Pirmasis kęstutėnų vadas

Juozas Kasperavičius-Visvydas – Lietuvos partizanų jungtinės Kęstučio apygardos vadas. GAM nuotrauka

  Aras LUKŠAS

Prieš 68 metus, 1947-ųjų Didįjį penktadienį, gausių priešo pajėgų apsuptyje žuvo 11 Kęstučio partizanų apygardos štabo apsaugos būrio vyrų. Kitą dieną, nenorėdami pasiduoti gyvi, štabo žeminėje susisprogdino pirmasis apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas.

1947 metų Didysis šeštadienis. Prisikėlimo laukiančioje nuošalioje eigulio sodyboje tylu. Tik kartkartėmis sudejuoja užklydusio vėjo užgautos šakos, tik nenuilstantis Agluonos upelis garma per akmenis, sekdamas vien medžiams ir dangaus sparnuočiams suprantamą sakmę. 

Šalia sodybos pasislėpusioje partizanų žeminėje negirdėti net ir šių garsų. Du joje įsitaisę vyrai pasirengę atsisveikinti su savo laikinais namais, nes po kelių dienų kelsis į kitą, saugesnę vietą. Į naują žeminę jau išgabenta didžioji dalis daiktų, tad kovotojams dabar neįprastai erdvu ir švaru - lyg išsikuopus namus prieš didelę, šviesią šventę. 

Vyrai dar nenujaučia, kad šventės jie nesulauks. Nežino ir to, kad vakar, Didįjį penktadienį, netoliese esančiame Paparčių kaime krito vienuolika jų kovos draugų - Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio kovotojų. Vienoje sodyboje Velykų švęsti susirinkusius vyrus netikėtai apsupus sovietų kareiviams ir stribams, partizanai stojo į mūšį su gerokai gausesniu priešu. Ištrūkti iš apsupties gniaužtų pavyko vien būrio vadui kapitonui Vytautui Gužui-Mindaugui. Ir tai tik todėl, kad baigiantis šoviniams vyrai nutarė pasiaukoti ir pridengti vado atsitraukimą. Deja, perspėti apie mirtiną pavojų dviejų žeminėje prie Agluonos pasislėpusių kovos draugų Mindaugas nebespėjo. 

Velykų išvakarėse eigulio Juozo Juknos sodybą, kurioje buvo įrengtas apygardos štabas, keliais žiedais apsupo čekistai, kareiviai ir stribai. Išsiveržti iš tokio žiedo buvo neįmanoma. Viskas, ką įstengė padaryti du kovotojai, tai - išplėšti iš mirties bent keletą brangių minučių, kad būtų galima sudeginti svarbius štabo dokumentus ir taip išgelbėti dešimčių kitų partizanų gyvybes. Čekistams jie buvo reikalingi gyvi, tačiau vyrai neketino pasiduoti - prie bunkerio priartėjusius kareivius pasitiko įnirtinga ugnis.

Skaityti daugiau: Pirmasis kęstutėnų vadas

Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.

Gimė 1918 m. Girpetrių kaime, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje.

Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.
A. Meškausko asmeninis archyvas

Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Nebaigęs mokslų, 1945 m. tapo Žaliosios rinktinės partizanu. Dalyvavo Ažagų-Eimuliškio kautynėse. Po jų buvo suimtas, bet sugebėjo pabėgti. 1948 m., Algimanto apygardos sudėtyje sukūrus Žaliąją rinktinę, dirbo jos štabo viršininku. 1949 m. gegužės 15 d. paskirtas tos pačios Žaliosios rinktinės vadu.

Prisikėlimo apygarda

Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys"   2018 balandžio 17 d. 

Prisikėlimo apygarda – laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta – nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 

Apygardos įkūrimas

Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946–1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadovybė (Jonas Žemaitis-Žaltys ir štabo pareigūnai), buvo nutarta įsteigti naują apygardą.

1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. Jie buvo įpareigoti susitikti su rinktinių vadais ir atkurti po ryšininkų areštų nuolat trūkinėjančius ryšius su Vidurio Lietuvoje veikusiomis partizanų struktūromis.

1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J. Žemaičio siūlymu, junginys pavadintas Prisikėlimo apygarda.

1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“

Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju – Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Daug kur trūko kariškos tvarkos, todėl buvo planuojama apygardoje organizuoti kovotojų mokymą, deja, dėl sovietinės kariuomenės Lietuvoje siautimo sumanymas liko neįgyvendintas.

