Rugsėjo 26 d., eidama devyniasdešimtuosius metus, Amžinybėn iškeliavo buvusi politinė kalinė, Tauro ir Dainavos apygardų partizanų ryšininkė, ilgametė mokytoja, kraštotyrininkė, aktyvi visuomenininkė, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus įkūrėja ir ilgametė jo vadovė Aldona Sabaitytė-Vilutienė (slapyv. Neužmirštuolė, Viltis).
Aldona Vilutienė Sabaitytė gimė 1931 03 17 Vytautiškėje (Krosnos vlsč.) dabar Lazdijų raj., darbininkų šeimoje. Augo gausioje senelės Ievos Janušauskienės šeimoje Vytautiškės kaime. Baigusi Saltininkų pradžios mokyklą, toliau mokėsi Krosnos progimnazijoje, nuo 1947 metų rugsėjo – Marijampolės mokytojų seminarijoje.
Dar Vytautiškės kaime 1945 metais įsijungė į rezistencinę veiklą. Buvo Lietuvos antisovietinių partizanų ryšininkė. Nuo 1945 palaikė ryšį tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės apylinkių partizanų, 1946–1947 m. Tauro apygardos Vytauto rinktinės būrių, nuo 1947 gruodžio mėn. buvo šios rinktinės ir Dainavos apygardos Šarūno rinktinės ryšininkė. 1949 liepą, po susitikimo su Šarūno rinktinės kovotojais, buvo suimta ir kankinta Marijampolės saugumo rūsiuose; kalinta Intos ir Lemiu (Komija) Ypatingojo režimo lageriuose.
1954 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje. 1955 m. baigusi Alytaus pedagoginės mokyklos kursą pradėjo mokytojauti. 1970 m. baigusi Šiaulių pedagoginį institutą pradėjo dirbti matematikos mokytoja Marijampolė 5-ojoje vidurinėje mokykloje.
Nuo 1988 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos sąjūdžio veikloje, rinko medžiagą apie Lietuvos antisovietines partizanines kovas ir tremtį. Dalyvavo 1988 metais Marijampolėje steigiant Tremtinio klubą, buvo Istorijos grupės koordinatorė. Organizavo žuvusių partizanų palaikų paieškas ir jų palaidojimą kapinėse.
1993 m. Marijampolėje įkūrė Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų, jam vadovavo iki 2000 metų.
Skaityti daugiau: NETEKTIS: mirė Aldona Sabaitytė-Vilutienė, buvusi politinė kalinė, mokytoja, Tauro apygardos...
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
KOVOS KELIU ŽENGIANT
Vakarų Lietuvos partizanų
eilėraščiai ir dainos
1945—1953 metai
Vilnius „Vyturys“ 1991
Knyga PDF formatu: 
fotografinė kopija: 
UDK -888.2-1
Ko-561
Iš Vakarų (Jūros) srities partizanų leidinių
atrinko ir parengė spaudai LEONAS GUDAITIS
K 4702390000—155
M 856(08)—91 Neskelbta
ISBN 5-7900-0689-2
© Sudarymas ir pastabos,
Leonas Gudaitis, 1991
Partizanų žodis
Praeito ir gyvenamojo momento kovų sūkuryje nemaža dalis Tėvynėje jos sūnų ir dukrų pergyvenimų mūsų poetų, o ir [neišskaitomas žodis] tautiečių tapo užfiksuota poezijoje. Pasiėmėme pareigą šią vertingą medžiagą surinkti, sutvarkyti ir, susidarius jos atitinkamam kiekiui, išleisti rinkinį, kuriuo norime duoti visuomenei plačiau susipažinti su Tėvynės ir mūsų pergyvenimais, kančiomis ir laimėjimais.
Visiems poetams, dainų ir eilėraščių rinkėjams ir šio rinkinio išleidime padėjusiems bendradarbiams už iniciatyvą ir pastangas liekame nuoširdžiausiai dėkingi. Manome, kad šis — „Kovos keliu žengiant“ — paminėtųjų bendro darbo vaisius bus mažas įnašas ir papildymas į laisvės kovos sąjūdžio lobyną.
Tad kviečiame ir toliau visus dalyvavusius, taip pat ir naujus [autorius] prisidėti ir, toliau nenuilstamai tobulinant, ateities kovų ir pergyvenimų patirtimi kurti laisvos kovos sąjūdžio dvasią atitinkančias dainas ir eilėraščius, taip pat dainų bei eilėraščių rinkėjus šiame rinkinyje nesančius poezijos dalykėlius rinkti ir per atitinkamus pareigūnus atsiųsti mums.
Gal skaitytojas ras šiame rinkinyje nemaža klaidų, nesklandumų, trūkumų ir kitų neigiamybių, bet prašome už jas atleisti, nes mūsų sąlygomis tai neįmanoma tinkamai atlikti, ypač trūkstant tam priemonių bei profesionalų. Tikimasi, kad ateities rinkinėliai pagal galimybę bus tobulinami ir išleidžiami su mažesniais trūkumais.
