Vindeikių k. apylinkėse, Musninkų vlsč., veikė nedidelis Juozo Naraškevičiaus-Šerno būrys. Tai buvojau pusamžis žmogus (g. 1894 m.), išėjęs į mišką su šešiolikmečiu sūnumi Povilu. Tėvas - buvęs šaulys, visą savo gyvenimą dirbo eiguliu. Sunkiu Tėvynei metu nepabūgo neramaus gyvenimo ir sunkumų. Išėjo į mišką drauge su kaimynais, prie jo būrio glaudėsi vaikinai ir iš tolimesnių vietovių. Ir laikė jį tėvu.
1945 metų pavasarį jie liko trise: vieni partizanai žuvo nelygiuose mūšiuose, kiti susigundė amnestijos propagandai. Jis, sūnus ir Julius Garbatavičius-Šaltis (g. 1924 m.) klaidžiojo gimtosiose apylinkėse. Julius buvo kilęs iš gretimo Pigašių k., turėjo apie 30 metų. Iki rusams sugrįžtant dirbo Vileikiškių k. pieno priėmimo punkte. Buvo puikus šaulys ir vaikščiojo ne tik pistoletu, bet automatu ir granatomis nešinas. Štai tokiu metu 1945 rudenį Gojaus kaime (Pigašių, Smailių, Taučiulių k. viduryje) pas ūkininką Grinių juos tris ir aptiko stribai. Sako, aktyvistai stribams pranešė. Apsupo sodybą pradėjo agituoti pasiduoti gyviems. Kvietė deryboms. Patikėję pasalūnams, tėvas ir sūnus Naraškevičiai išėjo iš trobos. Čia juos ir suėmė. Juliui pavyko pabėgti, prisidengus trumpam laikui prarastam stribų budrumui. Kramtė nagus stribai ir dar labiau suaktyvino partizano sekimą. Jau 1945 m. gruodžio 8 dieną Juliui Garbatavičiui viešint Pigašiuose pas Gatelius, apie tai buvo pranešta NKVD garnizonui. Kareivių, o gal ir stribų buvo labai daug: pasiskirstę trimis grupėmis - nuo Vileikiškių, Taučiulių ir nuo Širvintos upės, jie ėmė supti Pigašių k. Pirmoji grupė netrukus pasiekė Gatelių daržinę, tačiau iš čia pasipylė šūviai. Vietoje žuvo vyresnysis seržantas Podkovyrovas, kitas kareivis buvo sužeistas (tos pačios dienos vakare jis mirė). Pasipylė pragariška ugnis, atskubėjo ir kiti kareiviai. Julius taikliais šūviais privertė kareivius sugulti, o pats iššoko iš daržinės ir pradėjo bėgti Širvintos link. Tačiau visi pastebėjo, kad partizanas sužeistas. Vienoje dauboje susidūrė su trečia kareivių grupe. Paleido dar kelias automato serijas. Nuo jų sukniubo dar vienas kareivis - vyr. seržantas Mazyčionokas, tačiau kelios kulkos užkliudė ir Julių. Bėgti nebuvo kur. Po kurio laiko pasigirdo kurtinantis granatos sprogimas, nusinešęs Juliaus Garbatavičiaus-Šalčio gyvybę. Partizanas gyvas nepasidavė.
Sovietiniai agitatoriai gyrėsi, kad Julius Garbatavičius susisprogdinti nesuspėjo - jį suvarpė kareivių ir stribų kulkos. Kaip ten bebūtų, sako, rusų karininkas, vadovavęs kautynėms, liepė su nušautuoju elgtis pagarbiai už jo drąsą ir gerą kovinį pasiruošimą. „Etot saldat, a ne bandit", - ir atidavė pagarbą.
Juliaus gailėjo visas kaimas. Ant jo kapo dažnai buvo padedamos lauko ar darželio gėlės.
Skaityti daugiau: Gruodžio 9-10 d. žuvę partizanai
Plieno rinktinės Stiklo būrys, veikęs Ukmergės apylinkėse.