Skaityti daugiau: Prisikėlimo apygarda

Paverknių kautynės

Paminklas, pastatytas Paverknių mūšyje žuvusiems partizanams atminti

1945 m. kovo 28 d., prieš Šv. Velykas, Didįjį trečiadienį, partizanų dalinys buvo apsistojęs Sokonių, Voseliūnų kaimuose. Gavo pranešimą, kad rusų kariuomenė „šukuoja" Benčiakiemio miškelius, krūmus, žygiuodami link Voseliūnų, Sokonių kaimų. Geležinio vilko pulko partizanų dalinys, kurį sudarė apie 90-dešimt vyrų, turėdami penkiolika kulkosvaidžių, automatų ir kitų ginklų, stojo į mūšį su galinga rusų kariuomene. Rusų kareivių kolonai priartėjus partizanai atidarė ugnį, retindami rusų karių gretas. Įnirtingas mūšis vyko apie 7 valandas. Rusų kariuomenė buvo pastiprinta naujais rusų karių būriais, daliniais iš Alytaus, Prienų, Birštono, ruošdamiesi apsupti partizanų buvimo vietovę. Partizanai pradėjo trauktis. Daug sunkumų patyrė, nes Verknės upė buvo išsiliejusi iš krantų, ne visi mokėjo plaukti, ginklai, šilta apranga trukdė keltis į kitą Verknės pusę. Partizanas Albinas Šiugždinis-Žaibas buvo sužeistas ir negalėjo paeiti, jis, paėmęs kulkosvaidį, pridengė besitraukiančius draugus. Jo kulkosvaidis nesiliovė tol, kol buvo šovinių. Šoviniams pasibaigus, išsiėmęs granatą sušuko:

- Gyvas nepasiduosiu, Tėvynės neišduosiu!

Žuvo didvyrio mirtimi kovos lauke.

Skaityti daugiau: Paverknių kautynės

Kazys Ališauskas-Spartakas

Kazimieras Ališauskas-Spartakas ir Vanda Jočytė-Ramunė.
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija) 

Ališauskas Kazimieras-Spartakas gimė 1911 m. Ukmergės apskrities Žemaitkiemio valsčiaus Juknonių kaime. Vadovavo Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 1-ajam batalionui, kuris veikė Žemaitkiemio, Pabaisko, Šešuolių valsčiuose. Žuvo 1949 m. kovo 28 d. Ukmergės apskrities Šešuolių valsčiaus Užupėnų kaime įrengtame bunkeryje 

http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Vincas Kaulinis-Miškinis

Policijos mokyklos auklėtinis Vincas Kaulinis.

1935 m. lapkričio mėn. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Vincas Kaulinis gimė 1912 m. sausio 8 d. Rusijoje, Sankt Peterburge. Su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Utenos aps. Vyžuonų vls. Biliūnų k. Tėvai turėjo 8 ha žemės. 1934 m. V Kaulinis baigė septynias Utenos „Saulės“ gimnazijos klases. 1934-1935 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pabaigus tarnybą jam suteiktas puskarininkio laipsnis. 1935 m. baigė Sanitarijos puskarininkių mokyklos XXVI laidą. Tų pačių metų gruodžio 12 d. jam suteiktas jaunesniojo sanitarijos puskarininkio laipsnis. 1936 m. kovo 28 d. buvo paleistas į atsargą. 1937 m. baigė policijos mokyklą ir pradėjo dirbti policininku Utenos aps. Tauragnų mstl. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai iki 1940 m. spalio 5 d. dirbo Vilniaus m. milicijos nuovados viršininko padėjėju. 1940 m. gruodžio mėn. iš tarnybos atleistas dėl Vidaus reikalų liaudies komisariato reorganizacijos.

1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Partizanas nuo 1944 m.

1944 m. spalio 22 d. Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Kirdeikių k. Lietuvos laisvės armijos (LLA) karys Leonas Vilutis-Arūnas įkūrė Tigro rinktinę, apėmusią Utenos ir Švenčionių apskritis. 1945-ųjų pradžioje NKVD kariuomenė pradėjo plataus masto operacijas prieš partizanus: sausio mėn. suimtas L. Vilutis; kovo 11-12 d. Labanoro girioje vykusiose Kiauneliškio kautynėse žuvo 83 partizanai; liepą buvo suimti Tigro rinktinės vadas mjr. Benediktas Kaletka-Utenis, Senis, rinktinės štabo globėjas ir kapelionas Kirdeikių kunigas Petras Liutkus-Juodasis Petras. Tigro rinktinėje liko apie tris šimtus partizanų.

