Partizaninė kova dėl Laisvės tęsėsi. Okupantai įsitikinę, jog šiurkščia karine jėga sunkiai palauš mūsų tautos pasipriešinimą, ėmėsi įgyvendinti NKVD liaudies komisaro L. Berijos direktyvą, kurioje nurodyta karinę jėgą derinti su agentūrinėmis priemonėmis. Kuriamas platus agentų tinklas, kurio veikla per dešimt aktyvios partizaninės kovos metų virto klastingiausiais ir protu nesuvokiamais metodais, tai liudija ir prieš 70 metų Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizano Vinco Gasčiulio – Girinio žūtis.
Nuotraukoje iš dešinės pirmas J. Gasčiulis - Savanoris, antras Valeras, Albinas Bieliūnas - Kabelis,
Antram plane pirmas iš dešinės Vincas Gaščiulis - Girinis
Vilkaviškio aps. Keturvalakių vls. Bardauskų kaimo vaikinai – Juozas ir Vincas Gasčiuliai nenorėdami tarnauti okupanto kariuomenėje 1947 metų pavasarį pasirinko partizanų kelią. Juozas Gasčiulis – Savanoris, Tauro apygardos Kęstučio rinktinės 69 kuopos partizanas žuvo nelygioje kovoje su okupanto kariuomene 1949 02 04 Samarčiūnų k., Vilkaviškio raj.
Gana tragiškai susiklostė Savanorio brolio tos pačios kuopos kovotojo Vinco Gasčiulio – Girinio likimas. Pasimatymas su ilgai nematyta sese Salomėje jam kainavo gyvybę.
Užėjęs pas rinktinės rėmėją V. Sauką ( jis ir KGB agentas Plienas) paprašė iškviesti iš Kauno seserį Salomėją. Ši, neįtardama išdavystės, dažnai lankėsi pas kitą Vižaidų kaimo gyventoją, partizanų patikimą rėmėją ,artimą giminaitę, (slaptai dirbančią saugumui „Žvaigždės“ slapyvardžiu). Ag. Plieno informuota Žvaigždė važiuoja į Kauną ir sutaria, kad Gasčiulytė atvažiuos į Žvaigždės sodybą prieš didžiąsias „šventes“ lapkričio 6-tą.
Skaityti daugiau: KLASTINGA GIRINIO ŽŪTIS
Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus rūpesčiu buvo įsteigtas portalas partizanai.org - jo bendramintis ir bendražygis buvęs partizanas monsinjoras Alfonsas Svarinskas tapo portalo vadovu ir ideologu.
Kas atmena tarybinius - okupacijos metus, tas puikiai žino, kad leisti "Kronikas" reikėjo būti tikru partizanu - kovotoju - idealistu.
Partizanai prieš blogio imperiją kovojo 11 metų, kunigas S.Tamkevičius totalinės kgbistinės priespaudos šalyje leido Kronikas 11 metų - iki suėmimo.
Tik bijodami Kronikų tiesos žodžio valdantys komunistai ateistai ir okupantai nesiryžo dar labiau užsmaugti Lietuvą.
Šviesus Kardinolo Sigito Tamkevičiaus pavyzdys mus visus moko nebijoti blogio ir kovoti už teisybę, tiesą, gėrį, grožį - tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadas Vėjas – Pranas Karalius su keletu kovotojų persikėlė per Nemuną ir susitiko su Dainavos apygardos Pilėnų grupės vyrais, vado pavaduotoju Lakštingala ir 4 kovotojais. Aptarus visus reikalus, kilo mintis spalio revoliucijos išvakarėse „pasveikinti“ Jiezno bolševikinį aktyvą ir stribus „šventiniu fejerverku“ Kruopščiai išanalizavus Lakštingalos – Motiejaus Jaruševičiaus turėtą miestelio planą, akcijos vykdymui numatyta sudaryti dvi smogiamąsias grupes. Kuopos vado vadovaujamai grupei pavesta smogti KP(b) ir valsčiaus administraciniam pastatui , o būrio vado Žilvičio partizanams – milicijos ir stribyno būstinei. Palaikyti ryšį tarp puolančiųjų kovotojų turėjo miestelio žinovai Lakštingalos grupės vyrai.