MAIRONIO vadovybė
(Pratarmė MAIRONIO būstinės 1948 metais parengtam mašinraštiniam dainų ir eilėraščių rinkiniui „Kovos keliu žengiant: Iš kovų su bolševikais 1945—48 m. m.“)
* * *
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
Tie tūkstančiai kapų, žinomų ar nežinomų,čia pat Tėvynėje, laukiniame Sibire ar kitoje nesvetingoje Raudonosios Imperijos dalyje, tie šimtai tūkstančių kenčiančių kalėjimuose, koncentracijos lageriuose ar tremtyje — ne lietuvio silpnumo požymis, ne sutikimas su okupanto diktuojama valia ar užgaidomis, ne besąlygiškas atsisakymas kovos, bet, priešingai, įrodymas lietuvio gyvybingumo, jo atkaklumo ir pasišventimo, siekiant laisvės, šviesesnio gyvenimo.
Skaityti daugiau: KOVOS KELIU ŽENGIANT
Raudonajai armijai kartu su frontu nutolus į Vakarus, Lietuvą užplūdo NKVD kariuomenės daliniai, kurie Kremliaus pavedimu stengėsi kuo greičiau įvesti sovietinį režimą.
Pavelo Vietrovo divizija atlikusi savo juodą darbą Čečenijoję, Kryme ir Ingušetijoje į Lietuvą atvyko 1944m. rugpjūčio pradžioje. Vetrovui buvo pavaldūs 4 NKVD pulkai, turintys daugiau kaip po du tūkstančius enkavedistų ir 4- oji NKVD kariuomenės šaulių divizija, nešanti mirtį visoje Lietuvoje. Marijampolės apsk. Vetrovo budeliai siautėjo 1945m. balandžio mėn.
Renkant medžiagą apie šiuos kraupius įvykius liudijo daugybė žmonių, kurių didesnė dalis jau išėjusi į Amžinybę, kitų pavardės užsimiršo.
1. Ypač daug ir kruopščiai dirbo Vitas Akelaitis gyvenęs Igliaukoje.(miręs) Jo tėvas t. p. žuvo nuo Vetrovo budelių. Vitas ne tik surinko medžiagą apie Vietrovo budelių išžudytus beginklius Igliaukos apylinkės žmones, bet ir iniciavo jų atminimui pastatyti paminklą.
Masaičio sodyboje, Pabaikų,kaime.
2. Leonas Kedys gyvenantis Klaipėdoje, tada nušovė jo du brolius ir sužeidė motiną, bėgančią gelbėti sūnų.
3. Algimantas Merkevičius gyv. Marijampolėje Draugystės 27., kaip vieną popietę Obelinės kaime pamiškėje, sename kluone rusų kareiviai sušaudė virš 12 beginklių vyrų ir paauglių. Berods, apie tą patį įvykį man pasakojo ir
4. Ramutė Kedytė.
Skaityti daugiau: Apie nužudytus beginklius žmones
Mielos partizanų, motinos, šiandien daugumoj jau savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks jūsų visų skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną - kalbama apie visos Lietuvos kovotojų motinas, jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas ženklelis išlikęs jūsų veide, tai jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova, tai jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters - motinos grožis, matuotas ne žiuri komisijos balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančias, matais. Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiems namams ir tėvynei skiepinot per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekuomet nesiskundėte, nedejavote, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių, nes tai buvo jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir tėvynės ateitis. Ir kai 1940-siais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės,nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė - laiminot, išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos Laisvę. Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos. Bet ir tremtyje jūs deramai auginot ir auklėjot savo vaikelius, nors priešai stengėsi išrauti iš mūsų žemės juos, tikėdami, kad jie niekados negalės prigyti Lietuvos žemėje. Kas supras, ką reiškė Jūsų bado ir šalčio, netekimo ir pažeminimo iš kankintai sielai pasiekiančios žinios iš Lietuvos: žuvo Petras, žuvo Vytautas, žuvo Jonas, žuvo, Alfonsas, žuvo Jurgis. Ar galima suprasti, ką jautė Motina, žinodama, kad jos vaikų išniekinti kūnai, guli prie stribelnyčios, prie šventoriaus, turgaus aikštėje. Ištverti padėjo mintis, kad išniekintas kūnas tai neišniekinta dvasia, tai kas švaru, sutepti po mirties negalima. Ji jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos ji glaudė prie krūtinės, virto ne nugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju,sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Kad ir jų aukos dėka 1988-ųjų vasarą vėl pabudo, prisikėlė tauta. O ji jų motina, išauginusi didvyrius, padarė nemažesni žygdarbį, nors ji šito nesiekė. Tai buvo jos pareiga, ir kitaip ji, kaip ir visos partizanų motinos, gyventi negalėjo.
