1939 m. B. Labėnas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Pirmosios sovietų okupacijos metu (1940 m. spalio 1 d.) jis baigė Karo mokyklą. Buvo paleistas į karininkų atsargą, karininko laipsnis nesuteiktas dėl politinių motyvų.
Nacių okupacijos metais tarnavo Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardoje, tačiau darbas jam nepatiko ir 1943 m. jis įstojo į 3-iąjį lietuvių statybos batalioną. Pasak sesers Eugenijos Sušnienės, brolis fronte nebuvo - jis tiesė kelius, miške kirto medžius, dirbo kitus karo pionierių darbus. 1944 m. batalionai buvo išformuoti. Tais pačiais metais Vokietijoje, Drezdeno mieste, buvo sutelktas lietuvių karininkų rezervas - tarp šių karininkų buvo ir B. Labėnas. 1944 m. gruodžio 7 d. kartu su 11 karininkų jis buvo pasiųstas į Liepojos (Latvija) apsupimą. Karui baigiantis, prie Tukumo pateko į sovietų nelaisvę ir kartu su vokiečiais belaisviais buvo išvežtas į Komsomolską prie Amūro (Sevvostlagas) Chabarovsko kr. Po pusantrų metų buvo paleistas, grįžo į Lietuvą.
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų rikiuotė. Priešais ją stovi rinktinės vadas Benediktas Labėnas (Labenskas)-Kariūnas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų.
Skaityti daugiau: Labėnas-Labenskas Benediktas-Kariūnas
1922 02 17-1949 03 07
Vaclovas Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų aps. Onuškio vls. Bakaloriškių k. Daugiavaikėje darbščių ūkininkų Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje augo devyni vaikai: penkios dukterys ir keturi sūnus. Vaclovas buvo jauniausias iš sūnų. Mėgo drožinėti. Mokytis jam sekėsi, tačiau pavyko baigti tik šešis pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą. Tuo metu Vaclovas buvo vienintelis namuose likęs vyras: Boleslovas gyveno Latvijoje, Vladas tarnavo kariuomenėje, o Jonas jau buvo miręs. Vaclovui teko ir žemę arti, ir statybininku dirbti, nes Voverių šeima tuo metu statėsi naują namą vienkiemyje. Tėvui susirgus, statybos sustojo. Vis dėlto 1936 m. namas buvo baigtas, iškastas šulinys, užveistas sodas, pastatytas kluonas, tvartai, kiti trobesiai.
Antrojo pasaulinio karo metais Vaclovas kartu su kitais kaimo vyrais saugojo gimtąjį Bakaloriškių kaimą nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų. Raudoniesiems partizanams 1943 m. Smailuose nužudžius kelis Voverių giminaičius, jis kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį. 1944 m. balandžio 13 d. raudonieji partizanai sudegino 40 sodybų Bakaloriškių kaimą ir nužudė keletą žmonių. Savisaugininkai sutriko, bet atsipeikėję banditus pasivijo ir gerokai jiems įkrėtė.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanai. Iki 1948 m. rugsėjo 3 d. Pirmoje eilėje prigulę Ūkio skyriaus viršininkas V. Kazlauskas-Vanagas (kairėje) ir grupės vadas V. Voveris -Žaibas (dešinėje). Stovi pirmas iš dešinės grupės partizanas Vladas Gavelis-Banadas. Kiti - neatpažinti. Kitoje fotografijos pusėje ranka užrašyta:„Prisiminimui. Kovos draugui p.Tumui. Nuo Banado.48 IX. 3 d."). Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Vaclovas Voveris-Žaibas
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
MAČIULIS Romualdas, Petro-Papūnė, gim. 1914 m. Laukagalių k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. kovo 5 d. Palaikai užkasti žvyrduobėse, dabartinių Troškūnų mstl. kapinių teritorijoje.
http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Varnas Algirdas-Gaidelys gimė 1924 m. Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Virkujų kaime. Nuo 1946 m. - Vytauto apygardos Aro būrio partizanų rėmėjas ir ryšininkas. Į partizanų gretas įstojo 1947 m. Priklausė Aro būriui. Žuvus būrio vadui, vadu tapo A. Varnas. Žuvo 1952 m. kovo 5 d. Debeikių apylinkės Stalėriškio kaime
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Antanas Pipinys-Kulbis, Jūžintų vls., Margio rinkt. Žalgirio b. Ž.1948 03 04.