Operaciją pradėjęs „Žilvičio“ būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Vėjo grupės partizanai Kęstutis Valenta – Kęstutis ir Antanas Senikas -Švyturys, staigiai įšokę į valsčiaus būstinės salę, automatų švinu pavaišino šventinio pobūvio dalyvius – bolševikų partijos ir emgėbistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui staiga pasitraukus, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžio ir automatų salvės Padegamųjų kulkų stoge įžiebti gaisro židiniai greit plėtėsi ir administraciniame pastate. Miestelyje kilo panika. Pagal sutartą Vėjo raketos signalą partizanai be nuostolių skubiai pasitraukė.
Aldona Vilutienė
Nuotrauka: partizanai žygyje
Prisikėlimo apygardos partizanai. Iš kairės:
Napoleonas Jonyla-Šernas, Benadas Mileris-Alius ir Vladas Atgalainis-Galiūnas.
(Genocido aukų muziejus)
Atgalainis Vladas-Galiūnas gimė 1921 m. gruodžio 10 d. Raseinių apskrities Girkalnio valsčiaus Akmeniškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Dalyvavo Vozbutų mūšyje. Suėmus tėvą J. Atgalainį, Vladas, norėdamas jį išgelbėti, legalizavosi ir išėjo tarnauti į Raudonąją armiją. Grįžęs 1947 m. vėl įstojo į partizanų gretas. Priklausė Kęstučio, vėliau Prisikėlimo apygardoms. Žuvo 1952 m. lapkričio 5 d. Seredžiaus apylinkėse Pakarklių kaime - apsuptas ir sužeistas susisprogdino
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Lapkričio 5 d. žuvę partizanai
Stovi: nežinomas, Antanas Dzimidavičius-Riteris, Pranas Dzimidavičius-Puntukas, Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Pranas Jaromskas-Perkūnas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas ir Stasys Grenda-Smarkuolis
Dzeventlauskas Pranas, Jono - Liepa, iš Šilonių k. Žaslių valsč., bataliono vadas, Putinas g. 1917m., ž. 1947 11 03 Lomenių miške.
Dzimidavičius Antanas, Boleslovo (Boliaus), sl. Riteris, Prano-Puntuko brolis, g. 1923 08 29 Jačiūnų k., Žaslių vlsč. Baigė Kauno meno (keramikos-dailės) mokyklą. 1944 gyveno Klūsų k. Nuo 1944 — DKR Jurgino būrio partizanas, 1945 - štabo ryšininkas (Žaliojo Velnio su batalionų vadais) ir orgbūrio, A rinktinės bataliono vadas. Žuvo 1947m naktį iš rugpjūčio 10 į 11d Lomenių miške prie Neprėkštos k., sunkiai sužeistas pasaloje ir tardant nukankintas. Palaikai išniekinti Žasliuose.
https://partizanai.org/failai/html/didzioji-kova.htm
Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanas Juozas Šomka-Čerčilis (kairėje) su neatpažintu bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. žuvo Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadas Juozas Šomka-Čerčilis ir rinktinės agitacijos bei propagandos vadovas Jonas Vincevičius-Užas, Narsutis.
Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta
Šaltinis: https://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2013/201310_cercelis.pdf
Skaityti daugiau: Lapkričio 3 d. žuvę partizanai
Povilas Gaidelis
J. Šomka gimė 1912 m. Panevėžio aps. Žaliapurvelių kaime neturtingoje valstiečių šeimoje. Juozas dar turėjo brolį ir seserį. Brolį kartu su tėvais okupantai ištrėmė į Sibirą. Karo metu J. Šomka tarnavo Lietuvos policijoje. Ne kartą jam teko susiremti su lenkų AK (Armija krajova) partizanais, kurie žudė Vilniaus krašto lietuvius. Sovietams okupavus Lietuvą antrą kartą, J. Šomka, stengdamasis išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje, pasitraukė į mišką ir prisijungė prie laisvės kovotojų. 1944 metų pabaigoje jis sutelkė Piniavos, Bernatonių, Daukniškių, Spirakių, Pušaloto valsčių, o taip pat Skaistgirių ir Trakelių kaimų vyrus. 1945 m. pavasarį susikūrė Žaliosios partizanų rinktinė. Ji apėmė Panevėžio apskrities Baisogalos, Radviliškio, Pakruojo, Smilgių ir Šeduvos valsčius. Rinktinę įkūrė kapitonas Izidorius Pucevičius– Radvila. Žaliosios rinktinei priklausė ir Juozo Šomkos–Čerčilio vadovaujamas laisvės kovotojų būrys. J. Šomka Čerčilio slapyvardį pasirinko ne atsitiktinai. Tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nuolat skelbti žmogaus laisvės ir teisių principus, kurių nepaisė SSSR tuometiniai vadovai: „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvę suverenios tautos turi atgauti laisvę,“ – skelbė F. Ruzvelto – V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.
Buvę Žaliosios rinktinės vadai Stasys Kulys-Briedis, žuvęs 1953-ųjų vasarį, ir Juozas Šomka-Čerčilis, žuvęs tų pačių metų lapkričio mėnesį.
1947 m. buvo įkurta Algimanto partizanų apygarda. Prie jos buvo prijungtas Žaliosios rinktinės dalinys, kuris veikė Panevėžio apskrityje tarp Gelažių ir Rozalimo valsčių. Likusi Panevėžio apskrities dalis buvo prijungta prie naujai įkurtos Prisikėlimo apygardos. Žaliosios rinktinę Algimanato apygardoje sudarė keturi rajonai: Vienybės, Vytauto, Mindaugo ir Užupio. Rajonai buvo skirstomi į kuopas, o kuopos – į būrius. J. Šomka – Čerčilis priklausė Mindaugo rajonui. 1947 m. Žaliojoje girioje veikė Briedžio partizanų būrys, vadovaujamas Stasio Kulio. Jo bendražygiai buvo Petras Dunkevičius–Juokdarys, Antanas Žyga Aptiekorius, Juozas Šomka–Čerčilis, o taip pat nepailstančios jų ryšininkės seserys Valerija ir Anetė Černaitės bei Genovaitė Valkūnaitė – Žvaigždė. Šie kovotojai veikė Paistrio ir Piniavos apylinkėse.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Šomka–Čerčilis
Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Pranas Urbonavičius-Dėdė, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Tarzanas (GAM)
MIŠKINIS Petras, Juozo-Šarūnas, gim. 1922 m. Miškinių k., Svėdasų vls., tėvai turėjo 8 ha žemės, tarnavo pas ūkininkus. Vytauto apygardos Liūto rinktinės, vėliau Algimanto apygardos Margio rinktinės Viesulo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų vls. Palaikai buvo užkasti pušynėlyje, prie Svėdasų koplytėlės, vėliau perlaidoti Kunigiškių k. kapinėse.
GIMBUTIS Stasys, Mykolo-Rūkas, gim. 1921 m. Narbučių k., Svėdasų vls., tėvai turėjo 18 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanas, vėliau Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Viesulo būrio partizanas, Kunigaikščio Margio rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų vls. Palaikai buvo užkasti pušynėlyje, prie Svėdasų koplytėlės, vėliau perlaidoti Kunigiškių k. kapinėse.
Skaityti daugiau: Lapkričio 2 d. žuvę partizanai
Albertas Nakutis-Viesulas. Fotografavo Stasys Indrašius Nuotraukos iš Tremties ir Rezistencijos muziejaus fotonuotraukų fondo.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3652-laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m-turinys-metrika
ALBERTAS NAKUTIS-Viesulas
Gimė 1910 m. Maleišių kaime, Svėdasų valsčiuje. Buvo šaulys.