Skaityti daugiau: Vincas Kaulinis-Miškinis

Vytautas Skuodis

Biografija

Gimė 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje (JAV). Į Lietuvą gyventi šeima grįžo 1930 m. Nuo 1935 m. mokėsi Panevėžio 4-oje, vėliau – 7-oje pradžios mokyklose. 1941–1948 m. – Panevėžio berniukų gimnazijos gimnazistas. 1948–1953 m. Vilniaus valstybiniame universitete įgijo geologo kvalifikaciją. 1964–1969 m. Gamybiniame-moksliniame inžinerinių tyrinėjimų statybos institute Maskvoje studijavo neakivaizdinėje aspirantūroje. 1953–1969 m. Visasąjunginio instituto „Hidroenergprojekt“, vėliau „Hidroprojekt“ Vakarų ekspedicijos geologas, inžinierius geologas, vyr. inžinierius geologas, inžinerinių geologinių tyrinėjimų lauko darbų techninis vadovas, kompleksinių tyrimų biuro viršininkas. 1969–1978 m. Valstybinio Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros vyr. dėstytojas, 1978–1979 m. docentas.

Nuo 1972 m. aktyviai dalyvavo pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjime. Buvo Helsinkio grupės narys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys. Kaupė ir sistemino medžiagą apie tikinčiųjų teisių pažeidimus SSRS okupuotoje Lietuvoje. 1976-79 m. parengė ir išplatino monografiją „Dvasinis genocidas Lietuvoje“. Bendradarbiavo nelegalioje antisovietinėje spaudoje, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius.

1979 m. suimtas už antisovietinę veiklą, 1980 m. kaip „ypatingai pavojingas valstybinis nusikaltėlis“ nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio bausme ir 5 metams tremties. Kalėjo Baraševo lageryje (Mordovija). 1987 m. nuo tolesnės bausmės atleistas, su šeima ištremtas iš SSRS, iki 1989 m. gyveno JAV. Gyvendamas Čikagoje aktyviai skleidė žinias apie padėtį SSRS okupuotoje Lietuvoje, teikė informaciją JAV ir Kanados valstybinėms įstaigoms, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose. 1988 m. įsteigto koordinacinio centro Democracy and Independence vienas kūrėjų. Šis centras vienijo Vakaruose gyvenančius buvusius sovietų politinius kalinius. 1992–2001 m. Vilniaus universiteto Geologijos-mineralogijos katedros docentas, nuo 2001 m. dirbo pagal autorinę sutartį. 1999 m. vasario 1 d. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu.

Vytauto Skuodžio parašytos ir sudarytos knygos bibliotekoje:

Balsas iš Lietuvos pogrindžio, 1972-1987: straipsnių rinkinys / Vytautas Skuodis. - Vilnius: Gairės, 2006. - 144 p. 

Skaityti daugiau: Vytautas Skuodis

Vytautas Valentinas Pakštas - Naras, Vaidotas

1922 02 14–1951 03 19

Vytautas Valentinas Pakštas gimė 1922 m. vasario 14 d. Rokiškio aps. Obelių vls. Vabolių k. Mikolo Pakšto ir Genovaitės Žąsinaitės-Pakštienės šeimoje. 1941 m. baigė Utenos „Saulės“ gimnaziją ir pradėjo dirbti spaustuvėje.

Nuo 1942 m. rudens Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys Utenos apylinkėse. Nuo 1944 m. vasario 16 d. gen. P. Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės Marijampolės mokyklos kursantas.

Nuo 1944 m. rudens mokytojavo Utenos „Saulės“ gimnazijoje – mokė lotynų kalbos. Buvo NKVD suimtas. Pasirašęs pasižadėjimą dirbti sovietų represinėms struktūroms buvo paleistas ir 1945 m. vasario mėn. pasitraukė pas partizanus.

