1956 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės r. Reniūnų k. (dabar – Ukmergės r. sav.) patekęs į pasalą žuvo paskutinis Vyčio apygardos partizanas Adomas Vytautas Zakaras-Povas.
Adomas Vytautas (metrikuose Vitautas) Zakaras gimė 1923 m. sausio 11 d. Kėdainių aps. Šėtos miestelyje Bronislavos Šaulytės-Zakarienės ir Adomo Zakaro šeimoje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Vinco Gėgžnos-Balandžio būrio Antano Palinausko-Klevo grupės partizanas.
„Mūsų apylinkėse veikė Palinausko būrys. Šis būrys veikė Puščios miško teritorijoje: Panoterių, Mugenių, Bukonių, Gudonių kaimuose, nueidavo iki Šemetiškių kaimo už Panoterių pas Mačiulius.
Aš tik apie 1951 m. sužinojau, kad šitam būriui vadovavo Antanas Palinauskas-Klevas. Jo būryje buvo Vincas Kupčinskas-Savanoris, Vytautas Zakaras-Povas, Pupkis, Stasys Žukauskas-Lapas ir Petras Palinauskas-Vilkas.
[...] Mūsų namuose Vytautas Zakaras ant aukšto virš kamarytės įsirengė bunkerį ir čia gyveno tris žiemas (Zakaras kilęs iš Šėtos miestelio). Ant lubų jis pasidarė dar kitas lubas, užpylė žemėmis, tarpas tarp lubų buvo apie 60 cm, čia jis slėpdavosi ir miegodavo, tik pavalgyti išlįsdavo. Šitą bunkerį pats Vytautas pasidarė. Jį žinojo ir du jo bendražygiai partizanai – Antanas Palinauskas ir Vincas Kupčinskas, kadangi mūsų krašte jie trise ir bebuvo likę gyvi.
Vytautas Zakaras buvo labai didelis patriotas, pasiryžęs žūti už Tėvynę Lietuvą. Kai ateidavo į kambarį valgyti iš slėptuvės, dažnai kalbėdavo: „Jei sulauksim laisvės, nepaprastai laimingi būsime, ir jūs, ir mes...“ Deja, jam nebuvo lemta sulaukti tos laisvės“, – prisimena Juzė Kiškytė-Ambrazevičienė knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, II dalis, 1 knyga, Vilnius, 1998, p. 145–146.
Skaityti daugiau: Vytautas Zakaras - Povas
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanai — broliai Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas 1950 05 28 (VŽM)
Bronius PUODŽIŪNAS
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Garsas, Žalgiris
Gimimo vietovė: Smalinos k. (Anykščių r.) Tėvas Petras Puodžiūnas – ūkininkas, šeima turėjo 20 ha žemės. Brolis Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (1925–1951) – laisvės gynėjas, partizanas.
Pokario metais B. Puodžiūnas išėjo partizanauti. Nuo 1949 m. sausio mėnesio jis buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas.
1949 m. pabaigoje suformavus Vytauto apygardos Deimanto rajoną, B. Puodžiūnas-Garsas vadovavo šio rajono Perkūno būriui, kuriame buvo 4 partizanai, tarp jų – ir buvęs būrio vadas Jonas Marcinkevičius-Jokeris. Perkūno būrys veikė Niūronių, Pavarių, Ramaškonių, Stakių ir Bikūnų kaimų apylinkėse.
Iki 1951 m. rudens Perkūno būryje B. Puodžiūnas-Garsas liko vienintelis ir paskutinis partizanas, slapstėsi nuo persekiojimo.
Žuvo 1952 m. rugsėjo 14 d. – nuskendo plaukdamasis per Šventosios upę prie Plikiškių kaimo (Anykščių r.). Buvo palaidotas miške netoli žūties vietos.
Skaityti daugiau: Bronius Puodžiūnas-Garsas
Nuotraukoje iš kairės Valentinas Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Ivanauskas - Žemaitis ir Vytautas Šulskis - Laisvūnas.
Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės, Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12 dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.
Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės štabo Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.
Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo labai nelygios. Žuvo 5 partizanai, Jonas Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.
