Skaudi Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus kūrimosi istorija

Perėję saugumo mėsmalę atbuvę tam tikrą laiką kalėjime, o paskui lagerį nė akimirkos nesuabejojome, kad grįšim į Tėvynę, nes Viltis, Tikėjimas ir Laisvė visada ruseno širdyse Dar būdama Intos ypatingo režimo lageryje galvojau grįžusi įprasminti žuvusių savo būrio partizanų didvyriškas kovas. Tik tada dar nežinojau kaip.

Prasidėjus Atgimimui ir Marijampolėje 1988 m. rugsėjo 20 d. įsikūrus „Tremtinio“ klubui tapau Klubo tarybos narė ir Istorinės grupės koordinatorė. Tada ir atsirado galimybė išsipildyti mano lagerinei svajonei - įamžinti partizanų atminimą. Nedelsdama pradėjau rinkti medžiagą apie partizaninę kovą ir ją archyvuoti. Kartą besikalbant su šviesios atminties buvusia partizane Petronėle Pušinskaite - Vėlyviene, ji mane paragino kurti muziejų „ Tavo tuos archyvus žiūrės gal keletas žmonių o Muziejus liks ir ateities kartoms“ - sakė Ji.

1992 m. kovo 23 d. stovėdama prie jos kapo duobės naujose Marijampolės kapinėse, galvojau apie žmogaus būties trapumą, apie greit užmarštin pasitraukiančius darbus ir vardus, prisiminiau jos raginimus, jos norą padėti. Nutariau ir mintyse pažadėjau Vilijai ( toks buvo Petronėlės partizaniškas slapyvardis): Partizanų muziejų reikia kurti nedelsiant, kol dar nepasitraukė paskutiniai tos kovos liudininkai.

Medžiagos jau buvau sukaupusi nemažai. Vos tik įsikūrus Marijampolės Tremtinių klubui, buvo užsimota rinkti pokario kovų už laisvę medžiagą, ieškoti partizanų užkasimo vietų, siekti, kad jų palaikai būtų palaidoti kapuose, o žuvimo bei užkasimo vietos - atžymėtos. Šį darbą dirbo netik Istorinės darbo grupės nariai: Bronius Narijauskas, Vytautas Jurkonis, Aldona Vilutienė, Vytautas Akelaitis, Albina Juodienė, Gražina Mačienė, Alva Sidaravičienė, Jonas Lastauskas, Pranas Nedzinskas, bet ir kiti, buvę partizanai, ryšininkai, rėmėjai, buvę polit kaliniai, tremtiniai Ypač daug pasidarbavo Antanas Kružikas ir mokytoja Ona Pečiulytė, kuri negailėdama nei laiko, nei jėgų, nei pensijos apvažinėjo ne tik buvusią Marijampolės apskritį, bet pasiekė ir Kačerginę, Zapyškį, Panevėžį - visus tuos Lietuvos kampelius, kuriuose dabar gyvena buvę Tauro apygardos partizanai, ryšininkai, tremtiniai, rėmėjai ar jų artimieji.. Gavusi nuotrauką mokytoja skubėdavo pas fotografą Navicką, kuris nemokamai, drauge su sūnumis pagamindavo tų nuotraukų kopijas.

Kalvarijoje gyvenantys Antanas Kružikas, Juozas Svetojus, Bronius Jungaitis pasisiūlė surinkti žinias apie pasipriešinimą buvusiame Kalvarijos rajone, kuriame bazavosi LDK Vytauto 4-ta kuopa ir dalis Perkūno rinktinės.

Vyrai atliko darbą be priekaištų. Jie ne tik surinko ir sutvarkė istorinę medžiagą, bet ir surado bei perlaidojo su bendraminčių pagalba 45 partizanų palaikus , patys suprojektavo ir pastatė paminklą, o sukauptą istorinę medžiagą perdavė man A. Vilutienei, politinių tremtinių ir kalinių Istorinės grupės vadovei, kad patalpinčiau ją į muziejų, kurio dar nebuvo. Medžiagą archyvavau namuose. Pas mane atvykdavo žmonių iš visos Lietuvos, su prisiminimais, su nuotraukomis su relikvijomis. Medžiaga kaupėsi, norinčių padėti daugėjo, bet ir išeinančiųjų į Amžinybę - taip pat. Reikėjo skubėti. Eksponatų surinkau daug, namuose laikyti nebuvo prasmės, reikėjo kad pamatytų, sužinotų ta karta, kuriai buvo 50 metų kalama visai kita tiesa, plėšte plėšiama meilė Tėvynei, niekinama jos garbinga istorija.

Po Atgimimo džiaugsmo, po Kovo -11 -osios, buvo ir Sausio 13 -oji ir pučas Rusijoje.

Sausio 12 -ją laidojau Motiną Po Gedulingų pietų išgirdome kad užimti Spaudos rūmai Žmonės labai sunerimo. Dalis išvažiavo kiti pasiliko Aš netekusi mylimiausio žmogaus - Motinos - negalėjau ilgiau bendrauti su giminėmis, nes turėjau slėpti sukauptą medžiagą.

Sukroviau ją į maišus ir, pasitikėdama Tauro apygardos vado J. Aleščiko sūnėnui šviesios atminties Antanui Aleščikui, juos perdaviau, kad paslėptų, o pati grįžau pabendrauti ir atsisveikinti su giminėmis.

Viskam nurimus medžiagą parsivežiau ir pasvarsčiusi, pasitarusi su istorinės grupės nariais, kreipiausi į tuometinį Kraštotyros muziejaus direktorių Urbanavičių, kuris Urbanistikos muziejuje, Basanavičiaus a. Nr. 18, galinėje salėje skyrė 3 stendus. Tremties ekspozicijai įrengti. Džiaugiausi nes vis šiokia tokia pradžia.

Netrukus pasikeitė direktoriai. Vieną dieną atėjusi nustebau: mūsų eksponatai perdėti į kažkokias nesandarias, neestetiškas dėžes. Iš kurių po kiek laiko pradėjo dingti eksponatai.

Apie tai skubiai pranešiau Tremtinių klubo tarybai.

Politinių kalinių ir tremtinių taryba kreipėsi į Marijampolės miesto Savivaldybę bei Švietimo ir kultūros departamentą, kad prie Kraštotyros muziejaus būtų įkurtas Partizanų ir tremties filialas.

Prašymas buvo patenkintas ir 1992 m. vasario mėnesį Marijampolės savivaldybės deputatų taryboje buvo šiam pasiūlymui pritarta. Paskirtas vienas etatas ir pavesta naujam Kraštotyros muziejaus direktoriui Jonui Vasmanui įdarbinti Politinių kalinių ir tremtinių Istorinės grupės vadovę Aldoną Vilutienę ir kartu su ja įkurti minėtą filialą.

Viskas atrodė išspręsta, beliko imtis darbo. Deja... nes buvo kuriamas ne eilinis, ne tokio profilio filialas, o pokario kovų ir tremties; - todėl jo neturėjo būti. Kažkas turėjo kitus planus ir pradėjo visais frontais trukdyti. Kraštotyros muziejaus direktorius gavęs papildomų lėšų įdarbino Gediminą Katinaitį, kuris neturėjo jokio supratimo netik apie tremties muziejų, bet ir apie muziejaus darbą aplamai. Įdarbino dar pora asmenų, o mūsų ekspozicija kaip glaudėsi mažam kambarėly bloguose stenduose taip ir liko... skirtumas tik tas kad mūsų eksponatai pradėjo dingti vis dažniau, o manęs ten niekas neįsileido, net ir tada kai direktoriui pasakiau, kad dirbsiu veltui tik leiskite išsaugoti ir plėsti taip reikalingą ekspoziciją.

