Tai priesakas mums, niekaip lig šiol neįsisąmoninantiems okupacijos esmės.
Kai buvo suteiktas paskutinis žodis – vienas paskutinių Lietuvos partizanų Juozas Streikus kalbėdamas neneigė net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų, nesigynė, o kaltino.
Į teisėjo klausimą „Už ką žudėte tarybinius piliečius?“,
Juozas atsakė:
– Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti? - klausė teisiamasis.
– Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs tikėjotės?
Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame, nugarų neištiesdami,- jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes.
Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji... miške. Kiti jau nužudyti, net jų kūnai išniekinti...
Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums - Lietuva bus laisva. Mūsų aukos, mūsų kova nebus veltui ir Lenino paveikslai nekabės per amžius ant Lietuvos namų sienų. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos.
Skaityti daugiau: Partizano baigiamoji kalba Troikos teisme
Povilas Gaidelis.
Juozas Strekus gimė 1923 m. Antano Streikaus ir Marcelės-Davainytės Streikienės šeimoje Pailgės kaime, Antazavės valsčiuje, tuometinėje Zarasų apskrityje. Šeimoje dar buvo du broliai - Izidorius ir Petras bei dvi seserys-Ona ir Valerija. Jų tėvas Antanas Streikus buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1919 m. birželio 15 d. jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2-ame pėstininkų pulke. Tais pačiais metais jam teko dalyvauti kautynėse su bolševikais Zarasų krašte, o 1920 m. Antanas kovėsi su Želigovskininkais Kruonio, Kaišiadorių r., Druskininkų ir Krosnos apylinkėse Lazdijų r. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. po sužeidimo išleistas į atsargą. A.Streikus buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, 1944 m. rugpjūčio mėn. Antanas Streikus-Tamošiukas įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir jam vadovavo. Visa Streikų šeima buvo savotiška partizanų dinastija. Antano ir Marcelės vaikai pasekė jų pėdomis. Pagal tėvo slapyvardę jo sūnūs buvo vadinami Tamošiukais. Antano žmona Marcelė Streikienė (1896-1964) buvo partizanų rėmėja. 1944 m.lapkričio 1 d. MGB-istai ją suėmė, nuteisė ir išvežė į Sevželdorlagą Komijoje. Į Lietuvą grįžo 1954 m. 1998 m. vasario 10 d. jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Sūnus Petras Streikus (g. 1925 m.) taip pat buvo suimtas 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. Ten jis 1947 m. birželio 28 d. mirė. 1998 m. vasario 10 d. jam buvo pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Duktė Ona Streikutė-Nera, Gėlė, Rūta (g. 1929 m.) buvo suimta 1944 m.lapkričio 1 d., tačiau gruodžio 25 d. buvo paleista ir gyveno pas giminaičius. Nuo 1949 m. Onutė buvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos, kuriai vadovavo jos brolis Juozas Streikus- Stumbras, partizanė. Dėl sunkių partizaniško-bunkerinio gyvenimo sąlygų ji susirgo. 1949 m. spalio 12 d. Mickutės pavarde ji buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. Deja, MGB-istai ją susekė ir 1949 m. gruodžio 9 d. suėmė. Kalėjo Rokiškyje. 1950 m. sausio 7 d. dėl pablogėjusios sveikatos jos tardymas buvo nutraukatas.
Onutė mirė 1950 m. sausio 20 d. 1998 m. vasario 10 d. O.Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). Jauniausioji Streikų dukra Valerija Streikutė-Piemenaitė buvo partizanų ryšininkė.
J.Streikus-Stumbras –Žalgirio būrio ir Vyties kuopos vadas.
Mykolo Kazano-Mutkos ir Antano Streikaus-Tamošiuko vadovaujami partizanai dalyvavo daugelyje kautynių. 1945 m. gegužės mėnesį stribai pastebėjo Tamošiukus, žygiujančius per Dervinių kaimą ir pradėjo šaudyti. Po 3 valandas trukusio mūšio partizanai pasitraukė į Kūdrų mišką. 1944 m. gruodžio 26-ąją gerai įrengtame bunkeryje partizanai (jų buvo apie 80-100) šventė Šv. Kalėdas. Šalia buvo sukrauti ginklai ir apranga, o bunkerio viršuje-išdėstyti keturi užmaskuoti kulkosvaidžiai, paruošti kryžminei ugniai.
