Partizanai: Istorija ir dabartis

Kovo 1-2 d. žuvę partizanai

Taujėnų apylinkių partizanai.
Iš kairės: Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Zofija Striogaitė-Žilienė-Klajūnė ir Petras Sinkevičius-Ąžuolas.
(Genocido aukų muziejus)

Sinkevičius Jonas-Šermukšnis gimė 1930 m. Taujėnuose. Vyčio apygardos Žaibo, Vyganto būrių partizanas. Žuvo 1950 m. kovo 2 d. prie Petro Morkūno sodybos Taujėnų vienkiemyje kartu su broliu Petru ir dar dviem kovos draugais. Palaikai buvo užkasti Pivonijos šile, 1989 m. perlaidoti Ukmergės kapinėse
Sinkevičius Petras-Ąžuolas gimė 1929 m. Taujėnuose. Vyčio apygardos Žaibo, Vyganto būrių partizanas. Žuvo 1950 m. kovo 2 d. prie Petro Morkūno sodybos Taujėnų vienkiemyje kartu su broliu Jonu ir dar dviem kovos draugais. Palaikai buvo užkasti Pivonijos šile, 1989 m. perlaidoti Ukmergės kapinėse 
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Vasario 27-28 d. žuvę partizanai

1949 m. vasario 28 d. Kauno aps. Veiverių vls. (dabar – Kauno r. sav.) Girininkų II k. MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją.

Jos metu Vinco Klimausko namuose aptiktas Tauro apygardos Birutės rinktinės štabo bunkeris, kuriame slėpėsi 5 partizanai. Per susišaudymą žuvo 4 partizanai: Birutės rinktinės vadas Stanislovas Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Andrius Naudžius-Beržas, Arlausko kuopos vadas, rinktinės štabo viršininkas Jonas Skučas-Kęstutis ir būrio vadas Bronius Naudžius-Žiemys.

Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas, V., LGGRTC, 2008, p. 142, 143, 204.

 

Panaros kautynės

1945 m. vasario 28 d. Alytaus aps. Merkinės vls. (dabar – Varėnos r. sav.) Panaros k. įvyko kautynės tarp NKVD vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareivių ir Mykolo Lukošiūno-Lukošiaus būrio partizanų. Jose taip pat dalyvavo Antano Grušausko-Siaubo, Albino Kiseliausko-Karvelio ir Juozo Slautos-Aušros būriai (NKVD skyriaus pranešime nurodoma iki 250 partizanų). Pasak NKVD generolo pranešimo, 6 valandas trukusiose kautynėse žuvo 37 partizanai. Iš jų žinomi: Vaclovas Kleinatauskas, Juozas Lazauskas-Liepa, Mykolas Lukošiūnas-Lukošius (būrio vadas) ir Bronius Tamulevičius-Linksmutis.

Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 16.

 

Vasario 26 d. žuvę partizanai

Plieno rinktinės Stiklo būrys, veikęs Ukmergės apylinkėse.
Iš kairės: būrio vadas Bronius Jakubonis-Stiklas, Stasys Pariokas-Plechavičius,
Steponas Zalagėnas-Ripka, Alfonsas Tušys-Papuošalas, Kazimieras Tušys-Nemunas,
Edvardas Miliukas-Bijūnas, Pranas Šuminskas-Pėdia, Stasys Našlėnas-Sakalas
ir Vaclovas Varnas-Jokeris
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

Tušys Alfonsas-Papuošalas gimė 1923 m. Ukmergės apskrities Kadrėnų kaime. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono 2-osios kuopos vadas. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais broliu Kazimieru ir St. Zalagėnu-Ripka

Tušys Kazimieras-Nemunas gimė 1912 m. Ukmergės apskrities Kad-rėnų kaime. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono 1-osios kuopos vadas. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais broliu Alfonsu ir St. Zalagėnu-Ripka 

Zalagėnas Steponas-Ripka gimė 1914 m. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Kunigiškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Vyčio apygardos vadoj. Krištaponio būriui. 1945 m. pradžioje kautynėse Lėno miške buvo sunkiai sužeistas, apie metus gydėsi ir slapstėsi. Pagijęs 1946 m. prisijungė prie Br. Jakubonio-Stiklo būrio, veikusio miškuose tarp Vidiškių ir Taujėnų. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais, Didžiosios Kovos apygardos partizanais broliais Kazimieru ir Alfonsu Tušiais 

http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Vasario 26 d. žuvę partizanai

Zigmas Šerkšnas - Tigras

Zigmas Šerkšnas gimė 1924 m. vasario 28 d. Lazdijų aps. Veisiejų vls. Bertašiūnų k.