Pirmaisiais pokario kovos metais vadovavo Svėdasų valsčiaus partizanų būriui. Vėliau jam patikėtos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos sudėtyje veikusio Viesulo būrio vado pareigos. 1948 m. vasarą perėjo į Kunigaikščio Margio rinktinę, vadovavo Vaižganto kuopai.
Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų valsčiuje. Palaidotas Kunigiškių kaimo kapinėse.
2007 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus III-iojo laipsnio ordinu (po mirties).
Skaityti daugiau: Albertas Nakutis-Viesulas
Iš kairės Algimanto apygardos štabo adjutantas Julijonas Burneika-Tardytojas ir štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebas (GAM)
BURNEIKA Julijonas, Fabijono-Tardytojas, gim. 1918 m. Mikniūnų k., Skapiškiu vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Margio būrio vadas, vėliau Algimanto apygardos štabo narys. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsupus bunkerį prie Priepado ežero, Šimonių girioje. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Adomynės mstl. kapinėse.
PAJARSKAS Albinas-Bebas gimė 1923 m. Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Jatkonių kaime. | partizanų gretas įstojo 1945 m. liepos mėn. Priklausė Žalgirio būriui, kuris bazavosi Šimonių girioje. Vėliau Algimanto apygardos štabo viršininkas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. — okupantams apsupus išduotą apygardos štabo bunkerį, po ilgų ir atkalių kautynių nenorėdamas pasiduoti gyvas susisprogdino kartu su bendražygiais - Algimanto apygardos vadu A. Starkumi-Monte, štabo nariu A. Mateliu-Audeniu, nežinomu partizanu slapyvardžiu Tardytojas ir partizanėmis B. Šniuolyte-Ida bei St. Vigėlyte-Živile
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai.
I eilėje iš kairės: rinktinės ūkio skyriaus viršininkas Pranas Galvydis-Valteris.
II eilėje iš kairės: neatpažintas, Albinas Pajarskas-Bebas, rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas
GALVYDIS Pranas, Jono-Valteris, gim. 1912 m. Svėdasų vnk., Svėdasų vls. Vytauto apygardos Žalgirio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girios pakraštyje, netoli Alotų k., Šimonių vls. Palaidotas Sliepšiškio k. kapinėse.
Iš kairės: Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas, Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, Kęstučio apygardos vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas, jo adjutantas Juozas Leškys-Algis 1949 m. rudenį (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
LESKYS Juozas, Jono-Algis, gim. 1922 m. Butrimų k., Jurbarko vls. Kęstučio apygardos vado adjutantas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsupus bunkerį prie Priepado ežero, Šimonių girioje. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Adomynės mstl. kapinėse.
Skaityti daugiau: Lapkričio 1 d. žuvę partizanai
ANTANAS STARKUS - BLINDA, MONTĖ
1919 10 29–1949 11 01
Antanas Starkus gimė 1919 m. spalio 29 d. Panevėžio aps. Šimonių vls. Adomynės parapijos Zubiškių k. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 14 ha žemės. Antanas buvo vyriausias sūnus. Be jo, šeimoje dar augo trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. A. Starkus mokėsi pradžios mokykloje, ją baigęs gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.
Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, bet prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, grįžo į tėviškę, kur kartu su broliu Feliksu ir kitais gimtųjų apylinkių vyrais ėmė organizuoti partizanų būrį. Prasidėjus karui, Birželio sukilimo metu šis būrys atkūrė lietuvišką valdžią visame Šimonių valsčiuje.
1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vokiečių Vermachtą.
1944 m. pavasarį iš vokiečių kariuomenės pasitraukė ir, grįžęs į gimtinę, valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį. Jo vadovaujamas būrys atlaikė smarkų Šimonių girioje veikusių raudonųjų partizanų puolimą.