Skaityti daugiau: KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE
Povilas Gaidelis.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.
Pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 3 d. okupantai jį paskyrė raudonosios armijos 29-ojo kavalerijos šaulių pulko cheminės tarnybos viršininku. Tačiau 1941 metais pulką išformavo, o A.Milaševičių iš kariuomenės atleido. Dramatiškai susiklostė jo brolio Otono (Otto) likimas. Raudonosios armijos 29-am korpusui, kuriame tarnavo Otonas, buvo įsakyta pridengti Vilnių nuo vokiečių ir su mūšiais trauktis į Rusiją.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis
Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio vienas iš 5 –ų brolių kovojusių už Lietuvos laisvę partizanų gretose.
Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.
Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.
Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.
Skaityti daugiau: Čėpla Jonas
STEPAS GERDŽIŪNAS- GEGUŽIS
1907 12 21–1945 09 06
Stepas Gerdžiūnas, Stepo, gimė 1907 m. gruodžio 21 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Kleboniškių vnk. Baigė du Mokytojų seminarijos kursus, Švietimo ministerijos buhalterijos ir kooperacijos kursus. 1924 m. balandžio 20 d. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS).
1929 m. lapkričio 23 d. baigė Kariūnų-aspirantų kursus (IV laida) ir įgijo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Nuo 1930 m. vasario 1 d. ėjo LŠS XIV šaulių rinktinės vado padėjėjo pareigas. Gyveno Marijampolėje. 1933 m. lapkričio 19 d. įsteigus Atsargos karininkų sąjungos Marijampolės skyrių, S. Gerdžiūnas tapo jo valdybos nariu ir buvo išrinktas sekretoriumi-iždininku.
1934 m. naktį iš birželio 6 į 7 d. S. Gerdžiūnas dalyvavo ginkluotame sukilime siekiant nuversti esamą valdžią (atvykęs iš Marijampolės į šarvuočių rinktinę ir iš anksto su kitais susitaręs prasidėjus sukilimui su tanku nuvyko prie vyriausiojo štabo). Už dalyvavimą sukilime buvo suimtas. 1934 m. birželio 20 d. kartu su kaltinamuoju VRM Saugumo policijos valdininku Vytautu Druskiu-Kostu Karo lauko teismo nuteistas mirties bausme. Bausmė po penkių dienų, t. y. birželio 25 d., LR Prezidento pakeista 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimu. S. Gerdžiūnas kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.
1935 m. vasario 16 d. LR Prezidentas Antanas Smetona Aktu Nr. 120 bausmę S. Gerdžiūnui sumažino iki 5 metų. Nuteistasis buvo perkeltas į Ukmergės kalėjimą. 1937 m. kovo 20 d. LR Prezidento A. Smetonos Malonės aktu Nr. 342 likusi bausmės dalis S. Gerdžiūnui buvo dovanota.
Skaityti daugiau: Steponas Gerdžiūnas-Gegužis (1907 12 21–1945 09 06)
Povilas Gaidelis.
„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti. Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku. Ją reikia iškovoti.“ Taip rašė kapitonas Izidorius Pucevičius 1941 m. birželio 25 d.
Žaliosios partizanų rinktinės įkūrėjas I.Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio kaime pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukterys. 1922 m. I.Pucevičius baigė Šeduvos progimnaziją. Tais pačiais metais lapkričio 15 dieną jis pradėjo mokytojauti Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokykloje. Vėliau nutarė pratęsti mokslus, todėl 1923 – 1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau pedagogika jaunuolį, matyt, nelabai traukė, todėl 1924 metų rudenį jis įstojo į karo mokyklą Kaune, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida).
Kapitonas I. Pucevičius
Jam buvo suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. Jauną karininką paskyrė į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę mokiniu žvalgu. Tarnybos metu I.Pucevičius atliko daugiau nei 200 skrydžių. 1928 metais, Lietuvos 10 – mečio proga I.Pucevičius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 1933 m. – Šaulių žvaidės ordinu. 1929 m. balandžio 11 d. karinė vadovybė I.Pucevičių perkėlė į šarvuočių rinktinę ir gegužės 2 d. paskyrė šarvuoto traukinio „Gediminas,“ kuris dislokavosi Radviliškyje, kulkosvaidžių vagono vadu.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Izidorius Pucevičius-Radvila
VAKARŲ LIETUVA
Janina Vytautė Januškienė
Ona Lukšienė, mūsų Mama, buvo šviesi kaimo moteris: mokėjo skaityti ir leido mokytis savo vaikus. Jau vien tai liudija jos gerumą, jog turėjo apie 13-15 krikšto vaikų.
□ Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Prisikėlimo apygardos vado Leono Grigonio vizitacija 1949 m. vasarą. III eilėje stovi: 6.Kazys Grebliauskas-Norma, 7.Leonas Grigonis-Užpalis, 8.Viktoras Šniuolis-Vitvytis, 10.Pranas Muningis-Žvelgaitis. Sėdi iš dešinės: 1 .Jonas Lukšys-Nemunas, 2.Anicetas Lukšys-Polka; virš jų stovi: Jono dukra Janina Lukšytė, Stasys Bunga-Jūra
Ištekėjo už Lietuvos savanorio Jono Lukšio. Sunkiai dirbo. Savo sodybą puošė gražiu darželiu, kuriuo stebino ypač miesto žmones-valdininkus. 1935 m. seną bakūžę perstatė į gražų, šviesiais langais namą, kuriame ant sienos kabojo Vytis, Vytauto Didžiojo ir Birutės paveikslai. Tėvas nupirko radiją. Nuo mažens tėvai ugdė Tėvynės meilę. Tėvas, kaip savanoris, kiekvieną Vasario 16-ąją važiuodavo į Joniškį (Šiaulių aps.) ir žuvusiems pagerbti prie Nepriklausomybės paminklo padėdavo vainiką.
... Atėjo 1940 m. Prigužėjo rusų kariuomenės. 1941 m. Tausėnų kaimą sukrėtė žinia: ištrėmė pulkininką Dundulį su šeima, mažamečiais vaikais (pulkininko vaikai žuvo gaudydami žuvį Laptevų jūros lediniame vandenyje). Neramu buvo ir mums. Naktimis miegodavome pasislėpę rugiuose.
Skaityti daugiau: NULAUŽTI ĄŽUOLAI...
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės:
pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas gimė 1917 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Raubaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Genio (Voverės) rinktinės partizanas, vėliau Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Zvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio vadas. Suimtas, panaudojus specialų preparatą, 1951 m. spalio 28 d. Gir-kančių miške, sušaudytas 1952 m. rugpjūčio 13 d. Maskvos Butyrkų kalėjime
Skaityti daugiau: Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas
KNYGOS IŠLEIDIMĄ RĖMĖ JURBARKO SAVIVALDYBĖ
Antanas KISIELIUS
BLĖSTA
LAUŽŲ
ŽARIJOS
Atsiminimai
LIETUVOS
RAŠYTOJŲ
SĄJUNGOS
LEIDYKLA
VILNIUS
© Antanas Kisielius, 1999
ISBN 9986-39-120-2
UDK 355.42(474.5 ) ( 0 9 1 ) + 888.2-94
Ki 202
Butakių-Eržvilko apylinkių partizanai.
Stovi Vladas Mišeikis-Tarzanas.
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
Skaityti daugiau: Blėsta laužų žarijos / Antanas Kisielius
1948 m. rugpjūčio 7 d. Kelmės aps. Užvenčio vls. Užvenčio miške (dabar – Kelmės r. sav.) buvo planuojamas naujojo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vado, rajono vadų ir štabo narių susitikimas. Remdamasis agento pranešimu, MGB Šiaulių aps. skyrius surengė karinę čekistų operaciją. Per susišaudymą žuvo Vytenio rinktinės vadas Dailidė (slapyv.) ir kuopos vadas Petras Vilbasas-Bimbalas.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 185–186.
DAILIDĖ
?–1948 08 07
Nuo 1948 m. gegužės mėn. Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės, veikusios Kelmės aps. Užvenčio ir Šiaulių aps. Kuršėnų, Kurtuvėnų ir Šaukėnų valsčiuose, vadas.
