų papuošti vainikais, bet kiekvienas doras lietuvis pastatė jums paminklą savo širdyje, kuris bus nesugriaunamas, kol plaks pati širdis. Nors jūs jau mirėt, bet mums dar gyvi ir dalyvaujat partizanų nebaigtuose žygiuose. Partizanai, bendrai su jumis kentę skausmus, niekuomet jūsų neužmirš, o audrai praūžus, gyvieji ateis ant jūsų kapų pasakyti: "Jūs žuvote ne veltui" ir pakviesti dalintis džiaugsmu, kuris ir jums priklausys. Laisvei išaušus, kiekvieną pavasarį jūsų pralietas kraujas pražys gražiausiomis gėlėmis, kokios tik žydi mūsų sesių darželiuose, o tauta liūdės ir didžiuosis turėjusi sūnų-didvyrių.

Vyties kuopos partizanai. Iš kairės: Antanas Vartibavičius-Tėvas, Izidorius Streikus-Girėnas

Bet kova dar tebevyksta. Ties jumis mes negalime ilgai sustoti liūdesiui, nes ir mums tas pat likimas gresia. Tad ilsėkitės ramūs savo, atėjūnų mindžiojamoj žemėj, kurios atpirkimui, vieni iš pirmųjų, sudėjot brangiausią auką.

A. A.

1945 m. rugsėjo m. iš 26 į 27 d. naktį Busiškių km. iš pasalų pasiųsta budelių mirtis išplėšė dar vieną partizaną Smalinską Antaną.

Kodėl nebaigęs savo kelio Tu suklupai po savo vargų našta? Kodėl atsiskyrei iš mūsų tarpo, kai Laisvė taip nebetoli? O Viešpatie! Kada gi baigsis tas nuolatinis gyvybių aukojimas ant mūsų tautos laisvės aukuro!

Paslaptingai ošia miškas, gailiai ašaroja dangus, o tavo žemėje siaučia audra. Nepaprasta tai audra. Tūkstančiai didžiausių perkūnijų nepadarytų tiek žalos, kiek šitoji susidedanti iš žmogaus atvaizdą turinčių tvarinių gauja, žvanginanti ginklais, savo žvėrišku elgesiu nelenkianti nė seniausio senuko, nei silpnos moteries nei mažo kūdikio.

Mes liūdime prie naujai supilto kapo (savo mintyse įsivaizduojamo) ir ryžtamės didesniam tikėjimui į Viešpatį, į nesugriaunamą jo pagalbą. Mirtis mums jau nebeatrodo svetimu dalyku. Su jos jausmu jau apsipratome. Kiekvieno idėjos brolio mirtis tik padidina mūsų viltį į sugriuvimą supuvusios vergijos ir į sugrįžimą laisvės. Laisvės varpas jau skamba, tačiau Tu jo jau negirdi. Negirdime nei mes, nes tironas stengiasi mus apkurtinti, tačiau

Vyties kuopos partizanai pratybų metu. 1946 m.

mes tai jaučiame lietuvišku instinktu.

Subyrės vergijos pančiai, sulauks teisingo atpildo žiaurieji budeliai, tavo kapą puoš darbščios lietuvių rankos gėlėmis bei laistys tyriausiomis skausmo ašaromis. Tu jau nepakilsi iš po slegiančio žemės kauburio, bet tavo atvaizdas bus prieš mūsų tautiečių mintis, o tavo pasišventimas skambės jų dainose. Juk tai brangiausiai apmokėtas tikslas - kurti savo tautai ateitį.

Tad ramiai ilsėkis, didvyri, didvyrių žemėje.

Idėjos brolis

Balys Vaičėnas-Liubartas. Dienoraštis. 1945-1946m.

1945 m. lapkričio 20-22 dienomis Vyties kuopa įsirengė žiemai bunkerį, kurį pavadino tvirtove "Poilsis". Čia partizanai tikėjosi sulaukti pavasario, čia B.Vaičėnas-Lordas apžvelgė praėjusius metus, čia sukūrė ir antrąjį iš dviejų žinomų savos kūrybos eilėraščių:

Užaugau Lietuvoj, šalelėj mylimoj,
atėjo priešų daug, ir laisvę praradom.

Turėjome vadų, ne vieną ir ne du
pabėgo be kovos, palikę mus varguos.

Pajungę priešai mus išdraskė ir namus,
ilgai aidai kartos, laisvos šalies raudos.

Žiūriu į laukelius, karžygių kapelius
o širdžiai neramu, kad veža iš namų.

Čekistai Stalino Lietuvą dalino
ir vežė nekaltus, vagonuos užkaltus.

Žiauri Maskva į mus sukruvino nagus
paplūdome kraujuos, kančių naujuos skausmuos.

Atėjo vokiečiai, mes manėm, kad svečiai
jie žvėrys kruvini, vėl gaudė kaip šunis.

Mus vežė keleliais, Berlyno vieškeliais
Ko vietoj nenudės, Saksonijon lydės.

Paniekintas kenčiu, bet galas bus kančių
Kentėk ir tu šalie, grįš laisvė ir dalia.

Rudiems ir raudoniems, bus galas jiems visiems
Čekistai sudrebės ir niemcai prie duobės.

Žinau, kad neilgai tie pančiai ir vargai,
tu būsi vėl laisva, brangioji Lietuva...

Artinosi 1945-ųjų Kalėdos. Iš sovietinės armijos pabėgo ir slapta grįžo į namus Dručkaus Jono sūnus Vytautas. Po pusbrolio Balio Dručkaus nužudymo (1945m. gegužės 2 d.) Vytauto sesuo Anelė parašė jam laišką ir maskuota forma, padrikais žodžiais viską papasakojo. Vytautą ši žinia labai sukrėtė. Jis apsisprendė, kaip vėliau pats pasakojo, "žudikų armijoje netarnauti". Tarnybos bičiulis karininkas lietuvis davė šiek tiek pinigų ir Vytautas 1945 m. rudenį jau buvo namuose. Netrukus susisiekė su B.Vaičėnu-Lordu ir išėjo į mišką. Įsitraukęs į partizanų gretas, perėmė žuvusio Alfonso Smalinsko slapyvardį — Šernas, ir kovos draugų akivaizdoje davė iškilmingą Lietuvos

Iš kairės: Emilija Vaičėnaitė, Vytautas Dručkus-Šernas, Antanina Dručkutė-Virginija

Laisvės Armijos kovotojo priesaiką.

Nuo tos dienos Lordas-Liubartas-Pavasaris ir Šernas nebesiskyrė iki pat mirties...

1945 m. gruodžio 20 d, ketvirtadienį, B.Vaičėno-Lordo vyrai iškeliavo į tvirtovę "Poilsis" žiemoti Paskutiniąją besibaigiančių metų dieną B.Vaičėno-Lordo dienoraštyje atsirado trumpas įrašas. Artėjant vidurnakčiui, Lordas "liūdną senųjų metų balansą" apibendrino kiek plačiau:

1945

Vytautas Dručkus-Šernas ir Adolfas Žukauskas. 1946 m.

Senieji metai baigėsi, kartu su savim nusinešdami senas nelaimes, vargus, sielvartą ir ašaras.

Tai metai, pilni kartėlio, į žmogaus amžių įsirėžę giliu bruožu. Bet jie jau baigėsi, ir tų vargų, rodos, lyg nebūta. Nors norisi seniems metams daryti priekaištų, bet kai jau viskas praleista praeitin, tegu sau lieka.

Linksmas viltis ir idealus, kurie neišsipildė praeitais metais, mes nešamės į naujuosius. Atsisveikindami su senaisiais, liekame prispausti nekaltai išlieto kraujo, spardomų sušalusių lavonų, sielvarto ir kančios vardų.

Sudiev Jums...

Niekur. Liūdnas senųjų metų balansas Balys Vaičėnas-Liubartas.

Dienoraštis. 1945-1946 m.

STASIO KLIGIO-ĄŽUOLO IR
BRONIAUS VAIČĖNO-SAKALO ŽŪTIS

(1946-1947)

B.Vaičėno-Lordo 15 vyrų būrys tvirtovėje "Poilsis" sulaukė Naujųjų -1946-ųjų metų:

1946

Sveiki Naujieji Metai! Sutinkame jus tikėdamiesi sulaukti daug džiaugsmo, kurio senieji taip šykštėjo. Ateiname prispausti vargų ir pavojų, bet tikimės, kad jie, peržengus jūsų slenkstį, baigsis. Sakykite, argi mūsų tautos sudėtos aukos nevertos tautos troškimų išsipildymo? Pradėdami jus mes turime daug pasiryžimo savo tikslui pasiekti dėl kurio ir mirtis nebaisi. O tas tikslas tai: klausytis laisvai skambančių dainų, matyti besidžiaugiančius savo tautiečius, jų ramų darbą ir trispalvės bei Vyčio šešėlyje pajusti tikrąjį ramumą bei džiaugsmą. Tad pradedam, tikėdamiesi, kad mūsų neapvilsit.

