Morta Linkaitė - Jūra

Minint Juozo Lukšos - Skirmanto(Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės- Jūros. 
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi,pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglopstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą,ilgesį, laukimą,ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.

Teisė Ypatingasis Maskvoje. Skyrė 25m. Išvežė į Komiją Intos ypatingojo režimo lagerius. Ten ją ir sutikau. Paprastutė,kukli,tyli, bet kartu ir rįžtinga. Suluošinta fižiškai, tačiau tvirtos dvasios ir principų lietuvaitė. Širdį atverdavo tik tada kai visiškai pasitikėdavo žmogumi. O ten, toje aplinkoje, ar galima buvo pasitikėti?…Todėl daugiausia ir kalbėdavome apie tėviškę jos gamtą ir tik silpnumo valandėlėmis, kai užliedavo mintis švelnūs jausmai ir prisiminimai, šviečiant Šiaurės pašvaistei, ar ilsintis po katorgos darbų ant narų, atverdavome širdis.
Baisiausia byvo trys momentai, kartą pasakė Mortelė: “Kai Kauno saugume atitempė akistaton nepaeinančią Motiną, kai sužinojau, kad sesuo Birutė suimta šoko iš saugumo tardytojo kabineto esančio trečiame aukšte ir susilaužė stuburą ir kojas ir kai1951metų rugsėjį iš Intos mane vėl Stolypino vagone nubildino į Kauną ir ten saugumo kieme pamačiau savo mylimąjį, legendinį partizaną Juozą Lukšą.” Po šių žodžių iš Mortelės išgirdau tylų, gilų ir graudų atodūsį, kuris privertė sugrįžti į realybę.
O realybė baisi: nepakeliamai sunkus darbas,blogas maistas, traumos stubure ir kojose gautos per tardymus vis labiau ir labiau alino Mortelės sveikatą. Netekusę sveikatos, paliegusę Mortelę išvežė į Abezę. Tai lageris į kurį vežama numirti. Mortelė nors jau buvo išnešta į lavoninę, bet ten atsigavo ir pateko vėl į ligoninę. Berods, 1956 metais, kaip visiškai neįgalią, Maskva aktyravo- nurašė ir išsiuntė į Lietuvą. Kauno geležinkelio stotyje ją nejudančią paėmė sesuo ir parvežė į tėviškę. Nors ir nelaisvos, bet taip brangios Lietuvos gamta ir tėviškės oras, miško kvapas, suteikė Mortelei jėgų. Pakilo. Dar keletą metų pavaikščiodavo su lazdele, bet skausmai neapleido nei minutei.
Mirė Mortelė – Jūra, Gėlelė 1992m. rugpiūčio 11 dieną. Palaidota Skriaudžių kapinėse. 

Aldona Vilutienė