Neturėdama galimybės dirbti muziejuje žmones primdavau savo namuose, eksponatus prisiminimus ir jų paaukotas relikvijas ir toliau kaupiau namuose. 1992m. gegužės 25 d. atėjusi į muziejų pasigedau eksponatų: 1. Medinės dėžutės (15 x 10) viršutinėje dangtelio pusėje išpiaustyta Vytis: partizano Jono Lapatos dovana Nelei Gustaitytei - Šalčiuvienei.

2. Medalio „ Per amžius būk laisva“ rasto atkasant partizanų palaikus Igliškėliuose 1989 09 4- 5 dienomis

3. Dvi lietuviškos sagos iš partizanų įkapių.

4. dviejų iš duonos 1949 m. pagamintų Marijampolės kalėjime ražantėlių.. Juos padovanojo politkalinė Onutė Kareivairė ir aš. - Aldona Vilutienė.

5. Ir mano padovanotų eksponatų: a). Juodo siuvinėto maišelio (10x10) ražantėliams sudėti, b) Dar Nepriklausomybės laikų ( 1938m.) blanknotėlis kietais raudonais viršeliais. Viršutiniame viršelyje - balta Vytis.

Iškviečiau policiją, bet Kraštotyros muziejaus direktorius policijai siūlė net akto nestatyti: -„Neverta dėl tokių niekų kelti triukšmo, juk jie beverčiai.“ - sakė jis. Tie žodžiai mane pritrenkė. Policininkui atsakiau, kad jie neįkainojami, nes su šiais eksponatais susiję jaunų Lietuvos sūnų gyvybės.

Taip ilgiau tęstis negalėjo. Kreipiausi į tuometinį Marijampolės savivaldybės merą Beržinį ir deputatų tarybos pirmininką A. Bajerkevičių. Pagaliau buvo išskirtos patalpos Vytauto g., Nr 29, antrame aukšte, buvusioje sovietmety teismo salėje, kurioje dar vyko prieš pusantrų metų pradėtas remontas. Pagaliau ir aš 1993m. kovo mėnesį priimta į darbą.

Kadangi remontas slinkosi į priekį vėžlio žingsniu, pradėjau kasdien aplankyti statybininkus ir stebėti remonto darbus. Remontą salėje užbaigę, koridoriuje ant senų medinių šlapių, po gaisro sulietų grindų su direktoriaus sutikimu užtiesę linoleumą (Tai nusikaltimas) statybininkai išsikraustė į Vilkaviškį.

Remontas baigtas reikia ruošti ekspoziciją... Nei žmonių, nei lėšų direktorius neduoda. Vedu derybas. Prižada bet ir vėl tyla. Kreipiuosi į Marijampolės skyriaus politinių ir kalinių ir tremtinių (PKTS) tarybą, kurios ir pati narė esu. Pažada padėti. Pirmininkas Vytautas Raibikis rekomenduoja dailininką. Susipažįstu su tremtinio sūnumi dailininku Artūru Kaminsku. Tai puikus ir gabus jaunas vaikinas. Kimbame abu į darbą, bet nėra stendų į kuriuos galėtume talpinti eksponatus, kurių jau sukaupusi apie 5000. Ir vėl iš direktoriaus išgirstu: „...nėra pinigų. Galiu duoti daugiausia 3 stendam pagaminti“. Guodžiuosi tuometinei Kraštotyros muziejaus buhalterei, šviesios atminties Stefanijai Vilkaitienei. Ta ir sako man: - „iš jo niekad nieko negausi, eik, užsakyk kiek reikia, aš surasiu pinigų“.

Marijampolės baldų fabrike užsakiau 6 stendus. Padarė stendus iš plokščių be stiklo.

Apstulbino suma : vieno vieneto kaina 600 Lt. Bet kokie aiškinimai, prašymai atsižvelgti į muziejaus specifiką fabriko direktoriaus nejaudino. Pasiskundžiau PKTS skyriaus pirmininkui V. Raibikiui. Šis pakalbėjo su Šeškevičiumi, kuris tuomet dirbdamas Krikščioniškosios kultūros centre, turėjo įtakos Baldų fabriko veikloje. Po pokalbio su Šeškevičiumi, Baldų fabriko direktorius ėjo į kompromisą: „ Darysite daugiau stendų darysime nuolaidą,- 16 stendų ( tiek mums jų reikėjo) po 400 Lt šeši atsieina veltui, bet pinigų nėra ir nėra taip greitai iš kur gaut. Ir vėl buhalterė išgelbėjo. Palaukėm kol Kraštotyros muziejaus direktorius išėjo atostogų, tada viską ir sutvarkėme. Kova laimėta. Prasidėjo įtemptas darbas - ekspozicijos ruošimas. Su dailininku dirbome nežiūrėdami valandų, nei poilsio dienų, dažnai iki 24 val. nakties. Aš išeidavau anksčiau nes baisu buvo per visą miestą vėlų vakarą eiti. Kartą Artūras skambina man kad negali išeiti iš muziejaus - neatrakina durų. Ką daryti. Laimei tą vakarą užsitesė renginys Kultūros namuose. Skambinu p. Iraidai. Ji liepė pažiūrėti kuri valanda, buvo 24. 45 val. Jos tvarkė po renginio salę. Supratusi padėtį nuskubėjo prie muziejaus. Artūras išmetė raktus pro langą, ji atrakino. Viskas laimingai baigėsi. Stendus reikėjo sumontuoti, aptraukti drobe. Padėjo politkaliniai: Jurgis Nevulis, Juozas Liudžius, Kazimieras Urbanavičius, medžiaga aptraukė: Petronėlė Liudžienė, Eugenija Ūsaitė, Iza Borutaitė. Ekspozicija baigta. Ruošėmės muziejaus atidarymui Atrodo vargai turėjo baigtis. Deja... Statybininkai kaip minėjau remontą atliko paviršutiniškai. Liko nelakuotas parketas, nevalyti, po gaisro takai ir kt. Vėl kreipiuosi į direktorių ir vėl kaip į sieną. Nupirkau lako ir vėl kreipiausi į politkalinius. J. Murauskas ir A. Zaveckas išlakavo grindis, Kaip sugebėjau taip atsidėkojau, nes man atlyginimo dar niekas nemokėjo. Liko nevalyti takai. Direktorius ne tk neatėjo pažiūrėti, bet nedavė ir valytojos. Iš tremtinių vadovų irgi niekas nesirodė. Darbo ėmiausi pati, per gaisrą sulietus takus išvalyti nejuokai, visai netekau jėgų, atsisėdau ir pravirkau. Tačiau greit nusiraminau, pagalvojusi, kad partizanai savo brangiausią turtą -gyvybę paaukojo, - mano auka jų atminimui labai maža. Atsirado jėgų tolimesniam darbui. Tą dieną Savivaldybėje vyko Lietuvos kariuomenės įkūrimo minėjimas, buvau kviesta į jį.. Net garbės raštas buvo skirtas. Gavau priekaištą kodėl nedalyvavau. Kaip galėjau dalyvauti, jei atidarymas čia pat, o mano kilimai ir kiti darbai neužbaigti. Skaudu buvo, nurijau „ karčią piliulę“, nubraukiau ašarą ir dirbau toliau..

Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus buvo atidarytas ir politkalinio Jono Rusino pašventintas 1993 11 21 dieną. Tai buvo padėka už visą vargą. Žmonių buvo sausakimšai ne tik salėje, bet ir koridoriuje ir ant laiptų. Šventė nuostabi. Prie įėjimo Plevėsuoja Trispalvė, užrašas „Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus“, prie durų dega žvakelės, dedamos gėlės. Kalba Kraštotyros muziejaus direktorius J. Vasmanas, svečiai iš Alytaus, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos. Skamba J. Vyliaus vadovaujamas kanklių ansamblis...

Aš,- A. Vilutienė, supažindinu su ekspozicija. Prie stendo „Popierų šeima“ susijaudinusi kalba buvusi politkalinė penkių brolių, žuvusių už Tėvynės laisvę sesuo Julija Popieraitė.

Šventė baigėsi, liko tik darbų begalė. Žmonės plūste plūdo į muziejų.

„Maloniai“ nustebino spaudoje žinutė: „ Tauro partizanų muziejų įrengė Kraštotyros muziejaus direktorius Jonas Vasmanas, jam talkininkavo Aldona Vilutienė“.

Gražiai skamba , - ar ne ? Taigi direktorius ir toliau „kūrė“ Tauro muziejų: visą mėnesį nedavė valytojos, ir tik tada kaip per šiūkšles nebuvo galima įeiti į tualetą , nes būdama ir gide, ir salių prižiūrėtoja ir valytoja, dirbdama be išeiginių netekusi jėgų kreipiausi raštu (žodžių neklausė) į kraštotyros muziejaus direktorių, kad toliau nesitaikstysiu - iškviesiu sanepideminę , - atsiuntė valytoją.

Kaip aukščiau minėjau dailininkas Artūras dirbo nesiskaitydamas nei su laiku, nei su nuovargiu už visos ekspozicijos paruošimą paprašė simbolinio už mokesčio 200 Lt už dažus ir popierių. Direktorius sutartį suplėšė. Nepaliko dailininkas muziejaus ir manęs likimo valiai pasakė: “jei tikintis,- tegul pasimeldžia“. Vėliau per didelį vargą po gero pusmečio įdarbino. Ir dabar Kraštotyros muziejus džiaugiasi jo darbštumu ir išradingumu.

Dirbti vienai buvo nepaprastai sunku, po kiek laiko pavyko įdarbinti salių prižiūrėtoju Leoną Galinį, turintį daug žinių apie partizanines kovas Žalgirio rinktinėje ir tremtyje. Pasidarė dirbti lengviau, galėjau be tiesioginių pareigų lankytis pas žmones, užrašyti prisiminimus, rinkti nuotraukas ir kt. bei rūpintis muziejaus reikalais kurių buvo begalės, o aš viena. Susirgau. Atsiguliau į ligoninę. Suserga ir buhalterė S. Vilkaitienė. L. Galinį iš salių prižiūrėtojo pareigų direktorius įdarbina Kraštotyros muziejaus buhalteriu. Tauro muziejus lieka be darbuotojų. Skaudžiausia kad tokiu sunkiu metu Tremtinio vadovybė neateina į pagalbą. Tiesa kaltinti negaliu, nes nieko nesakiau, nesiskundžiau, o jie paprasčiausiai muziejuje nesilankė - gal trūko laiko, ko nepasakytum apie eilinius Istorinės grupės narius, šviesios atminties: O. Pečiulytę, A. Kružiką, A. Bubnytę- Samuolaitienę, A. Lakickienę, J. Armonaitį, V. Cimbolaitį, V. Akelaitį, J.Lidžių, jie visi jau Amžinybėje, gyva tik Žilinskienė, kuri daug padėjo rinkdama ir sudarydama partizanų sąrašus... O daugelis iš jų net pasisiūlė padirbėti sekmadieniais (dirbome be išeiginių). Lankydamas mane ligoninėje dailininkas Artūras atsivedė ir savo mamą, pakalbinau, gal sutiktų dirbti salių prižiūrėtoja - sutiko. Ir sirgti pasidarė lengviau, greičiau pasveikau. Nuo 1994 m. spalio - Liuda Kaminskienė Partizanų muziejaus darbuotoja - salių prižiūrėtoja, bet maloniai atliko ir kitus mano nurodytus darbus, o jų buvo įvairių.

Muziejų lankė ne tik iš Marijampolės miesto ir rajono, bet ekskursijos ir pavieniai - iš Vilkaviškio, Kauno, Vilniaus, Kapčiamiesčio, Leipalingio, Prienų, Alytaus, Klaipėdos ir kt. Apsilankė delegacijos iš Parlamento, Užsienio, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas , Barnaūlo lietuvių bendrijos pirmininkas, mons. A. Svarinskas., N. Gaškaitė, B. Burauskaitė ir daugelis daugelis kitų. Jų atsiliepimai apie muziejaus reikšmę ir vertę dabartinei ir ateities kartoms įrašyti Lankytojų knygoje.

Nepraėjus nė metams po nekokybiško remonto ir nuolatinio lankytojų srauto įlinko salės grindys, tai buvo pretekstas muziejų uždaryti ir tai netik vieno direktoriaus nurodymu, nes toks muziejus buvusiems buvo nepageidaujamas. Ir vėl prasidėjo kryžiaus keliai ir nervų karas. Savivaldybės meras pasiūlė, kol vyks remontas ekspoziciją perkelti į Urbanistikos muziejų Basanavičiaus aikštė Nr 18. Vietos ten pakankamai, bet direktorius nesutiko, pasiūlė vieną nedidelį kambarėlį Vytauto g., Nr 31. ir išleido Įsakymą 1995 02 10 Nr 4. Nesutikau, kad eksponatai būtų sukrauti į sandėlį, o muziejus uždarytas. Kreipiausi į Tremtinio tarybą ir į kultūros ministerijos muziejų vadovą Senapėdį, kad atvyktų į miesto savivaldybės Tarybos posėdį 1995 02 08. Į mano prašymą Tremtinio taryba reagavo operatyviai buvo sudaryta komisija, kuri patikrino skiriamas patalpas ir nustatė, kad jos netinkamos ekspozicijos eksplotacijai. Aiškumo dėliai Įsakymą NR. 4 turiu pakomentuoti. Pagal šį įsakymą Tauro muziejaus ekspozicija bus Vytauto g., Nr 31, o jos įkūrėja ir darbuotoja, A. Vilutienė bei ekspozicijos prižiūrėtojas L. Galinis dirbs Basanavičiaus a. Nr. 18, ten kur Mero potvarkiu turėjo būti perkelta Tauro muziejaus ekspozicija.