Iš kairės: būrio vadas Bronius Jakubonis-Stiklas, Stasys Pariokas-Plechavičius, Steponas Zalagėnas-Ripka, Alfonsas Tušys-Papuošalas, Kazimieras Tušys-Nemunas, Edvardas Miliukas-Bijūnas, Pranas Šuminskas-Pėdia, Stasys Našlėnas-Sakalas ir Vadovas Varnas-Jokeris
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Miliukas Edvardas-Bijūnas gimė 1912 m. Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Neprausčių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1945 m. Priklausė Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ajam batalionui. Žuvo 1948 m. gruodžio 8 d. Ukmergėje kartu su bendražygiais St. Parioku-Plechavičiumi ir St. Našlėnu-Sakalu
Našlėnas Stasys-Sakalas gimė 1925 m. spalio 1 d. Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Skabeikių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1945 m., priklausė Br. Jakubonio-Stiklo būriui. 1945 m. legalizavosi, bet 1946 m. vėl pasitraukė į mišką. 1948 m. per kautynes su Vidiškio stribais buvo sužeistas. Kartu su bendražygiais, Didžiosios Kovos apygardos partizanais St. Parioku-Plechavičiumi ir E. Miliuku-Bijūnu gydėsi Ukmergėje pas Vincą Justavičių. 1948 m. gruodžio 8 d. buvo apsupti ir kautynių metu žuvo
Pariokas Stasys-Plechavičius. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono, vadovaujamo Br. Jakubonio-Stiklo, vieno iš būrių vadas. Žuvo 1948 m. gruodžio 8 d. Ukmergėje kartu su bendražygiais E. Miliuku-Bijūnu ir St. Našlėnu-Sakalu
Vyčio apygardos partizanai.
Priekyje Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas.
Ant akmens sėdi iš kairės: Juozas Šemežys-Tikras Brolis, Antanas Dargužis-Kareivis, Mykolas Šemežys-Aras, Vaclovas Burbulis-Bėgūnas, Kazys Kirdonis-Žilvytis ir Vlados Dargužis-Žvirblis.
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Šemežys Juozas-Tikras Brolis gimė 1919 m. Kėdainių apskritie Pagirių valsčiaus Steponavos kaime. Vyčio apygardos partizanas nuc 1945 m. Žuvo 1951 m. gruodžio 8 d.
Burbulis Vaclovas-Bėgūnas gimė 1917 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Gudelių kaime. Partizanas nuo 1949 m., Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadas. Žuvo 1951 m. gruodžio 8 d. karinės-čekistinės operacijos metu kartu su kitais trimis Vyčio apygardos partizanais Ukmergės rajono Trakų miške
Skaityti daugiau: Gruodžio 6-8 d. žuvę partizanai
Konstantinas gimė 1903 10 24 Pajotijų k. Plokščių vls. Šakių aps. gausioje ūkininko šeimoje. Baigęs Jurbarke „Saulės“ gimnaziją, mokytojavo Žindaičių. Juodkėnų ir kitose Pradžios mokyklose
Nuo 1930m. rudens K. Bajerčius Kauno VD universitete studijavo filologiją ir pedagogiką. 1935metais universitetą baigė. Dar studijuodamas, aktyviai dalyvavo katalikiškoje visuomeninėje veikloje. Dirbo savaitraščio „ Mūsų laikraštis“ redakcijoje. Parašė ir išleido poezijos knygeles vaikams: Zuikių žemėje, Saulėtekis, Namuose ir giriose ir kt.
1939 metais apsigyveno Alytuje. 1941m. rudenį paskirtas Alytaus mokytojų seminarijos lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoju. Lietuvą vėl okupavus sovietams kartu su kunigu Povilu Šliumpa ir kitais įsteigė Alytuje pasipriešinimo organizaciją, vadovavo jaunimo pasipriešinimo grupei. Teikė partizanams sanitarinius reikmenis, radijo techniką, žvalgybos duomenis ir kita. Buvo platinama partizanų spauda. Per Garibaldį ir jo grupę buvo palaikomas ryšys tarp atskirų partizanų grupių ir būrių, kurios susijungė į Lietuvos partizanų A –apygardą, vėliau tapusia Dainavos apygarda.
1946m. pabaigoje Alytaus pasipriešinimo grupė buvo enkgėbistų sunaikinta, jos vadovai suimti. Gruodžio 5 suimtą Bajerčių tardė ir kankino Alytaus MGB kalėjime . Nieko neišdavęs, nuo žiaurių sumušimų po dviejų dienų, g r u o d ž i o 8 d. m i r ė .