Balys Vaičėnas-Liubartas. Dienoraštis, 1945-1946m.

Netektys, pavojai, lydėję 1945-aisiais, nepalaužė B.Vaičėno-Lordo. Tai, beje, matyti ir iš jo ketureilio, sukurto "Poilsyje" 1946 m. sausio 9 d.:

Ir einu aš per Lietuvą plačią
man supa mirties sūkuriai 
bet širdį turiu vis tą pačią 
kurią, motina, Tu man davei...

Sausio 29 d. B.Vaičėno dienoraštyje atsirado lakoniškas įrašas:

Įtempta. Barzdos sudr.[umsta] ramybė. Svečias Blinovas. A+A. Rok[unda]. Vakare atėjo Matas. Persikėlimas.

Tą dieną masiškai siautėjant kariuomenei, prie savo bunkerio buvo užklupti Vyties kuopos, Rokundos būrio vyrai Susišaudžius žuvo Rokunda, Kleinys, Karalius ir J.Kuveikis.

Tų pačių metų rugsėjo 4 d patekę į pasalą žuvo Vaitėnas ir Kietis, rugsėjo 25 d. - Barzda.

Iš kairės Irutė Dručkutė, Petriukas Dručkus, Vincas Vaičėnas-Centas, Andrius Dručkus-Kerštas Vaičėnų miške. 1946 m.

Rengdamiesi 1946-1947 metų žiemai Vyties kuopos partizanai Latvijos-Lietuvos pasienyje, Bebrinės miške, įsirengė bunkerį. 1946 m. lapkričio viduryje dalis vyrų (tarp jų buvo ir pakeitęs slapyvardį B.Vaičėnas-Liubartas) išėjo į Vaičėnų kaimą maisto. Apsistojo netoli Juozo Dručkaus sodybos.

Apie jų atvykimą gavome žinią. Ryte nuėjęs į miškelį radau juos miegančius: nuo šalčio apšerkšniję, galvas užsidangstę švarkais.

Tik sargyba budėjo. Atsikėlę džiaugėsi, kad gerai įsirengė bunkerį, kad gavo rūkytos mėsos, maišą pupų.

Grįžę atgal pamatė, kad, jiems nesant, būta kautynių: bunkeris išdraskytas, kulkų išvarpytos eglaitės, aplink - kraujo dėmės.

Pasirodo, kad du iš likusių bunkeryje partizanų pradėjus snigti išėjo iš bunkerio. Jie tikėjosi, kad pėdas užsnigs, tačiau lyg tyčia greitai liovėsi snigti ir pagal pėdas stribai atsekė iki bunkerio. Sargyboje stovėjęs Stasys Kligys-Ąžuolas, pastebėjęs atslenkantį priešą, puolė į vidų, perspėjo apie pavojų, o pats vėl iššoko laukan ir paleido ugnį. Priešo paleista automato serija per kelius pakirto abi kojas ir Stasys leisgyvis sukniubo prie bunkerio. Tai įvyko 1946 m. lapkričio 13 d.

Tuo pat metu iš bunkerio su kulkosvaidžiu rankose išpuolė Bronius Vaičėnas-Sakalas (Balio Vaičėno-Liubarto brolis) ir, neleisdamas stribams prisiartinti, pridengė likusių partizanų atsitraukimą. Jausdamas besiartinančią mirtį, sužeistas Stasys maldavo Bronių greičiau jį pribaigti, tačiau šis negalėja du kartus buvo nukreipęs brauningo vamzdį į draugo smilkinį ir abu kartus nuspausti gaiduką neužteko jėgų...

Draugai jau buvo pasitraukę, kai Broniui-Sakalui baigėsi šoviniai. Nepalikdamas kulkosvaidžio, ėmė trauktis ir jis. Bėgantį priešas kelis kartus peršovė, viena kulka kliudė koją. Iš paskutiniųjų pavyko atitrūkti nuo persekiotojų. Netekęs daug kraujo, bejėgis po kiek laiko susmuko ant miško samanų. Tokį jį ir rado vietinis latvis. Rizikuodamas savo gyvybe, parsigabeno sužeistąjį į namus, paslėpė užkrosnyje (tarp duonkepės krosnies ir sienos buvo tarpas — čia ir įrengė šiokią tokią slėptuvę) ir slaugė.

1947 m. pradžioje, Trijų Karalių dieną, į trobą įgriuvo įtartini, Užgavėnių kaukėmis prisidengę vyrai. Kur buvę nebuvę, dairėsi po užkampius, ypač juos domino krosnis bei užkrosnis. Šeimininkas pajuto pavojų, ir tą patį vakarą sutemus Bronius išėjo. Susitarė, kad jei neras saviškių, po trijų dienų sugrįš. Per tą laiką šeimininkas savo ruožtu žadėjo pasistengti surasti partizanus savais kanalais.

Vos tik Bronius išėjo, į šeimininko namus įgriuvo saugumiečiai Nieko neradę, surengė pasalą.

Po trijų dienų, neradęs saviškių, prie trobos grįžo Bronius ir, nieko įtartino nepastebėjęs, pabeldė į langą. Saugumiečiai iš vidaus paleido ugnį, ir Bronius-Sakalas krito, suvarpytas kulkų. Tai įvyko 1947 metų sausio mėnesį, naktį iš 16-osios į 17-ąją. Dar gyvą nuvežė į Bebrinę ir leisgyvį numetė aikštėje. Tik po pusantros paros, visai išsekęs, Bronius mirė.

B.Vaičėnas-Liubartas skaudžiai išgyveno brolio žuvimą. Sužinojęs apie jo mirtį, savo dienoraštyje paliko tokį įrašą:

"Likimas sulaužys didvyrio krūtinę,
 tik nieko nebijo valia geležinė'

1947 m. sausio mėn. iš ketvirtadienio 16 į 17 naktį suklupai jaunas, pilnas energijos ir gyvenimo vilčių nuo kulkos, pasiųstos žiauraus budelio, kuri negailestingai nutraukė Tavo gyvenimą. Neapraudojo Tavęs sena motina, sesuo, brolis nei kiti giminės, neužmerkė akių ir neatsisveikino, tik žiaurūs Tavo žudikai kurčiai juokėsi Tave negyvą išniekindami. Veltui lauks Tavęs motina - nebenušluostysijai ašarų nuo suvytusio veido. Žaizda, likusi jos širdyje nuo su Tavim atsisveikinimo dienos, pasiliks amžinai. Tu mirei kaip žmogus, pasiryžęs nenusilenkti neteisybei, nors ta neteisybė buvo už Tave daug galingesnė. Tu jau miręs... Tu niekad nebepakelsi rankos prieš savo engėjus. Bet dvasia Tavo liks gyva ir jos neįstengs nugalėti joks budelis. Veltui jis tyčiojosi ties sustingusiu Tavo kūnu. Tai tik laikinas, sadistiškas džiaugsmas. Nenugalėti jam dvasios, bujojančios tūkstančiuose jaunų krūtinių. Ateis diena, kai budeliui triumfuojant pergalės didybe, - triumfuos

Šiuose Lukštinių kaimo laukuose 1947 m. spalio 4 d. kautynėse su okupantų kariuomene žuvo Vyties kuopos partizanai: Jonas Jozėnas-Jonas Didysis, Balys Bislys-Tūzas, Ksaveras Turkeviėius-Bagdonas, Augustas Medikis-Aidas, Jonas Medikis- Lokys.

jos menkyste.

Ak, kaip aš norėčiau Tave vėl savo akyse matyti! Ramų, pilnomis meilės akimis. Nors esu gerai įsitikinęs, kad Tavęs jau tikrai gyvųjų tarpe nėra, bet vilties žiburio neįstengia užgesinti žiauri tikrovė.

Taip, mes dar susitiksime ten, kur viešpatauja amžina ramybė, kur nebesipyksta priešas su priešu, kur nereikalinga jokių turtų, kur pilnai užtenka vieno pilkos žemės kauburio.

Tavo brolis B.

Balys Vaičėnas-Liubartas. Dienoraštis, 1946-1947m.