Artinasi 1995m. kovo 11-ji reikia ją Muziejuje tinkamai sutikti. Vėl kreipiuosi į Merą Šis vasario 21 d. 11 val. kviečia mane ir Kraštotyros muziejaus direktorių kad užbaigtume ekspozicijos perkėlimą. Direktorius ateina su tvirta pagalba: Vytautu Gaulia ir dar dviem bendraminčiais. Aš viena. Vietoj dalykinio pasitarimo vyksta nerimta kalba, bei manęs, politkalinių tremtinių ir partizanų žeminimas, pasityčiojimai. Šių direktoriau patyčių nepertraukia nei Meras nei V. Gaulia, nei kiti . Matydama kuo viskas baigsis, pakylu ir išeidama pareiškiu: „ Gana tyčiotis iš žmonių, kurie paaukojo savo gyvybę už tai, kad jūs šiandien būtumėt ponai, jei jie šiandien atsikeltų jus atiduotų Karo lauko teismui. Žinokite aš taip nepaliksiu, apie tai sužinos ne tik Lietuva bet ir Užsienis “. Tada Meras prašė kad neišeičiau. Atsakiau: „ Jūs meras, jūsų žodis lemiamas jūs čia pat privalote pasakyti, koks Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus likimas“. Meras pakvietė mane atsisėsti, įsivyravo mirtina tyla. Iš padėties išvadavo V. Gaulia kreipdamasis į Vasmaną, kad jis ekspozicijai skirtų dar vieną kambarį.. Mano nusrebimui Vasmanas tiek kartų prieštaravęs dabar sutiko. Problema išspręsta. Tačiau žinodama ko verti direktoriaus žodžiai, paprašiau, kad čia pat pasakytų, kad sales išlaisvina pilnai, o ne taip, kaip parašė minėtam įsakyme Nr. 4 „ ...panaudojant salėse esamus stendus...“ Direktorius sutiko.

Po to dar buvo visokių niuansų, jie aprašyti rankraštyje „ Muziejaus kūrimosi Dienoraštis“, (saugomas muziejuje). Atsitiko taip kaip liaudis sako: „ Kad ir varysiu, bet ptruč nesakysiu“, taip nutiko ir su pažadėtąja sale,- paliko didžiulį stendą su eksponatais ir visą trečdalį salės užimančius moglius, dėlto vėl kilo konfliktas. Nenusileidau, kol neatlaisvino salių. Pasiekusi tai, kad muziejus nebūtų uždarytas, o eksponatai tinkamai paruošti lankytojams, kreipiausi į Kultūros centro direktorę p. Iraidą Skirpstienę, nusakiau padėtį ir paprašiau pagalbos. Ji kreipėsi į karinį dalinį ir po poros valandų prisistatė 6 Vytenio pulko kariai su vyresniuoju. Jie sunešė ir sudėliojo stendus, ir baldus iš darbo kambario, kurių ditektorius neleido nešti, motyvuodamas, kad A. Vilutienės darbo vieta Basanavičiaus a. Nr 18, o Kaminskienė, kaip salių prižiūrėtoja turi vaikščioti po sales, jai net kėdės nereikia.

Viską sutvarkėme, beliko pritvirtint iškabą. Ir vėl konfliktas. Atėjęs ūkvedys pasakė, kad direktorius iškabos kabinti neleidžia. Motyvacija :“ Ten ne Tauro o Etnografijos muziejus. Nenusileidau. Iškabino. Jei plėš, pasakiau, kad iš kviesiu televiziją. Neplėšė.

Liko 10 dienų iki 1995m Kovo 11 - sios Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo dienos.

Žūt būt reikia iki tos dienos sutvarkyti ekspoziciją, kuriai tinkamai įruošti reiktų mažiausiai 2 mėnesių. Ir vėl darbas po 12 - 14 valandų, bet jau ne viena dirbam su Liuda Kaminskiene ir jos sūnumi dailininku Artūru Kaminsku. Tik štai ir vėl siurprizas - Laikraštyje žinutė: - Tauro muziejus persikėlęs į didesnes ir geresnes patalpas kviečia lankytojus. Gali kiekvienas įsivaizduoti kaip mus paveikė ši informacija. Darbas pačiame įkarštyje ir lankytojų srautas. Teko aiškinti, trukdėsi darbas. Gerai kad atėję žmonės suprato, kai kurie net padėti siūlėsi kiti ir padėjo..

Pagaliau darbas baigtas. Iškabinome darbo laiką, paskelbėm žinutę spaudoje. Kovo 11 rytą iš toli virš stogelio matosi dailininko pagaminta meniška iškaba prie durų - dega žvakės, nuotaiką kelia spalvingos gėlių puokštės. Didingai plevėsuoja trispalvė, pasirodė lankytojai: jų buvo tiek daug, kad visi netilpo , toks srautas buvo ištisą dieną . Mus tai nepaprastai džiugino, tai tarsi atpildas už visus patirtus vargus. Pasidarė taip gera, taip lengva, kad kaip toj dainoj ...rodos ir vargo nebuvo... Deja, vargas ir rūpesčiai nesibaigė. Įdomiausia tai, kad jau Nepriklausoma Lietuva, atrodo, visi laimingi, įsijungę į kūrybinį darbą, vadovai laimina idėją kurti Pokario kovų muziejų, tačiau tikrovė visai kitokia - tokio muziejaus Marijampolėje neturi būti. Mūsų tikslas - kad kuo daugiau žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje sužinotų, kas vyko raudonosios okupacijos metais. Muziejų garsiname, stengiamės, kad kiekviena atvykusi į Marijampolę delegacija užsuktų ir į muziejų, bet nėra taip paprasta vis „ nelieka“ laiko šį muziejų aplankyti.. Taip maloniai paaiškina Savivaldybės Ryšių su visuomene atstovė. Tenka kreiptis tiesiogiai į delegacijos vadovą, kuris mielai atveda delegaciją - tai kai ką nepaprastai piktina. Tačiau ši bėda ne bėda. Dirbame esant sudėtingomis sąlygomis.

Kraštotyros muziejus, lėšų neskiria, o neatidėliotinų darbų masė: nedega pusė apšvietimo lempų, be stiklų stenduose pradėjo deformuotis nuotraukos, nėra patalpų eksponatams saugoti, remontas nejuda iš vietos, nėra kaip vykdyti tolimesnę muziejaus plėtrą Kreipiuosi į Tremtinių tarybą. Išeitis - Savarankiškas Tauro muziejus. Šiuo klausimu LPKTS Marijampolės skyriaus taryba raštu kreipiasi į Savivaldybės Merą. Tuometinis Meras A. Žvaliauskas, atsižvelgia į minėtą prašymą ir 1995 11 03 šaukia Savivaldybės Valdybos narių ir Tarybos komitetų pirmininkų posėdį. Visi pritaria idėjai, kad Tauro muziejus būtų savarankiškas. Įpareigoja Savivaldybės administraciją ( administratorius P. Uleckas, krikščionių demokratų partijos pirmininkas) paruošti atskyrimo klausimą ir jį pateikti svarstyti sekančiam Tarybos posėdžiui.

Viskas labai gražu: Lėšų daug neprireiks,nes Kraštotyros muziejaus direktorius skiria 5 savo darbuotojus, tuoj pradedamas remontas, kuriam jau lėšos numatytos ir tt. Mes naivuoliai ir patikėjome. Susirinkę Tremtinių bustinėje svarstome aktualiausius klausimus, Raibikis būdamas Tarybos narys judina kad greičiau būtų pradėtas remontas, man ir I. Skirpstienei pavedama paruošti Tauro muziejaus nuostatus ir kt.

Paruošę laikinus Nuostatus, laukiame Savivaldybės Tarybos posėdžio. Įvyko 1995 12 28. kurio metu Muziejaus klausimas nebuvo svarstytas. Tarpušventis - pasikalbėjo prie kavutės ir išsiskirstė. Jau baigesi ir sausis kaip nieko negirdėt taip negirdėt. Kreipiuosi į administratorių, kodėl artėjančiai sesijai neruošiami svarstymui mūsų pateikti Muziejaus nuostatai. Ir tik dabar paiškėja, kad be Kultūros ministerijos sutikimo Savivaldybė negali leisti reorganizuoti muziejų.