Skaityti daugiau: Konstantinas Bajerčius – Garibaldis
Broliai Bronius ir Feliksas Stasiškiai.
ČYŽIUS JURGIS, Vinco - Tigras, g.1906 m. Vaiskūnų k., Užpalių vls. Buvo Audros būrio partizanas. Žuvo 1949 12 04 susišaudyme prie Antadavainės kaimo. Kartu žuvo Bronius ir Feliksas Stasiškiai bei Ignas Klibas.
STASIŠKIS BRONIUS - Sūkurys, g.1924 m. Žaibiškių k., Užpalių vls. Paskelbus mobilizaciją, pradėjo su broliu Feliksu slapstytis, paskui išėjo į partizanus. Buvo Margio rinktinės štabo viršininkas. Žuvo 1949 12 04 su broliu Feliksu, J.Čyžiumi ir I.Klibu, iš A.Masiulio sodybos Vaiskūnų k. traukdamiesi į Paindrės kaimą.
STASIŠKIS FELIKSAS - Smūgis, g.1922 m. Žaibiškių k., Užpalių vls. Prasidėjus vyrų gaudynėms į frontą, įstojo į Pr.Kemeklio partizanų būrį. 1949 m. pats buvo Audros būrio vadas. 1949 11 20 buvo paskirtas Dariaus ir Girėno kuopos vadu. Rašė eilėraščius, buvo paruošęs rinkinėlį „Trys žingsneliai”. Žuvo 1949 12 04 su broliu Broniumi, J.Čyžiumi ir I.Klibu, traukdamiesi iš Vaiskūnų kaimo Į Paindrę. Žuvusieji atvežti į Užpalius. Palaidojimo vieta nežinoma.
http://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm
Antanas ŽILYS
AUŠKELIS Kazys - Aušra, g. 1925 Jurkiškėje, Švėkšnos v. Partizanas nuo 1948. Žuvo 1952 12 04 Jonikaičiuose, apsupus bunkerį. Kartu žuvo E. Jurjonas.
ŽILYS Antanas, Antano - Zubrys, g. 1922 Laukuvoje neturtingoje šeimoje. Šalnos rajono Lukšto būrio partizanas. Kurį laiką vadovavo Lukšto būriui. Žuvo 1951 12 04 Girėnuose.
http://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm
1944 12 04 Gataveckų sodybą Tarautiškių k. apsupo Giedraičių stribai ir enkavedistai. Į bunkerį, kuriame slėpėsi partizanai, buvo įmesta granata. Bunkeryje žuvo šio kaimo vyrai: Vladas Devenis, partizanas nuo 1944 m. rugpjūčio mėn., Juozas Gataveckas bei Vytautas Kazlauskas, 1940-1941 m. buvęs Tarautiškių kaimo seniūnu. Čereška Antanas, g. Narkuškių k., Molėtų vlsč. Nuo 1944 - B rinktinės Žaibo būrio skyriaus vadas. Žuvo 1945 12 04 Ažumakio miške, prie Pamakio k. http://partizanai.org/failai/html/didziosios_kovos.htm
Skaityti daugiau: Gruodžio 4-5 d. žuvę partizanai
Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Laucevičius Jonas-Girėnas, Balandis. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1949 m. gruodžio 3 d.
Šaltinis: http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
1948 m. vėlų rudenį Raseinių aps. Bedančių miške (dabar - Raseinių r. sav.) įrengtoje partizanų stovykloje įsikūrė Kęstučio apygardos Gintaro rinktinės Alfonso Pakarklio-Kilpos ir Antano Antanaičio-Daivos būrių partizanai. Stovykloje iš medžių šakų buvo pastatytos penkios palapinės ir uždengtos žole. Instruktuoti dvidešimt čia įsikūrusių partizanų su apsauga buvo atvykęs Gintaro rinktinės štabo viršininkas.
1948 m. gruodžio 3 d. apie 9-10 val. ryto, kai visi partizanai dar buvo palapinėse, stovyklavietę apsupo MGB vidaus kariuomenės 273-iasis, 32-asis ir 298-asis šaulių pulkas (iš viso 350 karių).
Karinės čekistų operacijos metu žuvo:
POVILAS MAČIULIS- GRANITAS
1924 (1918)—1948 12 03
Povilas Mačiulis, Jono, g. 1924 (1918) m. Raseinių aps. Betygalos vls. Milašaičių k. Gyveno Betygalos vls. Paliepiukų k.