Romas Mačiulis-Pupulia, Svėdasų vls., Laukagalių k. Ž.1948 03 05.
Alfonsas Paškevičius -Justas, Kamajų vls., Žebraičių k., būrio vadais. Ž.1946 03 05.
http://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
Skaityti daugiau: Kovo 4-5 d. žuvę partizanai
1950 m. kovo 3 d. Tauragės aps. Tauragės vls. Ceikiškių k. (dabar – Tauragės r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 273-iojo šaulių pulko kareiviai ieškojo partizanų. Kaimo gyventojo Vinco Knatausko namo palėpėje slėpėsi du Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanai. Po kelias valandas trukusio susišaudymo kareivių padegtame name sudegė Butigeidžio rinktinės vadas Vladas Gudavičius-Vaišnora ir rinktinės štabo narys Antanas Kundrotas-Skaistgiris. Per kautynes buvo nušauta ir šeimininko duktė ryšininkė Danutė Knatauskaitė.
Partizanų užkasimo vieta neišaiškinta. D. Knatauskaitė palaidota Tauragės m. kapinėse.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 74, 262-263.
Kęstučio apygardos partizanai poilsio metu. 1949 m. rugsėjo 19 d. Iš kairės: Jonas Juozaitis (Paliokas)-Martinaitis, Pranas Briedis-Jūra, Vladas Gudavičius-Vaišnoras, Vytautas Slapšinskas- Vytas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
„Agentui Šimkui išdavus, 1950 metų kovo 3 dieną dviejų partizanų, buvusių Tauragės valsčiaus Ceikiškės kaime, Vinco Knatausko sodyboje, sunaikinimui pasiunčiami 105 kareiviai. 19 valandą apsupamos trys Ceikiškės kaimo sodybos. Patikrinus dviejų valstiečių namus, tankiausiai apgulama V. Knatausko sodyba. Tikrinant palėpę, pirma lipo šeimininko dukra, o paskui kareivis. Partizanai merginą praleido, o kareivį nušovė. Apačioje, kambaryje, buvę kariškiai nežinojo, ką daryti. Apsuptyje buvę kareiviai gavo įsakymą pulti namą. Partizanai nukovė dar 4 puolusius kareivius.
Pranešus, kur yra partizanai, kareiviai įsitaisė daržinėje ir į palėpę pasipylė pragariška kulkų papliūpa. Kambaryje likę kareiviai išbėgo į lauką, tačiau kapitonas Gatyšskis pasiliko. Išgirdęs krebždesį, jis ėmė šaudyti ir sunkiai sužeidė nuo aukšto nulipančią šeimininko dukrą. Dar labiau apšaudant palėpę, kariškiai iš namo išsitempė nukautą kareivį. Mūšis tęsėsi 5 valandas. Pagaliau V. Knatausko sodyba padegama. Sudegė Vladas Gudavičius-Vaišnoras ir Antanas Kundrotas-Skaistgiris. Rodos, kad liepsnose žuvo ir sužeista šeimininko dukra...“ – rašoma knygoje „Šilalės kraštas“, III d., Nacizmo ir bolševizmo laikotarpis, 1940–1953, Vilnius: Žiburio leidykla, 2001, p. 308.
Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Antanas Kundrotas-Skaistgiris (stovi septintas iš kairės) su rinktinės partizanais. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Vladas Gudavičius-Miškinis, Radvila, Vaišnora
1919 12 04–1950 03 03
Vladas Gudavičius gimė 1919 m. gruodžio 4 d. Rusijoje, Vitebske, Antano ir Teklės Gudavičių šeimoje. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą. Baigė specialią mokyklą. Gyveno Raseinių aps. Jurbarko vls. Klišių k. Girininkas. Vokiečių okupacijos metais, dirbdamas Mantvilių girininkijoje, slapstė antinacinės rezistencijos narį, Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos įkūrėją Petrą Paulaitį-Aidą Nuo 1945 m. kovo mėn. Jurbarko partizanų grupės vado P. Paulaičio pavaduotojas. Vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio (Aukuro) rinktinės partizanas. 1949 m. balandžio mėn. V. Gudavičius paskirtas Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku.
1949 m. birželio 8 d. žuvus Kęstučio apygardos vadui Aleksandrui Miliuliui-Algimantui, Neptūnui ir apygardos vadu paskyrus Antaną Bakšį-Germantą, Klajūną, pastarasis V. Gudavičių paskyrė apygardos štabo viršininku. Netrukus jam buvo paskirtos ir Butigeidžio rinktinės vado pareigos. Tų pačių metų rugsėjo mėn. apygardos štabo viršininko pareigas V. Gudavičius perdavė Pranui Briedžiui- Jūrai, o pats liko Butigeidžio rinktinės vadu ir šias pareigas ėjo iki pat žūties.
Skaityti daugiau: Kovo 3 d. žuvę partizanai
Robertas Grigas (gim. 1960 m., Leipalingyje, Lazdijų raj.) - suvalkietės medikės ir dzūko mokytojo sūnus, antisovietinės rezistencijos dalyvis, kunigas, poetas.
1978 -1982 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagogikos institute (dabar Edukologijos universitetas), dalyvavo katalikų pogrindžio bendrijos Eucharistijos bičiulių, Lietuvos laisvės lygos veikloje, rašė ir platino lietuvių rezistencijos savilaidinę spaudą („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", „Aušrą", „Vytį" ir kitus nelegalius leidinius). 1982 -1984 m. paimtas rekrūtauti į sovietinę armiją Kazachstane, viešai atsisakė duoti karinę priesaiką okupacinei kariuomenei. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame Molotovo-Ribentropo paktą ir Baltijos šalių okupaciją pasmerkusiame mitinge, buvo terorizuojamas sovietinių saugumo tarnybų. Studijavo teologiją Pogrindžio kunigų seminarijoje, 1987 m. gruodžio 7 d. Iš vyskupo Vincento Sladkevičiaus priėmė šventinimus, dirbo įvairių Aukštaitijos parapijų sielovadoje. 1988 m. prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui įsijungė į jo darbus, 1991 m. sausio 13-osios naktį budėjo Lietuvos AT rūmuose, suteikė bendrąjį nuodėmių atleidimą parlamento gynėjams. 1997 - 2013 m. buvo pagalbos vargstantiems bendrijos Lietuvos Caritas vadovas. Šiuo metu atlieka kunigiškąją tarnystę Kauno arkikatedroje bazilikoje.
Sovietmečiu parašė ir nelegaliai platino poezijos rinkinius „Benamės svajos", „Kelias Lietuvon", Katakombų gėlės", „Marijos ašara", memuarų knygą apie prievartinę tarnybą sovietų armijoje „Rekrūto atsiminimai". 2014 m. leidykla „Naujasis lankas" išleido eilių rinktinę „Benamės svajos". „Dangus ir Dykuma" - antroji jau Atgimimo ir Nepriklausomybės metais Roberto Grigo rašytų eilių knyga.
BUVUSIEMS KOVOS DRAUGAMS
JŪS NEŠATE skausmus giliuosius,
Jūs nešate už mus.
Apverkite kapus nežinomuosius,
Apverkit mūsų likimus . ..