Surinkę paketą dokumentų, I. Skirpstienė ir aš - A. Vilutienė 1995 01 22 važiuojam į Vilnių į Kultūros ministeriją. Ten sužinome, kad prašymą turime ne mes rašyti, o Savivaldybė ( aišku kad vietiniai klerkai mus vedžioja už nosies ). Bet mes nenusileidžiam... Kreipemės per deputatą V. Raibikį, į Savivaldybę, kad ši rašytų ministerijai Tauro ekspozicijos atskyrimo nuo Kraštotyros muziejaus prašymą. Tokį raštą gauname (kopija 1996 01 24). Ir vėl su Skirpstiene bildame į Kultūros ministeriją, šį kart randame iš Užsienio grįžusį Muziejų skyriaus vedėją Senapėdį ir patį ministrą Nekrošių. Šie pasakė kad atsiųs ekspertus nustatytim padėtį vietoje. Dar patarė reikalauti, kad Savivaldybės Tarybos posėdyje, svarstant biudžeto klausimą įrašytų eilutę dėl Tauro muziejaus lėšų atskirai. 1996 02 01 Savivaldybės Tarybos sesija. Posėdį veda meras A. Žvaliauskas 4 - sis darbotvarkės klausimas - Muziejaus atskyrimo klausimas. Klausimą paruoštą Tremtinių tarybos posėdyje, pateikė Tarybos pirmininkas, deputatas V. Raibikis. Tačiau privalėjome išklausyti ir antrą variantą, paruoštą J. Vasmano, kuriame rašoma ne apie ekspozicijos atskyrimą ,o skyrimą Kraštotyros muziejaus direktoriui pavaduotoją.

Kalbėjo Raibikis, kalbėjau aš.

Prasidėjo balsavimas už mūsų pateiktą variantą: 10 už, 10 - prieš. Išaiškėjo kad vienas balsas buvo neįskaitytas. Siūloma perbalsuoti. Meras pasiūlo pertrauką... Po pertraukos meras pskelbia, kad klausimas dėl muziejaus atskyrimo atidedamas kitai sesijai. Mes nesutinkam.

Buvo pakelti Seimo nutarimai Dėl balsavimo tvarkos. Jei balsai pasidalina lygiomis, laimi ta pusė kurioje balsavo meras, o meras balsavo UŽ. Kyla triukšmas. Susisiekiama su Seimu. Po pusvalandžio gaunamas atsakymas - „ Taip, jūs teisūs Mero balsas lemiamas.“ VALIO! Teisybė nugalėjo!

Deja, deja... Perskaitėme spaudoje, kad muziejaus klausimas neišspręstas. KODĖL??? Pasirodo Meras nebalsavo už atsiskyrimą !!! Kokioj visuomenėj taip galima. Salėje sėdėjo 23 deputatai, žurnalistai, televizija, mes- suinteresuoti asmenys virš 100 žmonių, visi matė kaip meras kėlė ranką, be to kai kilo diskusijos, meras net 2 kartus pakartojo - „ žiūrėkit, aiškinkitės aš balsavau už“ O viskas kaip pagal burtų lazdelę: Marijampolės televizija šio klausimo svarstymo visai nerodė, spauda užsiminė tik keliais sakiniais, o kaip pareikalavome pas sekretorę protokolo, jame šis klausimas nebuvo užfiksuotas. Įdomumo dėliai kadangi balsavimas buvo atviras, visų deputatų kas kaip balsavo užrašytos Muziejaus kūrimosi Dienoraštyje 25-26 psl. Dabar tai jau nestebina jų priešiškumas, o tada buvo nepaprastai keista, kad visi 4 krikščionys demokratai balsavo prieš, nors jų partijos pirmininkas Saudargas atvykęs net iš Vilniaus (Keletą dienų prieš sesiją) Tauro muziejaus svečių knygoje paliko gražų įrašą ir ragino visus šį muziejų remti.

Kadangi visos mūsų pastangos nedavė rezultatų, vėl likau viena priklausanti nuo Kraštotyros muziejaus direktoriaus ir nuo kažkokių nematomų jėgų. Pasiduoti neketinaui, veiksmas vystėsi toliau - žinoma mūsų nenaudai. 1996 02 06. Kraštotyros. muziejaus direktorius sukviečia muziejaus darbuotojų susirinkimą (manęs ir L. Kaminskienės nekviečia). Ilgais išvedžiojimais įteigęs darbuotojams, kad bus uždarytas Kraštotyros muziejus, pasiūlė rašyti Atvirą laišką ir jį paskelbti spaudoje, pasiųsti Kultūros ministerijai.., išdalinti kiekvienam deputatui merijoje. Buvo reikalaujama visų pasirašyti. Buvo trumpai drūtai pasakyta: „nepasirašysi, nedirbsi“ Nepasirašė tik vienas dailininkas A. Kaminskas. Kitą dieną po susirinkimo laikraštyje „Sūduva“ (Nr.11. 1996 02 07) pasirodė straipsnis „ Ar uždarysime Kraštotyros muziejų?“ Į šį straipsnį privalėjau atsakyti, kad nebūtų klaidinami žmonės. Ilgokai straipsnis nepasirodė, kreipiausi į Redakciją. Vasario 21 straipsnis publikuotas tam pačiam Suduvos likraštyje. Kadangi straipsnis buvo sutrumpintas noriu paaiškinti dėl muziejų finansavimo. Tai ne tiesa kad norima paimti 60 tūkstančių iš Kraštotyros muziejaus Tiesa ta, kad sužinojusi, apie biudžeto svarstymą komitetuose, buvau kiekvieno komiteto pasitarime svarstant biudžetą ir vis „kaulinau“ Tauro muziejui lėšų. Pasakysiu kad beveik visi komitetai mano prašymą rėmė, Tuo pačiu visur šį klausimą kėlė ir primygtinai reikalavo V. Raibikis. Būdamas Savivaldybės Tarybos narys jis turėjo daugiau galių. Į mūsų reikalavimą buvo atsižvelgta ir kaip Kultūros ministerijoje buvo patarta, 60 tūkstančių buvo įrašyta atskira eilute, kaip lėšos skirtos Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejui. Deja ir šiuos pinigus direktorius panaudojo tik Kraštotyros muziejaus reikmėms. Toliau rūpinausi muziejaus ateitimi, o deputatas V. Raibikis toliau varstė Savivaldybėje kai kurių valdininkų duris. Buvo sukviestas frakcijų pirmininkų posėdis. Visi pirmininkai pritarė muziejaus savarankiškumui ir pareikalavo, kad kartą ant visados būtų sudėti visi taškai, ir užbaigtas šis klausimas. Bet nutarimas atgulė kažkam į stalčių, reikalai, išskyrus nesutarimus nejudėjo iš vietos. Kovo 6d. atvyko iš Vilniaus autoritetinga komisija: Kultūros ministerijos atstovas, Muziejų departamento vedėjas R. Senapėdis, Nacionalinio muziejaus direktorius R. Budrys ir didžiausių Lietuvos kraštotyros muziejų direktoriai, viso 12 žmonių. Deja, nebuvo pakviesti Vilniaus Genocido muziejaus direktoriaus ir lX forto direktorė Z. Nekrošiūtės, kuri daug padėjo besikuriančiam Tauro muziejui. Komisija negalvojo kaip padėti, bet ieškojo trūkumų. Aišku, kai kuriems muziejų direktoriams nepatiko mūsų varganas besikuriantis muziejėlis, ypač užkliuvo nuotraukos pritvirtintos adatėlėmis ir stendai be stiklų. Jiems finansuojamiems valstybės tai buvo nesuprantama, o mes ir adatėlių užtektinai neturėjome už ką nusipirkti...