Kęstučio apygardos Gintaro rinktinės štabo viršininkas.
Skaityti daugiau: Gruodžio 3 d. žuvę partizanai
Vladas Mikulėnas, Šarūno rinktinės vadas, Vytauto apygardos vado pavaduotojas. (1917- 1945)
Vladas-Algirdas Mikulėnas gimė 1917 m. birželio 27 d. Mockėnų k., Utenos vlsč., ūkininko šeimoje (turėjo 11 ha žemės), kuri buvo gausi: 5 broliai ir 3 seserys. Vladas buvo penktas sūnus. Tokiai gausiai šeimai gyventi buvo sunku. Visi vaikai labai norėjo mokytis ir buvo gabūs. Ypač Vladas veržėsi į mokslą.
Baigęs Utenos pradžios mokyklos 4 skyrius, nesant galimybės toliau mokytis, kurį laiką dirbo ūkyje, bet tuo pačiu metu mokėsi savarankiškai. Po keleto metų, pasiruošęs per vieną vasarą dviejų klasių kursą privačiai, išlaikė egzaminus į Utenos gimnazijos 3 klasę. Besimokydamas padėdavo atsiliekantiems mokiniams ir pataisininkams, taip užsidirbdavo knygoms ir drabužiams. Mokėsi labai gerai, sportavo, dalyvavo meninėje saviveikloje.
Utenos gimnaziją baigė 1938 m. ir buvo pašauktas atlikti karinę prievolę. Kaip kariūnas - aspirantas gavo tam tikrą laipsnį (nepamenu kokį). Apie 1939-1940 metus įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, kuriame, išskyrus trumpą mobilizacijos laikotarpį, mokėsi iki karo pabaigos. Buvo baigęs 5 kursus. Buvo žinomas kaip gabus studentas.
Labai nekentė 1940 m. užplūdusių Lietuvą bolševikų, o taip pat Hitlerio ir jo pakalikų. Fašistinės okupacijos metais organizavo studentų savišalpą, platino nelegalius laikraštėlius (o gal ir rašė juose), kuriuose buvo kviečiami lietuviai nevergauti okupantams ir ruoštis apginti Lietuvos nepriklausomybę. Atrodė, kad jis jau tada turėjo ryšių su organizuotais Lietuvos laisvinimo komitetais ar pan. Tikslių žinių neturime, nes jis vengdavo pasakoti apie savo veiklą.
Skaityti daugiau: ŠARŪNO RINKTINĖS VADAS VLADAS ALGIRDAS MIKULĖNAS
LIETUVOS GINKLUOTŲJŲ PAJĖGŲ VADAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS
1949 M. VASARIO 16-OSIOS DEKLARACIJOS SIGNATARAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKO PIRMASIS PAVADUOTOJAS
NUO 1953 M. – AUKŠČIAUSIAS LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO
IR DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOJANČIOS LIETUVOS PAREIGŪNAS
BRIGADOS GENEROLAS ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS
Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą.
1937 m. A. Ramanauskas, baigęs „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą, bet Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą baigė Panevėžio valstybinį pedagoginį institutą. 1940 m. baigė Kauno karo mokyklą (XV aspirantų laida). 1940–1942 m. dirbo Guronių ir Aukštakalnio mokyklose (Lazdijų vls.) mokytoju. 1941 m. Birželio sukilimo metu nuo birželio 23 d. iki liepos 7 d. buvo valstybės turtą Druskininkuose saugojančio būrio vadas. 1942–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. apsisprendė ginklu kovoti už Lietuvos laisvę. Tų pačių metų birželio 2 d. priėmė partizano priesaiką ir prisaikdino 120 būrio kovotojų, pasirinko Vanago slapyvardį.
A. Ramanauskas-Vanagas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. Būdamas gabus organizatorius, suvienijo Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo. 1945 m. rudenį ji tapo Dzūkų grupės dalimi. Vėliau kuopa buvo performuota į batalioną, o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. 1945 m. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Merkio rinktinės vadu. 1945 m. gruodį vadovavo Merkinės puolimui.
1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje susituokė su Birute Mažeikaite, Dainavos apygardos partizane slapyvardžiu „Vanda“. 1948 m. jiems gimė duktė Auksutė.