PETRAS VILBASAS- BIMBALAS
1928 08 01–1948 08 07
Petras Vilbasas gimė 1928 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių aps. Šaukėnų vls. Vidsodžio parapijos Paanuvio k. Bernardo Vilbaso ir Zopijos Strazdauskaitės-Vilbasienės šeimoje.
Partizanas nuo 1944 m. 1945 m. legalizavosi, bet ginklo neatidavė.
Skaityti daugiau: 1948 m. rugpjūčio 7 d. žūtis
Aukštaitijos ir Žemaitijos
partizanų prisiminimai
Aukštaitijos ir Žemaitijos
partizanų prisiminimai
V dalis
Sudarė, nuotraukas
ir archyvinę medžiagą pateikė
Romas Kaunietis
Redagavo
Vitalija Vasiliauskaitė
Knyga pdf formatu (originalas) knyga WEB formatu:
Į V A D A S
Ši knyga sudaryta iš Prisikėlimo, Kęstučio ir iš dalies Žemaičių partizanų apygardose veikusių Laisvės kovotojų prisiminimų. Prisiminimai užrašyti apie 1990 - 2005 metus.
Pasakojimus stengiausi pateikti laikantis aprašomų įvykių sekos ir juos koncentruoti pagal atskirus būrius, rinktines, rajonus, valsčius ir kitas partizaninių bei administracinių vienetų teritorijas. Dažnai vienų autorių prisiminimus papildo kitų prisiminimai, kad ne tik paprastiems skaitytojams, bet ir pokario istorijos tyrinėtojams galima būtų lengviau išskirti optimaliausius aprašomų įvykių variantus. Daugelio pasakotojų atmintyje jau išblėsę aprašomuose įvykiuose dalyvavusių žmonių vardai, ne visai tikslios datos, vietos, laikas. Nors šiandien gal šie faktai ir nebėra tokie reikšmingi, bet mano pareiga tai perteikti kuo tiksliau, kuo išsamiau.
Skaityti daugiau: Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai V dalis
Alfonsas Vabalas - Gediminas gimė 1909 01 15 Kybartuose. 1928 m. baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1928 10 26 dirbo Valstybės radiofone radijo diktoriumi. 1934 04 15 baigė VDU Teisių fakultetą ir išvyko doktorantūron į Sorbonos universitetą Paryžiuje.1939 12 11 įgijo teisės mokslo daktaro laipsnį. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, rusiškai. Nuo 1939m. rugpjūčio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos URM Telegramų agentūros Elta įgaliotu atstovu Paryžiuje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą atšauktas, dirbo LSSR teisingumo komisariato kodifikacijos konsultantu. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaune Suaugusiųjų instituto inspektoriumi ir lektoriumi. Dalyvavo pogrindinėje veikloje, organizavo Tautos tarybos Užsienio skyrių. Antrosios sovietinės okupacijos metu prasidėjus persekiojimui, siekiant užverbuoti saugumo agentu 1946 birželį išėjo pas partizanus. 1946 09 01 paskirtas Tauro apygardos štabo Politinės dalies viršininku. Nuo rugpjūčio 15 d. ėjo apygardos laikraščio „ Laisvės žvalgas“ redaktoriaus ir Karo lauko teismo pirmininko pareigas. Paaiškėjus Markulio išdavystei dalyvavo naujame BDPS kūrime, išrinktas jo prezidiumo nariu, Politinio skyriaus viršininku. Vertė į prancūzų kalbą dokumentus, ruošiamus išgabenti į Vakarus. A. Vabalas- Gediminas pasižymėjo puikia politine orientacija, nepaprastai gabus, eruditas, taikaus būdo, nuoširdus ir jautrus, keliantis pasitikėjimą žmogus.
Žuvo išduotas 1948 birželio 26d. Armališkių k. Kauno aps. Panemunės vls. Varanavičių sodyboje. Bandydamas prasiveržti iš apsupties buvo sužeistas į koją ir, nenorėdamas patekti čekistams gyvas – nusišovė. Užkasimo vieta nežinoma.