Lankykite ir puoškite kapus
Tų, kritusių už jus,
Kai skins puošnus ruduo lapus,
Dainuokit mūsų likimus . . .
Taujėnų apylinkių partizanai.
Iš kairės: Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Zofija Striogaitė-Žilienė-Klajūnė ir Petras Sinkevičius-Ąžuolas.
(Genocido aukų muziejus)
Sinkevičius Jonas-Šermukšnis gimė 1930 m. Taujėnuose. Vyčio apygardos Žaibo, Vyganto būrių partizanas. Žuvo 1950 m. kovo 2 d. prie Petro Morkūno sodybos Taujėnų vienkiemyje kartu su broliu Petru ir dar dviem kovos draugais. Palaikai buvo užkasti Pivonijos šile, 1989 m. perlaidoti Ukmergės kapinėse
Sinkevičius Petras-Ąžuolas gimė 1929 m. Taujėnuose. Vyčio apygardos Žaibo, Vyganto būrių partizanas. Žuvo 1950 m. kovo 2 d. prie Petro Morkūno sodybos Taujėnų vienkiemyje kartu su broliu Jonu ir dar dviem kovos draugais. Palaikai buvo užkasti Pivonijos šile, 1989 m. perlaidoti Ukmergės kapinėse
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Mikelionis, Vincas g.1912 Bajoriškiu k.sl. Vargdienis Partizanas nuo1944 09 03 Žuvo: 1948 03 01
http://partizanai.org/failai/html/Dainavos-partizanai-saruno-rinktine.htm
Dambrauskas Juozas - Strazdas iš Patunkiškių k. Alvito vlsč. 1919-1947.03.01. Partizanuose nuo 1946 m. Vytauto rinktinė. Žuvo Čyčkų k. Alvito vlsč. pas Mockų.
Karpavičius Antanas, Jono s., - Arabas iš Pakusinės k. Šunskų vlsč. 1928-1948.03.01. Vytauto rinktinė. Žuvo Naujienėlės k. pas Bliūdžiu kartu su Samsonu-Pinaviju ir S. Kraptavičium-Artoju
Kraptavičius (žmonių vadinamas Skirpstavičiumi) Stanislovas, Kazio s.,- Artojas iš Beržinių k. Keturvalakių vlsč. 1900-1948.03.01. Žuvo prie Gižų, Naujienėlės k. Statybininkas. Vytauto rinktinė.
Samsonas Albinas - Pinavijas. 1923-1948.03.01. Gimė Valavičių k. Keturvalakių vlsč. Vilkaviškio apskr. 1946.10.20 įstojo į Vytauto rinktinę. Žuvo 1948.03.01 Baltrakio k. Gižų vlsč.
Samsonas Juozas iš Valavičių k. Keturvalakių vlsč. Žuvo kartu su broliu Pina vijų 1948.03.01 Baltrakio k. Gižų vlsč. Vytauto rinktinė.
Murauskas Juozas - Topolis iš Zovodos k. Sangrūdos vlsč. 1925-1945.03.02. Partizanuose nuo 1944 m. rudens. Žuvo, eidamas per Lietuvos-Lenkijos sieną Giluišių k. Vytauto rinktinės 4-oji kuopa.
http://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
Skaityti daugiau: Kovo 1-2 d. žuvę partizanai
1949 m. vasario 28 d. Kauno aps. Veiverių vls. (dabar – Kauno r. sav.) Girininkų II k. MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją.
Jos metu Vinco Klimausko namuose aptiktas Tauro apygardos Birutės rinktinės štabo bunkeris, kuriame slėpėsi 5 partizanai. Per susišaudymą žuvo 4 partizanai: Birutės rinktinės vadas Stanislovas Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Andrius Naudžius-Beržas, Arlausko kuopos vadas, rinktinės štabo viršininkas Jonas Skučas-Kęstutis ir būrio vadas Bronius Naudžius-Žiemys.
Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas, V., LGGRTC, 2008, p. 142, 143, 204.