1941 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją. Kilus SSRS–Vokietijos karui 1941 m. birželio 23 d. įstojo į Veisiejų sukilėlių būrio apsaugos grupę. Saugojo administracinius pastatus, įstaigas ir sandėlius nuo besitraukiančių raudonarmiečių. Po savaitės, naciams sukilėlius nuginklavus, įsidarbino Veisiejų valsčiaus raštininku. Rugsėjo mėn. pradėjo dirbti mokytoju Veisiejų vls. Bartelių k. pradinėje mokykloje, vėliau mokytojavo Marcinkonių progimnazijoje. 1942 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete, tačiau studijų nebaigė, nes 1943 m. kovo mėn. naciai universitetą uždarė.

1945 m. birželio mėn. įstojo į Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno vadovaujamą partizanų būrį, priklausiusį Dzūkų grupės Merkio rinktinės Marcinkonių batalionui. Vėliau perėjo į Antano Grušausko-Siaubo vadovaujamą būrį. Kai 1945 m. rugpjūčio mėn. Dzūkų grupės vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis A. Grušauską-Siaubą paskyrė Marcinkonių bataliono vadu, antruoju jo pavaduotoju jis paskyrė Z. Šerkšną-Tigrą. Pastarasis buvo atsakingas už nuolatinį ryšio tarp Marcinkonių bataliono būrių (Bijūno, Siaubo, Jurgino, Barzdos) palaikymą, Dzūkų grupės štabo aprūpinimą maistu, antisovietinių atsišaukimų redagavimą, dauginimą ir platinimą. Kadangi gerai pažinojo vietoves, Z. Šerkšnas-Tigras dažnai lydėdavo Dzūkų grupės vyriausiąjį vadą plk. J. Vitkų-Kazimieraitį į susitikimus su Užnemunės partizanų vadais ir ryšininkais. 

Skaityti daugiau: Zigmas Šerkšnas - Tigras

Jonas Semaška-Liepa - paskutinis žodis

SEMAŠKA Jonas, Juozo - Liepa, g. 1907 Panevėžio apskr. Majoras. Paskutinės LLA struktūros "Žemaičių Legiono” vadas. Suimtas 1946 kovo mėn. Nuteistas 1946 10 30 Telšiuose. Sušaudytas 1947 02 26. Palaikai rasti Tuskulėnų parke 1996.

Paskutiniu žodžiu majoras Semaška, Lietuvos laisvės armijos kovotojas, paneigė primetamus jam kaltinimus, žadino lietuvių tautinę dvasią:

- Aš, Lietuvos karininkas, majoras Jonas Semaška, akivaizdoje visų esančių teismo salėje sakau: nesu paleidęs nė vieno šūvio į beginklį žmogų. Bet aš - karys, daviau priesaiką savo Tėvynei ir gyniau ją nuo okupantų visomis įmanomomis formomis.

Taip, aš buvau Žemaičių legiono vadas. Partizaninis karas yra tik vienas iš visame pasaulyje pripažintų masiškiausių pasipriešinimo okupacijai būdų, ir teisti mane, taip pat ir mano bendražygius už tai, kad mes gynėmės, niekas neturi teisės. Mus gali teisti tik Lietuvos teismas ir ne už tai, ką mes padarėme gindamiesi, o tik už tai, ko nespėjome padaryti.

Žinau, mes likome vieni, mes buvome pasmerkti pražūčiai pačioje pasipriešinimo pradžioje, tačiau mes, okupuotos tautos vyrai, neturėjome kito pasirinkimo.