Priartėjus bolševikams, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių aps. Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių vyrų įstojo į Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikiantį sektorių, pavadintą „Vanagais“. LLA vadovybei susitarus su vokiečiais, išvyko mokytis į abvero žvalgybos mokyklą netoli Šlesbergo miesto Rytų Prūsijoje. Žvalgybos mokykloje būsimasis Algimanto apygardos vadas mokėsi keturis mėnesius. 1945 m. sausio 21 d. kartu su 7 desantininkais buvo parašiutu nuleistas į Kupiškio apylinkes prie Salamiesčio. Kitą dieną grupei susidūrus su Raudonosios armijos daliniu per susišaudymą buvo suimtas sužeistas desantininkų grupės vadas Antanas Gogelis (slapyvardžiu Jonas Laukaitis), jo pavaduotojas A. Starkus (slapyvardžiu Antanas Rickus) sėkmingai pasiekė gimtinę ir ten suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 m. pavasario. Būriui įsijungus į Šarūno rinktinę, A. Starkus buvo paskirtas Algirdo kuopos, veikusios Panevėžio aps. Kupiškio, Šimonių, Viešintų ir Rokiškio aps. Skapiškio valsčiuose, vadu. Tuo metu jis pasirinko Blindos slapyvardį. 1947 m. sausį jau buvo suformuoti 8 būriai su 93 A. Starkui pavaldžiais partizanais.
Skaityti daugiau: Antanas Starkus-Montė
Kardo rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas-Tėvas, Monté (kairėje) su neatpažintu bendražygiu.
(Skuodo muziejus)
Povilas Gaidelis.
K. Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos aps., Darbėnų vls., Knėžų kaime ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės – Kontrimienės šeimoje. Nors Kontrimai valdė 29 ha žemės, jų gyvenimas nebuvo labai prabangus, nes teko maitinti ir aprengti net 16 vaikų: 10 dukterų (Albina, Eleonora, Stanislava ir kt.) ir 6 sūnus (Adolfas, Antanas, Augustas, Jonas, Kazimieras ir Pranas). Nepaisant gausios šeimos darbštūs žemaičiai sukūrė pavyzdingą, gražų, tvarkingą ūkį. Be to Jonas Kontrimas daug padėjo ir kaimynams. Jam vadovaujant buvo pastatyta ne viena apylinkės sodyba. Jonas garsėjo ne tik kaip geras dailidė. Jis buvo puikus ir vežimų meistras. Tačiau jis domėjosi ne tik meistryste, bet ir politika, istorija. Jis prenumeravo ir skaitė kariškus žurnalus ir dalijosi žiniomis su savo vaikais. Tad nenuostabu, kad Kazimierui ir kitiems jo vaikams meilė savo Tėvynei ir patriotiškumo jausmas buvo įskiepytas jau nuo mažens. Kaziukas norėjo sekti tėvo pėdomis. Jis rengėsi ūkininkauti, todėl, baigęs Grūšlaukės pradinę ir keturias Skuodo gimnazijos klases, jis įstojo į Plinkšių žemės ūkio mokyklą. Po to tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pirmąją sovietų okupaciją jis praleido dirbdamas tėvų ūkyje. 1941-1944 m. K. Kontrimas dirbo Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvės vedėju, tačiau neapleido ir rezistencinės veiklos. 1943 m. jis įstojo į Lietuvos Laisvės Armiją (LLA), kur jam buvo suteiktas jaun. leitenanto karinis laipsnis. 1944 m. liepos 1 d. frontas priartėjo prie Lietuvos. LLA vadovybė paskelbė kovinę parengtį. Visi galintys valdyti ginklą organizacijos nariai privalėjo prisistatyti į kovinę organizacijos dalį – į Vanagų rinktines, o kiti buvo mobilizuoti dirbti štabuose ir organizaciniame sektoriuje. Jie turėjo rūpintis maisto produktais, transportu, medikamentais ir teikti informaciją. Tačiau priartėjus frontui, taupydami jėgas, LLA nariai išsiskirstė ir įsikūrė iš anksto parengtose slėptuvėse.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Kazys Kontrimas-Montė, Tėvas
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
DAILIDĖNAS Bronius, Jurgio-Ramunė, gim. 1918 m. Girelės k., Traupio vls. Vyčio apygardos Vienuolio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. spalio 30 d.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
1947 m. spalio 30-osios naktį Panevėžio aps. Šeduvos vls. (dabar – Radviliškio r. sav.) Birutės k. Petro Plungės sodyboje įrengtoje slėptuvėje „Piktoji uošvė“ MGB Rozalimo vls. poskyrio operatyvinės grupės vykdytos karinės operacijos metu žuvo Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas (sužeistas nusišovė) ir partizanas Alfonsas Puodžiūnas-i.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Rozalimo mst. Vėliau jie užkasti šalia miestelio esančiame Kanapinės miškelyje. 1989 m. vykusių kasinėjimų metu galimai jų palaikai rasti ir palaidoti Rozalimo mstl. (Pakruojo r.) kapinėse.
