Partizanai: Istorija ir dabartis

Didvyriai nemiršta: Mykolas Kazanas-Mutka, Siaubas

Povilas Gaidelis

Vienas jauniausių Lietuvos laisvės kovotojų, Lokio rinktinės įkūrėįjas leitenantas M. Kazanas gimė 1925 m. rugpjūčio 22 d. Jaskoniškėse, Dusetų vls (į šiaurę nuo Dusetų). Jo tėvas Afanasijus Kazanas, vietinis rusas – Lietuvos kariuomenės kapitonas (1898-1953 08 01) iš Rusteikių k., motina – Sofija Kazakevičiūtė-Kazanienė suvalkietė iš Kalvarijos – politinė kalinė, tremtinė. 1940 m. šeima persikėlė į Zarasus. Sūnus Igorį ir Mykolą bei dukrą Liudmilą jie išauklėjo meilės ir patriotizmo savo Tėvynei Lietuvai dvasia.

Vyresnysis sūnus Igoris (1923-1943) drauge su tėvu aktyviai kovojo zarasiečių birželio sukilėlių būryje. Vėliau dirbo policijos vachmistru. 1943 m. liepos 8 d. susišaudyme su M. Melninkaitės sovietiniais diversantais Dūkšto apylinkėse buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė. Motiną Sofiją 1944 m. spalio 8 d. okupantai suėmė. 1945 m. sausio 15 d. karinis tribunolas ją nuteisė sušaudyti. Vėliau ši bausmė buvo pakeista 10-čia metų kalėjimo. Ji buvo kalinama Gorkio srities Suchobezdnaja lageryje. Į Lietuvą Sofija grįžo 1994 metais. Mirė Vilniuje 1994 m. Tėvas Afanasijus Kazanas, Lietuvos kariuomenės kapitonas, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis. Nuo 1943 m. jis kovojo fronte vokiečių pusėje. 1945 m. prie Karaliaučiaus pateko į rusų nelaisvę, buvo nuteistas 10 m. lagerių ir 5 m. tremties. Jį ištrėmė į Uchtą, o vėliau perkėlė į Vorkutą. 1953 m. liepos mėn. jį išrinko sukilėlių Vorkutos kalinių komiteto nariu. Afanasijus žuvo 1953 m. rugpjūčio mėn. 1 d. malšinant sukilimą. 

Ltn. M. Kazanas-Mutka, Siaubas

1944 m. M. Kazanas įstojo į gen. P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę ir išvyko į karo mokyklą Marijampolėje. Kuomet vokiečių karo vadovybė Vietinę rinktinę išformavo, M. Kazanas grįžo į tėviškę. Jis buvo Tėvynės apsaugos rinktinės savanoris, kartu su tėvu Afanasijumi Kazanu jis prisidėjo prie Lietuvos laisvės armijos (LLA) kūrimo, dalyvavo Sedos-Mažeikių kautynėse prieš Raudonają armiją, tačiau prastai ginkluoti jie negalėjo deramai pasipriešinti rusų tankams.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Mykolas Kazanas-Mutka, Siaubas

JONAS MICKEVIČIUS - ŽVIRBLIS

1916-1947

Tai buvo pirmojo pakaunės partizanų būrio vadas. Gimė 1916 m. Neveronyse, Pažaislio valsčiuje. Tėvai nebuvo labai turtingi, nes teturėjo 7 ha žemės. Augo du broliai ir trys seserys, šeimoje Jonas buvo jauniausias. Tad jam buvo skirta mokytis. Lankė gimnaziją Petrašiūnuose, dirbo Kauno geležinkelio stotyje buhalteriu. Nors šis darbas garantavo atleidimą nuo šaukimo į sovietinę armiją, Jonas Žvirblis juo nepasinaudojo. Mat, jis buvo 1941 metų birželio 23-osios vienu iš sukilimo organizatorių Palemono apylinkėse. Tad iš pradžių slapstėsi Palemone, Šliumbos sodybos daržinėje išsikasęs bunkerį. Draugų pagalba pavyko įsidarbinti Livintų miško ruošimo punkte, kur per kelis mėnesius pavyko suburti į būrį vyrus ir grįžti prie Palemono. Jau 1944 metų gale jis vadovavo partizanų būriui, kuriame telkėsi Pažaislio, Rumšiškių valsčių vyrai. Sakoma, kad greitai vyrų būryje buvo per 30. Buvo labai reiklus, kartais per daug griežtas kovų iškankintiems draugams.