1947 m. rudenį Vyties kuopą sukrėtė dar viena netektis. Spalio 4 dieną Salinių kaime (Antazavės vls., Zarasų aps.) išduoti žuvo Tarzano vadovaujamo būrio vyrai: Kazys Kavoliūnas-Tarzanas, Ksaveras (Severas) Turkevičius-Bagdonas, Jonas Jozėnas-Jonas Didysis, Augustas Medikis-Aidas, Jonas Medikis-Lokys, Balys Bislys-Tūzas. Juos, stovyklaujančius ūkininko Ragulio kluone, išdavė, sako, pats šeimininkas Ragulis, po to įvykio kažkur skubiai išsidanginęs. Tai buvo vyrai, kuriais iki savo išvažiavimo į Radviliškį, tiesiogiai rūpinausi, ne kartą ėjau jiems žvalgybą, buvau išvedęs iš ne vienos keblios padėties. O ir Radviliškyje gyvendamas, kiekvieną kartą grįžęs į tėviškę su jais susitikdavau. Šiai grupei priklausė dar vienas partizanas, kuris nedalyvavo šiose kautynėse, nes buvo patikėjęs sovietinės valdžios pažadais ir legalizavęsis. Tai Jonas Tamoliūnas-Mažasis Jonas. Tačiau ir jo lemtis susiklostė nepavydėtina: buvo nuteistas, atkentėjo lageryje ir grįžęs netrukus mirė. Liko tik prisiminimai ir keletas laiškų, rašytų Jono Tamoliūno-Mažojo Jono, pasižymėjusio šmaikštumu ir geru stiliumi.

1946-ieji B.Vaičėnui-Liubartui prasidėjo brolio mirtimi, 1947-ieji baigėsi pusbrolio mirtimi.

1947 m. gruodžio 18-osios vakarą į Valainių sodybą Samanių kaime (Suvieko apyL, Zarasų aps.) atvažiavo arkliais trise: Vincas Vaičėnas-Centas, Miškinis ir dar vienas, kurio pavardė nežinoma. Norėjo papildyti atsargas žiemai. Pernakvojo, o kitą dieną, Ly. gruodžio 19-osios pavakare, susikrovė maistą, kitus reikmenis ir išvažiavo. Netoli pavažiavus, visai netikėtai susidūrė su stribais, ieškančiais po apylinkę samagono. Vežimams prasilenkiant įvyko susišaudymas ir viena kulka mirtinai kliudė Vincą (B.Juškevičiūtės-Valainienės pasakojimu).

Pirmųjų metų patirtis parodė keletą dalykų. Pirma, dvejus pirmuosius metus, t.y. 1944-1945 m., Vyties kuopa buvo stipri jėga, galinti atvirai stoti į kautynes su priešo kariuomene ir net laimėti. Antra - atviros kautynės su aiškiai pranašesniu priešu yra neperspektyvios. Todėl 1946-1947 m. buvo pereita prie naujos taktikos: kuopa išsiskirstė būriais po 5-7 kovotojus ir, kiek įmanoma, ėmė vengti susidūrimų su gausesnėmis priešo jėgomis. Be to, Vyties kuopos partizanai vengė susidurti su reguliaria kariuomene, tačiau stribų nepaisė iki pat 1949 m. pabaigos.

5-tos Lokio rinktinės partizanai

Ypač skaudus smūgis partizaniniam judėjimui buvo masinė 1947-ųjų metų deportacija, kai buvo ištremta daug ūkininkų, kurie buvo svarbiausi partizanų rėmėjai. Tarp ištremtųjų buvo daug partizanų ryšininkų ir globėjų. Tuo pasinaudojo sovietinė žvalgyba ir okupantų kolaborantai. Nepaisant to, kad partizanai kovojo kilniai ir garbingai, okupantų priemonės buvo žiaurios ir niekingos. Siekiant sumenkinti partizanų kovą, apjuodinti juos, buvo rengiami specialūs būriai, kurie partizanų vardu plėšdavo ir žudydavo gyventojus. Toks būrys buvo atsibastęs ir į Obelių apylinkę. Berods dar 1945 metų rudenį gretimuose Mielonų, Mičiūnų kaimuose pasirodė niekam iš vietinių nežinomas būrys, pasivadinęs partizanais. Jie apsistodavo pas turtingesnius ūkininkus Kanapecką, Apuoką, kitus, išdidžiai ir atvirai vadindavo save Lietuvos partizanais. Kai kurie buvo apsirengę Lietuvos kariuomenės uniforma, turėjo prisisagstę ženklų. Tačiau labai įtartinas žmonėms atrodė jų brutalus elgesys. Dieną jie išeidavo į miškus, o naktimis grįždavo pas ūkininkus, kas kartą vis pas kitus, ir pradėdavo šeimininkauti lyg savo namuose imti iš podėlių lašinius, dešras, landžioti po spintas, grobti visa, ką geresnio rasdami, tempti į tamsesnius kampelius merginas. Po jų apsilankymo sodybose nelikdavo jokio geresnio daikto, skanesnio kąsnio. Šie "partizanai" aiškino: miške ne pyragai - nori nenori turi plėšti iš žmonių. Ūkininkams kilo įtarimas, kad čia slypi klasta. Kalbos apie "partizanų" plėšikavimus plačiai pasklido, gyventojai sunerimo, pradėjo nebeįsileisti jų į namus. Atėjo žmonėms perspėjimai ir iš tikrųjų partizanų. Vieną tokį laiškelį buvo gavęs ir šių eilučių autorius: "Būkite atsargūs, mums neaišku, kas tie plėšikautojai". O apsišaukėliai, neįleisti į namus, priekaištavo: "Mes kraują liejame, rizikuojame gyvybe už Lietuvą, o jūs mums kąsnio gailite."

Po kelių dienų šie "partizanai" atsidūrė jau kitame, Galažerių kaime ir ten bandė apiplėšti pasiturintį ūkininką Balužį. Kilo atviras priešiškumas. Net ir tie, kurie prijautė partizanams, ėmė aiškinti, kad iš jų nebėra ko tikėtis, matyt, sužvėrėjo miškuose "Alkis, šaltis ir baimė žmones žvėrimis pavertė". Nors dalis ūkininkų patikėjo, kad tai gali būti tikri partizanai, tačiau didesnė dalis abejoja labai jau akivaizdi ir vieša buvo jų drąsa. Viena moterėlė, sutikusi Rokiškio-Zarasų vieškeliu važiuojantį karinį dalinį, ėmė ir paprašė jų išgelbėti kaimą nuo miškinių. Kariškiai tučtuojau sureagavo: apsupo kaimą, bet... šūvių nebuvo. Pavakary žmonės matė, kaip kariškiai ir "partizanai" draugiškai šnekučiavosi atsisveikindami. Kariams išvažiavus, netrukus dingo ir "partizanai".

Iš kairės: Liucija Klaucenaitė, jos tėvas Antanas Kliau-cenas, Valė Streikutė. Bušų sodyba Ėglainės apylinkėje (Latvija). Klaucenų šeima globojo Lietuvos partizanus, tame tarpe ir Streikus. 1959-1960 m.

Į partizanų gretas būdavo stengiamasi įterpti agentus. Bandymas įsiskverbti į J.Streikaus-Stumbro būrį baigėsi nesėkmingai 1947 m. rugpjūčio mėn. Ilūkstės (Latvija) saugumo viršininkas majoras Matvejus Buninas organizavo Streikų likvidavimo operaciją.

Tam buvo pasiųsti į jų būrį specialiai parengti agentai Auzenis ir Eduardas Pleps. Partizanai agentus iššifravo. Tardomas E.PIeps prisipažino ir pasakė šifruotes bei ryšių su NKVD punktus. Auzenis partizanų karo lauko teismo nuosprendžiu buvo sušaudytas, o E.Pleps padėjo likviduoti majorą M.Buniną ir jo pavaduotoją. Partizanai iš nukautų saugumiečių paėmė prancūzišką kulkosvaidį, du pistoletus ir M.Bunino kepurę. Tai įvyko 1947 m. rugpjūčio 14 dieną. Ant M.Bunino lavono E.Pleps paliko raštelį: "Taip keršija latvių partizanai."

Žuvusių partizanų kūnus įvairiausiais būdais niekindavo: pamesdavo miestelių gatvėse išrengtus, nuautus, kad kuo labiau įbaugintų žmones, kad šie nedrįstų priešintis okupantui, tačiau tai nepadėjo. Nepaisant akivaizdžios priešo persvaros, žmonės tęsė kovą su kruvinu okupantu.

LOKIO RINKTINĖS VYTIES KUOPOS STRUKTŪRA

B.Vaičėno Vyties būrys pirmaisiais metais priklausė Lietuvos Laisvės armijai (LLA). Paskutinis būrio priklausomybės LLA patvirtinimas yra 1948 m. liepos 17 d. Lokio rinktinės vado pavaduotojo Žaibo laiškas B.Vaičėnui-Liubartui. Taip pat žinoma, kad B.Vaičėnas-Lordas 1944-1945 m. ėjo 3-iosios LLA apygardos Obelių valsčiaus būrio vado pareigas.