Kryžius 1949 m. vasario 28 d. bunkeryje žuvusiems Tauro apygardos Birutės rinktinės vadui S. Jaloveckui-Kiškiui, Mindaugui, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkui A. Naudžiui-Beržui, rinktinės štabo viršininkui, Arlausko kuopos vadui J. Skučui-Kęstučiui ir būrio vadui B. Naudžiui-Žiemiui atminti. Bendras paminklo ir atminimo lentos vaizdas. Kauno r. sav. Alšėnų sen. Girininkų II k. Aut. J. Mitkus ir O. Klimanskytė-Jočionienė. Atidengtas 1997 (ar 1998) m. Fotogr. D. Žygelis, 2005 m.
Stanislovas (Stasys) Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas
1923 04 21–1949 02 28
Stanislovas (Stasys) Jaloveckas gimė 1923 m. balandžio 21 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Tarputiškės k. Gyveno Marijampolės aps. Veiverių vls. Kampinių k. Moksleivis. Nuo 1945 m. balandžio mėn. Tauro apygardos Geležinio Vilko kuopos (vadas Alfonsas Arlauskas-Vilkas) 4-ojo būrio partizanas. 1947 m. pavasarį paskirtas Geležinio Vilko kuopos vadu. 1948 m. gegužės mėn. jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. 1949 m. sausio 10 d. laikinai einančio Tauro apygardos vado pareigas Viktoro Vitkausko-Saidoko įsakymu nuo 1948 m. gruodžio 15 d. paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu.
2003 m. gruodžio 23 d. S. Jaloveckui pripažintas kario savanorio statusas, LR krašto apsaugos ministerijos 2004 m. vasario 27 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis.
Skaityti daugiau: Vasario 27-28 d. žuvę partizanai
1945 m. vasario 28 d. Alytaus aps. Merkinės vls. (dabar – Varėnos r. sav.) Panaros k. įvyko kautynės tarp NKVD vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareivių ir Mykolo Lukošiūno-Lukošiaus būrio partizanų. Jose taip pat dalyvavo Antano Grušausko-Siaubo, Albino Kiseliausko-Karvelio ir Juozo Slautos-Aušros būriai (NKVD skyriaus pranešime nurodoma iki 250 partizanų). Pasak NKVD generolo pranešimo, 6 valandas trukusiose kautynėse žuvo 37 partizanai. Iš jų žinomi: Vaclovas Kleinatauskas, Juozas Lazauskas-Liepa, Mykolas Lukošiūnas-Lukošius (būrio vadas) ir Bronius Tamulevičius-Linksmutis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 16.
Kryžiai ir koplyčia šioje vietoje užkastiems 1945–1953 m. Merkinės apylinkėse žuvusiems Dainavos apygardos Dzūkų, Geležinio Vilko, Merkio (vėliau – Kazimieraičio) ir Šarūno rinktinių partizanams atminti. Varėnos r. Merkinės sen. Merkinės mst. Merkinės kryžių kalnelis. Kryžiai buvo statomi nuo 1989 iki 1998 m. Koplyčios ir paminklinių plokščių aut. skulptorius Albertas Belevičius, architektė G. Petrušienė. Koplyčia-paminklas atidengta 1994 m. spalio 9 d. Plokštės atidengtos 1998 m. rugpjūčio 2 d. R. Trimonienės nuotr., 1997 ir 2004 m.
„Kai apie 9 valandą žvalgai pranešė, kad nuo Merkinės atvažiuoja priešo daliniai, staigiai nuskambėjo įsakymas: priešui priartėjus, užimti nurodytas pozicijas. Į kitus tris vienkiemius, kuriuose buvo apsistoję būrio skyriai, ėjo siauras negilus slėnis. Dviem skyriams (viename iš jų buvau ir aš) buvo įsakyta ginti šio slėnio priekinę ribą, saugoti kairįjį būrio sparną. Mūšis įvyko lygumoje.