Tą pačią dieną 15 val. posėdis vyko Savivaldybėje vicemero, šviesios atminties Algimanto Vasiliausko kabinete. Komisijos nariai buvo tos nuomonės, kad atskiro Partizanų ir tremties muziejaus nereikia, nes tokie dar nerengiami Lietuvoje. Priminiau, kad yra: Genocido ir aukų muziejus Vilniuje. Pastaba praėjo negirdom, senos santvarkos direktoriams tokio profilio muziejus nereikalingas. Išvykstant R. Senapėdis pažadėjo išvadas atsiųsti raštu. Toliau vyko kova dėl nuostatų, tiksliau dėl kai kurių jų punktų . Aš būtinai reikalavau kad būtų įrašyta: savarankiškas, turintis vedėją, kurį skiria steigėjas suderinęs su politkalinių tremtinių tarybos siūlymu. t. y. savivaldybė. Turi savo nuostatus, savo sąskaitą banke ir savo antspaudą. Čia jau prieštaravo ne tik direktorius, bet ir buhalteris. Ir vėl ilgas nervų karas ir trukdymas iš įvairių pusių. Gegužės 10 d. Muziejaus Tarybos posėdis „ Kraštotyros muziejaus Nuostatų svarstymas“ ( Mano paruoštų Tauro muziejaus Nuostatų neįtraukė į darbotvarkę). Kadangi primygtinai buvo reikalaujama atsisakyti teiginio, kad vedėją skiria savivaldybė, - pareikalavau minimą teiginį pakeisti kitu: Tauro filialo vedėją skiria Kraštotyros muziejaus direktorius suderinęs su Marijampolės politinių kalinių ir tremtinių taryba bei savivaldybe. Ir kad Tauro filialas turi atskirą atsiskaitomąją sąskaitą banke. Aišku posėdis baigėsi be rezultatų.

Kadangi R. Senapėdis pažadą išpildė: Prašymą dėl Marijampolės kraštotyros muziejaus reorganizavimo atsiuntė. Įvykiai pradėjo po truputį vystytis mums palankia kryptimi. Kadangi mano siūlomos pataisos į Nuostatus nebuvo įrašytos kreipiausi į Merą. Miesto valdybos sprendimu Nr.166 Punktas 5.2 patikslintas.

Be muziejaus rūpesčių stengiausi kuo daugiau surinkti medžiagos apie pokario kovas ir tremtį. Žmonės lankėsi muziejuje, dalinosi savo prisiminimais, aukojo eksponatus, relikvijas. Daug padėjo Romas Rūsteika. Jis važinėjo po partizanų mūšių, žūties, užkasimo vietas rinko prisiminimus, įamžino fotografijoje. Tačiau ir čia iškilo problema. Kadangi nuotraukų būdavo daug ir dar visų po 2 vienetus, kilo problemų dėl apmokėjimo. Buhalterio reikalavimu buvo sudaryta trijų žmonių komisiją, kuri labai reikliai vertindavo nuotraukų kokybę. Maždaug pusę atmesdavo. Už atmestąsias Romui apmokėdavau iš savos pensijos, negi žmogui sakysi, kas čia dedasi. Džiaugiausi, kad užfiksuoja tų laikų kovos momentus. Truputį nuotraukų apmokėjimas palengvėjo kai partizanas Jurgis Nevulis su Algimantu Lelešiumi pastatė keletą paminklų partizanų žuvimo vietose. Dalį uždirbtų pinigų jie davė, kad apmokėčiau Romui už nuotraukas. Nemažai nuotraukų Romas padarė ir veltui, bet gi ir jam reikia gyventi.

Muziejus stiprėja, jo priešai įžūlėja. Prasidėjo šmeižtų banga per spaudą, buvau direktoriaus net policijai perduota, gerai, kad ten protingi vyrai dirbo Bet nervų kainavo. Buvo momentų, kad norėjosi viską mesti, būtų nereikėję nei savo pensijos aukoti, nei nervų gadinti. Bet kas bus su muziejumi juk jie tik to ir laukia; Išeis Vilutienė, paskui po truputį eksponatus į kraštotyros muziejaus fondus... Dėl visko paliks pora stendų, Kraštotyros muziejui, kaip dabar madinga ir bus gerai. Ne, „draugai“, to nebus! Padrąsindavo žuvusio partizano žodžiai: „Kas trokšta būti laisvas neturi kartoti: Gana! Negaliu! Per sunku! Iš stendų atrodo žuvusieji drąsina : Privalai iškentėti.

Pasidaro lengviau. Pagalvoju: Jei šmeižia - esu reikalinga. Dirbsiu kol jėgos leis. Pasitelkiu į pagalbą savo sūnus, jie paremia muziejų materialiai, dar ir lankytojai aukų dėžutėje palieka auką, kurią su Liuda užpajamuojame ir leidžiame tik būtiniausioms muziejaus reikmėm.

Kadangi muziejaus ateitis neaiški, o eksponatai suaukoti tremtinių, politkalinių ir tų laikų įvykių liudininkų, daug paaukojau aš pati ir mano buvusios bendražygės O. Kareivaitė A. Sidaravičienė. O. Pečiulytė O. Gražulevičiūtė ir daugelis daugelis kitų. Visus paukotus eksponatus deponavome. Bijodama dėl eksponatų likimo 1997 03 17 raštu kreipiausi į LPKTS Marijampolės skyriaus tarybą. Taryba nutarė kreiptis į Apskrities administraciją V. Raibikis mano prašymą nunešė apskrities viršininkui, o šis pasikvietęs muziejaus direktorių kopiją perdavė jam. Čia buvo iš tremtinių padaryta meškos paslauga. Išeina, kad niekas nesiskundžia tik Vilutienė. Kas teko po to pernešti neaprašinėsiu. Tik tiek - ištiko stenakardijos priepuolis. Išsikapsčiau - Aukščiausias suteikė jėgų. Dirbau toliau. Daugiausia dėmesio kreipiau prisiminimų, eksponatų rinkimui, kol buvo dar gyvi liudininkai, kol galima buvo visus įvykius sužinoti iš pirmų lūpų. Kad muziejus nors kiek galėtų vystytis reikėjo lėšų. Matydama, kad Kraštotyros muziejus nepadės, kreipiausi į visas įstaigas, organizacijas, verslininkus ir į Amerikos lietuvius. Padėjo tik Sūduvos vandenys ir Statybos ritmas. Apskritis ir Savivaldybė skyrė po 2000 Lt, LPKTS -1000 Lt. Nemažai padėjo Amerikos lietuviai. Į šią akciją aktyviai įsijungė publicistas Juozas Kojelis. Jis net per Amerikos spaudą kvietė paremti lėšomis. Atsiliepė nemaža tautiečių. Neliko abejinga šiam kilniam tikslui ir Amerikos lietuvių draugija. Pirmininkė į Tauro nebiudžetinių lėšų sąskaitą pervedė 2000 dolerių ir žadėjo dar paremti. Tačiau po kiek laiko gaunu iš Jos laišką kuriame apgailestauja, kad gavusi iš LPKTS laišką, kuriame nurodoma jok pinigus galima siųsti tik centralizuotai t. y. į Kaune esančią LPKTS sąskaitą. Matyk ir grb. J. Kojeliui kažkas panašaus buvo pasakyta - parama nutrūko.