Vladas Kuzma-Užburtuolis su vokiečiu H.Hove išėjo žvalgybon. Paėję keletą šimtų metrų link Ilgašilio tankumyno, jie išgirdo rusiškas komandas. Tekini (lengvai sužeisti) parbėgo į stovyklą ir perspėjo vyrus. Laisvės gynėjai užėmė pozicijas ir, prisiglaudę prie bunkerio užtvaros, ėmė laukti priešo. Netrukus pasigirdo sausų šakelių traškesys ir pro medžių kamienus pasirodė apie pora šimtų kareivių ir stribų. Partizanai laukė. Kreipimasis pasiduoti liko be atsako.
Tuomet septyni rusų žvalgai ėmė kopti į kalnelį, kur buvo įsitvirtinę partizanai. Jiems priartėjus Mykolas Kazanas-Mutka sukomandavo: „Ugnis!“
Salvė sunaikino priešus. Netrukus prasidėjo tikras pragaras. Įsitvirtinusius partizanus puolė kur kas gausesni priešai. Banga po bangos. Visi puolimai buvo sėkmingai atremti. Organizuojant gynybą daug padėjo vokiečių karininkas Henrikas Hove, kuris partizanams perteikė savo frontinę patirtį. Po kurio laiko šūviai nutilo.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras
Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. Iš atskirų grupių ir grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti okupanto kariuomenės daliniams.
Plečiantis ginkluotai kovai, prireikė derinti atskirų grupių veikimą, jungtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją.
Išlikę dokumentai atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sudaryti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę.
1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys – Kovas. 1945m. vasarą buvo sudaryta laikina partizanų vadovybė, parengtas laikinas partizanų statutas, užmegsti ryšiai su partizanų daliniais.
Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė. Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys – Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Apygarda buvo pavadinta Tauro partizanų apygarda.
Tauro apygardos partizanai leido laikraščius “Laisvės žvalgas” ir “Girios balsas”.
Skaityti daugiau: Tauro partizanų apygardos įkūrimas
Bartkus Petras (slap. Dargis, Rimgaila, Vargietis, Dainius, Sąžinė, Mažrimas, Žadgaila) 1925 05 30 Pakapurnis (Raseinių vlsč.) 1949 08 13 Užpelkių miškas (Kelmės vlsč.), vienas Lietuvos antisovietinių partizanų vadų. Partizanų majoras (1949), pulkininkas (1997, po mirties). Karys savanoris (1997, po mirties). Partizanų poetas (pasirašinėjo Alkupėno slapyvardžiu).
Veikla
1941–44 studijavo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1941 dalyvavo Lietuvos antisovietiniame, nuo 1941 pabaigos antinaciniame pasipriešinime. 1942 rudenį įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Vienas pirmųjų Raseinių apskrityje pradėjo telkti antisovietinius partizanus. 1946 vadovavo Žebenkšties rinktinės štabo organizaciniam skyriui. Vienas Jungtinės Kęstučio apygardos (Kęstučio apygarda) organizatorių, apygardos laikraščio Laisvės varpas leidybos iniciatorių. Nuo 1946 rudens šios apygardos štabo organizacinio skyriaus, vėliau – štabo viršininkas. Palaikė ryšį tarp Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų vadovybių, vienijo Šiaulių kr. partizanus.
Skaityti daugiau: Petras Bartkus
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.
Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai 
IZIDORIUS PUCEVIČIUS-
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
Tai nuostabi, kilni, patikėjusio okupanto žodžiu legalizuotis Lietuvos partizano – Juozapo STREIKAUS - Stumbro baigiamoji kalba – jo sulikvidavimo KGB Troikos teisme.