1946 m. balandžio 23 d. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. per surengtus slaptus rinkimus Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas šios apygardos partizanų vadu. 1948 m. A. Ramanauskas-Vanagas išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
Skaityti daugiau: Adolfas Ramanauskas - Vanagas
Algio būrio partizanai. Iš kairės:
Juozas Gavėnas-Šturmas, Vytautas Reklickas-Liočys ir neatpažintas partizanas . (Genocido aukų muziejus)
Gavėnas Juozas-Šturmas gimė 1913 m. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Jakutiškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Žuvus B. Narkevičiui-Algiui ir V. Reklickui-Liočiui, vadovavo Vyčio apygardos Algio būriui. Žuvo 1949 m. lapkričio 29 d. Ukmergės apskrities Ratkaučyznos kaime - buvo išduotas ir okupantų apsuptas sunaikinęs dokumentus nusišovė
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Lapkričio 29 d. žuvę partizanai
Nelė Mazalaitė-Kruminienė
Tai, kas čia pasakojama, yra dar viena istorija, girdėta iš tų, kurie paliko mūsų žemę neseniai, kurių beveik visos dienos susideda iš įvykių, mums atrodančių netikrais, tačiau tai tiktai teisybė.
Buvo sausio galas, vakaras. Ką tik mėnuo iškilo, kiek tik galėjo, miškas dailiai užsnigtas, ir labai tylu—ir tuo metu keturi vijosi vieną. Jie lenkė jį, kaip šunes žvėrį, iš visų šonų, ir jis galėjo tik trauktis, nesirinkdamas kur. Šitas partizano tėvynės pakraštys nebuvo jo gimtasis. Atvirkščiai, visai svetimas, tačiau, kai tėviškėj ir apylinkėj jis negalėjo liktis dėl to, kad perdaug nereikalingų akių jį pažino, jis buvo atsiųstas su svarbiais reikalais į tą pusę. Ir šitą naktį, savo paskutinio uždavinio vykdymo metu, buvo užkluptas.
Kad atitrauktų priešų dėmesį nuo vietos, kur galėjo pražūti daugiau žmonių, jis iš pradžių metėsi į priešingą pusę, viliodamas savo persekiotojus paskui save. Jis viliojo juos šūviais ir du iš šešių amžiams pabaigė medžiojimą. Tačiau likusieji atkakliai, su įniršimu sekė jį. Dabar bėgo jie mišku, jie dangstėsi už medžių ir protarpiais šaudė. Kulkos nuraudavo pušies žievės skiautę ar numesdavo sniego gniūžtą, bet vienas nepataikė kurio iš keturių, nei keturi vieno. Ir ūmai tas vienas pajuto, kad jo ginklas nebeveikia ir jį apėmė šiurpus šaltis: jis buvo užpultas taip, kad spėjo pagriebti tik revolverį ir dabar tasai gulėjo jo rankose nenaudingas. Jį tik galėjai sviesti kaip akmenį ir tik vieną kartą. Mirtis nereiškė daug šitokiame gyvenime — ji buvo reiškinys toks pat paprastas, kaip miegas, kuris užgula pavargusį, tačiau šitie žmonės niekada nemirė tuščiai ir beprasmiškai — dabar jo dalis buvo tokia. Jis žinojo, kad būtų beveik tas pats ar paklius jiems gyvas, ar miręs: lavonas, kuris turi veidą, yra pavojus laisviesiems. Ir tai dėlei šito jis drebėjo.
Skaityti daugiau: TENAI...
Nuo pat partizaninio karo pradžios, kai dar nestokojo štabų pareigūnų, J. Žemaitis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai. Šios savybės išskyrė jį iš kitų ir nuvedė į aukščiausių postų — Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio - organizacijos, kurių jis pats sukūrė ir kuri apėmė visų besipriešinančių okupacijai Lietuvą, — vadovo. Todėl ši knyga —tai kukli padėka tūkstančiams žuvusių partizanų už tai, kad mes turime iš ko semtis stiprybės. Bet kartu ją norėčiau skirti jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai vildamasi, kad laikas jai bus gailestingesnis.