Visuotinis bolševikų teroras, masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai nuo pirmųjų okupacijos dienų, prievartinė kolektyvizacija, specialiųjų NKVD dalinių siautėjimas, smurtas, sodybų deginimas mus išvijo į miškus ir privertė imtis ginklo.

Kaltinate mane tarnavimu Vokietijos kariuomenėje? Taip, aš tarnavau Lietuvos savisaugos daliniuose, aš kovojau prieš bolševizmą, tačiau Lietuva pati nieko neužpuolė ir pasauliui negrasino. Žinau, mumis naudojosi ir viena, ir kita kariaujanti pusė, tik nežinau, ar tragiškas mano Tėvynės likimas, valstybės savarankiškumo praradimas bus kada nors teisingai įvertintas. Tačiau Lietuvai pasirinkimo teisės niekas nesuteikė.

Aš - savo laiko, savo kartos pilietis, buvusios nepriklausomos Lietuvos karininkas privalėjau iki paskutinio gyvybės blyksnio priešintis okupacijai ir man svetimai ideologijai, priešintis neįmanomai sunkiomis sąlygomis, atsidūrus Lietuvai tarp dviejų karo ir grobio ištroškusių valstybių. Ir priešinausi, kovojau iš visos širdies!

Skaityti daugiau: Jonas Semaška-Liepa - paskutinis žodis

Jonas Noreika-Generolas Vėtra

Trumpas, bet ryškus, kovos, ieškojimų ir atradimų kupinas buvo Jono Noreikos gyvenimas.

J. Noreika gimė 1910 m. spalio 8 d. Šiaulių aps., Pakruojo vls., Šukonių k. Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1930 m. įstojo į Karo mokyklą. Buvo paskirtas į 7-ąjį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Butageidžio pėstininkų pulką. 1933 m. pasitraukė į atsargą, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, Teisės fakultetą. 1935 m., nenutraukdamas mokslo, grįžo į karo tarnybą. 1936 m. pabaigoje susituokė su Antanina Krapavičiūte. Tų pačių metų gruodžio 31 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tarnyba ir šeimos rūpesčiai nesutrukdė atkakliam, užsispyrusiam leitenantui baigti studijų universitete. 1938 m. jis tapo diplomuotu teisininku.

1938−1940 m. J. Noreika dirbo Lietuvos kariuomenės teisme, kur ėjo įvairias pareigas. Aktyviai bendradarbiavo karinėje spaudoje. Už 1939 m. Karyje išspausdintus rašinius jam buvo paskirta Kariuomenės vado premija. „Kario“ dvidešimtmečiui skirtame jubiliejiniame numeryje (1939, Nr. 20−21) pasižymėjusių žurnalo bendradarbių nuotraukų galerijoje yra ir J. Noreika. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos 1939 m. lapkričio 28 d. aktu jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.

Kariuomenės teisme J. Noreika dirbo iki 1940 m. spalio 28 d., kada Liaudies kariuomenės Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiosios likvidavimo komisijos pirmininko įsakymu buvo paleistas į atsargą. Jis tuoj pat įsitraukė į pogrindžio veiklą. Prasidėjo naujas ir sunkus, pavojų kupinas J. Noreikos gyvenimo etapas.

1941 m. Lietuvą okupavus Vokietijai J. Noreika įsitraukė į antinacinę veiklą. Rugpjūčio 3 d., dar veikiant Lietuvos Laikinajai vyriausybei, buvo paskirtas į Šiaulių aps. viršininko pareigas. 1943 m. vasario 23 d. buvo suimtas gestapo. Daugiau kaip dve jus metus praleido Štuthofo koncentracijos stovykloje. Užėmus Štuthofą, jis buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, tarnavo eiliniu.