Motinos dieną, sustoję prie kapo, prisiminkime, koks gražus, Šventas buvo jos gyvenimas, pasisemkime išminties, prašykime Aukščiausio, ramybės gyvoms ir amžino džiaugsmo mirusioms Partizanų motinoms. Dieve duok kuo daugiau tokių motinų mūsų tėvynei. Mes išliksime kol bus motinų atiduodančių savo gyvenimą vaikams,skiepinant jiems tai, kas giliai įaugę lietuvio prigimtyje. Kol vaikai gerbs motinų auką ir supras, kad didžiausia ir neįkainojama vertybė - Motina, Tėvynė ir Laisvė.
Lietuvos Partizanų Vadų suvažiavimo
d e k l a r a c i j a
1946 metų balandžio mėnesio 23 dieną Lietosios partizanų vadai, pasiėmę vadovauti lietuvių tautos kovoms bolševikų išplėštai nepriklausomybei atstatyti ir vadovaudamiesi tautos valia, pripažino esant būtina paskelbti lietuvių tautai ir kitoms tautoms bei užsienio valstybėms principus, pagal kuriuos atstatytoji Lietuva turėtą ateityje tvarkytis ir kuriuos Lietuvos ginkluotieji partizanai, visos tautos padedami, saugos ir visomis priemonėmis rems.
1. Lietuvos valstybinė santvarka - laisva demokratinė.
2. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.
3. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais demokratiniais rinkimais išrinktą seimą ir jo sudarytą vyriausybę.
4. Seimo rinkimai pravedami laisvais demokratiniais principais, tiesioginiu, slaptu, visuotiniu balsavimu, - proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už sąrašus, bet už partijų ar sąjungų išstatytus atskirus kandidatus.
5. Seimo atstovai atsakingi ne prieš partijos vadovybę, bet prieš savo rinkikus.
6. Krašto vidaus statutą bei reformų reikalą ir ryšius su užsienio valstybėmis sprendžia seimas, vadovaudamasis tautos daugumos pareikšta valia, priimdamas dėmesin išmintingus mažumos pageidavimus ir derindamasis su Suvienytąją Naciją pareikštais principais.
7. Lietuvos Komunistą Partija negali būti pripažinta teisine partija, nes jos siekimai nedemokratiniai, bet diktatūriniai ir ji, klausydama lietuvių tautai svetimos Sovietų Sąjungos Komunistą Partijos ir vyriausybės, prisidėjo prie lietuvių tautos nepriklausomybės atėmimo ir tapo dešimčių tūkstančių geriausiųjų Lietuvos sūnų nužudymo bei ištrėmimo kaltininke.
Pastarasis Lietuvos partizanų nusistatymas galėtu būti atšauktas tik su sąlyga, jei Lietuvos Komunistų Partija viešai pareikštų atsisakanti nuo diktatūrinio ir revoliucinio principo ir priklausomybės svetimai valstybei.
Be to, dar savo kaltę tautai išpirktų, paveikdama Sovietų Sąjungą , kad ši:
a) taikingu keliu išvestų iš Lietuvos visas Sovietų Sąjungos ginkluotąsias tiek karines, tiek vidaus apsaugos pajėgas;
b) tuoj paleistų visus politiniais sumetimais suimtuosius, pasmerktuosius ir ištremtuosius;
c) pripažintų Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto sudarytąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę;
8. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas visomis išgalėmis remia Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangas atkurti sutrukdytą Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvos partizanų vadai, paskelbdami šią deklaraciją, kreipiasi į lietuvių tautą ir toliau dar uoliau remti partizaną pastangas kuo greičiau atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.
Parašai
Skaityti daugiau: Lietuvos Partizanų Vadų suvažiavimo deklaracija
Jo septyniasdešimties metų sukakties proga
A. NOVICKIS
Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpis šiandien jau yra istorinė praeitis. To laikotarpio vadovaujantieji dalyviai yra istorijos kūrėjai. Jų vardai bus minimi ir jų vaidmuo vis labjau ryškės, juo toliau tas laikotarpis grims istorijos praeitin. Nevisi vienodu ryškumu, žiūrint nuveiktų darbų ir individualinių savybių, kiekvienas aiškės kitoniškomis spalvomis.
Ryškiųjų asmenybių eilėse, manau, bus Kazys Škirpa, gen. štabo pulkininkas, politikas, diplomatas.
Neseniai jis pasitraukė iš JAV tarnybos, kai jam suėjo 70 metų amžiaus. Tačiau, jis dar darbingas kaip buvo, ir dabar, būdamas laisvesnis, yra pasiryžęs rašyti savo turiningo gyvenimo atsiminimus, kad paliktų neišdildomus pėdsakus, kad žmogumi buvęs.
Šia proga, linkėdami sukaktuvininkui sveikatos ir sėkmės jojo naujame gyvenimo kelio etape, norime prisiminti bent ryškiausius jo išgyventus momentus.