1948 m vasarą B.Vaičėnas-Liubartas užmezgė ryšį su Lietuvos partizanų

5-osios Lokio rinktinės vadas Steponas Grumbinas-Audra

(LP) vadovybe, ir jo būrys netrukus buvo prijungtas prie bendro partizaninio sąjūdžio. Liubarto kovotojai buvo "oficialiai priskaityti prie bendro partizaninio Sąjūdžio ir priskirti prie LP 3-ios Vytauto Apygardos, 5-os Lokio Rinktinės kaip Vyties kuopa". Norime pabrėžti — oficialiai, nes nuo pat veikimo pradžios Lordo-Liubarto vyrai palaikė glaudžius ryšius su Rokiškio, Zarasų ir Utenos apskričių, Žaliosios girios (Panevėžio aps.) partizanais. Šitoks pavaldumas išliko iki 1951 m. pavasario, kada buvo likviduotas rinktinės štabas ir nebeliko kam paklusti Deja, išsamiau apibūdinti organizacinę-struktūrinę padėtį 1944-1948 m. pirmojoje pusėje negalime. Pridursime tik tiek, kad 1947 m. Vyties

5-tosios Lokio rinktinės partizanai iš kairės: Vincas Araminas-Šermukšnis, Petras Araminas-Juodvarnis

kuopa priklausė LLA Gedimino rinktinei, kuri tuo metu buvo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) struktūroje, o pats Lordas-Liubartas tuo metu turėjo dar vieną slapyvardį — Vymbala.

1948 m. kovo 1 d Vytauto apygardos vadas suformavo tokią Lokio rinktinės vadovybę:

Rinktinės vadas - Audra [Stasys Grumbinas]; vado pavaduotojas - Žaibas [Drugys-Pranas Račinskas); adjutantas - Žalgiris [Petras Cicėnas]; štabo viršininkas — Mindaugas; štabo rikiuotės skyriaus viršininkas — Šarūnas; štabo žvalgybos skyriaus viršininkas — Vylius; štabo ūkio skyriaus viršininkas -Juodvarnis [Petras Araminasį štabo organizacinio skyriaus viršininkas -Šermukšnis [Vincas Araminas].

1948m. kovo mėn. 19 d rinktinės vadui Audrai patekus į priešo nagus, nuo kovo 24 d vadovavimą Lokio rinktinei perėmė jo pavaduotojas P. Račinskas-Žaibas. Rinktinės vadu jam buvo lemta išbūti beveik trejus metus.

Vyties kuopos būrio vadas Vincas Pupelis-Seniūnas su dukra Danute Mordovijoje. 1961 m. spalio 11 d.

Pati Vyties kuopa, kurią vienu metu sudarė apie 85 kovotojai, 1949 m. buvo suskirstyta į keletą būrių:

Vyties būrys, kuriam vadovavo Juozas Žaržojus-Jazminas, būrio vado pavaduotoju buvo Vladas Krasauskas-Kukutis, Margio būrys - Pieperis ir Svotas; Gintaro būrys — Vincas Pupelis-Seniūnas ir Bandelė; Šarūno būrys — Edvardas Vaičėnas-Edzka ir Vytautas Dručkus-Šernas; Tarzano būrys — Erelis, jam patekus į nelaisvę, nuo 1949 m. gegužės 1 d jo pareigas perėmė Vyties kuopos vado pavaduotojas Kirvis, kartu likdamas ir ankstesnėse pareigose; Šarkos būrys — Strazdas, jam žuvus, nuo 1949 m. gegužės 1 d-Pūkas; Birutės būrys — Izidorius Streikus-Girėnas.

Pastarajam būriui iki 1949 m. sausio vadovavo Juozas Streikus-Stumbras, tačiau 1948 m. gruodžio 16 d Vyties kuopos vadą B.Vaičėną-Lordą-Liubartą paskyrus 5-os Lokio rinktinės Spaudos-švietimo skyriaus viršininku, 1949 m sausio 7 d rinktinės vado įsakymu Vyties kuopos vadu buvo paskirtas partizanas Stumbras, tad pastarojo pareigas perėmė partizanas Girėnas.

Ilgainiui įvyko ir daugiau pasikeitimų. 1950-1951 m. B.Vaičėnas (tuo metu jis buvo dar kartą pakeitęs savo slapyvardį ir vadinosi Pavasariu) jau ėjo 3-iosios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės štabo viršininko ir apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pareigas, V.Dručkus-Šernas — Lokio rinktinės Džiugo rajono štabo organizacinio skyriaus viršininko pareigas. 1950 m. rugpjūčio 1 d Gintaro būrio vadas V.Pupelis-Seniūnas buvo paskirtas Džiugo rajono štabo viršininko pareigoms, drauge einant ir senąsias pareigas.

Į LABANORO GIRIĄ

1948-aisiais metais rudeniop, Liubartas buvo pakviestas į Lokio rinktinės štabą, buvusį Labanoro miškuose. Pirmasis bandymas persikelti buvo numatytas 1948 m. rugsėjo 23 d. Atvyko Lokio rinktinės organizacinio skyriaus viršininkas Vincas Araminas-Šermukšnis ir Liubartas, pavedęs savo pareigas eiti J.Streikui-Stumbrui, lydimas Vytauto Dručkaus-Šerno, dviejų brolių Garnelių - Šarkio ir Čigono, išvyko. Deja, pirmoji kelionė buvo nesėkminga; prie Dusetų vyrai susidūrė su stribais, pasimetė nuo Šermukšnio ir, nieko nepešę, grįžo atgal.

Kelionę pakartojo lapkričio 18 d Šį kartą be didesnių nuotykių kitą dieną, t.y. lapkričio 19 d, pasiekė rinktinės štabą. B.Vaičėno-Liubarto dienoraštyje šis faktas pažymėtas labai lakoniškai:

Lapkričio 17d. Trečiad. Gojuj [miškelio palaukė Vaičėnų kaime prie Juozo Dručkaus sodybos ]. Vakare atsiranda pasiuntinys [ Vincas Araminas-Šermukšnis ]. Kelionę atidedam ryt dienai.

Lapkričio 18 d. Ketvirtad. Išeinam į Ameriką [Labanoro girią ]. Visą naktį keliaujam: raiti ir važiuoti. Erodo kumelaitė gerai neša [išvykdami Liubarto vyrai nusavino pagarsėjusio vietinio "aktyvisto"Erodo kumelę].

Lapkričio 19 d. Penktad. Pagaliau prisistatėm...

Balys Vaidenas. Dienoraštis. 1948-1949 m.

Išsamesnį šios kelionės aprašymą vėlgi paliksime paties Liubarto plunksnai:

Lietuvių tauta daugelį kartų nešė vergijos naštą ir puikiai pažįsta jos sunkumą. Tačiau iš visų praeities vergijų sunkiausia tai bolševikinė - kuriai panaši vargu ar kada nors buvo. Jai artinantis kiekvienas lietuvis su baime dairėsi aplinkui lyg laukdamas dar kokios nors pagalbos, bet nelaimei... niekas neišgelbėjo, ir ji jau trečią kartą užgulė ant jo pečių visu savo svoriu. Pavergta tauta ne nusilenkė priešui, bet pakilo į kovą. Susidarė gausios gretos partizanų, kurie su didžiausiu pasiryžimu ir pasiaukojimu stojo prieš galingą žmonijos pabaisą, tikėdamiesi iškovoti savo kraštui laisvą gyvenimą. Daugelis jų nelygioje kovoje paguldė savo galvas. Kad įbaidytų gyvenančią tautą bolševikai kritusius partizanus vežė į miestus, nuogus numesdavo ant gatvės ir kaip įmanydami niekino.

Bet nepasiekė tuo jie savo tikslo. Kiekvienas padorus lietuvis praeidamas pro šalį su skausmu širdyje žiūrėjo į niekinamus kūnus ir su panieka žvelgė

5-osios Lokio rinktinėj partizanai. Ketvirtas iš kairės - Vytautas Dručkus-Šernas

į praradusius žmoniškumą jų niekintojus - išgamas. Neišnaikint jiems partizanų, nes į žuvusiųjų vietą stodavo nauji nesibijodami to paties likimo. Yra daug pavyzdžių, kai lietuvis bendrai kovai už laisvę paaukodavo savo turtą, šeimą, svajones ir gyvybę iš anksto su tuo apsipratęs. Vieną iš tokių čia noriu paminėti.

Jaunas lietuvis Šermukšnis [Vincas Araminas], iš profesijos girininkas, gaunantis iš bolševikų pakenčiamą algą ir galįs gyventi be didelių rūpesčių...

Tačiau savo asmeniniu gyvenimu jis nesitenkina, nes mato pavergtą tautą, mato savo brolius, žudomus ir kankinamus, mato juos kovojančius už kilniausią ir teisingiausią reikalą - už laisvę. Ir jis įsijungia į tą didįjį sūkurį, žadantį didžiausius pavojus, atsisakydamas savo asmens gerovės. Tarnyba dabar jam bus tik priedanga tikrųjų darbų, kuriems paskyrė visas savo jėgas. Jis priklauso Lokio Rinktinės štabui kaip OS [Organizacinio skyriaus] v-kas [viršininkas ] ir, atitrūkęs nuo savo kasdieninio darbo lankosi pas partizanus su jais tariasi, praleidžia liuoslaikį, su jais dainuoja partizaniškas, liūdnas kaip ir pats gyvenimas, dainas. Įvairūs jaunimo pasilinksminimai jo nevilioja, jie tušti ir nėra juose nuoširdumo. Jis rado laisvą lietuvį, neklausantį bolševikinių įsakymų, pasistačiusį sau tikslą - nevergauti. Jis jaučias laisvas ir laimingas, nors jam gresia pavojai, o neretai ir mirtis. Todėl švenčių ir atostogų metu Šermukšnis yra nuolatinis partizanų svečias.