Skaityti daugiau: Jonas Noreika-Generolas Vėtra

Vasario 24-25 d. žuvę partizanai

Kazimieraičio rinktinės partizanai pratybose.
Stovi pirmas iš kairės -Lionginas Baliukevičius-Dzūkas,
antras - Julius Makarevičius-Varpas, trečias - Vaclovas Voveris-Žaibas.
Už krūmo - Jonas Radžiūnas-Burokas. 1947 m. vasara.
(Genocido aukų muziejus)

Makarevičius Julius-Varpas gimė 1928 m. Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Panedzingės kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 r Priklausė Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinei. Nuo 1948 m. - rinktinės štabo narys, nuo 1950 m. - rinktinės vadas. Žuvo 1952 m. vasario 25 d. Kalesninkų miške netoli Mieliūnų kaimo bandydamas prasiveržti iš apsupto bunkerio. Kartu žuvo partizanė Elena Ašmenskienė-Vėtra, o Petras Ašmenskas-Jovaras ir Petras Luiza-Šernas buvo sužeisti ir paimti į nelaisvę. (Kai kuriuose šaltiniuose Julius Makarevičius-Varpas yra minimas kaip Julius Makarevičius (Makaraitis)-Žilvitis.)
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Čekistai paruošė smulkų Eumo kuopos likvidavimo planą, tačiau iki 1946 02 24 Eumas buvo nepagaunamas.

Tą dieną 4 partizanai rogėmis išvažiavo į Prienų rajoną paimti sunkiai sužeistus partizanus brolius Prajeras, Erelį ir Meteorą. Nežinojo, kad jų pasiruošimą seka išdavikas Milišauskas. Vyrams privažiavus Pužiškių kaimo gyventojo Šiugždinio sodybą, čekistai paleido uraganišką ugnį. Ilgiau nei pusę valandos vyko kova. Partizanų padėtis buvo sunki - jokios priedangos, atviras laukas, enkavedistai turėjo geras pozicijas, juos dengė sodybos, medžiai. Visi partizanai žuvo. Jų kūnus nuvežė į Šilavotą, vėliau - į Marijampolę, kur išvertė prie saugumo namo Vytauto gatvėje. Fotografavo, rodė suimtiesiems, laikomiems čia pat rūsiuose, klausinėjo, ar nepažįsta. Apklausa buvo bevaisė. Po kelių dienų kūnus nuvežė Marijampolės - Kauno plentu ir išvertė Dumčiaus lauke esančiame apkase. Žmonės kelias dienas lenkėsi tos vietos, kiti mėgino ieškoti savųjų... Pagaliau kaimo seniūnas liepė užkasti.

Pužiškių kaime žuvo:

1.    Jonas Demikis - Eumas (Almas) - Geležinio Vilko rinktinės Vytauto kuopos vadas

2.    Klemensas Garbaravičius - Ąžuolas

3.    Juozas Medelis - Pavasaris

4.    Nastazija Rinkevičiūtė - Nastė, med. sesuo.

Visi jie 1990 metais perlaidoti į Marijampolės partizanų kapus.

http://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm

Skaityti daugiau: Vasario 24-25 d. žuvę partizanai

Vasario 23 d. žuvę partizanai

Paminklas 1946 m. vasario 23 d. šioje vietoje buvusioje Medzeliauskų sodyboje kautynėse žuvusiems būrio vadui Motiejui Beleckui-Paleckiui, jo pavaduotojui Bronislovui Pakalniui-Aukštikalniui ir dvidešimčiai partizanų atminti. Bendras paminklo ir įrašo jame vaizdas. Pakruojo r. Guostagalio sen. Uniūnų k. Atidengtas 1996 m. liepos 20 d. A. Malinauskaitės nuotr.,2004 m.

Vasario 22 d. žuvę partizanai

Bučionis Viktoras-Jaunutis gimė 1926 m. gegužės 13 d. Seinų apskrities Leipalingio valsčiaus Būteliznos kaime. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos štabo viršininkas. Žuvo 1951 m. vasario 22 d. Lazdijų rajono Pūščios miške, netoli Didžiasalio kaimo apsuptame bunkeryje kartu su žmona partizane Angele Janulevičiūte-Bučioniene-Lakštingala ir partizanais Boleslovu Ivanausku-Linksmučiu bei Vytu Maslausku-Ramuniu. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Veisiejuose

http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Kairėje: Antanas Rutkauskas-Žemaitis (1906-1948) ir Pranas Račkys (1929-1948)

