Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai

1950 metais Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims  rinktinių vadams. Du  Vytautas Gavėnas  - Vampyras ir  Algimantas  Matusevičius  - Neptūnas - Vytauto rinktinės.

LDK Vytauto partizanų gretos labai išretėjo.  Nuo 1951m. vasario   šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvūnijos: Ąžuolo ir Kęstučio.  Rinktinei vadovavo Antanas Grikietis -  Slapukas, dabar slapyvardį pakeitęs į Vidmantas.  Ąžuolo tėvūnijos vadas -  Algimantas Rutkauskas – Miškinis;  Kęstučio -  Albinas Valeras Bieliūnas – Kabelis. KGB siekdami kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951metais  sudarė  agentų - smogikų grupę ir pasiuntė juos  susisiekti su Vytauto rinktinės partizanais.  Išgirdęs apie apylinkėse pasirodžiusius partizanus Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis su adjutantu  Skirgaila -  Albinu Naviku nuvyko į susitikimą  Šilbalių kaime Vilkaviškio raj. pas Antaną  Bieliauską.  Čia aptariant  susijungimo planus, Kabelis netikėtai buvo  stipraus smūgio apsvaigintas. Per susišaudymą žuvo Skirgaila ir sodybos šeimininkas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į Vilkaviškio KGB.    Nepakeldamas žiaurių kankinimų Kabelis palūžo. Jau po savaitės Kabelis nuveda čekistus  į savo artimiausių draugų  Kęstučio tėvūnijos  partizanų bunkerį Trilaukio kaime, Pajevonio vlsč.. Nelygioje kovoje Su kelis kartus gausesniu priešu žuvo  Bronius  Bobina – Patrimpas, Pranas  Ruseckas – Drugys,  Jonas  Misiukevičius – Arūnas,  Gintautas  Navickas -  Dudutis, Benius  Gataveckas- Verpetas.

 Nuo 1952 metų sausio 12 dienos Kabelis jau ne Vytauto rinktinės Kęstučio tėvūnijos vadas, o agentas – smogikas  slapyvardžiu Variagas. KGB jam nurodė  veikimo planą –tarp  Kalvarijos, Bartninkų ir Keturvalakių, įrengė kelias slėptuves, , leido naudotis senais ryšiais, davė du smogikus ir aukštos kvalifikacijos čekistą į vadovus. Detaliai parengdavo kiekvienos operacijos planą.

1952m. sausio 21 dieną,  Kabelio išduotas , sunaikinamas  Patilčių k. Keturvalakių vlsč., pas Lukoševičių  paskutinis LDK Vytauto rinktinės štabas: rinktinės vadas  Antanas  Grikietis – Slapukas Vidmantas,  jo adjutantas Juozas  Kmieliauskas – Aitvaras,  rinktinės štabo viršininkas  Feliksas Čereška – Karvelis, štabo nariai Pranas Daubara – Liūtaširdis ir  Pranas  Kemeraitis - Tauras.

 1952 m. pavasarį  Kabeliui – Varegui pavyksta užmėgsti  ryšį su  Ąžuolo tėvūnijos  vado Miškinio  - Algimanto Rutkausko partizanais.

  Miškinis tai žmogus iš legendos. Partizanauti pradėjo 1945m pradžioje. Jo kariuomenė dar nelietė, bet neapykanta okupantui, noras padėti broliui  partizanui Bonifacui – Apuokui, kuris vadovavo būriui Lenkijoje, taip vadinamą Suvalkų trikampį, įtraukė Algimantą į patį kovų sūkurį.  Grįžęs iš Lenkijos  Priklausė Pelėdos - Pakruopio  būriui. 1946m. Kazlų  Rūdos miškuose baigė kariūnų kursus, tapo 4 –os kuopos vadu, o nuo 1949 m.   Gedimino tėvūnijos vadu. Ją čekistams sunaikinus vadovavo Ąžuolo tėvūnijai.   Daug kartų jis vedė vyrus į kovą, daug kartų žiūrėjo mirčiai į akis, bet išlikdavo gyvas.Jis buvo nepaprastai sumanus, drąsus, greitos orientacijos. Tai rodo kad ir toks epizodas: kai 1948 m. vasario 16 – osios išvakarėse Būdviečių k. pas Aleską buvo čekistų apsupti, mūšio įkarštyje sėkmingai iš apsupties pasitraukęs sėdo ant arklio ir, kad nekeltų įtarimo čekistams, pasuko link Kalvarijos ir tik jos prieigose dingo.