Skaityti daugiau: Alfonsas Vabalas - Gediminas
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. I eilėje: Vincas Brašinskas-Smauglys (ž.1952 06 24), rinktinės vadas Vytautas Menkevičius-Spyglys (ž.1952 06 24), Kazimieras Kurtinys-Ąžuolas (ž.1952 01 31). Stovi: Vincas Navikas-Dėdė (ž.1952 06 24), Kazimieras Popiera-Gegužis (ž.1952 01 31), Sigitas Jankauskas-Keleivis (ž.1952 06 16), Klemensas Marčiulaitis-Karaliūnas (ž.1952 05 31), Albinas Banislauskas-Klajūnas (ž.1952 06 24), Pranas Kižys-Pranelis (ž.1952 06 24)
Jeigu 1945-1951 m. stribai, enkavedistai ir kariuomenė šukuodavo miškus ir kaimus, ieškodami partizanų, tai 1951-1956 m. atvykus iš Ukrainos Sokolovui, buvo stengiamasi užverbuoti visokiausio plauko perėjūnus informatoriais, vėliau agentais. Juos pervesdavo į nelegalią padėtį ir mėgindavo įdiegti į partizanų būrius ir tokiu būdu juos sunaikinti. Dažnai tuo tikslu naudodavo ir perverbuotus partizanų ryšininkus. Su jų pagalba specialiai paruošta degtine užmigdydavo partizanus idant paimtų juos gyvus, o vėliau, atitinkamai apdorojus ir sukūrus legendą, išleisdavo į miškus naikinti savo kovos draugų. Tokiu būdu buvo užverbuotas Ūkas-Patriotas, Šilavoto vls. gyventojas, ir Geisneris-Kaizeris, Vilkaviškio miesto gyventojas. Į šią veiklą buvo įtraukta ir Ūko žmona, sl. Kazlauskas. Tai buvo Lietuvos vokiečiai, iš pradžių užverbuoti sekti savo tėvynainių, o vėliau permesti naikinti partizanų. Ilgai jiems nepavyko įsibrauti į miško brolių būrį, bet galiausiai jais patikėjo ir 1952 m. birželio 24 d. 8-9 valandą ryto šie KGB agentai Prienų miške sušaudė septynis miegančius partizanus. Žuvo Vytas Minkevičius-Spyglys, Vincas Bražinskas-Smauglys, Pranas Kižys-Vilius, Antanas Šalčius-Švedas, Albinas Banislauskas-Klajūnas, Vincas Novikas-Dėdė, Kostas Marčiulaitis-Slampa.
Skaityti daugiau: Birželio 24 d. žuvę partizanai
Aukštaitijos
partizanų
prisiminimai
Knyga išleista
JULIJOS ir EMILIO
SINKIŲ (JAV)
lėšomis
Aukštaitijos
partizanų
prisiminimai
IV dalis
margi raštai
VILNIUS
2 0 0 4
Sudarė, nuotraukas
ir archyvinę medžiagą pateikė
ROMAS KAUNIETIS
Asmenvardžių rodyklę sudarė
ALMA ŠIMKUVIENĖ
© Pratarmė, sudarymas,
Romas Kaunietis, 2004
ISBN 9986-09-271-X (4 dalis)
ISBN 5-415-01339-6 (bendras)
Knyga pdf formatu (originalas) knyga WEB formatu:
PRATARMĖ
Penktąją „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knygą (IV dalį) buvo numatytą išleisti šiais metais, kada lygiai prieš pusę amžiaus Lietuvos miškuose užgeso degę paskutinieji partizanų laužai, kada prieš pusę amžiaus Lietuvos kaimuose nutilo aidėję šūviai, baigėsi žiauri ginkluota kova, pareikalavusi tūkstančių mūsų Tautos sūnų ir dukrų aukų, kančių ir ašarų.
2003-uosius ir 2004-uosius metus būtų galima pavadinti pokario Laisvės Kovų pabaigos jubiliejiniais metais, nes maždaug 1953 metais organizuotas ginkluotas pasipriešinimas baigėsi, tų pačių metų pavasarį buvo suimtas ir sušaudytas LLKS Pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas. Tik kažkur viename kitame bunkeryje po žeme per stebuklą išlikę gyvi keli kovotojai vis dar laukė išsvajotosios Laisvės...