1945 m. birželio 15 d. Utenos aps. Utenos vls. Biliakiemio k. vykusiame partizanų vadų pasitarime įkūrus Šarūno rinktinę, V. V. Pakštas buvo paskirtas jos štabo viršininku. Tų pačių metų gruodžio 1 d., žuvus rinktinės vadui Vladui Mikulėnui-Lubinui, perėmė rinktinės vado pareigas. Nuo 1946 m. gruodžio iki 1947 m. rugpjūčio mėn. vadovavo Vytauto apygardos Liūto rinktinei. Vėliau ėjo Vytauto apygardos Organizacinio skyriaus viršininko pareigas, o 1947 m. balandžio 30 d. apygardos štabo įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas Vytauto apygardos Politinės dalies viršininku.

Skaityti daugiau: Vytautas Valentinas Pakštas - Naras, Vaidotas

BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS

Knygoje, remiantis buvusio KGB archyvo dokumentais ir Kronikos bendradarbių atsiminimais, atskleidžiama daug faktų apie sunkią Lietuvos Katalikų Bažnyčios būklę sovietų priespaudos metais ir pasipriešinimą kompartijos bei sovietinio saugumo komiteto persekiojimui. Aprašomas katalikiškas opozicinis sąjūdis - įvairių protesto akcijų rengimas ir pogrindinės spaudos leidimas, ypač sunkus ir rizikingas pogrindžio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika organizatorių ir platintojų darbas Lietuvoje ir užsienyje, svariai prisidėjęs prie tautos išsivadavimo iš komunizmo.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos steigėjas ir redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ  tremtyje Tomsko srityje, Krivošeine.  1988 m.

Vidas Spengla

BAŽNYČIA,
„KRONIKA“
IR
KGB VORATINKLIS

Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas

Knyga PDF  fotografinė kopija:   Internete: 

KATALIKŲ AKADEMIJA Vilnius 2001

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)

1982 5 rugsėjis-spalis

Kodėl atsirado "LKB Kronika?
Lygiai prieš 10 metų, t. y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis "LKB Kronikos" numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?

Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad "prieš vėją nepapūsi", ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią "prasižengimą" prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet galėdavo priimti vos 5 kandidatus. Religijų reikalų taryboje įgaliotinis jautėsi esąs "caras ir dievas", galįs terorizuoti kunigus ir ordinarus.

Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau brendo mintis, jog negalima sėdėti, susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ir leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į šviesą, — tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes. 1968 m. kunigai pradėjo protestuoti prieš Kauno Kunigų seminarijos suvaržymą. Sovietinė valdžia į kunigų pareiškimus reagavo tik represijomis: KGB tardymais, pašalinimais iš kunigiško darbo ir net teismais. Vienas po kito už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katekizaciją) buvo nubausti kunigai — kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Šie teismai buvo paskutinis ir svarbiausias impulsas kuo greičiau pradėti leisti pogrindinį leidinį.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)

Buktos kautynės

Reikia tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Marijampolės enkavedistų viršininko pavaduotojas Aronas Greisas, nežinia dėl kokių aplinkybių neatvykęs 1947 vasario 18d. per Užgavėnes į lemtingąsias „sužadėtuves“ (Blynų balių) kur pateko į partizanų pinkles  jo bendražygiai . Dabar atsiteisti už tokį įžūlų išpuolį surengusiais partizanais buvo jo garbės reikalas.

Tuoj po  koloborantų sunaikinimo, A. Greiso vadovaujama operatyvinė grupė drauge su Marijampolėje dislokuoto 94-ojo pasienio pulko daliniais nedelsiant apsupo geležinkelio stoties rajoną ir namą Trobiškių gatvėje. Visuose iš miesto vedančiuose keliuose milicijos ir enkavedistų patruliai kruopščiai tikrino automobilius ir vežimus, o stribai su reguliariosios kariuomenės kareiviais krėtė visas apylinkių sodybas, ieškodami aukšto vyro ir dviejų tamsiaplaukių merginų. Tačiau šie dingo kaip į vandenį.

Tai tik viena drąsi Vytauto rinktinės kovotojų surengta akcija. Tų pačių 1947 metų kovą Vampyro ir Mažyčio vadovaujami vyrai, netoli Buktos per dešimt minučių sunaikino beveik visus Liudvinavo saugumiečius ir stribus, išvilioję juos iš miestelio.