Miškinis buvo netik drąsus bet ir nepaprastai atsargus. Gal  todėl sėkmingai  išpartizanavo beveik aštuonerius metus, nors kelis kartus ir buvo sužeistas. Tą lemtingą 1952 metų  žiemą jie leido Žaliosos (Buktos) miške ir Vyšnialaukio kaime pas  Petrą Adomaitį slėptuvėje.  Žiema buvo šalta ir daug sniego. Būriai tarpusavyje žiemą nebendravo, todėl slėgė nežinia ir vienatvė.  Gegužės pradžioje Kolumbas – Juozas  Sasnauskas iškeliavo į Amalviškių kaimą pas ryšininką. Šis pažadėjo  paieškoti Geležinio Vilko rinktinės Dešinio tėvūnijos kovotojų ir perduoti  Kolumbo pasiūlymą susitikti.  Po kelių dienų, kai Kolumbas su Deimantu -  Petru Jukneliu  vėl aplankė ryšininką  Vitą  Liutvinską, šis  Kolumbui  perdavė  Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės  Dešinio tėvūnijos vado Karaliūno -  Klemenso  Marčiulaičio  laiškelį, kuriame buvo numatyta susitikimo vieta.  Sutartu laiku Miškinis Kolumbas, Deimantas ir Inkaras -  Petras  Burnelis  atėjo į Amalviškes. Čia jų  laukė  Dešinio tėvūnijos kovotojai: Karaliūnas,  Smauglys, Dėdė ir  Klajūnas. Partizanai drauge praleido keletą dienų, aptarė tolimesnę galimą veiklą. Buvo sutarta, kad ryšininkas Vitas  Liutvinskas, palaikys ryšį tarp abiejų Dešinio ir  Ąžuolo tėvūnijų. Atsisveikinant Karaliūnas įteikė  ryšulį laikraščių „Partizanas“. Grįžę, partizanai slaptavietėje rado Kabelio kvietimą į susitikimą.  Kvietime buvo nurodyta, kad žuvus DLK Vytauto rinktinės vadui, Kabelis paskirtas rinktinės vadu, todėl nori susitikti su visais Vytauto rinktinės kovotojais. Ruošiantis eiti į susitikimą  Miškinis  mėgino išsiaiškinti padėtį Kabelio veikimo zonoje,bet čekistai buvo taip gerai parengę planą, kad  ryšininkai neįtarė nei Kęstučio tėvūnijos vado Kabelio, dabar jau KGB agento  Variago, nei partizanais apsimetusių dviejų jo draugų – saugumiečių.

1952 m. naktį iš gegužės 20 į 21, sukorę didelį kelią, išvargę, nieko blogo neįtardami  Miškinio vyrai Laibikių kaime, pas ryšininką Rūgštelę susitinka su Kabeliu. Miškinis   pas Rūgštelę  nori aptarti  visus reikalus, tačiau Kabelis primygtinai vadina  atvykusius eiti į slėptuvę. Po ilgų įkalbinėjimų Miškinis sutiko. Tai buvo klaida. Išdavikas nusivedė į tam tikslui KGB įrengtą bunkerį, vieną tariamą partizaną pastatė sargyboje, o po kiek laiko kitą pasiuntė atnešti maisto. Pats gi su svečiais aptarinėjo  planus. Lyg tarp kitko sunerimęs, kodėl taip ilgai negrįžta draugas su maistu, eina pažiūrėti. Netoliese krūmuose tykojo garnizonas su stribais. Išėjus Kabeliui, į bunkerį pro angą buvo įmesta dujinė granata. Dujos suveikė iš karto, ir vyrai prarado sąmonę tik Petras  Juknelis – Deimantas suspėjo nusišauti.  Juozas  Sasnauskas – Kolumbas, Algimantas  Rutkauskas – Miškinis ir  Petras  Burnelis – Inkaras  buvo atgaivinti Kauno saugume.  Miškinis kalbėti atsisakė  Jis ir Kolumbas po žiaurių kankinimų buvo nuteisti mirti. Nuosprendis įvykdytas 1952m. lapkričio 26 dieną. Petras  Burnelis gavo 25 metus. Iš lagerių nebuvo leista grįžti į Lietuvą, Apsigyveno Kaliningrado srityje. Ten ir mirė. Jo palaikus  Juknelytės Teresės ir Burnelio pusseserės .....?...... iniciatyva parvežė į Lietuvą ir palaidojo Padovinio kapinėse.