Prabėgę dešimtmečiai svetimųjų „globoje" daug ką išdildė iš mūsų žmonių atminties, nes tikroji pokario istorija per tą laikotarpį ateivių okupantų ir savųjų kolaborantų buvo įžūliai iškraipoma. Šiuolaikinė karta mažai žino, kokia kaina buvo sumokėta už mūsų visų Laisvę, ateinančios kartos dar mažiau apie tai žinos, todėl šiandien ir norėtųsi kuo plačiau atverti duris į tą istorijos tarpsnį ir eilinių Laisvės Kovotojų mintimis dar kartą grįžti į pokario metus.
Teneįsižeidžia gerbiamas skaitytojas, jei šioje knygoje ras ir nepalankių atsiliepimų apie kai kuriuos Laisvės Kovotojus. Sutikime, kad partizaniniame kare, kur jis bevyktų, žiaurumų į valias ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Juk ir patys partizanai dažnai sakydavo - „mes kalėjimų neturime", o kaip nubausti išdaviką, provokatorių, didelio pasirinkimo irgi nebuvo. Partizanų vardu daug žiaurių kriminalinių nusikaltimų darė tiek savi stribai, tiek okupacinės rusų kariuomenės kariškiai, ypač MGB agentai smogikai, partizanams tuomet ir dabar dar dažnai primetami visi blogi darbai.
Tie, kurie darė tuos nusikaltimus, kankino niekuo nekaltus mūsų žmones, gaudė, šaudė miškuose ir gyvus degino bunkeriuose mūsų partizanus, ant gatvių guldė ir niekino jų kūnus, tardymų kamerose laužė mūsų žmonių kaulus, tyčiojosi ir prievartavo partizanų ryšininkes, išliko iki šių dienų „teisūs", „švarūs" ir neliečiami. Jų niekas neištrėmė, nesupūdė Sibiro koncentracijos stovyklose, o partizanų jau neliko. Likę gyvieji, iškentėję gulagų kančias, šiandien laisvoj Lietuvoj gerokai nustumti į šalį.
Tegu ši knyga ir bus atsakas tiems paskviliams sovietinėje ir Nepriklausomos Lietuvos spaudoje, kur buvo dergiamas ir niekinamas Lietuvos partizano vardas, tegu bus atsakas dar Atgimimo apyaušryje išleistai stribus garbinančiai knygai Liaudies gynėjų žodis ir jau daugiau kaip po dešimties Lietuvos Nepriklausomybės metų pasirodžiusiam „garsiam" lietuviškam „šedevrui", išleistam, matyt, specialiai pagal tų pačių užsakymą, partizanus dergiančiai knygai Žali.
Skaityti daugiau: Aukštaitijos partizanų prisiminimai IV dalis
Povilas Gaidelis.
J. Stravinskas gimė 1914 m. kovo 20 d. Suvalkų gub. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Mieldažiškių kaime Baltramiejaus Stavinsko ir Antaninos Radušytės – Stravinskienės šeimoje. Baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją Juozas mokėsi Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Fizikos – matematikos fakultete, bet po kurio laiko nutraukė studijas ir ptradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. jis baigė Kauno karo mokyklos aspirantūrą ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Išėjęs į atsargą jis baigė studijas universitete. 1939 – 1940 m. J. Stravinskas dirbo Lietuvos geodezijos tarnyboje, ruošė topografinius žemėlapius, statė trianguliacijos punktus ir geodezinio šalies tinklo žymeklius.
Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui, vokiečių okupacijos metu J. Stravinskui pavyko išvengti mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Švietimo reikalų inspektoriaus Juozo Eidukevičiaus pakviestas jis pradėjo mokytojauti Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje ir pats neseniai mokėsi. Čia jis dėstė matematiką, fiziką ir chemiją.