Skaityti daugiau: JONAS MICKEVIČIUS - ŽVIRBLIS

Didžioji Jėga

(Tautos šventės proga)

Mūsų mažutis kraštas, lyg gintaro gabalėlis prigludęs prie neramios Baltijos krūtinės, nuo amžių kėlė ir kelia mūsų didžiųjų Vakarų ir Rytų kaimynų troškimą jį pagrobti, o darbščiąją lietuvių tautą uždusinti vergijos junge. Tačiau, nežiūrint patirtų sunkiausių smūgių, žiauriausių bandymų, mūsų tauta iki šiandien apgynė savo egzistenciją - liko gyva.

Kas per paslaptinga jėga glūdi mūsų tautoje, kad nei kruviniausios kovos, nei sunkus baudžiavos jungas, nei žiauriausia, tamsiausia carinės Rusijos priespauda nepajėgė jos palaužti? Kas per jėga ir šiandien kelia ją į žūtbūtinę kovą prieš kruvinąjį bolševizmą, neleisdama palūžti ir susmukti? Atsakymą rasime pažvelgę į savo tautos praeitį, į nueitą charakteringesnių kovų kelią.

Pirmieji sunkūs bandymai ištiko lietuvių tautą (tuo metu dar susiskaldžiusią giminėmis) XII amžiuje, kada į tylų Pabaltijo kampelį, prisidengę krikščionių tikėjimo skleidimo skraiste, ėmė veržtis iš Vakarų vokiečių riterių ordinai, nešdami mirtį, vergiją ir sunaikinimą. Geležim apsikaustę riteriai tikėjosi greitai ugnim ir kalaviju pavergti menkai ginkluotą bei organizuotą tautą, bet apsiriko. Per daug jau buvo įaugęs lietuvio sieloj jo gimtojo krašto grožis ir meilė jam, kad leistų jį mindžioti ir naikinti žiauriems atėjūnams; per daug jau buvo pamėgęs lietuvis laisvę, kad save leistų apkaustyti vergijos pančiais! Ir pakilo tauta į kruviną, atkaklią gaivališką kovą, vis daugiau spiesdamasi, jungdamasi į vieną kamieną, ir po kelių šimtmečių žūtbūtinės kovos baigė garbingą pergalę Žalgirio laukuose.

Kas atnešė šį didžiulį laimėjimą, apsaugojusį keliems šimtmečiams Lietuvą bei Rytų Europą nuo tolimesnės vokiečių ekspansijos? Pirma, tai lietuvių tautos laiku suprastas vienybės reikalas, gimtosios žemės meilė ir pasiryžimas geriau žūt, bet nevergaut, išugdę galingą tautos dvasią, nepalaužiamą ir kritiškiausiuose momentuose; antra, tai jos vadų nepaprastas suaugimas su liaudim ir nenuilstamas rūpinimasis jos ateitim bei gerove.

Skaityti daugiau: Didžioji Jėga

Didvyriai nemiršta: Alfonsas Smetona-Žygaudas

Povilas Gaidelis.

A. Smetona gimė 1913 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio aps., Raguvos vls., Justinavos kaime. Baltraus Smetonos ir Marijonos Dirsytės-Smetonienės šeimoje. Jo tėvas Baltrus Smetona buvo Prezidento Antano Smetonos pusbrolis. Labai gabus, apsiskaitęs ūkininkas, mėgo skaityti laikraščius ir knygas. Baltrui dažnai tekdavo kaimo žmonėms rašyti prašymus valdžiai, todėl kaimynai jį vadino advokatu. Deja, 1930 m. jis mirė nuo plaučių uždegimo sulaukęs vos 59 metų... 16-metis Alfonsas liko pusiau našlaitis. Jis dirbo su motina ūkyje, tačiau ši veikla vaikino netraukė. Gabus, inteligentiškas, veiklus jaunuolis dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime, organizavo šventes ir minėjimus. Jo mokslai prasidėjo Šilų pradžios mokykloje. Vėliau mokėsi Ramygalos progimnazijoje ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Alfonsas buvo ne tik aktyvus, bet ir patriotiškas jaunuolis. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) veikloje, vadovavo Vadoklių šaulių būriui.