1948m. vasarą jis pirmasis užmezgė mūsų ryšį su Lokio rinktinės štabu ir nuo to laiko mes pradedam palaikyt kontaktą su Vadovybe.

Artėjant žiemai ir numatydami, kad dar reikės ją vargti mes sugalvojome prašyti Lokio r-nės Erškėčio kuopos vyrus prieglaudos, ką jie mums ir pažadėjo. Tik nebuvo iš mūsų nei vieno, kas žinotų nueiti tokį ilgą kelią. Ir čia Šermukšnis apsiėmė būti kelio vadovu. 1948 m. rugsėjo m. 22 d. jis kaip legalus pilietis atvyksta dviračiu ligi Dr. [Dručkaus Juzės] kaimelio, kuriame mūsų grupė iš 8 vyrų stovyklavo ir tos pačios dienos vakarą rengiamės iškeliauti. Sukalbame maldą ir atsisveikinę su nuoširdžiais prieteliais [t.y. su Dručkaus Juzės šeima] pakylam į ilgą žygį. Mūsų tarpe vienas sunkiai sužeistas ir ilgo žygio atlaikyti negali. Tai Šarkis [Šarkiukas -Edvardas Garnelis], ankstyvo pavasario metu, laike netikėto užpuolimo troboj gavęs tris kulkas į petį. Kulkos paliestas kaulas, todėl žaizda neužgyja ir visą laiką tebėra atvira. Jam mes nutarėm paimti arklį iš aršaus komunisto Erodo. Netoli šio išdaviko namų ganykloje radę kumelaitę ir pasiimam, bet nelaimei nepataikėm. Kaip vėliau paaiškėjo kumelaitė buvusi gero žmogaus K.

Kelionė su sužeistu raiteliu buvo varginga, reikėjo ieškoti sausų praėjimų, lenkiant šlapesnes pievas ir krūmus, kuriais negalima prajoti.

Visą naktį keliavus į galą paklydom ir prieš rytą buvom priversti apsistoti nežinomoj vietoj prie Vabolių km, Dusetų vls.

Visus buvo nuvarginęs visos nakties įtemptas žygis ir trumpam užmigome, bet miegas neėmė. Menkai tepailsėjus Šermukšnis išeina pasiteirauti kokioje vietoje mes randamės ir apsižvalgyti apylinkės. Grįžęs jis mums pasakė, kad esą mes stovime prie Vabolių km. netoli Dusetų miestelio. Jis vėl išeina pasižvalgyti arčiau miestelio, o mes pasiliekam ilsėtis. Apie pietus sulaikėme ant mūsų užėjusią senyvą moterį einančią prie netoliese pririštų gyvulių.

Perspėjome, kad niekam nepraneštų, ką ji ir pažadėjo, ir užsiprašėm

5-osios Lokio rinktinės partizanai. Iš kairės: Petras Araminas-Juodvarnis, Vincas Araminas-Šermukšnis, Balys Vaičėnas-Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas, Vytautas Dručkus-Šernas

atnešti pieno, tabako ir kumelaitei pašaro. Bet jau tas, kad ji nuo gyvulių ėjo nebe pro mus, o kitu taku, lyg sakyte sakė, kad ši moteris yra nedora. Todėl po vieną pradėjome sekti jos namus, kad niekas neišeitų. Nesulaukėme ir užprašyto pieno bei kitų žadėtų dalykų, ir įtarimas didėjo. Bet pikta moteris vis dėlto iš namų išėjo, mums nepastebint, per duris kitoje trobos pusėje. Už trobos nusileido iki pakalnės, už kurios jau nebuvo galima matyti.

Maždaug po poros valandų netoliese pasigirdo pora šautuvo šūvių ir artėjantis mašinų ūžimas. Buvo galima girdėti, kaip važiuojantys mašina smarkiai šūkavo, todėl iš pradžių manėme, kad važiuoja paprasti keleiviai arba darbininkai, bet stovintis sargyboje Kukutis [Vladas Krasauskas] atbėga ir praneša, kad esame supami, o tiesiog į mus ateina grupė skrebų, nešini kulkosvaidžiu. Skubiai užvedame ginklus, išsidėstome ir laukiame pavojaus, kurio laukti jau ilgai nereikėjo.

5-osios Lokio rinktinės partizanai. Stovi (iš kairės) Pranas Račinskas-Drugelis, Jonas Čičelis-Tėvas, Antanas Skunčikas-Kaltas, Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Petras Cicėnas-Žalgiris, Šeškus, Povilas Butrimas-Berželis Guli: Kazimieras Bubulis-Algimantas, Karklinis

5-osios Lokio rinktinės partizanai. Guli trečias iš kairės - Vytautas Dručkus-Šernas. Sėdi Vincas Araminas-Šermukšnis, trečias - Alfredas Garnelis-Čigonas. Stovi - Petras Cicėnas-Žalgiris, Jonas Čičelis-Tėvas, Pranas Račinskas-Drugelis, Balys Vaičėnas-Pavasaris

Sušlama rudenėjantys krūmai, ir pasirodo trys ruskiai. Vienam iš jų surikus: "zdies", antras užriko "ogon!", ir tuo pačiu prabilo mūsų ir užpuolikų ginklai.

Trumpą laiką girdėjosi tik ginklų kalba. Neramiai blaškėsi pririšta kumelaitė, stengdamasi ištrūkti. Pro ausis zvimbia kulkos, kirsdamos pakeliui pasitaikiusius jaunus krūmų medelius.

Pagaliau priešo ginklai nutilo ir sukomandavau skubiai trauktis, kad nespėtų priešas apsupti. Dar kartą atsisukau į paliekamą stovyklą ir gaila pasidarė palikti kumelaitę, bet ją paleisti laisvėn jau buvo vėlu, nes reikėjo kuo skubiau šalintis iš mirties lanko, kuris jau rietė savo galus galutinai aplenkti. Pasitraukus iš krūmo, patekome į pievą, apšaudomą iš kairėj esančio kalno pusautomačių ugnimi. Taip apšaudomiems slėnyje trauktis buvo labai pavojinga, todėl sukomandavau ugnį į mus apšaudančius priešus, iš kurių vienas sukniubo, o du pasitraukė už kalno. Atsipalaidavę skubiai traukėmės už kalno ir čia kiek laisviau atsikvėpę ir dar paleidę į priešo pozicijas keletą kulkosvaidžio serijų, traukėmės tolyn į šiaurės pusę, tikėdamiesi prieiti mišką. Tik dabar akimis permetęs draugų skaičių, pastebėjau trūkstant mūsų sužeisto draugo Šarkio, bet grįžti jo ieškoti į priešo apšaudomą plotą jau buvo neįmanoma. Dabar girdėjosi tik paskiri šūviai ir rusiški komandos žodžiai:"stoją", "Bledj" ir kt.

Nors dar buvo diena, mums pasitraukti pavyko laimingai ir, sulaukę vakaro, mes jau buvome toli nuo apšaudymo vietos. Dabar tik mes pradėjome apgailestauti, kad mūsų tarpe nėra Šermukšnio ir mes nebegalime tęsti savo kelionės. Čia mes buvome padarę vieną klaidą, nepaklausdami žmogaus adreso, iki kurio nuėję galėtume susižinoti su partizanais, todėl teko grįžti į mums žinomus kraštus, nepasiekus tikslo.

Po kelių dienų turėjome džiaugsmo, sužinoję, kad ir Šarkiukas yra gyvas ir gerų žmonių globoje. Šią savo kelionę pavadinome kelione į Ameriką ir ją kartoti kurį laiką nei nebegalvojom. Bet sužinoję, kad mūsų Šerm.[ukšnis] jau kautynių dieną pėsčias vėl grįžo į kaimelį [Į Vaičėnų kaimą pas Dručkaus Juzę], iš kurio vakar tik ką išėjom, labai susirūpinęs ir kad kautynių metu jis nuo mūsų buvęs tik už pusės km.

Vėliau gavau jo laišką, kuriame apgailestavo dėl nepasisekimo ir pažadėjo dar kartą vadovauti kelionei.

Vėl iš naujo susižinojome ir šiuokart jau tik keturiese, jo vadovaujami, lapkričio 17 d. leidomės pasiekti kelio galą. Dabar jau tikrai pasiėmėm Erodo kumelę ir žygį apie 80 km pasiryžom įvykdyti per vieną naktį. Keliavom pro daugelį pavojingų vietų, o mūsų vadovas Šermukšnis visur su pistoletu rankoj žengė pirmas, ramus ir šaltas prieš bet kokį pavojų.