Juozas Stravinskas
Kuomet Lietuvą antrą kartą užplūdo Raudonoji armija ir prasidėjo okupacija, okupantų represinės struktūros nepaliko ramybėje ir J. Stravinsko. 1945 m. pavasarį, netrukus po Verbų sekmadienio, jį iškvietę Prienų valsčiaus NKVD poskyrio darbuotojai ir vertė pasirašyti, kad jis seks savo bendradarbius bei moksleivius ir duomenis pateiks okupantų saugumo tarnyboms. Prigrąsinę ir liepę gerai pagalvoti, jie išleido Juozą kelioms valandoms pagalvoti ir vėl ateiti pas juos. Tapti išdaviku J. Stravinskui neleido sąžinė, todėl pasirinkimo nebuvo. Jis atsisveikino su žmona ir dukrele Laimute ir išėjo pas laisvės kovotojus, kurie bazavosi Prienų šile. Čia jis susitiko su Geležinio Vilko pulko kovotojais, buvusiais Prienų „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniais: Jonu Gelčiu-Perkūnu, Kazimieru Jočiu-Šatu, Vincu Senavaičiu-Žaliavelniu, Kaziu Urbonavičiumi-Žaibu ir Algirdu Varkala-Žaliuku, kurie veikė rytinės Suvalkijos miškuose. Kazys Urbonavičius-Žaibas J.Stavinskui pasiūlė tapti jų vadu, nes jis jau turėjo karinę patirtį.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas
ALEKSAS MILIULIS-ALGIMANTAS, NEPTŪNAS
1923–1949 06 08
Aleksas Miliulis gimė 1923 m. Tauragės aps. Batkių miestelyje.
Lietuvos Respublikos kariuomenės kapitonas. Lietuvos laisvės armijos (LLA) karys.
Anglų kalbos mokytojas. Dirbo Tauragės aps. Žygaičių vls. Būdviečių, vėliau Purvėnų pradžios mokyklose, Žygaičių mokykloje.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai 1945 m. pradžioje subūrė pirmuosius partizanus Žygaičių apylinkėse. 1946 m. birželio mėn. paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3 iosios kuopos vado pavaduotoju, po trijų mėnesių – kuopos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku, 1948 m. liepos mėn. – Kęstučio apygardos Aukuro (vėliau – Butigeidžio) rinktinės vadu.
Einant šias pareigas A. Miliuliui pavyko Tauragėje įsteigti pogrindinę organizaciją „Raketa“, tarp kurios narių buvo ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojų. 1949 m. balandžio mėn. paskirtas ketvirtuoju Kęstučio apygardos vadu vietoj į Šiaurės rytų Lietuvą išvykusio Henriko DanilevičiausVidmanto.
Naujoji Kęstučio apygardos vadovybė toliau tobulino organizacinę struktūrą – buvo panaikintas nepasiteisinęs organizacinis sektorius (OS) ir vie toj jo sukurta kur kas efektyvesnė „trejetukų slapukų“ sistema. Dėl to partizanų rėmėjų veikla tapo konspiratyvesnė, nes pogrindis buvo geriau apsaugotas nuo išdavysčių ir saugumo šnipų.
Į šiaurės rytus nuo Tauragės bent keliolika kilometrų tęsiasi gūdo kieglių miškai. Kraštas ties Ridikiške ir besunykstančia Kaziške vadinamas Kaziškės kaimo vardu. Būtent čia, tiesiog Tauragės pašonėje, 1949 m. įsikūrė Kęstučio apygardos štabas, kuriam vadovavo A. Miliulis- Algimantas, Neptūnas.
Tačiau ketvirtasis apygardos štabas nesugebėjo išvengti išdavystės.
Skaityti daugiau: ALEKSAS MILIULIS- ALGIMANTAS, NEPTŪNAS
Ši tema gana subtili todėl aš kalbėsiu ne apie šiandieninį Laisvės kovų sąjūdį, nes negalėčiau ir net neturiu teisės kalbėti apie tuos, kurie šiandien dar gana aktyviai reiškiasi ir visada sugeba pastovėti už save. Šiandien švęsdami partizanų, kariuomenės ir visuomenės dieną su gilia pagarba širdyse prisiminkime tuos mūsų brolius ir seses, kurie Motinos – Tėvynės laisvės vardan paaukojo savo jaunystę - gražiausius gyvenimo metus ir brangiausią turtą - gyvybę. Niekada neužmirškime, kad garbinga kraujo auka, atvedė mus į Lietuvos laisvės vieškelį.