A. Smetona-Žygaudas

1941 metais traukiantis sovietų okupantams iš Lietuvos, jis suorganizavo Lietuvos išlaisvinimo organizaciją (LIO), į kurią susibūrė buvę savanoriai, šauliai ir kiti patriotai. Organizacijos nariai sušaudė 5 aršiausius komjaunuolius, kurie kesinosi nužudyti Šilų parapijos kunigą. Vokiečių okupacijos metais A. Smetona tarnavo policijoje. Jis manė, kad taip bus lengviau kovoti su komunistais. Pradžioje tarnavo Ramygaloje, o vėliau Smurgonyse Baltarusijoje. Į namus jis sugrįždavo tik padėti motinai nuveikti svarbiausius ūkio darbus.

KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ

Petras Girdzijauskas

□ Onutė Preilauskaitė, g.1929, nužudyta 1945 07 4-5

Onutė gimė 1929 m. kovo 4 dieną ūkininkų Stasio Preilausko ir Petronėlės Barčaitės-Preilauskienės šeimoje. Tėvai valdė 10 ha ūkį Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime. Šeimoje augo jaunesnioji sesuo Elenutė, g.1930 m., brolis Jonas, g. 1933 m., ir jauniausioji Agnietė, g.1935 m.

Šeimos ištekliai leido vyriausiajai dukrai suteikti išsilavinimą ir Onutė 1945 m. liepos mėnesį laikė baigiamuosius Eržvilko gimnazijos 4 klasės egzaminus.

Pagirių ir aplinkiniai kaimai antrąją bolševikinę okupaciją sutiko su nerimu, nes gerai prisiminė žudynes Rainių miškelyje, birželio tremtį ir kitas baisenybes. Tačiau visi buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošėsi atremti okupantų išpuolius. Tiems įvykiams ruošėsi tėvai, savo pavyzdžiu uždegdami vaikus.

Partizanų vadovybės paprašyti, Stasys ir Petronėlė Preilauskai įruošė savo gyvenamajame name slėptuvę 4 partizanams. Kadangi partizanų vadovybė tuo metu oficialiai dirbo Eržvilko gimnazijos mokytojais ir palaikyti ryšio su kovinių būrių vadais gimnazijoje negalėjo, viena iš susitikimų ir pasitarimų vietų tapo Preilauskų namai.

Stasys Preilauskas, žinodamas koks gresia pavojus, jei kuris iš šeimos narių prasitars apie slėptuvę arba besilankančius partizanus, suklupdęs visą šeimą prieš kryžių Dievo vardu prisaikdino laikyti paslaptį, neprasitarti ne tik priešams, bet ir draugams apie pogrindžio veiklą. Giliai tikinčiai Onutei priesaika buvo šventas dalykas.

Skaityti daugiau: KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ

Liepos 2-4 d. žuvę Partizanai

1952 m. liepos 4 d. žuvę Vytautas Baranauskas-Dantė ir Antanas Kvedaras-Vytenis, Tautvydas

Birželio 5 d. agento “Nieman” pranešime apie pokalbį su Zose Kondrotaite pasakojama, kad Tautvydas labai liūdnai įsivaizdavo savo ateitį, kad "... gal teks paleisti sau kulką į kaktą ir baigti tokį gyvenimą...” Lygiai po mėnesio - 1952 m. liepos 4 d. per kautynes Pilsupių kaime žuvo Vytautas Baranauskas-Dantė, Vytautas Ulickas ir Alfonsas Urbonas atsišaudydami laimingai pasitraukė, o sužeistas Antanas Kvedaras-Tautvydas traukėsi į Šmotiškių-Pajieslio pusę. Atsiplėšęs nuo persekiotojų ir nubėgęs apie 2 kilometrus, matyt, išsekus jėgoms, suklupo netoli tėviškės laukų, Pašušvio-Pajieslio kaimo ribose... Liudininkų pasakojimu, lyg kažką šaukė runkelių lauke dirbusioms moterims, degino dokumentus. Niekas nedrįso jam suteikti pagalbos, nes netoliese girdėjosi šaudymas. (Vijosi Ulicką ir Urboną.) Babičaitės pasakojimu po kurio laiko pasigirdo šūvis ar keli šūviai ir Antanas Kvedaras-Tautvydas, Birutės tėvūnijos būrio vadas, nutilo amžiams...

Skaityti daugiau: Liepos 2-4 d. žuvę Partizanai

Gudynas Antanas-Speigas

Iš kairės pirmoje eilėje: 1. Slapyvardis - Piršlys (pavardė nežinoma) 2. Jonas Šiugždinis - Anupras 3. Antanas Gudynas - Speigas 4. Kęstutis Valenta - Kęstutis 

Stovi: 1. Motiejus Šiugždinis - Senelis 2. Justinas Šiugždinis - Žvirblis 3. Heinrich Rossmann - Povas 4. Antanas Pužas - Gintaras

PARTIZANAI BROLIAI STAČIOKAI

Suvalkijoje Kampinių kaime Veiverių valsčiuje jaukioje 10 ha Kazimiero ir Elenos Stačiokų  šeimoje užaugo 7 vaikai: trys sūnūs ir keturios dukterys.

