Popierinės rožės

Po partizanų spaudą pasižvalgius

Popierinės rožės
Pušyno viduryje dega laužas Jo malonioje šilumoje aplinkui susėdusi partizanų grupelė. Vieni išsiavę džiovina autus, o kiti šiaip šildosi. Visi po žygio išvargę su malonumu smaguriauja poilsio valandėle. Oras šaltas ir žiemos speigas be ugnelės gerokai įkyrėjo. Partizanai juokauja ir kalbasi įvairiomis temomis. Aplinkui siaučianti žiauri bolševikinė gūduma nepalaužia pasiryžėlių ūpo bei valios. Pradėjo snigti stambiomis snieguolėmis.
Kaip gražiai ir tikslingai Dievas surėdė gamtą. Smulkiausi padarėliai žino savo paskirtį ir neiškrypsta iš harmoningo visatos kelio. Štai kad ir maža snieguolė... Arba paimkime rožės žiedą, kaip jis kvepia, koks jis gražus. Ne veltui mūsų lietuvaitės taip jas myli. Dirbta gėlė neturi to grožio ir žavumo - prašneko Tauras. Tauro minties niekas nekritikavo. Užstojo tyla.
- Aš, broleliai, turiu kitą nuomonę apie dirbtinas rožes,- prabilo senyvas partizanas. jis išsiėmė užrašų knygelę ir, labai atsargiai versdamas lapus, surado mažą raudoną popierėlį.
- Žiūrėkite, šitą lapelį nešioju jau dveji metai. Jo nepamesiu, kol gyvas būsiu. Jis man kaip relikvija. Rodos, jaučiu jo gaivinančią šilumą. Didžiausiam nusiminime ir nelaimėje aš jį prisimenu.

Visi įdėmiai sukluso, nes pastarasis buvo rimtas žmogus. - Tai buvo prieš pora metų. Tada irgi buvo žiema kaip dabar.Aš gyvenau dar laisvėje, nors ir tada raudonasis okupantas žiauriai persekiojo mus. Puikiai prisimenu,tada buvo turgadienis, pilnas miestelis žmonių. Einu į turgų šio to nusipirkti ir pasikalbėti su kaimiečiais. Žiūriu, prieš MVD aikštėje stovi ratas žmonių. Supratau. Jau vėl bus išmestas koks nors užmuštas ar nukankintas mūsų brolis. Neapsirikau. Guli be batų, be viršutinių kelnių / šiuos daiktus išsidalino stribai/ jaunas partizanas krūtinė nepaprastai sudraskyta. Sužinojau jo žuvimo istoriją. Užkluptas gausaus priešo kovojo, bet neįstengė pasitraukti. Nenorėdamas gyvas pasiduoti žiauriems kankintojams, savo granata susisprogdino.
Matau moterėlės slapta šluosto ašaras ir bailiai žvelgia į MVD langus. Aš verkiau be ašarų. Vyrai moka tik širdimi verkti. Atsitraukiau ir nuėjau į turgų. Grįžtu po geros valandos. Žiūriu, prie nužudytojo baisus judėjimas. Žmonės į visas puses bėgioja, o stribai gaudo ir varo į MVD būstinę. Susistabdau bėgančią moterėlę ir viską sužinau apie nepaprastą judėjimą.
Kokia tai mergaitė nupirko turguje raudonų popierinių rožių ir apdengė žuvusiojo partizano krūtinę. Pamatę stribai pradėjo gaudyti ir tardyti žmones, kas tokį didelį "nusikaltimą" padarė. Prie lavono matėsi purvyne sutryptų keletas popierinių rožių. Tai įniršusių stribų darbas. Man pavyko vieną lapelį paimti, kurį štai dabar ir matote.
Ilgai MVD tardė ir klausinėjo žmones, kas išdrįso tai padaryti, bet nepavyko. Ir aš ilgai teiravausi, kas ta šaunuolė mūsų Tėvynės dukra, bet, deja, neradau. Tik mano ieškojimo tikslas buvo kitoks: aš norėjau išreikšti pagarbą, o MVD -istai norėjo ją nukankinti.
Pasakotojas rožės lapelį pagarbiai pabučiavo ir vėl paslėpė. Buvo užviešpatavusi gili tyla, tik deginamų šakų tratėjimas girdėjosi.
- Na, vyrai, ruošiamės žygiui - pasigirdo vado komanda.
P a r t i z a n a s 1950. IX. 20.