Skaityti daugiau: Buktos kautynės

Kazys Algirdas Varkala - Daumantas

1924 08 01–1948 03 17

Kazys Algirdas Varkala gimė 1924 m. rugpjūčio 1 d. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Prienų parapijos Valengiškių k. Lietuvos savanorio Kazio Varkalos ir Kastės Melnykaitės-Varkalienės šeimoje. Gyveno Marijampolės aps. Prienų vls. Šaltupio k., kur tėvai turėjo 10 ha žemės. Kartu augo 5 seserys: Konstancija Kazimiera (g. 1926 m.), Janina (g. 1927 m.), Danutė (g. 1931 m.),

Aldona (g. 1939 m.), Birutė (g. 1943 m.) ir brolis Vytautas (g. 1938 m.). Brolis Jonas gimė 1951 m.

K. A. Varkala baigė keturis Išlaužo, penktą ir šeštą Garliavos pradžios mokyklos skyrius. Nuo 1938 m. mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurią baigė 1944 m. gegužės 15 d. Kartu 1944 m. vasario 16–gegužės 15 d. mokėsi Lietuvos vietinės rinktinės Marijampolės karininkų mokykloje.

Tai buvo gabus jaunuolis: gražiai piešė ir kūrė eilėraščius. Šie gabumai pravertė ateityje: tapęs laisvės kovotoju, rūpinosi partizanų spauda, rinko partizanišką tautosaką, užrašinėjo partizanų pasakojimus, taip pat fiksavo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės žygius ir darbus. Surinktą ir susistemintą medžiagą perdavė į Vakarus vykstančiam artimam kovos draugui Juozui Lukšai-Skirmantui. Vėliau ši autentiška medžiaga buvo išspausdinta Juozo Daumanto knygoje „Partizanai“.

1944 m. rugsėjį Rytprūsiuose dar tebegriaudžiant patrankoms, pas Marijampolės aps. Prienų vls. Dūmiškių k. gyventoją Urbanavičių susirinko keli vyrai: Vincas Senavaitis, K. A. Varkala, Kazimieras Juočys, šeimininko sūnūs Kazimieras ir Vytautas. Apsvarstę padėtį, 1944 m. spalio 12 d. jie įkūrė Geležinio Vilko pulką, kuriam vadovavo V. Senavaitis-Ža­liavelnis. Vėliau šis pulkas buvo pertvarkytas į 8-ąją kuopą, o dar vėliau – į Geležinio Vilko rinktinę.

1945 m. rugsėjo 13 d. K. A. Varkala-Žaliukas buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado ltn. Juozo Stravinsko-Žiedo­ pavaduotoju, o tų pačių metų spalio 30 d. rinktinės vado Žiedo įsakymu Nr. 1 – rinktinės Žvalgybos, spaudos ir propagandos skyriaus viršininku.

Tauro apygardos partizanų vadovybė. 1946 m. rugpjūčio 16 d. Iš kairės: štabo ryšininkas Kazys Matulevičius-Radvila, Vytauto rinktinės vadas Vitalius Gavėnas-Vampyras, Geležinio Vilko rinktinės vadas Kazys Algirdas Varkala-Daumantas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas, Žalgirio rinktinės vadas Jurgis Ilgūnas-Šarūnas, apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, Žalgirio rinktinės štabo viršininkas Juozas Jasiulaitis-Turklys, Kazokas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Kazys Algirdas Varkala - Daumantas

Antanas Kraujelis-Siaubūnas

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono H. Ruškulio-Liūto būrio partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. 1953 07 31 (J. Šyvokienės asmeninė kolekcija)

KRAUJELIS Antanas-Siaubūnas, gim. 1928 m. Kaniūkų k., Alantos vls. Mokėsi Alantos progimnazijoje. Partizanų ryšininkas nuo 1944 m. Į partizanų gretas įstojo 1948 m. rudenį. Priklausė Vytauto apygardos Mykolo Urbono-Liepos būriui. 1950 m. priklausė Žė-ručio rajono Henriko Ruškulio-Liūto būriui, buvo rajono štabo narys. Žuvo 1965 m. kovo 17 d. Utenos raj., Papiškių k. — nenorėdamas pasiduoti, nusišovė. 1998 m. (po mirties) buvo apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu kaip vienas paskutinių Aukštaitijos partizanų. 
http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Antanas Kraujelis gimė 1928 m. spalio 28 d. Utenos aps. Alantos vls. Kaniūkų k. Stepono Kraujelio ir Anelės Pagalytės-Kraujelienės šeimoje. Kartu augo seserys ir broliai: Ona (g. 1926 m.), Vitalija (g. 1930 m.), Alfonsas ir Konstancija (g. 1932 m.), Bronius (g. 1934 m.), Anelė (g. 1936 m.), Bronė (g. 1938 m.), Janina (g. 1943 m.) ir Stefanija (g. 1945 m.). Antanas mokėsi Kaniūkų pradžios mokykloje, 1945 m. baigė šešias Alantos progimnazijos klases.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Kraujelių sodyboje vietinės valdžios nurodymu buvo klubas-skaitykla, kurios vedėju buvo paskirtas A. Kraujelis. Namuose dažnai vykdavo kaimo jaunimo susibūrimai, gegužinės, vakaronės, kuriose lankydavosi ir partizanai. Jie pavesdavo A. Kraujeliui įvairias užduotis, pargabenti ginklų ir šaudmenų.