Vasario 21 d. žuvę partizanai

Kisielius Jonas-Genius gimė 1917 m. lapkričio 3 d. Tauragės apskrities Eržvilko valsčiaus Pavidaujo kaime. Partizanas nuo 1944 m. Kęstučio apygardos štabo narys. Žuvo 1953 m. vasario 21d. Jurbarko rajono Kartupių kaime 

http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Foto: Antanas Rutkaukas-Žemaitis (1906-1948-02-21). Kovojo Dainavos apygardoje, Dzūkų rinktinėje, Punios Kunigaikščio Margio grupėje. Žuvo Gojaus miške, Prienų rajone

http://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm

Skaityti daugiau: Vasario 21 d. žuvę partizanai

Vasario 19-20 žuvę partizanai

Kirdonis Kazys-Nemura, Žilvytis gimė 1910 m. gruodžio 12 d. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Vivonių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1944 m., priklausė Vyčio apygardos M. Semežio-Putino būriui. Nuo 1948 m. pats vadovavo partizanų būriui. 1949 m. paskyrus M. Semežį-Putiną Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadu, K. Kirdonis tapo jo adjutantu. Žuvo 1952 m. vasario 20 d.

Macijauskas Pranas-Aitvaras gimė 1917 m. Ukmergės apskriti Panoterių valsčiaus Talkudažių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Pi klausė Žalio Velnio būriui. Vėliau kartu su broliu Vaclovu kovo E. Svilo-Slyvos, paskui J. Kudelio-Dobilo būriuose (Didžiosios K vos apygarda). Suimtas 1950 m. sausio 28 d. Čiobiškio apylinkės Nepaisant tardymų metu duotų parodymų, 1950 m. rugsėjo 28 nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1951 m. vasario 20 d.

http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

1946 m. vasario 19 d. Latvijos ir Lietuvos pasienio Krestjanių miške (dabar – Latvijos Respublika) netoli Joniškio aps. Joniškio vls. Milvydžių k. NKVD vidaus kariuomenės 32-asis šaulių pulkas ir NKVD Joniškio aps. skyriaus stribai vykdė karinę čekistų operaciją. Per kautynes žuvo Genio rinktinės vadas Martynas Kliausius-Tautvydas, Klevo būrio grupės vadas Jonas Rutkus-Dėdė, Narsutis, partizanai Vytautas Briedis-Cezaris, Kurmis, Jonas Krupšas-Karvelis ir Steponas Rakštys-Janonis, Putelė.

Paulaitis Petras-Aidas

Petras Paulaitis (1904 m. birželio 29 d. Kalnėnuose, Rusijos imperija – 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje, Lietuvos TSR) – Lietuvos pedagogas, filosofas, teologas, partizanas, rezistentas, politinis kalinys, vienas iš ilgiausiai TSRS lageriuose iškalėjusių lietuvių. Iškalėjo lageriuose: Vorkutoje, Irkutske, Mordvijoje, kur dirbo katorgiškomis sąlygomis. Jis buvo kalintas net ypatingos paskirties kalėjime „Akmens maišas“.[1]

Gimė 1904 m. birželio 29 d. Kalnėnuose. 1922 m. išvyko į Italiją, kur baigęs gimnaziją, 2 metus studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1928 m. paliko Italiją ir 4 metus dirbo pedagoginį darbą Portugalijoje – Lisabonoje. 1936 m. P. Paulaitis grįžo į Italiją ir Turino miesto Tarptautiniame teologijos institute studijavo teologiją. Baigęs teologines studijas, jis dar dvejus metus studijavo politinę ekonomiką, specializavosi lotynų kalboje. Nuo 1935 m. iki 1939 m. mokytojavo Austrijoje, Vienoje, dirbo Lietuvos ambasadoje. 1938 m. Romoje P. Paulaitis įgijo teologijos ir politinės ekonomikos specialybių diplomus ir grįžo į Lietuvą bei pradėjo dirbti mokytoju Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje. 1940 m. birželio 17 d., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, P. Paulaitis buvo suimtas, bet tą kartą pavyko išsisukti – pasitenkino pašalinimu iš mokytojo pareigų. P. Paulaičiui grėsė pavojus iš naujo būti suimtam, todėl jis pasitraukia į Vokietiją, iš kur sekančių metų birželio mėnesį sugrįžo į Lietuvą.