K. Škirpą pažįstu nuo 1913 metų. Tuo laiku mokėmės Mintaujoje. Čia buvo garsi klasikinė gimnazija, realinė mokykla ir mergaičių gimnazija. Vyresniųjų klasių gimnazistai ir negausūs realistai bei gimnazistės spietėsi draudžiamoje lietuvių moksleivių kuopelėje, kur mokėsi lietuvių kalbos, gramatikos, istorijos, literatūros, leido savo laikraštėlį, organizuodavo iškylas, susirinkdavo ir šiaip linksmavakariams. Kuopelė atlikdavo, palyginant, panašų vaidmenį, kaip dabar šeštadieninė mokykla. K. Škirpa dalyvavo toje kuopelėje. Jis čia nusižiūrėjo ir savo gyvenimo draugę neskaitlingų lietuvaičių gimnazisčių tarpe. Škirpai, gimusiam gryniausioje lietuviškoje šeimoje, Saločių valsč., Biržų apskr., lietuvybės išlaikymo klausimo niekada nėra buvę. Nenuostabu, kad atvykęs studijoms į Petrapilį, jis tuojau įsijungia į lietuvių studentų veiklą. 1916 m. mobilizuotas, būdamas studentas, patenka į Peterhofo karo mokyklą, kurią baigęs, gauna paskyrimą į Sibiro šaulių pulką Omske. Čia jis visiems žinomas, kaip lietuvis karininkas (Su juo Sibire buvo susitikęs velionis Karolis Žalkauskas). Plačiame Sibire Škirpai, tačiau, siaura veikimo dirva: maža lietuvių. Todėl, po 1917 m. vasario revoliucijos, jis važiuoja į Petrapilį, kur telkiasi lietuviai. Čia jis įsijungia į organizacinį lietuvių karinių dalinių kūrimo darbą; skiriamas lietuvių karių įgaliotiniu prie
Ukrainos vyriausybės Kieve; 1918 m. pradžioje išrenkamas į Vyriausią Lietuvių Karių Komitetą, o vasario mėn. jis atvyksta į vokiečių okupuotą Vilnių, kad painformuotų Lietuvos Tarybą apie karių sąjūdį Rusijoje ir kad pajieškotų galimybės, kaip perkelti iš Rusijos į Lietuvą organizuotus karinius vienetus. Iš to užsimojimo, kaip žinoma, nieko neišėjo, nes vokiečiams nerūpėjo Lietuvos reikalai. Užmezgęs sąlytį su Lietuvos Taryba, jis nuo jos nebenutolo, nors buvo nepatenkintas, matydamas Tarybos bejėgiškumą ir mažą aktyvumą. Apie tai jis rašė man 1918 m. vasarą į kaimą.
Kai 1918 m. balandžio mėn. L. Taryba pradėjo registruoti inteligentus valstybiniam darbui, pagal specialybes, tai Škirpa užsirašė pirmuoju į Lietuvos kariuomenę (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 76 psl.). Tuo remiantis, Lietuvos Savanorių Sąjunga pripažino Škirpą pirmuoju savanoriu. Prezidentas Smetona dėl to buvo nepatenkintas, nes tikėjosi, kad savanorystės pirmenybė atiteks jam (žiūr. Raštikis, “Kovose dėl Lietuvos”, 478 psl.).
Valstybės Taryba buvo sudariusi Karinę Komisiją, kurios pavedimu Škirpa paruošė savanoriams šaukti projektą (Karo Archyvas, III, 1926 m.).
Vokiečiai trukdė V. Tarybai veikti, kol pas juos pačius neįvyko revoliucija. O po revoliucijos jie turėjo trauktis iš rytų, o paskui juos, pridūrom, sekė bolševikai. Vilniuje organizavosi lenkai. Mūsų pirmoji vyriausybė buvo sudaryta 1918 m. lapkričio 11 d. Kariuomenės pirmieji pulkai laikomi oficialiai pradėję formuotis lapkričio 23 d., nors iki savanorių pašaukimo, kuris įvyko jau antrajam koaliciniam ministerių kabinetui susidarius, gruodžio 26 d., nedaug buvo padaryta. Vilniaus komendantūra buvo pradėta formuoti gruodžio 27 d. Komendantu buvo paskirtas Liudas Gira, jo padėjėju kar. K. Škirpa, kuris faktinai ėjo komendanto pareigas (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 95-96 psl.). Reikėjo veikti galvotrūkčiais, nes vokiečiai rengėsi palikti Vilnių, į kurį taikėsi ne tik atslenkantieji rusai-bolševikai, bet ir lenkai legionininkai.
Pirmuoju reikšmingu Škirpos veiksmu reikia skaityti atsišaukimą į Vilniaus piliečius, kurį jis redagavo drauge su J. Pajaujiu. Štai kelios ištraukos iš to istorinio dokumento:
“Su visa Lietuva, su jos liaudimi jungia mus nenutraukiami ryšiai. Ta pati žemelė mus maitina, drauge per šimtus metų tempėme vergijos jungą, drauge kovojome dėl laisvės.