„ Aš jauniausia.  Man aštuoneri : sako Ramutė Stačiokaitė  prisiminusi tuos siaubingus okupacijos metus.  Aš ateinu ne iš savo vaikystės - jos nebuvo, - o iš žiaurios  tikrovės. Aš turiu 3 brolius,  3 seseris ir tėvus. Bet mes jau neturime namų – juos išdraskė okupantai. Mano trys broliai - partizanai, o trys seserys  - politinės kalinės.  Tėvai slapstosi  pavieniui nes visų kartu nieks nepriima, todėl aš viena einu per žmones pažįstamus ir nepažįstamus. To neįmanoma apsakyti,- kai eini ir eini ir nežinai kur prisiglausi...   Kaip gali jaustis , kai iš 7- ių  vaikų būrio   lieki vienas, persekiojamas kaip šunelis...“

 Šiandien sukanka 65 metai nuo jauniausio iš 3 brolių partizanų Stačiokų-  Klemenso Stačioko  tragiškos žūties. Jį 1953m. liepos trečiąją Bačkininkų miške  Ašmintos  apyl. klastingai nužudė buvęs kovos draugas Žilvinas,  tapęs MGB agentu smogiku slapyvardžiu Vacys.

Skaityti daugiau: PARTIZANAI BROLIAI STAČIOKAI

Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto JUOZO VITKAUS biografija

• ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI•

Juozas Vitkus, antrasis sūnus iš šešių Vitkų šeimos vaikų gimė 1901 m. gruodžio 10d. Mažeikių apskrities Skuodo-Ketūnų kaime bočelio sodyboje prie Šerkšnės upelio, apie 7 km. nuo Tirkšlių. Bočelis Mykolas per „liustraclją" iš Šerkšnių dvaro buvo gavęs apie 12 dešimtinių žemės. Tėvas Juozapas Vitkus paveldėjo ūkį, tačiau turėjo mokėti bočeliui gan didelę „išimtinę". Šeima sunkiai vertėsi. 1904m. pradžioje Juozapas Vitkus slapta išvykoj JAV, nes prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, nenorėjo eiti į rusų armiją. 1906m. pasikvietė žmoną Marijoną su 3 vaikais atvykti į JAV. Žmona, pardavusi ūkelį ir atsiteisusi su „išimtine", su vaikais — Jadvyga, Juozeliu ir Valerijonu - išvyko iš Lietuvos. Tačiau Londone Marijoną sulaikė, kadangi ji sirgo trachoma, o Amerika sergančių emigrantų neįsileisdavo. Marijona, nemokėdama svetimos kalbos, neturėdama ryšio su Tėvyne ir vyru, pateko į vargą. Vaikus atidavė į prieglaudą, o ši juos išdalino anglų šeimoms. Tėvas, nesulaukęs šeimos, grįžo jos ieškoti ir po 9 mėnesių visi parvažiavo į Tirkšlius, kur nusipirko namą ir pradėjo verstis prekyba.

Juozas Vitkus 1924m.

Skaityti daugiau: Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto JUOZO VITKAUS biografija

Liepos 1 d. žuvę Partizanai

Vytauto apygardos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės:pirmas - apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, antras - Bronius Keblys-Ūsas. Antroje eilėje iš kairės penktas - Vincentas Laucius-Kirvis. Kiti neatpažinti.(Genocido aukų muziejus)

Keblys Bronius-Ūsas gimė 1919 m. Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Galelių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Nuo 1947 m. liepos mėn. — Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos vadas. Žuvo 1949 m. liepos 1 d. Utenos apskrities Kileviškių kaime

Algimanto ir Vytauto apygardų vadų susitikimas. Sėdi šeši: Vincas Kaulinis-Miškinis, Antanas Slučka-Šarūnas, Bronius Kazickas-Saulius, Bronius Keblys-Ūsas, Jonas Bartašius-Saulius, Laimutis, Albertas Nakutis-Viesulas. Stovi šeši: Povilas Baronas-Briedis, Jurgis Urbonas-Lakštutis, (?), Balys Žukauskas-Žaibas, (?), Antanas Starkus-Montė. 1949 m. nuotr.