1998 02 25 Miesto valdybos sprendimu Nr.36 dėl etatų mažinimo, Kraštotyros muziejui reikėjo panaikinti 4 etatus. Direktorius paties savo įsakymu išėjo atostogų, paskirdamas jį vaduoti A. Lelešių. Kadangi tai nusižengė Nuostatams Kultūros skyriaus vedėja šį įsakymą anuliavo. Kaip tokiais atvejais būna,- direktorius „susirgo“ , - atsigulė į ligoninę. Laikinai eiti Kraštotyros muziejaus pareigas Savivaldybės meras V. Vasiliauskas ir Kultūros vedėja D. Kirtiklienė paskyrė Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus vedėją A. Vilutienę t. y. mane. Teko man labai sunkus ir atsakingas darbas. Tačiau atsirado viltis įtvirtinti Tauro muziejų, žodžiu, įteisinti tą, ko neleido direktorius. Savivaldybėje buvo apsvarstyti ir patvirtinti Tauro muziejaus nuostatai, pagamintas ir įregistruotas anspaudas, atidaryta sąskaita banke. Ėmiausi rūpintis antro aukšto remonto užbaigimu, kuris tęsėsi jau daugiau kaip trejus metus ( aiškus sabotažas). Pareikalavau, kad būtų sudaryta Darbinė komisija, kuri rinkosi kiekvieną ketvirtadienį 11 val. remontuojamo objekto vietoje., kad būtų matoma kiek darbų atlikta per savaitę. Aišku tai sukėliau nepasitenkinimą, bet darbas iš karto pajudėjo. Remontas per 3 mėn. buvo baigtas Visą ll aukštą- 6 sales skyriau Tauro muziejui. Iš karto 1998 liepos 31 d. pradėjome ruošti naują ekspoziciją... Kadangi darbų begalės padaviau prašymą atleisti iš l. e. Direktoriaus pareigų. Meras ir Kultūros skyriaus direktorė paskelbė konkursą Kraštotyros muziejaus vietai užimti. Konkurso tvarka direktorium paskirtas Skaisčiūnų pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas istorikas Antanas Pileckis. Mūsų muziejui prasidėjo geresnis laikotarpis, naujas direktorius mūsų veiklai neprieštaravo.

Prasidėjo intensyvus darbas ir paramos ieškojimas. Kultūros ministerija skyrė kompiuterį, LGGRT Centras davė kopijavimo aparatą, Vilniaus Aukų muziejus deponavo autentiškus KGB eksponatus: čekisto uniformą, rašymo mašinėlę, telefono aparatą , lempą. Vienuolės išsiuvinėjo Geležinio Vilko partizanų rinktinės ( pagal atkurtus autentiškos vėliavos fragmentus) vėliavą, kuriai tinkamą medžiagą atsiuntė gyvenantis JAV Broktone, žuvusio partizano brolis Albinas Barulis. Dailininko Artūro Kaminsko darbštumo ir sumanumo dėka, seni stendai perdirbami į naujus ir taip kuriamas naujas, modernus, informatyvus muziejus. Iš aukų gautų lėšų neužtenka, kreipėmės į Krašto apsaugos ministeriją tais metais buvo sudaryta komisija Laisvės kovoms remti. Su Kultūros centro direktore paruošėm projektą. Projektas buvo vieno balso persvara patvirtintas, gavome pusę prašytų pinigėlių tai jau buvo stipri parama, kuri leido beveik pilnai užbaigti ekspoziciją. Čia turime būti dėkingi E. Simonaičiui tada dirbusiam Krašto apsaugos ministerijoje viceministru ir Vagnoriui - tos komisijos pirmininkui.

Muziejus

Ekspozicija baigta - pasiruošimas jos atidarymui.

Pavasaris 1999 balandžio 10 diena apsiniaukusi, bet nelyja. 8 val. ryto J. E. Vilkaviškio vyskūpijos vyskūpas Juozas Žemaitis Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje aukoja Šv. Mišias už žuvusius ir negrįžusius iš tremties. Apskrities administracijos pastate Vytauto 28 vyksta svečių registracija. Jų labai daug - iš visos Lietuvos. Malonu sutikti Nijolę Baužytę Lietuvos miestelių režisierę. LGGRT Centro Istorinės atminties departamento direktorių Kęstutį Dumčių su 11 centro darbuotojų Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos pirmininką E. Stanciką Laisvės kovų sąjūdžio pirmininkmą J. Čeponį Kultūros ministerijos muziejų skyriaus viršininką E Senapėdį, Vilniaus ir Kauno tremties muziejų direktorius su darbuotojais, daugelio laikraščių korespondentai Lietuvos, LNK, Baltijos ir Marijampolės televizijų atstovai ir daugelį kitų. Svečių ir Marijampolės miesto ir apskrities politkaliniai, tremtiniai ir kiti. Lygiai 14 val. atvyko Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis.. Su Juo man teko perkirpti juostelę ir atidaryti muziejų, kurį palaimino (pašventintas kun. J. Rosino buvo 1993m. ) J. E. vyskupas J. Žemaitis. Garbiems svečiams pravedžiau apžvalginę ekskursiją. Visiems labai patiko nauja ekspozicija, sakė, kad tokios Lietuvoje nėra. „ ....Tikrai nėra, bet kažkas panašaus turėtų būti visose buvusiose partizanų apygardoje savo kalboje pasakė Krašto apsaugos viceministras E. Simanaitis.

Tikslas pasiektas. Manau dabar niekam nešaus į galvą šį muziejų sunaikinti. Privalome jį turtinti ir išsaugoti kartai, kuri jau nieko nežinos apie Tėvynės auką ir kovą dėl Laisvės, ir atminimui tų, kurių dėka mes šiandien laisvi.

2000 metai Aldona Vilutienė

Eksponatai

1. Prie muziejaus eksponatų.

2. Priesaika. Skardupių parapijos klebono Antano Yliaus iniciatyva, Skardupių klebonijoje 1945m. rugpjūčio 15 d. buvo įkurta Tauro partizanų apygarda. Tai , turbūt, vienintelis atvejas Lietuvoje, kad bažnytiniame pastate, dvasininko iniciatyva būtų pradėta rimta kova dėl Laisvės.

3. Geležinio Vilko rinktinės vėliava. Originalas neišliko, teko, pagal liudininkų parodymais, vėliavą atkurti. Originalą, rinktinės vado įsakymu, partizanė P. Pušinskaitė- Vilija, užsakė Kaune. Vėliavą parsivežė į rinktinę įsisiuvusi po palto pamušalu. Rinktinės vado Žiedo žmona Kastulė Stravinskienė ir kiti dalyvavo Vėliavos šventinime. Pagal jų parodymus sukūrėme kopiją. Medžiagą atvežė partizano Barulio brolis iš JAV Broktono Siūlus, apdailą padovanojo, vėliavą išsiuvinėjo ir pasiuvo Marijampolės Vargdienių seserų kongregacijos šviesios atminties sesuo Marytė Kučinskaitė.

4. Stribai taip "pagerbdavo" kovose su okupantu žuvusiųjų kūnus, kelias dienas išniekintus laikydavo gatvėse, turgaus aikštėse o paskui slapta nakčia sumesdavo į griovius, šulinius, užkasdavo pelkynuose, žvyrduobėse.