JUOZAS SKAČKAUSKAS- STRAUSAS
1900 (1910)–1947 10 30
Juozas Skačkauskas, Juozo, gimė 1900 (1910) m. Panevėžio aps. Rozalimo vls. Maldžiūnų k. Ten ir gyveno. Lietuvos šaulių sąjungos narys.
Lietuvos laisvės armijos karys. Turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį.
1944 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Rytų Prūsijoje mokėsi Klenuvkos dvare įsteigtoje vokiečių žvalgybos mokykloje FAK–204 netoli Konicos.
Priklausė Vlado Jozoko (Juozoko)-Ąžuolo desantininkų grupei, kuri 1944 m. gruodžio 22 d. nusileido Panevėžio aps. Miežiškių vls. Nuo 1944 m. gruodžio 22 d. Žaliosios rinktinės Ypatingojo būrio, vėliau – Margio kuopos, veikusios Panevėžio aps. Šeduvos vls., vadas. Jo vadovaujamas būrys (vėliau – kuopa) pasižymėjo kovingumu, ryžtingumu ir atliekamų operacijų tikslumu. Savo veikimo teritorijoje Strausas buvo įvedęs griežtą karinę drausmę, nevengė ir drastiškų metodų. 1946 m. vasario 13 d. žuvus Žaliosios rinktinės vadui V. Jozokui (Juozokui)-Petraičiui, J. Skačkauskas paskirtas laikinai eiti rinktinės vado pareigas.
1947 m. gruodžio 29 d. J. Skačkausko žmona Petronėlė, sūnus Juozas ir dukra Ona buvo ištremti į Kurleką, Tomsko sr. 1958–1960 m. buvo paleisti iš tremties.
Nuotraukoje: Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Spalio 30 d. žuvę partizanai
Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas - Šarūno rinktinės įkūrėjas (1945 m.) ir pirmasis vadas, Algimanto apygardos pirmasis vadas (nuo 1947 m. balandžio 19 d.), Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas (nuo 1949 m. gegužės mėn.). Žuvo 1949 m. spalio 28 d.
Genocido aukų muziejus
Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Algimanto apygardos partizanų vadai: Antanas Starkus-Montė ir pirmasis apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Genocido aukų muziejus
Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.
Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".
Skaityti daugiau: Antanas Slučka-Šarūnas
JOANA RAILAITĖ- SLUČKIENĖ-NERINGA
1920 08 05–1949 10 28
Joana Railaitė gimė 1920 m. rugpjūčio 5 d. Antano Railos ir Kotrynos Brazauskaitės Railienės šeimoje Kėdainių aps. Šėtos vls. Čerelių k. Kartu augo 3 broliai Julius Zenonas (g. 1923 m.), Juozas (g. 1925 m.) ir Antanas (g. 1934 m.) bei seserys: Zuzana Marija (g. 1927 m. balandžio 11 d.), Genovaitė (g. 1929 m.), Birutė Bernadeta (g. 1931 m.) ir Vilija Zita (g. 1936 m.). 1938 m. gimęs broliukas Petras mirė po kelių dienų.