Nuotraukos iš asmeninio Romo Kauniečio archyvo

Šaltinis: http://kmintys.lt/2017/08/22/aukstaitijos-partizanu-buriu-vienytojas-antanas-slucka-sarunas/

Skaityti daugiau: Liepos 1 d. žuvę Partizanai

Antanas Galinis - Juodoji Kaukė

1910-1945 07 01

Nežinoma ir šio kovotojo palaidojimo vieta. Buvo kilęs nuo Miežonių, į miškus išėjo, nenorėdamas kariauti sovietinėje armijoje ir žūti nežinomam krašte. Niekas dabar nežinojo, kodėl pasirinko Juodosios Kaukės slapyvardį. Buvo kuklus, draugiškas. Būryje buvo 10 - 12 kovotojų. Pastovios stovyklavietės neturėjo, todėl būrys ėjo per didžiuosius Kaišiadorių miškus. Žuvo jie atokiame Jagelonių krašte nežinomomis aplinkybėmis. Palaidojimo vieta nežinoma, tačiau turėjo būti Trakų apylinkėse.

Stasys Galinis - Vabalas pasakojo, kad jo brolis Antanas — Juodoji Kaukė buvo gimęs Miežonių kaime prie Kaišiadorių. Tėvai Andrius ir Agota - mirė jauni, kai Antanukui tebuvo septyneri metai. Jų šeimoje buvo septyni vaikai: Emilija, Anelė, Bernardas, Antanas, Vaclovas, Jonas ir Stasys. Visi liko našlaičiais, o jauniausiam tik vieneri metai.

Vaikystė Antanui buvo sunki ir alkana. Ganė gyvulius, dirbo pusberniu, kol išėjo tarnauti į kariuomenę. Vėliau buvo pasienio policininku Vievyje ir Kazokiškėse. Vokiečių okupacijos metais išėjo į generolo R Plechavičiaus vietinę rinktinę, tarnavo Žasliuose. Buvo vedęs Domicėlę nuo Daugirdiškių (Trakų apskr.). Augino dukrą Stasę.

Skaityti daugiau: Antanas Galinis - Juodoji Kaukė

Birželio 28-30 d. žuvę partizanai

Foto: PAULAVIČIUS Alfonsas (Rambyno brolis) -Jovaras, g. Jokūbaičiuose, Šilalės v. Rambyno būrio partizanas nuo 1946. Žuvo 1951 06 29 Lembo k., Kvėdarnos v.

PAULAVIČIUS Stasys - Direktorius, Rambynas, g. 1918 Jokūbaičiuose, Šilalės v. Pilies būrio vadas. Žuvo 1951 06 29 Lembo k., Kvėdarnos v. (J. Tautkaus - Tautkevičiaus parodymu, žuvo 1951 birželio mėn. Grimzduose, Šilalės v.).

Foto: ŠNIUOLIS  Vincas, Antano, g. 1896 Miežaičiuose, Radviliškio r. Ūkininkas (28 ha). Nešė partizanams maistą. Sušaudytas 1945 06 28 netoli namų.

AUŠKALNIS Juozas - Kudirka, g. Vilkiuose, Veiviržėnų v. Žuvo 1950 06 28(29) Beinoriškėje, Veiviržėnų v., netoli Daugėlos sodybos.

GLOBYS Vladas, Nikodemo-Vainauskas, Ramūnas, g. 1927 Gailiškėje, Gaurės v. Eigulys. LLA karys. Nuo 1946 pogrindinės organizacijos Gaurės v. narys, vėliau viršininko pavaduotojas. Nuo 1949 Rolando būrio partizanas. Nuo 1950 Butegeidžio rinktinės štabo narys, rinktinės vado pavaduotojas ūkio reikalams. Suimtas 1951 06 28. Nuteistas mirties bausme.

JOKŪBAITYTĖ Marytė, kilusi iš Lelėnų, Judrėnų v. Siuvėja. Ryšininkė. Žuvo 1950 06 28-29 Beinoriškiuose, Veiviržėnų apyl., netoli Daugėlos sodybos.

RAMOŠKA Antanas, Antano, g. 1914 Peluta-voje, Pernaravos v., ūkininkų šeimoje. Partizanas nuo 1955 02 18. Žuvo apsuptyje 1957 06 28 Grimuose pas Jasiukaitį. Kūnas gulėjo Ariogalos milicijos garaže. Kur užkastas - nežinoma.