1947 m. sodyboje buvo įrengti ir partizanų bunkeriai. Visa šeima globojo ir rūpinosi juose gyvenančiais ir dirbančiais Vytauto apygardos partizanais. Antanas, seserys Ona ir Vitalija tapo Vytauto apygardos partizanų ryšininkais. Ona pasirinko Ramunėlės, o Vitalija – Saulutės slapyvardžius. Jiems teko pavogti žuvusių partizanų Jono Vyžinto-Svirplio ir Broniaus Steiblio-Marso palaikus ir slapta palaidoti juos Kaniūkų k. kapinėse.

Skaityti daugiau: Antanas Kraujelis-Siaubūnas

Su Gimimo Diena, gerbiama Aldona !

Aukščiausiojo palaimos visuose Jūsų darbuose. Sveikatos, tvirtybės, ištvermės nugalint sunkumus. !

Aldona Sabaitytė- Vilutienė - autobiografija

Aš, Aldona Sabaitytė- Vilutienė, gimiau 1931 03 17  Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. {dabar Lazdijų raj.}, darbininkų šeimoje. 1933m. mirė tėvelis. Iki 16 metų augau gausioje senelės Ievos Janušauskienės šeimoje tame pačiame Vytautiškių kaime. Baigusi Saltininkų pradžios mokyklą, toliau mokiausi Krosnos progimnazijoje. Ją baigusi, 1947 metų rugsėjo mėnesį  pradėjau mokytis  Marijampolės mokytojų seminarijoje.

Dar gyvendama pas senelę, Vytautiškių kaime, 1945metų pradžioje įsijungiau į rezistencinę veiklą, tapau partizanų  ryšininke ir rėmėja. Palaikiau ryšį  tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės partizanų. Nuo 1946m. vasaros  tapau Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Liepos būrio ir Vytauto rinktinės partizanų būrių ryšininkė, slapyvardžiu Neužmirštuolė. 1947m. gruodžio 23d.  2- o būrio vadui Liepai – Juozui Karašauskui patekus į nelaisvę, konspiraciniais sumetimais, Vytauto rinktinės 44 – os kuopos vadas Feliksas Čereška – Karvelis, man slapyvardį pakeitė į Viltis ir įpareigojo palaikyti  ryšį  tarp Tauro apygardos Vytauto ir  Dainavos apygardos  Šarūno rinktinių.

1949 07 22 buvau Marijampolės KGB suimta, tardoma ir už akių Maskvos Yoatingojo Susirinkimo {OSO} nuteista už “tėvynės išdavimą”. Kalėjau  Komių ASSR  Intos ir  Lemiu  Ypatingo režimo lageriuose. Po Stalino mirties buvau iš kalinimo vietos paleista. Grįžusi į Lietuvą, bandžiau tęsti mokslą.

Skaityti daugiau: Aldona Sabaitytė- Vilutienė - autobiografija

PARTIZANŲ VADAS JONAS ŽEMAITIS

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

PARTIZANŲ VADAS JONAS ŽEMAITIS

(19090315- 19541126)

Nijolė Gaškaitė

J.Žemaitis-Vytautas (paskutinioji nuotrauka)

Partizaninis karas nestokojo talentingų ir pasiaukojusių laisvės kovos vadų, tačiau Jonas Žemaitis nuveikė bene daugiausiai.