Railos turėjo septyniolika hektarų žemės, buvo darbštūs, tikri katalikai ir tikri Lietuvos patriotai. Vaikus nuo mažens pratino prie darbo, todėl duonelės netrūko. Vienkiemis skendėjo jazminų ir bijūnų žieduose. Mama svajojo, kad jos vaikai bus mokyti. Taip ir buvo: vienas vaikas mokėsi Kaune, antras – Panevėžyje, trečias – Lančiūnavoje, ketvirtas – Šėtoje, penktas – Troškūnuose, o mama vos spėdavo visus aplakstyti su ryšulėliu maisto. Bet nesiskundė ir nedejavo.
Algimanto apygardos partizanės seserys Zuzana Marija Railaitė-Lakštingala ir Joana Railaitė-Neringa. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai.
Guli kairėje - Konstantinas Liuberskis-Žvainys, dešinėje -Stasys Ramanauskas-Linksmulis.
Antroje eilėje (sėdi) iš kairės: Kazys Vaišnoras-Pocius, Antanas Verbickas-Bijūnas, Algirdas Irinka-Algis, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Steponas Erstikis-Patašonas, Edmundas Irinka-Briedis.
Trečioje eilėje (stovi) iš kairės: Vaclovas Rudnickas-Birštonas, Pranciškus Rudnickas-Skydas, Antanas Rudnickas-Žirnis, Mečislovas Rudnickos-Birutis, Antanas Satkus-Starkus, Steponas Lozdauskas-Žydas, Ernestas Putnevičius-Adomas. Kiti neatpažinti.
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės: pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m. (Šiaulių .Aušros" muziejus)
Tauro apygardos štabo nariai.
Iš kairės: štabo viršininkas Jonos Pileckis-Šarūnas, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Antanos Baltūsis-Žvejys, apygardos vado pavaduotojas Vaclovas Navickas-Auksutis ir apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas.
1946 m.gegužė. {Genocido aukų muziejus)
Skaityti daugiau: Spalio 28 d. žuvę partizanai
GRUMBINAS Povilas, Antano-Ąžuolas, gim. 1924 m. Pavarių k., Anykščių vls., motina buvo našlė, turėjo 1 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas, vėliau Užugirio būrio vadas. Žuvo 1949 m. rugsėjo 24 d. Ažuožerių k., Anykščių vls. Palaikai buvo užkasti Popo šilelyje, Janydžiuose, vėliau seserys slapta palaidojo Andrioniškio mstl. kapinėse.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Užugirio būrio vadas Povilas Grumbinas-Ąžuolas sveikinasi su seserimi ryšininke Domicėle Grumbinaite-Žibute (VŽM)
Skaityti daugiau: Rugsėjo 24 d. žuvę partizanai
JONAS BUDRYS
KONTRŽVALGYBA LIETUVOJE
Jonas Budrys.
Atsiminimai Kontržvalgyba Lietuvoje
PDF: 
PDF fotografinė kopija: 
HTML: 
FOTOGRAFUOTAS LEIDINYS
LIETUVOJE LEIDŽIAMAS PIRMĄ KARTĄ.
LEIDYBINĖ BENDROVĖ "ŽALTVYKSLĖ"
VILNIUS 1991
Pratarmės vietoje
Taip jau atsitinka, kad neramiais Tėvynės laikais atsiranda drąsių, linkusių jai tarnauti žmonių, kurie, nebodami pavojų, ryžtasi imtis rizikingo, visuomet teisingai įvertinamo ir suprantamo darbo. Labai dažnai tautos likimas sunkiu momentu yra sprendžiamas šių pasiryžėlių sugebėjimų aukotis net tuomet, kai nutyla patrankos.
Kontržvalgybos tarybų kūrimasis Lietuvoje - kaip ir turi būti - sutapo su Nepriklausomybės įtvirtinimu. Tai vyko prieš 70 metų, tačiau dabartinė Lietuvos padėtis atkartoja tuos, per tris žmonių kartas nutolusius laikus. Tuo šios knygos pasirodymas Lietuvos skaitytojui yra aktualus, intriguojantis savo tematika. Tačiau ne vien tuo - atsiminimų autoriaus kelias turbūt įdomus visiems, kurie dabar imasi sunkios, bet garbingos Tėvynės sargo profesijos, nes atgimstančios Lietuvos valstybės priešų veikla turi tą patį tikslą, kaip ir prieš 70 metų.