ŠERNIUS Petras - Šapalas, g. Šiliniškiuose, Švėkšnos v. Vilko būrio partizanas. Žuvo 1950 06 28(29) Beinoriškėje, netoli Daugėlos sodybos.

http://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm

Skaityti daugiau: Birželio 28-30 d. žuvę partizanai

Birželio 25-27 d. žuvę Partizanai

1949 m. birželio 27 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Pakapurnio k. apylinkes (dabar – Raseinių r. sav.) šukavo MGB Raseinių vls. poskyrio 30 stribų ir MGB vidaus kariuomenės 273-iojo šaulių pulko 120 kareivių grupė.

Netoli gyventojo Paulausko sodybos buvo aptikti 6 partizanai. Per kautynes žuvo Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadas Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, Beržas, rinktinės štabo narys Alfonsas Augustinas Pakarklis-Kilpa, Puta, rinktinės partizanai Juozas Dirmeikis-Jaunutis, Diemedis (kitais duomenimis, žuvo liepos 27 d.) ir Romas Vaitkevičius-i

Žuvusiųjų palaikai užkasti Raseinių aps. Raseinių vls. Dumšiškių kaime (vadinamajame Vedecko ąžuolyne). 1990 m. rugsėjo mėnesį rasti ir kartu su kitų žuvusiųjų palaikais perkelti į Raseinių kapines.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.
V., 2010, LGGRTC, p. 65.

Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadovybė su rinktinės štabo apsaugos būrio partizanais. 1947 m. Pirmoje eilėje iš kairės: antras – Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, trečias – Antanas Bakšys-Klajūnas; antroje eilėje iš kairės: antras – Alfonsas Augustinas Pakarklis-Puta, šeštas – Edmundas Kurtinaitis-Vainius. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Birželio 25-27 d. žuvę Partizanai

Alfonsas Bagdonas-Arelis

Aro būrio vadas Alfonsas Bagdonas-Aras (VŽM)

Alfonsas Bagdonas gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės k. (dabar vadinamas Paužuolių k.) Juozapo Bagdono ir Domicėlės Babelytės vidutinių ūkininkų šeimoje. Krikštytas Telšių vyskupijos Balninkų bažnyčioje rugpjūčio 26 d. Krikšto tėvai: Antanas Burneikis ir Elena Baranauskaitė1. Bagdonų ūkis buvo nedidelis, bet pažangus: turėjo dviejų galų gyvenamąjį namą, molio plūktą sienų tvartą, klojimą, pirtį ir didelį sodą. Šeimoje augo penki broliai: Jonas, g. 1903 m., Vincentas, g. 1908 10 17, Alfonsas, g. 1912 08 17, Rapolas, g. 1913 m., Povilas, g. 1912 12 12, ir sesuo Ona, g. 1921 m. Visi gimė Ukmergės aps., Balninkų  vls., Padembės (dabar Paužuolių) kaime ir krikštyti Balninkų bažnyčioje. Visi šeši vaikai augo darnioje šeimoje, o paaugę lankė Karališkių pradinę mokyklą ir padėdavo tėvams ūkio darbuose.

Alfonso brolį Vincą vadindavo vienalangiu, nes skaldant akmenis jam išmušė vieną akį. Alfonsas, Rapolas ir Povilas buvo muzikalūs ir gražiai trise grodavo, todėl juos kviesdavo į vestuves, šokius ir kitus pobūvius.

Bagdonų šeimos likimas buvo tragiškas: sūnus Jonas ir duktė Onutė 1948 05 22 buvo ištremti į Krasnojarsko sr., Igarkos r. Praleidę tremtyje 11 metų, 1959 gruodžio 3 d. buvo paleisti. Alfonsas, Rapolas ir Povilas žuvo gindami tėvynę. Dabar nebėra nei Bagdonų sodybos, nei pačių Bagdonų.

Alfonsas Bagdonas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą ir gavo puskarininkio karinį laipsnį2. Baigęs karinę tarnybą, dirbo tėvų žemės ūkyje. Buvo Jaunosios Lietuvos sąjungos narys - jaunalietuvis.

1940 m. rusų okupaciją sutiko nepalankiai. Pirmosiomis Sovietų ir Vokietijos karo dienomis buvo aktyvus sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais tarnavo Paužuolių seniūnu. Išgirdęs gen.P.Plechavičiaus kvietimą, stojo savanoriu į gen.P.Plechavičiaus organizuojamą vietinę rinktinę ir tarnavo puskarininkiu3. Jis tikėjo, kad apgins Lietuvos rytų gyventojus nuo raudonųjų partizanų bei lenkų teroro, o baigiantis karui, kai rudasis ir raudonasis okupantai bus nusilpę, ginklu atgaus nepriklausomybę.

