— 1992 m. jo rūpesčiu įkurtas LKB Informacijos centras, kuriam ir vadovavo, pradėjo leisti LKBIC Informacinį biuletenį, vėliau tapusį leidiniu „Bažnyčios žinios“.
— Su arkivyskupo Sigito vadovavimu susijęs ypač veržlus, įvairias sielovados sritis, bažnytines institucijas atnaujinęs ir sustiprinęs arkivyskupijos gyvenimo etapas. 1997 m. Kauno arkikatedroje arkivyskupas įšventino vyskupus Rimantą Norvilą ir Eugenijų Bartulį, Joną Ivanauską (2003 m.) ir Kęstutį Kėvalą (2013 m.).
— Įkūrė naujas parapijas (Pal. Jurgio Matulaičio ir Gerojo Ganytojo, vėliau Šv. Jono Pauliaus II Kaune, Šv. Jono – Jonavoje), rūpinosi tautos laisvės simboliu vadinamos paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymu (konsekruota 2004 metais, 2015 m. suteiktas bazilikos titulas). Stojantiems į Kauno kunigų seminariją įkūrė Parengiamąjį kursą. Stiprino bažnytines institucijas, paskirdamas jų veiklai buvusį seminarijos pastatą (Papilio g. 5), VDU Katalikų teologijos fakultetui – Šv. Zitos draugijos rūmus.
— Arkivyskupo rūpesčiu įsteigta Katalikų interneto tarnyba, nuo 1997 m. pradeda gyvuoti oficiali LKB interneto svetainė, nuolat kuriami ir palaikomi svarbiausių Bažnyčios gyvenimo įvykių puslapiai. Netrukus sukurtos visų Lietuvos vyskupijų ir kai kurių parapijų bei institucijų svetainės, pradedami interneto projektai biblija.lt, katekizmas.lt, vėliau sukurtas ir Jono Pauliaus II piligrimų kelio portalas. Pirmoji lietuviška vyskupijos svetainė buvo skirta Kauno arkivyskupijai (įkurta 1998 m. pabaigoje, antroji veikė 2002–2010 m., o nuo 2011-ųjų – dabartinė; 2013 m. pradėtas gyvavimas ir feisbuko socialiniame tinkle).
— 1999 m. arkivyskupas įkūrė Bažnyčios kronikos fondą, kasmet pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga skiriantį apdovanojimus žurnalistams už krikščioniškųjų vertybių sklaidą viešojoje erdvėje.
— Pats arkivyskupas kas savaitę rašė tekstus Valstiečių laikraščiui, honorarą skirdamas labdaros fondui Kaimo vaikai.
Skaityti daugiau: Kardinolo Sigito Tamkevičiaus geri darbai
Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadas Vėjas – Pranas Karalius su keletu kovotojų persikėlė per Nemuną ir susitiko su Dainavos apygardos Pilėnų grupės vyrais, vado pavaduotoju Lakštingala ir 4 kovotojais. Aptarus visus reikalus, kilo mintis spalio revoliucijos išvakarėse „pasveikinti“ Jiezno bolševikinį aktyvą ir stribus „šventiniu fejerverku“ Kruopščiai išanalizavus Lakštingalos – Motiejaus Jaruševičiaus turėtą miestelio planą, akcijos vykdymui numatyta sudaryti dvi smogiamąsias grupes. Kuopos vado vadovaujamai grupei pavesta smogti KP(b) ir valsčiaus administraciniam pastatui , o būrio vado Žilvičio partizanams – milicijos ir stribyno būstinei. Palaikyti ryšį tarp puolančiųjų kovotojų turėjo miestelio žinovai Lakštingalos grupės vyrai.
Operaciją pradėjęs „Žilvičio“ būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Vėjo grupės partizanai Kęstutis Valenta – Kęstutis ir Antanas Senikas -Švyturys, staigiai įšokę į valsčiaus būstinės salę, automatų švinu pavaišino šventinio pobūvio dalyvius – bolševikų partijos ir emgėbistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui staiga pasitraukus, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžio ir automatų salvės Padegamųjų kulkų stoge įžiebti gaisro židiniai greit plėtėsi ir administraciniame pastate. Miestelyje kilo panika. Pagal sutartą Vėjo raketos signalą partizanai be nuostolių skubiai pasitraukė.