Skaityti daugiau: Jonas Budrys. Atsiminimai Kontržvalgyba Lietuvoje
Parašė P. VYTENIS
Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai
1. Juozas Lukša —laisvės kovotojas
Juozas Lukša sušvito Lietuvos laisvės kovų padangėje kaip meteoras, palikdamas mums partizano Vilnies eilėraščio žodžiais "Pavergtos tėvynės" raudą ir kartu pasiryžimą tolimesnei kovai:
Daugel vargo ir skausmo pakėlei,
Daug vergiją ir vėjų šaltų.
Kiek laukuose pilkų akmenėlių,
Tiek krūtinėje Tavo žaizdų.
Kas surinks Tavo kraują ir gėlą
ir tas ašaras, laisvės kančias . . .?
Nemažiau gal vandens Nemunėlis
Nuplukdeno į jūras plačias.
Kas paguos Tavo širdį, Tėvyne?
Kas Tau šalty ugnelę įpūs?
Svetimi atėjūnai išmynė
Darželius ir prabočių kapus.
Vėl braidai savo kraujo upeliais
Ten po Sibiro taigas, ledus.
Vėl krankliai Tavo tėvo dvarely
Susisuko gūžtas ir lizdus.
Tavo sodai apaugo vijokliais,
Į svirnelį užžėlė takai,
Tik nykiai kaukia vėjas vaiduoklis
Tremtiniam po sodybų langais.
Neraudok, Pavergtoji Tėvyne,
Dar gyvi sakalai milžinai.
Jie išvys šiuos kranklius iš gimtinės
Ir parneš šviesią Laisvę sparnais.
---------
Šio straipsnio autorius buvo pasidaręs artimas Juozo Lukšos bičiulis, kai abu dvejus metus gyveno tame pačiame mieste. Jam Juozas Lukša patikėjo ir savo parašytos knygos "Partizanai anapus geležinės uždangos" (1950) išleidimo rūpesčius.
-------------------
Per pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją nustojusi egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, Lietuva pergyveno skaudžių smūgių. Prasidėjo žmonių areštai, įkalinimas ir žudymas, krašto ekonominis naikinimas, visų žmogaus laisvių atėmimas. Tai visą lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę prieš raudonąjį įsibrovėlį. Visame krašte pridygo slaptų rezistencinių organizacijų, iš kurių stipriausias buvo Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris ir pravedė 1941 birželio 23 sukilimą.
Skaityti daugiau: JUOZAS LUKŠA
1951 m. rugpjūčio 29 d. Telšių r. Laukstėnų miške (dabar Telšių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę operaciją. Prie Aleksandro Paulausko sodybos buvo aptikti 7 partizanai. Per kautynes žuvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Ignacas (Ignas) Čėsna-Vitolis, partizanų teismo pirmininkas ir rinktinės Administracinio ir ūkio skyriaus viršininkas Petras Lileikis-Žuvelė, Girėnas, rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Venckus-Dėdė, Karuža, štabo narys Pranukas (slapyv., vokietis) ir štabo partizanas Antanas Žimkus.
Kautynių metu buvo suimti sužeisti šios rinktinės partizanai Petras Barkauskas-Erelis ir Steponas Geštautas-Uošvis, 1951 m. spalio 31 d. jie sušaudyti.
Žuvusiųjų palaikai buvo nuvežti į MGB Telšių r. skyrių. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 218.
Žemaičių apygardos štabo pareigūnai laisvą minutę. Iš kairės: apygardos vadas Vladas Montvydas-Etmonas, Šatrijos rinktinės vadas Ignacas Čėsna-Vitolis ir apygardos Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Jonas Kentra-Tigras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Rugpjūčio 29 d. žuvę partizanai