Piliečiai! Šiandien sušvito mums laisvės spindulys! Mūsų tėvynė tampa nepriklausoma demokratinė valstybė, kurioje visi piliečiai, be tautų skirtumo, turės laisvę ir lygybę. Lietuvos nepriklausomybė neša mums visiems, ligi šiol pavergtiems, laisvę ir laimingesnę būtį. Vienybėje, kaip broliai padavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas stokime už Tėvynę. Lietuva Pavojuje!. . .
Skaityti daugiau: GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS KAZYS ŠKIRPA
Zoocentristinė Hitlerio ir Stalino praktika žmonijai kainavo 50 mln. gyvybių. Ši "filosofija" atgimusi Rusijoje bei Lietuvos politiniame gyvenime - "liberalų" bei prorusiškose partijose. Pateikiame Antano Maceinos straipsnį iš knygos "Kultūros filosofijos įvadas", Kaunas 1936 m.
Antra kultūrinio natūralizmo srovė, kuri mūsų dienomis kas kartą darosi vis stipresnė, yra
k u l t ū r i n i s v i t a l i z m a s.
Kiek kultūrinis materijalizmas kultūros kūrimo veiksniais laiko medžiaginius ekonominius dalykus, tiek kultūrinis vitalizmas vieninteliu tikru ir pirmaeiliu kultūros kūrėju laiko vitalinį arba gyvybinį žmogaus pradą. Šitas kultūros tipas dar yra gana jaunas. Bet paskutiniais metais jis jau susiformavo rasizmo pavidalu. Rasistinei kultūros filosofijai kultūrinio žmonijos gyvenimo apsprendėjas yra rasė. Kiek kultūrinis ekonomizmas kultūros veiksmų jieško šalia žmogaus, tiek kultūrinis vitalizmas šituos veiksnius perkelia į patį žmogų, į vitalinį jojo pradą. Jeigu rasiniai arba vitaliniai žmogaus elementai yra stiprūs ir gryni, jie kuria aukštą kultūrą. Kultūros krizė atsirandanti dėl nelygios kraujomaišos, kultūros galas ateinąs tada, kai įsigali menkaverčiai bijologiniai pradai. Viso pasaulio istorija esanti ne kas kita, kaip šitų bijologinių elementų maišymasis arba. kaip Gobineau yra pasakęs, rasių chemija. Kultūrinės kūrybos motyvai šitai pažiūrai taip pat yra ne idėjos, bet kraujo balsas. Šiandien šitas nusistatymas apima vis platesnes gyvenimo sritis taip, kad galima visai neperdedant kalbėti apie besiartinantįzoocentrizmo tarpsnį.
Zoocentrizmo daigų randame jau pačioje renesanso pradžioje. Macchiavelli savo veikale „II principe“ paskelbė jėgos etiką ir tuo pačiu pirmoje eilėje pastatė ne dvasią, bet gyvybę. „Macchiavelli, gražiu S. Behno pasakymu, visados lieka tiraniškojo idealo dainiumi“.2 Jo Principe yra jėgos atstovas, kuris priespauda, gudrumu ir klasta įtvirtina savo pirmenybę ir siekia išsilaikyti ir išsivystyti. Stiprus ir miklus kūnas, galinga kumštis ir nepalaužiama kovos valia jam yra idealas. Macchiavelli į etikos pagrindus padėjo tai, kas ligi tol buvo laikoma žvėries atpalaidavimu žmoguje. Nevisados šitoji etika yra ginama viešai: jos dažnai net išsižadama. Bet tikrumoje ji vyrauja. Macchiavelli išdrįso ją formuluoti ir paslėptą praktiką paversti teoriniu principu.
Skaityti daugiau: A.Maceina Zoocentrizmas
Tai — Diana Glemžaitė, jauna poetė, viena iš tos kartos, kuri išaugo Nepriklausomybės metais ir patyrė tragišką Lietuvos laisvės netektį. Viena iš tų, kurie palikę universitetų auditorijas, padėję į šalį knygas leidosi į niūrias miškų žemines, kad atliktų savo pareigą Tautai ir Valstybei. Nedaug žinome rašytojų, kurie lemtingo apsisprendimo valandą ryžosi savo gyvenimą ir talentą atiduoti beviltiškai, bet didžiai prasmingai partizaninei kovai. Tuo brangesnis, tuo didesnio dėmesio vertas jų kūrybinis palikimas. Greta Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno ir kitų už Lietuvos laisvę žuvusių autorių dabar galime įrašyti ir Dianos Glemžaitės vardą. Iki šiol mūsų literatūroje jis buvo visai nežinomas. Tik pastaraisiais metais pasidarė įmanoma surinkti jos išlikusius eilėraščius ir iš amžininkų prisiminimų atkurti poetės gyvenimo istoriją.
Diana Glemžaitė
MES MOKĖSIM NUMIRT
Lietuvos Pasipriešinimo kovų poezija
Mokslo ir enciklopedijų leidykla
Vilnius, 1994
Knyga PDF formatu: fotografinė knygos kopija PDF knyga WEB formatu 
UDK 888.2.09-1
Gl-84
Sudarė
VYTAUTAS AMBRAZAS ir
VIDMANTAS JANKAUSKAS
Tekstą ir paaiškinimus parengė
VYTAUTAS AMBRAZAS
Glemžaitė D.