Skaityti daugiau: Paulaitis Petras-Aidas

POKALBIS SU PULK. KAZIU ŠKIRPA

- Savo knygoj “Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti" Jūs tik suglaustai paryškinote neapsižiūrėjimus, palydėjusius Lietuvą į netekimą valstybinės nepriklausomybės. Bet jūs ne tiktai aktyviai reiškėtės jai atgauti 1941 metais, o buvote pirmas Lietuvos kariuomenės savanoris Generalinio štabo viršininkas ir Įgaliotas ministeris užsienyje, kai ta nelaimė Lietuvai artėjo. Ar nesate ano meto veiklos aprašęs pasidalinti savo patyrimais su lietuviškąja visuomene?

-Pirmuoju klausimu buvau parašęs 14 atkarpų straipsnį “Kelias į pirmuosius savanorius” ir jį paskelbęs “Sėjoje" 1955-56 metais. Taip pat buvau aprašęs ir savo pradines pastangas suformuoti ginkluotą pajėgą kovai už Lietuvos nepriklausomybę, kaip kad buvau uždokumentavęs savo veiklą Generaliniame štabe 1926 metais, kai siekiau patobulinti mūsų karinę organizaciją atitinkamai karo mokslo patarimais ir Lietuvos, kaip mažos valstybės, galimumus ir sąlygas. Tai paskelbta 1954m. monografijoje "Mykolas Sleževičius”.

Kai dėl mano veiklos ir patyrimų diplomatinėje tarnyboje, būtent nuo 1927m. iki 1940 metų Lietuvos katastrofos, tai irgi nesu likęs skolingas Lietuvos istorijai. Tą esu aprašęs dviejų tomų knygoje “Lietuvos nepriklausomybės sutemos” prieš eilę metų, tik dėl neturėjimo lėšų to veikalo negalėjau išleisti dar prieš “Sukilimo” knygą, kaip tatai būtų buvę logiška. Jį išleisti pasiėmė Akademinės Skautijos leidykla Chlcagoje.

[...]

I-mas tomas, vardu "Žaizdos ir klaidos”, susideda iš 14 skyrių, pavadintų: Valstybės saugumas, Vilniaus žaizda, Diplomatas prieš savo valią, Lenkų ultimatumas, Santykiai per prievartą, Lenkiškasis imperializmas, Atsisveikinimas su Ženeva... ir Varšuva, Pro-naciškoji grėsmė, Auswaertiges Amto taktika, Misija gelbėti Klaipėdą, Ribbentropo ultimatumas, Neutralumo monai, Nepriklausomybės raktas, ir Iš vokiečių į rusų sferą.

Skaityti daugiau: POKALBIS SU PULK. KAZIU ŠKIRPA

Vasario 17-18 d. žuvę partizanai

Jonas Paliokas (žuvo 1949.12.03) su Raudgirio (Kelmės raj.) partizane Milda (pavardė nežinoma, žuvo 1950.02.17). Fotografuota 1949.10.17

http://partizanai.org/failai/html/partizanu-kovos.htm

URBONAS Antanas, Juozo-Dragūnas, gim. 1912 m. Stakių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 20 ha žemės, Stakių k. seniūnas. Nuo 1944 m. liepos mėn. Dragūno būrio vadas. Žuvo 1945 m. vasario 18 d. kautynėse su NKVD daliniu Ramuldavos girioje, Debeikių vls. Palaikai buvo atvežti į Anykščius ir užkasti žvyrduobėse, priešais dabartinę J. Biliūno gimnaziją.

http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Foto: Partizanas Albinas Griška-Darius iš Gribulių k. Žuvo 1947 m. vasario 18 d. Ažuožerių k. Rozalijos Žarskienės sodyboje buvusiame bunkeryje.

http://partizanai.org/kaip-nepamirsti

Skaityti daugiau: Vasario 17-18 d. žuvę partizanai

Adolfas Eidimtas-Žybartas, Vygantas

Adolfas Eidimtas-Žybartas, Vygantas gimė 1915 m. vasario 24 d. Telšių aps. Žarėnų vls. Smilgių k. Jo tėvas Boleslovas Eidimtas turėjo 40 ha ūkį ir gausią šeimą: be Adolfo, buvo dar trys sūnūs ir trys dukterys. Pradinį išsilavinimą A. Eidimtas įgijo Smilgiuose. 1930 m. ėmė mokytis Telšių gimnazijoje. Vadovavo skautų organizacijai.