Laisvė nemirė – žuvo Karžygiai. Dėka jų aukos ir yra šiandieninis gyvenimas. Būkime drąsūs ir sakykime – be jų be partizanų aukos nebūtų šiandienos. Ji būtų kitokia. Jie ir šiandien, tie kurie gyvi išlikę, praėję sovietinio pragaro kančias , paimti sužeisti, neišdavę partizanų priesaikos, tylūs ramūs, niekieno nepastebėti, nieko nereikalaudami, dirba,aukoja tėvynei savo paskutines jėgas, paskutines santaupas, nors neretai jų, pradingusių apsišaukėlių jūroje, tėvynė ir nepastebi . Jie dirba, jie laimingi paaukoję pensiją partizanų paminklui, suradę kovos draugo užkasimo vietą ir ją paženklinę atminimo ženklu, sukalbėję maldą už jį, prižiūrėdami bolševikų sunaikinto kaimo vietoje atminimui pastatytą kryžių, jausdami atsakomybę prieš Tėvynę už renkamą jai valdžią, perteikdami, aplankiusiems juos mokiniams, žinias apie jų ir kitų nueitą kovos kelią,bei okupantų žiaurumus.
Skaityti daugiau: Partizanai šiandieniniame gyvenime
Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Lukošius-Putinas, Antanas Sudeikis-Darius, būrio vadas Zigmas Šatkus-Šiaurys ir Ona Lešinskytė-Akacija. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: Danielius Lukošius-Maironis, Jonas Altaravičius-Nykštukas ir Juozas Bušinskas-Jurginas. Fotografavo Jonas Ozgirdas.
Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Lukošius-Putinas, Antanas Sudeikis-Darius, būrio vadas Zigmas Šatkus-Šiaurys ir Ona Lešinskytė-Akacija. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: Danielius Lukošius-Maironis, Jonas Altaravičius-Nykštukas ir Juozas Bušinskas-Jurginas. Fotografavo Jonas Ozgirdas.
Šaltinis: http://8diena.lt/2018/03/15/partizanu-fotografijos-laisves-ir-gyvenimo-liudijimas/
1950 m. balandžio 9 d. agento Šimkaus pastangomis F.Gaubstys-Vytautas, P.Trijonis-Jaunutis ir Z.Paulikas, apnuodijami ir užmigdomi pas Tauragės gyventoją L.Jokubauskaitę. Atsibudo Pagėgių čekistų rankose. Prasidėjus tardymams, F.Gaubstys iš karto palūžo. Pats buvęs partizaninio Karo lauko teismo pirmininkas, dalyvavęs vykdant teismo mirties nuosprendžius, norėdamas likti gyvas, sutiko “išpirkti” savo “kaltę” bendražygių krauju.
Apie Šalnos tėvūnijos vadų suėmimą nebuvo žinoma nei partizanams, nei ryšininkams. Tad F.Gaubstys pradėjo darbuotis iš peties. Praėjus keletui dienų po suėmimo, jau balandžio 13 dieną, F.Gaubstys į susitikimą Obelyno miške pakviečia tris Aušrelės būrio partizanus: P.Pipirą-Dumčių, Matutį-Lakūną ir Z.Čepą-Klevą. Pasalos metu P.Pipiras-Dumčius žuvo, o kiti du partizanai suimti gyvi. Po dviejų dienų, t.y. balandžio 15 d., Gaubstys jau su smogikais suorganizuoja susitikimą su Kęstučio apygardos štabo viršininku Pranu Briedžiu-Jūra. Briedis atvyko su partizanais Vladu Mišeikiu-Tarzanu ir S.Žickumi-Vasariu. Iš F.Gaubsčio suruoštos išdavystės pasiseka išsigelbėti tik V.Mišeikiui-Tarzanui.
Skaityti daugiau: Žuvę partizanai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime.
Jonas Černiauskas-Vaidotas, 1938 m.