Užgrojo ugnies maršą mūsų 17 kulkosvaidžių ir šautuvų. Tikėjomės, kad rusai pasitrauks. Po valandą trukusių kautynių pamatėme, kad priešo pajėgų vis daugėja ir jos bando mus supti. Gavom įsakymą – atsišaudant trumpais perbėgimais trauktis Vilkiautinio kaimo link, arčiau Žaliamiškio. Traukiantis priešo snaiperiai nukovė kelis mūsų būrio kovotojus. Pragariška ugnis tęsėsi visą dieną, kol iš lėto judėjome Žaliamiškio link.
Priešo dalinių vis daugėjo. Trauktis trukdė pavasario atlydys. Kojos klimpo į žemę, visikapstėsi purve. […]
Skaityti daugiau: Panaros kautynės
Plieno rinktinės Stiklo būrys, veikęs Ukmergės apylinkėse.
Iš kairės: būrio vadas Bronius Jakubonis-Stiklas, Stasys Pariokas-Plechavičius,
Steponas Zalagėnas-Ripka, Alfonsas Tušys-Papuošalas, Kazimieras Tušys-Nemunas,
Edvardas Miliukas-Bijūnas, Pranas Šuminskas-Pėdia, Stasys Našlėnas-Sakalas
ir Vaclovas Varnas-Jokeris
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Tušys Alfonsas-Papuošalas gimė 1923 m. Ukmergės apskrities Kadrėnų kaime. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono 2-osios kuopos vadas. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais broliu Kazimieru ir St. Zalagėnu-Ripka
Tušys Kazimieras-Nemunas gimė 1912 m. Ukmergės apskrities Kad-rėnų kaime. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono 1-osios kuopos vadas. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais broliu Alfonsu ir St. Zalagėnu-Ripka
Zalagėnas Steponas-Ripka gimė 1914 m. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Kunigiškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Vyčio apygardos vadoj. Krištaponio būriui. 1945 m. pradžioje kautynėse Lėno miške buvo sunkiai sužeistas, apie metus gydėsi ir slapstėsi. Pagijęs 1946 m. prisijungė prie Br. Jakubonio-Stiklo būrio, veikusio miškuose tarp Vidiškių ir Taujėnų. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais, Didžiosios Kovos apygardos partizanais broliais Kazimieru ir Alfonsu Tušiais
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Vasario 26 d. žuvę partizanai
Zigmas Šerkšnas gimė 1924 m. vasario 28 d. Lazdijų aps. Veisiejų vls. Bertašiūnų k.
1941 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją. Kilus SSRS–Vokietijos karui 1941 m. birželio 23 d. įstojo į Veisiejų sukilėlių būrio apsaugos grupę. Saugojo administracinius pastatus, įstaigas ir sandėlius nuo besitraukiančių raudonarmiečių. Po savaitės, naciams sukilėlius nuginklavus, įsidarbino Veisiejų valsčiaus raštininku. Rugsėjo mėn. pradėjo dirbti mokytoju Veisiejų vls. Bartelių k. pradinėje mokykloje, vėliau mokytojavo Marcinkonių progimnazijoje. 1942 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete, tačiau studijų nebaigė, nes 1943 m. kovo mėn. naciai universitetą uždarė.
1945 m. birželio mėn. įstojo į Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno vadovaujamą partizanų būrį, priklausiusį Dzūkų grupės Merkio rinktinės Marcinkonių batalionui. Vėliau perėjo į Antano Grušausko-Siaubo vadovaujamą būrį. Kai 1945 m. rugpjūčio mėn. Dzūkų grupės vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis A. Grušauską-Siaubą paskyrė Marcinkonių bataliono vadu, antruoju jo pavaduotoju jis paskyrė Z. Šerkšną-Tigrą. Pastarasis buvo atsakingas už nuolatinį ryšio tarp Marcinkonių bataliono būrių (Bijūno, Siaubo, Jurgino, Barzdos) palaikymą, Dzūkų grupės štabo aprūpinimą maistu, antisovietinių atsišaukimų redagavimą, dauginimą ir platinimą. Kadangi gerai pažinojo vietoves, Z. Šerkšnas-Tigras dažnai lydėdavo Dzūkų grupės vyriausiąjį vadą plk. J. Vitkų-Kazimieraitį į susitikimus su Užnemunės partizanų vadais ir ryšininkais.