Aldona Vilutienė
Nuotrauka: partizanai žygyje
Prisikėlimo apygardos partizanai. Iš kairės:
Napoleonas Jonyla-Šernas, Benadas Mileris-Alius ir Vladas Atgalainis-Galiūnas.
(Genocido aukų muziejus)
Atgalainis Vladas-Galiūnas gimė 1921 m. gruodžio 10 d. Raseinių apskrities Girkalnio valsčiaus Akmeniškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Dalyvavo Vozbutų mūšyje. Suėmus tėvą J. Atgalainį, Vladas, norėdamas jį išgelbėti, legalizavosi ir išėjo tarnauti į Raudonąją armiją. Grįžęs 1947 m. vėl įstojo į partizanų gretas. Priklausė Kęstučio, vėliau Prisikėlimo apygardoms. Žuvo 1952 m. lapkričio 5 d. Seredžiaus apylinkėse Pakarklių kaime - apsuptas ir sužeistas susisprogdino
Šaltinis: http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Lapkričio 5 d. žuvę partizanai
Pavolgyje siaučia baisus badas -pilietinio karo ir bolševikų politikos kaime pasekmė. 1921-1922 m. badu išmirė penki milijonai žmonių. Pirmosios jo aukos buvo vaikai
Leninas priverstas priimti pagalbą iš užsienio: traukinius, iš kurių buvo dalijami maisto produktai, suformavo ir atsiuntė Raudonasis Kryžius, Nanseno komitetas ir Amerikos Pagalbos valdyba. Rusų inteligentai, padėję organizuoti pagalbą badaujantiems, Lenino įsakymu buvo suimti ir nuteisti mirti. Užtarus F. Nansenui, juos paliko gyvus - užtat ištrėmė iš Rusijos
1920 m. pabaigoje bolševikų režimas atrodė triumfuojąs. Paskutinė baltųjų armija buvo nugalėta, kazokai sumušti, Machno būriai sutriuškinti. Bet nors raudonųjų karas su baltaisiais ir pasibaigė, konfliktas tarp režimo ir plačių visuomenės sluoksnių vis aštrėjo. Valstiečių kovų kulminacija buvo 1921 m. pradžia, kai ištisos sritys ištrūko iš bolševikų valdžios gniaužtų. Tambovo srityje, dalyje Pavolgio sričių (Samaros, Saratovo, Caricyno, Simbirsko), Vakarų Sibire bolševikai buvo įsitvirtinę tik miestuose. Kaimus kontroliavo šimtai žaliųjų būrių ir net tikros valstiečių armijos. Raudonosios armijos daliniuose kasdien kildavo maištai. Daugėjo darbininkų streikų, riaušių ir protestų paskutiniuose dar veikiančios pramonės centruose -Maskvoje, Petrograde, Ivanovo Voznesenske ir Tuloje. 1921 m. vasario pabaigoje kilo maištas ir netoli Petrogrado esančioje Kronštato jūrų bazėje. Padėtis darėsi pavojinga, šalis nevaldoma. Gresiant tikram socialiniam potvyniui, kuris galėjo nuversti režimą, bolševikų vadovai buvo priversti trauktis atgal ir imtis vienintelės priemonės, kuri galėjo trumpam apraminti masiškiausią, labiausiai paplitusį ir pavojingiausią nepasitenkinimą - valstiečių nepasitenkinimą; buvo pažadėta atsisakyti rekvizicijų ir pakeisti jas mokesčiu natūra. Šiomis režimo ir visuomenės konflikto sąlygomis nuo 1921 m. kovo ir ėmė ryškėti NEP - nepas, naujoji ekonominė politika.