Nijolė
Gaškaitė-Žemaitienė
ŽUVUSIŲJŲ
PREZIDENTAS
Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė
ŽUVUSIŲJŲ
PREZIDENTAS
JONO ŽEMAIČIO BIOGRAFIJA
Knyga PDF formatu: 
Fotografinė knygos kopija: 
Knyga WEB formatu: 
LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR
REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS
VILNIUS 1998
UDK 947.45 08:929 Žemaitis
Ga476
ISBN 9986-757-13-4 © Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, 1998
© Meninis apipavidalinimas,
Alfonsas Žvilius, 1998
Skiriama
Jono Žemaičio
90-osioms
gimimo metinėms
ir Lietuvos
laisvės kovos
sąjūdžio
50-mečiui
Įvadas
Nelengva rašyti biografiją žmogaus, kurį pažinojusių asmenų beveik nebėra tarp gyvųjų. Dar prisimenami epizodai jau gerokai laiko dulkių užtemdyti. Tačiau kartu tas metas tebėra toks artimas, skaudus, persmelktas subjektyvių emocijų. Išlikusi archyvinė medžiaga biografo darbo beveik nepalengvina. MGB dokumentai, parašyti specifiniu žargonu, greičiau ne pateikia istorinius faktus, o byloja apie jų pasitelkimą sovietinės ideologijos tarnybai. Išlikę partizanų dokumentai, ypač parengtieji Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio, parašyti sausa dalykine kalba, neleidžiančia pajusti gyvo, jautraus žmogaus. Epistoliarinis J. Žemaičio palikimas negausus: laiškų sūnui, asmeninių užrašų neišliko, o laiškai kovos broliams — santūrūs ir dalykiški.
Kita vertus, iki šiol nėra parašyta biografijų net ir tų partizaninio karo didžiavyrių, kurie yra palikę dienoraščius, atsiminimus (pvz., Liongino Baliukevičiaus, Justino Lelešiaus, Adolfo Ramanausko, Juozo Lukšos ir kt.).
1997 m. pasirodžiusi Liūto Mockūno knyga „Pavargęs herojus“ skirta Jonui Deksniui, kuris, neatlaikęs jam tekusių išbandymų, liko tik „pavargusiu“ herojumi, neįstengusiu išsaugoti jaunystės idealų ir net paprasto padorumo.
1997 m. išėjo ir Viktoro Ašmensko knyga „Generolas Vėtra“, skirta Lietuvių tautinės tarybos įkūrėjui Jonui Noreikai. Mozaikiškos struktūros knyga, pagrįsta baudžiamosios bylos medžiaga, nors ir atskleidė taurų J. Noreikos patriotizmą, tačiau labiau išryškino ne jo asmenybę, o Lietuvių tautinės tarybos veiklą. Be to, J. Noreika, pasirinkęs Generolo Vėtros slapyvardį, buvo suimtas pačioje veiklos pradžioje, nespėjęs užmegzti glaudesnių kontaktų su partizanais.
Skaityti daugiau: ŽUVUSIŲJŲ PREZIDENTAS
1949 m. lapkričio 26 d. Alytaus aps. Alovės vls. (dabar – Alytaus r. sav.) Varčios miške, netoli Bogušiškių k. gyventojo Pivašiūno sodybos, MGB Alytaus aps. skyriaus operatyvinė karinė grupė vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo aptiktas bunkeris. Per kautynes žuvo Dainavos apygardos štabo vado pavaduotojas ir apygardos Žvalgybos skyriaus vadas Julius Karpis-Vieversys, Kazimieraičio rinktinės vadas Bernardas Navickas-Girinis, rinktinės štabo viršininkas Bronius Kukauskas-Kalvaitis, Geležinio Vilko tėvūnijos vado pavaduotojas ir būrio vadas Petras Savickas-Kregždė, Kregždės būrio skyriaus vadas Juozapas Baranauskas-Šamas, partizanai Bronislava Diksaitė-Gražina (Petro Savicko-Kregždės žmona), Viktoras Kavaliauskas-Klajūnas ir Antanas Stankevičius-Vakaras.
Žuvusiųjų palaikai niekinti MGB Alytaus aps. skyriaus kieme. Užkasimo vieta neišaiškinta.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, V., LGGRTC, 2008, p. 69, 183.