Skaityti daugiau: Zigmas Šerkšnas - Tigras
SEMAŠKA Jonas, Juozo - Liepa, g. 1907 Panevėžio apskr. Majoras. Paskutinės LLA struktūros "Žemaičių Legiono” vadas. Suimtas 1946 kovo mėn. Nuteistas 1946 10 30 Telšiuose. Sušaudytas 1947 02 26. Palaikai rasti Tuskulėnų parke 1996.
Paskutiniu žodžiu majoras Semaška, Lietuvos laisvės armijos kovotojas, paneigė primetamus jam kaltinimus, žadino lietuvių tautinę dvasią:
- Aš, Lietuvos karininkas, majoras Jonas Semaška, akivaizdoje visų esančių teismo salėje sakau: nesu paleidęs nė vieno šūvio į beginklį žmogų. Bet aš - karys, daviau priesaiką savo Tėvynei ir gyniau ją nuo okupantų visomis įmanomomis formomis.
Taip, aš buvau Žemaičių legiono vadas. Partizaninis karas yra tik vienas iš visame pasaulyje pripažintų masiškiausių pasipriešinimo okupacijai būdų, ir teisti mane, taip pat ir mano bendražygius už tai, kad mes gynėmės, niekas neturi teisės. Mus gali teisti tik Lietuvos teismas ir ne už tai, ką mes padarėme gindamiesi, o tik už tai, ko nespėjome padaryti.
Žinau, mes likome vieni, mes buvome pasmerkti pražūčiai pačioje pasipriešinimo pradžioje, tačiau mes, okupuotos tautos vyrai, neturėjome kito pasirinkimo.
Visuotinis bolševikų teroras, masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai nuo pirmųjų okupacijos dienų, prievartinė kolektyvizacija, specialiųjų NKVD dalinių siautėjimas, smurtas, sodybų deginimas mus išvijo į miškus ir privertė imtis ginklo.
Kaltinate mane tarnavimu Vokietijos kariuomenėje? Taip, aš tarnavau Lietuvos savisaugos daliniuose, aš kovojau prieš bolševizmą, tačiau Lietuva pati nieko neužpuolė ir pasauliui negrasino. Žinau, mumis naudojosi ir viena, ir kita kariaujanti pusė, tik nežinau, ar tragiškas mano Tėvynės likimas, valstybės savarankiškumo praradimas bus kada nors teisingai įvertintas. Tačiau Lietuvai pasirinkimo teisės niekas nesuteikė.
Aš - savo laiko, savo kartos pilietis, buvusios nepriklausomos Lietuvos karininkas privalėjau iki paskutinio gyvybės blyksnio priešintis okupacijai ir man svetimai ideologijai, priešintis neįmanomai sunkiomis sąlygomis, atsidūrus Lietuvai tarp dviejų karo ir grobio ištroškusių valstybių. Ir priešinausi, kovojau iš visos širdies!
Skaityti daugiau: Jonas Semaška-Liepa - paskutinis žodis
Adolfas Kubilius gimė 1918 m. liepos 26 d. Kretingos aps. Kartenos vls. Budrių k. Leono Kubiliaus ir Onos Daugintaitės-Kubilienės šeimoje.1936 m. baigė Kretingos gimnaziją. 1940 m. pavasarį pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo 2-ajame ulonų pulke. Tų pačių metų rudenį demobilizuotas.
Suimto Adolfo Kubiliaus fotografija iš baudžiamosios bylos