Svarbiausia, jis siekė, kad partizaninis judėjimas taptų organizuotu kariniu politiniu pasipriešinimu Lietuvos okupacijai. Nebuvęs garsus pogrindžio veikėjas pirmaisiais okupacijos metais J.Žemaitis dėl savo sąžiningumo, darbštumo, karininko talento ir pasišventimo laisvės kovai žingsnis po žingsnio pradėjo eiti vis atsakingesnes pareigas. Pagaliau buvo išrinktas visos Lietuvos partizanų vadu. Paaiškėjus, kad okupacija bus labai ilga ir sunki, o partizanų likimas — nulemtas, liko ištikimas priesaikai ir atidavė visas jėgas, kad pasipriešinimas netaptų desperatiškomis konvulsijomis.

Būsimasis LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis gimęs 1909m. kovo 15d. Palangoje Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Tėvas tuo metu dirbo grafo Tiškevičiaus ūkyje pienininkystės meistru. Motina augino tris vaikus, iš kurių vienas anksti mirė.

Netrukus po Jonuko gimimo šeima persikėlė į Lenkiją, kur Lomžos mieste gyveno motinos Petronėlės Daukšaitės tėvai ir brolis. Motinos brolis A.Daukša turėjo nuosavą pieninę, kurią pavedė prižiūrėti svainiui. 1917m. Žemaičių šeima grįžo į Lietuvą ir apsistojo Raseinių apskrityje - iš pradžių tėviškėje, Kiaulininkų km., o vėliau pačiuose Raseiniuose. Tėvas dar ne kartą keitė gyvenamąją vietą ir profesiją: prekiavo, buvo Tauragės prieglaudos ūkvedžiu, pienininkystės meistru, paskui Kretingos apskr. Jokūbavoje įsigijo nuosavą pieninę, o vėliau Kretingoje atidarė arbatinę. Tačiau 1935m. metė prekybą ir galutinai sugrįžo gyventi į Kiaulininkų km., pas savo brolį Antaną. Buvo apsišvietęs žmogus - draugavo su J.Šliūpu, skaitė ir platino brošiūras gyvulininkystės klausimais. Savo vaikus - dukrą Kotryną ir sūnų Joną leido į Raseinių gimnaziją. Dukra vėliau tapo mokytoja, o sūnus Jonas, 1926m. baigęs 6 Raseinių gimnazijos klases, įstoja į Kauno karo mokyklą. 1929m., ją baigęs, pradeda tarnybą 2-ame artilerijos pulke kuopos vadu. Vėliau tarnauja įvairiose Lietuvos vietose. Gabų karininką vadovybė netrukus pasiunčia mokytis į užsienį. 1936 - 1938m. J.Žemaitis mokosi Prancūzijos Fonteneblo artilerijos mokykloje, kurią baigęs ir gavęs kapitono laipsnį, vadovauja Lietuvos kariuomenės 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. Mokslas Vakarų Europoje ne tik suteikė specialybės žinių, bet praplėtė jaunojo karininko akiratį, padėjo susipažinti su kultūra, pramokti kalbų. J.Žemaitis išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas.

Skaityti daugiau: PARTIZANŲ VADAS JONAS ŽEMAITIS

Jonas Misiūnas-Žalias Velnias

Jonas Misiūnas-Žalias Velnias gimė 1911 m. sausio 15 d. Panevėžio aps. Pušaloto vls. Valmonių k. (Pagirių vnk.). Tėvas buvo kalvis. Šeimoje dar augo 6 seserys ir 3 broliai. Iki kariuomenės Jonas dirbo tėvo ūkyje. 1931 m. išėjo į kariuomenę. Baigęs privalomąją karo tarnybą, tapo liktiniu. Turėjo viršilos laipsnį. Tarnavo Lietuvos kariuomenės husarų pulke Kaune. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių vachmistru, Kaugonių geležinkelio stotelės apsaugos būrio vadu. Lietuvos laisvės armijos (LLA) karys. 1944 m. vasario 5 d. įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę. Nuo 1944 m. vasario 16 d. – šios rinktinės Marijampolės karo mokyklos kariūnas. Vokiečiams rinktinę išformavus, slapstėsi Musninkų vls. Ukmergės aps. Sovietams antrąkart okupavus Lietuvą, 1944 m. liepos mėn. kartu su šeima apsigyveno Ukmergės aps. Musninkų vls. Janionių k. Suorganizavo partizanų būrį, kuriame liepos mėn. pabaigoje jau buvo apie 200 kovotojų. Būrys veikė Ukmergės ir Trakų apskrityse. Rugpjūčio mėn. jis pavadintas Didžiosios Kovos rinktine. Taikydamas „skrajojančiųjų“ dalinių taktiką, J. Misiūnas su savo būriu nuolatos keliavo iš valsčiaus į valsčių.