Gl-84 Mes mokėsim numirt: Lietuvos Pasipriešinimo kovų poezija / Sudarė [ir įž. str. „Iš užmaršties išnyrantis veidas“, p. 5—21, parašė] V. Ambrazas, V. Jankauskas; Tekstą ir paaišk. parengė V. Ambrazas.— V.: Mokslo ir enciklopedijų 1-kla, 1994.— 224 p., [8] iliustr. lap.
UDK 888.2.09-1
© Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994
IŠ UŽMARŠTIES IŠNYRANTIS VEIDAS
Gūdžią 1949 metų lapkričio naktį Plunksnočių miško gilumoje vienas po kito nugriaudėjo keli sprogimai. Apylinkės buvo retai apgyventos, ir toli vienas nuo kito išsibarsčiusiuose kaimuose maža kas tenugirdo tuos lemtingus garsus. Tik kitą dieną Juodupės gyventojai, pamatę miestelyje numestus partizanų lavonus, suprato, kad kažkur netoliese įvyko tragedija. Tarp penkių žuvusių vyrų gulėjo ir jauna moteris sprogimo neatpažįstamai sužalotu veidu. Jos šiuose kraštuose niekas nepažinojo, ir stribams miestelio pakraštyje užkasus visų kūnus, rodos, turėjo amžiams nugrimzti į nežinią jos vardas ir tos nakties paslaptis. Tačiau buvo lemta kitaip. Po trupinėlį, po kruopelę atkuriame Plunksnočių miško tragedijos istoriją, ir iš dešimtmečių užmaršties pamažu išnyra šviesus tos vyrišką mirtį pasirinkusios moters veidas.
Skaityti daugiau: Diana Glemžaitė Mes mokėsim numirti
STASYS ŽYMANTAS
Jūs kritote kniūpsti ir kaip pakliuvo,
Gimtinės žemę kūnais dengdami.
Tai įsikūnijo šventa lietuvio
Svajonė, amžių amžiais nerami.
J. Aistis
Ryžtas mirti
Anomis kovingomis ir lemtingomis 1941 metų birželio dienomis Kauno kapinėse prie Vytauto prospekto buvo supilti 85 Birželio sukilime žuvusių laisvės kovotojų kapai. Atsisveikindamas su jais Laikinosios vyriausybės vardu ministro pirmininko pareigas ėjęs švietimo ministras prof. J. Ambrazevičius - Brazaitis kalbėjo apie tą nuostabiai stiprią tėvynės meilę, išaugusią jos vaikų širdyse, kad “ištisi būriai, šimtai, tūkstančiai — savo noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti”.
Tų naujai supiltų kapų tarpe buvo vieno man artimo, visad mielo ir guvaus bičiulio, “Aušros” gimnazijos 1927 m. laidos bendraklasio, Belgijoje aukštuosius mokslus baigusio inžinieriaus Kazio Matulio kapas. O kažkur Dzūkijos panemunėj išdygo kitas laisvės kovotojo kapas — Vilniaus universiteto teisės mokslų fakulteto 8 semestro studento neolituano Antano Blekaičio. Karštas dzūkas patriotas, veiklus Lietuvių Aktyvistų Fronto narys, su kuriuo ypač suartėjau bendram pogrindžio darbe, NKVD areštui gresiant, man patarus, kuriam laikui iš Vilniaus buvo išvykęs tėviškėn. Kilus sukilimui, tuoj į jį įsijungė ir krito kovoj su raudonarmiečių raitelių būriu.
Kažin ar kas šiandien begalėtų nurodyti dar vieno laisvės kovotojo kapą, —tai vilniečio Mykolo Gudėno, nuoširdaus ir ramaus, bet ryžtingo patrioto lietuvio.
Skaityti daugiau: BIRŽELIO TESTAMENTAS
ANTANAS VAIČIULAITIS
ODĖ ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS
Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir, rankomis apglėbę šiltą žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties prigulę,
Išliejo savo brangų kraują.
Nei krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Jie gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, lyg mylimieji, —
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai, —
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.
Palaiminti, kurie, šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės.
Minint Partizanų dieną...
Iš poezijos rinkinio Ir atlėkė volungė.