5. A. Ramanauskas su sese Aldona Sibire prie berželio iš kurio padaryti rožinio karoliukai

6. Partizanų ryšininkė Janina Lukevičiūtė - Miliauskienė, rašo į svečių knygą.

Partizanų ir tremties muziejus

Tėvų namai, žali miškai
ir pajūrys smėlėtas, -
Visa čia Lietuvos kančia
Muziejuje sudėta.

Čia surinkti kraujo lašai -
Laukai juo apšlakstyti.
Po Sibiro gilias pusnis
Jų kaulai išbarstyti.

Brangioji mūsų Lietuva,
Kaip gintaro lašely
Atsispindi Tavo kančia
Muziejaus šiam kampely

Visiems čia vietos surasta:
Ir priešui, kuris mynė,
Ir broliui, žuvusiam nuo jo,
Kuris Tėvynę gynė.

Ne plėšti turtų ar žudyt
Jie į miškus išėjo.
Tiktai namus nuo priešo gint -
Laisvi gyvent norėjo.

Ilgai minės dar daug kartų
Datas ir jubiliejus.
Primins žiaurias tautos kančias
Šis nuostabus muziejus.

Janina Lukevičiūtė-Miliauskienė

7. Jos kūrybos eilėraštis "Partizanų ir tremties muziejus".

Partizanų muziejų aplankius

(Marijampolėje)

O, mano tauta, kiek tu iškentėjai,
Miškuos ir apkasuos, kalėjimuos, tremty.
O, mano tauta, šitaip tu laimėjai:
Gyvename jau mes - laisvoj šaly.

Jau nebešvilpia dūkstančios patrankos,
Jau neberūksta dūmai kruvini,
Jau laisvos mūsų širdys, mūsų rankos.
Jau džiūgaujant šviesia ateitimi.

Ir vyrai ąžuolai, ir liaunosios merginos
Atstatė krūtines prieš priešus įžūlius,
Nes buvo jiems labai brangi Tėvynė-
Brangesnė už jaunystę, jos džiaugsmus.

Nebuvo jiems per daug už ją aukoti,
Savo asmeninio gyvenimo dienas,
Net savo brangiąją gyvybę atiduoti,
Jaunystės juoką ir skambias dainas.

Jeigu negalim jų dabar nešiot ant ranku,
Nešiokime juos savo širdyse,
Dažnai pagerbkime jų atminimą brangų
Poezijoj, paminkluose ir maldose.

O Dieve, savo didvyrius atminę,
Šiandien ir vėl mes meldžiame Tave:
Palamink mūsų Lietuvą Tėvynę,
Kad visad būtų ji laiminga ir laisva

Kad niekad jau netemdytų padangės,
Nuo priešų tankų kyla dūmai kruvini.
Kad visad būtų laisvos mūsų širdys, mūsų rankos.
Kad kiemuose klegėtų kūdikiai linkmi.

Sesuo Joana SJE

Atmintis

Žvilgsnis į laisvę

Pokario Lietuvoje nebuvo ramu. Ir “išvaduotojai”, ir “išlaisvintojai”auklėjo mus kieta geležine letena. Žmonės buvo tremiami į Sibirą, grūdami į kalėjimus. Lietuvis buvo kaltas, kad jo tėvai turėjo daugiau žemės, kad sodyba buvo graži, tvarkinga, kad jis buvo išsilavinęs.

Okupantų teroras sukėlė pasipriešinimą: susibūrė partizanų būriai, kurie tramdė atėjūnų siautėjimą. Tada bausmė jgijo kažkokj pasakišką pobūdį: už nepatinkančią tarybinei santvarkai dainelę ar anekdotą atseikėdavo dešimt metų. Dažniausiai nukentėdavo jaunimas, nes tai buvo karta, auklėjama patriotiškai nusiteikusių mokytojų, kurie išmokė “skirti grūdus nuo pelų" mylėti ir aukotis tėvynei. KGB rūsiai, kalėjimo kameros, lageriai buvo perpildyti jaunuomene.

Ir tomis nepalankiomis aplinkybėmis, po sunkaus darbo, dar siuvinėdavome, ausdavome juosteles, o tai daryti galėjome tik slapta. Siūlelius ardydavome iŠ kojinių, iš trikotažinių baltinių, traukydavome iš skarelių, jei rasdavome tinkamą spalvą Padarytą darbelį reikėdavo išsaugoti nuo daugybės kratų, nes radę sunaikindavo, o neduok Dieve, jei tai būdavo išsiuvinėta trispalvė ar kas nors antita-rybiška, tai grėsė naujas straipsnis ir didesnė bausmė. Bet nėra padėties be išeities Sugebėjome savo kuklius darbelius išsaugoti. Šiandien, jie jau nesliapia-mi, gali liudyti anas dienas. Si savo darbelį, dabar Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus eksponatą siuvinėjau gal 2-3 mėnesius, slėpdavau padraskytoje “šimtasiūlėje" Kai baigiau, įsiuvau į savo atsivežtinį paltuką, po pamušalu ir taip saugojau nuo 1949 iki 1955 metų. Kai paleido iš lagerio nuvykau pas mamą. Ji buvo tremtyje. Ten nebijojau, kad gali patikrinti. Į Lietuvą grįžau 1958 metais. Savo darbo niekam nerodžiau. Laikiau sandėliuke įkištą į seną kojinę tarp įvairių skudurėlių. Tikėjau. kad kada nors parodysiu. Į muziejų atidaviau 1994 m.

Ona ANDZIULYTĖ LIUTKEVIČIENĖ

LANKYTOJŲ [SPŪDŽIAI

Atidarymo iškilmės baigėsi, visi išsiskirstė, liko gera nuotaika ir jaudinantys įrašai muziejaus Lankytojų knygoje. Šiltus atsiliepimus paliko daug garbingų svečių, ne tik Lietuvos Vyriausybės atstovai, parlamentarai, rašytojai, bet ir iš kitų šalių, net žemynų, mokiniai ir studentai, buvusieji politiniai kaliniai, partizanai, tremtiniai. Pateikiu dalelę muziejaus lankytojų įrašų.

Tauro apygardos partizanų garbė - visos Lietuvos garbė,
įamžinta šiame kovų ir lemties muziejuje,
tebyloja ainiams apie Tėvynės meilę ir narsumą.

Vytautas Landsbergis, 1999 m. balandžio 10 d.

Lietuvos jaunime, neaplenki šio muziejaus.

Čia mūsų protėvių dvasia. Melskis ir aukokis už Dievą ir Tėvynę.

A. Buškevičienė, „XXI a." korespondentė

Su dėkingumu už milžiniškų darbų
vardan Lietuvos, Atminties ir ateities.

Vytautas Cinauskas

Ačiū už tokį subtilų prisilietimų prie skaudžios mūsų praeities.
Malonu, kad atsiranda netradicinių muziejų. Linkiu sėkmės ir įkvėpimo.
Ina Marčiulionytė, kultūros viceministre

Reikia tik įsižiūrėti į Jų akis, kokios spindinčios, gilios, mąslios, doros,
meilės sklidinos akys. Akys, kurios regėjo savo mirtį ir Tėvynės agoniją.
Kurios galėjo žiūrėti be baimės, nes tikslas buvo brangiau už savo gyvybę.
Kaip maža tokių akių šiandien!

Žemai lenkiuosi visiems, įkūrusiems šį muziejų.

Nijolė Baužytė, TV žurnalistė, 1999 04 10

Dėkojame muziejaus įkūrėjams už didelį darbą
prikeliant iš užmaršties jos geriausių sūnų ir dukterų žygdarbius.

„Valstiečių laikraštis" (parašas neįskaitomas), 199411 15