Skaityti daugiau: 5. Nuo Tambovo iki didžiojo bado
Stovi: nežinomas, Antanas Dzimidavičius-Riteris, Pranas Dzimidavičius-Puntukas, Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Pranas Jaromskas-Perkūnas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas ir Stasys Grenda-Smarkuolis
Dzeventlauskas Pranas, Jono - Liepa, iš Šilonių k. Žaslių valsč., bataliono vadas, Putinas g. 1917m., ž. 1947 11 03 Lomenių miške.
Dzimidavičius Antanas, Boleslovo (Boliaus), sl. Riteris, Prano-Puntuko brolis, g. 1923 08 29 Jačiūnų k., Žaslių vlsč. Baigė Kauno meno (keramikos-dailės) mokyklą. 1944 gyveno Klūsų k. Nuo 1944 — DKR Jurgino būrio partizanas, 1945 - štabo ryšininkas (Žaliojo Velnio su batalionų vadais) ir orgbūrio, A rinktinės bataliono vadas. Žuvo 1947 11 03 Lomenių miške prie Neprėkštos k., sunkiai sužeistas pasaloje ir tardant nukankintas. Palaikai išniekinti Žasliuose.
http://partizanai.org/failai/html/didzioji-kova.htm
Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanas Juozas Šomka-Čerčilis (kairėje) su neatpažintu bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. žuvo Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadas Juozas Šomka-Čerčilis ir rinktinės agitacijos bei propagandos vadovas Jonas Vincevičius-Užas, Narsutis.
Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2013/201310_cercelis.pdf
Skaityti daugiau: Lapkričio 3 d. žuvę partizanai
Povilas Gaidelis
J. Šomka gimė 1912 m. Panevėžio aps. Žaliapurvelių kaime neturtingoje valstiečių šeimoje. Juozas dar turėjo brolį ir seserį. Brolį kartu su tėvais okupantai ištrėmė į Sibirą. Karo metu J. Šomka tarnavo Lietuvos policijoje. Ne kartą jam teko susiremti su lenkų AK (Armija krajova) partizanais, kurie žudė Vilniaus krašto lietuvius. Sovietams okupavus Lietuvą antrą kartą, J. Šomka, stengdamasis išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje, pasitraukė į mišką ir prisijungė prie laisvės kovotojų. 1944 metų pabaigoje jis sutelkė Piniavos, Bernatonių, Daukniškių, Spirakių, Pušaloto valsčių, o taip pat Skaistgirių ir Trakelių kaimų vyrus. 1945 m. pavasarį susikūrė Žaliosios partizanų rinktinė. Ji apėmė Panevėžio apskrities Baisogalos, Radviliškio, Pakruojo, Smilgių ir Šeduvos valsčius. Rinktinę įkūrė kapitonas Izidorius Pucevičius– Radvila. Žaliosios rinktinei priklausė ir Juozo Šomkos–Čerčilio vadovaujamas laisvės kovotojų būrys. J. Šomka Čerčilio slapyvardį pasirinko ne atsitiktinai. Tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nuolat skelbti žmogaus laisvės ir teisių principus, kurių nepaisė SSSR tuometiniai vadovai: „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvę suverenios tautos turi atgauti laisvę,“ – skelbė F. Ruzvelto – V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.
Buvę Žaliosios rinktinės vadai Stasys Kulys-Briedis, žuvęs 1953-ųjų vasarį, ir Juozas Šomka-Čerčilis, žuvęs tų pačių metų lapkričio mėnesį.