Kelionė buvo sunki ir savotiškai įdomi. Pagaliau lapkričio 18 d., nuvargę ir lietaus permerkti pasiekėme savo vargstančių, lyg tai nepažįstamų brolių grupę, gyvenančių jaukiame bunkerėlyje, kur buvome maloniai sutikti. Mums pavaišinti jie surado degtinės ir, nors buvome išvargę, atgijome džiaugdamiesi ir didžiuodamiesi vargu bei pasiaukojimu, parodytu drąsaus, legaliai gyvenančio vadovo ir kitų brolių nuoširdumu.

Apsipratome naujoje gyvenvietėje. Pasidarėm savi su visais naujais draugais. Keletą kartų, užmiršę rūpesčius, rengėme šiokius tokius pasilinksminimus. Visuomet svečiu juose dalyvaudavo ir mūsų Šerm.[ukšnis].

Pagaliau, vistik, jį čekistai susekė ir buvo priverstas apleisti legalų gyvenimą. Šiandien jis lygiai su kitais žengia kovos keliu, palikęs legalų gyvenimą, darbo kabinetus ir asmeninę laisvę.

Negali bolševikai palaužti mūsų tautos, kurioje yra išaugę ne vienas, o ištisi miškai tokių šermukšnių, nesusiviliojusių skambinamais medaliais, nei pinigais, nei gražiais pažadais.

Pareiga kovoti už tiesą ir savo tautos laisvę jiems už viską brangesnė.

Liubartas /Pavasaris./
B. Vaičėnas. Atsiminimai. 1947-1948 m.

Prasidėjo naujas etapas ne tik Vyties kuopos vyrų, bet ir paties B.Vaičėno-Liubarto-Pavasario gyvenime.

Nuo savęs pridursime tik tiek, kad po pirmojo nesėkmingo žygio grįžęs į Vaičėnus pas Dručkų Juzę Šermukšnis vos nepalydėjo savo galvos. Juzė ir jo duktė, Vyties kuopos ryšininkė Antanina, jau žinojo apie susišaudymą prie Dusetų ir tik nežinojo, ar tai nėra išdavystė. Šermukšnį paguldė klojime ant šieno, o patys nusprendė: jei Šermukšnis — išdavikas, iš sodybos gyvas neišeis. Greitai buvo pakinkytas arklys, Antanina su drauge sugalvojo kad važiuoja aplankyti giminaitės, gyvenančios prie Dusetų ir skubiai išvažiavo į Dusetas išsiaiškinti padėties. Šermukšnis taip ir nesužinojo, kad ta naktis Juzės klojime galėjo būti paskutinė jo gyvenime.

EDVARDO VAIČĖNO ŠEIMOS TRAGEDIJA

Vokiečių okupacijos metais Edvardas Vaičėnas buvo paimtas į kariuomenę, tačiau neilgai trukus buvo išleistas trumpų atostogų, ir atgal į vokiečių kariuomenę nebegrįžo, - liko Vaičėnuose. Karui baigiantis, įstojo į Vietinę rinktinę, už gerą tarnybą jam buvo suteiktas viršilos laipsnis. Matydamas, kad karas artėja į pabaigą, apsirūpino ginklais ir paslėpė pas patikimus žmones. Deja, vokiečiams išformavus Vietinę rinktinę, Edvardui nepavyko pasprukti - buvo sugautas ir prekiniu vagonu išsiųstas į Vokietiją. Įvažiavus 80

į Vokietijos teritoriją, vokiečių sargyba kiek atsipalaidavo, kadangi lauke buvo karšta, atidarė vagono duris. Edvardui to ir tereikėjo: šuolis per sargybinių galvas — ir jis jau ritosi nuo geležinkelio pylimo. Kol vokiečiai susigriebė, kol sustabdė traukinį, Edvardo jau nebebuvo matyti Bijodami, kad neišsilakstytų kiti, vokiečiai bėglio nesivijo.

Suvargęs, patyręs įvairiausių pavojų, įveikęs vien Vokietijos teritorija apie 80 km, po mėnesio Edvardas parsirado namo.

Edvardas Vaičėnas-Edzka ir Ona Vaičėnienė-Marti, sukapoti kirviais 1949 m. pradžioje Papilių kaime stribų

Iš pradžių Edvardas su broliu Vincu slapstėsi namuose, po grindimis įrengtoje slėptuvėje. Stribai jautė, kad broliai slapstosi namuose. 1945 m. kovo mėnesį atsibastę stribai namuose padarė kratą, ieškodami brolių, tačiau gerai įrengtos slėptuvės niekaip negalėjo rasti. Nieko kito neišmanydami, padegė trobą. Pasinaudoję dūmų priedanga, Vincas su Edvardu laimingai pabėgo. Jiems teliko vienas kelias, kurį jie ir pasirinko - į mišką pas pusbrolį Balį Vaičėną.

Vincas buvo viengungis, o Edvardas dar prieš pat karą buvo vedęs Oną Balčiūnaitę. Vyrui pasitraukus į mišką, jaunutei žmonai būti ilgiau vienoje vietoje tapo nesaugu.

Prasidėjo jos ir mažamečio sūnelio klajonės: ėjo per žmones siūdama, už tai iš gerų žmonių gaudama laikiną prieglaudą ir maisto. Kad lengviau būtų išvengti enkavedistų, sūnelį Romuką palikdavo tai pas vienus, tai pas kitus.

Jonas Vainauskas-Jaska ir Edvardas Vaičėnas-Edzka. Rokiškio aps. 1947m.

Išvengti persekiotojų darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Pagaliau, sovietinei valdžiai paskelbus amnestiją, Ona-Marti ir Edvardas-Edzkis Vaičėnai ryžosi ja pasinaudoti Papilių kaimo (Obelių vls.) aktyvistas Vilius Deksnys pažadėjo padėti Vieną 1949-tųjų metų pradžios vakarą Edvardas su žmona ir vaikeliu pasibeldė į V.Deksnio namus. Iš pat pradžių įtarimą sukėlė perdėtas šeimininko draugiškumas: iš karto padengė stalą, įsiūlė taurelę, nors Edvardas negerdavo, spintoje užrakino ginklus, neva tam, kad niekam nesukeltų įtarimo.

Naktį Edvardas išgirdo tylius vyriškus balsus. Šoko iš lovos, puolė prie durų, bet jos buvo užremtos. Suprato, kad išduotas, bet jau buvo per vėlu: į kambarį įsiveržė stribas Steponas Belanaška su sūnumi, taip pat Steponu, ginkluoti kirviais, milicininkas Marašinskas su automatu ir puolė beginklius. Per stebuklą išlikęs gyvas trejų metų Romukas visam gyvenimui įsiminė tą tragišką vaizdą, kai pikti dėdės kirviais užkapojo tėtį ir mamą.

Pirmiausia užkapojo Edvardą ir, manydami, kad jis jau nebegyvas, nutempė prie pirties ir pametė. Tačiau, kai čia vėliau atitempė nužudytą

Oną, Edvardo neberado. Pasekę kruvinu pėdsaku, rado jį už kelių šimtų metrų, šaltakraujiškai pribaigė ir abu kažkur netoliese užkasė.

Kitą rytą atvyko saugumiečiai, apžiūrėjo įvykio vietą, įsitikino, kad viskas atlikta, užmokėjo judams už darbą, prigrasino kitame namo gale gyvenusias ruses karo pabėgėles, kad tylėtų ir išvažiavo. Rusės po tų įvykių nebegalėjo ilgiau pasilikti kaime: papasakojo žmonėms, kas įvyko, ir skubiai išvažiavo Rusijon.

Romukas buvo atiduotas į vaikų namus. Laimei, jo močiutė Uršulė Balčiūnienė po kiek laiko jį surado, pasiėmė iš vaikų namų ir su sūnumi, anūku išvažiavo į Estiją. Iki 1994 m. rugpjūčio Romas gyveno Estijoje, Narvos mieste.

Tokių sulaužytų likimų, kurių neišdildys metai, deja, buvo daug. Tais pačiais metais nelaimė užgriuvo Vytauto Dručkaus-Šerno namus: 1949 m. kovo 8 d. suėmė jo seserį, Vyties kuopos ryšininkę Anelę-Nijolę. Kurį laiką pratardę Rokiškyje, paleido, tačiau sekė toliau ir po 10 mėnesių, 1950m. sausio 20 d. suėmė vėl. Iš pradžių tardė Rokiškyje, vėliau pervežė į Panevėžį, kur jai buvo perskaitytas nuosprendis pagal RTFSR BK 58-la str. ir 58-11 str. dešimčiai metų kalėti pataisos darbų kolonijoje, o po to - nutrėmimas į Sibirą ligi gyvos galvos. Iš Mordovijos lagerių Anelė Dručkutė-Nijolė grįžo tik 1956 m. balandžio 30 d.