 Žuvus Ąžuolo tėvonijos kovotojams , Vytauto rinktinėje liko tik du partizanai,  tai  Kęstučio tėvūnijos vado adjutantas  Pijus  Degutis – Kęstutis  ir  Tauro apygardos   štabo sanitarijos skyriaus viršininkė Angelė  Senkutė – Aušrelė, Danutė.

1952 –ieji sunkūs metai partizanams patikimi rėmėjai, ryšininkai kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Čekistai visai suįžūlėję, kiekvienam partizanui sekti skirta  apie 30 šnipų, informatorių, o kur dar smogikų grupės.

Tokiose sąlygose septintuosius savo partizanavimo metus leidžia  partizanų daktarė (taip ją vadino partizanais)  Angelė  Senkutė  - Aušrelė, Danutė paprasta Tursučių kaimo Šunskų valsčiaus  mergaitė, gimusi 1921 m., augusi gausioje  8 vaikų pavyzdingo Lietuvos ūkininko šeimoje. Angelė buvo šeimoje 7 –oji.  Anksti neteko motinos mirusios džiova.

Senkutė operuoja partizaną Jūreivį

 Angelė baigusi Marijampolės gimnaziją su seserimi  Brone įstojo į Kauno Karmelitų gailestingųjų seserų kursus. Juos baigusi nuo 1943 metų dirbo Marijampolės ligoninėje medicinos seserimi, ruošėsi būti gydytoja. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą Angelė įsitraukė į pasipriešinimą. Dirbdama ligoninėje, daug padėjo  Tauro apygardos partizanams, sunkiai sužeistiems kovos lauke, čekistų atvežtiems  operuoti. Apgydyti jie būdavo žiauriai kankinami. Senkutė padėdavo jiems pabėgti iš ligoninės, teikė partizanams, vaistus, tvarsliavą.

 Buvo čekistų sekama, o 1945 metų žiemą suimta ir tardoma. Dėl įkalčių stokos paleista, bet ramybės daugiau neturėjo – buvo sekama. Kritiniu momentu  išėjo pas partizanus ir tapo miško brolių daktare – Aušrele. Buvo paskirta Tauro apygardos štabo sanitarijos skyriaus viršininke. Tėvai ištremti. Sodyba sudeginta. Sesuo Onutė suimta ir po žiaurių tardymų nuteista 10 metų. 7 –ris metus  neapsakomai sunkiomis sąlygomis gydė ligonius, sužeistuosius, operavo, laisvomis valandėlėmis kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, svetimu Reginos Salvelytės vardu siuntė paguodos žodį į lagerį sesei Onutei ir artimiesiems.

 Aušrelė buvo nuolat šnipų ir čekistų sekama, bet Apvaizda ją saugojo net ir tada, kai viena draugė, tada jau saugumo agentė slapyvardžiu Onutė,  1950m. lapkritį saugumo nurodymu pakvietė Aušrelę  pas save pagyventi. Oi kaip tada sujudo čekistai. Buvo sukurtas ypatingas ryšys tarp agentų ir centro. Paruošta operatyvinė grupė, bet – Aušrelė neatėjo.  Patyrę nesėkmę čekistai Aušrelės kelius apraizgė dar stipresniu šnipų  lanku. 1952m pradžioje, Aušrelę dabar jau slapyvardžiu Danutę, persekioja dar viena labai gerai pažįstama   agentė Lakštutė, ši net sergančia apsimeta, kad tik  įviliotų  Aušrelę į spąstus. Tačiau ir tada Apvaizda ją apsaugo : kai viskas čekistų buvo paruošta suėmimui, Danutė  tą dieną neatėjo. Tačiau 1952 –jieji buvo lemiami.  Gegužės 31 dieną prie Amalvos ežero žuvus Geležinio Vilko rinktinės Dešinio tėvūnijos vadui  Klemensui  Marčiulaičiui – Karaliūnui ir Vincui Dominaičiui – Sūnui, Aušrelė  lieko be ryšio.  Tai nepapratai sunkus momentas...  Sunkiausią gyvenimo valandą  atsiliepia  Vytauto rinktinės, Kęstučio tėvūnijos vadas  Kabelis, dabar jau KGB agentas Variagas.  Kad Kabelis užverbuotas Aušrelė nežino. Žinia džiugi- užmegstąs ryšys, bet Aušrelė atsargi, ir tik gavusi trečią kvietimą ji  sutinka susitikti ir parašo laišką. Štai keli to laiško fragmentai. ... Brangūs mano broliai, skaudu ir liūdna, kad mūsų brolius atskyrė < > Nežinome kuriam laikui mus paliko, bet paliko darbui, o sielvartui juk mes esame jau pakankamai užgrūdinti...