Nevengė susidūrimų su priešu, naikino sovietų valdžios įstaigas ir aktyvistus.

Skaityti daugiau: Jonas Misiūnas-Žalias Velnias

Kiauneliškio kautynės

LLA Tigro rinktinės vadas Leonas Vilutis-Bitinėlis.
Iš Aldonos Vilutienės asmeninio archyvo

 
Generalinio štabo aviacijos mjr. Bronius Vaivada-Vilkas.
Iš Aldonos Vilutienės asmeninio archyvo

1944 m. spalio mėn., Leono Vilučio-Bitinėlio ir jo bendražygių pastangomis įsteigus LLA Tigro rinktinės štabą ir sukūrus jo branduolį, skubiai parengti įsakymai, kuriais besislapstantys vyrai buvo suskirstyti būriais, kuopomis ir batalionais. Paskirta trylikos kuopų vadovybė Utenos, Švenčionių ir Zarasų apskrityse. 1944 m. pabaigoje šis štabas pasiekė nemažų rezultatų organizuodamas Švenčionių ir Utenos apskričių partizanus. Remiantis LLA nuostatais buvo prisaikdinti ir į LLA priimti per 600 kovotojų. 1944 m. gruodžio mėn. į LLA pogrindžio veiklą įsitraukė Švenčionių apskrities miškuose nuleista 12 desantininkų grupė.

1945 m. vasario mėn. vien Švenčionių aps. Benedikto Kaletkos-Kęstučio kuopoje buvo per 300 gerai ginkluotų partizanų. Kuopos vado įsakymu gen. štabo aviacijos mjr. Bronius Vaivada-Vilkas paruošė „Panteros“ planą, kuriame buvo numatyta Labanoro girioje įrengti dvi įtvirtintas, ilgalaikei gynybai pritaikytas stovyklas, savotiškas tvirtoves.

LLA Tigro rinktinės partizanų būrio vadas Apolinaras Juršys-Vytenis. Iš Aldonos Vilutienės asmeninio archyvo

LLA Tigro rinktinės kuopos vadas Benediktas Kaletka - Kęstutis Iš Aldonos Vilutienės asmeninio archyvo

LLA Tigro rinktinės partizanų būrio vadas Antanas Krinickas-Romelis. Iš Aldonos Vilutienės asmeninio archyvo

Pirmą tokį bunkerį dar 1944 m. rudenį netoli Kiauneliškio įrengė LLA Tigro rinktinės Apolinaro Juršio-Vytenio vadovaujamas apie 60 partizanų (daugiausia iš Šiškinių kaimo) būrys. Žiemą prie jo prisidėjo Antano Krinicko-Romelio vadovaujamas taip pat apie 60 partizanų būrys, kuris įrengė kitą bunkerį. Tai buvo gerai įrengti didžiuliai bunkeriai su apkasais. A. Juršio partizanai gyveno Margio bunkeryje, o A. Krinicko–Kauno bunkeryje.

1945 m. kovo 11 d. partizanus apsupo 500 NKVD kariuomenės karių. Prasidėjo kautynės.

Skaityti daugiau: Kiauneliškio kautynės

Kovo 11 - Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo diena

LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS

 A K T A S

 DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS
AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
PIRMININKAS                                                                          V.LANDSBERGIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS
AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
SEKRETORIUS                                                                          L.SABUTIS

 Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.

Skaityti daugiau: Kovo 11 - Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo diena

Kovo 9-10 d. žuvę partizanai

Žuvę Tauro apygardos partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas -Valentinas Dainelis-Jūrininkas, antras - Vaclovas Kutkaitis-Vytautas, trečias - Antanas Ardzijauskas-Slapukas, ketvirtas - Juozas Štrimas-Putinas.
Kūnai išniekinti 1949 m. kovo 10 d. Jankuose. (Genocido aukų muziejus)

Foto: Numestas aikštėje 1946 m. kovo 10 d. žuvęs Algimanto apygardos partizanas. A. Paškevičius

http://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm

Skaityti daugiau: Kovo 9-10 d. žuvę partizanai