DEGUČIŲ KAUTYNĖS

1950 m. liepos 1 d. prie Degučių ežero (Aleksandravėlės apyl., Rokiškio aps.) saugumo daliniai su stribais apsupo Vyties kuopos partizanus, kuriems tuo metu, jau vadovavo Juozas Streikus-Stumbras. Kautynių metu mirtinai sužeistas Antanas Vartibavičius-Tėvas prašė Albino Dručkaus-Sūnaus pribaigti jį, tačiau šiam neužteko jėgų paspausti automato gaiduką. Matydamas, kad pateks į nelaisvę, A.Vartibavičius-Tėvas nusišovė. Sužeistas Albinas prasiveržė pro apsupimo žiedą ir pabėgo.

Kai stribai ir kareiviai priartėjo prie ežero, jų nuostabai nebuvo ribų: partizanai buvo dingę nežinia kur — tarsi skardžiai žemę prasmegę. Išnaršė aplinkines kalvas, slėnius, miškelius, tačiau partizanų — nė kvapo. Iš to įsiūčio išniekino A.Vartibavičiaus-Tėvo lavoną, prieš įmesdami į ežerą, dar nuavė batus, nusegė diržą. Kaip vėliau paliudijo partizanas Vladas Dominauskas, jį tardydamas šiais trofėjais didžiavosi Obelių stribas (ir dabar tebegyvenantis Obeliuose) Julius Krivilavičius.

Vyties kuopos partizanai (iš kairės) Albinas Dručkus-Sūnus, Antanas Vartibavičius-Tėvas

Pasirodo partizanai, nustumti prie pat ežero ir neturėdami galimybės atsitraukti, panaudojo jau 13 a. lietuvių karių naudotą karinę gudrybę: sulindo į ežerą ir, panirę į vandenį, kvėpavo per nendrių stiebelius. Taip vandenyje, maitindami įsisiurbusias dėles, su žolių kupstais ant galvų jie išbuvo apie 30 valandų. Tačiau visa tai paaiškėjo gerokai vėliau, o tąsyk stribai ir kareiviai grįžo nieko nepešę.

Albinas Dručkus-Sūnus pasiekė Vaičėnų kaimą nukraujavęs ir nusilpęs. Antanina Dručkutė-Virginija, perrišusi žaizdas, bet dar nespėjusi pamaitinti sužeistojo, pamatė į keliuką įsukančią mašiną kareivių. Albinas per darže augusias pupas iššliaužė į netoliese buvusį miškelį. Tuo tarpu Antanina, pririšusi jo ginklą už virvelės, neva eidama į kūdrą vandens, ištempė jį į lauką. Jos aštuonerių metų sū-

Petras Dručkus savo muziejuje Apeikiškio kaime (Rokiškio ra j.). 1989 m.

nūs Petriukas, neva žaisdamas, nutempė jį į mišką Albinui

Kariškiai išžvalgę apylinkę, pavaikščioję po laukus, krūmus ir nieko įtartino nepastebėję, iki namų nepriėjo ir išvažiavo. Šeimininkas J.Dručkus susisiekė su partizanais, tuo metu stovyklavusiais Mažeikių miške už keleto kilometrų Obelių link. Naktį atvykę partizanai išsigabeno A.Dručkų-Sūnų.

Tai įvyko šeštadienio naktį. Pirmadienio rytą stribai užplūdo Dručkaus Juzės sodybą ir pradėjo ieškoti partizanų. Ypač kruopščiai vertė spintas, kuparus, o radę mėsos, puolė kaltinti kad tai esą paruošta partizanams. Prisigrobę išsidangino. Tačiau maždaug po poros valandų atsibastė kitas būrys. Kratos ir bauginimai prasidėjo iš naujo. Keli atėjūnai nusivedę už klojimo prie šiaudų stirtos aštuonmetį A.Dručkutės sūnų Petriuką pradėjo tardyti, reikalaudami pasakyti ar buvo užėjęs sužeistas partizanas ir kur jis dabar yra. Išsigandusi motina bandė aiškinti, kad tokio vaiko be tėvų tardyti neturi teisės, tačiau ji buvo nuvaryta šalin. Stribai pareiškė, kad jie, t.y. stribai čia esą ir valdžia, ir teisė.

Po kiek laiko vaiką nusivarė į Ratuokliškio mišką, toliau tardė, gąsdino.

Aleksandravėlė. Buvusi stribų būstinė. 1989 m.

Berniukui tylint, ėmė jį mušti lazdyno lazda iki sąmonės netekimo. Kai ir tai nieko nepadėjo, nusivarė į savo būstinę Aleksandravėlėje (už 7 km), vis ragindami durtuvo smaigais ar užmindami batais ant basų vaiko kulnų, kad sparčiau eitų. Žmonės, gyvenę prie vieškelio, ilgam įsiminė tą vaizdą: būrys ginkluotų stribų varosi, dar pasityčiodami, mažą berniuką. Kai tokiu būdu nusivarė Petriuką į Aleksandravėlės stribyną, mėsos ant pasruvusių krauju vaiko kulnų beveik nebebuvo likę. Aleksandravėlėje vėl klausinėjo, bet jau nebemušė.

Nieko nesužinoję prigrasino kad niekam nieko nepasakotų ir paleido namo. Per naktį Petriukas karščiavo, kliedėjo. Rytą motina, pamačiusi, kad vaikas šlapinasi krauju, nuvežė jį į Rokiškį pas gydytoją. Berniukui nusirengus, gydytojas net aiktelėjo: visas kūnas buvo nusėtas mėlynių. Kai gydytojas papasakojo prokurorui, tas nenorėjo tikėti, kol nepamatė savo akimis. Po prokuroro pokalbio su Aleksandravėlės stribais, buvo pažadėta paleisti senelį Juzę Dručkų, kuris buvo suimtas tuo pačiu metu kaip ir anūkas.

Juzė grįžo iš Aleksandravėlės po savaitės suskaldytu žandikauliu, be keturių dantų, sutraiškytais kairės rankos pirštais. Petriukas užaugo palaužta sveikata.

Taip praėjo dar vieni pavojų ir baimės metai

LOKIO RINKTINĖS ŠTABAS

Tu, pavasari, malonus...

Balys Vaičėnas-Pavasaris. 1950 m.

B.Vaičėną-Pavasarį perkėlus į Lokio rinktinės štabą, šis, kartu su V.Dručkum-Šernu, broliais Garneliais išvyko į štabą, kuris buvo įrengtas Labanoro girioje Jam atvykus pradėtas leisti 5-osios Lokio rinktinės leidinys "Sutemų keleivis" ir, galimas daiktas, atnaujintas "Aukštaičių kovos" leidimas.

1950-1951 m. žiema partizanams buvo labai sunki. Žinodami, kad Labanore laikosi partizanai, rusų kariuomenės daliniai be paliovos naršė miškus ir pelkes.

1951 m. sausio 15 d. jiems pavyko aptikti bunkerį. Kautynėse žuvo du partizanai, tarp jų - ir Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Žaibas. Jam žuvus, kautynėms vadovavo B.Vaičėnas-Pavasaris. Specialiai tam tikslui laikytu benzinu sudegino dokumentus, kad nepatektų priešui, ir su kitais 10 partizanų sėkmingai išėjo iš apsupimo. Susitarę, kur susitiks pavasarį, pasidalijo į smulkesnes grupeles ir išsiskirstė žiemoti.

1951-ųjų pavasarį, sutikęs pažįstamus Šuminų kaimo (Ignalinos raj.) gyventojus Aldoną ir Vytautą Šuminus, B.Vaičėnas-Pavasaris pasidžiaugė, kad iškentėta sunki ir sudėtinga žiema, kad sulaukta pavasario, pasidalijo viltimi dar pagyventi ir pakovoti.

Deja, tai buvo paskutinis jų susitikimas. Netrukus B.Vaičėnas-Pavasaris gavo pranešimą iš Kalnų srities Vytauto apygardos vadovybės, kad balandžio 10 dieną turįs atvykti į Strazdų kaimą (Ignalinos raj.) susitikimui ūkininko Juozo Čibiro sodyboje. Balandžio 10 d. vakare atvykę pas J.Čibirą partizanai nespėjo net užvalgyti, kai staiga pasirodė raketa. Partizanai suprato, kad yra išduoti. Kaip paaiškėjo vėliau, miškas buvo apsuptas trimis kariuomenės žiedais. Matydamas, kad prasiveržti nėra jokių galimybių, B.Vaičėnas-Pavasaris davė įsakymą kautis, tačiau gyviems nepasiduoti. Septyni vyrai išbėgo į kiemą ir užvirė žūtbūtinės kautynės. Vienas po kito krito partizanai, kol pagaliau liko vienas Pavasaris. Kaip vėliau papasakojo šio

J.Čibiro sodyba Strazdų kaime (Ignalinos raj.). Čia 1951 m. balandžio 10 d. žuvo B.Vaičėnas-Pavasaris ir šeši partizanai

tragiško įvykio liudininkė septyniolikmetė mergaitė, apie 12 val. nakties netikėtai pasigirdo mėgiamiausia B.Vaičėno-Pavasario daina "Tu, pavasari, malonus, tu, pavasari, gražus..." Tai buvo tokia šiurpi akimirka, kad, rodėsi, net šūviai kuriam laikui pritilo ir aiškiai skambėjo melodija, sklindanti virš mėlyno ežero miško gūdumoje. Tyla truko tik akimirką. Vėl prapliupo uraganiška ugnis. Partizanų kūnai buvo taip suvarpyti, kad net namo sienos buvo aptaškytos ne tik krauju, bet ir smegenimis. Jiems žuvus ir nutilus šūviams dar kurį laiką atrodė, jog daina tebeskamba...

Strazdų kaime tą naktį žuvo: Balys Vaičėnas-Pavasaris, LLKS, 3-osios Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas; Vytautas Dručkus-Šernas, Džiugo rajono štabo organizacinio skyriaus viršininkas; Alfredas Garnelis-Čigonas, Džiugo rajono štabo viršininkas; Jonas Čičelis-Tėvas, Erškėčio kuopos vadas; Balys Šidlauskas-Dobilas; Vladas Juozapavičius-Papartis, Šventosios rajono štabo viršininkas; Juozas Sidaravičius-Sakalas, Laisvės kuopos vado pavaduotojas.

Šios tragedijos kaltininku laikomas ryšininkas Juozas Bulka.

Apie stribų ir kariškių nuostolius tikslių žinių neturime. Tik žinoma, kad žuvo kautynėms vadovavęs karininkas.

PASKUTINIEJI IŠ VYTIES KUOPOS

Strazdų kaime žuvus Lokio rinktinės vadovybei, kitų partizanų padėtis darėsi beviltiška. 1956 m. Mainevų kaime buvo suimtas vienas slapstęsis Juozas Žaržojus-Jazminas.

1956 m. legalizavosi Vladas Krasauskas-Kukutis ir Teklė Andriuškevičiūtė. Paskutiniaisiais metais jie slapstėsi bunkeryje Vaičėnų kaime, globojami Juzės Dručkaus šeimos. V.Krasauskas-Kukutis buvo teisiamas kartu su broliais Streikais. Buvo nuteistas 10 metų. Lageriuose praleido 7 metus - iki 1969 m. birželio 4 d. Grįžęs į tėviškę po kiek laiko žuvo autoavarijoje.

1958 m ryžosi legalizuotis paskutinieji Vyties kuopos partizanai: Juozas

Streikus-Stumbras, Izidorius Streikus-Girėnas ir jų sesuo Valė Streikutė. Tuo metu jie slapstėsi bunkeryje Plunksnočių miške prie Juodupės (Rokiškio raj.). Prieš tai tuometinis Lietuvos SSR saugumo ministras K.Liaudis buvo garantavęs raštu visišką jų saugumą, jeigu legalizuosis. Gaila, kad šis K.Liaudžio pasirašytas dokumentas pas J.Streikaus artimuosius neišliko, nes ministras savo žodžio neištesėjo: 1962 m. broliai Streikai buvo suimti ir "teisiami". Okupantai savo elgesiu dar sykį patvirtino, kad jiems jokie pažadai ir jokia teisė neegzistuoja. Jų politika paremta klasta ir apgaule. "Teismas" Rokiškyje vyko tris dienas. Izidorius Streikus buvo "nuteistas" 15-ai metų laisvės atėmimo, o Juozas - mirties bausme sušaudant. Kai buvo suteiktas paskutinis žodis, J.Streikus kalbėjo apie 2 valandas, tačiau neprašė malonės, nieko nemaldavo ir nenusilenkė okupantui. "Žūstu įsitikinęs, - kalbėjo J.Streikus, — kad mūsų kova buvo teisinga, ir mes vis vien laimėsime. Ši kova bus tęsiama vienokiu ar kitokiu būdu: jei neginkluota - tai tyli tačiau neliks beprasmė. Anksčiau ar vėliau Lietuva bus laisva."

Vaičėnų kaime už miškelio ant kalniuko 1954 m. dar buvo Vlado Krasausko-Kukučio ir Teklės Andriuškcvičiūtės bunkeris, kurio 3 paras ieškojo MVD karinis dalinys iš Vilniaus

Apytiksliais duomenimis, kovų metu žuvo apie 80 Vyties kuopos partizanų. Norėčiau pabrėžti, kad partizanai žuvo su viltimi. Mirties valandą jie nebuvo palaužti, jie tikėjo. Iš pradžių jie tikėjo, kad pasaulis nepaliks jų vienų, kad neleis būti sutraiškytiems sovietinės imperijos gniaužtuose. Kai įsitikino, kad ši viltis beprasmė, stiprino savo dvasią tikėjimu savo tautos gyvybingumu ir jėgomis. Iš pradžių atrodė, kad kova bus neilga ir kad reikia saugoti žmones, sulaukti lemtingo momento. Kai tapo aišku, jog liko vienų vieni — ryžosi verčiau garbingai žūti, tačiau nenusilenkti priešui ir Tėvynės neišduoti.

Nepaisant ypatingai sunkių sąlygų, nepavyko užfiksuoti nė vieno Vyties kuopos partizanų poelgio, kuris prasilenktų su žmoniškumu. Tai liudija ir įrašai B.Vaičėno-Pavasario dienoraščiuose: iki pat paskutiniųjų dienų juose spindi meilė Tėvynei tikėjimas Dievu ir žmonėmis.

Jie žuvo, tačiau liko nepalaužti ir nenugalėti.

ATMINIMO ĮAMŽINIMAS

Atgavus Nepriklausomybę, atsirado galimybė įamžinti žuvusiųjų atminimą. 1991 m. gegužės 5 d. Obelių (Rokiškio raj.) kapinėse buvo atidengtas kraštiečio skulptoriaus Vlado Žuklio sukurtas paminklas Obelių parapijiečiams, žuvusiems nuo sovietinių okupantų rankos. Ant juodo granito iškaltos 76 pavardės.

Tų pačių metų birželio 30 d. į Salako (Zarasų raj.) bažnyčią susirinkę žmonės pagerbė maždaug 200 Salako apylinkėse žuvusių partizanų atminimą. Po pamaldų visi susirinko prie netoliese pastatyto 18 metrų aukščio nerūdijančio plieno kryžiaus, kurį pašventino kunigas Alfredas Kanišauskas. Kryžius buvo pastatytas 1946 m. sausio 15 d. Želmeniškio mūšyje žuvusių Eršketėnų kuopos Mingailos būrio Mazgelio skyriaus 22 partizanų (tame skaičiuje ir jų vado) atminimui.

1992 m. liepos 18 d. Obelių bažnyčioje buvo aukojamos šv.Mišios už žuvusius Vaičėnų kaimo partizanus. Po šv.Mišių Vaičėnų kaime buvo pašventintas paminklas: kryžius, akmuo su kaimo pavadinimu ir antkapinė plokštė su žuvusiųjų vaičėniškių pavardėmis. Kiekvieno žuvusiojo atminimui pasodinta po medelį. Paminklas pastatytas artimųjų rūpesčiu ir lėšomis. Didžiausias aukas skyrė Vyties kuopos vado Balio Vaičėno-Liubarto-Pavasario sesuo, ryšininkė Emilija Vaičėnaitė ir partizano Vytauto Dručkaus-Šerno sesuo, karo audrų nublokšta į Kanadą, Aldona Dručkutė-Aleliunas. Jos rūpesčiu artimiausiu metu iškils atminimo kryžius B.Vaičėno-Liubarto-Pavasario bei Vytauto Dručkaus-Šerno žuvimo vietoje Strazdų kaime.

1992 m. vasarą Utenoje, prie Dauniškio ežerėlio, kur smėlio kalnelyje ilsisi kelių šimtų Utenos, Anykščių, Zarasų, Kupiškio, Molėtų ir kitų apskričių partizanų palaikai, prasidėjo koplyčios statyba. Ją finansavo 1947 m. žuvusio partizano Vytauto Žemaičio-Maumedžio brolis Aleksandras ir brolienė Marija Žemaičiai, gyvenantys JAV. Po metų koplyčia buvo baigta. Jos viduje sienose buvo įmūrytos juodo granito plokštės su žuvusių Aukštaitijos partizanų vadų pavardėmis. Deja, pats A.Žemaitis, atvykęs į pašventinimą, staiga mirė ir buvo pašarvotas paties funduotoje koplyčioje.

1992 m. rugsėjo 12 d Narvydžių kaime buvo atidengtas paminklas 1945-1953 m. Narvydžių, Mediniškių ir Garnių kaime žuvusių dešimties partizanų atminimui Paminklas buvo pastatytas žuvusiųjų artimųjų rūpesčiu, pašventintas Daugailių parapijos klebono Petro Baltuškos.