Skaityti daugiau: Alfonsas Bagdonas-Arelis

Alfonsas Vabalas - Gediminas

Alfonsas  Vabalas - Gediminas gimė 1909 01 15 Kybartuose. 1928 m. baigė Prienų  „Žiburio“ gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1928 10 26 dirbo Valstybės radiofone radijo diktoriumi. 1934 04 15 baigė VDU Teisių fakultetą ir išvyko doktorantūron į Sorbonos universitetą Paryžiuje.1939 12 11 įgijo teisės mokslo daktaro laipsnį. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, rusiškai. Nuo 1939m. rugpjūčio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos URM Telegramų agentūros Elta  įgaliotu atstovu Paryžiuje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą  atšauktas, dirbo LSSR teisingumo komisariato kodifikacijos konsultantu.  Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaune Suaugusiųjų instituto  inspektoriumi ir lektoriumi. Dalyvavo pogrindinėje veikloje, organizavo  Tautos tarybos Užsienio skyrių.  Antrosios sovietinės okupacijos metu prasidėjus persekiojimui,  siekiant užverbuoti saugumo agentu 1946 birželį išėjo pas partizanus. 1946 09 01 paskirtas Tauro apygardos štabo Politinės dalies viršininku. Nuo rugpjūčio  15 d. ėjo apygardos laikraščio „ Laisvės žvalgas“ redaktoriaus ir Karo lauko teismo pirmininko pareigas. Paaiškėjus Markulio išdavystei dalyvavo naujame BDPS kūrime, išrinktas jo prezidiumo nariu, Politinio skyriaus viršininku. Vertė  į prancūzų kalbą dokumentus, ruošiamus išgabenti į Vakarus. A. Vabalas- Gediminas pasižymėjo puikia politine orientacija, nepaprastai gabus, eruditas, taikaus būdo, nuoširdus ir jautrus, keliantis pasitikėjimą žmogus.

Žuvo išduotas 1948 birželio  26d. Armališkių k. Kauno aps. Panemunės vls. Varanavičių sodyboje. Bandydamas prasiveržti iš apsupties buvo sužeistas į koją ir, nenorėdamas patekti čekistams gyvas – nusišovė. Užkasimo vieta nežinoma. 

Skaityti daugiau: Alfonsas Vabalas - Gediminas

Červenės žudynės

1941 m. naktį iš birželio 22 d. į birželio 23 d. iš Kauno kalėjimo autobusais išvežta 90 kalinių (liudytojai mini 118). Dauguma jų nuvežti į Minsko kalėjimą, nedidelė grupė – Polocko Bigosovo stoties link. Minske buvo atskirta ir sušaudyta 15–17 nuteistųjų mirti, tarp jų pulkininkas Steponas Rusteika, Vanda Pranckonienė, Albertas Švarplaitis, B. Kaniauskas ir kiti. Birželio 25 d. likusieji kartu su 2000 kitų kalinių pėsčiomis išvaryti iš Minsko kalėjimo [1] keliu Lugos slabada – Smilavičiai – Červenė – Magiliavas. Tarp suimtųjų buvo ir lenkų Ginkluotos kovos sąjungos (lenk. Związek Walki Zbrojnej) narių, suimtų Vilniuje ir Kaune. Trečdalis suimtųjų – moterys, tarp jų ir su mažais vaikais. Pakeliui enkavedistai šaudė nebegalinčius paeiti bei bandžiusius pabėgti suimtuosius. Dalis suimtųjų nušauti į pakaušį Chvoinikų miške.

Skaityti daugiau: Červenės žudynės

Muškietininkų būrys

Muškietininkų būrys - vienas pirmųjų partizanų būrių ne tik Paliose, bet ir Suvalkijoje. Stovi iš kairės: Jonas Arlauskas-Oficieras, Alfonsas Dulbys-Ramis, Princas, neatpažintas, Alfonsas Arlauskas-Teras, Sigitas Melnykas-Portas, Vladas Gavėnas-Tarzanas, Adolfas Dulbys-Bitė, Ramis, Justinas Medelis-Atas, Jonas Miliauskas-Tranvilis, Jonas Žiūrys-Žilvitis, Albinas Bajoraitis-Šturmas. Priekyje kairėje - Juozas Boruta-Šaulys, dešinėje- Vincas Arlauskas-Virpša. 1945 m. balandžio 17 d.