DRAUGAS priedas Mokslas, menas, literatūra 1973.02.03
Skaityti daugiau: Partizaniška poezija (iš draugas.org archyvų)
Šioje knygoje nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas aprašo savo 40-ies gyvenimo metų laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Per autoriaus gyvenimo patirtis atsiskleidžia laisvos prieškario valstybės ir vėliau okupuotos Lietuvos ir lietuvių gyvenimo realijos.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai
I dalis
VILNIUS|2014
UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08
© Alfonsas Svarinskas, 2014
© Donatas Stakišaitis, 2014
© Lina Šulcienė, 2014
© Domantas Vildžiūnas, 2014
Skaityti daugiau: Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
PIETŲ LIETUVA
Bonifacas Ulevičius
Mūsų tautos partizaninių kovų istorijoje aukso raidėmis Įrašytas ne vienas Lietuvos moterų ir merginų vardas. Petys į petį su partizanais jos ėmėsi sunkios pasipriešinimo kovų naštos, rizikuodamos savo laisve, gyvybe. Tai jos buvo pagrindinės ryšininkės, padėjėjos, gydytojos ir sanitarės, kovotojų maitintojos, skalbėjos, slėpėjos ir guodėjos, o susiklosčius aplinkybėms, nesant kitos išeities, stodavo į partizanų gretas ir su ginklu rankose kovėsi su priešu. Jų didvyriškumas buvo stebinantis ir neretai pranokdavo vyrų drąsą. Ne vienas partizanas jų dėka yra išvengęs mirties ar suėmimo, ne vienas išgydytas, išgelbėtas.
Jos tai darė, žinodamos, kad anksčiau ar vėliau bus išaiškintos, susektos, išduotos ir suimtos, ištremtos Į Sibirą ar nuteistos katorgon. O kur dar baisiausios tardymo kančios! Tačiau Tėvynės meilės ir pareigos jausmas buvo stipresnis už baimę, ir jos pasiaukodamos vykdė savo šventą pareigą - padėti partizanams kovoti už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Šiandien čia pateikiama dviejų kaimo mergaičių istorija. Pasipriešinimo kovoje jos paaukojo gyvybes - buvo nuteistos mirties bausme ir sušaudytos.
Tauro apygardos istorijoje kol kas išaiškinti du tokie atvejai, kai okupantų suimtos ir sušaudytos moterys.
Albina Bunevičiūtė, g.1929 m. Bučiūnų k., Birštono vls, Alytaus aps. Mokydamasi gimnazijoje, ji visokeriopai padėjo partizanams. Vėliau, mokydamasi Kaune, mokytojų seminarijoje, pirko ir gabeno kovotojams medikamentus, medžiagą uniformoms ir kita. Ji dirbo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės ryšininke, slapyvardžiu Gražuolė. 1948 m. pavasarį jos iniciatyva iš seminarijos slapta buvo išgabentas partizanams taip reikalingas rotatorius.
Pajutusi, kad yra sekama, 1948 12 01 iš trečio seminarijos kurso pasitraukė, grįžo į kaimą ir čia tęsė pogrindinę veiklą. Susisiekė su Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadu Jonu Šiugždiniu-Anupru ir vykdė įvairias kuopos štabo užduotis. 1949 m. pavasarį kuopos štabe buvo nutarta likviduoti aršų komunistą, Prienų vls. ispolkomo pirmininko pavaduotoją Praną Kazlauską. Užduotį atlikti buvo pavesta pirmo būrio vadui Jonui Valatkai-Kardui, į kurio veikimo teritoriją įėjo Prienų miestas. Operacija buvo numatyta sekmadienį, kai mieste daugiau žmonių, tada lengviau veikti neatkreipiant dėmesio ir pasitraukti. Partizanui mieste pavojinga, ypač dieną. Reikalinga "moteriška priedanga". Albina Bunevičiūtė sutiko ne tik lydėti Kardą, bet ir dalyvauti operacijoje. 1949 06 26, 12 valandą, jie atvyko į Prienus ir po pamaldų, vaidindami mylimųjų porelę, vakštinėjo po miestą. Kazlauską jie sutiko miesto sode. Jis ėjo su savo žmona. Su jais prasilenkę Kardas ir Albina grįžo atgal, tada Kardas kelis kartus iššovė. Kazlauskui parkritus, paėmė jo pistoletą, ir abu laimingai pasitraukė.
□ Albina Bunevičiūtė-Aušrelė
Bijodama, kad operacijos metu ją kas nors galėjo atpažinti, Albina liepos septintą dieną iš legalaus gyvenimo pasitraukė ir įstojo į 51 kuopos pirmą partizanų būrį. Jai buvo suteiktas partizanės laipsnis ir duotas Aušrelės slapyvardis. Taip prasidėjo jos, partizanės, kelias, kuris, deja, truko labai neilgai. Vėlų rudenį ji susirgo pleuritu ir pasitraukusi iš partizanų gretų, gydėsi.
Skaityti daugiau: JOS MYLĖJO TĖVYNĘ
Viliamės, kad kunigą Alfonsą Svarinską pažįstame. Vieni mano, kad jis drąsus ir ryžtingas - kiti, kad agresyvus ir piktas, vieniems jis atrodo patriotas - kitiems, kad jis radikalas, nacionalistas.. Jo pasisakymų interpretacijos gali būti įvairios, tačiau niekas nėra suabejojęs šio žmogaus dvasios stiprybe, nepalaužiama valia ir begaline meile Dievui ir Tėvynei.