1947 m. buvo įkurta Algimanto partizanų apygarda. Prie jos buvo prijungtas Žaliosios rinktinės dalinys, kuris veikė Panevėžio apskrityje tarp Gelažių ir Rozalimo valsčių. Likusi Panevėžio apskrities dalis buvo prijungta prie naujai įkurtos Prisikėlimo apygardos. Žaliosios rinktinę Algimanato apygardoje sudarė keturi rajonai: Vienybės, Vytauto, Mindaugo ir Užupio. Rajonai buvo skirstomi į kuopas, o kuopos – į būrius. J. Šomka – Čerčilis priklausė Mindaugo rajonui. 1947 m. Žaliojoje girioje veikė Briedžio partizanų būrys, vadovaujamas Stasio Kulio. Jo bendražygiai buvo Petras Dunkevičius–Juokdarys, Antanas Žyga Aptiekorius, Juozas Šomka–Čerčilis, o taip pat nepailstančios jų ryšininkės seserys Valerija ir Anetė Černaitės bei Genovaitė Valkūnaitė – Žvaigždė. Šie kovotojai veikė Paistrio ir Piniavos apylinkėse.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Šomka–Čerčilis
Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Pranas Urbonavičius-Dėdė, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Tarzanas (GAM)
MIŠKINIS Petras, Juozo-Šarūnas, gim. 1922 m. Miškinių k., Svėdasų vls., tėvai turėjo 8 ha žemės, tarnavo pas ūkininkus. Vytauto apygardos Liūto rinktinės, vėliau Algimanto apygardos Margio rinktinės Viesulo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų vls. Palaikai buvo užkasti pušynėlyje, prie Svėdasų koplytėlės, vėliau perlaidoti Kunigiškių k. kapinėse.
GIMBUTIS Stasys, Mykolo-Rūkas, gim. 1921 m. Narbučių k., Svėdasų vls., tėvai turėjo 18 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanas, vėliau Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Viesulo būrio partizanas, Kunigaikščio Margio rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų vls. Palaikai buvo užkasti pušynėlyje, prie Svėdasų koplytėlės, vėliau perlaidoti Kunigiškių k. kapinėse.
Skaityti daugiau: Lapkričio 2 d. žuvę partizanai
Albertas Nakutis-Viesulas. Fotografavo Stasys Indrašius Nuotraukos iš Tremties ir Rezistencijos muziejaus fotonuotraukų fondo.
Šaltinis: http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3652-laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m-turinys-metrika
ALBERTAS NAKUTIS-Viesulas
Gimė 1910 m. Maleišių kaime, Svėdasų valsčiuje. Buvo šaulys.
Pirmaisiais pokario kovos metais vadovavo Svėdasų valsčiaus partizanų būriui. Vėliau jam patikėtos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos sudėtyje veikusio Viesulo būrio vado pareigos. 1948 m. vasarą perėjo į Kunigaikščio Margio rinktinę, vadovavo Vaižganto kuopai.
Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų valsčiuje. Palaidotas Kunigiškių kaimo kapinėse.
2007 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus III-iojo laipsnio ordinu (po mirties).
Skaityti daugiau: Albertas Nakutis-Viesulas
Iš kairės Algimanto apygardos štabo adjutantas Julijonas Burneika-Tardytojas ir štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebas (GAM)
BURNEIKA Julijonas, Fabijono-Tardytojas, gim. 1918 m. Mikniūnų k., Skapiškiu vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Margio būrio vadas, vėliau Algimanto apygardos štabo narys. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsupus bunkerį prie Priepado ežero, Šimonių girioje. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Adomynės mstl. kapinėse.
PAJARSKAS Albinas-Bebas gimė 1923 m. Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Jatkonių kaime. | partizanų gretas įstojo 1945 m. liepos mėn. Priklausė Žalgirio būriui, kuris bazavosi Šimonių girioje. Vėliau Algimanto apygardos štabo viršininkas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. — okupantams apsupus išduotą apygardos štabo bunkerį, po ilgų ir atkalių kautynių nenorėdamas pasiduoti gyvas susisprogdino kartu su bendražygiais - Algimanto apygardos vadu A. Starkumi-Monte, štabo nariu A. Mateliu-Audeniu, nežinomu partizanu slapyvardžiu Tardytojas ir partizanėmis B. Šniuolyte-Ida bei St. Vigėlyte-Živile
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai.
I eilėje iš kairės: rinktinės ūkio skyriaus viršininkas Pranas Galvydis-Valteris.
II eilėje iš kairės: neatpažintas, Albinas Pajarskas-Bebas, rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas
GALVYDIS Pranas, Jono-Valteris, gim. 1912 m. Svėdasų vnk., Svėdasų vls. Vytauto apygardos Žalgirio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girios pakraštyje, netoli Alotų k., Šimonių vls. Palaidotas Sliepšiškio k. kapinėse.
Iš kairės: Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas, Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, Kęstučio apygardos vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas, jo adjutantas Juozas Leškys-Algis 1949 m. rudenį (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
LESKYS Juozas, Jono-Algis, gim. 1922 m. Butrimų k., Jurbarko vls. Kęstučio apygardos vado adjutantas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsupus bunkerį prie Priepado ežero, Šimonių girioje. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Adomynės mstl. kapinėse.
Skaityti daugiau: Lapkričio 1 d. žuvę partizanai
ANTANAS STARKUS - BLINDA, MONTĖ
1919 10 29–1949 11 01
Antanas Starkus gimė 1919 m. spalio 29 d. Panevėžio aps. Šimonių vls. Adomynės parapijos Zubiškių k. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 14 ha žemės. Antanas buvo vyriausias sūnus. Be jo, šeimoje dar augo trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. A. Starkus mokėsi pradžios mokykloje, ją baigęs gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.
Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, bet prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, grįžo į tėviškę, kur kartu su broliu Feliksu ir kitais gimtųjų apylinkių vyrais ėmė organizuoti partizanų būrį. Prasidėjus karui, Birželio sukilimo metu šis būrys atkūrė lietuvišką valdžią visame Šimonių valsčiuje.
1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vokiečių Vermachtą.
1944 m. pavasarį iš vokiečių kariuomenės pasitraukė ir, grįžęs į gimtinę, valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį. Jo vadovaujamas būrys atlaikė smarkų Šimonių girioje veikusių raudonųjų partizanų puolimą.
Priartėjus bolševikams, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių aps. Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių vyrų įstojo į Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikiantį sektorių, pavadintą „Vanagais“. LLA vadovybei susitarus su vokiečiais, išvyko mokytis į abvero žvalgybos mokyklą netoli Šlesbergo miesto Rytų Prūsijoje. Žvalgybos mokykloje būsimasis Algimanto apygardos vadas mokėsi keturis mėnesius. 1945 m. sausio 21 d. kartu su 7 desantininkais buvo parašiutu nuleistas į Kupiškio apylinkes prie Salamiesčio. Kitą dieną grupei susidūrus su Raudonosios armijos daliniu per susišaudymą buvo suimtas sužeistas desantininkų grupės vadas Antanas Gogelis (slapyvardžiu Jonas Laukaitis), jo pavaduotojas A. Starkus (slapyvardžiu Antanas Rickus) sėkmingai pasiekė gimtinę ir ten suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 m. pavasario. Būriui įsijungus į Šarūno rinktinę, A. Starkus buvo paskirtas Algirdo kuopos, veikusios Panevėžio aps. Kupiškio, Šimonių, Viešintų ir Rokiškio aps. Skapiškio valsčiuose, vadu. Tuo metu jis pasirinko Blindos slapyvardį. 1947 m. sausį jau buvo suformuoti 8 būriai su 93 A. Starkui pavaldžiais partizanais.
Skaityti daugiau: Antanas Starkus-Montė
Kardo rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas-Tėvas, Monté (kairėje) su neatpažintu bendražygiu.
(Skuodo muziejus)
Povilas Gaidelis.
K. Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos aps., Darbėnų vls., Knėžų kaime ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės – Kontrimienės šeimoje. Nors Kontrimai valdė 29 ha žemės, jų gyvenimas nebuvo labai prabangus, nes teko maitinti ir aprengti net 16 vaikų: 10 dukterų (Albina, Eleonora, Stanislava ir kt.) ir 6 sūnus (Adolfas, Antanas, Augustas, Jonas, Kazimieras ir Pranas). Nepaisant gausios šeimos darbštūs žemaičiai sukūrė pavyzdingą, gražų, tvarkingą ūkį. Be to Jonas Kontrimas daug padėjo ir kaimynams. Jam vadovaujant buvo pastatyta ne viena apylinkės sodyba. Jonas garsėjo ne tik kaip geras dailidė. Jis buvo puikus ir vežimų meistras. Tačiau jis domėjosi ne tik meistryste, bet ir politika, istorija. Jis prenumeravo ir skaitė kariškus žurnalus ir dalijosi žiniomis su savo vaikais. Tad nenuostabu, kad Kazimierui ir kitiems jo vaikams meilė savo Tėvynei ir patriotiškumo jausmas buvo įskiepytas jau nuo mažens. Kaziukas norėjo sekti tėvo pėdomis. Jis rengėsi ūkininkauti, todėl, baigęs Grūšlaukės pradinę ir keturias Skuodo gimnazijos klases, jis įstojo į Plinkšių žemės ūkio mokyklą. Po to tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pirmąją sovietų okupaciją jis praleido dirbdamas tėvų ūkyje. 1941-1944 m. K. Kontrimas dirbo Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvės vedėju, tačiau neapleido ir rezistencinės veiklos. 1943 m. jis įstojo į Lietuvos Laisvės Armiją (LLA), kur jam buvo suteiktas jaun. leitenanto karinis laipsnis. 1944 m. liepos 1 d. frontas priartėjo prie Lietuvos. LLA vadovybė paskelbė kovinę parengtį. Visi galintys valdyti ginklą organizacijos nariai privalėjo prisistatyti į kovinę organizacijos dalį – į Vanagų rinktines, o kiti buvo mobilizuoti dirbti štabuose ir organizaciniame sektoriuje. Jie turėjo rūpintis maisto produktais, transportu, medikamentais ir teikti informaciją. Tačiau priartėjus frontui, taupydami jėgas, LLA nariai išsiskirstė ir įsikūrė iš anksto parengtose slėptuvėse.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Kazys Kontrimas-Montė, Tėvas
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
DAILIDĖNAS Bronius, Jurgio-Ramunė, gim. 1918 m. Girelės k., Traupio vls. Vyčio apygardos Vienuolio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. spalio 30 d.
http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
1947 m. spalio 30-osios naktį Panevėžio aps. Šeduvos vls. (dabar – Radviliškio r. sav.) Birutės k. Petro Plungės sodyboje įrengtoje slėptuvėje „Piktoji uošvė“ MGB Rozalimo vls. poskyrio operatyvinės grupės vykdytos karinės operacijos metu žuvo Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas (sužeistas nusišovė) ir partizanas Alfonsas Puodžiūnas-i.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Rozalimo mst. Vėliau jie užkasti šalia miestelio esančiame Kanapinės miškelyje. 1989 m. vykusių kasinėjimų metu galimai jų palaikai rasti ir palaidoti Rozalimo mstl. (Pakruojo r.) kapinėse.
JUOZAS SKAČKAUSKAS- STRAUSAS
1900 (1910)–1947 10 30
Juozas Skačkauskas, Juozo, gimė 1900 (1910) m. Panevėžio aps. Rozalimo vls. Maldžiūnų k. Ten ir gyveno. Lietuvos šaulių sąjungos narys.
Lietuvos laisvės armijos karys. Turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį.
1944 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Rytų Prūsijoje mokėsi Klenuvkos dvare įsteigtoje vokiečių žvalgybos mokykloje FAK–204 netoli Konicos.
Priklausė Vlado Jozoko (Juozoko)-Ąžuolo desantininkų grupei, kuri 1944 m. gruodžio 22 d. nusileido Panevėžio aps. Miežiškių vls. Nuo 1944 m. gruodžio 22 d. Žaliosios rinktinės Ypatingojo būrio, vėliau – Margio kuopos, veikusios Panevėžio aps. Šeduvos vls., vadas. Jo vadovaujamas būrys (vėliau – kuopa) pasižymėjo kovingumu, ryžtingumu ir atliekamų operacijų tikslumu. Savo veikimo teritorijoje Strausas buvo įvedęs griežtą karinę drausmę, nevengė ir drastiškų metodų. 1946 m. vasario 13 d. žuvus Žaliosios rinktinės vadui V. Jozokui (Juozokui)-Petraičiui, J. Skačkauskas paskirtas laikinai eiti rinktinės vado pareigas.
1947 m. gruodžio 29 d. J. Skačkausko žmona Petronėlė, sūnus Juozas ir dukra Ona buvo ištremti į Kurleką, Tomsko sr. 1958–1960 m. buvo paleisti iš tremties.
Nuotraukoje: Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Spalio 30 d. žuvę partizanai
Valkas (Estija), 1919 m. Bolševikai, mėgindami užgrobti valdžią, žudo įkaitais paimtus elito narius; traukdamiesi jie palieka šimtus lavonų: norint laimėti pilietinį karą, būtina sunaikinti politinius priešus arba ištisas visuomenės grupes. Šios žudynės pranašauja didžiulius trėmimus, kuriuos Pabaltijys patyrė 1940-1941 ir 1944-1945 m. © D. R.
4. „Bjaurus karas"
Pilietinis karas Rusijoje daugiausia buvo nagrinėjamas kaip konfliktas tarp raudonųjų (bolševikų) ir baltųjų (monarchistų). O iš tiesų svarbiausia buvo ne tiek kariniai dviejų armijų - Raudonosios armijos ir įvairių junginių, sudarančių gana nevienalytę Baltąją armiją - susirėmimai, kiek tai, kas vyko už labai paslankių fronto linijų. Šią pilietinio karo pusę galima būtų pavadinti „vidaus frontu". Jį apibūdina įvairiausių formų represijos, kurias vykdė atitinkama valdžia, baltoji ar raudonoji (raudonųjų represijos buvo daug platesnės ir sistemingesnės), prieš opozicinių grupių ar partijų narius, prieš streikuojančius darbininkus, drįstančius kelti savo reikalavimus, prieš dezertyrus, bėgančius nuo mobilizacijos ar iš savo dalinių, ar paprasčiausiai prieš piliečius, priklausančius įtariamai arba „priešiškai" visuomenės klasei, kurių vienintelė kaltė buvo ta, kad jie atsidūrė mieste ar miestelyje, atkovotame iš „priešo". Kova pilietinio karo vidaus fronte buvo taip pat - ir pirmiausia - milijonų valstiečių pasipriešinimas. Ir raudonieji, ir baltieji vadino juos žaliaisiais. Dažnai kaip tik jie nulemdavo vienos ar kitos stovyklos pergalę ar pralaimėjimą.
1919 m. vasarą Ukrainoje ir Volgos vidupyje kilo didžiuliai valstiečių sukilimai, leidę admirolui Kolčiakui ir generolui Denikinui per šimtus kilometrų pralaužti bolševikų linijas. O po kelių mėnesių baltojo admirolo Kolčiako pralaimėjimą Raudonajai armijai irgi nulėmė valstiečių sukilimas: Sibiro valstiečiai, pasipiktinę dvarininkų teisių sugrąžinimu, stojo raudonųjų pusėn.
Didelės karinės operacijos tarp baltųjų ir raudonųjų truko ne ką ilgiau kaip metus (nuo 1918 m. pabaigos iki 1920 m. pradžios). Tai, ką įprasta vadinti „pilietiniu karu", iš tiesų buvo „bjaurus karas", pacifikacijos karas, kurį įvairi valdžia, karinė ar civilinė, raudonoji ar baltoji, kariavo su bet kokiais galimais ar tikrais priešininkais tose zonose, kurias kiekviena stovykla tuomet kontroliavo. Bolševikų rankose esančiuose rajonuose - „klasių kova" su „buvusiais", su „buržujais", „socialiai svetimais elementais", visų nebolševikinių partijų medžioklė, darbininkų streikų, nepatikimų Raudonosios armijos dalinių maištų, valstiečių sukilimų malšinimas represijomis. Baltiesiems atitekusiose zonose - elementų, įtariamų simpatizavimu „žydams ir bolševikams", medžioklė.
Skaityti daugiau: Juodoji komunizmo knyga - „Bjaurus karas"
Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas - Šarūno rinktinės įkūrėjas (1945 m.) ir pirmasis vadas, Algimanto apygardos pirmasis vadas (nuo 1947 m. balandžio 19 d.), Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas (nuo 1949 m. gegužės mėn.). Žuvo 1949 m. spalio 28 d.
Genocido aukų muziejus
Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Algimanto apygardos partizanų vadai: Antanas Starkus-Montė ir pirmasis apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Genocido aukų muziejus
Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.
Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".
Skaityti daugiau: Antanas Slučka-Šarūnas
JOANA RAILAITĖ- SLUČKIENĖ-NERINGA
1920 08 05–1949 10 28
Joana Railaitė gimė 1920 m. rugpjūčio 5 d. Antano Railos ir Kotrynos Brazauskaitės Railienės šeimoje Kėdainių aps. Šėtos vls. Čerelių k. Kartu augo 3 broliai Julius Zenonas (g. 1923 m.), Juozas (g. 1925 m.) ir Antanas (g. 1934 m.) bei seserys: Zuzana Marija (g. 1927 m. balandžio 11 d.), Genovaitė (g. 1929 m.), Birutė Bernadeta (g. 1931 m.) ir Vilija Zita (g. 1936 m.). 1938 m. gimęs broliukas Petras mirė po kelių dienų.
Railos turėjo septyniolika hektarų žemės, buvo darbštūs, tikri katalikai ir tikri Lietuvos patriotai. Vaikus nuo mažens pratino prie darbo, todėl duonelės netrūko. Vienkiemis skendėjo jazminų ir bijūnų žieduose. Mama svajojo, kad jos vaikai bus mokyti. Taip ir buvo: vienas vaikas mokėsi Kaune, antras – Panevėžyje, trečias – Lančiūnavoje, ketvirtas – Šėtoje, penktas – Troškūnuose, o mama vos spėdavo visus aplakstyti su ryšulėliu maisto. Bet nesiskundė ir nedejavo.
Algimanto apygardos partizanės seserys Zuzana Marija Railaitė-Lakštingala ir Joana Railaitė-Neringa. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai.
Guli kairėje - Konstantinas Liuberskis-Žvainys, dešinėje -Stasys Ramanauskas-Linksmulis.
Antroje eilėje (sėdi) iš kairės: Kazys Vaišnoras-Pocius, Antanas Verbickas-Bijūnas, Algirdas Irinka-Algis, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Steponas Erstikis-Patašonas, Edmundas Irinka-Briedis.
Trečioje eilėje (stovi) iš kairės: Vaclovas Rudnickas-Birštonas, Pranciškus Rudnickas-Skydas, Antanas Rudnickas-Žirnis, Mečislovas Rudnickos-Birutis, Antanas Satkus-Starkus, Steponas Lozdauskas-Žydas, Ernestas Putnevičius-Adomas. Kiti neatpažinti.
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės: pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m. (Šiaulių .Aušros" muziejus)
Tauro apygardos štabo nariai.
Iš kairės: štabo viršininkas Jonos Pileckis-Šarūnas, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Antanos Baltūsis-Žvejys, apygardos vado pavaduotojas Vaclovas Navickas-Auksutis ir apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas.
1946 m.gegužė. {Genocido aukų muziejus)
Skaityti daugiau: Spalio 28 d. žuvę partizanai
Kražių seniūnijos Tamkių kaimo pakelėje dabar stovi kuklus medinis kryžius, kuris ženklina paskutinio Kęstučio apygardos Birutės rinktinės Aušros būrio partizano Edmundo Kmitos -Evaldo žuvimo vietą. Šį rudenį sukanka 40 metų nuo tos tragiškos dienos.
Partizaninė kova dėl Laisvės tęsėsi. Okupantai įsitikinę, jog šiurkščia karine jėga sunkiai palauš mūsų tautos pasipriešinimą, ėmėsi įgyvendinti NKVD liaudies komisaro L. Berijos direktyvą, kurioje nurodyta karinę jėgą derinti su agentūrinėmis priemonėmis. Kuriamas platus agentų tinklas, kurio veikla per dešimt aktyvios partizaninės kovos metų virto klastingiausiais ir protu nesuvokiamais metodais, tai liudija ir prieš 70 metų Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizano Vinco Gasčiulio – Girinio žūtis.