 Jei jaučiate, kad aš galiu, ką nors padėti, tai žinokite, kad aš imsiuosi visokių žygių, kiek tik jėgos neš.

Kadangi aš nežinau ką Jūs nuspręsite, tai aš atvyksiu vis tiek Vl. 21 į tą pačią vietą , kurioje Jūs manęs laukėte jau du kartus. Ir taip  Aušrelė atvyko mirties pasitikti. Ją čia, Laibikių kaime pas Šolienę maloniai sutinka Kabelis su dviem „partizanais“, o iš tiesų smogikais ir išsiveda į netoliese  KGB specialiai  Kabeliui ir jo smogikams įrengtą slėptuvę tolimesniems planams aptarti. Supratusi klastą  Aušrelė bandė pabėgti ir buvo smogikų nušauta.

Manoma, kad lavonas nuvežtas į Kauno saugumą . Užkasimo vieta nežinoma. Žuvimo vietoje Laibikių kaime Kalvarijos apylinkėje Angelei Senkutei  - Aušrelei Danutei 2010  06 11d. pastatytas ir pašventintas LGGRTC  atminimo ženklas. Tą pačią dieną toks pats atminimo ženklas  žuvimo vietoje Pakusinės kaime Šunskų valsčiuje  pašventintas  A. Senkutės bendražygiui  Pijui Degučiui – Kęstučiui paskutiniam Tauro apygardos LDK Vytauto rinktinės partizanui.

               Pijus  Degutis - Kęstutis

 Pijus Degutis 1940m. pradžioje iš Argentinos  atvyko pas brolį į  Gintautų kaimą Kalvarijos valsčiuje. Birželio mėnesy, okupavus sovietams Lietuvą, grįžti į Argentiną pas  žmoną ir dukrą jam neleido.  Dirbo buhalteriu.

  1948 rugsėjo 16d. jų sodyboje  žuvus   Kaributui ir Gegužiui  Pijus išėjo pas partizanus, tapo Vytauto rinktinės Ąžuolo kuopos kovotoju, vėliau  štabo darbuotojas.

  1952 metų birželio 22d. smogikai nušovę Aušrelę savo kruviną darbą tęsė toliau. Sužinoję, kur slepiasi partizanas Kęstutis,  tą pačią dieną pas jį siunčia ryšininką  RUGŠTELĘ su laišku.

 Ryšininkas grįžta su Kęstučio laišku, kuriame Kęstutis kviečia Kabelį į susitikimą.

   Birželio 24 naktį vykdydami KGB užduotį smogikai   partizanų uniformomis atvyksta  į  Šunskų valsčių Pakusinės kaimą pas Mikaliną Šlekienę į susitikimą su partizanu Kęstučiu.    Jei tikėti vieno iš smogikų  „Smielyj“   birželio 25d. agentūriniu pranešimu  kapitonui Žemalochinui,  Kęstutis namų šeimininkės pakviestas iš slėptuvės, kuri buvo įrengta  gyvenamam pastate po krosnimi, atėjo į susitikimą. Kabelis po trumpo pokalbio,   prisistatęs rinktinės vadu,  liepė Kęstučiui viską pasiimti ir eiti su jais į vado veikimo rajoną.  Smogikai paėmę dokumentus ir rašomąją mašinėlę išėjo kartu su Kęstučiu.  Prieš išeinant iš namo, Kęstutis  įtarė grupę, parengė savo automatą kovinei padėčiai, stengėsi eiti užpakalyje visų. Nuėjus apie 2 km. nuo Šlekienės sodybos, miško masyve Kęstutis bandė pabėgti nuo grupės to pasėkoje buvo nušautas.

                                         Aldona  Vilutienė