,, Kas jūs, kunige Svarinskai?- šaukė vienas sovietinis filmas. Klausė, bet net nesistengė atsakyti, o tik vykdė kažkieno įsakymą šį dvasiškį sutrypti. Šiandien tie įsakinėtojai vėl sėdi patogiose, kėdėse, gerai apmokamuose postuose ir toliau tyčiojasi iš tautos. Kas yra kunigas A. Svarinskas jiems jau neberūpi. Jiems kur kas aktualiau fondai su jų neskaidriai skirstomomis lėšomis, žemės, namai, prabangūs automobiliai, sąskaitos bankuose... Šiandien jau 50 metu, kai Alfonsas Svarinskas kunigystėje. Pabandykime bent keletu štrichais atsakyti i klausimą:
Kas Jūs, kunige Alfonsai Svarinskai?
Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. Ukmergės apskrityje, Kadrėnų kaime. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje, vėliau įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
Skaityti daugiau: "Kas jūs, kunige Svarinskai?.." (1987 m.)
SIGITAS TAMKEVIČIUS, S.J.
Emauso mokiniai bėgo nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Tai buvo jų klaida ir nelaimė. Galima bėgti tik nuo tokio kryžiaus, and kurio nėra Nukryžiuotojo. Ir man atrodo, jog labai dėsninga, kad Vakarų pasaulyje bėgama nuo šitokio kryžiaus. Aš nesu labai gerai susipažinęs, bet mačiau Bažnyčios gyvenimą Vakarų Vokietijoje, Kanadoje. Trūksta pašaukimų į kunigystę, į vienuolynus. Atrodo, gerokai sunykusi aukos dvasia. O kaip gali išsilaikyti aukos dvasia, jeigu nuolatos prieš akis nestovi Nukryžiuotasis? Savo gyvenime sutikau labai daug žmonių, kurie nešė kryžių. Ypatingai daug jų sutikau kalėjimuose, lageriuose — tūkstančius žmonių. Beveik visi šitie žmonės kryžių keikė. Savos kančios jie nesuprato. Daugeliui atrodė ji beprasmiška. Kaip dabar prisimenu, Permės kalėjime vienas žmogžudys ant savo nugaros buvo įsitatuiravęs kryžių, and kurio prikaltas dryžiuotais drabužiais aprengtas kalinys, kuris šaukia: — Laisvės!
Baisus yra žmogaus gyvenimas, kada yra kryžius, kurį jis keikia, kurio jis nesupranta. Ir šitaip yra ne tiktai tų žmonių tarpe, kurie neturi tikėjimo, kurie nėra krikščionys, bet galima sutikti ir save vadinančių krikščionimis, kurie kryžiaus nesupranta, kurie kiek galėdami nuo kryžiaus bėga, ir tai yra jų tragedija. Sunkiais pokario metais Lietuvoje buvo
Kenčiantis Kristus Diureris
labai daug žmonių, kurie nuo kryžiaus bėgo. Buvo net kunigų, kurie bėgo nuo savo kryžiaus: bijojo nemalonumų, persekiojimų. Jie save pateisindavo. Prisimenu, vienas aukštai stovintis dvasiškis man kalbėjo: “Su kakta sienos nepramuši”. Žmogus, kai nenori kryžiaus, kai nuo jo bėga, save pateisindamas visada suranda argumentų. Nuo kryžiaus bėgo labai daugelis mūsų tautiečių. Tas bėgimas kartais buvo labai negarbingas, surištas su daugeliu klaidų, nusikaltimų prieš savo tautą ir savo sąžinę.
Skaityti daugiau: KRYŽIUS IR AUKOS DVASIA
Šaltinis: "Laiškai lietuviams" 1988 m. 9 Spalis
KUN. SIGITAS TAMKEVIČIUS
Redakcijos pastaba. Iš Lietuvos gavome Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslą, pasakytą apaštalų Petro ir Pauliaus šventės proga, dar prieš jo areštavimą. Manome, kad pamokslo mintys padės skaitytojams geriau suprasti, už ką Lietuvoje yra baudžiami kunigai.
* * *
Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė — kai išnyksta aukos supratimas.
Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi. Jeigu dabar kokį nors kunigą ar vyskupą nužudytų arba visam gyvenimui uždarytų į kalėjimą, tai sakyčiau, jog tai yra smulkmena, nes ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra daug kunigų. O tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.
O kaip tada buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jie nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt mes neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos — Katalikų Bažnyčios.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS
Apie filmą:
2008 m. Latvija. Rusijoje uždraustas rodyti dokumentinis filmas Sovietų pasaka. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga visam pasauliui kūrė pasaką apie kovą prieš fašizmą, nacių SS ir Sovietų NKVD bendradarbiavo su naciais ir dalijosi žudymo patirtimi. Tai latvių režisierius Edvino Snorės sukurtas skandalingas dokumentinis filmas, pasakojantis kraupią milijonų žmonių kančių ir 20 amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją. Sovietinės istorijos juodosios dėmės: badmetis Ukrainoje, Katynės skerdynės, masiniai trėmimai, medicinos eksperimentai Gulage - iki šiol buvo tabu. Rež. Edvins Snore.