1935 m., baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1938 m. gegužės mėn. ją baigęs, jaunesnysis leitenantas A. Eidimtas buvo paskirtas Jonušo Radvilos I husarų pulko pirmojo eskadrono būrio vadu Kaune.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Eidimtas buvo perkeltas į Vilnių ir toliau tarnavo Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 26-ajame kavalerijos pulke. 1941 m. pradžioje NKVD atskleidė slaptą prieš sovietus veikusią karininkų organizaciją. Prasidėjo karininkų areštai. 1941 m. gegužės 3 d., įtartas priklausęs pogrindinei antisovietinei karininkų organizacijai, buvo suimtas ir A. Eidimtas, tačiau susirgęs paguldytas į užkrečiamųjų ligų ligoninę Antakalnyje, iš kurios, padedamas savo sužadėtinės Gabrielės Milvydaitės, pabėgo ir pasitraukė į Vokietiją.

Prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, A. Eidimtas grįžo į Lietuvą. Jau birželio 22 d. Kalvarijoje jis įkūrė Tautinio darbo apsaugos būrį, kuris palaikė viešąją tvarką be valdžios likusiame miestelyje. Po kelių dienų, perdavęs vadovavimą kitiems, A. Eidimtas išvyko į Kauną. 1941 m. rugsėjo mėn. A. Eidimtas vedė G. Milvydaitę ir įsikūrė jos tėvo – Telšių taikos teisėjo Česlovo Milvydo – Matkaičių dvare netoli Radviliškio. Nuo 1941 m. pabaigos iki 1942 m. rugpjūčio mėn. buvo Radviliškio burmistras.

Adolfas Eidimtas, suimtas Kaune 1945 m. balandžio 4 d. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo fondų

1942 m. vasarą pažįstami suvedė A. Eidimtą su Lietuvos laisvės armijos (LLA) įkūrėju ir vadu atsargos leitenantu Kaziu Veverskiu-Seniu. Netrukus A. Eidimtas įstojo į LLA ir tapo aktyviu jos nariu. Iš pradžių jis kūrė LLA Radviliškio apylinkę ir jai vadovavo. 1943 m. kovo mėn. K. Veverskis jį paskyrė Šiaulių apygardos, kuriai tuo metu priklausė Šiaulių, Telšių, Kretingos, Tauragės ir Mažeikių apskritys, vadu. Prieš prasidedant antrajai sovietų okupacijai, Šiaulių apygardoje į LLA jau buvo suburta apie 1500 žmonių (1945m. pradžioje jų padaugėjo net iki 4000). A. Eidimtas buvo energingas ir aktyvus vadas, gerai vadovaudamas apygardai, jis įgijo autoritetą. Savo namuose Matkaičių dvare kaupė ginklų atsargas.

Skaityti daugiau: Adolfas Eidimtas-Žybartas, Vygantas

1949 m. Vasario 16 D. Deklaracija

Busimieji LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarai Jonas Žemaitis-Vytautas (antras iš kairės) ir Vytautas Gužas -Kardas (ketvirtas iš kairės) su bendražygiais. Apie 1948 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų ir Pietų Lietuvos srities atstovų, keliaujančių j vadų suvažiavimą, susitikimas. Antroje eilėje iš kairės trečias - Tauro apygardos vadas Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas. Jurbarko-Girdžių apylinkės, 1949 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

LLKSTarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos faksimilė. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Skaityti daugiau: 1949 m. Vasario 16 D. Deklaracija