1944 m. žiemą Paliose veikė atskiri  Daukšių, Kiaulyčios , Dzūkų, Žaliosios ir Muškietininkų partizanų būriai.

1944 m. artėjant frontui, dar prieš rusų sugrįžimą, Vladas Gavėnas su 19 vyrų  vyksta į Palias ir čia ruošiasi deramai sutikti raudonąjį okupantą. Vyrai pasivadina Muškietininkų vardu.

Vadas - Vladas Gavėnas – Tarzanas.  

Skaityti daugiau: Muškietininkų būrys

Rainiai 1941 06 24-25

Pamirštas
SSRS
karo nusikaltimas

Rainiai 1941 06 24-25

Antras papildytas leidimas

Vilnius 2007

UDK 947.45.081
         Pa-164

Sudarė ir parengė:

Agnė Šiušaitė
Jonas Urbanavičius
Vytautas Landsbergis

Knyga buvo išleista 2006 m. Rainių žudynių 65-osioms metinėms paminėti.
Naujas leidimas turi papildomai atsiradusios medžiagos.

Skaityti daugiau: Rainiai 1941 06 24-25

Birželio 24 d. žuvę partizanai

Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. I eilėje: Vincas Brašinskas-Smauglys (ž.1952 06 24), rinktinės vadas Vytautas Menkevičius-Spyglys (ž.1952 06 24), Kazimieras Kurtinys-Ąžuolas (ž.1952 01 31). Stovi: Vincas Navikas-Dėdė (ž.1952 06 24), Kazimieras Popiera-Gegužis (ž.1952 01 31), Sigitas Jankauskas-Keleivis (ž.1952 06 16), Klemensas Marčiulaitis-Karaliūnas (ž.1952 05 31), Albinas Banislauskas-Klajūnas (ž.1952 06 24), Pranas Kižys-Pranelis (ž.1952 06 24)

Jeigu 1945-1951 m. stribai, enkavedistai ir kariuomenė šukuodavo miškus ir kaimus, ieškodami partizanų, tai 1951-1956 m. atvykus iš Ukrainos Sokolovui, buvo stengiamasi užverbuoti visokiausio plauko perėjūnus informatoriais, vėliau agentais. Juos pervesdavo į nelegalią padėtį ir mėgindavo įdiegti į partizanų būrius ir tokiu būdu juos sunaikinti. Dažnai tuo tikslu naudodavo ir perverbuotus partizanų ryšininkus. Su jų pagalba specialiai paruošta degtine užmigdydavo partizanus idant paimtų juos gyvus, o vėliau, atitinkamai apdorojus ir sukūrus legendą, išleisdavo į miškus naikinti savo kovos draugų. Tokiu būdu buvo užverbuotas Ūkas-Patriotas, Šilavoto vls. gyventojas, ir Geisneris-Kaizeris, Vilkaviškio miesto gyventojas. Į šią veiklą buvo įtraukta ir Ūko žmona, sl. Kazlauskas. Tai buvo Lietuvos vokiečiai, iš pradžių užverbuoti sekti savo tėvynainių, o vėliau permesti naikinti partizanų. Ilgai jiems nepavyko įsibrauti į miško brolių būrį, bet galiausiai jais patikėjo ir 1952 m. birželio 24 d. 8-9 valandą ryto šie KGB agentai Prienų miške sušaudė septynis miegančius partizanus. Žuvo Vytas Minkevičius-Spyglys, Vincas Bražinskas-Smauglys, Pranas Kižys-Vilius, Antanas Šalčius-Švedas, Albinas Banislauskas-Klajūnas, Vincas Novikas-Dėdė, Kostas Marčiulaitis-Slampa.

Skaityti daugiau: Birželio 24 d. žuvę partizanai

LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

LIONGINAS

BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

1925 01 01–1950 06 24

Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje Kosto Baliukevičiaus ir Joanos Petruškevičiūtės-Baliukevičienės šeimoje. Baigęs Alytaus gimnaziją, jis 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. ankstyvą pavasarį patriotiškai nusiteikęs pirmojo kurso studentas užsirašė į gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę, kurią vokiečiai išformavo 1944 m. gegužės 15 d. Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai.

1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“, – rašoma knygoje „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“ (Vilnius: LGGRTC, 2002, p. 6).

1944 m. pabaigoje L. Baliukevičius buvo išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 d. jis, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, Ukrainos Donbaso anglių šachtas, pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą. Čia iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą.

Skaityti daugiau: LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS