Ką mena Avikilų kapinaitės
Pasakoja Bronė Kavaliauskienė gyvenanti Šilavoto km. Prie Avikilų kapinaičių Liudvinavo vlsč.:
Mus atkėlė iš Lenkijos kai užėjo rusai į repatrianto vokiečio Gerulio ūkį. Tada po karo mes dar buvom vaikai ir mėgdavome kitoje kelio pusėje smėlio iškastose duobėse žaisti slapukų. Kartą 1949m o gal 1950m. dabar tikrai neatsimenu atrodo 1949m vasarą žaizdami įšokome į vieną smėlio duobę ir suspigome iš išgąsčio. Ten gulėjo du pusnuogiai negyvi vyrai prie kojų branktas ir surišta spygliuotais dratais. Kitą kartą tris aptikome kitose smėlio duobėse. Labai visi vaikai išsigando bijojome daugiau ten eiti. Aš ir kiti vaikai naktį šokdavome iš miego,vis akyse stovėjo tie išniekinti, spygliuotom vielom surišti lavonai. Žmonės pranešė Liudvinavo stribam. Buvo atvažiavę stribai ar milicija, gal išsivežė, aš daugiau į ten žaist nėjau. Sakė,kad dar vis rasdavo kitose duobėse. Tie du tai už brankto atvilkti. Vienas iš jų stambus vyras, šviesiais plaukais, šviesus. Paskui kai milicija neėmė tai žmonės užkasė kapinaitėse. Tą kapą ilgai tvarkė Baronienė. Ji dabar gyvena Marijampolėje.. Mano mama tai daug žino, bet nesusikalbėsit ji sunkiai serga didelė sklerozė.
Dukra sakė tiesą su Kavaliauskienės mama Daukšiene nesusikalbėjom, ji tik verkė ir kartojo “labai gaila ir labai baisu”
Pasakoja Bezgėlienė, gyvenanti Liudvinave. Gerai prisimenu kad buvo šeši, aišku ne vienu kartu. Pirmiausia vaikai rado du. Kai tėvai pranešė milicijai, kad vaikai naktimis spiegia, atvažiavo ir tuos du išsivežė, o paskui metė vis tiek į tas duobes ir neveždavo niekur.
Tai žinot ką mes padarėm? Vyrai iškasė ant Avikilų kaimo kapinaičių plačią duobę, daviau kūlio šiaudų, jais išklojom duobę, vyrai atvežė tris iš smėlio duobės, paskui dar vieną, uždengėm šiaudais ir vyrai užkasė, žemiau užkasė, ne pačiam kalnelį, bet ant kapinaičių. Antryt radom vainiką, širdis tokia ant išlenkto drato. Kokiais metais negaliu pasakyt, jau kolūkis buvo.. Jie buvo stribų išrenkti tik su triusikais, tik vienas lininiais baltinukais su trumpom rankovėm. Man gi visai po langais. Jauni vyrai,dideli, gražūs kaip ąžuolai. Vienas geltonais garbanotais plaukais. Tą dieną vyrai nuėjo smėlio ir rado tris tai visus ir palaidojo į vieną duobę. Kulkų nesimatė galvose. O kitą rado po kokių trijų savaičių. Buvo įsuktas į tokį suplyšusį mėlyną adijalą, apie 50 metų žmogus. Jo niekas neišėmė iš smėlio duobės, jis ten ir liko.O tuos du tai vaikai žaisdami rado, labai išsigando kai nuėjom pažiūrėt vienas buvo su tokia žalia jekia, o gal ten munduras. šitaip va kojos su spygliuotais dratais susuktos,o į tuos dratus įsuktas toks kuolas ir taip atvilkti iš Liudvinavo.
Gaila visi žmonės kurie juos vežė ir laidojo jau mirę. Bendaravičius, Mačiuiskai, Bražas, Varankevičius, Lozorius. Kaimo vyrai ir kryžių šitą atvežė nuo fermų ir pastatė čia kapinaitėse. Baronienė va ten gyveno ant kalniuko tai vis kapus tvarkė, meldėsi. Kai paklausi sako aš kryžių tvarkau.
Kokiais metais čia palaidojom neprisimenu, gal 1950?
Užrašė Aldona Vilutienė 1989 07 31