1948 m. Dainavos apygardos ir Kazimieraičio rinktinės partizanų vadovybė. 1948 m. Pirmoje eilėje iš kairės: apygardos vado adjutantas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, rinktinės štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Paukštis, rinktinės Vanago grupės partizanas Pranas Ivanauskas-Bevardis; antroje eilėje antras iš kairės apygardos štabo narys Julius Karpis-Vieversys; trečioje eilėje pirmas iš kairės apygardos štabo Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanai Julius Karpis - Vieversys (kairėje) su bendražygiu. 1948 m. žiema (nuotr. kairėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Lapkričio 26 d. žuvę partizanai
Leonas Taunys-Kovas gimė 1900 m. lapkričio 12 d. Šiaulių aps. Pašvitinio vls. Bučiūnų k. Baigęs gimnaziją, 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją 1921 m. baigęs, tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. 1926 m. baigė aviacijos karininkų kursus ir tų pačių metų rugsėjo 20 d. buvo paskirtas 2-osios oro eskadrilės kuopos vadu, o lapkričio 1 d. perkeltas į 1-ąją (naikintuvų) oro eskadrilę. 1927 m. baigė aukštojo pilotažo mokymą. 1928 m. spalio 1 d. jam suteiktas karo lakūno vardas, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1930 m. lapkričio 23 d. aktu – kapitono laipsnis. 1932– 1934 m. jis – technikos karininkas, skraidymo instruktorius. Atestacijoje buvo apibūdinamas kaip pakankamai išsilavinęs, aukštos moralės, darbštus ir sąžiningas karininkas, kuris daro gerą įtaką savo valdiniams. Majoras Mačiuika pažymėjo, jog jis – geras lakūnas, o žemėje – puikus šaulys. Už nuopelnus Lietuvos Respublikai buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktuvių jubiliejiniu medaliu (1928), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1933), „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1933). Dėl dalyvavimo 1934 m. birželio 6–7 d. karininkų rengtame valstybės perversme turėjo pasitraukti iš tarnybos kariuomenėje. Dirbo Lietuvos aeroklube instruktoriumi, vėliau buvo paskirtas eskadrilės vadu.
Skaityti daugiau: Leonas Taunys-Kovas
Tauro apyg. vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Šturmo tėvūnijos skyriaus vadas Aleksandras Povilaitis-Riešutas, Žalgirio rn. vadas Feliksas Žindžius-Tigras, Žalgirio rn. ūkio skyriaus viršininkas Pranas Bastys-Dūmas. 1950 m. vasara
Šaltinis: http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-29-t-2001/3783-tauro-apygardos-vadas-viktoras-vitkauska-saidokas-karijotas
Aleksandras Povilaitis - Riešutas gimė prie Lekėčių. Partizanauti išėjo dar nesibaigus karui. Dalyvavo garsiajame Sutkų mūšyje už Jančų esančiose Valkų kalvose. Kautynėse buvo sužeistas. Išsigydė ir tęsė kovą. Aleksandro motiną ištrėmė į Sibirą 1945 m., brolį ir seserį suėmė ir nuteisė. Alesius, kaip jį vadino kovos draugai, matyt gimė po laiminga žvaigžde, nes, kiek kartų pakliūdavo į sudėtingas situacijas, tiek kartų laimingai išsisukdavo.
Žuvo 1950 m. lapkričio 24 d. Jančų kaime J.Guogos sodyboje, ją apsupus jungtinėm stribų ir garnizono kareivių pajėgom. Apsupti partizanai atsišaudė iki paskutinio šovinio. Jiems pasibaigus, bėgo miško link ir buvo nukauti. Su Riešutu žuvo Algimantas Matusa - Našlaitėlis. Jų kūnus atvežė į Lekėčių NKVD būstinės kiemą išniekinimui. Po kelių dienų ten ir užkasė.
1989 m. rugsėjo 9 d. politinių kalinių, tremtinių ir Vidmanto Mašanausko iniciatyva partizanų palaikai buvo perlaidoti į Lekėčių kapines. Pastatytas paminklas.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos 7b klasės mokiniai Aleksas Bartkus, Milda Piliponytė, Austėja Vitkauskaitė visiems mokiniams ir kitiems norintiems supažindins su Lietuvos partizanų istorija pristato projektą ,,Žuvome už jūsų ir mūsų laisvę!‘‘.
Gimtajame Pigašių k. 1945 12 09 žuvo partizanų būrio vadas Julijonas Leonardas Garbatavičius-Šaltis.