Vasario 16 d. žuvę partizanai

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai apie 1947—1948 m. Centre — Albinas Milčiukas-Tigras. Stovi iš kairės: Aleksas Velanis-Tigras, Jonas Kadžionis-Bėda, Antanas Blauzdys-Konkurentas, Antanas Karvelis-Vachmistras, Jonas Darela-Dieduška, Liudvikas Bajoriūnas-Kilbukas, Butageidžio kuopos vadas Antanas Jogėla-Ąžuolas, Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Petras Sakėnas-Šauksmas, Jonas Butkus-Karklas, Pranas Taujanskas-Pakalnis-Beržas, Anicetas Simanonis-Sigitas (VŽM)

TAUJANSKAS-PAKALNIS Pranas, Stasio-Beržas, gim. Troškūnų mstl. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Šarūno būrio partizanas. Žuvo 1950 m. vasario 16 d.

http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Vasario 14-15 žuvę partizanai

1951 m. vasario 15 d. Jiezno r. (dabar – Prienų r. sav.) Jaunionių k., gyventojų Taločkų sodyboje, buvo aptikta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) štabo vadavietė. Operacijos metu žuvo Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo Visuomeninės dalies viršininkas, LLKS gynybos pajėgų štabo pareigūnas Konstantas Baliukevičius-Rainys, Tylius, LLKS štabo narys Urbonas Dailidė-Tauras ir Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos vadas Motiejus Jaroševičius-Lakštingala. Taip pat žuvo sodybos šeimininkė, partizanų ryšininkė Marijona Taločkaitė-Genovaitė.

Žuvusiųjų palaikai išvežti į Alytaus r. Butrimonių mstl. Užkasimo neišaiškinta.

Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 78.

Dainavos apygardos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos būrio partizanė Bronislava Diksaitė-Miškų gėlė, Žibutė, Gražina su vyru, šios tėvūnijos vado pavaduotoju ir būrio vadu Petru Savicku-Kregžde. Antroje eilėje iš kairės klūpo: pirmas – Vanago grupės vadas Feliksas Daugirdas-Šarūnas, trečias – Šarūno rinktinės vadas Juozas Gegužis-Diemedis. Trečioje eilėje iš dešinės pirmas stovi Konstantas Baliukevičius-Rainys, Tylius. Apie 1949 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Dailidė Urbantas - Tauras

 Dailidė  Urbantas  - Tauras   gimė 1921m. Pervazninkų k. Kidulių vls., Šakių aps.   Nuo 1946 11 09. Žalgirio rinktinės partizanas.  Iki 1947m. gegužės mėn. Žalgirio rinktinės V. Kudirkos kuopos  ll – o būrio būrininkas, nuo gegužės 12d. kuopos vadas,  nuo 1948m. balandžio 2 d. – Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas . Metų pabaigoje lydėjo Dainavos apygardos  vadą  A. Ramanauską – Vanagą ir Tauro apygardos vadą A. Grybiną -  Faustą į Žemaitijoje vykusį  apygardų vadų suvažiavimą.  Grįžus į apygardą nuo 1949 m. birželio 1 d. –rinktinės  štabo viršininkas , nuo tų pačių metų rugpjūčio mėn. Tauro apygardos  atstovas Pietų Lietuvos srities štabe. Nuo  rugsėjo mėn. paskirtas Pietų Lietuvos srities štabo Ūkio skyriaus viršininku ir Srities vado adjutantu.  Nuo 1950 01 30 LLKS Gynybos pajėgų štabo  Ūkio skyriaus viršininkas.  1947m. rugpjūčio mėn. labai gerai  baigė mokomąją kuopą, jam suteiktas jaunesnio puskarininkio laipsnis, apdovanotas vardiniu laikrodžiu ir pagyrimo raštu.

Žuvo 1951m. vasario 15d.  Prienų raj.   Jaunonių k.   Talačkos  sodyboje  su dviem štabo pareigūnais:  Kostu Baliukevičiumi – Rainiu, Tylium  Pietų Lietuvos srities štabo Žvalgybos skyriaus viršininku  ir  LLKS Gynybos pajėgų štabo  Ūkio skyriaus viršininku Motiejum Jarušiavičium – Lakštingala.  Užkasimo vieta nežinoma.    Šeima ištremta į Sibirą, sodyba sunaikinta.

 Aldona Vilutienė

Nuotraukoje: Urbantui Dailidei, paminklas Jaunonių kapinėse